pdf formatu - Lietuvių kalbos institutas

1.3 Apibrėžtumo sąvoka ir tipai15Šiame sakinyje berniukas (ang. the boy) yra apibrėžtas todėl, kad veikiausiaijis buvo minėtas ankstesniame sakinyje, t. y. anksčiau buvo „įvestasį sceną“, ir klausytojui arba skaitytojui jau yra žinomas, kitaip sunkuįsivaizduoti, kaip toks bendras apibūdinimas galėtų leisti identifikuotireferentą. Tik atsižvelgus į platesnį kontekstą, atsiskleidžia šiame apibūdinimeslypinti apibrėžiamoji deskripcija, pvz., „berniukas, kurismums atidarė duris“ ir pan. Tokios apibrėžiamosios deskripcijos dažnaisudaro referentiškai pavartotų bendrinių daiktavardžių presupozicijas.Imkime tokį pavyzdį:(4) Paragaukite šio pyrago (kurį atsinešiau).Tam, kad ši apibrėžiamoji deskripcija būtų adekvačiai pavartota, nereikia,kad ankstesniame sakinyje būtų iškeltas teiginys Atsinešiau pyragą. Jaupats faktas, kad apibrėžiamoji deskripcija tą dalyką suponuoja, adresatuiyra ženklas, kad jis supozicijos objektą gali atsekti: jam tik tereikiapaieškoti tiesioginėje kalbėjimo situacijos aplinkoje. Tokį pat signalądažnai duoda žymimieji artikeliai, plg. anglų sakinį:(5) Pass me the butter, please.Suponuojamas sviesto buvimas adresatui yra ženklas, kad tiesioginėjepokalbio aplinkoje jis gali rasti sviestą, kurio buvimo ant stalo jis anksčiaugalėjo nepastebėti – išankstinis susipažinimas su referentu (familiarity)šiuo atveju nebūtinas.Apibrėžiamosios deskripcijos gali būti įvairių tipų. Tarp literatūrojerandamų klasifikacijų dėmesio vertas yra „individualizuotų“ (particularized)ir „vaidmens tipizuojamųjų“ (role-type) apibrėžiamųjų deskripcijųskyrimas (Rothschild, spausdinama). Individualizuota apibrėžiamojideskripcija remiasi atsitiktiniu, kokiai nors vienai konkrečiai situacijaibūdingu bruožu, pvz.:(6) Atėjo tas žmogus, kurį buvome sutikę vakar.Šios deskripcijos referento identifikavimui pakanka (t. y. ji yra apibrėžiamoji)tik tuomet, jei kreipiamasi į žmogų, dalyvavusį susitikimoįvykyje. Jame nedalyvavęs pašnekovas neturėtų pagrindo identifikuotireferento. Vaidmens tipizuojamoji apibrėžiamoji deskripcija yra tokia

16 1 Apibrėžtumo kategorijadeskripcija, kurios referento unikalumas yra pastovus kokio nors situacijostipo elementas, plg.:(7) Norėčiau susitikti su Lietuvos prezidentu.Lietuvos prezidentas yra vaidmens tipizuojamoji apibrėžiamoji deskripcija,nes konstitucijos numatytas prezidento unikalumas yra pastovus elementas,kuris leidžia kiekvienoje situacijoje atsekti vienintelį referentą.Tik lyginant skirtingus laiko planus šis unikalumas panaikinamas, nesskirtingais istoriniais laikotarpiais (paprastai) skirtingi individai atliekadeskripcijos įvardijamą vaidmenį . Šis vaidmens ir jį atliekančio individoskyrimas reikšmingas tuo, kad netiesiogiai rodo ir pačios apibrėžtumosąvokos (galų gale veikiausiai paremtos apibrėžiamosios deskripcijossąvoka) distribucinį nevienodumą, kuris dar bus minimas aptariant kaikuriuos apibrėžiamųjų būdvardžių ypatumus.Tam, kad apibrėžiamosios deskripcijos sąvoka būtų adekvati apibrėžtumokategorijai apibūdinti, ji turi būti atitinkamai išplėsta. Norsapibrėžiamosios deskripcijos sąvoka siejama su referento unikalumu,ši sąlyga turi būti patikslinta atsižvelgus į apibrėžtus daugiskaitos irneskaičiuojamųjų daiktavardžių vienaskaitos vartojimo atvejus. Palyginkime:(8) Suvalgiau pyragą.(9) Suvalgiau sausainius.(10) Išgėriau arbatą.Nors lietuvių kalba ir neturi žymimojo artikelio, visų trijų sakiniųdaiktavardžiai čia yra apibrėžti. Tai matyti kad ir iš objekto linksnioformos, ir (iš dalies) priešdėlinio veiksmažodžio pasirinkimo, palyginusšiuos sakinius su (11)–(13), kuriuose pavartotas neapibrėžto kiekiokilmininkas:(11) Pavalgiau pyrago.Todėl šis sakinys yra dviprasmiškas: neaišku, ar subjektas žino, kad Lietuvos prezidentu yra X irbūtent jį nori sutikti, ar jis tiesiog nori susitikti su Lietuvos prezidentu, nesvarbu, kas jis bebūtų.Tokių dviprasmiškų sakinių skirtingomis interpretacijomis remiasi Donellano suformuluotas skirtumastarp „referentinių“ ir „atributinių“ apibrėžiamųjų deskripcijų (žr. Lyons 1999: 171–172); šisskirtumas tik iš dalies sutampa su čia pateikta Rothschildo klasifikacija.

