SodininkyStĖ ir darŽininkyStĖ 27(3)

yra virulentiškos Vf geną turinčioms obelims (Parisi ir kt., 1993; Parisi, Lespinasse,1996; Benaouf, Parisi, 2000), tapo akivaizdu, kad didelis aukšliagrybio V. inaequalisgenetinis kintamumas greitai gali įveikti plačiai išplitusias atsparumo formas, besiremiančiasvieno geno pagrindu. Vf geno sąlygojamo atsparumo panaudojimo rezultataiparodė, kad selekcijos strategija privalo būti pagrįsta įvairių atsparumo ligoms genųpanaudojimu – ilgalaikį atsparumą rauplėms gali užtikrinti tik „piramidinė“ keletodidesniu ar mažesniu atsparumo efektyvumu pasižyminčių genų sąveika (McDonald,Linde, 2002 a; McDonald, Linde, 2002 b). Tuomet tikimybė, kad atsiras nauja patogenovirulentinė rasė, galinti įveikti keletą apsaugos mechanizmų vienu metu, yra žymiaimažesnė. „Piramidinei“ genų sąveikai viename genotipe sudaryti panaudotinas efektyviąapsaugą 1–5 rasėms užtikrinantis Vf genas, kuris gali būti jungiamas su keletukitų monogeninio atsparumo genų (pavyzdžiui, Va, Vb, Vm ar Vr) arba su poligeninioatsparumo genais.„Piramidinės“ genų sąveikos principas gali būti taikomas ir platesniame atsparumoligoms kontekste, pavyzdžiui, panaudojant atsparumo miltligei (Pl1 ir Pl2) ar degligeigenus. Vokietijoje Pillnitzo tyrimų stotyje yra sukurtos veislės ‘Rebella’, ‘Regine’ irkitos, kurioms būdingas atsparumas keliems patogenams (Fischer ir kt., 2003).Kuriant „piramidinę“ atsparumo genų panaudojimo strategiją, yra svarbu ištirtiobels genomui būdingus atsparumo arba dalinio atsparumo genus, surasti naujusatsparumo genus, būdingus laukinės obels rūšims, kurios gali būti panaudotos kaipatsparumo genų donorai selekcijos programose. Kadangi keleto obelų genų jungimasvienoje veislėje tradiciniais selekcijos metodais yra ilgas ir sudėtingas procesas, būtinapasitelkti modernius molekulinės biologijos metodus atliekant atsparumo genųlokalizaciją genetiniuose obels žemėlapiuose, kuriant molekulinius žymenis, kuriesudarytų galimybę kryptingiau atrinkti tėvines formas ir kryptingai vykdyti palikuoniųatranką.Molekulinės biologijos metodai obelų selekcijoje. Pastarąjįdešimtmetį tradicinės obelų selekcijos programų galimybes praplėtė molekulinės biologijosmetodų taikymas (apžvelgta – de Vienne ir kt., 2003; Sansavini ir kt., 2004)).Norint tiesiogiai įvertinti DNR sekų sudėtį, nereikia laukti jų koduojamų fenotipo požymiųpasireiškimo, todėl tokių metodų taikymas įgalina efektyviai pagreitinti pageidaujamuspožymius turinčių palikuonių atranką. Tokiu atveju netiesioginė požymiųanalizė, panaudojant molekulinius žymenis, efektyviai įvertina fenotipą sąlygojančiusgenetinius veiksnius ir yra ypač naudinga nustatant sunkiai vertinamus požymius aridentifikuojant genus, kuriems tyrimų sąlygomis nebūdingi fenotipo požymiai (pavyzdžiui,kai kryžminimuose naudojamas daugiau nei vienas atsparumo tam tikram patogenuigenas – atsparus fenotipas bus būdingas palikuonims, paveldėjusiems tiek vieną,tiek ir daugiau atsparumo genų). Atranka ankstyvu augalų ontogenezės tarpsniu turilabai didelę reikšmę vertinant požymius, kurie pasireiškia tik augalo brandos tarpsniu.Molekulinių žymenų metodai sparčiai tobulėja ir jų taikymo obelų tyrimamsgalimybės didėja pastaraisiais metais. Tokių žymenų panaudojimui reikia sukurtipriemones, kurios įgalintų atskirti pageidautinus ir nepageidautinus tam tikro požymioalelius. Todėl yra atliekami požymius sąlygojančių genetinių pagrindų tyrimai irkuriami juos identifikuojantys molekuliniai žymenys. Funkciniai žymenys yra susijęsu koduojančia genomo seka. DNR duomenų bazėse yra paskelbta per 150 tūkst.67