gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga
gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga
Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rudziko, L. Liandzbergio, D. Joneikos, G. Palemono, A.Vaitkūno ir V. Giliaus labai skirtingi ir saviti darbai. Plenerui skirtame leidinyje juos pristatęsdr. A. Uždavinys teisingai pastebėjo: ,,Archajinių mitų požiūriu, Raigardas reiškiaanapusinio pasaulio ,,aptvarą” arba ,,gardą”, kuriame netenka galios įprastos logikosdėsniai: mes žengiame į vaizduotės ir sapnų teritoriją. Tačiau be medžiaginės inkarnacijospastaroji yra sunkiai apčiuopiama, todėl nenuostabu, kad landšaftas tampa ne tik vidiniųrealijų simboliu, bet ir dvasiai tapačiu kūnu, turinčiu savo egzistencijos erdvę irpersonifikuotą mitinį pavidalą, su kuriuo įmanomas prasmingas dialogas”.Taigi, nesileisdami į meno kūrinių analizę, pabaigai leisime sau tik pasidžiaugti vienuAleksio Churgino posmeliu:Artinasi jaudevynios Mirtys,jau visaiprie pat namų girdžiujų žingsnius,bet, Raigardu pavirtęs,nebijau ašdevynių mirčių,viešnioms negandingomsduosiu kelią,pasikviesiuviesulų puoton,eglių priguldysiu,lai jas kelia,lai tris amžiusplūkiasi po to,aš apgausiu Laiką,atjaunėsiu,nukabinsiu Saulęnuo dangaus,nepaliksiužemėje trūnėsių –ir devynios gėlosgalą gaus.,,Raigardas”, 1984110
IV. GAMTOS RAIDOS PAŽINIMAS PASAULĖJAUTAI IR PASAULĖŽIŪRAI,,Kai pradėjo švisti, visi išėjo iš klėties kieman, kiti pradėjorankioti nuo žemės sukultas stiklo šukes, ir kaip Šmukštaras, mėginožiūrėti į išlendančią iš po juodo dangčio saulę.Ilgai nesiskirstė žmonės iš mūsų kiemo, o Šmukštarassu atsipeikėjusiu nuo išgąsčio mano mokytoju Strazdu aiškinokaimiečiams, kas atsitiko, ir įrodinėjo, kad tai ne dievo stebuklai ir nevelnio padarai, o mėnulio apie žemę sukimosi apraiška. Kaimiečiai irtikėjo, ir netikėjo, ir visi skirstėsi į namus nors susimąstę, bet dievobausmės jau nebelaukdami.”A. Vienuolis. Astronomas Šmukštaras. Iš mano atsiminimų. 1981Šiek tiek ironiškas rašytojo anykštėno Antano Vienuolio (1882–1957) pasakojimasapie kaimo astronomą, matematiką ir gamtininką Šmukštarą liudija apie XIX a. pabaigojeLietuvos kaime po truputį įsigalinčias mokslines tiesas, kurias kaimiečiams aiškino dažnaikeistuoliais vadinami talentingi, vienaip ar kitaip praprusę žmonės ir kurios po keliųdešimtmečių buvo įprastos, turbūt, visose mokyklose. Galime tik įsivaizduoti, kaip kraštogyventojų pasaulėvaizdis kito nuo seniausiųjų mitologinių vaizdinių iki labai sunkiai priimtųkrikščionybės atnešto pasaulio sandaros aiškinimo, kurio keitimąsis ir raida buvo susijusi sudažna konfrontacija tarp religinio mokymo ir naujų žinių skelbėjų, ne su viena mokslo auka.Norėtųsi, kad tai būtų praeitis. Todėl labai aktualiai skamba Šventojo Tėvo Jono Pauliaus IIžodžiai, pasakyti 2000 metų rugsėjo 9 dieną universitetų dėstytojams: ,,Visi ieškojimainukreipti į tiesą, nors yra sąlygojami žmonių minčių ribotumo ir nepajėgumo. Tai svarbusuvokti, kad nepasiduotume reliatyvizmui, kurio auka tampa didelė šiandieninės kultūrosdalis. Realybė yra tokia, kad jei kultūra nėra nukreipta į tiesą, kurios reikia siekti nuolankiai111
- Page 60 and 61: Vidudienį paleido arklį ir atsigu
- Page 62 and 63: nuosėdų). Ir tik juros periodo pa
- Page 64 and 65: šiaurinių ir dalies vakarinių to
- Page 66 and 67: sudeginti kaip raganas keturias mot
- Page 68 and 69: vėjas, išsklaidęs po visą salą
- Page 70 and 71: Baltijos ledyninio ežero metu (pri
- Page 72 and 73: pabaigoje surado A. Becenbergeris,
- Page 74 and 75: Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gi
- Page 76 and 77: angų, graibyti iš jūros dugno, o
- Page 78 and 79: graikai galėjo ramiai plaukti toli
- Page 80 and 81: poetas, savo akimis matė gimtojo k
- Page 82 and 83: (46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatv
- Page 84 and 85: visuomet protu ir širdimi taps ind
- Page 86 and 87: tai iš pietų į šiaurę besitęs
- Page 88 and 89: ežeruose, paminimas faktas, kad Du
- Page 90 and 91: udės (Aythya nyroca) perimvietė.