1.4 Neapibrėžtumas ir jo tipai17(12) Pavalgiau sausainių.(13) Išgėriau arbatos.Norint nustatyti sakinių (8)–(10) daiktavardžių bendrą apibrėžtumopagrindą, unikalumo sąlygą (kuri paaiškina sakinio (8) daiktavardžioapibrėžtumą) reikia papildyti inkliuzyvumo (inclusiveness arba exhaustiveness)reikalavimu. Apibrėžiamajai deskripcijai taikomas inkliuzyvumoreikalavimas reiškia, kad jos referencija aprėpia visą deskripcijos turinįtenkinančių objektų skaičių arba atitinkamai – visą medžiagos kiekį.Referencijos inkliuzyvumas reikalauja tam tikro implicitinio vardažodiniojunginio galimų referentų kvantifikavimo: turi būti išskiriamas tamtikras objektų skaičius ar medžiagos kiekis, kuris turėtų būti apimtasreferencijos aktu. Be suponuojamo kvantifikavimo toks daiktavardinisjunginys galėtų būti apibrėžtas tik generine prasme (žr. 1.5). Šis dalykassąlygoja tam tikrus „apibrėžtumo efektus“ objekto ir intranzityviniosubjekto raiškoje (1.7).Pagaliau reikia dar apsvarstyti apibrėžtumo santykį su referentiškumu.Šiuo požiūriu skiriasi abu minėti apibrėžiamųjų deskripcijų tipai.Savaime suprantama, kad individualizuotos apibrėžiamosios deskripcijosbūna referentinės (deskripcija remiasi konkrečios situacijos požymiais,kurie siejami ir su konkrečiu referentu), o vaidmens tipizuojamosiosdeskripcijos gali būti ir nereferentinės, plg.:(14) Konferencijos dalyviams bus apmokamos kelionės išlaidos.Ši deskripcija apibūdina tik vaidmenį, o kas tą vaidmenį atliks, kalbėjimosituacijoje gali būti dar nežinoma (tarkime, dar neįvyko registracija irbūsimų dalyvių tapatybė dar nenustatyta). Vis dėlto sakinys pateikiaapibrėžiamąją deskripciją; kaip papildoma apibrėžtumo sąlyga čia yrapatenkintas ir anksčiau suformuluotas inkliuzyvumo kriterijus.1.4. Neapibrėžtumas ir jo tipaiNeapibrėžtumas visų pirma yra susijęs su unikalumo arba inkliuzyvumopriešingybe. Šis dalykas paaiškėja (11)–(13) pavyzdžius palyginus su(8)–(10). Sakinių (8)–(10) prasmė iš esmės nepasikeistų prie jų objektopridėjus kvantifikatorių visą (pyragą), visus (sausainius), visą (arbatą). O,pavyzdžiui, perskaitę (12) sakinį negalime pasakyti, ar buvo suvalgytivisi aprašomojoje situacijoje esantys sausainiai

20 1 Apibrėžtumo kategorijaŠis dalykas irgi liudija principinį priešpriešos panaikinimą generiniuoseteiginiuose. Mat pagrindiniai apibrėžtumo rodiklių vartojimo principaiveikiausiai yra universalūs, nes apibrėžtumas yra universali diskursokategorija. Bet šis universalumas būdingas tik tikrajam (t. y. prototipiniam)apibrėžtumui; periferiniai apibrėžtumo atvejai, kai apibrėžtumorodikliai vartojami tik todėl, kad jiems struktūriškai numatyta sintaksinėpozicija, negali būti universalūs, ir nenustebsime pastebėję, kad toksperiferinis vartojimo atvejis kitose kalbose neturi atitikmenų .Tačiau visai griežtos ribos tarp generinio ir individualaus vartojimonėra. Literatūroje pastebėta, kad galima atskirti du generiškumo tipus:skiriami apibūdinantys teiginiai (characterizing statements) ir taksonominėvartosena arba rūšies referencija (kind reference, Krifka et al. 1995). Kaip jaupasakyta, tikrai generiškai vartojamas daiktavardis negali turėti referencijos;pasakoma tik tai, kas būdinga kiekvienam tam tikros rūšies atstovui.Tokie generiniai pasakymai yra apibendrinantys ir laiko prasme: teiginysgalioja ne tik visiems esamiems rūšies atstovams, bet ir būsimiems, darneegzistuojantiems. Tačiau yra ir tokių sakinių, kuriais kažkas pasakomaapie rūšį, tačiau teiginys yra lokalizuotas laike, pvz.:(23) Arklys buvo prijaukintas prieš 5000 metų.(24) Dinozaurai išnyko prieš daug milijonų metų.Sakinys (23) nėra apibendrinantis teiginys apie kiekvieną arklį – darnegimusiam arkliui negalima priskirti požymio, lokalizuoto prieš 5000metų. O vis dėlto sakinys kažką sako apie visą rūšį, ne apie vieną arklį arbaapie tam tikrą arklių grupę. Skirtingai nei tikrasis generinis vartojimas,tokie vartojimo atvejai kaip arklys sakinyje (23) ir dinozaurai sakinyje(24) yra referentiniai, bet jų referencijos objektas yra visa rūšis – rūšiesatstovų visuma. Todėl referencijos masė čia yra ne visai apibrėžta. Visdėlto taksonominė vartosena yra panaši į tipinius apibrėžtumo atvejus,kai tik baigtinė aibė arba masė gali patenkinti inkliuzyvumo sąlygą.Taksonomiškai vartojami daiktavardžiai yra apibrėžti inherentiškai;Langackeris (1991: 101, 102), pripažindamas, kad apibrėžtumo / neapibrėžtumo žymėjimas tamtikrais periferiniais atvejais (nuoroda į klasę, rūšį, tikriniai vardai ir pan.) yra sutartinis, mano, kadjis vis dėlto nėra atsitiktinis ir gali būti paaiškintas universaliais apibrėžtumo principais. Skirtingastų pačių esinių apibrėžtumo žymėjimas atskirose kalbose konvencionalizuojamas remiantisskirtinga logika.

