SodininkyStĖ ir darŽininkyStĖ 27(3)

UDK 634/635 (06)Redaktorių kolegijaEditorial BoardDoc. dr. Česlovas BOBINAS – pirmininkas (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija),prof. habil. dr. Pavelas DUCHOVSKIS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija),dr. Edite KAUFMANE (Latvija, Dobelės sodo augalų selekcijos stotis,biomedicinos mokslai, biologija),dr. Aleksandras KMITAS (LŽŪU, biomedicinos mokslai, agronomija),dr. Laimutis RAUDONIS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija),prof. habil. dr. Vidmantas STANYS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija),prof. habil. dr. Andrzej SADOWSKI (Varрuvos ŽŪA, biomedicinos mokslai, agronomija),dr. Audrius SASNAUSKAS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija),prof. habil. dr. Algirdas SLIESARAVIČIUS (LŽŪU, biomedicinos mokslai, agronomija).Redakcinė mokslinė tarybaEditorial Scientific CouncilDoc. dr. Česlovas BOBINAS – pirmininkas (Lietuva),prof. habil. dr. Pavelas DUCHOVSKIS (Lietuva), dr. Kalju KASK (Estija),dr. Edite KAUFMANE (Latvija), prof. habil. dr. Zdzisław KAWECKI (Lenkija),prof. habil.dr. Albinas LUGAUSKAS (Lietuva), habil. dr. Maria LEJA (Lenkija),prof. habil. dr. Lech MICHALCZUK (Lenkija), prof. habil. dr. Andrzej SADOWSKI (Lenkija),dr. Audrius SASNAUSKAS (Lietuva), prof. dr. Ala SILAJEVA (Ukraina),prof. habil. dr. Algirdas SLIESARAVIČIUS (Lietuva),prof. habil. dr. Vidmantas STANYS (Lietuva),prof. dr. Viktor TRAJKOVSKI (Švedija).Redakcijos adresas:Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutasLT-54333 Babtai, Kauno r.Tel. (8 37) 55 52 10Faksas (8 37) 55 51 76El. paštas institutas@lsdi.ltPilnas tekstas http://vddb.library.lt/obj/LT-eLABa-0001:J.02~1983~ISSN_0236-4212Address of the Editorial Office:Lithuanian Institute of HorticultureLT-54333 Babtai, Kaunas district, LithuaniaPhone: +370 37 55 52 10Telefax: +370 37 55 51 76E-mail institutas@lsdi.ltFull text http://vddb.library.lt/obj/LT-eLABa-0001:J.02~1983~ISSN_0236-4212Leidinio adresas internete www.lsdi.ltLeidinys cituojamas CAB Internacional ir VINITI duomenų bazėseISSN 0236-4212 © Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, 2008© Lietuvos žemės ūkio universitetas, 20082

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutomokslinė veikla 1938–2008 m.Česlovas BobinasLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai,Kauno r., el. paštas institutas@lsdi.ltSodininkystės ir daržininkystės planingų mokslinių tyrimų Lietuvoje pradžia reikėtų laikytiSodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties įkūrimą 1938 m. Dotnuvoje. Po dvejų metųši stotis buvo perkelta į Vytėnus, esančius prie Kauno miesto. 1956 m. Vytėnų sodininkystėsir daržininkystės bandymų stotis perduota Lietuvos žemdirbystės mokslinių tyrimų institutopriklausomybėn. Bandymų stočiai išsiplėtus, pasidarė ankšta šalia didelio miesto, todėl 1961–1969 m. Vytėnų bandymų stotis buvo perkelta į naują bazę Babtuose. 1987 m. bandymų stotisreorganizuota į Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą (LSDI).Šiuo metu institute dirba 33 mokslo darbuotojai, iš jų 2 profesoriai habilituoti daktarai, 1docentas, 27 daktarai, doktorantūroje kasmet studijuoja 12–14 doktorantų. Mokslinis darbasorganizuojamas trijuose moksliniuose skyriuose: Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos,Sodininkystės technologijų, Daržininkystės, ir trijose laboratorijose – Augalų apsaugos,Augalų fiziologijos, Biochemijos ir technologijos.Svarbiausios LSDI veiklos kryptys:– plėtoti sodo ir daržo augalų selekcijos, genetikos, biotechnologijos mokslinius pagrindus,kurti naujas sodo ir daržo augalų veisles, kaupti, saugoti ir tirti Lietuvos Respublikosaugalų genofondą;– tirti sodo ir daržo augalų biologinius dėsningumus, modeliuoti kokybę ir produktyvumąlemiančias agrobiologines sistemas;– modeliuoti ir optimizuoti vaisių, uogų ir daržovių perdirbimo procesus ir saugojimobūdus, tirti sodo ir daržo augalų biologiškai aktyvias medžiagas natūralioje ir perdirbtojeprodukcijoje.Reikšminiai žodžiai: Lietuva, sodininkystė, daržininkystė, institutas.Įvadas. Sodininkystė ir daržininkystė Lietuvoje turi senas ir gražias tradicijas.Lietuvos kaime nerasi nė vienos sodybos, kurios nepuoštų didesnis ar mažesnis sodas.Kada vaisius ir daržoves pradėta auginti Lietuvos teritorijoje, tiksliai pasakytinegalima. Pirmosios rašytinės žinios apie Lietuvos sodus yra išlikusios iš XIV a.Informacijos apie Lietuvos sodus ir daržus randama XV–XVII a. dvarų ir palivarkųinventoriaus surašymo knygose, o teisinių sodininkystės žinių – 1529 m. išleistameLietuvos Statute. Jame numatytos baudos už skiepyto medžio nukirtimą arba sugadinimą(Tuinyla, 1974).3

Sodininkystė ir daržininkystė pradėjo smarkiai plėtotis XIX a. antroje pusėjepanaikinus baudžiavą. Praėjusio šimtmečio pabaigoje vaisiai ir uogos iš Lietuvosbuvo eksportuojami į Rygą, Sankt Peterburgą, Vokietiją ir kitas šalis. Dar sparčiau šiosšakos ėmė plėtotis sukūrus Lietuvos Respubliką, priėmus Žemės reformos įstatymą irpradėjus gyventojams keltis į vienkiemius. Iš tų laikų ir liko tradicija prie kiekvienoslietuviškos sodybos sodinti vaismedžius. 1937 m. Lietuvoje buvo 38 tūkst. ha sodų(Kviklys, 1988).Sparčiai besiplėtojančiai sodininkystei ir daržininkystei buvo reikalingi moksliniaipagrindai, todėl tuo metu ir pradėta galvoti apie sodininkystės ir daržininkystėsmokslo įstaigos įkūrimą Lietuvoje.Žemės ūkio tyrimo įstaigos sodininkystės ir daržininkystės sekcijos posėdyje1938 m. kovo 24 d. nutarta Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį organizuotiDotnuvoje, o filialines stotis – Samališkėse ir Joniškėlyje. Šios komisijos sprendimasturėjo įtakos tolesnei sodininkystės ir daržininkystės šakų mokslo plėtotei Lietuvoje,o bandymų stoties įkūrimas buvo planingo sodininkystės ir daržininkystės moksliniotiriamojo darbo pradžia Lietuvoje. Prieš 70 metų įkurta nedidelė bandymų stotis, kuriojeiš pradžių dirbo tik du mokslo darbuotojai, išaugo iki mokslinio tyrimo instituto. Keitėsibandymų stoties vieta, pavaldumas, tačiau nesikeitė svarbiausieji uždaviniai – kartusu kitomis Lietuvos mokslo įstaigomis spręsti pačius aktualiausius sodininkystės irdaržininkystės klausimus.Šiame straipsnyje apžvelgiamas mokslo institucijos kelias, svarbesnieji istoriniaimomentai, atlikti darbai, prisiminti tie, kurie puoselėjo šią instituciją bei įnešė svarųindėlį į sodininkystės ir daržininkystės mokslą Lietuvoje.Instituto istorija. Žemės ūkio ministerijos įsakymu Sodininkystės ir daržininkystėsbandymų stotis įkurta 1938 m. gegužės 1 d. Dotnuvoje, netoli Kėdainių, o josvedėju paskirtas iš stažuotės Latvijoje sugrįžęs K. Bučiūnas. Žemės ūkio akademijosmokslinė taryba 1938 m. birželio 21 d. bandymo stočiai iš savo ūkio paskyrė 22 hažemės ir atskirai esantį 24 ha Valinavos ūkelį su administracinėmis patalpomis irnedideliu inventoriumi. Tačiau Valinava dėl aukšto gruntinio vandens lygio bandymostočiai netiko. Buvo sudarytos autoritetingos komisijos padėčiai tirti. Nors komisijų irŽemės ūkio ministerijos atstovų nuomonės nesutapo, stotį vis dėlto buvo nutarta kurtiValinavoje. Nesutikdamas su tuo, K. Bučiūnas vedėjo pareigų atsisakė. Šias pareigaspradėjo eiti Dotnuvos bandymų stoties vedėjas P. Kadziauskas.Nuo 1938 m. gruodžio 1 d. bandymų stoties vedėjo pareigas perėmė iš stažuotėsDanijoje sugrįžęs J. Paršeliūnas. Pirmiesiems stoties vadovams teko daug rūpintiskuriant bazę, pradedant tyrimus. Jau 1939 m. buvo pasodintas pirmasis obelų veisliųtyrimų sodas. Daržovių veislės pradėtos tirti 1940 m. Prasidėjus sovietų okupacijai,1940 m. lapkričio 24 d. Žemės ūkio komisariato nutarimu bandymų stotis perkelta įVytėnus (prie Kauno). Naujoji bazė atitiko tuometei bandymų stočiai keltus reikalavimus.Buvo numatyta išplėsti sodininkystės, daržininkystės ir sėklininkystės tyrimus,bet užmojus nutraukė karas. Kai 1941 m. okupacinė valdžia iš Žemės ūkio akademijosatleido profesorių S. Nacevičių (Daržininkystės katedros vedėjas, mokomojo daržokūrėjas, fenologijos tyrimų pradininkas), jo pareigos buvo pavestos J. Paršeliūnui,stoties vedėju pradėjo dirbti J. Galinis, o jo ankstesnes pareigas perėmė J. Praškevičius.4

Tiriamasis darbas karo metais susiaurėjo. 1944 m. balandžio mėn. savininkui grąžintasstoties centras – Vytėnai. Kai kurie augalai – vegetatyviniai poskiepiai ir uogakrūmiai –perkelti į Dotnuvą, o medelynas paliktas Vytėnuose. Baigiantis karui, 1944 m. lieposmėn. Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis Vytėnuose vėl atkurta.Žemės ūkio ministerijos 1950 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 428 Vytėnų sodininkystėsir daržininkystės bandymų stotis perėjo Lietuvos TSR Mokslų akademijosžinion. Tuo laikotarpiu ir vėliau bandymų stotyje pradėjo dirbti žinomi mokslininkai –M. Baranauskienė, A. Šidlauskas, I. Štaras, V. Tuinyla, S. Bičkauskienė ir kt. 1953 m.stoties direktoriumi paskirtas buvęs pirmasis stoties vedėjas K. Bučiūnas.1956 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 447 Vytėnųbandymų stotis perėjo Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto (LŽMTI)priklausomybėn. Reorganizavus Valstybinę selekcijos stotį į Vytėnų sodininkystėsir daržininkystės bandymų stotį, iš Dotnuvos buvo perkelta daržo augalų selekcija.Iš Dotnuvos į Vytėnus išvyko dirbti selekcininkai J. Mačys, V. Ozolas, P. Varnas,priimti nauji darbuotojai E. Armolaitis ir A. Misevičiūtė. 1957–1959 m. bandymųstotyje dirbo iš Sibiro grįžęs buvęs Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimo pirmininkasA. Stulginskis. Bandymų stotis turėjo Dūkšto atraminį punktą, kuriame dirboE. Lapinskas ir A. Ryliškis.Vytėnų bandymų stočiai pasidarė ankšta šalia nemažo Kauno miesto, tad pradėtaieškoti naujos vietos mokslinei bazei. 1961 m. stotis pradėta kelti į naująją bazęBabtuose. Nuo 1963 m. pradėjo ir 26 metus jai vadovavo K. Palaima. Jam vadovaujant,naujoje bazėje buvo pastatyti hidroponiniai šiltnamiai, katilinė, išplėsti sodininkystėsir daržininkystės skyriai, įkurti Sodo augalų selekcijos, Sodo agrotechnikos, Daržoviųselekcijos ir sėklininkystės, Lauko daržovių agrotechnikos, Šiltadaržių agrotechnikossektoriai, Biochemijos ir technologijos bei Augalų apsaugos laboratorijos. Daržoviųselekcijos ir agrotechnikos tyrimai pradėti 1964 m. specialiai skirtame 50 ha bandymųlauke. 1969 m. pastatytas bandymų stoties administracinis-laboratorinis pastatas, įBabtus iš Vytėnų perkelti visi padaliniai.Tolesnei bandymų stoties veiklai turėjo įtakos spartūs verslinės sodininkystės irdaržininkystės plėtros tempai, didėjantis mokslo poreikis ir ypač – tuometės administracijospastangos stiprinti materialinę bazę. Buvo modernizuojamos senos irkuriamos naujos laboratorijos. Įrengtos Meristeminė, Vaisių ir daržovių laikymo irperdirbimo laboratorijos, pastatyta Imuniteto laboratorija, skirtas specialus bandymųlaukas laistomajai sodininkystei. Iš Mokslo ir technikos komiteto nuolat gaunant lėšųpapildomiems užsakomiesiems tyrimams, augo mokslinių tyrimų apimtis ir darbuotojųskaičius. 1987 m. stotyje dirbo 63 mokslo darbuotojai. Bandymų stoties statusas nebeatitikoišaugusios mokslinės įstaigos poreikių, todėl 1987 m., Lietuvos žemdirbystėsinstituto tarybai ir direktoriui A. Būdvyčiui pritarus bei palaikant Vaisių ir daržoviųūkio ministerijai ir ministrui V. Einoriui, o vėliau ir Žemės ūkio ministerijai, kreiptasiį Mokslo ir technikos komitetą dėl bandymų stoties reorganizavimo į institutą. LTSRMinistrų Tarybos 1987 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 46 bandymų stotis reorganizuotaį Lietuvos vaisių ir daržovių ūkio mokslinio tyrimo institutą. 1990 m. rugpjūčio 15 d.Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 149 patikslinamas institutopavadinimas – Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas (LSDI). Lietuvos5

Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 59 institutui patvirtintasvalstybinio instituto statusas. Institutas tapo pavaldus Lietuvos Respublikos švietimoir mokslo ministerijai.Institutas šiandien. Pirmasis dešimtmetis buvo reikšmingas ne tik tuo, kad,įgyvendinus Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, institute įtvirtintas savivaldos principas,demokratiniais pagrindais išrinkta Instituto taryba, parengti ir patvirtinti pagrindiniaidokumentai, reglamentuojantys instituto veiklą, bet ir tuo, kad toliau stiprintamaterialinė bazė, o moksliniai tyrimai orientuoti į išsamesnius, fundamentinius tyrimus.Antrasis dešimtmetis institutui buvo svarbus tuo, kad, panaudojant Lietuvos, ovėliau ir ES struktūrinės paramos lėšas, žymiai sustiprinta instituto mokslinė techninėbazė. Kartu su mokslinės techninės bazės modernizavimu vyko labai svarbus kolektyvoatnaujinimo procesas. Baigę doktorantūrą į mokslinę veiklą aktyviai įsitraukėjaunieji mokslininkai. Augalų biotechnologijos laboratorijoje sėkmingai darbuojasiD. Gelvonauskienė, A. Sasnauskas, R. Rugienius; Augalų fiziologijos laboratorijoje– A. Brazaitytė, J. B. Šikšnianienė, G. Samuolienė; Biochemijos ir technologijoslaboratorijoje – E. Dambrauskienė, M. Rubinskienė; Augalų apsaugos laboratorijoje –E. Survilienė, A. Valiuškaitė, L. Raudonis, L. Duchovskienė; Sodininkystės technologijųskyriuje – D. Kviklys, L. Buskienė, N. Kviklienė, J. Lanauskas; Daržininkystėsskyriuje – R. Karklelienė, D. Juškevičienė, D. Kavaliauskaitė.Išaugęs mokslinis potencialas ir pastaraisiais metais sparčiai vykstantis mokslinėstechninės bazės modernizavimas sudaro sąlygas plėtoti taikomuosius ir fundamentiniustyrimus visomis kryptimis, pradedant genų inžinerija, baigiant gatavu perdirbtuproduktu. Visa tai daro institutą išskirtinį – Lietuvoje nėra nė vienos kitos analogiškosmokslo įstaigos, dirbančios taip plačiai, pradedant selekcija, auginimo technologijomis,baigiant gatavu produktu. Neatsitiktinai, vykstant Lietuvos mokslo institutų reformai,2003 m., įvertinus institutų mokslo pasiekimus ir perspektyvas, Lietuvos sodininkystėsir daržininkystės institutui (kartu su Žemdirbystės bei Miškų mokslinio tyrimo institutais)buvo paliktas valstybinio instituto statusas. Visi kiti žemės ūkio institutai tapoLietuvos žemės ūkio universiteto dalimi.Šiuo metu institute dirba 33 mokslo darbuotojai, iš jų 2 profesoriai habilituotidaktarai, 1 docentas, 27 daktarai, doktorantūroje kasmet studijoje 12–14 doktorantų.Mokslinis darbas organizuojamas trijuose moksliniuose skyriuose: Sodo augalų genetikosir biotechnologijos (pavadinimas pakeistas nuo 2003 09 23) – vedėjas prof. habil.dr. V. Stanys, Sodininkystės technologijų – vedėjas dr. N. Uselis, Daržininkystės –vedėjas doc. dr. Č. Bobinas; dviejuose sektoriuose: Daržovių selekcijos – vedėjadr. R. Karklelienė, Daržininkystės technologijų – vedėjas V. Zalatorius; ir trijoselaboratorijose: Augalų apsaugos – vedėjas dr. L. Raudonis, Augalų fiziologijos – vedėjasprof. habil. dr. P. Duchovskis, Biochemijos ir technologijos – vedėjas dr. P. Viškelis.Institutas turi 392 ha ploto eksperimentinę bazę su bandymų lauku, eksperimentiniaisir parodomaisiais sodais, medelynu bei šiltnamiais.6

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. patikslino instituto mokslinės veikloskryptis. Svarbiausios LSDI mokslinės veiklos kryptys šiandien:– plėtoti sodo ir daržo augalų selekcijos, genetikos, biotechnologijos moksliniuspagrindus, kurti naujas sodo ir daržo augalų veisles, kaupti, saugoti ir tirti LietuvosRespublikos augalų genofondą;– tirti sodo ir daržo augalų biologinius dėsningumus, modeliuoti kokybę ir produktyvumąlemiančias agrobiologines sistemas;– modeliuoti ir optimizuoti vaisių, uogų ir daržovių perdirbimo procesus ir saugojimobūdus, tirti sodo ir daržo augalų biologiškai aktyvias medžiagas natūralioje irperdirbtoje produkcijoje.Visos institute sprendžiamos mokslinės problemos sujungtos į šešias kompleksinesprogramas:1 programa. Tirti sodo augalų požymių ir savybių genetinę prigimtį, optimizuotiselekcijos procesą, kurti intensyvios sodininkystės reikalavimus atitinkančias veisles.Vadovas – prof. habil. dr. V. Stanys.2 programa. Tirti sodo augalų biologiją, optimizuoti vaismedžių ir vaiskrūmiųauginimo agrobiologinius parametrus, kurti ir tobulinti moksliškai pagrįstas aukštąsiassodų ir uogynų veisimo ir priežiūros technologijas, užtikrinančias ekonomiškaipagrįstus geros kokybės vaisių ir uogų derlius vidaus rinkai ir eksportui. Vadovas – dr.N. Use1is.3 programa. Plėtoti augalų augimo, vystymosi, morfogenezės, žydėjimo iniciacijosteoriją. Vadovas – prof. habil. dr. P. Duchovskis.4 programa. Tirti daržo augalų požymių bei savybių genetinę prigimtį, optimizuotiselekcijos procesą, kurti rinkos reikalavimus atitinkančias veisles ir hibridus.Vadovas – dr. R. Kark1e1ienė, doc. dr. Č. Bobinas.5 programa. Plėtoti daržininkystės mokslo pagrindus, kurti ir tobulinti integruotasir ekologines daržovių auginimo technologijas. Vadovas – doc. dr. Č. Bobinas.6 programa. Tirti ir tobulinti vaisių, uogų, daržovių ir prieskoninių augalų paruošimo,laikymo bei perdirbimo technologinius procesus. Vadovas – dr. P. Viške1is.Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas glaudžiai bendradarbiauja sukitomis šalies ir užsienio mokslo institucijomis, dalyvauja mokslo ir studijų integracijosprocese. Vykdoma mokslo ir studijų integracija su Lietuvos žemės ūkio universitetu,Vytauto Didžiojo universitetu, Kauno technologijos universitetu.Pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Švedijos pomologiniu mokslo centru,Ulensvango ir Nijos sodo augalų bandymų stotimis Norvegijoje, Grosbereno daržininkystėsir gėlininkyste institutu Vokietijoje, Estijos gamtos mokslų universitetu, LenkijosOlštino Varmijos ir Mazurijos žemės ūkio ir technologijos universitetu, Krokuvos žemėsūkio universitetu, Tailando King Monghut´s technologijos universitetu, Nikitos botanikossodu Ukrainoje, Mordovijos N. P. Ogariovo valstybiniu universitetu, Kaliningradotechnologijos universitetu Rusijoje. Užmegzti ryšiai su Danijos vaisių, daržovių irmaisto institutu, Nyderlandų Vageningeno augalų selekcijos ir reprodukcijos institutu,Vokietijos Bonos universitetu. Su užsienio institucijomis vykdomos daugelio sodoaugalų selekcinės programos, tiriami intensyvių sodų veisimo ir auginimo, vaisių,uogų bei daržovių kokybės klausimai.Nuo 1992 m. institutas yra ISHS (Tarptautinė sodininkystės ir daržininkystės7

mokslo organizacija) ir EUFRIN (Europos mokslo institucijų vaisių tyrimo tinklas)narys, o nuo 1997 m. – Tarptautinės maisto chemijos ir technologijos sąjungos narys.Direktoriaus pavaduotojas mokslui dr. A. Sasnauskas vadovauja uoginių kultūrų veisliųtyrimams Europoje. Dr. D. Kviklys koordinuoja obelų poskiepių tyrimus Europoje.LSDI kasmet vyksta tarptautinės mokslinės, mokslinės–gamybinės konferencijos,seminarai, priimamos ekskursijos, teikiamos konsultacijos, patarimai. Baigti moksliniaitiriamieji darbai apibendrinami monografijose ir periodiniame mokslo žurnale„Sodininkystė ir daržininkystė“, kuris įrašytas į „Lietuvos mokslo tarybos patvirtintątarptautinėse duomenų bazėse“ sąrašą. Informacija apie mokslo naujoves skelbiamaknygose, mokslo darbuose, vadovėliuose, žurnaluose, brošiūrose, rekomendacijų knygelėse,populiariuose straipsniuose, mokslo žinios skleidžiamos radijo ir televizijoslaidose, įvairiose parodose ir kituose renginiuose.Institutas glaudžiai bendradarbiauja su Žemės ūkio rūmais, Lietuvos žemės ūkiokonsultavimo tarnyba, sodininkų ir daržininkų asociacijomis ir draugijomis.Svarbesni moksliniai tyrimai 1938–2008 m. Jau pirmose bandymų stoties tyrimųprogramose 1940 ir 1942 m. rašoma apie sėklinių ir vegetatyvinių obelų poskiepiųtyrimus, sodų ir daržovių tręšimo, daržovių laikymo bandymus, augalų sodinimo optimaliųatstumų nustatymą, daržo augalų veislių kūrimą ir kt. (Misevičiūtė, 1960). Tairodo, kad jau tuo metu buvo suformuoti svarbiausieji sodininkystės ir daržininkystėsagrotechnikos uždaviniai, kurie neprarado reikšmės ir dabar.Sodininkystės srityje pirmuosius agrotechninius bandymus po karo pradėjoJ. Praškevičius, vėliau juos tęsė P. Kalkys, K. Bučiūnas. S. Švirinas, E. Armolaitis,P. Petryla. Pirmasis tyrimų etapas – obelų tręšimo, sodo dirvos naudojimo, sodinimoatstumų, poskiepių tyrimo bandymai. Šių tyrimų pagrindu parengtos mokslinės rekomendacijos,kurios buvo pritaikytos 1958 m. pradėjus veisti stambius verslinius sodusLietuvoje. Tolesnis tyrimų etapas yra susijęs su sodų intensyvinimo problemomis.Vykdant obelų tręšimo bandymus, gauta prieštaringų duomenų dėl tręšimo mineralinėmistrąšomis (K. Bučiūnas). Jauno sodo obuolių derlių labai padidino mėšlasarba jo derinys su mineralinėmis trąšomis, bet jau kelerius metus derančiam soduitos pačios trąšos buvo ne tokios efektyvios (Bučiūnas, 1960). Tai buvo netikėti, naujiduomenys, paskatinę iš naujo įvertinti sodų tręšimo rekomendacijas, vaismedžių mitybąkoreguoti pagal lapų analizių duomenis (S. Švagždys).Institute parengtos intensyvių sodų sodinimo sistemos, o pirmuosius sodųkonstrukcijų bandymus atliko P. Kalkys. Juos tęsė E. Armolaitis. Derinant sodinimoatstumus su vainikų formomis bei genėjimu, vaismedžius imta auginti plačiomis irsiauromis juostomis. Pasiūlytas mišrus (mechanizuoto ir rankinio) genėjimo metodas.Lietuvos soduose pradėta auginti obelis be viršūnių, su 3–4 skeletinėmis šakomis,medelių aukštis sumažintas iki 3–3,5 m. Tuo metu tai buvo labai svarbūs tyrimaiintensyvinant pramoninius obelų sodus Lietuvoje (Armolaitis, 1977).Ištyrus sodo dirvos priežiūros būdus, nustatyta, kad juodasis pūdymas bei žolių irherbicidų sistema savo poveikiu derliui yra lygiaverčiai, bet, esant žolynui, lengvesnipriežiūros ir derliaus skynimo darbai (L. Kulikauskas). Piktžolėms naikinti pomedžiuosepasiūlyta herbicidų sistema ir jų naudojimo technologija, taikyti plokščiasroviaipurkštuvų antgaliai arba aplikacijos metodas (A. Kviklys, L. Kulikauskas). Ši pomedžiųpriežiūros sistema išliko iki šių dienų ir sėkmingai taikoma naujuose žemaūgiuose8

soduose (Kulikauskas, 1984).Įvertintas įvairių veislių obelų sėjinukų šaknų atsparumas šalčiui. Sėkliniams poskiepiams,be dažniausiai naudojamo ‘Paprastojo antaninio’, rekomenduoti ‘Popierinio’ir miškinės formos V.9 sėjinukai (S. Švirinas). Ekspediciniu būdu įvertintos Lietuvojeaugančios laukinės kriaušės, atrinkti geriausi sėklinių ir ištvermingų tarpininkų donorai(P. Petryla). Tirdamas sėklinių kriaušių poskiepius, P. Petryla atliko didelį floristinįdarbą, nustatydamas laukinių kriaušių paplitimą įvairiuose Lietuvos rajonuose irgeriausias jų augavietes. Apytiksliais apskaičiavimais, 1965–1971 m. Lietuvoje buvoapie 0,5 mln. laukinių kriaušių. Iš jų, taip pat iš kaimyninėse respublikose labiausiairekomenduojamų poskiepių kriaušėms, buvo atrinkta 279 formų kolekcija, kuri išsaugotaiki šių dienų (Pertyla, 1983).Bandymų stotyje surinkta ir ištirta daugiau kaip 80 formų vegetatyvinių obelųir kriaušių poskiepių. Perspektyviausi pasirodė esantys pusiau žemaūgiai obelųposkiepiai – M.26, MM.106, 54–118, 57–545. Ištirtas obelų auginimas su žemaūgiųposkiepių intarpais, nustatytas optimalus intarpo ilgis, atsakyta į kai kuriuos tokiųvaismedžių sodinimo ir auginimo klausimus (A. Kviklys). Šių tyrimų pagrindu buvoįveisti pirmieji žemaūgiai intensyvūs sodai Lietuvoje, tačiau jie labiau neišplito. Tamturėjo įtakos ypač šalta 1978–1979 m. žiema ir nepakankamas specialistų dėmesys(Kviklys, 1988).Kaip atsparios šalčiui ir su svarainiais gerai suaugančios kaip įskiepiai, atrinktoskriaušės ‘Jūratė’, ‘Sonata’ ir Nr. 31. Tačiau visos vegetatyviai dauginamos svarainioformos Lietuvoje nustatytos kaip neatsparios šalčiui. Ilgalaikės selekcijos dėka atrinktisvarainiai, kurie neįšalo per šalčiausias pastarųjų dešimtmečių žiemas ir šiuometu pradėti jų poskiepių žemaūgėms kriaušėms tyrimai (A. Kviklys, D. Kviklys).Pagal atsparumą šalčiams ir kitas ūkines biologines savybes atrinkti trys svarainiųposkiepiai žemaūgėms kriaušėms, kurie tiriami Nyderlanduose, pasirašyta sutartisdėl jų platinimo Europoje.1966 m. A. Kviklys ir J. Lanauskas pasiūlė vaismedžius akiuoti priglaudimu iršis metodas buvo įdiegtas ne tik Lietuvos, bet ir visuose tuometės Tarybų sąjungosmedelynuose. Tai iš esmės pakeitė skiepų auginimą, padidėjo darbo našumas, osvarbiausia – buvo galima akiuoti plonesnius poskiepius. 1976–1979 m. A. Šumskisparengė originalią obelų ir kriaušių sėklinių poskiepių auginimo technologiją polietileniniuosešiltnamiuose. Šių tyrimų pagrindu buvo parengtos rekomendacijos visaituometei Tarybų Sąjungai (Šumskis, 1986).Naujas agrotechnikos tyrimų etapas prasidėjo devintojo dešimtmečio pradžiojeįkūrus Vaisių ir daržovių ūkio ministeriją. Didžiulis ministerijos dėmesys tolesniamsodininkystės intensyvinimui iškėlė naujus uždavinius mokslui. Pradėti išsamūsobelų derėjimo biologijos tyrimai siekiant išvengti pramečiavimo (A. Lokcikaitė).Išplėsti braškių agrotechnikos tyrimai, sukurta braškių daigų auginimo ankstyvampavasariniam sodinimui technologija (N. Uselis). 1984 m. pradėti platūs serbentųagrotechnikos tyrimai, kuriais remiantis sukurti mechanizuoto serbentų auginimotechnologijos pagrindai, patikslinti mechanizuoto derliaus skynimo reikalavimai,nustatytos tinkamiausios agrotechnikos ir techninės priemonės serbentams veisti irprižiūrėti (S. Kutkevičius). Institute parengtos ir Lietuvoje pradėtos taikyti versliniųsodų mechanizuoto veisimo, sodų veisimo vienamečiais skiepais technologijos, taip9

pat srautinio vaisių skynimo technologija. Įdiegta sodo augalų devirusavimo ir A klasėssodmenų dauginimo sistema.Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, rinkos ekonomikos sąlygomis sodų ir uogynųagrotechnikos bei veislių tyrimai įgavo naują prasmę. Išsiplėtė įvairaus intensyvumobraškynų bei avietynų technologiniai tyrimai (N. Uselis, L. Buskienė). Pastaraisiaismetais ypač daug kas pasikeitė sodų agrotechnikos srityje. Vakarų Europos pavyzdžiupradėti nauji, platūs ir išsamūs obelų veislių, vaismedžių formavimo būdų, sodokonstrukcijų, drėkinimo, mineralinės mitybos tyrimai soduose su pusiau žemaūgiais,žemaūgiais ir nykštukiniais poskiepiais (N. Uselis, V. Žika, D. Kviklys, S. Svagždys,P. Petronis, A. Rašinskienė).Sprendžiant vaisių kokybės gerinimo klausimus, atliekami tręšimo kalciu tyrimai(S. Svagždys, J. Lanauskas, P. Viškelis) bei tobulinami vaisių skynimo laiko nustatymometodai, tikslinamas skynimo laikas (N. Kviklienė). Toliau tęsiami S. Švirino pradėtisodo ir medelyno dirvos gentinio nualinimo tyrimai. Jie reikalingi rekonstruojant senusverslinius sodus į naujus žemaūgius, šiuolaikinės rinkos reikalavimus atitinkančiussodus (J. Lanauskas). Iškilus naujiems reikalavimams sodinukų kokybei, atnaujintibandymai vaismedžių medelyne (D. Kviklys).Pastaraisiais metais Sodininkystės technologijų skyriaus moksliniai tyrimai skirti– tirti sodo augalų biologiją bei optimizuoti vaismedžių ir vaiskrūmių auginimoagrobiologinius parametrus, kurti ir tobulinti moksliškai pagrįstas sodų ir uogynų veisimoir priežiūros technologijas, garantuojančias ekonomiškai pagrįstą geros kokybėsvaisių ir uogų derlių vidaus rinkai ir eksportui.Svarbi LSDI darbo kryptis – sodo augalų introdukcija ir selekcija. Šioje srityjesėkmingai dirbo sodo augalų selekcijos pradininkas I. Štaras, selekcininkai A. Ryliškis,A. Misevičiūtė, A. Lukoševičius, D. Štaraitė-Bulavienė, pomologai V. Tuinyla,A. Bandaravičius.Pirmieji obelų ir kriaušių veislių sodai stotyje įveisti 1946 m. Surinkta ir ištirtadaugiau kaip 1 700 obelų, 596 kriaušių, 323 slyvų, 68 vyšnių, 150 trešnių, 400 juodųjųserbentų, 65 raudonųjų ir baltųjų serbentų, 200 agrastų, 400 braškių, 120 aviečių irretųjų sodo augalų veislių (Misevičiūtė, Lukoševičius, 1988). Šiuo metu LSDI kolekcijojetiriama apie 658 obelų, 195 kriaušių, 63 vyšnių, 81 trešnių, 240 serbentų,162 braškių ir retųjų sodo augalų veislių. Tai viena didžiausių sodo augalų kolekcijųBaltijos šalyse. Institutas dalyvauja Tarptautinio augalų genetinių resursų instituto irŠiaurės šalių genų banko programoje, skirtoje augalų genetiniams ištekliams kauptiir saugoti. Sukauptas genetinis fondas naudojamas sodo augalų selekcijai.Sodo augalų selekciją 1940 m. Birutės kaime prie Kauno pradėjo Ipolitas Štaras.Nuo 1952 m. šį darbą jis tęsė Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje.Kryžminimams buvo parenkamos tolimesnės geografinės kilmės veislės. Vietinėskilmės senos rusiškos obelų veislės, prisitaikiusios prie agroklimato sąlygų, buvonaudojamos kaip motinos. Veislės, introdukuotos iš Vakarų Europos bei Amerikos,pasižymėjo puikia vaisių kokybe, geru laikymusi, kryžminant buvo naudojamos kaiptėvai. I. Štaras išvedė penkias obelų veisles: ‘Vytėnų vasarinis’, ‘Ridas’, ‘Keistutis’,‘Birutės pepinas’ ir ‘Noris’. Vėliau iš I. Štaro palikto fondo atrinkti trys hibridai buvopavadinti tokiais vardais: ‘Auksis’, ‘Vytenis’ ir ‘Štaris’. Pastarųjų veislių obelys10

atsparios rauplėms ir šį požymį perduoda palikuonims (Gelvonauskis, 1998).Aštuntajame dešimtmetyje selekcijoje pradėtos naudoti veislės, pasižyminčiosnedideliu augumu, retesniu vainiku. 1978 m. hibridizacijoje pirmą kartą buvo panaudotiimunūs obelų rauplėms donorai ‘Prima’, ‘Priscila’, SR 0523, OR 33T90 ir kt.,kurie turi Vf, Vm genus. Atrinkti keli hibridai, kurie šiuo metu tiriami pirminio veisliųtyrimo bandymuose. Ši darbą nuo 1985 m. vykdo B. Gelvonauskis.Iki šiol svarbiausias selekcijos tikslas tebėra išvesti ištvermingas žiemą ir atspariasrauplėms veisles. Be to, naujos veislės turi pasižymėti trumpu juvenaliniu periodu,ribotu augumu, kompaktišku ir vidutinio tankumo vainiku, kasmetiniu derėjimu. Jųvaisiai turi būti labai gero skonio ir puikios prekinės išvaizdos.Lietuvoje kriaušių selekciją 1940 m. pradėjo I. Štaras. Nuo 1962 m. kriaušiųselekciją vykdė A. Lukoševičius, o nuo 1995 m. į šį darbą įsitraukė B. Gelvonauskis.Kriaušių selekcijos tikslas – sukurti veisles, ištvermingas žiemą, atsparias rauplėms,anksti pradedančias derėti ir derančias įvairaus vartojimo laiko, geros kokybės vaisiais.LSDI selekcijos darbe panaudojus tarpveislinį kryžminimą, sukurtos kriaušiųveislės ‘Alka’, ‘Alsa’ (I. Štaras. A. Lukoševičius) ‘Alna’, ‘Alnora’, ‘Alvita’(A. Lukoševičius).Slyvų selekciją Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje 1952 m.pradėjo I. Štaras. 1959–1963 m. slyvų selekcijos srityje dirbo G. Švirinienė, o nuo1963 m. rudens – A. Lukoševičius. Siekta sukurti slyvų veisles, kurių vaismedžiai būtųištvermingi žiemą, vidutinio augumo, anksti pradėtų derėti, būtų derlingi, atsparūsligoms, jų vaisiai tiktų ne tik desertui, bet ir technologiniam perdirbimui.Slyvų selekcijoje kaip donorai buvo naudojamos vietinės veislės. Institute išvestosir Lietuvoje auginamos šios slyvų veislės: ‘Štaro vengrinė’, ‘Orija’, ‘Rausvė’, ‘Gynė’,‘Skalvė’, ‘Aleksona’, ‘Kauno vengrinė’, ‘Jūrė’ (Lukoševičius, 1998).Vyšnių ir trešnių selekcija pradėta 1965 m. selekcininko A. Lukoševičiaus. Šiuodarbu siekta sukurti naujas trešnių veisles, kurių vaismedžiai būtų ištvermingi žiemą,atsparūs grybinėms ligoms, derlingi, anksti pradėtų derėti, jų vaisiai būtų ne tik vartojamišvieži, bet ir tiktų perdirbti, ypač kompotams. Siekiant sukurti ištvermingasžiemą trešnių veisles, kaip donorai buvo panaudotos žemaitiškos trešnės.1965–1996 m. institute sukurtos šios vyšnių ir trešnių veislės: ‘Agila’, ‘Austė’,‘Jurga’, ‘Jurgita’, ‘Vasarė’, ‘Vytėnų juodoji’, ‘Vytėnų rožinė’, ‘Vytėnų žvaigždė’ ir kt.(A. Lukoševičius). Trešnių selekciją nuo 1995 m. pradėjo vykdyti V. Stanys.Juodųjų serbentų selekcija Lietuvoje atliekama nuo 1946 m., o 1959–1976 m.vykdyta ir agrastų selekcija. Sodo augalų selekcijos pradininkas Lietuvoje I. Štarasišvedė veisles ‘Derliai’, ‘Juodžiai’, ‘Vyteniai’. Nuo 1963 m. juoduosius serbentus selekcionavoA. Misevičiūtė, o nuo 1988 m. į juodųjų serbentų selekcinį darbą įsijungėT. Šikšnianas.Vytėnų bandymų stotyje A. Misevičiūtė išvedė veisles ‘Sakalai’ ir ‘Kastyčiai’, oA. Ryliškis Dūkšto atramos punkte – ‘Audriai’ ir ‘Svyriai’ (Šikšnianas, 1998).1990 m. LSDI sukurta pirmoji serbentinėms erkutėms atspari veislė ‘Vakariai’.Tai viena iš keletos pasaulyje žinomų veislių, turinčių šį atsparumą. Sukryžminushibridinės kilmės juoduosius serbentus ‘Stachanovka Altaja’ su sibiriniam porūšiuipriklausančia veisle ‘Sovchoznaja’, atrinkta keletas klonų, kurių per 20 metų nepažeidė11

serbentinės erkutės. Jie naudoti atliekant kryžminimus, kad naujoms veislėms perduotųatsparumą erkutėms. 1994 m. LSDI perdavė tirti Valstybiniam augalų veislių tyrimocentrui juodųjų serbentų veisles ‘Joniniai’, ‘Laimiai’, ‘Pilėnai’, ‘Almiai’ ir ‘Vyčiai’,o 1995 m. – ‘Kriviai’, ‘Kupoliniai’ ir ‘Gagatai’. Šių veislių serbentai gana atsparūsserbentinėms erkutėms ir miltligei.Juodieji serbentai ‘Almiai‘ ir ‘Gagatai’ yra atsparūs grybinėms ligoms, derlingi,jų uogos labai geros kokybės.Agrastų selekcijoje, panaudojęs sudėtingus tarpveislinius kryžminimus ir radiacinęmutogenezę, A. Ryliškis sukūrė šešias agrastų veisles. Keturios iš jų – ‘Lūšiai’,‘Kirdeikiai’. ‘Ginučiai’ ir ‘Žilinai’ – įrašytos į Nacionalinį augalų veislių sąrašą.Siekdamas sukurti braškių veisles, tinkamas auginti Lietuvos agroklimato sąlygomis,braškių selekciją 1953 m. Vytėnų stotyje pradėjo I. Štaras. Ši braškių selekcijoskryptis liko viena iš pagrindinių iki šių dienų. I. Štaras iš keturių hibridinių šeimųsėjinukų atrinko ir sukūrė šešias įvairaus uogų sunokimo laiko veisles: ‘Rytė’, ‘Vytė’,‘Svaja’, ‘Gaiva’, ‘Lina’, ‘Vaiva’ (Misevičiūtė, Lukoševičius, 1988).Nuo 1961 m. braškių selekcijos darbą tęsė A. Misevičiūtė. 1962–1978 m. siektaišvesti įvairaus sunokimo laiko desertines ir technologiškai perdirbti skirtas veisles.1971 m. sukurta vėlyvųjų braškių veislė ‘Nida’. Šios braškės pasižymi tokiomis savybėmis,kurios būtinos vėlyvo uogų sunokimo braškių veislėms Lietuvoje. Be to,braškės ‘Nida’ yra labai ištvermingos žiemą.Prieš parinkdama kryžminti poras, A. Misevičiūtė tyrė veislių savybių ir požymiųpaveldimumą ir kombinacines tėvinių veislių galimybes. Atlikdama reciprokiniuskryžminimus, selekcininkė pastebėjo, kad motininės veislės geriau negu tėvinės perduodapalikuonims ištvermingumo žiemai ir ankstyvumo požymius (A. Misevičiūtė).Kruopštus ir ilgas sėjinukų ir klonų tyrimas, tinkamas tėvinių veislių parinkimas lėmėA. Misevičiūtės sukurtų braškių ‘Venta’ kokybę ir ilgaamžiškumą. Nuo 1991 m. įbraškių selekcinį darbą įsitraukė R. Rugienius. 1997 m. į Valstybinį augalų veisliųtyrimo centrą perduota tyrimams ankstyvųjų braškių veislė ‘Saulenė’.Veislių tyrimų duomenimis, lietuviškos veislės neatsilieka nuo tokių populiariausiųVakarų Europoje braškių veislių, kaip ‘Elsanta’, ‘Tenira’, ‘Polka’, ‘Kent’ ir kitų,derlumu, uogų skoniu, patrauklumu, o ‘Venta’ – ir uogų dydžiu. Pastaroji veislė šiuometu registruota Latvijoje ir Baltarusijoje.Institute sukurta 60 sodo augalų veislių, iš kurių šiuo metu 37 įrašytos į Nacionalinįaugalų veislių sąrašą.Be tiesioginio selekcinio darbo, Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriujedaug dėmesio skiriama klausimams, kurie padėtų paspartinti selekcinį procesą beipadidinti jo efektyvumą. Vienas svarbiausių selekcijos procesą spartinančių veiksniųyra vertingų sėjinukų atranka ankstyvais individo išsivystymo laikotarpiais. Instituteištirtos genetinės koreliacijos tarp sėjinukų morfologinių požymių pasireiškimo jaunatviniuišsivystymo etapu, o obelų bei japoninių svarainių – generatyviniu etapu.Nustatytas morfologinių požymių ir produktyvumo parametrų ryšys: obelų derėjimoankstyvumas koreliuojasi su sėjinukų šakojimusi bei jų augumu (B. Gelvonauskis).Nustatyti markeriniai požymiai, kuries esant galima atrinkti aukštaūgius, stačiai augančiusjaunus japoninių svarainių sėjinukus (D. Kviklys).Tiriant augalų atrankos galimybes embrioniniu etapu, svarbu in vitro sąlygomis12

ištirti izoliuotus embrionus ir jų eksplantus. Institute ištirtos izoliuotų sėklaskilčiųauginimo in vitro biologinės prielaidos ir parengtas atsparių sėjinukų atrankos metodas,obelų sėklaskiltes užkrečiant rauplėgrybiu. Kai obelų sėklaskiltes pažeidžiarauplėgrybis, jas galima naudoti rauplėms atspariems augalams testuoti. Tų pačių sėklųsėklaskiltes ir iš jų išaugintus augalus rauplės pažeidžia vienodu dažnumu. Taikant šįmetodą, atsparius augalus galima atrinkti dar embrioniniu vystymosi tarpsniu, vykdytiatsparumo rauplėms genetinius tyrimus, aiškintis užsikrėtimo rauplėmis mechanizmus.Taip pat galima spręsti apie tėvinių formų homozigotiškumą atsparumo rauplėms genųatžvilgiu bei apie konkrečią oligogenų sudėtį genotipe. Atsparumas šalčiui – vienasvarbiausių naujų veislių savybių. Institute ištirti braškių eksplantų ir nesubrendusiųgemalų atsparumo šalčiui parametrai, užsigrūdinimo formavimasis ir galimybės išjų regeneruoti augalus. Parengta braškių sėjinukų atrankos metodika jų embrioniniuvystymosi etapu (R. Rugienius, V. Stanys). Nustatyta, kad genotipų diferenciacijapagal atsparumą šalčiui geriausiai vyksta –9–10 °C temperatūroje. Išryškėjo tiesioginėpriklausomybė tarp grūdinimo trukmės, sacharozės koncentracijos maitinamojoje terpėjeir eksplanto būklės. Visa tai padeda optimizuoti genotipų diferencijavimo sąlygas.Pradėti ir sėkmingai vykdomi tyrimai, kuriais siekiama sukurti braškių sėjinukų,atsparių verticiliozei, atrankos sistemą embrioniniu augalų vystymosi etapu. Ieškomibaltyminiai ir DNR markeriai, pagal kuriuos galima identifikuoti vertingus augalųgenotipus ankstyvaisiais vystymosi laikotarpiais.Žinant selekcionuojamų požymių genetinės kontrolės mechanizmus, galimasistemingai prognozuoti kiekvieno kryžminimo rezultatus. Institute įvertintas 8 obelųveislių kiekybinių požymių paveldėjimas dialelinių kryžminimų sistemoje ir nustatyta,kad obelų jaunatvinio laikotarpio trukmės paveldėjimą kontroliuoja adityviniaigenai. Atrinkus tėvines formas pagal fenotipą, galima sutrumpinti hibridų juvenalinįperiodą ir padidinti jų derlingumą (B. Gelvonauskis). Genai su adityviniais efektaislemia obels sėjinukų kamieno skersmens, šoninių šakų skaičiaus, medžio aukščio paveldėjimą(B. Gelvonauskis, D. Gelvonauskienė, 1994). Juodųjų serbentų atsparumąmiltligei (Sphaerotheca mors uvae Schw. Berk.), šviesmargei (Mycospharella ribisLind.), serbentinei erkutei (Cecidophyopsis ribis Westw.) irgi lemia adityviniai genai(A. Sasnauskas, T. Šikšnianas). Izoliuotų gemalų dauginimas in vitro – veiksmingasbūdas gauti augalus tarprūšinėse kryžminimo kombinacijose. Gemalus auginantin vitro, gauta 57–100 % augalų išeiga. Metodas leidžia anksčiau užauginti augalus irišvengti serbentų sėklų stratifikavimo.Sodo augalų selekcijai itin reikšmingas poliploidijos metodas. LSDI parengtasmetodas obelų kolchicinavimo, kurio metu panaudojamos izoliuotos obelų sėklaskiltėsleidžia redukuoti chimerų susidarymą iki minimumo (V. Stanys, G. Stanienė).Sėklaskiltės ūglių regeneravimas aukštu dažniu – nesudėtingas įvedimo į kultūrąetapas. Šis eksplantas labai plastiškas morfogenezės būdų atžvilgiu. Lieka galimybėdeponuoti pradinį augalo genotipą išsaugant gemalinę ašį.Braškių selekcijoje eksperimentinė poliploidija (kaip savarankiškas metodas)nebuvo praktiškai rezultatyvi, tačiau šio metodo pritaikymas labai perspektyvus,derinant su tolimąja hibridizacija bei kuriant dekoploidines braškių veisles. Instituteparengtas originalus braškių poliploidų gavimo metodas, kai augalai regeneruojamikolchicino aplinkoje iš izoliuotų mezginių.13

Šio metu Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus pagrindinis dėmesyssutelktas į šias tyrimų kryptis: sodo augalų biologijos ir vertingiausių požymiųpaveldėjimo tyrimai; selekcinės medžiagos genetinės struktūros kryptingas keitimaspanaudojant moderniausius genetikos ir biotechnologijos metodus; sodo augalų genetiniųišteklių tyrimas ir kokybiškai naujų, konkurencingų augalų veislių kūrimas.Pirmuosiuose daržovių tręšimo bandymuose buvo tiriamos mineralinių trąšųnormos kopūstams, pomidorams ir agurkams. Palyginus organinių ir mineralinių trąšųefektyvumą agurkams, nustatyta, kad didžiausias derliaus priedas gautas, kai tręštakartu organinėmis ir mineralinėmis trąšomis (Misevičiūtė, 1960).Įvertinta tręšimo įtaka šakniavaisių daržovių laikymuisi. Patręšus mineralinėmistrąšomis morkas, augančias vidutiniškai humusingame ir daug judriųjų fosforo beikalio turinčiame dirvožemyje, negauta esminio derliaus priedo. Mažai derlingosedirvose geriausi rezultatai gauti patręšus N 60P 120K 180– taip tręštos morkos geriausiailaikėsi sandėliuose. Burokėliai, nedaug tręšti azoto trąšomis – N 90P 180K 180, užauginodidžiausią standartinių šakniavaisių derlių, geriausiai laikėsi ir mažiau sukaupė nitratų(L. Sipavičiūtė).Aštuntajame dešimtmetyje, žemės ūkio intensyvinimo laikmečiu, siekiant gautimaksimalų daržovių derlių, pradėta gausiai tręšti mineralinėmis trąšomis. Padidinustrąšų normas, daržovėse pradėjo kauptis žmogaus sveikatai kenksmingi nitratai, todėltuo metu tręšimo tyrimai buvo nukreipti šiai problemai spręsti. Atlikti bandymai supagrindinėmis daržovėmis įgalino matematiškai modeliuoti daržovių tręšimą pagalmineralinio azoto kiekį dirvožemyje ir augaluose (G. Staugaitis, R. Karitonas).Parengti matematiniai modeliai šiandien sėkmingai taikomi sudarant tręšimo planus,kurie yra neatskiriama integruotų daržovių auginimo technologijų sudėtinė dalis(Staugaitis, 1997).Kuriant lauko daržovių auginimo technologijas, pirmuosiuose bandymuose buvotiriamos veislės, sodinimo (sėjos) atstumai ir sėklos normos. Nustatyta, kad didžiausiassvogūnų sėjinukų derlius užauga, kai pasėjama 100 kg ha –1 sėklų. Optimalus daržo žirniųpasėlių tankumas gaunamas pasėjus 1,2–1,4 mln. ha –1 žirnių, arba 260–300 kg ha –1(N. Gaižutienė, N. Kviklienė, A. Bulotienė) (Kviklienė, Baranauskienė, 1988).Didžiausias svogūnų derlius gaunamas, kai jie sodinami daigais, tačiau ekonomiškiausiasvogūnus sėti anksti pavasarį tiesiai į dirvą. Buvo tirta svogūnų sėja dražuotomissėklomis, palyginta svogūnų sėja eiline ir punktyrine sėjamąja. Punktyrinė sėja 36 %padidino derlių. Auginant lauko agurkus tarp rugių, derlius padidėja 54 %. Dvigubaididesnis ir 15 dienų ankstyvesnis derlius gautas, kai agurkai buvo sodinti tarp rugiųdaigais. Palyginus vidutinio ankstyvumo kopūstų auginimą daigais ir sėją tiesiai į dirvą,nustatyta, kad taikant antrąjį būdą bendras derlius gaunamas didesnis, bet prekinisbeveik nesikeičia. Kopūstus sėti tiesiai į dirvą galima tik jai esant labai sukultūrintai,nepiktžolėtai (Šidlauskas, 1960). Užbaigus tyrimus, buvo parengtos daržovių auginimotechnologijos, kuriomis tuomet vadovavosi specializuoti daržininkystės ūkiai.Lauko daržovių auginimo technologijos kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose buvopritaikytos prie tuo metu egzistavusios mašinų sistemos: plačiabarių žemės dirbimoagregatų, nenašios ir prastos kokybės technikos. Prieš šešerius metus prie Daržoviųagrotechnikos skyriaus įkurtas Daržininkystės mechanizacijos sektorius per trumpąlaiką sukūrė ir pagamino mašinas, kuriomis pagal naują technologiją daržovės14

auginamos vagotoje dirvoje. Ši technologija padarė didžiulį perversmą daržininkystėje(V. Zalatorius). Mašinos tikslumu ir atliekamomis operacijomis nenusileidžiaužsienietiškoms, bet yra 5–10 kartų pigesnės. Toliau tobulinama jų sistema, kad būtųgalima greičiau pradėti serijinę gamybą. Norima, kad mašinos būtų paklausios ne tikLietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje.Penktajame dešimtmetyje, pradėjus daržovių sėklas auginti visuomeniniuoseūkiuose, trūko žinių ir patirties, todėl buvo pradėti pagrindinių daržovių sėklų auginimoagrotechnikos tyrimai. Sėklojų maitinamojo ploto tyrimai parodė, kad tankiau auginamijie mažiau šakojasi, anksčiau ir vienodžiau bręsta. Tręšimo bandymais nustatytos optimaliosorganinių ir mineralinių trąšų normos, kurios padeda gauti geriausią kopūstųsėklojų derlių laistomuose ir nelaistomuose plotuose (M. Baranauskienė, Č. Bobinas)(Kviklienė, Baranauskienė, 1988). Kartu su buvusiu Lietuvos žemės ūkio mechanizacijosir elektrifikacijos institutu parengtos daržovių sėklojų džiovinimo ir brandinimotechnologijos. Visa tai padėjo mokslinius pagrindus daržovių sėklininkystei Lietuvosagroklimato sąlygomis.Visą laiką svarbūs buvo augalų apsaugos nuo piktžolių klausimai. Pirmuosiuoseherbicidų taikymo daržovių pasėliuose bandymuose geriausi rezultatai gauti nupurškusmorkas prometrinu (J. Juozėnienė). Vėlesniais metais atsirado daugiau herbicidų irtyrimai buvo išplėsti, pradėti tirti herbicidų deriniai. Tyrimus žirnių pasėliuose vykdėN. Kviklienė, morkų ir svogūnų – P. Baleliūnas.Pradėjus intensyviai auginti daržoves drėkinamuose plotuose, juose labai išplitosunkiai išnaikinamos vienaskiltės piktžolės – šerytės ir rietmenės. Siekiant rasti būdąjoms išnaikinti, morkų bei burokėlių pasėliuose atlikti įvairių herbicidų mišinių irderinių tyrimai. Nustatytos herbicidų normos, geriausi mišiniai, panaudojimo laikasmorkų ir burokėlių pasėliuose (P. Baleliūnas) (Misevičiūtė, 1960).Institute atlikta labai daug ilgalaikių stacionarių sėjomainų tyrimų. Nustatytitinkamiausi daržovių priešsėliai, išaiškinta daugiamečių žolių, vikių ir avižų mišinioreikšmė sėjomainoje, priešsėlių įtaka pasėlių piktžolėtumui (O. Visockis, J. Jozėnienė).Atsižvelgiant į specifines Lietuvos žemės ūkio sąlygas, pastaruoju metu plečiamityrimai ekologinės daržininkystės srityje, nes ekologiška produkcija turi paklausą irLietuvoje, ir Vakaruose.Šiltadaržių agrotechnikos tyrimai atlikti inspektuose, po laikinomis priedangomis,plėvele dengtuose pavasariniuose ir stiklu dengtuose žieminiuose gruntiniuosehidroponiniuose šiltnamiuose.Vieni pirmųjų ištirti lauko daržovių daigų auginimo inspektuose klausimai. Naujastyrimų etapas prasidėjo, kai Lietuvos žemės ūkiui pradėta tiekti lengva ir lankstipolimerinė plėvelė. Ištirta, kaip ją naudoti, kokios turi būti šiltadaržių konstrukcijos,kokius daržovių derinius auginti po priedangomis bei plėvele dengtuose šiltnamiuose.Buvo ieškoma efektyvių substratų šiltnamių dirvai, atlikti tyrimai su įvairiai paruoštaisšiaudais. Rekomenduota prieš sodinant agurkus į dirvą įterpti 6,2 kg m -2 šiaudų irišberti reikiamą kiekį mineralinių trąšų (A. Šidlauskas).Plėvele dengtuose šiltnamiuose tyrinėti svarbesnieji agurkų ir pomidorų agrotechnikosklausimai. Parengtos rekomendacijos, kaip organinėmis medžiagomispagerinti šiltnamių dirvą agurkų daigams, kaip ją mulčiuoti. Nustatytos agurkų irpomidorų veislės įvairiems sodinimo terminams, taip pat ir veislės ridikėlių, tinkamų15

sėti įvairiu laiku bei jų sėjos atstumai (J. Jakubynaitė). Įvertinta pagrindinė gūžiniųsalotų agrotechnika, parengta jų auginimo technologija.Sprendžiant daržovių auginimo agrotechnikos problemas, auginant jas hidroponiniubūdu, buvo įvertinti vietinės kilmės substratai pomidorams auginti, ištirti įvairūsmaitinamieji tirpalai (Petronienė, 2001). Pomidorams ir agurkams auginti pasiūlytasČesnakovo ir Bazyrinos tirpalas su dviguba superfosfato norma, kuris vėliau modifikuotas(S. Gegužis, Z. Gegužienė) (Gegužienė, Gegužis, 1980). Hidroponiniuosešiltnamiuose nustatytas rudenį auginamų agurkų papildomo apšvietimo efektyvumas,parinktos gūžinių salotų ir ridikėlių veislės, ištirtas geriausias sėjos laikas, rastastinkamiausias žiemos ir pavasario laikotarpiu auginamų pomidorų formavimo būdas(L. Petkevičienė, J. Jakubynaitė) (Petkevičienė, 1988).Gruntiniuose žieminiuose šiltnamiuose nustatyti pomidorų ir agurkų daigų papildomošvitinimo parametrai, tinkamiausias daigų augimo tarpsnis jiems sodinti.Nustatyti geriausi pomidorų sodinimo atstumai ir formavimo būdai žiemos ir pavasariolaikotarpiu, ištirta rudenį auginamų pomidorų agrotechnika, taip pat sukurtos daržoviųauginimo šiltnamiuose technologijos (L. Petkevičienė, J. Šidlauskaitė).Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, LSDI parengė šiltnamių rekonstrukcijos ir modernizavimoprogramą, pagal kurią beveik pusė Lietuvos šiltnamių yra modernizuota.Norint padidinti patobulintų šiltnamių daržovių auginimo technologijų efektyvumą,pradėti tyrimai optimizuojant daržovių auginimą fitomonitoringo principais. Vykdomišiltnamių daržovių tolerantiškumo žemai temperatūrai tyrimai.Institute daug nuveikta tiriant mažai paplitusias daržoves ir prieskoninius augalus.Dar 1952–1955 m. Vytėnų bandymų stotyje pradėtos auginti mažai tuo metu žinomosvienametės ir dvimetės daržovės. Šie tyrimai ypač išplėsti 1969 m., kai kolekcijaperkelta į Babtus. Kasmet ji papildoma naujomis daržovių bei prieskoninių augalųrūšimis bei veislėmis. Šiuo metu kolekcijoje auginama apie 70 rūšių retųjų daržoviųir 20 rūšių prieskoninių augalų. Mažai paplitusių daržovių ir prieskoninių augalųtyrimams beveik visą gyvenimą paskyrė M. Baranauskienė, kuri atliko ne tik didelįtiriamąjį, bet ir propagandinį darbą.Pastaraisiais metais daržininkystės skyriuje tyrimai nukreipti integruotoms daržoviųauginimo technologijoms kurti lauke ir šiltnamiuose. Didelis dėmesys skiriamasekologinio daržovių auginimo tyrimams.Daržo augalų selekcijos pradininkas Lietuvoje – prof. S. Nacevičius. 1924 m.Dotnuvoje, Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomajame darže, profesorius pradėjoplaningą daržovių veislių tyrimą ir selekciją. S. Nacevičiui teko daryti tyrimus visųpagrindinių daržo augalų: pomidorų, kopūstų, svogūnų, burokėlių, ridikėlių, agurkų,pupelių. Buvo sukurtos naujos veislės arba pagerintos senosios, labiau tikusios augtimūsų krašto sąlygomis (Mačys, 1970).Po II pasaulinio karo Lietuvos žemės ūkio akademijai persikėlus į Kauną ir panaikinusMokomąjį daržą, sukaupta selekcinė medžiaga perduota Dotnuvoje veikusiaiValstybinei selekcijos stočiai. 1956 m. Dotnuvos bandymų stotis ir Valstybinė selekcijosstotis perorganizuotos į Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institutą, o daržoviųselekcija perkelta į Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį.1948 m. pradėjęs pomidorų selekcinį darbą Valstybinėje selekcijos stotyje,dr. J. Mačys surinko gausią veislių ir vietinių populiacijų kolekciją. Taikydamas16

viduveislinį kryžminimą ir tolesnę kryptingą hibridų atranką, per palyginti trumpąlaiką jis sukūrė naujas pomidorų veisles ‘Neris’, ‘Ryčiai’, o vėliau – ‘Vytėnų didieji’.Panaudojus mutagenezę ir taikant individualiąją atranką, gauta konservinio tipo pomidorųveislė ‘Vytėnų konserviniai’.Nuo 1973 m. pomidorų selekciją lauke, o vėliau ir šiltnamiuose vykdėG. Visockienė. Pomidorų atsparumo ligoms tyrimus pradėjo O. Bartkaitė, nuo 1985 m.ėmėsi ir hibridų selekcijos. Per pastarąjį laikotarpį sukurta daug naujų veislių ir hibridų,pasižyminčių geromis ūkinėmis ir biologinėmis savybėmis. Iš jų reikėtų pažymėtiveisles ‘Aušriai’, ‘Laukiai’, ‘Drūčiai’, ‘Slapukai’, ‘Viltis’, ‘Svara’, ‘Rutuliai’, ‘Skariai’,‘Milžinai’, ‘Balčiai’, pirmuosius lietuviškus hibridus ‘Pirmutis’ F 1ir ‘Sveikutis’ F 1.Toliau vykdant pomidorų selekciją, darbas sutelktas heteroziniams hibridams kurti,siekiant gauti derlingus, atsparius ligoms, transportabiliais vaisiais pirmosios kartoshibridus (Visockienė, Bartkaitė, 1998).Agurkų selekciją 1924 m. pradėjo prof. S. Nacevičius Žemės ūkio akademijosmokomajame darže Dotnuvoje. Po karo agurkų selekcija buvo atnaujinta ir selekcininkoV. Ožolo vietinių populiacijų pagrindu sukurtos dvi agurkų veislės – ‘Trakųpagerintieji’ ir ‘Kauno’ (Mačys, 1970).Nuo 1985 m. bandymų stotyje Babtuose pradėta tirti gana didelė Vakarų Europosir Amerikos veislių ir hibridų kolekcija. Atrinktų derlingiausių pavyzdžių pagrinduįvaisos metodu kuriamos konstantinės moteriškosios, vyriškosios ir hermofroditinėslinijos su įvairiais vaisių ir augalų morfologiniais tipais (Dambrauskas, 1998). Agurkųselekcijos tikslas – derlingų, atsparių ligoms, geros vaisių kokybės, pakančių žemesneitemperatūrai veislių ir hibridų sukūrimas plėvele dengtiems šiltnamiams.Panaudojus surinktą selekcinę medžiagą, sukurtos keturios agurkų veislės ir hibridai– ‘Kauniai’, ‘Krukiai’ F 1, ‘Žalsviai’ F 1, ‘Daugiai’ F 1. Šiuo metu LSDI vykdomatrumpavaisių partenokarpinių agurkų selekcija ir jau yra registruoti pirmieji lietuviškipartenokarpiniai hibridai – ‘Pūkiai’, ‘Troliai’ ir ‘Ulonai’ (Dambrauskas, 1998).Burokėlių selekcija pradėta 1948 m. Valstybinėje selekcijos stotyje Dotnuvoje.1957 m. ji perkelta į Vytėnų bandymų stotį. Selekcinį darbą vykdė dr. J. Mačys, vėliauįsitraukė J. Armolaitienė. Selekcijos darbo tikslas – išvesti veisles burokėlių, kuriebūtų derlingi, tiktų augti mūsų šalies klimato sąlygomis, turėtų vertingų biologiniųsavybių, gerai laikytųsi sandėliuose. Tuo metu buvo sukurtos penkios burokėlių veislės:‘Kamuoliai’, ‘Kamuoliai-2’, ‘Nevėžis’, ‘Vytėnų bordo’ bei vienadaigiai ‘Ainiai’(Staugaitis, 1997).Nuo 1993 m. burokėlių selekcijos darbą vykdę O. D. Petronienė. Šių dienų burokėliųselekcijoje keliami uždaviniai: išvesti veisles ir hibridus su stabiliu vienasėkliškumuir dvisėkliškumu, ankstyvas su vienalaikiu šakniavaisių formavimusi, vienodais, gerosprekinės išvaizdos šakniavaisiais, tinkamais vartoti šviežius, ilgai laikyti ir perdirbti.Sukurtos veislės ‘Joniai’ ir ‘Ilgiai’.Morkų selekcija Lietuvoje pradėta 1948 m. Valstybinėje selekcijos stotyje, o1957 m. ji perkelta į Vytėnų bandymų stotį. Selekcinį darbą vykdė J. Mačys, vėliauįsitraukė J. Armolaitienė. Morkų selekcijos tikslas – atrinkimas ir išvedimas derlingųveislių bei hibridų, kurių šakniavaisiai būtų gerai išsilaikantys, atsparūs ligoms, turėtųne mažiau kaip 15 mg % karotino. Selekcinio darbo rezultatas – morkų veislės‘Garduolės’, ‘Gausės’, ‘Šatrija’, ‘Žieminės 119’, ‘Vytėnų nanto’, ‘Vaiguva’ (Gaučienė,1997).17

1973 m. O. Gaučienė pradėjo naują kryptį morkų selekcijoje – heterozinių hibridųkūrimą. Sterilūs veislių ‘Garduolės’, ‘Šatrija’, ‘Nanto 4’ analogai buvo kuriamigrįžtamojo kryžminimo („bekros“) metodu, panaudojant CVS „petaloid“ tipo pavyzdžius,gautus iš VIR-o ir Moldovos. Sterilios linijos (veislių analogai), kurių CVS ikiBC 3(„bekros“ trečiosios kartos) išsilaikė daugiau kaip 80 %, buvo kryžminamos sukolekcijoje ištirtomis ir ūkiškai vertingomis savybėmis pasižyminčiomis veislėmis.Tokiu būdu buvo sukurti pirmieji lietuviški morkų hibridai ‘Svalia’ F 1, ‘Skalsa’ F 1(Gaučienė, 2001).Selekcinio darbo rezultatas Lietuvoje – 60 daržo augalų veislės, iš kurių 23 yraįtraukta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą bei ES daržovių rūšių veislių bendrąjįkatalogą.Pastaraisiais metais Daržovių selekcijos sektoriaus mokslo darbuotojai vykdodaržovių veislių, hibridų, selekcinių linijų genofondo ir genetinių išteklių saugojimotyrimus, kaupia pagrindinių ir retesniųjų daržovių genetinius išteklius, tiria daržoviųreprodukcines savybes ex situ ir in vitro sistemose, kuria naujas daržo augalų veislėsir hibridus.1969 m. įkurta Augalų apsaugos laboratorija ir pradėti sodinukų, jaunų ir derančiųvaismedžių, uogakrūmių, lauko daržovių, sėklojų ir šiltnamių daržovių apsaugosnuo ligų ir kenkėjų tyrimai. Svarbūs sodų fitosanitarinės būklės, ankstyvų purškimųefektyvumo, biologinių priemonių naudojimo sode ir šiltnamiuose galimybių, smulkialašiosodų purškimo nuo kenkėjų ir ligų tyrimai (A. Zimavičius, 1969–1994 m.).Taip pat aktualūs obuolių puvinių sukėlėjų bioekologijos bei priemonių jų žalingumuisumažinti tyrimai (A. Rašinskienė) (Zimavičius,1988).Uogakrūmių derlių ir kokybę lemia apsaugos būdai ir priemonės. Ištirta juodųjųserbentų šviesmargės, degulių, agrastų valkčio, viksvinių ir veimutinių rūdžiųbioekologija, įvertintas veislių jautrumas minėtoms ligoms (B. Budriūnienė). Ištyrusbraškių lapų ligų, žalingiausių uogų puvinių bei vytulių sukėlėjų biologiją, įvertintiįvairūs pesticidai, augintojams rekomenduota braškių apsaugos nuo ligų sistema(A. Rašinskienė) (Rašinskienė, 1997).Ištirta svogūnų netikroji miltligė, ropučių ligos saugyklose, valgomųjų burokėliųpasodų ir sėklojų ligos, Fundazolo, Ridomilo, Topsino M efektyvumas bei parengtosrekomendacijos augintojams (A. Dobrovolskienė). Ištyrus baltagūžių kopūstų, valgomųjųburokėlių ir ridikėlių ligas, jų sukėlėjus bei pavojingiausius kenkėjus, sukurtaapsaugos priemonių sistema (A. Dobrovolskienė, V. Kapelioraitė, A. Zimavičius)(Zimavičius, 1988).Šiltnamiuose labai daug žalos padaro agurkų ligos. Ištyrus pašaknio ligas, nustatyta,kad, atlikus terminę grunto dezinfekciją, agurkų derlius padidėja tris kartus, taip patlabai efektyvu gruntą laistyti Fundazolu (I. Rimkevičienė). Nuo kenkėjų šiltnamiuosegalima apsisaugoti ir biologinėmis priemonėmis. Tirtas Fitoseiliaus efektyvumas nuovoratinklinių erkių, jo naudojimo laikas ir būdai (A. Zimavičius, J. Minginaitė).Pastaraisiais metais tęsiami ligų ir kenkėjų tyrimai soduose, daržuose, šiltnamiuose.Teoriniu ir praktiniu atžvilgiu įdomus darbas yra mikromicetų – agurkų ir kopūstųpašaknio ligų sukėlėjų – biologiniai ypatumai bei efektyvių augalų apsaugos priemoniųpaieška (E. Survilienė). Tiriamas naujų, mažai kenksmingų aplinkai pesticidų efektyvumasir naudojimo galimybės obelų, kaulavaisių, uogakrūmių apsaugai (A. Rašinskienė,18

L. Raudonis), lauko ir šiltnamio daržovėms (E. Survilienė, L. Duchovskienė).Tiriama žalingų vabzdžių fauna obelų agrocenozėje, įvairių insekticidų efektyvumasbei jų poveikis naudingiems vabzdžiams įvairių konstrukcijų soduose(L. Raudonis). Kuriant integruotą kaulavaisių apsaugą nuo ligų, tiriama kaulavaisiųmikobiota, žalingiausia vyšnių liga kokomikozė bei nauji fungicidai, tinkami naudotivyšnynuose (A. Valiuškaitė, J. Galvydis). Šiuolaikine prognozavimo aparatūrasiekiama parengti integruotą obelų apsaugos nuo rauplių ir kenkėjų sistemą, ištirti irpritaikyti naujausias apsaugos priemones šiuolaikinėms integruoto daržovių auginimotechnologijoms.Augalų fiziologijos laboratorija įkurta 1988 m. Prie laboratorijos pastatytas irįrengtas fitotroninis kompleksas su fitotronu, eksperimentiniais šiltnamiais, vegetaciniųbei ex situ tyrimų aikštele. Laboratorijos mokslinė tematika siejasi su kitų padaliniųuždaviniais ir įeina į visas pagrindines LSDI programas.Laboratorijoje tiriama dvimečių bei daugiamečių augalų ontogenezės fiziologijair generatyvinis vystymasis (P. Duchovskis, Z. Duchovskienė, J. Šikšnianienė,V. Orentienė). Remiantis šiais ir anksčiau atliktais daugiamečių žolinių augalų tyrimais,1995–1996 m. sukurta nauja žiemojančių dvimečių ir daugiamečių augalų žydėjimoiniciacijos teorija (Duchowski, 1995). Ši teorija paaiškina žiemojančių augalų žydėjimoindukcijos, evokacijos, žiedų bei gametų iniciacijos mechanizmus. Sudarius dirbtinįklimatą, galima pagreitinti žiemojančių augalų generacijų kaitą ir paspartinti selekcijosprocesą – taip taikomieji darbai padeda išspręsti daržovių sėklininkystės klausimus.Fitomonitoringas – tai nauja kryptis augalų fiziologijoje (A. Brazaitytė,P. Duchovskis). Siekiant optimizuoti derėjimo, auginimo ir vystymosi santykį, laboratorijojetiriami pomidorai, žemaūgės obelys, braškės bei avietės. Naudojamasiunikaliomis elektroninėmis augalų tyrimo sistemomis „Ekoplant“ ir LPS-03.Augalų atsparumo šalčiui, ištvermingumo žiemą bei tolerantiškumo žemai temperatūraityrimai plačiausiai vykdomi su obelimis ir kaulavaisiais (G. Bandaravičienė,P. Duchovskis, A. Brazaitytė). Tiriamas svarbiausias ištvermingumo žiemai komponentas– atsparumas šalčiui įvairiais žiemos laikotarpiais. Metūglių audinių atsparumasšalčiui tiriamas šaldymo kamerose. Pastaruoju metu taikomas modernus diferencialinėsanalizės metodas su automatine tyrimo sistema „Ekoplant“, – taip selekciniu būdugalima sukurti visiems žiemojimo komponentams atsparias sėklavaisių ir kaulavaisiųformas. Įdomūs tyrimai atlikti su juodaisiais serbentais, siekiant nustatyti vystymositempų įvairiais organogenezės etapais bei butonų, žiedų ir užuomazgų atsparumopavasario šalnoms ryšį. Sukurtas atsparių juodųjų serbentų formų selekcijos metodas.Nustatyta, kad kai kurios Lietuvoje sukurtos veislės ir hibridai yra labai tolerantiškižemoms temperatūroms.Augalų fiziologijos laboratorijoje vykdomi augalų izofermentų (J. B. Šikšnianienė),elektromagnetinių laukų poveikio augalams ir ekofiziologiniai tyrimai (P. Duchovskis,A. Brazaitytė).Pastaraisiais metais svarbiausios laboratorijos temos skirtos augalų žydėjimoiniciacijos teorijos bei morfogenezės tyrimams plėtoti. Nuo 2003 m., kartu su Vilniausuniversiteto fizikais pradėjus aukštųjų technologijų programos projektą „Kietakūnioapšvietimo technologija augalų fotofiziologinių procesų valdymui (HORTILED)“,laboratorijoje vykdomi fotofiziologiniai tyrimai. Ištyrus augalų fotosintetinės ir19

fotomorfogenetinės pigmentų sistemos atsaką į įvairius šviesos parametrų derinius,bandoma valdyti augalų augimą, vystymąsi, produktyvumą, medžiagų metabolizmokryptingumą. Sprendžiant besikeičiančio klimato problemas atsirado nauja, svarbityrimų kryptis – kompleksinis gamtinių ir antropogeninių veiksnių poveikis augalųfiziologiniams ir biocheminiams procesams, jų tolerancijos ribos ir adaptyvumasįvairiems stresoriams bei konkurencinis pajėgumas besikeičiančio klimato ir aplinkostaršos sąlygomis. Taip pat laboratorijoje pastaruoju metu atliekama daug augalųproduktyvumo fiziologijos tyrimų su kitomis mokslo institucijomis.Biocheminė laboratorija Vytėnų bandymų stotyje įkurta 1955 m. Iš pradžių laboratorijosdarbuotojai savarankiškų tyrimų nedarė – pagal kitų darbuotojų pageidavimusatlikdavo vaisių, daržovių, trąšų, dirvožemio ir kt. analizes ir papildydavo tyrimųrezultatus. 1960 m. tyrimų profilis pasikeitė ir išsiplėtė: be biocheminių, pradėti irtechnologiniai bandymai. Tuo metu buvo tiriamas vaisių, uogų ir daržovių tinkamumasperdirbti. Technologiniai tyrimai iš pradžių atlikti Kauno ir Vilniaus konservųfabrikuose. 1962–1964 m. pradėti pirmieji vaisių ir daržovių laikymo bandymai: tirtosįvairios priemonės, gerinančios vaisių ir daržovių laikymąsi saugyklose ir rūsiuose(Kontrimas, 1998). Obuolių laikymo modifikuotame ore bandymai pradėti 1968 m.(J. Kontrimas), o daržovių – 1972 m. (A. Karalius). Buvo tiriamas trąšų, pesticidų irkitų priemonių poveikis vaisių ir daržovių laikymuisi.Nuo 1988 m., sukūrus naują materialinę bazę, laboratorija reorganizuota į Vaisiųir daržovių laikymo laboratoriją. Šiuo metu ji vadinasi Biochemijos ir technologijoslaboratorija.Laboratorijoje vykdomi vaisių ir daržovių biochemijos, laikymo ir perdirbimoprocesų bei agrocheminiai tyrimai. Pagrindinė laboratorijos mokslinės veiklos kryptis –vaisių, uogų ir daržovių kokybės tyrimai, laikymo ir perdirbimo būdų optimizavimasbei modeliavimas. Tiriamos svarbiausių ir mažai paplitusių sodo ir daržo augalųcheminės sudėties biologiškai aktyvios medžiagos bei jų metabolitai. Vykdoma vertingiausiosbiocheminės sudėties (karotinoidai, polifenoliai, glikozidai, antocianinai,vitaminai ir kt.) augalų įvertinimas bei atranka genofondui, farmacijai, biologiškaivertingų maisto produktų profilaktinei bei dietinei mitybai, gamybai. Modeliuojamaagropriemonių, biotinių bei abiotinių aplinkos veiksnių įtaka vaisių, uogų ir daržoviųcheminei sudėčiai bei metabolitams (P. Viškelis, M. Rubinskienė).Nustatant prieskoninių augalų biochemines bei technologines savybes, vykdomiaromatinių medžiagų dinamikos bei cheminės sudėties tyrimai įvairiais augalųorganogenezės etapais, įvertinamos prieskoninių augalų antioksidacinės savybės,antioksidantų išskyrimas bei imobilizavimas. Kartu modeliuojamas mineralinės mitybospoveikis kai kurių aromatinių augalų derliui, cheminei sudėčiai, eterinių aliejųkiekiui ir kokybei, optimizuojamas ir modeliuojamas vaistinių bei aromatinių augalųdžiovinimo procesas (P. Viškelis, E. Dambrauskienė).Optimizuojant ir modeliuojant vaisių, uogų bei daržovių laikymo procesus,derliaus laikymasis prognozuojamas (vertinama vaisių skynimo laikas bei biotiniaiaplinkos veiksniai), atliekama optimalių derliaus laikymo režimų paieška (modifikuotooro sudėtis, atšaldymo greitis ir būdai, oro parametrai), pirminiai metabolitai. Tiriamasvaisių laikymas įvairaus tipo ir talpos saugyklose (fiziologiniai, biocheminiai, šiluminiaiprocesai bei ligų plitimas, ramybės drumstimo problema), derliaus laikymo ribosprognozė, derliaus aklimatizacijos po laikymo, paruošimo realizacijai tyrimai. Taip pattiriama gentinio dirvožemio nualinimo įtaka sėklavaisių biocheminių bei fiziologinių20

procesų dinamikai laikymo metu. Kuriami vaisių ir daržovių laikymo matematiniaimodeliai (P. Viškelis).Laboratorijoje kuriamos naujų, biologiškai vertingų produktų receptūros, atliekamibiologiškai aktyvių medžiagų (antocianinų, polifenolių, karotinoidų, vitaminų) dinamikostechnologinių procesų bei produktų laikymo metu tyrimai bei modeliavimas,uogų, vaisių ir daržovių užšaldymo fizikiniai-biocheminiai bei technologiniai tyrimai(P. Viškelis, M. Rubinskienė).Ateities uždaviniai. Tolimesni sodininkystės ir daržininkystės mokslo darbai busskirti sodo ir daržo augalų biologinių dėsningumų tyrimams, kokybę ir derlingumąnulemiančioms agrobiologinėms sistemoms modeliuoti. Siekiant intensyvinti sodininkystęir daržininkystę ir išauginti konkurentabilią sodų ir daržų produkciją vietinei iružsienio rinkai, būtina įvertinti veiksnius, leidžiančius Lietuvos agroklimato sąlygomisišnaudoti augalų biologinį potencialą, optimizuoti vegetatyvinio augimo ir generatyviniovystymosi santykį. Būtina modeliuoti aplinkos ir agrobiologinių veiksnių įtakąįvairių sodo ir daržo augalų vystymuisi, produktyvumui, kokybei ir aplinkai. Svarbuištirti vaismedžių įskiepio ir poskiepio, kaip skirtingų genotipų, sąveiką, išaiškintivaismedžių, uogakrūmių ir daržovių mitybos dėsningumus, pagrįsti cheminius ir biologiniusaugalų apsaugos bei dirvožemio derlingumo išlaikymo principus.Sprendžiant šias problemas, keliamas uždavinys ištirti vaismedžių, vaiskrūmiųir daržovių potencines biologines galimybes, sumodeliuoti agrobiologinių priemoniųsistemą efektyviai sodininkystei ir daržininkystei. Fitomonitoringo metodologijosprincipais įvertinta įvairių fertigacijos režimų įtaka obelų augimui, vystymuisi irderėjimui bei šiltnamių daržovių produktyvumo elementų formavimui ontogenezėje.Pagal sodo augalų ir veislių biologinius ypatumus bus grindžiamas genėjimo laikasir formavimo būdas, modeliuojamos sodo konstrukcijos, nustatoma mitybos ir drėkinimoįtaka augalų biologiniam potencialui pasiekti. Dar bus gilinama sodų dirvosgentinio nualinimo teorija, tobulinama dirvos nuovargio diagnostika, pagrindžiamossodų rekonstrukcijos ypatybės. Siekiant nustatyti optimalaus derliaus nuėmimo laikokriterijus, tiriami vaisių brendimo fiziologiniai procesai.Tiriant aplinkos ir agrobiologinių veiksnių įtaką lauko daržovių vystymuisi, produktyvumui,kokybei ir aplinkai, bus nustatomas dirvoje vykstančių mikrobiologiniųprocesų intensyvumo lygis, klimato, agrobiologinių veiksnių ir įvairių cheminių elementųbei jų junginių poveikis. Nustatoma dirvožemio cheminių bei fizinių savybiųdinamika ir maisto elementų balansas įvairaus intensyvumo daržininkystės sistemose,kuriami mineralinės mitybos modeliai, bus parengti daugelio veiksnių įtakos įvairiųrūšių daržovėms algoritmai.Šiems strateginiams uždaviniams spręsti LSDI numato nukreipti savo moksliniustyrimus artimiausioje ateityje, kad galėtų garantuoti spartesnę mokslo pažangąsodininkystės ir daržininkystės srityje, o tai sudarytų sąlygas tolesniam šių šakų plėtojimui,produkcijos konkurencingumui didinti Lietuvos rinkai integruojantis į ES irkitų šalių rinkas.Gauta 2008-07-17Parengta spausdinti 2008-08-1421

Literatūra1. Armolaitis E. 1977. Suaugusių obelų performavimo į plokščią vainiką įtaka derliui.Sodininkystė ir daržininkystė, 21: 47–49.2. Bučiūnas K. 1960. Tręšimo įtaka jaunų obelų augimui ir derėjimui. Sodininkystėir daržininkystė, 5: 145–175.3. Dambrauskas E. 1998. Agurkų selekcija. Augalų selekcija: mokslinių straipsniųrinkinys. Vilnius, 226–230.4. Duchowski P. 1995. Indukcja kwitnienia / vybranych rošlin pastevvnych (Traw ikoniczyny bialej). Acta Academiae Agriculturae ac Technicae Olstenensis (509).Agricultura, 61: 1–61.5. Gaučienė O. 1997. Lietuviškos daržovių veislės. Babtai, 3–51.6. Gaučienė O. 2001. Morkos. Babtai, 13–18.7. Gegužienė Z., Gegužis S. 1980. Fosforo ir kalio trąšų formų efektyvumas maitinamuosetirpaluose auginant agurkus ir pomidorus. Sodininkystė ir daržininkystė,23: 99–112.8. Gelvonauskis B. 1998. Obelų selekcija. Augalų selekcija: mokslinių straipsniųrinkinys. Vilnius, 189–198.9. Kontrimas J. 1998. Vaisių, uogų ir daržovių biocheminiai, technologiniai ir laikymotyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė,7: 129–137.10. Kulikauskas L. 1984. Derančio sodo tarpueilių naudojimo būdai: Sodininkystėir daržininkystė, 2: 19–25.11. Kviklienė N., Baranauskienė M. 1988. Lauko daržovių agrotechniniai tyrimai.Sodininkystė ir daržininkystė, 7: 97–111.12. Kviklys A. 1988. Sodo agrotechnikos tyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė,7: 47–68.13. Lukoševičius A. 1998. Kaulavaisių selekcija. Augalų selekcija: moksliniųstraipsnių rinkinys. Vilnius, 202–206.14. Mačys J. 1970. Daržovių selekcijos pasiekimai Lietuvos TSR. Sodininkystė irdaržininkystė, 13: 207–218.15. Misevičiūtė A. 1960. Pomidorų, agurkų ir kopūstų tręšimo būdai. Sodininkystėir daržininkystė, 5: 365–379.16. Misevičiūtė A. 1960. Sodininkystės – daržininkystės mokslinio tyrimo darbasVytėnuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 5: 7–13.17. Misevičiūtė A., Lukoševičius A. 1988. Sodo augalų veislių tyrimas ir selekcija.Sodininkystė ir daržininkystė, 7: 26–46.18. Petkevičienė L. 1988. Šiltadaržių agrotechnikos tyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė,7: 112–121.19. Petryla P. 1983. Atrinktieji kriaušių sėkliniai poskiepiai. Sodininkystė ir daržininkystė,1: 8–14.20. Petronienė O. D. 2001. Burokėlių biologija ir auginimas. Akademija, Kėdainių r.,7–11.21. Rašinskienė A. 1997. Braškių ligų sukėlėjai ir kai kurios apsaugos priemonėsnuo jų. Žemės ūkio mokslai, 4: 53–56.22. Staugaitis G. 1997. Nitratų kiekiai įvairiose daržovių rūšyse ir veiksniai, sąlygojantysjų kaupimąsi. Žemės ūkio mokslai, 2: 39–45.22

23. Šidlauskas A. 1960. Kulisų įtaka agurkų derliui. Sodininkystė ir daržininkystė,5: 323–330.24. Šikšnianas T. 1998. Uogakrūmių selekcija. Augalų selekcija: mokslinių straipsniųrinkinys. Vilnius, 207–209.25. Šumskis A. 1986. Obelų sėklinių poskiepių auginimas polietileniniuose šiltnamiuose.Sodininkystė ir daržininkystė, 4: 21–29.26. Tuinyla V. 1974. Pomologijos istorija. Lietuvos pomologija. Vilnius, 10–22.27. Visockienė G., Bartkaitė O. 1998. Pomidorų selekcija. Augalų selekcija: moksliniųstraipsnių rinkinys. Vilnius, 217–225.28. Zimavičius A. 1988. Sodo ir daržo augalų apsaugos tyrimai: Sodininkystė ir daržininkystė,7: 122–128.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Scientific activity of Lithuanian Institute of Horticulture in 1938–2008Č. BobinasSummaryIn 1938 an experimental station for horticultural crops of the Lithuanian Academy ofAgriculture was founded in Dotnuva; it was moved to Vytėnai near Kaunas in 1940. In 1956the scope of its activities increased when the station became part of the Lithuanian ResearchInstitute of Agriculture.In 1960 a new experimental farm of the station was set up in Babtai. After completion ofthe administration laboratory building, in 1969, the experimental station was moved to Babtai.Since that time the research themes have been becoming broader, the research staff increasingand new departments established.In 1987 the experimental station was reorganized into the Lithuanian Research Institute forHorticultural Production and in 1990 the name of the institute was changed into the LithuanianInstitute of Horticulture.At present the institute is structured into three scientific departments (Orchard Plant Geneticand Biotechnology, Horticulture Technologies, Vegetable Growing) and three laboratories(Plant Protection, Plant Physiology, Biochemistry and Technology). There work 33 scientists,out of them 2 professors habilitated doctors, 1 associate professor, 27 doctors, 12–14 doctoralstudents study each year.The main directions of research at the LIH are as follows:– to develop a theoretical basis for the breeding of horticultural plants, to create new varieties,to accumulate and preserve the genetic resources of horticultural plants in Lithuania;– to investigate the bioecological regularities of horticultural plants, to model agrobiologicalsystems for quality and productivity:– to model and optimize the processing and storage of fruits, berries and vegetables, toanalyze biologically active, compounds of orchard and garden plants in fresh and processedproduction.The institute has an experimental basis of 396 ha with orchards, vegetable fields, greenhouses,a nursery and a complex for seed production.Key words: Lithuania, horticulture, institute.23

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO IRLIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).In vitro technologijos sodo augalų selekcijai paspartintiVidmantas Stanys, Gražina Stanienė, Rytis Rugienius,Dalia Gelvonauskienė, Tadeušas Šikšnianas, Ingrida MažeikienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas v.stanys@lsdi.ltStraipsnyje aptariamos izoliuotų audinių ir ląstelių sistemos panaudojimo galimybės sodoaugalų selekcijoje. Nurodomi pagrindiniai moksliniai rezultatai, gauti Lietuvos sodininkystėsir daržininkystės instituto (LSDI) Augalų biotechnologijos laboratorijoje augalų mikrovegetatyviniodauginimo, tarprūšinių hibridų auginimo, naudojant izoliuotų gemalų kultūrą,poliploidinių augalų kūrimo in vitro sistemoje ir selekcijos in vitro kultūroje srityse.Pademonstruota, kad, naudojant įvairius tiek somatinius, tiek generatyvinius augalųeksplantus ir genetinio kintamumo indukavimo agentus in vitro kultūroje, galima regeneruotipageidaujama kryptimi pakitusius augalus ir sukurti pradinę selekcinę medžiagą. Įvertinuskoreliacijas tarp požymių raiškos augalui esant embrioniniame bei brandaus amžiaus etapuoseir tarp požymių raiškos in vitro ir in vivo, galima sukurti selekcinės medžiagos vertinimotechnologijas, paspartinančias selekcijos procesą.Reikšminiai žodžiai: izoliuoti gemalai, mikrovegetatyvinis dauginimas, poliploidija,selekcija in vitro, sodo augalai, tarprūšiniai hibridai.Įvadas. Praeitame šimtmetyje ištobulinti augalų audinių ir ląstelių auginimoin vitro metodai 7-tajame praeito šimtmečio dešimtmetyje buvo pradėti taikyti augalųselekcijos procese. Naujosios technologijos leido įveikti dalį selekcijos barjerų, limituojančiųnaujos selekcinės medžiagos sukūrimą, paspartinti patį selekcijos procesą.Augalų mikrovegetatyvinis dauginimas, naujų unikalių genotipų kūrimas, įveikiantnesuderinamumo barjerus, poliploidizavimas in vitro sistemoje, selekcija audiniųir ląstelių kultūroje buvo aprašyti daugelio autorių (Miller ir kt., 1992; Stanys ir kt.,1994; Stanys, 1997; Borkowska, 2001; Harwey ir kt., 1995). Tačiau kiekvieną in vitrotechnologiją būtina adaptuoti skirtingoms augalų rūšims ir sukurti optimalias išorinesir vidines sąlygas konkrečių augalų rūšių audiniuose ir ląstelėse saugomai genetineiprogramai realizuoti.Darbo tikslas – apžvelgti svarbiausius mokslinius rezultatus, gautus taikantin vitro technologijas sodo augalų selekcinei medžiagai kurti per paskutiniuosius20 metų Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI).Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Augalai. Aprašytuose eksperimentuosetirti augalai iš LSDI kolekcijų. Tirtos įvairaus ankstyvumo trešnių (Cerasusavium) (ankstyvųjų ‘Anta’, ‘Dniprovka’, vėlyvųjų ‘Drogano geltonoji’, ‘Altenburger25

Melionkirsche’, ‘Frans Josif’, ‘Vytėnų rožinė’) ir vyšnių (Cerasus vulgaris)(‘Dolgoždanaja’, ‘Köroser’, ‘Molodiožnaja’, ‘Tichonovskaja’, ‘Meteor’, ‘Vytėnųžvaigždė’, ‘Turgenevka’, ‘Žagarvyšnė’, ‘Vietinė rūgščioji’, ‘North Star’, ‘Čiornaja krupnaja’)laisvo apsidulkinimo būdu gautos sėklos, jų gemalai arba sėklaskiltės. Sunokusiųvaisių sėklos padalytos į dvi frakcijas pagal nugrimzdimą vandenyje (nugrimzdusios irplūduriuojančios vandens paviršiuje). Nustatytas kiekvienos frakcijos sėklų daigumasin vivo ir izoliuotųjų gemalų daigumas in vitro. Tirti japoninio svarainio (Chaenomelesjaponica) atrinktų klonų N43, N47, N18, N9365 augimo kūgeliai ir sėklaskiltės.Serbentų (Ribes) genties augalų veislių ir laukinių rūšių (‘Ben Lomond’, ‘Titania’,‘Vakariai’, ‘Minai Šmyriov’, ‘Jonkheer van Tets’, ‘Rondom’, ‘Corona’, ‘Captivator’,‘Tschornyj negus’, R. petraeum × R. multiflorum, R. multiflorum × R. vulgare, R. aureum,R. americanum, R. × uva-crispa) sėklos ir augimo kūgeliai, taip pat braškių(Fragaria ananassa) veislių ‘Venta’, ‘Dangė’, ‘Holiday’ ,‘Elsanta’ ir ‘Redgauntlet’mikroūgliai. Obelų kryžminimo kombinacijų (‘Noris’ × ‘Ranger’, ‘Noris’ × ‘Liberty’,‘Noris’ × SR0523, ‘Antonovka’ × ‘Katja’, ‘Antonovka’ × SR0523, ‘Priam’ × ‘Noris’,‘Priam’ × ‘Antonovka’, ‘Priam’ × ‘Liberty’, ‘Priam’ × SR0523) sėklos. Atrinktibruknės (Vaccinium vitis-idaea), smailialapės (Actinidia arguta) ir margalapės(Actinidia kolomikta) aktinidijos, juodavaisės aronijos (Aronia melanocarpa), daržinėsbraškės (Fragaria × ananasa), kininio citrinvyčio (Schisandra chinensis), puikiojobijūno (Paeonia lactiflora), raudonojo burokėlio (Beta vulgaris subsp. vulgaris convar.vulgaris var. vulgaris), valgomojo svogūno (Allium cepa), vaistinio smidro (Asparagusofficinalis) ir Vaccinium prestans augalų įvairūs eksplantai.In vitro sąlygos. Augalams regeneruoti naudotos maitinamosios terpės:Murashige ir Skoog (1962), Nitch ir Nitch (1969); White (1943), papildytos0,75 mg l -1 ISR, 0,2–1,0 mg l -1 IAR, 0,1–3,0 mg l -1 BAP, 0,2–1,0 mg l -1kinetino. Terpės pH, priklausomai nuo auginamų augalų rūšies, svyravo nuo4,5 iki 6,2. Visi izoliuotieji gemalai du mėnesius laikyti teigiamoje, artimoje 0 °Ctemperatūroje, tamsoje. Izoliuotieji eksplantai auginti kultivavimo kambaryje+25 °C temperatūroje, esant 16/8 val. fotoperiodui ir 50 µm -2 s -1 fotonų srautui.Poliploidizavimo ir haploidizavimo in vitro sąlygos. Izoliuotossėklaskiltės, gemalai ar mikroūgliai prieš poveikį poliploidogenais buvo augintiMS maitinamojoje terpėje, papildytoje 1 mg l -1 BAP. Eksplantai (sėklaskiltės,gemalai, mikroūglių fragmentai pumpurais) vieną parą buvo veiktikolchicino (0,01–1,5 %) arba orizalino (10–578 μM) skirtingų koncentracijųtirpalais. Po to nuplauti ir pasodinti į šviežią maitinamąją terpę. Haploidų indukcijaigeneratyviniai augalų organai (izoliuotos dulkinės, neapvaisintos mezginėsarba žiedai) buvo 4–6 savaites kultivuojami B 5(Gamborg ir kt, 1968) maitinamojojeterpėje, papildytoje 2 mg l -1 2,4-D (2,4-dichlorfenoksiacto rūgštis), BAP(6-benzylaminopurinas) ir 100 g l -1 sacharoze. Regeneravusių ūglių ploidiškumasbuvo nustatytas sroviniu citometru („Partec“). Ūgliai su pakitusiu chromosomųskaičiumi papildomai tikrinti skaičiuojant chromosomas šaknų meristemose.Atrankos in vitro sąlygos. Po 4 parų indukcijos etapo Nitch ir Nitchmaitinamojoje terpėje izoliuotos obelų sėklaskiltės buvo perkeltos į Petri lėkštelessu filtriniu popieriumi, suvilgytu benzimidazolo tirpalu (0,006 %) ir užkrėstosrauplių konidijų suspensija. Ligos požymiai vertinti balais (naudojantskalę 0–4) trisdešimtą dieną po užkrėtimo (Gelvonauskienė, Stanys, 2002).26

