pirmieji lakūnų įspūdžiai - Krašto apsaugos ministerija

2iš artiŠt. srž. A. Allmon nuotr.Pėstininkai, kuriemspaklūsta naikintuvaiAfganistanas, Helmando provincija. Į „žaliąją zoną“ išvyksta Danijoskovinės grupės patrulis, jo sudėtyje – II oro atakos valdymo grupės(angl. TACP – Tactical Air Control Party) kariai iš Lietuvos. Jei prireiks,lietuviai skubiai iškvies savo „draugus“ iš oro – kovinius sraigtasparnius,naikintuvus ar nepilotuojamus orlaivius.Kaip lietuviai atsidūrė ugnies zonojeHelmando provincijoje Afganistane – vis dar „karšta“....Kažin, ar lietuviai pėstininkai ten tarnautų, jei ne2008 m. Lietuvos ir Danijos kariuomenių susitarimas,kad Danija neatlygintinai paruoš pirmąją Lietuvos oroatakų valdymo grupę, o ji mainais dalyvaus ISAF (Tarptautiniųsaugumo paramos pajėgų Afganistane ) operacijojeRC(S) Danijos kovinės grupės sudėtyje Afganistane.Taigi mūsiškiai oro atakos vadovai iš Artilerijosbataliono atsidūrė Helmando provincijoje.Toks Lietuvos ir Danijos kariuomenių bendradarbiavimastęsiasi iki šiol – iš Helmando ką tik sugrįžo jauantroji Artilerijos bataliono Oro atakos valdymo grupė.Kaip pasakojo kariai, jų tarnybos metu situacija provincijojejau šiek tiek pasikeitusi. „Pirmoji grupė tarnavoISAF 5 sudėtyje, mes – ISAF 10. Anksčiau priešai rengdavo„frontalines“ atakas, kurios tęsdavosi ilgiau, betjose būdavo labai daug aukų, todėl jie pakeitė taktiką:užminuoja vietovę improvizuotais sprogstamaisiais užtaisais,laukia, kada ateis patrulis ir užtaisas sprogs, tuopat metu surengia šaulių ataką, arba, jei yra sužeistųjų,laukia, kol atskris medicininės evakuacijos sraigtasparnis,ir tada apšaudo. Dabar priešų atakos dažniausiaibūna trumpos, koordinuotos, pašaudę greitai pakeičiapoziciją ir vėl tyko patrulio – nebelaiko pozicijų, kaipdarydavo anksčiau“, – apie kariavimo taktikos pokyčiuspasakojo kpt. Darius Kalėda, Artilerijos bataliono II oroatakų valdymo grupės vadas.Taigi parama iš oro ISAF sausumos pajėgoms iki šiollabai svarbi. Kviesti į pagalbą aviaciją ne kartą teko irlietuviams.Kai virš galvos – galingiausiapasaulio aviacija„Mūsų tikslas buvo paremti manevrinius vienetus oroatakos ugnimi. Jei patruliuodami kariai susidurdavo su

IŠ arti 3priešu, iškviesdavome oro paramą, jei prireikdavo, nurodydavometaikinius ir padėdavome juos sunaikinti“, –pasakojimą apie misiją Helmando provincijoje tęsia kpt.D. Kalėda.II oro atakos valdymo grupės darbas prasidėdavo,kai remiamo vieneto (lietuviai buvo priskirti prie danųkarių kuopos) vadas pasakydavo, ko norėtų – iškviestiginkluotą oro palydą, kuri galbūt vien savo pasirodymunubaidytų priešą, arba sunaikinti konkretų taikinį,jei priešai neatsitrauks. Gavęs taikinio koordinates, oroatakų vadovas per radijo ryšį susisiekdavo su orlaiviopilotu. „Perduodi jam koordinates, pagal apibūdinimąpasitikrinti, ar jis tikrai mato reikiamą taikinį. Ginklus taikiniuinaikinti parenka oro atakos vadovas (vienas arbatardamasis su pilotu), atsižvelgdamas į tai, kur ir koksyra taikinys, ar šalia yra civilinių pastatų. Atakos metuOro atakos valdymo grupė nuo taikinio gali būti už keliųšimtų metrų ar kelių kilometrų, pvz., štabe, šarvuotyje“,– pasakojo II oro atakos valdymo grupės vadas.Pagrindinės Oro atakos valdymo grupės karių priemonės,atliekant šias operacijas, yra radijo stotys, žiūronai,žemėlapiai, kompasas. Papildomai naudojamatiesioginio vaizdo priėmimo sistema (oro atakos vadovasgali matyti tokį patį vaizdą kaip ir lakūnas), lazeriniaitaikinių žymekliai. Lazerio operatorius ir šarvuočiovadas vyr. srž. Bronius Girdzijauskas pasakojo, kad žyminttaikinius taikinio žymekliu pilotas gali pats matytipažymėtą taikinį ir nusitaikyti. Naudojant kito tipotaikinio žymeklį, aviacijos šaudmenys kris ten, kur yrapažymėta.Vis dėlto įdomiausia, kokie orlaiviai pasirodydavolietuviams davus ženklą, kad reikia pagalbos. ISAF karoaviacijoje sutelkti bene galingiausi pasaulio karo orlaiviai– naikintuvai, aprūpinti „oras–žemė“ atakoms reikalingaistaikymosi prietaisais ir ginkluote, pvz., amerikiečiųF-15 ir F-18, olandų F-16, prancūzų „Mirage“, „Rafale“,britų „Tornado“, artimosios oro paramos lėktuvai A-10,kovos sraigtasparniai „Apache“, amerikiečių ir britų nepilotuojamossistemos MQ-9 „Reaper“ ir MQ-1 „Predator“(pastarieji gali nešti lazeriu valdomas raketas arbaaviacinę bombą iki 500 svarų).Št. srž. M. Harvey nuotr.Kaip valdyti nepilotuojamą orlaivį?Ar oro ataka bus sėkminga, labai priklauso nuo lakūnoir oro atakos vadovo susikalbėjimo. Na, dėl anglųkalbos lietuviai jau seniai nebesijaudina – susišneka jaune tik su danais, bet ir amerikiečiais, britais ar net škotais,kalbančiais sunkiai užsieniečiams suprantamu dialektu.Kad pokalbis „oras–žemė“ būtų dar sklandesnis,organizuojant oro atakas naudojami specifiniai terminai.„Galiu pasakyti, kad bendravimas su lakūnais vykstadraugiškai ir ne taip formaliai, kaip tarp pėstininkų.Lakūnai puikiai supranta, kad kariams ant žemės gresiadaug didesnis pavojus negu jiems (minos, apšaudymai),todėl yra geranoriški, būtinai praneša, jei mato ką norsįtartina, pvz., artėjančius nežinomus asmenis ar pan.“, –tarnybos Afganistane įspūdžiais dalijosi kpt. D. Kalėda.Paklaustas, kaip „susišneka“ su nepilotuojamais orlaiviais,oro atakų vadovas patikino, kad nepilotuojamųDaugiausiai lietuviamsteko dirbti su kovossraigtasparniais„Apacche“.II oro atakos valdymogrupė darbo metu antšarvuočio M113.

4iš artiSu tokiu patobulintušarvuočiu minosnebaisios.sistemų nukreipimo į taikinį procedūros niekuo nesiskirianuo naikintuvų ar sraigtasparnių. Tiesiog bendrautitenka ne su lakūnu, o su orlaivio operatoriumi, kurissėdi ne lėktuve, o kur nors štabe, todėl situacija panaši.Bene didžiausias iššūkis, rengiant oro atakas, yra pasiekti,kad viskas vyktų pagal kovos taisykles ir nebūtųcivilių aukų. „Savo darbo rezultatus vertiname ne nukreipimaisį taikinį ir ne numestomis bombomis, bet arremiamo padalinio vadas liko patenkintas, ar visi jo kariaisugrįžo sveiki ir gyvi. Mums pasisekė, kad per pusęmetų visi kartu dirbę danų kariai liko sveiki ir sėkmingaiatliko savo užduotis“, – džiaugiasi II oro atakos valdymogrupės vadas.Tiesa, nereikia manyti, kad lietuviai visą misiją praleidosaugiai po sparnu, toli nuo pavojingų vietų. Kartu sudanais jie patruliavo, pėsti ir su šarvuočiu M113, ir maždaugpusę misijos laiko praleido patrulio bazėse karolauko sąlygomis, todėl savo kailiu patyrė visą Helmandoprovincijos karštį (tiesiogine ir perkeltine prasme).Patrulis Helmande –karo lauko „malonumai“Danijos kovinės grupės kuopa, kuriai buvo priskirtilietuviai, turėjo savo atsakomybės rajoną, kuriame nuolatpatruliavo. Tik atvykę į misiją lietuviai įsikūrė didžiausiojeHelmando provincijos priešakinių pozicijų bazėje„MOB Price“, turinčioje visus buitinius patogumus. Situacijagerokai pasikeitė išvykus į patruliuoti. Laikinosarba nuolatinės patrulio bazės kur nors dykumoje buvoskirtos būriui apsistoti. Jų plotas siekė 50 x 50 m, geriausiuatveju – 200 x 200 m, buities sąlygos – minimalios(bent jau man iš nuotraukų vaizdas panašus į čigonų taborą),misti teko sausu daviniu. Šiose bazėse kariai praleisdavonuo kelių dienų iki kelių savaičių (apibendrinus– maždaug pusę viso misijos laiko). Kartais tekdavopagyventi ir visiškomis karo lauko sąlygomis – nakvotišarvuočio pašonėje ant lauko lovelių (senoviškai vadinamų„raskladuškėmis“, naujoviškai – „glaustėmis“).Kad ir kur tekdavo apsistoti, patruliavimas vykdavokiekvieną dieną, jame dalyvaudavo ir dalis II oro atakosvaldymo grupės karių (vieni likdavo prie radijo stočių,kiti eidavo į žygį). Pirmą kartą misijoje dalyvavęs eil. ArtiomasProtaščiukas, grupės vairuotojas, pasakojo, kadprieš patruliavimą labiausiai nerimaudavo dėl minų –kad gali netekti kojų: „Prieš išeidamas šiek tiek apietai mąstai, bet tikiesi, kad ir vėl pasiseks. Patruliuojantbuvo labai įdomu stebėti aplinką, vietinius žmones, jųreakcijas, kitų karių veiksmus, kurie yra gerai perpratę,kaip vaikščioti pavojingose vietovėse“.II oro atakos valdymo grupės ryšininkui eil. Ignui Andziukevičiuilabiausiai įsiminė vienas pirmųjų patruliavimų„žaliojoje zonoje“, kai teko eiti kukurūzų laukais.Kadangi kariai misiją pradėjo rugpjūtį, temperatūradieną siekdavo 45 laipsnius karčio (naktimis +15), todėlprakaitas liejosi upeliais. „Organizmas dar nespėjęs

IŠ arti 5adaptuotis, karšta, neši sunkią radijo stotį, aplink kukurūzai...Kai tarnavau misijoje Čagčarane, mačiau kalnus,o čia dažniausias peizažas buvo dykuma, tik „žaliojojezonoje“ galėjai pamatyti dirbamų laukų. Patruliuoti eidavomedažnai, distancijos siekė nuo 2 iki 5 kilometrų,kartais ir daugiau. Įtampa, aišku, buvo, nes nežinai, kasgali nutikti. Svarbiausia visą laiką žiūrėti, kur statai kojas– kad neužliptum ant minos. Sutikti vietiniai reaguodavoįvairiai – vieni neutraliai, kiti piktai“, – pasakojoeil. I. Andziukevičius. Eil. A. Protaščiukui įsiminė Afganistanokariai, su kuriais tekdavo kartu budėti patruliobazėse: „Man afganistaniečiai pasirodė linksmi, gerosnuotaikos, atsipalaidavę – į budėjimą galėdavo ateiti bešalmo ar liemenės... Žinoma, sunku buvo bendrauti dėlkalbos barjero, tekdavo žaisti žaidimą, kai vienas rodo,o kitas bando nuspėti...“Dar vienas iš lietuviams tekusių karo lauko Helmande„malonumų“, su kuriais nori nenori teko susidurti, – patruliavimassu modernizuotu šarvuočiu M113.Dykumoje – ant guminių M113 vikšrųLietuvos kariai Afganistane patruliavo su Danijos kariuomenėsmodernizuotu šarvuočiu M113 DK. „Palygintisu naudojamais Lietuvoje, danų šarvuočiai gerokai modernesni.Jie turi vairą, o ne vairalazdes, dėl to vairuotilengviau, reikia mažiau energijos, gali būti atsilošęs,vairuoti viena ranka. Danų šarvuotis turi ne plieninius,bet guminius vikšrus, kurie suteikia daugiau mobilumoir greičio, smėlis ne taip lenda į tarpus, nes vikšrų plotasdidesnis, jie ne taip sminga į smėlį, todėl lengviau pajudėtiiš vietos ir stabdyti. Be to, sutaupoma nuo 10 iki30 proc. kuro, priklausomai nuo dangos, toks šarvuotissukelia dvigubai mažiau vibracijos ir mažiau triukšmo,taigi važiavimas tampa komfortiškesnis“, – vardijo šarvuočiovairuotojas eil. A. Pratoščiukas.Šarvuočio vadas vyr. srž. B. Girdzijauskas pasakojo,kad šarvuotis M113 DK, palyginti su naudojamais Lietuvoje,turi modernesnį ir galingesnį jėgos skyrių ir papildomusšarvus: „Vizualiai šarvuotis atrodo taip pat, vikšraišiek tiek platesni ir lengvesni, yra papildomi apsauginiaišarvai. Apsaugoti įgulą nuo granatsvaidžių RPG yra papildomastinklas, kuris sumažintų atskriejančios raketosgreitį ir kontaktas įvyktų ne su paskutiniuoju metalosluoksniu, o tolesniu“. Daniško šarvuočio saugumą kariaiįvertino kaip neblogą, tačiau Afganistane jau naudojamair kur kas rimčiau apsaugota technika – su itintvirtu naujos konstrukcijos dugnu, atsparesniu minųsprogimams. „Matėme ir tokių karo mašinų, kurių vairuotojaiir keleiviai sėdi vadinamosiose kapsulėse. Jeigumašina užvažiuotų ant minos, ji išsiardytų į smulkesnesdalis, o žmonės liktų kapsulėje, tikėtina, būtų nesužeisti.Išties buvo labai įdomu pamatyti daug modernioskarinės technikos“, – pasakojo eil. A. Protaščiukas.Šarvuočio vadas ir vairuotojas pasakojo, kad važinėjimasdykuma turi daug niuansų. Kad ištisai tenka kvėpuotidulkėmis – nemalonu, bet svarbiausias rūpestisyra neužvažiuoti ant minų. „Jei važiuoji asfaltu, viskasgerai, bet Afganistane yra tik vienas toks „haivėjus“(neva greitkelis – aut. past.). Dažniausiai važinėdavomedykuma, smėliu, kelių ir vėžių vengdavome, nes ten didelėtikimybė „pasigauti“ miną“, – sakė vyr. srž. B. Girdzijauskas.Lietuvių vairuojamas šarvuotis važinėdavone vienas, bet kartu su kitais. „Dykumoje vairuoti įdomu,nėra labai sunku, bet tai atsakingas darbas, nes jauti,kad kur nors gali būti užkasta mina, dėl dulkių kartaisnematai nieko ir pradedi atsiliki nuo kitų... Važiuojantkolona svarbiausia neišklysti iš vėžių, nes gali ant konors pavojingo užvažiuoti, todėl jauti atsakomybę... Betiš esmės vairavimas dykumoje – gera patirtis“, – neabejojaeil. A. Protaščiukas.Paklausti, ar nė karto neįklimpo smėlyje, kariai tikšyptelėjo, kad su tokia technika tai neįmanoma. Per visąlaiką jokių nesklandumų su jų šarvuočiu M113 nebuvo.Kaip nebuvo nesklandumų ir per visą II oro atakosvaldymo grupės misiją – jų remto padalinio kariai likosveiki ir gyvi, o patys lietuviai į namus grįžo sėkmingaiatlikę numatytus darbus ir įgiję geros kovinės patirties.Dar „afganistanietiškam įdegiui“ neišblukus, II oro atakosvaldymo grupės kariai gavo medalius „Už tarptautinesoperacijas“ ir šio medalio ženklus.Ilona SkujaitėI. Andziukevičiaus archyvo nuotr.Lietuviai važinėjo sudanų šarvuočiuM113 DK, kurisgerokai skiriasi nuonaudojamo Lietuvoskariuomenėje.

6savam būryĮ tarnybąbe rožinių akiniųĮ kariuomenę turi ateiti blaiviai mąstantysnaujokai – tuo įsitikinę Lietuvosdidžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojopėstininkų bataliono profesionalai.Jų mintys – apie tarnybą,kasdienybę ir sunkumus.

savam būry7SenbuviaiVyr. srž. Česlav Mackevič atsakingas už bataliono padaliniųmokomųjų vietų koordinavimą – tai jo kasdieninėveikla. Pradėjęs tarnybą 2000-aisiais, jis prisimena,kaip keitėsi batalionas per tuos dešimtį metų – pakitostruktūra, bataliono pavadinimas (iš motorizuotojopervadintas į mechanizuotąjį), technika. Į atmintį įstrigodiena, kai į batalioną atvyko pirmieji šarvuočiai.„Pagaliau ir mano tarnybos vieta keitėsi – buvau pėstininkųpadalinyje, o dabar tarnauju štabe, – apie savepasakoja Česlavas. – Pradėjau eiliniu, o dabar iš laipsniomatyti, kad padariau karjerą.“ Jis tikina esąs patenkintastarnyba – sąlygos geros, vyras dirba gerai žinomądarbą: „Iš tiesų tarnauju viename dalinyje ir sunku būtųpasakyti, kaip sektųsi tarnyba kitur – nežinau, nebandžiau“,– šypsosi.Vyr. srž. Rimantas Krikštaponis tarnauja jau penkioliktusmetus, kariuomenė jam – dinamiškas ir gyvasorganizmas, kurio pokyčiai gali būti itin ryškūs, pastebimi:„Keitėsi ne vien technika, ryšių įranga, dabardaug geresnis ir aprūpinimas, matomas akivaizdus pagerėjimas– ginklai dabar vieni iš geriausių“. Penkiolikametų – ilgas laiko tarpas, tačiau Rimas pripažįsta, kadjam tarnauti įdomu.Vienas iš pirmųjų į kariuomenę atėjusių karių gr. OlegasMagas jau tapo bataliono įžymybe dėl atsidavimodarbui: per šventes, atostogas jis gali sėdėti prie plano,kaip įdomiau organizuoti pratybas. Šiandien Olegas pripažįsta– visuotinė krizė neatsiliepė darbui, svarbiausia,neturėjo jokios įtakos kokybei, o tai yra labai svarbu.Skyriaus vado pareigas atliekantis Olegas dabar pereinadirbti į Sausumos pajėgų Mokymo centrą – čia jisdirbs su karių mokymo ir parengimo programomis.Įtraukiami ir šeimos nariaiKariuomenė šiems profesionalams – įprasta darbovieta. Batalione susiformavo tradicija į dalinio gyvenimąįtraukti ir šeimos narius. Naujieji metai, pavasarinėsšeimos šventės, renginiai, į kuriuos pakviečiami kariųartimiausieji – tėvai, žmonos, vaikai – jau tapo įprastudalyku. Batalione suprantama – šeimos problemos irrūpesčiai kariui visuomet bus svarbiausi. Kad neretaiparas trunkanti tarnyba netaptų šeimai skaudžiu išbandymu,stengiamasi šeimos narius kuo artimiau supažindintisu karių darbo vieta, jų pareigomis. „Įdomiausiavaikams, jiems norisi ginklą rankoje palaikyti, pasisveikintisu tikrais kariais, – pasakoja Rimantas. – Tai, kadšeimos nariai įtraukiami į karių veiklą, yra labai gerai:vaikai pamato, kur dirba tėvas ar mama, supranta, ką jiečia veikia, susipažįsta su jų tarnyba.“Kariuomenė labiausiai traukia vaikus – jiems įdomupamatyti kur dirba mama ar tėtis.