1.6 Apibrėžiamieji būdvardžiai21tos kalbos, kurios generiniuose teiginiuose daiktavardžius gali žymėtiir kaip neapibrėžtus, taksonominę referenciją žymi tik kaip apibrėžtą,pvz. anglų kalba šiuo atveju vartoja vienaskaitą su žymimuoju artikeliuarba daugiskaitą be artikelio, bet ne nežymimąjį artikelį, plg.:(25) The horse was domesticated 5000 years ago.(26) Horses were domesticated 5000 years ago.(27) *A horse was domesticated 5000 years ago.Generiškai vartojamų daiktavardžių žymėjimas apibrėžtumo arbaneapibrėžtumo rodikliais artikelių neturinčiai lietuvių kalbai nėra labaisvarbus. Vis dėlto generinis apibrėžtumas pasirodys svarbus apibūdinantkai kuriuos apibrėžiamųjų būdvardžių vartojimo atvejus. Apie taibus kalbama vėliau.1.6. Apibrėžiamieji būdvardžiaiBaltų ir slavų kalboms būdingos specialios būdvardžio formos, atsiradusiosišplečiant pagrindines būdvardžių formas anaforiniu santykiniuįvardžiu *yo-: liet. ilgas-is, latv. ilgais < *ilgas-jis, sbsl. dobrŭ-jĭ ir t. t.Terminija, vartojama tokioms būdvardžių formoms aprašyti, šių kalbųgramatikose yra nevienoda: iš dabartinių slavų kalbų priešpriešą pabrėžiaserbų-kroatų kalbos gramatika, kuri skiria „apibrėžtas ir neapibrėžtasformas“ (dobri čovek : dobar čovek); rusų kalba vardininko formose išdalies išlaikė formalią priešpriešą, nors distribucija dabar yra grynaisintaksinė: senosios neišplėstos formos vartojamos predikatiškai,išplėstosios – ir predikatiškai, ir modifikatoriaus pozicijoje, – tačiauterminologija (dlinnaja forma : kratkaja forma) atspindi tik formalųjį, neTokiam įvardžiuotinių būdvardžių kildinimui nepritaria Albertas Rosinas. Jo manymu, įvardinisšių būdvardžių dėmuo yra kilęs iš anaforinio parodomojo įvardžio *is 2, (*ī 2, *i 2). Šis anaforinėsestruktūrose su pakartojamais daiktavardžiais galėjęs užimti poziciją po pažyminio, t. y. enklitikopoziciją (pagal Wackernagelio dėsnį) ir atlikti daiktavardžio artroido funkciją. Būdamas enklitinėjepadėtyje (nekirčiuotas), šis įvardis ilgainiui suaugęs su žodžiu, einančiu pirmojoje morfologiniosakinio pozicijoje (Rosinas 1988: 163–166). Savitą nuomonę dėl įvardžiuotinių būdvardžio formųkilmės yra pareiškusi Adelė Valeckienė. Jos manymu, įvardis *yo-, su kuriuo buvo sudarytos baltųir slavų būdvardžių įvardžiuotinės formos, nėra nei grynai reliatyvinis, nei tikrasis anaforinis parodomasisįvardis. Iš apozicinių junginių susidariusių įvardžiuotinių būdvardžių pirminė reikšmėesą buvusi pabrėžiamoji (Valeckienė 1986: 176–185; čia pateikiama ir platesnė įvardžiuotinių formųkilmės teorijų apžvalga).