Braškių mikroūgliai 30 dienų grūdinti +2 °C temperatūroje ir 12 valandų šaldyti-11 °C temperatūroje. Po to jie buvo 12 valandų atšildomi +15 °C temperatūroje irpersodinti į šviežią maitinamąją terpę. Mikroaugalų pažeidimas buvo vertintas po30 dienų (Rugienius, Stanys, 2001).Eksperimentiniai duomenys įvertinti dispersinės analizės metodais, sugrupuotipagal Dunkano kriterijų. Apskaičiuoti naudojant kompiuterinę programą „Anova Exel“,vers. 2,1 (Tarakanovas, 1999).Rezultatai. Augalų regeneracijos tyrimai ir mikrovegetatyvinio dauginimometodų rengimas. Per apžvelgiamą laikotarpį Augalų biotechnologijos laboratorijojeparengtos keliolikos augalų regeneravimo ir mikrodauginimo metodikos skirtingosdiferenciacijos eksplantams (1 lentelė).1 lentelė. Morfogenezės tyrimuose in vitro naudoti augalaiTable 1. Plants used for morphogenesis studies in vitroAugalasPlantEksplantasExplantLiteratūros šaltinisPublication1 2 3Augimo kūgeliaiShoot apexBraškėFragaria × ananasaBruknėVaccinium vitis-ideaSmailalapė aktinidijaActinidia argutaJaponinis svarainisChaenomeles japonicaJuodavaisė aronijaAronia melanocarpaJuodasis serbentasRibes nigrumKininis citrinvytisSchisandra chinensisMargalapė aktinidijaActinidia kolomiktaNaminė obelisMalus domesticaNaminė obelisMalus domesticaIzoliuoti pumpuraiIsolated budsAugimo kūgeliaiShoot apexAugimo kūgeliaiShoot apexAugimo kūgeliaiShoot apexIzoliuoti gemalaiIsolated embryosAugimo kūgeliaiShoot apexAugimo kūgeliaiShoot apexSėklaskiltėsCotyledonsAugimo kūgeliaiShoot apexСтанис В. А., Станене Г. В. 1989. Всес.конф. по генет. сомат. клеток в культуре,посвящ. памяти Н. И. Шапиро. Москва, 53.Gustavsson B. A., Stanys V. 2000. Hort Science,35(4): 742–744.Litwinczuk W., Stanys V. 2001. Folia Horticulturae,Annalis, 13/1A: 125–129.Stanienė G., Stanys V., Bobinas Č.,Duchowski P., Merkys A. 1999. Zeszytyproblemowe postepow nauk rolniczych,468: 435–443.Stanienė G., Stanys V., Bobinas Č.,Duchowski P., Merkys A. 1999. Zeszytyproblemowe postepow nauk rolniczych,468: 435–443.Stanys V., Shikshnianas T., Staniene G. 1995.Norwegian Journal of Agricultural Sciences,9(1–2): 95–104.Stanienė G., Stanys V. 2007. Sodininkystė irdaržininkystė, 26(3): 282–288.Stanienė G., Stanys V., Bobinas Č.,Duchowski P., Merkys A. 1999. Zeszytyproblemowe postepow nauk rolniczych,468: 435–443.Станис В. А., Станене Г. В.,Гялвонаускис . . . С. 1991. ииология ииология ииология ииология Физиология ииология ииология ииология рас-тений, 38(2): 293–298.Stanys V., Stanienė G. 1994. Sodininkystė irdaržininkystė, 13: 27–33.27

1 lentelės tęsinysTable 1 continuedPaprastoji cidonijaCydonia oblongaPuikusis bijūnasPaeonia lactifloraRaudonasis burokėlisBeta vulgaris subsp.vulgarisVaccinium prestans1 2 3Augimo kūgeliaiShoot apexVaistinis smidrasAsparagus officinalisValgomasis svogūnasAllium cepaValgomasis svogūnasAllium cepaIzoliuoti gemalaiIsolated embryosNeapvaisintosmezginėsUnpollinated germsIzoliuoti pumpuraiIsolated budsIzoliuoti gemalaiIsolated embryosNeapvaisintos mezginėsUnpollinated germsIzoliuoti žiedaiIsolated flowersStaniene G., Stanys V. 2004. InternationalConference of Baltic States. Plant tissueculture: from theory to practice. May 27–28,2004, Salaspils, Latvia, 58.Mažeikienė I., Stanys V., Stanienė G. 2005.Sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 193–199.Stanys V., Stanienė G., Petronienė O. D. 1996.Biologija, 3: 60–70.Stanienė G., Stanys V., Kawecki Z. 2002.Biologija, 1: 84–86.Žebrauskienė A., Kmitienė L., Stanys V. 2007.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 101–108.Stanys V., Kamštaitytė D., Stanienė G. 2001.Proc Latvian Academy of Sciences. Sec. B.,55(5/6): 234–236.Kamštaitytė D., Stanys. V. 2002. Agriculture.Scientific articles, 2(78): 245–250.Nustatyta, kad kultūros indukcija priklauso nuo donorinių augalų fiziologinės būsenos(Stanys ir kt., 2007). Ją galima modifikuoti keičiant eksplantų kultivavimo sąlygas.Įvairūs augalų genotipų skirtumai buvo stebėti kultūros stabilizavimo tarpsniu.Dauginant sumedėjusius sodo augalus, rizogenezės etapas kelia daugiausia problemų.Sumedėjusių augalų rizogenezė priklauso nuo mikroūgliams dauginti naudotosmaitinamosios terpės sudėties. Esant didelei (3 mg l -1 ) BAP koncentracijai, daugintiskirtoje maitinamojoje terpėje mikroūglių rizogenezė būna silpnesnė. Įsišaknijimuireikalingas papildomas 4 savaičių trukmės mikroūglių kultivavimas maitinamojojeterpėje be BAP. Buvo stebėta rizogenezės priklausomybė nuo maitinamosios terpėspH. Japoninio svarainio mikroūglių didžiausias rizogenezės procentas gautas, kaimaitinamosios terpės pH buvo 5. Tyrimų rezultatai parodė, kad veiksniai, limituojantysrizogenezę, nėra universalūs visiems konkrečios augalų rūšies genotipams. Padaugintųaugalų tyrimas parodė nemažą fenotipinį kintamumą (Stanys, 1996).Tarprūšinių augalų hibridų auginimas naudojant izoliuotų gemalųkultūrą. Augalų išauginimas izoliuotų gemalų kultūroje priklauso nuo daugelioveiksnių (Esau, 1977). Vienas svarbiausių – gemalo išsivystymo lygis izoliavimo metu.Mūsų tyrimuose Ribes genties tarprūšiniai gemalai vystėsi in vitro sąlygomis izoliavusjuos praėjus 34–83 dienoms po žiedų apdulkinimo (2 lentelė). Tačiau ankstyviausiuoseraidos tarpsniuose (34–41 dienos po apdulkinimo) vystėsi tik 20–67 % gemalų. Geriauvystėsi senesni ir didesni gemalai. Tyrimuose nustatyta, kad tiek serbento, tiek margalapėsaktinidijos gemalai sėkloje diferencijavosi labai sparčiai (Станис, Чесонис, 1988).Naudojant izoliuotų gemalų auginimo techniką, sukurti kelių kartų (F2–F4) Ribesgenties Eucoreosma sekcijos tarprūšiniai hibridai, kurie yra tiriami selekciniuose irkonkursiniuose augynuose.28

2 lentelė. Juodojo serbento izoliuotų gemalų raidos in vitro priklausomybė nuojų amžiausTable 2. Dependence of development of black currant isolated embryos in vitro, accordingtheir ageDienos poapdulkinimoDays afterpollinationGemalo ilgisLength ofembryo, mmPasodintagemalų, vnt.Planted embryos(unt.)Vystėsi gemalų x, vnt.Developedembryos (unt.)vnt.(unt.)Vidutinis augaloaukštisAverage plantheight, mm -1Diferencijuotųaugalų kiekisDifferentiatedembryos, %34 0,10 30 6 20,0 d 10,8 ± 2,14 y 16,636 0,32 ± 0,16 z 29 16 55,2 c 16,6 ± 2,56 50,041 0,35 ± 0,16 30 20 66,7 c 19,0 ± 2,47 45,043 0,50 ± 0,15 28 28 100 a 29,5 ± 2,00 78,645 0,46 ± 0,15 26 23 88,5 ab 26,3 ± 3,31 82,648 0,47 ± 0,15 28 24 85,7 b 27,8 ± 1,75 83,383 0,52 ± 0,15 30 19 63,3 c - 84,2x)Ta pačia raide pažymėti vidurkiai iš esmės nesiskiria (R ≤ 0,01)x)Means marked with the same letter do not differ significantly at LSD ≤ 0.01z)Vidurkis ± SD / z) Mean ± SDy)Vidurkis ± Sx / y) Mean ± SEVyšnių, trešnių ir slyvų sėklų daigumas yra prastas (Schmidt, Ketzel, 1994), todėlsunku išauginti gausias sėjinukų šeimas (1 pav.). Nustatyta, kad kaulavaisinių augalųsėklų autonomiškumo formavimasis, taigi ir gebėjimas dygti ne visada sutampa susėklų bendru brendimo ritmu (Jensen, Eriksen, 2001).%1 pav. Vyšnių sėklų daigumo in vitro (A: 1 – tirta sėklų; 2 – pasodinta gemalų;3 – vystėsi; 4 – perkelta į selekcinį augyną) ir in vivo (B: 1 – tirta sėklų; 2 – sudygo;3 – perkelta į selekcinį augyną) palyginimas.Pastaba: ta pačia raide pažymėti vidurkiai iš esmės nesiskiria (R ≤ 0,01)Fig. 1. Comparison of sour cherry seed germination in vitro (A: 1 – seed quantity;2 – planted embryos; 3 – developed embryos; 4 – moved to breeding nursery) and in vivo(B: 1 – seed quantity; 2 – germinated; 3 – moved to breeding nursery).Note: means marked with the same letter do not differ significantly at LSD ≤ 0.0129

Atlikti kaulavaisių sėklų vystymosi tyrimai parodė, kad sėklaskilčių diferenciacijospradžia gemaluose priklauso nuo veislės ankstyvumo ir meteorologinių sąlygųpo augalų žydėjimo (2 pav.). Atskirais metais vienodo amžiaus gemalai labai skyrėsipagal diferenciacijos lygį. Galima išskirti tris vaisiaus vystymosi etapus. Pirmuoju etapuvyko vaisiaus masės, linijinių parametrų ir sėklų ilgio nuoseklus didėjimas. Gemalastuo laikotarpiu išliko rutulinėje vystymosi fazėje. Šis etapas truko iki sėklaskilčiųdiferenciacijos pradžios. Per šį laikotarpį sėkla pasiekė maksimalų dydį. Antrajametapui būdinga sėklaskilčių diferenciacija ir greitas gemalo linijinių parametrų didėjimas.Gemalo sėklaskilčių diferenciacija ir intensyvus augimas truko priklausomai nuoveislės ankstyvumo apie 16–20 parų. Trečiuoju etapu nuosekliai didėjo vaisiaus masėir linijiniai parametrai. Gemalo dydis nekito. Sėkla perėjo į ramybės periodą.2 pav. Trešnių gemalo augimo ir vaisiaus raidos dinamikaFig. 2. Dynamics of sweet cherry embryo growth and fruit developmentAutonomiškumas atsirado tik diferencijuotuose gemaluose (5 savaitę po žydėjimo).Per trešnių vegetacijos laikotarpį dalis vaisių nukrinta. Tyrimų metu nustatyta, kadiš tokių vaisių izoliavus 0,4–0,8 mm ilgio gemalus, iš jų 18 % regeneravo augalus.30

Poliploidinių augalų kūrimas in vitro sistemoje. Augalų biotechnologijoslaboratorijoje buvo parengta technologija, skirta indukuoti poliploidusjaponinio svarainio izoliuotų meristemų ir sėklaskilčių kultūrose, veikianteksplantus kolchicinu arba orizalinu. Buvo nustatyta, kad mikroūglių organogenezėpriklausė nuo poliploidogenų koncentracijos ir ekspozicijos. Kolchicinasturėjo ryškesnį toksinį poveikį eksplantams, palyginti su orizalinu. Paaiškėjo,kad sėkminga poliploidizacija labai priklauso nuo eksplanto fiziologinės būsenos.Poliploidizuoti svarainiai pasižymėjo sumažėjusiu sėklingumu (3 lentelė).3 lentelė. Įvairaus ploidiškumo japoninio svarainio vaisių charakteristikaTable 3. Characteristics of different ploidy Japanese quince fruitsPloidiškumasPloidyDiploidaiDiploidsTetraploidaiTetraploidsVaisiaus masė Sėklų skaičius vaisiuje, vnt. Vaisiaus minkštimo plotisFruit weight, g Seed quantity in fruit (unt.) Width of fruit flesh, mm37,7 45,5 6,827,4 10,5 7,0R 0,5/ LSD 0.59,3 12,1 2,1Serbentų selekcijoje poliploidija buvo naudojama epizodiškai. Taikant sėklų irpumpurų kolchicinavimo metodus, sukurtos pirmosios alotetraploidinės veislės (Bauer,1978; Nilsson, 1979). Serbentų poliploidizavimo tyrimai in vitro nevykdyti.Mūsų tyrimuose poliploidogenai kolchicinas ir orizalinas slopino serbento gemalųregeneraciją in vitro sistemoje. Kontroliniame variante regeneravo 50 % eksplantų.Paveikus kolchicinu, priklausomai nuo bandymo varianto, regeneravo 0,8–8,1 % gemalų.Orizalinas mažiau slopino regeneraciją. Paveikus orizalinu, regeneravo 15,6–19,3 %gemalų. Daugiausia poliploidinių augalų gauta gemalus paveikus orizalino tirpalu.4 lentelė. Įvairaus ploidiškumo juodųjų serbentų morfologiniai požymiaiTable 4. Morphologic traits of different ploidy black currantsPožymiaiTrait2n4nLapų skaičius ant vienamečio krūmo 153,50 ± 85,40 54,50 ± 27,70Number of leafs on one year bushVidutinis metūglio ilgis56,50 ± 9,4 52,25 ± 7,62Average length of one year shoot, cmVidutinis lapų plotas52,25 ± 7,62 81,30 ± 5,09Average leave area, cm 2Vidutinis žiedadulkių daigumas81,30 ± 5,09 8,60 ± 1,33Average of pollen germination, %Uogų skaičius kekėje7,25 ± 0,48 5,00 ± 0,58Number of berries in clusterDidžiausios uogos masė0,93 ± 0,05 2,18 ± 0,06Weight of largest berry, gVidutinė uogos masėAverage weight of berries, g0,70 ± 0,07 1,73 ± 0,1031

Veikiant poliploidogenais serbento gemalus, sukurti juodojo serbento tetraploidai,kurių C 1–C 2tiriami įvairiuose selekciniuose augynuose. Tetraploidinių ir diploidiniųaugalų morfologiniai skirtumai pateikti 4 lentelėje.Augalų generatyvinių organų kultivavimas in vitro sudaro prielaidas išaugintihaploidinius tiriamų augalų rūšių individus. Auginant neapvaisintas mezgines in vitrolaboratorijoje, išauginti raudonojo burokėlio (Stanys ir kt., 1996), valgomojo svogūno(Stanys ir kt., 2001) ir vaistinio smidro (Žebrauskienė ir kt., 2007) haploidiniaiaugalai.Selekcija in vitro kultūroje. Naudojant in vitro kultūrą, parengta atspariųrauplėms obelų sėjinukų atranka embrioniniu jų raidos tarpsniu (Stanys,Gelvonauskienė, 1995). Obelų genotipai diferencijuoti, naudojant izoliuotas nuogemalų sėklaskiltes. Tyrimuose 40–75 % atsparių rauplėms sėjinukų buvo atrinktašeimose, kur bent vienas iš tėvų turėjo monogeninį atsparumą. Šeimosesu poligeniniu atsparumu buvo atrinkta 4–14 % atsparių sėjinukų. Sėjinukųatsparumas buvo patikrintas in vivo. Lauko sąlygomis atsparūs išliko 33–43 %individų iš šeimų su poligeniniu atsparumu ir 66–100 % individų iš šeimų sumonogeniniu atsparumu (3 pav.). Parengtoji in vitro atsparių rauplėms sėjinukųatrankos sistema leidžia jau kryžminimo metais identifikuoti atsparius rauplėmssėjinukus, sutrumpinti selekcijos procesą ir sumažinti darbo sąnaudas.3 pav. Atsparių rauplėms sėjinukų medelyne procentas nuo atrinktų in vitro augalųskaičiaus. Ta pačia raide pažymėti vidurkiai iš esmės nesiskiria (R ≤ 0,01)Fig. 3. Percent of scab resistant seedling in the nursery comparing with number of plantsselected in vitro. Means marked with different letter does not differ significantly at p ≤ 0.0132

Augalų biotechnologijos laboratorijoje parengta braškių genotipų pagal atsparumąšalčiui diferencijavimo in vitro sistema (Rugienius, Stanys, 2001). Augalų genotipaidiferencijavosi -9–11 °C temperatūrų intervale. Įvertinus augalų atsparumą in vivosąlygomis, buvo nustatyta stipri koreliacija (r -0,78) tarp atsparumo šalčiui in vitro irištvermingumo žiemą, tarp atsparumo šalčiui in vitro ir in vivo egzistuoja dar stipresnėkoreliacija (r -0,83). Šis metodas tinka ankstyvai augalų atsparumo šalčiui diagnostikaiir paspartina selekcijos procesą.Aptarimas. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, rengiant augalųmikrovegetatyvinio dauginimo ir selekcinės medžiagos kūrimo metodus, atlikus tyrimusin vitro sistemoje, nustatyta, kad izoliuotų audinių ir ląstelių auginimo metodaileidžia sėkmingai kurti pradinę selekcinę medžiagą manipuliuojant ir genetinio, irepigenetinio kintamumo galimybėmis. Nustatyta, kad poliploidogenai kolchicinas irorizalinas gali būti labai efektyviai naudojami vaisinių sodo augalų, taip pat ir kitųvegetatyviniu būdu dauginamų augalų poliploidus indukuojant in vitro kultūroje(Väinölä, 2000). Taikant parengtus metodus, pirmą kartą sukurti japoninio svarainiotetraploidai, nustatyta jų vaisių morfologinių savybių priklausomybė nuo augalųploidiškumo lygio. Poliploidizuojant in vitro sąlygomis izoliuotus juodojo serbentogemalus, sukurtas gausus selekcinis tetraploidinių serbentų fondas. Išauginti tarprūšiniaiserbentų hibridai tokiose kryžminimo kombinacijose, kuriose įprastais selekcijosmetodais iki šiol nepavyko gauti gyvybingų palikuonių. Taikant šiuos metodus, pavykoiš esmės padidinti augalų atsparumą grybinėms lapų ligoms (Šikšnianas ir kt., 2005),sukurti vėlai žydinčius augalus, taip pat sumažinti pavasarinių šalnų poveikį. Izoliuotųgemalų metodas leido iš esmės padidinti kaulavaisinių augalų sėjinukų išeigą, suteikėgalimybę regeneruoti augalus ir iš ankstyvųjų veislių, kurių gemalai nebūna visiškaiišsivystę. Metodas neturi selektyvumo tendencijos. Izoliuoti gemalai, nepriklausomainuo jų prigimties, vystosi in vitro. Taikant šį metodą, galima reanimuoti nedaigių sėklųgemalus (Rammning, 1990).Atranka ankstyvais individų išsivystymo periodais paspartina selekcijos procesą,mažina selekcinio darbo sąnaudas. Izoliuotų audinių ir ląstelių auginimo metodas sudarogalimybes selektyvinėms sistemoms naudoti ne tiktai subrendusių augalų, bet irembrionų audinius ankstyvaisiais individo raidos laikotarpiais. Atsparumo biotiniamsir abiotiniams veiksniams raiškos atitikimas embrioniniame ir reproduktyviniameaugalų išsivystymo perioduose nulemia in vitro metodų panaudojimo korektiškumąir efektyvių selekcijos technologijų kūrimą.Išvados. Naudojant genetinio kintamumo indukavimo agentus in vitro sistemoje,galima regeneruoti pageidaujama kryptimi pakitusius augalus ir sukurti pradinę selekcinęmedžiagą naudojant tiek somatinius, tiek generatyvinius eksplantus.Įvertinus koreliacijas tarp požymių raiškos augalo embrioniniu ir brandaus amžiausetapais, tarp požymių raiškos in vitro ir in vivo, galima sukurti selekcinės medžiagosvertinimo technologijas, paspartinančias selekcijos procesą.Gauta 2008-07-21Parengta spausdinti 2008-07-3033

Literatūra1. Bauer R. 1978. Iosta, eine neue Beerenobstart auf der Kreuzung SchwarzeJohannisbeere x Stachelbeere. Erwerbsobstbau, 20(6): 116–119.2. Borkowska B. 2001. Morphological and physiological characteristics of micropropagatedstrawberry plants rooted in vitro or ex vitro. Scientia Horticulturae,89(3): 195–206.3. Esau K. 1977. Anatomy of seed plants. John Wiley and Sons, New York/SantaBarbara/London/Sydney/Toronto.4. Gamborg O. L., Miller R., Ojima K. 1968. Nutrient requirements of suspensioncultures of soybean root cells. Experimental Cell Research., 50: 157–158.5. Gelvonauskienė D., Stanys V. 2002. Comparison of screening methods for scabresistant seedlings. Agricultural sciences, 4: 23–27.6. Harwey C. F., Fraser L. G., Kent J., Steinhagen S., McNeilage M. A., GuijunY. 1995. Analysis of plants obtained by embryo rescue from an interspecificActinidia cross. Scientia Horticulturae, 60(3–4): 199–212.7. Jensen N., Eriksen E. N. 2001. Development of primary dormancy in seedsof Prunus avium during maturation. Seed Science and Technology, 29(2):307–320.8. Miller A. R, Scheerens J. C, Chandler C. K. 1992. Enhanced strawberry seedgermination through in vitro culture of cut achenes. Journal of the AmericanSociety for Horticultural Science, 117(2): 313–316.9. Murashige T., Skoog F. 1962. A revised medium for rapid growth and bioassayswith tobacco tissue cultures. Physiologia Plantarum, 15: 473–479.10. Nilsson F. 1979. Kroma nytt barslag. Kommery handeln Viola Tradgardvarlden,16(1): 7.11. Nitch J. P., Nitch C. 1969. Haploid plants from pollen grains. Science,163(85): 85–87.12. Ramming D. W. 1990. The Use of Embryo Culture in Fruit Breeding. HortScience.25(4): 393–398.13. Rugienius R., Stanys V. 2001. In vitro screening of strawberry plants for coldresistance. Euphytica, 122: 269–277.14. Stanys V., Shikshnianas T., Staniene G. 1994. Embryo development and embryorescue within the genus Ribes. Norwegian Journal of Agricultural Sciences,9: 95–104.15. Stanys V., Gelvonauskienė D. 1995. Screening of apple seedlings in embryonicphase for the resistance to scab in cotyledon culture. Žemės ūkio mokslai,1: 57–61.16. Stanys V., Stanienė G., Petronienė O. D. 1996. Plant regeneration from unfertilisedred beet ovaries. Biologija, 3: 60–70.17. Stanys V. 1996.Variation during micropropagation of plants. Problems of fruitplant breeding. Jelgava, 140–145.18. Stanys V. 1996. In vitro culture in the plant breeding. Variability and stability:abstract of habilitate doctor thesis. Babtai.34

19. Stanys V., Kamštaitytė D., Stanienė G. 2001. Gynogenesis of onion cultivars.Proceedings of Latvian Academy of Sciences. Sec. B., 55(5/6): 234–236.20. Stanys V., Mažeikienė I., Stanienė G., Šikšnianas T. 2007. Effect of phytohormonesand stratification on morphogenesis of Paeonia lactioflora Pall. isolatedembryos. Biologija, 53(1): 27–30.21. Schmidt H., Ketzel A. 1994. Raising sweet cherry seedlings by using in vitrotechniques. Progress in Temperate Fruit breeding. Printed in the Netherlands.381–383.22. Šikšnianas T., Stanys V., Stanienė G., Sasnauskas A., Rugienius R. 2005.American black currant as donor of leaf disease resistance in black currantbreeding. Biologija, 3: 65–68.23. Tarakanovas P. 1999. Statistinių duomenų apdorojimo programos paketas„Selekcija“. Akademija, Kėdainių r.24. Väinölä A., 2000. Polyploidization and early screening of Rhododendron hybrids.Euphytica, 112(3): 239–244.25. White P. R. 1943. A handbook of plant tissue culture. J. Cattel, Lancaster, Pa.26. Žebrauskienė A., Kmitienė L., Stanys V. 2007. The influence of kinetin and gibberellicacid (GA) on the development of embryos of asparagus ( Asparagusofficinalis L.) in vitro. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 101–108.27. Станис В., Чесонис С. 1988. соенности соенности соенности соенности соенности соенности Особенности равития равития равития равития равития равития развития плоов плоов плоов плоов плоов плоов плодов и семян актинидииколомикта на искуственной питательной среде. Проблемы экологическогомониторинга и генетические аспекты орнитофауны и диких организмов.Вильнюс, 56–58.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).In vitro techniques for accelerated orchard plant breedingV. Stanys, G. Stanienė, R. Rugienius, D. Gelvonauskienė, T. Šikšnianas,I. MažeikienėSummaryUsage of plant isolated tissue and cell system for orchard plant breeding is discussed in thisreview. Main results in the fields of plant micropropagation, interspecific hybridisation usingisolated embryos, creation of polyploid plants using in vitro techniques and in vitro breeding ofthe Laboratory of Plant Biotechnology from Lithuanian Institute of Horticulture are presented.It was shown that it is possible to regenerate plants in desired way using somatic and generativeplant explants and agents for induction of genetic variability using in vitro culture thus creatinginitial breeding material. It is possible to prepare technologies for selection of breeding materialevaluating correlation between expression of desired traits during stages of embryonic and matureplants and also between expression of traits in in vitro and in vivo, thus fastening breeding process.Key words: isolated embryo, micropropagation, polyploidy, breeding in vitro, orchardplants, interspecific hybrids.35

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO IRLIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Molekuliniai žymenys sodo augalų selekcijojeTadeušas Šikšnianas, Vidmantas Stanys, Gražina Stanienė,Rytis Rugienius, Dalia Gelvonauskienė, Ingrida Mažeikienė,Vidmantas BendokasLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas v.stanys@lsdi.ltStraipsnyje aptariamas molekulinių žymenų panaudojimas daugiamečių sodo augalųselekcijoje. Aptariami pagrindiniai mokslo tyrimų rezultatai, gauti Lietuvos sodininkystėsir daržininkystės instituto (LSDI) Augalų biotechnologijos laboratorijoje identifikuojant serbentų,braškių, obelų, trešnių, bijūnų baltymų ir DNR molekulinius žymenis. Nagrinėjamasmolekulinių žymenų panaudojimas šių genčių augalų rūšių ir veislių giminingumui nustatyti,atspariems grybinėms ligoms sėjinukams identifikuoti ankstyvais jų raidos tarpsniais be tiesioginioužkrato grybine infekcija. Aptariami savisuderinamumo žymenys lietuviškos kilmėstrešnių veislėse. Analizuojamas ryšys tarp baltyminių, DNR žymenų ir augalų atsparumogrybinėms ligoms.Konstatuojama, kad baltyminių ir DNR molekulinių žymenų nustatymas palengvinadaugiamečių sodo augalų genetinės struktūros analizę ir leidžia parengti technologijas, žymiaipaspartinančias selekcijos procesą, vykdant pageidaujamų sėjinukų atranką juvenaliniuaugalų raidos tarpsniu.Reikšminiai žodžiai: baltyminiai ir DNR molekuliniai žymenys, bijūnai, braškės, obelys,serbentai, trešnės.Įvadas. Baltymų ir nukleorūgščių molekuliniai žymenys sudaro prielaidas irgalimybes charakterizuoti vegetatyviniu būdu dauginamų augalų rūšių ir veisliųgenetinę įvairovę, giminingumą bei tirti oligogenais ir poligenais kontroliuojamųpožymių raišką.Fermentų ir DNR polimorfizmo įvertinimo rezultatai sėkmingai panaudoti atspariemsgrybinėms ligoms daugiamečių sodo augalų sėjinukams atrinkti ankstyvaisjų raidos tarpsniais be tiesioginio grybinės infekcijos užkrato (Голышкина, 2005).Peroksidazės polimorfizmas panaudotas atrenkant atsparius miltligei juodojo serbentoaugalus (Петренко,1984), nustatant raudonojo serbento veisles bei jų stabilumą(Арсеньева, 1995) bei identifikuojant Ribes genties Eucoreosma sekcijos rūšis(Šikšnianienė ir kt., 2001). Molekuliniai žymenys naudoti slyvų, vyšnių ir trešniųgiminingumui įvertinti (Beaver, Yezzoni, 1995; P-Badescu, 1966), aviečių veislėmsin vivo ir in vitro identifikuoti (Cousineau, Donnelly, 1989, 1992).37

Tiriant DNR polimorfizmą RAPD metodu, nustatyti žymenys, susieti su obelųatsparumu rauplėms (Gelvonauskienė ir kt., 2005), braškių atsparumu grybinėms ligoms(Gelvonauskienė ir kt., 2007), trešnių savisuderinamumo genais (Stanys ir kt.,2008), obelų koloninę formą nulemiančiu Co genu (Bendokas ir kt., 2007). Jie naudotijuodojo serbento veislėms identifikuoti (Gelvonauskis ir kt., 2001), bijūnų rūšių irveislių giminingumo tyrimuose (Mažeikienė ir kt., 2007).Darbo tikslas – aptarti molekulinių žymenų panaudojimo galimybes atliekantdaugiamečių sodo augalų genetinės struktūros analizę, identifikuojant rūšis ir veisles,taip pat nustatant atsparumo ligoms, vainiko formos ir savisuderinamumo donorus.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tirti obelų, trešnių, braškių, bijūnų, serbentųrūšių ir veislių augalai iš LSDI kolekcinių ir selekcinių augynų.Izofermentai ekstrahuoti iš serbentų ir obelų pumpurų bei lapų su TRIS-GLYCbuferiniu tirpalu ir tirti elektroforezės metodu pagal modifikuotą V. Jaaskos metodiką(Jaaska, 1972).Bendroji DNR išskirta iš jaunų lapų, panaudojus heksadeciltrimetilamonio bromidobuferį (CTAB) (Doyle, Doyle, 1990). Braškių atsparumo fitoftorozei geno Rpf1žymens išskyrimui PGR būdu naudotas Van de Wego (Van de Weg, 1997) pasiūlytaspolimorfinis pradmuo OPO16. Amplifikavimo reakcijai naudoti specifiniai Co, Vfgenam pradmenys. Serbentų rūšims identifikuoti naudoti pradmenys: OPB-07; OPB-08; OPC-02; 3472-001 ir 347-002 (Operon Technologies, Inc.). Bijūnų rūšims irveislėms identifikuoti naudoti pradmenys: OPA 07; OPA 08; OPA 09; OPA 18; OPB-07; OPB-08; OPB-17; OPB-19; MP 5; MP 8. Trešnių S-aleliams identifikuoti PGRmetodu buvo panaudotos penkios pradmenų poros: EMPC2consFD-EMPC3consRD irEMPC2consFD-EMPC5consRD (Sutherland ir kt., 2004), PruC2-PruC4R (Tao ir kt.,1999), charakterizuojančios antrąjį introną, PruT2-PruC4R, charakterizuojanti abu,pirmąjį ir antrąjį, intronus (Tao ir kt., 1999) ir PaConsI-F-PaConsI-R, charakterizuojantipirmąjį introną (Sonneveld ir kt., 2003). Amplifikavimo produktų elektroforezėatlikta 1–1,4 % agarozės gelyje 1xTAE buferyje (40 mM Tris-acetato, 1 mM EDTA,pH 8,0), nudažyta etidžio bromido tirpale. DNR fragmentų dydis nustatytas panaudojusstandartinius rinkinius GeneRuler 100 bp DNA Ladder Plus, GeneRuler 1 kb DNALadder ir GeneRuler TM 100 bp DNA Ladder Mix (UAB „Fermentas“).Eksperimentiniai duomenys biometriškai įvertinti dispersinės analizės metodais(Tarakanovas, 1999) arba grupuoti pagal Dunkano kriterijų. Genetinis atstumas vertintassu „PopGene 3.2“ kompiuterine programa (Nei, 1978).Rezultatai. Siekiant nustatyti izofermentinius žymenis, susijusius su obelų atsparumurauplėms, tirtas polifenoloksidazės (PFO) izoformų spektras. Tirtose obelų veislėsestebėtas PFO fermentinės sistemos polimorfizmas. Nustatyta, kad PFO izoformųkiekis augalų vegetacijos metu keičiasi (1 pav.). Atskyrus PFO formas poliakrilamidogelyje, identifikuotos specifinės fermento izoformos ar jų kombinacijos, būdingosrauplėms jautrioms arba atsparioms obelų veislėms.38

Serbentų rūšių izofermentai buvo nustatomi skirtingais augalų organogenezėsPav. 1 Polifenoloksidazių, ekstrahuotų iš lapų liepos mėn., izoformų žymenyspoliakrilamidiniame gelyjeFig. 1. Pattern of polyphenoloxidase isozyme bands on polyacrylamide gel. PPO extractedfrom leaves in Julyetapais (2 pav.). Izoformos, kurių Rf 0,50–0,51, buvo būdingos visoms tirtoms serbentųrūšims. Polifenoloksidazės izoformos keitėsi serbentų augaluose bėgant metams.Didžiausias jų skaičius aptiktas serbentų ramybės metu (V tapas). Pumpuruosenustatytos 7–8 izoformos, lapuose – 1–3 izoformos. Nepakankamai atsparios šalčiuiir nepakankamai ištvermingos žiemą rūšys Ribes americanum ir porūšis R. nigrumssp. europaeum turėjo mažiausią izoformų skaičių. Galima daryti prielaidą, kad užsigrūdinimometu padidėjęs izoformų skaičius charakterizuoja augalų ištvermingumąper žiemą.Gauti obelų DNR analizės, panaudojant specifinę Vf1 genui pradmenų porą, rezultatairodo, jog 1–5 rauplių rasei atsparios obelų veislės – ‘Prima’, ‘Aldas’, ‘Skaistis’ir ‘Rudenis’ – turi 500 bp DNR fragmentą, kuris specifinis Vf1 genui. Nepažeidžiamarauplėmis veislė ‘Štaris’, kurios atsparumo genetinė prigimtis nėra žinoma, šiofragmento neturi. Fragmentas rastas atsparios rauplėms (poligeninis atsparumas)veislės ‘Tellissaare’ genome. Jautrios rauplėms obelų veislės ‘Noris’ ir ‘Popierinis’bei atsparios rauplėms veislės (poligeninis atsparumas) ‘Katja’, ‘Auksis’ 500 bp DNRfragmento neturėjo (3 pav.).39

Pav. 2. Eucoreosma sekcijos serbentų rūšių polifenoloksidazių izoformųelektroforeograma. 1, 2, 3, 4 – R. pauciflorum; 5, 6, 7, 8, – R. hudsonianum; 9, 10,11, 12 – R. janzcewskii; 13, 14, 15, 16 – R. americanum; 17, 18, 19, 20 – R. nigrumssp. Sibiricum; 21, 22, 23, 24 – R. nigrum ssp. europaeum; 25, 26, 27,28 – R. dikuscha. 1, 3, 5, 7, 9, 11, 13, 15, 17, 19, 21, 23, 25, 27 – žievė;2, 6, 10, 14, 18, 22, 26 – pumpurai; 4, 8, 12, 16, 20, 24, 28 – lapai.Fig. 2. Electrophoreogram of polyphenoloxidase isoforms ofEucoreosma section currant species. 1, 2, 3, 4 – R. pauciflorum; 5, 6, 7, 8, – R. hudsonianum;9, 10, 11, 12 – R. janzcewskii; 13, 14, 15, 16 – R. americanum; 17, 18, 19, 20 – R. nigrumssp.sibiricum; 21, 22, 23, 24 – R. nigrum ssp. europaeum; 25, 26, 27, 28 – R. dikuscha.1, 3, 5, 7, 9, 11, 13, 15, 17, 19, 21, 23, 25, 27 – bark; 2, 6, 10, 14, 18, 22, 26 – buds;4, 8, 12, 16, 20, 24, 28 – leaves.40

Pav. 3. Obelų DNR fragmento, amplifikuoto su specifiniais Vf genui pradmenimis,elektroforeograma. 1 – masės žymuo (GeneRulerTM 1 kb DNA Ladder),2 – ‘Noris’, 3 – ‘Popierinis’, 4 – ‘Tellissare’, 5 – ‘Auksis’, 6 – ‘Katja’, 7 – ‘Prima’,8 – ‘Štaris’, 9 – ‘Aldas’, 10 – ‘Skaistis’, 11 – ‘Rudenis’.Fig. 3. Electrophoreogram of apple DNA fragments amplified byPCR using Vf1a specific primer pair. 1 – Mass marker (GeneRulerTM 1 kb DNA Ladder),2 – ‘Noris’, 3 – ‘Popierinis’, 4 – ‘Tellissare’, 5 – ‘Auksis’, 6 – ‘Katja’, 7 – ‘Prima’,8 – ‘Štaris’, 9 – ‘Aldas’, 10 – ‘Skaistis’, 11 – ‘Rudenis’.Vienas šiuolaikinės obelsųselekcijos tikslų yra veislių su kompaktiška vainikoforma kūrimas. Taip sumažinamos medžio formavimui ir genėjimui reikalingos išlaidos.Šio požymio donoras – koloninės vainiko formos obelys. Molekulinių žymenų,susietų su konkrečiu požymiu, konstravimas ir naudojimas įgalina nustatyti koloninėsvainiko formos obelis juvenaliniu laikotarpiu. 2006 m. atlikti kryžminimai tarp koloniniųir nekoloninių obelų. Du SCAR ir keturi SSR molekuliniai žymenys panaudotinustatyti sėjinukus, turinčius Co geną. Pirmoje kartoje koloninės ir nekoloninės formųsėjinukai pasiskirstė santykiu 1 : 1, taigi buvo patvirtinta, kad tėvinės koloninėsformos obelys turi Co geną heterozigotinėje būklėje. Co alelis sėjinukuose nustatytasjuvenaliniu laikotarpiu.Įvertinus Ribes genties Eucoreosma sekcijos rūšių DNR polimorfizmą su penkiomispradmenų poromis, nustatyti genetiniai atstumai tarp rūšių ir sudaryta dendrograma(4 pav.). Rūšys, kilusios iš to paties regiono (Sibiras), skiriasi genetiniu atstumu.4 pav. Dendrograma, sudaryta remiantis genetinio atstumo tarp tirtų Ribes genotipųreikšmėmis („PopGene 3.2“ programa UPGMA PHYLIP)Fig. 4. Dendrogram showing genetic distance between Ribes genotypes(“PopGene 3.2” programme UPGMA PHYLIP)41

Pagal RAPD žymens DNR seką sukurtas specifinis SCAR žymuo, tiesiogiai susijęssu braškių atsparumo fitoftorozei Rpf1 genu. Naudojant šį žymenį, įvertintas genoRpf1 buvimas braškių veislėse. Sukryžminus veisles, turinčias šį žymenį, su veislėmisbe žymens, lauko tyrimų duomenys parodė, kad fitoftorozei atsparūs ir neatsparūs F 1palikuonys pasiskirstė santykiu 1 : 1.Trešnių savinesuderinamumas yra kontroliuojamas atskiro multialelinio lokuso(S lokuso) pagalba (Nettancourt, 1977). Tradiciškai genotipų nesuderinamumas nustatomasvykdant kontroliuojamą apdulkinimą. DNR izoliavimas leidžia identifikuotiS-haplotipus atliekant PGR analizę naudojant bendrus (nespecifinius) arba specifiniuspradmenis. Trešnių genominės DNR tyrimas parodė, kad trešnių S-RNazėje aptinkamidu intronai, kurie skiriasi savo S aleliu. Ši intronų įvairovė leidžia PGR analizės pagalbaidentifikuoti S alelius naudojant nespecifinius pradmenis. Taikant įvairius metodus,nustatyta 16 skirtingų S alelių ir 29 nesuderinamumo grupės (Stanys ir kt., 2008).Naudojant bendruosius pradmenis patikimai pavyko identifikuoti keletą alelių(5 pav.). Antrą introną apimantys pradmenys (EMPC2consFD-EMPC3consRD irEMPC2consFD-EMPC5consRD PruC2-PruC4R) leidžia išskirti S 4bei S 6alelius.Išsiskiria ir kiti aleliai, tačiau dėl panašių fragmentų masių juos sunku tiksliai identifikuoti.5 pav. S-Rnazės geno elektroforeograma trešnių veislėse pagausinus DNR su bendrųjųpradmenų pora EM – PC3consFD EM – PC2consRDFig. 5. Electrophoreogram of sweet cherry S-Rnase gene amplified with EM – PC3consFDEM – PC2consRD primersTyrimų rezultatai leido priskirti lietuviškas trešnes dešimčiai savinesuderinamumogrupių, identifikuoti iki šiol neaptiktas, literatūroje nepaminėtas S alelių kombinacijas.Įvertinus keturiolikos bijūnų rūšių ir veislių DNR polimorfizmą, apskaičiuotasgenetinis tapatumas ir genetinis atstumas tarp jų (lentelė). Didžiausia tapatumo reikšmė– 0,9312 buvo tarp tai pačiai rūšiai priklausančių genotipų P. officinalis f. alba plenair P. officinalis f. rosea plena. Mažiausias genetinis tapatumas gautas tarp P. lactiflora-1ir puskrūmių P. suffruticosa bei P. suffruticosa var. Rockii.42

Lentelė. Tirtų Paeonia genties augalų genetinis tapatumas (kursyvu) ir genetinisatstumas (pagal Nei, 1978)Table. Genetic identity (Italic) and distance of Paeonia genus plants (according to Nei,1978)Paeonia genotipai / Paeonia genotypes: 1 – P. lactiflora-1; 2 – P. lactiflora-2; 3 – P. peregrina;4 – P. daurica; 5 – P. tenuifolia var. plena; 6 – P. tenuifolia; 7 – P. officinalis f. alba plena;8 – P. officinalis f. rosea plena; 9 – P. anomala; 10 – P. weitchii; 11 – P. suffruticosa;12 – P. suffruticosa var. rockii ; 13 – P. delavayi; 14 – P. lutea.Aptarimas. Tyrimuose nustatyta, kad polifenoloksidazės izoformos serbentuoseir obelyse keičiasi įvairiais organogenezės etapais. Ir kiti autoriai yra nustatę šįdėsningumą vynuogėse (Негру, Медведева, 1990) ir citrusuose (Zheng Xiao Hongir kt., 1996). Ištirti serbentų rūšių ir obelų veislių augalai ramybės metu, veikiant žemomstemperatūroms, turėjo daugiau PPO izoformų, palyginti su vasaros laikotarpiu.Turinčios daugiau izoformų serbentų rūšys, kaip ir kitų autorių tyrimuose įvertintosjuodojo serbento veislės (Петренко, 1984), mažiau pažeidžiamos netikrąja miltlige.Manoma, kad Amerikos kilmės serbentų rūšis Ribes hudzonianum labai artimarūšiai R. fongtaneum, susiformavusiai Tolimuosiuose Rytuose. Tai leidžia daryti prielaidą,kad R. hudzonianum taip pat susiformavo tame pačiame regione, tik vėliau patekoį kitą aplinką, kurioje aklimatizavosi ir išplito. Kryžminant šias rūšis su kultūrinėmisjuodojo serbento veislėmis (Shikshnianas ir kt., 2005), priklausomai nuo genetinio atstumotarp rūšių, gaunami skirtingi uogų mezgimo rezultatai. Lengviausiai tarpusavyjekryžminasi R. nigrum veislių augalai su R. usuriensis laukinių formų augalais.Obelų DNR tyrimai parodė, kad PPO žymenys nėra susieti su oligogeninį atsparumąrauplėms lemiančiu Vfa1 genu (Gelvonauskienė ir kt., 2005). Buvo parodyta, kadšio oligogeno buvimas ne visada garantuoja imunitetą rauplėms. Vf1 geno žymuo buvo43

aptiktas veislėje ‘Tellissaare’, kuri pasižymi poligeniniu atsparumu ir atskirais metaispažeidžiama rauplėmis iki 3 balų (Gelvonauskienė, Bandaravičius, 1998). Matyt, šiogeno raiška yra pakitusi dėl galimų geno struktūros pasikeitimų.Iš šiuo metu žinomų 29 trešnių savinesuderinamumo grupių tyrimo rezultataileido priskirti lietuviškas trešnes dešimčiai grupių ir identifikuoti iki šiol neaptiktas,literatūroje nepaminėtas S alelių kombinacijas: S 1S 13(‘Žemaičių juodoji’) ir S 6S 16(‘Jurga’, ‘Anta’). Remiantis atliktais tyrimais, jungiant veisles ‘Jurga’ ir ‘Anta’, galimaformuoti naują XXVIII savinesuderinamumo grupę. Veislės ‘Žemaičių juodoji’ ir‘Norta’ priskirtinos O grupei.Išvados. Baltyminių ir DNR molekulinių žymenų nustatymas palengvina daugiamečiųsodo augalų genetinės struktūros analizę ir donorų išskyrimą, leidžia parengtitechnologijas, gerokai paspartinančias selekcijos procesą, vykdant pageidaujamųsėjinukų atranką juvenaliniu augalų raidos tarpsniu.Gauta 2008-07-23Parengta spausdinti 2008-08-04Literatūra1. Baever Y. Yezzoni A. 1995. Allozyme diversity in sour, sweet and ground cherry.Theoretical And Applied Genetics, 90(6): 847–852.2. Bendokas V., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B., Stanys V. 2007. Koloninio irsvyrančiojo ideotipo obelų morfologiniai žymenys sėjinukuose. Sodininkystė irdaržininkystė, 26(4): 48–54.3. Cousineu Y. Donnelly D. 1989. Identification of raspberry cultivars in vivo andin vitro using isoenzyme analysis. HortScience, 24(3): 790–792.4. Cousineu Y. Donnelly D. 1992. Genetic analysis of isoenzymes in raspberry.Journal of the American Society for Horticultural Science, 117(6): 996–998.5. Doyle J. J., Doyle J. L. 1990. Isolation of plant DNA from fresh tissue. Focus,12(1): 13–15.6. Gelvonauskienė D., Bandaravičius A. 1998. Obelų atsparumas rauplėms ir filostiktozei.Sodininkystė ir daržininkystė. 17(1): 30–38.7. Gelvonauskis B., b., stanys Stanys v., V., Šikšnianas T. t. 2001. Molecular molecular markers for identificationof Ribes species and interspecific hybrids. Proceedings of the LatvianAcademy of Sciences. Section B, 55(5/6): 20–22.8. Gelvonauskienė D., Šikšnianienė J., Rugienius R., Gelvonauskis B., Šikšnianas T.,Stanys V., Stanienė G., Sasnauskas A., Vinskienė J. 2005. Polyphenoloxidaseisozyme and Vfa1 sequence specific markers in apple cultivars differing in scabresistance. Biologija, 3: 59–61.9. Gelvonauskienė D., Rugienius R., Šikšnianas T., Stanienė G., Sasnauskas A.,Stanys v. V. 2007. screening Screening of apple and strawberry plants carrying fungal diseasesresistance oligogenes using molecular markers. Žemdirbystė, 94(4):139–145.10. Jaaska V. 1972. Electrophoretic enzyme studies in the genus Secale L. Esti NSVTead. Akad. Toim. Biol., 21: 61–69.44

11. Mažeikienė I., Stanys V., Stanienė G. 2007. Analysis of DNA polymorphismof herbaceous peony species and cultivars. Sodininkystė ir daržininkystė,26(3): 267–273.12. Nei M. 1978. Estimation of average heterozygosity and genetic distance from asmall number of individuals. Genetics, 89: 583–590.13. Nettancourt de D. 1977. Monographs on Theoretical and Applied Genetics 3.Springer-Verlag, Berlin–Heidelberg–New York.14. P-Badescu A. 1966. Contribution la euplicarea bradului de inrudiee genetica aunor specii pomicole samburoase prin cercetari isoenzimat tice. Lacr.sti.Inst.Cerc. Product. Bucuresti, 18: 8–17.15. Shikshnianas T., Stanys V., Stanienė G., Bobinas Č. 2005. Hybridization ofblack currant cultivars with wild species of Eucoreosma. Плодоводство, 17(2):250–253.16. Sonneveld T., Tobutt K. R., Robbins T. P. 2003. Allele-specific PCR detectionof sweet cherry incompatibility (S) alleles S 1to S 16using consensus and allelespecificprimers. Theoretical and Applied Genetics, 107: 1 057–1 070.17. Stanys V., Stanytė R., Stanienė G., Vinskienė J. 2008. S-allele identification byPCR analysis in Lithuanian sweet cherries. Biologija, 54(1): 22–2618. Sutherland B. G., Robbins T. P., Tobutt K. R. 2004. Primers amplifying a rangeof Prunus S-alleles. Plant Breeding. 123: 582–4.19. Šikšnianienė J., Duchovskis P., Stanys V., Šikšnianas T. 2001. Polyphenoloxidasemarkers for identification of Eucoreosma section currant species. FoliaHorticulturae, 13(1A): 155–159.20. Tao R., Yamane H., Sugriura A., Murayama H., Sassa H., Mori H. 1999. Moleculartyping of S-alleles through identification, characterization and cDNA cloning forS-RNases in sweet cherry. Journal of the American Society for HorticulturalScience, 124: 224–233.21. Tarakanovas P. 1999. Statistinių duomenų apdorojimo programos paketas„Selekcija“. Kėdainių raj. Akademija.22. Van de Weg W. E. 1997. A gene-for-gene model to explain interactions betweencultivars of strawberry and races of Phytophthora fragariae var. fragariae.Theoretical and Applied Genetics, 94: 445–451.23. Zheng Xiao Hong, Nishioka Michiko, Kaweamura Akiko, Ukeda Hiroyuki,Sawamura Masayoshi, Kusumose Hirozo. 1996. Cluster analysis by measurementof peroxidase and esterase from Citrus flavedo. Bioscience, Biotechnologyand Biochemistry, 60(3): 390–395.24. Арсеньева Т. В. 1995. О возможности применения метода электрофорезазапасных белкoв семян в сортовеении сортоведении сортовеении смороины смородины смороины красной. Молоые Молодые Молоые ученые– садоводству России. М., 61–64.25. Голышкина Л. . . В. 2005. Анализ Анали Анали Анали Анали Анали Анали применения генетических маркеров в селекцииплодовых культур – достижения и перспективы (обзор литературы.Состояние и перспективы селекции и сорторазведения плодовых культур).Материалы международной научно-методической конференции 12–15июля 2005б 197–208.45

26. Негру П. В., Мевеева Мевеева Мевеева Мевеева Медведева Т. Н. 1990. лектрофоретические лектрофоретические лектрофоретические лектрофоретические Электрофоретические лектрофоретические лектрофоретические лектрофоретические лектрофоретические спектры легкорастворимыхбелков, пероксидазы и о-дифенолоксидазы в связи с зимостойкостьювинограда. Физиология и биохимия культурных растенийб22: 469–476.27. Петренко Т. Ф. 1984. Исходный материал в селекции на устойчивость камериканской мучнистой росе у черной смородины: aвтореферaт к. с.-х. н.Хабаровск.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Molecular markers in orchard plant breedingT. Šikšnianas, V. Stanys, G. Stanienė, R. Rugienius, D. Gelvonauskienė,I. Mažeikienė, V. BendokasSummaryUsage of molecular markers in perennial orchard plant breeding is discussed in thisreview. The main results obtained identifying protein and DNA molecular markers in currants,strawberries, apples, sweet cherries, peonies at the Laboratory of Plant Biotechnologyof Lithuanian Institute of Horticulture are presented. Usage of these markers in evaluation ofabove mentioned plant genus and cultivar relationships, identification of resistant to fungaldiseases hybrids in juvenile phase without direct fungal contamination is being studied. Markersfor self-compatibility in Lithuanian sweet cherry cultivars are discussed. Relationship betweenprotein, DNA markers and plant resistance to fungal diseases is analysed.Identification of protein and DNA molecular markers eases analysis of genetic structure inperennial orchard plants and enables to prepare technologies for selecting hybrids with desirabletraits in juvenile phase thus fastening breeding.Key words: apples, currants, peonies, protein and DNA molecular markers, strawberries,sweet cherries.46

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Žemės ūkio augalų atsparumo šalčiui tyrimai in vitroRytis Rugienius, Vanda Lukoševičiūtė, Gražina Stanienė,Vidmantas StanysLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai,Kauno r., el. paštas r.rugienius@lsdi.ltStraipsnyje apžvelgiami braškės, paprastosios cidonijos, žieminio rapso, drambliažolėsir kitų vertingų žemės ūkio augalų atsparumo šalčiui tyrimų in vitro, atliktų Lietuvos sodininkystėsir daržininkystės institute (LSDI), rezultatai. Svarbiausias tyrimų tikslas buvonustatyti optimalias sąlygas šių augalų genotipų diferencijavimui pagal atsparumą šalčiui,įvertinti užsigrūdinimą ir jo išsilaikymą lemiančius veiksnius. Daugelio tyrimų duomenimis,kad būtų galima įvairių genotipų augalus diferencijuoti pagal atsparumą šalčiui, reikalingasgrūdinimas. Tirtų augalų eksplantai šaldyti in vitro nuo –2 iki –25 °C temperatūrų intervale,parodyta, kad daugelį augalų galima diferencijuoti pagal atsparumą šalčiui šaldant –6–12 °Ctemperatūroje in vitro. Paaiškėjo, kad įvairių genotipų augalai skirtingai reaguoja į šaldymąin vitro. Didelę įtaką augalų atsparumui šalčiui in vitro daro angliavandeniai, vitaminai, fitohormonaiir kt. Parodyta, kad užsigrūdinimo išsilaikymas priklauso nuo atlydžio temperatūros,fitohormonų sudėties, kiekio augale ir terpėje bei augalo genotipo. Šaldymą in vitro tikslingapanaudoti skirtingų genotipų augalams diferencijuoti, atsparioms šalčiui veislėms atrinkti iratsparumo šalčiui mechanizmams tirti.Reikšminiai žodžiai: braškė, drambliažolė, paprastoji cidonija, šaldymas in vitro, veislės,žieminis rapsas.Įvadas Reikšmingų ir perspektyvių žemės ūkiui augalų konkurencingumą irpramoninę vertę Lietuvoje mažina nepakankamas jų adaptyvumas – ištvermingumasžiemą ir atsparumas šalčiui. Ši problema ypač išryškėja klimato kaitos, nepastoviųžiemojimo sąlygų fone, kai Lietuvoje masiškai introdukuojamos rūšys ir veislės,kilusios iš švelnesnio klimato šalių. Atsparumas šalčiui yra sudėtingas kompleksinispožymis ir jį lemia ne tik atskiri genai, bet ir jų sąveika – daugelio augalo sistemųstruktūriniai ryšiai (Chinnusamy ir kt., 2007). Nors atskirų genų ir jų produktų reikšmėmodelinių augalų užsigrūdinimui ir atsparumui šalčiui yra nemažai nagrinėta, augaloir atskirų audinių, kaip sistemos, reakcija į užsigrūdinimo ir šaldymo metu veikiančiusbiocheminius, morfologinius-fiziologinius veiksnius ištirta nepakankamai. Naudojantin vitro metodus ir dirbtinį šaldymą, galima sumodeliuoti sąlygas ir atskirus veiksniusarba jų kompleksą, veikiančius lauke užsigrūdinimo ir žiemojimo metu, taip pat tirtiatsparumo šalčiui mechanizmą, įvertinti morfologinius, biocheminius pokyčius augaloir audinių lygiu. In vitro metodai įgalina pagreitinti selekcijos procesą, sumažinti jo47

sąnaudas (Rugienius, Stanys 2001).Tiriant atskirų augalų atsparumą šalčiui, svarbu nustatyti optimalų temperatūrosrežimą užsigrūdinimui ir atsparumui šalčiui bei genotipų diferenciacijai in vitro irin vivo pasiekti. Taip pat svarbu įvertinti morfologinių, fiziologinių, biocheminių veiksniųįtaką CBF/DREB1 kelio genų raiškai ir nustatyti atskirų genų įtaką užsigrūdinimoir atsparumo šalčiui sistemai augale.Skirtingos augalų rūšys nevienodai reaguoja į temperatūrą ir kitus veiksniusužsigrūdinimo metu. Vienos jų, esant tam tikram fotoperiodui, užsigrūdina greičiau,kitos – lėčiau. Letalios temperatūros yra skirtingos atskiroms augalų rūšims arba atskiriemstos pačios rūšies genotipams.Žieminio rapso, kaip ekonomiškai svarbaus žemės ūkiui augalo, atsparumas šalčiuinagrinėtas daugelyje šalių. Nustatytas ryšys tarp atskirų genotipų augalų atsparumošalčiui ir tam tikrų fermentų (Zou Wang-hao ir kt., 2007), augimo reguliatorių koncentracijos(Gaveliene ir kt., 2005; Anisimovienė ir kt., 2005), geno hsp90 raiškos irhsp90 transkripto kiekio (Krishna ir kt., 1995).Intensyvi sodininkystė neįmanoma be žemaūgių ir pusiau žemaūgių poskiepiųnaudojimo. Paprastoji cidonija (Cydonia oblonga) yra perspektyvus kriaušių poskiepis,reikalingas tokių sodų plėtrai. Cidonija nėra pakankamai ištverminga žiemą Lietuvosklimato sąlygomis. LSDI atrinkti perspektyvūs cidonijos klonai, kurie suderinami sudaugeliu kriaušių veislių (Kviklys, 2000; Kviklys, Kvikliene, 2004).Drambliažolės (Miscanthus) augalai, kaip perspektyvus atsinaujinančios energijosšaltinis, nėra pakankamai atsparūs šalčiui (Clifton-Brown ir kt., 2001). In vitro tiekdrambliažolės, tiek cidonijos atsparumas šalčiui dar nebuvo tirtas. In vitro atrankossistemos sukūrimas būtinas, siekiant padidinti šių augalų atsparumą šalčiui genų inžinerijosbūdu, taip pat tiriant šį požymį lemiančius veiksnius.Braškių užsigrūdinimo, jo išsilaikymo ir atsparumo šalčiui tyrimai LSDI vykdomijau nuo 1993 metų (Rugienius, Stanys, 2001; Lukoševičiūtė ir kt., 2007). Šiuo metudidesnis dėmesys kreipiamas į genetinius, fiziologinius ir biocheminius pokyčius užsigrūdinimometu arba prarandant užsigrūdinimą aukštesnėse temperatūrose, siejantšiuos pokyčius su reguliuojančių užsigrūdinimą ir atsparumą šalčiui lemiančių genųraiška nukleino rūgščių ir baltymų lygiu. Išaiškinus šias sąveikas, nustačius morfofiziologiniusir genetinius žymenis, taikant biotechnologinius ir įprastinius selekcijosmetodus, būtų galima sukurti didelio adaptyvumo veisles.Darbo tikslas – nustatyti optimalias sąlygas braškės, rapso, drambliažolės, cidonijosgenotipų diferencijavimui pagal atsparumą šalčiui, įvertinti užsigrūdinimą ir joišsilaikymą lemiančius veiksnius.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai atlikti LSDI Augalų biotechnologijoslaboratorijoje. Tyrimams naudoti žieminio rapso (Brassica napus L.) ‘Banjo’,‘Elvis’, ‘SW Falstaff’, ‘Valesca’, drambliažolės (Miscanthus × giganteus) Mb263,paprastosios cidonijos (Cydonia oblonga P. Mill.) K11, K16 ir K19, daržinės braškės(Fragaria ananassa Duch.) ‘Melody’ ir ‘Venta’ veislių ir klonų augalai.Sėklos įterptos į MS terpę su skirtingais priedais: 20 mg l –1 sacharoze ir 0,75 mg l –1BAP (M1); 20 mg l –1 sacharoze, 0,75 mg l –1 BAP ir vitaminais (tiaminu, piridoksinu,nikotino rūgštimi) po 0,5 mg l –1 (M2). Praėjus mėnesiui, rapsų augalai pernešti grūdinimuiį kamerą su +2–4 °C temperatūra. Po 40 parų grūdinimo augalai šaldyti vieną48

parą esant -7, -9, -11 °C temperatūroms. Po paros atšildymo visi augalai persodinti įmaitinamąją terpę, prieš tai pašalinus šaknis.Drambliažolės mikroaugalai klonuoti in vitro M2 terpėje. Keturias savaites grūdinti+2–4 °C temperatūroje, šaldyti vieną parą -2, -4, -6, -8, -10 °C temperatūrose.Po paros visi augalai persodinti į šviežią tokios pat sudėties maitinamąją terpę.Paprastosios cidonijos mikroaugalai auginti M2 terpėje, grūdinti +2–4 °Ctemperatūroje 35 paras, šaldyti -9 °C temperatūroje 12 valandų, po paros atšildymopersodinti į šviežią terpę.Braškių augalai prieš grūdinimą ir grūdinimo metu auginti MS terpėje su skirtingaispriedais: 1) 3 % sacharoze, 2) 6 % sacharoze, 3) 5 % sacharoze ir 1 % rafinoze,4) 6 % sacharoze ir 0,001 % prolinu. Braškių mikroaugalai grūdinti, šaldyti ir atšildytitokiomis pat sąlygomis kaip ir paprastosios cidonijos mikroaugalai. Užsigrūdinimoišsilaikymo (tvermės) tyrime braškių augalai po 35 parų grūdinimo perkelti į augimokameras su +10 arba +22 °C temperatūra 7 paroms (atlydžio modelis). Po to mikroaugalaivėl šaldyti ir grūdinti. Visų tirtų rūšių ir veislių eksplantų būklė (balais 0–5 balųskalėje) ir nepažeistų augalų procentas vertinta praėjus 1, 14, 30 parų po šaldymo.Duomenų statistiniam apdorojimui panaudotos programos „Anova“, STAT 1,55iš programų paketo „Selekcija“ (Tarakanovas, 2003).Rezultatai. Žieminio rapso mikroaugalų šaldymas in vitro. Praėjusparai po šaldymo, eksplantai skyrėsi savo spalva, dalis jų buvo žalsvai gelsvi (1 lentelė).Praėjus mėnesiui, pastebėta, kad dauguma eksplantų su žaliais lapeliais išgyveno.Didžioji dalis eksplantų su žalsvai gelsvais lapeliais po mėnesio buvo sunykę, tik labaimažai veislės ‘Valeska’ eksplantų išleido pumpurus ir liko gyvi.1 lentelė. Rapsų skirtingų veislių mikroaugalų išgyvenimas po šaldymo in vitroterpėje M1Table 1. Survival rate of rape microplants in vitro in the medium M1 after freezingin vitroVeislėVarietyŠaldymo temperatūraFreezing temperature,°CEksplantai po 1 parosExplants after 1 dayžaligreen, %žalsvai gelsvigreen–yellow, %Išgyvenusių augalų kiekis poSurvived plants after14 parų14 days, %30 parų30 days, %1 2 3 3 4 5‘Elvis’ -7 100 0 100 90,0-9 100 0 30,0 20,0-11 10,0 90,0 0 0‘Banjo’ -7 100 0 100 100-9 100 0 100 55,5-11 0 100 37,5 0SW ‘Falstaff’ -7 100 0 90,0 90,0-9 100 0 60,0 60,0-11 0 100 0 049

1 lentelės tęsinysTable 1 continued1 2 3 4 5 6‘Valesca’ -7 100 0 90,0 90,0-9 100 0 60,0 50,0-11 28,6 71,4 28,6 14,3R 05/ LSD 051,3 1,4 2,8 2,9Šaldant -7 °C temperatūroje išgyveno 90–100 % visų veislių mikroaugalų.Žemesnės temperatūros (-9 °C) poveikis labai priklausė nuo veislės. Išgyveno 60 %veislės ‘Falstaft’ ir tik 20 % veislės ‘Elvis’ mikroaugalų. Terpėje be vitaminų (M1)po mėnesio neliko gyvų mikroaugalų, šaldytų -11 °C temperatūroje, išskyrus veislę‘Valeska’. Terpėje, papildytoje vitaminais (M2), po šaldymo -11 °C temperatūrojeišliko gyvų visų veislių mikroaugalų, o veislės ‘Valeska’ išgyveno 50 % visų šaldytųeksplantų (1 pav.).1 pav. Žieminio rapso mikroaugalų, išgyvenusių po šaldymoin vitro -11 °C temperatūroje, kiekis, %Fig. 1. Amount (%) of rape plants survived after freezing at -11 °C temperature in vitroDrambliažolės mikroaugalų atsparumo šalčiui tyrimai in vitro.Praėjus parai po šaldymo, drambliažolės eksplantai taip pat skyrėsi savo spalva(2 lentelė). Praėjus mėnesiui, dauguma žalios spalvos eksplantų išgyveno.Didžioji dalis eksplantų su žalsvai gelsvais lapeliais po mėnesio buvo sunykę.Po paros šaldymo in vitro -2, -4, -6, -8 °C temperatūrose nepastebėta sunykusių(parudavusių) mikroaugaliukų. Praėjus 14 parų, daugiausia žuvusių eksplantų rastatarp šaldytų –8 °C temperatūroje. Praėjus mėnesiui, pastebėta aiški priklausomybėtarp išgyvenusių mikroaugalų kiekio ir šaldymo temperatūros: kuo stipriau šaldytieksplantai, tuo mažiau jų išgyveno. Veikiant eksplantus -10 °C temperatūra, jau poparos nerasta žalių augaliukų, visi buvo žalsvai rusvi, o po 14 parų – 100 % žuvo.50

2 lentelė. Drambliažolės mikroaugalų išgyvenimas po šaldymo in vitroTable 2. Survival rate of miscanthus microplants after freezing in vitroŠaldymo temperatūraFreezing temperature, °CEksplantai po 1 parosExplants after one dayIšgyvenusių augalų kiekis poSurvived plants afteržaligreen, %žalsvai gelsvigreen–yellow, %14 parų14 days, %-2 89,5 10,5 100 88,9-4 75,0 25,0 93,7 81,2-6 57,9 42,1 100 72,2-8 42,1 57,9 47,4 36,8-10 0 100 0 0R 05/ LSD 054,9 4,8 3,1 4,630 parų30 days, %Paprastosios cidonijos mikroaugalų šaldymas in vitro. Po šaldymo–9 °C temperatūroje klono K19 mikroaugalai buvo pažeisti mažiausiai (pažeidimobalo vidurkis 1,6) (3 lentelė). Daugiausia (2,1 balo) buvo pažeisti K16 mikroaugalai.K11 pažeidimai buvo tarpinio pobūdžio – 1,8 balo. Skirtumai tarp klonų buvoryškesni nagrinėjant nepažeistų mikroaugalų kiekius. Priklausomai nuo genotipo,klonai pagal šį parametrą skyrėsi nuo 5,4 % (K16) iki 28,2 % (K19). K16 mažesniunepažeistų mikroaugalų kiekiu labiau išsiskyrė iš kitų dviejų cidonijos klonų.Nepažeistų mikroaugalų kiekis per tris stebėjimų savaites po šaldymų sumažėjonuo 43,6 iki 28,2 % (K19) ir nuo 35 iki 20 % (K11). Tai rodo, kad augalų pažeidimolaipsnis visiškai pasireiškia tik praėjus ne mažiau kaip 3 savaitėms po šaldymo.3 lentelė. Paprastosios cidonijos mikroaugalų pasiskirstymas pagal pažeidimąšalčiu (balais) priklausomai nuo genotipo ir vertinimo laikoTable 3. Distribution of Cydonia plants according to cold injury (scores) depending ongenotype and evaluation timePažeidimas šalčiu,balaisCold injury (scores)KlonaiClonesK11 K16 K191* 2** 3*** 1* 2** 3*** 1* 2** 3***0 14 8 8 1 1 2 17 15 111 7 15 15 17 15 14 9 9 112 11 3 3 9 9 8 7 6 83 5 6 7 6 6 6 3 4 34 3 4 5 3 4 6 2 3 55 0 4 2 1 2 1 1 2 1Pažeidimo vidurkis 1,4 1,9 1,8 1,9 2,1 2,1 1,2 1,4 1,6Cold injury mean* Vertinta praėjus savaitei po šaldymo / first evaluation (one week after freezing),** Vertinta praėjus dviems savaitėms po šaldymo / second evaluation (two weeks after freezing),*** Vertinta praėjus trims savaitėms po šaldymo / third evaluation (three weeks after freezing).51

Braškių mikroaugalų šaldymas in vitro. Tyrimų duomenys rodo, kad,kai augalai buvo grūdinti ir šaldyti esant dvigubai didesnei sacharozės koncentracijaiterpėje, jie buvo 20 % mažiau pažeisti šalčio (2 pav.). Kai sacharozės koncentracijamaitinamojoje terpėje buvo 3 % (paprastai naudojama terpėje, skirtoje braškių mikrodauginimui),veislės ‘Melody’ augalai buvo pažeisti šalčio vidutiniškai 4,9 balo, o kaisacharozės terpėje buvo 6 %, šios veislės augalų pažeidimas tesiekė 3,9 balo. Rafinozėspriedo įtaka priklausė nuo veislės. Variante su sacharozės ir rafinozės priedu veislės‘Venta’ augalai buvo tiek pat pažeisti šalčio, kaip ir esant terpėje vien tik 3 % sacharozės(pažeidimas 4,9 balo). ‘Melody’ augalų pažeidimai (4,2 balo) buvo mažesni neiterpėje vien tik su 3 % sacharozės, bet didesni nei terpėje su 6 % sacharozės priedu.Nors abiejų tirtų veislių augalų šalčio sukelti pažeidimai variante su 6 % sacharozėsir 0,001 % prolino priedu buvo šiek tiek mažesni nei variante su vien tik su 6 %sacharozės, bet skirtumai tarp šių variantų nebuvo statistiškai esminiai.2 pav. Braškių ‘Melody’ ir ‘Venta’ mikroaugalų šalčio sukelti pažeidimai balais,esant skirtingiems osmoprotektantų priedams maitinamojoje terpėjeFig. 2. Strawberry ‘Melody’ and ‘Venta’ microplants cold injury scores depending ondifferent additions of osmopritectants to growing mediumAtlydys – neretai gamtoje pasitaikantis trumpalaikis oro temperatūros pakilimasžiemos metu, šalčio atsileidimas. Tyrimų metu nustatyta, kad braškių užsigrūdinimoišsilaikymas (tvarumas), modeliuojant atlydį, priklauso tiek nuo atlydžio (inkubavimoaugimui tinkamose temperatūrose) metu buvusios temperatūros, tiek ir nuo veislės.Braškių veislės ‘Melody’ augalai išlaikė užsigrūdinimo lygį, nepriklausomai nuo atlydžiometu buvusios temperatūros (pažeidimo balas vidutiniškai 2,6–2,7). O veislės‘Venta’ augalai, šaldant po atlydžio, kurio temperatūra buvo +22 °C, tapo 1,6 balo, t. y.32 % daugiau pažeisti, negu po atlydžio, kurio temperatūra +10 °C (3 pav.).52

3 pav. Braškių augalų pažeidimas šalčiu (balais) po šaldymo in vitropriklausomai nuo aplinkos temperatūros šešių parų atlydžio metuFig. 3. Strawberry cold injury scores after freezing in vitro depending on temperatureduring 6 days thawAptarimas. Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, galima nustatyti tinkamiausiasaugalų grūdinimo ir šaldymo in vitro sąlygas. Nustatytas optimalios šaldymo temperatūros,reikalingos atspariems šalčiui augalams atrinkti (4 lentelė).Optimalios šaldymo temperatūros rapso skirtingų genotipų augalų diferencijavimuipagal atsparumą šalčiui in vitro yra -9–11 °C. Šios temperatūros iš daliesatitinka teiktas kitų autorių duomenimis, pagal kuriuos trijų rapso veislių LT 50buvotarp -8 ir -11 °C (Rife, Zeinali, 2003). Nustatyta, kad vitaminų priedai maitinamojojeterpėje padeda rapso augalams išgyventi žemesnes temperatūras. Tai rodo skirtingųvidinių ir išorinių fiziologinių, biocheminių sąlygų svarbą augalų užsigrūdinimui iratsparumui šalčiui (4 lentelė).Paprastosios cidonijos selekcija vidutinėse platumose nėra tiek išplėtota kaiprapsų, braškių ar daugelio kitų kultūrinių augalų, todėl tinkamų auginti Lietuvos klimatosąlygomis cidonijos augalų genetinė įvairovė nėra didelė. Vienas iš klonų K11,K16 ir K19 atrankos kriterijų buvo adaptyvumas Lietuvos klimato sąlygoms (Kviklys,2000), todėl šie klonai pagal atsparumą šalčiui in vitro tarpusavyje labai nesiskyrė.Tinkamiausias kriterijus paprastosios cidonijos skirtingiems genotipams diferencijuotipagal atsparumą šalčiui yra išgyvenusių mikroaugalų skaičius, vertinant pažeidimusne anksčiau, kaip praėjus trims ar keturioms savaitėms po šaldymo in vitro.Optimali šaldymo in vitro temperatūra cidonijos genotipų diferenciacijai pagalatsparumą šalčiui yra -9–12 °C, drambliažolės -6–8 °C.53

Ankstesniais braškių in vitro tyrimais įrodyta, kad braškių užsigrūdinimas, nelygukuri veislė, atlydžių metu išsilaiko nuo 2 iki 4 parų ir tai priklauso nuo fitohormonų –abscizo rūgšties ir giberelino (Lukoševičiūtė ir kt., 2007). Pagal duomenis, pateiktusšiame straipsnyje, svarbi taip pat atlydžio metu ir oro temperatūra, į kurią veislėsreaguoja skirtingai.4 lentelė. Žemės ūkio augalų atsparumo šalčiui tyrimai in vitroTable 4. Cold hardiness evaluations of agriculture plants in vitroRūšisSpeciesLoliumperenne L.MalusdomesticaBorkh.Betavulgaris LŠaldymo temperatūraveislėmsdiferencijuotiFreezing temperaturesfor cultivardifferentiationPagrindiniai rezultataiMain resultsLiteratūros šaltiniaiReferences1 2 3 4-10–25 Tirtos augalų regeneravimo iš kaliaus,šaldyto –10–25 °C temperatūrose, galimybės,siekiant atrinkti atsparius šalčiuigenotipus. Diploidai atsparesni negu iš jųkilę tetraploidai.There were investigated the possibilities ofplant generation from callus frozen at thetemperatures 10–25 °C in order to select coldhardy genotypes. Diploids are more hardythan tetraploids, which originated out of them.Stanys, Sliesaravičius,1983;Lemežys, 1997.Nustatytos optimalios sąlygos obelų Caswell ir kt.,kriosaugojimui. Augalus galima užgrūdinti,esant žemoms teigiamoms tempe-1986.ratūroms trumpos dienos fotoperiodui.Didesni sacharozės kiekiai maitinamojojeterpėje teigiamai veikia užsigrūdinimą.There were established the optimal conditionsfor apple tree cryopreservation. It is possibleto harden plants in low positive temperatures,short day photoperiod. The bigger amounts ofsaccharose in the nutritional medium positivelyaffect hardening.Dix ir kt.,Didesni sacharozės kiekiai ir augimoreguliatoriai maitinamojoje terpėje teigiamaiveikia užsigrūdinimą. Veislių diferencijavimaspagal atsparumą šalčiui galibūti pasiektas, sumažinus maitinamojojeterpėje cukraus kiekį iki 1 %.The bigger amounts of saccharose and growthregulators in the nutritional medium positivelyaffect hardening. Differentiation of cultivarsaccording to cold hardiness may be attainedwhen the amount of sugar in the nutritionalmedium is diminished up to 1 %.1994.54

4 lentelės tęsinysTable 4 continuedRubusidaeus L.1 2 3 4-11–20 Atsparesnės veislės grūdinimo metukaupia daugiau sacharozės ir rafinozės,bet mažiau gliukozės ir fruktozės negujautresnės veislės.1993.Keturių savaičių grūdinimas +2 ir +15 °Ctemperatūrose būtinas veislių diferencijavimui,kuris atitinka jų diferencijavimąlauko sąlygomis.Hardier cultivars during hardening accumulatemore saccharose and raffinose but less glucoseand fructose than more sensitive cultivars.Four week hardening at the temperatures +2and +15 °C is necessary for cultivar differentiation,which corresponds to their differentiationunder field conditions.Prunus sp. -8–10 Vyšnios atsparesnės šalčiui in vitro neitrešnės. Atspariausios veislės ‘Vytėnųžvaigždė’ ir ‘Molodiožnaja’.Cherries are more cold hardy in vitro thansweet cherries. The hardiest cultivars are‘Vytėnų žvaigždė’ and ‘Molodiožnaja’.FragariaananassaDuch.Palonen, Buszard,1998;Zatylnyj ir kt.,R. Rugienius,N Barmutė, nepublikuota-8–11 Negrūdintų augalų atsparumas šalčiuiin vitro neatitinka jų atsparumo laukoPalonen, Buszard,1997.sąlygomis. Augimo reguliatoriai terpėjemažino atsparumą šalčiui in vitro.Cold hardiness in vitro of not hardened plantsdoes not correspond to their hardiness underfield conditions. Growth regulators in themedium decreased hardiness in vitroBraškių atsparumas šalčiui tiesiogiaipriklauso nuo grūdinimo trukmės irsacharozės kiekio maitinamojoje terpėje.Optimali braškių grūdinimo trukmėveislėms diferencijuoti pagal atsparumąšalčiui in vitro yra 35 paros.Strawberry cold hardiness directly dependson the duration of hardening and the amountof saccharose in the nutritional medium. Theoptimal durations of strawberry hardening forthe differentiation of cultivars according tocold hardiness in vitro is 35 days.Rugienius, Stanys,2001.55

4 lentelės tęsinysTable 4 continued1 2 3 4Sukurta atsparių šalčiui braškių sėjinukų Rugienius, 2000.atrankos sistema in vitro.There was created in vitro selection system ofcold hardy strawberry seedlings.Braškių augalai augimui palankiose Lukoševičiūtėtemperatūrose išlaiko užsigrūdinimą ir kt., 2007.2–4 paras, gali pakartotinai užsigrūdintiper 7–21 parą.Strawberry plants in the temperatures favourableto growth preserve the hardiness for 2–4days and can harden again in 7–21 days.Braškių atsparumo šalčiui tyrimų duomenimis, sacharozė yra vienas iš potencialiausiųosmoprotektantų. Sacharozės koncentracijos padidėjimas maitinamojojeterpėje nuo 3 iki 6 % mažina pažeidimą šalčiu iki 20 %. Nepaisant kai kurių autoriųteiginio, kad rafinozė apsaugo augalus žemoje temperatūroje (Kalberer ir kt., 2006),atlikus tyrimus, teigiamo rafinozės poveikio braškių atsparumui šalčiui in vitro nebuvonustatyta. Galima rafinozės funkcija augale – apsaugoti membranas nuo šalčių sukeltųpažeidimų (Pennycooke ir kt., 2004).Tyrimų rezultatai taip pat nerodo, kad prolinas atlieka kokią nors augalų apsaugosnuo šalčio funkciją. Kai kurie autoriai pastebi koreliaciją tarp prolino padidėjimo augaluoseir jų atsparumo šalčiui padidėjimo (Duncan, Widholm 1987; Dorffling ir kt.,1993). Pagal kitus autorius, šios aminorūgšties vaidmuo lieka prieštaringas – prolinasčia daugiau dalyvauja kaip streso indikatorius negu kaip krioprotektorius arba osmoprotektantas(Yelenosky, 1979; Ya Jun ir kt., 2004).Dažnai nėra aišku, ar angliavandenių ir kitų osmoprotektantų sudėties ir kiekiopokyčiai augaluose natūraliomis sąlygomis užsigrūdinimo metu yra dėl užsigrūdinimo,ar paprasčiausiai dėl temperatūrinių metabolizmo pokyčių augale. Molekuliniųgenetinių įrankių panaudojimas, leidžiantis nustatyti daugiau kintamųjų negu tradicinėfiziologija, gali padėti atskirti užsigrūdinimo mechanizmo elementus nuo atsitiktiniųkoreliacijų (Kalberer ir kt., 2006). Svarbu nustatyti ryšį tarp procesų, vykstančiųląstelėje molekuliniu lygiu, ir fiziologinių procesų, vykstančių viso augalo ar atskirųaudinių lygiu. LSDI nustatyta, kad vieno iš šalčio atsako genų COR47 maksimaliosraiškos laikas sutampa su maksimalaus užsigrūdinimo laikotarpiu (Zalunskaitė ir kt.,2008). Tai rodo, kad minėtų ryšių paieška yra perspektyvi, siekiant išaiškinti fiziologiniųprocesų in vitro ir in vivo molekulinį valdymo mechanizmą.Tyrimų duomenys, gauti šaldant skirtingų rūšių augalus in vitro, leidžia pasirinktikontrastinius genotipus tolesniems, iš esmės naujiems šių augalų atsparumo šalčiuibiologijos tyrimams, kuriuose bus panaudoti genų inžinerijos, molekulinių žymenų,proteomikos ir metabolomikos metodai. Šiais tyrimais bus siekiama išaiškinti pagrindiniusatsparumo šalčiui mechanizmo elementus, sukurti stabilias, adaptyvias veisles.56

Išvados. 1. Augalų genotipams diferencijuoti pagal atsparumą šalčiui reikalingasgrūdinimas, o šaldymo in vitro intervalas yra –2–25 °C. Didžiausia tikimybė diferencijuotiaugalus pagal atsparumą šalčiui – šaldyti –6–12 °C temperatūroje.2. Įvairių genotipų augalai skirtingai reaguoja į šaldymą in vitro. Didelę įtakąaugalų atsparumui šalčiui in vitro daro įvairūs priedai maitinamojoje terpėje – angliavandeniai,vitaminai, fitohormonai ir kt.3. Užsigrūdinimo išsilaikymas atlydžių metu priklauso nuo temperatūros jo metu,fitohormonų sudėties ir koncentracijos augale ir terpėje bei veislės genotipo.Padėka. Tyrimus iš dalies parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.Projektas „Atsparumas šalčiui“, Reg. No 07014.Gauta 2008-07-17Parengta spausdinti 2008-08-12Literatūra1. Anisimovienė N., Novickienė L., Jankauskienė J., Jodinskienė M.,Mockevičiūtė R. 2005. Physiological – biochemical peculiarities of winterrape cols acclimation: search for possibilities to improve it. Acta PhysiologiaePlantarum, 4: 16–27.2. Caswell K. L., Tyler N. J., Stushnoff C. 1986. Cold hardening of in vitro appleand Saskatoon shoot cultures, HortScience, 21: 1 207–1 209.3. Chinnusamy V., Zhu J., Zhu J. K. 2007. Cold stress regulation of gene expressionin plants. Trends in Plant Science, 12(10): 444–451.4. Clifton-Brown J. C., Lewandowski I., Andersson B., Basch G., Christian D. G.,Kjeldsen J. B., Jørgensen U., Mortensen J. V., Riche A. B., Schwarz K. U.,Tayebi K., Teixeira F. 2001. Performance of 15 Miscanthus Genotypes at FiveSites in Europe. Agronomy Journal, 93: 1 013–1 019.5. Dix P. J., Finch I., Burke J. I. 1994. Genotypic differences in cold tolerance aremasked by high sucrose and cytokinin in shoot cultures of sugarbeet. Plant Cell,Tissue and Organ Culture, 36: 285–290.6. Dorffling K., Dorffling H., Lesselich G. 1993. In vitro – selection and regenerationof hydroxyproline-resistant lines of winter wheat with increased proline contentand increased frost tolerance. Journal of Plant Physiology, 142: 222–225.7. Duncan D.R., Widholm J.M. 1987. Proline accumulation and its implication incold tolerance of regenerable maize callus. Plant Physiology, 83(3): 703–708.8. Gavelienė V., Novickienė L., Miliuvienė L. 2005. The effect of growth regulatorson wheat and rape cold acclimation. Acta Physiologiae Plantarum, 27:111–112.9. Ya Jun Y., Lei Ying Z., Xin Chao W. 2004. Effect of cold acclimation and ABAon cold hardiness, contents of proline in tea plants. Journal of Tea Science,249(3): 177–182.10. Yelenosky G. 1979. Accumulation of free proline in citrus leaves during coldhardening of young trees in controlled temperature regimes. Plant Physiology,64(3): 425–427.57

11. Kalberer S. R., Wisniewski M., Arora R. 2006. Deacclimation and reacclimationof cold–hardy plants: Current understanding and emerging concepts. PlantScience, 171: 3–16.12. Krishna P. M., Sacco J. F., Cherutti S. H. 1995. Coldinduced accumulation ofhsp90 transcripts in Brasica napus. Plant Physiology, 107: 915–923.13. Kviklys D. 2000. Selection and investigation of common quince (Cydoniaoblonga Mill.) seedling rootstocks for pears (in Lithuanian). Sodininkystė irdaržininkystė, 19(2): 23–25.14. Kviklys D., Kviklienė N. 2004. Pear rootstock effect on growth, productivityand fruit internal quality. Acta Horticulturae, 658(1): 359–364.15. Lemezis E. 1997. Cold hardiness of diploid and induced tetraploid perennialryegrass (Lolium perenne L.). Plant Breeding: Theories, Achievements andProblems. Proceedings of the International Conference. 14–16 July, Kėdainiai,Lithuania, 12–14p.16. Lukoševičiūtė V., Rugienius R., Kavaliauskaitė D. 2007. Investigation of strawberryhardening in low temperatures in vitro. Sodininkystė ir daržininkystė,26(3): 274–281.17. Palonen P., Buszard D. 1997. Screening strawberry cultivars for cold hardinessin vitro. Acta Horticulturae, 439: 217–220.18. Palonen P., Buszard D. 1998. In vitro screening for cold hardiness of raspberrycultivars. Plant Cell, Tissue and Organ Culture, 53(3): 213–216.19. Pennycooke J. C., Vepachedu R., Stushnoff C., Jones M. L. 2004. Expression ofan-galactosidase gene in petunia is upregulated during low-temperature deacclimation.Journal of American Society of Horticultural Science, 129: 491–496.20. Rife C. L., Zeinali H. 2003. Cold tolerance in oilseed rape over varying acclimationdurations. Crop Science, 43: 96–100.21. Rugienius R. 2000. Atsparių šalčiui braškių sėjinukų atrankos technologijų in vitro,in vivo ir in situ palyginimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 19(2): 3–10.22. Rugienius R., Stanys V. 2001. In vitro screening of strawberry plants for coldresistance. Euphytica, 122: 269–277.23. Tarakanovas P., Raudonius S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinėanalizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT–PLOT iš paketoselekcija ir IRISTAT. LŽI, Akademija.24. Zalunskaitė I., Rugienius R., Venskienė J., Bendokas V., Gelvonauskienė D.,Stanys V. 2008. Expression of COR gene homologues in different plants duringcold acclimation. Biologija, 54(1): 33–35.25. Zatylny A. M., Proctor J. T. A., Sullivan J. A. 1993. Screening red raspberry forcold hardiness in vitro. HortScience, 28: 740–741.26. Zuo Wang-hao, Chen Yu-zhen, Lu Cun-fu. 2007. Differences in biochemicalresponses to cold stress in two contrasting varieties of rape seed (Brassica napusL.). Forestry Studies in China, 9(2): 142–146.27. Станис ВА Слесаравичюс 1983. Регенерация растений из промороженнойкаллусной ткани райграса пастбищного. Культура Клеток Растений иБиотехнология. Тезисы Докладов IV Всесоюзной Конференции. Кишинев,205–206.58

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Investigation of cold hardiness of agriculture plants in vitroR. Rugienius, V. Lukoševičiūtė, G. Stanienė, V. StanysSummaryResults of strawberry, rape, cydonia, miscanthus and other important crops cold hardinessinvestigations are reviewed in this article. The main task of these investigations was toestablish the optimal conditions for plant genotype differentiation of these species by coldhardiness, evaluate factors affecting cold acclimation and its persistence. According the dataof most investigations, for genotype cold hardiness differentiation cold acclimation is essential.Freezing in temperatures -2–25 °C was applied in the studies. It was shown that optimalfreezing temperature for differentiation of most genotypes by cold hardiness in vitro is inrange between -6 and -12 °C. It was revealed that plants of various genotypes react to freezingin vitro very differently. Great impact on plant cold hardiness causes various additions ofgrowing media – sucrose, vitamins, phytohormons and ectr. It was shown that cold acclimationpersistence during “thaws” depends on temperature, phytohormon content in the plant ormedium and genetic background of the cultivar. Freezing in vitro could be applied not only forplant genotype differentiation, but in the investigations of cold hardiness mechanisms as well.Key words: strawberry, miscanthus, Cydonia, freezing in vitro, cultivars, rape.59