8savam būryBatalione susiformavotradicija į daliniogyvenimą įtraukti iršeimos narius.Algirdiečiai puoselėjaparamos ir labdarostradicijas.Karius suartina bendras laisvalaikis ir ...... sportas ir galimybė atstovauti savo batalionuikartu su kolegomis.

savam būry9Česlavo žmona mielai apsilanko bataliono organizuojamuoserenginiuose, laukia tokių susitikimų irbendrauja su kitų karių žmonomis. Tačiau jo interesaineapsiriboja kariniu gyvenimu, dauguma jo draugų –civiliai, su jais karys praleidžia daug laiko. Tuo tarpuOlegas – vadinamasis kariuomenės fanatikas, kurisnetgi laisvalaikį skiria karybai, studijuoja dalykus, susijusiussu šia sritimi. Jo artimų draugų ratas – kariškiai.„Knygas, be jokios abejonės, skaitau kariškas, – prisipažįstaOlegas. – Manau, reikia domėtis savo sritimi.“Pasak didžiulę gyvenimo patirtį turinčio Rimanto,tokie fanatikai, kaip Olegas, yra teigiamas reiškinys –juk aktoriai, dailininkai gali būti atsidavę kūrybai armenui, o kodėl gi negali būti ir tokių karių, kuriemskariuomenė – visas gyvenimas. „Manau, prieš skeptiškaižvelgdami į tokį fanatizmą, vis dėlto pagalvokime,kad tai – žmogaus pašaukimas, – sako jis. – Ir jei pačiamžmogui pašaukimas sutampa su darbu, argi tai blogai?“Jis vertina specialistus, išmanančius tarnybą, pasak jo,kariuomenėje galėtų būti ir daugiau tokių. „Be jokiosabejonės, tie, kurie turi šeimas, turi skirti dėmesio joms,vienišiai gali galvoti tik apie darbą, – sako jis. – Vis dėltomes atsakingi už savo artimuosius.“PripažinimasČeslavą dar galima būtų pavadinti jaunavedžiu –prieš dvejus metus sukūrė šeimą, kuri jam be galo svarbi.Tačiau su žmona, gyvenančia kitame mieste, jamtenka kaskart išsiskirti – Rukloje Česlavas nuomojasibutą, todėl su savo sutuoktine matosi tik savaitgaliais.„Meluočiau, jei sakyčiau, kad nekyla problemų, nors yrair pliusų, ir minusų, – neslepia jis. – Vis dėlto jei sulaukčiaurimtų priekaištų, tektų važinėti kiekvieną dieną.Gal taip ir būtų geriau, tačiau įvertini viską – ir nuovargį,patiriamą kelionėje, ir išlaidas. Galbūt galėčiau susirastitarnybą ir kitur, tačiau žinok, ką surasi ar prarasi“, – pripažįstavyresnysis seržantas. Kita vertus, jam ne mažiausvarbi ir dalinio, kuriame tarnauja, reputacija. Algirdobataliono kariai nuolat dalyvauja daugelyje tarptautiniųpratybų, patiria įvairiausių iššūkių – nuo kolektyvoformavimo iki mokymo. Pasiekta nemažai, įveikta daugiššūkių, todėl tai daugeliui karių suteikia pasitenkinimoir prasmės šioje tarnyboje.Tobulindamasis įvairiuose kursuose – Puskarininkiųmokykloje, šaudymo vadovų – Česlavas pastebėjo kursųvadovų, instruktorių ir pačių besimokančiųjų požiūrį:kai tik sužino, kad atvyko karių iš Algirdo bataliono,žvelgia pagarbiai – vadinasi jie tai jau tikrai mokysis, neleislaiko veltui ir padarys viską: „Mums, algirdiečiams,visuomet patiki atsakingesnį darbą, – sako Česlavas. –Manau tai, kad mes tarnaujame šiame koviniame padalinyje,jau yra savotiškas pripažinimas“. Jam pritariair Olegas Magas: „Mūsų kariai kursuose pasirodo kaipvieni iš geriausių ir, jei paprastai sudaromas karių skyrius,visuomet įtraukiama ir keletas algirdiečių ar kariųiš kitų kovinių batalionų“.Motyvuotų karių reikia visurOlegui labai svarbus požiūris į darbą: „Kai mokau karįšliaužti, šaudyti, žinau, dėl ko tai darau, ir karys tai supranta,– mintijo Olegas. – Stengiamės pratybas padarytikuo tikroviškesnes, įdomesnes, kad karys pajustų,ką jis gali realiai išgyventi. Labai svarbu paruošti karį taisituacijai, kurioje jam teks atsidurti, kad jis įgautų pasitikėjimosavo jėgomis, o mokymas dėl mokymo niekoneduoda“.Tačiau Olegas tikina, kad žmonių, kurie išmanytųsavo darbą, galėtų jį perteikti kitiems, mažėja: „Tikriausiaitokie nereikalingi... O juk kiekvienas žmogus, kurisatlieka savo darbą, paprastai turi atsakymą, kodėl jis taidaro. Jeigu jis turi atsakymą, vadinasi jis yra motyvuotas,dirba savo vietoje“.

10savam būryTačiau kas ta motyvacija, kaip ją savyje atrasti? PasakRimanto Krikštaponio, dabartinė naujų karių karta visdėlto nėra tokia motyvuota ir tvirtai žinanti, ko nori:„Kartais pasigendu karių supratimo – juk reikia stengtis,prieš akis tarnyba misijose, o tik retas supranta, kamvis dėlto reikia mokytis. Tačiau stengtis reikia ne vientuomet, kai esi kovinio padalinio atstovas – argi sandėlininkuinebūtina tai daryti?“Olegas greitai atsisveikins su batalionu. Jis galėtų būtipuikus pavyzdys visiems, ieškantiems savo vietos. Kariuomenėje,kaip ir civiliniame pasaulyje, galioja dėsnis:gerų žmonių reikia visur. Batalionas „užsiaugina“ turinčiusteisingą požiūrį į savo darbą karius, ir juos išgraibstokiti padaliniai. Paklaustas, kokios mintys kamuoja, arnejaučia gailesčio, kad palieka dalinį, ar neliko širdyjekokių nuosėdų, Olegas papurto galvą: „Ne, nuoskaudosnėra, tiesiog čia dar liko neatliktų darbų ir dėl to truputįapmaudu. Čia dar turėjau, ką nuveikti. Bet... visur reikiasave išbandyti – čia pasiekiau tai, ką galėjau, be to, liekukariuomenėje. Manau, viskas bus gerai, niekas nedraustobulėti ir kitoje tarnybos vietoje. Kiekviena permaina –tik į gera“.Rimantas nesiruošia kelti sparnų iš Algirdo bataliono,nors ir jam tikriausiai nepavyks išvengti permainų – jukseržantų kariuomenėje pernelyg daug, todėl gali būti,kad pasiūlys išeiti į atsargą. Tačiau civilinio darbo Rimantasnesibaimina, nes turi specialybę, todėl teks prisimintisenus laikus ir elektriko įgūdžius: „Taigi ta ateitisnėra tokia baugi, pagaliau motyvuotų žmonių visurreikia...“Apie karjerą – po kelių sutarčiųVis dėlto Olegui gaila palikti batalioną: „Viliuosi sugrįžtipabaigęs darbus“, – sako. Jo filosofija tokia: jeiskyriaus vadas gali paruošti devynis gerus karius, vadinasi,jis paruošia devynis gerus skyriaus vadus. Tačiaudidžiausia problema yra ta, kad kariai jo skyriuje labaigreitai keičiasi – o juk tokių, kurie stengiasi įgyti patirties,ką nors padaryti, iš tiesų lieka mažai: „Pirmasisdarbas – sukurti laužą, atliekamas gerai, o kaip palaikytižėrinčias žarijas ir jas kurstyti? Vyksta didelė personalokaita – štai grįš kuopa, daug žmonių žada išeiti“. Kodėltaip nutinka? Olegas pripažįsta, kad tai natūralus procesas,žmogus užauga, mokosi, įgauna patirties, todėlieško, kur galėtų būti naudingas. Daug bendravęs sukolegomis britais, jis žino, kad jų naujokai, pasiteiravę,kada gaus pirmąjį laipsnį, išgirsta atsakymą – niekada.„Tuo tarpu mes darome atvirkščiai – karys ateina tikėdamasis,kad po metų gaus laipsnį, ir jei negauna, nusivilia.Vis dėlto nereikia žadėti tų laipsnių. Pirmiausiažmogų reikia sudominti pratybomis, galimybe pamatytipasaulį, juk tas, kuris ateina į kariuomenę, nėra visiškaipaprastas žmogus, atvirkščiai, tai gali būti trokštantisnekasdieniško darbo, kuris susižavėtų tuo, kad dienaprasideda pratybomis, kad gali išbandyti naują techniką,pabendrauti su naujais žmonėmis, gali išmoktiEkstremalūs išbandymaišio dalinio kariamspadeda įsivaizduoti, sukokiais sunkumais tekssusidurti realybėje.

savam būry11kalbą, susipažinti su ginkluote. O kai žmogus užauga ikiviršilos laipsnio, jis išeina. Ir kas tuomet?Paprastai ten vieną sutarties laikotarpį karys būnaeiliniu – jei pratęsia sutartį, tuomet jau galima pradėtimąstyti apie laipsnius.Česlavui taip pat tenka su tokiu požiūriu susidurti: jispripažįsta – į karį investuojami nemaži pinigai, todėl, kaijis po metų ar kitų pabėga, iš tiesų apmaudu: „Pirmusketverius metus tegu atitarnauja, o likę dar vienam sutartiniamlaikotarpiui ir išbandę save kariai gali siektikovinio seržanto karjeros“.Apie perspektyvas – tiesiai šviesiaiAr jaunam žmogui, ateinančiam iš civilinio gyvenimo,pakaktų karinės romantikos ir tarnybos žavesio? Olegastvirtina, kad taip, juk jis – pavyzdys: „Nesiveržiu į štabąar kitur, nes man patinka būti paprastu kariu, dirbti kolektyve,vykti į pratybas. Manau, žmones reikia išlaikytitose vietose, kur jiems įdomu – iš tiesų būtina atidžiaurinktis karius. Juk, pavyzdžiui, motyvuojant žmogų taptiskyriaus vadu nereikėtų akcentuoti didesnio atlyginimo,o pabrėžti – tu turėsi rengti karius, turėsi mažiaupoilsio dienų, reikės likti po darbo, turėsi jausti atsakomybęuž savo žmones“, – sako jis.Gyvenimas toks – kai kurie iš atėjusiųjų liks eiliniais,kiti išeis, dar kiti taps vadais. Olegas perskaitė nemažaiišeinančiųjų pareiškimų, kuriuose nurodomos pasitraukimopriežastys – netenkina sąlygos: „Vadinasi žmogustikėjosi daugiau, jis nepatenkino savo lūkesčių“.Pasak Rimanto, į šias problemas būtina atsižvelgtitiems, kurie kviečia karius į kariuomenę, dirba su jais:„Kai jie šaukiami ar verbuojami, nereikia žadėti auksokalnų, o paaiškinti – mūsų kariuomenė nėra didelė, karjerosčia nepadarysi, reikia motyvuoti kitais būdais. Jaunimasnori visko iš karto ir daug, tačiau taip nėra, todėlreikia sakyti visiems tiesą. Pasakyti taip – jei patiks tarnyba,kilsite karjeros laiptais, tačiau tik tada, jei įrodysite,kad esate verti. Daug ateinančiųjų pataiko ne į savoroges: supratę, kur pakliuvo, pabėga. Toks mąstymaspopuliarus iki šiol – ateis, pasėdės iki penkių ir namo.Jiems atrodo, kad pradiniai būtinosios tarnybos kursai– pati sunkiausia dalis, o kai ateina į tarnybos vietąir pamato, kad čia dar sunkiau – vyksta mokymai, pratybos,nepritampantieji pradeda atsitraukti. Kiekvienasžmogus turi žinoti, kur jis eina ir ką jis darys. Pirmiausiasu juo turi dirbti verbuotojas, žmogus, kuris paaiškins,kad kariuomenė – ne vaikų darželis“.Česlavas, daug bendraujantis su civiliais, sako nekartą girdėjęs pasakojant, kaip jiems karo prievolės atstovainušvietė ateitį kariuomenėje: „Negalima sukurtižmogui iliuzijos, kaip dažnai daroma, būtina paaiškinti,kas žmogaus tikrųjų laukia“.Per metus pusė Olego skyriaus karių paliko kariuomenę:„Galbūt reikia ir žiniasklaidai susiimti, ne vien romantiškaiir gražiai piešti kariuomenę, o parodyti sunkumus,su kuriais neišvengiamai teks susidurti“.Lijana CibulskienėAlgirdo bataliono archyvo nuotr.Tai, kad algirdiečiaitarnauja šiame dalinyje,jau yra pripažinimas.

12 Taikos partneriaiGen. mjr. A. Pociaus vizitas Kandahare.Afganistaniečių mokymai vyksta su vertėjo pagalba.Kandaharo spKarinių oro pajėgų sraigtasparnių lakūnaiiš Lietuvos jau pradėjo mokomuosius skrydžiussu afganistaniečiais. „Kario“ redakcijagavo laišką iš Oro pajėgų mokymo grupėskarių – skubame pasidalyti pirmaisiaisįspūdžiais.Kandaharo aviacijos bazėjePirmiausia, į ką atkreipėme dėmesį, – temperatūrųskirtumas. Kandahare yra šilčiau nei Lietuvoje, šiuo laikotarpiunereti lietingi orai, beveik kaip Lietuvoje rudenį.Kandaharo oro uostas išsiskiria labai intensyviu oroeismu, o pati bazė išties įspūdingai didelė: labai daugžmonių, didelis ne tik orlaivių ore, bet ir transporto antžeminiaiskeliais judėjimas. Nežiūrint viso to, nėra jokiossumaišties, viskas vyksta labai tvarkingai ir organizuotai.Oro pajėgų mokymo grupė (OPMG) yra įsikūrusi atskirojenedidelėje stovykloje pačioje Kandaharo bazėje.Lietuvos ir kitų OPMG karių buitinės ir gyvenimo sąlygosmažai kuo skiriasi nuo kitų koalicijos partnerių ir atitinkavisus mūsų poreikius. Visi suvokiame, kad esamekariškiai, į Afganistaną atvykę su konkrečia užduotimi,

Taikos partneriai13arnas: pirmieji lakūnų įspūdžiaitad gyvenimo sąlygos nėra esminis dalykas. Svarbu,kad turėtume kur dirbti, planuoti ir aptarti užduotis,nusiprausti ir pailsėti po užduočių.Gyvename standartiniuose gyvenamuosiuosekonteineriuose po kelis karius. Saugumui užtikrinti,šalia gyvenamųjų konteinerių yra slėptuvės, skirtoskariams apsisaugoti, jei oro uostas būtų apšaudomasnetiesiogine ugnimi.Afganistaniečių mokymaiŠiuo metu 8 lietuviai ir 2 latviai vykdo tiesioginį Afganistanonacionalinės armijos oro korpuso (ANAAC)Kandaharo sparno karių praktinį ir, kai reikia, teorinįmokymą dirbti su technika ir skraidyti. Belgų kariai afganistaniečiusmoko planuoti ir ruoštis skrydžiams teoriškai.Be to, artimiausiu metu laukiama prisijungiantukrainiečių specialistų.ANANC Kandaharo sparno skraidantis personalasjau anksčiau yra baigęs pradinį parengimą. O mesjuos rengiame vykdyti logistines operacijas, medicininęevakuaciją ir eskortavimą. Tuo tikslu juos reikiamokyti tūpti į neparuoštas riboto dydžio aikštelesdykumoje ir kalnuose, išmokyti panaudoti aviacinėsginkluotės kompleksą, atakuojant žemės taikiniussavigynos tikslais. Skrydžiai vykdomi tik dieną, matomomisskrydžio sąlygomis.Mokinių, kuriuos mes rengiame, skaičius yra kintantis,nes vienus treniruojame atlikti skrydžius, kitus – techninępriežiūrą. OPMG kariai, kartu su koalicijos partneriaisafganistaniečius moko pagal ANAAC AfganistanoIslamo Respublikos ir Krašto apsaugos ministerijospatvirtintas programas. Kandaharo sparne pradinis lakūnų,borto technikų ir kitų įgulos narių rengimas nėravykdomas. Iš pradžių jie rengiami kitoje Afganistanoaviacijos bazėje. Kandaharo sparne įgulos rengiamosvykdyti tik taktines užduotis. Pagal Afganistano kraštoapsaugos ministerijos reikalavimus kiekvienam įgulosnariui, atsižvelgiant į sukauptą patirtį ir sugebėjimus,sudaromos individualios programos.Mokinių patirtisKandaharo sparno karių pasirengimo lygis skirtingas– vieni geriau parengti ir turi daugiau įgūdžių, kitiprasčiau. Kalbant apie skirtingą patirtį, yra lakūnų, kuriejau skraido apie 20 metų, nors tą daro su pertraukomis,bet yra ir tokių, kurie į Kandaharą atvyko iš lakūnų rengimocentro. Vis dėlto bazinius skrydžio įgūdžius turidaugelis. Toliau mes vykdome jų rengimą, akcentuodamitaktines užduotis. Bendrą pilotų ir aptarnaujančiopersonalo poreikį nustato Afganistano kariuomenė.Dėl tos priežasties ir esame čia, kad tinkamai parengtumeafganistaniečių sraigtasparnių pilotus ir techninį

14Taikos partneriaiLietuvos lakūnaiįsikūrę atskirojenedidelėje stovyklojepačioje Kandaharobazėje.personalą. Kol kas mokymo procese problemų iškylanebent dėl kalbos barjero. Skrydžiai ir antžeminiaidarbai vykdomi kartu su vertėjais. Bet bendravimassu mokiniais vyksta sklandžiai, be nesusipratimų,nes afganistaniečiai noriai mokosi ir stengiasi perimtivisą patirtį ir žinias, kurias mes jiems norime perteikti.Sraigtasparnių parkasŠiuo metu Kandaharo sparno sraigtasparnių parkąsudaro šeši sraigtasparniai, bet artimiausiu metutikimasi gauti daugiau. OPMG personalui patikrinussraigtasparnius, buvo įvertinta jų techninė būklė iridentifikuoti šalintini trūkumai. Dabar sraigtasparniųtechninio aptarnavimo kokybe rūpinasi patarėjųkorpusas, kurį sudaro amerikiečių ir lietuviųinžinerinis-techninis personalas. O afganistaniečiųKandaharo sparno inžinerinis-techninis personalassraigtasparnių priežiūros darbus vykdo tik koalicijospartneriams prižiūrint, tad į orą kylame su techniškaitvarkingais sraigtasparniais.Oro pajėgų mokymo grupės inžinerinis-techninispersonalas afganistaniečius moko, kaip prižiūrėti irremontuoti techniką, suprasti gedimų esmę ir pasekmesskrydžių saugai.Skrydžiai kalnuoseOPMG skrydžių intensyvumas yra pakankamai didelisir orlaiviai kyla į orą po kelis kartus per savaitę.Pats mokymo procesas vyksta ne tik baziniameKandaharo oro uoste, bet ir vykdant užduotis ISAFoperacijų rajone, todėl skrydžiai trunka nuo vienosiki penkių skrydžio valandų, o maršrutai parenkamiplanuojant skrydžius pagal nustatytas procedūras.Intensyvus prieš misiją vykęs pasiruošimas Lietuvojeir Kroatijos kalnuose buvo labai naudingas, tadskrydžiai Afganistano kalnuotų vietovių sąlygomisorlaivių instruktorius mažai nustebino. Be viso to,toliau ruošiamės skrydžiams kalnuose esant aukštaioro temperatūrai. To dar nesame bandę, tad ir mumstai bus naudinga patirtis.Visoje Afganistano oro erdvėje skrydžių valdymąvykdo koalicijos partneriai, visos procedūros vykdomospagal tarptautinius karinius ir civilinius standartus.Tad skirtumo, ar skraidytume Lietuvoje, ar kitoješalyje, nėra. Tarptautinės procedūros tam ir sukurtos,kad nepriklausomai nuo šalies, kurioje skraidoma,pilotai galėtų bendrauti su oro erdvę kontroliuojančiaispareigūnais.Parengė Ilona SkujaitėOPMG nuotr.

Taikos partneriai15Pirmoji Lietuvos oro pajėgų mokymo grupė šalia savo darbo „bitės“ – sraigtasparnio Mi-17.

16 REFORMOSKarinis mokymas:permainų metaiVrš. E. Žygaičio nuotr.Centriniame poligone iškils „Mūšio mieste“kompleksas. Kovinio rengimo centre busdiegiama lazerinė mūšio imitacinė sistema,leisianti per pratybas tiksliai matyti karių judėjimąir „sužeidimus“. Puskarininkių mokykla tapsKariuomenės mokykla, o Mokomasis pulkas darplačiau atvers vartus į ginkluotąsias pajėgas.Daugiau apie būsimas permainas papasakojoMokymo ir personalo valdybos (MPV) vadasplk. Gintaras Ažubalis.Padalinių reorganizacija– Neseniai įkurtas Sausumos pajėgų Mokymo centrasperėmė nemažai kursų iš karinio mokymo įstaigų.Kokie pertvarkymai vyks Mokymo ir personalovaldyboje, jai pavaldžiuose kariniuose vienetuose?– Iš tiesų šiemet yra visos karinio mokymo sistemospertvarkos metai. Mokymo ir personalo valdyba vėltaps Mokymo ir doktrinų valdyba, kaip buvo anksčiau,o dalis personalo pereis kariuomenės vado žinion. Meskoncentruosimės tik į vieną sritį – karinį rengimą. Numatomipokyčiai smarkiai Mokymo pajėgų nepaveiks:naujų funkcijų nesiimsime, bet stengsimės sustiprintipačią struktūrą, kad karių mokymo kokybė būtų kuogeresnė. MPV pavaldūs vienetai – Mokomasis pulkas,Puskarininkių mokykla, Kovinio rengimo centras – išliks,bet juos reorganizuosime.– Kas liks iš Mokomojo pulko, kai visus jo specialybiųkursus perims kitos mokymo įstaigos?– Mokomasis pulkas yra vartai į kariuomenę, ten išcivilinio gyvenimo atėję žmonės pradeda tarnybą irgauna bazinį karinį parengimą. Nuo šių metų Mokomasispulkas orientuosis tik į pradinį karinį rengimą,o visi specialistų kursai bus perduoti kitoms mokymoįstaigoms (Sausumos pajėgų Mokymo centrui ir Puskarininkiųmokyklai). Kol kas Mokomajame pulke pradinįparengimą gauna būtinųjų karinių mokymų kariai irpirmakursiai kariūnai, bet šiemet bus svarstoma galimybėkariams savanoriams bazinį kario savanorio kursąišeiti pulke.– Puskarininkių mokykla keis pavadinimą ir tapsKariuomenės mokykla. Kokios rimtesnės pertvarkosslypi už šio pasikeitimo?– Per 20 metų Puskarininkių mokykla gerokai išplėtėveiklą ir dabar apima ne tik puskarininkių rengimą.Po pertvarkos mokykloje išliks puskarininkių rengimasir specialistų kursai, bet atsiras ir naujovė – karininkųspecialistų rengimas. Kaip tik dėl plečiamos veiklos šiaimokymo įstaigai ir bus suteiktas Kariuomenės mokyklosvardas.Kariuomenės mokyklos sudėtyje išliks Puskarininkiųmokykla, kurioje vyks nekarininkų karjeros kursai.

