Korupcijos sklaidos formos Lietuvoje - Kauno technologijos ...

ISSN 1648-2603 ● VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS ● 2006. Nr. 18Korupcijos sklaidos formos Lietuvoje: tarp sovietinio palikimo irrinkos padiktuoto pragmatizmoJolanta PalidauskaitėKauno technologijos universitetasK.Donelaičio g.20, 44239 KaunasKorumpuotos visuomenės etiketė dažnai bandoma klijuoti jaunoms Rytų ir Vidurio Europos demokratijoms.Straipsnyje analizuojama, kiek šis neigiamas reiškinys paplitęs Lietuvos visuomenėje. Į korupcijąpereinamojo laikotarpio visuomenėse žvelgiama bendro korupcijos klausimų diskurso kontekste. Remiantisatskirų sričių mokslininkų darbais ir Lietuvoje vykdytų tyrimų rezultatais, bandoma nubrėžti ribą tarp sovietmečiopalikimo ir rinkos ekonomikos padiktuotų taisyklių bei gyvenimo būdo įtakos korupcinės veiklospraktikai, akcentuojant, kad dėl šių įtakų susipypinimo tai nėra lengvas uždavinys.Raktažodžiai: korupcija, korupcijos tyrimai, korupcijos suvokimas, privatizacija, rinkos padiktuotaspragmatizmas, vartotojiškumas, sovietinis mentalitetas.Keywords: corruption, research on corruption, corruption perception, privatization, pragmatism influencedby free market economy, consumerism, soviet mentality.ĮvadasIki 1990-ųjų korupcija daugiau asocijavosi su LotynųAmerikos, Afrikos ir Pietų Europos šalimis.Vėliau korupcinių skandalų žemėlapis išsiplėtė: apėmėRusiją ir pereinamojo laikotarpio Rytų ir VidurioEuropos valstybes. Statistika rodo, kad publikacijųkorupcijos Rytų Europoje tema pasaulio spaudojenuo 1991 m. iki 2003 m. padaugėjo apie pusantrokarto [53] 1 . Toks susidomėjimas regionu ir jamevykstančiais procesais iliustruoja dvi gana skirtingastendencijas: 1) bandymą palyginti ten vykstančiusprocesus su Vakaruose irgi vykstančiomis transformacijomis(įvairaus masto viešojo sektoriaus reformos,privatizacija, įmonių restruktūrizacija), 2) lyginamųjųrefleksijų pagrindu parodyti aiškų ne tik ekonominį,bet ir moralinį demokratijos senbuvių pranašumąprieš jaunąsias valstybes. Antra vertus, kai kurieautoriai abejoja stereotipiniu pereinamojo laikotarpiovalstybių kaip korumpuotų apibūdinimu, pabrėždami,kad Vakarų demokratijos taip pat susiduriasu rinkimine korupcija ir neteisėtu partijų finansavimu,dėl ko neretai griūna valdžios [79, p.10]._____________________________________________________________________________________________Jolanta Palidauskaitė – Kauno technologijos universitetoViešojo administravimo katedros docentė, socialinių mokslųdaktarė.El. paštas: jolanta.palidauskaite@ktu.ltStraipsnis įteiktas redakcijai 2006 m. liepos mėn.; recenzuotas;parengtas spaudai 2006 m. lapkričio mėn.Šio straipsnio tikslas – remiantis lietuviška literatūrakorupcijos tematika ir su korupcija susijusiųtyrimų rezultatais, išryškinti sovietinio palikimo irrinkos ekonomikos įtaką esamai korupcijos sklaidaišalyje. Pagrindinis tyrimo metodas - mokslinės irkitos literatūros analizė ir sociofilosofinės įžvalgos.1. Literatūros ir su korupcija susijusių tyrimųapžvalgaCivilizacijos rykštė, visuomenės liga, monstras,hidra - tai tik keli epitetai, kuriuos tyrinėtojai, žurnalistai,politikai ar visuomenės veikėjai linkę pavartotiapibūdindami korupcijos reiškinį. Susirūpinimasplintančia korupcija pastebimas ne tikverslo ir valdžios sferoje, bet ir akademinėje terpėje.Tai iliustruoja mokslinės publikacijos mokslinės,konferencijos, simpoziumai ir mokymai beiįvairių korupcijos rodiklių (korupcijos suvokimoindekso, kyšių mokėjimo indekso ir kt.) tyrimai._____________________________1I. Krastev pateikia skaičius, iliustruojančius, kaip pasauliovisuomenės dėmesys išaugo šiai temai. 1982 - 1987 metaisžodis „korupcija“ finansiniuose leidiniuose „The Economist“ir „Financial Times“ vidutiniškai per metus pasirodė 229kartus, lenkdamas „infliacijos, nedarbo, biudžeto deficito“sąvokas. 1989 – 1992 metais, pradėjus įgyvendinti švariųrankų politiką Italijoje ir iškilus skandalams, susijusiems supolitinių partijų finansavimu Ispanijoje ir Prancūzijoje, šisskaičius padidėjo iki 502. 1993 – 1995 metais šio žodžio vartojimaspadažnėjo nuo 1 076 iki 1 246 kartų [40].57

Iš pastaraisiais metais pasirodžiusių darbų korupcijostema išsiskiria vengrų autorių kolektyvopolitinės korupcijos studija (red. S. Kotkin, A. Sajo,2002 m.), latvių kilmės amerikietės R. Karklinsstudija (2005 m.), analizuojanti pokomunistiniųšalių korupcijos specifiką, ir bulgarų politologoI. Krastev knyga (2004 m.), gana skeptiškai vertinantiantikorupcines politikas ir siūlanti kur kasradikaliau spręsti šią problemą [33; 38; 41].Situaciją Lietuvoje galima analizuoti iš dviejųperspektyvų: bandant apžvelgti atskirų socialiniųmokslų tyrinėtojų (teisininkų, sociologų, politologųir kt.) indėlį plėtojant šią temą arba retrospektyviaipagal atskirus potemius (pvz., politinėir administracinė korupcija) apžvelgiant visaspasirodžiusias publikacijas (ne tik akademiniusdarbus) šia tema. Abi jos turi savo privalumų irtrūkumų. Daugeliu atvejų tuos analizės būdustikslinga jungti.Bene išsamiausia studija korupcijos tematikaLietuvoje yra S. Vaitiekaus knyga Korupcijosprevencijos sistema Lietuvoje: organizacijos irveiksmų apžvalga [94]. Joje nagrinėjamas ganaįvairūs klausimai: ne tik pateikiamas korupcijosapibrėžimas, išskiriamos jos rūšys bei formos,nusakoma korupcijos būklė ir pateikiama teisinėsbazės Lietuvoje analizė, bet ir gana išsamiai irdetaliai analizuojamas atskirų institucijų (prezidentūros,Seimo, teisėsaugos, žiniasklaidos, pilietinėsvisuomenės ir kt.) indėlis korupcijos prevencijoje.Darbe galima rasti nuorodų ne tik įesamą įstatyminę bazę, bet ir į pirmąjį LDK statutą.Pateikiami ir kitų šalių korupcijos suvokimorodikliai, leidžiantys skaitytojui susidaryti bendresnįvaizdą apie situaciją mūsų šalyje. S. Vaitiekausstudija remiasi Nacionalinės sąžiningumosistemos (angl. National Integrity System) modeliuir pasižymi sisteminiu požiūriu į šį visuomeninįreiškinį.Paminėtinas teisininko V. Justickio indėlis įšios temos plėtotę. Jo vadovėlio Kriminologijavisas skyrius skirtas korupcijos temai. Pateikiamainformacija moksliškumo prasme lenkiaS. Vaitiekaus studiją, kuri, nepaisant nagrinėjamųklausimų gausos, labiau skirta ne akademineibendruomenei, bet platesnei visuomenei. V. Justickispateikia teisinį ir kriminologinį korupcijosvertinimą, apibūdina korupcijos pasireiškimo,atpažinimo, diagnostikos metodus, analizuojakorupcijos priežastis ir kovos su ja priemones,tendencijas Lietuvoje, šalia įvairių teorijų pateikiaintegruotą korupcijos teoriją. Jis pristato asmenybėsneutralizavimo teoriją, pabrėžiančiąprevencinius mechanizmus (biurokratinė karjera,biurokratinė ideologija ir teisinės sankcijos), galinčiusapsaugoti valdininką nuo asmeninių interesųinvazijos į viešųjų reikalų svarstymą, tačiaukartu akcentuoja ir vidinio konflikto, kurį dažnaiišgyvena valdininkas, kainą [29].A. Dapšys, D. Jočienė, A. Pivoriūnas ir D. Sauliūnasšią problemą analizavo ją siedami su nusikaltimaisvalstybės tarnybai ir organizuotu nusikalstamumu[11; 27; 70; 80]. I. Michai-lovič gilinosiį korupcijos apibrėžimą ne tik Lietuvos,bet ir ES teisės aktų kontekste [54; 55].A. Raudonienė savo darbuose analizavo korupcijossąvokos kaitą Lietuvoje bei, remiantis pasaulyjepripažintų autoritetų darbais ir Lietuvos teisėsaktais, antikorupcinės kultūros prielaidas [65;75; 76]. L. Pakštaitis ir I. Gavelytė daugiau domisikyšininkavimo problematika [16; 62]. Apibendrinantteisininkų darbus, galima konstatuoti,kad juose skiriama dėmesio ne tik teisinei korupcijossampratos analizei, bet ir jos priežasčių,atsiradimo, poveikio bei galimos prevencijostematikai.Korupcijos tema Lietuvoje nėra sulaukusireikiamo politikos mokslų atstovų dėmesio, norskritiškai mąstantys Lietuvos politikai vis dažniauima kalbėti ne tik apie politinę korupciją, bet irvalstybės užvaldymą (angl. state capture) 2 .R.Kaminskas bando gvildenti politinio klientelizmoklausimą, M.Vidūnaitė daugiau gilinasi įantikorupcinės politikos svarbą [31; 96]. Spragąšiame viešame diskurse bando užpildyti žurnalistaibandydami giliau analizuoti atskirus klausimus[46; 74]. Kiek kitokia forma prie to prisidedair laisvosios rinkos šalininkai. Lietuvos laisvosiosrinkos instituto parengtoje Knygoje 2004 -2008 metų Seimo nariams ir rinkėjams atkreipiamasdėmesys į korupcijos problemą, detalizuojantkorupcijai jautrias visuomenės gyvenimosritis (privatizavimas, viešieji pirkimai, teisėsaktų leidyba ir kt.) [97].Sociologiniai korupcijos tyrimai Lietuvoje pradėtinuo 1999 m. „Transparency International“ Lietuvosskyrius (TILS), Specialiųjų tyrimų tarnyba,savivaldybės ir akademinės institucijos, bendradarbiaudamisu viešosios nuomonės tyrimų kompanijomis„Baltijos tyrimai“, „Vilmorus“, „Spinter“ yraatlikę daugiau nei 10 įvairių sociologinių diagnostiniųkorupcijos tyrimų [2, p.10]. R. Ališauskienė,A. Dobryninas, V. Gaidys, D. Tureikytė, L. Žilinskienėanalizavo ne tik bendrą visuomenės nuomonęapie korupciją, bet ir gilinosi į atskiras temas [1; 15].2 2005m. Prezidentas V.Adamkus savo metiniame pranešimeatkreipė dėmesį į oligarchinio valdymo pavojų.58