- Page 92 and 93: smailiomis viršūnėmis, daugelis
- Page 94 and 95: lipdytos keramikos grublėtu pavir
- Page 96 and 97: nugrimzdusius mūrus yra gerokai v
- Page 98 and 99: elaukiant Trejybės šventės prie
- Page 100 and 101: darbai). Mūsų krašte žinoma nem
- Page 102 and 103: usvai pilkos ir rudos spalvos tanki
- Page 104 and 105: pakrantėje pasiekia 12 m. Su I vir
- Page 106 and 107: Džiūstantis II viršsalpinės ter
- Page 108 and 109: patikslintos viduramžių kapinaič
- Page 112 and 113: ir pasitikint, jai lemta efemerišk
- Page 114 and 115: sudėties, fizinių savybių, papli
- Page 116 and 117: taip pat su savitu kai kurių termi
- Page 118 and 119: Pripažįstama, kad požeminė gyvy
- Page 120 and 121: Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žod
- Page 122 and 123: E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius
- Page 124 and 125: naudos. Ypač šiandien svarbu - mo
- Page 126 and 127: vadinamų ,,glacialistų” ir ,,ma
- Page 128 and 129: augalų, užgyvenusių sausžemius
- Page 130 and 131: ,,Tejaras sukūrė krikščionišk
- Page 132 and 133: įvykęs susiderinimas, susiformavi
- Page 134 and 135: apkaltinant ,,mitomanija” ir menk
- Page 136 and 137: istorinėje atmintyje fiksuotą žy
- Page 138 and 139: pėdos/šlaite ledynmečio kalvos
- Page 140 and 141: daug reiškia gimtoji jų žemės
- Page 142 and 143: žmogui gamta yra ne kas kita kaip
- Page 144 and 145: prigimtį, abejonių nekelia kultū
- Page 146 and 147: Ne visi gamtos objektai išraiškin
- Page 148 and 149: Jablonskis K. ir kt. Raganų teisma
- Page 150 and 151: Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 200
- Page 152 and 153: In this book the development of the
- Page 154 and 155: 9 pav. Juros ir kreidos perioduose
- Page 156 and 157: 38 pav. Litorinos lagūninio gintar
- Page 158: 70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigarda
Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rudziko, L. Liandzbergio, D. Joneikos, G. Palemono, A.Vaitkūno ir V. Giliaus labai skirtingi ir saviti darbai. Plenerui skirtame leidinyje juos pristatęsdr. A. Uždavinys teisingai pastebėjo: ,,Archajinių mitų požiūriu, Raigardas reiškiaanapusinio pasaulio ,,aptvarą” arba ,,gardą”, kuriame netenka galios įprastos logikosdėsniai: mes žengiame į vaizduotės ir sapnų teritoriją. Tačiau be medžiaginės inkarnacijospastaroji yra sunkiai apčiuopiama, todėl nenuostabu, kad landšaftas tampa ne tik vidiniųrealijų simboliu, bet ir dvasiai tapačiu kūnu, turinčiu savo egzistencijos erdvę irpersonifikuotą mitinį pavidalą, su kuriuo įmanomas prasmingas dialogas”.Taigi, nesileisdami į meno kūrinių analizę, pabaigai leisime sau tik pasidžiaugti vienuAleksio Churgino posmeliu:Artinasi jaudevynios Mirtys,jau visaiprie pat namų girdžiujų žingsnius,bet, Raigardu pavirtęs,nebijau ašdevynių mirčių,viešnioms negandingomsduosiu kelią,pasikviesiuviesulų puoton,eglių priguldysiu,lai jas kelia,lai tris amžiusplūkiasi po to,aš apgausiu Laiką,atjaunėsiu,nukabinsiu Saulęnuo dangaus,nepaliksiužemėje trūnėsių –ir devynios gėlosgalą gaus.,,Raigardas”, 1984110
Change language