KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

kariuomenėje yra savi koviniai padaliniai.Galiausiai dabartinėje vakarietiškoje civilizacijoje„karas“ nesibaigia vien fiziniupriešo sunaikinimu. Daugelis problemų,kurios anksčiau būtų sprendžiamos jėga,dabar kontroliuojamos kitais metodais...- Kalbant apie Europą, tai tiesa. Tačiaunet ir minėti danai, kurių šalies geopolitinėpadėtis daug palankesnė už mūsų,galvoja apie savo valstybės gynybąbūtinu atveju. Jie moko jaunuolius, rengiarezervą. Mano nuomone, atsižvelgiant įtai bei į mūsų istorinę patirtį, negalimanekreipti dėmesio ir į tiesioginį mūsų šaliessaugumą galimos karinės grėsmėsatveju. Suomiai, kurie turėjo Žiemos karopatirtį, iki šiol labai rimtai vertina pasirengimąsavo šalies gynybai. Jie padarėišvadas po to, kaip prieš Žiemos karątuometiniai jų politikai kalbėjo, neva pasipriešinimasyra beprasmis. Šių išvadųpasekmė – suomiai iki šiol turi gerai apgalvotąvisuotinės karinės prievolės sistemą.Be abejo, šalies gynybos klausimainagrinėjami ir sprendžiami ne vien kariniuaspektu. Tuo tarpu mes, palyginti visiškaineseniai atgavę nepriklausomybę, pasikliaujamevien tik kolektyviniais įsipareigojimais.»Galbūt dėl to, jog dar neturime išugdytovalstybinio ir pilietinio mąstymo.Tačiauorientavimąsi į kolektyvinio saugumo prioritetusgalima traktuoti ir optimistiškiau?Juk mūsų karių dalyvavimas misijose irgauta ten įvairiapusė patirtis kaip tik irsustiprintų valstybingumo ir pilietiškumonuostatas. Juk mūsų atveju mąstymas,kuriame dominuotų izoliacionizmas ar vadinamasis„neutralumas“ būtų naudingastikrai ne mums...- Tai būtų labai nenaudinga. Šiuoatveju sąjungininkų buvimas yra daugdaugiau tikslingesnis saugumo požiūriu,nei buvimas „vienui vieniems“. Tačiautaip pat nereikėtų pamiršti ir Konstitucijoje»Juk mūsų karių dalyvavimas misijose ir gauta ten įvairiapusė patirtis kaiptik ir sustiprintų valstybingumo ir pilietiškumo nuostatas.parašyto sakinio, jog valstybės gynimasyra kiekvieno jos piliečio teisė ir pareiga,o jos suverenitetą būtina ginti visais įmanomaisbūdais. Tai nenubraukia visiemsžinomo NATO „penktojo straipsnio“. Šiuopožiūriu, kovinis rengimas, kurio dalisbūtų orientuota į šalies gynybą, būtų papildomasšansas mūsų saugumui, bentjau iki tol, kol pradėtų veikti kolektyvinėsparamos mechanizmas.»Šiuo metu, vykstant KAS transformacijai,kaip tik ir reikėtų apsvarstyti, ar mumsreikalingos pajėgos, kurios susidėtų tikiš trijų padalinių – vienas rengiasi misijai,kitas yra misijoje, trečias reabilituojasi?Kitaip tariant, ar reikia konstatuoti, jog reikėtųorientuotis tik į savotiško „ekpediciniokorpuso“ rengimo specifiką? Tokiuatveju reikėtų sukurti tokią kovinio rengimoinfrastruktūrą, kuri užtikrintų šią specifiką.Vienas iš galimų variantų tuometbūtų, tarkim, Vidurinės Azijos, ArtimųjųRytų ir, tarkim, Balkanų sekcijos, kuriuosevyktų atitinkamas rengimas. Padaliniairuoštųsi juose, vėliau vyktų į misijas, ir poporos tokių ciklų jų vietą užimtų kiti profesionalūskariai. Bet jei į šią schemą yragalimybių įterpti ir pasirengimą veikti irsavos šalies teritorijoje – šiuo šansu rei-kėtų pasinaudoti. Juk tai reikštų ir nuostatą,jog mes pasirengę save apginti netir beviltiškiausiu atveju.- Sakyčiau, kai kur informaciniaiskanalais peršama nuomonė galbūt bandodirbtinai supriešinti mūsų gynybosnacionalinius ir tarptautinius interesus,sudarydami kitą nuostatą – neva „Briuseliobiurokratai“ pernelyg seka savomisinstrukcijomis, nežinodami, kas dedasipas mus, ir t.t. Žinoma, Briuselio akimisPabaltijis galbūt yra periferija. Bet ar NA-TO viršūnės suinteresuotos, jog mes būtumeatkirsti? Be abejo, ne.»Ir tokiu atveju mes taip pat turime apsispręsti,kokia mūsų pačių pozicija savogynybos klausimu. Principinės nuostatos– gerbtinas dalykas. Tokiu atveju galimakalbėti ir apie nacionalinio, ir kolektyviniosaugumo suderinamumą. Išbaigta gynybinėdoktrina leistų aiškiau apibrėžti ir kitas,tarp jų ir karinio mokymo, sritis.■■Kalbėjosi Darius SutkusGintauto Tiškos ir Laimio Bratiko nuotr.K A R D A S 2 0 0 7 m . r u g p j ū č i o N r. 4 ( 4 2 7 )