Pažymėtinas tyrinėtojų dėmesys žiniasklaidos korupcijai[13]. Skirtingai nei kiti sociologai,J. Piliponytė bando ne tiek analizuoti Lietuvos situaciją,kiek daugiau gilintis į teorinius klausimus:korupcijos prigimtį, motyvaciją, reiškinio sudėtinesdalis ir kt. [68; 69].R. Grigas, bandydamas kritiškai įvertintišiuolaikinės lietuvių visuomenės portretą, šaliadeformuoto individualizmo, servilizmo, priešinimosisindromo, valstybinio bei nacionaliniopatriotizmo stygiaus, emocionalumo pertekliausir dezadaptacinio sindromo identifikuoja korupcinėssąmonės sindromą. Jis teigia, kad „praktiškaikorupcinės sąmonės sindromas pasireiškiatuo, kad viešajame administravime savavališkaigali būti keičiami valstybės suformuluoti tikslai;patys tarnautojai, norėdami išlikti savo postuose,gali būti verčiami elgtis pagal korupcijos nustatytastaisykles, kurioms, žinoma, priversti sąmoningaiar ne paklusti ir eiliniai piliečiai“ [19,p.28]. Konstatuojama, kad korupcinės sąmonėssindromas pasireiškia politiniu ir partiniu favoritizmu,nepotizmu, klienteliškumu ir apima vos nevisas valstybės struktūras, šalies gyventojų sąmonęir realią elgseną [19, p.28]. Socialinės filosofijosperspektyva leidžia kitu rakursu pažvelgtiį visuomenėje vykstančius procesus.Nuo 1999 m. korupcijos suvokimo indeksasLietuvoje vertinamas naudojantis tarptautinės nevyriausybinėsantikorupcinės organizacijos „TransparencyInternational“ metodologija. Dešimtiesbalų korupcijos suvokimo skalėje Lietuva nuo 3,8balo 1999 m. pakilo iki 4,8 balo 2005 m. [10].Nors daugelis tyrinėtojų linkę teigti, kad neįmanomaišmatuoti korupcijos lygio dėl šio reiškiniolatentiškumo ir kultūrinio reliatyvizmo irnesant universalaus korupcijos apibrėžimo, visdėltoyra du tarptautiniu mastu tuo tikslu naudojamityrimo metodai: korupcijos suvokimo lygio(KSI - corruption perception index) ir polinkio įkorupciją (corruption-proxy) vertinimas. Ir korupcijossuvokimo, ir polinkio į korupciją tyrimometodai nėra tobuli, nes 1) korupcijos suvokimasnėra vienareikšmiškai apibrėžiamas; 2) tai politiškaijautri tema (žiniasklaida neretai pateikiaiškreiptą suvokimą), 3) kultūros specifika (politinisjautrumas) gali turėti įtakos atsakymams, 4)tai susiję su nacionaline garbe. Polinkio į korupcijąmetodas patikimesnis matuojant korupcijoslygį, nes klausimai orientuoti į veiksmus, o ne įsuvokimą. Todėl tuose tyrimuose žiniasklaidos irpolitikos įtaka menkesnė. Antra vertus, kai kurietyrinėtojai teigia, kad vertinant korupciją pagalkorupcijos suvokimo indeksą, atspindimas ekspertųir verslininkų suvokimas, o jie sudaro uždarąratą, kuris taip pat neapsaugotas nuo stereotipų,subjektyvumo, ir todėl išlieka patikimumoproblema [82]. Panašią kritiką dėl 2004 m. Vilniausmiesto korupcijos situacijos tyrimo išsakėpolitologas K. Masiulis, akcentuodamas tyrimometodologijos klaidingumą, nuomonės ir realybės,suvokimo ir patyrimo samplaiką [49].Lietuvoje buvo atliekami tyrimai „Lietuvos korupcijosžemėlapis“, siekiant nustatyti institucinį irgeografinį korupcijos paplitimą bei visuomenėsgyvenimo sritis ir institucijas, kuriose korupcijapaplitusi labiausiai. Tyrimo metu siekta įvertintivisuomenės nuostatas, asmeninį patyrimą, informacijosapie korupcijos šaltinius ir požiūrį į antikorupcinespriemones. Bandymas pasekti Lietuvosvisuomenėje stebimas tendencijas laiko perspektyvojeatsispindi 2005 m. išleistame darbe Lietuvoskorupcijos žemėlapis 2001 - 2004 [2].Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2001 m. atlikogyventojų požiūrio į korupciją tyrimą, kuriopagrindu padaryta išvada, kad valdininkų atsakomybėir atskaitomybė neadekvati jų turimai galiaiir kad teisėtvarkos struktūrų nepajėgumą kovoti sušiuo reiškiniu lemia silpna teisinė bazė [17]. Toinstituto darbuotojai šia tema atliko ir daugiau tyrimų[6; 90-92; 98]. Pavyzdžiui, vykdant projektą„Naujas požiūris į kovą su korupcija: korupcijosšaknų šalinimas“ (2001 m.) buvo analizuojamoskorupcijos sąsajos su valstybės turto privatizavimu,žemės pardavimu, viešaisiais pirkimais, statybomisir muitų reguliavimu [73].„Transparency International“ Lietuvos skyriusne tik atlieka įvairius su korupcija susijusiustyrimus, bet ir šviečia visuomenę - leidžia antikorupcinęliteratūrą. 2005 m. pasirodė net keturileidiniai: Korumpuoti miestai, Skaidrios savivaldoslink, Skaidrumas ir korupcija Lietuvoje irKaip pažaboti korupciją? [20; 30; 35; 84]. Pastariejitrys leidiniai, kuriuose surinkti įvairių lietuviųautorių ir ekspertų straipsniai, nepasižymiakademiškumu gvildenant korupcijos temą, betskirti platesniam skaitytojų ratui, praktikams.Apibendrinant Lietuvos akademinės bendruomenėspublikacijas ir atliktus tyrimus, galimapastebėti, kad korupcijos įtaka įvairioms visuomenėsgyvenimo sferoms skatina ir mokslininkusšiai temai skirti vis daugiau dėmesio.Daugelis autorių savo darbuose remiasi tokiųautoritetų kaip S.Rose-Ackerman, R. Klitgaard,A.Heindenheimer, J.Pope bei kt. darbais 3 . Analizuodamikorupcijos reiškinį, vieni bando apsiri-3 Į lietuvių kalbą išversta tik S.Rose-Ackerman studija [78].59

oti savo mokslo ribomis (teisininkai), kitais atvejaispastebimas multidisciplininis požiūris.Įsibėgėjantys korupcijos tyrimai liudija ne tikformalų siekį pademonstruoti savo susirūpinimąšia visuomenės piktžaizde, bet ir norą geriau pažintibei suvokti jo priežastis, jautriąsias sritis.Gana didelė niša akademiniame diskurse yra analizuotibiurokratinės, politinės, korupcijos privačiamesektoriuje, valstybės užvaldymo klausimus.2. Pokomunistinių šalių problematika bendrokorupcijos klausimų diskurso konteksteIlgą laiką kalbos apie korupciją ir jos tyrimaibuvo tabu arba atskiros šalies reikalas; tik visaineseniai tarptautiniu mastu imta kalbėti apie šioreiškinio priežastis, esmę ir pasekmes [66, p.41 -42]. Ne tik korupcijos reiškinys, bet ir jo tyrimaiišgyvena tam tikrą evoliuciją. Galima išskirti šiaskorupcijos sąvokos kitimo tendencijas: 1) nuoasmeninės naudos akcentavimo pereinama grupinės,organizacinės naudos suvokimo (įskaitantpartinius, verslo partnerių interesus) link, 2) dėmesysvien nuo valstybinio sektoriaus pasislenkaprivataus sektoriaus link (siaura/plati arba kitaipvadinama tradicinė/moderni sąvokos traktuotė),3) suvokiamas kintantis pačios problemos kontekstas(buvusi lokali problema dėl globalizacijostampa pasaulinę visuomenę neraminančia problema4 ; kartu ji įgauna naujų anksčiau nežinomųformų), 4) rimtesnis dėmesys skiriamas ne atsitiktineipavienio individo korumpuotai veiklai(individuali korupcija 5 ), bet tokios praktikos institucionalizavimui(sisteminė korupcija sukuria iružtvirtina sąlygas praktikuoti tokį elgesį, o nepasiduodantiemstaiko sankcijas) [64, p.26].Laikas, kai tyrinėtojai bandė ieškoti korupcijosfunkcionalumo užuomazgų, jau yra praėjęs. Kai kuriųtyrinėtojų mintys (G.Caiden, N.Caiden, S.Huntington)apie tai, kad korupcija gali prisidėti prie visuomenėsmodernizacijos 6 , tautinio išsivadavimo, de-4 Nauju etapu kovoje su šiuo neigiamu visuomeniniu reiškiniugalima laikyti Pasaulio Banko, Tarptautinio valiutosfondo, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ir kt. finansiniųinstitucijų dėmesį ir įsijungimą į antikorupcinękovą. Globalizacijos įtaka korupcijos plitimui tebėra mažaityrinėta tema.5 V.Justickis vartoja stichinės korupcijos terminą.6 S.Huntington teigimu truputis korupcijos gali prisidėtiprie tradicinių visuomenių vystymosi ar modernizavimo,bet ten kur korupcija jau yra paplitusi ji negali padėti visuomeneitoliau vystytis [24, p.321]. Korupcija gali būtifunkcionali politinėje sistemoje atstodama reformas: „Korupcijagali būti reformos pakaitalu, o korupcija ir reformosgali pakeisti revoliuciją“ [23, p.64].mokratizacijos, administracinio pajėgumo 7 iš šiandieninėsperspektyvos vertinamos ganėtinai rezervuotai[8; 23; 24; 25]. Teigiamas korupcijos mitas primenabendros ganyklos tragediją: keli laimi, bet ilgainiuivis daugiau yra pralaiminčiųjų [21, p.248-9]. Tyrinėtojųdėmesys nuo korupcijos funkcionalumo/disfunkcionalumotemos pasislinko gilesnės šio reiškiniopriežasčių paieškos link, akcentuojant kovos su šiuovisuomeniniu reiškiniu svarbą 8 . Pripažįstama, kadšalia oficialaus (legalistinio) korupcijos apibrėžimoesama ir socialinio (kaip visuomenė suvokia, kas yrakorumpuota veikla), galinčio nulemti antikorupcinėskovos efektyvumą [18, p.17; 47, p.15].Kinta tyrinėtojų dėmesio objektas: XX a.pradžioje apie korupciją kalbėta daugiau kultūrosar politikos terminais, o dabar dažniau vyraujaekonominis požiūris į šį reiškinį. Anksčiau korupcijosatsiradimo priežastimi laikytas žmogausegoizmas ir valdžios siekis. Šios dvi priežastyspadėjo paaiškinti ne tik besivystančiose, bet irišsivysčiusiose industrinėse valstybėse pasitaikančiusskandalus. Dabar nebesitenkinama įvardytišiuos psichologinius motyvus, bet akcentuojamasgalimybių ir paskatų korupcinei veiklaibuvimas, kartu kuriami pagrindai antikorupcineipolitikai; nuo korupcijos studijų pereinama prieantikorupcinių studijų [39, p.25; 53].Korupcijos pavyzdžių randama ankstyvųjų civilizacijųvaldininkų veikloje. Tai leidžia pateiktipatogią, bet drauge antivisuomeninę istorinę šiofenomeno traktuotę. Istorinis paaiškinimas, kadkorupcija egzistuoja jau seniai ir dar egzistuos,verčia laikytis gana pasyvios pozicijos, kartu lyg iratleidžiant nuo nevienareikšmės pilietinės pozicijoskorupcijos atžvilgiu [42, p.30].Tautinio charakterio savitumas, bendroji irpolitinė tautos kultūra ilgą laiką buvo atsakastyrinėtojams, bandantiems atsakyti į klausimą,kodėl vienos visuomenės labiau nei kitos linkusiospasiduoti korupcijai. Pereinamojo laikotarpiovalstybių įsiliejimas į tarptautinę bendruomenędavė naujo peno mokslininkų darbams irpraktikų veiklai. Tyrinėtojai ir užsienio ekspertai,diagnozuodami pereinamojo laikotarpio visuomeniųligas, dažnai nustato sovietinio palikimoįtaką, tačiau, kaip rodo atlikti tyrimai, tik nedidelėLietuvos visuomenės dalis (2002 m. – 3 proc.,2004m. - 16proc.) remia tokią nuomonę. Daugu-7 S.Huntington teigimu „blogiau už nelanksčią, perdėm centralizuotąir nesąžiningą biurokratiją gali būti tik nelanksti,perdėm centralizuota ir sąžininga biurokratija“ [23, p.69].8 Suvokiama, kad korupcija nėra savaiminis tikslas, betpriemonė tikslui pasiekti.60