22 1 Apibrėžtumo kategorijafunkcinį aspektą. Nevienoda šiuo atžvilgiu ir baltų kalbų terminija: latviųkalbos gramatika, panašiai kaip serbų-kroatų, skiria „apibrėžtąsias irneapibrėžtąsias formas“ (noteiktās / nenoteiktās formas), o lietuvių kalbosgramatikoje vartojant terminą „įvardžiuotinės formos“, panašiaikaip rusų, neatsižvelgiama į funkcinį aspektą, apibūdinama tik forma.Be to, toks terminas yra orientuotas istoriškai ir, regis, nėra adekvatusdabartinės kalbos aprašui. Nes ar sinchroniškai tokios formos kaipgeras-is dar yra suskaidomos į pagrindinę būdvardžio formą ir įvardį,dėl to dar galima ginčytis. Taip pat ir bendros gramatinės terminijosfone toks istoriniu požiūriu pagrįstas terminas kaip „įvardžiuotinėsformos“ atrodo keistokai, nes dauguma kaitybinių formų priešpriešųapibūdinamos funkciškai ir skiriamieji kriterijai apibrėžiami kaip kategorijos(nuosaka, skaičius, laipsnis...). Ar įvardžiuotiniai būdvardžiaineatlieka apibrėžiamosios funkcijos? Ar šiuo atžvilgiu įvardžiuotiniųir paprastųjų formų priešprieša nesudaro gramatinės kategorijos ? Šieklausimai yra sudėtingi, nes jeigu įvardžiuotinės formos ir susijusios suapibrėžtumu (kaip čia įrodinėsime), tai vis tiek negalima šio požymiopriskirti pačiam būdvardžiui: apibrėžtumas – veikiau daiktavardiniojunginio kategorija. Taigi apibrėžtumo kategorijos raiškos vieta ir josaprėpiama sritis šiuo atveju nesutampa. Vis dėlto nėra abejonės, kadįvardžiuotinės būdvardžio formos apibrėžtumo raiškos atžvilgiu turitam tikrą funkciją, todėl čia vartosime latvišką terminą atliepiantį jųpavadinimą „apibrėžiamosios formos“. Tai leidžia atitinkamai įvardytiir kitą priešpriešos narį – „neapibrėžiamąsias“ būdvardžio formas.Terminas „apibrėžiamasis“ siūlomas todėl, kad „apibrėžtasis“ yradaiktavardinis junginys; būdvardis prie šio apibrėžtumo tik prisideda,koduodamas jį savo forma.Apibrėžiamųjų būdvardžio formų aptarimą pradėsime nuo ryškiausiųatvejų, kai šių formų vartojimas, palyginus su neapibrėžtosiomis,apibrėžtumo atžvilgiu sudaro ryškų kontrastą. Plg.:Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje teigiama, kad „Įvardžiuotinės būdvardžių formos, santykiaudamossu paprastosiomis, sudaro apibrėžtumo kategoriją. Jos santykiauja šiuo būdu: įvardžiuotinėsformos žymi daikto ypatybę, kartu nurodydamos, kad tas daiktas žinomas; paprastosios formospastarojo požymio neturi (yra nežymėtos), jos žymi tik daikto ypatybę. Įvardžiuotinių irpaprastųjų būdvardžių formų priešprieša nėra labai ryški ir nuosekli“ (Valeckienė: in Ambrazas,red.,1997: 174–175).

1.6 Apibrėžiamieji būdvardžiai23(28) Paduok man raudoną skarelę.(29) Paduok man raudonąją skarelę.Apibrėžiamojo būdvardžio funkcija sakinyje (29) yra pateikti apibrėžiamąjądeskripciją. Sakinys yra adekvačiai pavartotas situacijoje,kai kalbančiojo ir adresato akiratyje yra viena raudona skarelė ir šiossavybės įvardijimas leidžia adresatui identifikuoti objektą, kurio norikalbantysis / kalbančioji. Neapibrėžiamoji būdvardžio forma pateikianeapibrėžiamąją deskripciją.Svarbu atkreipti dėmesį, kad neapibrėžiamosios deskripcijos pateikimasvartojant neapibrėžiamąją būdvardžio formą neprieštaraujagalimam viso junginio apibrėžtumui. Pavyzdžiui, sakinyje (30) būdvardisyra neapibrėžiamasis, bet daiktavardinis junginys yra apibrėžtas:(30) Paduok man tą raudoną skarelę.Kaip matyti, apibrėžtumas šiuo atveju yra deiktinis – jis įvedamas pavartojusparodomąjį įvardį ir (tikėtina) parodomuoju gestu (pastarasissudaro parodomojo įvardžio reikšmės dalį). Modifikatorius raudonąveikiausiai atlieka tam tikrą, referenciją siaurinančią, funkciją: pašnekovassuvokia, kad skarelė, kurią jis turi rasti ir paduoti, yra raudona, irtai neabejotinai palengvina paiešką. Bet šiuo atveju įvardijamas požymisnepateikiamas kaip pakankama priemonė, leidžianti identifikuotivienintelį deskripcijos referentą. Greta gali būti ir daugiau raudonųskarelių, o jeigu jų ir nėra, kalbantysis vis tiek neišskiria raudonumokaip to vienintelio požymio, kuris klausančiajam leistų norimą daiktąidentifikuoti. Šį identifikavimą kalbamu atveju garantuoja tik parodomojoįvardžio teikiama apibrėžiamoji deskripcija.Šiuo požiūriu lietuvių kalbos apibrėžiamieji būdvardžiai skiriasi nuoatitinkamų latvių kalbos būdvardžių. Latvių kalboje apibrėžiamasisbūdvardis būtų pavartotas ir sakinio (29), ir (30) atitikmenyse:(31) Pasniedz man sarkano lakatiņu.(32) Pasniedz man to sarkano lakatiņu.Sakinys (31) visiškai atliepia lietuvišką sakinį (29): apibrėžiamasisbūdvardis pateikia apibrėžiamąją deskripciją, leidžiančią norimą daiktąidentifikuoti. Sakinyje (32) apibrėžtumas yra deiktinis, o būdvardis (kaip

