Julius/Brigita - Respublika.lt

j/b tematradicijos„Jau šiandien mažiaulegendų galima užrašyti,nes vis mažiau žmonių jasperduoda vieni kitiems.Mano galva, gražusdalykas susigrąžinti taslegendas, kurios užrašytosir saugomos archyvuose.Turime vertinti tai, kąturime“, - sako folkloristėdr. Daiva Vaitkevičienė(43 m.), drauge su vyruarcheologu VykintuVaitkevičiumi išleidusisolidžią knygą „Lietuva. 101legendinė vieta“.Deimantė ZAILSKAITĖ„Žmonės sklaidosi, daug kasišvažiuoja iš savo gimtųjų vietų irlieka tik tuščios vietovės be vietiniųžmonių. Dėl to legendų yra vismažiau ir mažiau, - atkreipia dėmesįLietuvių literatūros ir tautosakosinstitute dirbanti D.Vaitkevičienė. -Be to, šitas mūsų paveldas iki šiolper mažai vertintas, per mažaisuprastas. Kitos tautos labiau taivertina...“Galbūt tai buvo viena iš priežasčiųlegendas (beje, šiuo atvejuautoriai taip įvardija ir mitus, irsakmes, ir pasakojimus) sudėti įknygą, gimusią ne per vienus metus.„Šita knyga atsirado daugmažper penkiolika metų, kai lankantįvairias Lietuvos vietas teko išgirsti,kas apie jas pasakojama. BetVykinto patirtis daug didesnė. Dėlto, kad jis nuo mokyklos laikų yražygeivis. Nuo penktos klasės jisaktyviai dalyvavo Kauno žygeiviųbūrelyje „Giliukas“ ir kryptingailankė įvairias Lietuvos vietas. Irkai susipažinau su Vykintu, jis turėjojau didelę patirtį savo kojomisnueitų kilometrų ir pamatytųvietų, - pasakoja apie sutuoktinįV.Vaitkevičių, Valstybinės JonoBasanavičiaus premijos laureatą. -Tada ir aš pradėjau su juo keliauti.Kadangi buvau daugiau filologinioknyginio išsilavinimo žmogus irmano kelionių patirtis nebuvo didelė,kai aš pamačiau, kaip galimatuo domėtis, pradėjau pati užrašinėtitokius pasakojimus“.Tuo tarpu medžiagą knygai autoriaiėmė iš įvairių šaltinių, ne tikkeliaudami ir iš žmonių užrašydamilegendas, bet ir archyvuose prisiliesdamiprie mūsų folkloro auksoklodų. „Apskritai dirbi savo darbą,domiesi ir po truputėlį dedasi pamatastokiai knygai. Kad ją parašytum,reikia labai gerai išmanytikontekstus. Ir ne tik dabartinę situaciją,bet ir tirti kiek galima giliau įpraeitį“, - sako D.Vaitkevičienė.Sėsk, Laimele, įaukštą krėsląD.Vaitkevičienės įnašas šiojeknygoje yra didžiulis, nes nuostudijų laikų ji atsidėjo mitologijosstudijoms. 1992-aisiais universitetebaigusi lietuvių filologiją, įstojoį doktorantūrą ir rašė disertacijąSauliaus Venckaus nuotr.Kas pasakė, kad lietuviaineturi drakono(vėliau ji išleista kaip knyga) apieugnies sampratą lietuvių mitologijoje.Kai kurie dalykai jai pravertėrašant knygą apie Lietuvos legendinesvietas.