ma respondentų kaip svarbiausias korupcijospriežastis įvardija per dideles pareigūnų ir valstybėstarnautojų galias ir kartu atsakomybės iratskaitomybės stoką, teisinės bazės silpnumą (peršvelnios bausmės) ir per didelį biurokratizmą [37].Į Lietuvos viešąją erdvę korupcijos terminasatėjo palyginti neseniai - stojimo į Euroatlantinesstruktūras laikotarpiu. Tuo metu visuomenėjegaji naudojimosi tarnybine padėtimi, abipusiškainaudingų mainų, pažeidžiant nustatytas teisėsnormas, papirkinėjimo ir kita panaši praktikaimta vadinti korupcijos terminu. Europos Komisijasavo metinėse ataskaitose nuo 1999 m. atskiraivertino Lietuvos kovą su korupcija.Pasaulio bankas ir Europos rekonstrukcijos irplėtros bankas, atsižvelgdami į pokomunistiniųšalių specifiką, atliktuose korupcijos tyrimuoseišskyrė dvi pagrindines jos rūšis: administracinękorupciją ir valstybės užvaldymą 9 . Tarptautiniųorganizacijų susirūpinimas šiuo visuomeniniu reiškiniuskatino valdžios pozicijos ir politikos korupcijosatžvilgiu atsiradimą. Tačiau Lietuvos valdžiosatstovų veiksmų savanoriškumo, sąmoningumo irišorės veiksnių padiktuoto spaudimo kovoti su šiuoreiškiniu santykis dar mažai tyrinėtas 10 .Naujo termino atsiradimas dar nereiškia, kadšalyje šio reiškinio nebuvo. Lietuvos istorijoje iranksčiau buvo pastebimos atskiros korupcinės veikosapraiškos. Piktnaudžiavimo padėtimi siekiantasmeninės ar grupinės gerovės Lietuvoje atvejaifiksuoti dar pirmame LDK statute [94, p.7].Dabartinės lietuvių tyrinėtojų pozicijos analizuojantLietuvos korupcijos situaciją gali būti įvardijamoskaip deskriptyvios pastangos diagnozuoti visuomenėsligos simptomus. Sociologai, remdamiesivisuomenės nuomonių tyrimų duomenimis, bandopasekti kintamas vertybines orientacijas, suvokti pereinamojolaikotarpio savitumą, socialines deformacijas,atskirų socialinių grupių jautrumą korumpuotaiveiklai. Teisininkai dėl šio reiškinio linkę kaltinti9 Pagrindinis skirtumas tarp administracinės korupcijos irvalstybės užvaldymo yra ne tiek pats poveikis, bet jo kryptingumas:vienu atveju kompanijos neoficialiai moka įgyvendinantpolitiką ar taisykles, kitu atveju - formuojantpolitiką. Valstybės užvaldymas apibrėžiamas kaip individų,firmų ar grupių veiksmai valstybiniame ir privačiamesektoriuose, siekiant paveikti įstatymų, taisyklių, dekretų irkitų valdžios politikų formavimą savo naudai, neteisėtai irneskaidriai asmeniškai atsilyginant valstybės pareigūnams[4, p.15-16].10 A.Sajo, apibendrindamas pereinamojo laikotarpio valstybiųpatyrimą, teigia, kad vyriausybių pastangos daugiau atspindinorus sudaryti įspūdį, kuris Vakarams būtų priimtinas, o antikorupcinėspriemonės tėra propaganda [79, p.14].teisinės bazės netobulumą, negebėjimą greitai reaguotiį naujų teisės aktų poreikį, kuris atitiktų sparčiąvisuomenės vystymosi raidą. A. Dapšio nuomone,organizuotas nusikalstamumas beveik visada susijęssu korupcija ir todėl sudaro grėsmę šalies valdymosistemai, jos politiniam saugumui [11, p.62].D. Jočienė, remdamasi užsienio tyrinėtojais(Kregar, Jaskiernia ir kt.), bandė apibrėžti pereinamojolaikotarpio visuomenių korupcinės situacijosspecifiką. Ji akcentuoja tris visuomeninesproblemas, sudarančias palankią aplinką korupcijaitarpti: visuomenės moralinių pagrindų nebuvimą,nesugebančią funkcionuoti ir neišplėtotademokratinių institucijų visuma, politinių tradicijųir kultūros stoką [27, p.84].Lietuvoje pastebimas ir gana netradicinis požiūrisį korupciją, remiantis bulgarų tyrinėtojoI.Krastev mintimi, kad analitikai geriau išmano iranalizuoja korupcijos suvokimą viešojoje opinijojeir daug mažiau žino apie tikrąją korupciją 11 . Jomintis remiasi P.Berger ir T.Luckmann idėja, kadžinojimo pagrindu nuolat kuriama socialinė tikrovė12 ir kad klaidingas tikrovės (šiuo atveju korupcijosmasto) suvokimas gali daryti įtaką elgesiui [40].Kainos ir naudos analize paremti suvokimas ir lūkesčiaidažnai sudaro korupcijos spiralės galimybę:vienų korupcija skatina ir kitus taip elgtis.Lietuvoje atliekami pereinamojo laikotarpiovisuomenių tyrimai, tačiau gilesnių ir kompleksiniųtyrimų, susijusių su korupcijos vertinimu,pasigendama. Trūksta teorinių studijų, kuriosatsakytų į klausimą kiek tinka Lietuvos atvejostudijai korupcijos skirstymas pagal rūšis (politinė,administracinė, privataus sektoriaus, kt.), arreikalingas savitas pereinamąjį laikotarpį atspindintissuskirstymas (R.Karklins išskirta tipologija),ar verta skirti „pereinamosios“ (vienkartiniaiprocesai, tokie kaip strateginių objektų privatizacija,kt.) ir „įprastinės“ (licencijavimo praktika,konkurencijos reguliavimas ir kt. įprasta praktika)korupcijos atvejus visuomenės gyvenime.3. Sovietinio mentaliteto šleifas ir laisvosrinkos iššūkiaiPrieš pradedant plėtoti šią temą, būtina vienąesminė pastabą. Dėl pereinamojo laikotarpioprocesų sudėtingumo (visuomenės institucijų,struktūrų transformacija sąlygojo mentalitetopokyčius, nulėmusius elgesio transformacijas)11 Jam atstovauja A.Dobryninas.12 Idėja, kad žinojimo pagrindu nuolat kuriama socialinėtikrovė, plėtojama knygoje Socialinės tikrovės konstravimas[5].61

labai sunku nubrėžti takoskyrą tarp sovietinėspraeities palikimo ir laisvosios rinkos padarytųkorekcijų. Kai kuriais atvejais buvusi socialiaiabejotina praktika („blato“, kyšių davimo, piktnaudžiavimopadėtimi, socialinių tinklų kultūra)transformavosi, prisitaikydama prie naujos aplinkosir įgaudama naujų formų, tačiau ir toliau neprisidėdamaprie bendros gerovės kūrimo, nedidindamasocialinio kapitalo.A.Morgan, akcentuodamas skirtingų metodologiniųpriėjimų galimumą pabrėžia korupcijospriežasčių sudėtingumą ir tarpusavio susipynimą.Tyrinėtojas išskiria tris korupcijos priežasčiųgrupes: etines ar kultūrines (visuomenės moralė,tikėjimų pokyčiai, tradicijos ir naujovės konfliktas);ekonomines (privataus sektoriaus korupcijostoleravimas, ekonominės tarnautojų paskatos);politines (silpnos politinės sistemos ir institucijosgali skatinti formalių taisyklių laužymą) [58,p.13 - 15]. Pasaulio banko ekspertų nuomone, šioreiškinio priežastis nulemia kontekstas: šaliespolitika, biurokratinės tradicijos, politinis vystymasis,visuomenės istorija [101, p.14].E.Hankiss teigia, kad tam tikruose istoriniuosekontekstuose ypač palankios sąlygos korupcijaitarpti: 1) žlungant autoritarinei sistemai; 2)pradinio kapitalo kaupimo laikotarpiu, vykstantprivatizacijai; 3) kai valdantis elitas ir biurokratijanejaučia vienybės su visuomene (kolonijinėsvalstybės atvejis); 4) bankrutuojančios šalies lyderiaiapiplėšia šalį prieš jai žlungant; 5) pereinamuojulaikotarpiu, kai senos taisyklės jau neveikia,o naujos neišsikristalizavo, neįsisąmonintos;5) naujose laisvosios rinkos šalyse, kur labaistiprus absoliučiai laisvos rinkos suvokimas irideologija, o bet koks reguliavimas priimamaskaip socialistinis; 6) hibridinėse visuomenėse,kur laikomasi keleto organizavimosi principų. Jispereinamojo tipo visuomenes laiko hibridinėmis,nes jose galioja oligarchiniai ir klienteliniai principai,paskirstymas partiniu principu (prekės,paslaugos, privilegijos), kartu su rinkos konkurencijavyksta neformalūs iš anksčiau paveldėtimainai [21, p.245 - 246].Bandant įvertinti Lietuvos situaciją galima išskirtišias aplinkybes: perėjimas nuo centralizuotoūkio planavimo laisvosios rinkos link, grįžimasprie privačios nuosavybės instituto, buvusiovisuomeninio turto privatizacija ir įmonių restruktūrizacijanevisiškai apibrėžtoje ir aiškiojesituacijoje. Vieni turėjo veikimo laisvę priimtisprendimus, antri - priėjo prie informacijos, kuribuvo kitiems neprieinama. Tai leido senajamelitui įtvirtinti savo pozicijas [50, p.34].D.Kaufmann ir P.Siegelbaum teigia, kad išvykstančių ekonominių pokyčių privatizacijalabiausiai susijusi su korupcija, o korumpuotaprivatizacija 13 itin būdinga pereinamojo laikotarpiovalstybėms [34, p.640]. Korupciniai motyvailabiau išryškėja privatizavimo procese.Valstybė permoka dideliuose viešuosiuose pirkimuoseir gauna per mažai naudos iš privatizavimoir koncesijų, tuo tarpu kompanijos, mokėdamoskyšius ir apsuptos naudingų žmonių rato,išlaiko monopolinę padėtį [103, p.640]. S.Rose-Ackerman akcentuoja dvilypę privatizacijosprigimtį: ji yra antikorupcinė priemonė ir kartuir potencialus korupcijos pelno šaltinis [78,p.66]. Tyrinėtojos pastebėjimu, bet koks turtoperdavimo procesas net pačiose sąžiningiausiosevalstybėse susijęs su korupcijos pavojumi(turto įvertinimo ir pardavimo procesai). RytųEuropos šalyse ir SSRS kur privatizacija vykospontaniškai, ne visuomet skaidriai, diskrecijoslaisvė buvo didelė, korupcijos apraiškų buvogausu [78, p.48 - 50, 58 - 61, 69].Be ekonominės privatizacijos kainos, svarbusir kitas jos bruožas - politinis, apie kuri valdžiadažnai pamiršta, bet visuomenė linkusi tai primintismukdančiais pasitikėjimo reitingais. Atotrūkistarp elito ir visuomenės akivaizdus dabartinėjeLietuvoje. Nepriklausomybės išvakarėse irpirmais savarankiškos valstybės kūrimosi metaisdidelis pasitikėjimas politikais kaip tautos reprezentantaisbuvo pakirstas iš pradžių socialiniųekonominių pereinamojo laikotarpio sunkumų, ovėliau skandalų, kaltinimų piktnaudžiavimu padėtimi,interesų konfliktais, korupcija ar kitaisnusižengimais [12, p.96].Sąžiningo, garbingo, atsidavusio bendramreikalui ir neinančio į kompromisus politiko idilępakeitė įsitikinimas, kad politikai visuomet meluoja,yra susikompromitavę ir neverti pasitikėjimo.Pirmųjų nepriklausomybės metų politikusdidvyrius pakeitė pragmatiški politikai, atstovaujantystam tikrų grupių (dažniau turtingų) interesams[36, p.317 - 318].Pasikeitusį politiko vaidmens suvokimą liudijair tyrimų duomenys: 1999 m. net 64 proc. lietuviųteigė, kad šalies reikalai tvarkomi atskirųgrupių naudai, priešingos nuomonės laikėsi 13proc., o 23 proc. neturėjo savo nuomonės šiuoklausimu [71]. Visuomenės nuomonė dėl politikųar tarnautojų pasinaudojimo tarnybine padėtiminėra vienalytė: labiau smerkiami politikai, kurie į13 Šnekamojoje kalboje vartojama „prichvatizavimo“ sąvokaatspindi šio reiškinio visuomeninį vertinimą.62

