KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

Kaip ir kiekvienoje gyvenimo srityje,kariuomenėje nuolat vyksta pokyčiai. Taipasakytina ir apie aprangą, tad jei anksčiauar vėliau atsiras naujos kartos kamufliažoporeikis, reikės detaliai išsiaiškinti,dėl kokių priežasčių šie pokyčiai būtini irkuo naujasis pavyzdys bus geresnis užsenąjį.Kariuomenėje naudojamos naujausiopavyzdžio uniformos įvestos prieš keleriusmetus. Visuotinis kariškių perrengimoprocesas vyko gana greitai ir be dideliųnesklandumų – tai pagirtina, turint omenyje,per kiek grandžių turi pereiti tarnybinisdrabužis, kol iš gamintojo patenkaį tiesioginio vartotojo rankas. Be kita ko,sparčiai įdiegta naujo pavyzdžio aprangabuvo greitai priimta ir pačių kariškių. Neigiamųvertinimų buvo nedaug, ir tie patysgrįsti daugiau emocijomis, mat kai kuriežmonės nepatikliai žiūri į bet kokias naujoves.Konstruktyvesni pasiūlymai prasidėjoiškart po to, kai naujosios uniformosgavo kovinį krikštą misijose.Kariškių nelepina buitis, todėl suprantamasjų noras dėvėti tokį drabužį, kurismaksimaliai atitiktų jų poreikius. Džiugu,kad dabartinė uniforma buvo kuriamane taip formaliai kaip ankstesni kariškoslauko aprangos modeliai. Pirmųjų pavyzdžiųbandymai lauko sąlygomis (deja,ilgesnės trukmės testavimams nebuvogalimybių), vėlesni jau esamo modeliopataisymai pagal grįžusių iš misijų kariškiųpastabas (patobulintos kišenės ir kt.)– visa tai rodo, jog tokia „smulkmena“,kaip individualūs kario poreikiai, neliekaglobalių, kaip dabar įprasta sakyti, iššūkiųšešėlyje.Oponentai paprieštarautų, jog aktyvausgrįžtamojo ryšio naujos uniformosnegalėjo sukelti – pirma, uniformų modeliųkaita yra tapusi vos ne Lietuvos kariuomenėstradicija, todėl ši rutina yrajau kone įprasta ir nieko nebestebina.Tačiau šiuolaikiškos karinės pajėgos nėraizoliuotas darinys, o atviros visuomenėsdalis. Todėl vien kariuomenės negalimakaltinti dėl dažnų uniformos pokyčių – jiedažnai yra tik visuomenės tradicijų ir pastovumobarometras.Antras kontrargumentas: kariškisįpratęs ne tik prie lauko sąlygų, bet ir laikytissubordinacijos ir vykdyti įsakymus,– žvelgiant iš statuto pozicijų, turi dėvėtiir prižiūrėti uniformą, o ne ją aptarinėti.Visa tai būtų labai teisinga, vertinant kariuomenęretrospektyviai. Didelei būtinosiostarnybos principu sukomplektuotaikariuomenei išties sunku pagaminti visapusiškaigerą aprangą. Tuo tarpu į profesionalopožiūrį reikia atsižvelgti – ir dėlkitokio požiūrio bei motyvacijos, ir dėl gilesniųžinių bei patyrimo, ir dėl pakitusiųkarinių veiksmų, kuriuose jam tenka (teks)dalyvauti, specifikos. Galiausiai profesionalas,kitaip nei šauktinis, yra labiau integruotasį visuomenę ir pasižymi didesniusąmoningumu. Todėl vienaip ar kitaip rasbūdų pareikšti savo pastabas dėl, jo nuomone,esamų individualios aprangos irekipuotės trūkumų. Jei jie išties nėra tikindividuali subjektyvi nuomonė, trūkumųaptarimas viešojoje erdvėje tampa bendratendencija, į kurią reikėtų atsižvelgtikuo greičiau. Kariuomenė, norinti lanksčiauir operatyviau reaguoti į grėsmes,turi mokėti susidoroti ir su smulkiomisproblemomis, nes kovos lauke jos galistaiga tapti svarbesnės nei kasdieninėjetarnyboje.K l asik a –v isa kopagrindasSpalva, slepianti karį aplinkos fone,karinio kostiumo istorijoje naudojama labaineseniai, tačiau per nepilną amžiųji jau spėjo nukonkuruoti spalvingąsiasuniformas, iš kovos lauko ir kasdieniodėvėjimo jas nušalindama į karybos užribius.Jas galima išvysti tik muziejuose,istorinės rekonstrukcijos renginiuose,geriausiu atveju – švenčių metu. Tačiaunet paraduose dėmėmis išmarginta laukouniforma jau įgavusi beveik lygias teisessu paradine apranga. Tai savotiškasparadoksas, kurį iš įpratimo jau nelabaiir pastebime: juk kamufliažinė aprangaskirta maskuotei ir jos panaudojimą ten,kur turėtų vyrauti dėmesį atkreipiančiosspalvos, galima paaiškinti tik tuo, kadkamufliažas tapo savotiška kariško šaunumomada. Deja, ji kartais priimamanekritiškai, neatsižvelgiant į istorinį kontekstą.Žinant maskuojamosios uniformosatsiradimo ir raidos peripetijas ir pagrindiniusjos tipus, tapusius klasika, galimaišvengti daug kurioziškų atvejų (vienasiš jų – pirmojo pavyzdžio kamufliažinėapranga su auksinės spalvos sagomis)arba tiesiog neišradinėti dviračio kuriantnaujus pavyzdžius.Maskuojamos spalvos ir jų deriniailabai paplitę gamtoje, tačiau šis gamtosaspektas ilgai buvo ignoruojamas ir netapokariškos kultūros dalimi. Tik XIX a. viduryjeįsitikinta, kad kariui prisitaikyti prieaplinkos parankiau, nei išsiskirti iš jos. Pirmiejimasiškai naudoti slepiamąją spalvąIndijoje pradėjo britai. Tą patvirtina ir jųpradėtos naudoti spalvos pavadinimas„chaki“, urdu kalba reiškiantis „dulkėtas“.Šviesiai baltos (kreminės) spalvos tropinėsuniformos buvo perdažomos murzinaipilkšva spalva su rusvu atspalviu;trūkstant pigmento, buvo naudojamasstiprus indiškų arbatžolių nuoviras.Kariuomenė tapo nematoma. Šis pokytisbuvo nelengvai priimtas psichologiškai– puošnumas ir karingumas tuometu buvo beveik sinonimai. Tačiau jauper karą su būrais britų kariškiai įsitikinonaujovės nauda tiek taktiniu požiūriu(sumažėjo žūčių ir sužeidimų, ypač nuosnaiperių šūvių), tiek ir didesnių koviniųoperacijų atvejais (minimas atvejis, kainepastebėtos britų pajėgos prisiartinoprie būrų kontroliuojamo miesto taip arti,kad netikėtumo sukeltas šokas privertėbūrų generolą duoti nurodymą atsitrauktibe mūšio). Galutinai įvairūs slepiamųatspalvių uniformų modeliai įsitvirtino Pirmojopasaulinio karo metu. Iš jų paminė-K A R D A S 2 0 0 7 m . r u g p j ū č i o N r. 4 ( 4 2 7 )51