gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

V. Vernadskio ,,gyvenimo knyga”. Didžiojo rusų geochemiko mirtis 1945 metaisnutraukė daug metų puoselėtą gamtos vienovės suvokimo ir jos mokslinio apibūdinimo darbą.Buvusių mokinių ir bendradarbių pastangomis 1965 ir 1975 metais buvo išleistos knygos,skirtos senesnių studijų ir dar neskelbtų darbų publikavimui. Viena jų - ,,Natūralistoapmąstymai” (,,Размышления натуралистa”,1975). Šioje knygoje pirmą kartą spausdinamiV. Vernadskio 19 rankraštinių darbų bei vienas 1932 metais skelbtas straipsnis. Knygą sudarodvi dalys: ,,Laiko, erdvės ir simetrijos problema” (1920–1942) bei ,,Apie gyvybės (biologinį)laiką” (1931). Tai metodologinio ir filosofinio pobūdžio, mokslo istorijai ir mokslotyrai skirtistraipsniai. Dalis jų neužbaigti, kartais besikartojantys. Daug įdomių ir vertingų pastebėjimųdidesniems apmąstymams.Daugiau dėmesio noriu skirti kiek anksčiau pasirodžiusiam, bet taip pat tik po mirtiesatspausdintam V. Vernadskio darbui ,,Žemės biosferos ir jos aplinkos cheminė sandara”(1965), apie kurį yra skirta speciali mano studija (Baltrūnas, 1999). Kaip šios knygospradžioje rašo jos redaktorius V. Baranovas, pats V. Vernadskis norėjęs, kad šis veikalas būtųjo visų darbų sintezė – ,,gyvenimo knyga” arba ,,mano pagrindinė knyga”. Šis darbas buvopradėtas 1935 metais, kai autoriui jau buvo 72-ji. Tačiau rimčiau prisėdo tik 1940 metais irrašė visus karo metus. Deja, jis nespėjo suredaguoti ir tai teko daryti jo bendradarbiams beimokiniams. Vietoje V. Vernadskio neparašyto paskutiniojo XXI skyriaus, kuriame jis ruošėsiišrutuliuoti savo mintis apie noosferą, buvo įdėtas 1944 metais skelbtas straipsnis ,,Keližodžiai apie noosferą”, logiškai baigiantis šį veikalą (Vernadskis, 1988; Gumilevskis, 1988).Knyga, pasirodžiusi po rinktinių raštų visų penkių tomų išleidimo, buvo savotišku šioilgamečio darbo tęsiniu 1965 metais.Atkreipia dėmesį knygos redaktoriaus įdomios pastabos apie V. Vernadskio mokslines,,klaidas” ir filosofines pažiūras. Knyga, kaip žinia, pasirodė praėjus dviem pokariodešimtečiams ir dešimčiai postalininio ,,atšilimo” metų. Tačiau net ir tada V. Baranovaspabrėžtinai aiškina, kad V. Vernadskis buvo ,,materialistas ir dialektikas, nors ir ne visadanuoseklus”, kad dalį mokslininko teiginių reikia suprasti ,,ribota prasme”. Mokslininkasnepelnytai būdavo užsipuolamas tik dėl to, kad ne iki galo buvo suprasta jo terminologija,minties tėkmė. Šiandien, neįsigilinus į knygos pasirodymo laikmečio dvasią ir politinękonjunktūrą, sunku iki galo suprasti knygos leidėjų norus ir pastangas. Pasak redaktoriaus,filosofiją V. Vernadskis suprato klasikine, ikimarksine prasme, kai išprotavimo pagrindubuvo siekiama pakilti virš visų mokslų. Tokiai filosofijai mokslininkas priešpastatė,,empirinį” mokslą, t. y. mokslą, pagrįstą bandymu, praktika. Dauguma mokslinių ,,klaidų”susiję su to meto naujų atskleistų reiškinių pervertinimu (pavyzdžiui, kosminio spinduliavimodidelė reikšmė natūraliam atomų skilimui, neutroninių reakcijų reikšmė vulkanizmui ir kt.), o115