korupciją įsitraukia ne iš poreikio (menkas darboatlygis) 14 , bet iš godumo 15 [88].Sąžiningas politikas labiau vertinamas kaipišimtis nei taisyklė, tuo labiau kad visuomenėjeakivaizdi moralinių lyderių stoka. Kai kurių netinkamaipasielgusių aukštų Lietuvos politikųbandymai pasiaiškinti visuomenei apeliuojant įnuopelnus tautai ir valstybei jau neduoda norimorezultato. Nepasitikėjimo politiniais lyderiais beivaldžia apskritai sindromas, o tai rodo visuomenėsnuomonės apklausos, liudija atsiradusį atotrūkįtarp visuomenės ir elito, kuris gali būti įvertintaskaip dichotomija „mes/jie“. Svetimšaliųvaldomoje visuomenėje tokia situacija atrodonormali, bet to negalima pasakyti apie suvereniąvalstybę [19, p.26 – 27, 63, 187]. I. Matonytė,analizuodama Lietuvos elito vertybinių orientacijųkaitą 1990-2000 m. laikotarpiu, teigia, kadsovietinį valstybės ir visuomenės antagonizmąkeičia elito ir masių kaip dviejų autonomiškųsocialinių grupių atsiradimas. Jos mažai turi bendrųkultūrinių ir politinių pažiūrų bei orientacijų,todėl vis ryškėja dviejų pagreičių visuomeniųvystymasis: visuomenės pasitikėjimas demokratija,laisvąja rinka ir valstybe mažėja, o elito - stiprėja.Tokius skirtingus vertinimus sąlygoja nevienodapatirtis, kultūrinis kontekstas, nevienodiateities lūkesčiai [51].E.Sik teigimu, žmonių pasitikėjimas valdžia(jos atstovais ir atskiromis valdžios institucijomis)gali būti korupcijos suvokimo paralelė. Pasitikėjimasnėra asmeninė psichologinė savybė,bet socialinės ir politinės aplinkos vertinimo išraiška.Kuo aukštesnis nepasitikėjimas, tuo labiaugalima įtarti esant aukštesnį korupcijoslaipsnį [82, p.93]. Esamą nepasitikėjimą valdžiaLietuvoje galima vertinti kaip sovietmečio reliktą,kuris po ilgesnio laikotarpio vėl tapo akivaizdus.Tokį nepasitikėjimo išaugimą sąlygojo atskirųvisuomenės grupių geresnio gyvenimo lūkesčiųneišsipildymas 16 , sudėtingi transformacijosprocesai, netinkamas valdžios atstovų vaidmenųatlikimas, augantys socialiniai skirtumai.14 Kai algos žemos, S.Rose-Ackerman korupciją įvardijakaip pragyvenimo strategiją [78, p.105].15 Panašiai vertinami daugelyje visuomenių: labiau smerkiamisusikompromitavę politikai, teisėjai, nuo kurių priklauso įstatymaiir teisingumo vykdymas, nei medikai, valdininkai arpolicininkai, kurių atlyginimas nėra adekvatus jų išsilavinimuiar vaidmens svarbai visuomenėje.16 Nesumokami valstybei mokesčiai didina valstybės biudžetodeficitą, o tai savo ruožtu riboja pačios valstybėsgalimybes vykdyti savo pareigas piliečiams, visų pirmasocialinėje srityje [93, p.494].Nepasitikėjimas valdžia kartu liudija ir žmoniųpožiūrį į naujai kuriamas bendro gyvenimotaisykles. Taisyklių neaiškumas, dviprasmiškumas17 , o kai kuriais atvejais jų šališkumas, naudingumasatskirų grupių interesams paaiškinafaktą, kad net 50,7 proc. lietuvių 1999 m. tyrimoduomenimis mano, kad nėra smerktina apeiti įstatymus,jei jie prieštarauja visuomenės normoms,realybei, asmeninio teisingumo jausmui [71].Ekonomistų apskaičiavimais, korupcija sumažinaprivataus sektoriaus investicijas, nes galibūti prilyginta ekonominės veiklos apmokestinimui[52; 83]. Papildomai, bet neoficialiai, sumokėtasmokestis, skirtingai nei centralizuotoje mokesčiųadministravimo praktikoje, čia investuojamasį asmeninės, bet ne visuomeninės gerovėskūrimą. Verslininkai, bandydami papirkti valdininkus,korupciją interpretuoja kaip savigynosnuo chaoso ir netvarkos valstybėje priemonę.Tarp pagrindinių kliūčių verslui plėtoti Lietuvojeminimos: mokesčių politika, valdininkų biurokratizmasir korupcija, netobuli įstatymai [2,p.100]. Kaip rodo 2001 - 2004 metų „Lietuvoskorupcijos žemėlapio“ apklausos, verslininkų(įmonių vadovų) nuomonė apie korupcijos vaidmenįvisuomenėje, skirtingai nei gyventojų, kitopakantumo šiam reiškiniui linkme: 2001 m. ir2002 m. - 72 proc., o 2004m. - 61 proc. apklaustųįmonių vadovų manė, kad korupcija kliudoverslui [2, p.70].Remiantis W. Miller, A.B. Grodeland irT.Y. Ko-shechkina išskirtais piliečių vaidmenimiskorupcijos kontekste 18 , Lietuvos gyventojųir verslininkų vaidmuo nevienodas. Dėl dviprasmiškospozicijos (viena vertus, deklaruotinasšio reiškinio smerkimas, bet prireikus pasiryžimasimtis tokios veiklos tvarkant reikalus) 19 jieyra ir aukos, ir bendrininkai, ir kartu korupcijosšaltinis. Europos šalyse 1999 m. atlikti tyrimaiparodė, kad lietuviai yra pakantesni kyšių davimuiir ėmimui nei kitos tautos [14, p.106]. Toksvisuomenės nusistatymas liudija, kad daugumalietuvių, net ir turinčių aukštąjį išsimokslinimą,korupciją suvokia kaip nemalonų, bet neišvengiamąsu valdžios institucijomis susijusį reiškinį,nejausdami jokios asmeninės atsakomybės17 Teisės netobulumas, prasilenkimas su vyraujančiomisdorovinėmis vertybėmis ir normomis paaiškina jos negerbimopriežastis [86].18 Piliečiai kaip korupcijos šaltinis, korupcijos aukos irbendrininkai [56, p.8].19 Lietuvių sociologai tai įvardija kaip kognityvinį disonansą[2, p.82]. Kiti autoriai akcentuoja nuomonės nenuoseklumą[36, p.325].63

už savo pačių veiklą, negalvodami apie tolesnesir ilgalaikes tokių savo veiksmų pasekmes.Trumpalaikių tikslų prasme visuomenės atstovai,bandydami apeiti nereikalingus formalumus,laimi, ilgalaikėje perspektyvoje nukenčiaekonominis efektyvumas, politinis teisėtumas,atsiranda struktūrinės nelygybės ir iškraipymųgrėsmių [66, p.39].Įstatyminių aktų sudėtingumas ir dažnai pasitaikantisvidinis prieštaringumas bei nesuderinamumasskatina ne tik eilinius piliečius, bet irvaldžios atstovus ieškoti būdų, kaip apeiti teisėsaktus, neformaliai spręsti reikalus mokant kyšiusvaldininkams. Politikų ir aukštų pareigūnų nihilistinėsnuostatos ir toks pats elgesys teisės aktųatžvilgiu, rėmimasis pažįstamų ir draugų ratutarnauja piliečiams lyg vaidmens modelis. Neigiamaslyderių pavyzdys skatina ne tik socialiainepriimtino ir neteisėto elgesio pateisinimą, betir jo praktikavimą. Korupcinis piliečių elgesysdažnai susijęs su ilgalaike patirtimi arba kitų elgesiomėgdžiojimu: jei žmonės patiria, kad neteisėtaselgesys yra plačiai paplitęs ir padeda išspręstiproblemas, tuomet jie labiau linkę užsiimtitokia veikla. Jei korumpuotas elgesys padedapasiekti tikslo, asmenys ir toliau yra linkę tokiubūdu spręsti problemas, ne visuomet suvokdamikorupcijos daromą žalą ar jos nusikalstamą pobūdį[89, p.4 - 7]. Lietuvos finansų ekspertoG.Nausėdos apskaičiavimais, metinė kyšininkavimokaina (tik įmonių sumokėti pinigai) šalyje2004 m. siekė 1,3 mlrd.Lt. Tai viršijo į valstybėsbiudžetą surinkto pelno mokesčio sumą – 1.17mlrd.Lt. [2, p.50].Sovietinis palikimas: mentaliteto įtaka. Paveldėtiiš socializmo pagarbos valstybinei nuosavybeitrūkumas, nenoras visuomeninių interesųkelti aukščiau už individualius, partinių ir grupiniųinteresų sutapatinimas su valstybiniais interesaissudaro terpę korupcijai plisti. Visuotinis deficitasir ideologinė visų gyvenimo sričių kontrolėsovietinėje Lietuvoje, formavo gyvenimo irsąmonės konformizmą (visišką arba dalinį dvilypumą),kuris buvo išgyvenimo sąlyga. Kadangipati sistema daugelio piliečių buvo suvokiamakaip primesta, klostėsi savanaudiškas ir nihilistinispožiūris į visuomenės ir valstybės nuosavybębei teisės ir moralės normas.Sovietinėje Lietuvoje paplitę valstybinės beivisuomeninės nuosavybės grobstymai, kyšininkavimas(„blatas“), piktnaudžiavimai tarnyba, kitikorupciniai ūkinio pobūdžio nusikaltimai prilygotyrinėtojų išskirtai smulkiai administracineikorupcijai 20 . Tai, ką šiandien vadiname, korupcijasovietmečiu daugiau siejosi su šešėline ekonomika,neteisėta privačia veikla, koreguojančiaveikla, siekiant vykdyti planą, tarnybine privilegijųsistema, naudojimusi valstybės nuosavybeasmeniniais tikslais.Įsipareigojimas nešališkai, objektyviai ir nesuinteresuotaitvarkyti reikalus visuomenės naudaiir įsipareigojimas rūpintis šeima, gimine arverslo partneriais Lietuvoje sutapatinami. ŠiandieninėjeLietuvoje politinis elitas, valstybės tarnautojaiir likusi visuomenės dalis dažnai neatsispiriapagundai pasinaudoti tarnybine padėtimi,spręsdami savo asmeninius reikalus ir pamiršdamipareigą tarnauti visuomenės interesams. Topriežastis - nesuvokimas viešo ir privataus skirtumo,vedančio į interesų konfliktą.Sovietmečio valstybės tarnautojo pašaukimodirbti visuomenės labui labiau nei savo asmenineinaudai idėja turėjo perdėm ideologizuotą atspalvį.Viešai demonstruojamas politinis lojalumaskomunistiniams idealams buvo atlyginamas.Nuolatinis ir sąmoningai sukurtas vartojimo prekiųtrūkumas sovietmečiu visą visuomenės dėmesįturėjo nukreipti nuo visuomenių reikalųvartotojiškų reikmių link [22, p.19]. Deficito egzistavimąJ.Jordan sieja su endemine komunistinėssistemos korupcija, kai korumpuota veiklabuvo visuomeninio gyvenimo dalis, reikalų tvarkymostilius 21 . Blogai funkcionuojanti sovietinėpolitinė ir ekonominė sistemos sukūrė instituciniuspagrindus korupcijai tarpti.Sistema buvo taip suplanuota, kad mainais užlojalumą buvo siūlomos tam tikros paslaugos,sudariusios privilegijų sistemą, kuria galėjo naudotistik nomenklatūra 22 . Darbo vieta valdžiosaparate garantavo galimybę gauti butą, naudotisspecialiomis parduotuvėmis, kelialapiais, geresnėmismedicinos paslaugomis ir kt. Tokioje aplinkojealga buvo mažiau svarbi nei nepiniginė nauda irprivilegijos. Tokia nusistovėjusi praktika paaiškina,kodėl daugelis norėjo išsaugoti postus nepriklausomainuo savo mažų algų [32, p.25].Nuolatinis būtinų vartojimo prekių deficitassąlygojo „blato“ kultūros ir neformalių tinklųatsiradimą [31; 32, p.14; 44]. Prekių ar paslaugų20 H.Werlin ją apibūdina kaip pirminę korupciją, kuri nebūtinaistabdo šalies ir visuomenės vystymąsi [100]. Tuotarpu K.H.Pedersen ir L.Johannsen nuomone net tokiesmulkios korupcijos atvejai demoralizuojančiai veikiašalies teisinę kultūrą [67, p.318].21 Cituota iš K.H.Pedersen ir L.Johannsen, p.313.22 M.Voslensky nomenklatūrą apibūdina kaip sau tarnaujantįelitą [99].64