1.6 Apibrėžiamieji būdvardžiai25Kalbant apie lietuvių ir latvių kalbų apibrėžiamųjų būdvardžių vartojimoskirtumus, verta dar atkreipti dėmesį į šauksmininkus. Lietuviųkalboje būdvardžiai su šauksmininkais dažniausiai turi neapibrėžiamąjąformą (36), bet kai kuriuose junginiuose įprasta apibrėžiamoji forma(37), plg.:(36) Gerbiamos ponios ir ponai! Sveiki atvykę į mūsų koncertą.(37) Paleisk mane, gerasis žmogau, aš tau tris norus išpildysiu!Latvių kalboje apibrėžiamųjų formų vartojimas yra norma:(38) Dārgais draugs!Šauksmininkų statusas apibrėžtumo požiūriu yra diskutuotinas dalykas(plg. Lyons 1999: 152–153). Tikrinio vardo šauksmininkas savaime yraapibrėžtas, nes patys tikriniai vardai savaime yra apibrėžti. Bendriniųdaiktavardžių šauksmininkai (formaliai žymėti, ar ne) gali eiti su žymimaisiaisartikeliais (pranc. Salut les copains ‚Sveiki, bičiuliai‘) arba be jų(angl. Hallo guys!). Svyravimus šiuo atžvilgiu baltų kalbose būtų galimapaaiškinti įvairiai. Tarus, kad šauksmininko funkcija pavartotas daiktavardiskreipimosi aktu automatiškai įgyja tam tikro deiktinio apibrėžtumo,nesunkiai galima paaiškinti ir žymimųjų artikelių vartojimą. Išesmės tokiai prielaidai neprieštarautų anglų ir kitų kalbų duomenys, kaiartikelis praleidžiamas: jeigu apibrėžtumas yra deiktinis, jo žymėjimasprie daiktavardžio yra perteklinis, kaip ir tikrinių vardų atveju. Didesnįapibrėžiamųjų formų vartojimo reguliarumą latvių kalboje galima paaiškintiviso junginio apibrėžtumo žymėjimu būdvardžio formoje (kaipir kitais deiktinio apibrėžtumo atvejais, plg. (32)). Neapibrėžiamosiosformos vartojimas su šauksmininkais lietuvių kalboje nėra netikėtas,nes būdvardis čia neatlieka apibrėžiamosios deskripcijos funkcijos, odeiktinis apibrėžtumas nėra perkeliamas būdvardžio formai. Panašu,kad tokios konstrukcijos kaip gerasis žmogau yra reliktinės ir atspindiankstesnę padėtį baltų ir slavų kalbose, kai daiktavardinio junginioapibrėžtumas buvo nuosekliau perkeliamas būdvardžio formai; latviųkalbos faktų sutapimas su slavų kalbų faktais (plg. latvių labais/*labscilvēk ir serbų–kroatų dobri/*dobar čoveče) veikiausiai nėra atsitiktinis.Nors deiktinis apibrėžtumas lietuvių kalboje paprastai neperduodamasbūdvardžio formai, tačiau atrodo, kad tai formai įtakos turi paties

26 1 Apibrėžtumo kategorijadaiktavardžio inherentinis apibrėžtumas. Labai paplitęs yra apibrėžiamųjųbūdvardžių vartojimas su tikriniais vardais:(38) Didysis Gėtė yra pasakęs, kad ...Panašiai apibrėžiamieji būdvardžiai vartojami su deskripcijomis,kurios jau ir taip (be paties būdvardžio įnašo) yra apibrėžtos, kaip sakinyje(39) (čia atsiribojame nuo tokios interpretacijos, kai būdvardisgražiąją atlieka apibrėžiamosios deskripcijos funkciją, t. y. pagal grožįskiria vieną karaliaus dukrą nuo kitų):(39) Jis įsimylėjo gražiąją karaliaus dukterį.Kadangi būdvardis čia niekuo prie apibrėžtumo neprisideda, būtų galimateigti, kad jis apibrėžtumo požiūriu prisiderina prie apibrėžto daiktavardžio,t. y. daiktavardinio junginio apibrėžtumas žymimas būdvardžioformoje. Šis dalykas primena latviškas konstrukcijas, kai būdvardžioforma atspindi parodomojo įvardžio įvedamą deiktinį apibrėžtumą, betyra ir svarbus skirtumas. Konstrukcijose su parodomaisiais įvardžiais(kaip gerai rodo lietuviškas pavyzdys ta raudona skarelė) būdvardis kartusu daiktavardžiu sudaro apibrėžtumo stokojančią deskripciją, kurią darreikia apibrėžti. O čia įvardytais atvejais būdvardis tik prideda tam tikrąkomentarą, nes daiktavardinio junginio referentas ir be būdvardžiopagalbos yra nustatomas. Nors prie junginio apibrėžtumo būdvardisčia neprisideda (kitaip nei tais atvejais, kai jis suteikia apibrėžiamąjądeskripciją), jo apibrėžiamoji forma nėra grynai perteklinė, nes ji eliminuojakitokią sakinio interpretaciją, kai būdvardis įeina į neapibrėžiamąjądeskripciją, plg.:(40) Jis įsimylėjo gražią karaliaus dukrą.(= gražią princesę)Šis atvejis kontrastuoja su tokiais latvių kalbos pavyzdžiais kaip (32), kaiapibrėžtumą įveda parodomasis įvardis, o būdvardžio apibrėžtumas yraaiškiai perteklinis. Tokios perteklinės apibrėžiamųjų būdvardžio formoslietuvių kalboje vartojamos žymiai rečiau nei latvių kalboje.Kaip matyti, apibrėžiamųjų būdvardžių sąsaja su apibrėžtumu yrakompleksiška. Apibrėžiamąsias deskripcijas daiktavardiniam junginiui

