KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

e f o r m o snei vieno PKT kario.„Reikia apie tai diskutuoti, nes skuboto sprendimo negali būti.Sprendimą priims šalies politikai, bet kariuomenė tam turi būtipasirengusi. Juk iki šiol tiek dalinių infrastruktūra, tiek mokymųprogramos orientuotos į darbą su šauktiniais. Reikia daug kąperžiūrėti, taip pat ir karių rengimo programas, jų darbo sąlygas“,–teigia ministras.Paklaustas apie pilietiškumo ir asmenybės ugdymą kariuomenėje,J. Olekas prisipažino, kad tai labai svarbu, tačiau galbūtne kariuomenė šiuo klausimu turėtų būti svarbiausia ir vienintelėinstitucija.„Kiekvieno tėvo ir motinos pareiga paaiškinti atžalai, kas yraTėvynė ir formuoti meilę jei. Mokyklose turi būti sustiprintas patriotinisugdymas, peržiūrėtas vadovėlių turinys. Taip pat jaunimuiliks galimybė pamatyti kariuomenę iš arti – vyks bendros su visuomenešventės, daliniai bus atviri jaunimui“, – įsitikinęs kraštoapsaugos ministras.Ugdant pilietiškumą bei patriotiškumą J. Olekas dideles viltissieja su Šaulių sąjunga. Jo nuomone, ši visuomeninė organizacijagalėtų būti kariuomenės ir visuomenės tarpininkė.Suskaičiuota, kad formuojant mūsų kariuomenę tik iš profesionalųdidesnių ar mažesnių sąsajų su kariuomene turės apie 1proc. šalies gyventojų. Todėl jau dabar reikia rimtai galvoti apiedarbą su visuomene, kad nepasitvirtintų buvusio krašto apsaugosministro Lino Linkevičiaus išsakyti nuogąstavimai, „jog pasikeituskariuomenės komplektavimo modeliui, krašto gynyba galitapti tik kažkokio „uabo“ reikalu“.IstorijaYra žinoma, kad Lietuvoje nuolatinės kariuomenės ikivalstybiniulaikotarpiu nebuvo, o ji susirinkdavo pasklidus žiniai apiepriešų įsiveržimą ar apylinkės vyresniesiems paskelbus apie karožygį į kaimyninių kraštų žemes. Visi rinkdavosi su savo ginklais,žirgais.Lietuvos istorijos vingiai nepaprastai spalvingi: netrūko įspūdingųpergalių, netikėtų sąjungų ar skaudžių okupacijų. Kiekvienaslaikmetis mūsų istorijoje paliko ne vieną ryškų pėdsaką, ypačLietuvos karo istorijoje, kuri glaudžiai susijusi su krašto gyvenimu.Istorikai neslepia, jog Lietuvos iškilimą ir nuosmukį nulemdavobūtent kariuomenė, jos organizuotumas, apsiginklavimas bei tai,kiek karo vadai išmanė karo meną.1387 metų Jogailos privilegija bajorams užsimena apie kiekvienovyro pareigą ginkluotam persekioti didžiojo kunigaikščiopriešus, kartu paminėdama bajorų prievoles, dalyvauti statant irremontuojant pilis. Metraštininkai teigia, kad tais laikais gyventojaisusiburdavo labai greitai: „Kokią prūsų ar lietuvių apylinkęužpuolusius kryžiuočius arba jau pasitinka, arba bent persekiojaginkluoti būriai“.Kariuomenė rinkosi vadovaujama vietininkų-vaivadų, o šiebuvo griežtai prižiūrimi didžiojo kunigaikščio. Atskirų žemių būriaiturėjo savo vėliavas.1529 metais Pirmasis Lietuvos Statutas patvirtino karo prievolębajorams, kuri buvo grindžiama turima žeme: „Paruošti irsiųsti karo tarnybon tiek žmonių, kiek pagal žemės nutarimą buspareikalauta, kiek tam kartui bus rasta reikalinga“. Paprastai buvonustatyta 1 karys nuo 8 valstiečių ūkių. Pasiųstasis privalėjo turėtižirgą, kainuojantį daugiau nei 4 kapas (darbinis arklys kainavoapie 1 kapą) grašių, šarvus, šalmą, kalaviją, skydą, ietį su vėliavėle.Pagal Statutą, jeigu šaukiamasis sirgtų ar dėl senatvėsnegalėtų joti į karą ir neturėtų sūnaus, tinkančio tarnybai, privalėjoasmeniškai informuoti etmoną. Pastarasis nuspręsdavo, aratsisakymo tarnauti priežastis rimta, o tuomet pavesdavo iš savoūkio atsiųsti pavaldinį.Vaivados ar seniūnai surinktą kariuomenę nustatytu laikuturėjo atvesti į pagrindinę stovyklą ir perduoti etmonui, kuris toliauvadovaudavo žygiui.Pirmasis Lietuvos Statutas reglamentavo privalomą karo tarnybosamžių – nuo 17 metų. Vėlesnės Statuto redakcijos ir AntrasisStatutas pradinį karo tarnybos amžių numatė nuo 18 metų.Tarnybos trukmė iki XIV a. nebūdavo nurodoma. Spėjama, kadvyrai tarnaudavo, kol leisdavo sveikata. 1529 m. artikuluose tarnybostrukmė nurodoma 10 metų, nuo 1544 m. – 8 metai.Įdomiai susiklostė kai kurių luominių grupių santykiai su karotarnyba. Pavyzdžiui, bažnyčios žemėvalda buvo atleista nuo karoprievolės ir bet kokių kitų feodalinei valstybei atliekamų prievolių,o miestiečiai turėjo karo ir darbo prievolių. Kaip galima spręsti iš1387 metų Vilniaus magdeburginės privilegijos, miestiečiai nuoseno turėjo saugoti savo pilį bei jos prieigas, o jau nuo Algirdo laikųjiems taikomos sidabrinės rinkliavos. XV a. miestiečiai privalėjoišrengti raitelius į bendrąją pašauktinių kariuomenę arba mokėtivieną kapą. Karo mokesčius mokėjo ir žydai bei karaimai.XVII–XVIII a. ėmė vyrauti samdoma kariuomenės, o bajoraibuvo šaukiami tik ypatingais atvejais. 1717 metais Lietuvoje buvoįvesta nuolatinė kariuomenė, tai yra, kurioje kariai tarnavo tiektaikos, tiek ir karo metu. Ji buvo organizuojama savanoriškumoprincipu – taip vadinamo būgno sistema. LDK kariuomenės realusdydis buvo apie 4 tūkst. karių.Karo prievolininkams vienas skaudžiausių etapų buvo carinėsRusijos okupacija. XIX a. rekrutams tekdavo tarnauti 25-erius metus. Nuo 1855 metų tarnyba sutrumpėjo iki 12 metų.Dvarininkas spręsdavo, kurį vyrą atiduoti į rekrutus. Anot karoistorikų, lietuviai vengė tarnybos svetimoje kariuomenėje ir netžalodavo save: nusikirsdavo dešinės rankos rodomąjį pirštą arbaišsimušdavo priekinius dantis, kad negalėtų praplėšti parako