mainai naudojantis užimama padėtimi, neformalūskontaktai ir pažįstamų ratas padėdavo išspręstidaugybę problemų. Individo statusą valstybiniosocializmo sistemoje lėmė ne tiek turtinė padėtis,kiek naudingų ryšių ir pažinčių tinklas. Todėltarnybinė padėtis galėjo tapti pretekstu įžengti įneformalių ryšių, pagrįstų abipusiais mainais,tinklą. Netinkamas tarnybos laiko, inventoriaus,turto ar net personalo panaudojimas nesukeldavojokių moralinių konfliktų, nes išgyvenimo (dažnaipriešiškoje žmogaus prigimčiai aplinkoje) tikslasleido ir pateisino tokių priemonių pasirinkimą.Pasikeitus visuomeninei santvarkai, „blato“kultūra, pažinčių svarba, naudojimasis tarnybinepadėtimi neišnyko. Tokios veiklos motyvacijaišliko panaši, o pati veikla imta vadinti korupcijos,nepotizmo, favoritizmo bei interesų konfliktoterminais. Sovietinė ideologija, bandžiusi suniveliuotiskirtumą tarp viešojo ir privataus visosegyvenimo srityse ir aukštindama kolektyvinįpradą, nesugebėjo eliminuoti egoistinių žmogaussiekių ir privataus intereso. Tokia praktika, neskyrusiviešo ir privataus interesų, tarnautojųveikloje užprogramavo psichologinį valdininkųpasitenkinimą turima valdžia ir to nulemtomisgaliomis kitų visuomenės atstovų atžvilgiu, aroganciją,piktnaudžiavimo valdžia, patikėtais ištekliaisir kitas ydingas praktikas. Piliečiai, korumpuotąveiklą sovietmečiu suvokę kaip įprastąreikalų tvarkymo stilių ir dabar gali būti stipriaisąlygojami tokių mąstymo stereotipų 23 . Korumpuotosveiklos išmokstama; racionaliai pagrindustokį elgesį, jis tampa įpročiu [9, p.47].]Asmeninės naudos siekis dirbtinai kolektyvistinepaverstoje visuomenėje išliko, o pereinamuojulaikotarpiu dar labiau sustiprėjo. Dėl pirmųjųpereinamojo laikotarpio metų ekonominionuosmukio atlyginimai viešajame sektoriuje buvonedideli, ir tai paskatino dviejų rūšių smulkiąjąkorupciją (korupcija rutininėse paslaugose irbloga administravimo praktika, leidusi tarnautojamspasiimti papildomą rentą šalia gaunamoatlyginimo). Maži atsidėkojimai, kyšiai (policininkams,medikams, pedagogams ir kt.) už kasdienespaslaugas, kurios bet kuriuo atveju būtųsuteiktos piliečiams, bet ne taip operatyviai, mo-23 Tai akivaizdžiai liudija korupcijos suvokimo indeksas.Atlikę tyrimus tarp 15 pokomunistinių šalių politinio elito,K.H.Pedersen ir L.Johannsen pastebėjo, kad keturių šalių(Armėnijos, Azerbaidžano, Estijos ir Lenkijos) politikailinkę korupciją suvokti kaip menkesnę problemą (nepakankamaiją vertina arba dėl bendros šalies politinės atmosferos(Azerbaidžanas ir Armėnija), arba dėl politinio atsidavimo argarbės (Lenkijos ir Estijos atvejis) [67, p.324].tyvavo viešajame sektoriuje dirbančius asmenistokiu būdu padėti piliečiams tvarkyti kasdieniusreikalus. Paslaugų teikimas piliečiams nebuvotiesioginio vadovo kontroliuojamas, prižiūrimas,o tai leido susiformuoti tam tikrai dovanų ar kitokiodėkingumo formų priimtinumo praktikai.Prastas administravimas pastebimas, kai kyšiaisumokami norint apeiti teisės aktus [3,p.195]. Naujai sukurtų taisyklių nesilaikymasgali būti traktuojamas kaip demokratinio procesonesuvokimas, nesubrendimas jam 24 .Neigiama nuostata teisės aktų atžvilgiu yraakivaizdus sovietmečio reliktas. Nepalankūs įstatymaiar formalios taisyklės sovietinėje sistemojelengvai buvo keičiamos „telefoniniais įstatymais“,kai aukštų pareigūnų asmeninės užgaidos ir noraitapdavo įstatymų pakaitalu. Toks spartus reikalųtvarkymas buvo visų toleruojama ir įprasta praktika[33, p.14; 22, p.84.]. Asmeninę gerovę buvoįmanoma sukurti tik neteisėtomis priemonėmisarba praradus egzistencinio svarstymo refleksą[50, p.47].Sociologas A.Valionis, komentuodamas politiniųvertybių raidą Lietuvoje 1990 - 1999 metais,pastebi, kad moralinės ir teisinės normosLietuvoje yra reliatyvizuojamos ir lengviau pažeidžiamos,jei to reikalauja trumpalaikiai individųinteresai. Vertybinis reliatyvizmas dažnaipakeičia elgesį, pagrįstą moraliniais įsipareigojimais.Net ir individai, kuriems tokie elgesiobūdai (kyšių ėmimo ir davimo praktika) morališkainepriimtini, norėdami veikti efektyviai, turiprisitaikyti ir „elgtis kaip visi“, nes toks elgesysyra funkcionalus konkrečioje socialinėje aplinkoje.Kai korumpuotas elgesys remiasi internalizuotomis(asmuo pateisina ir laiko jas priimtinomis)moralės normomis, nėra lengvas uždavinyspakeisti tokius mąstymo stereotipus [67,p.314]. A.Valionis kyšių davimo praktiką linkęssieti su individų nepasitenkinimu negalint dalyvautipriimant politinius sprendimus, o tai lemianedemokratinių būdų (kyšių davimo) pasirinkimą,stengiantis kontroliuoti socialinę tikrovę [95].Pilietinė moralė nepriklausomoje Lietuvojenesustiprėjo; tai liudija daugelio praktikų toleravimasir pateisinimas (pretendavimas į valstybėspašalpą neturint tam teisės; važiavimas visuomeniniutransportu be bilieto; mokesčių nemokėjimasjei tik galima jų išvengti; melavimas dėl as-24 Čia tiktų R.Dahrendorfo mintis, kad per 6 mėnesiusįmanoma pakeisti politinę sistemą, per 6 metus ekonominęsistemą, bet revoliucija žmonių protuose ir širdyse užtrunka60 metų.65

meninės naudos; kyšio ėmimas, naudojantis tarnybinepadėtimi ir kt.). Tai siejama su iš socializmoatsinešta morale, kuomet valstybės apgaudinėjimasnelaikomas rimtu nusižengimu 25 [28].Asmeninės pažintys, nomenklatūriniai argiminystės ryšiai, papirkinėjimai ir kyšiai - visatai verčia kalbėti apie klientelizmo ir patronažocharakteristikas dabartinėje Lietuvos viešojojepolitikoje [45, p.209] 26 . Skirties tarp privataus irviešo nesuvokimas gali būti paaiškinami skirtingai:kaip besitęsianti sovietinė tradicija, sąmoningasnenoras keisti susiformavusius įpročius(kuriuos skatina silpni kontrolės ir priežiūrosmechanizmai, silpna pilietinė visuomenė) arnaujos vartotojiškos visuomenės diktuojamos iriš asmeninės naudos perspektyvos interpretuojamostaisyklės.Rinkos taisyklių savitumas. Spaudos laisvėdemokratijos sąlygomis leidžia žmonėms daugiausužinoti apie įvairias negeroves, piktnaudžiavimusbei korupciją, problemas, kurios autokratijosaplinkoje sąmoningai slepiamos, neviešinamos,taigi apie jas piliečiai retai ir težino.Naujienos apie korumpuotus valdžios atstovųveiksmus kelia pagrįstą piliečių pasipiktinimą,sudaro įspūdį, kad demokratijos yra labiau korumpuotosnei autokratijos, kuriose cenzūra beivaldžios vykdoma visuomenės gyvenimo kontrolėsukuria tvarkos įspūdį [33, p.6].Pereinamojo laikotarpio visuomenėse, stiprėjantrinkos ekonomikai ir demokratijai, žmonių,duodančių kyšius, nesumažėjo [36, p.321]. Lietuviųnuomonė apie politinės ir ekonominės korupcijosmastą nepriklausomoje Lietuvoje, palygintisu sovietiniais metais, tik patvirtina šį teiginį.Net 49 proc. gyventojų 1994 m. manė, kadišaugo politinės korupcijos mastai, ir 61 proc. -kad ekonominės korupcijos mastai [1].Padėti suprasti skirtumą tarp sovietinės iresamos šalyje korupcijos gali J. C. Scott išskirtidu idealūs korupcijos tipai - parapinė ir rinkoskorupcijos, kurios gyvenime būna susipynusios[81, p.88 - 89]. Parapinė korupcija remiasi giminystės,prisirišimo ir patronažo ryšiais. Rinkoskorupcija - vienkartinis sandėris be prisirišimo -25 Valdžia, atėmusi iš asmens ar jo tėvų ar senelių nuosavybę,negalėjo būti gerbiama. Ji traktuota kaip neišvengiama blogybė,o prireikus buvo bandoma su ja atsiteisti. Tai nelaisvožmogaus požiūris į jam primestą sistemą.26 Beje, Lietuva, vienintelė iš Baltijos valstybių, kur persitvarkiusibuvusi komunistų partija išliko gana gausia ir valdančiapartija. Kiek prie šio fakto prisidėjo asmeniniai ryšiai, lojalumas,atsidavimas, padėtų atsakyti atskira studija.neasmeninis procesas, kur svarbu tai, ne kas moka,bet kas gali mokėti daugiau 27 .Abi šios korupcijos formos pastebimos Lietuvosvisuomenės gyvenime. Atskirose srityse asmenssocialiniam mobilumui daugiau įtakos turine darbas, bet pažintys ir politiniai pažįstamieji.Kitur personalo parinkimą ir karjeros kilimą beivertinimą lemia profesinė kvalifikacija ir išsilavinimas,reikalaujantys asmeninių pastangų bei investicijų.Nepriklausomai nuo visuomenėje vykstančiųpokyčių, tyrimai rodo, kad Lietuvoje šeimair toliau lieka svarbiausia vertybe 28 . Todėl galimaprognozuoti, kad tarnybinės padėties naudojimoasmeniniais šeimos ar giminės interesais problemavargu ar bus artimiausiu metu išspręsta.Besiplečiančią rinkos korupciją Lietuvoje liudijagyventojų nurodytos kyšio davimo priežastys. Apie60 proc. respondentų 2001 – 2004 metų tyrimuoseteigė, kad davė kyšį, norėdami griečiau išspręsti problemą,arba manydami, kad be kyšio problemos išspręstinepavyks. Norinčių asmeniškai atsilygintipadėjusiam žmogui (20 proc.) arba nenorinčių išsiskirtiiš kitų savo elgesiu (20 proc.) buvo žymiai mažiau[2, p.20]. Tai liudija, kad efektyvumo ir operatyvumosiekis sprendžiant problemas yra didesnis neiasmeninis atsidavimas arba noras prisitaikyti prievisuomenėje gajos praktikos. Kitas faktas, leidžiantisteigti, kad parapinę korupciją Lietuvoje keičia rinkoskorupcija, yra „atsiskaitymo už paslaugas“ formoskaita. Pagrindine tiek verslininkų, tiek ir kitų gyventojųatsiskaitymo forma (75 proc.) tampa pinigai,antrame plane paliekamos dovanos (20-30 proc.) irpaslaugos (jomis labiau linkę atsidėkoti verslininkainei eiliniai gyventojai) [2, p.21, p.36].Kyšių mastai išaugo dėl visuomenės pragmatiškumo:piliečiai perka ne tik medikų, švietimodarbuotojų ar kelių policininkų paslaugas, bet irteisėjų, politikų, valdininkų paslaugas, o tai keliarimtą grėsmę teisinės valstybės egzistavimui [32,p.24]. R.Taagepera, analizuodamas baltų vertybeskorupcijos suvokimo kontekste, pabrėžiašiame regione tebevyraujančias išlikimo vertybes(ekonominis ir fizinis saugumas yra svarbiau nei27 Rinką valdo vartotojų preferencijos; su vartotojais, kurieturi pinigų ir įtakos, elgiamasi išskirtinai. Tarp vartotojųnusistovi diferenciacija: atsiranda stambūs vartotojai (privačiosfirmos, politiniai lyderiai) ir bendri vartotojai (mėgėjai).Rinkos korupcijoje nėra klientelizmo (patrono irkliento abipusių įsipareigojimų) elemento, kuris labai svarbusparapinėje korupcijoje.28 67 proc. respondentų šeimą įvardijo kaip labai svarbiąvertybę. Šeimos vertinimas labai panašus skirtingose visuomenėse(Vakarų ir posocialistinėse valstybėse, islamobei Lotynų Amerikos valstybėse) [57].66