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Atsparumo rauplėms genų tyrimas ir molekuliniųmetodų taikymas obelų selekcijojeDanas Baniulis, Dalia Gelvonauskienė, Bronislovas Gelvonauskis,Rytis Rugienius, Vidmantas Bendokas, Vidmantas StanysLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas d.baniulis@lsdi.ltRauplės (Venturia inaequalis) yra viena žalingiausių kultūrinės obels (Malus × domestica)ligų. Obelims būdingi kiekybiniai ir kokybiniai atsparumo rauplėms požymiai. Genų, sąlygojančiųkokybinį atsparumą rauplėms, perkėlimas iš laukinės obels rūšių į kultūrinės obels veislesilgą laiką buvo pagrindinis obelų selekcijos programų akcentas. Identifikuota ir tirta 14 genų,lemiančių obelų kokybinį atsparumą rauplėms, selekcijos programose dažniausiai naudotasVf genas. V. inaequalis būdingas genetinis adaptyvumas sąlygoja monogeninio atsparumonestabilumą, todėl selekcijos strategija grindžiama įvairių atsparumo ligoms genų derinimu.Kuriant efektyviu „piramidiniu“ atsparumu pasižyminčias veisles, yra svarbu identifikuotinaujus atsparumo genus ir juos perkelti į kultūrinės obels genomą.Kelių genų jungimas vienoje obelų veislėje tradiciniais selekcijos metodais yra sudėtingasuždavinys. Tačiau modernūs molekulinės biologijos metodai įgalina kurti molekulinius žymenis,atlikti atsparumo genų lokalizaciją genetiniuose obels žemėlapiuose, kurie sudaro galimybękryptingai atrinkti tėvines formas ir atlikti palikuonių atranką.Straipsnyje taip pat aptariama nuo 1957 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute(LSDI) vykdyta atsparių rauplėms obelų selekcija bei nuo 1987 m. pradėti obelų atsparumorauplėms genetinių pagrindų tyrimai.Reikšminiai žodžiai: obelis, Malus sp., rauplės, Venturia inaequalis, atsparumo genas,molekuliniai žymenys, selekcija.Įvadas. Obelinis rauplėgrybis (Venturia inaequalis (Cke) Wint.) sukelia vienąiš žalingiausių kultūrinės obels (Malus × domestica Borkh.) ligų, kuri yra paplitusipasauliniu mastu (MacHardy, 1996). Siekiant apsaugoti sodus nuo rauplių, augalųvegetacijos laikotarpiu fungicidais purškiama net iki 20 kartų. Kad augalų priežiūrainaudojamų pesticidų kiekis būtų kuo mažesnis ir būtų įsisavintos ekologinės sodininkystėstechnologijos, svarbu yra kurti atsparias rauplėms obelų veisles. Per pastaruosiusdešimtmečius pasaulyje užregistruota daugiau kaip 200 obelų veislių, pasižyminčiųatsparumu rauplėms (Sansavini ir kt., 2004). Tačiau daugeliui veislių būdingas tik dalinisatsparumas arba atsparumas tik kai kurioms rauplėgrybio rasėms. Be to, šių veisliųpanaudojimą sodininkystėje iš dalies riboja ekonominės priežastys – nepakankamasvaismedžių produktyvumas ir prastesnė vaisių kokybė ar veislių netinkamumas tam61

tikroms agroklimato sąlygoms. Todėl produktyvių, geros kokybės vaisių ir rauplėmsatsparių veislių kūrimas yra aktualus obelų selekcijos uždavinys.Atsparių rauplėms obelų selekcija yra sudėtingas ir lėtas procesas, kadangi obelysnėra savidulkiai augalai ir joms būdingas ilgas juvenalinis periodas. Genetinių atsparumorauplėms pagrindų tyrimai ir molekulinių žymenų, susijusių su atsparumo šiailigai požymiais, panaudojimas paspartina selekcijos procesą, nes suteikia galimybęatrinkti atsparius individus nepriklausomai nuo jų augimo tarpsnio, genų sąveikos,rauplių infekcijos ar aplinkos sąlygų (Gessler ir kt., 2006; MacHardy, 1996; Sansaviniir kt., 2004). Genų inžinerijos metodai sudaro prielaidas tiesiogiai įterpti obelimsnebūdingus augalų ar kitų organizmų genus, kurie užtikrina atsparumą rauplėms(Gessler, Patocchi, 2007).Straipsnio tikslas – apžvelgti obelų atsparumo rauplėms genetinius pagrindusir molekulinės biologijos metodų taikymo perspektyvas rauplėms atsparių obelųselekcijoje.Atsparumo rauplėms genetinių pagrindų tyrimai ir obelų selekcijaLietuvoje. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (buvusiosVytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties) obelų veislių kolekcijapradėta kaupti 1938 m. (Misevičiūtė, Lukoševičius, 1988). Nuo 1957 m.selekcininkas I. Štaras pradėjo kryptingai vykdyti atsparių rauplėms obelų selekciją(Gelvonauskis, 1998). Viena iš I. Štaro sukurtų veislių – ‘Štaris’ yra atsparirauplėms ir šį požymį perduoda palikuonims. ‘Štario’ atsparumas greičiausiaiyra paveldėtas iš M. prunifolia (Gelvonauskis, Gelvonauskienë, 2004).1978 m. obelų selekcijos programoje selekcininkė D. Bulavienė pirmą kartąpanaudojo monogeninio atsparumo rauplėms donorus ‘Prima’, ‘Priscila’, SR 0523,OR 33T90 ir kitus, kurie turi genus Vf arba Vm (Gelvonauskis, 1998). Buvo sukurta Vfatsparumu pasižyminti veislė ‘Aldas’. 1985–1994 m. selekcininkas B. Gelvonauskispanaudojo Vm (SR 0523) ir aštuoniolika Vf atsparumo (tarp jų ‘Coop 12’, ‘Florina’,‘Freedom’, ‘Liberty’, ‘Priscilla’, KV 43, KV 47, OR 33T90, OR 38T17 ir kt.), poligeninioatsparumo (‘Discovery’, ‘Paprastasis antaninis’, ‘Katja’, ‘Auksis’) donorus irsukūrė 207 kryžminimo kombinacijas (Gelvonauskis, 1998). Atrinkti atsparūs rauplėmshibridai ir įvertinti monogeninio ir poligeninio atsparumo paveldėjimo dėsningumai.Sukurtos Vf geno sąlygojamu atsparumu pasižyminčios veislės ‘Skaistis’ ir ‘Rudenis’(Sasnauskas ir kt., 2005).Nuo 1995 iki 2004 m. dešimt Vf atsparumo donorų buvo panaudota kuriant hibridus,atsparius rauplėms, šalčiui ir derančius geros kokybės vaisius, tinkamus saugojimui(Gelvonauskis, Gelvonauskienė, 2004). Buvo atrinkti septyni perspektyvūs hibridai.Sukurta atsparių ligoms hibridų atranka in vitro embrioniniu obelų vystymositarpsniu (Gelvonauskienė, Stanys, 2002), pradėti taikyti molekulinių žymenų metodai.Tirtas polifenoloksidazės izofermentų žymenų panaudojimas rauplėms atsparių genotipųatrankai (Gelvonauskienė ir kt., 2005). Sėjinukų atrankai Vf genas identifikuotaspolimerazės grandininės reakcijos (PGR) metodu (Gelvonauskienė ir kt., 2007).Atrenkant tėvines formas veislių selekcijai, ne visada pakanka fenotipo charakteristikos.Tiksliau veislės kiekybiniai požymiai gali būti įvertinti atlikus palikuoniųanalizę sisteminiuose kryžminimuose. Nuo 1987 m. LSDI atliekamų sisteminiųkryžminimų bandymai parodė, jog tarp aštuonių obelų veislių, naudotų atliekant62

tyrimus, tinkamiausias poligeninio atsparumo rauplėms donoras yra veislė ‘Katja’(Gelvonauskis, Gelvonauskienė, 1991). Veislės ‘Kaunis’ ir ‘Auksis’ yra mažiau tinkamosatsparioms rauplėms veislėms išvesti, tačiau gali būti naudojamos tam tikrosekombinacijose. Kitas tyrimas parodė, kad geriausi atsparumo rauplėms donorai yraveislės ‘Štaris’ ir ‘Lodi’(Gelvonauskis, Gelvonauskienė, 2003).Atsparumo rauplėms genetiniai pagrindai. Obelų atsparumą rauplėmslemia du atsparumo tipai: kokybinis ir kiekybinis (Williams, Kuc, 1969; MacHardy,1996; Gessler ir kt., 2006). Rauplėgrybio infekcijos pirmoji stadija pasižymi biotrofinėmissavybėmis – patogeno grybiena auga tarp kutikulos ir epidermio ląstelių.Vėliau pažeistos augalo ląstelės žūsta ir rauplėgrybis nustoja augti, nors sporuliacijatoliau vyksta. Skirtingiems obelų genotipams būdinga skirtinga rauplių infekcijoslatentinio periodo trukmė, infekcijos sričių dydis, sporuliacijos intensyvumas(MacHardy, 1996). Tam tikriems genotipams būdingas mažesnis rauplių infekcijosmastas: rauplėgrybio sporuliacija mažesnė, palyginti su jo sporuliacija ant rauplėmsjautrių veislių augalų, patogeno sporuliacija vyksta esant tik didelei santykineidrėgmei, yra pastebima ne kasmet, o sporuliacijos sritys yra susitelkusios tik tamtikrose lapo ar vaisiaus dalyse. Tokį fenotipą sąlygoja dalinis arba kiekybinis atsparumas.Kitiems genotipams būdingas atsparumas, kuris pasireiškia kaip superjautrumo,chlorotinės reakcijos, nekrozės, žvaigždiškosios nekrozės požymiai arba infekcijospožymių iš viso nebūna. Tokį fenotipą lemia kokybinis genotipo atsparumas.Kiekybinį atsparumą užtikrina daugelio genų sąveika, todėl jis dar vadinamaspoligeniniu atsparumu. Tuo tarpu kokybinių atsparumo požymių paveldėjimas yrasusijęs su vienu konkrečiu genu ar chromosomos sritimi, kuri sąlygoja atsparumopožymį, ir toks atsparumas vadinamas monogeniniu.Monogeninio atsparumo rauplėms genai. ‘Paprastojo antaninio’ veislėsklonams būdinga genetinė įvairovė ir skirtingi klonai pasižymi monogeniniuarba poligeniniu atsparumu rauplėms (išsamiau apžvelgta Gessler ir kt., 2006).PI 172623 klonui yra būdingas superjautrumo atsakas į rauplėgrybio infekciją(Dayton, Williams, 1968). Manoma, kad šį požymį lemia Va genas (Hough ir kt.,1970; Lespinasse ir kt., 1989). Kitas ‘Paprastasio antaninio’ klonas – PI 172633 –taip pat pasižymi superjautrumo reakcija ir turbūt turi tą patį Va geną, kuris lokalizuotas1-oje chromosomoje (Lespinasse ir kt., 1989; Hemmat ir kt., 2003).Vb genas buvo identifikuotas M. baccata ‘Hansen’s No. 2’ (Dayton, Williams,1968; Williams, Kuc, 1969). Vb užtikrina atsparumo požymio išraiškos įvairovę, būdingąVf geno sąlygojamam atsparumui. Nustatyta, kad Vb genas lokalizuotas 12-ojechromosomoje (Erdin ir kt., 2006). Šis genas užtikrina atsparumą visoms žinomomsrauplėgrybio rasėms.Vbj genas identifikuotas laukinėje obelyje Malus baccata jackii (Dayton, Williams,1968). Vbj užtikrina atsparumo požymio išraiškos įvairovę, būdingą Vf geno sąlygojamamatsparumui. Genas lokalizuotas 2-oje chromosomoje (Gygax ir kt., 2004). Kaipir Vb, šis genas užtikrina atsparumą visoms žinomoms rauplėgrybio rasėms.Vd genas būdingas senai itališkai veislei ‘Durello di Forli’. Genas lokalizuotas10-oje chromosomoje (Tartarani ir kt., 2004).Vf atsparumo genas daugiausia yra naudojamas atsparių rauplėms obelų selekcijoje(Crosby ir kt., 1992; Sansavini ir kt., 2004). Vf būdingas kintantis atsparumo63

efektyvumas: skirtinguose obelų klonuose galima pastebėti skirtingus infekcijos simptomus– nuo atsparumo požymių nebuvimo iki chlorozės ar nekrozės be sporuliacijosarba su silpna sporuliacija.Vf buvo pirmasis klonuotas ir išsamiai charakterizuotas obelų atsparumo rauplėmsgenas. Vf genas lokalizuotas 1-oje chromosomoje (King ir kt., 1998; King ir kt., 1999;Patocchi ir kt., 1999). Vinatzer ir kt. (1998; 2001) i M. × domestica ‘Florina’ Vf lokusoklonavo klasterį į receptorius panašių genų ir juos pavadino HcrVf1, HcrVf2, HcrVf3bei HcrVf4. Genų struktūrai būdinga keletas domenų, kurių sekoms tarp atskirų genųbūdinga > 95 % homologija. Didesne įvairove pasižymi tik leucino turtingų pasikartojimų(LTP; angl. leucine-rich repeat) domenų sekos. Kadangi manoma, kad LTPdomenas atlieka svarbią funkciją jungiant ir atpažįstant molekules, galima manyti,kad visi šie genai gali atpažinti skirtingus patogenus.Vėliau keturi panašūs genai, pavadinti Vfa1-Vfa4, buvo klonuoti i M. floribunda821 ir M. × domestica ‘Goldrush’ Vf lokuso (Xu, Korban, 2002 a; Xu, Korban,2002 b). Vfa1 ir Vfa2 koduojamos aminorūgščių sekos yra identiškos HcrVf1 ir HcrVf2sekoms. HcrVf3 ir Vfa4 būdinga 98 % aminorūgščių sekos homologija (Afunian ir kt.,2004).Siekiant išaiškinti, kuris iš klonuoto klasterio genų užtikrina Vf atsparumą, buvoatlikti genų raiškos ir genetinės transformacijos tyrimai. Genų raiškos tyrimas parodė,kad HcrVf3 raiška yra labai maža arba jis yra nefunkcionuojantis pseudogenas (Vinatzerir kt., 2001). Nustatyta, kad visi Vfa1-Vfa4 genai pasižymi raiška obelų lapuose (Xu,Korban, 2002a). Vfa1-Vfa3 raiška yra didesnė nesubrendusiuose lapuose, o štai Vfa4raiška vienoda subrendusiuose ir nesubrendusiuose lapuose. Šio geno raiškos dėsningumaigali būti siejami su Vf atsparumu, kuris būdingas ir nesubrendusiems, irsubrendusiems lapams.Barbieri ir kt. (2003) transformavo rauplėms jautrios M. × domestica veislės‘Gala’ obelis, HcrVf2 geną įterpę su konstitutyviu CaMV35S promotoriumi. Atsparumorauplėms vertinimai in vitro (Barbieri ir kt., 2003) ir šiltnamyje (Belfanti ir kt., 2004)parodė, kad transformuotiems augalams būdingas atsparumas rauplėms ir HcrVf2 galibūti susijęs su Vf geno sąlygojamu atsparumo požymiu.Afunian ir kt. (2004) PGR metodu nustatė, kad HcrVf1/Vfa1 ir HcrVf2/Vfa2 būdingasproduktas randamas visuose tirtuose obelų klonuose, taip pat ir nepasižyminčiuoseatsparumu rauplėms. Todėl šie genai greičiausiai nėra susiję su Vf atsparumo rauplėmspožymiu. Tuo tarpu produktas, būdingas HcrVf3 ir Vfa4, buvo identifikuotas tikrauplėms atspariuose obelų genotipuose. Nustatyta PGR produkto seka yra analogiškaVfa4, todėl šis genas greičiausiai yra Vf atsparumą užtikrinantis genas arba yra su juoglaudžiai susijęs. Kad būtų įrodytas Vfa4 tiesioginis ryšys su Vf atsparumu, reikalingitolesni tyrimai, tokie kaip pažeidžiamų veislių transformacija Vfa4 genu kartu su šiogeno natūraliu promotoriumi ir transformantų atsparumo rauplėms vertinimas.M. floribunda 821 klonui (kaip ir visiems šio klono palikuonims, paveldėjusiems Vfgeną) būdinga nesuderinama sąveika su 7-a rauplėgrybio rase (Benaouf, Parisi, 1998).Tačiau 6-a rasė šiam klonui nėra patogeniška. Analizuodami atsparumo rauplėms paveldėjimątarp ‘Golden Delicious’ × M. foribunda 821 palikuonių, užkrėstų 6-a patogenorase, Benaouf ir kt. (2000) nustatė, kad klonui gali būti būdingas antras atsparumogenas Vfh, lemiantis superjautrumo atsaką infekcijos metu. Šio geno lokalizacija nėra64

žinoma, tačiau jis nėra glaudžiai susijęs su Vf genu ir nebuvo introdukuotas į kultūrinesobelų veisles, kurios paveldėjo Vf geną iš M. foribunda 821.Benaouf ir kt. (2000) identifikavo ‘Golden Delicious’ geną Vg, kuris užtikrinaatsparumą 7-ai rauplėgrybio rasei.Obels klonas R12740-7A (Malus Mill. sp.) yra kildinamas iš JAV išaugintosėjinuko, kuris buvo gautas iš Rusijos 1937 m. ir, manoma, kad yra kilęs išŠiaurės Kaukazo (Dayton ir kt., 1953). Šis klonas pasižymi dideliu atsparumurauplėms ir buvo naudotas daugelyje obelų selekcijos programų. Buvo nustatyta, kadR12740-7A klonui būdingas atsparumas sąlygojamas trijų genų komplekso (Williams,Kuc, 1969; Bus ir kt., 2005 b). Vienas iš genų – Vr – suteikia efektyvų atsparumą visomspatogeno rasėms, o atsparumo išraiška – chlorotinė reakcija (lapų chlorozė ar nekrozėbe rauplių sporuliacijos) (Dayton, Williams, 1968). Kiti du genai – Vr-A ir Vx – užtikrinaatsparumą tik atskiroms rasėms (Aldwinckle ir kt., 1976; Hemmat ir kt., 2002).R12740-7A palikuonims būdingas šių genų atsiskyrimas ir du iš jų – TSR34T15 beiTSR33T239 – yra naudojami kaip 2-os ir 4-os rauplių rasių diferenciatoriai (Lespinasse,1989). Pastariesiems klonams būdingi atsparumo genai atitinkamai buvo pavadintiVh2 ir Vh4 (Bus, 2000).Žvaigždiškoji nekrozė – būdingas Vr-A ir Vh2 genų raiškos požymis (Aldwinckleir kt., 1976; Hemmat ir kt., 2002). Vėliau buvo parodyta, kad šie genai atitinka vienągeną, lokalizuotą 2-oje chromosomoje (Hemmat ir kt., 2002; Liebhard ir kt., 2002;Bus ir kt., 2005 b).Vx genas, kuris atitinka Vh4 geną (Bus ir kt., 2005 b) ir lemia superjautrumoatsaką, lokalizuotas 2-oje chromosomoje ir yra tas pats genas kaip ir Vr1, kuris dėlklaidingų duomenų apie Vh4 lokalizaciją kituose tyrimuose buvo laikomas atskiruR12740-7A klonui būdingu atsparumo rauplėms genu (Boudichevskaia ir kt., 2004;Bus ir kt., 2005 b).Patocchi ir kt. (2004) identifikavo naują GMAL 2473 klono atsparumo rauplėmsgeną, su kuriuo susijęs superjautrumo atsakas. Kadangi ankstesniuose tyrimuoseGMAL 2473 (PI 589835) klonas klaidingai buvo laikomas R12740-7A klonu, todėlnaujas genas buvo priskirtas Vr genų grupei ir pavadintas Vr2. Bus ir kt. (2005 b)nustatė Vr2 lokalizaciją greta Vh4, tačiau tyrimai, panaudojant molekulinius žymenis,nepatvirtino šių dviejų genų identiškumo. Todėl manoma, kad Vr2 yra kitas genas arbatyrimuose naudotuose klonuose Vh4 genas prarado ryšį su žymenimi.Vh8 genas identifikuotas M. sieversii (Lebed.) Roem. rūšyje, kuri laikoma vienuiš pagrindinių kultūrinės obels protėvių (Bus ir kt., 2005 a). Šiam genui būdingasatsako simptomas – žvaigždiškoji nekrozė – yra analogiškas 2-os rasės diferenciatoriuiTSR34T15 (Vh2 genas) būdingam atsakui. Vh8 lokalizacija yra artimai susijusisu Vh2. Tačiau, sąveikaudami su patogenu, Vh8 ir Vh2 genai pasižymi skirtingomissavybėmis – 8-a rauplių rasė yra virulentiška tik Vh8 geną turintiems augalams. Galbūtšie genai priklauso vienam atsparumo klasteriui arba net yra aleliai.Superjautrumo reakcija pasireiškiantis atsparumas, būdingas M. micromalus 24538ir M. atrosanguinea 804 klonams, yra susietas su Vm genu (Dayton, Williams, 1970).M. micromalus veikia ir antras genas, kuriam būdingi chlorotinės reakcijos požymiai.Vėliau, panaudojus molekulinius žymenis, buvo nustatyta, kad šis genas greičiausiaiyra Vf (Vinatzer ir kt., 2004).65

Analizuodami ‘Southern Snap’ × A68R03T07 palikuonių atsparumą rauplėms,Bus ir kt. (2005 b) identifikavo geną, kuris lemia chlorotinę reakciją inokuliavus 2-osrasės rauplių izoliatu. Genas pavadintas VT57 ir yra kildinamas iš ‘Golden Delicious’arba ‘Red Dougherty’.Poligeninio atsparumo rauplėms genai. Kiekybinis atsparumasbūdingas M. sargenti 843, ‘Discovery’, ‘Durello di Forli’, TN10-8 (Sansaviniir kt., 2004), kai kuriems ‘Paprastojo antaninio’ veislės klonams – PI 172632,‘Antonovka 1½ lb’, ‘Antonovka Monasir’ ir kt. (Williams, Kuc, 1969; MacHardy,1996; Calenge ir kt., 2004; Gessler ir kt., 2006). Lietuvoje rauplėms atspariųobelų selekcijoje kaip poligeninio atsparumo donorai naudojamos veislės‘Katja’, ‘Auksis’, ‘Kaunis’ ir ‘Paprastojo antaninio’ klonai (Gelvonauskis, 1998).Kryžminant daliniu atsparumu pasižyminčias veisles su jautriomis, tik labainedidelė dalis palikuonių tampa atsparūs, kadangi atsparumą užtikrina kelių genų sąveika.Poligeninio atsparumo genai nėra identifikuoti. Nemažai kiekybinius atsparumopožymius sąlygojančių sričių nustatyta daugelyje obels chromosomų: 1, 2, 5, 6, 7, 10,11, 12, 15, 17 (Durel ir kt., 2003; Liebhard ir kt., 2003; Calenge ir kt., 2004).Genų klasteriai. Obelų atsparumo genai greičiausiai sudaro augalamsbūdingus atsparumo genų klasterius. Atsparumo genų klasteriai yra būdingi supatogenais biotrofais sąveikaujantiems augalams ir juos galima rasti daugelyjekultūrinių augalų (Parlevliet, 2002). Artimose antros chromosomos srityse yra lokalizuotigenai Vh2, VT57 (Bus ir kt., 2005 b), Vbj (Baldi ir kt., 2004), Vh8 (Bus ir kt.,2005 a) ir kai kurios atsparumo kiekybinių požymių sritys (Calenge ir kt., 2004).Kitą hipotetinį klasterį pirmoje chromosomoje sudaro Va, Vb (Hemmat ir kt.,2003), Vf ir kiekybinių požymių sritys. Analizuojant ‘Prima’ × ‘Fiesta’ palikuoniųgenotipus, kiekybinio požymio sritis 1-oje chromosomoje buvo lokalizuota Vf genuiartimame ruože, tačiau nutolusi per 18 cM nuo AL07 ir M18 žymenų, kurie supa Vfgeną, todėl, manoma, kad šiame Vf artimame ruože yra lokalizuota ir daugiau genų,reikšmingų atsparumui ligoms (Durel ir kt., 2003).Atsparumo genai obelų selekcijoje. Pasaulyje obelų selekcijoje daugiausiayra naudotas Vf atsparumo rauplėms genas. Į kultūrinės obels genofondąVf genas buvo perkeltas kryžminant M. floribunda Siebold ex. VanHoutte 821 kloną (dekoratyvinis krebas) (Hough ir kt., 1953) su produktyviomisMalus × domestica veislėmis. 1914 m. buvo atlikti pirmieji M. floribunda821 klono kryžminimai su ‘Rome Beauty’ (Crandall, 1926). Vėliau šis hibridasbuvo panaudotas kituose kryžminimuose ir nuo 1970 iki 1993 m. sukurta daugiaukaip 50 Vf atsparumu pasižyminčių veislių (Crosby ir kt., 1992; MacHardy,1996). LSDI selekcijos programose sukurtos Vf atsparumu pasižyminčios veislės‘Aldas’ (Gelvonauskis, 1998), ‘Rudenis’ ir ‘Skaistis’ (Sasnauskas ir kt., 2005).Tik nedaugeliui veislių būdingi kiti atsparumo genai. Vm geno iš M. micromaluspagrindu buvo sukurtos šešios rauplėms atsparios veislės, tačiau jų atsparumas greitaibuvo įveiktas 5-os V. inaequalis rasės (Williams, Brown, 1968). Per kelis paskutiniusdešimtmečius sukurta tik keletas obelų veislių, pasižyminčių poligeniniu atsparumu.Poligeninio atsparumo genus panaudoti selekcijoje yra sudėtinga, todėl monogeninioatsparumo genų perkėlimas į kultūrines veisles ilgą laiką buvo pagrindinisselekcijos programų akcentas. Tačiau atsiradus V. inaequalis 6-ai ir 7-ai rasėms, kurios66

yra virulentiškos Vf geną turinčioms obelims (Parisi ir kt., 1993; Parisi, Lespinasse,1996; Benaouf, Parisi, 2000), tapo akivaizdu, kad didelis aukšliagrybio V. inaequalisgenetinis kintamumas greitai gali įveikti plačiai išplitusias atsparumo formas, besiremiančiasvieno geno pagrindu. Vf geno sąlygojamo atsparumo panaudojimo rezultataiparodė, kad selekcijos strategija privalo būti pagrįsta įvairių atsparumo ligoms genųpanaudojimu – ilgalaikį atsparumą rauplėms gali užtikrinti tik „piramidinė“ keletodidesniu ar mažesniu atsparumo efektyvumu pasižyminčių genų sąveika (McDonald,Linde, 2002 a; McDonald, Linde, 2002 b). Tuomet tikimybė, kad atsiras nauja patogenovirulentinė rasė, galinti įveikti keletą apsaugos mechanizmų vienu metu, yra žymiaimažesnė. „Piramidinei“ genų sąveikai viename genotipe sudaryti panaudotinas efektyviąapsaugą 1–5 rasėms užtikrinantis Vf genas, kuris gali būti jungiamas su keletukitų monogeninio atsparumo genų (pavyzdžiui, Va, Vb, Vm ar Vr) arba su poligeninioatsparumo genais.„Piramidinės“ genų sąveikos principas gali būti taikomas ir platesniame atsparumoligoms kontekste, pavyzdžiui, panaudojant atsparumo miltligei (Pl1 ir Pl2) ar degligeigenus. Vokietijoje Pillnitzo tyrimų stotyje yra sukurtos veislės ‘Rebella’, ‘Regine’ irkitos, kurioms būdingas atsparumas keliems patogenams (Fischer ir kt., 2003).Kuriant „piramidinę“ atsparumo genų panaudojimo strategiją, yra svarbu ištirtiobels genomui būdingus atsparumo arba dalinio atsparumo genus, surasti naujusatsparumo genus, būdingus laukinės obels rūšims, kurios gali būti panaudotos kaipatsparumo genų donorai selekcijos programose. Kadangi keleto obelų genų jungimasvienoje veislėje tradiciniais selekcijos metodais yra ilgas ir sudėtingas procesas, būtinapasitelkti modernius molekulinės biologijos metodus atliekant atsparumo genųlokalizaciją genetiniuose obels žemėlapiuose, kuriant molekulinius žymenis, kuriesudarytų galimybę kryptingiau atrinkti tėvines formas ir kryptingai vykdyti palikuoniųatranką.Molekulinės biologijos metodai obelų selekcijoje. Pastarąjįdešimtmetį tradicinės obelų selekcijos programų galimybes praplėtė molekulinės biologijosmetodų taikymas (apžvelgta – de Vienne ir kt., 2003; Sansavini ir kt., 2004)).Norint tiesiogiai įvertinti DNR sekų sudėtį, nereikia laukti jų koduojamų fenotipo požymiųpasireiškimo, todėl tokių metodų taikymas įgalina efektyviai pagreitinti pageidaujamuspožymius turinčių palikuonių atranką. Tokiu atveju netiesioginė požymiųanalizė, panaudojant molekulinius žymenis, efektyviai įvertina fenotipą sąlygojančiusgenetinius veiksnius ir yra ypač naudinga nustatant sunkiai vertinamus požymius aridentifikuojant genus, kuriems tyrimų sąlygomis nebūdingi fenotipo požymiai (pavyzdžiui,kai kryžminimuose naudojamas daugiau nei vienas atsparumo tam tikram patogenuigenas – atsparus fenotipas bus būdingas palikuonims, paveldėjusiems tiek vieną,tiek ir daugiau atsparumo genų). Atranka ankstyvu augalų ontogenezės tarpsniu turilabai didelę reikšmę vertinant požymius, kurie pasireiškia tik augalo brandos tarpsniu.Molekulinių žymenų metodai sparčiai tobulėja ir jų taikymo obelų tyrimamsgalimybės didėja pastaraisiais metais. Tokių žymenų panaudojimui reikia sukurtipriemones, kurios įgalintų atskirti pageidautinus ir nepageidautinus tam tikro požymioalelius. Todėl yra atliekami požymius sąlygojančių genetinių pagrindų tyrimai irkuriami juos identifikuojantys molekuliniai žymenys. Funkciniai žymenys yra susijęsu koduojančia genomo seka. DNR duomenų bazėse yra paskelbta per 150 tūkst.67

obels genų ar jų fragmentų (Sansavini ir kt., 2004). Žinomos DNR sekos sudarogalimybę kurti funkcinius žymenis. Tokie žymenys vertinami taikant ASPS (apibrėžtossekos pagausinta sritis; angl. SCAR – sequence-characterized amplified region),SPPS (suskaidytos pagausintos polimorfiškos sekos; angl. CAPS – cleaved amplifiedpolymorphic sequences), VGKP (vienos grandinės konformacijos polimorfizmas;angl. SSCP – single stand conformation polymorphism) ir VNP (vieno nukleotidopolimorfizmas; angl. SNP – single nucleotide polymorphism) metodus, kurie suteikiagalimybę analizuoti konkrečių DNR sekos nukleotidų polimorfizmą ir susieti tai sugeno funkcija (de Vienne ir kt., 2003). Kadangi koduojančios genų sekos tiesiogiaisąlygoja fenotipą, todėl funkcinių žymenų alelių įvairovė atspindi fenotipų įvairovę.Tuo tarpu PSP (paprastų sekų pasikartojimo; angl. SSR – simple sequence repeat),PFIP (pagausintų fragmentų ilgio polimorfizmas; angl. AFLP – amplified fragmentlength polymorphism) ir kiti visame genome pasklidę žymenys leidžia kurti visą genomąapimančius genetinius žemėlapius. Europoje obels genomo genetinis žemėlapisbuvo sudarytas vykdant EAGMAP projektą (King, 1996), kai ‘Prima’ × ‘Fiesta’ pirmoskartos palikuonių genotipai buvo analizuoti RFIP (restrikcijos fragmentų ilgio polimorfizmas;angl. RFLP – restriction fragment lenght polimorphism), APPD (atsitiktinaipagausinta polimorfiška DNR; angl. RAPD – randomly amplified polymorphic DNA),izofermentų, PFIP, ASPS ir PSP žymenų metodais. Nustatyta 17 genetinių grupių,atstovaujančių 17-kai haploidinių obels chromosomų (Maliepaard ir kt., 1998). Daugmolekulinių žymenų sukurta vykdant DARE projektą (Lespinasse ir kt., 2000). NaujųPFIP ir mikrosatelitų žymenų panaudojimas gerokai patikslino genetinį žemėlapį.Vėliau buvo sukurtas obels paprastų sekų pasikartojimo (PSP; angl. SSR simple sequencerepeat) žymenų prisotintas molekulinis žemėlapis (Liebhard ir kt., 2002), kurisbuvo panaudotas identifikuoti genomo sritis, lemiančias kiekybinius požymius, kaip,pavyzdžiui, poligeninį atsparumą rauplėms (Liebhard ir kt., 2003). Tokie žemėlapiai,siejantys molekulinius žymenis su atsparumo požymiais, yra naudojami atliekantankstyvą hibridų atranką atsparumo ligoms selekcijos programose. Efektyvus žymuoturi būti labai arti prie tiriamą požymį sąlygojančio geno, kad rekombinacija neįvyktųnet ir vertinant labai didelį palikuonių skaičių.Sukurta daug žymenų, skirtų identifikuoti monogeninio atsparumo požymius.APPD žymenys sukurti Va, Vb, (Hemmat ir kt., 2003), Vbj (Gygax ir kt., 2004), Vd(Tartarani ir kt., 2004), Vf (Tartarini, 1996), Vr2 (Patocchi ir kt., 2004) atsparumopožymiams. RFIP ir PFIP žymenys sukurti Vg (Durel ir kt., 2000) ir Vr2 (Patocchiir kt., 2004) atsparumui. Mikrosatelitų žymenys susieti su Vbj (Gygax ir kt., 2004), Vf(Vinatzer ir kt., 2004), Vg (Durel ir kt., 2000), Vr-A/Vh2 bei Vx/Vh4/Vr1 (Bus ir kt.,2005 b), Vr2 (Patocchi ir kt., 2004), Vm (Patocchi ir kt., 2005), VT57 (Bus ir kt., 2005 b)genais. Sukurti ASPS žymenys Vbj (Gygax ir kt., 2004), Vd (Tartarani ir kt., 2004),Vf (Tartarini ir kt., 1999), Vr-A/Vh2 bei Vx/Vh4/Vr1 (Bus ir kt., 2005 b), Vm (Chengir kt., 1998) genams. SPPS žymenys sukurti Vf genui (Gianfranceschi ir kt., 1996).Izofermentų žymenys buvo panaudoti Va atsparumo požymio tyrimuose (Pancardiir kt., 1995).Siekiant sukurti obelis, kuo atsparesnes ligoms, pasaulyje panaudojamos ir genųinžinerijos technologijos. Tokių tyrimų tikslas gali būti dvejopas. Vienu atveju genųinžinerija panaudojama kaip kryptingas ir greitas metodas obelų atsparumo genams68

(kol kas yra klonuotas tik vienas genas – Vf) perkelti į ekonomiškai vertingas ir geraiištirtas veisles nekeičiant jų vertingų savybių. Pavyzdžiui, į ‘Gala’ veislės obelų genomąbuvo įterptas HcrVf2 genas (Sansavini ir kt., 2002; Belfanti ir kt., 2004;). Kitu atvejupanaudojami obelims nebūdingi genai iš bakterijų, virusų ar augalų, kurie slopinarauplėgrybio augimą ir infekcijos plitimą. Panaudoti Trichoderma sp. chitinazę (Bolarir kt., 2001; Faize ir kt., 2003), Hyalophora cecropia atraciną E, T4 bakteriofago lizozimą(Hanke ir kt., 2000), ridiko ir svogūno antimikrobinius peptidus Rs AFP2 ir AceAMP1 (De Bondt ir kt., 1998) ir priešgrybinius kviečių sėklų baltymus puroindolinus(Faize ir kt., 2004) koduojantys genai. Genų inžinerijos metodų taikymas selekcijoje,genetiškai modifikuotų vaismedžių tyrimai lauko bandymuose susilaukia stiprausgamtosaugos organizacijų pasipriešinimo ir neigiamos visuomenės nuomonės, todėlšie metodai artimiausiu metu nebus tiesiogiai taikomi kuriant veisles, tačiau jie yraveiksmingas įrankis tiriant augalų atsparumo mechanizmus ir žinomų atsparumo genųfunkcijas laboratorijos sąlygomis.Apibendrinimas. Obelims būdingi kokybinis arba kiekybinis atsparumorauplėms tipai, kuriuos sąlygoja pavieniai genai arba kelių genų sąveika. Yra nustatytakeletas genetinių sričių, dalyvaujančių kiekybinį atsparumą lemiančioje poligeninėjesąveikoje, bet konkretūs genai nėra ištirti. Tačiau yra identifikuota ir charakterizuotaketuriolika kokybinius atsparumo požymius sąlygojančių genų. Šių genų panaudojimoselekcijoje galimybes riboja patogeno V. inaequalis didelis patogeniškumo evoliucijosrizikos laipsnis, sąlygojantis greitą naujų patogeniškų rasių atsiradimą. Kuriant atspariasrauplėms obelų veisles, reikalinga naudoti strategiją, pagrįstą įvairių atsparumoligoms genų derinimu. Kadangi kelių obelų genų jungimas vienoje veislėje tradiciniaisselekcijos metodais yra sudėtingas procesas, pasitelkiami ir tobulinami modernūsmolekulinės biologijos metodai, kurie įgalina kryptingiau atrinkti tėvines formas irvykdyti palikuonių atranką.Gauta 2008-07-14Parengta spausdinti 2008-08-06Literatūra1. Afunian M. R., Goodwin P. H., Hunter D. M. 2004. Linkage of Vfa4 inMalus × domestica and Malus floribunda with Vf resistance to the apple scabpathogen Venturia inaequali S. Plant Pathology, 53(4): 461–467.2. Aldwinckle H. S., Gustafson H. L., Lamb R. C. 1976. Early determination ofgenotypes for apple scab resistance by forced flowering of test cross progenies.Euphytica, 25: 185–191.3. Baldi P., Patocchi A., Zini E., Toller C., Velasco R., Komjanc M. 2004. Cloningand linkage mapping of resistance gene homologues in apple. Theoretical andApplied Genetics, 109(1): 231–239.4. Barbieri M., Belfanti E., Tartarini S., Vinatzer B. A., Sansavini S., Silfverberg-Dilworth E., Gianfranceschi L., Hermann D., Patocchi A., Gessler C. 2003.Progress of map-based cloning of the Vf-resistance gene and functional verification:Preliminary results from expression studies in transformed apple.HortScience, 38(3): 329–331.69

5. Belfanti E., Silfverberg-Dilworth E., Tartarini S., Patocchi A., Barbieri M.,Zhu J., Vinatzer B. A., Gianfranceschi L., Gessler C., Sansavini S. 2004. TheHcrVf2 gene from a wild apple confers scab resistance to a transgenic cultivatedvariety. Proceedings of the National Academy of Sciences of the United Statesof America, 101(3): 886–890.6. Benaouf G., Parisi L. 1998. Characterization of Venturia inaequalis pathogenicityon leaf discs of apple trees. European Journal of Plant Pathology, 104: 785–793.7. Benaouf G., Parisi L. 2000. Genetics of host-pathogen relationships between Venturiainaequalis races 6 and 7 and Malus species. Phytopathology, 90(3): 236–242.8. Bolar J. P., Norelli J. L., Harman G. E., Brown S. K., Aldwinckle H. S. 2001.Synergistic activity of endochitinase and exochitinase from Trichoderma atroviride(T. harzianum) against the pathogenic fungus (Venturia inaequalis) in transgenicapple plants. Transgenic Res, 10(6): 533–543.9. Boudichevskaia A., Flachowsky H., Fischer C., Hanke V., Dunemann F. 2004.Development of molecular markers for Vr1, a scab resistance factor fromR12740-7A apple. Acta Horticulture, 663: 171–175.10. Bus V., Ranatunga C., Gardiner S., Bassett H., Rikkerink E. 2000. Marker assistedselection for pest and disease resistance in the New Zealand apple-breedingprogramme. Acta Horticulture, 538: 541–547.11. Bus V. G. M., Laurens F. N. D., Van de Weg W. E., Rusholme R. L.,Rikkerink E. H. A., Gardiner S. E., Bassett H. C. M., Kodde L. P., Plummer K. M.2005 A. The Vh8 locus of a new gene-for-gene interaction between Venturia inaequalisand the wild apple Malus sieversii is closely linked to the Vh2 locus inMalus pumila R12740-7 A. New Phytologist, 166(3): 1 035–1 049.12. Bus V. G. M., Rikkerink E. H. A., Van de Weg W. E., Rusholme R. L.,Gardiner S. E., Bassett H. C. M. , Kodde L. P., Parisi L., Laurens F. N. D.,Meulenbroek E. J., Plummer K. M. 2005b. The Vh2 and Vh4 scab resistancegenes in two differential hosts derived from Russian apple R12740-7A map tothe same linkage group of apple. Molecular Breeding, 15(1): 103–116.13. Calenge F., Faure A., Goerre M., Gebhardt C., Van de Weg W. E., Parisi L.,Durel C. E. 2004. Quantitative trait loci (QTL) analysis reveals both broad-spectrumand isolate-specific QTL for scab resistance in an apple progeny challengedwith eight isolates of Venturia inaequalis. Phytopathology, 94(4): 370–379.14. Cheng F. S., Weeden N. F., Brown S. K., Aldwinckle H. S., Gardiner S. E.,Bus V. G. 1998. Development of a DNA marker for V-m, a gene conferring resistanceto apple scab. Genome, 41(2): 208–214.15. Crandall C. S. 1926. Apple breeding at the University of Illinois. IllinoisAgricultural Experimental Station Bulletin, 275: 341–600.16. Crosby J. A., Janick J., Pecknold P. C., Korban S. S., Oconnor P. A., Ries S.M., Goffreda J., Voordeckers A. 1992. Breeding Apples for Scab Resistance –1945–1990. Fruit Varieties Journal, 46(3): 145–166.17. Dayton D. F., Shay J. R., Hough L. F. 1953. Apple scab resistance fromR12740-7A, a Russian apple. Proceedings of American Society of HorticultureScience, 62: 334–340.70

18. Dayton D. F., Williams E. B. 1968. Independent genes in Malus for resistance toVenturia inaequalis. Proceedings of American Society for Horticulture Science,92: 89–94.19. Dayton D. F., Williams E. B. 1970. Additional allelic genes in Malus for scabresistance of two reaction types. Journal of American Society for HorticulturalScience, 95: 735–736.20. De Bondt A., Zaman S., Broekaert W. F., Cammue B. P. A., Keulemans J. 1998.Genetic transformation of apple (Malus × domestica Borkh.) for increased fungalresistance: In vitro antifungal activity in protein extracts of transgenic appleexpressing Rs-AFP2 or Ace-AMP1. Acta Horticulture, 484: 565–569.21. de Vienne D. , Santoni S., Falque M. 2003. Principal sources of molecularmarkers. In: de Vienne D. (ed.), Molecular Markers in Plant Genetics andBiotechnology. Science Publishers, Inc., Enfield, NH, 3–46.22. Durel C. E., Van de Weg E., Venisse J. S., Parisi L. 2000. Localization of majorgene for apple scab resistance on the European genetic map of Prima × Fiestacross. OILB/WPRS Bulletin, XII/6: 168–190.23. Durel C. E., Parisi L., Laurens F., Van de Weg W. E., Liebhard R., Jourjon M. F.2003. Genetic dissection of partial resistance to race 6 of Venturia inaequalis inapple. Genome, 46(2): 224–234.24. Erdin N., Tartarini S., Broggini G. A. L., Gennari F., Sansavini S., Gessler C.,Patocchi A. 2006. Mapping of the apple scab–resistance gene Vb. Genome,49(10): 1 238–1 245.25. Faize M., Malnoy M., Dupuis F., Chevalier M., Parisi L., Chevreau E. 2003.Chitinases of Trichoderma atroviride induce scab resistance and some metabolicchanges in two cultivars of apple. Phytopathology, 93(12): 1 496–1 504.26. Faize M., Sourice S., Dupuis F., Parisi L., Gautier M. F., Chevreau E. 2004.Expression of wheat puroindoline-b reduces scab susceptibility in transgenicapple (Malus × domestica Borkh.). Plant Science, 167(2): 347–354.27. Fischer M., Geibel M., Fischer C. 2003. The future of disease–resistant apples.Acta Horticulture, 622: 329–334.28. Gelvonauskienė D., Stanys V. 2002. Rauplėms atsparių obelų sėjinukų atrankosmetodų palyginimas. Žemės ūkio mokslai, 4: 23–27.29. Gelvonauskienė D. , Šikšnianienė J. B., Rugienius R., Gelvonauskis B.,Šikšnianas T., Stanys V., Stanienė G., Sasnauskas A., Vinskienė J. 2005.Polyphenoloxidase isozyme and Vfa1 sequence specific markers in apple cultivarsdiffering in scab resistance. Biologija, 3: 59–61.30. Gelvonauskienė D., Rugienius R., Šikšnianas T., Stanienė G., Sasnauskas A.,Stanys V. 2007. Screening of apple and strawberry plants carrying fungal diseaseresistance oligogenes using molecular markers. Žemdirbystė, 94(4): 139–145.31. Gelvonauskis B., Gelvonauskienė D. 1991. Obelų veislių atsparumo rauplėms,miltligei ir filostiktozei kombinacinës galios tyrimas. Sodininkystė ir daržininkytė,10: 24–40.32. Gelvonauskis B. 1998. Obelų selekcija. In: A. Liekis (ed.), Augalų selekcija.Lietuvos mokslų akademija, Vilnius, 189–198.71

33. Gelvonauskis B., Gelvonauskienė D. 2003. Inheritance of resistance to powderymildew and apple blotch in progenies of scab-resistant apple cultivars. Biologija,1: 73–76.34. Gelvonauskis B., Gelvonauskienė D. 2004. Scab resistance in apple cultivarsfrom the Lithuanian germplasm collection and selection of donors for breeding.Journal of Fruit and Ornamental Plant Research, 12: 233–238.35. Gessler C., Patocchi A., Sansavini S., Tartarini S., Gianfranceschi L. 2006.Venturia inaequalis resistance in apple. Critical Reviews in Plant Sciences,25(6): 473–503.36. Gessler C., Patocchi A. 2007. Recombinant DNA technology in apple. Advancesin Biochemical Engineering and Biotechnology, 107: 113–132.37. Gianfranceschi L., Koller B., Seglias N., Kellerhals M., Gessler C. 1996.Molecular selection in apple for resistance to scab caused by Venturia inaequalis.Theoretical and Applied Genetics, 93(1–2): 199–204.38. Gygax M., Gianfranceschi L., Liebhard R., Kellerhals M., Gessler C., Patocchi A.2004. Molecular markers linked to the apple scab resistance gene Vbj derived fromMalus baccata jackii. Theoretical and Applied Genetics, 109(8): 1 702–1 709.39. Hanke V., Hiller I., Klotzsche G., Winkler K., Egerer J., Richter K., Norelli J. L.,Aldwinckle H. S. 2000. Transformation in apple for increased disease resistance.Acta Horticulture, 538: 611–616.40. Hemmat M., Brown S. K., Weeden N. F. 2002. Tagging and mapping scabresistance genes from R12740-7A apple. Journal of the American Society forHorticultural Science, 127(3): 365–370.41. Hemmat M., Brown S. K., Aldwinckle H. S., Mehlenbacher S. A., Weeden N. F.2003. Identification and mapping of markers for resistance to apple scab from‘Antonovka’ and ‘Hansen's baccata #2’. Acta Horticulture, 622: 153–161.42. Hough L. F., Shay J. R., Dayton D. F. 1953. Apple scab resistance from Malusfloribunda Sieb. Proceedings of American Society for Horticulture Science,62: 341–347.43. Hough L. F., Williams E. B., Dayton D. F., Shay J. R., Bailey C. H., Mowry J. B.,Janick J., Emerson F. H. 1970. Progress and problems in breeding apples forscab resistance. In: Proceedings of the Angers Fruit Breeding Symposium.14–18 September, 1970. INRA, Versailles, 217–230.44. King G. J. 1996. Progress of apple genetic mapping in Europe. HortScience,31: 1 108–1 116.45. King G. J., Alston F. H., Brown L. M., Chevreau E., Evans K. M., Dunemann F.,Janse J., Laurens F., Lynn J. R., Maliepaard C., Manganaris A. G., Roche P.,Schmidt H., Tartarini S., Verhaegh J., Vrielink R. 1998. Multiple field and glasshouseassessments increase the reliability of linkage mapping of the Vf sourceof scab resistance in apple. Theoretical and Applied Genetics, 96(5): 699–708.46. King G. J., Tartarini S., Brown L., Gennari F., Sansavini S. 1999. Introgression ofthe Vf source of scab resistance and distribution of linked marker alleles withinthe Malus gene pool. Theoretical and Applied Genetics, 99(6): 1 039–1 046.72

47. Lespinasse D., Rodier-Goud M., Grivet L., Leconte A., Legnate H., Seguin M.2000. A saturated genetic linkage map of rubber tree (Hevea spp.) based onRFLP, AFLP, microsatellite, and isozyme markers. Theoretical and AppliedGenetics, 100(1): 127–138.48. Lespinasse Y. 1989. Breeding pome fruits with stable resistances to diseases.3 genes, resistance mechanisms, present work and prospect S. IOBC Bulletin,16(6): 100–115.49. Liebhard R., Gianfranceschi L., Koller B., Ryder C. D., Tarchini R., Van deWeg E., Gessler C. 2002. Development and characterisation of 140 new microsatellitesin apple (Malus × domestica Borkh.). Molecular Breeding, 10(4): 217–241.50. Liebhard R., Koller B., Patocchi A., Kellerhals M., Pfammatter W., Jermini M.,Gessler C. 2003. Mapping quantitative field resistance against apple scab in a‘Fiesta’ × ‘Discovery’ progeny. Phytopathology, 93(4): 493–501.51. MacHardy W. E. 1996. Apple scab biology, epidemiology and management.APS Press, St Paul, MN, USA.52. Maliepaard C., Alston F. H., Van Arkel G., Brown L. M., Chevreau E.,Dunemann F., Evans K. M., Gardiner S., Guilford P., van Heusden A. W.,Janse J., Laurens F., Lynn J. R., Manganaris A. G., den Nijs A. P. M. , Periam N.,Rikkerink E., Roche P., Ryder C., Sansavini S., Schmidt H., Tartarini S.,Verhaegh J. J., Vrielink-van Ginkel M., King G. J. 1998. Aligning male andfemale linkage maps of apple (Malus pumila Mill.) using multi-allelic markers.Theoretical and Applied Genetics, 97(1–2): 60–73.53. McDonald B. A., Linde C. 2002 A. Pathogen population genetics, evolutionary potential,and durable resistance. Annual Review of Phytopathology, 40: 349–379.54. McDonald B. A., Linde C. 2002b. The population genetics of plant pathogensand breeding strategies for durable resistance. Euphytica, 124(2): 163–180.55. Misevičiūtė A., Lukoševičius A. 1988. Sodo augalų veislių tyrimas ir selekcija.Lietuvos vaisių ir daržovių ūkio mokslinio tyrimų instituto darbai, 7: 26–46.56. Pancardi M., Vinatzer B. A., Zuccherelli S., Sansavini S. 1995. Isoenzimaticanalysis of different type scab resistance in apple. European Apple, 3: 7.57. Parisi L., Lespinasse Y., Guillaumes J., Kruger J. 1993. A new race of Venturiainaequalis virulent to apples with resistance due to the Vf gene. Phytopathology,83(5): 533–537.58. Parisi L., Lespinasse Y. 1996. Pathogenicity of Venturia inaequalis strains ofrace 6 on apple clones (Malus sp.). Plant Disease, 80(10): 1 179–1 183.59. Parlevliet J. E. 2002. Durability of resistance against fungal, bacterial and viralpathogens; present situation. Euphytica, 124(2): 147–156.60. Patocchi A., Gianfranceschi L., Gessler C. 1999. Towards the map-based cloningof Vf: fine and physical mapping of the Vf Region. Theoretical and AppliedGenetics, 99(6): 1 012–1 017.61. Patocchi A., Bigler B., Koller B., Kellerhals M., Gessler C. 2004. Vr(2): a new applescab resistance gene. Theoretical and Applied Genetics, 109(5): 1 087–1 092.73

62. Patocchi A., Walser M., Tartarini S., Broggini G. A. L., Gennari F., Sansavini S.,Gessler C. 2005. Identification by genome scanning approach (GSA) of a microsatellitetightly associated with the apple scab resistance gene VM. Genome,48(4): 630–636.63. Sansavini S., Barbieri M., Belfanti E., Tartarini S., Vinatzer B., Gessler C.,Silfverberg E., Gianfranceschi L., Hermann D., Patocchi A. 2002. ‘Gala’ appletransformed for scab resistance with cloned Vf gene region construct. XXVI Int.Hort. Congress. Genetics and Breeding of Tree Fruits and Nuts. ISHS, Toronto,Canada, 11–17 August 2002. Acta Horticulture, 622: 113–118.64. Sansavini S., Donati F., Costa F., Tartarini S. 2004. Advances in apple breedingfor enhanced fruit quality and resistance to biotic stresses: New varieties for theEuropean market. Journal of Fruit and Ornamental Plant Research, 12: 13–52.65. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B., Viškelis P., Duchovskis P.,Šikšnianienė J. B., Šabajevienė G., Bendokas V. 2005. Sodininkystė ir daržininkystė,24(4): 3–12.66. Tartarini S. 1996. RAPD markers linked to the Vf gene for scab resistance inapple. Theoretical and Applied Genetics, 92(7): 803–810.67. Tartarini S., Gianfranceschi L., Sansavini S., Gessler C. 1999. Development ofreliable PCR markers for the selection of the Vf gene conferring scab resistancein apple. Plant Breeding, 118(2): 183–186.68. Tartarani S., Gennari F., Pratesi D., Palazzetti C., Sansavani S., Parisi L.,Fouillet A., Fouillet V., Durel C. E. 2004. Characterization and genetic mappingof a major scab resistance gene from the old Italian apple cultivar ‘Durello diForli’. Acta Horticulture, 663: 129–134.69. Vinatzer B. A., Zhang H. B., Sansavini S. 1998. Construction and characterizationof a bacterial artificial chromosome library of apple. Theoretical and AppliedGenetics, 97(7): 1 183–1 190.70. Vinatzer B. A., Patocchi A., Gianfranceschi L., Tartarini S., Zhang H. B.,Gessler C., Sansavini S. 2001. Apple contains receptor–like genes homologousto the Cladosporium fulvum resistance gene family of tomato with a cluster ofgenes cosegregating with Vf apple scab resistance. Molecular Plant-MicrobeInteractions, 14(4): 508–515.71. Vinatzer B. A., Patocchi A., Tartarini S., Gianfranceschi L., Sansavini S.,Gessler C. 2004. Isolation of two microsatellite markers from BAC clones ofthe Vf scab resistance region and molecular characterization of scab-resistantaccessions in Malus germplasm. Plant Breeding, 123(4): 321–326.72. Williams E. B., Brown A. G. 1968. A new physiologic race of Venturia inaequalis,incitant of apple scab. Plant Disease Reports, 52: 799–801.73. Williams E. B., Kuc J. 1969. Resistance in Malus to Venturia inaequalis. AnnualReview of Phytopathology, 7: 223–246.74. Xu M. L., Korban S. S. 2002 A. A cluster of four receptor-like genes resides in theVf locus that confers resistance to apple scab disease. Genetics, 162(4): 1995–2006.75. Xu M. L., Korban S. S. 2002b. AFLP-derived SCARs facilitate construction ofa 1.1 Mb sequence-ready map of a region that spans the Vf locus in the applegenome. Plant Molecular Biology, 50(4): 803–818.74

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Genetic studies of apple scab resistance and application of molecularbiology methods in apple tree breedingD. Baniulis, D. Gelvonauskienė, B. Gelvonauskis, R. Rugienius, V. Bendokas,V. StanysSummaryApple scab (V. inaequalis) is one of the most important diseases of apple. The resistanceto apple scab is determined by quantitative or qualitative traits. Application of qualitativeresistance traits in traditional apple-tree breeding is a complicated task, therefore genesdetermining quantitative resistance traits have been predominantly used in breeding scabresistant cultivars. Fourteen resistance genes have been identified and characterized. Vf genehas been the most popular in apple breeding programmes. However, a genetic adaptivity ofV. inaequalis has resulted in emergence of the pathogen strains that overcome the monogenicresistance. This fact stresses the importance of development of breeding strategy based oncombination of multiple resistance genes. An effective “pyramidization” strategy requiresnew apple scab resistance gene identification and integration into breeding programmes.Introduction of multiple genes into single apple tree cultivar is a complicated taskto achieve using traditional breeding methods. Application of modern molecular biologymethods provides tools for resistance gene localization on genetic maps and developmentof molecular markers used for an efficient gene donor selection and analysisof inheritance of resistance traits. In addition, achievements of apple scab resistancebreeding programme at the Lithuanian Institute of Horticulture established since 1957and genetic studies of resistance traits that have been initiated in 1987 are reviewed.Key words: apple tree, Malus sp., scab, Venturia inaequalis, resistance genes, molecularmarkers, breeding.75

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Introdukuotų obelų veislių tyrimų apžvalgaAudrius Sasnauskas, Dalia Gelvonauskienė, Pranas Viškelis,Gintarė Šabajevienė, Pavelas DuchovskisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas A.Sasnauskas@lsdi.lt1986–2006 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI) tirtos 145 veisliųobelų (Malus domestica Borkh.) su ‘Paprastojo antaninio’ sėkliniu ir M.26 poskiepiu biologinėsir ūkinės savybės. Į Nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašytos šių veislių obelys: vasarinės –‘Izbranica’ (2000 m.), ‘Jerseymac’ (2000 m.), ‘Geneva Early’ (2001 m.) bei ‘Orlovim’ (2001 m.);rudeninės – ‘Delikates’ (1995 m.), ‘Orlovskoje polosatoje’ (1996 m.), ‘Freedom’ (2000 m.),‘Paulared’ (2000 m.) ir ‘Vitos’ (2001 m.); žieminės – ‘Antej’ (1996 m.), ‘Kulikovskoje’ (1998 m.),‘Sinap Orlovskij’ (1998 m.), ‘Cortland’ (1999 m.), ‘Florina’ (2000 m.), ‘Aliesia’ (2001 m.) bei‘Connel Red’ (2001 m.). Atrinktų į Nacionalinį augalų veislių sąrašą veislių vaisių kokybė ircheminė sudėtis įvertinta geriausiai. Tai rodo šių veislių aukštą adaptyvumo lygį ir jų augimoarealo plėtimosi galimybę.Reikšminiai žodžiai: obelys, veislės, biologinės-ūkinės savybėsĮvadas. Introdukuotų obelų veislių tyrimas turi gilias tradicijas Lietuvoje.1938 m., įsteigus Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį Dotnuvoje, pirmiausiabuvo įveistas pomologinis obelų veislių tyrimo sodas. Jau 1939 m. buvo augintosobelų veislės, gautos iš Vokietijos, Latvijos, Danijos, JAV ir kitur. Perkėlus bandymųstotį į Vytėnus, buvo perkelta po 1939–1940 m. žiemos išlikusi 31 obelų veislė beiaugintos dar 36 obelų veislės, gautos iš prof. A. Hrebnickio sodo. Po karo pirmasisobelų veislių tyrimo sodas Vytėnuose pasodintas 1946 m. (Misevičiūtė, Lukoševičius,1988). Įkūrus naują bandymų stoties bazę, o vėliau ir institutą Babtuose, nuolatinisnenutrūkstamas introdukcijos ir veislių tyrimo darbas vykdytas kasmet. Daug dėmesioskirta anksti pradedančioms derėti, derlingoms, nedidelio augumo, skaniais, ilgaibesilaikančiais vaisiais obelų veislėms (Tuinyla, 1960; Bandaravičius, 1973; Tuinyla,1974; Bandaravičius, 1978; Bulavienė, 1981).Obelų veisles 1938–1941 m. tyrė J. Paršeliūnas, 1941–1951 m. – J. Proškevičius(nuo 1946 m. ir P. Kalkys), 1952 m. – I. Štaras ir P. Kalkys, 1953 m. – I. Štaras irV. Tuinyla, nuo 1954 m. iki 1980 m. – V. Tuinyla (Misevičiūtė, Lukoševičius, 1988), nuo1967 m. iki 1999 m. – A. Bandaravičius, nuo 1999 m. iki dabar – A. Sasnauskas.Plėtojant sodininkystės verslą Lietuvoje, ypač svarbu atrinkti tokių veislių obelis,kurios būtų ištvermingos žiemą, derlingos, vestų geros kokybės, transportabilius, geros

išvaizdos ir skanius vaisius (Uselis, 2005). Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstitute (LSDI) nustatyta, kad biologinės introdukuotų obelų savybės ir prisitaikymasprie vietos agroklimato sąlygų yra nevienodas (Bandaravičius, 1973; Bandaravičiusir kt., 2001).Darbo tikslas – ištirti introdukuotų obelų veislių biologines ir ūkines savybes,atrinkti į Nacionalinį augalų veislių sąrašą bei selekcijai perspektyvias veisles.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai atlikti 1986–2006 m. LSDI obelųpomologiniame sode su ‘Paprastojo antaninio’ sėkliniu bei M.26 poskiepiu.145 obelų veislės tirtos kartu su veislėmis, įrašytomis į Nacionalinį augalų veisliųsąrašą. Vaismedžiai prižiūrėti pagal LSDI priimtas intensyvias obelų ir kriaušių auginimotechnologijas (Kviklys, 1986; Uselis, 2005). Kasmet, vegetacijos laikotarpiu,vaismedžiai purkšti nuo ligų fungicidais (5–6 kartus), o nuo kenkėjų – insekticidais(3–4 kartus).Nustatyta vaismedžių žydėjimo tarpsniai (žydėjimo pradžia, masinio žydėjimopradžia ir pabaiga, žydėjimo pabaiga); žiedų ir ūglių pašalimas (balais, 1–9); vaismedžiųaugumas [(medžio aukštis (m), vainiko skersmuo (m), kamieno skersmuo 50 cm aukštyje(cm), vainiko projekcijos plotas (m 2 )]; atsparumas rauplėms ir filostiktozei (balais,0–5) bei fotosintezės pigmentai: chlorofilų ir karotinoidų kiekis (mg m -2 nedžiovintųlapų). Fotosintezės pigmentų (a, b chlorofilų ir karotinoidų) kiekis žalioje lapų masėjebuvo nustatytas 100 % acetono ekstrakte spektrofotometriniu Vetšteino (Wettstein)metodu (Beadle, 1987), spektrofotometru „Genesys 6“ („ThermoSpectronic“, JAV).Nustatyta vaismedžių derlius (t ha -1 ), vaisių pasiskirstymas į klases pagal skersmenį(proc.), vaisių skynimo laikas, laikymosi pabaiga, vaisiaus masė (g), kokybė (išvaizda,patrauklumas, bendra kokybė balais) ir cheminė sudėtis (tirpios sausosios medžiagosbei sausosios medžiagos (%), titruojamasis rūgštingumas (%), sulčių išeiga (%), odelėsir minkštimo tvirtumas (N cm -2 ).Rezultatai. Žydėjimo tarpsniai. Žydėjimo tarpsnį nulemia pavasario orai, odaugiausia temperatūros kaita. Orams atšalus, žydėjimas sustoja arba prasideda daugvėliau. Atsižvelgiant į veislę ir tyrimo metus, trumpiausiai žydėjo ‘Bolotovskoje’,‘Orlinka’, ‘Orlovskoje polosatoje’, ‘Moskovskoje zimneje’, ‘Moskovskoje krasnoje’,‘Mantet’, ‘Oriole’, ‘Raudonasis rudens dryžuotasis’, ‘Slava peremožcam’, ilgiausiai –‘Discovery’ ir ‘Jamba’ vaismedžiai (Bandaravičius ir kt., 2000; Bandaravičius ir kt.,2001; Sasnauskas ir kt., 2006 c).Žiedų ir ūglių pašalimas. Tyrimo laikotarpiu įvertintos 78 obelų veisliųatsparumas šalčiui dirbtinio šaldymo metodu. Ištvermingiausi buvo vaismedžiai šiųveislių: ‘Paprastasis antaninis’, ‘Popierinis’, ‘Rudens dryžuotasis’, ‘Slava peremožcam’,‘Tuuslar’, ‘Puritan’, ‘Redwell’, ‘Zviozdočka’ (Misevičiūtė, Lukoševičius,1988). 1998–2000 m. tyrimų duomenimis, stipriau pašalo veislių ‘Jester’, ‘Jonagold’,‘Pilot’, ‘Rubinette’ ir ‘Ligol’ ūgliai (Sasnauskas ir kt., 2003). 2002–2003 m. visainepašalo ‘Antej’, ‘Pamiatj Siubarovoj’ ir ‘Svežestj’ vaismedžiai (Sasnauskas ir kt.,2005). 2003 m. pavasarį stipriausiai pašalo ‘Pamiatj Siubarovoj’ veislės obelų žiedai,o tų pačių metų žiemą stipriausiai pašalo veislių ‘Katja’ ir ‘Delikates’ ūgliai.2004 m. taip pat stipriausiai pašalo veislės ‘Katja’ ūgliai (Sasnauskas ir kt., 2006 e).Kitoje veislių grupėje 2004 m. ankstyvos pavasario šalnos pažeidė visų obelų žiedus.Mažiausiai pašalo veislių ‘Raneje letneje’, ‘Orlovskaja zaria’, ‘Orlovskoje78

polosatoje’, ‘Elstar Red’, ‘Cortland’ žiedai bei ‘Cortland’ ūgliai, labiausiai –‘Orlinka’ ir ‘Red Kroft’ žiedai ir ‘Elstar Red’ ūgliai (Sasnauskas ir kt., 2006 c).Vaismedžių augumas. Vaismedžių augumą lemia veislė, poskiepis, klimatasir agrotechnika. Obelys nevienodai auga tiek per vegetaciją, tiek visą amžių.Obelų veislių grupėje augiausios buvo ‘Latkrimson’, ‘Vigo’, ‘Izbranica’, ‘Puritan’,‘Severnaja zaria’, ‘Bolotovskoje’, ‘Coop 10’, ‘Jamba 69’, ‘Jubiliar’ ir ‘Verbnoje’, silpniausioaugumo: ‘Mantet’, ‘McIntosh Red’, ‘Red Wealthy’, ‘Jerseymac’, ‘Cortland’,‘Orlovskoje polosatoje’, ‘Red Kroft’, ‘Ilga’, ‘Forele’, ‘Discovery’, ‘Raja’, ‘Rubinette’,‘Svežestj‘ ir ‘Delikates’ obelys (Bandaravičius ir kt., 2000; Bandaravičius ir kt.,2001; Sasnauskas ir kt., 2003; Sasnauskas ir kt., 2006 c; Sasnauskas ir kt., 2006 e).Atsparumas ligoms. Tirtoje veislių grupėje vertingiausios atsparumorauplėms (Venturia inaequalis (Cke.) Wint.) atžvilgiu buvo šios veislės: ‘Izbranica’,‘Prima’, ‘Florina’, ‘Priam’, ‘Priscila’, ‘Moskovskoje zimneje’, ‘Moskovskoje krasnoje’,‘Sinap Orlovskij’, ‘Veteran’ (Bandaravičius ir kt., 2000). Kitoje veislių grupėjerauplės nepažeidė obelų ‘Prima’, ‘Coop 10’ ir ‘Jonafree’ lapų ir vaisių. Antrauplėms imunių ‘Prima’ obelų lapų užregistruota labai mažai filostiktozės pažeidimų(Bandaravičius ir kt., 2001). Kitų tyrimų duomenimis, atsparumu rauplėmsišsiskyrė ‘Orlovim’, ‘Primula’, ‘Sawa’, ‘Freedom’, ‘Pamiatj Isajeva’, ‘Antej’,‘Latkrimson’, ‘Vigo’, o atsparumu filostiktozei (Phyllosticta mali Per. at Del.): ‘Antej’,‘Sylvia’, ‘Lavia’, ‘Rubin’, ‘Lodel’, ‘Vigo’, ‘Gloster’ ir ‘Pamiatj Isajeva’ vaismedžiai(Sasnauskas ir kt., 2001; Sasnauskas ir kt., 2003;). Nustatyta, kad ‘Bolotovskoje’ir ‘Kandil Orlovskij’ obelys imunios, o ‘Pamiatj Semakinu’, ‘Orlinka’ ir ‘Red Kroft’atsparios rauplėms. ‘Kandil Orlovskij’, ‘Pamiatj Semakinu’, ‘Kurnakovskoje’,‘Orlinka’ ir ‘Bolotovskoje’ vaismedžiai filostiktoze nesirgo (Sasnauskas ir kt.,2006 e). Tirtoje veislių grupėje rauplėms imunios ‘Jubiliar’ ir ‘Svežestj’ obelys.Filostiktozės požymių nepastebėta ant ‘Katja’, ‘Kovalenkovskoje’, ‘Kurnakovskoje’bei ‘Verbnoje’ vaismedžių lapų (Sasnauskas ir kt., 2006 b; Sasnauskas ir kt., 2006 e).Fotosintezės pigmentai. Svarbiausi fotosintezės rodikliai, lemiantys augalųfiziologinį potencialą, yra pakankamas fotosintezės pigmentų kiekis ir atitinkamasjų santykis bei asimiliacinis lapų plotas. ‘Antej’, ‘Delikates’, ‘Katja’, ‘PamiatjSiubarovoj’, ‘Verbnoje’, ‘Jubiliar’ ir ‘Svežestj’ obelys pasižymėjo didžiausiu fotosintezėspigmentų kiekiu (Sasnauskas ir kt., 2005). Kitoje veislių grupėje daugiausiafotosintezės pigmentų susikaupė ‘Pamiatj Semakinu’ ir ‘Red Kroft’ obelų lapuose.Juose nustatyti didžiausi chlorofilų a, b ir karotinoidų kiekiai. Didžiausias vieno lapoasimiliacinis plotas nustatytas ‘Bolotovskoje’ ir ‘Orlovskoje polosatoje’, o mažiausias‘Elstar Red’ obelų (Sasnauskas ir kt., 2006 c). Kituose tyrimuose didžiausiaschlorofilo a, b ir karotinoidų kiekis nustatytas ‘Svežestj’ ir ‘Antej’ veislių lapuose.Didžiausias chlorofilų a ir b santykis nustatytas ‘Kurnakovskoje’ ir ‘Svežestj’ veisliųlapuose (Sasnauskas ir kt., 2006 e). Veislių ‘Honeycrisp’, ‘Katre’ ir ‘Caravel’ obelųlapai sukaupė didžiausią fotosintezės pigmentų kiekį (Sasnauskas ir kt., 2007 b).Derlius. Didžiausią obuolių derlių išaugino ‘Antej’, ‘Kovalenkovskoje’,‘Jamba 69’, ‘Prima’, ‘Jonafree’, Coop 10, ‘Primula’, ‘Freedom’, ‘Sawa’, ‘Aroma’,‘Zaslavskoje’, ‘Izbranica’, ‘Jerseymac’, ‘Florina’, ‘Priam’, ‘Priscila’, ‘Uelsi’,‘Teremok’, ‘Ciganočka’, ‘Perlina Kijeva’, ‘Honeycrisp’, ‘Veteran’, ‘Moskovskoje79

krasnoje’, ‘Merigold’, ‘Jester’, ‘Elise’, ‘Kandil Orlovskij’, ‘Bolotovskoje’, ‘ArkadRozovyj’, ‘Moskovskoje zimneje’, ‘Verbnoje’, ‘Victory’ ir ‘Vitiaz’. Daugiausiaaukščiausios klasės obuolių užaugino ‘Pamiatj Semakinu’, ‘Orlovskaja zaria’,‘Kandil Orlovskij’, ‘Caravel’, ‘Elegia’, ‘Delikates’, ‘Bolotovskoje’, ‘Verbnoje’,‘Antej’ vaismedžiai (Bandaravičius ir kt., 2000; Bandaravičius ir kt., 2001;Sasnauskas ir kt., 2001; Sasnauskas ir kt., 2003; Sasnauskas ir kt., 2005; Sasnauskasir kt., 2006 a; Sasnauskas ir kt., 2006 d; Sasnauskas ir kt., 2006 f; Sasnauskasir kt., 2007 a). Svarbesnių introdukuotų veislių obelų derlius pateiktas paveiksle.Pav. Introdukuotų veislių obelų derlius, t ha -1Fig. Yield of introduced apple cultivars (t ha -1 )Babtai, 1997–2006 m.Vaisių kokybės rodikliai. Tirtų obelų veislių grupėje vaisių išsilaikymasbuvo nevienodas. Ilgiausiai laikėsi obuoliai šių veislių: ‘Svežestj’, ‘Elise’,‘Merrigold’, ‘Red Kroft’, ‘Bolotovskoje’ (lentelė), ‘Florina’, ‘Calville Duguesne’,‘Orlovskoje zimneje’, ‘Bancroft’ (Bandaravičius ir kt., 2000), ‘Jonafree’ ir ‘Tellissaare’(Bandaravičius ir kt., 2001), ‘Aliesia’, ‘Lodel’, ‘Zaslavskoje’, ‘Rubin’ ir ‘Gloster’(Sasnauskas ir kt., 2001), ‘Ciganočka’ ir ‘Radogost’ (Sasnauskas ir kt., 2007 a).Stambiausius vaisius išaugino veislių ‘Verbnoje’, ‘Teremok’ ir ‘Kovalenkovskoje’(lentelė), ‘Jubiliar’, ‘Moskovskoje zimneje’, ‘Sinap Orlovskyj’, ‘Alro’, ‘Raja’, ‘Stars’,‘Orlovim’, ‘Aroma’, ‘Sawa’, ‘Rubin’, ‘Connel Red’, ‘Feriside’, ‘Elise’, ‘Jonagold’,‘Elstar’, ‘Pamiatj Semakinu’, ‘Orlovskaja zaria’ ir ‘Charles Ross’ vaismedžiai(Bandaravičius ir kt., 2000; Bandaravičius ir kt., 2001; Sasnauskas ir kt., 2001;Sasnauskas ir kt., 2003; Sasnauskas ir kt., 2005; Sasnauskas ir kt., 2006 d; Sasnauskasir kt., 2006 f; Sasnauskas ir kt., 2007 a).Didžiausiais kokybės (patrauklumas, skonis ir bendra kokybė) balais įvertintiveislių ‘Elise’, ‘Red Kroft’, ‘Teremok’ (1 lentelė), ‘Close’, ‘Jerseymac’, ‘Orlovskojepolosatoje’, ‘Florina’ (Bandaravičius ir kt., 2000), ‘Discovery’, ‘Slava peremožcam’,80

‘Forelė’ (Bandaravičius ir kt., 2001), ‘Aroma’, ‘Paulared’, ‘Rubin’ ir ‘Aliesia’(Sasnauskas ir kt., 2001), ‘Ligol’ (Sasnauskas ir kt., 2003), ‘Delikates’ ir ‘Svežestj’(Sasnauskas ir kt., 2005), ‘Kandil Orlovskij’ ir ‘Orlinka’ (Sasnauskas ir kt., 2006 d)obuoliai.Lentelė. Obelų vaisių skynimo laikas, laikymosi pabaiga ir kokybės rodikliaiTable. Harvest date, end of storage and fruit quality parameters of apple cultivarsVeislėCultivarSkynimo laikas,mėn., d.Harvest date(month, day)Laikymosipabaiga,mėn., d.End of storage(month, day)81VaisiųmasėFruitweight, gPatrauklumas,balaisAppearance(scores)Babtai, 1998–2006 m.Skonis,balaisTaste(scores)Vaisių kokybė,balaisQuality evaluation(scores)‘Elise’ 09-27 04-25 129,3 7,5 7,5 7,6‘Merrigold’ 09-19 04-05 120,6 7,3 7,4 7,4‘Red Kroft’ 09-23 04-20 149,6 7,5 7,5 7,5‘Bolotovskoje’ 09-16 04-15 140,3 7,1 7,3 7,1‘Antej’ 09-28 03-04 157,0 7,4 7,0 7,0‘Kovalenkovskoje’ 09-16 12-24 175,0 7,3 7,0 7,0‘Delikates’ 09-09 12-22 147,0 7,4 7,5 7,4‘Svežestj’ 09-23 05-14 107,0 7,5 7,3 7,4‘Teremok’ 09-21 03-06 163,0 7,5 7,5 7,5‘Honeycrisp’ 09-26 12-29 150,3 7,7 7,2 7,4‘Verbnoje’ 09-25 03-15 207,0 7,3 7,2 7,3VidurkisAverage09-21 03-05 149,7 7,4 7,3 7,3Cheminė sudėtis. Veislių ‘Delikates’, ‘Svežestj’, ‘Elegia’, ‘Red Kroft’, ‘PamiatjSiubarovoj’ vaisių cheminė sudėtis įvertinta geriausiai (Sasnauskas ir kt., 2005;Sasnauskas ir kt., 2006 d; Sasnauskas ir kt., 2006 f; Sasnauskas ir kt., 2007 a).Vaisių odelės ir minkštimo tvirtumas. ‘Bolotovskoje’, ‘Svežestj’,‘Red Kroft’ ir ‘Ornament’ obuoliai pasižymi odelės tvirtumu, ‘Verbnoje’, ‘Svežestj’,‘Kurnakovskoje’, ‘Bolotovskoje’, ‘Red Kroft’, ‘Perlina Kijeva’ – minkštimo tvirtumu(Sasnauskas ir kt., 2006 d; Sasnauskas ir kt., 2006 f; Sasnauskas ir kt., 2007 a).Aptarimas. Introdukuotos obelų veislės skiriasi biologinėmis ir ūkinėmis savybėmisir prisitaikymu prie skirtingų agroklimato sąlygų.Atsparumas pavasario šalnoms ir žiemos šalčiams yra viena svarbiausių obelųsavybių Lietuvoje. Kai kurių introdukuotų obelų veislių vaismedžiai buvo atsparesnišiems neigiamiems aplinkos veiksniams.Introdukuotų obelų veislių atsparumą rauplėms ir filostiktozei nulemia genetinėprigimtis. Didelę reikšmę turi vaismedžių bendra būklė, agrotechnikos lygis, patogenųrasinė sudėtis, agresyvumas ir virulentiškumas, meteorologinės sąlygos vaismedžiųvegetacijos metu.Vienas iš veiksnių, garantuojančių augalų fotosintezės potencialą, yra optimalusfotosintezės pigmentų kiekis ir jų santykis lapuose. Tyrimų duomenimis, fotosintezės

pigmentų kiekį lapuose iš esmės lėmė meteorologinės sąlygos.Daugumos introdukuotų komercinių obelų veislių, auginamų mūsų klimato zonoje,vaisių kokybė pablogėja. Atskirais tyrimų metais dėl ankstyvų pavasario šalnų,ūglių pašalimo bei pramečiavimo ‘Jerseymac’, ‘Cortland’, ‘Elstar Red’, ‘Paulared’obelys derėjo negausiai. Tačiau derlingumo atžvilgiu galima pastebėti ir panašiųtendencijų. Mūsų tyrimuose populiarūs Lenkijoje ‘Red Kroft’ veislės vaismedžiaiužaugina santykinai mažą derlių. Ir užsienio tyrėjų duomenimis, ‘Red Kroft’ obelųderlius yra negausus (Szklarz, 2004). Tuo tarpu ‘Kandil Orlovskij’, ‘Bolotovskoje’ ir‘Arkad Rozovyj’ obelys derėjo gausiau. Panašius rezultatus gavo ir Rusijos mokslininkai(Седов, 2005).Atrinktų į Nacionalinį augalų veislių sąrašą veislių vaisių kokybė ir cheminėsudėtis įvertinta geriausiai. Tai rodo šių veislių aukštą adaptyvumo lygį ir jų augimoarealo plėtimosi galimybę.Išvados. Į Nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašytos šių veislių obelys: vasarinės –‘Izbranica’ (2000 m.), ‘Jerseymac’ (2000 m.), ‘Geneva Early’ (2001 m.) bei ‘Orlovim’(2001 m.); rudeninės – ‘Delikates’ (1995 m.), ‘Orlovskoje polosatoje’ (1996 m.),‘Freedom’ (2000 m.), ‘Paulared’ (2000 m.) ir ‘Vitos’ (2001 m.); žieminės – ‘Antej’(1996 m.), ‘Kulikovskoje’ (1998 m.), ‘Sinap Orlovskij’ (1998 m.), ‘Cortland’ (1999 m.),‘Florina’ (2000 m.), ‘Aliesia’ (2001 m.) bei ‘Connel Red’ (2001 m.).Gauta 2008-07-08Parengta spausdinti 2008-08-06Literatūra1. Bandaravičius A. 1973. Kai kurių obelų veislių augumas, derėjimas ir derlingumaspilno derėjimo laikotarpiu. Sodininkystė ir daržininkystė, 16: 27−38.2. Bandaravičius A. 1978. Perspektyvios introdukuotos obelų veislės. Sodininkystėir daržininkystė: 4.3. Bandaravičius A., Gelvonauskienė D., Sasnauskas A. 2000. Introdukuotų obelųveislių biologinės-ūkinės savybės. Sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 3−18.4. Bandaravičius A., Gelvonauskienė D., Sasnauskas A. 2001. Introdukuotų obelųveislių biologinių ir ūkinių savybių tyrimas. Sodininkystė ir daržininkystė,20(1): 3−15.5. Beadle C. I. 1987. Plant growth analyses. J. Coombs, D. O. Hall, S. P. Long,J. M. O. Scurlock (eds.). Techniques in bioproductivity and photosynthesis, 20–25.6. Bulvienė D. 1981. Naujos perspektyvios obelų veislės ir hibridinės formos.Sodininkystė ir daržininkystė. Mokslinės-gamybinės konferencijos pranešimųtezės, Kaunas.7. Intensyvios sodų ir uogynų auginimo technologijos (sud. A. Kviklys). 1986.Lietuvos TSR valstybinis agropramoninis komitetas, Vilnius.8. Intensyvios obelų ir kriaušių auginimo technologijos (sud. N. Uselis). 2005.Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Babtai.9. Misevičiūtė A., Lukoševičius A. 1988. Sodo augalų veislių tyrimas ir selekcija.Sodininkystė ir daržininkystė, VII: 26−46.82

10. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Bandaravičius A. 2001. First results ofbiologically and economically important traits of introduced apple cultivars.Sodininkystė ir daržininkystė, 20(3)–2: 317−324.11. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Duchovskis P., Šikšnianienė J. B. 2003.Evaluation of biologically and economically important traits of apple cultivars.Sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 325−334.12. Sasnauskas A., Gelvonauskiene D., Gelvonauskis B., Duchovskis P., Viskelis P.,Siksnianiene J., Bobinas C., Sabajeviene G. 2005. Evaluation of new introducedapple cultivars. Fruit Science, 222: 20−25.13. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B., Viskelis P., Duchovskis P.,Bobinas C., Siksnianiene J., Sabajeviene G. 2006 a. Productivity and fruit qualityof scab resistant apple cultivars and hybrids. Journal of Fruit and OrnamentalPlant Research, 14(2): 247−255.14. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B., Bendokas V., Baniulis D.2006 b. Resistance to fungal diseases of apple cultivars and hybrids in Lithuania.Agronomy Research, 4: 349−352.15. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Duchovskis P., Šikšnianienė J. B.,Šabajevienė G. 2006 c. Introdukuotų obelų veislių biologinės savybės.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 3−12.16. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Viškelis P. 2006d. Introdukuotų obelų veisliųproduktyvumas ir vaisių kokybė. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 13−22.17 .Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B., Šikšnianienė J. B.,Šabajevienė G., Duchovskis P. 2006 e. Introdukuotų obelų veislių biologiniųsavybių tyrimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 3−11.18. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B., Viškelis P. 2006 f.Introdukuotų obelų veislių produktyvumo ir vaisių kokybės tyrimas. Sodininkystėir daržininkystė, 25(4): 12−19.19. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Viškelis P. 2007 a. Yield and fruit quality infifteen apple cultivars. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 149−158.20. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Šikšnianienė J. B., Šabajevienė G.,Duchovskis P., Bobinas Č. 2007 b. Investigation of biological traits of fifteenapple cultivars. First Balkan Symposium on Fruit Growing. 15−17 November,Plovdiv, Bulgaria.21. Szklarz M. 2004. Evaluation of apple cultivars with different susceptibility toscab (Venturia inaequalis ADERH.). Journal of Fruit and Ornamental PlantResearch, 12: 89−95.22. Tunyla V. 1960. Kai kurių obelų veislių biologinės savybės ir ūkinė vertė.Sodininkystė ir daržininkystė, 5: 33−122.23. Tunyla V. 1974. Duomenys apie sortimentines obelų veisles. Sodininkystė irdaržininkystė. Mokslinės-gamybinės konferencijos pranešimų tezės, 1974 m.gruodžio 26−27 d., Babtai, 3−5.24. Uselis N. 2005. Obelų su žemaūgiu poskiepiu biologinių-ūkinių savybių tyrimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 22−32.25. Лучшие сорта плодовых и ягодных культур (ред. Е. Н. Седов). 2005.ВНИИСПК. Орел.83

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Review of investigations of introduced apple cultivarsA. Sasnauskas, D. Gelvonauskienė, P. Viškelis, G. Šabajevienė, P. DuchovskisSummaryBiological and economical traits of 145 apple (Malus domestica Borkh.) cultivars grafted onM.26 and Antonovka seedlings were studied at the Lithuanian Institute of Horticulture in 1986–2006. According to the results, the following cultivars were included into the Lithuanian NationalList of Plant Varieties: summer – ‘Izbranica’ (2000), ‘Jerseymac’ (2000), ‘Geneva Early’ (2001)and ‘Orlovim’ (2001); autumn – ‘Delikates’ (1995), ‘Orlovskoje polosatoje’ (1996), ‘Freedom’(2000), ‘Paulared’ (2000) and ‘Vitos’ (2001); winter – ‘Antej’ (1996), ‘Kulikovskoje’ (1998), ‘SinapOrlovskij’ (1998), ‘Cortland’ (1999), ‘Florina’ (2000), ‘Aliesia’ (2001) and ‘Connel Red’ (2001).Key words: apple, cultivars, biological-economical traits.84

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Obelų selekcija Lietuvos sodininkystės irdaržininkystės instituteDalia Gelvonauskienė 1 , Bronislovas Gelvonauskis 2 ,Audrius Sasnauskas 1 , Vidmantas Stanys 1 , Vidmantas Bendokas 11Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333,Babtai, Kauno r., el. paštas D.Gelvonauskiene@lsdi.lt2Augalų genų bankas, Stoties g. 2, LT-58343 Akademija, Kėdainių r.,el. paštas b.gelvonauskis@agb.ltObelų selekcija Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (iki 1987 m. Vytėnųbandymų stotis) pradėta vykdyti 1952 m. Pagrindinis obelų selekcijos tikslas buvo išvestiadaptuotas Lietuvos agroklimato sąlygomis veisles, pasižyminčias ankstyva derėjimo pradžia,derlingumu, atsparumu ligoms, ilgai išsilaikančiais geros kokybės vaisiais. Šio darbopradžioje kryžminimuose naudotos vietinės obelų veislės ir tolimesnės geografinės kilmės.Vėliau selekcijoje pradėtos naudoti veislės, kurios žinomos kaip donorai atskirų požymių –atsparumo rauplėms, koloninės vainiko formos, vainiko su svyrančiomis šakomis, lapų irvaisių nusispalvinimo. Nuo 1987 m. vykdyti sisteminiai obelų veislių kryžminimai, siekiantnustatyti atskirų požymių paveldėjimą, tėvinių veislių genetinę vertę. Nustatyta, jog atsparumąrauplėms, miltligei, filostiktozei bei ištvermingumą žiemai determinuoja adityviniai genai;dominavimas ar epistazė mažai reikšmingi arba neturi įtakos tirtų požymių paveldėjimui. Kadbūtų galima sukurti retesnį vaismedžio vainiką su vyraujančiomis trumposiomis vaisinėmisšakelėmis, kryžminimuose naudotos obelų veislės ir formos su kolonine vainiko forma beisvyrančiomis šakomis. 1997 m. pradėti kryžminimai siekiant sukurti dekoratyvines obelųveisles. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI) iki 2008 m. sukurta 12 obelųveislių. Iš jų ‘Aldas’, ‘Skaistis’ ir ‘Rudenis’ yra imunūs rauplėms, o tą atsparumą rauplėmsdeterminuoja dominantinis Vf genas. Iš 1985–2008 m. sukurto hibridinio obelų fondo atrinkti147 perspektyvūs klonai, tarp jų 28 koloninės ir 30 dekoratyvinių formų.Reikšminiai žodžiai: dekoratyvinės formos, grybinės ligos, ištvermingumas žiemą,obelų veislės, paveldėjimasĮvadas. Obelų veislių kolekciją kaupti ir tirti pradėta 1938 m., įsteigusSodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį Dotnuvoje (Misevičiūtė, Lukoševičius,1988). Perkėlus bandymų stotį į Vytėnus 1940 m., ten buvo perkelta ir obelų kolekcija.Sukauptas obelų genetinis fondas, kurį ištyrus susidarė sąlygos pradėti selekciją. Obelųselekcijos pradžia Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje – 1952 metais(Štaras, 1970). Ipolitas Štaras, pradėjęs dirbti bandymų stotyje, perkėlė į Vytėnus ir85

obelų sėjinukus, išaugintus savo privačiame sklype prie Kauno, atsivežė ten gautashibridines sėklas.Darbo tikslas – išvesti obelų veisles, tinkamas augti Lietuvos agroklimato sąlygomis,atsparias ligoms, pasižyminčias ankstyva derėjimo pradžia, netankiu vaismedžiovainiku, derlingumu, ilgai išsilaikančiais geros kokybės vaisiais.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Vertintas obelų veislių pomologiniuosesoduose, sėjinukų selekciniuose soduose atsparumas grybinėms ligoms, ištvermingumasžiemą pagal 5 balų skalę: 0 – augalai nepažeisti ligų arba ištvermingi žiemą,5 – daugiau nei 75 % lapų paviršiaus pažeista ligų, vaismedžiai labai stipriai pašalę arbažuvę. Sisteminiai kryžminimai (dialeliniai kryžminimai ir topkrosas) ir tirtų požymiųpaveldėjimas įvertintas vadovaujantis Grifingo bei Chotyliovos statistiniais metodais,taikomais augalų kiekybinių požymių tyrimams (Griffing, 1956; Хотылева, 1965).Vaismedžių augumas vertintas išmatavus jų aukštį, kamieno diametrą, vainiko tankįbalais (1 – labai retas vainikas, 5 – labai tankus vainikas) bei suskaičiavus pagrindiniųšakų skaičių.Rezultatai. Selekcija. Kryžminimams buvo parenkamos tolimesnės geografinėskilmės obelų veislės. Naudotos senos vietinės kilmės veislės ir rusiškos obelųveislės, kurios prisitaikiusios prie esamų agroklimato sąlygų: ‘Lietuvos pepinas’,‘Rudeninis dryžuotasis’, ‘Sierinka’, ‘Beržininkų ananasas’, ‘Paprastasis antaninis’,‘Šafraninis pepinas’. Veislės, introdukuotos iš Vakarų Europos, Amerikos(‘McIntosh’, ‘Wealthy’, ‘Delicious’ ir kitos) pasižymėjo gera desertinių vaisiųkokybe, ilgai išsilaikančias vaisiais ir buvo naudojamos kryžminimuose siekiantaukščiau minėtų selekcijos tikslų. Iki 1966 m. obelų kryžminimams I. Štaras panaudojo94 veisles ir sukūrė daugiau nei 10 000 sėjinukų fondą. Jis išvedė penkiasobelų veisles: ‘Vytėnų vasarinis’, ‘Ridas’, ‘Keistutis’, ‘Birutės pepinas’ ir ‘Noris’.Vėliau iš I. Štaro palikto hibridinio fondo atrinkti trys hibridai. Jiems suteikti tokieveislių pavadinimai: ‘Auksis’, ‘Vytenis’ ir ‘Štaris’. Pastaroji veislė yra atspari obelųrauplėms ir šį požymį perduoda palikuonims.1 lentelė. Obelų veislės ir formos, panaudotos selekcijoje 1985–2008 m.Table 1. Apple cultivar and form involved in crosses in 1985–2008VeislėCultivarKombinacijų skaičiusNumber of combinationmotininis augalas tėvinis augalasfemale plantmale plant1 2 3‘Aktiubinskoje’ 14‘Aldas’ (Vf 1 ) 13 6‘Angold’ (Va 2 ) 1 3AR 49-19 1‘Arbat’ (Vf, Co 3 ) 11 51‘Arkham’ 4‘Aroma’ 6‘Astramel’ 1‘Auksis’ 29 2386

1 lentelės tęsinysTable 1 continued1 2 3‘Avenarijus’ 6 1B 0735 (Co, Rf 4 ) 3 2B 0744 (Co, Rf) 1B 0968 (Co) 13B3 4‘Baltasis antaninis’ 4‘Bancroft’ 2‘Beloruskij sinap’ 6 18BM 41497 (Vf) 1Brooks 27 5 5‘Buckley Giant’ 1‘Carroll’ 2 1Coop 12 (Vf) 1‘Dayton’ (Vf) 1‘Delikates’ 9 5‘Discovery’ 5 2‘Elstar’ 1 3‘Exeter’ 4 1‘Feriside’ 5‘Florina’ (Vf) 18 32‘Freedom’ (Vf, Va) 3 7‘Gavin’ (Vf) 1‘Geltonasis arkadas’ 4‘Geneva Early’ 1‘Geven Smith Spur’ 13‘Ginger Gold’ 1‘Gold Rush’ (Vf) 1‘Granny Smith’ 9‘Greensleeves’ 1 1HL 164 2HL 1927 1‘Idared’ 7‘Izbranica’ 2‘Jamba 69’ 2‘Jonagold’ 1‘Jujyred’ 2K22-57 2‘Katja’ 19 9‘Kaunis’ 10 7‘Kaupanger’ 3‘Konfietnoje’ 2 1KV 109 (Co) 287

1 lentelės tęsinysTable 1 continued1 2 3KV 35 (Co) 2 1KV 44 (Co) 1KV 45 (Co) 6KV 47 (Vf, Co) 12 22‘Liberty’ (Vf) 33‘Lietneje polosatoje’ 2‘Lietuvos pepinas’ 1‘Ligol’ 9‘Lobo’ 4‘Lodi’ 3‘Loeple’ 1M. floribunda 1M.26 1M.9 EMLA 2‘Mac Free’ (Vf) 2‘Macspur’ 1‘Macuon’ 1‘Mantet’ 10 6‘Spur McIntosh’ 3‘McIntosh’ 2‘McIntosh Red’ 3‘McIntosh Spur’ 1‘Melrose’ 11 3‘Morspur’ G. D. 3‘Moskovskoje zimneje’ 1‘Murray’ (Vm) 5 4Nedzvetskio Nr. 3 (Rf) 2‘Noris’ 25 10‘Nowamac’ (Vf) 1Nr. 0 108 Sal. (Rf) 1 4Nr. 10 703 1Nr. 10 794 1Nr. 11 240 1Nr. 11 886 1Nr. 1 260 (W 6 ) 1 21Nr. 1 267 (W) 15 3Nr. 12-68 1Nr. 13 432 1Nr. 17 914 1Nr. 18 011 (Vf) 1 1Nr. 18 012 (Vf) 2Nr. 18 422 (Vf) 788

1 lentelės tęsinysTable 1 continued1 2 3Nr. 18 429 (Vf) 1 3Nr. 18 437 (Vf) 4 1Nr. 18 501 (Vf) 1Nr. 20 978 (Vf) 1Nr. 22 170 (Vf) 1Nr. 24 003 (Vf) 2Nr. 25 657 (Vf) 3Nr. 25 865 (Vf) 3 1Nr. 26 493 (Co, Rf) 2 6Nr. 27 288 3Nr. 28 021 (Vf) 2Nr. 3-3-72 1Nr. 35 661 (Vf, Co) 7Nr. 35 745 (Vf, Co) 11Nr. 57-366 (Rf) 2 2Nr. 7 586 1Nr. 7 668 1Nr. 7 783 1Nr. 8 625 3Nr. 8 650 5 1Nr. XI 44-36 1NY18491 1OR33T90 (Vf) 2 5OR38T17 (Vf) 1 1‘Orlik’ 7‘Orlinka’ 1‘Orlovim‘ (Vm) 4 30‘Pamiat Chitrova’ 5‘Paprastasis antaninis’ 27 6‘Pilot’ 1PO54140-9 (Vf) 10‘Popierinis’ 6 14‘Prairiefire’ (Rf) 8 2‘Priam’ (Vf) 37 8‘Prima’ (Vf) 4 32‘Priscila’ (Vf) 5 1‘Pristine’ (Vf) 1‘Quinte’ 4‘Ranger’ 2‘Raudoniai’ 3‘Realka’ (Vr 7 ) 1‘Red Cox Grieve’ 389

1 lentelės tęsinysTable 1 continued1 2 3‘Red Idared’ 4‘Redfree’ (Vf) 2‘Reglindis’ (Va) 1‘Resista’ (Vf) 1‘Retina’ (Vf) 2‘Rigas rožabele’ 1‘Rosana’ (Vf) 3‘Rubin’ 4 23‘Rubinette’ 1‘Rudenis’ (Vf) 2‘Rudens dryžuotasis’ 1‘Rudolf’ (Rf) 1SA 251/8 1SA 252/33 1‘Šampion’ 1 1‘Sawa’ (Vf) 1 1‘Selena’ (Vf) 3‘Silva’ 1 1‘Sinap orlovskij’ 1 3‘Sir Prize’ (Vf) 2‘Skaistis’ (Vf) 2 2‘Spartan’ 1SR 0523 (Vm) 6 7‘Štaris’ 43 12‘Starkspur Early Blaze’ 3‘Stars 6‘Strak Golden Del.’ 3‘Strak Red Gold’ 6‘Summerred’ 1‘Sunrise’ 4‘Super Chief’ 2‘Sylvia’ 9 2‘Tellissaare’ 20 5‘Tohoku 2’ 2‘Topaz’ (Vf) 5‘Tydeman’s Spur’ 1U-211 (Vf) 1 2‘Vanda’ (Vf) 3‘Veteran’ 5 1‘Vidubickaja plakučiaja’ (W) 7‘Wealthy’ 2‘Willams Pride’ (Vf) 1 190

1 lentelės tęsinysTable 1 continued1 2 3‘Witos’ (Vf) 1‘Žiguliovskoje’ 5 3Iš viso 326 2911, 2, 5, 7Obelų atsparumą rauplėms determinuojančių genų simboliai; 3 obels koloninę vainikoformą determinuojančio geno simbolis; 4 antocianų sintezę vaisiaus odelėje determinuojančiogeno simbolis; 6 svyrančių šakų vainiko formą determinuojančio geno simbolis1, 2, 5, 7Symbol of gene, responsible for scab resistance in apple; 3 symbol of gene, responsible for columnargrowth habit in apple; 4 symbol of gene, responsible for anthocyanin synthesis in apple; 6 symbol ofgene, responsible for weeping growth habit in apple.Aštuntajame dešimtmetyje selekcijoje pradėtos naudoti veislės pasižymėjo ribotuaugumu, retesniu vainiku. 1978 m. hibridizacijoje pirmą kartą buvo panaudoti imuniškumoobelų rauplėms donorai: ‘Prima’, ‘Priscila’, SR 0523, OR 33T90 ir kt., kurieturi Vf arba Vm geną. 1968–1982 m. obelų selekcininkė D. Bulavienė hibridizacijaipanaudojo 110 obelų veislių ir gavo 181 kryžminimo kombinaciją. Buvo atrinkta irištirta 19 hibridų. Vienas iš jų, imunus rauplėms, 1999 m. pavadintas ‘Aldu’. 1985–2004 m. obelų selekcininkas B. Gelvonauskis, o 2005–2008 m. D. Gelvonauskienė irV. Bendokas atliko 584 kryžminimo kombinacijas ir kryžminimuose panaudojo 183obelų veisles ir formas (1 lentelė). Iš gautų hibridinių sėklų išauginta ir į selekcinį sodąpasodinta 41 900 sėjinukų, kad būtų galima įvertinti įvairius jų požymius ir savybes.Medelyne šiuo metu tiriama 4 760 obels sėjinukų. Iš obels hibridų fondo, sukurto nuo1985 m., buvo atrinkta ir ištirta arba šiuo metu sode tiriama 147 perspektyvūs hibridųklonai (1 pav.). Dauguma jų yra atsparūs rauplėms.1 pav. Obels hibridų, atrinktų į pirminį obelų veislių tyrimą, skaičiusFig. 1. Number of promising apple seedlings selected for cultivar testing trialsIki šiol svarbiausias obelų selekcijos tikslas išlieka išvesti ištvermingas žiemosneigiamiems veiksniams ir atsparias grybinėms ligoms, pirmiausia – rauplėms – veisles.Be to, naujos veislės turi pasižymėti trumpu juvenaliniu periodu, ribotu augumu,91

kompaktišku ir vidutinio tankio vainiku, kasmetiniu derėjimu. Jų vaisiai turi būtilabai gero skonio ir puikios prekinės išvaizdos. Apie trečdalis obelų veislių ir formų,panaudotų selekcijoje, yra išvestos Lietuvoje arba kaimyninėse valstybėse, nes jos pasižymigeru adaptyvumu šio regiono abiotiniams veiksniams. Pirmoje lentelėje įrašytosveislės ‘Auksis’, ‘Kaunis’, ‘Noris’, ‘Štaris’, ‘Aldas’, ‘Skaistis’, ‘Rudenis’ bei hibridai,išskyrus Nr. 0108 Sal., Nr. 12-68, Nr. 3-3-72, Nr. 57-366 ir NY18491, sukurti Lietuvossodininkystės ir daržininkystės institute. Dalis hibridizacijoje naudotų veislių yra liaudiesselekcijos, tai: ‘Paprastasis antaninis’, ‘Avenarijus’, ‘Popierinis’, ‘Tellissaare’,‘Lietuvos pepinas’. Jos dažniausiai naudotos kaip motininiai augalai, nes yra geraiprisitaikiusios prie mūsų šalies klimato sąlygų. Veislės ‘Delikates’, ‘Discovery’, ‘Katja’,‘Mantet’ naudotos kryžminimams dėl puikios vaisių išvaizdos ir gero skonio, ‘Quinte’,‘Sylvia’ – dėl ankstyvo vaisių sunokimo. Intensyviems sodams reikia derlingų veislių.Šia savybe pasižymi dauguma veislių, kurių obuoliai dera ant trumpų vaisinių šakučių.Kryžminimams naudotos tokios veislės: ‘Discovery’, ‘McIntosh Spur’, ‘Orlik’, ‘Starkspur Early Blaze’, ‘Katja’, ‘Orlovim’, ‘Florina’, ‘Arbat’ ir kitos.Atsparumas grybinėms ligoms. Be taikomojo tikslo sukurti obelų veislesversliniams sodams su aukščiau minėtomis savybėmis, nuo 1987 m. LSDI pradėtinaudoti sisteminiai kryžminimai (dialeliniai kryžminimai ir topkrosas) (Griffing,1956; Хотылева, 1965), kad būtų galima nustatyti selekcijoje naudojamų veislių genetinęvertę pagal jų palikuonis. Atlikus gautų duomenų analizę, įvertinta tirtų obelųveislių bendroji ir specifinė kombinacinė galia (BKG ir SKG) pagal atskirus požymius,nustatytos vertingiausios veislės.Iš sisteminiuose kryžminimuose naudotų 17 veislių išsiskyrė ‘Katja’, ‘Auksis’,‘Lodi’, ‘Discovery’, ‘Štaris’, ‘Sylvia’. Jų kryžminimo kombinacijose buvo daugiausiaatsparių rauplėms sėjinukų bei BKG neigiamos reikšmės buvo didžiausios(Gelvonauskis, Gelvonauskienė, 2002; 2004). Minėtos obelų veislės buvo naudojamosobelų selekcijoje kaip poligeninio atsparumo rauplėms donorai. Tyrimų rezultatai leidžiadaryti išvadą, kad veislės ‘Sylvia’, ‘Discovery’ ir ‘Arbat’ gali būti naudojamos selekcijojekaip atsparumo miltligei ir filostiktozei donorai (Gelvonauskis, Gelvonauskienė,2003). Pastarąsias veisles tikslinga įtraukti į obelų selekcijos programas, nes jos yraatsparumo minėtoms trims ligoms donorai ir tikėtina, kad jų kryžminimo kombinacijosegalima gauti didesnį skaičių sėjinukų, pasižyminčių kompleksiniu atsparumugrybinėms ligoms.LSDI į kryžminimus įtrauktos 52 veislės ir formos su atsparumą rauplėms determinuojančiaisdominantiniais genais Vf, Vm, Vr bei Va, kuris lemia poligeninį atsparumąrauplėms (1 lentelė). Dominantiniai genai yra heterozigotinės būsenos. Kryžminanttokias veisles su jautriomis rauplėms, gautose kryžminimo kombinacijose sveikų irsergančių sėjinukų santykis yra artimas 1 : 1.Aštuonios skirtingo jautrumo rauplėms obelų veislės buvo sukryžmintos sušio požymio donorais ‘Prima’, ‘Florina’ ir ‘Arbat’ (Vf genas) (2 pav.). Kryžminimokombinacijose su ‘Prima’ rauplėms atsparių sėjinukų buvo 51,9–63,4 %, su ‘Florina’ –51,9–59,5 %, o su ‘Arbat’ – 53,5–72,5 %. Obelų veislė ‘Quinte’ yra labai jautrirauplėms, tačiau kombinacijose su ‘Prima’, ‘Florina’ ir ‘Arbat’ buvo atitinkamai63,4 %, 59,1 % ir 53,5 % atsparių augalų. Kombinacijose tarp ‘Discovery’ (poligeninioatsparumo rauplėms donoras) ir jau minėtų imunių veislių gauta 53,4 %, 58,3 % ir92