REFORMOS17Tačiau didžiausia naujovė ta, kad atsižvelgiant į kariuomenėsvado viziją, po truputį nekarininkų rengimas busperduotas į jų pačių rankas. Visam mokymo procesui jievadovaus patys, nes Lietuvos kariuomenės puskarininkiųkorpusas yra tam subrendęs ir pasiruošęs.Kalbant apie specialistų kursus, Kariuomenės mokyklojebus rengiami tik tie specialistai, kurių reikia visomskariuomenės rūšims, pvz., ryšininkai, logistai, vairuotojai,kompiuterių specialistai. Pajėgos karius specialistus,kurių reikia tik joms, rengs savo mokymo centruose.Bene didžiausia naujiena bus karininkų specialistųrengimas. Puskarininkių mokykloje jau buvo informatikoskursas karininkams, bet per šiuos metus specialistųkursų spektrą karininkams plėsime. Iš Lietuvos karoakademijos perimsime ryšių būrio vado specialybėskursą, bus pradėti rengti ir kiti kursai, veikiausiai logistikos,artilerijos specialybių karininkų. Tiesa, dėl konkrečiųkursų dar neapsispręsta, bet judame į priekį.Naujos technologijos ir infrastruktūra– Kokių naujovių bus Kovinio rengimo centre?– Turbūt didžiausias šio centro privalumas yra kompiuterinėoperacijų imitavimo sistema JCATS (angl.Joint Conflict and Tactical Simulation), kurią naudodamigalime treniruoti štabus, pradedant nuo bataliono irbaigiant brigada. Deja, dėl finansinių sunkumų negalimevisu 100 proc. pasinaudoti treniruoklio galimybėmis,nes tam reikia paruošti daugiau specialistų. Dabardėl lėšų stokos atvykstantys treniruotis padaliniai prisidedaprie pratybų rengimo, net ir dalyvauja kaip savopadalinio vertintojai, o taip neturėtų būti. Sieksime, kadKovinio rengimo centras galėtų pasiūlyti visą paslaugų„rinkinį“ – nuo mokymų organizavimo iki įvertinimo,kad atvykstantys kariuomenės vienetai patys negaištųtam laiko ir būtų išlaikytas objektyvumo principas.Be to, ketiname įdiegti lazerinę mūšio imitacinę sistemą.Ant karių aprangos, ginkluotės ir karinės technikospritvirtinus tam tikrus daviklius, kompiuterio ekranebus matomi viso karinio vieneto veiksmai, be to, busaiškiai matyti, kur pataikė „ugnis“, todėl nebekils ginčų,kiek technikos ir priešų „sunaikinta“ ar „sužeista“, jei karysblogai pasislėpė, matys, kur į jį „pataikė“ kulka. Taigikariai poligone galės treniruotis maksimaliai prie mūšiopriartintomis sąlygomis, o vadai visą situaciją matys vadavietėskompiuteryje. Įrangos planuojama įsigyti tiek,kad vienu metu galėtų treniruotis visas batalionas.– Galbūt numatoma permainų ir kariuomenės poligonuose?– Jau turime išteklių ir pradedame labai rimtą projektąCentriniame poligone Pabradėje. Statysime „Mūšiomieste“ kompleksą, kad kariai galėtų įgyti įgūdžių, kaipkovoti mieste, nes mūšiai vyksta ne tik atvirame lauke,bet ir miestuose ar miesteliuose. Tokios infrastruktūrosLietuvos kariuomenėje visiškai nebuvo. Iki šiol buvobandoma treniruotis įvairiausiuose griuvėsiuose, tačiauto nepakanka.„Mūšio mieste“ komplekse vienu metu galės treniruotisvisa kovinė grupė – iki bataliono dydžio. Infrastruktūrąsudarys miestelio fragmentai – tipiški pastatai.Šiuo metu yra numatyta vieta statyboms ir pradėti projektavimodarbai, bet tai ne vienerių metų projektas,todėl sunku prognozuoti, kada jis bus užbaigtas.KRC bus tobulinamasJCATS treniruoklis irįdiegta lazerinė mūšioimitacinė sistema.Kol kas ją mūsų kariaiyra išbandę pratyboseLatvijoje „Kardo kirtis“(nuotraukoje – sistemoselementai antšalmų ir ginklų).A. Pliadžio nuotr.

18 REFORMOSPuskarininkių mokykla taps Kariuomenės mokykla ir ruošne vien tik seržantus ir puskarininkius.Vrš. L. Vizbaro nuotr.

REfORMOS19– Mokymo įstaigoms labai svarbus tinkamas aprūpinimas,kad galėtų kokybiškai rengti karius. Kokiasituacija šioje srityje?– MPV pavaldžių mokymo įstaigų infrastruktūra puiki:yra geros sąlygos tiek mokytis, tiek ilsėtis ar sportuoti.Su ginklais ir technika yra sudėtingiau. Naudojamedaug pasenusios įrangos. Suprantama, kad ir kitiemspadaliniams jos trūksta, bet karinio mokymo įstaigosturėtų būti vienos iš prioritetinių atnaujinant ginkluotęir techniką. Neteisinga, kad kariuomenė gauna ir integruojanaują ginklų sistemą, o mokymo įstaigos jos neturi.Manau, požiūris šiuo klausimus keičiasi, planavimodokumentuose numatyta, kad aprūpinimas gerės, betdėl finansinio sunkmečio ne taip greitai, kaip norėtųsi.Žmogiškieji ištekliai –kokie pokyčiai?– Dažnai įvairios reorganizacijos baigiasi darbuotojųatleidimu. Ar reikia MPV pavaldžių įstaigų darbuotojamsbijoti tokių permainų?– Personalo skaičiaus mažinimo nenumatome. Persitvarkome,bet specialistų atleisti neketiname, nesdrastiški pokyčiai personalo srityje skaudžiai atsilieptųrezultatų kokybei.– Taigi darbo daugės?– Darbo krūviai tikrai nemažės, o kai kur net ir didės.– Kaip manote, kokie bus didžiausi iššūkiai įgyvendinantMokymo pajėgų pertvarką?– Gyvenant sunkmečio sąlygomis svarbiausia išlaikytispecialistus, kuriuos daug metų ruošėme kokybiškaikaro tarnybai. Turime tikrai puikių vyrų ir moterų, kurieyra geri dėstytojai, instruktoriai, aukščiausios klasėsspecialistai, ir svarbu jų neprarasti.Be to, ne mažiau svarbu pasiekti, kad vyktų instruktoriųrotacija: geriausi žmonės ateitų iš kariuomenės padaliniųdalintis patirtimi į mokymo įstaigas, o instruktoriaitarnautų brigados padaliniuose, išvyktų į misijas irten atnaujintų savo įgūdžius.– Kokia instruktorių skatinimo sistemos padėtis?– Instruktorių skatinimo sistema iš esmės nesiskirianuo bendros kitų sričių specialistų skatinimo sistemos.Tačiau Mokomojo pulko instruktoriams nuo šių metųkovo 7 d. bus pradėti mokėti priedai už jų darbą ypatingomissąlygomis. Karjeros prasme kariui yra didžiulisprivalumas, jei jis yra tarnavęs instruktoriumi ar buvęsdėstytoju. Turime ir daugiau idėjų, norime atgaivintiskatinimo principus, kuriuos buvome primiršę.– Pastaruoju metu KAS vykta reforma po reformos.Gal po kelerių metų vėl prasidės permainos Mokymopajėgose?– Transformacija yra nuolatinis procesas, reikia įvertintiaplinkybes ir prisitaikyti – tai normalu. Žinoma, jeitai vyksta kas metai ar dveji, nėra gerai, nes nespėji pamatytirezultato, bet jei po 7–10 metų kas nors pasikeitėiš esmės ir reikia atsinaujinti – tai suprantama ir skatintina.Manau, kad po šios reformos artimiausiu metu dideliųpasikeitimų Mokymo pajėgose nebus.Kalbėjosi Ilona SkujaitėA. Pliadžio nuotr.Centriniame poligone Pabradėje iškilspratybų mieste kompleksas.

20 kario interviuIŠGYVENTI,KOVOTI IRNUGALĖTI...Sausio pabaigoje Lietuvos kariuomenėsvadas generolas majoras Arvydas Pociusnaujajam Lietuvos kariuomenės vyriausiajampuskarininkiui seržantui majoruiArūnui Birbalui įteikė valdžios simbolius –ženklą ir spontoną (puskarininkio valdžiosženklas ir ginklas – trumpakotė ietis suplačiu ir puošniu antgaliu).Mažumėlę palaukę, kol svarbiausiaskariuomenės puskarininkis „įsivažiuos“,skubame skaitytojus su juo supažindinti.Biografijos faktaiSrž. mjr. Arūnas BIRBALAS krašto apsaugossistemoje – nuo 1995 m. Tarnavo Krašto apsaugossavanorių pajėgose, Mokymo ir doktrinųvaldyboje, Lietuvos didžiojo kunigaikščioButigeidžio dragūnų batalione, Sausumos pajėgose...Penkis kartus dalyvavo tarptautinėsemisijose Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje,Kosove.Apdovanotas krašto apsaugos medaliu „Užtarptautines misijas“, Lietuvos kariuomenėspajėgų medaliais „Už pasižymėjimą“, „Už pavyzdingątarnybą“, Jungtinių Tautų Organizacijosmedaliu (UNPROFOR) „Už tarnybą taikoslabui“, NATO medaliu „Už tarnybą NATO operacijose“ir kt.Srž. mjr. Arūnas Birbalas yra baigęs Klaipėdosuniversitetą (edukologiją). Mokėsi įvairiuosekariniuose kursuose Lietuvoje (Divizijosgenerolo S. Raštikio puskarininkių mokykloje)ir užsienyje (JAV jūrų pėstininkų Puskarininkiųakademijoje, JAV sausumos kariuomenės Seržantųmajorų akademijoje).Yra vedęs. Turi sūnų ir dukrą, vieną anūką.

kario interviu21Neatitrūkti nuo gyvenimo– Prabėgus devynioms savaitėms po paskyrimo įnaujas pareigas, kokių iš karto stvėrėtės darbų ir kąjau spėjote nuveikti?– Jei nori būti geru kariuomenės vado patarėju kareiviųir puskarininkių tarnybos klausimais, privalai neatitrūktinuo kareivių ir puskarininkių gyvenimo. Reikiamatyti kareivių ir puskarininkių kasdieninę tarnybą,girdėti jų nuomonę ir mintis. Todėl stengiuosi kuo dažniaususitikti su kariais jų tarnybos ir pratybų vietose.Kai buvau paskirtas į pareigas, susitikau su Puskarininkiųmokyklos, Mokomojo pulko, Karinių jūrų pajėgų,Aviacijos bazės, Dragūnų bataliono ir KASP 3-iosiosrinktinės kareiviais, jūreiviais ir puskarininkiais. Kariuomenėsvadas ne kartą yra akcentavęs principinį požiūrįį kariuomenėje nustatytų standartų vykdymą. Vyriausiojopuskarininkio nuolatinis darbas ir atsakomybė yrakareivių ir puskarininkių motyvacijos ir kariuomenėjenustatytų standartų išlaikymas kasdieninėje veikloje.Per susitikimus su kariais matau pačią geriausią galimybęperduoti kariuomenės vado principines nuostatasir požiūrį į tarnybą kariuomenėje, todėl susitikimai sukariais ir ateityje išliks vienu iš mano veiklos prioritetų.Šiuo metu vienas iš pagrindinių darbų – kareivių, jūreiviųir puskarininkių karjeros koncepcijos kūrimas. Galutinisrezultatas – šiais metais patvirtinta koncepcija,kurioje aiškiai nustatytos karjeros pakopos ir reikalavimai,ką karys privalo įvykdyti ir ko jis turi siekti, kad kiltųkarjeros laiptais.– Turite ilgametės tarptautinių taikos palaikymomisijų patirties, tarnavote Kroatijoje, Bosnijoje irHercegovinoje, Kosove... Kokią naudą duoda Lietuvoskariui ir mūsų kraštui tarnyba vadinamuosiuose„karštuosiuose taškuose“?– Lietuvos kariuomenei ir pačiam kariui tai duodadidelę naudą – manau, tą supranta kiekvienas karys.Ne veltui karius, vykstančius į misijas, mes dažnai vadinameLietuvos „ambasadoriais“. Dalyvavimas misijosesustiprina karių pagarbą savo valstybei, simboliams,ginklui ir ekipuotei, per pagarbą minėtiems dalykamsstiprėja kario asmeninė atsakomybė už viską, kas vykstaaplink jį ne tik kariuomenėje, bet ir civiliniame gyvenime.Viena iš kovinio rengimo taisyklių yra tokia: kovinisMisija Bosnijoje ir HercegovinojeLITPLA-4būryje 1996 m.Seržantų kursuoseJAV jūrų pėstininkųakademijoje 2005 m.

22 kario interviuMisija Kosove,BALTSQN-8,2003 m.rengimas kiek įmanoma turi būti priartintas prie realiųmūšio sąlygų. Taikos palaikymo misijos nėra tos misijos,kur nuolatos vyksta mūšiai, bet pasirengimas misijosevykdomoms operacijoms yra realus pasirengimas išgyventi,kovoti ir nugalėti mūšio lauke. Niekas nežino,kada gali prireikti panaudoti ginklą ir kada tavo gyvybęišgelbės turima ekipuotė, todėl stiprėja kario atsakomybėuž „darbo įrankius“, ugdomas kario supratimas apiekomandinį darbą ir pasitikėjimo vienas kitu svarbą, opasitikėjimą kelia tik profesionalus karys. Taigi tarnybamisijose kelia mūsų karių profesionalumo lygį.– Ar galima bent pasvajoti, kad kariniai konfliktaikada nors baigsis ir pasaulyje įsivyraus taika?– Tai labai graži svajonė.Žinių kuprinė – ne našta– Esate baigęs Klaipėdos universitetą. Jūsų civilinėspecialybė – edukologija. Ar pedagogo darbas, pažintissu edukacinėmis programomis praverčia ir LKvyriausiojo puskarininkio tarnyboje?– Yra tokia patarlė – mokslo ant pečių nešioti nereikia,todėl manau, kad kariai turi pasinaudoti visomis galimybėmismokytis. Kariuomenėje sakoma, kad kiekvienaskarys tarnaudamas įgyja žinių ir surenka tam tikrąpatirties bagažą, kuris gula į nematomą kuprinę. Iš josprireikus tą patirtį galima ištraukti ir panaudoti – svarbutai daryti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Mano„kuprinėje“ didelę dalį vietos užima žinios, įgytos studijuojantuniversitete. Pedagogikos žinios labai praverčia,nes kariuomenės rengimas susijęs su nuolatiniu mokymuir mokymusi, karinio mokymo sistemos tobulinimu,be to, vyriausiasis puskarininkis yra kareivių ir jaunesniųpuskarininkių (turiu omenyje ne karinį laipsnį) mokytojas,auklėtojas ir ugdytojas.– Dabar mūsų kariuomenės padaliniuose vyriausiųjųpuskarininkių pareigų yra per trisdešimt. Kaipvyksta bendravimas tarp kariuomenės vyriausiųjųpuskarininkių? Kokiais rūpesčiais jie vieni su kitaisdalinasi?– Vyriausieji puskarininkiai nuolat bendrauja ir bendradarbiauja.Daug dalykų, susijusių su nekarininkų tarnyba,galime išspręsti patys, negaišindami vadų ir taupydamikitų atsakingų karininkų laiką. Mano asmeninėtaisyklė – viskas, kas vyksta kariuomenėje, yra manoreikalas ir rūpestis. Stengiuosi, kad ir kiti vyriausieji puskarininkiaivadovautųsi šia taisykle – visa tai, kas vykstaaplink mus, yra mūsų visų rūpestis. Puskarininkiai pateikiaįvairių pasiūlymų, kaip būtų galima tobulinti kariųrengimą, mokymą, aprūpinimą ir kitas kariuomeneisvarbias sritis. Vadų nurodymai, kareivių ir puskarininkiųmintys formuoja vyriausiųjų puskarininkių veiklos irdarbų užduotis, kurių galutinis rezultatas yra dokumentų,reglamentuojančių kareivių ir puskarininkių tarnybą,rengimas ir jų teikimas kariuomenės vadui tvirtinti.Kasdieninėje tarnyboje vyriausieji puskarininkiai daug

kario interviu23KARININKASPUSKARININKISNustato vieneto užduotis ir standartus,planuoja ir vadovauja.Organizuoja kolektyvinį rengimą,nukreiptą į vieneto užduočių vykdymą.Ugdo vieneto operacinį pajėgumą ir sąveiką,užtikrina vieneto efektyvumą ir kovinę parengtį.Vykdo užduotis ir siekia, kad jos būtų įvykdytospagal nustatytus standartus.Vykdo individualų rengimą, lavina kario įgūdžius,kurie reikalingi vieneto kolektyvinėms užduotimsvykdyti.Užtikrina, kad kariai būtų parengti, ginklai,transportas, ekipuotė parengta ir funkcionuojanti.Skatina pavaldinius siekti nustatytų veiklos irpratybų standartų, profesinio tobulėjimo.Vykdo veiklą ir pratybas pagal nustatytusstandartus, siekia, kad pavaldiniai tobulėtų.Sudaro sąlygas, skiria laiko ir kitus resursus,reikalingus veiklai ir darbams atlikti.Vadovauja kariams kasdieninėje veikloje iratliekant darbus.laiko skiria kareivių (jūreivių) ir puskarininkių konsultavimuijiems rūpimais tarnybos klausimais – tai sutarčiųpratęsimas ir aukštesnių karinių laipsnių suteikimas,skyrimas į pareigas ir atleidimas iš pareigų, siuntimasmokytis, skatinimas ir drausmės pažeidimų prevencija.Siekiame, kad šie procesai būtų aiškūs kiekvienam kariui,kad siūlomi sprendimai būtų skaidrūs ir kuo tiksliauįtvirtinti krašto apsaugos sistemos dokumentais.Lietuvos kariuomenėje jau yra nusistovėjęs karininkųir puskarininkių bendradarbiavimo modelis. Dešinėjelentelės skiltyje matome pagrindinius puskarininkiųdarbus ir rūpesčius.– Įdomu, kaip leidžia laisvalaikį LK vyriausiasis puskarininkis?Skaito grožinę literatūrą? Sportuoja? Iškylaudamasmina dviračio pedalus? Pasitaikius progai,skuba prie ežero su meškere rankose? O gal visą laisvalaikįaukoja šeimai?– Mėgstu daug ką ir nesu kurios nors vienos veiklosentuziastas. Grožinės literatūros skaitau nedaug, daugiauskaitau literatūrą, susijusią su kariniais dalykais.Turiu keletą karinių knygų, kurios visada po ranka irkurios man padeda tarnyboje. Mėgstu futbolą ir, esantgalimybei, stengiuosi pažaisti. Nesu žvejys fanatikas,bet mėgstu patį procesą ir pabūti gamtoje, esu iš tųžvejų, kuriuos vadina „pagaunu ir paleidžiu“, nebentlaimikis tikrai būtų vertas keptuvės. Ši žiema buvo puikipoledinei žūklei ir tuo, kad galėjau sau leisti 2–3 kartusper mėnesį pažvejoti. Mano pirmoji specialybė – chorodirigentas, todėl muzika taip pat lieka vienu iš laisvalaikiopomėgių, mėgstu klausytis klasikos, retkarčiais darpagroju gitara ar akordeonu. Nemanau, kad laisvalaikį,skirtą šeimai, galima vadinti auka, tai veikiau dovanavienas kitam. Vaikai užaugo, patys kabinasi į gyvenimą,visi kartu susitinkame vis rečiau, bet tai natūralu.Neseniai sūnus su žmona ir anūku tris dienas svečiavosiVilniuje, tai po metų pertraukos visa šeima tris dienaspraleidome drauge. Norėtųsi, kad susitiktume dažniau,bet svarbiau turbūt yra susitikimų įspūdžiai, nuotaika irbendravimo šiluma.Kalbino Juozas PociusSusitikimas sumoksleiviais, 2010 m.

