Interviu su keliautoju

„Kelionės yra gyvenimo universitetas“Iki mokslo metų pabaigos likus voskelioms akimirkoms ne vieno gimnazistogalvą vis dažniau aplanko mintys,susijusios su vasaros planais. Jūs klausiate,kaip prasmingai praleisti vasarą? Manosiūloma alternatyva gulėjimui ant sofos –kelionės. Tad nusprendžiau pakalbinti„užkietėjusį“ keliautoją, fotografą,tinklaraštininką bei visapusiškai aktyviąasmenybę, Panevėžio Juozo Balčikoniogimnazijos abiturientą Paulių Pečiūrą.Nuotraukoje Paulius PečiūraSakyk, Pauliau, ar seniai „sergi“ kelionių liga? Gal pameni, kas turėjo tam įtakos?Su šeima keliaudavome nuo pat mažens, tad kelionės nebuvo svetimos ir vaikystėje. Jei gerai pamenu,pirmą kartą be tėvų į užsienį su turistine grupe išvykau būdamas pradinių klasių mokinys. Bėgo metai, o aš irtoliau keliavau, vienaip ar kitaip. Tačiau požiūrį į keliones pakeitė vienas miesto centre sutiktas vaikinas išPrancūzijos. Keistai susiklosčius įvykiams, jis pas mane apsigyveno tris dienas – nereikėjo nė keliauti, kadsuprasčiau, ką reiškia pažinti svetimą kultūrą. Būtent jis ir augino norą keliauti vis daugiau ir daugiau. Beabejonės, kai kurie filmai ir knygos apie keliones taip pat turėjo įtakos mano troškimui dažnai palikti namus.Kokį keliavimo būdą renkiesi dažniausiai ir koks visgi labiausiai priimtinas?Dažniausiai keliauju stabdydamas pakeleivingus automobilius – „tranzuodamas“. Apylinkių pažinimuinėra nieko geriau negu kelionė dviračiu, o pasiekti atokesnes vietas galima ir lėktuvu. Tačiau galiu teigti, joglabiausiai patinka „ tranzuoti“.Kokie yra tokio keliavimo būdo pavojai ir privalumai?Pirmiausia, „tranzavimas“ yra kartu ir labai nenuspėjamas, ir labai prognozuojamas dalykas. Popirmųjų nukeliautų dešimties tūkstančių kilometrų autostopu jau žinai, ko tikėtis ir ką daryti, jog kelionėneprailgtų. Įdomiausia yra tai, kad sutinki begalę skirtingų žmonių. Visi jie turi ką papasakoti, nes dažniausiaisustoja komunikabilūs ir draugiški žmonės. Atvirumas bei žmonių įvairovė – būtent tai „ tranzuojant“ irsukelia daugiausia džiaugsmo. Nereikėtų užmiršti ir kelionės kainos. Taip, yra daugybė avialinijų pasiūlymų,kuomet nuskristi į norimą šalį galima labai pigiai, tačiau lėktuvas nenusileis kaimelyje, kuriame namų kiekįgalima suskaičiuoti rankų ir kojų pirštais. Taigi, vietoj to, jog pasiekčiau svečią šalį greitai, aš geriau užtruksiušiek tiek daugiau laiko, patirsiu daugiau malonumo tai darydamas bei sutaupysiu pinigų kitai kelionei. Kitavertus, daugumai žmonių „tranzavimas“ siejasi su pavojais ir rizika. Nepaneigsiu to, jog tiek Lietuvoje, tiekkitose šalyse buvo įvykių, kurie ilgai išlieka atmintyje. Dažnai „tranzavimą“ lyginu su tiesiog išgyvenimugatvėje. Tai iš tiesų yra labai panašu - sutinki daugybę žmonių, ir ne visuomet jų ketinimai yra geri. Betvienaip ar kitaip šie nelaimingi, o kartais ir fatališki, įvykiai nutinka itin retai.Ar minusai nenusveria pliusų? Kodėl taip manai?„Tranzavimas“ gali būti ne tik pavojingas, dažniausiai jis yra gana mistiškas, ypač pradedantiesiemskeliauti. Nelengva įspėti, kiek laiko užtruksi kelionėje, ar kur teks miegoti. Tačiau tai mane žavi. Rizika ir