65,3 % rauplių nepažeistų sėjinukų. Imunios tėvinės veislės irgi skyrėsi savo reikšmeperduodant palikuonims atsparumą rauplėms. Kryžminimo kombinacijose su ‘Arbat’gauta vidutiniškai 62 %, o su veislėmis ‘Prima’ ir ‘Florina’ – apie 55 % imuniųrauplėms sėjinukų. Iš pateiktų duomenų matome, kad, kryžmindami imunias obelųveisles vis su ta pačia jautria rauplėms veisle, gauname skirtingą rauplėms atspariųhibridų kiekį, nes patys donorai, be dominantinių genų, turi poligenų, kurių veikimashibriduose akumuliuojasi.2 pav. Atsparių sėjinukų, gautų kryžminimų kombinacijose su jautriomisveislėmis, kiekisFig. 2. Scab resistance in progenies involving susceptible apple cultivarsLSDI naudojami obelų selekcijoje poligeniniu atsparumu rauplėms pasižymintysdonorai: ‘Discovery’, ‘Paprastasis antaninis’, ‘Katja’, ‘Auksis’ bei kitos mažai raupliųpažeidžiamos obelų veislės (1 lentelė).Ištvermingumas žiemą. Svarbi vaismedžių savybė yra ištvermingumasžiemą. Nuo obelų selekcijos pradžios institute tam skiriama daug dėmesio.Hibridizacijoje dažniausiai kaip motinos yra naudojamos vietinės kilmės, kaimyniniųšalių veislės, nes jos atsparios nepalankiems klimato veiksniams: dideliems šalčiamsžiemą, temperatūrų svyravimams žiemos viduryje ir pabaigoje, pavasario šalnoms.Atlikus aštuonių obelų veislių dialelinius kryžminimus ir išanalizavus atsparumožiemai variansus, nustatyta, kad tirtoje veislių grupėje ištvermingumą palikuonyse išesmės lemia adityviniai genai, nes BKG rodikliai daugiau nei penkis kartus viršijaSKG rodiklius (Gelvonauskis, 1998). Ištvermingumo žiemai paveldėjimą taip patlemia dominantiniai genai ir epistazė, tą rodo patikimi SKG skirtumai, bet įtaka nėradidelė. Iš tirtų veislių išsiskyrė ‘Tellissaare’ ir ‘Noris’, kurių kryžminimų kombinacijoseištvermingų žiemą sėjinukų buvo daugiausia (2 lentelė).93

2 lentelė. BKG efektų reikšmės ištvermingumui žiemąTable 2. Estimates of GCA effects for winterhardinessVeislėCultivarg i1993/1994 1995/1996 1996/1997‘Orlik’ 0,15 0,17 0,54‘Noris’ -0,17 -0,26 -0,06‘Auksis’ -0,24 -0,14 0,20‘Katja’ -0,03 0,17 -0,25‘Kaunis’ -0,26 -0,18 0,05‘Tellissaare’ -0,11 -0,23 -0,68‘Prima’ 0,54 0,24 0,14‘Idared’ 0,11 0,23 0,05Vaismedžio habitusas. Be anksčiau aptartų savybių, svarbūs yra tokie vaismedžiopožymiai: vainiko kompaktiškumas, žemaūgiškumas, „spur“ derėjimo tipas.Obels formos, pasižyminčios kompaktiškumu, turi nedaug į viršų augančių skeletiniųšakų, būdingi trumpi tarpubambliai, stori vienamečiai ūgliai. „Spur“ derėjimo tipo obelysišsiskiria daugybe trumpų vaisinių šakučių (Blažek, 1983; Кичина, 1989). Minėti požymiaiyra paveldimi nepriklausomai vienas nuo kito, todėl naujose veislėse galimi įvairūsšių požymių tarpusavio deriniai (Blažek, 1983; Кичина, 1989; Sansavini, Ventura,1994;). Tinkamiausias kompaktiškumo ir „spur“ tipo donoras yra veislė ‘McIntoshWijcik’ ir jos hibridai, nes kombinacijose su jais gaunama apie 50 % sėjinukų su kompaktiškuvainiku (Lapins, 1974; 1976). Minėta veislė ir jos hibridai yra heterozigotiniai dominantiniokompaktiškumo geno Co atžvilgiu. K. O. Lapins, remdamasis gautais rezultatais,daro išvadą, kad geną Co modifikuoja vienas arba du genai modifikatoriai (Lapins,1976). Veislėse, neturinčiose Co geno, kompaktiškumas yra determinuotas poligenų.LSDI obelų kryžminimams kompaktiškumo donorai pirmą kartą panaudoti 1988 m.Pirmosios koloninės vainiko formos veislės, panaudotos kryžminimuose, buvo ‘Arbat’ irKV 47 (1 lentelė). Jos, be Co geno, turi Vf geną, determinuojantį atsparumą rauplėms. Išviso iki 2008 m. kryžminimuose panaudota 14 tėvinių formų su Co genu: B 0968 (introdukuotasiš Švedijos), KV 109, KV 35, KV 44, KV 45 (introdukuoti iš Rusijos) ir LSDIsukurtos formos Nr. 25865, Nr. 26493 ir kitos. 2002 m. 28 koloninės, atsparios rauplėmsformos pasodintos į obelų pirminio veislių tyrimo sodą tolesniam vertinimui ir atrankai.Ištyrus vaismedžio požymių paveldimumą (medžio aukštį, kamieno diametrą, vainikotankumą, pagrindinių šakų skaičių, tarpubamblio ilgis), nustatyta, kad jų paveldėjimąiš esmės lemia adityviniai genų efektai (Gelvonauskis, 1999).1996 m. obelų veislės su svyrančiomis šakomis (požymį determinuoja dominantinisgenas W) pradėtos naudoti selekcijoje. Tokių vaismedžių pagrindinės šakos su kamienusuauga stačiu kampu. Sukūrus veisles, kurių medelių šakos su kamienu sudaro statųkampą, pasodinus į sodą, nereikėtų jų formuoti ir taip būtų galima sumažinti darbosąnaudas. Sėjinukų vainiko formos įvairavimas selekciniame sode gana didelis – nuožemų, 70–120 cm aukščio, su svyrančiomis šakomis iki normalaus augumo su šoninėmisšakomis, sudarančiomis įvairų kampą, todėl įmanoma atrinkti individus su norimaisvaismedžio habituso požymiais.94

Dekoratyvinių obelų formos. Pirmos kryžminimų kombinacijos, siekiantsukurti dekoratyvines formas, LSDI atliktos 1997 m. Į kryžminimus buvoįtrauktos ‘Vidubickaja plakučiaja’, Nr. 1267, Nr. 1260, kurių vaismedžiai yra susvyrančiomis šakomis ir koloninės formos, viena jų – B 0735 – raudonais lapais.Dekoratyvioms formoms kurti naudota ir raudonlapė, įprastu habitusu, kasmet žydintiir deranti, riboto augumo veislė ‘Prairiefire’. Šiuo metu selekciniame sode tiriamosobels sėjinukų dekoratyvinės formos su įvairiais vainiko formos bei lapų,žiedų ir vaisių nusispalvinimo deriniais. 2006 m. 30 dekoratyvinių formų pasodintaį obelų pirminio veislių tyrimo sodą. Yra nustatyta, kad raudoną vaisių odelėsspalvą determinuoja dominantinis genas Rf (Cheng ir kt., 1996), o medžio lapų irvaisių minkštimo spalvą lemia dominantinis genas Rni (Chagne, 2007). Kadangiaukščiau minėti požymiai paveldimi nepriklausomai vienas nuo kito, parinkus atitinkamustėvinių formų derinius, galima gauti hibridus su įvairiais požymiais.Aptarimas. Vietinių senų veislių ir kaimyninių šalių veislių panaudojimas selekcijojedavė teigiamų rezultatų, nes LSDI sukurtos obelų veislės pasižymi geru ištvermingumuneigiamiems žiemos veiksniams. Iš vakarietiškų veislių naujosios veislėspaveldėjo gerą vaisių skonį, išorinį vaisių patrauklumą (spalvą, dydį).Selekcijoje naudotų veislių įvairių požymių (atsparumo rauplėms, miltligei, filostiktozei,ištvermingumo žiemą, vaismedžio habituso požymių) kombinacinės galiosanalizė parodė, kad genetiniai veiksniai, kontroliuojantys minėtų požymių paveldėjimą,yra adityviniai. Kai kryžminimuose su jautriomis veislėmis buvo panaudoti atsparumorauplėms donorai, jų kombinacijose gautas skirtingas atsparių sėjinukų kiekis.G. L. Rousselle, C. Gessler, M. G. Toth ir kiti mokslininkai nustatė, kad dominuojantysgenai yra veikiami genų modifikatorių, todėl gaunami nukrypimai nuo laukiamosantykio ir šie genai yra paveldimi nepriklausomai vienas nuo kito (Rousselle ir kt.,1974; Gessler, 1992; Toth ir kt., 1999). Kryžminimo kombinacijose siekiant gauti kuodaugiau sveikų augalų, svarbu žinoti ir tai, kokią įtaką paveldint atsparumą rauplėmsdaro jautri veislė. Nustatyta, kad, atsparių rauplėms donorų kryžminimo kombinacijosesu tomis pačiomis jautriomis veislėmis, atsparių individų skaičius jose skiriasi(Kellerhals ir kt., 1993). Taip yra todėl, kad kai kurios veislės, be dominantinių genų,yra paveldėjusios ir poligeninį atsparumą rauplėms (Sansavini ir Ventura, 1994).Siekiant sukurti obelų veisles su norimais vaismedžio habituso požymiais, galimapanaudoti kompaktiškumo, svyrančių šakų donorus bei įprasto vainiko veisles, kuriospalikuonims perduoda įvairų augumą, vainiko tankumą ir formą. Veislės su ankščiauminėtais vainiko požymiais gali būti sėkmingai naudojamos obelų dekoratyvinėmsformoms kurti, įtraukiant į kryžminimus raudonlapes formas, nes šie požymiai paveldiminepriklausomai vienas nuo kito ir palikuonyse galimas labai įvairus jų derinys.Išvados. 1. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute obelų selekcijosprogramos vykdymo rezultatas – sukurta 12 obelų veislių, tarp jų imunios rauplėmsveislės ‘Aldas’, ‘Skaistis’, ‘Rudenis’.2. Ištirtas obels kiekybinių požymių paveldėjimas ir nustatyta, kad obelų veisliųištvermingumą rauplėms, miltligei, filostiktozei bei atsparumą žiemą determinuojaadityviniai genai, o dominantinių genų ir epistazės įtaka nėra esminė.Gauta 2008-07-18Parengta spausdinti 2008-08-0895

Literatūra1. Chagné D., Carlisle C., Blond C., Volt R., Whitworth C., Oraguzie N.,Crowhurst R., Allan A., Espley R., Helens R., Gardiner S. 2007. Mapping a candidategene (MdMYB10) for red flesh and foliage colour in apple. BMC Genomics,8: 212–222.2. Cheng F. S., Weeden N. F., Brown S. K. 1996. Identification of co-dominantRAPD markers tightly linked to fruit skin color in apple. Theoretical and AppliedGenetics, 93: 222–227.3. Gelvonauskis B. 1998. Inheritance of winterhardiness in apple progenies.Sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 117–125.4. Gelvonauskis B. 1999. Inheritance of tree characters in apple. Acta Horticulturae,484: 275–279.5. Gelvonauskis B., Gelvonauskienė D. 2003. Inheritance of resistance to powderymildew and apple blotch in progenies of scab-resistant cultivars. Biologija,1: 73–76.6. Gelvonauskis B., Gelvonauskienė D. 2002. Using scab resistant donors in applebreeding. Plant Protection Sciences, 38(2): 600–604.7. Gessler C. 1992. Scab resistance in apple: the minor genes in the Vf-resistance.Acta Phytopathologica et Entimologica Hungarica, 27: 257–263.8. Griffing B. 1956. Concept of general and specific combining ability in relationdiallel crossing system. Australian Journal of Botanical. Science, 9: 463–493.9. Kellerhals M., Fouillet A., Lespinasse Y. 1993. effect Effect of scab inoculum and susceptibleparent on resistance to apple scab (Venturia inaequalis) in the progeniesof crosses of the scab resistant cv. ‘Florina’. Agronomie, 13: 631–636.10. Lapins K. O. 1976. Inheritance of compact growth type in apple. Journal ofAmerican Society Horticultural Science, 101: 133–135.11. Lapins K. O. 1974. Spur type growth habit in 60 apple progenies. Journal ofAmerican Society Horticultural Science, 99: 568–572.12. Misevičiūtė A., Lukoševičius A. 1988. Sodo augalų veislių tyrimas ir selekcija.Sodininkystė ir daržininkystė, 7: 26–46.13. Rousselle G. L., Williams E. B., Hough L. F. 1974. Modification of the level ofresistance to apple scab from Vf gene. Proceedings XIX International HorticulturalCongress. Warsaw. 3: 19–26.14. Sansavini S., Ventura M. 1994. The apple breeding program at the university ofBologna. In: H. Schmidt, M. Kellerhals (ed.), Progress in Temperate Fruit BreedingKluver Academic Publishers, Dordrecht, Boston, London, 109–116.15. Štaras I. 1970. Obelų selekcija I. Mičiurino sodininkystės ir daržininkystės bandymųstotyje. Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto darbai, 13: 9–46.16. Toth M. G., Quang D. X., Kovacs S., Kitley M. 1999. Resistance to scab inapple progenies of resistant and susceptible cultivars. Acta Horticurturae, 484:463–467.17. Кичина В. 1989. Компактность и спур тип в селекции яблони домашней(Malus domestica Borkh.). Сельскохозяйственная Биология, 5: 50–54.18. Хотылева Л. В. 1965. Селекция гибридной кукурузы. Минск.96

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Apple breeding at the Lithuanian Institute of HorticultureD. Gelvonauskienė, B. Gelvonauskis, A. Sasnauskas, V. Stanys, V. BendokasSummaryThe apple breeding program in Lithuania was started in 1952. The main objectives of thisprogram were to breed cultivars adapted to local climatic conditions, resistant to fungal diseases,productive, with fruits of good quality and high storage potential. Local apple cultivars andgeographically distant cultivars were used for crosses at the beginning of this programme. Lateron donors of such traits as scab resistance, columnar type habit, weeping habit, red coloring ofleaves and fruits were involved in crosses. Half-diallel and topcross mating design was startedto determine an inheritance of apple traits in 1987. It was shown that resistance to scab, mildew,apple blotch and winterhardiness are predominantly controlled by additive gene effects, andnonadditive effects and epistasis are little, but not significant. Cultivars with columnar habit andweeping habit were involved in crosses to breed cultivars with reduced shoot number and spurbearing type. In 1997 crosses were started to breed ornamental apple cultivars. Twelve applecultivars were received up to 2008 at the Lithuanian Institute of Horticulture. 147 advancedapple seedlings were selected, 28 of which were columnar type and 30 ornamentals, during1985–2008. Two scab immune seedlings were selected and named ‘Skaistis’ and ‘Rudenis’.Key words: apple cultivars, fungal diseases, inheritance, ornamental forms, winterhardiness.97

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Obelų sodo konstrukcijų raida Lietuvoje perpastaruosius 20 metųNobertas UselisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas n.uselis@lsdi.ltPer 1988–2008 m. laikotarpį išsamių, įvairiapusiškų mokslinių tyrimų dėka Lietuvojeiš esmės pasikeitė verslinių obelų sodų konstrukcijos. Versliniuose obelų soduose nuo retųaukštaūgių su sėkliniais poskiepiais, aukštiniais retašakiais vainikais suformuotų obelų pereitaprie tankių ir labai tankių žemaūgių sodų su įvairių modifikacijų verpstės formos vainikais. Peršį dvidešimties metų laikotarpį buvo toliau tiriamas obelų augumas, jų fiziologiniai procesai,ištvermingumas, derlingumas bei vaisių kokybė. Buvo kompleksiškai ištirti sodinimo schemųir vaismedžių formų deriniai bei įvertintos obelų veislės su vis plačiau šalyje naudojamaispusiau žemaūgiais ir žemaūgiais poskiepiais, nes iki šio laikotarpio obelų veislės buvo tiriamostik su aukštaūgiu sėkliniu poskiepiu. Pastarųjų metų moksliniai tyrimai ir gamybinė patirtisparodė, kad Lietuvoje daugelio veislių obelis tikrai galima auginti su žemaūgiais B.396, P 60ir žemai akiuotais M.9 poskiepiais, sodinant juos 4–3,5 × 1,25–0,75 m atstumais ir formuojantvaismedžius nuo paprastosios iki superverpstės formų vainikais. Tolesnį verslinės sodininkystėsintensyvinimą būtina nukreipti tokio tipo vaismedžių augimo ir derėjimo valdymu. Ypačtai aktualu nederliaus ir per didelio derliaus metais. Neatsitiktinai intensyviuose žemaūgiuosesoduose pradėtas tirti kompleksas technologinių priemonių, leidžiančių valdyti obelų augimoir derėjimo pusiausvyrą bei optimizuoti vaisių kokybę, kad būtų užtikrintas kasmetis puikioskokybės vaisių užauginimas.Reikšminiai žodžiai: obelys, vainikų formos, sodinimo schemos, veislių tyrimas, augimas,derėjimas, produktyvumas.Įvadas. Vienas svarbiausių verslinės sodininkystės intensyvinimo būdų yra optimaliossodo konstrukcijos pasirinkimas, atsižvelgiant į vaismedžių augumą, sodopriežiūros techniką ir sodininkavimo tradicijas. Per pastaruosius du dešimtmečius,atlikus daug išsamių, įvairiapusiškų mokslinių tyrimų ir jų rezultatus pritaikius gamyboje,obelų sodo konstrukcijos pasikeitė iš esmės. Versliniuose obelų soduose nuo retųaukštaūgių su sėkliniais poskiepiais, aukštiniais retašakiais vainikais suformuotų obelųpereita prie tankių ir labai tankių žemaūgių sodų su įvairių modifikacijų verpstės formosvainikais. Dar praeito šimtmečio devintajame dešimtmetyje pateikti duomenys rodė,kad žymiai gausesnis obuolių derlius užauga tankiuose soduose su pusiau žemaūgiaisir vidutinio augumo poskiepiais (Kviklys, 1987). Tolesnis tankinimas aukštaūgių susėkliniais poskiepiais obelų buvo nebetikslingas, nes tokie sodai vis tiek pradėdavo99

vėlai derėti, o tankiai pasodintos aukštaūgės obelys greitai imdavo vesti prastos kokybėsvaisius (Uselis, 2002). Neatsitiktinai per šį dvidešimties metų laikotarpį toliau tiriamasobelų augumas, ištvermingumas, derlingumas, vaisių kokybė ir ypač obelų su naujaisžemaūgiais ir pusiau žemaūgiais poskiepiais. Kompleksiškai ištirti sodinimo schemųir vaismedžių formų deriniai. Taip pat labai svarbu įvertinti obelų veisles su vis labiaušalyje plintančiais pusiau žemaūgiais ir žemaūgiais poskiepiais, nes iki šio laikotarpiobuvo tirtos obelų veislės tik su aukštaūgiais sėkliniais poskiepiais.Darbo tikslas – išanalizuoti ir apibendrinti mokslinių tyrimų rezultatus, gautuskuriant naujas verslinių sodų konstrukcijas Lietuvoje per pastaruosius 20 metų.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Atlikti sodo konstrukcijų tyrimai su obelimis,auginamomis su pusiau žemaūgiais, žemaūgiais ir nykštukiniais poskiepiais.Lauko bandymuose buvo tiriama obelų vainiko formų ir sodinimo schemų įtaka vaismedžiųaugumui ir išsivystymui, jų fiziologiniams rodikliams, obelų derlingumui beivaisių kokybei. Atlikti obelų veislių su pusiau žemaūgiais ir žemaūgiais poskiepiais,vaismedžius formuojant įvairios modifikacijos verpstės formos vainikais, tyrimai.Rezultatai ir jų aptarimas. Iki praeito tūkstantmečio pabaigos obelų poskiepiaisode buvo tiriami tik su sortimentinėmis, tuo metu pagrindinėmis, obelų veislėmis.Tuo tarpu obelų veislės buvo tiriamos išimtinai tik su aukštaūgiais sėkliniais obelųposkiepiais. Sodų konstrukcijos ir vaismedžių formavimas taip pat dažniausiai buvotiriamas aukštaūgių su sėkliniais poskiepiais obelų soduose (Armolaitis, 1993; Uselis,2002). Ryžtingai kreipiant verslinę sodininkystę intensyvinimo keliu, be visapusiškųobelų poskiepių tyrimų, kuriuos po Algimanto Kviklio vykdė Virgilijus Žika, o vėliauDarius Kviklys, buvo surinkas tuo metu geriausių plačiai auginamų ir naujų Lietuvosbei Rytų ir Vakarų šalių selekcijos obelų veislių rinkinys su pusiau žemaūgiu M.26,plačiai tuo metu kaimyninėje Lenkijoje auginamu, poskiepiu. 1994 m. įveistamedvidešimties veislių obelų su M.26 poskiepiu bandymų sode pirmą kartą Lietuvojeir Baltijos šalyse buvo suformuoti paprastosios verpstės formos, 2,5 m aukščio,auginami su atraminiais kuolais, vaismedžiai. Iki to laiko nei Lietuvoje nei Baltijosšalyse formuojant vaismedžius versliniuose soduose verpstės forma nebuvo taikoma.Bandymų sodo sodinimo schema – 4 × 2,5 m (1 000 vaism./ha). Tyrimai parodė, kadjauname sode penktais–aštuntais metais (kai su sėkliniais poskiepiais tik pradeda derėti)derlingiausios su pusiau žemaūgiu M.26 poskiepiu buvo veislių ‘Ligol’, ‘Gloster’,‘Šampion’ ir ‘Moskovskoje zimneje’ (per 25 t ha -1 ) obelys. Derlingos (15,1–25 t ha -1 )veislės: ‘Freedom’, ‘Auksis’, ‘Rubinette’, ‘Antej’ ir ‘Vilmuta’. Jaunos produktyviosobelys šių veislių: ‘Antej’, ‘Ligol’, ‘Moskovskoje zimneje’, ‘Paulared’, ‘Šampion’,o mažiausiai produktyvios – ‘Elstar’, ‘Cortlend’, ‘Noris’, ‘Alva’, ‘Štaris’, ‘Vitos’ ir‘Rubin’ obelys. Daugiausia didžiausių obuolių (70 mm ir daugiau) užaugino ‘Ligol’,‘Gloster’, ‘Auksis’, ‘Paulared’, ‘Alva’, ‘Antej’, ‘Rubin’, ‘Orlovskoje polosatoje’,‘Moskovskoje zimneje’, ‘Cortland’ ir ‘Vitos’ obelys (55–87 proc.). Labai gero skonio‘Paulared’, ‘Auksis’, ‘Rubin’, ‘Šampion’, ‘Cortland’ ir ‘Rubinete’ veislių obuoliai.Tvirčiausia odelė buvo veislių ‘Arlet’, ‘Ligol’, ‘Moskovskoje zimneje’, ‘Alva’ ir‘Noris’ obuolių (Uselis, 2002). Po šių tyrimų dalis naujų veislių įrašytos į TinkamiausiųLietuvoje auginti augalų veislių sąrašą. Taip pat šie tyrimai parodė, kad intensyvinantsodininkystę labai svarbu atkreipti dėmesį į veislės ir poskiepio derinio augumą.Pastarajame bandyme buvo nustatyta, kad daugumos veislių vaismedžius su pusiau100

žemaūgiu M.26 poskiepiu, formuojant verpstės formos vainikais, galima sodinti žymiaitankiau negu 4 × 2,5 m ir jau iš jauno sodo gauti gerokai gausesnį geros kokybėsvaisių derlių.Tolesni tyrimai parodė, kad labai svarbu rasti optimalią sodo konstrukciją, taiyra parinkti poskiepio ir veislės derinį tokį, kad vaismedžiai sode augtų saikingai,o, atsižvelgiant į veislės ir poskiepio derinio augumą, pritaikyti atitinkamą sodinimoschemą. Poskiepių ir sodinimo schemų parinkimo silpno augumo veislei ‘Delikates’tyrimais nustatyta, kad jauname sode geriausi rezultatai pasiekti, kai vaismedžiai suM.26 poskiepiu buvo tankiai pasodinti, palyginti su rečiau pasodintais vaismedžiaissu augesniais MM.106 ar sėkliniu poskiepiais (Uselis, 2005).1998–2001 m. tiriant žemaūgių obelų augumą ir produktyvumą įvairių konstrukcijųsoduose, nustatyta, kad rečiausiai (1 250–1 665 vnt. ha -1 ) augantys vaismedžiai suB.396 poskiepiu iš esmės augesni, jų kamieno skerspjūvio plotas iš esmės didesnis,palyginti su tankiausiai (3 330–5 000 vnt. ha -1 ) augančių vaismedžių. Gausiausiai derarečiausiai pasodinti (1 250 vnt. ha -1 ) laisvai augančios lyderinės formos vaismedžiai.Tačiau vaismedžių kiekį ploto vienete padidinus nuo 2 iki 4 kartų, derlius nuo vaismedžioiš esmės sumažėja nuo 1,5 iki 2,5 karto. Iš ploto vieneto iš esmės didžiausias(32 t ha -1 ) derlius gautas tankiausiame (5 000 vaism./ha) sode, kur suformuoti prancūziškosašies vainikai, ir tankiame trieiliame sode (3 380 vnt. ha -1 ), kur suformuotiŠiaurės-Olandijos verpstės formos vainikai (30 t ha -1 ). Stambiavaisių ‘Sinap Orlovskij’obuolių skersmuo visai nepriklausė nei nuo vainiko formos, nei nuo sodinimo tankumo.Smulkiavaisės ‘Spartan’ veislės vaismedžiai daugiausia (98 proc.) standartinių obuoliųvedė, kai buvo pasodinti trieiliu būdu (3 380 vaism./ha) ir suformuoti 2 m aukščioŠiaurės-Olandijos formos vainikais (Uselis, 2003).2002–2005 m. buvo ištirta sodinimo sistemų ir vainiko formų įtaka veislės ‘Auksis’obelų su žemaūgiu P 60 poskiepių, vaismedžių produktyvumui bei vaisių kokybei.Nustatyta, kad veislės ‘Auksis’ vaismedžiai su žemaūgiu P 60 poskiepiu gausiai pradedažydėti ir derėti trečiaisiais po sodinimo metais. Trečiaisiais–penktaisiais augimo metaisprasčiausiai dera tankiausiai – 3 × 0,75 m ir 3 × 1 m atstumais auginami superverpstėsir laibosios verpstės vaismedžiai, palyginti su rečiausiai – 3 × 1,5 m atstumais pasodintaispaprastosios verpstės ar laisvai augančios lyderinės formos vaismedžiais. Pagalkamieno skerpjūvio plotą daugeliu atvejų rečiausiai pasodinti (3 × 1,5 m) paprastosiosverpstės ir lyderinės formos vaismedžiai yra augiausi. Vis dėlto svarbiausia yra gautididžiausią derlių iš ploto vieneto. Nustatyta, kad iš esmės didžiausias derlius iš plotovieneto gautas tankiausiame – 3 × 0,75 m atstumais pasodintame sode, kur vaismedžiaisuformuoti laibosios verpstės ir superverpstės formos vainikais, ir 3 × 1 m atstumaispasodintame sode, kur vaismedžiai suformuoti paprastosios verpstės formos vainikais.Tirtos jauno žemaūgio obelų sodo konstrukcijos neturėjo įtakos nei vaisių vidutineimasei, nei jų pasiskirstymui pagal skersmenį. Biologiniu ir ūkiniu atžvilgiu geriausiaobelis ‘Auksis’ su žemaūgiu P 60 poskiepiu sodinti 3 × 1 m atstumais ir formuotipaprastosios verpstės formos vainikais (Uselis, 2006).Toliau intensyvinant sodininkystę, buvo tirtos vainikų formos ir vaismedžių sodinimoschemos veislės ‘Auksis’ obelų su nykštukiniu P 22 poskiepiu. Nustatyta, kadvaismedžių augumas labiau priklausė nuo sodinimo schemos negu nuo vainiko formos.Stipriausiai vaismedžiai augo pasodinti rečiausiais atstumais (3 × 1 m). Didėjantys101

asimiliaciniai rodikliai (vaismedžio lapų asimiliacinis plotas ir lapų indeksas), mažėjantatstumams tarp vaismedžių, rodo, kad tarp vaismedžių atsirado konkurencinė įtampa.Tačiau asimiliacinių rodiklių sumažėjimas tankiausiai pasodintame obelų sode rodo,kad didesnė vaismedžių konkurencija juos paveikė neigiamai. Mažėjantys atstumaitarp vaismedžių skatino fotosintetinio aparato veiklą ir, kadangi konkrečios vaismedžiųvainikų formos buvo parinktos atsižvelgiant į vaismedžių su nykštukiniais poskiepiaissodinimo atstumus, visuose tirtuose intensyvaus obelų sodo tankių ir vainikų formųderiniuose fotosintezės pigmentų kiekiai ir santykiai buvo pakankami ir nelimitavofotosintezės. Tankinant sodą nuo 3 × 1 m iki 3 × 0,5 m, derlius nuo vaismedžio jaunamesode sumažėjo ne iš esmės, bet, sutankinus iki 3 × 0,25 m, derlius sumažėjo1,5–2 kartus. Nors iš ploto vieneto didžiausias derlius gautas tankiausiame sode, tačiaujame užaugo prasčiausios kokybės vaisiai. Ūkiniu ir ekonominiu atžvilgiu geriausiaobelis ‘Auksis’ su nykštukiniu P 22 poskiepiu sodinti 3 × 0,5 m atstumais ir formuotisuperverpstės formos vainikais. Toks sodas taip pat bus labai derlingas ir ves geroskokybės vaisius (Šabajevienė ir kt., 2006; Uselis ir kt., 2007).Ieškant optimalių sodo konstrukcijų vaismedžiams su nykštukiniu P 22 poskiepiu,2001–2003 m. nustatyta, kad stipriausiai ‘Alva’ veislės vaismedžiai augo ir buvoderlingiausi pasodinti rečiausiai (4 × 1–0,75 m) ir suformuoti V ar triliemenės formosvainikais. Sutankinus sodą tris kartus, derlius nuo vaismedžio sumažėjo 1,5–2 kartus.Su nykštukiniu poskiepiu rečiausiai (4 × 1 m) viena eile pasodinti vaismedžiai buvoproduktyviausi, bet dėl per didelio vaisių kiekio vedė mažesnius obuolius. Pagalderlių iš ploto vieneto derlingiausi buvo tankiausiai sodinti V formos vaismedžiai. Jųderlius iki 2,4 karto viršijo vaismedžių, sodintų viena eile, derlių ne tik dėl didesniovaismedžių kiekio ploto vienete, bet ir dėl vainiko formos (V ir triliemenė forma)(Uselis ir kt., 2007).Vis dėlto, intensyvinant verslinius žemaūgius sodus ir pasirenkant mažesnį poskiepiųaugumą bei tankinant vaismedžius, ne visada gauti teigiami rezultatai. Paprastaikuo tankiau ketiname sodinti sodą, tuo pasirenkame mažesnio augumo poskiepį.Tyrimai parodė, kad tankinat ‘Ligol’ veislės vaismedžius su P 2 ir P 60 poskiepiaisiki 4 × 2 m (1 250 vaism./ha), gauti atitinkamai 26,4 ir 28,6 t ha -1 derliai. Sumažinusatstumus tarp vaismedžių dar 0,5 m, derlius iš esmės nepadidėjo. Auginant ‘Ligol’vaismedžius su dar mažesniu P 22 poskiepiu, derlius buvo iš esmės mažesnis, o dartolesnis vaismedžių tankinimas eilėje derliaus iš esmės nepadidino, o vaisių kokybępablogino (Uselis, 2006).Taip intensyvinant verslinę sodininkystę, kai naudojami kuo mažesni poskiepiai irsode vaismedžiai sodinami kuo tankiau, moksliniuose tyrimuose prieita tam tikra riba.Agronominiu atžvilgiu palyginus dviejų gretimų vienodo amžiaus bandyminių sodųduomenis tais metais, kai buvo labai geros sąlygos vaisiams užmegzti ir užaugti, paaiškėjo,kad nebūtina naudoti pačių žemiausių poskiepių ir vaismedžius labai sutankinti.Nustatyta, kad ir retesniame (3 × 1 m ar 3 × 0,75 m) sode su žemaūgiu (P 60) poskiepiugaunamas labai geras ir, svarbiausia, puikios kokybės obuolių derlius (lentelė).102

Lentelė. Veislės ‘Auksis’ obelų su P 60 ir P 22 poskiepiais derlius, t ha -1Table. Yield of cv. ‘Auksis’ on rootstocks P 60 and P 22 (t ha -1 )Babtai, 2005–2006 m.Sodo konstrukcijaOrchard constructionPaprastoji verpstė, 3 × 1,5 m, 2 222 vaism./haSimple spindle, 3 × 1.5 m, 2 222 fruit tree / haLaiboji verpstė, 3 × 1,5 m, 2 222 vaism./haSlender spindle, 3 × 1.5 m, 2 222 fruit tree / haLaisvai auganti lyderinė forma 3 × 1,5 m, 2 222 vaism./haFree growing leader form, 3 × 1.5 m, 2 222 fruit tree / haPaprastoji verpstė, 3 × 1,25 m, 2 667 vaism./haSimple spindle, 3 × 1.25 m, 2 667 fruit tree / haLaiboji verpstė, 3 × 1,25 m, 2 667 vaism./haSlender spindle, 3 × 1.25 m, 2 667 fruit tree / haPaprastoji verpstė, 3 × 1 m, 3 333 vaism./haSimple spindle, 3 × 1 m, 3 333 fruit tree / haLaiboji verpstė, 3 × 1 m, 3 333 vaism./haSlender spindle, 3 × 1 m, 3 333 fruit tree / haSuperverpstė, 3 × 0,75 m, 4 444 vaism./haSuperspindle, 3 × 0.75 m, 4 444 fruit tree / haLaiboji verpstė, 3 × 0,75 m, 4 444 vaism./haSlender spindle, 3 × 0.75 m, 4 444 fruit tree / haSuperverpstė, 3 × 0,5 m, 6 667 vaism./haSuperspindle, 3 × 0.5 m, 6 667 fruit tree / haSuperverpstė, V forma, 3 × 0,5 m, 6 667 vaism./haSuperspindle, V form, 3 × 0.5 m, 6 667 fruit tree / haLaiboji verpstė, 3 × 0,5 m, 6 667 vaism./haSlender spindle, 3 × 0.5 m, 6 667 fruit tree / haSuperverpstė, 3 × 0,25 m,13 333 vaism./haSuperspindle, 3 × 0.25 m, 13 333 fruit tree / haSuperverpstė, V forma, 3 × 0,25 m, 13 333 vaism./haSuperspindle, V form, 3 × 0.25 m, 13 333 fruit tree / haP 60 P 2231,9 -28,8 -33,4 -35,6 -36,9 -38,3 24,535,7 28,143,1 35,240,2 32,8- 43,7- 37,4- 26,3- 53,1- 55,2Obelų veislių tyrimas su Vakarų Europoje plačiausiai naudojamu žemaūgiu obelųM.9 poskiepiu dar kartą parodė, kad Lietuvos sodininkystė, esant tam tikroms klimatoir ekonominėmis sąlygomis, yra savita ir negalima tiesiogiai, be kruopščių tyrimų, imtiauginti Vakarų Europos veisles ar taikyti jų auginimo technologijas mūsų versliniuosesoduose. 2000–2006 m. atlikti Vakarų Europos šalių obelų veislių su M.9 poskiepiutyrimai parodė, kad vaismedžius veisiant tokiais pat atstumais (3 × 1 m., 3 333 vnt. ha -1 )bei formuojant 2 m aukščio laibosios verpstės vainikais kaip Vakarų Europos šalyse,ten plačiai auginamos labai geros veislės Lietuvos sąlygomis davė vidutinius ir negeriausios kokybės vaisių derlius. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje plačiai auginamos‘Jonagold King’ ar ‘Jonagold Decosta’ obelys jauname amžiuje Lietuvoje užauginotik vidutinį 21–22 t ha -1 derlių, o štai jau šalyje registruotos ‘Šampion’ veislės obelysužaugino 36 t ha -1 derlių (Uselis, Kviklys, 2007). Kitame obelų veislių tyrime taip patnustatyta, kad jau į Nacionalinį Lietuvos augalų veislių sąrašą įrašytos ‘Ligol’ veislėsobelys, taikant tas pačias auginimo technologijas, savo derlingumu ir vaisių kokybe103

žymiai pralenkė Vakarų Europoje auginamas ‘Rojal Gala’ ar ‘Jonagold King’ veisles(Uselis, 2006).Pastaraisiais metais, kai moksliniai tyrimai ir gamybinė patirtis parodė, kadLietuvoje daugelio veislių obelis tikrai galima auginti su žemaūgiais B.396, P 60 iržemai akiuotais M.9 poskiepiais, sodinant juos 4–3,5 × 1,25–0,75 m atstumais ir formuojantvaismedžius nuo paprastosios iki superverpstės formų vainikais (atsižvelgiantį vaismedžių tankumą), tolesnį verslinės sodininkystės intensyvinimą būtina nukreiptitokio tipo vaismedžių augimo ir derėjimo valdymu. Ypač tai aktualu nederliaus ir perdidelio derliaus metais. Verslinėje sodininkystėje labai svarbu pasiekti kasmetį, geroskokybės ir pagal kainą konkurencingą vaisių derlių. Moksliniai tyrimai šioje srityje jaupradėti. Intensyviuose žemaūgiuose soduose pradėtas tirti kompleksas technologiniųpriemonių, leidžiančių valdyti obelų augimo ir derėjimo pusiausvyrą, optimizuotivaisių kokybę ir užtikrinti kasmetį geros kokybės vaisių užauginimą.Išvados. 1. Iki praeito tūkstantmečio pabaigos obelų poskiepiai sode buvo tiriamitik su sortimentinėmis, tuo metu pagrindinėmis, obelų veislėmis, o obelų veislės buvotiriamos išimtinai tik su aukštaūgiu sėkliniu obelų poskiepiu. Obelų sodų konstrukcijosir vaismedžių formavimas taip pat dažniausiai buvo tiriamas aukštaūgių obelųsu sėkliniais poskiepiais soduose. Tik šio laikotarpio pabaigoje buvo ryžtingai pereitaprie obelų veislių, vainiko formų ar sodo konstrukcijų tyrimo su pusiau žemaūgiais,žemaūgiais ir nykštukiniais poskiepiais.2. Jauname sode penktais–aštuntais metais (kai su sėkliniais poskiepiais tik pradedaderėti) derlingiausios su pusiau žemaūgiu M.26 poskiepiu yra ‘Ligol’, ‘Gloster’,‘Šampion’ ir ‘Moskovskoje zimneje’ (per 25 t ha -1 ) obelys, derlingos (15,1–25 t ha -1 ) –‘Freedom’, ‘Auksis’, ‘Rubinette’, ‘Antej’ ir ‘Vilmuta’. Daugiausia didžiausių obuolių(70 mm ir daugiau) užaugina ‘Ligol’, ‘Gloster’, ‘Auksis’, ‘Paulared’, ‘Alva’, ‘Antej’,‘Rubin’, ‘Orlovskoje polosatoje’, ‘Moskovskoje zimneje’, ‘Cortland’ ir ‘Vitos’ obelys(55–87 proc.). Po šio tyrimo dalis naujų veislių įrašytos į Tinkamiausių Lietuvoje augintiaugalų veislių sąrašą. Be to, šie tyrimai parodė, kad daugumos veislių vaismedžiussu pusiau žemaūgiu M.26 poskiepiu, formuojant verpstės formos vainikais, galimasodinti žymiai tankiau negu 4 × 2,5 m ir jauname jų amžiuje gauti žymiai didesniusgeros kokybės vaisių derlius.3. Nustatyta, kad, parinkus poskiepius ir sodinimo schemas net ir silpno augumoveislei ‘Delikates’, jauname sode geriausi rezultatai gauti vaismedžius su M.26poskiepiu pasodinus tankiai, negu rečiau pasodinus su tuo pačiu M.26 ar augesniaisMM.106 bei sėkliniu poskiepiais.4. Rečiausiai (1 250–1 665 vnt. ha -1 ) augantys žemaūgiai vaismedžiai su B.396 poskiepiuiš esmės augesni negu augantys tankiausiai (3 330–5 000 vnt. ha -1 ). Gausiausiaidera rečiausiai pasodinti (1 250 vnt. ha -1 ) laisvai augančios lyderinės formos vaismedžiai.Tačiau vaismedžių kiekį ploto vienete padidinus nuo 2 iki 4 kartų, derlius nuovaismedžio iš esmės sumažėja nuo 1,5 iki 2,5 karto. Iš ploto vieneto iš esmės didžiausias(32 t ha -1 ) derlius gautas tankiausiame (5 000 vaism./ha) variante, kur vaismedžiai suformuotiprancūziškos ašies vainikais, ir tankiame trieiliame variante (3 380 vnt. ha -1 ),kur suformuoti Šiaurės Olandijos verpstės formos vainikais (30 t ha -1 ).5. Trečiaisiais–penktaisiais augimo metais ‘Auksis‘ veislės obelys su žemaūgiuP 60 poskiepiu prasčiausiai dera suformuotos superverpstės bei laibosios verpstės104

formomis ir tankiausiai – 3 × 0,75 m ir 3 × 1 m atstumais – pasodintos, palyginti surečiausiai – 3 × 1,5 m atstumais – pasodintais paprastosios verpstės ar laisvai augančioslyderinės formos vaismedžiais. Augiausi rečiausiai pasodinti (3 × 1,5 m) paprastosiosverpstės ir lyderinės formos vaismedžiai. Iš esmės didžiausias derlius iš ploto vienetogautas tankiausiame – 3 × 0,75 m atstumais – pasodintame sode, kur vaismedžiaisuformuoti laibosios verpstės ar superverpstės formos vainikais, ir 3 × 1 m atstumaispasodintame sode, kur vaismedžiai suformuoti paprastosios verpstės formos vainikais.Biologiniu ir ūkiniu atžvilgiu geriausia veislės ‘Auksis’ obelis su žemaūgiu P 60 poskiepiusodinti 3 × 1 m atstumais ir formuoti paprastosios verpstės formos vainikais.6. Toliau intensyvinant sodininkystę, buvo tirtos vainikų formos ir vaismedžiųsodinimo schemos veislės ‘Auksis’ obelų su nykštukiniu P 22 poskiepiu. Vaismedžiųaugumas labiau priklauso nuo sodinimo schemos negu nuo vainiko formos. Stipriausiaivaismedžiai auga pasodinti rečiausiais atstumais (3×1 m). Nors, mažinant atstumustarp vaismedžių padidėja konkurencinė įtampa tarp augalų, tačiau konkrečias vaismedžiųvainikų formas parinkus atsižvelgiant į vaismedžių su nykštukiniais poskiepiaissodinimo atstumus, visuose tirtuose intensyvaus obelų sodo tankių ir vainikų formųderiniuose fotosintezės pigmentų kiekiai ir santykiai yra pakankami ir nelimituojafotosintezės. Tankinant sodą nuo 3 × 1 m iki 3 × 0,5 m, derlius nuo vaismedžio jaunamesode sumažėja ne iš esmės, bet, sutankinus iki 3 × 0,25 m, derlius sumažėja 1,5–2kartus. Didžiausias derlius iš ploto vieneto gaunamas tankiausiame sode, tačiau jameužauga prasčiausios kokybės vaisiai. Ūkiniu ir ekonominiu atžvilgiu geriausia veislės‘Auksis’ obelis su nykštukiniu P 22 poskiepiu sodinti 3 × 0,5 m atstumais ir formuotisuperverpstės formos vainikais. Toks sodas taip pat yra labai derlingas ir veda geroskokybės vaisius.7. Tolesnė optimalių sodo konstrukcijų vaismedžiams su žemiausiu P 22 poskiepiupaieška rodo, kad stipriausiai ‘Alva’ veislės vaismedžiai auga ir yra derlingiausi, kaipasodinti rečiausiai (4 × 1–0,75 m) ir suformuoti V ar triliemenės formos vainikais.Sutankinus sodą tris kartus, derlius nuo vaismedžio sumažėjo 1,5–2 kartus. Iš plotovieneto derlingiausi tankiausi V formos vaismedžiai. Jų derlius iki 2,4 karto viršija vaismedžių,sodintų viena eile, derlių ne tik dėl didesnio vaismedžių kiekio ploto vienete,bet ir dėl vainiko formos (V ir triliemenė forma), kurios dėka vaismedis suformuojadaugiau vaisinių šakučių, išsidėsčiusių gerai apšviestoje erdvėje.8. Kuo tankiau sodiname sodą, tuo pasirenkame mažesnio augumo poskiepį.Tankinant ‘Ligol’ veislės vaismedžius su P 2 ir P 60 poskiepiais iki 4 × 2 m(1 250 vaism./ha), gauti atitinkamai 26,4 ir 28,6 t ha -1 derliai. Sumažinus atstumustarp vaismedžių dar 0,5 m, derlius iš esmės nepadidėja. Auginant ‘Ligol’ vaismedžiussu dar mažesniu P 22 poskiepiu, gaunamas derlius iš esmės mažesnis, o dar tolesnisnykštukinių vaismedžių tankinimas eilėje derliaus iš esmės nepadidina, o vaisių kokybępablogina.9. Intensyvinant versinę sodininkystę, kai naudojami kuo mažesni poskiepiai(P 22) ir sode vaismedžiai sodinami kuo tankiau (3 × 0,5–3 × 0,25 m), moksliniuosetyrimuose prieita tam tikra riba. Agronominiu atžvilgiu palyginus dviejų gretimų vienodoamžiaus bandymų sodų duomenis, nustatyta, kad nebūtina naudoti pačių žemiausiųposkiepių ir vaismedžius su jais labai jau sutankinti. Ir retesniame (3 × 1–0,75 m) sodesu žemaūgiu (P 60) poskiepiu gaunamas labai geras ir, svarbiausia, puikios kokybėsobuolių derlius.105

10. Obelų veislių tyrimas su Vakarų Europoje plačiausiai naudojamu žemaūgiuobelų M.9 poskiepiu dar kartą parodė, kad sodininkystė Lietuvoje, kur yra tam tikrosklimato ir ekonominės sąlygos, turi būti savita ir negalima tiesiogiai, be kruopščiųtyrimų, imti auginti Lietuvos versliniuose soduose Vakarų Europos veisles ar taikyti jųauginimo technologijas. Nustatyta, kad Vakarų Europoje plačiai auginamos ‘JonagoldKing’ ar ‘Jonagold Decosta’ obelys Lietuvos sąlygomis, kad ir veisiamos tokiais patatstumais (3 × 1 m., 3 333 vnt. ha -1 ) ir formuojamos 2 m aukščio laibosios verpstėsvainikais, būdamos dar jaunos, užaugina tik vidutinį – 21–22 t ha -1 obuolių derlių, oštai jau šalyje registruotos veislės ‘Šampion’ obelys užaugina 36 t ha -1 derlių, taip patregistruotos veislės ‘Ligol’ obelys, auginamos taikant tas pačias technologijas, savoderlingumu ir vaisių dydžiu žymiai pralenkia Vakarų Europoje auginamas ‘Rojal Gala’ar ‘Jonagold King’ veisles.11. Pastaraisiais metais, kai moksliniai tyrimai ir gamybinė patirtis parodė, kadLietuvoje daugelio veislių obelis tikrai galima auginti su žemaūgiais B.396, P 60 iržemai akiuotais M.9 poskiepiais, sodinant juos 4–3,5 × 1,25–0,75 m atstumais irformuojant vaismedžius nuo paprastosios iki superverpstės formų vainikais, tolesnįverslinės sodininkystės intensyvinimą būtina nukreipti tokio tipo vaismedžių augimoir derėjimo valdymu. Ypač tai aktualu nederliaus ir per didelio derliaus metais.Intensyviuose tokio tipo žemaūgiuose soduose pradėtas tirti kompleksas technologiniųpriemonių, leidžiančių valdyti obelų augimo ir derėjimo pusiausvyrą bei optimizuotivaisių kokybę, kad būtų užtikrintas kasmetis geros kokybės vaisių užauginimas.Gauta 2008-07-21Parengta spausdinti 2008-08-07Literatūra1. Armolaitis E. 1993. Vaismedžių genėjimas ir perskiepijimas. Kaunas.2. Šabajevienė G., Uselis N., Duchovskis P. 2006. ‘Auksis’ veislės obelų su P 22poskiepiu fotosintezės pigmentų sistemos formavimasis įvairių konstrukcijų soduose.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 23–28.3. Uselis N. 2001. Sodo konstrukcijų įtaka žemaūgių obelų augumui. Sodininkystėir daržininkystė, 20(1): 35–43.4. Uselis N. 2001. 20 veislių obelų su M.26 poskiepiu biologinių ir ūkinių savybiųvertinimas pirmais–penktais metais sode. Sodininkystė ir daržininkystė,20(3): 318–333.5. Uselis N. 2002. Assessment of productivity and fruit quality of apple cultivarson rootstock M26 in fruit bearing orchard. Sodininkystė ir daržininkystė,21(3): 14–28.6. Uselis N. 2002. Evolution of orchard constructions in Lithuania. Sodininkystė irdaržininkystė, 21(3): 98–112.7. Uselis N. 2003. Žemaūgių obelų augumas ir produktyvumas įvairių konstrukcijųderančiuose soduose. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 3–13.8. Uselis N. Growth vigour and productivity of young apple trees ‘Delikates’ in theorchard of various constructions, Плодоводство. 2: 81–85.9. Uselis N. 2006. Influence of planting schemes and crown forms of apple tree onrootstock P 60 on productivity and fruit quality. Sodininkystė ir daržininkystė,25(3): 124–132.106

10. Uselis N. 2006. Influence of rootstocks and planting schemes of apple treecv. ‘Ligol’ on productivity and fruit quality. Sodininkystė ir daržininkystė,25(3): 151–157.11. Uselis N. 2006. Keturių veislių obelų su žemaūgiais poskiepiais tyrimas.Sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai, 19: 36–40.12. Uselis N., Duchovskis P., Kviklys D., Šabajavienė G. 2007. Effect of plantingsystems and canopy form on apple trees grafted on P 22. Sodininkystė ir daržininkystė,26(4): 22–29.13. Uselis N., Kviklys D. 2007. Obelų veislių su M.9 poskiepiu tyrimas intensyviamesode. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 120–125.14. Uselis N., Lanauskas J., Kviklys D. 2007. Productivity and fruit quality of appletree cv. ‘Alva‘ under different orchard constructions. Sodininkystė ir daržininkystė,26(4): 30–36.15. Uselis N., Šabajevienė G., Duchovskis P. 2006. Influence of planting schemesand crown forms on productivity and fruit quality of apple trees on rootstockP 22. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 133–143.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Development of apple tree orchard constructions in Lithuaniaduring recent 20 yearsN. UselisSummaryDuring 1988–2008 because of exhaustive, versatile scientific investigations trade apple treeorchard constructions in Lithuania essentially changed. In trade apple tree orchard from sparse,high apple trees on seed rootstocks and high crowns of thin branches there was passed to denseand very dense dwarf orchards with spindle crowns of various modifications. During this periodof twenty years there was further investigated apple tree growth vigour, their physiological processes,endurance, productivity, and fruit quality. There were carried out complex investigationsof the combinations of planting schemes and fruit tree forms and evaluated apple tree cultivarson semi-dwarf and dwarf rootstocks, which became ever more popular in our country. Up to thisperiod apple tree cultivars were investigated only on high seed rootstocks. Scientific investigationsand production experience of recent years showed that it is possible to grow in Lithuaniaapple trees of various cultivars on dwarf B.396, P 60 and low grafted M.9 rootstocks, plantingthem at a space of 4–3.5 × 1.25–0.75 m and training from simple spindles to superspindles. It isnecessary to base the further intensification of trade horticulture on the management of the growthand yielding of such fruit trees. This is especially important in the years when yield is too smallor too big. For this reason in the intensive dwarf orchards there were started investigations of thecomplex of technological means, which allow to control the balance of apple tree growth andyielding and to optimize fruit quality in order to guarantee every year fruits of excellent quality.Key words: apple trees, crown forms, planting schemes, investigation of cultivars, growth,yielding, productivity.107

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Sodo augalų poskiepiai LietuvojeDarius Kviklys, Juozas LanauskasLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas d.kviklys@lsdi.ltLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI) atliekami visų sodo augalųposkiepių tyrimai. Išsamiausiai tiriami obelų, pagrindinių sodo augalų Lietuvoje, poskiepiai,tačiau taip pat plečiami kriaušių, trešnių bei slyvų poskiepių tyrimai. Per pastaruosius dudešimtmečius LSDI ištirta ir tiriama per 30 obelų, 15 kriaušių, 6 slyvų, 28 vyšnių ir trešniųposkiepių. Po atliktų tyrimų rajonuoti obelų poskiepiai, skirti intensyviai verslinei sodininkystei:žemaūgiai P 60, B.396, M.9 bei nykštukiniai – P 22 ir P 59. LSDI sukurti atsparūs žiemosšalčiams kriaušių poskiepiai K.11 ir K.16, kaip ir Lenkijos selekcijos S1 poskiepis, po atliktųtyrimų taip pat rajonuoti Lietuvoje. Tiriant poskiepius, nustatoma poskiepių ir aplinkos sąlygų(geografinių vietovių) sąveika, poskiepio reakcija į akiavimo aukštį, poskiepio panaudojimogalimybės tarpiniam skiepijimui, poskiepio įtaka vaisių kokybei, sunokimo laikui ir laikymuisi,poskiepių sveikatingumas, jų reakcija į gentinį dirvos nualinimą medelyne ir sode, į dirvospH, taip pat įvertinamas poskiepių atsparumas šaknų kaklelio puviniui, atsparumas sausraibei poskiepių įtaka vaismedžių fiziologiniams rodikliams, sausųjų medžiagų pasiskirstymuiir maisto medžiagų įsisavinimui. Daugelis poskiepių tyrimų yra vykdomi bendradarbiaujantsu užsienio šalių mokslo įstaigomis, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos, Nyderlandų,JAV mokslininkais bei privačiomis kompanijomis.Reikšminiai žodžiai: Cydonia × oblonga, Malus × domestica, moksliniai tyrimai,Prunus, Pyrus × communis, poskiepis.Įvadas. Poskiepių paplitimas ir jų sortimentas rodo verslinės sodininkystės padėtįšalyje. Nors sodo augalų poskiepiai yra žinomi jau ne vieną šimtą metų ir jie buvonaudojami norimoms augalų veislėms padauginti, tačiau moksliniai tyrimai poskiepiųtematika pradėti tik praėjusio šimtmečio pradžioje Didžiojoje Britanijoje, kur pirmąkartą buvo suklasifikuoti obelų ir kriaušių vegetatyviniai poskiepiai. Pirmas Lietuvoježemaūgių obelų sodas buvo įveistas 1923–1925 m. Fredoje, poskiepių bandymai pradėti1939-aisiais, o po II pasaulinio karo atnaujinti tik 1960 m. Vytėnų bandymų stotyje(Kviklys, 1977). Tirti vegetatyviniai ir sėkliniai sėklavaisių poskiepiai: jų dauginimas,atsparumas šalčiui, įtaka vaismedžių augumui, derliui ir produktyvumui, intarpų panaudojimas(Kviklys, 1977, 1992 a; Švirinas, 1986; Šumskis, 1986 a, 1986 b).Kaulavaisiai augalai, iš kurių Lietuvoje labiausiai paplitusios yra vyšnios ir slyvos,iki šiol versliniuose medelynuose dauginami skiepijant į sėklinius poskiepius.Pirmųjų kaulavaisių poskiepių tyrimų tikslas buvo atrinkti sėklinius poskiepius, kurie109

pasižymėtų geru suderinamumu su dauginamomis veislėmis, būtų atsparūs šalčiui irproduktyvūs. A. Šumskio ir A. Kviklio pradėti vyšnių, trešnių ir slyvų tyrimai buvobaigti ar apibendrinti 1997–1999 m. (Kviklys, 1999; Šumskis, 1997, 1998).Pasikeitus Lietuvos politinei padėčiai, atsivėrus išorinėms sienoms, atsirado galimybiųbendradarbiauti su pirmaujančiomis užsienio sodininkystės mokslo įstaigomis,lankytis pažangiausiuose versliniuose soduose, todėl nuo 1994 m. pradėta formuotinauja poskiepių tyrimų tematika, atitinkanti verslinės sodininkystės intensyvinimokryptį.Darbo tikslas – pristatyti atliktus ir atliekamus sodo augalų poskiepių tyrimusLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Obelų poskiepių tyrimai sode vykdyti:1994–2001 m. tirti M.9, M.26, P 14, P 60, P 2 ir P 22 poskiepiai;2001 m. pradėti tirti P 22, P 2, M.9, B.9, Pure 1, B.491, B.146, York 9, B.396,P 60, M.26 ir Bulboga poskiepiai;2005 m. pradėti tirti B.396, B.9, PB-4, Pure 1, M.9, M.26, P 22, P 59, P 61, P 62,P 66, P 67 poskiepiai;2008 m. pradėti tirti G.11, G.41, M.9 Pajam ir M.9 T 337 poskiepiai.Obelų poskiepių ir akiavimo aukščio sąveika sode tirta 2000–2007 m. su P 60 irB.396 bei nuo 2002 m. – su M.9, P 22, M.26 ir P 59 poskiepiais, įakiuotais 0, 10, 20ir 30 cm aukštyje. 1999–2001 m. medelyne tirti MM.106, B.118, M.26, P 60, B.396,M.9 ir P 59 poskiepiai, akiuoti 10, 20 ir 30 cm aukštyje.Siekiant įvertinti skirtingo intensyvumo sausros poveikio efektą įvairių obelųposkiepių fitohormonų sistemai, 2005–2006 m. atlikti ex-situ tyrimai. Tirta 10 obelųposkiepių: sėklinis, MM.106, M.26, B.118, M.9, P 60, P 59, P 2, B.396, P 22. Tyrimųmetu palaikyti skirtingi dirvos drėgmės režimai: kontrolė (20–30 kPa), 40–50 kPa ir> 70 kPa.Pakartotinio obelų auginimo bandymai vykdyti 2006–2007 m. medelyne irnuo 2005 m. sode. Medelyne tirti veislių ‘Auksis’ ir ‘Šampion’ obelų sodinukai suvegetatyviniais poskiepiais P 59, P 22, P 2, P 60, M.9, M.26, MM.106, B.118, B.396bei ‘Paprastojo antaninio’ veislės sėjinukais. Tyrimai atlikti buvusio obelų medelynovietoje ir naujame lauke. Dirvos nualinimo tyrimai sode atliekami su ‘Šampion’ obelųveislės sodinukais su poskiepiais M.26, B.396 ir P 60.Poskiepių įtakos sodinukų kokybei medelyne tyrimai atlikti 1999–2001 m. TirtiM.26VF, M.26, MM.106VF, MM.106, B.118, B.396, P 60, P 22 ir sėkliniai poskiepiai.Vegetatyvinių ir sėklinių poskiepių kriaušėms tyrimai atlikti 1997–2004 metais.Tirti vegetatyviniai Cydonia oblonga poskiepiai Sv.A, Sv.C, S1, Sydo kriaušėms,sėkliniai Cydonia oblonga poskiepiai K.11, K.16 ir 1.2, išvesti LSDI, bei miškinėskriaušės sėkliniai poskiepiai.Antras kriaušių poskiepių tyrimas pradėtas 2001 m. Tiriami Sv.A, Sv.C, BA.29,Pyrodwarf, OHxF 333 poskiepiai.Tarptautiniai trešnių poskiepių tyrimai vykdyti 1999–2006 m. Tirtos ‘Lapins’veislės trešnės, skiepytos į šiuos poskiepius: Gisela 5, Gisela 4, Gi 497/8, Gi 209/1,Gi 148/8, Gi 195/20, Gi 154/7, Gi 523/02, Weiroot 53, Weiroot 158, PHL-A irDamil (I bandymas); Colt, heksaploidinis Colt, Weiroot 10, MaxMa 14, MaxMa 60,110

MaxMa 97, Gi 318/7, Gi 195/1, Gi 107/1, Gi 148/13 ir Gi 148/1 (II bandymas).Vegetatyvinių slyvų poskiepių tyrimai vykdyti 1999–2005 m. Tirti ‘Stenli’ ir‘Kauno vengrinės’ veislių vaismedžiai su keturiais poskiepiais: kaukazinės slyvos(Prunus cerasifera) sėjinukais (kontrolė), St. Julien A (P. insititia), St. Julien GF655-2(P. insititia) ir Marianna GF8-1 (P. cerasifera × P. munsoniana).Rezultatai ir jų aptarimas. Poskiepiai šiuolaikinės intensyvios sodininkystėssąlygomis yra svarbus veiksnys, darantis įtaką vaismedžio augumui, derėjimo pradžiai,derliui ir produktyvumui. LSDI atliekami visų sodo augalų poskiepių tyrimai.Išsamiausiai tiriami obelų, pagrindinių sodo augalų Lietuvoje, poskiepiai, tačiauplečiami kriaušių, trešnių bei slyvų poskiepių tyrimai. Daugelis poskiepių tyrimų yravykdomi su užsienio šalių mokslo įstaigomis.Obelų poskiepiai. LSDI atliekami įvairių šalių selekcininkų išvestųobelų poskiepių įvertinimo tyrimai. Atlikus pirmuosius tokius tyrimus,Lietuvoje buvo rajonuoti žemaūgiai poskiepiai P 60, B.396, M.9 beinykštukiniai – P 22 ir P 59. Šiuo metu poskiepių tyrimai tęsiami su naujaisP serijos poskiepiais iš Lenkijos, bei su Geneva ® serijos poskiepiais iš JAV.Be tradicinių poskiepių įvertinimo tyrimų – augumo, produktyvumo, derliaus,vaisių kokybės – atliekami ir platesni poskiepių įvertinimo tyrimai: akiavimo aukščio,poskiepių prisitaikymo augti nualintoje dirvoje, atsparumo sausrai, pašaknio ligoms,poskiepio įtakos vaismedžių šaknų sistemos ir antžeminės dalies architektonikai.Tiriama poskiepio įtaka vaisių nokimo dinamikai ir jų išsilaikymui.Po atliktų poskiepių tyrimų vaismedžių medelyne nustatyta, kad poskiepis nulemiasodinuko savybes. Stipriausiai medelyne auga sodinukai su B.118 poskiepiu. Šis poskiepistaip pat skatina sodinukus šakotis. Tuo tarpu labai mažai šakojasi sodinukai suP 60 poskiepiu. Tyrimais įrodyta, kad vaismedžiai su devirusuotus poskiepiais labiaušakojasi (Kviklys, 2004).Akiavimo aukščio parinkimas gali būti efektyvus būdas sumažinti obelų vaismedžiųaugumą ir padidinti jų derlių. Nustatyta, kad aukštesnis akiavimas į M.9(Wertheim, 1998), M.26, O.3. (Quamme ir kt., 1998) ir į kai kuriuos kitus poskiepius(Webster, 1993) riboja vaismedžių vegetatyvinį augimą ir didina jų produktyvumą.Mūsų atliktuose bandymuose pastebima tendencija, kad, akiavimo aukščiui esant per10 cm, vaismedžių su P 60 ir B.396 poskiepiais produktyvumas mažėja. Neigiamaaukšto akiavimo įtaka obelų derliui ir produktyvumui buvo pastebėta ir kitame mūsųtyrime su nykštukiniais poskiepiais P 22 ir P 59 (Kviklys, 2007). Galima teigti, kadakiavimas 10–20 cm aukštyje yra optimalus visiems poskiepiams, kas buvo patvirtintair anksčiau atliktuose darbuose (Kviklys ir kt., 2007). Tokiame aukštyje akiuotų obelųmažėja vegetatyvinis augimas, lengvesni tampa genėjimo ir formavimo darbai, obelysgausiai dera ir veda geros kokybės vaisius. Tačiau nykštukinių poskiepių augumo grupeipriklausantys poskiepiai neigiamai reaguoja į akiavimo aukščio didėjimą, per daugstabdomas jų vegetatyvinis augimas, mažėja vaisių masė, todėl optimalus nykštukiniųposkiepių akiavimas turi būti iki 10 cm aukščio.Atlikti akiavimo aukščio tyrimai medelyne parodė, kad aukštai įakiuotų M.9 irP 59 poskiepių akutės blogiau peržiemoja. Lietuvos klimato sąlygomis MM.06, B.118,M.26 ir B.396 poskiepius galima akiuoti iki 30 cm, o M.9 ir P 59 – iki 20 cm aukščio(Kviklys, Lanauskas, 2007).111

Dėl naujų pasiekimų poskiepių selekcijos srityje (Robinson ir kt., 2006; Rumbergerir kt., 2004) dauguma anksčiau sukauptų žinių apie poskiepių atsparumą ar prisitaikymąaugti nualintoje dirvoje yra pasenusios arba prieštaringos (Отто, Винклер, 1981).Įvertinus LSDI sukauptą obelų poskiepių kolekciją, nustatyta, kad gentiškai nualintojedirvoje labiausiai nukenčia obelaitės su poskiepiais P 60 ir P 59. Jų biometriniai rodikliaisumažėja apie 40 procentų. Nualintoje dirvoje taip pat sulėtėjo šių bei B.118poskiepių lapų fotosintezės pigmentų (chlorofilų a, b ir karotinoidų) sintezė, palygintisu poskiepiais, augintais naujoje dirvoje (Sakalauskaitė ir kt., 2007 a). Mažiausiaijautrūs gentinio dirvos nualinimo poveikiui buvo ‘Auksis’ veislės sodinukai su vegetatyviniuposkiepiu P 22 ir ‘Paprastojo antaninio‘ sėjinukais (Kviklys ir kt., 2007),o ‘Šampion’ veislės – su vegetatyviniais poskiepiais P 2 ir B.396. Atlikti poskiepiųtyrimai buvusio sodo vietoje patvirtina tendencijas, nustatytas medelyne: ‘Šampion’veislės vaismedžiai su B.396 poskiepiu yra mažiau jautrūs dirvos nualinimui neguskiepyti į M.26 ir P 60 poskiepius.Poskiepių atsparumo dirvos nualinimui tyrimai tęsiami bendradarbiaujant suKornelio (Cornel) universiteto Genevos sodininkystės bandymų stoties (JAV) mokslininkais.Tiriant poskiepių įtaką vaisių išorinei ir vidinei kokybei, fiziologiniams procesamsvaisių nokimo metu, įvairiuose bandymuose gauti skirtumai tarp poskiepių. Nors vaisiųdydis dažniausiai priklauso nuo vaismedžio derliaus ir jo produktyvumo, tačiaupastebėta, kad obelys su Pure 1, P 22 ir P 59 poskiepiais augina mažesnius vaisius(Kviklienė, Kviklys, 2006). P 60 poskiepis, kaip ir B.396, skatina geresnį vaisių nusispalvinimą(Kviklys ir kt., 1999). Įrodyta, kad anksčiau noksta obuoliai, skinti nuovaismedžių su P 2 ir Pure 1 poskiepiais (Kviklienė, Kviklys, 2001). Poskiepiai M.9,P 22 ir P 2 nulemia didesnį cukrų kiekį vaisiuose (Kviklys, Kviklienė, 2002).Įvertinus skirtingo intensyvumo sausros poveikio efektą įvairių obelų poskiepiųfitohormonų sistemai, dėsningų fitohormonų kitimo tendencijų obels poskiepių lapuose,intensyvėjant sausros stresui, nenustatyta. Didesni sausros streso fitohormono – abscizorūgšties – kiekiai, intensyvėjant sausros stresui, nustatyti lapuose šių poskiepių: M.26,B.118, P 59, B.396 ir P 2 (Sakalauskaitė ir kt., 2007 b). Pagal žalios masės ir sausųjųmedžiagų kaupimąsi nustatyta, kad jautriausi sausrai yra M.26, M.9, P 2 ir B.396 poskiepiai,atspariausi – P 22, B.118, P 60 ir sėklinis poskiepiai. Pagal lapų ploto pokytįjautriausi sausrai yra M.26, P 2 ir B.396 poskiepiai. Vidutinis sausros sukeltas stresasneturėjo įtakos sėklinio, MM.106, B.118, M.9, P 59 ir P 22 poskiepių lapų dydžiui(Sakalauskaitė ir kt., 2006).Fiziologiniuose obelų poskiepių tyrimuose nustatytas poskiepio vaidmuo vaismedžiožiedinių pumpurų diferenciacijai (Duchovskis ir kt., 2000), fotosintezės sistemosveiklai (Šabajevienė ir kt., 2006 a), fotosintezės pigmentų formavimuisi (Šabajevienėir kt., 2006 b) ir angliavandenių kaupimosi dinamikai (Šabajevienė ir kt., 2007).Kriaušių poskiepiai. Pratęsus Algimanto Kviklio pradėtus sėklinių‘Paprastojo svarainio’ formų atrankos tyrimus medelyne bei sode, buvo įregistruotinauji poskiepiai kriaušėms K.11 ir K.16. Palyginus šiuos poskiepiussu kitais pasaulyje paplitusiais poskiepiais, nustatyta, kad jie priklauso vidutinioaugumo poskiepių grupei, derliaus ir vaisių charakteristikomis labai panašūsį Sv.A poskiepį, tačiau išsiskiriantys ištvermingumu žiemą (Kviklys, 2000).112

Lietuvos sąlygomis anksčiausiai kriaušių vaismedžiai pradeda derėti su Sv.C,Sydo, K.11 ir K.16 poskiepiais. Poskiepiai Sv.C, Sydo garantavo didžiausią kriaušiųderlių, tačiau abu poskiepiai yra nepakankamai ištvermingi žiemą (Kviklys, 2005;Kviklys, Kviklienė, 2004).Poskiepiai S1, K.11 ir K.16 didina vaisių masę. Atlikus kriaušių vaisių nokimodinamikos tyrimus, nustatyta, kad Cydonia oblonga poskiepiai ankstina kriaušiųvaisių nokimą. Tarp Cydonia oblonga poskiepių nenustatyta skirtumų, vertinant tirpiųsausųjų medžiagų kiekį vaisiuose, vaisių kietumą ir sunokimo indeksą (Kviklys,Kviklienė, 2005).Kitame kriaušių poskiepių tyrime jauname sode pagal produktyvumą kriaušiųposkiepiai pasiskirstė taip: 1) BA.29 ir Sv.C; 2) Sv.A; 3) Pyrodwarf; 4) OHxF 333;5) Mostbirne ir Kazrausu sėkliniai poskliepiai (Haak ir kt., 2006).Trešnių ir vyšnių poskiepiai. Pastaruoju metu Lietuvoje poskiepiaisvyšnioms ir trešnėms dažniausiai naudojami kvapiosios vyšnios (Prunus mahaleb)sėjinukai, rečiau – trešnės (P. avium) sėjinukai arba kloniniai poskiepiai (F12/1).Kvapiosios vyšnios sėjinukai yra geras poskiepis vyšnioms, tačiau trešnėms jie nėralabai tinkami. Nors kvapiosios vyšnios sėjinukai šiek tiek mažina trešnių augumą,vaismedžiai su šiuo poskiepiu yra mažai produktyvūs, pasitaiko įskiepio ir poskiepiofiziologinio neatitikimo atvejų. Pasaulyje yra sukurta daug poskiepių trešnėms,o plačiausiai naudojami įvairūs Gisela, MxM, P-HL, Pi-Ku, GM ir Weiroot grupiųposkiepiai (Callesen, 1998). Pastaruoju metu bene didžiausio pripažinimo susilaukėVokietijoje sukurtas Gisela 5 (Walther, Franken-Bembenek, 1998; Vercammen, 2004).Lietuvos sąlygomis didžiausiu derlingumu ir produktyvumu pasižymėjo į poskiepiusGisela 4 ir Gi 154/7 skiepytos ‘Lapins’ veislės trešnės. Produktyvios trešnėsbuvo su Gi 523/02 poskiepiu, tačiau jų daug žuvo. Antrajame bandyme didžiausiuderlingumu ir produktyvumu pasižymėjo vaismedžiai su poskiepiu MaxMa 97(Lanauskas, 2006 b).LSDI taip pat įvertintas Rusijos selekcijos kloninių poskiepių PN (P. cerasus),P 3, P 7 (abu P. padus × (P. cerasus × P. avium)) ir LSDI atrinkto Ž1 (P. cerasus)tinkamumas vyšnioms ir trešnėms. Nė vienas iš minėtų poskiepių vyšnioms nebuvogeresnis už standartinius – kvapiosios vyšnios sėjinukus. Tuo tarpu trešnės, skiepytosį kvapiosios vyšnios sėjinukus, derėjo prasčiausiai. Produktyviausios trešnės buvo suP 3 poskiepiu, tačiau jis augino daug šaknų atžalų. Perspektyviausiu iš tirtų poskiepiųtrešnėms gali būti PN. Vaismedžiai su šiuo poskiepiu yra šiek tiek produktyvesni neguskiepyti į kvapiosios vyšnios sėjinukus, poskiepis neformuoja atžalų, vaisiai yra tinkamodydžio, tačiau yra stipraus augumo (Lanauskas ir kt., 2007; Lanauskas, 2005).Slyvų poskiepiai. Šiuo metu pagrindiniai slyvų poskiepiai Lietuvoje yra kaukazinėsslyvos (Prunus cerasifera Ehrh.) sėjinukai. Dauguma kultūrinių veislių vaismedžiųsu jais gerai suauga ir pradeda derėti 2–6 metais. Pagrindiniai šių poskiepiųtrūkumai – stiprus augumas ir nepakankamas produktyvumas. Lenkijoje slyvoms poskiepiaisnaudojami ‘Vangenheimo vengrinės’ sėjinukai. Į juos skiepytos slyvos būnamažesnės negu su kaukazinės slyvos sėjinukais, gausiai dera (Rozpara, Grzyb, 1998).LSDI viename iš bandymų įvertinti veltininės vyšnios (P. tomentosa) sėkliniaiposkiepiai slyvoms. Nustatyta, kad veltininės vyšnios sėjinukai mažino vaismedžiųaugumą, tačiau taip pat stipriai mažino ir derlingumą bei dažnai neatitiko įskiepiams,todėl veltininė vyšnia, kaip poskiepis slyvoms, netinka (Kviklys, 1999).113

Šalyse, kur slyvos auginamos intensyviai, plačiausiai naudojami vegetatyviniaiposkiepiai. Panašaus klimato šalyse kaip perspektyvūs poskiepiai minimi St. JulienGF655-2, Mariana GF8-1, Ishtara. Lietuvoje ištyrus St. Julien A (P. insititia), St. JulienGF655-2 (P. insititia) ir Marianna GF8-1 (P. cerasifera × P. munsoniana) poskiepius,nustatyta, kad jie kiek sumažina slyvų vaismedžių augumą, tačiau nė vienas iš jųderlingumu ir produktyvumu nebuvo pranašesnis už slyvas su sėkliniais kaukazinėsslyvos poskiepiais (Lanauskas, 2006 a).Tarptautiniai poskiepių tyrimų projektai. Pirmasis tarptautinis poskiepiųtyrimas buvo suplanuotas Varšuvos žemės ūkio akademijoje, kur 1994 m. buvopadauginta sodinamoji medžiaga ir paskirstyta po įvairias Lenkijos žemės ūkio akademijasir LSDI. Nors sodai buvo įveisti pagal tą pačią schemą, tačiau gautų duomenųpalyginimas buvo tik neakivaizdus, nes skirtingos institucijos vykdė tyrimuspagal savo sukurtas metodikas.1999 m. pradėti trešnių poskiepių tyrimai, kuriuose dalyvavo ar iki šiol dalyvaujadaugelio Europos šalių mokslo įstaigos. Tiriami perspektyviausi trešnių poskiepiai,kurie iš esmės gali pakeisti tradicines trešnių auginimo technologijas.Projektas „Baltic fruit rootstock studies“ 1999 m. pradėtas kartu su Latvijos, Estijosir Baltarusijos mokslo institucijomis (Bite ir kt., 1999; 2004). Į tyrimus įtraukti obelųir kriaušių poskiepiai. Nuo 2004 m. į antrąjį „Baltic fruit rootstock studies“ projektoetapą įsitraukė ir Lenkijos Skiernievicų sodininkystės ir gėlininkystės instituto tyrėjai.Antruoju etapu obelų poskiepių tyrimai prasiplėtė naujaisiais Skiernievicų selekcijosposkiepiais.2004 m. kartu su Randwijko sodininkystės tyrimų stotimi (Nyderlandai) pradėtasposkiepių sveikatingumo tyrimas, kur tiriama poskiepių ir devirusavimo įtaka vaismedžiųvegetatyviniam ir generatyviniam vystymuisi (Kviklys ir kt., 2006; Kviklys,Stankienė, 2005).Nuo 2007 m. pradėtas bendradarbiavimas su Europos Geneva ® obelų poskiepiųtyrėjų grupe, kuri iki tol jungė Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų,Šveicarijos bei Lenkijos mokslo įstaigas ir privačius medelynus bei kompanijas.Įsitraukus į jų veiklą, 2008 m. pradėtas pirmasis Lietuvoje Geneva ® poskiepių tyrimas.Šiuo metu Kornelio universiteto Genevos sodininkystės bandymų stotyje (JAV)sukurti poskiepiai yra labai perspektyvūs, nes pasižymi atsparumu įvairioms ligoms,kenkėjams, bakterinei degligei (Robinson ir kt., 2004, 2006). Kartu su amerikiečiųmokslininkais 2008 m. pradėtas išsamus jų naujų poskiepių ir selekcinių numerių beišeimų įvertinimas, renkami duomenis paveldėjimo studijoms ir genetinei analizei.Bendradarbiaujant su Genevos tyrimų stotimi, įrengti 54 vegetatyvinių obelųposkiepių atsparumo dirvos nuovargiui tyrimai ex situ, į kuriuos įtraukti labiausiaipaplitę pasaulyje, naujausi, perspektyvūs, įvairiose selekcijos centruose sukurti beitaip pat įvairios genetinės kilmės poskiepiai. Kitame bendrame tyrime įvertinami šiųposkiepių adaptaciniai mechanizmai įvairaus lygio pH dirvose.Išvados. 1. Poskiepiai – vienas svarbiausių intensyvios sodininkystės veiksnių.Daugelis pasaulio šalių vykdo poskiepių selekcines programas, kuriami naujomis savybėmisir atsparumu neigiamiems biotiniams ir abiotiniams veiksniams pasižymintysposkiepiai, todėl jų tyrimai Lietuvos agroklimato sąlygomis turi būti tęsiami.114

2. Per pastaruosius du dešimtmečius LSDI ištirta ir tiriama per 30 obelų, 15 kriaušių,6 slyvų, 28 vyšnių ir trešnių poskiepiai. Plačiausiai ir išsamiausiai tiriami obelųposkiepiai – po atliktų tyrimų rajonuoti poskiepiai, skirti intensyviai verslinei sodininkystei:žemaūgiai P 60, B.396, M.9 bei nykštukiniai P 22 ir P 59.3. LSDI sukurti ištvermingi žiemai kriaušių poskiepiai K.11 ir K.16, kaip irLenkijos selekcijos S1 poskiepis, po atliktų tyrimų rajonuoti Lietuvoje.4. Poskiepių tyrimai atliekami bendradarbiaujant su daugeliu Europos šalių irJAV mokslo įstaigomis bei privačiomis kompanijomis.Gauta 2008-07-21Parengta spausdinti 2008-08-07Literatūra1. Bite A., Kviklys D., Univer T., Lukut T. 2004. The beginning of the project„Baltic fruit rootstock studies“. Acta Horticulturae, 658(1): 437–440.2. Bite A., Kviklys D., Haak E., Lukut T. 1999. International project „Baltic fruitrootstock studies“. Apple rootstocks for intensive orchards. Warszawa, 17–19.3. Callesen O. 1998. Recent developments in cherry rootstock research. ActaHorticulturae, 468: 219–228.4. Duchovskis P., Kviklys D., Kawecki Z., Petronis P., Kviklienė N. 2000. Impactof rootstock and irrigation on apple bud differentiation and flowering initiation.Sodininkystė ir daržininkystė, 19(3): 352–358.5. Franken-Bembenek S. 1998. Gisela 5 (148/2) – dwarfing rootstock for sweetcherries. Acta Horticulturae, 468: 279–283.6. Haak E., Kviklys D., Lepsis J. 2006. Comparison of Cydonia and Pyrusrootstocks in Estonia, Latvia and Lithuania. Sodininkystė ir daržininkystė,25(3): 322–326.7. Kviklienė N., Kviklys D. 2001. Obelų vegetatyvinių poskiepių įtaka ‘Jonagold’ irMelrose vaisių sunokimui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 25–34.8. Kviklienė N., Kviklys D. 2006. Rootstock effect on maturity and quality of‘Auksis’ apples. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 258–263.9. Kviklys A. 1977. Žemaūgiai vaismedžiai. Mokslas, Vilnius.10. Kviklys D., Uselis N., Kviklienė N. 1999. Rootstock effect on ‘Jonagold’ appletree growth, yield and fruit quality. Apple rootstocks for intensive orchards.Warszawa, 67–69.11. Kviklys D. 1999. Slyvų veislių ir poskiepių tyrimas sode. Sodininkystė irdaržininkystė, 18(4): 38–45.12. Kviklys D. 2000. Paprastojo svarainio (Cydonia oblonga Mill) sėkliniai poskiepiaikriaušėms. Sodininkystė ir daržininkystė, 19(2): 23–25.13. Kviklys D. 2004. Apple rootstock effect on the quality of planting material. ActaHorticulturae, 658(2): 641–646.14. Kviklys D. 2005. Poskiepių įtaka ‘Konferencinė’ kriaušių vegetatyvinei irgeneratyvinei raidai. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 3–10.15. Kviklys D., Kviklienė N. 2002. Effect of rootstock on apple quality and storability.Folia Horticulturae, 14(1): 227–233.115

16. Kviklys D., Kviklienė N. 2007. Akiavimo aukščio įtaka obelų su M.26, M.9 P 22ir P 59 poskiepiais augimui ir produktyvumui. Sodininkystės ir daržininkystėsmokslo tyrimai, 20: 87–91.17. Kviklys D., Kviklienė N. 2008. Akiavimo aukščio ir poskiepių įtaka obelųvegetatyviniam ir generatyviniam vystymuisi. Sodininkystė ir daržininkystė,27(1): 9–14.18. Kviklys D., Lanauskas J. 2007. Effect of budding height and rootstocks on thequality of apple planting material. Acta Horticulturae, 732: 141–144.19. Kviklys D., Lanauskas J., Sakalauskaitė J. 2007. Poskiepių ir dirvos nualinimoįtaka ‘Auksio’ veislės obelų sodinukų kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė,26(1): 29–34.20. Kviklys D., Kviklienė N. 2004. Pear rootstock effect on growth, productivityand fruit internal quality. Acta Horticulturae, 658(1): 359–364.21. Kviklys D., Kviklienė N. 2005. Vegetatyvinių ir sėklinių poskiepių įtaka kriaušiųvaisių kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 11–19.22. Kviklys D., Stankienė J. 2005. Sodinamosios medžiagos sveikatingumo įtakaobelų veislės Šampion augimui ir derėjimui jauname sode. Sodininkystė irdaržininkystė. 24(4): 48–56.23. Kviklys D., Stankienė J., Kemp H. 2006. Sodinamosios medžiagos sveikatingumoįtaka obelų augimui ir derliui. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 62–71.24. Kviklys D., Uselis N., Kvikliene N. 2007. Rootstock and budding height effecton apple tree performance in the young orchard. Acta Horticulturae, 732:145–14925. Lanauskas J. 2005 a. Vyšnių ir trešnių poskiepių tyrimas sode. Sodininkystė irdaržininkystė. Ataskaitinės mokslinės konferencijos medžiaga. Babtai, 18: 3–8.26. Lanauskas J. 2005 b. Evaluation of rootstocks for sour cherry cv. ‘VytenuZvaigzde’. Fruit growing, 17(2): 217–220.27. Lanauskas J. 2006. Effect of rootstock on growth and yield of plum tree cvs.‘Stanley’ and ‘Kauno vengrinė’. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 243–249.28. Lanauskas J., Kviklys D. 2006. Stone fruit rootstock research in Lithuania.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 170–178.29. Lanauskas J., Kviklys D., Uselis N. 2007. Evaluation of rootstocks for sweetcherry cv. ‘Vytenu rozine’. Acta Horticulturae, 732: 335–339.30. Quamme H. A., Hampson C. R., Brownlee R. T. 1998. Use of planting depth andbudding height to modify vigour control of Ottawa 3 apple rootstock. CanadianJournal of Plant Sciences, 78: 353–355.31. Robinson T. L., Fazio G., Aldwinckle H. S., Hoying S. A., Russo N. 2006. Fieldperformance of Geneva ® apple rootstocks in the Eastern USA. Sodininkystė irdaržininkystė, 25(3): 181–191.32. Robinson T. L., Moreno Sánchez M. Á., Webster A. D. & Hoying S. A. 2004.Performance of elite Cornell Geneva apple rootstocks in long-term orchard trialson growers farms. Acta Horticulturae, 658(1): 221–229.33. Rozpara E., Grzyb Z. 1998. Growth and yielding of some plum cultivars graftedon ‘Wangenheim Prune’ seedlings. Acta Horticulturae, 478: 87–90.116

34. Rumberger A., Yao S., Merwin I. A., Nelson E. B., Thies J. E. 2004. Rootstockgenotype and orchard replant position rather than soil fumigation or compostamendment determine tree growth and rhizosphere bacterial community compositionin an apple replant soil. Plant and Soil, 264: 247–260.35. Sakalauskaitė J., Kviklys D., Lanauskas J., Duchovskis P. 2006. Biomass production,dry weight partitioning and leaf area of apple rootstocks under droughtstress. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 283–291.36. Sakalauskaitė J., Kviklys D., Lanauskas J., Kviklienė N., Uselis N., Duchovskis P.2007 a. Gentinio dirvos nualinimo poveikis fotosintetinių pigmentų kiekiui obelųlapuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 70–76.37. Sakalauskaitė J., Šikšnianienė J. B., Kviklys D., Urbonavičiūtė A., Samuolienė G.,Šabajevienė G., Lanauskas J., Duchovskis P. 2007 b. Sausros sukelto streso poveikisobelų poskiepių fitohormonų sistemos kitimui. Sodininkystė ir daržininkystė,26(1): 35–44.38. Šabajevienė G., Kviklys D., Duchovskis P. 2006. Rootstock effect on photosyntheticpigment formation in leaves of apple cv. ‘Auksis’. Sodininkystė ir daržininkystė,25(3): 357–363.39. Šabajevienė G., Kviklys D., Kviklienė N., Kasiulevičiūtė A., Duchovskis P.2006 a. Poskiepių įtaka obelų vaismedžių fotosintezės sistemos veiklai.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 79–87.40. Šabajevienė G., Kviklys D., Samuolienė G., Sasnauskas A., Duchovskis P. 2007.Seasonal patterns of carbohydrates in apple tree cv. ‘Auksis’ on different rootstocks.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 159–165.41. Šumskis A. 1986 a. Obelų sėklinių poskiepių auginimas polietileniniuose šiltnamiuose.Sodininkystė ir daržininkystė, 4: 21–27.42. Šumskis A. 1986 b. Dirvos ruošimas obelų poskiepiams pakartotinai auginti polietileniniuosešiltnamiuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 4: 29–35.43. Šumskis A. 1997. Vegetatyviniai poskiepiai vyšnioms ir trešnėms skiepyti.Sodininkystė ir daržininkystė, 16(1): 22–28.44. Šumskis A. 1998. Žemaūgių intarpų trešnėms įvertinimas sode. Sodininkystė irdaržininkystė, 17(1): 47–52.45. Švirinas S. 1986. Sėkliniai obelų poskiepiai. Agropramoninis komitetas,Vilnius.46. Vercammen J. 2004. Dwarfing rootstocks for sweet cherries. Acta Horticulturae,658: 307–311.47. Webster A. D. 1993. New dwarfing rootstocks for apple, pear, plum and sweetcherry – a brief review. Acta Horticulturae, 349: 145–153.48. Wertheim S. J. 1998. Rootstock guide: Apple, pear, cherry, European plum. FruitResearch Station, Wilhelminadorp, The Netherlands.49. Отто тто Г., Винклер Х. Пролемы Пролемы Пролемы Пролемы Пролемы Проблемы почвоутомления и орьы орьы орьы орьы борьбы орьы с ним в насаже- насаже- насаже- насаже- насажденияхяблони. Берлин,насаже-1981.117

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Rootstocks of fruit crops in LithuaniaD. Kviklys, J. LanauskasSummaryEvaluation of all fruit crop rootstocks is being performed at the Lithuanian Institute ofHorticulture. The most comprehensive studies are established with apple rootstocks, but pear,plum and cherry rootstocks research is enlarging too. More than 30 apple, 15 pear, 6 plum and28 cherry rootstocks were evaluated during the last two decades. Dwarfing rootstocks P 60,B.396 and M.9 and superdwarf P 22 and P 59 were registered for intensive orchards in Lithuania.Two winterhardy pear rootstocks K.11 and K.16 were selected at LIH. These rootstocks alongwith polish S1 are recommended for Lithuania. Rootstock research projects are establishedin following directions: rootstock and location interaction; budding high effect on rootstockperformance; interstock trials; rootstock effect on fruit quality, ripening time and fruit storage;rootstock and tree training system; virus status of apple planting material on different rootstocks;rootstock and soil sickness in nursery and orchard; rootstock adaptability to soil pH; rootstockresistance to Phytophtora; rootstock response to irrigation; rootstock effect on tree physiologicalparameters and flower physiology; rootstock effect on tree nutrition; rootstock and dry matteraccumulation. Numerous rootstock projects are performed in collaboration with scientific institutionsand private companies from Latvia, Estonia, Belarus, Poland, The Netherlands and USA.Key words: Cydonia × oblonga, Malus × domestica, investigation, Prunus, Pyrus × communis,rootstock.118