24Tarnybos katileBaziniai kario savanorioįgūdžių kursaiNuo š. m. kovo 7 dienos Krašto apsaugos savanoriųpajėgų (KASP) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžiodragūnų mokomajame batalione tris savaites vykobaziniai kario savanorio įgūdžių kursai. Tai pirmieji šiemettokio pobūdžio kursai, į kuriuos susirinko kariai savanoriaiiš visų KASP rinktinių. Juos baigė daugiau kaipšimtas karių savanorių. Baziniai kario savanorio įgūdžiųkursai – vieni iš daugelio bataliono organizuojamų kursų,kuriuos veda bataliono A kuopos instruktoriai. Šiųkursų tikslas – suteikti jų dalyviams individualių kariosavanorio įgūdžių, kad kariai galėtų tinkamai vykdytišaulio (pėstininko) pareigas taikos ir karo metu Lietuvoskariuomenės daliniuose.Į bazinius kario savanorio įgūdžių kursus gali patektikariai savanoriai, kurie nėra atlikę privalomosios pradinėskaro tarnybos arba yra ją atlikę Vidaus reikalų ministerijosdaliniuose. Prieš tai kariai savanoriai jų kariniuosevienetuose laiko bazinio kario savanorių įgūdžiųkurso neakivaizdinės dalies testą, be to, atvykdami į Butigeidžiobatalioną būsimieji kursantai atsiveža kursoneakivaizdinės dalies vertinimo schemas.Reikia pabrėžti, kad šie kursai yra itin intensyvūs,kasdien vyksta 8–9 akademinių valandų pratybos. Pagalaplinkybes dalis pratybų yra vykdoma batalione, joteritorijoje, kita pratybų dalis – Kairių poligone. Pasakkursų vadovo A kuopos vado kapitono Kęstučio Piluckio,šiuose kursuose kryptingai ugdomi individualūskario savanorio įgūdžiai, todėl pagrindinis dėmesyskreipiamas ne į grupines užduotis, o į individualų kiekvienokurso dalyvio parengimą. Kursų metu kariamssavanoriams pateikiamos įvairių mokymo dalykų, tokiųkaip karo topografija, inžinerija, medicina, ginklai, šaudybair t. t., teorinės žinios, kurių pagrindu formuojamipraktiniai įgūdžiai. Kursantai mokėsi atlikti individualiastaktikos užduotis, valdyti automatinį šautuvą, įsirengtišaulio ugnies poziciją, orientuotis vietovėje naudojantisžemėlapiu ir kompasu, apibūdinti ABC ginklo panaudojimopožymius, įrengti nesprogstančias inžinerinesužtvaras, be to, kursantai buvo mokomi naudotis radijoryšio priemonėmis ir atlikti ryšio procedūras.O koks gi karys be pagrindinių rikiuotės ir karinių ceremonijųžinių? Todėl šiuose kursuose dalyviai išmokoatlikti pagrindinius rikiuotės veiksmus pagal Rikiuotėsir karinių ceremonijų statutą. Paminėtina, kad baziniokario savanorio įgūdžių kurso programa, pagal kuriąvedami šie kursai, yra parengta remiantis keleto šalių,tokių kaip Didžiosios Britanijos jūrų pėstininkų ir Karališkųjųairių šaulių patirtimi, taip pat pasinaudojant

Tarnybos katile25Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojopulko patirtimi.Pasak kursų galutines žinių ir įgūdžių patikrinimopratybas poligone stebėjusio bataliono Mokymo kontrolėsir analizės grupės kovinio rengimo kontrolės karininkokapitono Mindaugo Albrechto, kursų dalyviaipaskirtas užduotis vykdė kaip parengti kariai: „Mane,kaip šių pratybų stebėtoją, maloniai nustebino kursodalyvių kovinio pasirengimo progresas. Aš juos mačiautik atvykusius į šį kursą, dar pačioje rengimo pradžioje,ir buvo sunku patikėti, kad šie jaunuoliai sugebės perbeveik 3 savaites išmokti tai, kas kituose daliniuose užtrunkanet iki 3 mėnesių. Tačiau A kuopos instruktoriųir pirmiausia kurso vadovo, kuopos vado, dėka tai pavyko.Ir šiose galutinėse pratybose aš pamačiau kariųpasiryžimą, „ugnelę“ jų akyse, kuri ir skiria kariškius nuocivilių.“Nors kursų metu kariai savanoriai buvo labai užsiėmę,tačiau pavyko keletą jų pakalbinti, sužinoti jų požiūrįį kariuomenę, savanoriškąją tarnybą, išsiaiškintilūkesčius, dėl kurių atvyko į šiuos kursus.J. eil. Mantas Brazauskas atvyko iš KASP Dariaus irGirėno apygardos 2-osios rinktinės 207-osios kuopos.Mantas yra baigęs Lietuvos kūno kultūros akademiją, todėlpaklaustas, kodėl pasirinko šį kursą, Mantas atsakė:– Kai mokiausi, studijavau, dar vyko šauktinių ėmimasį kariuomenę, o man baigus mokslus, šaukimų jaunebuvo. Baigęs mokslus norėjau patirti, kas yra kariuomenė.Nuo paauglystės domėjausi kariniais dalykais irnusprendžiau paskirti tam visą savo gyvenimą. Pirmasisžingsnis ir buvo tapti kariu savanoriu, baigti bazinį kariosavanorio kursą. O šie kursai ir skirti išsiugdyti pagrindinėmssavybėms – drausmei, ištvermingumui, sumanumui.Čia reikia ne tik fizinių, bet ir protinių savybių,todėl nusprendžiau, kad tai puiki vieta išmėginti save.Labai tikiuosi gauti kuo daugiau žinių, kurias galėčiaupanaudoti savo kuopoje. Kadangi fiziškai esu neblogaipasirengęs, tai man čia nėra labai sunku. Be to, kursųinstruktoriai dirba labai profesionaliai, todėl nemanau,kad kam nors būtų labai sudėtinga.Paskutinę kursų dienąiškilmingoje rikiuotėjekariai savanoriai prisiekėLietuvos valstybei.Kursantai mokėsi atliktiindividualiąsias taktikosužduotis.

26 Tarnybos katileIšmokęs maskuoti veidą,bent miške galėsinesirūpinti makiažu.Pirmasis žygis su visaekipuote, pasirodo,ne toks jau lengvas.– O kaip pasiryžai tapti kariu?– Nuo 14 iki 18 metų buvau jaunasis šaulys, nuo 18metų iki dabar – rikiuotės šaulys, o dabar savanoris.– Kas pastūmėjo eiti į savanorius?– Labai daug draugų tarnauja krašto apsaugos sistemospadaliniuose, yra savanoriai, turiu daug pažįstamųir šaulių gretose, tad ir pati aplinka, ir draugai paskatino.Beje, jau vaikystėje prasidėjo išvykos į miškus, sukarintasstovyklas, vyko įvairūs kursai. Darėsi vis sudėtingiau,todėl lipu šiais laiptais ir siekiu išbandyti save. Kariuomenėman tapo gyvenimo būdu, mano gyvenimo dalimi.Kita kurso dalyvė, j. eil. Valentina Ščepanova, yraKASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 504-osios kuo-

Tarnybos katile27pos karė savanorė. Valentina dirba AB „Lietuvos geležinkeliai“,todėl paklausta, kas paskatino tapti kare savanore,Valentina sakė:– Visada norėjau tarnauti. Kol mokiausi, nebuvo laiko,o po to gimė vaikai. Šiuo metu laiko turiu daugiau, matau,kaip vyras tarnauja savanoriu, todėl nutariau ir patipabandyti. Be to, visi trys mano broliai tarnavo Lietuvoskariuomenėje. Jie pasakodavo savo įspūdžius, buvopatenkinti tuo, ką patyrė. Jie visada būdavo pasitempęir grįžo dar labiau disciplinuoti. Buvo labai gražu į juosžiūrėti, matyti jų pasiryžimą, o tai užkrėtė ir mane.– Kiek laiko Jūs kariuomenėje?– Nuo 2010 m. liepos mėnesio.– Ko tikitės iš bazinio kurso?– Tikiuosi gauti žinių, pamatyti visą sistemą, kaip jifunkcionuoja, ir kuo geriau perprasti kario gyvenimą,paragauti jo duonos. Tikiuosi, kad tai nepaskutiniaimano kursai.– Kas Jums yra kariuomenė?– Kariuomenė – tai Tėvynės gynimas, patriotizmo ugdymas.– O kaip šeima, vaikai?– Jie patenkinti ir mūsų išvykas toleruoja, nes vaikaipatys eina į sukarintą būrelį, vyksta į miškus, mokosišaudyti į taikinius. Mūsų šeima tiesiogine prasme gyvenakariškoje atmosferoje.J. eil. Tadas Sapijanskas, taip pat KASP Dariaus ir Girėnoapygardos 2-osios rinktinės ŠAK karys savanoris,šiuo metu Kauno kolegijoje studijuoja geodeziją. Į klausimą,kokie motyvai paskatino tapti kariu savanoriu,Tadas atsakė:– Mano pasirinkimą lėmė draugai, nes turiu pažįstamų,kurie baigė bazinius kario savanorio kursus ir yrasavanoriai. Norėjau išbandyti savo jėgas, pamatyti, kasyra kario gyvenimas, nes man tai buvo įdomu.– Kokių tikslų siekei šiuose kursuose?– Čia labai daug gauname drausmės, tvarkingumopamokų. Turime išmokti pasitemti, juk ne veltui sakoma,kad kariuomenėje iš vaikų išugdomi vyrai.– Kas Tau yra kariuomenė?– Šiuo metu man tai papildoma veikla, pomėgis. Betpritariu kolegai, jog baziniai kursai – pirmasis atskaitostaškas, ir ką gali žinoti, kaip bus ateityje.Šis pokalbis su kariais savanoriais vyko kursų pradžioje,tad buvo įdomu sužinoti jų nuomonę kursųpabaigoje. Paklausus kalbintų karių, kokį įspūdį jiemspaliko kursai ir kas jiems buvo sunkiausia, visi sutartinaikartojo, kad viskas jiems patiko, netgi įsivaizdavo, kadbus sudėtingiau atlikti kai kurias praktines užduotis.Valentina paminėjo, kad sunkiausia buvo nešti kuprinęžygio metu per galutines vertinamąsias pratybas. Kursųdalyviai pabrėžė, kad kursuose įgijo kariui savanoriuibūtiniausių žinių ir įgūdžių. Savanoriai sakė, kad laikasprabėgo greitai ir visus juos suvienijo bendras namųilgesys...Paskutinę kursų dieną iškilmingoje rikiuotėje kariaisavanoriai prisiekė Lietuvos valstybei. Priesaikos metubataliono vadas pulkininkas leitenantas Saulius Paliulispalinkėjo kariams garbingai tesėti kario priesaiką Tėvynei,kuri duodama tik vieną kartą gyvenime.Gražina LukauskienėButigeidžio dragūnų mokomojo batalionoskyriaus vyriausioji specialistėPalapinę išskleidęs irkuoliukais prismaigstęskampus, kitą šonątvirtini prie medžių.

A. Pliadžio nuotr.

30 gYVENI–MOKAISIFRC viršininkas pasakoja, kad sudaryta visa fizinio rengimosistema – kiekvienas karys testais turi būti ištiriamasiki smulkmenų, taip pat ir nustatant KMI (kūno masėsindeksą), įvertinami jo įgūdžiai, raumenų sandara ir pan.Todėl labai svarbu, kad kariuomenėje dirbtų patyrę ir geraiparengti fizinio lavinimo specialistai ir instruktoriai,kurie gali praktiškai ir teisingai parengti karius be žalos jųsveikatai. Prieš porą metų FRC atnaujino fizinio rengimoinstruktorių kursus, kurie sėkmingai vyksta ir dabar. Pagalprieš kelerius metus priimtą Kūno kultūros ir sporto įstatymąveiklą gali vykdyti tik tie asmenys, kurie yra įgiję tamtikrą kvalifikaciją ir turi tai patvirtinantį dokumentą. Kariams,baigusiems FRC organizuojamą fizinio rengimo ins-Koks karysnugalės mūšyje?Prieš keletą metų suformuotas Fizinio rengimocentras (FRC) pradėjo rūpintis visapusišku kariųfiziniu rengimu. Visapusiškai fiziškai parengtikariai – ištvermingi, stiprūs, greiti, lankstūs irt. t. Karių lavinimo sistemoje, be bendrojofizinio rengimo, atsirado ir taikomojofizinio rengimo sritis.Kariams padės įgūdžiaiPasak FRC viršininko kpt. Raimundo Juodeškos, įvairiomskariuomenės rūšims taikomos skirtingos programos– jūreivių, oreivių, pėstininkų taikomasis fizinis rengimasnėra vienodas. „Mes formuojame tokius įgūdžius,kurių reikia skirtingų kariuomenės rūšių atstovams tinkamaivykdyti savo užduotis, – sako Raimundas Juodeška. –Be to, suformuotus įgūdžius ne vien turime palaikyti, betir užtikrinti jų tęstinumą, kad karys sugebėtų įvykdyti jamiškeltas sudėtingesnes užduotis.“Taikomojo fizinio rengimo esmė – per fizinius pratimuspadėti kariams atlikti kovines užduotis, taigi pratimai susietisu tam tikrais veiksmais, atliekamais padaliniuose,pvz., kariniais žygiais, granatos metimu, kliūčių ruožu, karinekovine savigyna. „Tarkime, treniruodamasis peršoktikliūtį, karys išsiugdys įgūdžius ir sugebės įveikti kliūtį mūšioar pratybų metu“, – pateikė pavyzdį kpt. R. Juodeška.Instruktorių rengimastruktoriaus kursą, Kūno kultūros ir sporto departamentasišduoda veiklos leidimus – tai reiškia, kad instruktoriusturi atitinkamų žinių ir kompetencijos, yra atsakingas užviską, kas įvyksta per fizinio rengimo pratybas, įskaitantsužalojimus ar per didelius krūvius. Fizinio rengimo instruktoriaikursuose mokosi kūno kultūros teorijos ir metodikos:studijuoja fizines ypatybes, teisinius dalykus,pratybų saugą, anatomiją, fiziologiją, traumų specifiką,gauna pirmosios medicinos pagalbos žinių, instruktoriausdarbo pagrindus ir kt.Tobulindami fizinio rengimo programą, FRC specialistai,turinys aukštąjį išsilavinimą kūno kultūros srityje irne vienerių metų darbo patirtį kariuomenės daliniuose,daug konsultavosi su garsiais fizinio rengimo specialistaisLietuvoje, Lietuvos kūno kultūros akademijos moksliniaisdarbuotojais, Kūno kultūros ir sporto departamentu, domėjosiužsienio kariuomenių patirtimi. Numatyta ir tolesnėfizinio rengimo instruktorių tobulinimosi programa,kvalifikacijos kėlimo kursai.Karinė kovinė savigynaTaikomojo fizinio rengimo ypatumus galima nagrinėtiper karinės kovinės savigynos prizmę.Tarpukario Lietuvoje buvo propaguojamos tokios dvikovėssporto šakos: klasikinis boksas, imtynės, o kovinėssavigynos termino anuomet dar nežinota, todėl tų laikųkarinis taikomasis fizinis rengimas buvo paremtas taikomosiomissporto šakomis. Kariai buvo mokomi kumščiuotispritaikant bokso taisykles, kadangi kariuomenėje,be šaunamųjų ginklų, buvo naudojami ir kardai, buvoprivalomos fechtavimo treniruotės. Imtynės buvo ne ma-

gYVENI–MOKAISI31žiau svarbios – ši sporto šaka taip pat buvo įtraukta į karinįtaikomąjį fizinį rengimą.Dabar ir Lietuvoje, ir NATO šalių kariuomenėse karinėkovinė savigyna nepriskiriama prie sporto šakų – tai kovosstilius, skirtas tam, kad karys tinkamai įvykdytų kovinesužduotis. Situacijų, kai karys negali panaudoti ginklo,šiais laikais gausu, todėl norėdamas apsiginti, nuginkluoti,sulaikyti ar sunaikinti agresorių, karys turi panaudoti visassavo kūno dalis, svorį, fizinę jėgą. Šių dienų karinės kovinėssavigynos tikslas toks ir yra – privalai sulaikyti priešąarba jį sunaikinti. Todėl šiai užduočiai palengvinti karinėkovinė savigyna integruota į karių kovinį parengimą.FRC specialistas vyr. srž. Saulius Šeškevičius prisimena,kaip prieš dvidešimt metų atkurtoje Lietuvos kariuomenėjekiekvieną dieną buvo rengiamos karinės kovinėssavigynos pratybos, kariai buvo mokomi jos pagrindų.Bėgant laikui, taikomojo fizinio rengimo pamokų, įskaitantkarinę kovinę savigyną, svarba išnyko, kariuomenėjetenkinamasi fizinių normatyvų laikymu, o taikomasiskarinis fizinis rengimas liko tik kai kurių padalinių beveiksavanoriška iniciatyva.Siekiant atgaivinti šią taikomojo fizinio rengimo sritį,kaip sudedamąją kovinio rengimo dalį, buvo parengtoskarinio taikomojo fizinio rengimo užduotys ir jų atlikimostandartai.Užsienio kariuomenių ir sava patirtisKiekviena kariuomenė turi savo kovos stilių – tai nėrasportas, nors kai kurie veiksmai yra perimti iš dvikoviųsporto šakų. Pasaulyje labai populiarūs mišrūs kovos menai,taip yra ir kariuomenėje – karys turi mokėti ne vienboksuotis, smūgiuoti, imtis, bet turi sugebėti ir panaudotiginklą, kitas priemones. Tai kariuomenės užduotims skirtaskovos stilius arba rengimo sistema. Amerikiečiai atlikokarų Afganistane ir Irake analizę ir pastebėjo, kad atėjęskariauti karys, kuris rengdamasis nesusipažino su kovosstiliais, sutrinka mūšio lauke. Juk kovos veiksmai gali vyktine vien lauke, bet ir miestuose, patalpose ar kitur. Būtinamokėti apsiginti ir nesutrikti, kai užpuola priešas, o tu negalipanaudoti ginklo.Lietuvos kariuomenės karinės kovinės savigynos idėjosiniciatoriumi tapo Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr.Arvydas Pocius, kuris artimai susipažino su JAV jūrų pėstininkųartimosios kovos rengimo sistema ir nurodė paruoštipritaikytą Lietuvos kariuomenei rengimo sistemą.Suformuota darbo grupė, kuri išanalizavo kitų kariuomeniųpatirtį ir mūsų kariuomenės kovinio rengimo ypatumus,užduočių specifiką ir nustatė Lietuvos kariuomenėskarinės kovinės savigynos rengimo principus.„Įvertinę tai, kad dabar Lietuvos kariai turi pradėti nuonulio, pabandėme mokymo procesą suskirstyti į tris lygius“,– pasakojo vyr. srž. S. Šeškevičius. Taigi pirmasis lygis– baziniai veiksmai. Antrasis lygis sudėtingesnis. „Taijau veiksmų kompleksas, o trečiasis lygis – sudėtingiausias– skiriamas tiems kariams, kurie, atlikdami užduotis,išmoktus įgūdžius turi pritaikyti įvairiomis besikeičiančiomissąlygomis. Taigi karys, atėjęs į būtinuosius kariniusmokymus, turi įvykdyti tik pirmojo lygio reikalavimus. Poto, kai jis bus paskirtas į atitinkamą padalinį, kur užduotimsatlikti bus reikalingas aukštesnis lygis, jam bus taikomasjau antrasis lygis“, – pasakojo FRC specialistas. Karys,atėjęs į Lietuvos kariuomenę, pradeda nuo paprastų,nesudėtingų veiksmų. Iš esmės karinės kovinės savigynosprincipai yra tokie: 60 procentų sudaro kario psichologinispasirengimas, 30 procentų – techninis taktinis pasirengimasir tik 10 procentų – fizinis pasirengimas. Tokiostreniruotės padeda kariui atitinkamai psichologiškai nusiteiktivykdant užduotis.“Vyr. srž. S. Šeškevičius daug bendrauja su kolegomis iškitų šalių, kaupia patirtį ir atsirenka, ką galima lengviausiaiir optimaliai, be gausių išteklių, pritaikyti Lietuvos kariuomenėje.„Tai nereiškia, kad imame viską iš amerikiečiųar britų, yra daug kitų kariuomenių, kurių patirtis mumsgalėtų būti naudinga. Išanalizuojame savą terpę – ką mesturime, ko neturime, kokių žmonių, priemonių mums pakanka,kaip ką daryti – taip ir gimsta karinės kovinės savigynossistema“, – sako vyr. srž. S. Šeškevičius.O koks karys nugalės mūšio lauke? Vyr. srž. S. Šeškevičiusneabejoja – iš tiesų ne stipriausias, o tas, kuris turės daugiauįgūdžių ir bus labiau psichologiškai pasirengęs.Lijana Cibulskienė

32BŪK PIRMASKarių bokso klubaskviečia į turnyrąAtvirasis karių bokso turnyras, vykstantis jau trečiusmetus, įgauna pagreitį – šį kartą jame dalyvavodaugiau kaip 55 šios sporto šakos aistruoliai.Jaunimo grupės atstovų kova – 69 kg sveriančiam Pavelui Puchniak (dešinėje)nelengva prieš Rimantą Bakasėną.