pavojai išlieka, tačiau esu gana optimistiškai nusiteikęs ir, kai iškeliu koją iš namų, esu įsitikinęs, jog viskasbus gerai. Tai išmoko ne tik optimizmo, bet ir pasitikėjimo žmonėmis.Kokia buvo netikėčiausia vieta, kurioje teko miegoti?O jų tikrai ne viena. Netgi sunku būtų kurią nors vieną išskirti. Pirmą kartą miegant pakelėje tai atrodolabai įspūdingai, tačiau prie to pripranti. Būna ir tokių atvejų, kuomet sulauki pasiūlymų miegoti pasnepažįstamus žmones. Kiekvieną kartą būna netikėta ir malonu, kai susipažįsti ne vien tik su žmonių išore, betesi įsileidžiamas ir į asmeninę erdvę, – taip gali geriau susipažinti su skirtingais žmonėmis, kultūromis.Tuomet esi itin laimingas ir dėl to, kad turi stogą virš galvos, ir, kas kartais svarbiausia, – dušą, o kaipnetikėčiausią vietą galėčiau įvardyti tą, kai kartą teko miegoti ant buvusio fabriko stogo miesto centre.Galbūt vedi kelionių užrašus ir galėtum trumpai papasakoti, ką į juos rašai?Labai retai nutinka, kada jų nevedu. Anksčiau galvodavau, jog užtenka parsivežti „šūsnį“ nuotraukų irto užtenka. Tačiau nuotraukos primena tik dokumentą, nes jos nekalba. Mano užrašuose yra visko, nuo citatųiki faktų, kada ir ką aplankėme (tai itin praverčia, kai grįžęs nori kam nors papasakoti apie kelionę ar jąaprašyti detaliau). Tačiau man kelionės nėra tik laisvalaikio praleidimo būdas. Kelionės dažniausiai būnadinamiškos, jų metu atrandu naujų dvasinių dalykų, kuriuos visuomet užrašau. Kartais tai nebūna reikšmingair praėjus metams po grįžimo, o kiti - itin svarbūs. Jei atvirai, jau geriau pamesčiau pasą, negu užrašų knygelę.Kokius patarimus galėtumei duoti keliaujantiems autostopu?Svarbiausia yra gerbti save ir kitus. Vairuotojai sustoja dažniausiai dėl dviejų priežasčių: norėdamipraskaidrinti kelionę arba dėl to, jog jie patys anksčiau „tranzuodavo“ ir žino, ką reiškia stovėti „ant kelio“.Patarčiau palaikyti pokalbį, stengtis netrukdyti kitiems keleiviams bei būti mandagiam, o ne miegoti ar tylėti.Palaikyti higieną svarbu ne vien dėl savęs, tačiau ir dėl sustojusių vairuotojų – juk smirdintis ar nešvarusžmogus tikrai nekelia žavesio. Nerekomenduoju „tranzuoti“ ten, kur kyla pavojus stabdantiems arvairuotojams. Tai galioja autostradose, kur pėstiesiems vaikščioti yra draudžiama. Kita vertus, neneigsiu, jogkartais tai daryti tenka. Apie techninius dalykus neišsiplėsiu. Yra daugybė įvairiausių patarimų, kur geriausiastabdyti automobilius (tai dažnai priklauso nuo šalies, transporto kiekio, paros meto ir t.t.), o kuprinės turinysyra itin asmeniškas dalykas. Faktas, jog pirmųjų kelionių metu daugumos daiktų net neprireikia. Tačiauniekuomet nereikia užmiršti įsidėti pirmosios pagalbos bei „išgyvenimo“ rinkinėlių, kurie neleis pražūtisusižeidus, pasiklydus ar patekus į kitas ekstremalias situacijas.Kaip pratęstumei sakinį: „Kelionės mus moko...“?Gyventi. Ne be reikalo sakoma, jog kelionės yra gyvenimo universitetas. Manau, kad tai yra vienasgeriausių būdų tobulinti save. Žinoma, gaunama nauda priklauso nuo to, koks keliavimo būdas yrapasirenkamas. Galėčiau teigti tai: kuo „savarankiškesnė“ kelionė - tuo daugiau žinių galima įgyti. Keliaudamipažįstame ne tik svečią šalį, bet ir joms svarbias etines bei kultūrines normas. Kelionės leidžia geriau pažintipatį save, kelionių partnerius. Jų metu galima sustiprėti ir dvasiškai, ir atrasti naujų moralinių vertybių.Su Pauliumi kalbėjo Solveiga Prakapaitė, IVc klasės mokinė