1.6 Apibrėžiamieji būdvardžiai27teikiantys apibrėžiamieji būdvardžiai yra susiję su apibrėžtumu, bet irjunginys su neapibrėžiamąja būdvardžio forma gali būti apibrėžtas. Antravertus, nors ir rečiau, junginys su apibrėžiamąja būdvardžio forma taippat gali būti neapibrėžtas. Kad galėtume tai parodyti, plačiau aptarsimedu ypatingus apibrėžiamųjų būdvardžių vartojimo tipus.Anksčiau minėjome du apibrėžiamųjų deskripcijų tipus: „individualizuojamųjų“ir „vaidmens tipizuojamųjų“. Vaidmens tipizuojamojideskripcija apibūdina vaidmenį, kurį skirtingose situacijose gali atliktiskirtingi referentai, pvz., Lietuvos prezidentas. Vaidmens tipizuojamosiosapibrėžiamosios deskripcijos sąvoka leidžia pačią apibrėžtumo sąvokąperkelti į generinių junginių lygmenį. Paimkime tokį pavyzdį:(41) Apsirengė juodąjį paltą.Daiktavardinis junginys juodasis paltas įprastomis aplinkybėmis čia būtųsuprantamas kaip individualizuojamoji apibrėžiamoji deskripcija: iškeleto turimų paltų subjektas apsirengia tą, kurį galima identifikuotipagal juodą spalvą.Tačiau įsivaizduokime situaciją žmogaus, kuris visadaturi du paltus – vieną juodą, kitą mėlyną. Juodajam paltui susidėvėjusjis gali pasakyti:(42) Turiu nusipirkti naują juodąjį paltą.Toks pasakymas, nors ir neįprastas, yra nesunkiai interpretuojamas.Kitomis aplinkybėmis įprastesnė modifikacinio junginio forma būtųnaują juodą paltą, su neapibrėžiamąja deskripcija. Jeigu čia pavartotaapibrėžiamoji forma, tai gali reikšti tik viena, kad juodasis paltas yrapastovios situacijos elementas, identifikuojamas tik pagal spalvą irpriešinamas kitokios spalvos turimiems paltams. Šis pasakymas leidžiaatkurti situaciją, kurioje juodasis paltas yra pastovus elementas ribotojekalbančiojo turimų paltų aibėje. Tokiu atveju apibrėžiamoji deskripcijayra generinė: ji jungia unikalumo požymį su skirtingų laiko planų sąlygojamosskirtingos referencijos galimybe. Tai paaiškina apibrėžiamąjądeskripciją apimančio daiktavardinio junginio neapibrėžtumą: vienamelaiko plane galiojantis referento unikalumas neprieštarauja kitame laikoplane reiškiamam neapibrėžtumui.Sakinys nebūtų toks neįprastas, jeigu juodojo palto sąvoka įprastojepaltų klasifikacijoje užimtų atskirą vietą (pavyzdžiui, kaip milinė). Tokiu

28 1 Apibrėžtumo kategorijaatveju juodasis paltas įgytų terminologinio junginio statusą, panašiai kaipjuodasis strazdas, rudoji lapė ir pan. Tokiems terminologiniams junginiamstaip pat būdinga neapibrėžto vartojimo galimybė:(43) Miške gal pamatysi kokią rudąją lapę.(44) Mūsu dārzā auksto laiku pavadīja divi pelēkie strazdi, viens melnaisstrazds, ziemas žubītes, ... [Int]‚Mūsų sode šaltąjį metų laiką praleido du pilkieji strazdai, vienasjuodasis strazdas, žieminės ...‘Rudą spalvą suvokus kaip atsitiktinę individualios lapės savybę, rudoji lapėbūtų individualizuojamoji apibrėžiamoji deskripcija, spalvos pagrinduišskirianti indivualią lapę iš ribotos lapių aibės, ir tokia apibrėžiamojideskripcija būtų nesuderinama su neapibrėžtumu, reiškiamu sakinyje (43).Tačiau pasakymas rudoji lapė nėra tokio pat tipo generinė apibrėžiamojideskripcija kaip sakinyje (42). Apibrėžimas rudoji lapė iš prigimties yratipo apibūdinimas. Būdvardis ir čia pateikia apibrėžiamąją deskripciją,tačiau unikalusis referentas šiuo atveju yra potipis, identifikuojamasįvardijamo diferencinio požymio – spalvos – pagrindu. Tokią apibrėžiamąjądeskripciją čia norėtume pavadinti taksonomine. Generiniuosepasakymuose – kalbant apie gyvūnų rūšis ir porūšius – daiktavardinisjunginys rudoji lapė visada yra apibrėžtas, kaip ir kiekviena apibrėžiamojideskripcija. Neapibrėžtumas gali atsirasti perkeliant šį junginį iš taksonominioį individualųjį referencijos lygmenį. Rudoji lapė tokiu atveju galireikšti „kažkoks (koks nors) rudosios lapės porūšio atstovas“. Paprastaitoks perkėlimas nėra formaliai žymėtas: daiktavardis lapė turi tą pačiąformą, ar jis vartojamas taksonomiškai (lapė yra plėšrūnas) ar su individoreferencija (pro šalį bėgo lapė). Junginyje rudoji lapė taksonominiu lygmeniugaliojantis apibrėžtumas yra savotiškai užkonservuotas, kadangi porūšiopavadinimas turi apibrėžiamosios deskripcijos gramatinius požymius.Galiausiai reikėtų trumpai aptarti atvejus, kai apibrėžiamoji būdvardžioforma vartojama daiktavardiškai (išrinktasis, jaunoji, Aukščiausiasisir pan.). Savaime suprantama, kad būna atvejų, kai vienas būdvardis, bedaiktavardžio, pateikia neapibrėžiamąją arba apibrėžiamąją deskripciją:maži ir dideli ‚vaikai ir suaugę žmonės‘, išrinktieji‚ tie, kurie yra išrinkti‘.Tokiais atvejais prie būdvardžio formos priaugęs įvardis iš pradžių atlikoveikiausiai ne tik apibrėžtumo rodiklio funkciją, bet ir, kaip pagrindinis