BŪK PIRMAS33Susibūrė į klubą1999 m. įvyko pirmasis kariuomenės bokso čempionatas.Nugalėtojų vardą tuomet iškovojo Lietuvos karoakademijos (LKA) boksininkai, kurie per visus dešimtįčempionato gyvavimo metų stengėsi neiškristi iš finaliniotrejetuko. Kartu su kariuomenės profesionalizacijaįvyko ir kitų pokyčių – bokso čempionatai, buvę itin populiarūstarp karinės privalomosios karo tarnybos karių,išnyko. Dabartiniai profesionalai į ringą nesiveržia,tačiau daugeliui išbandžiusių šį kovos meną nostalgijapraėjusiems laikams liko.Todėl kariuomenės boksininkai susibūrė į Karių boksoklubą ir patys suorganizavo karių bokso turnyrą.„Surinktas lėšas skiriame klubo veiklai: inventoriui įsigyti,LBF (Lietuvos bokso federacijos) nario mokesčiui,turnyro organizavimui, suvenyrams“, – pasakojo Kariųbokso klubo narys LKA Fizinio parengimo katedros instruktoriusZinovijus Gricko, kuris šiam turnyrui ruošiaakademijos auklėtinius.Į Karių bokso klubo kvietimą mielai atsiliepė kiti šaliesbokso klubai. Tiesa, siekdami kuo labiau sumažinti traumųtikimybę ir įvertinę sukauptą patirtį, organizatoriai įnuostatus įrašė – turnyre gali dalyvauti tik tie kariai, kuriejėgas išbandė ne daugiau kaip 10 kovų. Panorusiųjųdalyvauti susirinko daug – turnyro populiarumas jaunuo pat pradžių buvo akivaizdus. Juk ne tiek daug galimybiųpasirodyti tiems, kurie nėra perspektyvūs boksininkaiir negali siekti karjeros aukštumų šioje srityje,tačiau nori išbandyti save. Sportininkai, karių turnyreišeinantys į ringą, turi būti sulaukę aštuoniolikos.Karių ir civilių bendravimasBoksas – specifinė sporto šaka, ji pritraukia daug problemiškųšeimų vaikų, kurių pradiniai ketinimai mokytisšio kovos meno ne visuomet būna geranoriški. Tačiaudaugeliui tokių šis sportas tampa atspirtimi ir susiformavusiosnuostatos tolesniame gyvenime keičiasi. „Ištiesų tai vienas iš kariuomenės ir visuomenės bendravimobūdų“, – sako ilgametis LKA bokso treneris Z. Gricko.Dalyvavimas karių bokso turnyre sportininkams – tai irpamoka, kaip reikia elgtis ringe ar žiūrovų salėje, nevartotikeiksmažodžių, nes į tai žvelgiama griežtai – prasižengusiejiįspėjami, nepaklausę paprašomi palikti salę.Šypsodamasis treneris pasakoja sulaukiantis daugskambučių – visi nekantrauja, kada gi prasidės turnyras,nes kiekvienais metais jis vyksta skirtingu metu. Aktyviaikovoms ruošiasi ir kariūnai, ir kariai, pareiškę norądalyvauti. Organizatoriai paprastai renkasi tas svoriokategorijas, kurių sportininkų jie patys turi – ankstesniųkariuomenės čempionatams būdingų gudrybių, kaipergalė priskiriama nekovojusiam boksininkui, kuriamneatsirado tam tikro svorio varžovo, čia nebūna.Lietuvos bokso federacijos nariaiPaprastai pusfinaliuose boksininkai kaunasi iki galo –net finalinės kovos nebūna tokios įdomios – pripažįstapatyręs treneris. „Šiais metais jau ir kitų klubų treneriaisuprato – čia atsitiktinumui vietos nėra, būtina ruoštis,– pasakojo Z. Gricko. – Pernai iš penkių svorio kategorijųmūsų kariūnai užėmė keturias pirmąsias vietas.Šiemet – tik du.“Z. Gricko sako įsidėmėjęs ir gerų sportininkų iš kitųklubų – pavyzdžiui, Igną Klimavičių iš „Gintarinės pirštinės“.Atkaklus, valingas, mokantis siekti pergalės vaikinas,įveikęs varžovą kariūną, finale susikaus su MantvyduMiliausku.„Džiugu, kad turnyro lygis auga, – pripažino kariųklubo vadovas kpt. Remigijus Mika. – Pernai buvo nokautų,o šiemet jau ne – visi geriau pasiruošę, sugebapasipriešinti. Gal turnyre ir nėra labai aukšto lygio boksininkų,tačiau labai daug tokių, kurie nori save išreikšti,todėl girdime labai gerų atsiliepimų. Sportininkai laukiamūsų turnyro.“Karių bokso klubo vadovas tikisi, kad jie teisingamekelyje – jų veikla padės populiarinti šią sporto šaką:91 kg svorio kategorijojelaimėjo „Gintarinės pirštinės“boksininkasE. Šimukonis.

34 BŪK PIRMAS„Praėjusiais metais tapome Lietuvos bokso federacijosnariais, jau galime atstovauti kariuomenei, – pasakojoklubo vadovas. – Pernai į čempionatą išleidome kariūnųkomandą ir turėjome vieną prizininką“. Intensyvusmokslų ir pratybų grafikas kariūnams pakiša koją, tačiaukol kas jie sugeba suktis.Organizuojant renginį aktyviai prisidėjo ir Lietuvoskariuomenės sporto klubas – paruošė apdovanojimus,medalius, padėkas, pakvietė teisėjus.Vidutinis lygisJaunučių pasirodymas– 36 kg RokasStrokovas (kairėje) iš„Gintarinė pirštinės“ir Karių bokso klubosportininkas ArtūrasŠvedas (dešinėje).LKA Fizinio parengimo katedros viršininkas mjr. RytisVasiliauskas pripažino – 56 kg svorio kategorijoje kovojančiamkariūnui T. Kvietkauskui pakvietė boksininkus,kuriems negalioja bendros taisyklės dėl kovų skaičiaus,nes šis boksininkas yra patyręs. Pirmoji jo kova su „Gintarinėspirštinės“ atstovu M. Veržbicku buvo iš tiesųįspūdinga – abu sportininkai buvo tinkamai pasiruošę irsusirinkusiai publikai pademonstravo daugumą boksotechnikos ypatumų. Būtent šių dviejų sportininkų dvikovapusfinalyje įstrigo į atmintį boksininkui, bokso teisėjuiR. Vasiliauskui. „Paprastai tie, kurie menkiau pasiruošę,demonstruoja negražią kovą, vien tik smūgiavimą arkokį kitą savo „arkliuką“, o graži kova – tai ir judėjimas, irgynyba, ir puolimas, ir įžvalga. Tuo pasižymi labiau patyręir lygiaverčiai varžovai, nes jei stipresnis kovoja susilpnesniu, tai taip pat nėra malonu“, – pasakojo majoras.Pasak jo, turnyro metu įspėjimas sportininkams dėlneleistinų veiksmų tebuvo vienas, iš to galima spręsti,kad boksininkai neblogai pasiruošę. „Kariuomenės čempionatuose,be jokios abejonės, pasirodydavo žvaigždės– Jaroslavas Jakšto, Donatas Bondarevas, – lyginomjr. R. Vasiliauskas. – Tačiau būdavo ir labai prastų dvikovų,kai sportininkai atvažiuodavo visai nepasiruošę.O šįkart aukštos klasės gal ir nepamatysi, tačiau ir visiškaižemo lygio nėra.“Gražiausia kovaJaunimo grupėje 64 kg svorio kategorijoje 1-ąją vietąiškovojo klubo „Baltijos ringas“ atstovas N. Fiodorovas,įveikęs priešininką iš „Gintarinės pirštinės“ E. Paleckį.Tos pačios grupės 69 kg svorio kategorijos Karių boksoklubo atstovas P. Puchniak įveikė kolegą iš to paties kluboV. Bakasėną ir pasidalijo su juo prizinėmis vietomis.Vyrų grupėje lengviausioje 56 kg svorio kategorijojetriumfavo „Geležinio Vilko“ boksininkas K. Semėnas,kaip ir prognozuota, įveikęs kariūną T. Kvietkauską.69 kg svorio kategorijos A grupės „Baltijos ringo“ atstovasL. Dzikevičius įveikė J. Makovskij iš „Gintarinėspirštinės“. Tos pačios kategorijos B grupės boksininkasA. Zorin iš „Baltijos ringo“ užsitikrino pirmąją vietą, nugalėjęsV. Černovą iš „Geležinio Vilko“.81 kg sveriančių „Gintarinės pirštinės“ boksininkoI. Klimavičiaus ir kariūno M. Miliausko dvikova pasibaigėpastarojo pergale. 91 kg svorio kategorijoje triumfavoE. Šimukonis („Gintarinė pirštinė“), antras liko G. Jazdauskas(LKA). O sunkiausieji (daugiau kaip 91 kg) prizinėmisvietomis pasidalijo taip: pirmasis – J. Jaudigis iš„Gintarinės pirštinės“, antrasis – A. Kraujalis (Gediminoštabo batalionas).

BŪK PIRMAS 3569 kg svorio kategorijos atstovų D. Milinsko irE. Michailovskij dvikova.75 kg svorio kategorijoje pergalę iškovojusio Ž. Utkaus (LKA)dvikova su varžovu pripažinta gražiausia ir įspūdingiausia.Nuotrauka su bokso žvaigžde: Artūras Švedas po apdovanojimosu olimpiečiu kpt. Jaroslavu Jakšto.Atkakli kova dėl medalių užvirė tarp 75 kg svoriokategorijos boksininkų – kariūno Žygimanto Utkaus irViliaus Lembučio („Gintarinė pirštinė“). Žiūrovai benevieningai šią kovą išrinko kaip gražiausią ir įspūdingiausiąfinale. Ž. Utkus užtikrintai atakavo ir nugalėjo, parodymasaukšto lygio techniką ir vikrumą.Lijana CibulskienėK. Dijoko nuotr.Akimirkos iš ringo: po kariūno Alberto Gusto smūgio nukrito boksininkas J. Kabelis.

36 Kario akiratyjeLatvijos kariuomenė:pagrindas – savanoriai (1)Mūsų artimiausių kaimynų latvių karinėspajėgos daug kuo panašios į Lietuvoskariuomenę: jos nėra gausios, išgyvenapersonalo komplektavimo sunkumus poprivalomosios karinės tarnybos atsisakymo,susiduria su nepakankamu finansavimu.Turėdami daug kuklesnes nei Lietuvareguliariąsias Sausumos ir Karines oropajėgas, disponuodami panašaus dydžioKarinėmis jūrų pajėgomis, latviai iki šiolišsaugojo gerokai solidesnį savanorių komponentąkariuomenėje.Sumažintas štabų skaičiusLatvijos ginkluotųjų pajėgų vadovybė, Jungtinisštabas, Štabo batalionas dislokuoti Rygoje. Išimtis –Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės štabas, esantis šaliaLielvardės.Pirmas dalykas, krentantis į akis žvelgiant į Latvijoskariuomenės struktūrą – kur kas paprastesnė valdymosistema. Latviai atsisakė sudėtingos štabų struktūros irvisas svarbiausias valdymo grandis sutelkė Jungtiniameštabe. Tuo tarpu kitos pajėgų rūšys, išskyrus Savanoriųpajėgas (Zemessardze), savo atskirų štabų neturi. Pavyzdžiui,Karinės oro pajėgos nuo 2010 m. sausio 1 d. reorganizuotosį Karinių oro pajėgų Aviacijos bazę, į kuriossudėtį įeina visi Oro pajėgų padaliniai – Aviacijos bazėsštabas, Aviacijos eskadrilė, Oro gynybos divizionas, Oroerdvės stebėjimo ir kontrolės tarnyba bei Oro operacijųcentras.Atsisakius šauktinių,Latvijos ginkluotosiospajėgos komplektuojamosiš profesinėstarnybos karių irsavanorių.

Kario akiratyje37Karinių pajėgų valdymo struktūros reforma, štabųskaičiaus mažinimas pradėtas planuoti dar 2008 m., kaituometinis Gynybos ministerijos valstybės sekretoriusJanis Sartsas viešai pripažino, kad „kariuomenėje pernelygdaug štabų ir pernelyg mažai karių“. Buvo pradėtarengti struktūrinė reforma, kurios įgyvendinimassutapo su ekonomikos sunkmečio pradžia. Esant pakankamaisudėtingai ekonominei ir finansinei situacijai,latviams pavyko reformą įgyvendinti optimizuojant pajėgųvaldymą ir sumažinant štabų skaičių.Tačiau nepaisant iš esmės sėkmingos reformos, padėjusiossumažinti valdymo išlaidas, Latvijos kariuomenėir toliau susiduria su dideliais finansiniais iššūkiais.Neseniai Latvijos gynybos ministras Andris Pabriksaspareiškė, kad politikų planuojamas tolesnis gynybosišlaidų mažinimas kelia rimtą pavojų pačioms ginkluotosiomspajėgoms.„Mes ir taip įvykdėme struktūrinę kariuomenės reformą,kad tik sutaupytume lėšų, galėtume toliau plėtotiginkluotąsias pajėgas ir užtikrinti mums pavestųužduočių įvykdymą. Tačiau politikų siekis gynybai skiriamąBVP dalį sumažinti nuo 1,2 proc. iki 1 proc. keliagrėsmę netgi taikos meto užduočių, tokių kaip paieškosir gelbėjimo operacijos, tęstinumui“, – sakė Latvijos gynybosministras. Priminsime, kad Latvija gynybai skiria1,2, Estija – 1,9, o Lietuva – vos 0,9 proc. BVP (2010 m.duomenys).Atsisakė šauktiniųLatvija pirmoji iš Baltijos valstybių dar 2007 m. atsisakėšauktinių ir perėjo prie profesinės karo tarnybos.Šalyje iki šiol netyla diskusijos, ar šis žingsnis buvo teisingas.Tačiau latviai, skirtingai nei po poros metų tokįpatį žingsnį žengę lietuviai, išsaugojo gausias savanoriųpajėgas (Lietuvoje jos buvo sumažintos kone perpus), ošauktinių negausiose Latvijos reguliariosios kariuomenėsdaliniuose ir taip buvo nedaug, todėl jų atsisakymasnesukėlė tokių personalo komplektavimo problemų,kaip mūsų kariuomenėje.Kitaip nei Latvija ir Lietuva, Estija iki šiol neatsisakėšauktinių ir neketina to daryti bent artimiausius dešimtmetų. Beje, Estijos karinė vadovybė Latvijoje ir Lietuvojeįvykdytas kariuomenės komplektavimo reformaslaiko nesėkmingomis. Vasario pabaigoje Estijos gynybospajėgų vadas gen. ltn. Antsas Laneotsas interviuleidiniui „Riigikaitse“ („Valstybės gynyba“) atvirai pavadinoLatvijos ir Lietuvos perėjimą prie profesinės tarnybos„liūdnu patyrimu“. Pasak jo, tokiai mažai šaliai kaipEstija vienintelė tinkama kariuomenė yra formuojamamišriuoju principu. Anot gen. ltn. A. Laneotso, „NATOkarinėje vadovybėje visi sutinka su tuo, kad kitokiųLatvijos kariuomenėiš Izraelio įsigijoprieštankinių raketųpaleidimo sistemų„Spike“.Latvių pėstininkasmisijoje Irake.

38 Kario akiratyjevariantų mes neturime. Latvija ir Lietuva turi liūdnąsamdomosios kariuomenės patyrimą. Svarbu ir tai, kadNATO laiko Estiją stipriausia iš Baltijos šalių“, – nekukliaisakė A. Laneotsas. Pasak jo, Estijoje personalui išlaikytiskiriama 35 proc. gynybos biudžeto, o Latvijoje ir Lietuvoje– 60–65 procentai. „Įskaičiavus lėšas, kurių reikiamisijai Afganistane, galima sakyti, kad mūsų pietiniųkaimynių valstybės gynyba neplėtojama. Tuo tarpumes pernai įsigijome 81 šarvuotąjį transporterį“, – pasidžiaugėEstijos kariuomenės vadas. Su tokiu vertinimugalima sutikti arba nesutikti, tačiau akivaizdu, kad Estijaeina kitu kariuomenės organizavimo keliu nei Latvija irLietuva, aiškiai remdamasi Suomijos, neatsisakančiosvisuotinės karo prievolės, pavyzdžiu.Sausumos pajėgosLatvijos sausumos pajėgų branduolys – iš dalies sukomplektuotaSausumos pajėgų pėstininkų brigada,dislokuota Adažiuose (į šiaurės rytus nuo Rygos). Šiosbrigados pirmtaku laikomas 1992 m. suformuotas žvalgybinis-desantinisbatalionas, 1997 m. performuotas įtaikos palaikymo batalioną LATBAT. 2000 m. šis batalionastapo formuojamos Pėstininkų brigados 1-uojubatalionu. Po dvejų metų, 2002-aisias, įsteigtas 2-asispėstininkų batalionas. Šiuo metu Pėstininkų brigadąsudaro štabas, štabo ir ryšių kuopa, du pėstininkų batalionai,kovinės paramos kuopa (nuo 2006 m.) ir inžinerinė-techninėkuopa (nuo 2007 m.).Latvijos pėstininkų brigada savo technikos parke turiapie dešimt amerikietiškų lengvai šarvuotų visureigiųM998 HMMWV, tam tikrą kiekį švediškų vikšrinių transporteriųBV206, tris iš Čekijos gautus pasenusius tankusT-55 (vienas iš jų šiuo metu naudojamas mokymo tikslais)ir du žvalgybos šarvuočius BRDM-2 (taip pat naudojamitik mokymo tikslais), be to, sunkvežimių, visureigių,lengvųjų automobilių. Ateityje planuojama įsigytiratinių arba vikšrinių šarvuočių.Sausumos pajėgųbranduolys – dviejųbatalionų sudėtiesPėstininkų brigada.

Kario akiratyje 3939Pėstininkų ginkluotė tokia: automatiniai šautuvai„Heckler&Koch“ G-36KV (dalis – su povamzdiniais granatsvaidžiaisAG-36), pistoletai „Glock 17“, snaiperiniaišautuvai L96A1 AW, lengvieji kulkosvaidžiai FN „Minimi“,kulkosvaidžiai MG-3, sunkieji kulkosvaidžiai M-2 „Browning“.Savanorių pajėgose taip pat naudojami švediškaiautomatiniai šautuvai AK-4 ir prancūziški stambauskalibro snaiperiniai šautuvai „Hecate II“. Įvairiuose kariuomenėsdaliniuose naudojami ir kiti lengvieji šauliųginklai (pompiniai šautuvai „Remington 870“, vokiškiDSR-1, prancūziški FR F2 ir rusiški „Dragunov“ snaiperiniaišautuvai SVD, įvairios pistoleto-kulkosvaidžio „Uzi“modifikacijos ir t. t).Prieštankiniai ginklai: vienkartiniai prieštankiniaigranatsvaidžiai AT-4, įvairių modifikacijų granatsvaidžiai„Carl Gustaf“, vokiški automatiniai granatsvaidžiai„Heckler & Koch GMG“. Iš Izraelio Latvijos ginkluotosiospajėgos įsigijo prieštankinių raketų paleidimo sistemų„Spike“, iš Švedijos – prieštankinių sistemų RBS 56 BILL.Latvijos kariuomenė taip pat turi 26 100 mm artilerijospabūklus, 3 76 mm artilerijos pabūklus, 140 švediškųprieštankinių beatošliaužių pabūklų PV1110, 95minosvaidžius (40 vnt. 81 mm, 5 vnt. 82 mm ir 50 vnt.120 mm; daugiausia gauti iš Švedijos ir Čekijos), rusiškųprieštankinių granatsvaidžių RPG-7. Didesnė dalis šiųginklų yra savanorių pajėgose, dalis perduota Pėstininkųbrigadai.Gausios savanorių pajėgosLatvija iki šiol išsaugojo gausias, gerai suformuotassavanorių pajėgas (Zemessardze). 2010 m. duomenimis,jose tarnavo 579 profesinės tarnybos kariai ir 11 tūkst.445 kariai savanoriai. Skirtingai nei Lietuvoje, Latvijojesavanorių pajėgų reformų metu suformuotos ne batalionų,o pulkų lygmens rinktinės. Šiuo metu savanoriųpajėgas sudaro vadovavimo grupė, štabas, pajėgų vaduitiesiogiai pavaldi psichologinių operacijų grupė irtrys rinktinės.Pirmosios savanorių rinktinės štabas yra Liepojoje.Rinktinėje yra keturi pėstininkų batalionai (44-asis dislokuotasLiepojoje, 46-asis – netoli Ventspilio, 51-asis –Dobelėje, 52-asis – Jelgavoje). Rinktinėje taip pat yra45-asis paramos batalionas, dislokuotas Kuldygoje. Šiamebatalione kariai savanoriai rengiami kaip snaiperiai,žvalgai, paramedikai ir ryšininkai. Savanorių batalionaiyra pakankamai gausūs. Pavyzdžiui, 46-ajame pėstinin-Karo policija saugo prezidentąIšskirtinis Latvijos kariuomenės vienetas yra Specialiųjųužduočių junginys (SUV), įkurtas 1991 m. Įvairiųreorganizacijų metu į SUV sudėtį taip buvo įtrauktasKarinių jūrų pajėgų specialiosios paskirties būrys ir savanoriųspecialiosios paskirties dalinys „Vanags“. Specialiųjųužduočių junginys yra dislokuotas Rygoje.Latvijos kariuomenės sudėtyje taip pat yra karo policija,kurios užduočių ratas gerokai platesnis nei mūsųkaro policijos. Latvijoje karo policija nuo 1998 m. užtikrinair šalies vadovybės apsaugą (Lietuvoje tai daroVadovybės apsaugos departamentas, pavaldus Vidausreikalų ministerijai (VRM)). Taip pat latvių karo policininkaiiš dalies vykdo ir viešosios tvarkos palaikymofunkcijas, Lietuvoje jos patikėtos VRM Viešojo saugumotarnybai. 2009 m. sausį latvių karo policininkai kartu suviešosios policijos pareigūnais malšino Rygoje kilusiasriaušes. Latvijos karo policiją sudaro štabas, informacijosir tyrimo padaliniai, štabo ir aprūpinimo kuopa, dvispecializuotos karo policijos kuopos, prezidento apsaugospadalinys ir parlamento apsaugos padalinys.Savanorių pajėgosetarnauja 579 profesinėstarnybos kariai ir11 tūkst. karių savanorių.