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Sodų ir uogynų mitybos tyrimaiJuozas LanauskasLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas j.lanauskas@lsdi.ltStraipsnyje apžvelgiami sodų ir uogynų mitybos tyrimai, atlikti Lietuvos sodininkystėsir daržininkystės institute (LSDI) per pastaruosius du dešimtmečius. Nustatyta, kad, patręšusfosfogipsu, padidėjo derlingumas obelų, augusių tiek šarminėse, tiek rūgščiose dirvose.Pripažinta, kad fosfogipsas sodininkystėje gali būti naudojamas kaip kalcio ir sieros trąšos.Palankaus poodinei dėmėtligei vystytis vegetacijos sezono metu per lapus panaudotos kalciotrąšos sumažino poodinės dėmėtligės pažeistų obuolių kiekį laikymo metu.Ištirtas azoto ir kalio trąšų poveikis parodė, kad remontantinėms avietėms tinkamiausiosazoto (N) trąšų normos yra 90–120 kg ha -1 , kalio (K2O) – 130–180 kg ha -1 kasmet. Per lapuspanaudotos geležies trąšos padidino šio elemento kiekį aviečių ir braškių lapuose, tačiau teigiamopoveikio augalų augimui ir derėjimui nebuvo. Tyrimuose su braškėmis nustatyta, kadderlinguose dirvožemiuose tręšimas per lapus kompleksinėmis trąšomis su mikroelementaisteigiamo poveikio nedavė.Ištirta, kad obelų mityba azotu priklauso nuo dirvožemio agrocheminių savybių.Humusingame dirvožemyje augusios obelys su MM.106 poskiepiu šio elemento sukaupėpakankamai, o augančioms dirvožemyje su mažai humuso azoto trūko. Žemaūgių obelų suM.9 poskiepiu mitybos tyrimai parodė, kad, netręšiant azoto trąšomis, šio elemento obelimstrūksta. Kasmet tręšiant 100 kg ha -1 azoto (N) norma, padaugėja azoto lapuose, vaismedžiaivešliau auga, padidėja derlius ir vidutinė vaisiaus masė.Atliekant ekologinius tyrimus, ištirta, kad prie intensyvaus eismo kelių augančių obelųvaisių šerdelėje ir odelėje susikaupia daug chromo ir švino.Reikšminiai žodžiai: trąšos, obelys, avietės, braškės, fosfogipsas, azotas, kalis, kalcis,geležis.Įvadas. Tinkama augalų mityba yra pagrindas gausiam ir geros kokybės derliuiužauginti. Augalų mityba labai priklauso nuo dirvožemių ir klimato sąlygų, todėl šiopobūdžio tyrimai vykdomi daugelyje šalių. Sodo augalų tręšimo bandymai buvo pirmiejiagrotechniniai tyrimai, įrengti LSDI pirmtakėje – Vytėnų bandymų stotyje (Kviklys,1988). Pirmiausia buvo tirtas mėšlo ir mineralinių trąšų poveikis obelims. Jaunuosesoduose trąšos buvo veiksmingos, tačiau vėliau jų poveikis sumenko. S. Švagždžiotyrimų duomenimis, kai obelų lapuose yra 1,9–2,4 % azoto, 0,11–0,16 % fosforo ir0,84–0,94 % kalio, šių elementų trąšos obelų derliui įtakos neturi (Švagždys, 1983 a).Fosforo kiekis lapuose nepriklauso nuo jo kiekio dirvožemyje, taip pat ir nuo fosforo119

trąšų. Kalio kiekiui lapuose įtakos turi jo kiekis dirvožemyje, tačiau neutralaus rūgštumo,vidutiniškai kalinguose dirvožemiuose, esant optimaliam magnio kiekiui lapuose,kalio trąšos obelims poveikio neturėjo. Kad sodo augalai nereiklūs mitybos elementų,pažymi ir kiti tyrėjai (Greenham, 1980; Казаков, 1994; Baghdadi, Sadowski, 1998).Kiek daugiau jiems reikia azoto ir kalio. S. Švagždžio duomenimis, labiausiai obelųlapuose kinta azoto kiekis. Jis priklauso ne tik nuo tręšimo, bet ir nuo sodo priežiūrosbūdo. Mažiausiai azoto obelų lapuose būna tada, kai sodo tarpueiliuose auga daugiametėsžolės (Švagždys, 1983 b). Tokios pat nuomonės prisilaiko ir D. Atkinson beiG. C. White (1980).Nustačius, kad sodo augalų mityba pagrindiniais elementais dažniausiai yra optimali,vėlesniuose tyrimuose daugiausia dėmesio skirta papildomo tręšimo per lapusklausimams. Papildomo tręšimo kalcio ir boro trąšomis tyrimai daryti ir daugelyjekitų šalių. Kalcis ir boras yra labai svarbūs gerai vaisių kokybei užtikrinti (Peryea,1994; Dris, Niskanen, 1997; Tomala, 1997; Tabataibaie, Malakouti, 1998). Atliekantekologinius tyrimus, įvertintas kai kurių aplinkos taršos šaltinių poveikis vaisių ir uogųkokybei. Tirti ir mitybos azotu klausimai naujos kartos intensyviuose žemaūgiuoseobelų soduose.Darbo tikslas – apžvelgti pagrindinius pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiosodo augalų mitybos tyrimus, vykdytus Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstitute.Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Transporto ir pramonės objektų taršospoveikiui įvertinti buvo išanalizuoti obuolių ėminiai, paimti nuo pakelėse ir prie pramonėsobjektų augusių obelų. Nustatytas obuoliuose esantis sunkiųjų metalų kiekis(Švagždys, 1995).Boro trąšų poveikis obelims įvertintas lauko bandymuose temperatūros atžvilgiunormaliais metais ir po šaltos žiemos (Švagždys, 1991).Fosfogipso įtaka obelims įvertinta lauko, vegetaciniuose ir gamybiniuose bandymuose.Tyrimai vykdyti neutraliose ir rūgščiose dirvose. Ištirtas fosfogipso poveikislapų cheminei sudėčiai, vaisių derliui ir sunkiųjų metalų kiekiui vaisiuose (Švagždys,1993).Fosfogipso, boro ir azoto trąšų poveikis obelų mitybos ypatumams įvertintaskitame lauko bandyme (Švagždys, Viškelis, 1999). Fosfogipsu tręšta dirva, o bororūgšties ir karbamido tirpalais vaismedžiai purkšti per lapus.Kalcio trąšų tirpalų poveikis ištirtas atlikus lauko bandymus su žemaūgėmis irpusiau žemaūgėmis obelimis. Tyrimais įvertinti vaismedžių mitybos ir vaisių kokybėsrodikliai (Lanauskas, Kviklienė, 2005; 2006; 2007).Įvertintas azoto ir kalio trąšų poveikis remontantinėms avietėms (Buskienė,2000). Tręšimo per lapus lauko bandymai atlikti su braškėmis (Buskienė ir kt., 2006;Lanauskas ir kt., 2006) ir avietėmis (Buskienė, 2006).Ištirtos obelų mitybos azotu ypatybės skirtingo derlingumo dirvožemiuose(Lanauskas, 2002), įvertintas mineralinių azoto trąšų poveikis naujos kartos žemaūgiuoseobelų soduose (Švagždys, 1999).Lauko bandymuose vyravo sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiai(RDg4-k1), išskyrus fosfogipso tyrimus rūgščiose dirvose, granuliometrinė120

sudėtis – vidutinio sunkumo arba sunkūs priemoliai. Atliekant dirvožemio analizes,azoto kiekis nustatytas fotometriškai, fosforo ir kalio – A-L metodu, humuso kiekis –Tiurino metodu, dirvožemio pH – KCl ištraukoje (Радов ir kt., 1985). Tyrimų duomenysįvertinti dispersinės analizės metodu.Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas. Sunkieji metalai vaisiuose ir uogose.Nustatyta, kad prie intensyvaus eismo kelių augančių obelų vaisių šerdelėje ir odelėjesusikaupia dideli chromo ir švino kiekiai. Kai vaismedžiai auga 50–100 m atstumu nuokelio, minėti elementai kaupiasi tik vaisiaus šerdelėje. Panašiai užteršti buvo Kaunopramonės rajonuose augančių obelų vaisiai. Žemaitijos zonos miestuose ir pakelėsesunkiųjų metalų padidėjusio kiekio tuo metu nenustatyta. Pramoniniuose Žemaitijosrajonuose chromo kiekis vaisiuose buvo artimas leistinai normai, o 10–20 km nuo gamyklųjo rasta labai mažai. Braškių uogose chromo kaupiasi daugiau negu serbentuose.Vyšniose ir slyvose chromo ir švino kiekiai leistinas normas viršijo tik kauliukuose.Buvo nustatyta, kad, vyšnias ir slyvas nupurškus karbamido ir boro rūgšties tirpalais,sunkiųjų metalų šių vaisių kauliukuose sumažėjo apie du kartus (Švagždys, 1995).Fosfogipso poveikis obelims. Patręšus fosfogipsu, šarminėse dirvose obelųderlius padidėjo apie 25 %, o rūgščiose – 11,2–20,5 %. Fosfogipsas neturėjo įtakossunkiųjų metalų kiekiui vaisiuose, o vitamino C kiekį padidino. Pripažinta, kad fosfogipsassodininkystėje gali būti naudojamas kaip kalcio ir sieros trąšos (Švagždys, 1993).Kitame panašiame tyrime nustatyta, kad fosfogipsas, jo derinys su boru arba borassu karbamidu sumažina (K + Mg)/Ca santykį obelų lapuose ir K/Ca santykį vaisiuose(Švagždys, Viškelis, 1999). Kai mažas (K + Mg)/Ca santykis obelų lapuose, mažasK/Ca santykis ir vaisiuose. S. Švagždys ir P. Viškelis pastebėjo, kad K/Ca santykisvaisiuose labai priklauso nuo orų. Priklausomai nuo labiau besikaupiančio elemento,metus jie sąlyginai pavadino „kalcio“ arba „kalio“ metais.Boro trąšų poveikis obelims. Nustatyta, kad vieną kartą boru nupurškusjo stokojančius vaismedžius, boro lapuose padaugėjo, bet optimalauskiekio nebuvo pasiekta. Nupurškus obelis boro trąšomis dvejus metus iš eilės,obuolių derlius padidėjo apie 20 %. Purškimo boru dvejus metus iš eilės poveikisvaismedžiams pasireiškė ir trečiaisiais metais. Ypač veiksmingos boro trąšosbuvo pašalusiems vaismedžiams – derlius padvigubėjo (Švagždys, 1991).Kalcio trąšų poveikis obelims. Nustatyta, kad palankaus poodinei dėmėtligeivystytis vegetacijos sezono metu per lapus panaudotos kalcio trąšos sumažinopoodinės dėmėtligės pažeistų vaisių kiekį laikymo metu: ‘Sinap Orlovskij’veislės – nuo 35,7 iki 20–13,2 %; ‘Šampion’ – nuo 5,3 iki 2,5–1,6 % (Lanauskas,Kviklienė, 2005; 2006). Dėsningo kalcio trąšų poveikio obuolių minkštimo kietumui,tirpių sausųjų medžiagų kiekiui ir natūraliems masės nuostoliams laikymo metu nenustatyta.‘Sinap Orlovskij’ veislės obuoliai yra jautresni poodinei dėmėtligei negu‘Šampion’. Maksimaliai pažeistų ‘Sinap Orlovskij’ obuolių tyrimo laikotarpiu buvo35,7 %, ‘Šampion’ – 6 %. Poodine dėmėtlige sergančių ‘Šampion’ obuolių sumažėjonupurškus sodą dukart kalcio chloridu (5,9 kg ha -1 CaO). Sergančių ‘Sinap Orlovskij’obuolių sumažėjo panaudojus kalcio trąšas septynis kartus (11,9 kg ha -1 Ca O). Šietyrimai patvirtino S. Švagždžio ir P. Viškelio (1999) duomenis, kad vaismedžiųmitybą kalciu ir kaliu labai lemia metų meteorologinės sąlygos. Mažiausias K/Ca121

santykis ‘Sinap Orlovskij’ obuoliuose buvo normalaus drėgnumo metais, didžiausias– šiltais ir sausais (Lanauskas, Kviklienė, 2007). Vaisių laikymo tyrimai parodė,kad, kai ‘Sinap Orlovskij’ veislės obuoliuose K/Ca santykis yra 12–16, poodine dėmėtligeserga tik 1,0–1,5 % obuolių. Minėtų elementų santykiui padidėjus vidutiniškaiiki 25, sergančių obuolių jau buvo apie 24 % (Lanauskas, Kviklienė, 2006).Aviečių ir braškių tręšimo tyrimai. Pastaraisiais metais remontantinėsavietės auginamos taip, kad derėtų tik vieną kartą. Atiderėję vienamečiaiaviečių stiebai kasmet nupjaunami. Tokia auginimo technologija reikalaujasudaryti itin geras augalų mitybos sąlygas. Remontantinių aviečių tręšimotyrimų Lietuvoje anksčiau nebuvo daryta. Ištirtas azoto ir kalio trąšų poveikisparodė, kad remontantinėms avietėms tinkamiausios kasmetinės azoto (N) trąšųnormos yra 90–120 kg ha -1 , kalio (K 2 O) – 130–180 kg ha -1 (Buskienė, 2000).Šarminėse dirvose dažnai sutrinka aviečių ir braškių mityba geležimi. Tokiuatveju veiksmingiausia purkšti augalus geležies trąšomis. LSDI atlikti tyrimai parodė,kad aštuonis kartus per vegetaciją nupurškus 0,5 % ir 1,0 % koncentracijos geležieschelato tirpalais ‘Brianskij rubin’ avietes, geležies jų lapuose pagausėjo atitinkamai4,4 ir 3,5 karto, o nuo 1,5 % koncentracijos tirpalo – 2,2 karto. 1,5 % koncentracijosgeležies chelato tirpalas statistiškai iš esmės padidino kalio, azoto ir fosforo, sumažinomangano, vario, boro, magnio ir cinko kiekį lapuose (Buskienė, 2006).Panašūs rezultatai gauti tyrimuose su braškėmis. Aštuonis kartus per vegetacijąpanaudojus 0,5, 1,0 ir 1,5 % koncentracijos geležies chelato tirpalus, geležies kiekis‘Bogota’ braškių lapuose padidėjo 1,6–1,8 karto, o nuo geležies sulfato tirpalų – 2,3–3,2karto. Nupurškus braškes 1,5 % koncentracijos abiejų formų geležies trąšomis, augalųlapuose statistiškai iš esmės pagausėjo azoto, sumažėjo kalcio ir mangano. Geležieschelatai pagerino kerelių išorinę būklę (Buskienė ir kt., 2006). Nepaisant to, kadgeležies trąšos padidino šio elemento kiekį aviečių ir braškių lapuose, akivaizdausteigiamo poveikio augalų augimui ir derėjimui nebuvo. To priežastimi galėjo būtinepakankama mityba kai kuriais kitais elementais, pavyzdžiui, manganu. Pastarasisneutralaus rūgštumo dirvose taip pat įsisavinamas sunkiai.Kituose tyrimuose su braškėmis nustatyta, kad derlinguose dirvožemiuose tręšimasper lapus kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais teigiamo poveikio nedavė(Lanauskas ir kt., 2006).Obelų mitybos azotu ypatumai. Tyrimai parodė, kad obelų mitybaazotu priklauso nuo dirvožemio agrocheminių savybių. Humusingame dirvožemyjeaugusios ‘Vytenio’ veislės obelys su MM.106 poskiepiu šio elemento sukaupėpakankamai, o štai dirvožemyje su mažai humuso azoto trūko (Lanauskas,2002). Dėl azoto trūkumo sumažėjo vaismedžių derlingumas, obuoliai užaugo mažesni,jų lapuose susikaupė daugiau fosforo ir kalio (Švirinas, Lanauskas, 2000).Žemaūgių obelų su M.9 poskiepiu mitybos tyrimai parodė, kad, netręšiant azototrąšomis, šio elemento obelims pradeda trūkti, mažėja derlius, vidutinė vaisiaus masė.Kasmet tręšiant 100 kg ha-1 azoto (N) norma, lapuose padaugėja azoto, vaismedžiaivešliau auga, padidėja derlius ir vidutinė vaisiaus masė (Švagždys, 1999).Lietuvoje nemažai sodų ir uogynų auginama neutralaus rūgštumo dirvožemiuose.Juose dažnai sutrinka obelų, kriaušių, braškių ir aviečių mityba mikroelementais,122

kartais sunkiau įsisavinamas kalis. Tręšti neutralius dirvožemius mikroelementų trąšomispaprastai neracionalu, nes mikroelementai greitai tampa sunkiai pasisavinami.Ateities tyrimuose reikia daugiau dėmesio skirti tokiuose dirvožemiuose auginamųaugalų mitybos optimizavimui.Išvados. 1. Prie intensyvaus eismo kelių ir didelės taršos pramonės rajonuoseaugančių obelų vaisių šerdelėje ir odelėje susikaupia dideli chromo ir švino kiekiai.Kai vaismedžiai auga 50–100 m atstumu nuo kelio, minėti elementai kaupiasi tikvaisiaus šerdelėje.2. Pripažinta, kad fosfogipsas sodininkystėje gali būti naudojamas kaip kalcio irsieros trąšos. Fosfogipsas sumažina (K + Mg)/Ca santykį obelų lapuose ir K/Ca santykįvaisiuose, padidina obelų derlių tiek šarminėse, tiek rūgščiose dirvose.3. Obelų mityba azotu priklauso nuo dirvožemio agrocheminių savybių.Humusingame dirvožemyje augančios obelys šio elemento sukaupia pakankamai, oaugančioms nehumusingame azoto trūksta. Dėl azoto trūkumo sumažėja vaismedžiųderlingumas, vidutinė obuolio masė, lapuose susikaupia daugiau fosforo ir kalio.4. Nupurškus vaismedžius boro trąšomis, padidėja jų derlius. Ypač veiksmingosboro trąšos pašalusiems vaismedžiams.5. Palankaus poodinei dėmėtligei vystytis vegetacijos sezono metu per lapus panaudotoskalcio trąšos sumažina poodinės dėmėtligės pažeistų obuolių kiekį laikymometu.6. Nustatyta, kad neutralaus rūgštumo priemoliuose remontantinėms avietėmstinkamiausios kasmetinės azoto (N) trąšų normos yra 90–120 kg ha -1 , kalio (K 2O) –130–180 kg ha -1 .7. Per lapus panaudotos geležies trąšos padidino šio elemento kiekį neutralausrūgštumo dirvose augančių aviečių ir braškių lapuose, bet akivaizdaus teigiamo poveikioaugalų augimui ir derėjimui neturėjo.Gauta 2008-07-14Parengta spausdinti 2008-08-07Literatūra1. Atkinson D., White G. C. 1980. Some effects of orchard soil management on themineral nutrition of apple trees. Acta Horticulturae, 92: 241–254.2. Baghdadi M., Sadowski A. 1998. Estimation of nutrient requirements of sourcherry. Acta Horticulturae, 468: 515–522.3. Buskienė L. 2000. Remontantinių aviečių augimas ir produktyvumas skirtingomismitybos sąlygomis. Biomedicinos mokslų srities agronomijos kryptiesVII doktorantų konferencijos pranešimai. Lietuvos žemdirbystės institutas,Akademija, 99–103.4. Buskienė L. 2006. Aviečių mitybos geležimi optimizavimo galimybės.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 47–55.5. Buskienė L., Uselis N., Lanauskas J. 2006. Geležies trąšų įtaka ‘Bogota’ veislėsbraškių mitybai, išsivystymui ir derliui. Sodininkystė ir daržininkystė,25(4): 137–145.123

6. Dris R., Niskanen R. 1997. Effect of calcium on the storage quality of applesgrown in Finland. Acta Horticulturae, 448: 323–328.7. Greenham D. W. P. 1980. Nutrient cycling: the estimation of orchard nutrientuptake. Acta Horticulturae, 92: 345–352.8. Kviklys A. 1988. Sodo agrotechnikos tyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė,7: 47–68.9. Lanauskas J. 2002. Some aspects of nitrogen influence on apple trees in differentnutrition conditions. Sodininkystė ir daržininkystė, 21(4): 22–32.10. Lanauskas J., Kviklienė N. 2005. Effect of calcium fertilizer sprays on storagequality of ‘Shampion’ apples. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 20–28.11. Lanauskas J., Kviklienė N. 2006. Effect of calcium foliar application on somefruit quality characteristics of ‘Sinap Orlovskij’ apple. Agronomy Research,4(1): 31–36.12. Lanauskas J., Kviklienė N. 2007. Kalcio trąšų įtaka ‘Sinap orlovskij’ obelų lapųir vaisių cheminei sudėčiai. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 101–106.13. Lanauskas J., Uselis N., Valiuškaitė A., Viškelis P. 2006. Effect of foliar and soilapplied fertilizers on strawberry healthiness, yield and berry quality. AgronomyResearch, 4: 247–250.14. Peryea F. J. 1994. Boron nutrition in deciduous tree fruit. In: A. Brooke Peterson,R. G. Stevens (ed.), Tree Fruit Nutrition. Good Fruit Grower. Washington,95–99.15. Švagždys S. 1983 a. Azoto, fosforo ir kalio trąšų įtaka obelų augimui ir derėjimui.Sodininkystė ir daržininkystė, 1: 67–74.16. Švagždys S. 1983 b. Vaismedžių mineralinės mitybos nustatymas lapų diagnostikosmetodu. Sodininkystė ir daržininkystė, 1: 75–82.17. Švagždys S. 1991. Obelų tręšimo boru įtaka vaisių derliui. Sodininkystė ir daržininkystė,10: 60–67.18. Švagždys S. 1993. Fosfogipsas obelims, augančioms šarminės ir rūgščios reakcijosdirvose. Sodininkystė ir daržininkystė, 12: 11–19.19. Švagždys S. 1995. Sunkieji metalai vaisiuose ir uogose. Sodininkystė ir daržininkystė,14: 29–38.20. Švagždys S. 1999. Žemaūgių obelų tręšimas azoto trąšomis. Sodininkystė ir daržininkystė,18(2): 16–24.21. Švagždys S., Viškelis P. 1999. Obelų mitybos ir vaisių kokybės tyrimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 18(2): 25–33.22. Švirinas S., Lanauskas J. 2000. Obelų sodo veisimas buvusio sodo vietoje.Sodininkystė ir daržininkystė, 19(1): 43–52.23. Tabataibaie S. J., Malakouti M. J. 1998. The effect of calcium on fruit firmnessand quality in Red Delicious apple. Soil and Water Journal, 12(1): 43–49.24. Tomala K. 1997. Effects of calcium sprays on storage quality of ‘Shampion’apples. Acta Horticulturae, 448: 59–66.25. Казаков И. В. 1994. Малина и ежевика. Колос, Москва.26. Радов А. С., Пустовой И. В., Корольков А. В. 1985. Практикум по агрохимии.Агропромиздат, Москва,124

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Investigation of fruit and berry plant nurtitionJ. LanauskasSummaryThe review presents results of fruit and berry plant nutrition experiments carried out atthe Lithuanian Institute of Horticulture during last two decades. Phosphogypsum increasedapple tree yield both in alkaline and acid soils. Phosphogypsum was recommended for orchardfertilizing as a source of calcium and sulphur. Foliar applied calcium fertilizers in theyears favourable for bitter pit development decreased apple bitter pit incidence during storage.For everbearing raspberries 90–120 kg ha -1 of nitrogen (N) and 130–180 kg ha -1 of potassium(K 2O) was recommended annually. Foliar applied iron fertilizers increased raspberry andstrawberry leaf iron content but did not effect plant growth and yield. Foliar applied complexfertilizers with micronutrients had not positive effect on strawberries grown in fertile soil.Nitrogen nutrition of apple trees was influenced by soil agrochemical composition.Apple trees of cv. ‘Vytenis’ on rootstock MM.106 grown in the soil rich with humushad optimal leaf nitrogen content whereas the ones in low humus soil suffered nitrogendeficiency. 100 kg ha -1 of nitrogen (N) applied annually improved growth, yield, fruitquality and increased leaf nitrogen content of nitrogen deficient apple trees on rootstock M.9.In ecological experiments it was established that apples from trees grown closeto the roads with heavy traffic had increased content of chromium and plumbum.They were accumulated in peel and central part of apple close to the seeds.Key words: fertilizers, apple trees, raspberries, strawberries, phosphogypsum, nitrogen,potassium, calcium, iron.125

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Vaisių kokybės optimizavimo tyrimaiNomeda KviklienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas n.kvikliene@lsdi.ltSiekiant užtikrinti kuo geresnę vaisių kokybę, 1996 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstitute (LSDI) pradėti optimalaus skynimo laiko nustatymo, o 2002 m. – užuomazgųretinimo tyrimai. Bandymuose vertinta įvairių užuomazgų retinimo būdų ir laiko įtakavaismedžių derėjimo pastovumui bei vaisių kokybei; palygintas skirtingų cheminių preparatų,naudotų užuomazgoms retinti, efektyvumas. Tirtos verslinės obelų veislės ‘Ligol’, ‘Lodel’,‘Alva’ ir ‘Šampion’. Atliekant vaisių kokybės tyrimus, vertinti nokstančių obuolių fiziologiniaiir biocheminiai rodikliai bei dinamika, nustatyta jų svarba ir ryšys su vaisių išsilaikymu.Paruoštos svarbiausių verslinių obelų veislių vaisių skynimo laiko nustatymo metodikos.Reikšminiai žodžiai: optimalus skynimo laikas, užuomazgų retinimas, vaisių kokybė.Įvadas. Vienas pagrindinių šiuolaikiniams intensyviems sodams keliamų reikalavimųyra tas, kad jie kasmet duotų gausų ir geros kokybės derlių. Vaisių kokybė yraplati sąvoka, kurią apibūdina daug rodiklių ir visiems jiems daro įtaką aplinka, t. y.jie priklauso nuo agroklimato sąlygų. Visos agrotechnikos priemonės taip pat vienaipar kitaip sąlygoja vaisių kokybę. Laiku bei tinkamai jas naudojant, galima gautitikrai geros kokybės obuolių derlių. Būsimų vaisių kokybe reikia pradėti rūpintis jauvegetacijos pradžioje. Žinoma, kad iki vaisių išauga tik 5–10 % žiedų (Kudriaviec,1987), vadinasi labai gausaus žydėjimo metais obelys maisto ir energines medžiagasnaudoja neproduktyviai, nes daugiausia jų sunaudojama būtent žiediniams pumpuramssukrauti, žydėjimui ir jaunų užuomazgų sėkloms auginti. Todėl tokiais metaisdėl neproduktyvaus maisto medžiagų panaudojimo vaisiai užauga smulkūs, prastainusispalvinę. Tuo tarpu kitais metais vaismedžiai dera negausiai arba iš viso nedera.Pramečiavimas buvo tiriamas jau praėjusio amžiaus pradžioje, įvairiose institucijoseišvedamos įvairios teorijos, aiškinančios periodinio derėjimo priežastis. Vieni tyrėjaiaiškino, kad tai priklauso nuo gausios ir nesubalansuotos mitybos, vėliau buvo siūlomaatkreipti dėmesį į natūralius augimo reguliatorius – fitohormonus, jų įtaką maistomedžiagų metabolizmui ir pasiskirstymui. Lietuvoje šia tematika XX a. devintajamedešimtmetyje daug dirbo A. Čialkienė. Savo darbuose mokslininkė tyrė lapų ir vaisiųkiekio santykio reikšmę, aprūpinant maisto medžiagomis vaisius ir besiformuojančiusžiedinius pumpurus.Viena iš agrotechnikos priemonių, užtikrinančių ne tik geresnės kokybės vaisiųišauginimą, bet ir mažinančių vaismedžių pramečiavimą, yra žiedų ir užuomazgų127

etinimas (Tromp, 2000; Szot, 2000). Tai sunkus ir reikalaujantis daug žinių apiekiekvieną konkrečią veislę darbas. Tuo tikslu įvairiose šalyse atliekama daug užuomazgųretinimo bandymų (Bertschinger, Stadler, 1997; Czynczyk ir kt., 2001; Tyburskiir kt., 2003; Kvikliene, Kviklys, 2005). Ieškoma pigių ir nesudėtingų cheminių priemonių,kurios pažeidžia žiedus ir skatina jaunų užuomazgų kritimą. Cheminiai preparatai,kurie buvo labai populiarūs prieš dešimtmetį, dėl savo toksiškumo ar didelių kainųyra keičiami naujesniais, mažiau kenksmingais aplinkai (Webster, 2002; Greene ir kt.,2002). Todėl labai svarbu kiekvienai veislei nustatyti optimalius jų naudojimo terminusir koncentracijas. LSDI užuomazgų retinimo bandymai atnaujinti 2002 m. Bandymuosetiriama cheminio ir rankinio užuomazgų retinimo laiko ir intensyvumo įtaka skirtingųveislių obelų derliui, vaisių kokybei ir derėjimo pastovumui. Užuomazgas retinantcheminiu būdu, yra naudojamos skirtingos pagal cheminę prigimtį ir fiziologinį poveikįcheminės medžiagos.Kita grupė tyrimų, kurių tikslas – užtikrinti geresnę vaisių kokybę, yra optimaliosskynimo brandos nustatymas. Optimalus skynimo laikas – vienas pagrindinių veiksniųilgalaikiam ir kokybiškam obuolių išsilaikymui. Net ir pačios moderniausios laikymosąlygos bei prekinio paruošimo technologijos neužtikrins optimalaus išsilaikymo, jeigunebus atsižvelgta į vaisiuose vykstančius gyvybinius procesus, jų priklausomybę nuoaplinkos veiksnių ir sunokimo lygio. Per anksti nuskinti vaisiai neįgauna būdingos veisleispalvos, skonio, aromato, dėl ko labai suprastėja jų prekinės savybės. Laikymo metutokie vaisiai pūna mažiau, tačiau, esant nevisiškai susiformavusiam odelės vaškiniamsluoksniui, didesni natūralūs masės nuostoliai dėl transpiracijos, be to, saugyklose galipasireikšti tokie negalavimai kaip minkštimo parudavimas apie sėklalizdžius ar odelėsbei minkštimo parudavimas. Per vėlai nuskinti vaisiai yra netransportabilūs, jautresnižemoms temperatūroms, grybiniams puviniams. Institute šia tematika buvo dirbamadar tarybiniais laikais su tuo metu populiarioms veislėms ‘Uelsi’, ‘Telissare’ ir kt. Podidesnės pertraukos darbai buvo atnaujinti 1996 m. Buvo dirbama su obelų veislėmis‘Auksis’, ‘Lobo’, ‘Noris’. Vėliau bandymai tęsiami su šiuolaikiniuose intensyviuosesoduose populiariomis veislėmis ‘Ligol’, ‘Lodel’, ‘Šampion’, ‘Alva’. Atnaujintuosedarbuose vaisių sunokimo brandai apibūdinti imta taikyti Streifo indeksą (Streif, 1996).Tai vienas iš pastoviausių rodiklių, apibūdinančių vaisių sunokimo brandą. Sunokimoindeksas apskaičiuojamas pagal formulę, remiantis trimis rodikliais: minkštimo tvirtumu,tirpių sausųjų medžiagų kiekiu ir krakmolo susiskaidymo laipsniu. Vaisiamsnokstant sunokimo indekso reikšmė mažėja. Šis rodiklis labai tiksliai apibūdina vaisiųsunokimo lygį ir mažai kinta nuo aplinkos veiksnių. Jis plačiai naudojamas daugelyješalių (Streif and Bufler, 1990; Jager ir kt., 1996; Meresh ir kt., 1996; Zude-Sasse ir kt.,2001).Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Užuomazgų retinimo bandymai.Bandymai vykdyti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 2002–2007 m.Tirtos ‘Lodel’, ‘Ligol’, ‘Alva’ ir ‘Šampion’ veislių obelys su M.26 poskiepiu.Vaismedžių sodinimo schema 4 × 2 m. Žiedai ir užuomazgos retinti visiško žydėjimometu (prasiskleidus 90 % žiedų), žydėjimo pabaigoje (nukritus 90 % vainiklapių) ir kaiužuomazgų dydis 10–12 mm. Retinant rankomis, buvo paliekama po 1 ar 2 užuomazgasžiedyne. Kontrolinio varianto obelų užuomazgos nebuvo retintos. Užuomazgas retinantcheminiu būdu, buvo naudota: Pomonit R 10 (10 % alfanaftilacto rūgšties kalio druska;128

„Organica“, Lenkija); ATS (98–100 % amonio tiosulfatas, CMF Belgija); karbamidas(46,2 % azoto trąša, „Achema“, Lietuva); Paturyl 10 SL (10 % BA, „Reanal“, Vengrija);Cerone 480SL (480 g l -1 etafono, BASF, Lietuva), Bioprzerzedazacz 060 SL (50 g l -16-benzilaminopurino ir 10 g l -1 alfanaftilacto rūgštis, „Agropak“, Lenkija).Tyrimo apskaitų ir stebėjimo duomenys: žydėjimo gausumas vertintasbalais (1 balas – obelys nežydi, 10 – labai gausus žydėjimas); žiedai ir žiedynaiskaičiuoti 2 kartus, pirmą kartą prieš retinimą, antrą kartą – po birželinio užuomazgųkritimo; obuolių derlius iš vaismedžio, vnt. ir kg; produktyvumas, kg cm -2 ,vnt. cm -2 ; vidutinė vaisiaus masė, g; vaisiaus skersmuo, mm, kalibruojant 100 vaisių.Optimalaus skynimo laiko nustatymo tyrimai. Tyrimai buvo atliekami1996–2006 m. LSDI soduose. Tirtos veislių ‘Auksis’, ‘Lobo’, ‘Noris’ (su M.106 poskiepiu)‘Ligol’, ‘Lodel’, ‘Šampion’ ir ‘Alva’ (su M.26 poskiepiu) obelys. Vaisių kokybėpradėta vertinti 2–3 savaitės iki numatomo optimalaus obuolių skynimo ir baigta 2–3savaitės po jo. Iš viso vaisiai skinti penkis kartus. Kas savaitę analizuota vaisių spalva,vidutinė vaisiaus masė, minkštimo tvirtumas, krakmolo susiskaidymas, tirpios sausosiosmedžiagos, kvėpavimo intensyvumas. Vaisių sunokimo indeksas apskaičiuotaspagal formulę: F/RS, kur F – minkštimo tvirtumas, R – tirpios sausosios medžiagos, S –krakmolo susiskaidymas. Nustatyta gausiausio žydėjimo pabaiga, kai nukrenta 50 %žiedų, ir užfiksuota T fazė, kai jaunų vaisių užuomazgos dar neturi vaiskočio duburėlio.Bandymo variantai kartoti keturis kartus. Kiekviename pakartojime nuo 4–5medžių iš įvairių vainiko pusių skinta po 10 vaisių laboratoriniams matavimams.Vaisių išsilaikymui nustatyti iš kiekvieno varianto imta po 100 obuolių. Laikymometu matuotas minkštimo tvirtumas, biocheminė vaisių sudėtis, natūraliosios masėsnuostoliai bei masės nuostoliai dėl puvinių ir fiziologinių ligų. Laikymo metu vaisiųkokybė vertinta tris ar keturis kartus.Bandymų duomenys apdoroti dispersinės analizės būdu, naudojant kompiuterinęprogramą „Anova“.Rezultatai. Užuomazgų retinimo tyrimai. Retinimo laiko įtaka vaisiųkokybei. Žydėjimo metu panaudotų priemonių efektyvumas atskirais tyrimų metaisskyrėsi ir priklausė nuo veislės. Bandyme su ‘Alva’ veisle žiedų retinimas visiškožydėjimo metu visais tyrimų metais buvo neefektyvi priemonė vaisių kokybei gerinti.Tuo tarpu bandymuose su ‘Ligol’ ir ‘Lodel’ žiedų retinimas atskiruose variantuosedavė teigiamų rezultatų tik 2005 m. Palyginus atskirų priemonių efektyvumą, nustatyta,kad geriausia žydėjimo metu naudoti 1,5–2 % ATS. Nors statistiškai esminiaibandymų rezultatai buvo gauti tik vienais metais, tačiau bandymų rezultatai visadabuvo teigiami, ko negalima pasakyti apie karbamido efektyvumą, kuris veikia taippat kaip ATS. Žiedų retinimui panaudojus 3–4 % karbamido tirpalą, net ir nukrituspakankamam kiekiui užuomazgų, atskirais metais vaisiai užaugdavo labai smulkūs(Kviklienė, 2007).Žydėjimo pabaigoje užuomazgų retinimui panaudotos priemonės buvo gerokaiefektyvesnės už naudotas žydėjimo metu. Tuo laiku dažniausiai patys stipriausi žiedaijau būna užsimezgę, todėl užuomazgoms retinti buvo naudojamos priemonės, kuriosskatina jaunų užuomazgų kritimą. Bandymuose su ‘Ligol’ ir ‘Lodel’ veislėmis visaistyrimų metais visi panaudoti šiuo tarpsniu preparatai buvo efektyvūs. Daugiausiaužuomazgų nukrito retinimui panaudojus preparatą Pomonit R 10 mišiniuose su129

Cerone ar Paturyl. Šiuose variantuose vaisiai užaugo didžiausi. Optimaliu šioje grupėjereikėtų laikyti tą variantą, kur obelys buvo apipurkštos 0,02 % Pomonit R 10 ir 1,5 %karbamido mišiniu. Šiame variante užfiksuotas ne toks didelis derliaus sumažėjimas,o vidutinė vaisių masė visais tyrimų metais buvo 20–36 % didesnė nei nuo neretintųvaismedžių. Bandyme su ‘Alva’ veisle užuomazgoms retinti panaudotų priemoniųefektyvumas tyrimų metais labai skyrėsi, o 2005 m. visi panaudoti preparatai žydėjimopabaigoje buvo neefektyvūs.10–12 mm dydžio užuomazgų retinimo efektyvumas gerokai mažesnis, palygintisu retinimu žydėjimo pabaigoje. Visų panaudotų preparatų efektyvumas labai priklausėnuo tyrimų metų ir nuo veislės.Užuomazgų retinimo rankomis ir cheminiais preparatais palyginimas.Retinimo rankomis efektyvumas priklausė nuo atlikto darbo laiko irintensyvumo. Didžiausi ir geriausios kokybės obuoliai užaugo, išretinus užuomazgasžydėjimo metu ar jau pabaigoje. Tačiau daugiau ekstra klasės vaisių subrendo,kai buvo retinta žydėjimo pabaigoje. Užuomazgų retinimas vėlyvesniais terminaisvisais tyrimų metais buvo mažiau efektyvus. Vertinant retinimo intensyvumoįtaką vaisių kokybei, nustatyta, kad, nepaisant retinimo laiko, palikus vieną žiedąar užuomazgą žiedyne, užauga didesnės masės vaisiai. O štai, palikus 2 užuomazgasžiedyne, vaisių masės skirtumai buvo neesminiai. Tačiau, retinant rankomis‘Ligol’ veislės vaismedžių užuomazgas vidutinio gausumo derėjimo metais žiedynegalima palikti dvi užuomazgas, nes labai dažnai šios veislės obuoliai užaugaper stambūs. Palyginus cheminio ir rankinio retinimo efektyvumą, išryškėjotokia tendencija, kad, nors po cheminių preparatų panaudojimo nukrenta pakankamaidaug užuomazgų, ne visada pagerėja vaisių kokybė, tuo tarpu retinant rankomis,visais tyrimų metais visuose bandymuose vaisiai užaugo geresnės kokybės.Be to, nustatyta, kad retinant rankomis vaisiai visada užauga geriau nusispalvinę.Skynimo laiko nustatymo kriterijų įvertinimas. Kalendoriniaiterminai. Tiksliausiai nustatyti skynimo laiką pagal kalendorinius terminus galima‘Norio’ veislės obuoliams. Dienų skaičius nuo žydėjimo pabaigos iki optimalausskynimo laiko svyruoja tik penkių dienų ribose (134–139 dienos). Numatytioptimalų šios veislės obuolių skynimo laiką pagal T fazę galima vienos dienostikslumu (121–122 dienos). Kitų veislių šie rodikliai svyravo didesnėse ribose.Fiziologiniai vaisių pokyčiai. Nokstančių obuolių kvėpavimo intensyvumodinamika buvo panaši visų veislių. Tirtų veislių obuolių kvėpavimo intensyvumaspasiekia maksimumą trečio ar ketvirto skynimo metu, po ko fiksuojamas staigusvaisių kvėpavimo sulėtėjimas.Biofiziniai ir biocheminiai vaisių kokybės pasikeitimai. Vaisiųkokybės rodikliai nokimo metu priklausė nuo veislės, derėjimo gausumo ir augimosąlygų. Tačiau jų dinamika buvo panaši visais tyrimų metais ir priklausėtik nuo veislės savybių. Daugiamečių tyrimų duomenimis, per penkias savaitesnokstančių obuolių masė padidėja 16–30 %, o nusispalvinimas pagerėa 27–42 %.Nokimo metu vaisiai tampa 14–26 % minkštesni. Tirtų veislių grupėje kiečiausibuvo ‘Alva’ ir ‘Lodel’ obuoliai. Net ir paskutinio skynimo metu šių vaisių minkštimotvirtumas buvo per 8 kg cm -2 . Vaisių krakmolo hidrolizės dinamika buvo panašivisų veislių. Didesniu krakmolo hidrolizės intensyvumu išsiskyrė tik ‘Alva’ ir‘Norio‘ veislės. Paskutinio skynimo metu šių veislių vaisių minkštime krakmolo130

uvo tik likučiai. Lėčiausiai krakmolas hidrolizavosi ‘Lodel’ ir ‘Lobo’ vaisiuose.Obuoliams nokstant, keitėsi ir kiti cheminės sudėties rodikliai – tirpių sausųjų medžiagųir bendro cukraus kiekis, rūgštumas,vitamino C kiekis (Kviklienė, 2000).Sunokimo indeksas. Nokimo metu sunokimo indekso reikšmė mažėja.‘Auksio’ veislės vaisiai buvo geriausios prekinės išvaizdos ir geriausiai laikėsi, kaiskinant jų sunokimo indekso reikšmė svyravo tarp 0,13 ir 0,16, ‘Lobo’ – 0,19–0,21,‘Norio’ – 0,07–0,08, o ‘Ligol’, ‘Lodel’ ir ‘Alva’ – 0,09–0,10 (Kvikliene ir kt., 2006).Skynimo laikas ir vaisių išsilaikymas. Laikymo pabaigoje vaisių kietumaspriklauso nuo veislės ir skynimo laiko. Vėliau nuskinti obuoliai laikymo pabaigojebuvo minkštesni už nuskintus anksčiau. Ypač ryški skynimo laiko įtaka nustatytabandyme su ‘Lodel’ ir ‘Lobo’ veislėmis. Paskutiniu terminu nuskinti obuoliai buvo išesmės minkštesni už nuskintus savaitę anksčiau. Esminių skirtumų tarp skynimo laikoir tirpių sausųjų medžiagų laikymo metu nenustatyta. Tik optimaliu laiku nuskintuoseveislių ‘Auksis’ ir vėliausiais terminais ‘Alva’ vaisiuose tirpių sausųjų medžiagų laikymopabaigoje buvo daugiau. Didžiausi natūralios masės nuostoliai buvo tiek per anksti,tiek per vėlai nuskintų vaisių. Mažiausi nuostoliai – optimaliu laiku skintų vaisių. Tuotarpu nuostoliai dėl grybinių ligų ir susirgimų didėjo vėlinant skynimo laiką. Suvėlinusdviem savaitėmis obuolių skynimą, laikymo pabaigoje veislės ‘Auksis’ vaisių nuostoliaidėl puvinių buvo 80 %, ‘Lobo’ – 68 %, ‘Noris’ – 21 %, o ‘Lodel’ – net 300 %didesni. Bandyme su ‘Alva’ veisle masės nuostolių dėl grybinių susirgimų dydis nuoskynimo laiko nepriklausė. Be to, šios veislės vaisiai laikymo metu puvo mažiausiai.Degustacijų metu buvo įvertinta vaisių prekinė išvaizda ir skonio savybės. Peranksti nuskinti vaisiai buvo gerokai apvytę. Geriausia prekine išvaizda pasižymėjovėlesniais terminais nuskinti vaisiai, tačiau jų skonis buvo prastesnis. ‘Alva’ veislėsobuoliai turėjo vyno prieskonį. Kitų veislių paskutinių skynimų obuoliai buvo pernokę.Po šešių mėnesių laikymo visų veislių vaisiai geriausiai atrodė ir pasižymėjo geriausiuskoniu nuskinti savaitė prieš klimakterinį maksimumą.Aptarimas. Užuomazgų retinimo tyrimai. Bandymuose buvo nustatyta, kadpo birželinio užuomazgų kritimo ant vaismedžių nuo pradinio žiedų skaičiaus lieka18–23 % užuomazgų. Tuo tarpu mokslinėje literatūroje nurodoma, kad vaisius subrandinatik 5–10 % žiedų (Kudriaviec, 1987). Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad dėl perdidelio likusių užuomazgų kiekio gali subręsti daugiau smulkių vaisių. Apibendrinusvisus tyrimų rezultatus, nustatyta, kad vaisiaus masė bei stambių vaisių dalis nuobendro derliaus labai priklauso nuo užmezgimo lygio, likusių užuomazgų kiekio beivaismedžių produktyvumo. Šie rodikliai savo ruožtu priklauso nuo retinimo laiko irpanaudotų cheminių preparatų efektyvumo. Daugiau užuomazgų nukrenta, kai retinamažydėjimo pabaigoje. Priklausomai nuo panaudotų cheminių preparatų, ant vaismedžiųnuo pradinio žiedų kiekio lieka 3–12 % užuomazgų, o vaismedžių produktyvumo rodiklisbūna mažesnis už vienetą. Šie veiksniai ir nulemia geresnę vaisių kokybę skynimometu. Efektyviausiai užuomazgos retinosi, obelis apipurškus Pomonit Super 050 SLir Cerone 480 SL mišiniu. Tačiau derlius šiame variante sumažėja daugiau nei 50 %.Todėl optimaliais šioje grupėje reikėtų laikyti tuos variantus, kur užfiksuotas ne toksdidelis derliaus sumažėjimas, o vidutinė vaisiaus masė iš esmės didesnė nei skintųnuo neretintų vaismedžių. Tokie rezultatai gauti obelis apipurškus 0,025 % PomonitSuper 050 SL ir 1,5 % karbamido mišiniu. Žydėjimo metu panaudoti preparatai buvo131

mažiau efektyvūs. Kiekvienais metais išryškėdavo vis kito preparato efektyvumas.Tai patvirtina daugelio tyrėjų teiginį, kad kiekvieno preparato efektyvumas priklausone tik nuo purškimo sąlygų, bet ir nuo konkrečios veislės (Basak, 2002; Janoudi irFlore, 2005; Webster, 2002). 10–12 mm dydžio užuomazgos retinamos preparatais,kurių veiklioji medžiaga yra benziladeninai. Literatūroje nurodoma, kad ši medžiagaskatina vaisių stambėjimą (Basak, 2002), tačiau mūsų bandymuose preparatų, sudarytųbenziladeninų pagrindu, efektyvumas atskirais metais skyrėsi ir priklausė nuoveislės. Buvo pastebėta, kad, vėlinant retinimo laiką, sumažėja ir retinimo rankomisefektyvumas. Apie tai, kad suvėlinus retinimo laiką, mažėja jo efektyvumas, rašo ir kitityrėjai (Basak, 2002; Webster, 2002; Kviklienė ir Kviklys, 2005). Apibendrinant LSDIatliekamų tyrimų rezultatus, reikia konstatuoti, kad užuomazgų retinimas yra būtinatechnologinė priemonė vaisių kokybei pagerinti, tačiau Lietuvos agroklimato sąlygomis,nors ir naudojant tuos pačius preparatus, retinimo efektyvumas įvairuoja. Šiuometu pasaulyje kuriami retinimo efektyvumo prognozavimo modeliai, atsižvelgiant įangliavandenių sintezę ar užuomazgų augimo dinamiką. Panašius modelius tikimasipritaikyti ir Lietuvoje, atsižvelgiant į veislių specifiką ir sodo intensyvumą.Optimalaus skynimo laiko nustatymo tyrimai. Vaisiams nokstant, keičiasivisi jų kokybės rodikliai. Vėliau nuskinti obuoliai yra stambesni, geriau nusispalvinę,vaisių sultyse rasta daugiau tirpių sausųjų medžiagų. Nors obuolių dydis irspalva nėra patys svarbiausi kokybės rodikliai sunokimo lygiui apibūdinti, tačiau optimaliosskynimo brandos vaisiai turi būti būdingo tai veislei dydžio ir tinkamai nusispalvinę(Casals ir kt., 2006). Be to, būtina atsižvelgti į konkrečios veislės kokybėsrodiklių dinamiką nokimo metu. LSDI atliktuose tyrimuose daugelio veislių esminiaivaisių masės ir spalvos pasikeitimai užfiksuoti per paskutines tyrimų savaites. Todėllabai svarbu nepaankstinti šių veislių obuolių skynimo, nes prastai nusispalvinę jieyra ne tik blogesnės prekinės išvaizdos, bet ir daug prastesnio skonio (Czynczyk irBielicki, 2002 ). Negalima ir suvėlinti vaisių skynimo, nes nokdami obuoliai dėlpektinų hidrolizės minkštėja. Nuo minkštimo tvirtumo labai priklauso geras vaisiųlaikymasis (Ingle ir kt., 2000; Yong Soo ir kt., 1998), todėl būtina nuolat stebėti šį rodiklį.Ypač tai aktualu ‘Auksio’, ‘Lobo‘ ir ‘Norio’ veislių obuoliams, kurie priklausominkštesnių vaisių grupei. Gana tiksliai vaisių sunokimo lygį galima nustatyti pagalkrakmolo kiekį vaisių sultyse. Mūsų bandymuose šis rodiklis labai mažai priklausėnuo agrometeorologinių sąlygų. Apie šio rodiklio svarbą, nustatant vaisių sunokimolygį, rašo ir kiti autoriai (Peirs ir kt., 2002; Brookfield ir kt., 1997). Tiksliausiai vaisiųsunokimo lygį apibūdina Streifo indeksas, kuris, jungdamas pagrindinius sunokimorodiklius, iš dalies niveliuoja agrometeorologinių sąlygų įtaką kokybės rodikliams.Atliekant vaisių kokybės tyrimus, įvertinti nokstančių obuolių fiziologiniai irbiocheminiai rodikliai bei dinamika, nustatyta jų svarba ir ryšys su vaisių išsilaikymu.Paruoštos svarbiausių verslinių veislių obelų skynimo laiko nustatymo metodikos.Išvados. 1. Siekiant išauginti Lietuvoje pagrindinių verslinių obelų veisliųgeros kokybės vaisius ir sumažinti pramečiavimą, būtina retinti užuomazgas. Pagalkiekvienos veislės ypatumus reikia nustatyti optimalų retinimo laiką, preparatą ir jokoncentraciją.132

2. Siekiant nustatyti obuolių sunokimo lygį ir optimalų jų skynimo laiką, būtinadaugiamečiais stebėjimais įvertinti vaisiuose vykstančius fiziologinius, biofiziniusir biocheminius procesus bei jų priklausomybę nuo agroklimato sąlygų. Kiekvienaiveislei reikia apskaičiuoti sunokimo indeksą.Gauta 2008-07-17Parengta spausdinti 2008-08-07Literatūra1. Basak A. 2002. Use of benzyladenine, endothall and ammonium thiosulfate forfruilet thinning in some apple cultivars. Acta Horticulturae, 517: 217–225.2. Bertschinger L., Stadler W. 1997. Thinning time of Boskoop. Obst- und Weinbau.133(22): 556–558.3. Brookfield P., Murphy P., Harker R., MacRae E. 1997. Starch degradation andstarch pattern indices; interpretation and relation to maturity. Postharvest Biologyand Technology, 11(1): 23–30.4. Casals M., Bonany J., Carbo J., Alegre S., Iglesias I., Molina D., Casero T.Recasens I. 2006. Establishment of criterion to determine the optimal harvestdate of ‘Gala’ apples based on consumer preferences. Journal of Fruit andOrnamental Plant Research, 15: 53–63.5. Czynczyk A., Bielicki P. 2002. Ten-year results of growing the apple cultivar‘Ligol’ in Poland. Sodininkystė ir daržininkystė, 21(4): 12–21.6. Czynczyk A., Treder W., Keller J., Kielkiewicz M. 2001. Wplyw liczby zawiazkowna drzewach odmiany ‘Lobo’na M.9 na jakosc owocow i przemienosc owocowania.Zeszyty Naukowe Institutu Sadownictwa i Kwiaciarstwa, 9: 161–166.7. Ingle M., Souza M. C., Townsend E. C. 2000. Fruit characteristic of ‘York’ applesduring development and after storage. HortScience, 35(1): 95–98.8. Jager A., Roelofs F. P. M. M., Westerweele K., Lieshaut J. 1996. Optimum harvestdate of apples for direct consumption and for prolonged storage. AnnualReport. Wilhelminedorp Fruit Research Station, 83–85.9. Janoudi A., Flore J. 2005. Application of ammonium thiosulfate for blossomthinning in apples. Scientia Horticulturae, 104(2): 161–168.10. Kviklienė N. 2000. Nokstančių obuolių kokybės kitimas. Sodininkystė ir daržininkystė.19(1): 33–42.11. Kviklienė N. 2007. Cheminio užuomazgų retinimo įtaka ‘Lodel’ obelų vaisiųkokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 22–28.12. Kvikliene N., Kviklys D. 2005. Crop load determination for apple cv. ‘Ligol’.Fruit Growing, 17(2): 77–80.13. Kviklienė N., Kviklys D., Viškelis P. 2006. Changes in fruit quality during ripeningand storage in the apple cultivar ‘Auksis’. Journal of Fruit and OrnamentalPlant Research, 14: 195–206.14. Meresh P., Sass P., Lovasz T. 1996. Evaluation of harvest indexes of apples growingin Hungary. The Postharvest Treatment of Fruit and Vegetables. Cost 94.East Malling, 53–60.133

15. Peirs A., Scheerlinck N., Perez A. B., Jancsok P., Nicolai B. M. 2002. Uncertaintyanalysis and modelling of the starch index during apple fruit maturation.Postharvest Biology and Technology, 26: 199–207.16. Streif J. 1996. Optimum harvest date for different apples cultivars in the‘Bodensee’ area. The Postharvest Treatment of Fruit and Vegetables. Cost 94.East Malling, 15–20.17. Streif J., Bufler G. 1990. Physiological ripening parameters at optimum pickingdate off different apple varieties. Abstracts of Contributed Papers. XXIIIInternational Horticulture Congress. Firenze.18. Tyburski M. S., Wazbinska J., Golaszewski J. 2003. Effect of different thinningmethods of fruit sets on fruit setting and yield of apple cultivars ‘Lobo’ and‘Spartan’. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 47–5.19. Webster T. 2002. Current approved thinning strategies for apples and pears andrecent thinning research trials in Europe. The Compact Fruit Tree, 35(3): 73–76.20. Yong Soo H., Yong-Pil Ch., YacChang L. 1998. Influence of harvest date andpostharvest treatments on fruit quality during storage and simulated marketingin ‘Fuji’ apples. Journal of the Korean Society for Horticulturae Science,39(5): 574–578.21. Zude-Sasse M., Herold B., Geyer M., Huyskens-Keil S. 2001. Influence of maturitystage on physical properties in apple. Acta Horticulturae, 553: 109–110.22. Кудрявец Р. П. 1987. Продуктивность яблони. Агропромиздат, Мocквa.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Research on fruit quality optimizationN. KviklienėSummaryIn 1996 at the Lithuanian Institute of Horticulture there were conducted fruitlet thinningtrials and in 2002 – the trials of determination of optimum harvest date in order toensure the highest apple fruit quality. The aim of investigations was to estimate the influenceof thinning time and various chemicals on apple fruit quality and alternate bearing.Four apple cultivars ‘Ligol’‚‘Lodel’, ‘Alva’ and ‘Shampion’ on M.26 rootstock weretested. There were investigated physiological and biochemical changes during maturationperiod. The effect of apple maturity on fruit quality and storage ability was investigated too.Key words: fruitlet thinning, fruit quality, optimum harvest date.134

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Pakartotinio obelų sodų veisimo biologiniai irtechnologiniai aspektai LietuvojeJuozas Lanauskas, Darius Kviklys, Jurga SakalauskaitėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas j.lanauskas@lsdi.ltStraipsnyje apžvelgiami obelų sodų kaitos (kitų obelų auginimo toje pačioje vietoje)tyrimai, atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI) 1990–2007 m.Nustatyta, kad obelų daigynų ir sodų sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiai yra gentiškainualinti. Daigynuose dirvos gentinis nualinimas yra stipresnis, o soduose silpnesnis. Išaugančių obelų šaknų zonos paimtuose dirvožemio ėminiuose išskirtos kelios mikromicetųrūšys tam tikromis sąlygomis gali gaminti fitotoksinus. Dirvožemyje rasta Verticillium dahliaerūšis gali gaminti toksinus ir būti šaknų maceracijos bei puvinių priežastis. Trąšų poveikiotyrimai parodė, kad prastesnis vaismedžių augimas pakartotinai įveistuose soduose su pagrindiniųmitybos elementų trūkumu nesietinas. Trąšos veiksmingesnės buvo tais atvejais,kai sodo dirvožemiuose mitybos elementų buvo mažiau. Žemių pakeitimo sodinimo duobėseteigiamas poveikis buvo juntamas tik jauniems vaismedžiams. Teigiamos įtakos obelų augimuiir derėjimui turėjo dirvožemio dezinfekcija formalinu. Vienkartiniai durpių ar mėšlo priedaisodinimo duobėse, gilus dirvos arimas ar sodinimo duobių iškasimas iš rudens akivaizdausteigiamo poveikio nedavė. Tirti poskiepiai ir poskiepių bei veislių deriniai skirtingai reagavoį dirvos nualinimą. Įvertinus biometrinių rodiklių visumą, nustatyta, kad nualintoje dirvojejautriausi buvo obelų sodinukai su P 59 ir P 60 poskiepiais. Fotosintezės pigmentų (chlorofiloa, b ir karotinoidų) sintezė nualintoje dirvoje labiausiai sutriko sėklinio, B.118, P 60 ir P 59poskiepių lapuose.Reikšminiai žodžiai: gentinis dirvų nualinimas, obelys, trąšos, dezinfekcija, mikromicetai,poskiepiai, fotosintezės pigmentai.Įvadas. Toje pačioje vietoje vėl pasodintos obelys gali prasčiau augti dėl gentiniodirvos nualinimo (Švirinas, 1990), vadinamojo dirvos nuovargio (Отто, Винклер,1981) arba specifinės obelų persodinimo ligos (Savory, 1966; Hoestra, 1968).Pakartotinio vaismedžių auginimo nesėkmės žinomos gana seniai. Apie jas darXIX amžiuje Lucas ir Medicus (1886, cit. pagal Мороз, 1990) yra rašę sodininkystėsvadovėlyje, nurodydami, kad tai atsitinka, jei, atsodinant vaismedžius anksčiau augusiųjųvietoje, kruopščiai neparuošiama dirva. Ypač aktualūs gentinio dirvų nualinimopadariniai tapo išplėtojus verslinę sodininkystę. 1957 m. Olandijos vaisių augintojųorganizacija kreipėsi į savo šalies Augalų apsaugos tarnybą dėl reiškinių, su kuriaistenka susidurti pakartotinai veisiant sodus (Hoestra, 1968). Tai paskatino toje šalyje135

sukurti plačią sodokaitos tyrimų programą. Panašūs darbai buvo pradėti Anglijoje,Vokietijoje, Belgijoje, Vengrijoje.Ryškiausia gentinio dirvų nualinimo išraiška ir pasekmė – sulėtėjęs vaismedžiųūglių augimas. Esant labai stipriam gentiniam dirvos nualinimui, ūgliai gali visiškainustoti augti ir likti skrotelės tarpsnio. Dėl nepakankamo augumo sumažėja ir derlius.Nualintoje dirvoje atsiranda vaismedžių šaknų pakitimų: jos silpniau auga, smulkiosaktyviosios šaknelės paruduoja. Ryškiausiai nualinimo padariniai pastebimi pirmaisiaismetais po pasodinimo, o po 2 ar 3 metų augimas dažnai pagerėja (Colbran, 1970).Esant labai stipriam gentiniam dirvos nualinimui bei nepalankioms aplinkos sąlygoms,vaismedžiai gali visai sunykti (Отто, Винклер, 1981). Manoma, kad šiuos reiškiniusgali sukelti per mažas maisto medžiagų kiekis dirvoje, pablogėjusios dirvožemio fizinėssavybės, toksinai, žalingi dirvos organizmai (Отто, Винклер, 1981; Szczygieł,1988; Manici ir kt., 2003). Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skiriama toksinųir žalingų dirvos organizmų poveikio analizei.Gentinis dirvų nualinimas skirtingomis agroklimato sąlygomis pasireiškia nevienodai.Yra tokių sodininkystes rajonų, kur šis reiškinys iš viso neaktualus (Hoestra,1968; Pieniązek, 1988; Фулга, Даду, 1991). Daugelyje Olandijos provincijų net 60 %sodų dirvų gentiškai nualintos (Hoestra, 1968). Belgijoje ir Anglijoje šis reiškinysbūdingas 50 % tirtų sodų (Szczygiel, 1988). Panaši padėtis ir kaimyninėje Lenkijoje.A. Szczygieł ir A. L. Zepp (1993) nurodo, kad iš 121 tirto atvejo 51,2 % sodo dirvųbuvo gentiškai nualintos.Lietuvoje obelų sodų kaitos klausimus 1979 m. tyrinėti pradėjo S. Švirinas.1979–1982 m. LSDI jis ištyrė įvairių trąšų poveikį obelų sėjinukams (Švirinas, 1990).Buvo nustatyta, kad gentiškai nualintose dirvose sėjinukai gerai auga, kai į vegetacinįindą su 10 kg žemės įmaišoma 3,3 g amonio salietros, 16 g amofoso ir 3,3 g kaliochlorido (2,1 g N, 8 g P 2O 5ir 1,8 g K 2O). Tyrimai parodė, kad daugelio mūsų šaliessodų sterilizuotame dirvožemyje obelų sėjinukai užaugo 1,5–4 kartus aukštesni negunesterilizuotame. Sėjinukai, augusieji NPK trąšų mišiniu patręštoje dirvoje, vegetacijospabaigoje aukščiu beveik prilygo sėjinukams sterilizuotoje dirvoje. Kaip šio tyrimotąsa vėliau buvo pradėti kiti bandymai, sukurta atskira sodokaitos tyrimų programa.Darbo tikslas – apibendrinti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituteatliktus pakartotinio obelų sodų veisimo tyrimus.Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Tyrinėjant pakartotinio obelų sodų veisimoklausimus, buvo vykdomi laboratoriniai, vegetaciniai ir lauko bandymai.Laboratoriniais tyrimais buvo ištirti kai kurie mikrobiologiniai ir fiziologiniaigentinio dirvų nualinimo aspektai (Lanauskas ir kt., 1997; Sakalauskaitė ir kt., 2007).Vegetaciniais bandymais įvertintas gentinis dirvų nualinimas daigynuose ir soduose.Juose buvo tiriama terminės dirvožemio dezinfekcijos ir trąšų įtaka obelų sėjinukųaugimui (Lanauskas, 2001). Atliekant lauko bandymus ištirta trąšų, dirvos paruošimo,žemių pakeitimo sodinimo duobėse ir dirvožemio cheminės dezinfekcijos įtaka pakartotinaiauginamoms obelims, įvertintas poskiepių jautrumas gentiškai nualintomsdirvoms (Švirinas, 1995; Lanauskas, 2000; 2004; 2005; Kviklys ir kt., 2007).Laboratoriniais tyrimais buvo nustatytas mikromicetų gausumas ir jų rūšinė sudėtissodo ir lauko dirvožemiuose. Vegetaciniais bandymais įvertinta obelų sėjinukų augimodinamika, nustatyta jų masė. Atliekant lauko bandymus, išmatuoti obelų augimorodikliai, įvertintas derlingumas ir vaismedžių mityba.136

Tyrimų duomenys įvertinti dispersinės analizės metodu, kai kurių rodikliųtarpusavio priklausomybės ryšiams nustatyti apskaičiuoti koreliacijos koeficientai.Lauko bandymuose vyravo sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiai (RDg4-k1),granuliometrinė sudėtis – vidutinio sunkumo arba sunkūs priemoliai.Tyrimų rezultatai ir aptarimas. Mikrobiologiniai gentinio dirvosnualinimo aspektai. Daugiausia visų rūšių mikroorganizmų, iš jų streptomicetųir bakterijų, rasta dirvožemyje, kuriame sodas niekada neaugo. Mažiausiai mikromicetųir streptomicetų buvo prieš trejus metus nupjautų obelų kelmų šaknų zonosdirvožemyje, o bakterijų – augančių vaismedžių rizosferos dirvožemyje. Dirvožemioėminiuose, paimtuose iš augančių obelų šaknų zonos, rastos net 9 Mortierella gentiesgrybų rūšys. Tarp dominuojančių rūšių buvo ir Penicilium genties grybų (P. palitans,P. viridicatum, P. capsulatum, P. oxalicum). Šių rūšių mikromicetai tam tikromissąlygomis gali gaminti fitotoksinus. Augančių obelų šaknų zonos dirvožemyje rastaVerticillium dahliae rūšis taip pat gali gaminti toksinus ir būti šaknų maceracijosbei puvinių priežastis. Terminė dirvos dezinfekcija turėjo nevienodą poveikį obelųsėjinukams. Sodui nenaudoto lauko dirvoje dezinfekcija jokios įtakos neturėjo. Tuotarpu dirvožemio ėminiuose iš obelų kelmų ir augančių vaismedžių šaknų zonos dezinfekcijasėjinukų aukštį padidino atitinkamai 95 ir 76 %. Teigiamas terminės dirvosdezinfekcijos poveikis obelų sėjinukams parodė, kad dirvų gentinio nualinimo priežastysgali būti mikrobiologinės. Iš sodų dirvožemių nebuvo išskirta kokia nors itinžalinga mikromicetų grupė, tačiau sodo ir lauko dirvų mikromicetų rūšinės sudėtiesir gausumo skirtumai parodė, kad sodo dirvoje irsta šaknų liekanos, joje gali atsirastitoksinių medžiagų (Lanauskas ir kt., 1997).Obelų daigynų ir sodų dirvų gentinio nualinimo laipsnis.Nustatyta, kad obelų daigynų ir sodų sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiaiyra gentiškai nualinti. Daigynuose dirvos gentinis nualinimas yra stipresnis,o soduose silpnesnis. Tai galima paaiškinti didele poskiepių šaknų koncentracijadaigyno dirvoje. Sode vaismedžiai auginami rečiau ir dirvoje būna mažiaušaknų. NPK trąšos pagerino sėjinukų mitybos sąlygas ir, trūkstant dirvoje mityboselementų, buvo veiksmingos. Gentinio dirvos nualinimo jos nepanaikino ir efektyvumuneprilygo terminei dirvos dezinfekcijai. Praėjus šešeriems metams po obelų sodoišrovimo, dirva sodo vietoje dar buvo gentiškai nualinta (Lanauskas, 2001).Technologinių priemonių poveikis vaismedžių augimui ir derėjimuipakartotinai įveistuose soduose. Atliekant lauko bandymus buvo ieškomabūdų, kaip pagerinti iš naujo toje pat vietoje pasodintų vaismedžių augimą irderėjimą. Nemažai dėmesio skirta trąšų poveikiui įvertinti. Tokius tyrimus paskatinoteigiami rezultatai, gauti vegetaciniuose bandymuose su obelų sėjinukais (Švirinas,1990).Pirmajame lauko bandyme buvusio sodo vietoje pasodintos obelys geriausiai augo,kai duobėje buvo pakeista žemė ir kasmet tręšiama azotu. Prieš sodo įveisimą gausiaipatręšus fosforo ir kalio trąšomis (1 kg m -2 superfosfato ir 0,5 kg m -2 kalio chlorido),o vegetacijos metu – azotu, vaismedžiai pirmaisiais metais augo prasčiausiai, o nuotrečiųjų metų augo geriau, panašiai kaip pakeistoje žemėje. Silpniausiai augo visainetręštos arba tik azoto trąšomis tręštos obelys. Tyrimo pabaigoje jų kamienų skersmuobuvo 70–78 % pakeistoje žemėje augusių vaismedžių kamienų skersmens.137

Gausiausiai žydėjo ir derėjo didžiausia mineralinių trąšų norma (1 kg m -2 superfosfatoir 0,5 kg m -2 kalio chlorido) prieš sodo įveisimą ir kasmet azotu tręštos obelys,mažiausiai – visai netręštos.Netręštų obelų lapuose trūko azoto (1,76 %), o fosforo ir kalio buvo perteklius(atitinkamai 0,35 ir 1,90 %). Likusiuose variantuose vaismedžių mityba buvo artimaoptimaliai (Švirinas, Lanauskas, 2000).Kitame tyrime azoto ir fosforo trąšomis patręštos obelys per pirmuosius tyrimometus augo šiek tiek geriau negu kitaip tręštos ar netręštos. NPK trąšos neturėjo esminėsįtakos obelų derliui ir lapų cheminei sudėčiai (Lanauskas, 2004).Pirmuosiuose lauko bandymuose į pakartotinai veisiamus sodus buvo pasodintosvidutinio augumo obelys su MM.106 poskiepiais. Paskutinysis lauko bandymas, kuriametirtas mineralinių trąšų poveikis, buvo įveistas pusiau žemaūgėmis obelimis suM.26 poskiepiais. Šiame tyrime didžiausias vaismedžių kamienų skersmuo buvo patręšusN 50P 125K 300, gausiausias bendras derlius – patręšus N 50P 1 000K 300. Gausus tręšimasmineralinėmis trąšomis (N 650P 2 600K 600) nepagerino pakartotinai įveisto sodo augimoir derėjimo. Kaliu netręštos obelys augo ir derėjo prastai (Lanauskas, 2005). Jaunameamžiuje šiame bandyme vaismedžių mitybos sutrikimų nenustatyta (Lanauskas, 2000).Tyrime pastebėtas teigiamas gausaus tręšimo fosforo trąšomis poveikis obelų derlingumui.Nors vaismedžiai yra nereiklūs fosforo, šis elementas teigiamai veikia šaknųvystymąsi, todėl ekstremaliomis sąlygomis gali būti naudingas (Neilsen, 1994).Trąšų poveikio tyrimai parodė, kad prastesnis vaismedžių augimas pakartotinaiįveistuose soduose su pagrindinių mitybos elementų trūkumu nesietinas. Trąšos veiksmingesnėsbuvo tais atvejais, kai sodo dirvožemiuose mitybos elementų buvo mažiau(Švirinas, Lanauskas, 2000; Lanauskas, 2000; 2005).Visuose lauko bandymuose buvo tirtas žemių pakeitimo sodinimo duobėje poveikis.Ši priemonė buvo veiksminga tik jauniems vaismedžiams (Švirinas, 1995;Lanauskas, 2000; 2004; 2005). Vaismedžių šaknims pasiekus nualintą dirvožemį, jiepradėjo augti lėčiau.Teigiamos įtakos obelų augimui ir derėjimui turėjo dirvožemio dezinfekcija formalinu(Lanauskas, 2004). Šios priemonės veiksmingumas patvirtino nuomonę, kadgentinio dirvos nualinimo priežastys yra biotinės prigimties. Dėl neigiamo poveikioaplinkai dirvos cheminė dezinfekcija praktikoje netaikytina.Tokios priemonės, kaip vienkartiniai durpių ar mėšlo priedai sodinimo duobėje,gilus dirvos arimas ar sodinimo duobių iškasimas iš rudens akivaizdaus teigiamopoveikio nepadarė (Lanauskas, 2004).Atliekant tyrimus su pusiau žemaūgėmis obelimis, nustatyta, kad buvusio sodoeilėse prie senų vaismedžių kelmų, tarpueiliuose ar pasodintos išrautų senų vaismedžiųvietose obelys užauga beveik tokios pat. Naujame lauke augusių obelų kamienų skersmuobuvo didesnis ketvirtadaliu. Mažiausiai derėjo šalia senų vaismedžių kelmų augusiosobelys. Jų derlius buvo 12 % mažesnis negu augusių išrauto sodo vietoje. Naujamelauke obelys derėjo maždaug 2,5 karto gausiau negu seno sodo vietoje. Panašiai kitoir vidutinės vaisių masės bei produktyvumo rodikliai (Lanauskas, 2003).Obelų sodo vietoje pasodintos vyšnios ir slyvos auga gerai ir jokių neigiamųpadarinių nepastebima (Lanauskas, 1998).138

Poskiepių jautrumas gentiniam dirvų nualinimui. Paskutiniuosiuosetyrimuose pastebėta, kad tiek poskiepiai, tiek poskiepių ir veislių deriniai skirtingaireagavo į dirvos nualinimą. Įvertinus biometrinių rodiklių visumą, nustatyta,kad nualintoje dirvoje jautriausi buvo obelų sodinukai su P 59 ir P 60 poskiepiais.Mažiausiai jautrūs gentinio dirvos nualinimo poveikiui buvo ‘Auksio’ veislės sodinukaisu vegetatyviniu poskiepiu P 22 ir ‘Paprastojo antaninio‘ sėjinukais (Kviklys ir kt.,2007), o veislės ‘Šampion’ sodinukai – su vegetatyviniais poskiepiais P 2 ir B.396.Atlikti poskiepių tyrimai buvusio sodo vietoje ir gauti skirtumai tarp jų patvirtinatendencijas, nustatytas medelyne: B.396 poskiepio ir ‘Šampion‘ veislės derinys yramažiau jautrus dirvos nualinimui negu deriniai su M.26 ir P 60 poskiepiais (Kviklysir kt., 2008).Fiziologiniai gentinio dirvų nualinimo aspektai. Naujausiuosemūsų tyrimuose ištirti ne tik biometrinių rodiklių pokyčiai, bet ir fiziologiniaipakartotinai toje pačioje vietoje auginamų obelų parametrai. Pagal fotosintezėspigmentų (chlorofilo a, b ir karotinoidų) lėtesnę sintezę nualintoje dirvojejautriausi gentiniam dirvos nualinimui buvo sėklinis, B.118, P 60 ir P 59 poskiepiai(Sakalauskaitė ir kt., 2007). Akivaizdžiai padidėjusi abscizo rūgštiessintezė rodo, kad dirvos nualinimas yra stresorius obelaitėms (Kviklys ir kt., 2008).Pradėti pakartotinai toje pačioje vietoje auginamų obelų fiziologinių procesųtyrimai yra vertingi kuriant teorinius gentinio dirvų nualinimo neigiamo poveikiošalinimo pagrindus.Išvados. 1. Obelų daigynų ir sodų sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiaiyra gentiškai nualinti. Daigynuose dirvos gentinis nualinimas yra stipresnis, o soduosesilpnesnis.2. Prastesnis vaismedžių augimas pakartotinai įveistuose soduose su pagrindiniųmitybos elementų trūkumu nesietinas. Trąšos veiksmingesnės tais atvejais, kai sododirvožemiuose mitybos elementų yra mažiau.3. Sodo ir lauko dirvų mikromicetų rūšinės sudėties ir gausumo skirtumai, teigiamasterminės dirvos dezinfekcijos poveikis obelų sėjinukams ir cheminės – obelimsrodo, kad dirvų gentinio nualinimo priežastys yra biotinės prigimties.4. Pakartotinai veisiamame sode sodinimo duobėje seną žemę pakeitus šviežia,jaunos obelys auga geriau.5. Buvusio sodo eilėse prie senų vaismedžių kelmų, tarpueiliuose ir išrauto sodovietoje obelys užauga panašios.6. Nustatyta, kad poskiepiai yra nevienodai jautrūs gentiniam dirvos nualinimui.‘Šampion‘ veislės obelys su B.396 poskiepiu yra atsparesnės negu skiepytos į poskiepiusM.26 ir P 60.7. Obelų sodo vietoje vyšnios ir slyvos auga gerai ir jokių neigiamų padariniųnepastebima.Gauta 2008-07-08Parengta spausdinti 2008-08-07139

Literatūra1. Colbran R. C. 1970. Replanting apple orchards. Queensland Agricultural Journal,96(2): 92–95.2. Hoestra H. 1968. Replant disease of apple in the Netherlands. AgriculturalUniversity, Wageningen.3. Kviklys D., Lanauskas J., Sakalauskaitė J. 2007. Poskiepių ir dirvos nualinimoįtaka ‘Auksio’ veislės obelų sodinukų kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė,26(1): 29–34.4. Kviklys D., Lanauskas J., Sakalauskaitė J., Kviklienė N., Uselis N. 2008. Obelųposkiepių gentiškai nualintoje medelyno dirvoje tyrimai in situ. Sodininkystės irdaržininkystės mokslo tyrimai, mokslinės ataskaitinės konferencijos medžiaga.Babtai, 5–66.5. Lanauskas J. 1998. Obelų sodo veisimo tyrimai buvusio sodo vietoje: daktarodisert. santr. Babtai.6. Lanauskas J. 2000. Trąšų įtaka jaunoms obelims pakartotinai įveistame sode.Sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 19–27.7. Lanauskas J. 2001. Obelų daigynų ir sodų dirvos gentinis nualinimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 20(4): 3–10.8. Lanauskas J. 2003. Obelų augimas ir produktyvumas gentiškai nualintoje ir nenualintojedirvoje. 2002 metais baigtų mokslo tiriamųjų darbų trumpi pranešimai.Babtai, 38–41.9. Lanauskas J. 2004. Agrotechninių ir cheminių priemonių įtaka obelims pakartotinaiįveistame sode. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 10–19.10. Lanauskas J. 2005. Trąšų įtaka obelims pakartotinai įveistame sode. Sodininkystėir daržininkystė, 24(4): 33–39.11. Lanauskas J., Lugauskas A., Repečkienė J. 1997. Microbiological indications ofapple replant disease. Ecological Effects of Microorganism Action. Materials ofInternational Conference. 1–4 October, Vilnius, 255–259.12. Lucas E., Medicus F. 1886. Die Lehre vom Obstbau. Stuttgart.13. Manici L. M., Ciavatta C., Kelderer M., Erschbaumer G. 2003. Replant problemsin South Tyrol: role of fungal pathogens and microbial population in conventionaland organic apple orchards. Plant and Soil, 256(2): 315–324.14. Neilsen G. H. 1994. Phosphorus on replanted orchards. In: A. Brooke Peterson,R. G. Stevens (eds.), Tree Fruit Nutrition. Good Fruit Grower. Washington,71–78.15. Pieniążek S. A. 1988. “Zmęczenie” gleby. In: Sadownictwo. PanstwoweWydawnictwo Rolnicze i Leśne, Warszawa, 153–156.16. Sakalauskaitė J., Kviklys D., Lanauskas J., Kviklienė N., Uselis N., Duchovskis P.2007. Gentinio dirvos nualinimo poveikis fotosintetinių pigmentų kiekiui obelųlapuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 70–76.17. Savory B. M. 1966. Specific replant diseases, causing root necrosis and growthdepression in perennial fruit and plantation crops. Research Rev. East Malling,England.140

18. Szczygieł A. 1988. Problem replantacji sadów. Prace instytutu sadownictwa ikwiaciarstwa, 1–2 (97–98): 28–31.19. Szczygieł A., Zepp A. L. 1993. Preliminary study on the occurrence of replantdisease in apple orchards in Poland. Acta Horticulture, 324: 81–84.20. Švirinas S. 1990. Obelų sodų dirvų gentinio nualinimo tyrimai. Sodininkystė irdaržininkystė, 9: 21–31.21. Švirinas S. 1995. Obelų sodo veisimas buvusio sodo vietoje. Sodininkystė irdaržininkystė, 14: 21–28.22. Švirinas S., Lanauskas J. 2000. Obelų sodo veisimas buvusio sodo vietoje.Sodininkystė ir daržininkystė, 19(1): 43–52.23. Мороз П. А. 1990. Аллелопатия в плодовых садах. Наукова думка, Киев.24. Отто Г., Винклер Х. 1981. Проблемы почвоутомления и борьбы с ним внасаждениях яблони. Берлин.25. Фулга И. Г., Даду К. Я. 1991. Почвоутомление и садообороты в плодовыхнасаждениях Молдовы. Кишинев.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Biological and technological aspects of apple replant diseasemanagement in LithuaniaJ. LanauskasSummaryThe review presents apple replant investigations carried out at the Lithuanian Instituteof Horticulture in 1990–2007. It was established the existence of apple replant problem in theEpicalcari–Endohypogleic cambisols, clay loam soils previously used for apple trees. Moreintense soil exhaustion there was in apple tree seedplots, less intense – in the orchards. Somespecies of micromycetes possible phytotoxin-producers were identified in the soil from appletree rhizosphere. Micromycetes of Verticillium dahliae sp. are responsible for root macerationand rots. Investigations of fertilizer effect proved that inferior growth of replanted apple treeswas not associated with nutrient deficiency in the soil. More effective fertilizers were in the soilcontaining fewer nutrients. Effect of fresh soil in planting holes was positive only for the youngtrees. Soil disinfection with formalin improved growth and yield of replanted apple trees. Preplantsupplements of manure or peat, deep tillage and digging of planting holes in autumn had notsignificant effect on tree growth and yield. Tested rootstocks or rootstock-scion combinationswere of different tolerance to replant problems. The most sensitive to replantation were rootstocksP 59 and P 60. The most depressed synthesis of photosynthetic pigments (chlorophyll a, b andcarotenes) was detected in the leaves of seedling rootstocks and rootstocks B.118, P 60 and P 59.Key words: soil exhaustion, apple trees, fertilizers, disinfection, micromycetes,rootstocks, photosynthetic pigments.141

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Aviečių veislių ir jų auginimo technologijų tyrimaiLietuvojeLoreta BuskienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas l.buskiene@lsdi.ltStraipsnyje apžvelgiami aviečių veislių ir jų auginimo technologijų tyrimai, atliktiLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI) per pastarąjį dvidešimtmetį.Nustatyta, kad derlingiausios aviečių veislės yra šios: ‘Siveli’, ‘Novokitajevskaja’, ‘Zorinka’,‘Beglianka’, ‘Sputnica’, ‘Zviozdočka’ ir ‘Husar’. Pirmųjų atžalų šalinimas pagerino aviečiųsveikatingumą, jų ištvermingumą žiemą, padidino uogų masę ir kai kurių veislių aviečių derlių.Remontantines aviečių veisles ‘Polana’ ir ‘Babje Leto’ rekomenduota auginti, taikant vienamečiųstiebų derėjimo technologiją, o ‘Austrijas remontanta’, ‘Zeva’ ir ‘Ariadne’ – leidžiantderėti joms du kartus per metus. Didžiausias remontantinių ‘Polana’ aviečių derlius gautas,kasmet tręšiant N 120K 180ir N 90K 130, ‘Babje Leto’ – N 120ir N 60K 90trąšų normomis. Šarminėsedirvose avietes aštuonis kartus per vegetaciją nupurškus 0,5–1,5 % koncentracijos geležieschelato trąšų tirpalais, geležies kiekis jų lapuose padidėjo 2,2–4,4 karto, tačiau trąšos neturėjoesminės įtakos aviečių augumui, derliui ir uogos masei. Sausais metais drėkintų neremontantinių‘Norna’ veislės aviečių derlius padidėjo 73,4 %, remontantinių ‘Polana’ – beveik 3kartus, palyginti su nedrėkintomis. Aviečių pokrūmiuose piktžoles rekomenduotina naikintikontaktinio herbicido Basta 150 SL 3,0 l ha -1 norma, kai vyrauja vienametės, ir 6,0 l ha -1norma – kai daugiametės piktžolės.Reikšminiai žodžiai: auginimo technologija, avietės, derlius, ištvermingumas žiemą,tręšimas, uogų kokybė, veislės.Įvadas. Avietės yra daugiamečiai, lengvai besidauginantys ir greitai pradedantysderėti sodo augalai, išauginantys puikaus skonio uogas, turinčias dietinių bei gydomųjųsavybių. Šiuolaikinė medicina jų uogas laiko žmogaus sveikatos ir kūrybinioilgaamžiškumo eliksyru (Казаков, 1994). Aviečių uogos aromatingos, jose gausubiologiškai aktyvių medžiagų, o cukrų ir rūgščių santykis lemia gerą skonį ir tonizuojamaiveikia žmogaus organizmą (Причко, 1999). Šios uogos pasaulyje paklausios,bet jų išauginama per mažai, nes aviečių auginimui reikia daug rankų darbo. Nuolatauga desertinių uogų poreikis, daugiau jų šaldoma ir perdirbama, didėja uogų paklausaLietuvoje ir eksportui į ES šalis.Lietuvoje vis labiau domimasi avietėmis ir veisiami versliniai avietynai, kuriųplotai pastaraisiais metais viršija 260 ha (Kviklys, 2006), todėl būtina įvertinti ir parinktitinkamiausias mūsų šalies agroklimato sąlygomis naujas aviečių veisles, atitinkančias143

inkos keliamus reikalavimus. Intensyvios uogininkystės sąlygomis veislė įgauna didelęreikšmę, nes jos savybės konkrečiomis agroklimato sąlygomis lemia gamybos efektyvumą.Daugumos Vakarų Europos šalių ir JAV selekcijos aviečių veislės derlingos,bet neištvermingos žiemą ir jautrios temperatūrų kaitai (Исачкин ir kt., 2001; Kikasir kt., 2002; Gwozdecki, 2003; Zornić ir kt., 2003). Ši problema ypač aktuali mūsųšalies klimato sąlygomis, kai žiemą dažnai atšyla ir po to staigiai atšąla. Šiuo atžvilgiutradicinei aviečių auginimo sistemai puiki alternatyva yra remontantinių aviečiųauginimas, taikant vienamečių stiebų derėjimo technologiją, kai išvengiama augalųpašalimo žiemą. Dėl šios mažiau rankų darbo reikalaujančios technologijos augintiremontantines avietes yra pigiau negu įprastines. Tokias avietes mažiau reikia purkštipesticidais, todėl produkcija gali būti ekologiška. Remontantinės avietės plačiau auginamosversliniuose avietynuose, atsiradus naujoms, produktyvioms veislėms. Tikslingane tik parinkti naujas aviečių veisles konkrečioms šalies agroklimato sąlygoms, betir tobulinti aviečių auginimo technologijas, atskleisti jų privalumus, optimizuojantaugalų mitybą bei drėgmės režimą, gerinant stiebų sveikatingumą, garantuojant gausųir geros kokybės uogų derlių vasarą bei rudenį.Darbo tikslas – apibendrinti aviečių veislių ir jų auginimo technologijų tyrimus, atliktusLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute per pastarąjį dvidešimtmetį.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstitute 44 aviečių veislės buvo tiriamos dviem etapais: 1989–1993 m. ir 2002–2006 m.Tyrimams pasirinktos naujos bei introdukuotos aviečių veislės, sukurtos Rusijoje(Казаков, 1994; Исачкин ir kt., 2001; Подорожный, 2004), Ukrainoje, Estijoje (Kikasir kt., 2002), Lenkijoje (Danek, 1995; 2004; Gwozdecki, 2003), Bulgarijoje, Škotijoje,JAV, Kanadoje. Vykdant aviečių technologinius tyrimus, buvo ištirta pirmųjų aviečiųatžalų šalinimo įtaka augalų sveikatingumui bei derėjimui (Buskienė, 1999 b), parinktosatitinkamo tipo atramos skirtingo augumo avietėms (Buskienė, 2003 b), įvertintos dviskirtingos remontantinių aviečių auginimo technologijos atskiroms veislėms (Buskienė,Uselis, 2002), ištirta skirtingų azoto ir kalio trąšų normų įtaka remontantinių aviečiųaugumui bei produktyvumui (Buskienė, Uselis, 2008), įvertintas geležies chelatotrąšų poveikis aviečių mitybai pagerinti šarminėse dirvose (Buskienė, 2006), ištirtadrėkinimo įtaka remontantinėms ir neremontantinėms avietėms skirtingo drėgnumometais (Buskienė, Petronis, 2000; 2004), nagrinėtos piktžolių avietyne naikinimoproblemos (Buskienė, 2005).Avietės pasodintos 3,0 × 0,5 m atstumais. Jos augintos pagal priimtas uogynųauginimo technologijas (Intensyvios…, 2002). Augalų juostos plotis – apie 60 cm,stiebų skaičius nenormuotas. Apskaitinio bandymų laukelio plotis – 3 m, ilgis –3–5 m.Bandymai vykdyti keturiais pakartojimais.Vyraujantys dirvožemiai – sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiai (RDg4-k1), vidutinio sunkumo ir sunkūs priemoliai. Agrocheminė dirvožemio charakteristika:pH KCl– 7,1, humuso – 2,3 %, P 2O 5– 290 mg kg -1 , K 2O – 180 mg kg -1 .Nustatyta: aviečių vienamečių stiebų skaičius 1 m ilgio augalų juostoje, jųskersmuo ir aukštis; stiebų pašalimas po šaltų žiemų (įvertintas 5 balų sistema: 0 –nepašalę, 5 – visai iššalę); uogų derlius (t ha -1 ); vidutinė uogos masė (pirmojo, trečiojoir paskutiniojo skynimo metu, rendomizuotu būdu atrinkus po 100 uogų iš laukelio).Veislių tyrimo bandymuose fiksuota fenologinių tarpsnių eiga (Программа…,144

1973), įvertinti vienamečių stiebų grybinių ligų – žievėplaišos (Didymella applanataSacc.) ir degulių (Gloesporium venetum Speg.) – paplitimas ir intensyvumas pagal0–4 balų sistemą (0 – nepažeista, 4 – daug pažeidimų, susiliejančių į stambias nekrozinesdėmes, apimančias daugiau kaip 50 % stiebo skersmens) (Минкевич, Хохрякова,1971). Remontantinių aviečių papildomai išmatuotas stiebo derančiosios dalies ilgis,suskaičiuotos vaisinės šakelės ant stiebo, subrendusios ir iki rudens šalnų nespėjusiossubręsti užuomazgos ant stiebo.Šviežių aviečių uogų biocheminiai tyrimai atlikti pagal Biochemijos ir technologijoslaboratorijoje taikomas metodikas. Uogos homogenizuotos „Bosch Easy Mixx“(tipas CNHR6, Robert Bosch GmbH) smulkintuvu. Aviečių uogose nustatyta: tirpiossausosios medžiagos – refraktometru, askorbo rūgštis (vitaminas C) – titruojant2,6-dichlorfenolindofenolio natrio druskos tirpalu, naudojant chloroformą (intensyviaispalvotoms ištraukoms) (Методы…, 1987).Tyrimų duomenys statistiškai įvertinti dispersinės analizės metodu rendomizuotųpakartojimų blokams.Rezultatai ir jų aptarimas. Aviečių veislių tyrimai. Pirmuoju aviečių veisliųtyrimo etapu (1989–1993 m.) derlingumu ir ištvermingumu žiemą išsiskyrė ankstyvaaviečių veislė ‘Meteor’ – 3,41 t ha -1 , vidutinio ankstyvumo –‘Novokitajevskaja’ –3,77 t ha -1 , ‘Brianskij rubin’ – 3,03 t ha -1 , ‘Balzam’ – 3,00 t ha -1 , ‘Brigantina’ – 2,52 t ha -1 .Stambiausias uogas išaugino ‘Solnyško’, ‘Brigantina’ ir ‘Balzam’ veislių avietės. Aviečiųveislės ‘Meteor’, ‘Novokitajevskaja’, ‘Brianskij rubin’, ‘Balzam’ ir ‘Brigantina’ buvopasiūlytos auginti versliniuose uogynuose, o ‘Meteor’, ‘Novokitajevskaja’, ‘Brianskijrubin’ ir ‘Solnyško’ – mėgėjiškuose soduose (Buskienė, 1999 a; Бускене, 1999).Antruoju aviečių veislių tyrimo etapu (2002–2006 m.) ištvermingiausios žiemąbuvo standartinės ‘Novokitajevskaja’ ir ‘Beglianka’ veislių avietės, labiausiai pašalo‘Meeker’ bei ‘Glen Moy’ aviečių stiebai. Ištvermingiausios žiemą yra tų veislių avietės,kurios turi ilgą gilios ramybės periodą (Казаков, 1994). Aviečių stiebai pakenčiagana žemas temperatūras, tačiau jie jautrūs staigiems temperatūrų svyravimams žiemą,ypač jos pabaigoje. Kadangi pastaraisiais metais mūsų žiemos darosi vis labiaupermainingos ir po dažnų atšilimų dažnai prasideda šalčiai, aviečių ištvermingumasžiemą tampa viena iš svarbiausių biologinių ir ūkinių savybių. Stiebų pašalimas žiemąlabiausiai sąlygojo aviečių derlingumo pokyčius. Derlingiausios aviečių veislėsbuvo ‘Siveli’, ‘Novokitajevskaja’, ‘Zorinka’, ‘Beglianka’, ‘Sputnica’, ‘Zviozdočka’ir ‘Husar’ (5,08–4,11 t ha -1 ). Dėl pašalusių žiemą stiebų mažiausias buvo ‘Meeker’ ir‘Glen Moy’ aviečių derlius (1,81–2,87 t ha -1 ). Estijos mokslininkai taip pat pabrėžė,kad aviečių derlingumas labiausiai priklauso nuo veislės ištvermingumo žiemą (Kikasir kt., 2002). Mūsų tyrimų duomenimis, stambiausias uogas išaugino nepakankamaiištvermingos žiemą aviečių veislės ‘Meeker’ ir ‘Glen Moy’, taip pat veislės ‘Aborigen’ir ‘Miraž’ (Buskienė, 2007). Pietų Rusijos mokslininkai iš tirtų 11 aviečių veislių pagalkompleksą požymių kaip vieną iš geriausių išskyrė veislę ‘Husar’ (Подорожный,2004). Mūsų tyrimų duomenimis, ši veislė dėl geros uogų kokybės ir derliaus yraviena iš perspektyviausių versliniams avietynams.Tiriant remontantines aviečių veisles, visuose LSDI vykdytuose bandymuoseišsiskyrė lenkų selekcininko J. Daneko sukurta veislė ‘Polana’. Šių aviečių derantistiebo dalis buvo 65,7 % ilgesnė negu tuo metu Lietuvoje rajonuotos remontantinės145

aviečių veislės ‘Babje Leto’. ‘Polana’ avietės išaugino 27,7 % stambesnes uogas negu‘Babje Leto’. Vidutinis ‘Polana’ aviečių derlius buvo 8,2 t ha -1 , t. y. 148,2 % didesnis nei‘Babje Leto’ (Buskienė, 2003 a). Iš vėlesnių remontantinių aviečių veislių konkursiniųbandymų gausiausiu derliumi išsiskyrė standartinė veislė ‘Polana’, o menkiausiu –‘Ariadne’. Stambiausias uogas išaugino ‘Austrijas remontanta’ ir ‘Polana’ avietės.Uogų biocheminės sudėties tyrimai. Tiriant naujas bei introdukuotasaviečių veisles, svarbią vietą užima uogų biocheminės sudėties tyrimai. Iš tirtų aviečiųveislių uogų patrauklumu išsiskyrė ‘Willamette’ ‘willamette’ ir ‘Beskid’ ‘beskid’ (4,46 ir 4,18 balo), o geriausiuskoniu – ‘Novokitajevskaja’ bei ‘Canby’ (4,26 ir 4,25 balo) uogos (Viškelisir kt., 2006). ‘Willamette’ ir ‘Beskid’ veislių aviečių uogos buvo ne tik patraukliosišvaizdos, bet ir stambios, gero skonio, pasižymėjo dideliu askorbo rūgšties bei antocianinųkiekiu. ‘Canby’ veislės aviečių uogos taip pat išsiskyrė stambumu, dideliutirpių sausųjų medžiagų ir askorbo rūgšties kiekiu bei geru cukrų ir rūgščių santykiu(Рубинскене ir kt., 2007). ‘Otava’ veislės uogos išsiskyrė iš esmės gausiausiu tirpiųsausųjų medžiagų (13,7 %), didesniu cukrų (7,02 %), askorbo rūgšties (24,4 mg 100 g -1 )ir antocianinų (90,3 mg 100 g -1 ) kiekiu. Daugiausia antocianinų (129,5 mg 100 g -1 ) irdaugiau askorbo rūgšties (23,6 mg 100 g -1 ) rasta ‘Glen Moy’ aviečių uogose. Gausiutirpių sausųjų medžiagų (11,8 %), askorbo rūgšties (20,4 mg 100 g -1 ) ir antocianinų(92,0 mg 100 g -1 ) kiekiu pasižymėjo ‘Husar’ uogos. Askorbo rūgšties kiekiu išsiskyrė‘Miraž’(24,80 mg 100 g -1 ) ir ‘Meeker’(24,4 mg 100 g -1 ) avietės (Buskiene ir kt., 2007;Buskienė, Rubinskienė, 2007).Tiriant remontantines aviečių veisles ‘Polana’ ir ‘Babje Leto’, jų rudens derliausuogose nustatyta 32–73 % daugiau askorbo rūgšties – tai rudeninių uogų privalumas,nors jos sukaupė 9,7 % mažiau tirpių sausųjų medžiagų negu vasarą. Abiejų remontantiniųveislių aviečių uogų biocheminė sudėtis buvo panaši (Buskienė, Uselis, 2002).Aviečių auginimo technologijų tyrimai. Aviečių pirmųjų atžalųšalinimo tyrimai. Siekiant pagerinti aviečių stiebų sveikatingumą nenaudojant cheminiųpriemonių, LSDI ištirta pirmųjų aviečių atžalų šalinimo įtaka 13 veislių aviečiųaugimui, derėjimui, stiebų ligotumui ir jų pašalimui žiemą. Išpjovus pirmąsias atžalas,vėliau išaugusiosios žymiai mažiau užsikrėtė grybinėmis stiebų ligomis (žievėplaišabei deguliais), dėl to pagerėjo augalų ištvermingumas žiemą, taip pat padidėjo aviečiųuogų masė. Pašalinus 5–20 cm aukščio atžalas, ‘Solnyško’ aviečių derlius padidėjo16,8–51,8 %, ‘Rubin Bulgarskij’ – 27,4–10,4 %, ‘Žuravlik’ – 7,5–15,0 %, ‘BrianskijRubin’ – 2,3–4,6 %; ‘Kostinbrodskaja’, ‘Meteor’, ‘Njuburg’ bei selekcinio Nr. 114-1derlius nepakito, o žemaūgių veislių aviečių ‘Balzam’ ir ‘Brigantina’ – sumažėjo, nesstiebai nespėjo užaugti pakankamo aukščio (Buskienė, 1999 b).Intensyvinant verslinį aviečių auginimą, svarbus vaidmuo tenka atskirų veisliųgrupių aviečių formavimui ir atramų tipo parinkimui. Tirtas skirtingo augumoaviečių ‘Norna’ ir ‘Veten’ augimas bei derėjimas, jas auginant ir formuojant su įvairiomisatramomis. Nustatyta, kad aukštaūgės ‘Norna’ avietės išaugino aukščiausiusstiebus, kai buvo auginamos su vertikaliomis plokščiosiomis (176 cm) ir vertikaliomislaisvosiomis (175 cm) atramomis. Stambiausias uogas ‘Norna’ avietės išauginobe atramų ir su dvigubomis atramomis. ‘Norna’ avietės subrandino didžiausią derlių(7,5 t ha -1 ), kai buvo auginamos su dvigubomis atramomis – iki 50 % daugiau negube atramų. Aukštaūgių ‘Norna’ aviečių derlių labiau lėmė stiebų aukštis bei skersmuo146

negu augalų juostos tankumas. Žemaūgės ‘Veten’ avietės geriausiai derėjo (4,3 t ha -1 )augintos be atramų. Stambiausias uogas jos subrandino auginamos be atramų ir suvertikaliomis plokščiosiomis atramomis. Nustatyta, kad žemaūgių ‘Veten’ aviečių derliųlėmė ne tik stiebų aukštis ir skersmuo, bet ir krūmų tankumas (Buskienė, 2003 b).Ištyrus ir rekomendavus naujas remontantinių aviečių veisles versliniams uogynams,iškilo būtinumas ištirti ir parinkti šioms veislėms efektyvias, maksimaliaimechanizuotas auginimo technologijas, įvertinant svarbiausius šių technologijųaspektus. Remontantinės aviečių veislės ‘Babje Leto’ ir ‘Polana’ buvo tiriamos taikantdvi skirtingas auginimo technologijas (avietėms derant vieną ir du kartus per metus).Taikant vienamečių stiebų derėjimo technologiją (avietėms derant vieną kartą per metus),‘Babje Leto’ aviečių derlius padidėjo 60 %. ‘Polana’ aviečių derlius, taikant abitechnologijas, iš esmės nesiskyrė, nors ant vienamečių stiebų išaugo 14,5 % didesnisuogų derlius. ‘Babje Leto’ avietėms derant du kartus per vegetaciją, vasaros derliussudarė 60 %, ‘Polana’ aviečių – 43 % bendrojo derliaus. ‘Babje Leto’ rudens derlius,derant tik vienamečiams stiebams, buvo 4 kartus didesnis, o ‘Polana’ – 2 kartus didesnisuž rudens derlių, kai avietės dera du kartus per metus (Бускене, 2000; Buskienė,Uselis, 2002). Vėlesnių tyrimų duomenimis, remontantines ‘Austrijas remontanta’,‘Zeva’ ir ‘Ariadne’ avietes rekomenduojama auginti, leidžiant derėti joms du kartusper metus, nes jų derlius vasarą žymiai didesnis negu rudenį.Aviečių tręšimo tyrimai. Kadangi avietės yra jautriausios azoto ir kaliotrūkumui (Kopytowski, 1991; Smolarz, 1996), buvo įvertinta skirtingų azoto ir kaliotrąšų normų įtaka remontantinių aviečių augimui ir produktyvumui. Atliktuose tręšimobandymuose nustatyta, jog storiausi ‘Babje Leto’ ir ‘Polana’ aviečių stiebai užaugopatręšus N 120K 180. Avietės, patręštos vien azoto trąšomis, išaugino aukštesnius, betplonesnius stiebus. Pastebėta tendencija, kad stiebai išauga stambesni, patręšus azotoir kalio trąšomis kartu. Remontantinių aviečių derlius priklausė ne tiek nuo stiebųaukščio, kiek nuo jų derančios dalies ilgio, nes uogos mezgamos ne ant viso stiebo.Didžiausia ‘Polana’ aviečių deranti stiebo dalis buvo, patręšus ne vien azoto, bet irkalio trąšomis – N 120K 180ir N 90K 130.. ‘Babje Leto’ avietės geriausiai derėjo patręštos N 120ir N 60K 90, o iš esmės menkiausiai – N 60. Didžiausias ‘Polana’ aviečių derlius gautas,patręšus N 120K 180ir N 90K 130, o mažiausias – N 60. Patręšus skirtingomis mineralinių trąšųnormomis, ‘Polana’ aviečių derlius svyravo paklaidos ribose, tačiau jis visuomet buvodidesnis tuose variantuose, kur tręšta ne vien azoto, bet ir kalio trąšomis (Buskienė,Uselis, 2008).Aktuali problema aviečių mityboje šarminėse dirvose yra nepakankamas geležiesįsisavinimas. Trūkstant geležies, jaunų ūglių viršūnės gelsta, lapai pabąla, jų gyslomsišliekant žalioms. Siekiant pagerinti aviečių mitybą geležimi, LSDI bandymuose‘Brianskij rubin’ veislės avietės per lapus buvo purkštos 0,5; 1,0 ir 1,5 % koncentracijųgeležies chelato trąšų tirpalais. Įvertintas geležies chelato trąšų poveikis augalų lapųcheminei sudėčiai, aviečių augumui, derliui ir uogos masei. Nustatyta, kad ‘Brianskijrubin’ avietes aštuonis kartus per vegetaciją nupurškus 0,5 % ir 1,0 % koncentracijosgeležies chelato trąšų tirpalais, geležies kiekis jų lapuose padidėjo atitinkamai 4,4 ir3,5 karto, o nupurškus 1,5 % koncentracijos tirpalu – 2,2 karto. Aviečių purškimas1,5 % koncentracijos geležies chelato tirpalu iš esmės padidino kalio (39,6 %), azoto(13 %) ir fosforo (5,6 %) kiekį lapuose, o sumažino mangano bei vario (po 24 %),147

oro (16 %), magnio (14,2 %) ir cinko (7,5 %). Purškimas skirtingų koncentracijųgeležies chelato trąšų tirpalais neturėjo esminės įtakos aviečių augumui, derliui iruogos masei (Buskienė, 2006).Aviečių drėkinimas. Aviečių derlių žymia dalimi lemia ne tik trąšos, bet irvanduo. Avietės, kaip ir braškės, yra vienos iš jautriausių uoginių augalų drėgmės trūkumui.Nevienodo drėgnumo metais įvertinta drėkinimo įtaka neremontantinių ‘Norna’ir remontantinių ‘Polana’ aviečių augumui bei produktyvumui. Sausais 1999 m. drėkintų‘Norna’ aviečių stiebai užaugo apie 28 % aukštesni ir 17,4 % storesni, jų buvoapie 16 % daugiau negu nedrėkintų. Drėkintų ‘Norna’ aviečių derlius sausais metaispadidėjo 73,4 % (4,7 t ha -1 ). Nustatyta, kad ypač efektyvu sausais metais drėkintiremontantines avietes (jos augintos pagal vienamečių stiebų derėjimo technologiją).Sausais metais drėkintų ‘Polana’ aviečių stiebai užaugo apie 24 % storesni ir 19 %aukštesni negu nedrėkintų. Drėkintos remontantinės avietės užaugino 3,2 karto ilgesnęderančiąją stiebo dalį, suformavo dvigubai daugiau užuomazgų, jų uogos masė padidėjo1,5 karto, o derlius – beveik 3 kartus (4,5 t ha -1 ), palyginti su nedrėkintomis. Šieakivaizdūs rezultatai rodo, kad avietes, ypač remontantines, būtina drėkinti sausaismetais ar sausringais vegetacijos periodais. Pakankamo drėgnumo metais drėkinimasneturėjo esminės įtakos aviečių augumui ir derliui (Buskienė, Petronis, 2000; 2004).Herbicidų tyrimai. Viena iš dažniausių problemų, su kuria nuolat susiduriaaviečių augintojai, yra didelis avietynų piktžolėtumas. Labai svarbu išnaikintipiktžoles, ypač daugiametes, prieš avietyno įveisimą. Tačiau vėliau avietynasvis tiek užsiteršia piktžolių sėklomis. Siekiant spręsti verslinių avietynų piktžolėtumoproblemas, LDSI ištirtas kontaktinio herbicido Basta 150 SL (veikl. medž. –amonio gliufosinatas) ir jo mišinio su sisteminiu herbicidu MCPA Super 500 SL(dimetilamino, natrio ir kalio druska) efektyvumas piktžolėms naikinti neremontantiniųaviečių pokrūmiuose. Nupurškus Basta 150 SL 6,0 l ha -1 norma, bendraspiktžolių kiekis sumažėjo 95,1–99,5 %, nupurškus Basta 150 SL 4,0 l ha -1 irMCPA super 500 SL 2,0 l ha -1 mišiniu – 92,0–100 %. Vienametes piktžoles aviečiųpokrūmiuose efektyviausiai naikino herbicido Basta 150 SL 6,0 l ha -1 ir 3,0 l ha -1normos. Paprastąsias kiaulpienes (Taraxacum officinale L.) ir kitas daugiametespiktžoles visiškai išnaikino minėtas herbicidų mišinys. Labai veiksminga buvoBasta 150 SL 6,0 l ha -1 norma – piktžolių sumažėjo 95,6–99,4 %. Herbicidai 20–25 %sumažino aviečių vienamečių stiebų kiekį, bet neveikė jų augumo. Nupurkštų kontaktinioherbicido Basta 150 SL 6,0 l ha -1 norma ‘Norna’ veislės aviečių uogų derliuspadidėjo 15,4 %, o nupurkštų Basta 150 SL 4,0 l ha -1 ir sisteminio herbicido MCPA super500 SL 2,0 l ha -1 mišiniu – 30,1 % sumažėjo. Aviečių pokrūmiuose piktžolesrekomenduojama naikinti kontaktinio herbicido Basta 150 SL 3,0 l ha -1 norma, kaivyrauja vienametės, ir 6,0 l ha -1 norma – kai daugiametės piktžolės (Buskienė, 2005).Išvados. 1. Derlingiausios aviečių veislės yra ‘Siveli’, ‘Novokitajevskaja’,‘Zorinka’, ‘Beglianka’, ‘Sputnica’, ‘Zviozdočka’ ir ‘Husar’ (5,08–4,11 t ha -1 ).Ištvermingumu žiemą išsiskiria ‘Novokitajevskaja’, ‘Beglianka’, ‘Meteor’, ‘Brianskijrubin’, ‘Balzam’, ‘Brigantina’ veislių avietės. Stambiausias uogas išaugina ‘Meeker’,‘Glen Moy’, ‘Aborigen’, ‘Miraž’, ‘Solnyško’, ‘Brigantina’, ‘Balzam’ avietės.2. Pašalinus pirmąsias 5–20 cm aukščio aviečių atžalas, vėliau išaugusios atžalosžymiai mažiau užsikrečia grybinėmis stiebų ligomis, pagerėja aviečių ištvermingumas148