saviraiška ir gyvenimo kokybė; akcentas - sunkusdarbas ir materialinė gerovė; pajamos svarbiaunei pasiekimai; pirmumas teikiamas stipriamlyderiui o ne parlamentui; didesnis tikėjimasmokslo ir technologijos galia nei noras bendromispastangomis spręsti problemas; tikėjimas,kad valdžia turi daugiau rūpintis žmonių geroveir kt.), kurios šias visuomenes daugiau priartinane prie skandinaviškųjų kaimynių ar Vakarų Europos29 , bet ortodoksinių visuomenių [87].Rinkos ir parapinės korupcijos susipynimo pavyzdžiųgalima rasti Lietuvoje vykusiuose privatizacijosprocesuose. Mėginimas per viešąjį sektoriųteikti visas paslaugas verčia viešąsias organizacijaspernelyg išplėsti savo galimybes ir taip sumenkintipaslaugų kokybę bei jų teikimo efektyvumą: tai geriausiaiiliustruoja buvusi sovietinės centralizuotosekonomikos ir administravimo sistema. Komunistiniorežimo sąlygomis viskas priklausė valstybei:įmonės, turtas, ištekliai, gamybos priemonės. Atkuriantprivačios nuosavybės instituciją ir kuriant laisvąjąrinką, reikėjo perskirstyti didelius turtus, o taigundė tuos, kurie turėjo galimybę jais pasinaudoti irpraturtėti [32, p.25].Rinkos ekonomika leido iš kitos perspektyvospažvelgti ir įvertinti Lietuvos viešojo administravimopraktiką. Valstybė, suvokdama savo galimybiųribas ir atsisakydama dalies savo reguliuojamųir finansuojamų funkcijų bei nuosavybėsteisių į tam tikras įmones, akcijų dalį, aktyvus,perleido tam tikrą ūkinės veiklos dalį privačiamsektoriui, vykdydama privatizaciją.Privatizacija buvo siekiama sukurti konkurencinęaplinką bei sudaryti prielaidas veiklosefektyvumui augti ir privačiame, ir valstybiniamesektoriuje [43, p.214; 59, p.18; 60, p.7; 61, p.14].Pirmas ir svarbiausias privatizavimo tikslas -efektyvumas, paskui siekiama kuo daugiau pasinaudotiprivačiu sektoriumi bei jo mechanizmais,pripažįstant, kad per daug išplėtotas viešas sektoriusyra silpnas. J.Lane, nuomone privatizavimasyra dviprasmis reiškinys, nes gali reikšti viešojosektoriaus sumažinimą ir viešos nuosavybės apribojimus,kita vertus, jis reiškiasi pastangomispertvarkyti prekių ir paslaugų teikimą viešajamesektoriuje, vadovaujantis tokiais rinkos principaiskaip pasirinkimas ir konkurencija [43, p.26329 Korupcijos suvokimo indeksą autorius traktuoja kaipelito principingumo rodiklį. Elito principingumas katalikiškosear protestantiškose šalyse (skirtingai nei musulmoniškoseir ortodoksų tikėjimo šalyse) skatina visuomenėspasitikėjimą ir sinergiją, kurie savo ruožtu veda aukštesnėsmaterialinės gerovės link.- 266]. Privatizaciją pokomunistinėse Rytų irVidurio Europos šalyse mokslininkai yra linkętraktuoti kaip savitą ir skirtingą negu tokie patysprocesai rinkos ekonomikos šalyse [7; 26].Pirmame privatizacijos etape (1991 - 1996 metais)siekta Lietuvoje sudaryti sąlygas visiems piliečiamsdalyvauti privatizavime (nemokamai išdalytiinvesticiniai čekiai), tapti savininkais ir taip užtikrintisocialinį teisingumą. Masinės privatizacijos metudalis valstybės turto buvo parduota už investiciniusčekius, fiziniai ir juridiniai asmenys valstybės turtągalėjo įsigyti už pinigus. Tačiau netobula įstatyminėbazė (procesas vyko tuo pačiu metu kuriant teisinębazę), neskaidrios privatizavimo procedūros (permažai informuojama visuomenė, neaiškūs ir nenustatytipirkėjų patikimumo kriterijai, neskaidri privatizavimolėšų panaudojimo procedūra) sudarė terpęvoliuntarizmui ir korupcijai, leido valstybės turtąįsigyti apeinant privatizavimą reglamentuojančiastaisykles [60, p.214; 72].Pažintys, abipusiai įsipareigojimai, naudojimasispadėtimi bei turima perkamoji galia padėjo daugeliuibuvusių nomenklatūros atstovų tapti naujaisiais verslininkais.Buvęs sovietinis elitas pirmasis atmetė socializmoidealus ir žlugus santvarkai žaibiškai persiorientavę,tapo karštais kapitalizmo apologetais ir kapitalistaispraktikais. Kapitalistams naudingesnė nelaisva, bet valstybės reguliuojama rinka. Reguliavimoinstrumentai būna kuriami kapitalistams pageidaujantarba spaudžiant. Kaip tik senoji nomenklatūra geriausiaisugebėjo organizuoti ir pasinaudoti tokiais reguliavimomechanizmais, kurie apdovanoja lengvatomis,apsunkina kitiems kelią į rinką ir kt. [48, p.23].Nepotizmas, klientelizmas, tarnybų „pardavinėjimas“,abejotina samdymo praktika yra lygbūdas palengvinti kitus korumpuotus veiksmusypač skiriant į aukštus postus, kur turima reikalosu dideliu visuomeniniu turtu (finansų, ekonomikos,transporto ministerijos, privatizavimo agentūros,valstybinių įmonių vadybininkai, uostai,kiti infrastruktūros elementai, muitinė, mokesčiųinspekcija). Senų draugų tinklai dažnai pasirūpinadraugų darbo vietomis, o specialios patirtiesreikalavimai tėra gerai apgalvota maskuotė. Vadovavimasinstitucijoms dažnai išsigimsta, ir josdažnai imamos traktuoti kaip privačios valdos,kuriose turi būti paklūstama žemvaldžio valiai[32, p.27].Q. Red teigia, kad korupcijos tikimybė privatizacijosprocese yra užprogramuota dėl dviejų priežasčių:1) elitui kyla pagunda sukurti tokias taisykles,kurios jiems būtų palankios ir pereinamuojulaikotarpiu padidintų asmenines jų naudas; 2) privatizacijayra politinis aktas, kurio imasi pokomunisti-67

nė valstybė, turėdama istorinį korupcijos palikimą.Vykstant privatizavimui plačiu mastu, juo suinteresuotine tik pavieniai politikai, bet ir politinės partijos.Q. Red mini šešis struktūrinius veiksnius, darančiusįtaką privatizavimo korupcijai: 1) privatizavimostrategija; 2) politinės galios pasiskirstymasvalstybėje; 3) tarnautojų diskrecija parenkant privatizuojamoturto metodą, sąlygas ir kainą; 4) sprendimųpriėmimo proceso pobūdis (nuoseklus, fragmentuotas,hierarchinis ar neorganizuotas); 5) kontrolėsmechanizmai; 6) privatizavimo proceso skaidrumas[77, p.263 - 264].Komercinės privatizacijos Lietuvoje (nuo 1997m.) tikslas buvo privatizuoti valstybei priklausančiasįmones (stambius gamybos ir infrastruktūros objektus,vertingesnius palyginti su masinės privatizacijoslaikotarpiu privatizuotomis mažomis ir vidutinėmispramonės, prekybos ir statybos sektoriaus įmonėmis)ir padaryti jas pelningas, kartu pritraukiant ir užsienioinvestuotojus [60, p.208; 85]. Privatizacija, turėjusitapti priemone produktyvumui didinti, tapo politiniųtikslų priemone. Politikų kišimasis greitinant privatizavimąneleido pakankamai dėmesio skirti poprivatizacineiveiklai. Neapibrėžta privatizacijos vykdytojųatsakomybė, nesuderintos privatizavimo institucijųfunkcijos ir atsakomybė leido vykdytojams išvengtiatsakomybės [60, p.213 - 220]. Dėl sunkiai kontroliuojamosprivatizacijos, įstatymų netobulumo, bendrosekonominės padėties į užsienį išvežto turto vertėsiekė 9 mlrd. litų; Lietuva ir jos žmonės neteko apie10 mlrd. litų vertės turto [60, p.207].Lietuvos valdžios bandymai privatizuojant atsinaujintikai kurias savo įmones ir paslaugasdavė skirtingas pamokas: buvo pasiekta didesnioefektyvumo, sutaupyta biudžeto lėšų, išlaisvintainiciatyva, padaugėjo užsienio investicijų, išsiplėtėužsienio ir vietos partnerių bendradarbiavimas,imtos diegti naujos technologijos, bet,kita vertus, iškilo naujų piktnaudžiavimo, korupcijos,interesų konflikto atvejų. Privatizacijosmetu korupcija pasireiškė skirtingai: vyko sandoriaitarp valstybės pareigūnams ir visuomenėsatstovų (fiziniai ar juridiniai asmenys siekiantysinformacijos ir visuomeninio turto) ir tarp pačiųpareigūnų. Valstybės tarnautojai, senoji nomenklatūrair naujai privilegijuota vadybininkų klasėsuformavo naujus draugyste ir abipusiais įsipareigojimaisparemtus tinklus 30 [32, p.28].Kita korupcinės veiklos galimybė yra valstybėsvykdomi viešieji konkursai. Pasaulio bankoekspertų tyrimai rodo, kad bloga praktika viešuo-30 A.Vaišvila linkęs teigti, kad, pasitelkęs korupciją, kriminalinispasaulis susivienija su viešąja valdžia [93, p.491].siuose pirkimuose dažnas reiškinys. Kaina, gaunamauž privatizavimą, yra per maža, o valstybė,skelbdama viešuosius pirkimus, sumoka perdaug. Pasaulio banko apskaičiavimais, viešuosepirkimuose mokama 2-3 kartus daugiau nei rinkoskaina [102, p.16]. Privačios firmos, neoficialiaisusimokėjusios reikiamiems asmenims, dažnaipasinaudoja viešaisiais pinigais, apeidamitaisykles. Šalia aukštos ekonominės sandėriokainos, ne mažiau aktuali ir politinė kaina: prarandamaspasitikėjimas valstybės institucijomis.Transparency International Lietuvos skyriausatliktų tyrimų duomenimis, kyšiai sudaro 1 - 2proc. įmonių metinės apyvartos. [2, p.44].ApibendrinimasKorupcijos įtaka įvairioms visuomenės gyvenimosferoms, tarptautinis šios problemos rezonansas skatinair Lietuvos akademinę bendruomenę tirti šiątemą. Lietuvos mokslininkų atliktų darbų korupcijostema apžvalga rodo, kad vieni tyrinėtojai bando apsiribotisavo mokslo ribomis, kiti, abejojantys temosmoksliškumu, nedrįsta jos imtis, dar kitais atvejaispastebimas multidisciplinininis požiūris į šį visuomeninįreiškinį. Įsibėgėjantys korupcijos tyrimai Lietuvojeliudija ne tik formalų norą pademonstruoti savosusirūpinimą šia visuomenės piktžaizde, bet ir norągeriau pažinti bei suvokti jo priežastis, jautriąsiassritis. Nors Lietuvoje dar nėra parengta solidžių akademiniųstudijų šia tema, tokių kaip Vengrijoje, JAVir kt., gvildenančių pereinamojo laikotarpio visuomeniųspecifiką, bet augantis susidomėjimas šia temaleidžia tikėtis, kad ateityje ši spraga bus užpildyta.Analizuojant Lietuvos atvejį, sunku vienareikšmiškaiatsakyti į klausimą, ar korupciją daroįtaką šalies ekonominiam ir politiniam išsivystymui,ar prastai funkcionuojanti politinė ir ekonominėsistema sudaro pagrindus korupcijai tarpti.Nuomonė, kad paskutiniais sovietinės sistemosmetais korupcija buvo taip paplitęs reiškinys,kad tai tapo reikalų tvarkymo stiliumi, stipriaisąlygoja visuomenės narių mąstyseną ir elgesįnepriklausomoje valstybėje. „Blato“ kultūra,abipusiški įsipareigojimai, neformalūs tinklaineišnyko kartu su senąja sistema, bet transformavosi,prisitaikydami prie naujo laikotarpio,įgaudami naujas raiškos formų bei būdų. Ribostarp viešo ir privataus neaiškumas ir to sąlygotaselgesys, nepagarba valstybei, valdžiai ir teisei, socialiaiabejotinų veiksmų toleravimas iki šiol pastebimasįvairiose visuomenės gyvenimo srityse.Perėjimas į rinkos ekonomiką nepanaikino buvusiųsocialinių negerovių, o kai kuriais atvejais dėl68