40 Kario akiratyjekų batalione tarnauja 14 profesinės tarnybos karių ir533 savanoriai.Antrosios savanorių rinktinės štabas yra dislokuotasRezeknėje. Ši rinktinė yra gausiausia. Ją sudaro keturipėstininkų batalionai (25-asis Gulbenėje, 32-asis Ludzoje,55-asis Aizkrauklėje ir 56-asis Jekabpilyje). Taip patrinktinėje yra 35-asis paramos batalionas, dislokuotasnetoli Preilių, ir du išskirtiniai visos Latvijos kariuomenėsmastu batalionai. Daugpilyje dislokuotas 34-asisartilerijos batalionas (ginkluotas artilerijos pabūklaisir minosvaidžiais; batalione tarnauja 45 profesinės tarnyboskariai ir 394 savanoriai), o Balviuose – apsaugosnuo masinio naikinimo ginklo batalionas (40 profesinėstarnybos karių ir 500 savanorių).Trečiosios savanorių rinktinės štabas yra Rygoje. Rinktinėjeyra du pėstininkų batalionai (22-asis Valmieroje ir27-asis Cėsiuose). Ogrėje dislokuotas 54-asis inžinerinistechninis batalionas, kuriame tarnauja 100 profesinėstarnybos karių ir 550 savanorių. Batalionas aprūpintasmobiliais išskleidžiamaisiais tiltais, pontonais, amfibijomisir kita tokio pobūdžio daliniams būdinga technika.Bataliono išminavimo kuopos būriai taip pat dislokuotišalies rytuose (Rezeknėje) ir vakaruose (Salduje).Greta Rygos dislokuotas 17-asis oro gynybos batalionas,ginkluotas „Bofors“ 40 mm zenitiniais pabūklaisL-70, taip pat mažesnių kalibrų zenitiniais pabūklais.Batalionui, kartu su Rygos priešlėktuvinės gynybos sustiprinimu,patikėtos ir kitos užduotys, tarp jų – saliutųorganizavimas per iškilmes.Gilias tradicijas turi Rygoje dislokuotas studentų savanoriųbatalionas, kuriame tarnauja Rygos aukštųjųmokyklų studentai, taip pat – savanoriai veteranai,daugiausia užsiimantys jaunimo patriotiniu auklėjimu.Studentų batalionas pasižymi išskirtine kovine dvasia iraukšta karių motyvacija. Belieka apgailestauti, kad Lietuvojeneturime panašių padalinių. Kadaise Vilniaus pedagoginiameuniversitete gyvavusi studentų savanoriųkuopa ir Vilniaus universitete buvęs studentų savanoriųbūrys dėl įvairių priežasčių sunyko. Ar nebūtų laikas irmums pagalvoti apie studentų savanorių padalinių formavimąKASP sudėtyje, bent jau Vilniuje ir Kaune? Kaimynųlatvių praktika, taip pat mūsų savanorių pajėgoseegzistavusių studentų savanorių padalinių patirtis rodo,kad jaunų, intelektualių bendraminčių buvimas vienamekoviniame vienete yra labai svarbus veiksnys, padedantisugdyti kovinę dvasią.Išskirtinis Latvijos kariuomenėsvienetas yra Specialiųjųužduočių junginys.Latvių karys prie vokiškoautomatinio granatsvaidžio„Heckler & Koch GMG“.Straipsnio pabaiga – kitame„Kario“ numeryje.Dr. Manvydas Vitkūnas

Antistresas41Kaip atsikratytigalvos skausmoSkaitytojo klausimasKodėl man dažnai skauda galvą ir kaip sau padėti?(Mjr. V. G.)Kai kurie medikai teigia, kad trumpalaikį galvos skausmąjaučia kas antras žmogus. Galvos skausmo priežasčių galibūti labai daug, nuo jų priklauso ir gydymas.Konsultuoja sveikatos psichologėdr. kpt. Ramutė Vaičaitienė:Dėl nuovargio• Blogai miegojote: jums trūksta poilsio – pabandykite ilgiaupamiegoti.• Patalpoje, kurioje dirbate, mažai deguonies – išvėdinkitepatalpą.• Galbūt Jums reikia akinių, nuo darbo su kompiuteriu pavargoar išsausėjo akys – apsilankykite pas oftalmologą,nusipirkite tirštesnių dirbtinių ašarų, vartokite žuvų taukusar valgykite riebesnį maistą, dažniau mirksėkite, dirbdamasdarykite pertraukas bent kas pusvalandį, pažiūrėkiteį tolį, pabūkite užsimerkęs ir uždengęs delnais akis, atpalaiduokitesprandą, pasukinėdami rankas, pakeldami ir nuleisdamipečius, suspauskite pirštus galiukais vienas į kitą.• Ilgai stovėjote ar vaikščiojote avėdama batus aukštaiskulnais – persiaukite patogesne, laisvesne avalyne.Dėl maisto• Mažai gėrėte vandens, organizmui trūksta skysčių, todėlgalva „apvagiama“ – kraujas nešamas į širdį. Išgerkitestiklinę drungno vandens.• Per ilgai kramtėte gumą ar buvote suspaudęs žandikaulį– apsilankykite pas stomatologą, atpalaiduokite žandikauliuspirštais pasukinėdami ratuku ties jų sąnariu, pabūkiteišsižiojęs.• Apsinuodijote maistu, blogai virškina skrandis – išgerkitearbatos su medumi, imbieru, pankoliais, atlaisvinkitedrabužius ir diržą, pašildykite rankomis skrandžio sritį, pabandykiteatsisėsti pusiau gulomis, išgerkite mineraliniovandens be angliarūgštės, suvalgykite šiek tiek šilto maisto.• Gėrėte per daug kavos – gerkite tik šiltą vandenį, patrinkiteiš visų pusių nykščio galvutę.• Ilgai buvote nevalgęs: kraujyje trūksta maisto medžiagų– išgerkite saldžios arbatos, sulčių, suvalgykite bentkeletą vaisių, uogų – šaldytų ar džiovintų, jei nėra šviežių.• Gėrėte per daug alkoholio, persivalgėte riebaus ar saldausmaisto: sutriko kepenų veikla – gerkite daug šiltovandens, žolelių arbatos, galite patrinti smilkinius citrinosskiltele, paspausti duobutę tarp nykščio ir smiliaus, uždėtivėsų kompresą ant kaktos, pasivaikščioti pušyne.Dėl nervų sistemos sutrikimų• Pakilo kraujospūdis: jums skauda daugiau pakaušio srityje– pabandykite ramiai pakvėpuoti, ilgindami iškvėpimą,išgerkite melisų, krapų, mėtos, jonažolių arbatos, uždėkiterankas vieną kaktos srityje, kitą – pakaušio sityje irpalaikykite bent dešimt minučių, pasivaikščiokite.• Jums prasideda migrena: nusiraminkite, patrinkite delnus,sušildykite nykščius, pagerinkite galvos kraujotaką,trindami smilkinius, sprandą, pritūpkite kelis kartus, gerkitežolelių arbatos, pabandykite padainuoti ar bent paniūniuoti.• Stipriai susinervinote, nespėjate, negalite išspręsti perdaug susikaupusių problemų – pabandykite surūšiuotidarbus, peržiūrėti dienotvarkę, pasirinkti prioritetus, pasiprašykitepagalbos, sumažinkite reikalavimus sau, išeikiteiš kabineto, apsilankykite bibliotekoje ar pavartykite žurnalą,pagalvokite, kas blogiausio gali nutikti, jei nespėsitebaigti darbo laiku.• Pervargote, nes pernelyg dirbote, dėl nuolatinės įtamposjums gelia viršugalvį – vien arbatų neužteks, reikia šiltomaisto, aplinkos pakeitimo, atostogų, būtinas atsipalaidavimassu vandens procedūromis, kūno masažas, lengvijogos pratimai, pasivaikščiojimas, muzika, kūrybinio pradopažadinimas veiklai pakeisti.Dėl jausmų stokos• Jums trūksta meilės – nėra jausmų išraiškos, norite būtikažkam geras, bet nėra objekto arba laikote pyktį, jus kankinaabejonės, graužiate save iš vidaus... Pabandykite nusišypsoti– pirmiausia sau, po to saulei, paukščiui ar medžiui,šalia sėdinčiam kolegai, pasakykite gerą žodį pardavėjai,padėkokite vairuotojui, palydėkite skubantį vaiką per gatvę,parašykite kam nors gražų laišką, pasvajokite apie vasaroskeliones, pamerkite į vazą gėlių, nusipirkite sau kokįniekutį… Tiek daug gero galima nuveikti – ir pasaulis tapsmielesnis ir gražesnis…Pradėkite kovą sugalvos skausmu dabar.Jau dabar pasinaudokite nors vienu patarimu.Jei turite klausimų, norite gauti patarimų, kaip puoselėtisveikatą ar įveikti stresą, rašykite ramute.vaicaitiene@mil.lt.Pasikalbėsime, o gerais patarimais pasidalinsime su visais„Kario“ skaitytojais. Konfidencialumą garantuojame.

42EkipuotėLietuviška ekipuotė:nuo sovietinio diržo ikispecialios liemenėsŠiuo metu Lietuvos kariuomenės (LK) kariai yra kaipniekada gerai aprūpinti pagrindiniais ekipuotės elementais– jiems išduodama žygio ekipuotė ir specialitaktinė liemenė, palapinsiaustė, kilimėlis, miegmaišiųsistema, sulankstomas kastuvėlis ir kita. Deja, vis daryra nemažai problemų dėl kokybės, tačiau tai nėra šiostraipsnio tema. Toliau bus apžvelgti pėstininko ekipuotės– diržų, specialių liemenių ir kuprinių – idėjų pavyzdžiaiSavanorių pajėgose. Dėl objektyvių ir subjektyviųpriežasčių būtent savanorių aprūpinimas iki šių dienųvis dar nėra patenkinamas ir nuolat atsilieka nuo reguliariosioskariuomenės lygio. Tad kaip tik ši situacija irskatino pareigą Tėvynei atlikti pasiryžusius „savaitgaliokarius“ į problemą pažvelgti kūrybingai.Pagal dabartinius standartus pėstininko ekipuotęsudaro atakos, nepilnos ir pilnos kovinės bei žygioekipuotės. Kokia ji turi būti – lemia ne vienas veiksnys,neabejotina, kad vieni iš pagrindinių – turima šaulioginkluotė ir operacinė aplinka. Nuo jų priklauso, kokiodydžio ir formos bus dėtuvių ir kiti krepšeliai, kokiostalpos ir spalvos bus kuprinė ir pan. Tačiau besikuriantiLK pirmiausia susidūrė su ginkluotės trūkumu ir josnevienodumu (apie pirmuosius ginklus buvo užsiminta2010 m. žurnalo „Karys“ pirmajame numeryje, straipsnyje„Kova mieste – lietuviška versija“). Dėl didžiulėsginklų įvairovės apie kokią nors vienodą ekipuotę netir kalbos negalėjo būti. Savanoriškąją krašto apsaugostarnybą (SKAT) vienu metu buvo ketinama apginkluotiir MOSIN-NAGANT karabinais, ir pistoletais-kulkosvaidžiaisUZI, tačiau nuo 1992 m. ėmė aiškėti, kad pagrindinisšaulio ginklas vis dėlto bus „Kalašnikov“ sistemosautomatinis šautuvas, kuris komplektuojamas su krepšeliutrims ar keturioms dėtuvėms. Jau pirmosios pratybosatskleidė, kad tas krepšelis slydinėja diržu, svoris jįtraukia žemyn, todėl judėti mūšio lauke yra nepatogu.Šią problemą bandyta išspręsti pritaikant sovietiniusdiržus-petnešas arba sovietines karininkų perpetes,bet tai buvo tik pavieniai atvejai. Padėtis pagerėjo, kaiapie 1996 m. kariuomenei buvo pradėti tiekti amerikietiškopavyzdžio pėstininkų diržai. Deja, jie buvo tikpatenkinamos kokybės ir svarbiausia – „nuogi“, be jokiųpapildomų krepšelių. Tad teko vėl improvizuoti. Jau1997–1998 m. savanorių pratybose, kurioms vadovavoKarališkojo Airijos reindžerių bataliono instruktoriai, šiųpadėjėjai – SKAT instruktoriai – mokė savanorius tuosdiržus sukomplektuoti profesionaliau (1, 2 nuotr.).1 nuotr. 2 nuotr.

Ekipuotė433 nuotr.4 nuotr.Buvo siekiama, kad ant pėstininkų diržų savanoris turėtųviską, ko gali prireikti iki paros trukmės veiksmuose.Be dėtuvių krepšelio, buvo kabinamas papildomasvienas ar du tokie pat krepšeliai su pašalintomis pertvarėlėmisir (arba) specialus didesnis krepšelis, ir į juosturėjo tilpti palapinsiaustė, maisto atsargos, atsarginėskojinės, papildomi šaudmenys ir pan. Be to, ant diržodar turėjo tilpti viena ar dvi gertuvės, peilis-durklas,medicininių reikmenų krepšelis ar išgyvenimo paketas,kastuvėlis. Keista, bet pradėjus kariuomenės aprūpinimąbritiško pavyzdžio ekipuote, pėstininkų diržų komplektavimospecialiais krepšeliais problema išliko darilgus metus. Iki šiol neaišku, kodėl neperėmėme visosbritiškos ekipuotės sistemos, gal trūko išminties ar atsakomybės..?Reikėtų priminti, kad savanoriai net ir tos nepilnosekipuotės negaudavo ar gaudavo tik mažais kiekiais(motyvacijai skatinti pirmiausia žygio ekipuote būdavoaprūpinami SKAT žvalgų padaliniai).Tokia situacija ir toliau skatino ieškoti kitokių sprendimų.Tad dar 1994 m. SKAT Vilniaus rinktinės sudėtyjebuvusioje studentų savanorių kuopoje buvo sukurtaspeciali taktinė liemenė. Kaip pagrindas buvo paimtakiniška žvejo liemenė, kuri buvo smarkiai patobulinta.Po ketvirto bandymų etapo UAB ,,Skalmantas“ pasiuvoiš viso 48 skirtingų dydžių liemenių. Viena kainavo 85Lt. Liemenės buvo pristatytos SKAT vadovybei, tačiautuo viskas, deja, ir baigėsi. Liemenė turėjo užtikrinti, kadkarys, vilkėdamas ją, galės veikti mažiausiai tris paras,tačiau praktika parodė, kad savanoriai įsigudrindavo suja išgyventi ir iki septynių parų trukmės pratybose. Didžiausiasšios liemenės privalumas buvo universalumasir patogumas, o didžiausias trūkumas – medžiagos kokybė(apie sintetines specialias medžiagas, tokias kaip,,cordura“, ,,goretex“ tuo metu net nebuvo girdėta), blizgančiossagtelės ir nereguliuojamas dydis (3, 4 nuotr.).Kuriant liemenę buvo pritaikytos ir kelios originaliosidėjos. Viena iš jų – kišenėlių užsandarinimo iš trijų pusiųlipukais sistema, užtikrinusi, kad niekas neiškris ištalpyklų, tačiau leidusi jas atidaryti vienu truktelėjimu.Kita idėja – užpakalinėje liemenės kišenėje įsiūtas kapišonasir prisegama pečių apsaugos nuo lietaus siaustė.1998 m. UAB „Tuma“ KASP Vilniaus rinktinės žvalgųpadaliniui pasiuvo aštuonias pačių karių sukonstruotasspecialias taktines liemenes ir joms pritaikytas kuprinėles.Šių liemenių privalumas buvo jau naujos kartos sintetinėneperšlampama medžiaga, reguliuojamas dydis,keturios kišenės, į kurias telpa po dvi 30 ar 45 šoviniųdėtuves, į dvi dalis, esant poreikiui, išsiskaidanti kuprinė,papildoma apsaugos nuo lietaus siaustė su įsiūtutinkleliu nuo uodų. Kaip tobulintini dalykai išliko medžiagosdegumo problema, ventiliavimo efekto didinimasir kuprinės kabinimo sistema (5, 6, 7 nuotr.). Kaina,siekusi 1 000 Lt, taip pat galėjo būti svarstytina.Vėliau viešai netgi šmėkštelėjo informacija, kad netčečėnų kovotojai buvo užsisakę tokio tipo liemenes. Tačiaunei KASP, nei kariuomenės vadovybė šia naujovenesusidomėjo, kol galiausiai po dar beveik septyneriųmetų vis dėlto nusprendė, kad taktinės liemenės ka-

44 Ekipuotė5 nuotr.6 nuotr.riuomenei yra reikalingos. Buvo pasirinktas Specialiųjųoperacijų pajėgų sukurtos ekipuotės variantas.Kita problema, su kuria susidūrė kariai savanoriainuo pat pirmų gyvavimo metų, – tai kuprinės. Labiausiaipaplitę buvo rusų caro laikų tipo daiktamaišiai.Sovietų desantininko kuprinė RD buvo laikoma pavyzdineir labai geidžiamu savanorių. Tačiau ir vieną,ir kitą variantą studentai savanoriai taip pat šiek tiekpatobulino (8, 9 pav.).Tie patobulinimai leido kariams autonomiškai dalyvautinet septynias paras trukusiose pratybose. Štai kas1993 m. tilpdavo į kuprinę ir lauko uniformą.Kuprinės pagrindinėje dalyje: apatinių rūbų pamaina(vasarą – marškinėliai ilgomis rankovėmis ir trumpikės,žiemą – šiltų apatinių baltinių komplektas – dedamitaip, kad gulėtų prie nugaros); 1 pora medvilninių ir 1–2poros vilnonių kojinių (dedamos prie nugaros); jeiguimamas katiliukas, į jį sukraunama kuo daugiau smulkiųdaiktų, maisto produktų; maisto atsargų – ne mažiaukaip 3 paroms (jei numatoma veikti ilgiau, atitinkamaivisko imama daugiau): 3–4 mėsos konservų dėžutės,balti (juodi) džiūvėsiai, sultinys, kaloringi produktai –lašiniai, riešutai, šokoladas, medus, cukrus (gabaliukais)arba vietoj jų – saldainiai, ir viskas dedama į dugną, ovieno valgymo porcija – kuprinės viršuje arba į RD dešinęšoninę kišenę; higienos reikmenys (RD – dešinėješoninėje kišenėje, daiktamaišyje – ant maisto produktų,arčiau dugno); polietilenas 2 x 2 m (RD – paviršiuje arbakairėje šoninėje kišenėje, daiktamaišyje – paviršiujearba šoninėje kilpoje).Kuprinės kišenėse: avalynės remonto reikmenys – tvirtisiūlai, stora adata, vinis arba yla, vinutės (RD – dešinėješoninėje kišenėje esančioje mažoje kišenėlėje, daiktamaišyje– bet kur pagrindinėje talpykloje arba išorinėjekišenėje); gertuvė (RD – kairėje šoninėje kišenėje, daiktamaišyje– išorinėje kišenėje); batų ir ginklo valymoreikmenys (RD – kairėje šoninėje kišenėje, daiktamaišyje– pagrindinėje talpykloje arba išorinėje kišenėje).Kuprinės išorėje: kastuvėlis ir kirvukas; 8–10 mm storiovirvė – apie 10–20 m; striukė ir palapinsiaustė.Uniformos dešinės rankovės kišenėje – paprasto sterilaustvarsčio paketėlis nedidelėms žaizdoms; pleistras,baltų, žalių, juodų siūlų ir 2–3 adatų komplektas;• kairės rankovės kišenėje – asmeninė vaistinėlė su reikiamaisvaistais;• kairėje švarko kišenėje ant krūtinės – pažymėjimas,užrašai, rašikliai, liniuotė;• dešinėje švarko kišenėje ant krūtinės – kompasas,mažas žibintuvėlis, jei karys rūko – cigaretės;

Ekipuotė457 nuotr.8 nuotr. 9 pav.• kairėje švarko kišenėje ant juosmens – varžtis, individualustvarstomasis paketas (jeigu jie nepritvirtintiant automatinio šautuvo buožės).Kelnių vidinėse kišenėse – degtukai ar žibintuvėlis,lenktinis peilis;• kairėje šoninėje išorinėje kelnių kišenėje – išgyvenimoreikmenys – kabliukai, 2–3 m žvejybinio valo,2 švininiai svareliai, 4 cm pieštukas ir popieriaus lapelis,atsarginė žibintuvėlio lemputė ar elementai,vatos gniužulėlis, atsarginiai degtukai, užlydyta, pvz.,7,62 x 53 R tūtoje; sauso kuro tabletės (ne mažiau kaip10 vnt.); 1–3 mm storio virvutė – apie 30 m; riešutųir šokolado pakeliai; gali tilpti ir trikotažinė kepuraitėir pirštinės; dešinėje šoninėje išorinėje kelnių kišenėje– atmintinės, žemėlapiai ir kt. (pagal poreikį).Generolas Carlas E. Vuono yra pasakęs: „Mokymasyra svarbiausias kariuomenės prioritetas. Jis paruošiamus kovai. Kaip vadovų, mūsų šventa pareiga yra užtikrinti,kad nė vienas karys nežūtų kovoje dėl to, kad jisnebuvo tinkamai paruoštas“. Išdrįsiu papildyti generoląir pridėsiu dar keletą žodžių: ,,... ir tinkamai ekipuotasbei aprūpintas“. Kiek dar dešimtmečių prireiks, kad įsisąmonintumetokias paprastas, bet gyvybiškai svarbiastiesas, ir jų realizavimo neatidėliotume dešimtis metų?Mjr. Albertas DaugirdasL K A Va d o u g d y m o s e k c i j o s v i r š i n i n k a s

46 LaisvalaikisKaip mes įkopėme įMonblaną„Kelionės yra priešnuodispr ie tar a ms, ak l a m pr isirišimui irsiaur a m m ą s t ymui.“Markas TvenasPavasa rį, ka i pla nuoja m e būsimas vasaros atostogas, dauge liskarš tligiška i varto ke lion i ų age n-tū rų katalogus i r ieško prašmatn i ų, bet kuo piges n i ų vieš buči ųegzotiš kuos e kurortuos e, n ė nes u-s imąstyda m i, kad yra i r patra u-kles n i ų vietų n e i koks sausa ki m-šas pa p lūdi mys i r d ru mz linajūra. Iti n džiugu, kad šioje s rityjeka riams nestinga roman tiško polėkio, užsis pyrimo i r fantazijos.Šta i pra ėjusią vasarą aš tuon i ųja u nuoli ų gru p ė iš Liet uvos išvykoį Pranc ūziją i r s ė km inga i įkop ė įMon blano virš ū n ę. Ket u ri iš aštuoni ų šios eks pedic ijos da l yvi ų –KASP ka ria i savanoria i – VitaMiku ličiū tė, Adas Bikus, ArvydasVasiliauskas (vis i iš Didžiosios Kovosri nkti n ės 803 kuopos) i r Da i-n ius Pi l ypas iš Da riaus i r Gi rėnori nk ti n ės. Es kpedic ijoje ta i p patda l yvavo c i vi lia i Irma Šop i e n ė,Jūrat ė Poc iū t ė, Vi lma Tu bu tyt ė i rAidas Bu binas. Tikėda m i, kad ge ripavyzdžia i į kv e pia, pat e i kia m ešios t u ri n ingos eks pedic ijos įs p ū-džius – iš tra uką iš ke lion ės da l y-v ės Irmos ŠOPIENĖS d i enoraš čio.

