taip pat su savitu kai kurių terminų supratimu (pavyzdžiui, ,,radioaktyvusis elementas”suprantamas <strong>kaip</strong> elementari branduolio dalelė ir kt.). Praėjus 35 metams po šios knygospasirodymo, mokslinės žinios bei pažiūros kiek pakito, dalis to meto kritiškų vertinimų tiesiognepasiteisino, kad ir dėl to paties kosminio spinduliavimo reikšmės aplinkai.Žemė <strong>kaip</strong> planeta. Žemė materialiai ir energetiškai pastoviai susijusi su Saulėssistema ir Paukščių Taku. Iš galaktikos gelmių Žemę pasiekia meteoritai, skvarbusis kosminisspinduliavimas. Aptardamas tais laikais jau tirtus objektus (novas ir supernovas),V. Vernadskis rašo apie sudėtingus procesus kosmose bei jų įtaką Žemei. Nagrinėdamasturėtą informaciją apie žvaigždes ir planetas, jų parametrus ir cheminę sudėtį, lygina jas suSaule ir Žeme. Skiria Žemės grupės planetas, pasižyminčias panašumu ir giminingumu,samprotauja apie Mėnulį ir jo didelę reikšmę Žemės raidai. Autorius daro išvadą apie labaididelę kosminio spinduliavimo reikšmę Žemei. Šis spinduliavimas sukelia cheminių elementųradioaktyvųjį skilimą (vienų izotopų virtimą kitais) – pagrindinę bendrą žemiškos medžiagossavybę. Pagal knygos autorių – tai pagrindinis fizinis cheminis procesas, esantis visųgeologinių procesų pagrindu. Be kosminio spinduliavimo (fotonų) taip pat reikšmingineutronai (neutrinai? – V. B.), turintys didelę reikšmę vulkaniniams procesams. Pastebimascheminių elementų (atomų) išsklaidymas. Išskirtinę padėtį užima vanduo (nuo troposferos ikikapiliarų gelmėse), kuris pats sudaro vieningą masę – plėvelę. Vandens tirpalai – tai būdingacheminių elementų išsklaidymo forma.Bendras supratimas apie biosferą. Biosfera – tai Žemės planetos geologinisapvalkalas (rus. – oboločka), kuriame realiai vyksta žmogaus geologinis darbas. Šį terminąįvedė E. Ziusas. Per pastaruosius 2 mlrd. metų gyvybė biosferoje plito į vis naujasnegyvenamas sritis. Gyvosios medžiagos spaudimas (rus. – napor žyvogo veščestva) yra vienagalingiausių mums žinomų geologinių jėgų. V. Vernadskis daro išvadą, kad klimatas, šilumasudarė palankias sąlygas biosferai. Atsiradus gyvybei, jai palankios egzistavimo sąlygosŽemėje iš esmės nesikeitė. Šviesos kiekis taip pat žymiai nesikeitė. Tačiau sausumos irvandenynų paplitimas, įvairios jūrų srovės ir oro masių cirkuliacija bei jų cheminė sudėtiskeitė šilumos ir šviesos srautus tam palankiuose ,,astronominiuose rėmuose”. Visa tai turėjoįtakos gyvybei ir jos evoliucijai, geologinių procesų zoniškumui, aplinkos cheminiamnevienalytiškumui.Klimato kitimo pavyzdžiu geologijoje gali būti apledėjimų ir su jais susijusių lietingųar ežeringų laikotarpių buvimas bei vandenynų lygio kitimas. Mes dabar gyvenamepaskutiniojo apledėjimo pabaigoje. Tačiau apledėjimai netrukdė klestėti gyvybei kitoseplanetos vietose. Iki šiol lieka neaiški apledėjimų prigimtis, sukurta daug įvairių hipotezių.Pagal autorių, apledėjimai – tai dėsninga ,,krizinių” planetos laikotarpių dalis. Reikia ieškoti116