„Tekstai, susiję su Saule, Mėnuliu,šviesuliais, šviesa, Saulėsjudėjimu danguje, remiasi manomitologinių tyrimų patirtimi, - sakomokslininkė. - Pavyzdžiui, yra augalas,vadinamas Saulės krėsliuku(raktažolė pelenėlė). Be to, krėsluvadinamas ir kitas, gerai visiemsžinomas augalas bitkrėslė. Bet Lietuvojeturime ir vietų, vadinamųSaulės krėslais. Kyla klausimas:kodėl augalas arba vieta yra vadinamakrėslu. Jeigu yra krėslas,paprastai jis turi tam tikrą paskirtį -ant jo turi kas nors sėdėti. Ir mesimame ieškoti tos būtybės, kuriaiskirtas tas krėslas sėdėti. Baltųmitologijoje yra kelios būtybės,kurios sėdi, - Saulė sėdi krėsle,kai ji yra aukštai danguje. Arba sakoma,kad Saulė sėda į krėslą, kaileidžiasi. Taip pat sakoma, kad irdeivė Laima tam tikrais svarbiaisgyvenimo momentais, pavyzdžiui,per vestuves, sėdasi į labai gražųkrėslą ir nuo jos lėmimo priklausojaunamartės likimas. Iš daug mitologiniųsiužetų išsaugojusių latviųdainų žinome: sėsk, Laimele, įvieną gražų aukštą aukso krėslą,bet nesėsk į tris vienu metu. Dėlto jeigu sėdėsi viename ir gerame,tai visas gyvenimas bus vienoješeimoje gražus, pakylėtas. Kuokrėslas aukščiau, tuo gyvenimasgeresnis. Beje, iki šių dienų žinomegražų lietuvišką paprotį kilnotiį viršų ant kėdės pasodintus jaunavedžiusar gimtuvininką, taip patmėtyti į viršų dirigentus ar sportotrenerius po laimėjimų - tai senosapeigos liekanos. Ja siekiame padidintilaimę ateityje. Labai dažnailegendas mes galime rasti kalboje,bet nežinoti, kad tai yra legenda.Pasakymas „Saulės krėslas“ aiškiairodo, kad čia yra kažkokio pasakojimoužuomina. Kaip mįslės -yra įminimas ir atminimas. Mesgalime vieną dalį žinoti, bet reikiakitos dalies, kad atkurtume bendrąvaizdinį“.Autoriams sudėtingiausiasdarbas, žinoma, buvo atrinkti, kąįtraukti į knygą, o ko ne. „Legendųyra tūkstančiai, o čia buvo išrinktadaugmaž šimtas siužetų, - pritariaD.Vaitkevičienė. - Bet svarbiausiabuvo parodyti, kad legendos nėrakokie atskilę pasakojimai, kadtai yra sisteminio mąstymo dalis.Parodyti, kad tai yra tekstai, liudijantysmūsų pasaulėjautą, kaipsuprantame mus supantį pasaulį,kaip suprantame ežerus, šaltinius,kalnus, akmenis. Ypač apie vandenįtie tekstai yra labai akivaizdūs, rodantys,kad vanduo buvo laikomassakraliu. Tai rodo, kaip mes mąstėmeir kaip iš dalies tebemąstomedabar“.Ypatingoji gyvatėit slibinasO kuri Lietuvos vieta turtingiausialegendų, mokslininkė nedrįsohierarchizuoti. „Turbūt mumsbuvo sunkiausia surinkti vietas išSuvalkijos, nors negaliu pasakyti,kad ten mažiau pasakoja“, - sakoknygos autorė. Jau rengiant knygąD.Vaitkevičienė važiavo į Suvalkiją -Lietuva labai didelė,jeigu norime ją pažinti.Ne tik daug neaprašytų,bet ir neatrastų vietų.Tiesiog reikiakeliauti ne tik pomiestus, bet ir pokaimeliusten esti labai įdomi vieta - prieAmalvo ežero stūkso tokie nedidelivadinamieji Kaukų kalneliai. Vieni -Akmeniniai kaukai - buvo melioracijossunaikinti, kiti - Smėliniaikaukai - išliko ir stūkso apsuptimiško. Jų kilmė kelia tyrinėtojamsklausimų.