1.6 Apibrėžiamieji būdvardžiai29dėmuo, užėmė daiktavardžio vietą junginyje, kuriame modifikatoriumiėjo būdvardis, pvz., išrinktas-jis ‚tas, kuris išrinktas‘ (plg. anglų the chosenone). Prie tokio pagrindinio dėmens galėjo prisikabinti ir kitokie modifikatoriai,ne tik būdvardžiai, plg. senųjų raštų danguję-jis ‚kuris yradanguje‘. Daiktavardiškai vartojama apibrėžiamoji būdvardžio formaturi apibrėžiamosios deskripcijos vertę. Panašiai kaip „terminologinių“junginių atvejų (rudoji lapė ir pan.), ir daiktavardiškai vartojamasbūdvardis gali koduoti generinį apibrėžtumą, t. y., reikšti taksonominęapibrėžiamąją deskripciją, pvz., išrinktieji = ‚tie, kurie išrinkti‘. Šis apibrėžtumasgali likti užkonservuotas pseudo-taksonominės vartosenosatveju: tokiu būdu randasi neapibrėžtų daiktavardiškai vartojamų apibrėžiamųjųbūdvardžių atvejų, pvz.:(45) Tie ir vienkārši cilvēki, nevis kaut kādi tur izredzētie.(46) Tai yra paprasti žmonės, ne kokie nors išrinktieji.Čia pateikta apibrėžiamųjų būdvardžių vartojimo apybraiža yrašiek tiek idealizuota. Dabartinėje šnekamojoje kalboje, kaip žinoma,apibrėžiamieji būdvardžiai yra mažai vartojami, todėl čia suformuluotosapibrėžiamųjų ir neapibrėžiamųjų būdvardžių priešpriešos praktikojegali pasireikšti ne visai nuosekliai.Norėtųsi čia dar trumpam grįžti prie aukščiau (1.2) iškelto klausimo:kaip turėtų būti aiškinamas apibrėžtumo rodiklio suaugimas su būdvardžioforma? Kaip jau buvo minėta, jo pozicijos įvairavimas kadaise turėjobūti susijęs su Wackernagelio dėsniu, bet visose slavų ir baltų kalbose,kur yra išlikę šio dėsnio veikimo pėdsakų, vėliau atsirado tokios laisvėsribojimų: bulgarų kalboje apibrėžtumo rodiklis dedamas ne po pirmojunginio žodžio, o po viso būdvardinio junginio, pvz. mnogo chubavijatgrad ‚the very beautiful city‘ (t. y. [mnogo chubavij-]at grad) (Lyons 1999:74). Reikia manyti, kad apibrėžtumo rodiklio sąsaja su būdvardžiu baltųir slavų kalbose nėra atsitiktinė, o remiasi tam tikra kalbos logika.Mat tokiuose jungiuose kaip gražus miestas (gražus-is miestas) būtentbūdvardis iš neapibrėžiamosios deskripcijos padaro apibrėžiamąją taprasme, kad būdvardžio reiškiamo požymio turėtojas suvokiamas kaipunikalus. Bet šis dalykas dar nėra pakankamas pagrindas apibrėžtumokategoriją priskirti būdvardžiui, nes galiausiai ne požymiui, o daiktuipriskiriamas unikalumas.

30 1 Apibrėžtumo kategorija1.7. Apibrėžtumo efektaiŠis terminas taikomas tiems atvejams, kai „tam tikros pozicijos arbakontekstai sakiniuose ar pasakymuose reikalauja, kad ten pavartotasdaiktavardis turėtų tam tikrą požymio [± apibrėžtas] vertę arba būtųatitinkamai interpretuojamas“ (Lyons 1999: 227). Lietuvių kalba, išskyruskai kuriuos junginius su būdvardžiais, neturi reguliaraus gramatinioapibrėžtumo žymėjimo, ir gali pasirodyti, kad apibrėžtumo reikšmėgramatiniam aprašui ribojasi apibrėžtumo efektais. Ryškiausias atvejisyra, kai su įvykio veikslo veiksmažodžiais kai kurie objektai yra interpretuojamikaip apibrėžti:(47) Jau išgėriau arbatą.(48) Šis architektas pastatė namus.Neapibrėžti šių sakinių atitikmenys turėtų neapibrėžto kiekio kilmininkusarba kitokius kvantifikatorius:(49) Jau išgėriau arbatos.(50) Šis architektas pastatė kelis namus.Įvykio veikslo veiksmažodžių semantika reikalauja objekto kvantifikavimo.Jeigu eksplicitiškai kvantifikatorius nėra pateikiamas irnevartojamas neapibrėžtą kvantifikaciją reiškiantis „neapibrėžto kiekiokilmininkas“ (išgėriau arbatos), objektas interpretuojamas kaip apibrėžtas,t. y. automatiškai taikoma inkliuzyvinė interpretacija.Kiti apibrėžtumo efektai pastebimi žodžių tvarkos modeliuose.Intranzityvinėse struktūrose, kurių predikatai gali būti interpretuojamiegzistenciškai (pasirodyti, atsirasti, ateiti...), pirmą sakinio poziciją(veiksnio ar temos) užimantys vardažodžiai dažnai interpretuojamikaip apibrėžti. Čia žymėjimas yra dvigubas: be žodžių tvarkos prieapibrėžtumo efekto dar prisideda žymėjimas linksniais – vardininkasvietoj kilmininko (apie apibrėžtumo reikšmę intranzityvinio subjektožymėjimui žr. Semėnienė 2005: 73tt):(51) Svečiai atėjo.(52) Atėjo svečių.