ne apledėjimų, o tų ,,krizinių” (,,revoliucinių”) laikotarpių priežasčių, kurie fiksuojami jaunuo kambro periodo. Apledėjimai, savo ruožtu, susiję su dar dviem sudėtingais procesais:blokų judėjimais viršutinėje Žemės plutos dalyje bei ryškiais planetos gyvosios medžiagosrūšinės (grupinės) sudėties pasikeitimais. Kvartero metu tai buvo žmogaus atsiradimas, ypačper pastaruosius 100 000 metų, kai jo ūkinė veikla pradėjo daryti žymesnį poveikį aplinkai.Biosferos sandaros nevienalytiškumas. V. Vernadskis ir čia pateikia dar vienąbiosferos sampratos aiškinimą. Pagal jį, biosfera – tai mūsų gyvenimo aplinka, tai ta,,<strong>gamta</strong>”, kuri mus supa, apie kurią kasdien kalbame. Žmogus susijęs daugybe ryšių su ta,,<strong>gamta</strong>”, nežiūrint, kur begyventų. Biosferos cheminė sudėtis įvairiose planetos vietoseskirtinga, tačiau dėsninga. Tai susiję su Žemės geomorfologija, landšaftais. Mokslininkoteigimu, biosferos sudėtis susijusi su vietovės geologine sandara, su litologine sudėtimi.Kitaip tariant, akivaizdus ,,ryšys” su geologiniu žemėlapiu, su kuo geochemikai dažnainesiskaito. Ir atvirkščiai, geologiniame žemėlapyje dažnai taip pat nebūna geocheminiųduomenų. Litosferos viršutinė dalis beveik atitinka biosferai, kurios cheminė sudėtis yralitologinės sudėties ir klimatinių zonų funkcija. Paminėtina Filipso–Klarko–Vogto lentelė irjos geologinė reikšmė. Ši lentelė, dar vadinama Klarko lentele, atspindi Žemės plutosgranitinio sluoksnio sudėtį, kuri nepriklauso nuo vietos planetoje ir landšaftinių zonų(geochorų). Tuo tarpu konkreti biosferos sudėtis priklauso nuo landšafto ir negali būtilyginama klarkais. Šioje apibendrintoje lentelėje atsispindi kažkoks svarbus atomų planetinispasireiškimas. Pasirodo, panaši cheminė sudėtis yra Saulės ir žvaigždžių paviršiuje. V.Vernadskio nuomone, tai rodo jų ir Žemės materialius mainus.Žemės pluta – tai buvusių biosferų sritis, dabartinės biosferos sausumoje paviršius. Kątik minėtoji cheminės sudėties lentelė rodo Žemės granitinio sluoksnio sudėtį, kuris atitinkametamorfizuotą, migmatizuotą ir perlydytą geologinėje praeityje buvusią biosferą (biosferas).Dūlėjimo žievės, dirvožemiai pasižymi nemažu dujų (O 2 , CO 2 , H 2 O, N) kiekiu. Su gyliu O 2mažėja – oksiduojasi. Dūlėjimo plutoje, siekiančioje iki kelių šimtų metrų, uolienų mineralaivirsta kitais dariniais. Štai esant žemės paviršiuje palankioms sąlygoms jie iš dalies virstakaolinitiniu moliu. Prie dūlėjimo prisideda ir mikroorganizmai. Pagrindinis biosferos požymis– tai gyvosios medžiagos dalyvavimas visuose procesuose. Taip pat labai didelės reikšmėsturi vanduo. Kaip sakoma: kur vanduo, ten ir gyvybė.Gyvybės planetinė reikšmė. Knygos autorius mano, kad gyvybės raidos šuoliskambre susijęs ne su gyvosios medžiagos kiekio staigiu padidėjimu, o su staigiu evoliucijosproceso pagreitėjimu, savotišku evoliuciniu ,,sprogimu”, morfologinių pakitimų labai didelevienalaike įvairove. Būtent, ne kiekybe, bet įvairove, su kuria susijusi gyvybės ekspansija įnaujas gyvenamąsias aplinkas. Taip pat teigiama, kad biosfera geologiškai amžina.117
- Page 1 and 2:
VALENTINAS BALTRŪNASGAMTA KAIP KUL
- Page 3 and 4:
V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros
- Page 5 and 6:
Į V A D A SGamtos ir kultūros są
- Page 7 and 8:
folklorinio ir profesionaliojo meno
- Page 9 and 10:
klausimu ir bent kelių vyraujanči
- Page 11 and 12:
suakmenėjusių fosilijų amžius P
- Page 13 and 14:
tik šiek tiek jaunesnė yra prie V
- Page 15 and 16:
pogonoforai, forominiferai, akritar
- Page 17 and 18:
anteklizė) kaip kalnodaros kituose
- Page 19 and 20:
terigeninių nuogulų (molio, aleur
- Page 22 and 23:
Didžiausias Lietuvoje neogeno nuog
- Page 24 and 25:
Dideles nuogulų storymes, paprasta
- Page 26 and 27:
Europos šiaurinės dalies nuosekli
- Page 28 and 29:
Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo
- Page 30 and 31:
kalvos (19 pav.). Čia reikia pridu
- Page 32 and 33:
kituose kraštuose. Šiuo metu Liet
- Page 34 and 35:
pasaulėžiūroje ir kurie yra įpr
- Page 36 and 37:
Santykis su aplinka: praktinis aspe
- Page 38 and 39:
už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio
- Page 40 and 41:
kita kryptimi. Deja, šiandieninė
- Page 42 and 43:
žmogiškojo kalvio kovos ir kalvys
- Page 44 and 45:
išraiškingesnė kraštovaizdžio
- Page 46 and 47:
estų tautosakoje, kitų tautų fol
- Page 48 and 49:
Naujojo akmens laikotarpiu jau lank
- Page 50 and 51:
mokslinės minties įkvėpėją. Pa
- Page 52 and 53:
pastraipoje rašoma: ,,Greitas mar
- Page 54 and 55:
Nepaprastai didelę Šventosios ir
- Page 56 and 57:
spėjamas alkavietės aukuras. Žmo
- Page 58 and 59:
padavimai apie vieną ar kitą būd
- Page 60 and 61:
Vidudienį paleido arklį ir atsigu
- Page 62 and 63:
nuosėdų). Ir tik juros periodo pa
- Page 64 and 65:
šiaurinių ir dalies vakarinių to
- Page 66 and 67: sudeginti kaip raganas keturias mot
- Page 68 and 69: vėjas, išsklaidęs po visą salą
- Page 70 and 71: Baltijos ledyninio ežero metu (pri
- Page 72 and 73: pabaigoje surado A. Becenbergeris,
- Page 74 and 75: Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gi
- Page 76 and 77: angų, graibyti iš jūros dugno, o
- Page 78 and 79: graikai galėjo ramiai plaukti toli
- Page 80 and 81: poetas, savo akimis matė gimtojo k
- Page 82 and 83: (46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatv
- Page 84 and 85: visuomet protu ir širdimi taps ind
- Page 86 and 87: tai iš pietų į šiaurę besitęs
- Page 88 and 89: ežeruose, paminimas faktas, kad Du
- Page 90 and 91: udės (Aythya nyroca) perimvietė.
- Page 92 and 93: smailiomis viršūnėmis, daugelis
- Page 94 and 95: lipdytos keramikos grublėtu pavir
- Page 96 and 97: nugrimzdusius mūrus yra gerokai v
- Page 98 and 99: elaukiant Trejybės šventės prie
- Page 100 and 101: darbai). Mūsų krašte žinoma nem
- Page 102 and 103: usvai pilkos ir rudos spalvos tanki
- Page 104 and 105: pakrantėje pasiekia 12 m. Su I vir
- Page 106 and 107: Džiūstantis II viršsalpinės ter
- Page 108 and 109: patikslintos viduramžių kapinaič
- Page 110 and 111: Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rud
- Page 112 and 113: ir pasitikint, jai lemta efemerišk
- Page 114 and 115: sudėties, fizinių savybių, papli
- Page 118 and 119: Pripažįstama, kad požeminė gyvy
- Page 120 and 121: Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žod
- Page 122 and 123: E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius
- Page 124 and 125: naudos. Ypač šiandien svarbu - mo
- Page 126 and 127: vadinamų ,,glacialistų” ir ,,ma
- Page 128 and 129: augalų, užgyvenusių sausžemius
- Page 130 and 131: ,,Tejaras sukūrė krikščionišk
- Page 132 and 133: įvykęs susiderinimas, susiformavi
- Page 134 and 135: apkaltinant ,,mitomanija” ir menk
- Page 136 and 137: istorinėje atmintyje fiksuotą žy
- Page 138 and 139: pėdos/šlaite ledynmečio kalvos
- Page 140 and 141: daug reiškia gimtoji jų žemės
- Page 142 and 143: žmogui gamta yra ne kas kita kaip
- Page 144 and 145: prigimtį, abejonių nekelia kultū
- Page 146 and 147: Ne visi gamtos objektai išraiškin
- Page 148 and 149: Jablonskis K. ir kt. Raganų teisma
- Page 150 and 151: Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 200
- Page 152 and 153: In this book the development of the
- Page 154 and 155: 9 pav. Juros ir kreidos perioduose
- Page 156 and 157: 38 pav. Litorinos lagūninio gintar
- Page 158: 70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigarda