KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

technika, įskaitant tuometinę naujovę – tankus. Aprangos ilgainesiryžta išmarginti dėmėmis. Tuometinės tekstilės pramonėstechninės galimybės galėjo leisti pagaminti tokį audinį, bet tometo estetinės kategorijos bei kariško tvarkingumo standartaibuvo nesuderinami su šia galimybe.Manoma, jog pirmieji stereotipą sulaužė italai, apie 1929m. pagaminę trijų spalvų (geltonai rudos, rusvai rudos ir žalios)kamufliažinį audinį. Iš jo pasiūtomis uniformomis, gavusiomispavadinimą „Telo mimetico“, buvo pradėti aprūpinti italų parašiutininkai,bet šis reiškinys nebuvo masinis. Pora metų vėlesnis,bet nuodugniau parengtas ir masiškiau diegiamas buvo vokiečiųprojektas. Reichsvero, o vėliau ir Vermachto reikmėms apie 1931m. buvo sukurtas laužytas maskuojamas raštas (Splittertarn) – ištokio audinio buvo siuvamos palapinsiaustės. Savanoriškų SSkariuomenės (Waffen-SS) dalinių kariai bene pirmieji pradėjodėvėti aprangą iš kamufliažo, pritaikyto plačialapių lapuočiųmiškų gamtinei juostai – ąžuolo lapų maskuotę (Eichenlaubtarn)ir platanų lapų maskuotę (Platanentarn), kurių rašto atspalvissavo ruožtu buvo pritaikytas vasarai ir rudeniui. Taip pat buvo irkeli kiti maskuojamojo rašto pavyzdžiai – mažomis apvaliomisVienas iš II Pasaulinio karo kamufliažo pavyzdžių.k a r i n ė a p r a n g a52tini: pilkšvai melsva (Horizon bleu), naudota prancūzų, pilkšvaižalsva (Feldgrau) – vokiečių, gelsva su žalsvos spalvos priemaiša– japonų, taip pat daugelio kariuomenių šviesiai žalsvosir pilkos spalvų mišinys (amerikiečių vadintas Olive drab). Visusšiuos derinius siejo optinis neapibrėžtumas – neintensyvūs, tarsipadūmavę atspalviai gerai prisiderina prie natūralios aplinkos,susilieja su supančiu fonu.XX a. pradžioje imta ieškoti būdų padaryti karį dar labiau nepastebimą.Pagrindu pasirinktas kelių spalvų kontrasto derinimoprincipas. Du faktai itin svarbūs: pirmasis – 1915 m. vykdytasprancūzų projektas, kuriam vadovavo dailininkas dekoratoriusL. Guingot ir keli logistikos tarnybų viršininkai. Sukurtas spalvųderinys buvo daugiau teorinis, tačiau jis ir davė visuotinai paplitusįpavadinimą „kamufliažas“, vėliau tapusį bendriniu.Maždaug tuo pačiu metu keli vokiečių lakūnai pradėjomaskuoti savo lėktuvus – juos nudažė įvairiaspalviais daugiakampiais.Ši idėja buvo heraldinio elemento – įvairiaspalviaislangeliais (Lozenge) papuošto herbinio skydo – prototipas. Pagal1918 m. liepos mėnesį pasirodžiusio gen. E. Ludendorffopatvirtintą nurodymą vokiečių kariai, kovoję pirmosiose frontolinijose, taip pat pradėjo naudoti kamufliažinę maskuotę: ji atrodėkaip netaisyklingi įvairių spalvų (rudos, geltonos, žalios)plotai, atskirti piršto pločio juodomis linijomis, dažnai laužytoskonfigūracijos. Taip buvo perdažomi visų pirma šalmai ir kovinėPaskutinis vokiečių maskuojantis audinio raštas (Leibermustertarn).dėmėmis išmargintas audinys, gavęs „žirnių maskuotės“ (Erbsentarnmuster)pavadinimą, ir vadinamasis pelkinis kamufliažas(Sumpftarn). Minėtų kamufliažo raštų negalima laikyti diletantiškakūryba – šiam reikalui buvo įkurta atskira tarnyba, kuriojedarbavosi įvairių sričių specialistai, įskaitant profesūrą. Neginčytina– jos darbo rezultatas išgelbėjo ne vieną jį dėvėjusį karį,bet nusistovėjęs požiūris į karinės uniformos standartus buvogajus. Kai kurios veteranų prisiminimų nuotrupos liudija, kadaplinkinių vertinimo kriterijai dažnai remdavosi ne funkcinių kamufliažogalimybių įvertinimu, o būtent grožio supratimu. Kitųginkluotųjų pajėgų rūšių kariškiai Waffen-SS karius, dėvinčiusneįprastą aprangą, pajuokiamai praminė medvarlėmis. Vienaspaskutiniųjų pavyzdžių buvo profesoriaus Schick 1944–1945