gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

pakrantėje pasiekia 12 m. Su I viršsalpinės terasos formavimusi sietinas II viršsalpinės terasoskai kurių plotų perpustymas. Šio laikotarpio eoliniai dariniai daugiausiai paplitę Raigardoslėnio centrinėje dalyje. Paprastai tai 2–3 m aukščio kauburiai ir tik pačiame Švendubrės(Pereselcų) kaime ir Kleboniškės miške pasitaiko nedidelių kopų. Salpinė terasa yra paplitusiRaigardo slėnio vakarinėje dalyje ir susijusi su pastarųjų trijų tūkstančių metų intensyviaNemuno akumuliacine veikla. Skirtingai nuo kitų Nemuno slėnio vietų žemiau Švendubrės,kur ši terasa paprastai siaura (iki 50 m, rečiau iki 150 m), ištįsusi išilgai vagos nuo 0,1 iki 1,5km, palinkusi į upės pusę ir dažnai pasižyminti erozine struktūra, Raigardo slėnyje jiakumuliacinė, siekianti iki 1 km pločio. Aliuvio storis viršija terasos aukštį (1–3 m) ir jopadas paprastai yra žemiau upės lygio.Pelkių nuogulos turi didelį paplitimą, ypač Raigardo slėnio rytinėje dalyje. Pagalgenezę ir paplitimo ypatybes jos yra trejopo tipo: senvaginės, žemapelkinės ir tarpinės suaukštapelkinėmis. Senvaginės pelkės paplitusios vakarinėje slėnio dalyje, yra siauros irišlenktos pagal senąsias Nemuno vagas, pasižyminčios nedideliu durpių storiu (iki 2–3 m) susmėlingų nuogulų linzėmis. Centrinėje ir rytinėje slėnio dalyje paplitusi žemapelkė ir tarpiniotipo pelkė, kurių bendras plotas apie 426 ha. Nuogulų storis pasiekia 6,4 m, vyraujant 2,5 mstoriui.Remiantis 1958 metais atlikto durpyno žvalgymo medžiaga, o taip pat vėlesnių tyrimųduomenimis, buvo sudaryta durpių storio schema ir nustatytas labai raižytas durpių pagrindo(pado) paviršius pietrytinėje Raigardo slėnio dalyje. Didžiausias durpių storis (4–6 m)konstatuotas siauruose ištęstuose pažemėjimuose po durpėmis esančio smėlio paviršiuje. Šiųpažemėjimų (greičiausiai, senvagių) dugnas maždaug atitinka I viršsalpinės terasos lygį.Galima manyti, kad šias senvages išgraužė I viršsalpinę terasą suklostę Nemuno vandenys,kurie tuo pačiu atidengė gruntinio vandens išeigas pietrytiniame Raigardo šlaite ir sukėlėintensyvų sufozijos procesą. Išsiliejusio į senvages gruntinio vandens gausa suaktyvinopelkėjimo procesą, kurio pradžia pagal durpių storymės apačioje surastų medienos gabalųabsoliutaus amžiaus nustatymą 14 C metodu siekia maždaug 7300 metų (atlančio laikotarpiopirma pusė).Raigardo slėnio šlaitai labai ryškiai fiksuoja šio Nemuno slėnio praplatėjimo ribas irpasižymi dvejopa sandara bei kilme ir gali būti skirstomi į erozinius nuobirinius ir sufoziniusnuobirinius. Erozinė nuobirinė kilmė būdinga Raigardo slėnio šiauriniam ir pietvakariniamšlaitui. Kalbant apie šiaurinį slėnio šlaitą, reikia pažymėti, kad jo morfologijai lemiamosreikšmės turėjo ir turi vidinė sandara bei sudėtis. Vėlesnės šlaito raidos pagrindinis veiksnys –tankaus ledyninės kilmės moreninio priemolio sluoksnio slūgsojimas šlaito viršutinėje dalyje.104