Julius/Brigita - Respublika.lt

j/b žmonėssusitikimaiDingo tylenis Mikalojus Vilutis4Kam teko susidurti, tas žino,kad anksčiau dailininkasMikalojus Vilutis (68)buvo nepalyginti tylesnis,labiau klausantis neikalbantis. Ir jeigu anksčiaubuvo sunku iš jo ištrauktižodį, pastaruoju metu jisnepažįstamai pasikeitęs -žodžius dailininkas beria itžirnius. O jo pašnekovamsbelieka tik gūžčioti pečiais -kas tai per virsmas ir kurdingo tas senasis nekalbusisVilutis...Deimantė ZAILSKAITĖ- Išduokite paslaptį, kaip perpastaruosius metus sugebėjoteiš tylenio virsti tokiu iškalbingužmogumi? Gal lankėte kokiusretorikos meno kursus?- Vieninteliai kursai, kuriuoslankiau, - tai anglų kalbos - jos mokiausisu pertraukomis. Daugiaujokių kursų nelankiau.Taip yra, kad dabar kalbu daugiaunegu anksčiau. Dabar aš kalbudaug, anksčiau nekalbėdavaubeveik visai. Ne dėl to, kad pasikeičiau:buvau tylenis ir pasidariauplepys. Dėl to, kad anksčiaumanęs paprasčiausiai niekas negirdėdavo.Turiu tam tikrų principų.Pavyzdžiui, jeigu pradedu kalbėtiir žmogus mane nutraukia, tai ašsavo kalbos nebetęsiu. Nemanau,kad žmogus yra nekultūringas, nesjis mane nutraukė. Aš linkęs žiūrėtisavikritiškai į šitą problemą: matyt,aš jam neįdomiai kalbu. Nes jeiguaš jam sakyčiau įdomius dalykus,jisai manęs klausytųsi. Tai reiškia,man nėra prasmės jam ir kalbėti.Va ir visa paslaptis.Paprastai mane nutraukdavo poporos žodžių, nes aš tada neturėjautitulų. O dabar turiu titulus ir visižino: aha, čia dabar burną pražiojotituluotas žmogus, reikia klausytiir vaidinti, kad mums labai įdomu,ką jisai kalba. O kai pabaigs kalbėti,reikia būtinai nepamiršti paploti.Taigi nemanau, kad žmogus, būdamastylenis, gali staiga pasidarytikalbus.Tiesą sakant, yra ir dar vienasdalykas. Aš gi devyniolika metųdirbau absoliučiai sau svetimą pedagoginįdarbą. Nori nenori, tenturi kalbėti. Tai atsirado įgudimasiš vienos pusės - tam tikra šiossrities meistrystė.- Negi dėstytojauti į Vilniausdailės akademiją ėjote nenoriai?- Tai ne mano darbas. Bet kądarysi, juk reikėjo iš kažko gyventi.Aš nenorėjau ten eiti, bet žmonasako: eik, nepatiks - išeisi. „Na, -galvoju, - gerai“. Ir devyniolika metųdirbau svetimą darbą. Elgiausinegarbingai, nes pedagoginis darbas,man atrodo, yra vienas atsakingiausių- čia tarsi Dievulis lipdaižmogų iš molio. O man studentainerūpėjo. Bet aš dirbau savo darbą,man norėjosi, kad mano studentai• n Dailininkas Mikalojus Vilutistapo ne kalbesnis, o girdimesnisdirbtų gerai ir per peržiūras išstatytųgerus darbus. Buvau kokiųpenkių aštuonių studentų vadovas.Per praktinius užsiėmimus būdavotaip: padarysi ką nors - atnešk parodyti.Nebūdavo tokio privalomolankymo. Tai kartą ateinu ir žiūriu,kad nėra nė vieno mano studento.Jeigu būčiau buvęs pedagogas, būčiaulabai krimtęsis, kad esu blogasdėstytojas, o aš taip nudžiugdavau:ačiū Dievui, nė vieno nėra. Galiueiti į dirbtuvėlę ir sau dirbti. Taigikoks čia pedagogas! Studentaitai jaučia. Ir kai tik pradėjau gautipensiją, tą pačią akimirką išėjau išakademijos.- Gal tai kaip nors susiję irsu tuo, kad pastaruoju metunemažai rašote?- Dabar daugiau rašau, negu paišau.Pradėjau rašyti mūsų akademijoslaikraštėlyje, patiko. Tik galnegalima sakyti, kad mano rašymasyra meninė kūryba, tai daugiau yrafilosofija.Aš manau, kad čia yra formosreikalas. Matosi meno kūrinys, betne kūryba. O kokia forma pasireiškiakūryba - tai iš tiesų gal ne taipir reikšminga. Gali judesiu pasireikšti,garsais, muzika, poezija arvaizdais, gali žodžiais. Vieną kartąmylimai moteriai rašiau ir poeziją -vieną eilėraštį. Kadangi iš jos neišgirdaujokių atsiliepimų, nutariau,kad aš ne poetas, jeigu manoeilėraštis nesukrėtė jos iki sielosgelmių. (Šypsosi.)Man truputį juokingaslietuvių bandymas taptikinais, budistais,dzenbudistais...- Buvote pastebėtas vienojeVietnamo kovos meno stovykloje.Ar jus traukia Rytai?