SodininkyStĖ ir darŽininkyStĖ 27(3)

technologijos laboratorijoje, Augalų fiziologijos laboratorijoje bei LŽI Agrocheminiųtyrimų centre.Duomenų patikimumas įvertintas dispersinės analizės metodu, naudojant programą„Anova“, ryšys tarp atskirų rodiklių – koreliacinės-regresinės analizės, tarpusavioryšių pobūdis ir stiprumas – statistinės takų koeficientų analizės metodais, naudojantprogramą „Stat_eng“ (Tarakanovas, Raudonius, 2003). Kai kurie duomenys matematiškaiapdoroti „Microsoft Excel“ programa.Bandymų laukų dirvožemiai – velėniniai glėjiški pajaurėję (VG 1j) (pagal naująjądirvožemių klasifikaciją – karbonatingieji sekliai glėjiški išplautžemiai – IDg8-k(Calc(ar)i / Epihypogleyc Luvisols – LVg-p-w-cc), gerai sukultūrinti, pagal granuliometrinęsudėtį – priesmėliai arba lengvi priemoliai ant lengvų ar vidutinio sunkumopriemolių. Dirvožemio armuo – 22–28 cm storio. Visais tyrimų metais dirvožemiaibuvo neutralios arba šarminės reakcijos (pH KCl6,8–7,9), mažo ar vidutinio humusingumo(1,5–2,8 %), fosforingi arba didelio fosforingumo (181–380 mg kg -1 ), nuo mažo(100 mg kg -1 ) iki didelio (259 mg kg -1 ) kalingumo, bet daugeliu atvejų mažo (31–60 kg ha -1 ), kartais vidutinio (61–90 kg ha -1 ) azotingumo ir turintys daug kalcio irmagnio.Meteorologinės sąlygos. Normaliai šilti buvo 1996, 1998 ir 2005 m. vegetacijoslaikotarpiai, šiltesni nei daugiamečiai vidutiniai oro temperatūros rodikliaibuvo 1988, 1989, 1992, 1995, 1997, 2006 metų vegetacijos laikotarpiais. Karšta buvo1994, 1999, 2001 ir 2002 m., o vėsu – 1990, 2004 ir 2007 m. vegetacijos laikotarpiu.Normaliai drėgni buvo 1996, 1997, 2000, 2003 m., sausi – 1988, 1991,1992, 1994,1995, 1998, 1999, 2002 ir 2005 m., šlapi – 1989, 1990, 2001, 2004, 2006 ir 2007 m.vegetacijos laikotarpiai.Rezultatai ir jų aptarimas. Apibendrinti tiksliųjų ir gamybinių tyrimų duomenys(Staugaitis, 1997 b) parodė, kad pavasarį mineralinio azoto kiekis dirvožemyjedaugiausia priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, agrometeorologiniųsąlygų, buvusio priešsėlio ir organinių trąšų, vasarą – nuo suintensyvėjusios mikroorganizmųveiklos, rudenį – nuo to, kuri daržovių rūšis auginta ir kokia joms azotonorma skirta. Priesmėliuose mineralinio azoto yra 22 %, o priemoliuose – 50 ir 55 %daugiau negu smėlio dirvožemiuose. Mineralinio azoto mažėja dirvožemio sluosniuigilėjant ir jo kiekio svyravimai daug priklauso nuo nitratinio, o mažiau nuo amoniakinioazoto kiekio. Daugiausia azoto lieka po svogūnų auginimo, daug – po morkų,mažiausiai – po vėlyvųjų kopūstų. Didesni jo kiekiai dirvožemyje randami, jei buvotręšta didesnėmis, negu reikėjo augalų derliui išauginti, azoto normomis.Kopūstinės daržovės. Kopūstams azotas labai svarbus. Netgi ir nedidelisšio mitybos elemento trūkumas labai sumažina derlingumą, o dėl jo pertekliaus pablogėjaderliaus kokybė ir laikymasis sandėliuojant. Tyrimai, vykdyti 1982–1984 m.Vilniaus rajono Maišiagalos daržininkystės ūkyje, 1986–1989 m. – LSDI ir Lietuvosspecializuotuose daržininkystės ūkiuose, esančiuose įvairiose klimato zonose, tręšiant60 t ha -1 mėšlo, parodė, kad kopūstams rekomenduojama N 180norma (Jurkšaitis,Lankauskas, 1991; Staugaitis, Putelis, 1993; Staugaitis ir kt., 1993; Staugaitis, 1997 a).Taip tręšiant, gautas didžiausias derliaus priedas, geriausia standartinio derliaus išeigair kopūstai geriausiai išsilaikė rudens ir žiemos laikotarpiu. Išaiškinta, kad fosforo trąšomisnetręšiama, kai dirvožemyje yra 500–700 mg kg -1 judriojo fosforo (Jurkšaitis,217