Ataskaita apie atliktą Lietuvos Baltijos jūros rajono aplinkos būklės ir ...

LIETUVOS BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS VALDYMO STIPRINIMODOKUMENTŲ PARENGIMASIII-oji TARPINĖATASKAITA2012 m.,balandžio 131.1.3 Biogeninių medžiagų, deguonies, pH ir pCO2 kaita ir jūros vandens rūgštėjimasEutrofikacija procesas, kurį skatina vandens telkinių praturtinimas maistingosiomismedžiagomis (azotu, fosforu ir kt.). Tai, savo ruožtu, lemia pirminių producentų (dumblių ircianoprokariotų) augimą, pirminę produkciją ir biomasę; dėl to pakinta nusistovėjęs ekologinėsorganizmų struktūros balansas ir akivaizdžiai prastėja vandens kokybė.Planktono dumblių vystymasis vandens storymėje, suspenduoto detrito ir/ar mineraliniųdalelių gausa apriboją šviesos prasiskverbimą į gilesnius vandens sluoksnius ir slopina dugnobendrijų fotosintetinį potencialą. Dėl išaugusios produkcijos pagausėjus organinės medžiagos,spartėja deguonies suvartojimas vandens storymėje, dėl kurio kraštutiniais atvejais susiformuojadeguonies deficitas – hipoksija ar anoksija.Kompleksiniam vandens telkinio eutrofikacijos vertinimui siūlomi įvairūs indikatoriai(Ferreira et al., 2011), tačiau dažniausiai visgi rekomenduojama naudoti integralius chlorofilo a,indikatorinių fitoplanktono ir fitobentoso rūšių bei pirminės produkcijos rodiklius. Išfizikocheminių parametrų aktualiausi išlieka tiesioginis biogeninių medžiagų kiekio ir vandensskaidrumo pokyčių įvertinimas. Konkrečių indikatorių pasirinkimas yra nulemtas kiekvienos jūrosakvatorijos zonos ypatumų. JSPD eutrofikacijos poveikį reglamentuojančiuose dokumentuosedėmesys akcentuojamas į biogeninių medžiagų didėjimo jūros vandenyje prielaidas, kurias lemiaprietaka su upių nuotėkiu ar su krituliais, resuspensijos reiškiniai bei biologiniai azoto fiksacijosprocesai.Eutrofikaciją lemiančių biogeninių medžiagų (fosforo, azoto) koncentracijų didėjimą, visųpirma, lemia srautai su upių vandenimis ar tiesioginiais išmetimais. Tokiu būdu į jūrą patenka apie75% azoto ir mažiausiai 95% fosforo (HELCOM, 2007). Helsinkio komisijos duomenimis į Baltijosjūrą didžiausios apkrovos biogeninėmis medžiagomis metais (pvz. 2000) galėjo patekti iki milijonotonų azoto ir virš 30 tūkstančių tonų bendrojo fosforo (per metus) (Eutrophication..., 2006).Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje, kaip ir kitose vietose, didžiausią biogenųprietakos poveikį patiria priekrantės zonos (Voss et al., 2005). Skirtingų šaltinių vertinimupastaraisiais dešimtmečiais į Baltijos jūrą iš Lietuvos teritorijos (daugiausia Nemuno baseino) permetus vidutiniškai patekdavo nuo 40 iki 60 tūkstančių tonų bendrojo azoto ir nuo 2 iki 4 tūkstančiųtonų fosforo (Swaney, 1998; Dubra, 2004; Kuršių marių..., 2006). Centrinėje Baltijoje Nemunasminimas kaip trečias pagal biogenų apkrovą jūrai šaltinis (Stalnake et al., 1999), tačiau tyrimųrezultatai rodo, kad minėtų medžiagų prietaka iš Nemuno į Baltijos jūrą mažėja. Kita vertus,biogenų prietaka į jūrą vertinama remiantis ne Klaipėdos sąsiauryje atliktų stebėjimų rezultatais,tačiau upėse surinktais stebėsenos duomenimis. Poreikis įvertinti realius biogeninių medžiagųsrautus į jūrą tampa vis labiau akivaizdus atsižvelgiant į biogeocheminius virsmus ir pokyčius,vykstančių estuarinėse dalyse (Pastuszak et al., 2005). Preliminarūs masių balanso modeliniaiskaičiavimai parodė, kad Nemunu atplukdomi biogenų kiekiai į Kuršių marias skiriasi nuo kiekių,patenkančių Klaipėdos sąsiauriu į Baltijos jūrą (Bonsch et al., 2009). Autoriai atkreipė dėmesį į tai,kad vidutinis metinis paros azoto junginių patekimas (157 t N/p) į Baltijos jūrą nežymiai viršijaprietaką į Kuršių marias su intakais (apie 137 t N/p). Gautų duomenų pagrindu, įvertinę masiųskirtumus, autoriai apskaičiavo kito galimo šaltinio - kritulių - įtakos biogenų balansui reikšmę,nurodydami apie 5,9 mg N/l per dieną patekimą į Kuršių marias. Panašūs kiekiai, matomai, turėtųbūti būdingi ir atviros Baltijos jūros rajonui. Helsinkio komisijos duomenimis (HELCOM, 2007) iki25% azoto prietakos visoje Baltijos jūros akvatorijoje sudaro kritulių atnešamas kiekis, tačiau toksįvertinimas neatsižvelgia į biologinius procesus, azoto fiksaciją ir denitrifikaciją, kurie, matomai,yra reikšmingi tiek pačiose Kuršių mariose (Paškauskas et al., 2008), tiek ir Baltijos jūroje(Wasmund et al., 2001).JŪRINIŲ TYRIMŲ KONSORCIUMAS 57