Laisvalaikis47Monblanas – Europos „stogas“, aukščiausia Alpių viršūnė,priviliojanti nesuskaičiuojamą daugybę žmonių,mylinčių kalnus – tiek pradedančiųjų, tiek jau patyrusiųalpinistų. Į šį kalną įkopti techniškai nesudėtinga(kopiant klasikiniu maršrutu), bet kartais jis yra labaiklastingas. Galbūt tai ir atbaidė praėjusiais metais nuominties pamojuoti visiems nuo šios viršūnės – pernaijis buvo nelabai draugiškas. Bet jis vis tiek viliojo irmintys apie jį neapleisdavo. Taigi kai prieš gerus porąmėnesių sužinojau apie planuojamą kelionę, kuriostikslas – Monblano viršūnė (4 808 m), ilgai nesvarsčiau.Šiek tiek avantiūristiška – menkai pažįstami irvisai nepažįstami žmonės, sveikatos problemos (tadadar tikėjausi, kad kojos skausmai per tuos kelis mėnesiusliausis). Bet – kas nerizikuoja, tas... nevalgo ledų.Taigi birželio 21 d. popietę Vilniuje ir Kaune surinkę visąkomandą, pajudame link Prancūzijos, Šamoni (Chamonix)kempingo. Laukia ilga kelionė. Bet kompanija smagi– daug juoko, rimtų ir nelabai rimtų kalbų, panašu,kad kolegos beveik nesijaudina.Iš kelionės užrašų: „Po daugiau nei paros,praleistos autobusiuke, esame Šamoni kempinge. Sotivakarienė prieš išeinant į kalnus. Bet tai bus rytoj ryte.O šį vakarą (jau tamsu) vyksta intensyvus pasiruošimas:dalinamės maistą, įrangą, visi matuojasi batus ir„kates“, kas nemoka – mokosi rišti mazgus. Na, beveiktrumpas įvadas į alpinizmą, pradedu jausti lengvą nerimą...Nieko, rytoj ryte pajudėsim, visi pajus ta jausmą,kuris ateina tada, kai esi ne šalia, o pačiuose kalnuose...Miegas tikriausiai nebus ramus.Birželio 23 d. rytas. Pusryčiai, daiktų pakavimas, kelipirkiniai Šamoni – ir mes prie keltuvo.Birželio 23 d., apie 11 valandą vietos laiku. Sėdimeaikštelėje netoli keltuvo. Baigiame perkraustyti ir susitvarkytikuprines (kai kas išima kojinių ir kt. drabužiųperteklių – nebus kalnuose kada ir dėl ko puoštis, o jukviską reikės nešti ant savo gležnų pečių, įtikiname kaikuriuos kolegas, kad galima nuo pat apačios keliautisu alpinistų batais ir nenešti papildomo svorio, paruošiame„kates“ (specialius batų apkaustus) kelionei,išgeriame paskutinius lietuviško jogurto gurkšnius irfotografuojamės eidami keltuvo link. Parašiau keliasžinutes tiems, kurie dabar Lietuvoje – žinau, jaudinasi.Nuotaika gera, visi linksmi. Gal todėl, kad oras labaigeras – šviečia saulė, jokio debesėlio. Orų prognozėsgeros, bent lietaus mums nežada. Aišku, kas laukia ištiesų, pamatysime jau ten, viršuje, tarp debesų. Šiandienperžengsiu tą savo 2 500 metrų komforto ribą.Tikroji kelionė prasideda keltuvu pakilus į apie 1 800 maukštį, iš kur, užsidėję kuprines ir tvirtai į rankas paėmętrekingo lazdas, iškeliaujame kalnų takeliais link pir-mosios dienos tikslo – trobelės, esančios apie 2 800 maukštyje. Fotosesija prie krioklio (vaikinai net išsirengė,pirmasis sniegas 2 400 m aukštyje, pagaliau prisitvirtiname„kates“! (Kai kuriems kolegoms iš pradžių josneatrodė labai tinkamos kelionės palydovės, bet vėliausuprato, koks tai yra privalumas.) Trobelė (Refugedes Rognes, 2 768 m) pasitiko mus svetingai, turėjomekaimynus – porą prancūzų, kurie naiviai klausė, ar be„kačių“ ir su auliniais batais galima užkopti į Monblaną.Na taip, kaip Aidas sakė, prieš šimtą metų žmonės taipkopė. Vakarienė, nakvynė trobelėje ant grindų (priešmiegą taip ir neįkalbėjau kolegų sužaisti kelių „kalnietiškų“žaidimų – panašu, kad mano bendrakeleiviaibuvo per daug išvarginti visos dienos ėjimo, mąstytiniekam nebekilo noras.Birželio 24 d., apie 11 valandą vietos laiku. Aukštis3 133 m (pagal Dainiaus „visažinį“ laikroduką, kurisdaug visko rodo). Judame dvi valandas nuo trobelės,kurioje šiąnakt nakvojome. Sulaukėme pusryčių į lovą –saldžios ryžių košės. „Prabangiai“ gyvenam – kaip buvopasakyta, „tikras alpinizmas“. Diena vėl giedra, tad išaukštai apžiūrėjome Šamoni. Aplinkui labai gražu! Šiandienosplanas – pasiekti 3 800 m arba 4 200 m aukštį, irten įkurti šturmo stovyklą. Žiūrėsim, kokiu tempu pavyksjudėti. Kol kas visi nusiteikę neblogai. Optimizmosuteikia ir nerealiai geras oras – beveik nėra debesų. Užkandame,dedamės apraišus – judėsime link kuluaro.“Kuluarą praėjome be didelių sunkumų – susigulėjęssniegas, išminti takeliai. Pradedam matyti, kad mes nevieni – ir kopiančių aukštyn, ir besileidžiančių sutinkamenemažai. Dar lyg ir ne sezonas, bet geras oras, panašu,priviliojo nemažai norinčių pažvelgti į Alpes nuo aukščiausiosjų viršūnės. Kartais iškildavo sunkumų prasilenkiant,kartais kantybės pritrūkdavo laukiant, kol kas norspraeis tam tikrą atkarpą ir vėl galėsim judėti aukštyn. Oveikti buvo ką – 600 m uolinė sniego atkarpa. Gana statu.Kai kur – trosai. Kiti kopia susirišę po 2–4 žmones, mūsųaštuonetas bando šią atkarpą įveikti savarankiškai. Nelengva(o galvoje dar sukasi mintys – ir kaip čia reikėsleistis?). Pietaujant jau buvo aišku, kad iki 4 200 m šiandientikrai nenueisime. Šiek tiek išsiskirstėme – vieni judėjogreičiau, kiti lėčiau – nesiimsiu pasakoti apie emocijasir patyrimus, bet kai pasiekėme kitą trobelę RefugeDu Gouter (3 817 m), buvo matyti, kad nuvargo visi. Vienidaugiau, kiti mažiau – nuovargis buvo ir fizinis, ir emocinis.O kur dar aukščio poveikis. Tiems, kurie kalnuosenaujokai, tai turėjo būti išties nemenkas išbandymas.Nusprendėme įsirengti šturmo stovyklą tokiame aukštyje,tad sukėlėme kuprines virve per Tunnel du Mont-Blanc, keli šimtai metrų iki stovyklavietės. Atradome iškastąurvą – juk reikia išbandyti ir jame pernakvoti. Dvi

48 Žvilgsnis Laisvalaikispalapinės, iškastas dar vienas naujas urvas (kolegomsirgi naujų patyrimų norėjosi) – šturmo stovykla įrengta.Ir – šventė kalnuose – Aido gimtadienis. Pasveikinom,padovanojom marškinėlius, fotografavomės. Aido fotosesijabasomis kojomis, su marškinėliais ir šortais.Šaunuolis. Vakarienė. Anksti gulamės, šviesu dar, betžinom, kad šiąnakt bus šturmas.Birželio 25 d. Keliamės (tiksliau, turbūt lendame išmiegmaišių, nes miegoti vargu ar kas miegojo) antrąvalandą nakties (budintieji kėlėsi dar valanda anksčiau –pagarba jiems). Užkandam (sunkiai maistas lenda), išgeriamarbatos, įjungiame žibintuvėlius – „ciklopus“,apsiginkluojame trekingo lazdomis ir... į kelią. Tikslasaiškus – viršūnė, pakilimas 1 km, o kiek reikės nueiti,kad tiek pakiltum – patikrinsiu specialiu prietaisėliu...Daugybė žibintuvėlių švieselių tiek prieš mus (kai kuriosatrodo tokios tolimos), tiek mums už nugarų (kaikuriems turbūt ir mes labai toli atrodom) – tai guodžia.Apie 4 200 m aukštyje iškyla problemų dėl vienoiš bendražygių sveikatos būklės. Svarstome, kadAdas, lydimas Arvydo, leisis žemyn link stovyklos, tenpailsės ir kils į viršūnę kitą naktį. Bet Adas atkaklus (sakiau,kad jis turi antrą kvėpavimą). Taigi link viršūnėsvis dėlto pajudame visi aštuoni. Švinta, grožis aplinkuineapsakomas. Savijauta nebloga, jėgų yra – atrodo,į viršūnę bėgte užbėgčiau. (Tas nuostabus kalnų poveikis,nenusakomas jokiais žodžiais, tą gali tik pajusti.)Tada kalnai tampa pačiais geriausiais draugais.Pusė devynių! Na štai ir ji, viršūnė! Jokio debesėlio, saulė.Vaizdas užima kvapą. Parašau keletą džiugių žinučiųir gaunu atsakymą su linkėjimais saugiai nusileisti. Bendražygiųapkabinimai, nuotraukos, šypsenos... Ant viršūnėspraleidome turbūt apie 40 minučių (bent jau vienojeiš nuotraukų užfiksuoti skaičiukai – 4 807 m, 9:07).Kelias žemyn. Pradeda darytis šilta. O kojos, atrodo,pačios bėga. Bet leidimasis atrodė toks ilgas. Ir išvargino.Baisiai. Su Dainiumi ir Adu nusileidom iki stovyklospirmieji, taigi puolėm tirpdyti sniegą ir virti iš paskosateinantiems kolegoms arbatą. Tai buvo labai sunku...Kelios valandos pogulio (varvančiame urve) ir siaubingasgalvos skausmas atsikėlus. Bet tai laikina: vaistukai,ir po valandėlės vėl visi gyvi, mūsų laukė šventinė vakarienė.Ir sprendimas šiandien žemyn nesileisti, o likti nakvotišturmo stovykloje. Nepasiduodame kaiminystėjeįsikūrusiems estams – jie pasikabino vėliavą, kabinameir mes saviškę. Atrodytų, didelis nuovargis, reiktų eitimiegoti. Bet ne. Neramios mes sielos – keturiese išsipuošiamir išsiruošiam į trobelę ieškoti pramogų. Žmonių– begalė. Vietos viduje nėra...Birželio 26 d., apie 12 val. Aukštis – 3 200 m. Rašautoje pačioje vietoje, kurioje darytas paskutinis įrašas priešdvi dienas. Kol kas sėdime keturiese: Jūratė, Dainius, Adasir aš (Irma). Praėjome kuluarą. Mes jo nepamatėme tokio,apie kokį kalbama – mums jis buvo labai draugiškas.

Laisvalaikis Žvilgsnis49Ką tik sraigtasparnis į trobelę, esančia netoli mūsų,atgabeno krovinį. Beje, prieš dešimtį minučių pabendravausu šešių lietuvių grupe, kuri šiandien juda įviršų. Ech, pavydu šiek tiek draugiško Monblano irjiems (…). Į viršūnę užlipom per 5 valandas. Nusileidusį šturmo stovyklą, nebebuvo nei jėgų, nei ūpojudėti žemyn. Tuo labiau, kad iš karto laukė toji apie600 m uolinė atkarpa, kuria šiandien leidžiantis neapleidomintys: ir kaip mes čia užlipom? Vis dėltodar kartą įsitikinau, kad užlipti galiu bet kur, jeigu tikmane iš ten nukeltų (...). Tuos 600 m leidomės apie 2,5valandos. Dabar sėdim ir laukiam likusių: Dainius tirpdosniegą, Jūratė rašo žinutes, Adas tvarkosi įrangą.Kad nusileidimas būtų greitesnis, nuskamba pasiūlymasleistis ne kojytėmis, o „ant sėdynių“ (Dainius jautai išbandė judant nuo kuluaro). Man mintyse ir akyse –praėję metai, Ala Archa ir mano parodomasis nusileidimaskūlvirsčiais. Baisu. Bet reikia. Ir išties – gan greitaipasiekiame už 2 400 m esantį traukinuką. Tiesa, kai kasnelabai sėkmingai – tiek fizine, tiek emocine prasme. Irtoliau žemyn einame pėsčiomis. Pavargome, jei kalbėtumeatvirai. Kojos šlapios, batai trina, pirštai atmušti.Bet viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą – pirmomissekundėmis pamatytas asfaltas atrodė kaip haliucinacija.Koks malonumas buvo nusiauti batus. Ir tas dviprasmiškasjausmas – džiaugsmas, kad kelionė puikiaipavyko (tikrai, oras kaip kurorte), ir liūdesys, nes viskasbaigiasi. Tikra tiesa, kad kiekvieną kartą kalnuose žmoguspalieka dalį savęs. Bent aš – tikrai. Bet tikiuosi, kadpalieku tai, kas juoda, o pasiimu iš jų dalį gėrio.Birželio 27–28 d. Pusryčiai kempinge. Pasivaikščiojimaspo Šamoni („parduotuvių rojus“), pietūs,daiktų sukišimas į autobusiuką ir ilgas kelias namo.Vėl daugiau nei para „ant ratų“, pietūs Lenkijoje(ten net cepelinų yra – tiesa, vietoj jų buvo atneštikoldūnai, sakė, čia beveik tas pats) ir galų gale – atsisveikinimassu Dainiumi ir Jūrate Kaune, paskutinėbendra fotografija ir atsisveikinimas su visais Vilniuje.Mes vėl Lietuvoje. Ačiū visiems dalyvavusiems (kelionėsdata 2010 m. birželio 21–28 d., įkopimas – birželio25 d.). Labai tikiuosi, kad mūsų grupę likimas darkur nors kada nors suves. Ir pabaigai – keistas pastebėjimas– aklimatizacijos man reikia ne kalnuose, osugrįžus iš jų.“Parengė eil. Vilius DžiavečkaKelionės dalyvių D. Pilypo ir V. Mikuličiūtės nuotr.

50 Išbandyk savePirmosios išgyvenimopamokos – kario akimisKovo 21–23 dienomis MPB „Geležinis Vilkas“ vadovybėsŽvalgybos kuopoje buvo surengtos išgyvenimopratybos. Tai buvo pirmosios tokios pratybos naujaiį kuopą atėjusiems kariams. Pirmą pratybų dieną kariaisusipažino su pagrindiniais išgyvenimo principais.Kai žinios apie valgomus ir nevalgomus dalykus, kūnotemperatūros kontrolę ir kūno energijos taupymą buvo„sukištos“ į karių galvas, atėjo laikas pademonstruotivisa tai praktiškai. Žvalgybos specialistas vyr. srž. KęstutisKilinskas parodė, kaip statoma lapinė („šalašas“)ir nepamiršo paminėti kelių svarbių taisyklių, kaip pasistatytikuo patogesnį būstą, pademonstravo keletąbūdų, kaip gauti švaraus vandens, kaip sukurti laužądrėgname miške. Beje, karių akivaizdoje legendą apiegalimybę užvirinti vandenį plastikiniame butelyje jispavertė realybe.Dienai ir mokymams baigiantis, instruktorius įspėjo,kad į ryte prasidėsiančias išgyvenimo pratybas bus galimapasiimti tik ribotą kiekį daiktų: paprastą aprangą(uniforma, batai, kepurė, pirštinės), taktinę liemenę,išgyvenimo paketą, katiliuką, plastikinį butelį ir peilį.

Išbandyk save51Žinoma, ir taktinės liemenės kišenes kariams teko ištuštinti(žibintuvėlis, kompasas ir mobilusis telefonas likokareivinėse).Kitą rytą, jau atvežti į mišką, kariai buvo nuodugniaiapieškoti, prieš tai prigrasius, kad už draudžiamus daiktuslaukia bausmė – naktis be jokio laužo. Baigus apiešką,kariai poromis buvo išsklaidyti po mišką – atėjo laikasjiems parodyti, ko išmoko.Pirmoji užduotis – susirasti tinkamą vietą būstui (lapinei).Vietovė tam pasirodė labai patogi, nes, kaip įprastakariniams poligonams, pasitaikė daug daubų (kaip vėliaupaaiškėjo, tik viena pora nepasirinko daubos savobūstui, ir tai buvo jų klaida), juk niekas geriau nuo vėjoneapsaugo. Prasidėjo skubios statybos. Vieni nusprendėpasistatyti didelius ir šiltus būstus, kiti taupė jėgas irbūstus statėsi paprastesnius. Kas įsikūrė patogiau – paaiškėjonaktį.Dar laukė ne mažiau svarbus darbas – ugnies įkūrimas.Yra begalės būdų ir tiek pat priemonių, kaip tai padaryti.Atėjo laikas panaudoti išgyvenimo paketą: pravertėimpregnuoti degtukai, žvakė, ugnies skeltuvas.Gudresniam kariui, turėjusiam mažiuką žiebtuvėlį arspirite išmirkytos vatos gniužulėlį, ugnies įžiebimas išgyvenimopratybose – vienas iš lengviausių uždavinių.Kaip ir buvo tikėtasi, nė vienai karių porai sunkumų nekilo,tad labai greitai po mišką pasklido degančių šlapiųmalkų sukelti dūmai. Žinoma, svarbu, kad ugnis būtųkuo arčiau kario guolio, tad kai kuriems kariams, ne viskągerai apgalvojusiems, vėliau teko laužus perkelti. Nemažiau svarbi ir siena, skirta atspindėti šilumą į lapinėspusę. Siena buvo statoma ne tik iš rąstelių, bet ir iš miškerastų šiukšlių, tokių kaip šiferio lakštai ar skarda. Kaipvėliau pasakojo kariai – sieną statyti tikrai verta, ji veikpadvigubina kaitrą.Gali išgyventi be pastogės, gali išbūti ir be ugnies,galima ištverti ir be maisto, bet be vandens sunku būtųparą kentėti. Tai suprasdami kariai pademonstravo daugiausiaišradingumo. Vieni sėmė vandenį iš upelio ir filtravoper tradicinį filtrą iš plastikinio butelio, samanų,smėlio ir anglių, vėliau virino, kad pašalintų nematomusteršalus – bakterijas. Kai kurie upelio vandens netnefiltravo, nepabijojo ir tik pavirino. Kiti tirpdė sniegą,košė per medžiaginę skarelę ir, žinoma, virino. Aišku, virinimasvyko stebuklinguoju būdu – plastikiniame butelyje.Treti parodė net instruktoriams netikėtą išmonęir gardžiavosi beržo sula, kurios per mažiau kaip parąpribėgo beveik du litrai.Kariai, įvykdę visas būtinas užduotis, ilsėjosi savobūstuose prie laužo. Bet visus ėmė kamuoti alkis – vakarienėsmetas, o pietums buvo tik vanduo. „Ryte, priešpratybas, norėjau prisivalgyti daug, tačiau sunkiai lindo,dabar gailiuosi, kad nekišau per prievartą“, – sakėvienas iš karių. Kai nebėra darbo, atsiranda laiko nereikalingomsmintims, pavyzdžiui, apie maistą. Tiesa, alkis