žiemą, padidėja uogos masė. ‘Solnyško’ aviečių derlius padidėja 16,8–51,8 %, ‘RubinBulgarskij’ – 27,4–10,4 %, ‘Žuravlik’ – 7,5–15,0 %.3. Aukštaūgės ‘Norna’ avietės subrandina didžiausią derlių (7,5 t ha -1 ), auginamossu dvigubomis atramomis – iki 50 % daugiau negu be atramų. Mažai augios ‘Veten’avietės geriausiai dera (4,3 t ha -1 ) auginamos be atramų.4. Remontantines aviečių veisles ‘Polana’ ir ‘Babje Leto’ rekomenduojama auginti,taikant vienamečių stiebų derėjimo technologiją (vienas derlius per metus), o‘Austrijas remontanta’, ‘Zeva’ ir ‘Ariadne’ – leidžiant derėti joms du kartus per metus.Versliniams avietynams rekomenduojama veislė ‘Polana’.5. Didžiausias remontantinių ‘Polana’ aviečių derlius gaunamas, kasmet tręšiantN 120K 180ir N 90K 130, ‘Babje Leto’ – N 120ir N 60K 90trąšų normomis6. ‘Brianskij rubin’ avietes aštuonis kartus per vegetaciją nupurškus 0,5–1,5 %koncentracijos geležies chelato trąšų tirpalais, geležies kiekis jų lapuose padidėja2,2–4,4 karto, tačiau šios trąšos neturi esminės įtakos aviečių augumui, derliui iruogos masei.7. Sausais metais drėkinamų neremontantinių ‘Norna’ veislės aviečių derlius padidėja73,4 % (4,7 t ha -1 ), remontantinių ‘Polana’ derlius – beveik 3 kartus (4,5 t ha -1 ) iruogos pastambėja 1,5 karto, palyginti su nedrėkintomis. Pakankamo drėgnumo metaisdrėkinimas esminės įtakos aviečių augumui ir derliui neturi.8. Neremontantinių aviečių pokrūmiuose piktžoles rekomenduojama naikinti kontaktinioherbicido Basta 150 SL 3,0 l ha -1 norma, kai vyrauja vienametės, ir 6,0 l ha -1norma – kai daugiametės piktžolės.Gauta 2008-07-21Parengta spausdinti 2008-08-07Literatūra1. Buskienė L. 1999 a. 13 veislių aviečių biologinis-ūkinis įvertinimas. Sodininkystėir daržininkystė, 18(1): 28–37.2. Buskienė L. 2006. Aviečių mitybos geležimi optimizavimo galimybės.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 47–55.3. Buskienė L. 2005. Herbicidų įtaka avietyno piktžolėtumui, aviečių augumui irderliui. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 81–90.4. Buskienė L. 2007. Introdukuotų aviečių veislių biologinės-ūkinės savybės.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 153–161.5. Buskienė L. 1999 b. Pirmųjų atžalų naikinimo įtaka aviečių augimui ir derėjimui.Sodininkystė ir daržininkystė, 18(2): 3–15.6. Buskienė L. 2003 a. Remontantinių ‘Polana’ aviečių augumas ir produktyvumasskirtingomis mitybos azotu bei kaliu sąlygomis. 2002 metais baigtų mokslo tiriamųjųdarbų trumpi pranešimai. Babtai, 48–51.7. Buskienė L. 2003 b. Skirtingai formuojamų aviečių augumas ir derėjimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 22(2): 3–12.8. Buskienė L., Petronis P. 2004. Drėkinimo įtaka aviečių augumui ir produktyvumui.Sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 33–40.149

9. Buskienė L., Petronis P. 2000. Irrigation effect on growth and productivity ofautumn raspberry cultivar ‘Polana’. Fruit Production and Fruit Breeding. FruitScience, 207: 177–180.10. Buskienė L., Rudzinskienė M. 2007. Performance of 12 raspberry cultivarsunder Lithuanian conditions. Совершенствование Сортимента Плодовых,Ягодных, Орехоплодных Культур и Винограда в Современных УсловияхХозяйствования. Материалы Международной Научно ПрактическойКонференции. Самохваловичи, Беларусь, 216–220.11. Buskienė L., Rudzinskienė M., Viškelis P. 2007. Investigation of growth vigour,yielding and berry quality of the promising raspberry cultivars in Lithuania.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 138–148.12. Buskienė L., Uselis N. 2008. The influence of nitrogen and potassium fertilizerson the growth and yield of raspberries cv. ‘Polana’. Agronomy Research,6(1): 27–35.13. Buskienė L., Uselis N. 2002. Biological peculiarities of autumn raspberry andassessment of cropping on primocanes technology. Sodininkystė ir daržininkystė,21(3): 55–63.14. Danek J. 1995. Malina. Warszawa.15. Danek J. 2004. Uprawa maliny i jeźyny. Hortpress, Warszawa.16. Gwozdecki J. 2003. Raspberry production in Poland. Proceedings of I Symposiumon Raspberry of Serbia and Montenegro with International Participation. Čačak,157.17. Intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos. 2002. N. Uselis (sudaryt.).Babtai, 5–64.18. Kikas A., Libek A., Hanni L. 2002. Evaluation of raspberry cultivars in Estonia.Acta Horticulturae, 585: 203–207.19. Kopytowski J. 1991. Nawoźenie malin. Intensyfikacja Sadownictwa w Polsce,Materialy ART. 27–29 maja, Olsztyn, 81–82.20. Kviklys D., Uselis N., Bobinas Č., Kviklienė N., Lanauskas J. 2006. Vaisių iruogų auginimo Lietuvoje koncentracija ir specializacija. Sodininkystė ir daržininkystė,25(1): 81–89.21. Smolarz K. 1996. Malina i Jeźyna. Warszawa.22. Viškelis P., Rudzinskienė M., Buskienė L., Bobinaitė R. 2006. Lietuvoje auginamųaviečių uogų kokybė. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 74–80.23. Zornić B., Petrović S., Milošević T., Leposavić A. 2003. Raspberry products inEurope and the USA. Proceedings of I Symposium on Raspberry of Serbia andMontenegro with International Participation. Čačak, 153.24. Бускене Л. 1999. Основные биологические и хозяйственные признаки исвойства сортов малины. Итоги и Перспективы Ягодоводства. МатериалыМеждународной Научно Практической Конференции. 13–16 июля,Самохваловичи, Беларусь, 27–31.25. Бускене Л. 2000. Продуктивность ремонтантных сортов малины при разныхсистемах возделывания. Плодоводство, 13: 219–223.26. Ермаков А. И., Арасимович В. В., Ярош Н. П., Перуанский Ю. В.,Луковникова Г. А., Иконникова М. И. 1987. Методы биохимическогоисследования растений. Под ред. А. И. Ермакова. Ленинград.150

27. Исачкин А. В., Воробьев Б. Н., Аладина О. Н. 2001. Сортовой каталог.Ягодные культуры. ЭКСМО, Москва.28. Казаков И. В. 1994. Малина и ежевика. Колос, Москва.29. Минкевич И. И., Хохрякова Т. М. 1971. Методика выявления и учетаболезней плодовых и ягодных культур. Москва.30. Подорожный В. Н. 2004. Сорта малины для адаптивной системыягодоводства южных регионов России. Плодоводство, 16: 209–212.31. Причко Т. Г. 1999. Ягоды в биохимической и технологической оценке.Итоги и Перспективы Ягодоводства. Материалы Mеждународной НаучноПрактической Конференции. Самохваловичи, Беларусь, 22–24.32. Программа и методика сортоизучения плодовых и ягодных культур. 1973.Мичуринск, 198–222.33. Рубинскене М. В., Вишкялис П. И., Бускене Л. Н. 2007. Изучение сортовмалины. Совершенствование cортимента плодовых, ягодных, орехоплодныхкультур и винограда в современных условиях хозяйствования.Материалы Международной Научно Практической Конференции.Самохваловичи, Беларусь, 221–226.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Investigations of raspberry cultivars and technologies of theirgrowing in LithuaniaL. BuskienėSummaryThere are reviewed in the article the investigations of raspberry cultivars and technologiesof their growing carried out at the Lithuanian Institute of Horticulture (LIH) during the lasttwenty years. It was established that the most productive raspberry cultivars are these: ‘Siveli’,‘Novokitajevskaja’, ‘Zorinka’, ‘Beglianka’, ‘Sputnica’, ‘Zviozdočka’ and ‘Husar’. Eliminationof the first shoots improved raspberry healthiness, their winterhardiness, increased berry weightand the yield of some raspberry cultivars. There was recommended to grow remontant raspberrycultivars ‘Polana’ and ‘Babje Leto’ applying the technology of annual stem yielding and ‘Austrijasremontanta’, ‘Zeva’ and ‘Ariadne’ – allowing them to yield twice per year. The biggest remontantraspberry ‘Polana’ yield was obtained every year fertilizing them with N 120K 180and N 90K 130, ‘BabjeLeto’ – N 120and N 60K 90, fertilizer rates. When raspberries in alkaline soils were sprayed eight timesper vegetation with iron chelate solution of 0,5–1,5 % concentration, the amount of iron in theirleaves increased 2,2–4,4 times, but fertilizers didn’t influence essentially raspberry growth vigour,yield and berry weight. During dry years the yield of irrigated not remontant raspberries ‘Norna’ increased73,4 % and this of remontant raspberries ‘Polana’ – almost 3 times in comparison with notirrigated. It is recommended to destroy weeds under raspberry bushes with contact herbicide Basta150 SL 3,0 l ha -1 rate when annual weeds prevail and 6,0 l ha -1 rate when multiannual weeds prevail.Key words: growing technology, raspberry, yield, winterhardiness, fertilization, berryquality, cultivars.151

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Inovatyvių braškių auginimo technologijų kūrimo irtobulinimo raida LietuvojeNobertas UselisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas n.uselis@lsdi.ltPer 1988–2008 m. laikotarpį Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI),atsižvelgiant į šalies ūkines-ekonomines bei socialines-demografines sąlygas, buvo kuriamosir tobulinamos verslinių braškių auginimo technologijos. Tyrimų metu buvo gilintasi į braškiųaugimo, vystymosi ir derėjimo biologiją, o esminiai braškininkystės verslo aspektai buvopagrįsti ekonomiškai. Per šį laikotarpį mokslinių tyrimų dėka nuo ekstensyvių, neracionaliųverslinių braškių auginimo technologijų pereita prie labai intensyvių, ekonomiškai pagrįstų.Naujausios braškių auginimo tehnologijos užtikrina gausų geros kokybės desertinių uogųderlių jau pirmaisiais po sodinimo metais. Rinkoje esant ne mažesnei kaip 5–6 Lt kg -1 vidutineiuogų kainai, galima ir Lietuvoje pereiti prie vienamečio braškių auginimo ir taip užtikrintididelių, puikios kokybės uogų tiekimą vietinei rinkai bei eksportui.Reikšminiai žodžiai: braškės, auginimo technologijos, veislės, derlius, uogų kokybė.Įvadas. Per pastarąjį dvidešimtmetį braškių auginimo technologijų kūrimasversliniams braškynams bei braškių veislių tyrimai Lietuvoje buvo vykdomi keliaisetapais. Planuojant ir vykdant bandymus, visada buvo atsižvelgiama į uogų poreikį beiūkinę-ekonominę bei socialinę-demografinę šalies padėtį. Praeito šimtmečio devintojodešimtmečio viduryje dėl nepakankamo Lietuvos gyventojų aprūpinimo šviežiomis irperdirbtomis uogomis buvo atkreiptas dėmesys į verslinių uogynų plėtrą šalyje. Tuometu verslinių uogynų technologijos buvo atsilikusios ir dėl to buvo būtina plėstimokslinius tyrimus ir tobulinti esamas bei kurti naujas uoginių augalų, taigi ir braškių,verslinio auginimo technologijas. Tuo metu buvo išplėsti verslinių bei reprodukciniųbraškynų įveisimo laiko bei dirvos priežiūros būdų tyrimai, taikant braškių auginimolygiame paviršiuje technologiją.Ieškant pažangiausių verslinių braškių auginimo technologijų, buvo tiriamos braškių„frigo“ daigų išauginimo ir išlaikymo šaldytuve bei prikasus lauke technologijosbei tyrinėtas braškių augimas, vystymasis bei derėjimas veisiant braškynus šviežiaiiškastais ir šaldytais „frigo“ daigais. Deja, dėl ūkinių-ekonominių sąlygų braškių „frigo“daigų paklausa padidėjo tik pastaraisiais metais, kai išaugo desertinių braškių poreikisne sezono metu. Šio tūkstantmečio pradžioje atlikti nesezoninių braškių auginimonešildomuose šiltnamiuose, naudojant šaldytus „frigo“ daigus, tyrimai.153

Pastaraisiais metais verslinis braškių auginimas plečiasi (Kviklys ir kt., 2006),tačiau, atsižvelgiant į socialines-demografines sąlygas, kai iš šalies išvažiavo didelėdalis darbingų žmonių, uogininkystėje atsirado būtinybė diegti mechanizuotas, rankųdarbo neimlias braškių auginimo technologijas. Be to, pagerėjus miesto žmoniųpragyvenimo lygiui, vis paklausesnės tampa geros kokybės desertinės braškės, ypačne sezono metu. Tačiau, nors Lietuvos gyventojų perkamoji galia ir padidėjo, bet ESšalyse senbuvėse geros kokybės desertinių uogų kaina yra žymiai didesnė. Neatsitiktinaipastaraisiais metais kuriama agroklimatiniu ir ekonominiu aspektais pagrįsta, maksimaliaimechanizuota desertinių braškių auginimo profiliuotame paviršiuje, taikantfertigaciją, technologija.Kadangi braškių veislė yra viena svarbiausių ir neatskiriama technologijos dalis,todėl visais technologijų tyrimo etapais buvo tiriamos ir veislės. Taikant naują braškiųauginimo technologiją, būtina rasti ir tinkamiausią tai technologijai veislę. Beto, veislės nuolat keičiasi – vienos pasensta, kitos sukuriamos, todėl braškių veisliųtyrimai per pastarąjį laikotarpį buvo vykdomi nuolat, tik buvo taikomos skirtingos jųauginimo technologijos.Darbo tikslas – išanalizuoti ir apibendrinti mokslinių tyrimų rezultatus, gautuskuriant inovatyvias verslinio braškių auginimo technologijas Lietuvoje per pastaruosius20 metų.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Pirmuoju etapu, kuriant ir tobulinantverslinių bei reprodukcinių braškių auginimo lygiame paviršiuje technologiją, buvotirta braškių įveisimo laikas bei dirvos priežiūros būdai. Bandymų braškynuose atliktosbraškių kerelių augumo, išsivystymo, žydėjimo gausumo, derlingumo bei uogųkokybės apskaitos.Antruoju etapu, kuriant ir tobulinant braškių „frigo“ daigų auginimo ir laikymotechnologiją bei nesezoninių braškių, įveistų šaldytais „frigo“ daigais, auginimotechnologiją, buvo tirta braškių daigų iškasimo laiko bei paruošimo būdų įtaka daigųišsilaikymui ir kokybei. Siekiant sukurti braškių auginimo technologiją, kurios dėkanesezoninių uogų derlius per metus būtų gaunamas vieną arba du kartus, atlikti šaldytaisdaigais nešildomame šiltnamyje pasodintų braškių auginimo būdų bei daigų kokybėstyrimai. Bandymų braškynuose atliktos braškių daigų kokybės, kerelių augumo, išsivystymo,žydėjimo gausumo, derlingumo bei uogų kokybės apskaitos.Trečiuoju etapu, kuriant ir tobulinant braškių auginimo lauke profiliuotame dirvospaviršiuje technologiją, buvo ištirti braškių auginimo ir dirvos priežiūros būdai.Atliktos braškių kerelių augumo, išsivystymo, augalų fiziologinių procesų eigos, žydėjimogausumo, derlingumo bei uogų kokybės apskaitos. Braškių auginimo ir dirvospriežiūros būdai įvertinti ekonominiu atžvilgiu.Kiekviename tyrimų etape, gilinantis į braškių augimo bei derėjimo biologiją irieškant optimalių ūkinių-ekonominių braškių auginimo technologinių sprendimų, buvonuolat tiriamos ir braškių veislės. Braškių veislių tyrimų bandymuose buvo vertinamasbraškių atsparumas ligoms ir kenkėjams, žydėjimo gausumas, derlingumas bei uogųkokybė. Skirtingų veislių braškių auginimas įvertintas ekonomine prasme.Rezultatai ir aptarimas. Pirmasis verslinio braškių auginimo technologijųkūrimo etapas. Braškės Lietuvoje buvo ir yra viena iš labiausiai mėgstamųuogų, tačiau jų auginama ir suvartojama labai mažai, pavyzdžiui, 1984 m. vienam šalies154

gyventojui teko tik 2,3 m 2 braškynų (Усялис, 1990). Be to, tuo metu braškių auginimotechnologijos buvo netobulos ir versliniai šalies braškynai buvo nepakankamaiproduktyvūs. Neatsitiktinai daugiau kaip prieš 20 metų buvo užsibrėžtas tikslas atliktisilpniausių verslinio braškių auginimo technologijos grandžių išsamius moksliniustyrimus ir sukurti racionalią, biologiškai ir ekonomiškai pagrįstą, verslinio braškiųauginimo lygiame paviršiūje technologiją. Praeito šimtmečio devintajame dešimtmetyjepirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse buvo nustatyti optimalūs verslinių braškynųveisimo terminai, siejant juos su maksimaliu reprodukcinių braškynų panaudojimu.Buvo iš esmės patobulinta verslinių braškių auginimo technologija, leidžianti racionaliaiišnaudoti reprodukcinius braškynus (Усялис, 1990). Tyrimais buvo nustatyta,kad geriausiai auga ir gausiausiai dera braškės, pasodintos šviežiai iškastais daigaisrugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje arba anksti pavasarį, balandžio antroje pusėjear pirmomis gegužės dienomis. Vėlinant pavasarinį braškių sodinimą iki gegužėsvidurio ar pabaigos, dėl prastesnio pasodintų augalų vystymosi ir per mažo išaugusiųdaigų kiekio braškynai būna retoki ir dera iš esmės prasčiau (Uselis, 1988). Braškiųmorfologinė analizė parodė, kad anksčiausiai žiedinių pumpurų diferenciacija prasidedavėliausiai pasodintų braškių, tačiau daugiausia generatyvinių pumpurų išauginarudenį ir anksti pavasarį pasodintos braškės (Усялис, 1990). Tuo metu buvo sukurtabraškių lapų paviršiaus ploto nustatymo metodika, leidžianti tiksliau ir paprasčiaulauko bandymuose apskaičiuoti lapų paviršiaus plotą (Samuolienė ir kt., 1988).Nelietinant reprodukciniai braškynai yra produktyviausi, kai veisiami rugpjūčioantroje pusėje ir rugsėjo pradžioje. Rugsėjo viduryje ir anksti pavasarį įveisto reprodukciniobraškyno produktyvumas iš esmės būna mažesnis, o šiuos braškynus veistigegužės mėnesį dėl mažo išaugusių daigų kiekio ūkiškai neapsimoka. Didžiausiasdaigų kiekis gaunamas, kai daigai kasami vėlai rudenį ir laikomi šaldytuve ar tiesiogprikasami lauke arba kasami anksti pavasarį pavasariniam braškynų veisimui (Усялис,1990). Lauko sąlygomis be laistymo reprodukciniame braškyne rugpjūčio viduryje tik5–15 proc. skrotelių išauga iki standartinių daigų. Rugsėjo viduryje standartinių daigųprocentas siekia iki 30, o daigų kiekis priklausomai nuo įveisimo laiko padidėja 2 ar3 kartus. Tuo tarpu vegetacijos pabaigoje standartinių daigų pagausėja iki 70 proc., ostandartinių daigų kiekis iš ploto vieneto padidėja dar iki 3 kartų. Vadinasi, versliniusbraškynus veisdami anksti pavasarį, išlaikome didelį jų derlingumą ir maksimaliaiišnaudojame reprodukcinius braškynus.Plėsdami verslinius braškynus, uogininkai susidurdavo su gausiu braškynų piktžolėtumu,iš esmės mažinančiu braškynų produktyvumą. Išsamūs tyrimai parodė,kad versliniam braškynui būtina gerai paruošti dirvą ne tik naikinant trumpaamžespiktžoles žemės dirbimu, bet ir būtina naudoti herbicidą Raundapą arba jo analogusnuo sudygusių daugiamečių piktžolių. Tik gerai išvalius dirvą nuo daugiamečių piktžolių,galima supaprastinti ir atpiginti verslinio braškyno priežiūrą. 1997–1999 m.atlikus piktžolių cheminių ir mechaninių naikinimo sistemų skirtingo piktžolėtumobraškynuose agrobiologinį ir ekonominį įvertinimą, paaiškėjo, kad mažai piktžolėtamefone braškės produktyviausios ir uogų savikaina mažiausia, kai piktžolės naikintosdirviniu herbicidu Venzaru arba braškės dažnai ravėtos. Piktžolėtame fone efektyviausiaipiktžolės išnaikinamos herbicidų kompleksu (Venzaru, Betanalu progres AM,Fiuziladu super ir Lontrelu). Mažiausia uogų savikaina buvo, kai keliais herbicidais155

uvo purškiama kasmet pavasarį vieną kartą. Tyrimai parodė, kad braškynas, įveistasgerai paruoštoje dirvoje, būna 2 ar 3 kartus mažiau piktžolėtas, 13 proc. derlingesnis,o uogų savikaina 13 proc. mažesnė, negu įveisus piktžolėtoje dirvoje (Kulikauskas,Uselis, 1999; Uselis, Kulikauskas, 2004).Toliau buvo ieškoma efektyvesnių herbicidų, tinkamų naudoti piktžolėms naikintibraškynuose. 2003–2004 tyrimų metais nustatyta, kad jauname braškyne tris kartuspo 1,5 l ha -1 panaudoti Betanalas ekspertas ir Betanalas plius išnaikina atitinkamai39 ir 35 proc. daugiau piktžolių ir 54–62 proc. labiau sumažina piktžolių masę, negupurškiant ta pačia Betanalo progres AM norma. Šie herbicidai beveik neturėjo įtakosbendram derančio braškyno piktžolėtumui, nes jie neveikia daugumos daugiamečiųpiktžolių. Braškių derlingumas ir uogų kokybė nepriklausė nuo panaudotų herbicidų(Uselis, 2007).Naujo herbicido Betanalo 160 SE jauname braškyne tyrimai parodė, kad skilčialapiotarpsnio piktžoles geriausiai naikino vienkartinė 6 l ha -1 ir per du kartus išpurkštapo 3 l ha -1 herbicido norma. Po 2 l ha -1 per tris kartus išpurkšta Betanalo 160 SE normapiktžoles veikė iš esmės prasčiau negu anksčiau minėtos normos, bet geriau negu standartinisherbicidas Goltiksas 700 SC (norma – 5 l ha -1 ) (Buskienė, Uselis, 2007).Plečiantis braškynams, iškilo braškių pakartotinio veisimo toje pačioje dirvojeproblemos. Nustatyta, kad braškių šaknų zonoje gausu žalingų grybų, kurie gali sukeltibraškių ligas ar šiaip susilpninti augalus. Tame pačiame plote 13 metų be pertraukosaugdamos braškės (persodintos tris kartus) vidutiniškai išaugino 41 proc. mažiauūsų, 30 proc. mažiau lapų, 28 proc. mažiau žiedynų, o derlius sumažėjo net 50 proc.Pakartotinai įveistų jautrių pašaknio ligoms veislių braškių augumas ir derlius sumažėjodaug greičiau ir stipriau, o atsparių pašaknio ligoms veislių braškių augumas irderlingumas – daug silpniau, bet vis dėlto sumažėjo (Lugauskas ir kt., 2003). Nustatyta,kad, ilgą laiką auginant braškes toje pačioje vietoje, dirvoje susikaupia daug žalingųgrybų: Ascochyta fragaricola, Cercospora fragariae, Fusarium oxysporum, F. Solani,Perenospora fragariae, Phytoftora cactorum, Pythium intermedium, P. Ultimum,Plasmodiophora brassicae, Sclerotium rolfsii, Verticillium album. Nedidelį braškiųproduktyvumą pakartotinai įveistuose braškynuose sąlygoja ir braškių šaknų rizosferojeišskiriami žalingi grybų antriniai metabolitai. Ypač tai būdinga Peniciliumgenčiai: Penicillium janthinellum, P. Verruculosum var. Verrucosum, P. Canescens,P. Spinulosum (Lugauskas ir kt., 2003). Nustatyta, kad nenaudojant dirvą dezinfekuojančiųpriemonių braškes dažnai atsėliuoti rizikinga.Pastaraisiais metais vis daugiau auginama desertinių braškių, todėl labai svarbuišauginti uogas kuo kietesnes ir labai geros išvaizdos. Tam dažniausiai naudojamosturinčios kalcio mikroelementinės trąšos. Tačiau, tyrimus atlikus pakankamai įtręštamebraškyne, nustatyta, kad žydėjimo metu trys papildomi braškių purškimai KemiraFerticare 7-27-25, Phosfik 3-27-18, Trafos K 0-30-20, kalcio salietra ar Biokal 01trąšomis neturėjo teigiamo poveikio ne tik derliui, vidutinei uogos masei, bet ir uogųtvirtumui. Tik išryškėjo, kad, dirvą patręšus kalcio salietra (150 kg ha -1 ), sumažėjouogų tvirtumas, o nuo Biokal 01 sumažėjo erkių plitimas ir padidėjo sacharozės kiekisuogose (Lanauskas ir kt., 2006).Nors braškės geriau auga ir dera silpnai rūgščioje dirvoje, tačiau jos dažnai auginamosneutraliose ar net šarminėse dirvose. Augdamos šarminėse dirvose, braškės156

logai pasisavina geležį, jų lapai būna salotinės spalvos. Tyrimai parodė, kad, braškiųaugalus vegetacijos metu kas savaitę 8 kartus nupurškus geležies sulfato arba geležieschelato tirpalais, geležies koncentracija lapuose padidėjo atitinkamai 1,6 ir 3,2 proc.,pagerėjo išorinė augalų būklė, tačiau nei derliui, nei uogų kokybei purškimas geležiestrąšomis esminės įtakos neturėjo (Buskienė ir kt., 2006).Visapusiškai tobulinant braškių auginimo lygiame paviršiuje technologiją, buvonuolat tiriamos ir braškių veislės. Taikant minėtą braškių auginimo technologiją, per1988–2006 m. laikotarpį buvo ištirta per 50 Lietuvoje ir užsienyje išvestų braškiųveislių. Laikotarpio pradžioje per 80 proc. verslinių Lietuvos braškynų buvo užsodinta‘Festivalnaja’ veislės braškėmis. Vėliau, padidėjus šaldymui skirtų uogų poreikiui, labaiišplito ‘Senga Sengana’ veislės braškės, tačiau visą laiką buvo ieškoma perdirbimui irypač desertui tinkamų naujų produktyvių, labai geros kokybės uogų braškių veislių.Įvairiais laikotarpiais buvo ištirta, atrinkta ir pasiūlyta versliniuose braškynuose augintibraškes šių veislių: ankstyvąsias – ‘Honeoye’; vidutinio ankstyvumo – ‘Venta’,‘Dukat’, ‘Elkat’, ‘Induka’, ‘Rubinovyj Kulon’; vidutinio vėlyvumo – ‘Redgauntlet’,‘Polka’, ‘Tenira’, ‘Dangė’; vėlyvąsias – ‘Senga Sengana’, ‘Nida’, ‘Holiday’, ‘Pegasus’ir labai vėlyvas – ‘Pandora’ (Uselis, Rašinskienė, 1999; Uselis, Rašinskienė, 2000;Rašinskienė, Uselis, 2000; Uselis, Rašinskienė, 2001; Uselis, 2005; Uselis, 2005;Uselis ir kt., 2006). Visos atrinktos ir pasiūlytos braškių veislės ilgesnį ar trumpesnįlaiką buvo auginamos Lietuvos versliniuose braškynuose. Iš lietuviškų braškių veisliųdaugiausia versliniuose braškynuose buvo auginama A. Misevičiūtės išvesta ‘Venta’,kuri mėgėjiškuose soduose išliko iki šių dienų. Taip pat mėgėjiškuose soduose dėlkerelių sveikumo ir gero derliaus perspektyvi lietuviška braškių veislė ‘Dangė’.Antrasis verslinio braškių auginimo technologijų kūrimo etapas.Augant žmonių pragyvenimo lygiui, atsirado geros kokybės desertinių uogų poreikis irne sezono metu. Buvo stengiamasi sukurti braškių auginimo technologiją, leidžiančiąišauginti braškių uogas lauko sąlygomis kuo anksčiau vasarą ar net pavasarį. Tyrimaisnustatyta, kad, paankstinus derėjimą polietileno plėvelės priedangomis, uogos pradedanokti 8–12 dienų anksčiau. Tai leidžia nebrangiomis agropriemonėmis paaiškintiuogų derėjimą ir ilgesnį laiką gyventojus aprūpinti mėgstamomis desertinėmis uogomis.Taip pat nustatyta, kad, paankstinus uogų nokimą, daugiau uogų parduodamadidesnėmis kainomis ir taip padidinamas verslo pelningumas (Pranckietis, 1998).Vėliau, intensyvinant braškių auginimo technologijas, buvo tirtas nesezoniniųbraškių auginimas šiltnamiuose, panaudojant šaldytus „frigo“ daigus. Pačių „frigo“daigų užauginimo, jų iškasimo laiko, daigų kokybės įtaka uogų išsilaikymui buvoištirta dar praeito tūkstantmečio devintajame dešimtmetyje. Nustatyta, kad Lietuvosagroklimato sąlygomis šaldymui skirtus braškių daigus galima kasti ne anksčiau kaipspalio viduryje ir antroje mėnesio pusėje. Tik tokiu laiku iškasti daigai jau turi sukaupępakankamai krakmolo ir šaldytuve ar prikasti lauke per žiemą išsilaiko gerai. Taippat ištirta, kad geriau išsilaiko storesni ir vegetacijos metu prieš kasimą fungicidaisnupurkšti daigai (Усялис, 1990).Palyginus šviežiai iškastais ir šaldytuve išlaikytais daigais pasodintų braškių augimąir derėjimą, nustatyta, kad ankstyvojo pavasarinio sodinimo metu daigų kasimolaikas ir laikymo būdas nedarė įtakos braškių augumui bei derlingumui. Suvėlinuspavasarinį sodinimą ir pasodinus šviežiai iškastais daigais, braškės prasčiau augo ir157

derėjo, palyginti su braškėmis, pasodintomis rudenį iškastais ir šaldytuve ar prikasusišlaikytais daigais (Усялис, 1990).Didesnis „frigo“ daigų poreikis atsirado tik pastaraisiais metais, kai braškės pradėtosauginti nesezoniniam derliui. Yra du „frigo“ daigais įveistų braškių auginimolaikotarpiai. Galima rudenį paruoštus ir šaldytuve išlaikytus daigus sodinti kaip galimaanksčiau (kovo mėn.) į nešildomą šiltnamį ir gegužės mėnesį jau pradėti skinti uogas.Taip pat galima rudenį ar pavasarį prieš vegetacijos pradžią paruoštus ir šaldytuvebent mėnesį dviejų laipsnių šalčio temperatūroje palaikytus daigus sodinti į šiltnamiusvasaros metu ir rudenį gauti vieną nesezoninį vėlyvų uogų derlių, o pavasarį iš tų pačiųaugalų gauti antrąjį ankstyvą uogų derlių. Lietuvoje braškes auginti žieminiuose apšildomuosesu dirbtiniu apšvietimu šiltnamiuose dėl didelių energijos kainų ekonomiškaineapsimoka, todėl stengiamasi braškių derlių paankstinti ar suvėlinti nenaudojantbrangių energijos šaltinių, o žiemos metu uogų atsivežti iš kitų kraštų.2003–2006 m. tiriant braškių auginimo būdus nešildomame šiltnamyje, nustatyta,kad, nesezoniniam uogų derliui veisiant braškes „frigo“ daigais iš rudens, geriausiaiaugalai auga durpių maišuose, pakeltuose ant 1,3 m. atramų. Pavasarį kerelių augimassuvienodėja ir nebepriklauso nuo auginimo būdo, tačiau, auginant braškes maišuose,susidaro geresnės sąlygos fotosintezei, nes augalai sukaupia daugiau chlorofilo a,karotinoidų, jų didesnis chlorofilo a ir b santykis negu augančių mulčiuotoje lysvėjear tiesiog dirvoje. Didžiausias bendras derlius gautas, kai braškės augintos maišuoseant aukštų lysvių (Uselis ir kt., 2006).„Frigo“ daigų kokybės tyrimai, atlikti 2003–2006 m., parodė, kad polietileniniamenešildomame šiltnamyje rudenį iki pirmojo derliaus daugiausia lapų, ragelių,žiedynų ir uogų išaugina ir didesnį asimiliacinį plotą suformuoja braškės, pasodintosstambiausiais A + kategorijos daigais bei šakotais kereliais. Pastebėta tendencija, kadir pavasarį šakotais kereliais pasodintos braškės suformuoja daugiau lapų, ragelių,žiedynų ir uogų. Pasodinus braškes geriausios kokybės daigais, būna aktyvesnė augalųfotosintezės veikla ir didžiausias uogų derlius (Uselis ir kt., 2007).Labai svarbu kiekvienai braškių auginimo technologijai parinkti pačią geriausiąbraškių veislę. Yra žinoma, kad Europoje dažniausiai šiltnamiuose yra auginamos‘Elsanta’ veislės braškės. Mūsų veislių tyrimas nešildomuose polietileniniuosešiltnamiuose, pasodinus „frigo“ daigus durpių maišuose, pakeltuose ant 1,3 m aukščioatramų, parodė, kad ūkiniu ir biologiniu atžvilgiu veisti „frigo“ daigais anksti pavasarįgeriausiai tinka ‘Elsanta’ ir ‘Kent’ veislių braškės. Šių veislių augalų lapuose derėjimometu intensyviau vyko fotosintezė ir pakankamai didelis buvo fotosintezės produktyvumasbei uogų derlius (Uselis ir kt., 2007).Trečiasis verslinio braškių auginimo technologijų kūrimo etapas.Toliau brangstant energetiniams resursams, kylant medžiagų kainomsir darbo užmokesčiui bei mažėjant darbingų žmonių skaičiui kaimuose, būtinasukurti ir įdiegti mažiau imlias rankų darbo ir energetiškai taupesnes braškiųauginimo technologijas. Be to, dėl didokos uogų savikainos Lietuvoje, kaipir ES šalyse senbuvėse, galutinai pereita prie brangesnių desertinių uogų auginimone tik sezono metu, bet ir kuo ilgiau ne sezono metu. Lietuvoje stengiamasišviežias uogas patiekti šalies vartotojui nuo gegužės vidurio iki spalio pabaigos.Siekiant sukurti biologiškai ir ekonomiškai pagrįstas naujas verslinių braškių158

auginimo technologijas, 2005–2007 m. ištirti braškių auginimo būdai, veisiant braškynusvasaros metu šviežiais, geros kokybės, dėžutėse užaugintais daigais. Buvo palygintastradicinis braškių auginimas lygiame paviršiuje su įvairaus tankumo braškiųauginimu profiliuotame paviršiuje. Nustatyta, kad kitais po sodinimo metais tankiosetrieilėse lietinamose, balta plėvele mulčiuotose lysvėse išauginama iki 14–22 t ha -1puikios kokybės uogų. Tradiciniu būdu eilėmis auginamos braškės tuo metu davė tik4 t ha -1 derlių (Uselis ir kt., 2008).Nors, taikant braškių auginimo profiliuotame paviršiuje technologiją, gautas didelisgeros kokybės uogų derlius, bet šalyje, esant nepakankamai didelėms desertiniųuogų kainoms, vienametis braškių auginimas dar dažnai yra nuostolingas. Auginantdvejus metus, gausiausias derlius ir daugiausia pajamų gauta iš braškių, augusių žemosetrieilėse, balta plėvele mulčiuotose, kapiliariniu būdu laistomose lysvėse. Mažiausiaiišlaidų padaroma auginant braškes tradiciškai eilėmis ir nedrėkinant. Pelningiausiadvimečiame uogyne braškes auginti tradiciškai eilėmis ir trieilėse žemose, balta plėvelemulčiuotose lysvėse (Uselis ir kt., 2008).Ištyrus dirvos priežiūros būdus, auginant braškes profiliuotame paviršiuje, nustatyta,kad šaltą besniegę žiemą geriausiai braškės peržiemojo balta plėvele mulčiuotoselysvėse, tačiau pavasarį šalnų metu mulčiuotose lysvėse žiedų pašalo daugiau negunemulčiuotose. Nustatytas teigiamas mulčiavimo poveikis augalo lapų skaičiui, žaliaimasei, asimiliaciniam plotui buvo žymus tik pirmaisiais augimo ir derėjimo metais.Chlorofilų kiekiui braškių lapuose dirvos priežiūros būdai ir lietinimas esminės įtakosneturėjo. Pirmaisiais derėjimo metais balta plėvele mulčiuotos braškės derėjo iš esmėsgausiau, o antraisiais metais plėvele mulčiuotų ir nemulčiuotų braškių derlingumasnesiskyrė. Per dvejus metus prasčiausiai derėjo nemulčiuotos ir nelietintos braškės(Uselis ir kt., 2008).2005–2007 m. atliktas braškių veislių tyrimas parodė, kad, auginant braškesbalta plėvele mulčiuotose ir kapiliariniu būdu laistomose trieilėse lysvėse, pirmaisiaisderėjimo metais gausiausiai derėjo ‘Vikat’, ‘Marmolada’ ir ‘Saliut’ veisliųbraškės – uogų gauta 17,6–19,6 t ha -1 , o antraisiais metais iš esmės geriausias derlius– 18,3–24,4 t ha -1 – buvo veislių ‘Elkat’, ‘Saliut’ ir ‘Vikat’. Pirmaisiais derėjimometais vidutinė pirmųjų uogų masė buvo didžiausia ‘Vikat’, ‘Elkat’ ir ‘Saliut’ braškių– 28–34,7 g, o antraisiais metais pirmųjų uogų masė buvo 2,2 karto mažesnė. Ištirtų veislių pelningiausia auginti labai derlingas vėlyvąsias ‘Vikat’ veislės braškes: perdvejus metus pelnas siekė 88 tūkst. Lt ha -1 . Didelis pelnas gaunamas ir auginant labaiderlingas ‘Elkat’ bei ‘Saliut’ veislių braškes – atitinkamai 52,4 ir 63,9 tūkst. Lt ha -1 .‘Ventana’ veislės braškes, kilusias iš Kalifornijos, dėl prasto žiemojimo ir per mažoderliaus auginti buvo nuostolinga (Uselis ir kt., 2008).Apibendrinant galima teigti, kad per pastarąjį dvidešimtmetį, kuriant ir tobulinantinovatyvias braškių auginimo technologijas, buvo gilintasi į braškių augimo, vystymosiir derėjimo biologiją, o esminiai braškininkystės verslo aspektai buvo pagrįstiekonomiškai. Per šį laikotarpį mokslinių tyrimų dėka nuo ekstensyvių, neracionaliųverslinių braškių auginimo technologijų pereita prie labai intensyvių, ekonomiškaipagrįstų technologijų. Naujausios braškių auginimo tehnologijos užtikrina gausųgeros kokybės desertinių uogų derlių jau pirmaisiais po sodinimo metais. Rinkojeesant ne mažesnei kaip 5 Lt kg -1 vidutinei uogų kainai, galima ir Lietuvoje pereiti prie159

vienamečio braškių auginimo ir taip užtikrinti didelių, puikios kokybės uogų tiekimąvietinei rinkai bei eksportui.Išvados. 1. Lietuvos agroklimato sąlygomis geriausiai auga ir dera rugpjūčiopabaigoje, rugsėjo pradžioje arba anksti pavasarį (balandžio antroje pusėje) šviežiaiiškastais daigais pasodintos braškės. Vėlinant pavasarinį braškių sodinimą iki gegužėsvidurio ar pabaigos, dėl prastesnio pasodintų augalų išsivystymo ir per mažo išaugusiųdaigų kiekio braškynas būna retokas ir dera iš esmės prasčiau. Anksčiausiai žiediniųpumpurų diferenciacija prasideda vėliausiai pasodintų braškių, tačiau daugiausia generatyviniųpumpurų išaugina rudenį ir anksti pavasarį pasodintos braškės.2. Reprodukciniai braškynai yra produktyviausi, kai būna įveisti rugpjūčio antrojepusėje ir rugsėjo pradžioje. Įveisus rugsėjo viduryje ir anksti pavasarį, reprodukciniobraškyno produktyvumas iš esmės sumažėja, o veisti juos gegužės mėnesį dėl mažoišauginamų daigų kiekio ūkiškai neapsimoka.3. Auginant daigus lauko sąlygomis be laistymo, didžiausias jų kiekis gaunamas,kai daigai kasami vėlai rudenį ir laikomi šaldytuve ar tiesiog prikasami lauke arbakasami anksti pavasarį pavasariniam braškynų įveisimui. Reprodukciniame braškynerugpjūčio viduryje tik 5–15 proc. skrotelių išauga iki standartinių daigų. Rugsėjo viduryjestandartinių daigų procentas siekia iki 30, o vegetacijos pabaigoje iki 70 procentų,o daigų kiekis iš ploto vieneto priklausomai nuo įveisimo laiko padidėja iki 3 kartų.4. Ankstyvas pavasarinis braškių sodinimas, taikant įprastą technologiją, sąlygojadidelį braškyno derlingumą ir leidžia maksimaliai išnaudoti reprodukciniusbraškynus.5. Taikant cheminių ir mechaninių piktžolių naikinimo priemonių sistemasskirtingo piktžolėtumo braškynuose, nustatyta, kad mažai piktžolėtame fone braškėsproduktyviausios ir uogų savikaina mažiausia, kai piktžolės naikinamos dirviniu herbiciduVenzaru arba braškės dažnai ravimos. Piktžolėtame fone efektyviausiai piktžolėsbraškyne išnaikinamos nupurškiant herbicidų kompleksu (Venzaru, Betanalu progresAM, Fiuziladu super ir Lontrelu). Piktžolėtame fone augintų braškių mažiausia uogų savikainabūna, kai herbicidų kompleksu purškiama vieną kartą pavasarį. Gerai paruoštojedirvoje įveistas braškynas būna 2 ar 3 kartus mažiau piktžolėtas, 13 proc. derlingesnis,o uogų savikaina 13 proc. mažesnė negu įveistame piktžolėtoje dirvoje.6. Jauname braškyne tris kartus po 1,5 l ha -1 panaudoti Betanalas ekspertas irBetanalas plius išnaikina atitinkamai 39 ir 35 proc. daugiau piktžolių ir 54–62 proc.daugiau sumažina piktžolių masę, negu purškiant ta pačia standartinio herbicido Betanalprogres AM norma. Šie herbicidai beveik neturi įtakos bendram derančio braškynopiktžolėtumui, nes jie neveikia daugumos daugiamečių piktžolių.7. Jauname braškyne sudygusias piktžoles skilčialapių tarpsniu geriausiai naikinavienkartinė 6 l ha -1 ir per du kartus išpurkšta po 3 l ha -1 herbicido Betanalo 160 SEnorma. Po 2 l ha -1 per tris kartus išpurkštas Betanalas 160 SE piktžoles naikina išesmės prasčiau, bet geriau negu standartinis herbicidas Goltiksas 700 SC (norma –5 l ha -1 ).8. Braškės, augdamos tame pačiame plote 13 metų (persodintos tris kartus), išauginavidutiniškai 41 proc. mažiau ūsų, 30 proc. mažiau lapų, 28 proc. mažiau žiedynų,o derlius sumažėja net 50 proc. Nustatyta, kad, ilgą laiką auginant braškes toje pačiojevietoje, dirvoje susikaupia daug žalingų grybų: Ascochyta fragaricola, Cercosporafragariae, Fusarium oxysporum, F. Solani, Perenospora fragariae, Phytoftora160

cactorum, Pythium intermedium, P. Ultimum, Plasmodiophora brassicae, Sclerotiumrolfsii, Verticillium album. Nedidelį braškių produktyvumą sąlygoja ir braškių šaknųrizosferoje išskiriami žalingi grybų antriniai metabolitai: Penicillium janthinellum,P. Verruculosum var. Verrucosum, P. Canescens, P. Spinulosum.9. Pakankamai įtręštame braškyne žydėjimo metu papildomi trys braškių purškimaiKemira Ferticare 7-27-25, Phosfik 3-27-18, Trafos K 0-30-20, kalcio salietra irBiokal 01 trąšomis neturi teigiamo poveikio derliui, vidutinei uogos masei bei uogųtvirtumui. Patręšus dirvą kalcio salietra (150 kg ha -1 ), sumažėja uogų tvirtumas, oBiokal 01 sumažina erkių plitimą ir padidina sacharozės kiekį uogose.10. Braškių augalus vegetacijos metu kas savaitę 8 kartus nupurškus geležies sulfatoarba geležies chelato tirpalais, geležies koncentracija lapuose padidėjo atitinkamai1,6 ir 3,2 proc., pagerėjo išorinė augalų būklė, tačiau nei derliui, nei uogų kokybeipurškimas geležies trąšomis esminės įtakos neturi.11. Įvairiais laikotarpiais per pastaruosius 20 metų buvo ištirta, atrinkta ir pasiūlytaversliniuose braškynuose auginti šias braškių veisles ankstyvąsias – ‘Honeoye’; vidutinioankstyvumo – ‘Venta’, ‘Dukat’, ‘Elkat’, ‘Induka’, ‘Rubinovyj Kulon’; vidutiniovėlyvumo – ‘Redgauntlet’, ‘Polka’, ‘Tenira’, ‘Dangę’; vėlyvąsias – ‘Senga Sengana’,‘Nida’, ‘Holiday’, ‘Pegasus’ ir labai vėlyvas – ‘Pandora’.12. Braškių derėjimo paankstinimas polietileno plėvelės priedangomis uogųnokimą paankstina 8–12 dienų. Paankstinus uogų nokimą, didesnis kiekis uogų parduodamasdidesnėmis kainomis ir taip padidinamas verslo pelningumas.13. Lietuvos agroklimato sąlygomis šaldymui skirtus braškių daigus galima kastine anksčiau kaip spalio viduryje ir antroje mėnesio pusėje. Tik tokiu laiku iškasti daigaijau turi sukaupę pakankamai krakmolo ir šaldytuve per žiemą gerai išsilaiko. Geriauišsilaiko storesni ir dar vegetacijos metu prieš kasimą fungicidais nupurkšti daigai.14. Daigus sodinant anksti pavasarį, nei jų kasimo laikas, nei laikymo būdas neturiįtakos braškių augumui bei derlingumui. Vėluojant pavasarinį sodinimą, braškės,pasodintos šviežiai iškastais daigais, auga ir dera prasčiau negu braškės, pasodintosrudenį iškastais ir šaldytuve ar prikasus išlaikytais daigais.15. Rudenį „frigo“ daigais įveistos braškės geriausiai auga durpių maišuose, pakeltuoseant 1,3 m atramų. Pavasarį kerelių augimas suvienodėja ir nebepriklauo nuoauginimo būdo, tačiau, auginant braškes maišuose, susidaro geresnės sąlygos fotosintezei,nes augalai sukaupia daugiau chlorofilo a, karotinoidų, jų didesnis chlorofilo a irb santykis negu augančių mulčiuotoje lysvėje ar tiesiog dirvoje. Didžiausias bendrasrudeninių ir pavasarinių uogų derlius gaunamas, kai braškės auginamos maišuose antaukštų lysvių.16. Polietileniniuose nešildomuose šiltnamiuose rudenį iki pirmojo derliausdaugiausia lapų, ragelių, žiedynų bei uogų išaugina ir didesnį asimiliacinį plotą suformuojabraškės, pasodintos stambiausiais A+ kategorijos daigais bei šakotais kereliais.Pasodinus braškes geriausios kokybės daigais, yra aktyvesnė augalų fotosintezės veiklair didžiausias suminis uogų derlius.17. Nešildomuose polietileniniuose šiltnamiuose, sodinant „frigo“ daigus ankstipavasarį durpių maišuose, pakeltuose ant 1,3 m aukščio atramų, ūkiniu ir biologiniuatžvilgiu geriausiai tinka ‘Elsanta’ ir ‘Kent’ veislių braškės. Šių veislių braškių lapuosederėjimo metu intensyviau vyksta fotosintezė ir yra pakankamai didelis fotosintezėsproduktyvumas.161

18. Auginant ‘Honeoye’ veislės braškes dvejus metus, didžiausias derlius ir daugiausiapajamų gaunama auginant žemose, balta plėvele mulčiuotose, kapiliariniu būdulaistomose lysvėse. Mažiausiai išlaidų padaroma auginant braškes tradiciškai eilėmisir nedrėkinant. Pelningiausia dvimečiame uogyne braškes auginti tradiciškai eilėmisir trieilėse žemose, balta plėvele mulčiuotose lysvėse.19. Tiriant dirvos priežiūros būdus, auginant braškes profiliuotame paviršiuje,nustatytas teigiamas mulčiavimo poveikis augalo lapų skaičiui, žaliai masei, asimiliaciniamplotui pirmaisiais augimo ir derėjimo metais. Chlorofilų kiekiui braškių lapuosedirvos priežiūros būdai ir lietinimas esminės įtakos neturi. Pirmaisiais derėjimo metaisbalta plėvele mulčiuotos braškės dera iš esmės gausiau, o antraisiais metais plėvelemulčiuotų ir nemulčiuotų braškių derlingumas nesiskiria. Prasčiausiai auga ir deranemulčiuotos ir nelietintos braškės.20. Taikant naujausią braškių auginimo technologiją, balta plėvele mulčiuotoseir kapiliariniu būdu laistomose trieilėse lysvėse pelningiausia auginti labai derlingasvėlyvąsias ‘Vikat’ veislės braškes: per dvejus metus pelnas siekė 88 tūkst. Lt ha -1 .Didelis pelnas gaunamas ir auginant labai derlingas ‘Elkat’ bei ‘Saliut’ veislių braškes –atitinkamai 52,4 ir 63,9 tūkst. Lt ha -1 . ‘Ventana’ veislės braškes dėl prasto žiemojimoir per mažo derlingumo auginti nuostolinga.21. Per pastarąjį dvidešimties metų laikotarpį mokslinių tyrimų dėka nuo ekstensyvių,neracionalių verslinių braškių auginimo technologijų pereita prie labai intensyvių,ekonomiškai pagrįstų technologijų. Naujausios braškių auginimo tehnologijos užtikrinagausų geros kokybės desertinių uogų derlių jau pirmaisiais po sodinimo metais,o rinkoje esant ne mažesnei kaip 5 Lt kg -1 vidutinei uogų kainai, galima ir Lietuvojepereiti prie vienamečio braškių auginimo ir taip užtikrinti didelių, puikios kokybėsuogų tiekimą vietinei rinkai bei eksportui.Gauta 2008-07-15Parengta spausdinti 2008-08-07Literatūra1. Buskienė L., Uselis N. 2007. Herbicido Betanalo 160 SE efektyvumas jaunamebraškyne. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(1): 29–38.2. Buskienė L., Uselis N., Lanauskas J. 2006. Geležies trąšų įtaka ‘Bogota’ veislėsbraškių mitybai, išsivystymui ir derliui. Sodininkystė ir daržininkystė,25(4): 137–1453. Kulikauskas L, Uselis N. 1999. Agrobiological and economic comparison ofprotection means against weeds in strawberry plantations. XVII the Meetingof the Herbological Team of the Committee of Horticultural Sciences PolishAcademy of Sciences. Skierniewice-Olsztyn, Poland, 130–133.4. Kviklys D., Uselis N., Bobinas Č., Kviklienė N., Lanauskas J. 2006. Vaisių iruogų auginimo Lietuvoje koncentracija ir specializacija. Sodininkystė ir daržininkystė,25(1): 81–89.5. Lanauskas J., Uselis N., Valiuškaitė A., Viškelis P. 2006. Effect of foliar and soilapplied fertilizers on strawberry healthiness, yield and berry quality. AgronomyResearch, 4: 247–250.162

6. Lugauskas A., Repečkienė J., Uselis N., Rašinskienė A. B. 2003. Problemsof a long-time strawberry growing in one plot. Acta Scientiarum Polonorum.Hortorum Cultus. Ogrodnictwo. 2(2): 59–68.7. Pranckietis V. 1998. Braškių paankstinto derėjimo įtaka uogų derliui ir kokybei:daktaro disert. santr. Akademija.8. Rašinskienė A., Uselis N. 2000. Braškių biologinių ir ūkinių savybių įvertinimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 19(2): 11–22.9. Samulienė M. I., Uselis N., Kviklys A. 1988. Braškių lapų ploto nustatymo metodika.Sodininkystė ir daržininkystė, 8: 40–44.10. Uselis N. 1988. Braškių sodinimo laikas pavasarį. Sodininkystė ir daržininkystė,8: 24–31.11. Uselis N. 2005. Investigation of strawberry cultivars for commercial growing inLithuania. Fruitgrowing, 17(2): 314–319.12. Uselis N. 2005. Braškių veislių biologinių ir ūkinių savybių įvertinimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 72–80.13. Uselis N. 2007. Herbicidų betanalo eksperto, betanalo plius ir betanalo progresoam efektyvumo tyrimai jauname ir derančiame braškyne. Sodininkystė ir daržininkystė,26(1): 71–80.14. Uselis N. 2008. ‘Honeoye’ veislės braškių auginimo technologijų agronominisekonominisįvertinimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(1): 19–28.15. Uselis N., Kulikauskas L. 2004. Braškynų dirvos priežiūros būdų agrobiologinisir ekonominis įvertinimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 41–52.16. Uselis N., Lanauskas J., Duchovskis P., Brazaitytė A., Šabajavienė G. 2007. „Frigo“daigų kokybės įtaka braškių‚ ‘Elsanta’ biologiniams ūkiniams rodikliams auginantjas nešildomame šiltnamyje. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 63–70.17. Uselis N., Lanauskas J., Duchovskis P., Brazaitytė A., Viškelis P., Šabajevienė G.2006. „Frigo“ daigais pasodintų braškių ‘Elsanta’ auginimo būdai šiltnamiuose.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 56–63.18. Uselis N., Lanauskas J., Kviklys D., Buskienė L., Kviklienė N., Duchovskis P.,Brazaitytė A., Viškelis P. 2007. Braškių veislių tinkamumas nesezoniniam derliuiišauginti iš anksti pavasarį nešildomame šiltnamyje pasodintų „Frigo“ daigų.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 26–33.19. Uselis N., Lanauskas J., Viškelis P., Valiuškaitė A. 2000. Braškių veislių tyrimasauginant balta plėvele mulčiuotose kapiliariniu būdu laistomose lysvėse.Sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai, 21: 81–88.20. Uselis N., Lanauskas J., Zalatorius V., Duchovskis P., Brazaitytė A.,Urbonavičiūtė A. 2008. Evaluation of the methods of soil cultivation growingdessert strawberries in beds. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 295–305.21. Uselis N., Rašinskienė A. 1999. Investigation of strawberry varieties in Lithuania.Babtai, 165–17322. Uselis N., Rašinskienė A. 2000. Assessment of biological and economic propertiesof 9 strawberry varieties. Fruit Production and Fruit Breeding, 207:188–195.23. Uselis N., Jašinskienė A. 2001. Braškių biologinių ir ūkinių savybių įvertinimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 20(2): 18–31.163

24. Uselis N., Valiuškaitė A., Raudonis L. 2006. Incidence of fungal leaf diseasesand phytophagous mites in different strawberry cultivars. Agronomy Research,4: 421–426.25. Усялис Н. 1990. Особености агротехники размножения и возделыванияземляники в Литовской ССР. Автореферат. п. Самохваловичи, Минскойобласти.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).The creation and improvement of the new strawberry growingtechnologies in LithuaniaN. UselisSummaryIn 1988–2008 at the Lithuanian Institute of Horticulture trade strawberry growing technologieswere created and improved taking into account the economic and social-demographic conditionsin our country. During investigations there were studied strawberry growing, developmentand yielding biology and the main strawberry business aspects were grounded economically.During this period, scientific investigations allowed the transition from extensive non-rationalstrawberry growing technologies to very intensive ones, grounded economically. The neweststrawberry growing technologies guarantee the abundant good quality dessert berry yield eventat the first year after planting. When the average berry price in the market is 5–6 Lt kg -1 , it ispossible to pass to the growing of annual strawberry in Lithuania also and so guarantee thesupply of big excellent quality berries to local market and export.Key words: strawberry, growing technologies, cultivars, yield, berry quality.164

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Daržovių selekcijos raida ir pasiekimaiRasa Karklelienė, Česlovas BobinasLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Kauno r.,el. paštas R.Karkleliene@lsdi.ltDaržovių selekcija Lietuvoje pradėta 1924 m. Nuo 1948 m. vykdyta daugumos pagrindiniųdaržovių selekcija. 1957 m. Vytėnų bandymų stotyje pradėta agurkų, svogūnų, kopūstų,pomidorų, morkų, burokėlių, ridikėlių, žiedinių kopūstų, pupelių, daržo žirnių selekcija.1961 m. pradedama šiltnamio daržovių selekcija. 1968 m., perkėlus bandymų stotį iš Vytėnųį Babtus, o 1987 m. stočiai tapus Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutu (LSDI)selekcinis darbas toliau tęsiamas. Kuriant naujas veisles ir hibridus, taikomi selekcijos procesąspartinantys metodai: poliploidizacija, hibridizacija, įvairūs atrankos būdai.Viso selekcinio darbo rezultatas – daugiau kaip 60 daržo augalų veislių, o nuo 1987 m.sukurta 43 veislės ir hibridai. 2003–2007 m. atlikti tyrimai (IVS) Lenkijoje, o šio darborezultatas – veislių įrašymas į Europos Sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.2008 m. Nacionaliniame augalų veislių sąraše ir ES daržovių rūšių veislių bendrajame katalogeįrašyta 23 daržovių veislės ir hibridai. Šiuo metu Lenkijoje atliekami 9 naujų daržoviųveislių ir hibridų tyrimai (IVS).Instituto mažai paplitusių daržovių ir prieskoninių augalų kolekcijoje auginama per 60augalų rūšių. Tiriamos jų auginimo ir dauginimo technologijos, atrenkami Lietuvoje tinkamiauginti augalai, dauginama jų sėkla.Reikšminiai žodžiai: daržovės, hibridai, selekcija, veislės.Įvadas. Lietuvos daržovių selekcijos pradininkas – prof. S. Nacevičius. Selekcijapradėta vykdyti 1924 m. Dotnuvos mokomajame darže. Pirmieji selekciniai darbaibuvo vykdomi atrankos būdu. S. Nacevičius tirdamas užsienines agurkų, pomidorų,ridikėlių, gūžinių kopūstų veisles, siekė atrinkti derlingas, ištvermingas nepalankiomsmeteorologinėms sąlygoms, atsparias ligoms ir kenkėjams, ūkiškai vertingas veisles.Nuo 1948 m. pradėta vykdyti daugumos daržovių selekcija. 1956 m. Dotnuvos bandymųstotis ir Valstybinė selekcijos stotis perorganizuota į Lietuvos žemdirbystėsmokslinio tyrimo institutą. Daržovių selekcija perkelta į Vytėnų sodininkystės ir daržininkystėsbandymų stotį, kurioje nuo pat įkūrimo tirtos daržovių veislės (Bartkaitėir Bobinas, 2002). To meto žymiausi daržovių selekcininkai: J. Mačys, V. Ožolas,P. Varnas, K. Zaleckienė, K. Bėčius.Selekcinio darbo tikslas – apsirūpinti Lietuvą savomis, gerai prisitaikiusiomis prievietos sąlygų, derlingomis, atspariomis ligoms daržovių veislėmis (Bartkaitė, 1988,1998; Bobinas, 1999, Petronienė, Tamošiūnienė, 2004).165

Nuo 1957 m. Vytėnų bandymų stotyje pradėta agurkų, svogūnų, kopūstų, pomidorų,morkų, burokėlių, ridikėlių, žiedinių kopūstų, pupelių, daržo žirnių selekcija.1961 m. pradedama šiltnamio daržovių selekcija. 1968 m., perkėlus bandymų stotį išVytėnų į Babtus, selekcinį darbą toliau tęsė J. Mačys, V. Ožolas, P. Varnas, pradėjodirbti J. Armolaitienė (nuo 1961 m.), A. Karpovaitė (nuo 1962 m.), N. Kviklienė(nuo 1964 m.). 1973 m. lauko pomidorų selekciją pradėjo G. Visockienė, burokėliųir morkų selekciją tęsė J. Armolaitienė. Pomidorų heterozinius hibridus pradėjokurti J. Mačys (1948 m.), nuo 1985 m. selekciją tęsė O. Bartkaitė, o 1976 m. darbąsu morkų heteroze pradėjo O. Gaučienė. Nuo 1984 m. agurkų selekcinį darbąpradėjo E. Dambrauskas. 1964 m. atnaujinta baltagūžių kopūstų selekcija (pradėtaprof. S. Nacevičiaus 1924 m.). Kopūstų tyrimus vykdė Č. Bobinas, P. Duchovskis,V. Stanys, o nuo 1991 m. – M. Bobinienė. Nuo 1987 m. bandymų stotis reorganizuotaį Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą. Nuo 1993 m. institute burokėliųselekcinį darbą pradėjo O. D. Petronienė, nuo 1996 m. R. Karklelienė ėmėsi morkųselekcijos (Bobinas, 1999). Mažai paplitusių daržovių ir prieskoninių augalų kolekcijojeM. Baranauskienės pradėtą tiriamąjį darbą tęsė N. Maročkienė (1994 m.), nuo1999 m. pradėjusi vienametės paprikos selekciją. 1999 m. daržovių selekcijos srityjepradėjo dirbti D. Kamštaitytė (Juškevičienė), o 2006 m. į pomidorų selekcinius darbusįsitraukė A. Radzevičius.Labai trumpą tarpsnį daržovių selekcijos srityje dirbo L. Sekmokienė (svogūnų selekcija),R. Bartkevičienė (Berūkštienė), V. Kapelioraitė (agurkų imunitetas), I. Jakštaitė(burokėlių selekcija), D. Peikštenytė (agurkų selekcija) (Gaučienė, 1998).Darbo tikslas: daržo augalų selekcijos ir biotechnologijos pagrindų plėtimas,veislių kūrimas, jų genofondo tyrimas, saugojimas bei gausinimas. Daržovių veislių irhibridų, gerai augančių Lietuvos dirvožemio ir klimato sąlygomis, atitinkančių kokybėsir rinkos reikalavimus bei tinkančių verslinėje daržininkystėje, sukūrimas.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Daržovių selekcijos sektoriuje vykdytavaisinių ir šakniavaisių daržovių, baltųjų gūžinių kopūstų bei svogūninių daržoviųselekcija (Bartkaitė, 1998; Bobinas, Bartkaitė, 2001; Bobinas, 2005), atlikti prieskoniniųaugalų ir mažai paplitusių daržovių tyrimai (Maročkienė, 2006 a; 2006 b),vykdyta lietuviškų daržovių veislių palaikomoji selekcija ir sėklininkystė (Karklelienėir kt., 2005).Pirmaisiais daržovių selekcinio darbo metais pagrindinis metodas – kryptingaatranka (Bartkaitė, 1988). Pirmosios lietuviškos daržovių veislės sukurtos atrankosmetodu iš įvežtinių veislių (Nacevičius, 1938). Taikant kryžminimus ir gautos selekcinėsmedžiagos vertinimą bei kryptingą atranką, pradėtos kurti veislės (Mačys,1970). Iš vietinės populiacijos pavyzdžių ilgalaikės atrankos metodu sukurtos veislės.Kai kurie pavyzdžiai panaudoti kaip kryžminimo komponentai vertingiems augalamsatrinkti. Tyrimams naudotos individuali ir masinė atrankos, greta dirbtinės vykdytamutageninė selekcija, naudojant jonizuojantį gama spindulių veikimą ir biologiškaiaktyvią cheminę medžiagą – kolchiciną (Mačys, 1970; Gaučienė, 1996; Armolaitienė,1997 a; 1997 b; 1998; Bartkaitė, 1997; Bartkaitė, Jankauskienė, 1998).Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, pradėjus hibridų selekciją,svarbiausia buvo sukurti linijas, pasižyminčias išskirtinėmis savybėmis ir didelekombinacine galia. Atrankos būdu sukurtos vyriškojo ir moteriškojo žydėjimo tipo166

agurkų linijos (Dambrauskas, 1998; 2001 a; 2001 b), atsparios ligoms pomidorųlinijos, tarp jų ir su vyriškuoju sterilumu (Bartkaitė, 1997; Bartkaitė, Jankauskienė,1998). Panaudojus grįžtamuosius kryžminimus, sukurti lietuviškų morkų veislių analogaisu citoplazminiu, „petaloid“ tipo vyriškuoju sterilumu (Gaučienė,1996, 1997).Įvertinta morkų CVS linijų ir testerių kombinacinė galia hibriduose (Karklelienė,2001; Karklelienė ir kt., 2005).Selekcinio darbo kryptis – daržo augalų selekcijos ir biotechnologijos pagrindųplėtimas, veislių kūrimas, jų genofondo tyrimas, saugojimas bei gausinimas.Panaudojant vietinį genofondą, siekiama sukurti rinkos reikalavimus atitinkančiasdaržovių veisles ir hibridus. Naujoms veislėms ir hibridams kurti taikomi selekcijosprocesą spartinantys metodai: poliploidizacija, hibridizacija, įvairūs atrankos būdai.Šiuo metu daržovių selekcijos mokslinis darbas vykdomas pagal programą „Daržoaugalų požymių bei savybių genetinės prigimties tyrimai, selekcijos procesų optimizavimas,siekiant sukurti rinkos reikalavimus atitinkančias veisles ir hibridus“.Rezultatai. Viso daržovių selekcijos mokslo rezultatas – daugiau kaip 60 daržoaugalų veislių. Šiuo metu 23 veislės ir hibridai yra Nacionaliniame augalų veislių2008 m. sąraše bei ES daržovių rūšių veislių bendrajame kataloge. Mažai paplitusiųdaržovių ir prieskoninių augalų kolekcijoje auginama per 60 rūšių augalų. Tirtos jųauginimo ir dauginimo technologijos, atrinkti Lietuvoje tinkami auginti augalai, dauginamajų sėkla. Atlikti įvairių daržovių selekciniai darbai pagal atskirus projektus.Vieni iš svarbesnių projektų; „Daržo augalų veislių ir linijų reprodukcinių savybiųtyrimai ex situ ir in vitro“ (Genofondas), „Lietuviškų daržo augalų veislių kokybėsgerinimas ir įvertinimas pagal ES IVS sistemą“, „Ekologinės sėklininkystės sistemoskūrimas“.Vykdant tyrimus ir projektus, gauti reikšmingi rezultatai apie daržovių veisliųkokybę, jų adaptaciją, konkurencingumą, veikiant aplinkos sąlygoms ir kitiems veiksniams.Vienas iš svarbesnių pasiektų rezultatų – veislių įrašymas į ES daržovių rūšiųveislių bendrąjį katalogą. Atlikti tyrimai rodo daržovių veislių genetinės prigimtiesreikšmę.Prie daržovių selekcijos mokslo rezultatų (1987–2007 m. laikotarpiu) prisidėjoDaržovių selekcijos sektoriaus ir kitų instituto skyrių bei laboratorijų mokslo darbuotojai,techninis personalas.Vaisinių daržovių selekcijos darbo rezultatas – pomidorų ir agurkų veislės beihibridai. G. Visockienė nuo 1973 m. kartu su J. Mačiu vykdė pomidorų selekcijąlauko sąlygomis, o vėliau ir šiltnamiuose. Ji sukaupė ir ištyrė labai gausią kolekciją,kuri yra naudojama iki šių dienų naujoms veislėms ir hibridams kurti. 1973–1994 m.darbo laikotarpiu Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute viena ir kartu subendraautoriais G. Visockienė sukūrė 10 naujų pomidorų veislių: ‘Dručiai’, ‘Balčiai’,‘Skariai’, ‘Slapukai’, ‘Viltis 2’, ‘Svara’, ‘Aušriai’, ‘Laukiai’, ‘Milžinai’, ‘Rutuliai’.Parašė daug mokslinių ir populiariųjų straipsnių. Svarbiausios publikacijos: „Daržoviųir bulvių auginimas“, 1985 m.; „Pomidorai lauke ir pavasariniuose šiltnamiuose“,1998 m.; „Jaunajam daržininkui“, 1989 m.; „Pomidorai“, 2003 m.1974–2004 m. imuniteto ir heterozinių hibridų pomidorų selekcijos srityje dirboO. Bartkaitė. Mokslinio darbo rezultatas – du heteroziniai hibridai: ‘Sveikutis’ir ‘Pirmutis’, tarplinijinis indeterminantinio tipo hibridas ‘Vaisa’. Naujai sukurtas167

‘Arvaisa’ pomidorų hibridas įrašytas į Europos Sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjįkatalogą. O. Bartkaitė taip pat tyrė pomidorų atsparumo ligoms, vaisių kokybėsir derlingumo donorines savybes. Moksliniai rezultatai paskelbti mokslo žurnaluosebei mokslo populiarinimo spaudoje.Pomidorų selekcijos srityje nuo 2006 m. pradėjo dirbti A. Radzevičius. Šiuometu atlieka pomidorų kolekcijos auginimo tyrimus. Kartu su Biochemijos ir biotechnologijoslaboratorijos mokslo darbuotojais tiria pomidorų vaisių biocheminesir fizikines savybes.E. Dambrauskas nuo 1984 iki 2005 m. kūrė agurkų veisles ir hibridus. 1989 m.apgynė disertaciją tema „Vakarų Europos genofondo panaudojimas agurkų selekcijaiLietuvos sąlygomis“. Sukūrė agurkų veislę ‘Kauniai’, kurių vaisiai tinkami rauginti irmarinuoti. E. Dambrausko sukurtas agurkų hibridas ‘Krukiai’ pasižymi ištęstu derėjimu,šiuo metu yra perduotas tyrimams (IVS) Lenkijoje. Panaudojus įvaisos metoduišvestas linijas, sukurti trys trumpavaisių partenokarpinių agurkų hibridai: ‘Ulonai’,‘Pūkiai’ ir ‘Troliai’. Keturi agurkų hibridai (‘Daugiai’, ‘Troliai’, ‘Artai’, ‘Gintai’)įrašyti į Europos Sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.Šakniavaisių daržovių selekcijos srityje didelis darbo indėlis J. Armolaitienės.Pradėjusi darbą 1957 m. Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyjebandymų technike, nuo 1961 m. iki 1999 m. vykdė morkų ir burokėlių selekciją.Individualiai ir su bendraautoriais sukūrė 10 veislių: morkų – ‘Garduolės 2’, ‘Šatrija’,‘Gausės’, ‘Vaiguva’, ‘Vytėnų nanto’, burokėlių –‘Ainiai’, ‘Joniai’, ‘Kamuoliai 2’,‘Nevėžis’, ‘Vytėnų bordo’. Paruošė publikacijas: „Burokėlių auginimas ir sėklininkystė“,„Morkų auginimas ir sėklininkystė“ (su bendraautoriais). Už morkų veislę ‘Šatrija’J. Armolaitienė apdovanota prof. D. Rudzinsko pirmojo laipsnio premija, o už morkųveislę ‘Šatrija’ Erfurto parodoje – aukso medaliu. Burokėlių veislė ‘Kamuoliai’ įrašytaį Europos Sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.Morkų selekcijos rezultatas – lietuviškų morkų veislių CVS analogai ir duhibridai ‘Svalia’ ir ‘Skalsa’ – O. Gaučienės nuopelnas. Nuo 1976 m. iki 2000 m. jidirbo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute morkų selekcijos srityje heterozėslinkme. Mokslinėje ir periodinėje spaudoje bei mokslo žurnaluose paskelbė78 straipsnius, parengė ir išleido katalogą „Lietuviškos daržovių veislės“, 1997 m.;monografiją „Morkos“, 2001 m. Sukūrė valgomojo ridikėlio ‘Babtų žara’ veislę, kuriįrašyta į Europos Sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.O. D. Petronienė 1987–2005 m. dirbo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstitute, vykdė raudonojo burokėlio veislių selekciją; ji yra veislių ‘Nevėžis’ ir ‘Joniai’bendraautorė bei ‘Ilgiai’ veislės autorė. O. D. Petronienė parašė publikaciją „Burokėliųbiologija ir auginimas“, 2001; informacinį leidinį „Daržininkystė“, 2004. Burokėliųveislės ‘Joniai’ ir ‘Ilgiai’ įrašytos į Europos Sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjįkatalogą.Morkų heterozinių hibridų selekcijos srityje nuo 1996 m. dirba R. Karklelienė.2001 m. ji apgynė disertaciją „Morkų (Daucus carota L.) kombinacinės galios irkiekybinių požymių paveldėjimo įvertinimas“. Vykdo mokslinius tyrimus morkų irburokėlių selekcijos ir sėklininkystės srityje. Atlieka tyrimus ekologinėje daržininkystėje,sėklininkystėje. Parašė publikacijas: „Biohumusas ir ekologinė daržininkystė“,2006 m. (su bendraautoriais); „Ekologinės sėklininkystės pradžiamokslis“, 2007 m.168

(su bendraautoriais). Valgomojo ridikėlio ‘Babtų žara’ bendraautorė; ši veislė įrašytaį Europos Sąjungos daržovių rūšių veislių katalogą.Ankštinių, česnakinių daržovių selekcijoje atliko tyrimus N. Kviklienė. 1975 m.ji apgynė disertaciją „Daržo žirnių veislių, sėjos laiko ir herbicidų tyrimai“. Nuo1964 m. iki 2000 m. dirbo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute mokslinebendradarbe, tyrė ankštinių daržovių veisles, agrotechniką. Sukūrė pupelių veislę‘Baltija’, kuri yra ES daržovių rūšių veislių bendrajame kataloge. Sukaupė vasariniųir žieminių česnakų kolekciją. Išvedė žieminio česnako veislę ‘Žiemiai’ ir vasariniočesnako ‘Vasariai’ (bendraautorė); šios veislės įrašytos į Europos Sąjungos daržoviųrūšių veislių bendrąjį katalogą. N. Kviklienė parašė publikacijas: „Česnakų auginimas“,1994 m.; „Ankštinių daržovių auginimas“, 1995 m.; „Krienų auginimas“, 2002 m.1999 m. valgomojo svogūno tyrimus in vitro pradėjo D. Kamštaitytė (Juškevičienė).2006 m. ji apgynė disertaciją „Valgomojo svogūno (Allium cepa L.) ginogenezė irhomozigotinių linijų kūrimas“. Vykdo česnakinių ir svogūninių daržovių selekciją,genofondo tyrimus. Vasarinio česnako ‘Vasariai’ veislės bendraautorė.N. Maročkienė tęsė pradėtus žinomos Lietuvos daržininkės M. Baranauskienėstyrimus. Kartu su M. Baranauskiene yra valgomojo svogūno ‘Babtų didieji’ veislėsbendraautorė. Nuo 1993 m. dirbo institute asistente, o nuo 2002 m. dirba jaunesniąjamokslo darbuotoja. Atlieka tyrimus prieskoninių augalų rūšių, daugiamečių augalųauginimo srityse. Vykdo blakinės kalendros selekciją ir sėklininkystę, darbo rezultatas– veislė ‘Raslė’. Sukūrė laiškinio česnako ‘Aliai’ bei saldžiosios paprikos ‘Reda’veisles, kurios yra ES daržovių rūšių veislių bendrajame kataloge.Kopūstinių daržovių selekcijos rezultatas – baltagūžio kopūsto veislė ‘BielorusiškaDotnuvos’ (aut. S. Nacevičius). Kopūstų sėklininkystės ir selekcijos srityje dirboČ. Bobinas: tyrė organinių ir mineralinių trąšų įtaką daržovių sėklų daigumui, mechanizuotąburokėlių sėklojų auginimo technologiją; gūžinių baltųjų kopūstų sėklojųtręšimą laistomose dirvose. Parašytos publikacijos: „Tręšimo įtaka baltųjų gūžiniųkopūstų sėklojų derliui ir kokybei“ (su bendraautoriais); „Daržovių ir pašariniųšakniavaisių sėklininkystės specializavimas ir koncentravimas“ (su bendraautoriais),„Daržo augalų sėklininkystė“.Nuo 1976 m. M. Bobinienė tęsė A. Karpovaitės kopūstų selekcinius tyrimus.Nuo 1991 m. iki 2003 m. dirbo jaunesniąja mokslo darbuotoja ir vykdė baltagūžiųkopūstų selekciją. Šiuo metu perspektyvus gūžinių kopūstų selekcinis numeris 245yra perduotas IVS tyrimams, kurie atliekami Lenkijoje.Šiuo metu Daržovių selekcijos sektoriuje dirba 3 mokslo daktarai, 1 jaunesnysismokslo darbuotojas, 1 doktorantas ir 5 techninio personalo darbuotojai. Vykdomašakniavaisių, česnakinių ir vaisinių daržovių selekcija bei kitų daržovių palaikomojiselekcija ir sėklininkystė.Per 1987–2007 m. sukurtos 43 daržo augalų veislės, iš kurių 23 daržovių veislėsir hibridai įrašyta į 2008 m. Nacionalinį augalų veislių sąrašą bei ES daržovių rūšiųveislių bendrąjį katalogą. Tai 7 pomidorų, 4 agurkų, 3 burokėlių, 2 česnakų, 2 ridikėliųveislės, po vieną svogūnų, laiškinių česnakų, pupelių, morkų, paprikos veislę.Agurkų bei pomidorų veislės ir hibridai yra įvairios paskirties. Lietuviškos agurkųveislės gali būti auginamos lauke, plėvele degtuose šildomuose šiltnamiuose, plėveledegtuose nešildomuose šiltnamiuose, taip pat veislės gali būti universalios paskirties,169

t. y. augalai tinkami auginti lauke ir plėvele dengtuose šiltnamiuose (1 lentelė). Išvestihibridiniai agurkai, kurių vaisiai formuojasi be apdulkinimo (Dambrauskas, 2001).Sukurtos pomidorų veislės ir hibridai pasižymi didele įvairove: augalai gali būtiskirti auginti lauke ir šiltnamiuose, vaisiai esti įvairaus skonio ir formos (Visockienė,1987, 1998 a, 1998 b; Bartkaitė, 1998; Visockienė, Jankauskienė, 2000; Radzevičiusir kt., 2007).Išvesta lietuviška vienametės paprikos veislė ‘Reda’, skirta auginti nešildomuosešiltnamiuose ir po priedangomis. Šios paprikos pasižymi gausiu derliumi, o vaisiaigeromis skonio savybėmis (Maročkienė, 2006).1 lentelė. Lietuviškos agurkų, pomidorų ir paprikų veislės bei hibridaiTable 1. Cucumber, tomato and pepper Lithuanian cultivars and hybridsBabtai 1987–2007 m.Veislė,hibridasCultivars andhybridsSukūrimometaiCreationyearsMetodaiMethodsPaskirtisPurpose1 2 3 4Paprastasis agurkas (Cucumis sativus L.)Cucumber‘Krukiai’ F 1* 1987 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid (405 × 494)‘Žalsviai’ F 11992 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid (695 × 197)‘Daugiai’ F 1** 1992 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid (9 × 1295)‘Kauniai’ 1995 Atranka iš Kauno populiacijosSelection from Kaunas population‘Pūkiai’ F 11995 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid(1625 × 1748)‘Troliai’ F 1** 1995 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid(1570/94 × 1103)‘Ulonai’ F 11996 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid(1568 × 1859)‘Artai’ F 1** 2006 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid(1935 × 1601)Plėvele dengtiems šiltnamiamsir laukuiFor greenhouses covered with filmand fieldPlėvele dengtiems nešildomiemsšiltnamiamsFor unheated greenhouses coveredwith filmPlėvele dengtiems šiltnamiamsFor greenhouses covered with filmLaukuiFor fieldPlėvele dengtiems šiltnamiamsFor greenhouses covered with filmPlėvele dengtiems šiltnamiamsFor greenhouses covered with filmPlėvele dengtiems šiltnamiamsFor greenhouses covered with filmPlėvele dengtiems šiltnamiamsir laukuiFor greenhouses covered with filmand field170

1 lentelės tęsinysTable 1 continued1 2 3 4‘Gintai’ F1** 2006 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid(1925 × 1715)Plėvele dengtiems šiltnamiamsir laukuiFor greenhouses covered with filmand fieldValgomasis pomidoras (Lycopersicon esculentum Mill.)Tomato‘Aušriai’* 1983 ‘Ryčiai’ × 1154/77, atrankaSelection‘Sveikutis’ F 11987 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid(5622 × 300)‘Viltis’** 1994 Atranka iš ‘Viltis 2’Selection from ‘Viltis 2’Plėvele dengtiems šiltnamiamsFor greenhouses covered with filmNešildomiems, plėvele dengtiemsšiltnamiamsFor unheated greenhouses coveredwith filmLaukui, nešildomiems, plėveledengtiems šiltnamiamsFor greenhouses covered with filmand field‘Svara’** 1994 ‘Grif’ × ‘Silvana’ Laukui, nešildomiems, plėveledengtiems šiltnamiamsFor greenhouses covered with filmand field‘Laukiai’* 1995 ‘Marcanto’ F 1× ‘Viltis’, atrankaSelection‘Balčiai’** 1996 ‘Vnukovskij’ × ‘Remiz’, atrankaSelection‘Slapukai’* 1991 ‘Ryčiai’ × ‘Daltona’, atrankaSelection‘Dručiai’ 1995 1404/79 × ‘Nina’ F 1, atrankaSelection‘Rutuliai’** 1990 ‘Šagane F 1× ‘Aušriai’, atrankaSelection‘Skariai’** 1987 ‘Everset’ × kolekcinis numerisCollection number‘Milžinai’ 1987 Nr. 478/1 × kolekcinis numerisCollection number‘Pirmutis’ F 11995 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid(5628 × 753)‘Vaisa’ F 11998 Tarplinijinis hibridas, sterilusmot. kryžm. komp.Interaccession hybrid, sterile fem.cross. comp. (322 × 300)‘Arvaisa’ F 1** 2001 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid‘Jurgiai’** 2007 Atranka iš veislės ‘Ryčiai’Selection from cultivar ‘Ryčiai’LaukuiFor fieldLaukuiFor fieldLaukuiFor fieldŠiltnamiamsFor greenhousesŠiltnamiamsFor greenhousesŠiltnamiamsFor greenhousesŠiltnamiamsFor greenhousesNešildomiems, plėvele dengtiemsŠiltnamiamsFor unheated greenhouses coveredwith filmPlėvele dengtiems šiltnamiamsFor greenhouses covered with filmPlėvele dengtiems šiltnamiamsFor greenhouses covered with film171

1 lentelės tęsinysTable 1 continued1 2 3 4Vienametė paprika (Capsicum annum L.)Annual pepper‘Reda’** 1998 Atranka iš ‘Kolifornijskoječiudo’Selection fromNešildomiems šiltnamiams irpo priedangomisIn unheated greenhouses and undercovers** Veislės ar hibridai įrašyti į ES daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą ir į Nacionalinį augalųveislių sąrašą / Cultivars or hybrids included into EU catalogue of vegetable species of cultivarsand National plant cultivar list* Perduota IVS tyrimams / Passed to IVS investigationLietuviškos morkų ir burokėlių veislės (2 lentelė) pasižymi tipinga tai veisleišakniavaisio forma. Dauguma lietuviškos selekcijos morkų veislių priklauso Nantesšakniavaisių tipui, tik veislė ‘Vaiguva’ Chantenay/Dauvers tipui. Kryptingos atrankosdėka gautas didelis karotino kiekis morkų šakniavaisiuose, ypač hibriduose ‘Svalia’ ir‘Skalsa’. Auginant šių veislių morkas vagose, gaunama didelė prekinių šakniavaisiųišeiga (Armolaitienė, 1988; 1997 a; 1999 a; Gaučienė, 1997; 2001; Gaučienė, Viškelis,2001; Karklelienė, 2006 a; 2006 b; Karklelienė ir kt., 2007 b).Lietuvoje daugiau paplitę burokėliai su apvaliais šakniavaisiais (Armolaitienė,1997 b, 1999 b; Petronienė, 2000; Petronienė, Viškelis, 2004; Karklelienė ir kt., 2007 a).Viena burokėlių veislė sukurta pailgais šakniavaisiais (Petronienė, 2001).2 lentelė. Lietuviškos morkų ir burokėlių veislės ir hibridaiTable 2. Carrot and red beet Lithuanian cultivars and hybridsVeislė, hibridasCultivars andhybridsSukūrimometaiCreation yearsMetodaiMethodsBabtai 1987–2007 m.Išskirtinės savybėsExclusive features1 2 3 4Valgomoji morka (Daucus sativus Röhl.)Edible carrot‘Šatrija’* 1965 Vietinė populiacija בNanto 4’, atrankaLocal population × ‘Nanto 4’selection‘Svalia’ F 1* 1986 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid(GS 03182 × 0473)‘Skalsa’ F 11988 Tarplinijinis hibridasInteraccession hybrid(GS 03182 × 01309)Daug karotino, tinka augintimechanizuotaiMuch carotene, suitable formechanized growingDaug karotino (iki 25 mg %),gerai laikosiMuch carotene (up to 25 mg %),good storabilityTinka mechanizuotam nuėmimuiir transportavimuiSuitable for mechanized yieldgathering and transportation172

2 lentelės tęsinysTable 2 continued1 2 3 4‘Vytėnų nanto’ 1994 Atranka iš ‘Nanto 4’Selection from ‘Nanto 4’Derlinga, gera šakniavaisioformaProductivity, root-crop form‘Garduolės’** 1996 ‘Tauchon’ × vietinė popul.Nr. 15, atranka‘Tauchon’ × local popul. No. 15,selection‘Vaiguva’ 1997 ‘Šantane’ × ‘Šatrija’, atrankaSelectionDerlinga, gera biocheminėsudėtisYield, good biochemical compositionKonusinė šakniavaisio forma,tinka auginti mechanizuotaiCone-shaped root-crop suitablefor mechanized growingRaudonasis burokėlis (Beta vulgaris L. subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris)Red beet‘Kamuoliai’** 1972 Atranka iš vietinės populiacijosSelection from local popultion‘Nevėžis’ 1992 Mutagenezė (0,05 % kolchicinas)Mutagenesis (0.05 % kolchinicin)‘Joniai’** 1997 ‘Puškinskaja ploskaja’ בEarly Red Chief’, atrankaSelection‘Ilgiai’** 1998 ‘Formanova’ בCylindra’ / ‘Formanova’,atrankaSelectionGera šakniavaisio minkštimospalva ir skonis, geraiišsilaikoRoot-crop flesh colour and taste,storabilityGeras laikymasis, kaupianedaug nitratųGood storability, accumulatelittle nitratesGera šakniavaisio prekinėišvaizda, dvisėklisGood root-crop marketable appearance,two-seededAtspari lapų ligoms, pailgašakniavaisio forma, tinkaryšulėlinei brandaiResistance to diseases, oblong root-cropform, suitable for blunchmaturity yield** Veislės ar hibridai įrašyti i į ES daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą ir į Nacionalinįaugalų veislių sąrašą / Cultivars or hybrids included into EU catalogue of vegetable species of cultivarsand National plant cultivar list* Perduota IVS tyrimams / Passed to IVS investigation3 lentelė. Kitų daržovių rūšių lietuviškos veislėsTable 3. Lithuanian cultivars of other vegetable sortsRūšisSortVeislė, hibridasCultivars andhybridsSukūrimometaiCreation yearsMetodaiMethodsBabtai, 1987–2007 m.Išskirtinės savybėsExclusive feature1 2 3 4 5Valgomasis ‘Babtų didieji’** 2003 Atranka iš ‘Lietuvossvogūnasdidieji’ veislėsEdible onionsSelection from cultivar‘Lietuvos didieji’Vienodumas, derlingumas,skonisSameness, productivity,taste173

3 lentelės tęsinysTable 3 continued1 2 3 4 5‘Babtų žara’** 2003 Atranka iš veislės‘Žara’Selection from cultivar‘Žara’ValgomasisridikėlisEdible radishValgomasisridikėlisEdible radishDaržinėpupelėFrench beansŽieminisčesnakasWinter garlicBlakinėkalendraCorianderVasarinisčesnakasSummergarlicLaiškinisčesnakasSpring garlic‘Liliai’** 2007 Atranka iš ‘Kretingospagerinti’ veislėsSelection from cultivar‘Kretingos pagerinti’‘Baltija’** 1998 Atranka iš veislės‘Baltija’Selection from cultivar‘Baltija’‘Žiemiai’** 1995 Atranka išpopuliacijos Nr. 10Selection frompopulation No. 10‘Raslė’ 2000 Atranka iš vietinėspopuliacijosSelection from localpopulation‘Vasariai’** 2005 Atranka iš vietinėspopuliacijosSelection from localpopulation‘Aliai’** 2006 Atranka iš vietinėspopuliacijosSelection from localpopulationTopinambas ‘Sauliai’ 2007 Atranka iš vietinėsTopinambourpopuliacijosSelection from localpopulationGero skonio, ilgaineperaugantys šakniavaisiaiRoot-crops of good taste,which don’t overgrow fora long timeTinkamas šakniavaisiodydis, geras skonisRoot-crop size, tasteTrumpa vegetacijaShort vegetationDerlingumas, didelėprekinių ropelių išeiga,skiltelės stambiosProductivity, big outputof marketable turnips, bigslicesPasižymi sėklų derlingumuDistinguish themselveswith seed productivityIlgai laikosiLong time storabilityLaiškai pasižymi geruskoniuLeaves distinguishedthemselves with goodtasteDerlingumasProductivity** Veislės ar hibridai įrašyti į ES daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą ir į Nacionalinį augalųveislių sąrašą / Cultivars or hybrids included into EU catalogue of vegetable species of cultivarsand National plant cultivar list* Perduota IVS tyrimams / Passed to IVS investigationKitų daržovių rūšių (3 lentelė) skaičius nėra gausus, nes šių rūšių selekcija nebuvosistemingai vykdoma (Karklelienė, Viškelis, 2004; Kamštaitytė, Bobinas, 2004;Maročkienė, 2007).Išvados. 1. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute greta dirbtinės selekcijostaikytas mutagenezės metodas, vėliau – heterozinių hibridų selekcija.174