1.8 Išvados311.8. IšvadosNetikslu būtų teigti, kad minėti morfosintaksiniai ir žodžių tvarkosdėsningumai reiškia apibrėžtumą, nes jie reiškia ką kitą, jeigu apskritaireiškia. Tiesa, sakinio (49) kilmininkas reiškia neapibrėžtą kiekį, betsakinio (47) galininkas pats savaime nereiškia apibrėžtos kvantifikacijos;mat tas pats galininkas vartojamas, kai daiktavardis suvokiamasgeneriškai ir apie jokią kvantifikaciją negali būti kalbos, plg.:(53) Aš geriu tik arbatą, kavos nemėgstu.Be to, apibrėžtumo efektas nepasireiškia su eigos veikslo veiksmažodžiais:(54) Kaip tik geriu arbatą.Kadangi įvykio veikslo veiksmažodžio semantika reikalauja objekto(ar subjekto) kvantifikavimo (plg. Holvoet, Čižik 2004: 149–150), jį teikia:(i) neapibrėžto kiekio kilmininkas; (ii) eksplicitinis kvantifikatorius,pvz., puodukas arbatos; (iii) apibrėžtumo efektą duodanti inkliuzyvinėstruktūrinių linksnių interpretacija.Lygindami sakinius (51) ir (52) galime įžvelgti ir aktualiosios skaidosįtaką apibrėžtumui: sakinyje (51) apibrėžtumas (kuris gali būti susijęssu tokia eksplicitiškai neišreikšta apibrėžiamąja deskripcija, kaip svečiai,kurie buvo pakviesti arba kurie buvo laukiami) suteikia daiktavardžiui didesnįinherentinio temiškumo laipsnį (plg. Holvoet 2003: 86tt) ir leidžiajam užimti teminę poziciją.Akivaizdu, kad čia minėtais atvejais sunku būtų kalbėti apie savarankiškąapibrėžtumo kategorijos raišką: apibrėžtumas čia reiškiasisąveikaudamas su kitomis gramatinėmis kategorijomis (faktiškai jisyra pastarųjų implikuojamas). Vis dėlto norint paaiškinti tokius reiškinius(kad ir pačią kategorijų sąveiką) logiškiau daryti prielaidą, kadapibrėžtumo kategorija yra daiktavardinio junginio gramatikos dalis,negu šią kategoriją laikyti grynai pragmatine.Straipsnio pabaigoje belieka atsakyti į klausimą: ar lietuvių kalbai būdingagramatinė apibrėžtumo kategorija? Pradžioje pastebėjome, kadapibrėžtumas kaip pragmatinis (diskurso) reiškinys yra universalus. Ar

32 1 Apibrėžtumo kategorijaiš to išplaukia ir gramatinio apibrėžtumo universalumas? Žinomiausiosknygos apie apibrėžtumą autoriaus nuomone (Lyons 1999: 340), ne visoskalbos šią kategoriją turi; universalusis apibrėžtumas, anot jo, yra pragmatinis,ne gramatinis reiškinys. Nesigilinant į teorines implikacijas,kurias Lyonsas su šiuo klausimu sieja 10 , tenka pastebėti, kad lietuviųkalbos gramatinis aprašas be apibrėžtumo sąvokos neišsiverčia, norsšios kategorijos gramatinė raiška nėra tokia reguliari, ir lietuviams ganasunku perprasti kitų kalbų stipriau sugramatintą apibrėžtumo raišką.Taigi lietuvių kalboje pagrindinė gramatinė apibrėžtumo kategorijosraiškos priemonė yra apibrėžiamieji būdvardžiai. Be to, gramatiškai šikategorija pasireiškia morfosintaksiniais ir sintaksiniais apibrėžtumoefektais, kylančiais iš jos sąveikos su kitomis kategorijomis.10Lyonsas pritaria naujesniuose generatyvinės gramatikos variantuose skelbiamam požiūriui, kaddeterminantai yra pagrindiniai dėmenys, valdantys daiktavardinius junginius; apibrėžtas daiktavardinisjunginys (NP) pagal šią teoriją įeina į determinantinį junginį (DP). Laikantis šio požiūriotenka konstatuoti, kad gramatinę apibrėžtumo kategoriją turinčių ir jos neturinčių kalbų sintaksinėsstruktūros skiriasi, mat pirmosios turi determinantinius junginius, o pastarosios ne. Šio rinkinioautorių determinantinių junginių teorija buvo atmesta kaip intuityviai neįtikinanti (Holvoet,Judžentis 2005: 33), todėl klausimas dėl apibrėžtumo universalumo mums neturi tų implikacijų,kurias jis turi Lyonsui.