52 Išbandyk savekankino neilgai. Apie septintą valandą vakaro kariamspavyko „rasti daržovių ūkininko darže“, šiuo atveju„rasti“ reiškė – atvežė instruktoriai. Kiekvienas gavopo bulvę, nedidelę morką ir šiek tiek kopūsto. Tai buvodaugiau nei pakankama po dienos griežtos „dietos“.Katiliukai buvo greitai pripildyti vandens ir susmulkintųdaržovių. O pusvalandį pavirus, visi kariai godžiai rijo,jų nuomone, „skaniausią patiekalą pasaulyje“. „Atrodė,lyg nieko skaniau iki šiol nebuvau valgęs“, – sakė jaunasžvalgas.Po sočios ir skanios vakarienės jau buvo galima eitimiegoti. Bet naktis parodė, kad įdėję daugiau darbokariai miegojo gerai, o patingėję ar priėmę netinkamussprendimus kariai susidūrė su tam tikromis problemomisarba praleido naktį atmerktomis akimis. Vieni dėlper mažo kiekio pasiruoštų malkų siautėjo po miškąkaip šernų banda ir žadino kitus keliamu triukšmu. Kiti,netinkamai pasistatę būstą, šalo: „Galva kaista, o kojosšąla, reikėjo būstą statyti taip, kad laužas būtų žmoguiiš šono“, – skundėsi sužvarbęs karys.Vis dėlto rytas išaušo visiems. Buvo sutarta, kad 8valandą visi susirinks numatytoje vietoje. Pusryčiams„pagautas zuikis“. „Pagautas“ – atvežtas instruktorių,„zuikis“ – triušio mėsa. Prieš gaunant savo porciją, tekovisiems išklausyti paskaitą apie tai, kaip reikia užmušti irišdarinėti tikrą zuikį, jei kada vis dėlto tektų tai daryti. Išklausępaskaitos, visi kariai grįžo į būstus, prie savo laužų,kur turėjo išsikepti arba išsivirti jiems duotą mėsosgabalėlį. Vieni kepė, kiti virė, tačiau išvados buvo vienodos:daržovės – daug skaniau. „Viriau kokias 40 minučiųir vis tiek kaip guma, nelabai skanu“, – skundėsi pratybųdalyvis. „Geriau kepti nei virti. Šiaip ar taip – guma, okeptas bent truputį skanesnis“, – samprotavo kitas. „Geriauvėl būtų davę daržovių“, – juokėsi trečias. Mėsosruošimas ilgokai užsitęsė ir priartėjo pratybų pabaiga.Buvo duotas įsakymas visiems paslėpti paliktus buvimopėdsakus. Visi ardė savo lapines, naudotas medžiagastempė kuo toliau ir slėpė, o laužavietes užkasinėjo. Visusne iš gamtos „atėjusius“ daiktus susirinko ir, susėdęį karines mašinas, išvyko į kareivines.„Reikėtų, kad pratybos būtų gerokai ilgesnės, taip labiaupajustume alkį. O jei dar kokio fizinio krūvio būtųdaugiau, pavyzdžiui, orientacinis žygis, tai ir nuovargisbūtų juntamas labiau. O dabar tik sėdėjome ir laukėmepabaigos“, – instruktoriui teikė siūlymus karys. „Pusantrosparos – per trumpai, galima tiek ištverti ir visiškainevalgius, ir be laužo, ir be pastogės“, – jam antrino kitas.„Bus, tikrai bus, – žadėjo instruktorius. – Šios pratybosbuvo skirtos pasimokyti iš dažnai daromų klaidų,bet kitos pratybos bus gerokai rimtesnės ir ilgesnės.“Eil. Vitalijus TamašauskasVyr. srž. Kęstučio Kilinsko nuotr.

Filmai53„Kino pavasario“karių diena„Kino pavasaris“ – tradicinis tarptautinis kinofestivalis Vilniuje – šventė ne tik kino gurmanams.Tai šventė visiems, kurie be gero kinonejaučia gyvenimo pilnatvės. Šio kino festivalioorganizatoriai dovanojo mums puikias galimybessusipažinti ir pasidžiaugti šiuolaikinio kino menininkųkūryba. Lietuviško „Kino pavasario“ susitikimaisu išskirtiniais filmais didžiajame ekrane.Festivalio dokumentinių f ilmų programojeneliko mūsų nepastebėtas amerikiečių karinisfilmas „Restrepo“. Į šio filmo peržiūrą atvykoLietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. ArvydasPocius, būrys misijose tarnavusių Lietuvos karių.Filmo turinysDokumentinis filmas „Restrepo“ – apie Amerikos kariųmisiją Afganistane. Filmas apdovanotas Amerikosrežisierių gildijos prizu ir nominuotas „Oskaru“ dokumentiniųkarinių filmų kategorijoje. Tai neišgalvotosistorijos iš tikro karo lauko – vieno pavojingiausių Afganistane– Korengalio slėnio. Kino operatorius TimasHetheringtonas ir rašytojas bei žurnalistas SebastianasJungeris pasakoja apie vieno kovinio amerikiečių kariųbūrio dešimt pavojingų ekspedicijų... Kino kadraifiksuoja eilinių kareivių kasdienybę, jų baimes, stresąir išgyvenimus, patirtus kasdien susiduriant su talibųkovotojais. Būtent šioje vietovėje, vykdydamas kovinęoperaciją, žuvo vienas būrio kareivis Chuanas Restrepo.Jo vardu ir pavadinta ši dokumentinė kino juosta.Filmas nuo pirmųjų kadrų pritraukia žiūrovų dėmesį,verčia įsižiūrėti į jaunų karių veidus, įsiklausyti į jų žodžius,atvirus monologus, replikas... Filmo dramaturgijaneturi jokio politinio situacijos ir aplinkybių vertinimoar pašalinių komentarų. Filme nėra nė krislelio patoso,suvaidinto dramatizmo... Afganistano peizažas, išsigandęKorengalio slėnio afganistaniečių veidai, kažkur ten,toli ir labai arti, kalnuose pasislėpęs pavojingas priešas– talibai.Karinis lėktuvas su kariais skrenda į Afganistaną...Karo žurnalistas kalbina prieš televizijos kamerą karius:„Kimai, turi ką nors pasakyti..?“ „Jūs visi žinote – ši naktisbus beprotiška... Klaikiai beprotiška..!“ „Kokia tavomisija, Oburnai?“ „Neleisti tau prisivirti košės, vaikine..!“„Pasakyk jiems, Pybsai, kur mes keliaujam?“ „...ten, kurvažiuojam, mylėsim gyvenimą bei ruošimės karui.“„...Ką? Karas! Afganistanas? Pakartok, pakartok!.. Aš todar nenufilmavau.“ „Mes keliaujame į karą..!“Kamera vibruoja, vaizdas neryškus...2007 m. gegužę 2-asis „Battle“ kuopos būrys pradėjo15-os mėnesių misiją Korengalio slėnyje, Rytų Afganistane.Tai buvo viena iš pavojingiausių JAV kariuomenėsužduočių.„Restrepo“ garso takelisPasiteisino filmo autorių sumanymas nenaudoti filmuiįgarsinti diktoriaus balso. Tik tikras karo mašinųgausmas, sraigtasparnių ir šarvuočių ūžesys, automatųir granatsvaidžių šaudmenų zvimbesys... Filme nėra literatūrinioteksto. Paprastas kario balsas, kurio klausaisi,lyg užburia...Kalba kapitonas Denas Kyrnis: „Korengalis ... iš tikrųjųničnieko apie jį neskaičiau. Norėjau nuvažiuoti ten be

54Filmaiišankstinių nusistatymų. Pulkininkas iškart pasakė, kadį juos kasdien šaudo. Po velnių, kaip kas nors gali į tavekasdien šaudyt? Turi ten eiti ir nužudyt prakeiktą priešą!Užteks bijoti!“ Specialistas Migelis Kortezas: „Pagalvojau,kad tikriausiai čia mirsiu...“ Specialistas SterlingasDžonsas: „Prisimenu, išlipome iš „paukščio“ ir kilomekalva į kareivines. Sunkiai kvėpavom... Ir galvojom, kąmes čia darom? Temo. Staugė beždžionės. Pagalvojau –tai Talibanas.“ Seržantas Brendanas Burnas: „Pamaniau,velnias, jie tikrai arti. Visi, kas sužino, kad vyksti į Korengalį,gailisi tavęs ir panašiai. Sakau jiems: „Negali taipbūti blogai..!“ O tu čia savo išmatas degini, gyveni palapinėje.Gyvenau štai tokio aukščio bunkeryje. Negalėjaunė atsistot. „Hesco“ – įtvirtinimų maišai, skylėti nuokulkų. Galvojau, kam jie reikalingi, vis vien neapsaugosnuo kulkų, atskriejančių iš kalnų. Pasijutau lyg lengvastaikinys...“ Specialistas Kailas Staineris: „Tiesiog praradauviltį. Velnias, juk tai buvo „Dokas“ Restrepo. Pirmosklasės eilinis Chuanas „Dokas“ Restrepo Jį du kartus pašovėį kaklą, bet jo būklė buvo stabili, ir tai mus ramino.Sakėm: „Jam viskas bus gerai“, nes vis dar kvėpavo, kai jįnešė į lėktuvą. Bet sužeidė kaklo arteriją, ir jis nukraujavosraigtasparnyje, pakeliui į ligoninę...Ką veikėme Korengalyje? Turėjom tikslą pastatytijiems kelią. Kelią per Korengalį į Čaukaj slėnį, kad vietiniaigalėtų lengviau keliauti link Peče upės slėnio. Mūsųdarbas buvo apsaugoti darbininkus, kad jie galėtų statytikelią. Po penkių, dešimties metų Korengalio slėnyjebus nutiestas kelias...... Pirmus kelis misijos mėnesius talibai mums gerokaiįkrėsdavo. Jie smogdavo netikėtai... Užklupdavo musiš visų pusių. Prisimenu, galvojau: „Po velnių, negi visašalis suvažiavo į šį slėnį?“ Negi daugiau niekas kitur nekovoja?Visi blogiukai žiūri man į akis? Šūdas. Čia sunaudojomeapie 70 proc. Afganistano sprogmenų. Vienumetu visos bombos buvo metamos Korengalio slėnyje.CNN parodė, kaip Dž. Bušas, pamatęs Korengalio slėnį,pavadino jį pavojingiausia vieta žemėje.“Vyresnysis puskarininkis Džošua Makdunou: „...Ši dienane itin ramiai susiklostė.Truputį šnektelėsiu su jumis, vaikinai, apie tai, kas nutikosu „Chosen“ kuopa. Proktorai, kodėl atėjai į armiją?“„Kovoti už savo šalį, tamsta.“„Kovoti už savo šalį? Ar tikėjaisi, kad tave gali sužeistiar nužudyti?“ „Tikrai taip, tamsta.“ „Ar kas nors prisijungė,nežinodamas apie šią galimybę? Praradome Vimotą2007 m. birželio 5-ą. Kas atsitiko kitą dieną, seržanteBuno?“ „Patruliavome, ir vėl buvome užpulti.“ „Liepos22-ą praradom Restrepo, tiesa? Ką po to darėme? Toliaukovojome su priešu. Vaikinai, kurie meldžiatės, pagerbkimemirusiuosius tylos minute... Prisimindami dešimt...Devynis kareivius, kurių šiandien netekom, ir jų šeimas,ir sužeistųjų šeimas, o tuomet leisiu jums, vaikinai, tvarkytisavo reikalus... Tikiuosi, jau paskutinis patruliavimas,niekas atgal nepašauks. Skrendame iš čia už keliųdienų. Truputį keista, kad daugiau niekada negrįšim įRestrepo AP. Taip, vis dėlto tai puikus jausmas. Tai buvopasiutiškai ilga misija. Palikti Restrepo? Pernelyg gerai,kad būtų tiesa? Mes turėjome čia mirti. Ar taip, Henri?“„Būtent, tamsta vyresnysis puskarininki.“„Bet mes išvykstam. Dievas pasityčios iš mūsų emocijų,ir visi apsiverksime sraigtasparnyje. Niekad čia negrįšime,niekad... Metas.“Filmo finalas: kariai skrenda namo... Linksmi ir pavargęjų veidai... Ką jie veiks toliau? Jie mylės gyvenimą irruošis keliauti į karą.2009 m. JAV atsitraukė iš Korengalio slėnio. Tuo metuten žuvo beveik 50 amerikiečių karių.Juozas PociusKadras iš filmo„Restrepo“

KNYGOS 55KARYBA: praeitis irdabartisJonas Vaičenonis. Lietuvos karyba: nuo baltų ikiXXI amžiaus: kariuomenė, fortifikacija, mūšiai irkarvedžiai. – Kaunas, „Šviesa“, 2011. – 184 p.„Ištisas Lietuvos valstybės tūkstantmetis nuo pat pirmojojos vardo paminėjimo 1009 m. iki šių dienų yrapaženklintas nuolatinėmis kovomis už valstybingumosukūrimą ir jo išlaikymą. Jau baltų genčių laikais lietuviamssu ginklu rankoje teko kautis už savo bendruomenėsinteresus ,“ – knygos įžangoje rašo autorius.Monografija „Lietuvos karyba“ – tai Lietuvos karybosistorija nuo senovės baltų laikų iki XXI amžiaus.Čia populiariai ir glaustai pristatoma atskirų laikotarpiųLietuvos kariuomenės struktūra ir karybos ypatumai,apibūdinama ginkluotė, karių apranga, žinomiausifortifikacijos statiniai, aprašomi reikšmingiausi mūšiaiir žymiausi karvedžiai. Leidinys gausiai iliustruotas originaliaismūšių ir karvedžių paveikslais, archeologiniųradinių, istorinėmis nuotraukomis ir rekonstrukcijųvaizdais.Dr. J. Vaičenonis dėmesingas Lietuvos kariams ir ilgametėmsjų kovoms. Laikantis chronologijos, knygąsudaro devyni skyriai: „Baltų karyba“, „Gimstančiosvalstybės kariai“, „Lietuvos kariai XIV–XV a. pirmojojepusėje“, „Nuo Švitrigailos laikų iki Liublino unijos“, „LDKkariuomenė Abiejų Tautų Respublikoje“, „LDK kariuomenėXVII a. karų laikotarpiu“, „Nuo Šiaurės karo ikiTado Kosciuškos sukilimo“, „Napoleono Bonaparto irdviejų sukilimų amžius“, „Lietuvos kariai ir jų kovos XXamžiuje“.Monografijoje glaustai aptariami Šiaulių (1236), Durbės(1260), Karusės (1270), Aizkrauklės (1279), MėlynųjųVandenų (1362), Žalgirio (1410), Klecko (1506), Oršos(1514), Ulos (1564) mūšiai, kovos dėl Polocko (1579), KristupoRadvilos Perkūno žygis (1581), Salaspilio (Kircholmo)mūšis (1605), Chotino mūšis (1673), Vilniaus gynybaTado Kosciuškos sukilimo metais (1794), 1831 m. sukilimometu vykęs mūšis dėl Vilniaus Panerių kalvose ir1863 m. mūšis netoli Medeikių, ties Biržais.XX a. pradžioje kartu su Lietuvos Respublika gimė irjos kariuomenė. 1919–1920 m. ir 1923 m. nepriklausomybėskovų frontuose jai teko kautis už valstybingumoišsaugojimą, vėliau, 1940 m. birželį, patirti sovietųokupacijos išbandymus. Antrojo pasaulinio karo metaisLietuvos kariams teko kautis po svetimų valstybių vėliavomis,o karui baigiantis ištisą dešimtmetį su ginklurankoje rezistencinėje kovoje kovoti už Lietuvos laisvę.Ir galiausiai 1990 m. kartu su Lietuvos Respublika iš naujopatirti atgimimo jausmą. Iš nepriklausomybės kovųlaikotarpio knygoje aptariama Zarasų operacija, Kalkūnųkautynės (1919) kovose su bolševikais, Radviliškiokautynės (1919) kovose su bermontininkais, Širvintų irGiedraičių kautynės (1920) kovose su lenkais, Kalniškėsmūšis (1945) – vienos didžiausių partizanų kautynių susovietų okupacinėmis pajėgomis.Be to, skaitytojams knygoje pristatomos iškilios istorinėsasmenybės: Lietuvos didysis kunigaikštis, pirmasisLietuvos karalius Mindaugas (1253–1263), Lietuvos valdovas,didysis kunigaikštis Traidenis (1269–1282), Lietuvosdidysis kunigaikštis Algirdas (1296–1377), VytautasDidysis (1350–1430), vyriausiasis etmonas, kunigaikštisKonstantinas Ostrogiškis (1460–1530), pirmasis LDKrūmų, vėliau ir vyriausiasis etmonas Jurgis Radvila Heraklis,arba Pergalingasis (1480–1541), Lenkijos karaliusir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras (1533–1586), LDK didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas(1547–1604), Lietuvos didysis etmonas Jonas KarolisChodkevičius (1560–1621), Lietuvos didysis etmonas JonušasRadvila (1612–1655), lietuvių karo inžinierius, artilerijosgenerolas Kazimieras Semenavičius (1600–1651),Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras RadvilaŽuvelė (1702–1762), sukilimo Lietuvoje organizatorius,LDK kariuomenės vadas Jokūbas Jasinskis (1761–1794),1830–1831 m. sukilimo vyriausiasis sukilėlių kariuomenėsLietuvoje vadas Antanas Gelgaudas (1792–1831),

56 KNYGOS1831 m. sukilėlių kariuomenės 25-ojo pėstininkų pulko1-osios kuopos garbės vadė kapitonė Emilija Pliaterytė(1806–1831), 1863 m. Lietuvos sukilėlių karinis viršininkasZigmantas Sierakauskas-Dolenga (1826–1863),pirmasis Lietuvos Respublikos kariuomenės vadas generolasSilvestras Žukauskas (1861–1937), partizanų generolas,vienas žymiausių Lietuvos rezistencijos vadųJonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954).Knyga skiriama visiems, besidomintiems Lietuvos karybosistorija.Britų parašiutininkaiAfganistaneJake Scott. KRAUJO KREŠULYS. Afganistanas 2006.Britų parašiutininko atsiminimai. Iš anglų kalbosvertė Antanas Inklėrius. – Kaunas, UAB „Vox altera“,2011.– 246 p.Britų 3-iojo parašiutininkų bataliono žvalgybos arbapatrulių būrio karys pasakoja apie savo išgyvenimus AfganistanoHelmando provincijoje.... 2006 metais 3-iojo parašiutininkų bataliono kovosgrupei teko užduotis atkovoti iš talibų šios provincijossritį, apimančią Nov Zado, Musa Kalos, Sangino ir Gereškomiestus. Per šešis mėnesius trukusią pamainą kovosgrupė (apie 500 karių) susirėmė su talibais ir daugiaukaip tūkstantį jų nukovė. Patrulių būrys, apmokytasveikti už priešų linijų, vykdė žvalgybą, lydėdavo konvojus,dengdavo kitus dalinius, pats ne kartą grūmėsi sutalibais dėl išlikimo. Autorius aprašo patirtas kovinesoperacijas, kasdienybę dykumoje ir stovykloje, kovosdraugų žūtį, šiurkštoką, bet tvirtą draugystę.Tai labai asmeniškas vieno kario požiūris į karą su talibais.Kaip rašo Džeikas Skotas (Jake Scott): „...perėjau į artimosiosapsaugos pasaulį. Darbavausi keliose įvairiosevietovėse, kol vėl atsiradau Irako dykumoje. Tik dabarne pats ieškau priešo, kad kibčiau jam į gerklę, betstengiuosi išvengti savadarbių sprogstamųjų užtaisųir sukilėlių, nuolatos besitaikančių į mus, lydinčius savoklientus iš vietos į kitą. Artimojoje apsaugoje uždarbisgeras, tačiau daugeliui toks darbas, tiesą sakant, tiesiogpatinka. Civiliniame gyvenime, mano nuomone, buvusiamkareiviui nedaug perspektyvų gauti darbą. Manau,svarbu, kad žmonės žinotų, jog maždaug 85 procentaiar daugiau artimosios apsaugos operatorių yrabuvę kariai. Vieni paminėti šioje knygoje, kiti – Folklendokaro veteranai, treti, kaip aš, laisvinę Iraką 2003 metais.Vaikinai turi galimybę pagerinti savo ir savo šeimųgyvenimą. Mes vėl esame labai sunkioje ir pavojingojeaplinkoje, kur kas mėnesį ar dažniau netenkame operatoriųir draugų.“„Už kritusius kovos draugus visada pakeliame bokaląalaus ar taurę portveino, – rašo knygos autorius, –žvelgdami į plokštelę, pritvirtintą ant grandiniamsskirtos valgyklos sienos. Joje parašyta: „ Parašiutininkainemiršta – jie keliauja pragaran ir persigrupuoja. Orodesantas.“Kraujo krešulys. O kas yra tas „kraujo krešulys“? Gražiliteratūrinė metafora? Ne visai taip... Afganistane tarnaujadaug gerų kareivių, šaunių vaikinų. Visi yra įveikętą pačią griežtą atranką, kiekvienas vienodai didžiuojasisavo pulku ir jį aistringai myli. Net jei vienas kito nepažįsta,pamatę kaštoninės spalvos beretę, vienas priekito prieina ir jau po kelių minučių susidraugavę žodžiuojasi.Tikėjimas vienas kito gebėjimais yra savaiminis,lygiai kaip ir abipusė pagarba, jiems visiems būdingastraukimas per dantį ir juodasis humoras. Dž. Skotuikaštoninės parašiutininkų beretės yra lyg susiliejusioskaip jokio kito dalinio, panašiai kaip kraujo krešulys.Knygos autorius skiria šią knygą parašiutininkų pulkokariams, buvusiems ir dabartiniams, pirmiausia tiems,kurie padėjo galvas Afganistane...Juozas Pocius