2. Per visą nuo instituto įkūrimo 1987–2007 m. laikotarpį yra sukurtos 43 daržoaugalų veislės, iš kurių 23 įrašytos į 2008 m. Nacionalinį augalų veislių sąrašą bei įES daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.Gauta 2008-07-14Parengta spausdinti 2008-08-07Literatūra1. Armolaitienė J. 1988. Valgomųjų morkų veislė ‘Šatrija’. Sodininkystė ir daržininkystė,8: 45–49.2. Armolaitienė J. 1997 a. Morkų veislė ‘Garduolės 2’. Sodininkystė ir daržininkystė,16: 47–51.3. Armolaitienė J. 1997 b. Burokėlių veislė ‘Nevėžis’. Sodininkystė ir daržininkystė,16: 52–56.4. Armolaitienė J. 1999a. Morkų veislė ‘Vytėnų nanto’. Sodininkystė ir daržininkystė,18(1): 57–61.5. Armolaitienė J. 1999b. Burokėlių veislė ‘Vytėnų bordo’. Sodininkystė ir daržininkystė,18(2): 60–65.6. Bartkaitė O. 1988. Daržovių selekcija Dotnuvoje ir Vytėnuose. Sodininkystė irdaržininkystė, VII: 74–96.7. Bartkaitė O. 1997. Pomidorų hibridas ‘Pirmutis’ F 1. Sodininkystė ir daržininkystė,16: 63–71.8. Bartkaitė O. 1998. Daržo augalų selekcijos metodai ir darbo rezultatai. Augalųselekcija. Vilnius.9. Bartkaitė O., Jankauskienė J. 1998. Pomidorų hibridas ‘Sveikutis’ F 1. Sodininkystėir daržininkystė, 17(1): 61–68.10. Bartkaitė O., Bobinas Č. 2002. Sourses, development and achievements of vegetablesbreeding. Žemdirbystė, 78: 235–244.11. Bobinas Č. 1999. Daržo augalų sėklininkystė. Babtai.12. Bobinas Č., Bartkaitė O. 2001. Achievements and perspectives of vegetable breedingin Lithuania. Sodininkystė ir daržininkystė, 20(3): 27–36.13. Bobinas Č. 2005. Horticulture development perspectives in Lithuania and theproblems of vegetable quality improvement. Sodininkystė ir daržininkystė,24(3): 3–10.14. Dambrauskas E. 1998. Agurkų veislė ‘Kauniai’. Sodininkystė ir daržininkystė,17(4): 75–79.15. Dambrauskas E. 2001 a. Agurkų hibridai ‘Krukiai’ ir ‘Žalsviai’. Sodininkystė irdaržininkystė, 20(1): 76–82.16. Dambrauskas E. 2001 b. Trumpavaisiai partenokarpiniai agurkai ‘Pūkiai’ F 1,‘Troliai’ F 1ir ‘Ulonai’ F 1. Sodininkystė ir daržininkystė, 20(2): 32–41.17. Gaučienė O. 1996. Morkų linijų su citoplazminiu vyrišku sterilumu sukūrimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 15: 34–42.18. Gaučienė O. 1997. Morkų hibridas ‘Svalia’ F 1. Sodininkystė ir daržininkystė,16: 57–62.175

19. Gaučienė O. 1998. Daržo augalų veislių kūrėjai. Augalų selekcija. Vilnius.20. Gaučienė O. 2001. Morkos. Babtai.21. Gaučienė O., Viškelis P. 2001. Morkų (Daucus carota L.) hibridas ‘Skalsa’.Sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 69–75.22. Kamštaitytė D., Bobinas Č. 2004. Onion production and research in Lithuania.Vegetable Crops News, 38: 53–60.23. Karklelienė R. 2001. Morkų (Daucus carota L.) kombinacinės galios irkiekybinių požymių paveldėjimo įvertinimas: daktaro disert. santr. Babtai.24. Karklelienė R., Viškelis P. 2004. Ridikėlių Raphanus satinus L. var. sativus)veislių ir biocheminės sudėties įvertinimas lauko sąlygomis. Sodininkystė ir daržininkystė,23(4): 46–51.25. Karklelienė R., Maročkienė N., Petronienė O. D., Bobinas Č. 2005. Investigationsof reproduction characteristics of the main vegetable varieties. Sodininkystė irdaržininkystė, 24(4): 129–135.26. Karklelienė R., Bobinas Č., Stanienė G. 2005. Combining combining ability of morphologicaltraits and biochemical parameters in carrot (Daucus sativus Röhl.) CMSlines. Biologija, 3: 15–18.27. Karklelienė R. 2006 a. Morkų ir burokėlių lietuviškų veislių bei hibridų ypatumaiekologinėje ir intensyvioje daržininkystėje. Sodininkystė ir daržininkystė,25(4): 193–200.28. Karklelienė R. 2006 b. Valgomosios morkos ūkinių ir biologinių savybių įvertinimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 110–115.29. Karklelienė R., Radzevičius A., Bobinas Č., Duchovskienė L. 2007 a. Ekologiškaiaugintų burokėlių veislių bei hibridų produktyvumas ir šakniavaisių kokybė.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 45–51.30. Karklelienė R., Juškevičienė D., Viškelis P. 2007 b. Productivity and quality ofcarrot (Daucus sativus Röhl.) and onion (Allium cepa L.) cultivars and hybrids.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 208–216.31. Mačys J. 1970. Daržovių selekcijos pasiekimai Lietuvos TSR. Sodininkystė irdaržininkystė, XIII: 207–218.32. Maročkienė N. 2006 a. Dauginimo galimybės ir tankumo įtaka daugiamečiųčesnakų augimui ir derliui. Sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai,19: 103–107.33. Maročkienė N. 2006 b. Saldžiosios paprikos produktyvumas nešildomuose pavasariniuosešiltnamiuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 177–185.34. Maročkienė N. 2007. Topinambo (Heliantus tuberosus L.) morfologinių rodikliųir gumbų produktyvumo įvertinimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(1):102–107.35. Nacevičius S. 1938. Daržovių atmainų pagerinimas, atliktas Žemės ūkio akademijosMokomajame darže laike 1924–1937 m. Žemės ūkio akademijos Metraštis,12(1): 77–94.36. Petronienė D. 2000. ‘Joniai’ – nauja burokėlių veislė. Sodininkystė ir daržininkystė,19(1): 81–86.176

37. Petronienė D. 2001. ‘Ilgiai’ – nauja raudonųjų burokėlių veislė. Sodininkystė irdaržininkystė, 20(2): 42–47.38. Petronienė O. D., Viškelis P. 2004. Biochemical composition and preservation ofvarious red beet cultivars. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(3): 89–97.39. Petronienė O. D., Tamošiūnienė R. 2004. Evaluation evaluation of red beet working collectionsand donor material in Lithuania. Report of a Working Group on Beta andWorld Beta Network (IPGRI), 114–116.40. Radzevičius A., Karklelienė R., Bobinas Č., Maročkienė N. 2007. Vaisinių daržoaugalų lietuviškų veislių reprodukcinių savybių tyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė,26(2): 45–51.41. Visockienė G. 1987. Pomidorų veislė ‘Viltis’. Sodininkystė ir daržininkystė,V: 65–69.42. Visockienė G. 1998 a. Pomidorų veislės ‘Aušriai’ ir ‘Svara’. Sodininkystė irdaržininkystė, 17(1): 69–74.43. Visockienė G.1998 b. Pomidorų veislės ‘Dručiai’ ir ‘Laukiai’. Sodininkystė irdaržininkystė, 17(4): 80–84.44. Visockienė G., Jankauskienė J. 2000. Pomidorų ‘Milžinai’ ir ‘Rutuliai’ veislės.Sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 48–53.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Vegetable selection development and achievementsR. Karklelienė, Č. BobinasSummaryVegetable selection in Lithuania was started from 1924. From 1948 selection of most vegetablewas carried out. From 1957 at Vytėnai experimental station there was started cucumber,onion, cabbage, tomato, carrot, red beet, radish, cauliflower, beans and garden pea selection.In 1961 vegetable selection in green houses began. In 1968, when Vytėnai experimental stationwas transferred to Babtai, selection work was carried on. In selection work for the creation ofnew cultivars and hybrids there are applied methods, which quicken selection process, polyploidization,hybridization, various ways of selection.The result of all the selection work – more than 60 cultivars of garden plants, and from1987 there was created 43 garden plant cultivars and hybrids. In 2003–2007 there were carriedout investigations in Poland; their result – including of cultivars into catalogue of EuropeanUnion vegetable species cultivars. In 2008 there are written 23 vegetable cultivars and hybridsin the National plant cultivar list and EU vegetable species general catalogue. Presently thereare carried out (IVS) investigations of 9 new vegetable cultivars and hybrids in Poland.In the collection of rare vegetable and spice plants there is grown more than 60 species.There are investigated the technologies of their growing and propagation, selected plants suitablefor growing in Lithuania, propagated their seed.Key words: vegetable, hybrids, selection, cultivars.177

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Šakniavaisių daržovių lietuviškos selekcijos veislių beihibridų ūkinės ir biologinės savybėsRasa KarklelienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai,Kauno r., el. paštas R.Karkleliene@lsdi.ltApibendrinti valgomosios morkos (Daucus sativus Röhl.), raudonojo burokėlio (Betavulgaris L. subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris) ir valgomojo ridikėlio (Raphanussativus L.) lietuviškų veislių bei hibridų tyrimai (1997–2007 m.). Lietuvos sodininkystės irdaržininkystės institute sukurta 4 morkų veislės ir 2 hibridai, 6 burokėlių bei 4 ridikėlių veislės.Įvertinti morkų, burokėlių ir ridikėlių šakniavaisių morfologiniai požymiai (ilgis, skersmuoir masė), derlius ir biocheminė sudėtis. Nustatyta, kad šakniavaisių daržovių derliaus skirtumasir išorinė šakniavaisių kokybė priklauso nuo veislės ar hibrido genetinės prigimties beimeteorologinių sąlygų daržovių augimo metu.Reikšminiai žodžiai: biocheminė sudėtis, burokėliai, hibridai, derlius, morfologiniaipožymiai, morkos, ridikėliai, veislės.Įvadas. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI) iš šakniavaisiųdaržovių vykdyta morkų, burokėlių ir ridikėlių selekcija. Dvimečių šakniavaisiųdaržovių (morkų, burokėlių) selekcijos darbo tikslas – išvesti derlingas, prisitaikiusiasprie klimato sąlygų, vertingų biologinių savybių, gerai išsilaikančias per žiemą(jas sandėliuojant), išauginančias didelį ir geros kokybės sėklų derlių veisles, kuriųšakniavaisius tiktų perdirbti (Armolaitienė, Petronienė, 1998 a). Ridikėlių (vienamečių)selekcijos tikslas – sukurti ankstyvas, derlingas, gero skonio ir vertingos cheminėssudėties veisles, kurias būtų galima auginti lauko ir šiltnamio sąlygomis (Gaučienė,1998; Bobinas, 1999).Iki šiol, vykdant dirbtinę selekciją, buvo atliekami morkų kryžminimai, taikomaindividualioji ar šeimų grupių atranka. Siekiant išlaikyti naudingas šeimų savybes kuoilgiau, pirminėje sėklininkystėje taikoma ir masinė atranka. Hibridizacijos metodugauta pradinė medžiaga ir pirmos kartos hibridai. 1973 m. pradėta nauja kryptis morkųselekcijoje – heterozinių hibridų kūrimas. Norint gauti šimtaprocentinę hibridinęsėklą, moteriškas komponentas turi būti vyriškai sterilus, t. y. žiedai be kuokelių arbakuokeliai neišsivystę, dulkelės negyvybingos. Lietuvoje auginamose morkose steriliųaugalų pasitaiko 3–7 %. Tačiau šis sterilumo tipas, vadinamas „brown“, yra recesyvinispožymis ir palikuonyse įsitvirtina labai sunkiai, be to, sterilių augalų žiedai iš šaliesmažai skiriasi nuo fertilių augalų. 1976 m. į šiuos tyrimus įsitraukė O. Gaučienė ir179

darbą pradėjo atskira selekcijos tema „Morkų linijų su citoplazminiu vyrišku sterilumu(CVS) sukūrimas ir panaudojimas heterozinių hibridų selekcijoje“. Sterilūs analogaibuvo kuriami grįžtamųjų kryžminimų („bekros“) metodu veislių ‘Garduolės’, ‘Šatrija’,‘Nanto 04’, panaudojant CVS „petaloid“ tipo pavyzdžius, gautus iš VIR-o ir Moldovos(Gaučienė, 1996).1990–1993 m. atliekant konkursinius veislių tyrimus, geromis ūkinėmis savybėmis,ypač karotino kiekiu ir prekingumu, išsiskyrė tarpveislinis hibridas Nr. 01259(‘Garduolės’ 0318 2× ‘Losinoostrovskaja 13’), kuris buvo pavadintas ‘Svalia’ F 1(Gaučienė, 1997, 1998).Burokėlių selekcijoje taikoma analitiniai selekciniai metodai, individualioji iršeimų grupių atranka. Išvestos veislės ir numeriai buvo gerinami, daroma atrankaderlingumo, formos, išsilaikymo, biocheminės sudėties tobulinimo kryptimi. Nuo1993 m. burokėlių selekcijos darbą vykdė O. D. Petronienė. Šių dienų burokėlių selekcijojekeliami uždaviniai išvesti veisles ar hibridus su stabiliu vienasėkliškumu irdvisėkliškumu, kad augalai formuotų vienodu laiku prekinės išvaizdos šakniavaisius,tinkamus vartoti šviežius, ilgai laikyti bei perdirbti. Pastaruoju metu taikomi tarpveisliniokryžminimo, individualiosios ir masinės atrankos metodai, tiriamos burokėliųhaploidizavimo galimybės (V. Stanys). Siekiant atrinkti vertingą selekcijai medžiagą,1993–1997 m. buvo tiriama 50 kolekcinių pavyzdžių, atlikta 30 kryžminimų. Daliskolekcinių pavyzdžių yra vienasėkliai ir dvisėkliai (Armolaitienė, Petronienė, 1998 b).Tačiau atrinktos formos pasižymi dideliu šio požymio heterozigotiškumu. Kad būtųgauta homozigotinė pradinė medžiaga, atliekama griežta daugkartinė individualiojiatranka. Darbas paspartėja atliekant darbus šiltnamiuose ir žemų temperatūrų kamerose(Petronienė, Duchovskienė, 2001). Perspektyvių veislių populiacijoms ir donoramsišskirti taikomas topkroso metodas (Armolaitienė, Petronienė, 1998 b).Darbo tikslas – apibendrinti valgomosios morkos, raudonojo burokėlio ir valgomojoridikėlio lietuviškų veislių ir hibridų šakniavaisių morfologinių požymių,biocheminės sudėties bei derliaus tyrimus.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tirta valgomosios morkos (Daucus sativusRöhl.) 4 veislės ir 2 hibridai, raudonojo burokėlio (Beta vulgaris L. subsp. vulgarisconvar. vulgaris var. vulgaris) 6 veislės bei valgomojo ridikėlio (Raphanus sativus L.)4 veislės, sukurtos LSDI. Apibendrinti šakniavaisių daržovių (1997–2007 m.) tyrimųrezultatai. Tyrimai vykdyti LSDI bandymų lauko sėjomainoje priesmėlio ir lengvopriemolio dirvožemyje. Morkos sėtos rankine sėjamąja profiliuotame paviršiuje,70 cm tarpueiliais, dviejomis eilutėmis. Burokėliai ir ridikėliai sėti rankine sėjamąjalygiame paviršiuje, 70 cm tarpueiliais, dviejomis eilutėmis. Morkų, burokėlių ir ridikėliųšakniavaisių morfologiniai požymiai (šakniavaisio ilgis, skersmuo) ir derliausduomenys, biocheminė sudėtis įvertinta statistiškai.Rezultatai ir aptarimas. Straipsnyje apžvelgtos šakniavaisių daržovių veislės,sukurtos institute, bei apibendrinti atlikti šakniavaisių ūkinių ir biologinių savybiųtyrimų rezultatai.Šakniavaisių daržovių veislės. Morkos – viena iš svarbiausių šakniavaisiųdaržovių, auginamų Lietuvoje. Todėl didelis dėmesys buvo kreipiamasį morkų selekciją. Institute yra sukurtas morkų tarpveislinis heterozinis hibridas‘Svalia’ – vidutinio ankstyvumo, ankstyvasis derlius būna didesnis negu kitų180

veislių morkų. Morkos cilindrinės, bukais arba nusmailėjusiais galais, ilgos, lygios.Floema ir ksilema vienodos ryškiai oranžinės, beveik raudonos spalvos. Ksilemanedidelė, apvali ar apvaliai kampuota. Iš kitų veislių ‘Svalia’ F 1išsiskiria ypačgera šakniavaisių kokybe. Tinka auginti ankstyvam vasaros derliui, laikyti per žiemą.Šiuo metu ‘Svalia’ F 1perduotas tyrimams (IVS), kurie atliekami Lenkijoje.‘Šatrija’ veislės morkos – vidutinio ankstyvumo, derlingos, cilindrinės, bukaisgalais, ilgos, odelė lygi. Floema ir ksilema ryškiai oranžinės. Gausus ir geros kokybėsderlius užauga derlingo priesmėlio dirvose ar durpynuose. Tai universalios morkos,tinkančios ankstyvam vasaros derliui, laikyti per žiemą bei konservuoti. Šiuo metuveislė ‘Šatrija’ perduota tyrimams (IVS), kurie atliekami Lenkijoje.‘Garduolės’ – vidutinio ankstyvumo veislė. Morkos cilindrinės, bukais galais,ksilema apvaliai kampuota, oranžinė. Gerai auga lengvo priemolio dirvose. Tinka augintivasaros derliui ir laikyti per žiemą. Veislė ‘Garduolės’ įrašyta į Nacionalinį augalųveislių sąrašą bei į Europos Sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.Veislė ‘Vytėnų nanto’ sukurta LSDI individualiosios ir masinės atrankos būdu.Morkos vidutinio ankstyvumo, nereiklios dirvai ir klimatui, kasmet gerai dera.Šakniavaisiai 18 cm ilgio, vidutinio dydžio, turi daugiau cukraus negu kitų veislių,tinka rudens derliui, sandėlyje su nereguliuojama temperatūra gerai laikosi iki vasariomėnesio.‘Skalsa’ F 1priklauso Nantes/Berlikum šakniavaisių tipui. Morkos vidutinio vėlyvumo,cilindrinės, buku galu, vidutinio ilgio, stambokos. Floema ir ksilema vienodosryškiai oranžinės spalvos. Ksilema nedidelė, apvaliai kampuota ar apvali. Lapija atspariligoms. Tinka rudens derliui ir laikyti per žiemą.‘Vaiguva’ – naujausia institute sukurta morkų veislė. Morkos vidutinio vėlyvumo,stambokos, Šantenay/Dauvers tipo, bukais galais, sultingos, skanios. Tinka mechanizuotainuimti, netrūkinėja, skirtos konservuoti ir vartoti šviežios. Gerai laikosižiemą.Lietuvoje daugiau paplitę burokėliai su apvaliais šakniavaisiais. Sukurtos 5 veislėsburokėlių su apvaliais šakniavaisiais ir viena – su pailgais.Burokėlių veislė ‘Kamuoliai’ – vidutinio ankstyvumo, universalios paskirties,daugiasėklė veislė, stambia, vešlia lapija. Šakniavaisiai apvalūs ar apvaliai plokšti,floema tamsiai raudona. Burokėliai yra gero skonio ir biocheminės sudėties, išsilaikoiki kito derliaus. Reaguoja į maitinamojo ploto dydį, todėl prekinę produkciją sąlygojaaugalų tankumas pasėlyje. Peraugusių ir nevisiškai subrendusių šakniavaisiųkoncentriniai žiedai esti ryškūs. Veislė atspari lapų ligoms ir paprastosioms rauplėms.Burokėlių veislė ‘Kamuoliai’ įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą bei į EuroposSąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.‘Vytėnų bordo’ – vidutinio ankstyvumo, daugiasėklė veislė, stambia, vešlia lapija.Šakniavaisiai apvaliai plokšti arba apvalūs, geros biocheminės sudėties, išsilaiko ikikito derliaus. Šakniavaisių floema tamsiai raudona.‘Nevėžis’ išsiskiria iš lietuviškų veislių stambiausia lapija ir šakniavaisiais, pasižymistambesniais sėklų kamuolėliais. Šakniavaisiai plokšti ar apvaliai plokšti. Veislėatspari sausroms. Daugiau reaguoja į maitinamojo ploto dydį, todėl prekinę produkcijąsąlygoja augalų tankumas pasėlyje. Peraugusių ir nevisiškai subrendusių šakniavaisiųkoncentriniai žiedai esti ryškūs.181

‘Ainiai’ – vidutinio ankstyvumo, nestabilaus vienasėkliškumo, universaliospaskirties, stambia, atsparia ligoms lapija veislė. Šakniavaisiai apvaliai plokšti irapvalūs. Floema tamsiai raudona, kartais su violetiniu atspalviu. Šakniavaisiai geroskonio ir biocheminės sudėties, gerai laikosi.‘Joniai’ pasižymi smulkia lapija ir lapkočiais. Dvisėkliškumas 60–80 proc.Šakniavaisiai apvalios ar apvaliai ovalios formos, minkštimas su neryškiais koncentriniaisžiedais. Iš aukščiau aprašytųjų išsiskiria lygesne odele, plonesne pagrindinešaknimi ir mažesne skrotele. Veislė įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą bei įEuropos Sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.‘Ilgiai’ – universalios paskirties, apie 80 proc. dvisėklė, vidutinio stambumo,sodriai žalia lapija veislė. Cilindriniai šakniavaisiai pusiau ilgi. Šakniavaisių floemaryškiai raudona su šviesesniais neryškiais koncentriniais žiedais, pasitaiko su violetiniuatspalviu. Laikosi vidutiniškai. Veislė įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą bei įEuropos Sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.Ridikėlių selekcijoje, taikant atrankos ir kryžminimo būdus, buvo siekiama sukurtiankstyvą, derlingą, gero skonio ir geros cheminės sudėties ridikėlių veislę, kurią būtųgalima auginti lauko ir šiltnamio sąlygomis. Taip sukurta ridikėlių veislė ‘Žara’. Taiankstyva veislė: vegetacijos trukmė nuo sudygimo iki techninės brandos – 21–27 d. Šiosveislės ridikėliai pasižymi geromis dietinėmis ir skonio savybėmis: sultingi, švelnausskonio, nekartūs. Šakniavaisiai apvalūs arba šiek tiek ovalūs, stambūs – 2,5–3,5 cmdiametro, vidutinis svoris 10–15 g, paviršius lygus, odelė oranžiškai raudonos spalvos,floema – baltos spalvos.‘Kretingos pagerinti’ – vidutinio ankstyvumo lietuviška ridikėlių veislė.Vegetacijos trukmė – 25–30 dienų. Šakniavaisiai apvalūs, stambūs, sultingi, švelnausskonio. Odelė raudona su violetiniu atspalviu, floema – baltos spalvos.‘Babtų žara’ – tai labai ankstyva lietuviška ridikėlių veislė, sukurta atrankos būdu,gerinant veislę ‘Žara’. Vegetacijos trukmė – 18–22 dienos. Šakniavaisiai apvaliosarba šiek tiek ovalios formos, skaisčiai raudonos spalvos, sultingi, švelnaus skonio.Veislė įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą bei į Europos Sąjungos daržoviųrūšių veislių bendrąjį katalogą.‘Liliai’ – vidutinio ankstyvumo, ilgai neperaugančių ridikėlių veislė. Juos tinkaauginti lauke ir šiltnamiuose. Sėti galima anksti pavasarį ir rugpjūčio antroje pusėje.Vegetacijos trukmė – 18–27 dienos. Šakniavaisiai apvalūs, stambūs. Odelė raudona suvioletiniu atspalviu, floema baltos, šiek tie rausvos spalvos. Ridikėliai sultingi, švelnausskonio. Veislė įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą bei į Europos Sąjungosdaržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.Šakniavaisių daržovių veislių ir hibridų, sukurtų institute, tyrimų apžvalga.Dauguma lietuviškos selekcijos morkų veislių priklauso Nantes šakniavaisių tipui(morkos yra vienodos formos, apie 18–20 cm ilgio ir 3,6–4,0 cm skersmens), tikveislė ‘Vaiguva’ – Chantenay/Dauvers tipui (Armolaitienė). Kryptingos atrankos dėkapasiektas didelis karotino kiekis morkų šakniavaisiuose, ypač hibriduose ‘Svalia’ ir‘Skalsa’. Auginant morkų veisles vagotame paviršiuje, gauta didelė prekinių šakniavaisiųišeiga (65–85 %), suminis derlius priklausomai nuo metų svyravo nuo 50,0 t ha -1 iki80,0 t ha -1 (Armolaitienė, 1988; Armolaitienė, 1997 a; Gaučienė, 1997; Armolaitienė,1999 a; Gaučienė, Viškelis, 2001, Gaučienė, 2001; Karklelienė, 2006 a; Karklelienė,182

2006 b; Karklelienė ir kt., 2007 b). Visų tirtų veislių ir hibridų morkos pasižymi geruderlingumu ir gera išorine kokybe. Derliaus skirtumas ir išorinė šakniavaisių kokybėdaugiau priklauso nuo veislės ar hibrido genetinės prigimties, tačiau didelę įtaką turiir meteorologinės sąlygos augalų augimo metu. Tyrimų metais (1997–2007 m.) atlikusnemažai bandymų ir įvertinus morkų šakniavaisių morfologinius rodiklius, nustatyta,kad į aplinkos sąlygas daugiausia reagavo ‘Vytėnų nanto’ veislės morkos. Šios veislėsšakniavaisiai buvo 3,4–3,9 cm skersmens, o ilgis svyravo nuo 16,0 cm iki 25,8 cm.(Armolaitienė, Petronienė,1998 a; Armolaitienė, 1999 a; Gaučienė, 2001; Karklelienė,2006). Įvertinus lietuviškos selekcijos morkas, matyti, kad jų šakniavaisių ilgis svyruojanuo 16,0 cm iki 22,5 cm (1 lentelė). Ilgiausiais (20,0–22,5 cm) šakniavaisiais pasižymi‘Šatrija’ veislės morkos. Didžiausią šakniavaisio masę (165,0–173,0 g) užaugina‘Vaiguva’ veislės morkos.1 lentelė. Valgomosios morkos morfologinių požymių rodikliaiTable 1. Evaluation of edible carrot morphological parametersVeislė ir hibridasVariety, hybrid183ŠakniavaisioRoot-cropskersmuodiameter, cmBabtai, 1987–2007 m.ilgislength, cmmasėweight, g1997–2001 m.‘Šatrija’ 20,0 3,3 125,0‘Svalia’ F 117,0 3,4 119,0‘Skalsa’ F 118,0 3,9 125,0‘Vytėnų nanto’ 16,0 3,4 150,0‘Garduolės’ 18,0 3,5 160,0‘Vaiguva’ 16,0 3,8 165,02002–2007 m.‘Šatrija’ 22,5 3,6 156,3‘Svalia’ F 118,4 3,6 122,8‘Skalsa’ F 116,9 4,1 150,0‘Vytėnų nanto’ 19,1 3,9 160,1‘Garduolės’ 19,2 3,6 162,2‘Vaiguva’ 16,7 4,4 173,0Vienas pagrindinių morkų kokybės rodiklių yra karotino kiekis šakniavaisiuose.Instituto tyrimų duomenimis, iš lietuviškų morkų karotino daugiausia kaupia ‘Svalia’ F 1(19,3–23 mg %) ir ‘Skalsa’ F 1(18,1–21,5 mg %) (Gaučienė, 2001; Gaučienė,Viškelis, 2001; Karklelienė, 2006 a). Mažiausiai iš lietuviškų veislių karotino kaupia‘Vaiguva’ (11,8–16,3 mg %) ir ‘Vytėnų nanto’ 14,0–16,9 mg %) (Armolaitienė,1998; Armolaitienė, 1999 a; Gaučienė, 2001; Gaučienė, Viškelis, 2001; Karklelienė,2006 a).Lietuvoje daugiau paplitę burokėliai su apvaliais šakniavaisiais, todėl selekcininkaikūrė burokėlių veisles, atsižvelgdami į vartotojų poreikius (Armolaitienė,1997 b, 1999 b; Petronienė, 2000, 2001; Petronienė, Viškelis, 2004; Karklelienė

ir kt., 2007 a). Viena burokėlių veislė sukurta pailgais šakniavaisiais (Petronienė,2001). Burokėlių suminis derlius Lietuvoje svyruoja nuo 25,3 t ha -1 iki 70,0 t ha -1 .Apibendrinus 1994–1997 m. tyrimų rezultatus, nustatyta, kad burokėliai sausesniaismetais (1994 m.) užaugino prastesnės kokybės ir mažesnį prekinį derlių (11,6–13,3 t ha -1 ) negu palankiais metais (1995–1997 m.), – prekinis derlius įvairavo nuo35,8 iki 47,4 t ha -1 (Petronienė, 1998). Įvertinus lietuviškų veislių burokėlių derlių,matyti, kad didžiausiu suminiu derliumi (69,5 t ha -1 ) išsiskiria veislės ‘Ainiai’ ir‘Joniai’ (62,4 t ha -1 ) (Armolaitienė, 1988, 1998). Apibendrinti burokėlių morfologiniairodikliai leidžia daryti prielaidą, kad šakniavaisių dydis, jų biocheminė sudėtis priklausonuo meteorologinių sąlygų jų augimo metu, sėjos, tačiau įtakos turi ir kiti rodikliai(Armolaitienė, 1998; Petronienė, 1998; 2000, 2001; Tarvydienė, Petronienė, 2003;Karklelienė ir kt., 2003). Burokėliai kaupia vidutiniškai nuo 6,5 iki 10,3 % bendrojocukraus bei 10,3–15,2 % sausųjų medžiagų (Armolaitienė, 1998; Petronienė, Viškelis,2004). Įvertinus burokėlių šakniavaisius, nustatyta, kad apvalių šakniavaisių skersmuoir ilgis svyruoja nuo 6,3 cm iki 8,2 cm (2 lentelė).2 lentelė. Burokėlių morfologinių požymių rodikliaiTable 2. Evaluation of red beet morphological parametersVeislėCultivarilgislength, cm184ŠakniavaisioRoot-cropskersmuodiameter, cmBabtai, 1997–2007 m.masėweight, g1997–2001 m.‘Kamuoliai’ 8,0 7,5 305,0‘Ainiai’ 8,2 7,6 320,0‘Vytėnų bordo’ 8,0 7,7 321,0‘Nevėžis’ 7,6 7,2 312,0‘Joniai’ 7,2 6,9 280,02002–2007 m.‘Kamuoliai’ 7,8 7 320,0‘Ainiai’ 7,6 7,0 280,0‘Vytėnų bordo’ 7,4 6,3 306,7‘Nevėžis’ 7,4 7,0 312,5‘Joniai’ 7,6 7,0 302,6‘Ilgiai’ 13,2 4,8 310,21995–1997 m. valgomojo ridikėlio tyrimai atlikti nešildomuose stikliniuosešiltnamiuose (Jakubynaitė, 1999), o 2002–2003 m. – lauke (Karklelienė, Viškelis,2004). Šiltnamio sąlygomis tirti ‘Žara’ ir ‘Kretingos pagerinti’ veislių ridikėliai.Nustatyta, kad ridikėlio šakniavaisio masė svyravo nuo 8,21 g iki 14,65 g. Autorės(J. Jakubynaitė) rezultatai parodė, kad ridikėlių derlius ir kokybė priklauso nuo meteorologiniųsąlygų. Vidutinis ridikėlių suminis derlius svyravo nuo 2,03 kg m -2 iki2,47 kg m -2 . Atlikus valgomojo ridikėlio tyrimus lauke, nustatyta, kad derlingiausiir gera vidine kokybe bei prekine išeiga išsiskyrė Nr. 24-2 šakniavaisiai (dabar

‘Babtų žara’), kurių vidutinis derlius siekė 3,6–3,1 kg m -2 , o prekinė išeiga – 86,1 %(Karklelienė, Viškelis, 2004).Įvairių veislių ridikėlių biocheminė sudėtis iš esmės nesiskyrė. Mažiausiai nitratų(960 mg kg -1 ) sukaupė Nr. 24-2 ridikėliai. Ridikėliai kaupia apie 960,0–1180 mg kg -1 nitratų,2,63–3,13 % bendrojo cukraus, 4,2–4,3 mg 100 g -1 askorbo rūgšties (Karklelienė,Viškelis, 2004). Ridikėlių šakniavaisių morfologinių požymių rodikliai pateikti 3 lentelėje.Naujausia ridikėlių veislė ‘Liliai’ pasižymi neperaugančiais 13,0–21,0 g šakniavaisiais,lauko sąlygomis užaugina vidutiniškai 8,41 t ha -1 prekinį derlių (Nacionalinisaugalų veislių 2008 m. sąrašas).3 lentelė. Ridikėlių morfologinių požymių rodikliaiTable 3. Evaluation of radish morphological parametersVeislėCultivarŠakniavaisioRoot-cropilgislength, cmBabtai, 2002–2003 m.skersmuodiameter, cm‘Žara’ 3,45 3,5 18,2‘Kretingos pagerinti’ 3,55 3,65 15,1‘Babtų žara’ (Nr. 24-2) 3,55 3,55 18,8masėweight, gIšvados. 1. 1987–2007 m. laikotarpiu sukurta valgomosios morkos 4 veislės ir2 hibridai, raudonojo burokėlio – 6, valgomojo ridikėlio – 4 veislės.2. Šakniavaisių daržovių derliaus skirtumas ir išorinė šakniavaisių kokybė daugiausiapriklauso nuo veislės ar hibrido genetinės prigimties bei meteorologinių sąlygųdaržovių augimo metu.Gauta 2008-07-21Parengta spausdinti 2008-07-25Literatūra1. Armolaitienė J. 1988. Valgomųjų morkų veislė ‘Šatrija’. Sodininkystė ir daržininkystė,8: 45–49.2. Armolaitienė J. 1997 a. Morkų veislė ‘Garduolės 2’. Sodininkystė ir daržininkystė,16: 47–51.3. Armolaitienė J. 1997 b. Burokėlių veislė ‘Nevėžis’. Sodininkystė ir daržininkystė,16: 52–56.4. Armolaitienė J. 1998. Burokėlių ir morkų selekcija Lietuvoje. Sodininkystė irdaržininkystė, 17(2): 28–32.5. Armolaitienė J., Petronienė O. D. 1998 a. Morkų selekcija. Augalų selekcija.Vilnius.6. Armolaitienė J., Petronienė O. D. 1998 b. Burokėlių selekcija. Augalų selekcija.Vilnius.185

7. Armolaitienė J. 1999 a. Morkų veislė ‘Vytėnų nanto’. Sodininkystė ir daržininkystė,18(1): 57–61.8. Armolaitienė J. 1999 b. Burokėlių veislė ‘Vytėnų bordo’. Sodininkystė ir daržininkystė,18(2): 60–65.9. Bobinas Č. 1999. Daržo augalų sėklininkystė. Babtai.10. Gaučienė O. 1996. Morkų linijų su citoplazminiu vyrišku sterilumu sukūrimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 15: 34–42.11. Gaučienė O. 1997. Morkų hibridas ‘Svalia’ F 1. Sodininkystė irdaržininkystė,16: 57–62.12. Gaučienė O. 1998. Daržo augalų veislių kūrėjai. Augalų selekcija. Vilnius.13. Gaučienė O. 2001. Morkos. Babtai.14. Gaučienė O., Viškelis P. 2001. Morkų (Daucus carota L.) hibridas ‘Skalsa’.Sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 69–75.15. Jakubynaitė J. 1999. Salotų ir ridikėlių auginimas nešildomuose stikliniuosešiltnamiuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 18(2): 66–71.16. Karklelienė R., Petronienė O. D., Viškelis P. 2003. Changes of biochemical indicesin root crops of Lithuanian varieties and hybrids. Sodininkystė ir daržininkystė,22(4): 178–189.17. Karklelienė R., Viškelis P. 2004. Ridikėlių (Raphanus sativus L. var. sativus)veislių ir biocheminės sudėties įvertinimas lauko sąlygomis. Sodininkystė ir daržininkystė,23(4): 46–51.18. Karklelienė R. 2006 a. Morkų ir burokėlių lietuviškų veislių bei hibridų ypatumaiekologinėje ir intensyvioje daržininkystėje. Sodininkystė ir daržininkystė,25(4): 193–200.19. Karklelienė R. 2006 b. Valgomosios morkos ūkinių ir biologinių savybių įvertinimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 110–115.20. Karklelienė R., Radzevičius A., Bobinas Č., Duchovskienė L. 2007 a. Ekologiškaiaugintų burokėlių veislių bei hibridų produktyvumas ir šakniavaisių kokybė.Sodininkystė ir daržininkystė, 26 (4): 45–51.21. Karklelienė R., Juškevičienė D., Viškelis P. 2007 b. Productivity and quality ofcarrot (Daucus sativus Röhl.) and onion (Allium cepa L.) cultivars and hybrids.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 208–216.22. Nacionalinis augalų veislių 2008 m. sąrašas. 2008. LVAVTC, LRŽŪM, Vilnius.23. Petronienė O. D. 1998. Expression of quantative and qualitative charactersunder unfavourable meteorological conditions. Sodininkystė ir daržininkystė,17(3): 349–355.24. Petronienė O. D. 2000. ‘Joniai’ – nauja burokėlių veislė. Sodininkystė ir daržininkystė,19(1): 81–86.25. Petronienė O. D. 2001. ‘Ilgiai’ – nauja raudonųjų burokėlių veislė. Sodininkystėir daržininkystė, 20(2): 42–47.26. Petronienė O. D., Duchovskienė Z. 2001. Methods for speeding up of red beetdevelopment and their application in breeding. Sodininkystė ir daržininkystė,20(3): 136–143.27. Petronienė O. D., Viškelis P. 2004. Biochemical composition and preservation ofvarious red beet cultivars. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(3): 89–97.186

28. Petronienė O. D. 2004. Evaluation of red beet working collections and donor materialin Lithuania. Report of a Working Group on Beta and World Beta Network(IPGRI), 114–116.29. Tarvydienė A., Petronienė O. D. 2003. Raudonųjų burokėlių derlius ir biocheminėsudėtis Rytų, Vidurio ir Vakarų Lietuvos agroklimatinėse zonose. Sodininkystėir daržininkystė, 22(1): 108–120.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Economical and biological properties of root vegetables ofLithuanian cultivars and hybridsR. KarklelienėSummaryThere were summed up investigation of edible carrot (Daucus sativus Röhl.), red beet (Betavulgaris L. subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris) and edible radish (Raphanus sativus L.)of Lithuanian cultivars and hybrids in 1997–2007. Lithuanian Institute of Horticulture had createdfour cultivars and two hybrids of carrots, six red beet and four radish cultivars. There were establishedroot-crops morphological features (length, diameter, weight), yield and biochemical compositionin carrots, red beets and radish. It was established that difference of yield and external qualityof root-crops more depend on cultivar and hybrid genetic nature and meteorological conditions.Key words: biochemical composition, carrots, cultivars, hybrids, morphological features,yield, radish, red beet.187

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimaiJulė JankauskienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai,Kauno r., el. paštas j.jankauskiene@lsdi.ltStraipsnyje apžvelgiami šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimai, kurie atlikti1989–2007 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Įvade nurodoma, kada pradėtimoksliniai tyrimai šiltnamio daržovių auginimo klausimais, apžvelgta tyrimų tematika,aptariama, kur jie buvo atlikti. Toliau pateikta šiltnamio daržovių agrotechnikos moksliniųtyrimų, vykdytų 1989–2007 m., apžvalga. Supažindinama su mokslinių tyrimų tematika irpateikiami trumpai rezultatai. Tyrimai buvo atliekami įvairiuose šiltnamiuose. Tirti salotų,pomidorų, agurkų agrotechnikos elementai, atlikti salotų, saldžiųjų paprikų tręšimo bandymaibei įvairių plėvelės rūšių mechaninių bei optinių savybių tyrimai. Šiuo metu, bendradarbiaujantkartu su instituto laboratorijų mokslininkais, atliekami agrotechnikos elementų įtakosaugalų fiziologiniams procesams bei vaisių kokybei tyrimai. Straipsnyje aptariami šiuo metuatliekami šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimaiReikšminiai žodžiai: agrotechnikos tyrimai, agurkai, daigai, derlius, pomidorai, salotos,substratai, šiltnamiai, tręšimas.Įvadas. Sodininkystės ir daržininkystės stotyje (Vytėnai) šiltnamio daržoviųagrotechnikos tyrimai pradėti biokuru apšildomuose inspektuose, nes bandymų stotisneturėjo šiltnamių. Inspektuose tirti lauko daržovių (pomidorų ir kopūstų) daigųauginimo būdai, tirtos mažai paplitusių šilumamėgių daržovių auginimo galimybėsLietuvoje. Bandymų stotyje pastačius pirmuosius šiltnamius (1956 m.), pradėtas mokslinistiriamasis darbas juose. Atlikti substrato parinkimo, papildomo pomidorų daigųapšvietimo bandymai, tirtas žemapelkių durpių naudojimas žemių mišiniams sudaryti.Taip pat tyrimai buvo atliekami ir inspektuose, nes tuo metu Lietuvoje jų buvo ganadidelis plotas (1960 m. inspektų langų buvo 69,7 tūkst.), o stiklu dengtų šiltnamių buvotik 4,5 ha (1960 m.). Kai Lietuvoje išsiplėtė žieminių stiklinių šiltnamių plotai, iškilodaug spręstinų šiltnamių augalų auginimo agrotechnikos klausimų. Pradėti pomidorųauginimo hidroponiniu metodu tyrimai įvairiuose substratuose (žvyras, keramzitas),atlikti agurkų agrotechnikos tyrimai. Šiltnamiuose pradėtos plačiai naudoti aukštapelkiųdurpės. 1961 m. stotyje pradėti bandymai, auginant daržoves po įvairios konstrukcijoslaikinomis plėvelės priedangomis. 1968 m. bandymų stotyje, Babtuose, pastačius stikludengtus hidroponinius šiltnamius, išsiplėtė tiriamasis darbas šiltnamio daržovių auginimoklausimais. Hidroponiniuose šiltnamiuose buvo atlikti maitinamųjų tirpalų parinkimoagurkams ir pomidorams tyrimai. Pradėti žalumyninių daržovių agrotechnikos189

tyrimai. Šalyje plintant polietileno plėvele dengtiems šiltnamiams, moksliniai tyrimaibuvo atliekami ir tuose šiltnamiuose. Atlikti grunto paruošimo bei gerinimo tyrimai,pradėti daigų auginimo tyrimai, vėliau atlikti agurkų ir pomidorų tręšimo, jų formavimo(t. y. paliekamas vienas ar du pomidoro stiebai) tyrimai (Petkevičienė, 1988).Nuo 1982 m. šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimai buvo atliekami tik stotieseksperimentinio ūkio plėvele dengtuose šiltnamiuose. Kompleksiškai tirtos naujospolimerinės plėvelės, skirtos šiltnamiams dengti. Toliau tęsiami asortimento plėtimotyrimai, atlikti žalumyninių daržovių tręšimo bandymai. Kartu su selekcininkais tirtalietuviškų perspektyvių šiltnamio daržovių veislių agrotechnika. 1987 m., pastačiusstiklinius blokinius ir angarinius šiltnamius, išsiplėtė tyrimų tematika. Atlikti daržoviųtręšimo bandymai, tirtas pomidorų auginimas konteineriuose, išplėstas tiriamų daržoviųasortimentas (Petkevičienė, 1988; Bobinas, 2002;).1992–1995 m. laikotarpiu Lietuvos šiltnamių ūkyje įvyko nemažų pokyčių: vienistikliniai šiltnamiai sugriuvo, kiti tapo nerentabilūs ir pan. Dėl reorganizacijos institutastuo metu taip pat prarado savo stiklinių šiltnamių bazę. 1995–1997 m. moksliniaityrimai buvo atliekami kooperatinės bendrovės „Babtų daržovės“ stikliniame nešildomameangariniame šiltnamyje.Institute pastačius metalinių konstrukcijų ilgalaike dviguba polimerine plėveledengtus šiltnamius (1997 m.), juose pradėti vykdyti moksliniai tyrimai. Juose įdiegtanaujausia daržovių auginimo technologija ir atliekami pomidorų bei agurkų agrotechnikostyrimai.Be to, šiltadaržių sektoriaus mokslininkai kartu su Niderlandų ir Lietuvos šiltnamiųkombinatų specialistais 1993 m. paruošė Lietuvos žieminių šiltnamių modernizavimoir rekonstravimo programą. 1994 m. atlikti Lietuvos šiltnamių ūkio strateginiai tyrimai,o 1996 m. parengta Lietuvos šiltnamių ūkio vystymo pagrindimas ir strategija.Tikslas – apibendrinti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atliktusšiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimus.Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. 1989–2007 m. šiltnamio daržovių – agurkų,pomidorų, salotų, saldžiųjų paprikų – agrotechnikos tyrimai atlikti stiklu dengtuosežieminiuose gruntiniuose šiltnamiuose, polietileno plėvele dengtuose pavasariniuoseir dviguba polimerine plėvele dengtuose šiltnamiuose.Tyrimų metu buvo atliekami augalų biometriniai matavimai, nustatytos sausosiosmedžiagos augalų lapuose ir vaisiuose, pigmentų kiekis augalų lapuose. Atliktašiltnamio daržovių derliaus apskaita. Pomidorų ir agurkų derlius imtas tris kartus persavaitę, vaisiai rūšiuoti į prekinius ir neprekinius. Derliaus duomenys įvertinti dispersinėsanalizės metodu. Kai kurių rodiklių tarpusavio priklausomybės ryšiams nustatytiapskaičiuoti koreliacijos koeficientai.Tyrimų rezultatai ir aptarimas. Lietuvoje šiltnamių dengimui plačiai pradėjusnaudoti plėveles, institute atlikti daržovių agrotechnikos tyrimai plėvele dengtuosešiltnamiuose. Tirtas derlingumas daržovių, augintų šiltnamiuose, dengtuose skirtingomisplėvelėmis, bei šių plėvelių optinių ir mechaninių savybių kitimas eksploatavimometu. Tyrimų duomenimis, mažiausias derlius gautas daržovių, augintų po polivinilochlorido plėvele, o iš esmės mažesnis tų, kurios augo po stabilizuota polietileno beipolivinilo chlorido plėvelėmis; taip pat nustatyta, kad antraisiais naudojimo metaissumažėjo visų plėvelių laidumas FAR (Jakubynaitė ir kt., 1992). Be to, kartu su kitų190

institutų mokslininkais atlikti naujų polietileno plėvelių optinių savybių tyrimai. Tyrimųduomenimis, pagal laidumą fotosintetiškai aktyviai radiacijai plėveles galima vardintišia eile: stabilizuota polietileninė plėvelė, nestabilizuota polietileninė plėvelė, plėvelėEVA, polivinilchloridinė plėvelė, poliolefininė plėvelė (Kairaitis ir kt., 1990).Salotų agrotechniniai tyrimai. Tirtos skirtingos salotų veislės, nustatytasoptimalus jų nuėmimo laikas, atsparumas ligoms ir temperatūros svyravimui.Nustatyta, kad po polietilenine plėvele labiau tinkamos auginti ‘Baldina’, ‘Sla-2244’,‘Ravel’, ‘Crown’, ‘Imperial’ veislių salotos. Jas mažiau pažeidžia ligos (Jakubynaitė,1993). Žieminiuose šiltnamiuose žiemos–pavasario (t. y. šiuose šiltnamiuose augintatik žiemos-pavasario, o kituose šiltnamiuose auginta rudens laikotarpiu, taip pat ir podangomis) ir rudens laikotarpiu polietileniniuose šiltnamiuose ir po polietileno plėvelėsdangomis tirta 16 gūžinių salotų veislių (Jakubynaitė, 1996). Nustatyta, kuriosskirtingos salotų veislės tinkamos auginti skirtingu auginimo laikotarpiu. Arkiniuoseneapšildomuose polietileniniuose šiltnamiuose atlikti gūžinių salotų tręšimo tyrimaiir nustatyta, kad geriausia salotas tręšti N 150P 250K 250Mg 30norma (Staugaitis, 1992).Lietuviškų pomidorų veislių agrotechnikos tyrimai. Vienas iššiltnamių daržininkystės uždavinių – naujų lietuviškų pomidorų veislių agrotechnikostyrimai. Atlikti pomidorų veislės ‘Viltis 2’ auginimo tyrimai. Įvertinta lašelinėpomidorų laistymo sistema. Pomidorus ‘Viltis 2’ rekomenduojama auginti geraivėdinamuose polietileniniuose šiltnamiuose kaip antrąją kultūrą, sodinti geriausia60 × 30 cm atstumu (Petkevičienė, 1994). Taip pat nustatyta, kokiu tankumu sodintipomidorus ‘Aušriai’ ir ‘Svara’ polietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose.Rekomenduojamas sodinimo tankis – 4,2 augalų m 2 (Petkevičienė, 1997). Nustatyta,kad pomidorų hibridas ‘Sveikutis’ F 1tinkamas auginti polietileno plėvele dengtuoseir nešildomuose stikliniuose šiltnamiuose (Bartkaitė, Jankauskienė, 1998).Daigų kokybė – vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių derliaus ankstyvumą beidydį.Neveronių šiltnamių kombinate atlikti po skirtingomis lempomis užaugintų pomidorųdaigų kokybės tyrimai. Nustatyta, kad po SON-T 400 lempomis švitinti pomidorųdaigus ekonomiškiau negu po lempomis DRLF-400. Be to, apšviečiami lempomisSON-T 400, pomidorų daigai sparčiau vystosi (Brazaitytė ir kt., 1994).Šiltnamio daržovių tręšimo tyrimai. 1989–1991 m. UAB „Vilinta“ irNeveronių šiltnamių kombinatuose atlikti azoto ir organinių trąšų įtakos ilgavaisiųagurkų derliui ir nitratų kiekiui vaisiuose tyrimai. Nustatyta, kad, norint užaugintigausų ilgavaisių agurkų derlių (30 kg m -2 ), per vegetaciją reikia 60 g m -2 azoto trąšų.Nuo tręšimo azotu nitratų kiekis vaisiuose didėjo vidutiniškai 11–16 % (Staugaitis,1996). Tirta azoto trąšų – kalcio salietros, amonio salietros, kristalino – įtaka pomidorųir ridikėlių, auginamų polietileniniuose šiltnamiuose, derliui bei kokybei. Tyrimųduomenimis, negauta pomidorų, tręštų skirtingomis azoto trąšomis, esminio derliauspriedo, o ridikėlių, augintų po pomidorų rudenį, derlius dėl tręšimo azoto trąšomis nepadidėjo(Staugaitis ir kt., 1993). Stikliniuose nešildomuose šiltnamiuose atlikti saldžiųjųpaprikų tręšimo bandymai, nustatytas optimalus sodinimo tankumas ir stiebųskaičius ant augalo. Nustatyta, kad didžiausias saldžiųjų paprikų derlius gaunamas,kai dirvožemio vandens ištraukoje (vandenyje) yra 40–60 mg l -1 vandenyje tirpausazoto, 15–20 mg l -1 fosforo, 80–120 mg l -1 kalio, 20–40 mg l -1 magnio (Staugaitis,191

1998 b). Pasodinus smailiavaises paprikas sausio mėnesį, didžiausias derlius gautas,kai sodinimo tankumas – 100 × 60 × 40 cm, arba po 3,12 vnt. m -2 ir formuotaskupstas po 4 stiebus. Auginančias bukus, ilgus vaisius paprikas geriausia sodinti100 × 60 × 30 cm tankumu, arba po 4,17 vnt. m -2 , formuoti 4 stiebais (Staugaitis, 1998 a).Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, eksploatuoti stiklinius šiltnamius žiemą tapoper brangu. Instituto mokslininkai parengė šiltnamių rekonstrukcijos ir modernizavimoprogramą, pagal kurią didelė dalis stiklinių šiltnamių Lietuvoje buvo modernizuoti,juose įdiegtos naujausios daržovių auginimo technologijos. Šiuo laikotarpiu instituteatlikti daržovių agrotechnikos tyrimai nešildomuose stikliniuose angariniuose šiltnamiuose.Parinkti agurkų ir pomidorų hibridai ir veislės, tinkamos auginti nešildomuosestikliniuose šiltnamiuose, nustatytas optimalus jų sodinimo atstumas. Tirtos salotųir ridikėlių veislės, siekiant nustatyti, ar jos tinkamos auginti ankstyvam nuėmimuišiuose šiltnamiuose (Jakubynaitė, 1999; Jankauskienė, Brazaitytė, 1999; Rimkevičiusir kt., 1999).Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 1997 m. pastatyti pirmiejiolandiški Rovero“ (tipai – „Multi Rovero 640 TR“, „Rovero 961“) firmos metaliniųkonstrukcijų ilgalaike dviguba polimerine plėvele dengti šiltnamiai. 1999 m. pastatyti„Richel“ firmos (tipas – „Multispan 9,60 SR“) ilgalaike dviguba polimerine plėveledengti šiltnamiai (Prancūzija). Šių šiltnamių vis daugiau įrengiama Lietuvoje, todėlinstitute atliekami daržovių, auginamų pagal pažangiausią technologiją, agrotechnikostyrimai juose.Kartu su Augalų fiziologijos laboratorijos mokslininkais dviguba polimerineplėvele dengtuose šiltnamiuose tirti pomidorų fiziologiniai procesai dinamikoje,naudojant fitometrinę sistemą LPS-03. Rezultatai lyginti su paprasta polietilenineplėvele dengtuose šiltnamiuose augusių pomidorų tyrimais. Skirtinguose šiltnamiuosenustatyti skirtingi stiebo prieaugio per parą, vaisiaus augimo, vandens apytakos irkt. rodikliai. Atliktų tyrimų duomenimis, geriausios sąlygos pomidorams augti buvo„Rovero“ firmos (tipas – „Multi Rovero 640 TR“) šiltnamyje (Brazaitytė, Jankauskienė,2000). Taip pat kartu su Augalų fiziologijos laboratorijos mokslininkais atlikti agurkųir pomidorų daigų, švitinamų įvairiomis lempomis, tyrimai. Tyrimų duomenimis,pomidorai, kurių daigai švitinti lempomis SON-T „Comfort“, daugiau derėjo, daigai,švitinti lempomis HPI-T, buvo žemi, kompaktiški, o po lempomis SON-T „Agro“auginami – ištįso (Jankauskienė ir kt., 2001). Agurkai, kurių daigai buvo švitintilempomis HPI-T, užaugo derlingesni, tačiau intensyviau fotosintetino bei transpiravoir lapuose sukaupė daugiau chlorofilų agurkų daigai, kurie švitinti lempomis SON-T„Agro“ (Jankauskienė, Brazaitytė, 2002).Pomidorų agrotechnikos tyrimai dviguba polimerine plėveledengtuose šiltnamiuose. Vienas pagrindinių mokslinių tyrimų uždavinių –šiltnamio daržovių produktyvumo didinimas. Siekiant gauti kuo didesnį daržoviųderlių šiltnamiuose, svarbu ne tik pritaikyti naujas technologijas, bet ir parinkti auginimoagrotechnikos elementus. Vienas svarbiausių daržovių auginimo šiltnamiuosetechnologijos elementų, kurio dėka galima reguliuoti derliaus kiekį, yra maitinamasisplotas. Dviguba polimerine plėvele dengtuose šiltnamiuose pomidorai auginti mineralinėjevatoje ir tirta skirtinga šaknų maitinamojo tūrio įtaka augimui bei derliui.Tyrimų duomenimis, pomidorai, kurių daigai auginti po vieną mineralinės vatos192

kubelyje bei kurių šaknų maitinamasis tūris buvo didesnis vegetacijos metu, užmezgadaugiau vaisių kekėje, yra derlingesni negu augantys mažesniame maitinamajameplote. Be to, pomidorų, kurių šaknų maitinamasis tūris didesnis, vidutinė vaisiausmasė buvo didesnė (Jankauskienė, Brazaitytė, 2003). Kitas svarbus agrotechnikoselementas – pomidorų kekių genėjimas. Atlikti tyrimai, kurių metu buvo tirta kekiųformavimo įtaka pomidorų derliui bei kokybei. Genėtos trijų pomidorų hibridų kekės,paliekant skirtingą vaisių skaičių jose. Nustatyta, kad pomidorų kekių formavimasturi įtakos derliui. Formuotų kekių pomidorų derlius didesnis negu neformuotų(Jankauskienė, Brazaitytė, 2004).Šiltnamiuose auginami pomidorai formuojami bei genimi pagal jų auginimo technologijas,tačiau svarbu pripažinti, kad kai kurie elementai (vaisių genėjimas, optimalusvaisių ir lapų skaičiaus santykis) gali skirtis – tai priklauso nuo vietos sąlygų, augalųauginimo ir hibrido ypatybių. Siekiant gauti kuo ankstyvesnį bei didesnį pomidorųderlių, svarbu nustatyti, koks turi būti optimalus lapų skaičius ant augalo. Atlikti lapųskaičiaus ant augalo įtakos pomidorų derliaus ankstyvumui ir suminiam derliui tyrimai.Tyrimų duomenimis, pomidorai, turintys 15 lapų, duoda didžiausią ankstyvąjįderlių. Pomidorų, turinčių 25 lapus, suminis derlius yra didžiausias (Jankauskienė,Brazaitytė, 2007 b).Substrato parinkimas – vienas svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos šiltnamioaugalų augimui. Šiltnamių substratų kilmė skirtinga. Vieni jų gaunami iš natūraliųgamtos produktų, kiti gaminami dirbtiniu būdu. Intensyviai auginant šiltnamių daržoves,labiausiai paplitęs substratas yra mineralinė vata. Tačiau tai nėra ekologiškassubstratas, jį reikia utilizuoti. Dabartiniu metu daugelyje šalių (Lenkija, Niderlandai,Belgija, Čekija) gaminami kokoso plaušų substratai. Instituto šiltnamiuose tirta kokososubstratų įtaka pomidorų fiziologiniams procesams ir derliui. Tyrimų duomenimis,didesnis derlius buvo kokoso plaušų substrate augintų pomidorų, o vidutinė vaisiausmasė – augintų mineralinėje vatoje (Jankauskienė, Brazaitytė, 2007 c). Be to, tirtosceolito, kaip šiltnamių substratų sudedamosios dalies, panaudojimo galimybės.Ceolitas – susmulkinta kalnų uoliena, kristalinės struktūros aliumosilikatinis mineralas.Tai ekologiškai švari, inertinė ir netoksiška medžiaga. Nustatyta, kad ceolito įterpimasį durpių substratą turi įtakos derliui. Durpių + 15 % ceolito substrate augintų pomidorųderlius gautas didžiausias (Jankauskienė, Brazaitytė, 2007 a).Kartu su Biotechnologijos laboratorijos mokslininkais tirta pomidorų sunokimolaipsnio įtaka vaisių kokybei. Nustatyta, kad pomidorų vaisių nusispalvinimas turiįtakos vaisių biocheminei sudėčiai. Labai sunokę pomidorai turi daugiau tirpių sausųjųmedžiagų, β-karotino bei likopeno. Pomidorams nokstant, vaisiuose gausėja sacharozės.Vitamino C kiekiui vaisiuose įtakos turi ne tik vaisių sunokimo laipsnis, bet irhibridas. Pomidorų sunokimo laipsnis turi įtakos vaisių odelės bei minkštimo tvirtumui.Tvirčiausią odelę bei minkštimą turi olandų selekcijos ‘Admiro’ F 1ir ‘Kassa’ F 1žalsvi pomidorai. Žalsvų pomidorų ‘Rutuliai’ vaisių odelė ne tokia tvirta negu to patiessunokimo laipsnio olandų selekcijos pomidorų hibridų (Viškelis ir kt., 2007).Agurkų agrotechnikos tyrimai dviguba polimerine plėvele dengtuosešiltnamiuose. Daigų amžius – vienas svarbiausių daigų kokybės rodiklių.Daigų auginimo trukmė priklauso nuo auginimo laikotarpio. Atlikus tyrimus šiltnamiųūkyje „Leningradskij“ (Leningradas, dabar Sankt Peterburgas), nustatyta, kad193

ilgavaisių agurkų, auginamų žiemos–pavasario laikotarpiu, optimalus daigų amžiusyra 30 dienų. Augalai, kurie buvo sodinti daigams esant 30 dienų, duoda didžiausiąderlių (Šidlauskaitė, 1990). Instituto šiltnamiuose tirta skirtingo daigų amžiaus įtakatrumpavaisių agurkų derliaus ankstyvumui bei augalų produktyvumui. Atliktų tyrimųduomenimis, vasaros laikotarpiu auginamų agurkų, kurie buvo pasodinti daigamsesant 20–25 dienoms, derlius esti didesnis ir jų vidutinė vaisiaus masė didesnė neiagurkų, kurių daigai sodinti 15 bei 30 dienų. Agurkai, kurių daigų amžius 30 dienų,duoda didžiausią ankstyvą derlių (Jankauskienė, Brazaitytė, 2005 a).Svarbu parinkti optimalų augalų sodinimo tankį, auginant mineralinėje vatojetrumpavaisius agurkus pavasario–vasaros laikotarpiu. Atlikti trumpavaisių agurkųsodinimo tankumo įtakos derliaus ankstyvumui ir suminiam derliui tyrimai. Tyrimųduomenimis, agurkų, auginamų pavasario laikotarpiu, sodinimo tankumas turi įtakosderliaus ankstyvumui ir suminiam derliui. Agurkai, kurių sodinimo tankumas 2,6augalo m 2 , duoda didžiausią ankstyvą derlių, o ir suminis derlius taip pat didžiausias(Jankauskienė, Brazaitytė, 2005 b).Substrato parinkimas yra svarbus veiksnys, turintis įtakos daigų kokybei. Daigųauginimui dažniausiai naudojamos aukštutinio tipo durpės. Norint sudaryti palankesnįoro ir vandens režimą augalams, durpės maišomos su perlitu, vermikulitu ir kt. Atliktiagurkų daigų, auginamų durpių bei durpių ir perlito bei durpių ir ceolito substratuose,tyrimai. Nustatyta, kad agurkų daigai, auginti durpių substrate, buvo aukštesni, turėjodidesnį lapų asimiliacinį plotą negu daigai, auginti durpių ir perlito bei durpių ir ceolitosubstratuose, tačiau didesnę augalo žalią ir šaknų masę turėjo daigai, auginti durpiųir ceolito (1 : 1 ir 2 : 1) bei durpių ir perlito (1 : 1) substratuose. Be to, agurkų daigai,auginti durpių ir ceolito bei durpių ir perlito substratuose, lapuose ir šaknyse kaupėdaugiau sausųjų medžiagų negu daigai, auginti tik durpėse, perlito priedas durpėsemažino fotosintezės pigmentų sintezę, o nedidelis ceolito kiekis (durpės:ceolitas 2 : 1)kiekis skatino šių pigmentų sintezę agurkų daigų lapuose (Jankauskienė, Brazaitytė,2008).Šiuo metu atliekami tyrimai. Šiltnamių daržininkystės mokslinių tyrimųkryptys yra šios: daržovių auginimo technologijų modeliavimas naujo tipo dvigubaplėvele dengtuose šiltnamiuose; šiltnamių mikroklimato modeliavimas ir optimizavimasdaržovių auginimui; integruotos ir biologinės augalų apsaugos sistemos kūrimasšiltnamiuose. Šiuo metu tyrimai atliekami dviguba polimerine plėvele ir stabilizuotapolietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose. Juose daržovės auginamos dirvožemyje.Dviguba polimerine plėvele dengtuose šiltnamiuose toliau tiriami pomidorų ir agurkųagrotechnikos klausimai. Auginant šias daržoves durpių maišuose, tiriama substratotūrio įtaka agurkų derliui. Taip pat tiriama pomidorų daigų, auginamų durpėse,amžiaus įtaka jų produktyvumui. Atliekami pomidorų, auginamų mineralinėje vatoje,tankinimo būdų tyrimai. Atliekami pomidorų ir agurkų, augančių perlite, produktyvumotyrimai. Stabilizuota polietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose atliekamipomidorų ir agurkų, auginamų žemėje, tręšimo naujomis trąšomis – kalcio ir magnionitratų tirpalu – tyrimai. Tiriama ceolito, įmaišyto į durpių substratą, įtaka pomidorų,agurkų daigų kokybei ir fotosintetiniams rodikliams. Atliekant mokslinius tyrimus,bendradarbiaujama su instituto laboratorijomis. Augalų fiziologijos laboratorijojenustatoma agrotechnikos elementų įtaka augalų fiziologiniams procesams. Kartu194

su Augalų fiziologijos laboratorija atliekami kietakūnio ir įprasto šviesos šaltinio,naudojamų daržovių daigams apšviesti, technologinių elementų tyrimai. Atliekamisalotų fotofiziologinių procesų valdymo kietakūnės šviesos pagalba tyrimai. Kartusu Biotechnologijos laboratorija tiriami pomidorų kokybės formavimosi aspektai.Augalų apsaugos laboratorijos mokslo darbuotojai dviguba plėvele dengtuose šiltnamiuosetiria naujausius biologinius augalų apsaugos preparatus bei jų efektyvumą(Survilienė ir kt., 2007).Išvados. Atlikti salotų, saldžiųjų paprikų ir lietuviškų pomidorų veislių agrotechnikostyrimai stabilizuota polietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose. Vykdomaspomidorų ir agurkų, auginamų pagal pažangiausią technologiją dviguba polimerineplėvele dengtuose šiltnamiuose, agrotechnikos elementų modeliavimas, siekiant nustatytiveiksnius, lemiančius kuo gausesnę ir geros kokybės produkciją. Vykdomi naujųtrąšų, substratų, skirtų daržovių auginimui šiltnamiuose, tyrimai.Gauta 2008-07-14Parengta spausdinti 2008-08-14Literatūra1. Bartkaitė O., Jankauskienė J. 1998. Pomidorų hibridas ‘Sveikutis’ F 1. Sodininkystėir daržininkystė, 17(1): 61–68.2. Bobinas Č. 2002. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. Žemės ūkiomokslai, 2: 74–86.3. Brazaitytė A., Jankauskienė J. 2000. Pomidorų fiziologinių procesų tyrimaiįvairiuose šiltnamiuose naudojant fitomonitoringo įrangą ir metodologiją.Sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 54–61.4. Brazaitytė A., Kazėnas V., Petkevičienė L. 1994. Švitinimo skirtingomis elektroslempomis įtaka pomidorų daigų vystymuisi. Sodininkystė ir daržininkystė,13: 58–66.5. Jakubynaitė J. 1993. Gūžinės salotos po polietilenine perforuota plėvele.Sodininkystė ir daržininkystė, 12: 32–36.6. Jakubynaitė J. 1996. Intensyvaus augimo gūžinių salotų veislių parinkimas šiltadaržiams.Sodininkystė ir daržininkystė, 15: 43–50.7. Jakubynaitė J. 1999. Salotų ir ridikėlių auginimas nešildomuose stikliniuosešiltnamiuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 18(2): 66–71.8. Jakubynaitė J., Petkevičienė L., Šliumpienė V. 1992. Naujos šiltnamiams skirtospolimerinės plėvelės. Sodininkystė ir daržininkystė, 11: 57–66.9. Jankauskienė J. 2004. Kekių formavimo įtaka hibridinių pomidorų derliui ir kokybei.Sodininkystė ir daržininkystė, 23(4): 46–51.10. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 1999. Pomidorų agrotechnikos patikslinimasstikliniuose nešildomuose šiltnamiuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 18(1):70–78.11. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2002. Įvairios spinduliuotės lempų įtaka agurkųdaigų augimui bei produktyvumui. Sodininkystė ir daržininkystė, 21(1): 63–71.195

12. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2003. Pomidorų šaknų maitinamojo tūrio tyrimaidviguba polimerine plėvele dengtuose šiltnamiuose. Sodininkystė ir daržininkystė,22(2): 150–159.13. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2005 a. Influence of transplant age on the earlinessof yield and productivity of short-fruit cucumbers. Sodininkystė ir daržininkystė,24(3): 138–146.14. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2005 b. Sodinimo tankumo įtaka pavasariniųagurkų produktyvumui. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 286–294.15. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2007 a. Durpių bei durpių ir ceolito substratų poveikispomidorų produktyvumui. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 119–126.16. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2007 b. Lapų skaičiaus įtaka pomidorų produktyvumui.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 262–269.17. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2007 c. Substratų poveikis pomidorų produktyvumuibei fiziologiniams procesams. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 66–77.18. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2008. The influence of various substratum on thequality of cucumber seedlings and photosynthesis parameters. Sodininkystė irdaržininkystė, 27(2): 285–294.19. Jankauskienė J., Brazaitytė A., Kazėnas V. 2001. Įvairios spinduliuotės šviesoslempų įtaka pomidorų daigams. Sodininkystė ir daržininkystė, 20(4): 25–34.20. Kairaitis R., Mockaitienė B., Valatkienė V. 1990. Šiltnamiams skirtų plėveliųoptinės savybės. Sodininkystė ir daržininkystė, 9: 74–81.21. Petkevičienė L. 1988. Šiltadaržių agrotechnikos tyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė,7: 112–121.22. Petkevičienė L. 1994. Pomidorų veislės ‘Viltis’ agrotechnikos tyrimai.Sodininkystė ir daržininkystė, 13: 49–57.23. Petkevičienė L. 1997. Pomidorų veislių ‘Aušriai’ ir ‘Svara’ agrotechnikos tyrimai.Sodininkystė ir daržininkystė, 16: 72–80.24. Rimkevičius L., Jankauskienė J., Brazaitytė A. 1999. Agurkų agrotechnikos patikslinimasnešildomuose stikliniuose šiltnamiuose. Sodininkystė ir daržininkystė,18(1): 79–85.25. Staugaitis G. 1996. Azoto ir organinių trąšų įtaka ilgavaisių agurkų derliui irnitratams. Sodininkystė ir daržininkystė, 15: 51–62.26. Staugaitis G. 1998 a. Maitinamojo ploto ir formavimo įtaka saldžiosios paprikosderliui šiltnamiuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 17(4): 119–128.27. Staugaitis G. 1998 b. Trąšų normų įtaka saldžiajai paprikai šiltnamiuose.Sodininkystė ir daržininkystė, 17(4): 109–118.28. Staugaitis G. 1992. NPKMg trąšų normos gūžinėms salotoms pavasariniuosepolietileniniuose šiltnamiuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 11: 74–88.29. Staugaitis G., Putelis L., Autukevičius J. 1993. Azoto trąšų rūšių įtaka daržoviųderliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 12: 45–53.30. Survilienė E., Jankauskienė J., Valiuškaitė A., Raudonis L. 2007. Šiltnamiuoseauginamų pomidorų grybinių ligų monitoringas, diagnostika ir paplitimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 289–297.196

31. Šidlauskaitė J. 1990. Agurkų daigų, švitinamų įvairiomis lempomis, auginimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 9: 66–73.32. Viškelis P., Jankauskienė J., Bobinaitė R. 2007. Vaisių sunokimo laipsnio įtakapomidorų kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 278–288.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Agrotechnique investigations of greenhouse vegetablesJ. JankauskienėSummaryIt is reviewed in the article greenhouse vegetable agrotechnique investigations carried outat the Lithuanian Institute of Horticulture in 1989–2007. It is indicated in the introduction, whenthe investigations on greenhouse vegetable growing were started, the thematic of investigationsreviewed, the place of their fulfillment. Further on it is presented the review of greenhouse vegetablescientific agrotechnique investigations carried out in 1989–2007. The thematic of scientificinvestigations is discussed and the results are summarized. Investigations were carried out invarious greenhouses. There was investigated lettuce, tomato, cucumber agrotechnique elements,the experiments of lettuce and pepper fertilization were carried out, the investigations of themechanical and optical properties of various film types were fulfilled. Presently collaboratingwith scientists from institute laboratories the investigations of the influence of agrotechniqueelements on plant physiological processes and fruit quality are carried out. There are discussedfor the time being fulfilled greenhouse vegetable agrotechnique investigations.Key words: agricultural investigation, greenhouses, fertilization, cucumber, seedling,substratum, tomato, yield.197

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Ekologinės daržininkystės tyrimaiRoma StarkutėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai,Kauno r., el. paštas r.starkute@lsdi.ltStraipsnyje apžvelgiami Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI) vykdytiekologiško daržovių auginimo tyrimai. Tyrimais nustatyta, kad iš visų daržovių lengviausia irpelninga ekologiškai auginti porus, šakniavaises ir vaisines daržoves, labai sunku pelningaiekologiškai auginti ropinius ir laiškinius svogūnus. Gerai dera ekologiškai auginamos lapinėssalotos, lapiniai ir lapkotiniai salierai bei lapinės petražolės.Tyrimais nustatytos ekologiškai auginamoms daržovėms tinkamiausios sėjos bei sodinimoschemos bei tinkamiausi augalai žaliajai trąšai. Didžiausi visų augintų daržovių standartinioderliaus priedai tiek pirmais rotacijos metais, tiek antrais, tiek trečiais po augalų žaliajai trąšaiaparimo metais gauti, auginant jas po miežių su dobilų įsėliu bei po avižų ir žirnių mišinio.Skystos trąšos Biokal 01 turėjo teigiamą įtaką morkų sausosios masės padidėjimui ir lapųplotui. Ekologiškai auginamų daržovių pasėliuose panaudotas biologinis preparatas NeemAzalT/S 0,5 % efektyviai naikino ropinių baltukų vikšrus, amarus.Institute ištirta ir įvertinta raudonojo burokėlio bei valgomosios morkos veislių beihibridų, išaugintų ekologinėmis sąlygomis, derlius, šakniavaisių morfologiniai požymiai, jųbiocheminė sudėtis.Reikšminiai žodžiai: Biokal 01, ekologiškos daržovės, NeemAzal T/S 0,5 %, žaliojitrąša, veislės bei hibridai.Įvadas. Ekologijos šaknys siekia pačios žmonijos kilmę. Mūsų protėviai turėjobūti savo aplinkos tyrėjai, kitaip mūsų rūšys būtų išnykusios (Kormondy, 1992). Pagalekologą Makfedjeną, ekologija nagrinėja gyvųjų organizmų, augalų ir gyvūnų tarpusavioryšius ir ryšius su aplinka; ryšiai tiriami norint surasti valdančius dėsnius.Viena labiausiai su gamta susijusių žmogaus veiklos sričių yra žemės ūkis.Siekimas vis aukštesnio civilizacijos lygio bei žemės ūkio intensyvinimas suardėnusistovėjusias pusiausvyras gamtoje, teršiama aplinka, nyksta biologinė įvairovė,vyksta kraštovaizdžio degradacija, vis daugiau žmonių serga nepagydomomis ligomis(Danilčenko ir kt., 2004; Karklelienė, Deimantavičienė, 2006).Ekologinė žemdirbystė atlieka kelias funkcijas: ji vartotojams ne tik siūlo sveikesnįproduktą, bet ir prisideda prie aplinkos užterštumo mažinimo. Ekologiškai ūkininkaujant,dirvožemio ir augalų gyvybingumą lemia gerai apgalvoti, suplanuoti ir natūralūsveiksmai, kurie nekenkia aplinkai. Taip pat svarbu laikytis tam tikrų agrotechnikosreikalavimų: rinktis atsparias kenkėjams, ligoms bei piktžolėms augalų veisles; sėti ir199

sodinti tik geros kokybės, sveikas sėklas ir augalus; augalus sodinti tinkamose jiemsaugti vietose; palaikyti optimalią dirvožemio struktūrą ir derlingumą; kompostuoti organinesatliekas; žemę tręšti racionaliai, naudoti organines (mėšlą, kompostus, žaliąsiastrąšas, mulčią) bei natūralias mineralines trąšas; niekada nepalikti dirvos pūdymuoti;taikyti sėjomainą; augalų apsaugai nuo kenkėjų bei ligų naudoti kartu biologinius,agrotechninius, mechaninius būdus, vengti sintetinių pesticidų (Žekonienė, 2002;Danilčenko ir kt., 2004; Karklelienė, Deimantavičienė, 2006).Ekologinis ūkininkavimas mūsų šalyje yra palyginti nesena žemdirbystės, gyvulininkystės,daržininkystės, paukštininkystės ir kitų žemės ūkio šakų sritis.Ekologinio ūkininkavimo pradžia Lietuvoje laikoma 1990 metų gruodžio 15 d., kaiLietuvos žemės ūkio universitete buvo įkurta Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija„Gaja“. Šio judėjimo entuziastai ir iniciatoriai buvo prof. habil. dr. Vanda Žekonienė,prof. habil. dr. Dalia Brazauskienė, prof. habil. dr. Petras Lazauskas, prof. habil. dr.Antanas Svirskis, prof. dr. Bronius Bakutis, prof. dr. Antanas Stancevičius, doc. dr.Vida Rutkovienė.Kuriantis ekologiniams ūkiams, gamybininkams tapo aktualūs klausimai: kuriųveislių daržoves sėti ekologiniuose ūkiuose, kaip auginti augalus (kokios jų auginimotechnologijos), kokie ekonominiai rodikliai ekologiniuose ūkiuose, rinkos struktūrair kt. Į šį ir kitus aktualius klausimus nebuvo tikslių atsakymų, nes nebuvo atliktųtyrimų.Norint atsakyti į iškilusius klausimus, LSDI buvo pradėti vykdyti kruopštesni tyrimai,siekiant sukurti ekologiškai auginamų daržovių auginimo technologijas, išaugintiekologiškai švarią bei tinkamą auginti ekologiniuose ūkiuose daržovių sėklą. Buvoir yra vykdomas ekologinis švietėjiškas darbas (R. Deimantavičienė (1990–1997),G. Staugaitis (1997–2002), R. Karklelienė, V. Zalatorius, R. Starkutė).Pirmuosius kruopštesnius mokslinius tiriamuosius darbus ekologinės daržininkystėsagrotechnikos klausimais pradėjo G. Staugaitis, R. Starkutė, o ištiriant ekologiškųdaržovių cheminę sudėtį – P. Viškelis. Didelį indėlį į ekologinių daržovių auginimotechnologijų kūrimą įnešė V. Zalatorius, nuo 2004 m. prisijungė O. Bundinienė.Ekologiškų daržovių sėklų išauginimo srityje daug dirba R. Karklelienė, kovos sukenkėjais ir ligomis – L. Duchovskienė, E. Survilienė.LSDI, be ekologiškai auginamų daržovių tyrimų, atsižvelgiant į visus reikalavimus,taikomus ekologiniam ūkiui, kuriamos ir vaistažolių ekologiško auginimo technologijos(Dambrauskienė, Zalatorius, Karklelienė, Survilienė, Bundinienė, Viškelis).Darbo tikslas – apibendrinti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutesukurtus ekologiško daržovių auginimo technologinius elementus, atitinkančius ekologinioūkininkavimo reikalavimus.Tyrimo objektas, sąlygos ir metodai. LSDI, tiriant ekologiškai auginamųdaržovių atskirus technologinius elementus, buvo vykdomi laboratoriniai ir laukobandymai. Laboratoriniais tyrimais buvo ištirta, kokią įtaką ekologiškos skystostrąšos Biokal 01 turi augalo lapo plotui, sausųjų medžiagų kiekiui bei biochemineisudėčiai. Lauko bandymuose ištirta ekologiškų trąšų, priešsėlių parinkimas, įvairiųagrotechnikos priemonių įtaka daržovių derliui ir kokybei. Tyrimų duomenys įvertintidispersinės analizės metodu.200

Bandymai vykdomi velėniniame glėjiškame pajaurėjusiame (VG1j) pagalgranuliometrinę sudėtį priesmėlio ant lengvo priemolio dirvožemyje (pagal naująjąLietuvos dirvožemių klasifikaciją – karbonatingieji sekliai glėjiški išplautžemiai –IDg8-k / Calc(ar)i- Epihypogleyc Luvisols – LVg-p-w-cc). Dirvožemio armuo yra22–25 cm storio. Dirvos dirbimo darbai atlikti pagal LSDI priimtus agrotechnikosreikalavimus: rudenį dirva giliai suarta, pavasarį išlyginta ir sekliai sukultivuota.Tyrimų rezultatai ir aptarimas. 1997–2000 m. buvo tirti ekologinių laukodaržovių auginimo būdai. Buvo tirta ekologiškai auginamų daržovių augimas, neigiamųveiksnių įtaka jiems, derlius, produkcijos kokybė bei savikaina (G. StaugaitisR. Starkutė). Nustatyta, kad iš visų daržovių lengviausia ir pelninga ekologiškai augintiporus, šakniavaises ir vaisines daržoves, labai sunku pelningai ekologiškai užaugintiropinius ir laiškinius svogūnus. Svogūnai liepos, rugpjūčio mėnesiais suserga netikrąjamiltlige, yra puolami svogūninių musių, todėl tikslinga jų sėklas kuo anksčiau sėti,auginti tų veislių svogūnus, kurie formuoja dideles ropeles. Gerai derėjo ekologiškaiaugintos lapinės salotos, lapiniai ir lapkotiniai salierai bei lapinės petražolės. Gūžinėmssalotoms maisto medžiagų užtenka tik išoriniams lapams užauginti, o gūžėms, jeinetręšiama, ir pritrūksta, tad šias salotas tikslinga tręšti lengvai pasisavinamomis organinėmistrąšomis. Ekologiškai auginamos daržovės sukaupia mažiau nitratų, palygintisu auginamomis integruotai (Staugaitis ir kt., 2002).Toliau tęsiant darbus ir kuriant ekologiško daržovių auginimo technologijas,LSDI 2003–2004 m. vykdyti tyrimai, kurių tikslas – sudaryti ekologiškai auginamomsdaržovėms tinkamas sėjos bei sodinimo schemas ir nustatyti jų įtaką daržovių derliui(R. Starkutė, L. Duchovskienė, V. Zalatorius). Taip pat buvo įvertintas biologinio preparatoNeemAzal T/S 0,5 % ir agroplėvelės panaudojimo efektyvumas kopūstams.Nustatytos optimalios daržovių sėklos normos ir sodinimo schemos. Didžiausiasmorkų derlius gautas išsėjus 0,8 mln. vnt. ha -1 sėklų, burokėlių – 0,4 mln. vnt. ha -1 ,svogūnų – 0,6 mln. vnt. ha -1 .Panaudotas kopūstų pasėliuose biologinis preparatas NeemAzal T/S 0,5 % efektyviausiainaikino ropinių baltukų vikšrus agroplėvele dengtuose plotuose. Didžiausiasderlius gautas sodinant daigus 70 × 50 cm atstumais. Nustatyta, kad kopūstai, purkštiNeemAzal T/S 0,5 % ir tręšti mėšlu bei dengti agroplėvele, užaugino 2,5 karto didesnįderlių, palyginti su nepurkštais, netręštais ir nedengtais agroplėvele kopūstais(Zalatorius ir kt., 2005).2003–2007 m. LSDI bandymų lauke daryti bandymai siekiant nustatyti tinkamiausiusaugalus žaliajai trąšai ekologiškai auginamoms lauko daržovėms ir šių trąšųįtaką daržovių derliui ir kokybei (R. Starkutė, V. Zalatorius). Daugiausia (43,2 t ha -1 )žalios masės užaugino žirnių ir avižų mišinys, o mažiausiai (24,5 t ha -1 ) – miežiai.Humuso teigiamiems pokyčiams įtakos turėjo visi sideraciniai augalai. Dirvožemiohumusą jie padidino 6,0–14,0 %. Didžiausi visų augintų daržovių standartinio derliauspriedai tiek pirmais rotacijos metais, tiek antrais, tiek trečiais po augalų žaliajaitrąšai aparimo metais gauti, auginant jas po miežių su dobilų įsėliu bei po avižų iržirnių mišinio. Daržovių pasėlyje vyravo trumpaamžės dviskiltės bei trumpaamžėsvienaskiltės piktžolės. Daugiausia jų rasta daržovėse, augintose po miežių su dobilųįsėliu, mažiausiai – po vasarinių kviečių bei žirnių ir avižų mišinio. Sliekų gausaidirvožemyje bei jų biomasei didžiausią įtaką turėjo miežiai su dobilų įsėliu bei avižųir žirnių mišinys.201

Ekologiniuose ūkiuose uždraudus naudoti sintetines trąšas ir pesticidus, ieškomaalternatyvių natūralios kilmės trąšų bei biologinių augalų apsaugos priemonių.Nuo 2005 m. LSDI bandymų lauke tirta tręšimo skystomis trąšomis Biokal 01ir biriomis kalio magnezijos trąšomis įtaka ekologiškai auginamų morkų sausųjųmedžiagų ir lapų ploto padidėjimui bei jų veikimo priklausomybė nuo meteorologiniųsąlygų. Morkų sausųjų medžiagų kiekio ir lapų ploto padidėjimui teigiamą įtakądarė trąšos Biokal 01 ir kalio magnezija, įterpus intensyvaus augimo laikotarpiu beitechninės brandos pradžioje.Aktyviųjų temperatūrų sumos, esant optimaliam drėgmės kiekiui, darė teigiamąįtaką sausųjų medžiagų gausėjimui. Kai trūko drėgmės, sausųjų medžiagų kiekio priklausomumasnuo aktyviųjų temperatūrų sumos buvo stiprus, tręšiant morkas kaliomagnezija ir Biokal 01 bei apdorojus sėklas Biokal 01 ir tręšiant juo vegetacijos metu.2006 m. esant sausam pavasariui ir vasaros pirmajai pusei, kad augalai sukauptų tą patįsausųjų medžiagų kiekį kaip 2005-aisiais, kai drėgmės kiekis buvo optimalus, reikėjodidesnės aktyviųjų temperatūrų sumos (Starkutė ir kt., 2006).Pradėjus plėstis ekologinei daržininkystei, atsirado daržovių ekologiškų sėklųporeikis. Institute pradėti vykdyti tyrimai, siekiant išauginti geros kokybės, atitinkančiąvisus reikalavimus ekologišką įvairių daržovių sėklą (Karklelienė, 2007). Įdomūstyrimai 2006 m. atlikti LSDI ekologinės sėklininkystės šiltnamiuose. Atskiruosešiltnamiuose auginta po vieną tos pačios daržovių rūšies veislę ar selekcinį numerį.Atskiruose šiltnamiuose augintos dvi lietuviškos selekcijos valgomosios morkosveislės: ‘Garduolės’ ir ‘Šatrija’, taip pat dvi raudonojo burokėlio veislės – ‘Joniai’ ir‘Ilgiai’. Tyrimo tikslas buvo atrinkti morkų ir burokėlių veisles, tinkamas auginti sėklaiekologinės žemdirbystės sąlygomis ir parengti rekomendacijas ūkininkams. Taippat ištirti atskirų daržovių rūšių veislių ir hibridų sėklininkystės ypatumus šiltnamiosąlygomis. Tyrimais nustatyta, kad ekologiniuose daržininkystės ūkiuose patikimaidera vietinės selekcijos veislių daržovės. Eksperimentinių tyrimų duomenimis nustatyta,kad daugiau negu 20 % derliaus priklauso nuo sėklų. Ilgą laiką auginant netir vertingiausią sėklą, ji užsiteršia ir praranda naudingąsias savo savybes. Kintantagrotechninėms sąlygoms ir ūkininkavimo būdams, atsiranda poreikis tobulesniųveislių ir hibridų. Gamybinis patyrimas ir atlikti tyrimai rodo, kad, pasėjus Lietuvosklimato sąlygomis užaugintas daržovių sėklas, padidėja derlingumas, daržovės būnaatsparesnės ligoms. Sukurtų naujų veislių augalai geriau pasisavina dirvoje esančiasmaisto medžiagas (Karklelienė, Survilienė, Žurbenkienė, 2007).Valgomosios morkos sėklojų vystymąsi lemia genotipas ir augimo sąlygos.Įvertinus morkų sėklų kokybę, nustatyta, kad ‘Garduolės’ veislės morkos labiau tinkaekologinei sėklininkystei, nors ‘Šatrija’ veislės morkų sėklos subręsta stambesnės.Raudonojo burokėlio veislės ‘Joniai’ vieno sėklojo produktyvumas vidutiniškai yra47,6 g, 1 000-čio sėklų masė siekia vidutiniškai 9,19 g. Daug smulkesnes sėklas subrandinaveislės ‘Ilgiai’ sėklojai. Ekologiškoms sėkloms auginti labiau tinka burokėliųveislė ‘Joniai’.Institute ištirta ir įvertinta raudonojo burokėlio veislių ir hibridų, išaugintų ekologinėmissąlygomis, derlius, šakniavaisių morfologiniai požymiai, jų biocheminėsudėtis. Tyrimais nustatyta, kad ekologiškai auginant burokėlius reikėtų parinktiderlingesnes, mažiau į aplinkos sąlygas reaguojančias veisles (Karklelienė, 2006;Karklelienė ir kt., 2007).202

Išvados. 1. Iš visų daržovių lengviausia ir pelninga ekologiškai auginti porus,lapines, šakniavaises ir vaisines daržoves, o sunkiausia – svogūnus ir kopūstus.2. Didžiausias morkų derlius gautas išsėjus 0,8 mln. vnt. ha -1 sėklų, burokėlių –0,4 mln. vnt. ha -1 , svogūnų – 0,6 mln. vnt. ha -1 sėklų.3. Didžiausias kopūstų derlius gautas sodinant daigus 70 × 50 cm atstumais beijuos tręšiant mėšlu.4. Didžiausi tirtų daržovių derliaus priedai visais rotacijos metais buvo jas auginantpo miežių su dobilų įsėliu bei po avižų ir žinių mišinio žaliajai trąšai.5. Skystos trąšos Biokal 01 darė teigiamą įtaką morkų sausųjų medžiagų ir lapųploto padidėjimui.6. Ekologiškai auginamų daržovių pasėliuose biologinis preparatas NeemAzal T/S0,5 % efektyviai naikino ropinių baltukų vikšrus, amarus.7. Auginant ekologiškai morkas ir burokėlius, reikėtų rinktis vietinės selekcijosderlingesnes, mažiau į aplinkos sąlygas reaguojančias veisles.Gauta 2008-07-15Parengta spausdinti 2008-08-14Literatūra1. Danilčenko H., Jarienė E., Rutkovienė V. 2004. Ekologinė daržininkystė.Akademija.2. Intensyvios vaistinių augalų auginimo technologijos. 2006. E. Dambrauskienė(sudaryt.), V. Zalatorius, J. Jankauskienė, E. Survilienė, O. Bundinienė,R. Karklelienė, D. Kavaliauskaitė, P. Viškelis. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstitutas, Babtai.3. Karklelienė R., Deimantavičienė R. 2006. Biohumusas ir ekologinė daržininkystė.Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Babtai.4. Karklelienė R. 2006. Morkų ir burokėlių lietuviškų veislių bei hibridų ypatumaiekologinėje ir intensyvioje daržininkystėje. Sodininkystė ir daržininkystė,25(4): 193–200.5. Karklelienė R., Radzevičius A., Bobinas Č., Duchovskienė L. 2007. Ekologiškaiaugintų burokėlių veislių bei hibridų produktyvumas ir šakniavaisių kokybė.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 248–255.6. Karklelienė R., Survilienė E., Žurbenkienė V. 2007. Ekologinės sėklininkystėspradžiamokslis. Tytuvėnai.7. Kormondy E. J. 1992. Ekologijos sąvokos. Kaunas.8. Staugaitis G., Starkutė R. Viškelis P. 2002. Ekologinių daržovių auginimo būdųtyrimai ir pritaikymas daržininkystėje. 2001 m. baigtų mokslo tiriamųjų darbųtrumpi pranešimai. LSDI, Babtai, 37–40.9. Starkutė R, Duchovskienė L., Zalatorius V. 2006. Augalų, auginamų žaliajai trąšai,agrobiologinis įvertinimas ir įtaka svogūnų derliui. Sodininkystė ir daržininkystė,25(4): 261–269.10. Starkutė R., Bundinienė O., Duchovskis P., Zalatorius V. 2006. Trąšų irmeteorologinių sąlygų įtaka ekologiškai auginamų morkų biologiniam produktyvumuiir lapų plotui. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 219–228.203

11. Starkutė R, Bobinas Č., Zalatorius V., Duchovskienė L., Survilienė E. 2007.Daržovių ekologinio auginimo schemų ir tankumo įtaka derliaus kiekiui.Sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai: mokslinės ataskaitinės konferencijosmedžiaga. Babtai, 169–173.12. Starkutė R, Bobinas Č., Zalatorius V. 2008. Priešsėlių įtaka ekologiškai auginamomslauko daržovėms. Sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai: mokslinėsataskaitinės konferencijos medžiaga, Babtai, 139–146.13. Zalatorius V., Starkutė R., Duchovskienė L. 2005. Agrotechninių ir augalų apsaugospriemonių įtaka ekologiškai auginamoms daržovėms. Sodininkystė irdaržininkystė, 24(3): 201–211.14. Žekonienė V. 2002. Ekologiško ūkininkavimo pradmenys. Ekologinio ūkininkavimocentras.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Ecological vegetable growing investigations at the Lithuanian Instituteof HorticultureR. StarkutėSummaryIt is surveyed in the article ecological vegetable growing investigations carried out atthe Lithuanian Institute of Horticulture. Investigations showed that out of all the vegetable it iseasiest and most profitable to grow leeks, root crop and fruit vegetables. To grow profitably andecologically bulb and spring onions is very difficult. Ecologically grown lettuce, leaf celery andleaf and leafstalk parsley also produce good yield.Investigations established the most suitable sowing and planting schemes to ecologicallygrown vegetable and the most suitable plants to fresh fertilizer. The biggest additions of theentire grown vegetable standard yield in the first, second and third crop rotation years afterthe ploughing of plants for the fresh fertilizer were obtained when they were grown under thesowing of barley with clover and oat and pea mixture. Liquid fertilizer Biokal 01 positivelyinfluenced the increase of carrot dry mass and leaf area. Biological preparation NeemAzal T/S0,5 % applied for ecologically grown vegetable effectively destroyed caterpillars of smallwhite and aphides.There was investigated and evaluated at the institute the yield, root crop morphologicaltraits and their biochemical composition of ecologically grown red beet and edible carrotcultivars and hybrids.Key words: Biokal 01, ecological vegetables, NeemAzal T/S 0,5 %, green fertilizer,cultivars and hybrids.204