pereinamojo proceso teisinio neapibrėžtumo, politinioir pilietinio nesubrendimo buvo pretekstas naujomskorupcijos apraiškoms. Vartotojiškos, bet nebūtinaipilietiškos, visuomenės prioritetai suponavoišaugusius kyšio davimo mastus ir davimo priežastis.Privatizacija, kaip bandymas spręsti viešojo sektoriausefektyvumo ir rezultatyvumo problemas, Lietuvojedavė skirtingas pamokas: atvėrė kelius rinkosekonomikai, leido valstybei sutaupyti, bet kartu leidoatskiriems pareigūnams, buvusiai nomenklatūrai,politikams, pasinaudojus tarnybine padėtimi, pažintimisir ryšiais, tapti naujaisiais verslininkais likusiosvisuomenės sąskaita.Korupcinės veiklos moralinis pateisinimas, ją suvokiantkaip žaidimo taisyklę, leidžia diagnozuotigana rimtus visuomenės mentaliteto pokyčius, kurievargu ar gali būti sprendžiami pasitelkus teisiniusinstrumentarijus. Kur kas lengviau, esant politineivaliai, spręsti institucionalizuotas korupcijos problemas,iš esmės reformuojant esamas administracinespraktikas, peržiūrint tarnautojų atlyginimų sistemą,motyvaciją ir kontrolės mechanizmus.Literatūra1. Ališauskienė R. Korupcija kaip pokomunistinės visuomenėsbruožas. http//www.osf.lt/trans.int/dfault.htm[2000.11.18-19].2. Ališauskienė R., Dobryninas A., Žilinskienė L. Lietuvoskorupcijos žemėlapis 2001-2004. Vilnius: Eugrimas,2005.3. Anechiarico, F., Jacobs, J.B. The pursuit of absoluteintegrity. How corruption control makes governmentineffective. Chicago and London: University of Chicagopress, 1996.4. Anticorruption in transition: a contribution to the policydebate. World Bank, 2000. http:// www.worldbank.org/wbi/governance/pdf/contribution.pdf5. Berger, P., Luckmann, T. Socialinės tikrovės konstravimasVilnius: Pradai, 1999.6. Bogdanovičius A. Korupciją sukuria valdžia. Laisvojirinka. 1998, Nr.6. http://www.lri nka.lt/leidinys/korupcija/1998.6.andriusb.phtml7. Brezinski, H. (Ed). Privatization East and West. Aldershot,England: Edward Elgar, 1993.8. Caiden, G., Caiden, N. Administrative corruption. InW.Richter, F.Burke, J.Doing (Ed.). Combating corruption.Encouraging ethics. A sourcebook for public serviceethics. Washington, DC: American society forpublic administration. 1990, 61-69.9. Cox, W.R. Accountability and responsibility in organizations:the ethics of discretion. Viešoji politika iradministravimas, 2005, Nr.13, 39-51.10. CPI Corruption perception index. Transparency International.http://www.transparecy.org/policy_research/surveys_indices/cpi/11. Dapšys A. Organizuotas nusikalstamumas ir korupcija:prevencijos ir kontrolės sistemos kūrimo Lietuvoje prielaidosir perspektyvos. Teisės problemos, 1997, Nr.4, 61-69.12. Degutis M. Politinė kultūra. Kn. A.Krupavičius,A.Lu-košaitis (Red.). Lietuvos politinė sistema: sąrangair raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika,2004, 83-10413. Dobryninas A. Korupcija žiniasklaidoje: skaidrumoproblema. http://www.osf/lt.TransInt/ ADobrininoPranesimas.doc14. Europa ir mes. Vilnius: Gervelė, 2001.15. Gaidys V., Tureikytė D. Korupcija Lietuvoje - sociologinisaspektas. Kn. Korupcinės situacijos Lietuvojepreliminarinis įvertinimas bei kovos su korupcija strategijosmetmenų parengimas. Vilnius. 1999.16. Gavelytė I. Kyšininkavimas kaip korupcinė nusikalstamaveika. Teisė, 2004, Nr.53, 80-101.17. Gyventojų požiūris į korupciją. 2001 m. Lietuvos Laisvosiosrinkos institutas. http://www.lrinka. lt/index.php/analitiniai_darbai/sociologinis_tyrimas_gyventojų_poziuris_i_korupcija/ 190218. Gorta, A. A tool for building corruption resistance. InP.Larmour, N.Wolanin (Ed.). Corruption and anticorruption.Asia Pacific press, 2001, 11-29.19. Grigas R. Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo bruožai.2. Nerimą keliančios trajektorijos (sociosofinė kritinė apžvalga).Filosofija ir sociologija, 2003, Nr.1, 22-30.20. Gutauskas A., Ragauskas P., Stračinskienė L., ČilinskasK. Skaidrios savivaldos link. Vilnius: Firidas, 2005.21. Hankiss, E. Games of corruption East Central Europe,1945-1999. In S.Kotkin, A.Sajo (Ed.) Political corruptionin transition. A skeptic‘s handbook. Budapest:CEU press. 2002, 243-259.22. Hankiss, E. Games of corruption East Central Europe,1945-1999. In S.Kotkin, A.Sajo (Ed.) Political corruptionin transition. A skeptic‘s handbook. Budapest:CEU press. 2002, 243-259.23. Huntington S. Political order in changing societies.New Haven, CT: Yale university press, 1968.24. Huntington, S. Modernization and development. InM.U. Ek-po (Ed.). Bureaucratic corruption in Sub-Saharan Africa: toward a search for causes andconsequences. Washin-gton, D.C.: University pressof America, 1979, 313-324.25. Hutchcroft, P. The impact of corruption on economicdevelopment: applying „third“ world insights to theformer second world“. In S.Kotkin, A.Sajo (Ed.) Politicalcorruption in transition. A skeptic‘s handbook.Budapest: CEU press, 2002, 115-138.26. Jasinski, P. The transfer and redefinition of propertyrights: theoretical analyses of transferring propertyrights and transformational privatization in the post-STEs. Communist economies and economic transformation,1992, No 4, 163-189.27. Jočienė D. Korupcija postkomunistinėse šalyse. Teisėsproblemos, 1997, Nr. 1, p. 81-91.69