- Net nežinau, ką tie vietnamiečiaidaro. Apskritai Rytais nelabaidomiuosi, tik skaitinėju. Manau, rytiečiaiir europiečiai yra skirtingosprigimties žmonės. Mes staiga nepasidarysimekinai, jeigu paskaitysimekažkokią knygelę, kieno norsparašytą ir išverstą. Man truputįjuokingas lietuvių bandymas taptikinais, budistais, dzenbudistais...Taigi Rytais tikrai nesidomiu,tiesiog išėjo tokia istorija: anūkasper mažas, kad važiuotų vienas įkovos meno „Niat-Nam“ stovyklą,Irmanto Sidarevičiaus nuotr.reikėjo, kad drauge važiuotų ir suaugęsžmogus. „Na tai tu, dieduk,važiuok“, - jis man sako. Na gerai,važiuosiu. Paskui anūkas apsigalvojo:aš nevažiuosiu, nes man gimimodiena svarbiau. Kadangi pinigaisumokėti, tai aš ten ir nuvažiavau.Kai nuvažiavau, tai ten ir tampiausisu visais. Ir šią vasarą buvaunuvažiavęs į tą stovyklą, bet tainieko bendra su Vietnamo kultūraneturi. Jeigu anūkas eitų į kinų ararabų stovyklą - tai aš lygiai taippat domėčiausi.Dabar taip pasidarė gerai vienam,kad man daugiau nieko nebereikia.Ir poilsiauti mėgstu vienas.Vasarą nuvažiuoju prie labaigražaus ežero, kur mano teta rašytojaAldona Liobytė, kai buvaupaauglys, viename krante vasarainuomodavosi iš valstiečio kambarį.Vadinasi, ratas apsisuko ir aš vėlgrįžau į savo vaikystės ežerą. Tenyra didžiulė maždaug 14 hektarųsala, yra dar mažesnė ir visai mažytėsalytė, kurioje palydėdavomevasarą.Žodžiu, ten dabar mano pusryčiųir pietų apartamentai. Vienojesaloje susiradau jaukią vietelę, pasidariausuoliuką ir pusryčiauju. O pietautijau iriuosiu į didesniąją salą -priklausomai nuo vėjo, plaukimomaždaug 20 minučių ar pusvalandis.Paprastai keliuosi penktą - aštoks vieversėlis. Man geriausiaryte, nes per naktį galva ištuštėjair iš ryto pradeda plūsti visokiosgenialios mintys.- Kokia savybė jums labiausiaipadeda gyventi?- Galvoju apie vieną tokį labaiteigiamą savo charakterio bruožą,sakyčiau, objektyvų savęs vertinimą.Už tai esu dėkingas savoartimiesiems. Mano mama mirė,kai man buvo vienuolika metų -lygiai tiek pat dabar yra anūkui, -tai nuo to laiko mane augino tetaAldona Liobytė. Ir nei mama,nei tėvas, su kuriuo mes mažokaibendravome, nei teta, kuri manbuvo kaip antra mama, nei pagaliaužmona niekada dėl mano elgesionekaltino kitų. Visada būdavaukaltinamas tik aš. Ir iš to, matyt,atsirado, mano galva, vienas labaiteigiamas mano bruožas, kad dėlvisokių dalykų - dėl nesėkmių arko nors kito - aš visada kaltinu tiksave. Ir aš kaip tik tuo džiaugiuosi,nes priklausau pats nuo savęs,o nepriklausau nuo išorėje esančiųreiškinių. Jeigu, pavyzdžiui, mergosmanęs nemylėdavo, aš galvodavau,kad, matyt, nesu vertas meilės. Irreikia ką nors daryti, kad būčiauvertas meilės.Ir dabar, kai koks dailėtyrininkaskritikuodavo mano paveikslus -kad jie negeri, prasti, - tai aš galvodavau,kad jis galbūt teisus, galman pačiam reikia atidžiau pasižiūrėtiį tai, ką darau. O kai yra toksobjektyvus požiūris, tarsi pats savematai iš šalies ir vertini, reikalaujiiš savęs tokių dalykų, kurių galbūtir nesinori daryti.- Būdamas toks reiklus saugalbūt atsikratėte ir kokių norsnemalonių įpročių ar keistenybių?- Pavyzdžiui, esu bailys. Kartąpėsčias einu į dirbtuves palei Nerįiki Mindaugo tilto. Tai buvo prieškeletą metų, kai dar akademijojedirbau. Žiūriu, užšalo upė, beje,kaip ir šiemet, - nors retai kada jiužšąla. Ledas apsnigtas, o pėdsakų,kad kas čia vaikščiotų, nėra. Ir aštaip galvoju: išdrįsčiau pereiti perledą ar ne. Tik pagalvojau, ir viskas -ta mintis pasidarė tokia įkyri.„Kvaila būtų eiti per ledą, nesaš galiu įlūžti, - taip kalbuosi susavimi, - Galų gale tarsi jau nebetas amžius, kad nepatikimais ledaisvaikščiočiau. Bet jeigu aš nepereisiu,būsiu bailys ir negerbsiu patssavęs“. Pasiryžau, kad vis dėltoreikia pereiti upę ir atsidūrus pačiameupės viduryje tik sudrebėjoledas aplink mane. Sudrebėjau ir ašpats, bet upę vis dėlto perėjau. Tadabuvau labai patenkintas savimi.Šią žiemą ir vėl ėjau per užšalusiąupę. Bet jeigu žmogus yra drąsus,jam nereikia įrodinėti sau, kad jisyra drąsus. Tai savaime aišku. O čiatoks - įrodyti sau, kad tu vis dėltodar nesi beviltiškas bailys. Toksbandymas save tobulinti.4cm