„Paprastai kaukus suprantamekaip žemėje gyvenančias būtybes,kurios skalsina, - jos nenešažmogui turto, bet padaro taip, kadjam nepritrūktų žemės gėrybių.Šiaip kaukai ir siejami su žemėsgrumstais, jie tokio dydžio kaipžemės grumstai, todėl neatsitiktinaiturime gerai žinomus žodžiusiš lietuviško žemės vardyno:„kaukaras“, „kauprelė“ - nedideližemės iškilimai, kauburėliai. BetKaukų kalneliai yra gana dideli -kelių dešimčių metrų skersmens.Jie gali būti susiję su kitu kaukųaspektu, nes kaukai taip pat siejasiir su mirusiųjų vėlėmis bei pomirtiniupasauliu. Ir šitie kauburėliaigalbūt turi ryšį su laidojimo arbamirusiųjų deginimo vietomis, nespati šaknis „kauk-“ reprezentuojasąvokas, kurios turi ryšį su mirtimi.Suomių kalboje ši šaknis iki šiųdienų reiškia žodį „mirtis“. Taigišie Smėliniai ir Akmeniniai kaukaitaip pat gali rodyti vietos ryšįsu laidojimo apeigomis ar vėliųpomirtiniu gyvenimu. Ir legendospasakoja, kad toje vietoje moteryssusirinkę verkdavo, kaukdavo irraudodavo mūšyje žuvusių vyrųir dėl to tie kalneliai vadinamiKaukų“.Rašydami tekstus knygos autoriaipadarė ir daugiau įdomių atradimų.Pavyzdžiui, knygos skyrelyje„Gyvačių karalija“ yra straipsnisapie Daubulių slėnį - tai mažai lankomalabai graži vieta prie Kernavės,einant toliau Pajautos slėniu.Ten yra buvęs senas ąžuolas, kur,anot legendų, lietuviai iki krikštomeldėsi savo seniesiems dievams.„Užrašytas gražus pasakojimas,kaip šitoje vietoje žmogus pamatėGyvačių karalių - tai yra tokiaypatinga gyvatė, labai didelė, storiokaip rąstas ir atitinkamo ilgio.Peržiūrėjau, kad mūsų archyve yrabene daugiau kaip šimtas tekstųapie Gyvačių karalių. Tada tuos visustekstus peržiūriu ir suprantu,koks apskritai yra tas mitas, ką mesLietuvoje mąstome apie tas ypatingąsiasgyvates, kurios yra labaiįdomios: jos su sparnais, skraido,gali eiti kojomis, jų galva su paukščiosnapu, o ant galvos - karūna. Irbedėliodama matau, kad tai yra lietuviškasslibinas, t.y. drakonas. Kaspasakė, kad lietuviai neturi drakono?Norėdama pristatyti skaitytojamstą vieną tekstą apie Gyvačiųkaralių, pati supratau daug daugiauapie lietuvišką roplių pasaulį, neitikėjausi pamatyti prieš rašydamaknygą“, - sako D.Vaitkevičienė. Irtai tik maža dalis naujų idėjų, kilusiųrašant knygą.Nors knygą apie legendinesLietuvos vietas sutuoktiniai Daivair Vykintas Vaitkevičiai jau išleido,nenustojo keliauti po įvairias Lietuvosvietoves. „Tie žmonės, kuriesako, kad jiems ankšta Lietuvoje,turėtų pabandyti pervažiuoti Lietuvąpo kilometrą ir jiems turbūttam neužtektų gyvenimo. Ką reiškia„Lietuva maža“? Lietuva labaididelė, jeigu norime ją pažinti. Netik daug neaprašytų, bet ir neatrastųvietų. Tiesiog reikia keliautine tik po miestus, ne tik po vietas,kuriose pažymėta, kad ten yra muziejai,bet ir po kaimelius. Netgijeigu kas sugalvotų aplankyti vientiktai knygoje aprašytas vietoves -tam reikėtų nemažai dienų...“5yk / 5