28. Juknevičius S. Lietuvių moralinės vertybės: tarp Dievoir mamonos. Kultūrologija, 2000, t.6, p.192-212.29. Justickis V. Korupcija. Kn. Kriminologija. Vilnius: Lietuvosteisės universiteto leidybos centras, 2001, p. 344-396.30. Kaip pažaboti korupciją? Vilnius: Eugrimas, 2005.31. Kaminskas R. Apie politinio klientelizmo tinklus.Kultūros barai, 2001, Nr.11, 10-13.32. Karklins, R. Typology of post-communist corruption.Problems of post-communism, 2002, Vol.49, No.4, 22-32.33. Karklins, R. The system made me do it. Corruption inpost-Communist societies. New York: M.E.Sharpe, 2005.34. Kaufmann, D., Siegelbaum, P. Privatization and corruptionin transition economies. Journal of Internationalaffairs, 1996, Vol.50, No.2, 419-458.35. Klitgaard, R., Maclean-Abaroa, R., Parris, H.L. Korumpuotimiestai. Praktinis korupcijos gydymo ir prevencijosvadovas. Vilnius: Eugrimas, 2005.36. Kolarska-Bobinska, L. The impact of corruption onlegitimacy of authority in new democracies. In S.Kot-kin,A.Sajo (Ed.). Political corruption in transition. A skeptic’shandbook. Budapest: CEU Press, 2002, 313-325.37. Korupcijos apraiškos šalies mastu atrinktose apskrityseir jose esančiose savivaldybėse 2004 m. http://www.transparency.lt/tyrimai. php?PHPSESSID=dac6229f06e3c3daa1bc6a6d153bfbad.38. Kotkin, S., Sajo, A. (Ed.). Political corruption in transition.A skeptic‘s handbook. Budapest: CEU press, 2002.39. Kotkin, S., Sajo, A. Understanding and misunderstandingcorruption. In S.Kotkin, A.Sajo (Ed.). Politicalcorruption in transition. A skeptic‘s handbook. Budapest:CEU press, 2002, 25-31.40. Krastev, I. Corruption, anti-corruption sentiments, and therule of law. In A.Krizsan, V.Zentai. Reshaping globalization:multilateral dialogues and new policy initiatives.Budapest: Central European press, 2003, 135-156.41. Krastev, I. Shifting obsessions: three essays on thepolitics of anticorruption. Budapest: CEU press, 2004.42. Kregar J. Realios veiklos pradžia. Kn. Kova su korupcija:praktiniai pavyzdžiai (Tarptautinio seminaro medžiaga).Vilnius: UNDP, 2001, 27-33.43. Lane J. Viešasis sektorius. Vilnius: Margi raštai, 2001.44. Ledeneva, A.V. Russia‘s economy of favors. Blat,networking and informal exchange. Cambridge:Cambridge University Press, 1998.45. Lukošaitis A. Interesų grupės. Kn. A.Krupavičius,A.Lukošaitis (Red.). Lietuvos politinė sistema: sąranga irraida. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004, 179-212.46. Makaraitytė I. Politinė korupcija Lietuvoje: Prielaidosir sprendimo galimybės. Kn. R.Juozapavičius (Sud.)Skaidrumas ir korupcija Lietuvoje. Vilnius: Pasviręspasaulis, 2005, 96-104.47. Malec, K. Public attitudes toward corruption: 25 years ofresearch. In H.G.Frederickson (Ed.). Ethics and publicadministration. Armonk, N.Y.: Sharpe, 1993, 13-27.48. Masiulis K. Lietuvos elitas. Ekonominės vertybės, politinėsorientacijos ir prognozės. Vilnius: Pradai, 1997.49. Masiulis K. Ar pakankamai pagrįsta korupcijos Lietuvojetyrimų metodologija? Viešoji politika ir administravimas,2005, Nr.14, 115-122.50. Matonytė I. Posovietinio elito labirintai. Vilnius:Knygiai, 2001.51. Matonytė I. Pokomunistinės Lietuvos elito vertybiniųorientacijų kaita 1990-2000 m. Kn. A.Jankauskas(Sud.). Politinė kultūra ir visuomenės kaita. Vilnius,Kaunas: Naujasis lankas, 2002, 86-100.52. Mauro, P. Corruption and growth. Quarterly journal ofeconomics, 1995, No.110, p.681-712.53. Michael, B. The rapid rise of the anti-corruption industry.Toward second generation anti-corruption reformsin Central and Eastern Europe? Local governancebrief, spring 2004, 17-25.54. Michailovič I. Korupcija pagal Europos Sąjungosdokumentus ir kai kurie Lietuvos baudžiamojo teisinioreglamentavimo aspektai. Teisė, 2004, Nr.50,106-112.55. Michailovič I. Korupcijos apibrėžimo problematika.Teisė, 2005, Nr.54, 110-121.56. Miller, W.L., Grodeland, A.B., Koshechkina, T.Y. Arethe people victims or accomplices? The use of presentsand bribes to influence officials in Eastern Europe.Budapest: Open society Institute, 1998.57. Mitrikas A.A. Svarbiausios gyvenimo vertybės šių dienųpasaulyje. Filosofija, sociologija, 2005, Nr.2, 40-45.58. Morgan, A. Corruption: causes, consequences, and policyimplications. San Francisco: The Asia Foundation,1998.59. Novickas J. Solnyškinienė J. Privatizacijos pokomunistinėsešalyse kaip savito privatizacijos tipo apibrėžtumoproblema. Inžinerinė ekonomika, 2000, Nr.1, 48-56.60. Obrazcovas V., Savas E.S., Jančauskas E.E. Valstybėsir savivaldybių turto valdymas ir privatizavimas: teorijair praktika. I knyga. Vilnius: Lietuvos teisės universitetoleidybos centras, 2003.61. Obrazcovas V., Savas E.S. Bendra privatizacijos prielaidųcharakteristika. Viešoji politika ir administravimas,2004, Nr.9, 14-20.62. Pakštaitis L. Kyšininkavimo nusikaltimų kriminalizacijosraida Lietuvoje. Teisė, 2001, Nr.41, 124-133.63. Palidauskaitė J. Lietuvos politinė kultūra. Kaunas:Technologija, 1997.64. Palidauskaitė J. Korupcijos ir atsakomybės problemaviešojo administravimo sistemoje. Viešoji politika iradministravimas, 2005, Nr.13, 25-38.65. Palidauskaitė J., Raudonienė A. Antikorupcinės kultūrosgairės Lietuvoje. Kultūrologija. Kn.11. 2004, 55-76.66. Pearson, Z. An international human rights approach. InP.Larmour, N.Wolanin (Ed.) Corruption and anticorruption.Asia Pacific press, 2001, 30-61.67. Edersen, K.H., Johannsen, L. Corruption: commonality,causes and consequences in fifteen postcommunistcoun-tries. In A.Rosenbaum, J.Nemec(Ed.). Democratic gover-nance in CEE countries:70

Challenges and responses for the XXI century. Bratislava:NISPAcee, 2006, 311-336.68. Piliponytė J. Korupcija: teoriniai bandymai apibrėžti ir paaiškinti.Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2004, Nr.2, 83-95.69. Piliponytė J. Korupcijos fenomenas. Kn. Korupcijaaukštosiose mokyklose: požiūriai, problemos, sprendimogalimybės. Vilnius: Garnelis, 2005, 7-26.70. Pivoriūnas A. Nusikaltimai valstybės tarnybai ir korupcija- problemos bei jų sprendimo būdai. Justitia,1997, Nr. 6, 14-17.71. Politinės kultūros tyrimas. Vilnius: Tarptautinių santykiųir mokslų institutas. 2000.72. Privatizavimas Lietuvoje. Lietuvos laisvosios rinkosInstitutas. http://66.102.9.104/search?q=cache:ebeTrpxMioJ:lrinka.lt/Tyrimai/Privatiz/Analize.phtml+privatizavimas +Lietuvoje&hl=lt73. Projektas „Naujas požiūris į kovą su korupcija: korupcijosšaknų šalinimas“ 2001m.. LLRI. http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/projektas_naujas_poziuris_i_kova_su_korupcija_korupcijos_saknu_saliniams/2028.74. Račas A. Politinių kampanijų finansavimas: kaip uždarytilandas neaiškios kilmės lėšoms? Kn. R.Juozapavičius(Sud.) Skaidrumas ir korupcija Lietuvoje.Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2005, 22-33.75. Raudonienė A. Modernėjanti klasikinio korupcijosapibrėžimo Lietuvoje kaita. Jurisprudencija, 2002,T. 32(24), 114-121.76. Raudonienė A. Korupcijos kategorijų analizė. Jurisprudencija,2003, t.41(33), 81-90.77. Red. Q. Corruption in Czech privatization: the dangersof „neo-liberal“ privatization. In S.Kotkin,A.Sajo (Ed.). Political corruption in transition. Askeptic‘s handbook. Budapest: CEU press, 2002,261-285.78. Rose-Ackerman S. Korupcija ir valdžia: priežastys,padariniai ir reforma. Vilnius: Vaga, 1999.79. Sajo, A. Introduction. Clientelism and extortion: corruptionin transition. In S.Kotkin, A.Sajo (Ed.). Politicalcorruption in transition. A skeptic‘s handbook.Budapest: CEU press, 2002, 1-21.80. Sauliūnas D. Visuomenė prieš korupciją. Justitia,1999, Nr.5-6, 30-31.81. Scott, J.C. Comparative political corruption. EnglewoodCliffs, N.J. Prentice- Hall, 1972.82. Sik, E. The bad, the worse and the worst: guesstimatingthe level of corruption. In S.Kotkin, A.Sajo(Ed.). Political corruption in transition. A skeptic‘shandbook. Budapest: CEU press, 2002, 91-113.83. Shleifer, A, Vishny, R.W. Corruption. Quarterly journalof economics, 1993, No 108, 599-617.84. Skaidrumas ir korupcija Lietuvoje (Sud. R.Juozapavičius).Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2005.85. Solnyškinienė J. Privatizacija Rytų ir Vidurio Europosšalyse- esminis nuosavybės struktūros transformavimoveiksnys. Transformacijos Rytų ir Centrinėje Europoje:mokslo darbai. Klaipėda: Klaipėdos universitetoleidykla, 2004, 203-212.86. Šlapkauskas V. Pasitikėjimas - teisės socialinio veiksmingumoveiksnys. Jurisprudencija, 2002, T.24. 184-195.87. Taagepera, R. Baltic values and corruption in comparativecontext. Journal of Baltic studies, Fall 2002,Vol.XXXIII, No 3, 243-258.88. Tanzi, V. „Corruption around the World: causes, consequences,scope and buries. IMF Working paper WP/98/63.1998. http://www.imf.org/external/pubs/ft/ wp/wp9863.pdf89. Tavits, M. Causes of corruption: testing competinghypothesis. http://www.nuff.ox.ac.uk/politics/papers/2005/Tavits%Nuffield%20WP.pdf90. Trumpa U. Korupcijos šaknys ir priešnuodžiai. LLRI1999. http://www.lrinka.lt/straipsn/Korupcija.phtml91. Trumpa U. Ar Lietuva – korumpuota valstybė? LLRI.2000. http://www.lrinka.lt/straipsn/Korupcija2.phtml92. Trumpa U. Korupcijos šaknų šalinimas - efektyvioskovos su korupcija pagrindas. LLRI 2001. http://www.lrinka.lt/Pranesim/Antikorupcu.phtml93. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje.Vilnius: Litimo, 2000.94. Vaitiekus S. Korupcijos prevencijos sistema Lietuvoje:organizacijos ir veiksmų apžvalga. Vilnius: TransparencyInternational Lietuvos skyrius, 2002.95. Valionis A. Socialinių ir politinių vertybių kaita Lietuvoje1990-1999 metais: adaptavimasis fragmentiškojetikrovėje. Kultūrologija, 2000, T.6, 324-349.96. Vidūnaitė M. Kodėl Lietuvos vyriausybei būtina įgyvendintiaktyvią antikorupcinę politiką, arba kaip nepraleistiistorinės galimybės. Kn. Skaidrumas ir korupcijaLietuvoje. R.Juozapavičius (Sud.). Vilnius: Pasviręspasaulis, 2005, 80-95.97. Vilpišauskas R. Korupcijos pažabojimas. Kn. Knyga 2004-2008 metų Seimo nariams ir rinkėjams. LLRI. 2004. 129-139. http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/knyga_2004_2008_metu_seimo_nariams_ir _rinkejams/98. Vingevičiūtė R. Kovoti su korupcija gali tik skaidriaiir viešai savo veiklą vykdanti žiniasklaida. LLRI.2001. http://www.lrinka.lt/Pranesim/Vingev.phtml99. Voslensky, M. Nomenclature: the soviet ruling class.New York: Doubleday, 1984.100. Werlin, H. The concept of secondary corruption.International review of administrative sciences, 2000,Vol.66, No.1, 181-185.101. World Bank. Helping countries combat corruption:the role of World Bank. Poverty reduction andeconomic management network of the World Bank.Washington DC: World Bank. 1997. http://worldbank.org/html/extdr/corruptn/coridx.htm102. World Bank. Anticorruption in transition: a contributionto the policy debate. Washington, DC: WorldBank, 2000.103. Zekos, G.I. Ethics versus corruption in globalization.Journal of management development, 2004,Vol.23, No 7, 631-647.71

Jolanta PalidauskaitėSpread of Corruption in Lithuania: Between Soviet Legacy and Market PragmatismSummaryThe purpose of the paper is to analyze the spread of corruption in Lithuania. The overview of studies andresearches conducted in Lithuania allows a few observations. Research on corruption not only demonstrates theseriousness of the problem but also seeks to acknowledge its reasons and sensitive spheres.Lithuanian casestudy on corruption does not give a clear answer to the question whether corruption influences the economicaland political development of the country or malfunction of the economic and political system creates the fertileground for corrupt practices. Culture of blat, mutual obligations, and informal networks have not disappearedwith the old system but have been transformed into new forms adapting to new circumstances. Unclear divisionbetween public-private relations, disrespect to state, authorities and law, tolerance to socially dubious practiceis often observed in various spheres.It is shown that transformation to the market economy has not abolished existing social maladies but in somecases leads to new forms of corrupt practice. Process of privatization opened possibilities for free market, privateinitiative, and public money. Simultaneously, privatization allowed public servants - the old nomenclature, andpoliticians using official position, information, personal relationships and old contacts - to become richer at theexpense of the rest of the society. If a corruptive behavior is based on internalized moral norms and is consideredas “a part of the game”, it is not easy to change. If morality is the problem, then the law may not be the first andthe best answer. It is much easier to have a political will to solve institutionalized corruption by changing administrativepractice, motivation, mechanisms of control and reassessment of pay system for officials.72