Ataskaita apie atliktą Lietuvos Baltijos jūros rajono aplinkos būklės ir ...

LIETUVOS BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS VALDYMOSTIPRINIMO DOKUMENTŲ PARENGIMASIII-oji TARPINĖATASKAITA2012 m.,balandžio 134.2 Klimato kaitos poveikis bioįvairoveiKlimato kaitos poveikis makrofaunai. Druskėtos dugno makrofaunos įvairovė irpasiskirstymas Baltijos jūroje yra sąlygoti dviejų pagrindinių faktorių – druskingumo irdeguonies (Segerstråle, 1957, Rumohr et al., 1996, Laine, 2003). Centrinėje Baltijojedruskingumo reikšmės yra „Remane“ rūšių įvairovės minimumo intervale, kuris reiškia kritinessąlygas tiek jūrinei, tiek ir gėlavandenei faunai. Dėl šios priežasties bendrijos yra sudarytos išjūrinių, druskėtų ir gėlavandenių rūšių komplekso, o rūšių įvairovė ženkliai mažesnė nei tikrųjūrinių bendrijų (Remane, 1934, Bonsdorff, 2006). Kita vertus, dugno makrofaunos rūšiųpasiskirstymui svarbūs ir taip vadinami vertikalūs gradientai, dėl kurių santykinai įvairios irgausios seklių vandenų (priekrantės) bendrijos ženkliai skiriasi nuo giluminių, kuriosedominuoja tik keletas rūšių (Andersin et al., 1978).Tradiciškai laikoma, jog sekliose priekrantėse dugno makrofaunai svarbiausias yraeutrofikacijos poveikis, tuo tarpu giluminėms bendrijoms svarbūs tiek eutrofikacijos, tiek irklimatiniai veiksniai, kurie lemia Šiaurės jūros vandenų įtekėjimus. Centrinėje Baltijoje 60-80 mgyliuose esantis haloklinas ir sezoniniai piknoklinai riboja vandens masių vertikalią apykaitą irdeguonies patekimą į giluminius rajonus, tad Šiaurės jūros vandenų įtekėjimai, koreliuojantys suŠiaurės Atlanto osciliacijos (NAO) indeksu, yra ypač svarbūs giluminėms bendrijoms. Šiaurėsjūros vandenų įtekėjimų mastas lemia haloklino savybes ir tuo pačiu deguonies apykaitągilumose.Daugiamečiai dugno bendrijų struktūros pokyčiai rodo, jog po paskutinio Šiaurės jūrosvandenų įtekėjimo 1950-ais metais ir visoje Baltijoje sumažėjusio druskingumo, rytų Gotlandetikrąsias jūrines rūšis (Scoloplos armiger) pakeitė druskėtų vandenų rūšys (Pontoporeiafemorata, Macoma balthica) (HELCOM, 2009). Dėl stagnacijos ir sumažėjusio vertikaliosstratifikacijos stiprumo 1990-ųjų viduryje buvo stebimi dugno bendrijų atsistatymo požymiai,tačiau po didelio įtekėjimo 1993 metais haloklinas vėl buvo sustiprintas ir deguonies sąlygospablogėjo (Laine et al., 2007, Norkko et al., 2007). Pastarųjų dešimtmečių duomenys išCentrinės Baltijos rodo, jog deguonies trūkumo (bentoso dykumų) zonos yra plačiai išplitusios irdugno makrofaunos gausumas yra žemiau 40-ies metų vidurkio (Norkko et al., 2007). Esamosžinios patvirtina, jog dugno bendrijų būklė priklauso tiek nuo klimatinių veiksnių, kurie valdoŠiaurės jūros vandenų įtekėjimų dažnį ir mastą, tiek ir nuo eutrofikacijos efektų, kuriepriklausomi nuo baseino apkrovos ir regiono klimatinių sąlygų.Klimato kaitos poveikis fitobentosui. Klimato kaitos poveikis fitobentosui Lietuvosteritoriniuose jūroje gali būti vertinamas atsižvelgiant į šiuos pagrindinius veiksnius, taip patnusakančius vandens telkinio eutrofikacijos lygį: vandens skaidrumo sumažėjimas,sedimentacijos pokyčiai, biogenų koncentracijos padidėjimas ir atmosferos cirkuliacija,stipresnių štorminių vėjų dominavimas. Rytų Baltijos krante fitobentoso populiaciją veikia irpasiskirstymą įtakoja gilesnių ciklonų štorminių vėjų kryptis ir dominuojanti vakarinė oro masiųpernaša (Kireeva, 1960). Netiesioginiais tyrimo metodais M. Bučas (2009) nustatė, kadštorminės bangos ir smėlio abrazija yra svarbūs šakotojo banguolio pasiskirstymui. Periodas, perkurį užfiksuotas maksimalus štormų dažnis visoje Baltijos jūroje (Alexandersson et al., 2000;BACC author group, 2008), sutapo su raudondumblio sumažėjimo laikotarpiu Lietuvosvandenyse per paskutinius penkis dešimtmečius. Kita vertus, eutrofikacija taip pat yra laikomaviena pagrindinių priežasčių, dėl kurios sumažėjo šakotasis banguolis nuo 1930-1960 m. iki1980-1990 m. skirtinguose Baltijos jūros subregionuose (Bučas, 2009). Eutrofikacijos neigiamiprocesai pasireiškė per sumažėjusį šviesos kiekį priedugnėje (pagal Secchi gylį) ir didesnękonkurenciją su siūliniais oportunistiniais makrodumbliais (Rönnberg ir Bonsdorff, 2004), dėlkurių sumažėjo raudondumblio augimvietės maksimalus gylis ir plotas. Maksimalaus šakotojobanguolio gylis reikšmingai sumažėjo Lietuvos priekrantėje tarp 1956 ir 1968-1969 m. ir taigana sutapo su ilgamečiai Secchi gylio duomenimis. Priešingai negu kituose Baltijos jūrosJŪRINIŲ TYRIMŲ KONSORCIUMAS 270