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Herbicidų tyrimai daržovių pasėliuoseDanguolė KavaliauskaitėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai,Kauno r., el. paštas d.kavaliauskaite@lsdi.ltStraipsnyje apžvelgiami herbicidų daržovių pasėliuose tyrimai, atlikti 1957–2007 m.Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI). Supažindinama su mokslinių tyrimųtematika ir glaustai pateikiami rezultatai. Tyrimai buvo atliekami pasėliuose įvairių daržovių:burokėlių, morkų, svogūnų iš sėjinukų, agurkų bei kopūstų. Ištirta daug įvairių herbicidų, jųderinių bei mišinių, įvairūs jų naudojimo būdai, normos bei laikas.Reikšminiai žodžiai: herbicidai, agurkai, morkos, kopūstai, raudonieji burokėliai, svogūnai,piktžolės.Įvadas. Agrotechnikos priemonių sistemoje svarbią vietą užima piktžolių kontrolė.Piktžolės, besivaržydamos su kultūriniais augalais dėl aplinkos veiksnių, naudojavandenį, maisto medžiagas, platina ligas, kenkėjus, apsunkina pasėlių priežiūrą irderliaus nuėmimą. Piktžolėtuose pasėliuose sumažėja kitų agrotechnikos priemoniųefektyvumas (Vasinauskas, 1966; Stancevičius, 1983).Kultūrinių augalų ir piktžolių konkurenciniams santykiams turi įtakos ne tikpiktžolių rūšinė sudėtis ir skaičius, bet ir jų sudygimo laikas pasėlyje. Dėl savo biologiniųypatumų piktžolės gali dygti visą vegetacijos periodą (Stancevičius, Špokienė,1972). Konkurencija tarp augalų atsiranda tada, kai dėl drėgmės, maisto medžiagų,temperatūros ar šviesos stokos negali būti patenkinami visų augalų poreikiai. Nuo tadair prasideda piktžolių konkurencijos kritinis laikotarpis, pasireiškiantis žemės ūkioaugalų derlingumo mažėjimu. Derliui ir jo kokybei ypač kenkia piktžolės, augančioskultūrinių augalų antroje vegetacijos pusėje. Piktžolės turi būti pradėtos naikinti darprieš prasidedant šiam žalingumo tarpsniui ir tęstis tol, kol žemės ūkio augalai patyspajėgia nustelbti vėliau sudygusias piktžoles (Zimdahl, 1980). Piktžolės žalingesnėstada, kai jos sudygsta anksčiau nei kultūriniai augalai (Bell, Nalewaja, 1968; Froud-Williams, 2002). Piktžolėms naikinti pasėliuose naudojamos mechaninės ir cheminėspriemonės (Monstvilaitė, 1996).Vartotojų reikalavimai daržovių kokybei nuolatos didėjo ir didėja, todėl labai svarbuišanalizuoti visus daržovių auginimo agrotechnikos elementus. Auginant daržovesypač svarbus klausimas buvo ir yra piktžolių naikinimas. Integruotai ūkininkaujant,tinkamas herbicidų ir jų panaudojimo laiko parinkimas visuomet padėdavo ir padedapakankamai ilgai išvengti piktžolių sudygimo pasėlyje ir užauginti geros kokybės205

daržovių derlių.Darbo tikslas – aptarti herbicidų daržovių pasėliams tyrimus, vykdytus nuo 1957m. iki dabar.Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. 1957–2007 m. LSDI herbicidų tyrimaibuvo atliekami įvairių rūšių daržovių pasėliuose. Bandymuose buvo augintos įvairiosdaržovių veislės pagal tuo metu taikomas auginimo technologijas.Herbicidai purškiami pagal bandymų schemas. Piktžolių apskaita atliekama 1–3kartus kiekviename laukelyje, keturiose vietose, 0,25 m 2 dydžio ploteliuose, einant perlaukelį įstrižai. Piktžolės skaičiuojamos praėjus 14–30 d. po purškimo ir prieš derliausnuėmimą. Buvo skaičiuojamas kiekvienos piktžolių rūšies augalų skaičius 1 m 2 , taippat vienamečių dviskilčių, vienamečių vienaskilčių, daugiamečių dviskilčių, daugiamečiųvienaskilčių ir bendras piktžolių skaičius bei nustatoma žalia ir orasausė bendrapiktžolių masė bei jų masė pagal rūšis. Vegetacijos pabaigoje nustatomas kiekvienolaukelio daržovių derlius ir herbicidų likučių kiekis daržovėse. Piktžolėtumo ir derliausduomenys apdorojami dispersinės analizės būdu (Доспехов, 1985).Tyrimų rezultatai ir aptarimas. Herbicidų tyrimai daržovių pasėliuoseSodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje (dabar institutas) buvo pradėti 1957 m.Pirmiausia buvo tyrinėtas morkų pasėliuose traktoriams skirtas žibalas. 1963–1965 m.šie tyrimai buvo išplėsti ir išbandyti herbicidai: Alipuras (v. m. cykluronas ir chlorbufamas),Propazinas, Chlorazinas. Kaip veiksmingiausias buvo įvertintas Propazinas.1970–1972 m. žirnių pasėliuose buvo tyrinėti ir rekomenduoti gamybai šie herbicidai:Prometrinas, Linuronas ir Simazinas. Svogūnų pasėliuose 1971–1973 m. buvo ištirtiherbicidai Simazinas, Triftoralinas ir Ramrodas, nustatytos tinkamiausios normosir geriausias purškimo laikas. Ištirtų herbicidų veiksmingumas nebuvo pakankamas,todėl 1974–1979 m. pradėti tirti herbicidų deriniai. Nustatyta, kad, išpurškus herbicidųDaktaro (v. m. chlortal-dimetilas), Ramrodo ir Mezoranilo skirtingu laiku (po sėjos,sudygimo ir pirmo ravėjimo), pasėlis buvo švarus iki pat derliaus nuėmimo.Pradėjus intensyviai auginti daržoves lietinamuose plotuose, labai išplito sunkiaiišnaikinamos piktžolės – šerytės ir rietmenės. Naikinant jas morkų bei burokėlių pasėliuose,1982–1984 m. atlikti įvairių herbicidų mišinių ir derinių su herbicidais nuovarpučių tyrimai. Nustatyta, kad efektyviausiai morkų pasėliuose piktžoles naikinoPrometrino ir NTA (v. m. nitrilotriacetatas) mišinys, išpurkštas po sėjos, derinant suPrometrinu, išpurkštu augalams esant 1–2 tikrųjų lapelių tarpsnio. Gerai vienaskiltesir dviskiltes piktžoles naikino Dozaneksas (v. m. metoksuronas), išpurkštas po sėjos.Burokėlių pasėliuose gerai veikė Fenazono (v. m. antipirinas) su NTA arba Dalaponumišinys po sėjos, derinamas su Betanalu (v. m. fenmedifamas), išpurkštu augalų pirmųjųtikrųjų lapelių tarpsniu. Analogiški duomenys gauti naudojant mišiniuose Lenacilą.Ypač gerai rietmenes burokėliuose naikino Ronito ir NTA mišinys prieš sėją, derinamassu Betanalu, išpurkštu burokėliams sudygus (Kviklienė ir Baranauskienė, 1988).1987–1988 m. instituto eksperimentiniame ūkyje morkų ir burokėlių pasėliuosebuvo pradėti tirti naujesni herbicidai. Varputėtame pasėlyje tirti herbicidai nuo varpiniųpiktžolių – Fiuziladas (v. m. fluazifop-butilas), Nabu (v. m. setoksidimas), Kusagardas(v. m. aloksidim-sodium). Morkų pasėlyje tirtas Reiseris (v. m. fluorochloridonas), o burokėliųpasėlyje – Goltiksas (v. m. metamitronas) bei Dualas (v. m. metolachloras).Piktžolių apskaitos duomenys parodė, kad Reiseris (v. m. fluorochloridonas)206

geriausiai naikino piktžoles, kai tirpalas buvo išpurkštas po sėjos. Bendras pasėliopiktžolėtumas sumažėjo 86,5–87,5 %, o trumpaamžių dviskilčių piktžolių skaičius –96,4–98,6 %. Daugiau išnyko ir trumpaamžių vienaskilčių piktžolių (65,1–86,8 %).Reiseriui jautriausios buvo trumpaamžės piktžolės, tokios kaip baltosios balandos(86,4–99,9 %), plačiosios balandūnės (71,2–100 %), daržinės žliūgės (86,7–97,8 %),trikertės žvaginės (83,3–100 %), smulkiažiedės galinsogos (68,9–100 %), raudonžiedėsnotrelės (100 %), dirvinės našlaitės ir smalkiniai tvertikai (po 100 %), šiurkštiejiburnočiai (97,0–100 %), dirvinės čiužutės (100 %), kibieji lipikai (100 %).Goltiksas gerai naikino trumpaamžes dviskiltes piktžoles burokėlių pasėliuose,geriau negu Fenazonas. Dar efektyviau piktžolės išnaikintos, nupurškus 4 kg ha -1Goltiksu prieš sėją ir 1 kg ha -1 Betanalu išaugus pirmai porai tikrųjų lapelių. Šiuo atvejubendrasis pasėlio piktžolėtumas, piktžolių apskaitos duomenimis, sumažėjo 91,7 %.Toks pat efektas (91,9 %) gautas, kai burokėliai buvo nupurkšti, išaugus pirmai tikrųjųlapelių porai, 4 kg ha -1 Goltikso ir 1 kg ha -1 Betanalo mišiniu. Goltiksas gerai naikinosmulkiažiedes galinsogas (93,9 %), trumpamakščius rūgščius (95,9 %), baltąsiasbalandas (92,9 %), plačialapes balandūnes (97,8 %), juodąsias kiauliauoges (89,6 %),trikertes žvagines (98,5 %). Didinant šio herbicido normą, efektyvumas didėjo. Silpniaunegu Goltiksas dviskiltes piktžoles naikino Dualas. Išpurškus jo 1,5 ir 2,5 kg ha -1 ,bendrasis pasėlio piktžolėtumas sumažėjo 56,8–67,7 %, išnyko 77,8–92,1 % smulkiažiedžiųgalinsogų, 91,5–94,1 % bekvapių ramunių, 69,3–81,4 % trikerčių žvaginių, otrumpamakščių rūgščių – tik 59,4–66,2 %, baltųjų balandų – 58,0–65,9 %, daržiniųžliūgių – 53,9–65,9 %.Tirtas Kusagardo, Nabu, Fiuzilado, Lontrelo (v. m. klopiralidas) bei Acetlūroveikimas burokėlių pasėliuose. Labiausiai vienaskiltes piktžoles naikino Fiuziladas.Pirmosios piktžolių apskaitos duomenimis, nuo 0,75 kg ha -1 šio herbicido išnyko98,9 % paprastųjų rietmenių, 81,6 % paprastųjų varpučių. Varpines piktžoles gerainaikino ir Nabu: nuo 0,6–1,0 kg ha -1 išnyko 99,5–100 % paprastųjų rietmenių ir73,3–85,1 % paprastųjų varpučių. Mažiau efektyvus iš herbicidų nuo varpinių piktžoliųbuvo Kusagardas: nuo 1,5 kg ha -1 išnyko 68,3 % paprastųjų rietmenių ir 65,2 %paprastųjų varpučių.Palyginti efektyviai dviskiltes piktžoles naikino 1,0 kg ha -1 Betanalo ir 0,1 kg ha -1Lontrelo mišinys: bendrasis pasėlio piktžolėtumas sumažėjo 61,3 % (dėl purškimo vienLenacilu – tik 23,9 %). Iš trumpaamžių dviskilčių piktžolių buvo išnaikinta 93,5 %trumpamakščių rūgčių, 99,7 % smulkiažiedžių galinsogų, 91,3 % daržinių žliūgių,94,1 % dirvinių čiužučių. Iš daugiamečių piktžolių išnaikinta 58,3 % dirvinių usnių,86,4 % dirvinių pienių, 50 % ankstyvųjų šalpusnių.Trumpaamžes vienaskiltes piktžoles efektyviai naikino Acetlūras: išpurškus6 kg ha -1 prieš burokėlių sėją, iki pirmojo ravėjimo išnyko 92,9 % paprastųjų rietmenių,o nuo 8–10 kg ha -1 normos – 88,0–94,6 %. Nuo šios normos išnyko ir 44,3–50,0 %paprastųjų varpučių. Be to, Acetlūras, turėdamas savo sudėtyje lenacilo, slopino irtrumpaamžių dviskilčių piktžolių augimą.Išanalizavus šių tyrimų rezultatus, buvo padarytos išvados ir pateiktos rekomendacijosgamybai. Auginant morkas, tikslinga trumpaamžėmis dviskiltėmis irvienaskiltėmis piktžolėmis užterštas lengvo priemolio dirvas per 1–2 dienas po sėjosnupurkšti 0,5 kg ha -1 Reiserio. Herbicidas gerai naikina tokias trumpaamžes piktžoles,207

kaip bekvapės ramunės, burnočiai ir kibieji lipikai. Bet jam atsparios paprastosios žilės,pelkinės notros, paprastieji varpučiai. Auginant burokėlius, tikslinga trumpaamžėmisdviskiltėmis piktžolėmis užterštas lengvo priemolio dirvas nupurkšti prieš sėją 4 kg ha -1Goltikso arba dviejų tikrųjų lapelių tarpsniu – 4 kg ha -1 Goltikso ir 1 kg ha -1 Betanalomišiniu. Išplitus dirvinėms usnims, dirvinėms pienėms, smulkiažiedėms galinsogoms,bekvapėms ramunėms ir rūgčiams, burokėlius pirmos poros tikrųjų lapelių tarpsniureiktų purkšti 0,1 kg ha -1 Lontrelo ir 0,1 kg ha -1 Betanalo mišiniu. Trumpaamžėmisvienaskiltėmis ir dviskiltėmis piktžolėmis užterštas dirvas prieš burokėlių sėją tikslinganupurkšti 1,5 kg ha -1 Dualo arba 8 kg ha -1 Acetlūro. Išplitus šerytėms, paprastosiomsrietmenėms ir paprastiesiems varpučiams, burokėliai pirmos poros tikrųjų lapeliųtarpsniu, kai išauga 3–4 piktžolių lapeliai, purškiami 0,75 kg ha -1 , 1,5 kg ha -1 Kusagardoarba 1,0 kg ha -1 Nabu. Ypač varputėtose dirvose Fiuzilado normą galima padidinti iki1,0 kg ha -1 (Zinikevičiūtė ir kt., 1992).1990–1992 m. D. Zinikevičiūtė ir P. Baleliūnas agurkų pasėliuose atliko piktžoliųnaikinimo herbicidais tyrimą. Darbo tikslas buvo – nustatyti Lietuvos sąlygomisagurkų pasėliuose piktžolėms naikinti tinkamiausius herbicidus ir jų mišinius, kurienesumažintų derliaus, nepablogintų produkcijos kokybės ir neužterštų aplinkos.Išpurškus Treflano (v. m. trifluralinas) 0,5 kg ha -1 , išnyko 46,8 % trumpaamžiųpiktžolių. Herbicidui jautriausios pasirodė esančios baltosios balandos, plačiosiosbalandūnės ir pūdyminės veronikos. Jų skaičius m 2 , palyginti su herbicidais nepurkštukontroliniu variantu, sumažėjo atitinkamai 53,2–64,1–86,5 %. Treflanas silpnai veikėtrikertes žvagines, juodąsias kiauliauoges, o paprastųjų žilių, bekvapių ramunių irsmulkiažiedžių galinsogų pasėliuose padaugėjo. Treflanas išnaikino 92,6 % paprastųjųrietmenių, 75,0 % vienamečių miglių. Daugiamečių piktžolių, išskyrus plačialapiusgysločius, šis herbicidas visai nenaikino. Efektyviau už Treflaną trumpaamžes dviskiltespiktžoles naikino Devrinolas (v. m. napropamidas). Padidinus herbicido normą, jo efektyvumasdidėjo. Išpurškus Devrinolo 1,0 kg ha -1 v. m., trumpaamžių dviskilčių piktžoliųsumažėjo 71,0 %, o panaudojus 1,25 ir 1,5 kg ha -1 v. m., jų buvo išnaikinta atitinkamai73,2–79,4 %. Išpurškus 1,25 kg ha -1 Devrinolo, buvo išnaikinta 77,2 % baltųjų balandųir 86,4 % plačiųjų balandūnių. Šis herbicidas sumažino 73,0 % pūdyminių veronikų,74,6 % paprastųjų žilių, 75,0 % bekvapių ramunių, 59,5 % smulkiažiedžių galinsogų,89,3 % raudonžieždių notrelių ir 75,0 % daržinių žliūgių. Devrinolas sumažino67,7–90,3 % ir trumpaamžių vienaskilčių piktžolių. Iš tirtų herbicidų Devrinolas geriausiainaikino daugiametes dviskiltes piktžoles: plačialapius gysločius ir paprastąsiaskiaulpienes. Dualas silpniau naikino trumpaamžes dviskiltes piktžoles negu Devrinolas,tačiau efektyviau už Devrinolą ir Treflaną naikino trumpaamžes vienaskiltes piktžoles(96,8–100 %). Dualas ypač tinka, kai kultūriniai augalai auginami paprastosiomis rietmenėmis,šerytėmis bei vienametėmis miglėmis užterštoje dirvoje. Mišinys iš 1 kg ha -1v. m. Dualo ir 0,5 kg ha -1 v. m. Treflano trumpaamžes dviskiltes piktžoles 13,5 % naikinoefektyviau negu vienas Dualas. Buvo nustatyta, kad efektyviausiai trumpaamžesdviskiltes piktžoles (71,0–79,9 %) naikino Devrinolas (1,0–1,25–1,5 kg ha -1 v. m.),o trumpaamžes vienaskiltes – Dualas ir Treflanas (96,8–100 % ir 90,3 %). Dualo irTreflano (0,5 kg ha -1 v. m.) mišiniui yra jautresnės trumpaamžės dviskiltės piktžolės(žūva 76,8 %), o Devrinolo (1,0 kg ha -1 v. m.) su Treflanu (0,5 kg ha -1 v. m.) mišinysgeriau naikina vienaskiltes piktžoles (93,5 %). Treflanas, Devrinolas ir Dualas piktžoles208

naikina iki agurkų vegetacijos pabaigos. Vegetacijos pabaigoje efektyviausiai veikiaDevrinolas, o silpniausiai – Treflanas (Zinikevičiūtė ir Baleliūnas, 1996).1996 m. D. Zinikevičiūtė ir P. Baleliūnas nustatė optimalias Totrilo (v. m. joksinilas)normas ir jo efektyvumą iš sėjinukų auginamuose svogūnų pasėliuose. MažiausiaTotrilo norma – 0,375 kg ha -1 – 95,9 % sumažino trumpaamžių dviskilčių piktžolių.Padidinus herbicido normą (0,5–0,625 kg ha -1 ), jo efektyvumas nelabai padidėjo.Trumpaamžes dviskiltes piktžoles Totrilas (0,5 kg ha -1 ) gerai naikino (94,5 %) ir beRamrodo (v. m. propachloras), o bendras pasėlio piktžolėtumas sumažėjo 87,8 %.Nupurškus Totrilu (0,375 kg ha -1 ), išnyko visos dirvinės čiužutės ir vijokliniai rūgčiai,99,3 % plačialapių balandūnių, 95,8 % baltųjų balandų, 98,8 % trikerčių žvaginių,91,3 % raudonžiedžių notrelių, 92,0 % bekvapių ramunių, 75,0 % paprastųjų žilių.Trumpaamžės vienaskiltės piktžolės ir visos daugiametės piktžolės atsparios Totrilui.Totrilo, kaip kontaktinio herbicido, veikimas vegetacijos pabaigoje susilpnėjo. Priešderliaus nuėmimą pasėlio piktžolėtumas sumažėjo 27,4 %.Iš šių tyrimų buvo padarytos išvados, kad, auginant svogūnus iš sėjinukų lengvopriemolio dirvose, kur vyrauja trumpaamžės dviskiltės piktžolės, svogūnų laiškamsužaugus 5–10 cm, o piktžolėms masiškai sudygus, pasėlį pakanka nupurkšti 0,5 kg ha -1Totrilo. Svogūnams parinktoje dirvoje išplitus trumpaamžėms dviskiltėms ir vienaskiltėmspiktžolėms, reikia purkšti 5,0 kg ha -1 Ramrodo arba 1,3 kg ha -1 Stompo (v. m.pendimetalinas), o laiškams užaugus 10 cm, purkšti 0,375 kg ha -1 Totrilo (Zinikevičiūtėir Baleliūnas, 1996).O. Visockis, P. Baleliūnas, D. Zinikevičiūtė 1986–1993 m. tyrinėjo žemės dirbimoir pasėlių priežiūros derinių efektyvumą daržovių sėjomainoje. Bandymų tikslasbuvo nustatyti racionaliausius dirvos paruošimo ir pasėlių priežiūros derinius daržoviųsėjomainoje, kad būtų užauginamas didžiausias derlius su minimaliomis darbo ir materialinėmissąnaudomis. Apibendrinti tyrimų duomenys rodo, kad, auginant vidutiniovėlyvumo gūžinius baltuosius kopūstus, didžiausia jų prekinė išeiga (89,1 %), daugiausiapelno (4 340,5 Lt) gauta, pasiektas aukščiausias rentabilumas (102,1 %), kaidirva daigams sodinti dirbta gilėjančiai kultivatoriumi su akėčiomis, purkšta optimaliaherbicidų norma, o tarpueiliai vegetacijos metu 4 kartus purenti. Auginant burokėliusdaugiametėmis piktžolėmis neužterštoje dirvoje, geriausi ekonominiai rodikliai(rentabilumas 90,5 %) gauti, kai dirva įdirbta kultivatoriumi su akėčiomis, purkštaminimalia herbicidų norma, o tarpueiliai purenti 4 kartus. Nežymiai didesnis prekinis(13,3 cnt ha -1 ) ir bendras (9,1 cnt ha -1 ) burokėlių derlius gautas, nupurškus optimaliaherbicidų norma ir po sėjos išakėjus, o tarpueilius išpurenus 4 kartus – rentabilumas –76,1 %. Su mažiausiomis darbo sąnaudomis ir pelningiausiai (6 537,7 Lt ha -1 ) išaugintosmorkos, kai dirva įdirbta kultivatoriumi su akėčiomis, po sėjos neakėta, nupurkštaoptimalia herbicidų norma, o tarpueiliai purenti 3 kartus. Minimalia herbicidų normanupurkšti daržovių pasėliai esti piktžolėtesni negu maksimalia. Derliaus nuėmimometu nei kopūstų gūžėse, nei burokėlių ir morkų šakniavaisiuose herbicidų likučiųnerasta. Dirvožemio agrofizinės savybės būna geriausios iki augalų vegetacijos vidurio,o vėliau dirva sutankėja, tarpueilių purenimas ir kaupimas dirvos fizines savybesmažai pagerina (Visockis ir kt., 1997).Morkų auginimo technologijų lygioje ir vagotoje dirvoje palyginimą atlikoV. Zalatorius, P. Baleliūnas ir D. Zinikevičiūtė. Bandymų tikslas – sukurti, išbandyti ir209

palyginti morkų auginimo vagotoje ir lygioje dirvoje technologijas, pritaikyti juostinį irištisinį herbicidų purškimą bei lokalų ir ištisinį herbicidų purškimą bei lokalų ir ištisinįpapildomą trešimą. Morkų pasėlyje vyravo (85,3–95,3 %) trumpaamžės dviskiltėspiktžolės: plačiosios balandūnės, paprastosios žilės, juodosios kiauliauogės, smulkiažiedėsgalinsogos, trikertės žvaginės. Iš daugiamečių dviskilčių piktžolių – paprastosioskiaulpienės, dirvinės pienės, dirvinės usnys, o iš vienaskilčių – paprastieji varpučiai.Morkų pasėlio piktžolėtumo skirtumai tarp variantų buvo nedideli. Morkų pasėlį ištisainupurškus 4,0 l ha -1 stompu ir papildomai patręšus, bendras pasėlio piktžolėtumaslygioje dirvoje vegetacijos pradžioje buvo 18,7 % mažesnis negu vagotoje. Lokalusmorkų tręšimas pranašesnis už ištisinį tręšimą tiek lygiame, tiek vagotame dirvos paviršiuje,nors tie skirtumai nedideli (5,7 %). Vagose morkas nupurškus juostiniu būduir lokaliai patręšus, piktžolių sumažėjo, nes, patręšus morkų eilutes lokaliai, piktžolėstarpueiliuose negavo azoto, jos blogiau augo ir dygo. Tai turėjo teigiamos įtakos morkųpasėlio švarumui. Patręšus lokaliai, azotą įsisavino tik morkos.Apibendrinus tyrimų rezultatus, buvo parengtos rekomendacijos. Morkas įvairiuoseLietuvos rajonuose reikia auginti vagotoje dirvoje. Pirmiausia giliai supurenamanepiktžolėta dirva, paskui vagų formavimo mašina padaromos vagos ir sėjama tiksliomissėjamosiomis, kad nereikėtų pasėlio retinti. Piktžolės naikinamos herbicidais,pasėlis papildomai tręšiamas lokaliu būdu. Tarpueilius, ypač po stipresnio lietaus,būtina purenti. Purenimo metu vagos apkaupiamos, kad nepažaliuotų morkų galvutės.Morkos raunamos rankomis, prieš tai šakniavaisius pakėlus universaliu daržoviųpakeltuvu. Rankomis išrautos ir surūšiuotos morkos visada būna sveikos (Zalatoriusir kt., 1998).2000–2002 m. raudonųjų burokėlių pasėlyje tirti herbicidai – Goltiksas, Piraminasturbo (chloridazonas 520 g l -1 ) ir Betanalas ekspertas (fenmedifamas, desmedifamas,etofumezatas), jų mišiniai ir deriniai, purškimo laikas. Vidutiniais tyrimų duomenimis,nuo tiriamų herbicidų mišinių ir derinių įtakos piktžolių sumažėjo 42–86 %.Efektyviausiai piktžoles naikino Goltikso 1,5 l ha -1 ir Betanalo eksperto 1,5 l ha -1mišinys, išpurkštas du kartus, – piktžolių sumažėjo 86 %. Šiek tiek mažiau efektyvūsbuvo Piramino turbo ir Betanalo eksperto bei Goltikso ir Betanalo eksperto mišiniai,išpurkšti tris kartus, – piktžolių sumažėjo atitinkamai 77–79 %. Tirti herbicidai, jųderiniai bei mišiniai skirtingai veikė vienametes dviskiltes, daugiametes dviskiltes irvienametes bei daugiametes vienaskiltes piktžoles. Trejų metų vidutiniais duomenimis,burokėlių pasėlyje vyravo vienametės dviskiltės piktžolės – 96,8 %, daugiametės dviskiltėssudarė 2,8 %, o vienametės ir daugiametės vienaskiltės piktžolės – apie 0,5 %.Nuo tirtų herbicidų mišinių ir derinių vienamečių ir daugiamečių dviskilčių piktžoliųsumažėjo iš esmės, palyginti su kontroliniu variantu, tačiau vienaskilčių piktžoliųsumažėjimas nebuvo esminis. Efektyviausiai vienametes dviskiltes piktžoles naikinoGoltikso 1,5 l ha -1 ir Betanalo eksperto 1,5 l ha -1 mišinys, išpurkštas du kartus, – vienamečiųdviskilčių piktžolių sumažėjo 87 %. Visų kitų naudotų herbicidų mišiniųir derinių efektyvumas buvo mažesnis naikinant vienametes dviskiltes piktžoles.Vidutiniais trejų metų duomenimis, baltuju balandų labiausiai sumažėjo Goltikso irBetanalo eksperto mišiniais purkštuose variantuose. Smulkiažiedes galinsogas geriausiainaikino Betanalas ekspertas, išpurkštas 2 kartus, bei Piramino turbo ir Betanaloeksperto mišinys, išpurkštas 3 kartus (Kavaliauskaitė, Bobinas, 2003).210

2002–2003 m. tirta skirtingų dirvos dirbimo būdų: dirbta įprastu būdu (kultivatoriumiir akėčiomis) lygioje dirvoje, lysvėse bei terminatoriumi, bei herbicidų įtakaraudonųjų burokėlių pasėlio piktžolėtumui. Nustatyta, kad nepurkštuose laukeliuoseprieš pirmąjį ravėjimą buvo 5,2 vnt. m -2 , o prieš antrąjį ravėjimą – 12,4 vnt. m -2 piktžolių.Herbicidais purkštuose laukeliuose prieš antrąjį purškimą vidutiniškai buvo2,7 vnt. m -2 , o praėjus 1 mėn. po paskutinio purškimo herbicidais – 3,6 vnt. m -2 piktžolių.Raudonųjų burokėlių šakniavaisių derlius buvo iš esmės didesnis įprastai ir terminatoriumiįdirbtuose bei herbicidais purkštuose laukeliuose negu nepurkštuose laukeliuosebei herbicidais purkštose lysvėse, išskyrus herbicidais nepurkštuose ir terminatoriumiįdirbtuose laukeliuose augusių burokėlių derlių (Kavaliauskaitė, Bobinas, 2005).2004–2005 m. atlikti herbicido Fenix (v. m. aclonifenas 600 g l -1 ) veiksmingumobandymai morkų pasėlyje.Tyrimų metais herbicidas Fenix veiksmingai mažino ir suminį, ir vienamečiųdviskilčių piktžolių skaičių. Vidutiniais dvejų metų duomenimis, nuo herbicido Fenixsuminis piktžolių skaičius sumažėjo 85,2 %, vienamečių dviskilčių – 97,4 %, orasausėpiktžolių masė – 88,7 %. Jautriausios herbicidui Fenix buvo vienametės dviskiltėspiktžolės: baltosios balandos, dirvinės čiužutės, trikertės žvaginės, smulkiažiedės galinsogos,dirvinės veronikos, daržinės žliūgės, bekvapiai šunramuniai ir raudonžiedėsnotrelės (Kavaliauskaitė, 2007).2005–2006 m. atlikti herbicido Boxer (v. m. prosulfocarbas 800 g l -1 ) veiksmingumobandymai valgomųjų svogūnų pasėlyje. Tyrimų metais herbicidas Boxer veiksmingaimažino ir suminį piktžolių skaičių, ir jų orasausę masę. 2005 m. herbicidą Boxerpanaudojus po svogūnų sėjos, veiksmingiausia buvo 5,0 l ha -1 norma – suminis piktžoliųskaičius sumažėjo 92,7 %, nuo 4,0 l ha -1 – 79,3 %, nuo 3,0 l ha -1 – 73,7 %. 2006 m.herbicidą Boxer panaudojus svogūnams esant 1–3 lapelių tarpsnio, jo veiksmingumasbuvo mažesnis. Didžiausia herbicido Boxer norma – 5,0 l ha -1 – suminį piktžolių skaičiųsumažino 64,9 %, 4,0 l ha -1 – 44,5 %, 3,0 l ha -1 – 47,5 % (Kavaliauskaitė, 2006).Išvados. Nuo 1957 m. iki dabar įvykdyta ir vykdoma daug įvairių herbicidų tyrimųįvairių daržovių pasėliuose. Pateiktos svarbios, reikalingos ir naudingos išvadosir rekomendacijos gamybai bei daržovių augintojams.Šiuo metu atliekami herbicido Lentagrano (v. m. pyridatas) tyrimai svogūnų,porų ir kopūstų pasėliuose bei herbicidų Fenix (v. m. aclonifenas 600 g l -1 ) ir Zenkoro(v. m. metribuzinas 600 SC) tyrimai morkų pasėliuose.Gauta 2008-07-15Parengta spausdinti 2008-08-14Literatūra1. Bell A. R., Nalewaja J. D. 1968. Effect of duration of wild oat competition inflax. Weed Science, 16: 509–512.2. Froud-Williams R. J. 2002. Weed competition. In: R. E. L. Naylor, WeedManagement Handbook, 9 th edn., Blackwells, 16–38.3. Kavaliauskaitė D., Bobinas Č. 2003. Effect of herbicides mixtures and combinationson weed control in beetroot crop. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(3):460–470.211

4. Kavaliauskaitė D., Bobinas Č. 2005. Dirvos dirbimo prieš sėją ir herbicidų įtakaraudonųjų burokėlių pasėlio piktžolėtumui ir derlingumui. Sodininkystė ir daržininkystė,24(4): 120–128.5. Kavaliauskaitė D. 2006. Herbicido Boxer 800 EC (v. m. prosulfocarb 800 g l -1 )įtaka valgomųjų svogūnų pasėlio derlingumui ir piktžolėtumui. Sodininkystė irdaržininkystė, 25(4): 270–277.6. Kavaliauskaitė D. 2007. Herbicido Fenix įtaka morkų pasėlio derlingumui irpiktžolėtumui. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 229–236.7. Kviklienė N., Baranauskienė M. 1988. Lauko daržovių agrotechnikos tyrimai.Sodininkystė ir daržininkystė, VII: 97–111.8. Monstvilaitė J. 1996. Laukų piktžolėtumo problemos. LŽI, Dotnuva,Kėdainių r.9. Stancevičius A., Špokienė↓N. 1972. Piktžolių sėklų dygimo dinamika vegetacijoslaikotarpiu. LŽŪA mokslo darbai, 47: 15–24.10. Stancevičius A. 1983. Dirvų sukultūrinimas – svarbiausia derlingumo atstatymoir išlaikymo priemonė. Kaunas, 43–45.11. Vasinauskas P. 1966. Agrotechnika. Vilnius, 183–271.12. Visockis O., Baleliūnas P., Zinikevičiūtė D. 1997. Žemės dirbimo ir pasėlių priežiūrosderinių efektyvumas daržovių sėjomainoje. Sodininkystė ir daržininkystė,16: 81–92.13. Zalatorius V., Baleliūnas P., Zinikevičiūtė D. 1998. Morkų auginimo technologijųlygioje ir vagotoje dirvoje palyginimas. Sodininkystė ir daržininkystė,17(4): 85–94.14. Zimdahl R. L. 1980. Weed – crop competition. A Review. USA, 83–93.15. Zinikevičiūtė D., Baleliūnas P., Karalius A. 1992. Naujų herbicidų įtaka morkųir burokėlių piktžolėtumui, derliui, jo kokybei bei laikymuisi. Sodininkystė irdaržininkystė, 11: 111–114.16. Zinikevičiūtė D., Baleliūnas P. 1996. Herbicido Totrilo tyrimai svogūnų iš sėjinukųpasėliuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 15: 76–80.17. Zinikevičiūtė D., Baleliūnas P. 1996. Piktžolių naikinimas herbicidais agurkųpasėliuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 15: 81–91.18. Доспехов Б. А. 1985. Методика полевого опыта. Москва.212

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Herbicide investigations in vegetable cropsD. KavaliauskaitėSummaryIt is reviewed in the article herbicide investigations in vegetable crops carried out at theLithuanian Institute of Horticulture in 1989–2007. The thematic of scientific investigations isintroduced and in short the results are presented. Investigations were carried out in the cropsof various vegetable: red beet, carrot, onions from seedlings, cucumber, and cabbage. Therewas investigated many various herbicides, their combinations and mixtures, various methodsrates and time of their application.Key words: herbicides, carrot, cabbage, cucumber, red beet, onions, weeds.213

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Lauko daržovių tręšimo tyrimų raidaOna BundinienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai,Kauno r., el. paštas O.Bundiniene@lsdi.ltStraipsnyje aptariami lauko daržovių tręšimo tyrimai, atlikti Lietuvos sodininkystės irdaržininkystės institute 1989–2007 m. Tręšimo klausimams spręsti atlikti vegetaciniai, tiksliejilauko ir gamybiniai bandymai bei įvairūs laboratoriniai tyrimai. Tyrimams naudotos biriosir tirpios, vienanarės ir kompleksinės mineralinės trąšos, atlikti pagrindinio ir papildomomaitinimo per lapus tręšimai.Nuo visų azoto trąšų didėjo tirtų daržovių ir vaistažolių derlingumas. Azoto trąšų normosdaržovėms apskaičiuotos, remiantis nustatytu mineralinio azoto kiekiu dirvožemyje.Kopūstams ir morkoms azoto normai nustatyti dirvožemio ėminiai imti iš 0–60 cm, burokėliamsir svogūnams – iš 0–40 cm dirvožemio sluoksnių. N min.ir N trąšųsuma kopūstams –300, burokėliams – 170, morkoms – 120 ir svogūnams – 100 kg ha -1 . Optimali azoto normakopūstams yra N 180, turtinguose fosforo ir kalio dirvožemiuose – N 120, burokėliams – N 90,svogūnams – N 30kg ha -1 .Nitratų kiekis daržovėse priklauso nuo augale vykstančių fiziologinių procesų, agroklimatoir agrotechnikos veiksnių.Papildomas tręšimas per lapus didino burokėlių ir morkų derlių ir gerino produkcijoslaikymąsi.Azoto trąšos neturėjo įtakos tirtų vaistažolių cheminei sudėčiai, eterinių aliejų kiekiuiir kokybei.Reikšminiai žodžiai: daržovės, mineralinės trąšos, mineralinis azotas dirvožemyje,nitratai, organinės trąšos, tręšimas per lapus, vaistažolės.Įvadas. Daržovių augintojų tikslas – užauginti didelį bendrąjį derlių su kuo didesnestandartinio derliaus išeiga, laikymo metu patirti buvo mažiai nuostolių, išsaugoti gerąvidinę ir išorinę produkcijos kokybę (Sakalauskas ir kt., 2005; Дерюгин, Кулюкин,1988). JAV žemės ūkio departamento duomenimis, nuo trąšų priklauso net 70 %bendrojo augalų derliaus. Lietuvoje nuo trąšų priklauso 67,5 % derliaus (Min. trąšos,1973). Augdamos daržovės sunaudoja gerokai daugiau maisto elementų negu javai ardaugiametės žolės (Аутко, 2004) ir iš armens išplaunama daug daugiau azoto, neguauginant javus (Stone, Rowse, 1992), ypač laikotarpiu nuo rudens iki pavasario arbapertręštuose bei anksti baigusių vegetaciją augalų laukuose (Neeteson ir kt., 1999).Todėl, norint užauginti gausų ir geros kokybės derlių be žalos aplinkai, reikia augalusreguliariai ir tinkamai tręšti, ypač dėmesį skiriant azoto trąšoms (Scholberg ir kt.,215

2000; Babik, Elkner, 2002). Azoto trąšų norma priklauso nuo mineralinio azoto kiekiodirvožemyje: kuo jo daugiau, tuo didesnis žemės ūkio augalų derlius ir mažesnis azototrąšų efektyvumas (Matusevičius, Vaišvila, 1994, Lorenz ir kt., 1989). Neatskiriamaintensyvios daržovių auginimo technologijos dalimi tampa kompleksinės trąšos ir tręšimasper lapus. Papildomas tręšimas per lapus turi dvigubą efektą: stimuliuoja dirvožemyjeesančių maisto medžiagų pasisavinimą, aprūpina augalus maisto medžiagomisreikiamu momentu (Boliglova, Dzienia, 1999) bei sustiprina augalų atsparumą ligoms(Kolota, Osinska, 2001). Be to, nesikeičia dirvožemio struktūra, mažėja dirvožemioir gruntinių vandenų, taigi ir aplinkos užteršimas, reikia mažiau trąšų (Liet. dirvož...,1998). Išaiškinta, kad įvairūs augalai, papildomai patręšti per lapus, apie 50 % maistomedžiagų pasisavina jau per pirmąsias šešias valandas (Иванова ir kt., 1999).Daržovių agrotechnikos tyrimai prasidėjo 1927 m. Žemės ūkio akademijos mokomajamedarže Dotnuvoje ir Fredos sodininkystės mokykloje, tesėsi Vytėnų sodininkystėsir daržininkystės bandymų stotyje, o vėliau Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstitute (LSDI) Babtuose (Kviklienė, Baranauskienė, 1988; Bobinas, 2002).Darbo tikslas – aptarti ir apibendrinti daržovių tręšimo tyrimus, vykdytus LSDInuo 1989 iki 2007 m.Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Tyrinėjant lauko daržovių tręšimo klausimus,atlikti vegetaciniai, tikslieji lauko ir gamybiniai bandymai bei įvairūs laboratoriniaityrimai. Tyrimams naudotos birios ir tirpios, vienanarės ir kompleksinėsmineralinės trąšos, organinės trąšos, atlikti pagrindinio ir papildomo maitinimo perlapus tręšimai.Tyrimų metu atlikti augalų biometriniai matavimai, nustatyti biocheminiai bei fiziologiniaiaugalų produktyvumo rodikliai. Atlikta daržovių derliaus apskaita, skirstantderlių į standartinį ir nestandartinį bei nustatant standartinio derliaus išeigą.Dirvožemio agrocheminiai tyrimai. Dirvožemio mėginiuose buvo nustatyta:pHKCl potenciometriniu; humusas (%) Tiurino, judrieji P 2O 5ir K 2O (mg kg -1arba mg 100 g dirvožemio) Egnerio-Rimo-Domingo (A-L), mineralinis azotas(kg ha -1 ) jonometriniu 1N KCl ištraukoje, kalcis ir magnis (mg kg -1 ) atominės absorbcijosspektrometriniu metodais.Augalų fiziologinės, biocheminės ir cheminės analizės. Lapų plotasmatuotas automatiniu matuokliu („WinDias“). Fotosintezės pigmentų (chlorofilųa, b ir karotinoidų) kiekis žalioje lapų masėje buvo nustatytas 100 % acetono ekstraktespektrofotometriniu Vetšteino (Wettstein) metodu (Гавриленко, Жыгалова, 2003)spektrofotometru „Genesys 6“. Grynasis fotosintezės produktyvumas apskaičiuotasremiantis formule (Третьяков, 1998).Produkcijoje nustatyta: sausosios medžiagos – gravimetriškai, išdžiovinus+105 ± 2 °C temperatūroje iki nekintamos masės (Food analysis, 1986), tirpios sausosiosmedžiagos – refraktometru (skaitmeninis refraktometras ATAGO), vitaminasC – titruojant 2,6-dichlor-fenolindofenolio natrio druskos tirpalu (Методы..., 1987),cukrus – AOAC metodu (AOAC, Official...,1990), nitratai – potenciometriniu metodusu jonselektyviniu elektrodu (Metodiniai nurodymai..., 1990). Augaluose azotas (N)nustatytas Kjeldalio metodu, fosforas (P) – kolorimetriškai, kalis (K) – liepsnos fotometru,kalcis (Ca) ir magnis (Mg) – atominės absorbcijos spektrometriniu metodu.Analizės atliktos LSDI Agrochemijos laboratorijoje (1987–1992), Biochemijos ir216

technologijos laboratorijoje, Augalų fiziologijos laboratorijoje bei LŽI Agrocheminiųtyrimų centre.Duomenų patikimumas įvertintas dispersinės analizės metodu, naudojant programą„Anova“, ryšys tarp atskirų rodiklių – koreliacinės-regresinės analizės, tarpusavioryšių pobūdis ir stiprumas – statistinės takų koeficientų analizės metodais, naudojantprogramą „Stat_eng“ (Tarakanovas, Raudonius, 2003). Kai kurie duomenys matematiškaiapdoroti „Microsoft Excel“ programa.Bandymų laukų dirvožemiai – velėniniai glėjiški pajaurėję (VG 1j) (pagal naująjądirvožemių klasifikaciją – karbonatingieji sekliai glėjiški išplautžemiai – IDg8-k(Calc(ar)i / Epihypogleyc Luvisols – LVg-p-w-cc), gerai sukultūrinti, pagal granuliometrinęsudėtį – priesmėliai arba lengvi priemoliai ant lengvų ar vidutinio sunkumopriemolių. Dirvožemio armuo – 22–28 cm storio. Visais tyrimų metais dirvožemiaibuvo neutralios arba šarminės reakcijos (pH KCl6,8–7,9), mažo ar vidutinio humusingumo(1,5–2,8 %), fosforingi arba didelio fosforingumo (181–380 mg kg -1 ), nuo mažo(100 mg kg -1 ) iki didelio (259 mg kg -1 ) kalingumo, bet daugeliu atvejų mažo (31–60 kg ha -1 ), kartais vidutinio (61–90 kg ha -1 ) azotingumo ir turintys daug kalcio irmagnio.Meteorologinės sąlygos. Normaliai šilti buvo 1996, 1998 ir 2005 m. vegetacijoslaikotarpiai, šiltesni nei daugiamečiai vidutiniai oro temperatūros rodikliaibuvo 1988, 1989, 1992, 1995, 1997, 2006 metų vegetacijos laikotarpiais. Karšta buvo1994, 1999, 2001 ir 2002 m., o vėsu – 1990, 2004 ir 2007 m. vegetacijos laikotarpiu.Normaliai drėgni buvo 1996, 1997, 2000, 2003 m., sausi – 1988, 1991,1992, 1994,1995, 1998, 1999, 2002 ir 2005 m., šlapi – 1989, 1990, 2001, 2004, 2006 ir 2007 m.vegetacijos laikotarpiai.Rezultatai ir jų aptarimas. Apibendrinti tiksliųjų ir gamybinių tyrimų duomenys(Staugaitis, 1997 b) parodė, kad pavasarį mineralinio azoto kiekis dirvožemyjedaugiausia priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, agrometeorologiniųsąlygų, buvusio priešsėlio ir organinių trąšų, vasarą – nuo suintensyvėjusios mikroorganizmųveiklos, rudenį – nuo to, kuri daržovių rūšis auginta ir kokia joms azotonorma skirta. Priesmėliuose mineralinio azoto yra 22 %, o priemoliuose – 50 ir 55 %daugiau negu smėlio dirvožemiuose. Mineralinio azoto mažėja dirvožemio sluosniuigilėjant ir jo kiekio svyravimai daug priklauso nuo nitratinio, o mažiau nuo amoniakinioazoto kiekio. Daugiausia azoto lieka po svogūnų auginimo, daug – po morkų,mažiausiai – po vėlyvųjų kopūstų. Didesni jo kiekiai dirvožemyje randami, jei buvotręšta didesnėmis, negu reikėjo augalų derliui išauginti, azoto normomis.Kopūstinės daržovės. Kopūstams azotas labai svarbus. Netgi ir nedidelisšio mitybos elemento trūkumas labai sumažina derlingumą, o dėl jo pertekliaus pablogėjaderliaus kokybė ir laikymasis sandėliuojant. Tyrimai, vykdyti 1982–1984 m.Vilniaus rajono Maišiagalos daržininkystės ūkyje, 1986–1989 m. – LSDI ir Lietuvosspecializuotuose daržininkystės ūkiuose, esančiuose įvairiose klimato zonose, tręšiant60 t ha -1 mėšlo, parodė, kad kopūstams rekomenduojama N 180norma (Jurkšaitis,Lankauskas, 1991; Staugaitis, Putelis, 1993; Staugaitis ir kt., 1993; Staugaitis, 1997 a).Taip tręšiant, gautas didžiausias derliaus priedas, geriausia standartinio derliaus išeigair kopūstai geriausiai išsilaikė rudens ir žiemos laikotarpiu. Išaiškinta, kad fosforo trąšomisnetręšiama, kai dirvožemyje yra 500–700 mg kg -1 judriojo fosforo (Jurkšaitis,217

Lankauskas, 1991). Pavasarį azoto normai nustatyti geriausia dirvožemio ėminiusimti iš 0–60 cm sluoksnio. N min.ir N trąšųsuma yra 300 kg ha -1 (Staugaitis, 1997 a).Ekonominiu atžvilgiu kopūstus tręšti vienanarėmis trąšomis efektyviausia ir perpuspigiau, negu didele kompleksinių trąšų norma, o papildomas tręšimas per lapus derliųpadidina tik sausringais metais (Staugaitis ir kt., 2005). Lenkų tyrėjų duomenimis, trąšųpavidalas neturėjo įtakos derliui (Sady ir kt., 2001). Tyrėjai teigia, kad nuo azoto trąšųprodukcijoje gausėjo nitratų, taip pat didėjo azoto susikaupimas, bet mažėjo cukrųkiekis (Jurkšaitis, Lankauskas, 1991). G. Staugaičio tyrimų duomenimis, azoto trąšosneturėjo įtakos cukrų kiekiui (Staugaitis, 1997 a). Užsienio tyrėjų duomenimis, nuoazoto trąšų didėjo derliai ir nitratų kiekis gūžėse (Aquino ir kt., 2005; Кравцов, 1990).Žiedinių kopūstų ‘Amazing’ ir brokolių ‘Excelsior’ F 1tręšimo įvairiomis azotonormomis tyrimų duomenys parodė, kad azoto trąšos didino derlių, bet kartu didėjoir nitratų kiekis produkcijoje (Staugaitis, Karitonas, 1998). Prieš daigų sodinimąoptimali N min.0–60 cm sluoksnyje ir azoto trąšų azoto kiekių suma buvo 300 kg ha -1 .Vokiečių tyrėjai žiediniams kopūstams rekomenduoja 100–300 kg ha -1 , Lietuvostyrėjai – 100–150 kg ha -1 azoto normas (Spickermann, 1989; Weier, Schapf, 1988;Staugaitis, Jurkšaitis, 1994). Brokolius Vakarų Europoje rekomenduojama tręšti palygintididelėmis azoto normomis – iki 300 kg ha -1 (Everaarts, 1993).Šakniavaisės daržovės. Burokėliai. Nuo azoto trąšų ir tręšimo būdų išesmės didėjo burokėlių derlius ir standartinio derliaus išeiga (Staugaitis ir kt., 1993;Petronienė, Petronis, 1995; Staugaitis, 1996; Staugaitis, Tarvydienė, 2004; Staugaitisir kt., 2004). Nustatant pavasarinę azoto normą, dirvožemio ėminius geriausia imti iš0–40 cm dirvožemio sluoksnio. N min.ir N trąšųsuma yra 170 kg ha -1 . Dalies azoto trąšųįterpimas vegetacijos metu papildomai, palyginti su visa norma pavasarį, neturėjo esminėsįtakos burokėlių derliui (Staugaitis, 1996). Užsienio tyrėjų duomenimis, burokėliųproduktyvumas, nepaisant veislės ir tipo, taip pat didėja nuo azoto trąšų naudojimo(Ugrinovic, 1999). Tyrėjų gauti duomenys rodo, kad azoto trąšos mažino tirpiųsausųjų medžiagų, bendrojo cukraus bei vitamino C kiekius. Didinant azoto normą,gausėjo mineralinio azoto viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose ir nitratų kiekiaišakniavaisiuose. Ištirta, kad azoto normos neturėjo įtakos šakniavaisių laikymuisisandėlyje bei biocheminių elementų kitimui juose (Petronienė, Petronis, 1995).2004–2005 m., atlikus azoto trąšų su ceolitu bei ceolito (prekinis ženklas ZeoVitEcoAgro) įtakos raudonųjų burokėlių veislės ‘Pablo’ F 1produktyvumui tyrimus,nustatyta, kad didžiausias burokėlių prekinis derlius (61,5 t ha -1 ) ir jo išeiga (80,5 %)gauta tręšiant azoto trąšomis su ceolitu, išbėrus jas per du kartus (Bundinienė ir kt.,2006 a). Mažiausia produkcijos savikaina gauta, patręšus burokėlius minėtomis trąšomis(Бундинене, Бобинас, 2006). Ceolito sorbcinės savybės, daugelio užsieniotyrėjų duomenimis, užtikrina 15–30 % ekonomiškesnį azoto naudojimą, prailginamaisto medžiagų veikimo trukmę ir sumažina dažno tręšimo būtinumą (Ilsildar, 1999;Li ir kt., 2002; Постников ir kt., 1991). Didžiausią asimiliacinį lapų plotą užauginoburokėliai, tręšti azoto trąšomis su ceolitu bei ceolitu ir amonio salietra. Grynojo fotosintezėsproduktyvumo didėjimas liepos ir rugpjūčio mėnesiais pastebėtas tręšiantminėtomis trąšomis (Šikšnianienė ir kt., 2006).2005–2006 m. tiriant trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP (3,4 dimetilpyrazol-fosfatas),prailginančiu azoto veikimą, įtaką daržovių derliui, nustatyta, kad218

didžiausias svogūnų, morkų, burokėlių ir baltagūžių kopūstų derlius ir geriausiastandartinių derlių išeiga gauta tręšiant trąšomis su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP,prekinis pavadinimas Entec-Avant. Tirtos trąšos neturėjo esminės įtakos biocheminiamsrodikliams ir nedidino nitratų kiekio daržovėse (Bundinienė ir kt., 2008). Minėtos trąšos,esant kritulių kiekiui, artimam daugiamečiam vidurkiui, padidino burokėlių lapųplotą. Visos naudotos trąšos, esant kritulių kiekiui, artimam daugiamečius vidurkiui,padidino fotosintezės pigmentų kiekį burokėlių lapuose. Grynasis fotosintezės produktyvumasiki liepos mėn. didėjo, o rugpjūčio mėn. sumažėjo iki nulio (Šikšnianienėir kt., 2007 a). Vokietijoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad trąšos su nitrifikacijosinhibitoriumi didina daržovių derlių, sumažina azoto išsiplovimo nuostolius (Zerullair kt., 2001).Didžiąją reikalingų maisto medžiagų dalį burokėliai, kaip ir kitos daržovės, pasisavinaiš trąšų, išbertų priešsėjinio dirvos paruošimo metu, kitą dalį – iš dirvožemio.Tačiau, augalams augant, vis labiau juntamas maisto medžiagų stygius. 2004–2005 m.ištirta papildomo tręšimo per lapus tirpiomis trąšomis įtaka raudonųjų burokėlių derliuiir šakniavaisių kokybei. Geriausias prekinis raudonųjų burokėlių derlius ir prekinioderliaus išeiga gauta patręšus tris kartus kalcio salietra (30,0 t ha -1 ir 75,6 %) arba dukartus ruduoju nutrifolu ir kartą žaliuoju nutrifolu (28,8 t ha -1 ir 67,9 %). Sausųjų irtirpių sausųjų medžiagų bei cukraus kiekiai burokėlių šakniavaisiuose mažai priklausėnuo papildomo tręšimo. Nitratų kiekis, tręšiant mineralinėmis trąšomis ir tręšiantpapildomai per lapus, buvo didesnis, negu auginant burokėlius be trąšų (Bundinienėir kt., 2007 a). Didžiausias tinkamos realizuoti prekinės produkcijos kiekis gautastręšiant burokėlius per lapus ruduoju nutrifolu du kartus ir žaliuoju nutrifolu vienąkartą ( Bundinienė ir kt., 2007 b). Tręšiant papildomai per lapus, padidėja daržoviųderlius (Osinska, Kolota, 2002; Elkner, Kaniszewski, 2001; Gutezeit, 2000; Sadyir kt., 2005).Morkos. Racionalus morkų tręšimas azotu yra svarbus derlingumo didinimobei šakniavaisių kokybės gerinimo veiksnys. Pavasarį mineralinis azotas nustatomas0–60 cm sluoksnyje. Optimali N min.ir N trąšųsuma yra 120 kg ha -1 . Daugiau cukrų irtirpiųjų medžiagų buvo azotu netręštose, o karotino ir vitamino C – tręštose N 60morkose(Staugaitis, 1995 a). Kelių metų tyrimų duomenys parodė, kad nuo azoto morkųderlius nedidėjo (Staugaitis ir kt., 1993). Baltarusijos tyrėjų nuomone, morkoms azototrąšos mažai efektyvios, o kai kuriais metais tręšti azotu netgi nereikia (Аутко, 2004).Per gausiai tręšiant azotu, šakniavaisiuose susikaupia daug vandens ir nitratų, dėl tojie labiau serga ir būna pažeisti kenkėjų, prasčiau laikosi (Raynal-Lacroix ir kt., 1994).2004–2005 m. tiriant kalcio amonio salietros, azoto trąšų su ceolitu bei ceolito(prekinis ženklas ZeoVit EcoAgro) įtaką valgomųjų morkų veislės ‘Samson’ produktyvumui,nustatyta, kad didžiausias morkų prekinis derlius (56,4 t ha -1 ) ir jo išeiga(72,7 %) buvo tręšiant azoto trąšomis su ceolitu (N 90 + 30) (Bundinienė ir kt., 2006 b).M. Zdravkovic ir kitų tyrimų duomenimis, mėšlu tręštos morkos užaugino 48,4 t ha -1 ,kalcio amonio nitratu – 41,5 t ha -1 ir tręštos NPK 15-15-15 mišiniu – 41,5 t ha -1 derlių(Zdravkovic ir kt., 1997). Tręšimas kalcio amonio salietra padidino fotosintezėspigmentų kiekį morkų lapuose. Didžiausias asimiliacinis morkų lapų plotas buvo patręšusazoto trąšomis su ceolitu arba amonio salietra su ceolitu. Tręšimas azoto trąšomisgrynajam fotosintezės produktyvumui įtakos neturėjo (Šikšnianienė ir kt., 2007 b).219

Be pagrindinio tręšimo, didelį poveikį morkoms daro papildomas tręšimas perlapus, ypač labai lietingais arba sausais metais, kai vienu atveju maisto medžiagosyra išplaunamos, o antruoju – nepasisavinamos (Gaučienė, Viškelis, 1996). Rusijojeatliktų tyrimų duomenys parodė, kad papildomas morkų tręšimas skystomis trąšomis,pagamintomis KAS trąšų pagrindu, į jų sudėtį įtraukiant vandenyje tirpaus fosforo,kalio ir mikroelementų, užtikrino 14 % derliaus priedą ir sumažino nitratų kiekįšakniavaisiuose 1,4–1,5 karto (Воробьева, Добрoвольская, 2005). 2000–2002 m.tiriant Kemira Ferticare 14-11-25, kalcio salietros bei įvairių jų derinių įtaką ‘Svalia’ F 1morkų derliui, laikymuisi ir kokybei, nustatyta, kad didžiausias derliaus priedas gautaspo pagrindinio tręšimo du kartus patręšus Kemira Ferticare (N 10+ N 10) ir kartą kalciosalietra (N 10). Blogiausiai laikėsi papildomai netręštos morkos (nuostoliai – 22 %),geriausiai – tręštos kalcio salietra (14,2 %). Pajamos už prekinę produkciją tiek rudenį,tiek po ilgo laikymo yra panašios (Zalatorius, Viškelis, 2005). 2005–2006 m.,įvertinant lapų trąšų įtaką morkų šakniavaisių derliui ir jo kokybei bei pelningumui,nustatyta, kad geriausias standartinis morkų derlius gautas tręšiant ruduoju nutrifoluir du kartus nitraboru (57,3 t ha -1 ) arba tris kartus nitraboru (56,6 t ha -1 ). Standartinioderliaus išeiga buvo atitinkamai 79,3 ir 68,7 %, savikaina abiem atvejais ‐ 0,16 Lt kg -1 ,o papildomos grynosios pajamos – atitinkamai 12,6 ir 12,2 tūkst. Lt ha -1 (Bundinienė,Zalatorius, 2007).2001–2002 m., tiriant papildomo tręšimo per lapus boro trąšomis (Tradebor irBoramin Ca) įtaką salierų ‘Brilliant’ ir ‘Diamant’ produktyvumui, nustatyta, kad tręštuoseboru salieruose padaugėjo nitratų, o cukrų, askorbo rūgšties ir tirpių sausųjų medžiagųkiekiai nesikeitė. Laikymo masės nuostoliai nedideli, vidutiniškai 11,1–16,3 %.Salierų šakniavaisių tvirtumui ir laikymuisi boro trąšos įtakos neturėjo (Стаугайтисir kt., 2004; Dambrauskienė ir kt., 2005). Italijos tyrėjų nuomone, didinant azoto normą,nitratų kiekis salieruose didėjo ir didžiausias aukščiausios kokybės derlius gautastręšiant 200 ir 400 kg ha -1 N (Colla ir kt., 2001).Svogūninės daržovės. Svogūnų kuokštinės šaknys pasiekia 40 cm gylį, todėldirva jiems augti turi būti puri, humusinga, turinti daug maisto medžiagų. Iš dirvožemiosvogūnai tepajėgia įsisavinti iki 1 %, o iš trąšų – apie 30 % azoto (Дерюгин,Кулюкин, 1986). 1988–1990 m. atliktų tyrimų duomenys parodė, kad didžiausiasropelių derlius gautas tręšiant svogūnus N 30, nors atskirais metais optimali normabuvo N 60arba ir visai netręšiant gautas geras derlius. Azoto trąšos didino tirpių sausųjųmedžiagų, vitamino C ir nitratų kiekius ropelėse bei mineralinio azoto kiekįdirvožemyje. Azoto normai nustatyti dirvožemio ėminius geriausia imti iš 0–40 ir0–60 cm sluoksnių. Optimali mineralinio azoto ir trąšų azoto suma atitinkamai 100 ir130 kg ha -1 (Staugaitis, 1995 b). Tyrimai, atlikti 2001–2002 m. siekiant nustatyti įvairiųazoto trąšų normų įtaką pigmentų kiekiui svogūnų lapuose, parodė, kad esminischlorofilų a ir b kiekio padidėjimas nustatytas patręšus maksimaliomis N normomis.Chlorofilų a ir b kiekis stipriai koreliavo su azoto kiekiu svogūnų lapuose (r 2= 0,81),todėl chlorofilus svogūnų vegetacijos metu verta nustatyti, kai norima įvertinti augaloapsirūpinimą azotu (Čižauskas, Brazaitytė, 2003).Porams reikia ypač gerai sukultūrintų, nerūgščių, turtingų mitybos elementų,lengvo priemolio dirvų. Tyrimų, atliktų 1996–1999 m. auginant ankstyvuosius ‘Rival’ir vėlyvuosius ‘Pandora’ veislės porus, duomenys parodė, kad azoto trąšos didino220

porų antžeminę masę ir prekinį derlių. N 300norma masę padidino 2,2, standartinį derlių– 1,8 karto. Nuo azoto trąšų padaugėjo azoto, kalio ir nitratų, o sumažėjo – cukrų,vitamino C, tirpių sausųjų ir sausųjų medžiagų. Tręšti N 180norma porai geriausiailaikėsi sandėliuose. (Staugaitis, Viškelis, 2001; Sorensen ir kt., 2006). Nustatyta, kadankstyvieji porai yra derlingesni nei vėlyvieji (Staugaitis, Viškelis, 2002).Lapinės daržovės. 1996–1998 m. tiriant trąšų įtaką lapinių daržovių produktyvumui,nustatyta, kad Aisbergo tipo gūžinių salotų ‘Crispin’ didžiausias derliusir augalo masė gauta, kai tręšta N 135norma. Azoto trąšos neturėjo įtakos cukrų, vitaminoC ir tirpių sausųjų medžiagų kiekiui, tačiau didino nitratų ir sausųjų medžiagųkiekį gūžinėse salotose. Azoto trąšos didino azoto ir mažino kalio kiekius gūžėse, ofosforo, kalcio bei magnio kiekiui įtakos neturėjo. Gūžinėms salotoms prieš sodinimąoptimali Nmin ir Ntrąšų norma yra 240 kg ha -1 , jei dirvožemio ėminiai imami iš0–30 cm sluoksnio, ir 300 kg ha -1 , jeigu – iš 0–60 cm sluoksnio (Staugaitis, Viškelis,2000).Nitratai. Nitratų kaupimasis augaluose – natūrali augalų fiziologinio procesograndinė. Daugiausia jų būna augalo dalyse, kuriomis juda maisto medžiagos – stiebuose,lapkočiuose, mažiausiai – lapalakščiuose ir vaisiuose. Apibendrinus ilgamečiųtyrimų duomenis, buvo nustatytas nitratų kiekis įvairiose daržovėse (lentelė). Nitratųkiekis priklausė nuo auginimo metų sąlygų, vegetacijos periodo trukmės, derliaus nuėmimolaiko ir subrendimo laipsnio, tręšimo azoto ir, veikiant minėtiems veiksniams,gali keistis 3–4,5 karto (Bagdonaitė, 1995; Staugaitis, Lubytė, 1998). G. Staugaičiotyrimų duomenimis, užauginti mažiau nitratų turinčias daržoves galima, auginanttam tikras veisles, azoto skiriant atlikus dirvožemio agrochemines analizes bei derliųnuimant optimaliu laiku (Staugaitis 1997 b, 1999).Lentelė. Nitratų kaupimasis daržovėse (pagal Staugaitį, 1997 c)Table. Accumulation of nitrates in vegetables (according to Staugaitis, 1997)Nitratų kiekis daržovėseAmount of nitrates invegetables, mg kg -1MažaiSmall amount(100–150)VidutiniškaiAverage (151–700)DaržovėsVegetables1 2Žalieji žirneliai, pomidorai, paprikos, česnakai, bulvės, cikorinėssalotos, svogūnų ropelės, vėlyvosios morkosGreen pea, tomato, sweet pepper, garlic, potato, chicory lettuce, onionturnips, late carrotAgurkai, vėlyvieji gūžiniai kopūstai, lauke auginami svogūnųlaiškai, cukinijos, moliūgai, aguročiai, patisonai, porai, rūgštynės,ankstyvosios morkos, pastarnokai, petražolių šakniavaisiai, narcizalapiaisvogūnai, žiediniai kopūstai, gelteklėsCucumber, late head cabbage, spring onions grown in field, patisson, leek,sorrel, early carrot, parsnip, parsley root-crop, daffodil leaf onions, cauliflowers,black salsify221

Lentelės tęsinysTable continuedDaugMany (701–1 500)Labai daugVery many(1 501–4 000)1 2Ankstyvieji žiediniai ir gūžiniai kopūstai, burokėliai, brokoliai, salierai,griežčiai, ropiniai kopūstai, ropės, krienai, rabarbarai, laukoridikėliai ir ridikai, šiltnamiuose auginami svogūnų laiškaiEarly cauliflower and head cabbage, red beet, broccoli, celery, swede,turnip cabbage, turnip, horse-radish, rhubarb, field radish and radish, springonion grown in greenhousesSalotos, garbanotieji gūžiniai kopūstai, mangoldai, špinatai, šiltnamiuoseauginami ridikėliai, Pekino kopūstai ir burokėlių lapaiLettuce, curly head cabbage, mangold, spinach, radish grown in greenhouses,Peking cabbageVaistažolių tręšimas. Aromatiniai augalai ne tik puikūs prieskoniai, bet irpagrindinė žaliava gamybai eterinių aliejų, kurie turi stiprų antimikrobinį ir antioksidantinįpoveikį. Augalų produktyvumą didina azoto trąšos (Viškelis ir kt., 2003).1997–1999 m. tyrimų duomenys parodė, kad, išbėrus azoto trąšų du kartus per vegetaciją,gaunamas didesnis vaistinių šalavijų derliaus priedas, ypač kai žolė pjaunamadu kartus per metus. Eterinių aliejų kiekis žolėje kito nuo 0,32 iki 0,50 % ir azototrąšos neturėjo įtakos jų kiekiui ir kokybei bei nekeitė cheminės vaistinių šalavijųsudėties (Dambrauskienė ir kt., 2001).Tyrimų, atliktų 1998 m. duomenimis, azoto trąšos neturėjo įtakos pirmajamantramečių vaistinių čiobrelių derliui, tačiau padidino antrąjį derlių, taip pat neturėjoįtakos cheminei sudėčiai bei eterinių aliejų kiekiui ir kokybei. Vertingesnė buvo antrojoderliaus žaliava (Dambrauskienė ir kt., 2000).2006 m. atliktų tyrimų duomenys parodė, kad didžiausias pirmamečių pipirmėčiųžalios masės derliaus priedas gautas, patręšus N 120azoto norma, augalams skiriant jąper tris kartus. Papildomas tręšimas azotu didino nitratų kiekį žalioje masėje, tačiaunekeitė kitų biocheminių rodiklių (Dambrauskienė ir kt., 2007).Naudojant naujas trąšas ir kitas chemines priemones, brangstant energetinėm irdarbo sąnaudom bei siekiant pagerinti produkcijos kokybę, reikalinga sumodeliuotiir ištirti integruoto šakniavaisių daržovių, svogūnų ir kopūstų auginimo technologijas,išsiaiškinti aplinkos ir agrobiologinių veiksnių įtaką lauko daržovių vystymuisi,produktyvumui, kokybei ir aplinkai, nustatyti dirvožemyje vykstančių agrofizikinių,agrocheminių bei mikrobiologinių procesų intensyvumo lygį ir jų poveikį produktyvumui.Išvados. 1. Visos azoto trąšos didino tirtų daržovių ir vaistažolių derlingumą.Azoto trąšų normos daržovėms apskaičiuojamos, remiantis nustatytu mineralinioazoto kiekiu dirvožemyje.2. Pavasarį azoto normai kopūstams nustatyti geriausia dirvožemio ėminius imtiiš 0–60 cm sluoksnių. N min.ir N trąšųsuma yra 300 kg ha -1 . Įvertinus visus veiksnius,taigi ir ekonominį, optimali azoto norma kopūstams yra N 180, turtinguose fosforo irkalio dirvožemiuose – N 120.3. Norint nustatyti pavasarinę azoto normą burokėliams, dirvožemio ėminiusgeriausia imti iš 0–40 cm dirvožemio sluoksnių. N min.ir N trąšųsuma yra 170 kg ha -1 .222

Optimali azoto trąšų norma burokėliams – N 90. Dalies azoto trąšų atidavimas vegetacijosmetu papildomai, palyginti su visa norma pavasarį, neturėjo esminės įtakosburokėlių derliui.4. Morkoms tikslinga Nmin nustatyti 0–60 cm dirvožemio sluoksniuose. OptimaliN min.ir N trąšųsuma yra 120 kg ha -1 .5. Azoto normai nustatyti svogūnų pasėlyje dirvožemio ėminius geriausia imti iš0–40 sluoksnių. Optimali mineralinio azoto ir trąšų azoto suma – 100 kg ha -1 .6. Nitratų kiekis daržovėse priklauso nuo augale vykstančių fiziologinių procesų,agroklimato ir agrotechnikos veiksnių.7. Papildomas tręšimas per lapus didino burokėlių ir morkų derlių ir gerino produkcijoslaikymąsi.8. Azoto trąšos didino vaistinių šalavijų, antrų metų čiobrelių ir pirmamečių pipirmėčiųderlių ir neturėjo įtakos šių augalų cheminei sudėčiai, eterinių aliejų kiekiuiir kokybei.Gauta 2008-07-18Parengta spausdinti 2008-08-14Literatūra1. AOAC. 1990. Official methods of analysis of the association of official analyticalchemists. K. Helrich. 15 th edition. Arlington (Virginia), USA.2. Aquino L. A., Puiatti M., Pereira P. R. G. 2005. Effect of spacing and doses ofnitrogen on the qualitative characteristic of the yield of cabbage. HorticultureBrasileira. 23(1): 100–104.3. Babik I., Elkner K. 2002. The effect of nitrogen fertilization and irrigation onyield and quality of broccoli. Acta Horticulturae, 571: 33–43.4. Bagdonaitė Ž. Nitratų kiekis daržovėse. 1995. Sodininkystė ir daržininkystė,1995. 14:72–79.5. Bobinas Č. 2002. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. Žemės ūkiomokslai, 2: 74–86.6. Boliglova E., Dzienia S. 1999. Impact of foliar fertilization on plant on thecontent of macroelements in potato. Electronic Journal of Polish AgriculturalUniversities. http:/www.ejpau.media.pl/series/volume2/issue2/agronomy/art-05.html7. Bundinienė O., Bobinas Č., Duchovskis P. 2006 a. Azoto trąšų ir ceolito įtaka raudonųjųburokėlių produktyvumui ir morfometriniams rodikliams. Sodininkystėir daržininkystė, 25(1): 90–99.8. Bundinienė O., Bobinas Č., Duchovskis P. 2006 b. Įvairių azoto trąšų ir ceolitoįtaka valgomosios morkos produktyvumui ir morfometriniams rodikliams.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 211–2239. Bundinienė O., Viškelis P., Zalatorius V. 2007 a. Papildomo tręšimo per lapusįtaka raudonųjų burokėlių derliui ir šakniavaisių kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė,26(1): 108–118.223

10. Bundinienė O., Viškelis P., Zalatorius V. 2007 b. Papildomo tręšimo per lapusįtaka raudonųjų burokėlių šakniavaisių kokybei ir laikymuisi. Sodininkystė irdaržininkystė, 26(4): 237–247.11. Bundinienė O., Zalatorius V. 2007. Lapų trąšų įtaka morkų derliui, biometriniamsrodikliams ir pelningumui. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 209–218.12. Bundinienė O., Duchovskis P., Viškelis P., Zalatorius V. 2008. Trąšų su amoniostabilizatoriumi DMPP įtakos daržovių derliui ir kokybei tyrimai. Sodininkystėsir daržininkystės mokslo tyrimai. Mokslinės ataskaitinės konferencijos medžiaga,21: 117–124.13. Colla G., Temperini O., Battistelli A., Moskatello S., Proietti S., Saccardo F.,Branceleone M. P. 2001. Nitrogen and celery (Viterbo). Colture Proteste,30(4): 68–70.14. Čižauskas A., Brazaitytė A. 2003. Azoto trąšų įtaka pigmentų kiekiui svogūnųlapuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(2): 133–140.15. Dambrauskienė E., Bundinienė O., Viškelis P., Zalatorius V. 2007. Azoto normųįtaka pirmamečių pipirmėčių (Menta piperita L.) derliui ir kokybei. Sodininkystėir daržininkystė, 26(2): 78–85.16. Dambrauskienė E., Viškelis P., Staugaitis G. 2005. Storability of celery underadditional fertilization with boric fertilizers. Sodininkystė ir daržininkystė.24(3): 395–402.17. Dambrauskienė E., Viškelis P., Venskutonis R. 2000. Effect of nitrogen fertilizerson the Thyme (Thymus vulgaris L.) crop and quality. Sodininkystė ir daržininkystė,19(4): 73–83.18. Dambrauskienė E., Viškelis P., Venskutonis R. 2001. Azoto įtaka vaistinių šalavijųderliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 20(2): 61–6919. Elkner K., Kaniszewski S. T. 2001. The effect of nitrogen fertilization on yieldand quality factors of celery (Apium graveolens L. var. Dulce Mill/Pers.).Vegetable Crops Research Bulletin, 55: 54–59.20. Everaarts A. P. 1993. General and quantitative aspects of nitrogen fertilizer usein the cultivation of brassica vegetables. Acta Horticulturae, 339: 149–160.21. Food anаlysis: general techniques, additives, contaminants and composition.1986. FAO. Rome.22. Gaučienė O., Viškelis P. 1996. Meteorologinių sąlygų įtaka karotino kiekiuimorkose. Biologija, 3: 36–37.23. Gutezeit B. 2000. Effect of N fertilizer on yield and nitrate level of carrot cultivars.Gemüse, 36(12): 28–30.24. Ilsildar A. A. 1999. Effect of the addition of zeolite to the soil on nitrification. Tr.J. of Agriculture and Forestry, 23: 363–368.25. Jurkšaitis J., Lankauskas J. 1991. Trąšų įtaka kopūstų derliui, kokybei, laikymuisiir ekonominiam apsimokamumui. Sodininkystė ir daržininkystė, 10: 78–89.26. Karitonas R., Staugaitis G. 1998. Azoto įtaka brokoliams. Sodininkystė ir daržininkystė,17(1): 83-89.27. Kolota E., Osinska 2001. M. Efficiency of foliar nutrition of field vegetablesgrown at different nitrogen rates. Acta Horticulturae, 563: 87–91.224

28. Kviklienė N., Baranauskienė M. 1988. Lauko daržovių agrotechnikos tyrimai.Sodininkystė ir daržininkystė, 7: 97–111.29. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita. 1998. J. Mažvila (sudaryt.).Kaunas.30. Li Z., Alessi D., Allen L. 2002. Influence of quaternary ammonium on sorptionof selected metal cations onto cilnoptilolite zeolite. Journal of EnvironmentalQuality, 31: 1 106–1 114.31. Lorenz H. P., Schlaghecken J., Engel G., Maync A., Ziegler J. 1989.Ordnungsgemäße Stickstoff-Versorgung im Freiland-Gemüsebau-KNS-System.Ministerium Für Landwirtschaft, Weinbau und Forsten Rheinland. Pfalz.32. Metodiniai nurodymai nitratams nustatyti augalininkystės produkcijoje. 1990.Vilnius.33. Matusevičius K., Vaišvila Z. 1994. Dirvožemio mineralinio azoto, mechaninėssudėties ir azoto trąšų įtaka kai kurių žemės ūkio augalų derliui. Tręšimo sistemosir dirvožemio derlingumas. Konf. skirta dr. Kazio Plesevičiaus 80-osiomsgimimo metinėms paminėti. Birželio 16 d., Vilnius, 149–157.34. Mineralinės trąšos. 1973. K. Plesevičius (sudaryt.). Vilnius.35. Neeteson J. J., Booij R., Whitemore A. P. 1999. A review on sustainable nitrogenmanagement in intensive vegetable production systems. Acta Horticulturae,506: 17–26.36. Osinska M., Kolota E. 2002. The effect of foliar applied polycompound fertilizerson yield of iceberg lettuce. Folia Horticulturae, 14(1): 171–176.37. Petronienė D., Petronis P. 1995. Azoto normų ir tręšimo būdų įtaka burokėliųderliui, kokybei ir laikymuisi. Sodininkystė ir daržininkystė, 14: 72–79.38. Raynal-Lacroix C., Bohec J., Dily F. 1994. La nutrition azotee de la carotte. ActaHorticulture, 354: 119–124.39. Sady W., Smolen S., Roźek S. 2005. Effect of differianted nitrogen fertilizationand foliar application on yield and biological quality of carrot crop. Sodininkystėir daržininkystė, 24(3): 273–281.40. Sady W., Wojciechovska R., Roźek S. 2001. The effect of form and placementof N on yield and nitrate content of white cabbage. Acta Horticulturae, 563:123–12841. Sakalauskas A., Zalatorius V., Malinauskaitė S. 2005. Biometrinių matmenų įtakamorkų prekiniam paruošimui. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 72–79.42. Scholberg J., McNeal B. L., Boote K. J. 2000. Nitrogen stress on growth and nitrogenaccumulation by field-grown tomato. Agronomy Journal, 92: 159–167.43. Sorensen J. N., Staugaitis G., Cizauskas A. Optimum nitrogen supply for leeksat two climatic conditions in the Baltic Sea region. 2006. Acta Horticulturae,700: 149–152.44. Spickermann U. 1989. Nitratbelastung und Stickstoffaufnahme durh verschiedeneGemüsearten in Abhangigkeit von Pfanzenentwicklung undStickstoffversorgung. Dissertation Rheinishe Friedrich. Wiilhelm Univerustat,Bonn.225

45. Staugaitis G. 1995 a. Azoto trąšų normų ir dirvožemio mineralinio azoto įtakamorkų derliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 14:80–88.46. Staugaitis G. 1995 b. Azoto trąšų normų įtaka svogūnų derliui ir kokybei.Sodininkystė ir daržininkystė, 14: 89–96.47. Staugaitis G. 1996. Burokėlių tręšimo azotu sistema. Sodininkystė ir daržininkystė,15: 76–80.48. Staugaitis G. 1997 a. Azoto diagnostika ir svarba baltiesiems gūžiniams kopūstams.Sodininkystė ir daržininkystė, 16: 94–103.49. Staugaitis G. 1997 b. Mineralinio azoto kitimas daržovių vegetacijos metu irįtaka augalams. Sodininkystė ir daržininkystė, 16: 104–117.50. Staugaitis G. 1997 c. Nitratų kiekiai įvairiose daržovių rūšyse ir veiksniai, sąlygojantysjų kaupimąsi. Žemės ūkio mokslai, 2: 39–45.51. Staugaitis G. 1999. Nitratai lapinėse daržovėse. Žemės ūkio mokslai, 1: 43–51.52. Staugaitis G., Jurkšaitis J. 1994. Daržovių tręšimas. Diena, Vilnius.53. Staugaitis G., Karitonas R. 1998. Azoto trąšų normų ir dirvožemio mineralinioazoto įtaka žiediniams kopūstams. Sodininkystė ir daržininkystė, 17(1): 75–82.54. Staugaitis G., Lubytė J. 1998. Nitratai šakniavaisėse daržovėse. Žemės ūkiomokslai, 2: 54–61.55. Staugaitis G., Putelis J. 1993. Dirvožemio mineralinio azoto (N min.) ir azoto trąšųnormų įtaka kopūstų derliui ir nitratų kiekiui produkcijoje. Sodininkystė ir daržininkystė,12: 37–44.56. Staugaitis G., Putelis J., Autukevičius J. 1993. Azoto trąšų rūšių įtaka daržoviųderliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 12: 45–53.57. Staugaitis G., Tarvydienė A. 2004. Sėklų ir trąšų normų įtaka įvairių veislių tipųraudonųjų burokėlių derliui. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 144–152.58. Staugaitis G., Tarvydienė A., Pilipavičius V. 2004. Raudonųjų burokėlių masėsprieaugio priklausomumas nuo sėklos ir trąšų normų. Žemės ūkio mokslai,2: 37–43.59. Staugaitis G., Viškelis P. 2000. Trąšų ir dirvožemio mineralinio azoto įtaka gūžinėmssalotoms. Sodininkystė ir daržininkystė, 19(2): 82–97.60. Staugaitis G., Viškelis P. 2001. Azoto trąšų normų įtaka porų derliui ir laikymuisi.Sodininkystė ir daržininkystė, 20(4)–1: 47–6061. Staugaitis G., Viškelis P. 2002. Porų derlius, kokybė, mineralinė sudėtis ir laikymasis.Sodininkystė ir daržininkystė, 21(2): 54–63.62. Staugaitis G., Dalangauskienė A., Dalangauskas A. 2005. Vienanarių ir kompleksiniųtrąšų įtaka baltiesiems gūžiniams kopūstams. Sodininkystė ir daržininkystė,25(2): 122–132.63. Stone D. A., Rowse H. R. 1992. Reducing the nitrogen requirement of vegetablecrops by precision fertilizer injection. Aspects of Applied Biology, 30: 399–402.64. Šikšnianienė J. B., Duchovskis P., Bundinienė O. Brazaitytė A. 2006. Skirtingųazoto normų ir ceolito įtaka burokėlio pasėlio fotosintezės rodikliams.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 116–122.226

65. Šikšnianienė J. B., Bundinienė O., Brazaitytė A., Duchovskis P. 2007 a. Trąšųsu nitrifikacijos inhibitoriumi poveikis raudonųjų burokėlių fotosintezės rodikliams.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 52–60.66. Šikšnianienė J. B., Bundinienė O., Brazaitytė A., Duchovskis P., Stepulaitienė I.2007 b. Skirtingų azoto trąšų formų ir ceolito įtaka morkų fotosintezės rodikliams.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 142–148.67. Tarakanovas P., Raudonius S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinėanalizė, taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketoSelekcija ir irristat. LŽI, Akademija.68. Ugrinovic K. 1999. Effect of nitrogen fertilization on quality and yield of redbeet (Beta vulgaris var. Conditiva Alef. ). Acta Horticulturae, 506: 99–104.69. Viškelis P., Bobinas Č., Dambrauskienė E. 2003. Measures for development ofmedicinal and spice herbs production in Lithuania. Sodininkystė ir daržininkystė,22(4): 220‐224.70. Zalatorius V., Viškelis P. 2005. Papildomo juostinio tręšimo per lapus įtaka morkųproduktyvumui ir laikymuisi. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 65‐71.71. Zerulla W., Barth T., Dressel J., Erhardt K., Horchler von Locquenghien K.,Pasda G., Rädle M., Wissemeier A. 2001. 3,4-dimethylpyrazole phosphate(DMPP) – a new nitrification inhibitor for agriculture and horticulture. Biologyand Fertility of Soils, 34(2): 79–84.72. Zdravkovic M., Damjanovic M., Corokalo D. 1997. The influence of fertilizationon yield of different carrot varieties. Acta Horticulturae, 462: 93–96.73. Weier U., Scharpf H. C. 1988. Stickstoffdügung von Blumenkogl. Gemüse,2: 54–56.74. Аутко А. А. 2004. В мире овощей. Минск.75. Бундинене О., Бобинас Ч. 2006. Влияние цеолитсодержащих азотныхудобрений на урожайность и биометрические показатели корнеплодовстоловой свеклы. Овощеводство, 12: 206–209.76. Воробьева Т. А., Добрoвольская И. П. 2005. Влияние внекорневыхподкормок на урожайность и качество столовых корнеплодов. Материалымеждународной научно-практической конф. Эффективное овощеводствов современных условиях. июль, 2005 г., Минск, 214–216.77. Гавриленко В. Ф., Жыгалова Т. В. 2003. Большой практикум по фотосинтезу.Москва.78. Дерюгин И. П., Кулюкин А. Н. 1988. Агрохимические основы системыудобрения овощных и плодовых культур. Агропромиздат. Москва.79. Иванова Г. И., Цыгуткин А. С., Костина Л. П. 1999. Изучение влияния доз исроков внесения азотных удобрений на физические свойства зерна озимойпшеницы на основе постановки опыта по неполной факториальной схеме.Агрохимия, 5: 41–47.80. Кравцов С. А. 1990. Минеральное питание и сохранность белокочаннойкапусты. Научно-технический бюллетень, 2: 24–32.81. Методы биохимического исследования растений. 1987. Под редакциейА. И. Ермакова. Ленинград.227

82. Постников А. В., Зекунов Ф. В., Елисеева Н. А. 1991. Овощные культурыпри выращивании на цеолите. Химизация Сельского Хозяйства, 11: 22–25.83. Стаугайтис Г. Ю., Вишкялис П. И., Дамбраускене Е. Л. 2004. Внекорневоевнесение бора под корневой сельдерей. Международный Сборник Научныхтрудов, 79–84.84. Третьяков Н. Н. 1998. Физиология и биохимия сельскохозяйственныхрастений. Москва, 639.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).The aspects of field vegetable fertilization investigationO. BundinienėSummaryIt is discussed in the article the experiments of field vegetable investigation carried out atthe Lithuanian Institute of Horticulture in 1989–2007. There were fulfilled field, vegetation, andproduction experiments and various laboratory investigations. Dry and soluble, monomial andcomplex mineral fertilizers were used in investigations, the main and additional fertilizationsthrough leaves were carried out.All the nitrogen fertilizers increased the productivity of the investigated vegetables andmedicinal herbs. The rates of nitrogen fertilizers for vegetables are calculated basing on theamount of mineral nitrogen in soil. In order to establish nitrogen rates for carrot and cabbagesoil samples were taken from 0–60 cm, for red beet and onion – from 0–40 cm soil layers. Nminand Nfertilizers sum for cabbage – 300, red beet – 170, carrot – 120 and onion – 100 kg ha -1 .The optimal nitrogen rate for cabbage is N 180, in soils rich with phosphorus and potassium –N 120, red beet – N 90, onion – N 30kg ha -1 .The amount of nitrates in vegetable depends on physiological processes, which take placein the plant, agroclimatic and agrotechnical factors.The additional fertilization through leaves increased red beet and carrot yield and improvedproduction storability.Nitrogen fertilizers didn’t influence chemical composition, the quality and quantity ofessential oils of medicinal sage, second year medicinal thyme and first year peppermint.Key words: vegetable, mineral fertilizers, mineral nitrogen in the soil, nitrates, organiccompounds, fertilization through leaves, medicinal herbs.228

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Fiziologinių tyrimų raida sodininkystėje irdaržininkystėjePavelas DuchovskisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai,Kauno r., el. paštas p.duchovskis@lsdi.ltPateikiama LSDI Augalų fiziologijos laboratorijoje atliktų svarbiausių darbų, kurie turėjoįtakos sodo ir daržo augalų biologijos pažinimui, jų auginimo būdų tobulinimui bei produkcijoskokybės gerinimui, apžvalga. Mokslinės paieškos buvo vykdytos keliomis kryptimis.Daug dėmesio skiriama augalų morfogenezės bei žydėjimo iniciacijos teorijos plėtojimo darbams.Nagrinėjamas galimas fotosintezės bei fitohormonų sistemų reguliuojamasis vaidmuoaugalų morfogenezėje bei žydėjimo iniciacijoje. Nustatyta, kad fitohormonų ir cukrų kitimaiaugalų ontogenezėje yra glaudžiai susiję procesai. Išaiškinta šviesos spektrinės sudėties,srauto ir fotoperiodo reikšmė žydėjimo indukcijoje, evokacijoje bei žiedų iniciacijoje. Šiedarbai sudaro mokslinius pagrindus augalų augimo ir raidos procesams pažinti bei valdytisodininkystės ir daržininkystės technologijose. Kitas, artimas šiai temai darbas – aukštųjųtechnologijų programos projektai, susieti su augalų fotofiziologinių procesų valdymu kietakūnioapšvietimo pagalba. Šio darbo rezultatai įtikinamai parodė, kad puslaidininkiniaišviestukai (LED) sudaro unikalias galimybes suderinti kiekvienam augalui optimalų šviesosspektrą, srautą, fotoperiodą bei impulsų parametrus efektyviam fotosintezės, morfogenezėsbei augalinės produkcijos kokybės rodiklių valdymui. Svarbi darbo kryptis – sodo ir daržoaugalų produktyvumo ir augalinės produkcijos kokybės formavimo fiziologija. Vykdant šioskrypties darbus, šiltadaržiuose taikoma pažangi fitomonitoringo metodologija, leidžianti operatyviaiir in vivo stebėti pagrindinius augalo fiziologinius rodiklius ir remiantis tuo koreguotitechnologines priemones. Soduose bei lauko daržininkystėje tiriami pasėlių fotosintetiniairodikliai ir galimybės technologinėmis priemonėmis juos optimizuoti. Vykdomi labai platūsklimato ir antropogeninių veiksnių stresinio poveikio augalams tyrimai. Nagrinėjami substratorūgštumo, sunkiųjų metalų, ozono, UV-B, CO 2, temperatūros bei jų kompleksinio poveikioaugalų biologinių rodiklių, adaptyvumo bei konkurencinio pajėgumo kitimui. Tikimasi, kadšių tyrimų rezultatai leis modeliuoti sodo ir daržo agroekosistemų strategiją artimiausiaisdešimtmečiais kintančio klimato sąlygomis.Raktažodžiai: augalai, fotomorfogenezė, fotosintezė, streso veiksniai, šviesa, žydėjimoiniciacija.Įvadas. Augalų fiziologijos tyrimų metodai užima svarbią vietą sprendžiantteorinės bei taikomosios sodininkystės ir daržininkystės problemas. Sodo ir daržo augalųfiziologinių dėsningumų pažinimas leidžia spręsti ir vaisių bei daržovių kokybėsklausimus. Pagrindinės problemos, kurias nagrinėjo LSDI fiziologai, tai sodo ir daržo229

augalų fiziologijos dėsningumų pažinimas, leidžiantis intensyvinti sodininkystę irdaržininkystę, didinti jų efektyvumą. Svarbiausios mokslinės temos sietinos su augalųmorfogenezės bei žydėjimo iniciacijos tyrimais (Duchovskis, 1995, 1996, 2000, 2004,2008; Duchovskienė, 2000; Šikšnianienė, 2002; Samuolienė, 2007), augalų biologinioproduktyvumo didinimu (Brazaitytė, 1988, 2000; Tarvydienė ir kt., 2004 b; Šabajevienėir kt., 2006 b; Šikšnianienė ir kt., 2007 a), fotofiziologinių procesų optimizavimu(Brazaitytė ir kt., 2004 b, 2006 b; Tamulaitis ir kt., 2004; Ulinskaitė ir kt., 2004;Samuolienė ir kt., 2006; Kurilčik ir kt., 2008; Urbonavičiūtė ir kt., 2008), produkcijoskokybės gerinimu (Ulinskaitė ir kt., 2004; Urbonavičiūtė ir kt., 2008), atsparumo iradaptyvumo ekologiniam stresui tyrimais (Duchovskis, 1988; Dukhovskis ir kt., 2003;Juknys ir kt., 2006; Brazaitytė ir kt., 2006 a; Urbonavičiūtė ir kt., 2006; Sakalauskaitėir kt., 2008; Sakalauskienė ir kt., 2008), sėklininkystės efektyvumo didinimu (Orentienėir kt., 2000; Duchovskis ir kt., 2001; Žebrauskienė ir kt., 2001, 2003 b), sėklų kokybėsgerinimo fiziologiniais aspektais (Stašelis ir kt., 1996; Orentenė ir kt., 1998).Sodo ir daržo augalų produktyvumas bei kokybės rodikliai realizuojasi ontogenezėje.Todėl labai svarbu išmokti valdyti augalų fiziologinius parametrus skirtingaisjų augimo ir vystymosi tarpsniais. LSDI Augalų fiziologijos laboratorijoje sukurtaaugalų žydėjimo iniciacijos teorija sudarė pagrindus sodo ir daržo augalų morfogenezėsvaldymui technologinėmis priemonėmis norima kryptimi (Duchowski, 1995;Duchovskis, 1996, 2004, Samuolienė, 2007).Labai svarbūs tyrimai – lauko daržovių pasėlio bei sodų fotosintetinių rodikliųoptimizavimas. Jie leidžia nustatyti galimybes technologinėmis priemonėmis didintidaržo ir sodo augalų produktyvumą bei gerinti produkcijos kokybę (Tarvydienė, 2004 a,2004 b, Baranauskis ir kt., 2005; Šabajevienė ir kt., 2006 a; Tranavičienė ir kt., 2007;Šikšnianienė ir kt., 2007 a; Bundinienė, 2008).Didėjant energetinėms sąnaudoms, tampa vis aktualesnis šiltnamio daržovių auginimotechnologijų tobulinimas. Laboratorija nuo 2003 m. dalyvauja nacionaliniuoseaukštųjų technologijų programos projektuose „Kietakūnio apšvietimo technologijaaugalų fotofiziologinių procesų valdymui“ (HORTILED) bei „Kietakūnis apšvietimasfitotronams ir šiltnamiams“ (PHYTOLED). Puslaidininkinių šviestukų (LED)pagrindu pagamintos lempos sudaro unikalias galimybes suderinti kiekvienai augalųrūšiai optimalų šviesos spektrą, srautą, fotoperiodą bei impulsų dažnumą efektyviamfotosintezės, morfogenezės bei kokybės parametrų valdymui (Tamulaitis ir kt., 2005).Naujos techninės galimybės augalų švitinimo srityje davė didelį impulsą išplėsti fotofiziologiniustyrimus su šiltadaržių daržovėmis.Pastaraisiais dešimtmečiais vis aktualesni tampa besikeičiančių klimato ir antropogeniniųaplinkos veiksnių poveikio augalams klausimai. Tai susiję su stratosferosozono sluoksnio irimu, ultravioletinių spindulių srauto didėjimu, temperatūros kilimu,astronominiais reiškiniais. Nuo 2000 m. laboratorijoje plėtojami ekofiziologiniai darbai(Dukhovskis ir kt., 2003). Tikimasi, kad jų rezultatai prisidės prie sodo ir daržoagroekosistemų optimizavimo besikeičiančio klimato sąlygomis, tvarios sodininkystėsir daržininkystės koncepcijos plėtojimo, sudarys pagrindą sodo bei daržo augalųselekcijos strategijos formavimui ateičiai.Pastaruoju metu žymus progresas biologijos bei technikos moksluose leidosukurti automatines augalų tyrimo sistemas, kurių pagalba fiziologai gali realizuoti230

„pokalbio su augalu“ koncepciją. Šį kryptis augalų fiziologijos moksle pavadintafitomonitoringu (Радченко, 1990; Ton, 1996; Ильницкий ir kt., 1997; Ton, Kopyt,1998). Fitomonitoringo metodologija bei įranga leidžia vykdyti tyrimus in vivo,nepažeidžiant augalo, dinamikoje, tuo pačiu metu stebint keletą reikalingų augalo iraplinkos parametrų. Šie tyrimai ypač aktualūs augalų produktyvumo fiziologijos beiekofiziologijos pažinime.Darbo tikslas – apibendrintai pristatyti augalų fiziologijos srities moksliniusdarbus, vykdomus LSDI.Metodologija ir įranga. Visiems Augalų fiziologijos laboratorijos darbamsbūdingas ontogenetinis tyrimo aspektas. Laboratorijoje plačiai taikomi vegetaciniųbandymų metodas (Żurbicki, 1974), morfofiziologinis metodas (Куперман, 1977),fitomonitoringo metodologija bei metodai (Ton, 1996; Ильницкий ir kt., 1997), efektyviosiosskysčių chromatografijos metodai fitohormonų ir tirpių angliavandenių beikitų medžiagų analizei (Wang, 2003; Urbonavičiūtė ir kt., 2006), tiriami fotosintetiniaiaugalų parametrai (Ничипорович, 1982; Гавриленко, 2003).Prie laboratorijos veikia fitotroninis kompleksas su fitotronu (10 klimato kamerųbei kita klimato įranga), eksperimentiniais šiltnamiais, vegetacinėmis aikštelėmis. Bebūdingos Augalų fiziologijos laboratorijai įrangos, darbai vykdomi su unikaliomis automatinėmisaugalų tyrimo (fitomonitoringo) sistemomis. Laboratorija turi dvi skysčiųbei dujų chromatografijos sistemas, kapiliarinės elektroforezės įrangą.Rezultatai. Augalų fiziologijos laboratorija, kaip instituto struktūrinis padalinys,buvo įkurta 1988 04 16. Pirmuoju jos raidos etapu laboratorijoje buvo sprendžiamosaugalų morfofiziologijos, vaisių pramečiavimo, normavimo fiziologinės problemos(Čelkienė, 1988, 1991), bandyta atsakyti į vaismedžių atsparumo šalčiams ir ištvermingumožiemą klausimus (Duchowski ir kt., 1995, Duchovskis, 1998), keltossėklininkystės morfofiziologinės problemos (Brazaitytė, 1995). Taip pat laboratorijojeveikė Šiltnamių mikroklimato automatizavimo grupė (vadovas Vytautas Švelnys).Vėliau stiprėjo laboratorijos eksperimentinė bazė, palaipsniui susiformavo dabartinėsmokslinės kryptys.Sodo ir daržo augalų produktyvumo fiziologija. Agrarinių moksloinstitucijų augalų fiziologijos padalinių klasikinė mokslo kryptis laboratorijojebuvo ir yra nuolat vykdoma. Sodo bei daržo augalų pasėlių fotosintetinių parametrųtyrimai leidžia vegetacijos metu laiku pastebėti veiksnius, limituojančiusproduktyvumą ir kokybę, ir technologinėmis priemonėmis juos optimizuoti. Kaivienas ar kitas aplinkos veiksnys būna „minimume“, augalų grynasis fotosintezėsproduktyvumas mažėja ir tai mažina ūkinį augalų produktyvumą, prastėja vaisių irdaržovių kokybė. Laiku pastebėjus neigiamas produktyvumo formavimosi tendencijas,galima jas efektyviai pašalinti optimizuojant atitinkamas technologines priemones(Tarvydienė, 2004 a, 2004 b, Baranauskis ir kt., 2005; Šabajevienė ir kt.,2006 a, 2006 b; Tranavičienė ir kt., 2007; Šikšnianienė ir kt., 2007 a; Bundinienė,2008). Fotosintetinių parametrų dinamika visiškai neatspindi ūkinio derliaus formavimodėsningumų, tačiau labai glaudžiai su jais susijusi (Ничипорович, 1982).Augalų produktyvumo fiziologijos tyrimams gerai pasitarnauja fitomonitoringo,arba viso augalo fiziologijos tyrimo, metodologija bei tam skirta elektroninė augalų tyrimoįranga. Fitomonitoringo metodologija leidžia efektyviai stebėti augalų fiziologinius231

parametrus vegetacijos metu ir sudaro prielaidas juos valdyti technologinėmis priemonėmis.Tai suteikia galimybę operatyviai koreguoti auginimo technologijas ir gautidaugiau ir geros kokybės produkcijos. Ši tyrimo metodologija ypač tinkama uždaroseauginimo sistemose, pvz., šiltnamiuose, kur yra galimybė valdyti daugiau auginimoparametrų. Ypač daug tyrimų rezultatų gauta apie pomidorų ir agurkų auginimąšiltnamiuose (Brazaitytė, 1996; 1998; 1999; 2000, Brazaitytė, Jankauskienė, 2000,Jankauskienė, Brazaitytė, 2007; 2008).Augalų morfogenezė ir žydėjimo iniciacija. Sodo ir daržo augalų morfogenezėsvaldymas svarbus technologiniais aspektais, nes leidžia ūkiniu atžvilgiuracionaliai formuoti augalų struktūrą bei nukreipti fotosintezės produktus į ūkiškaisvarbius organus ir tokiu būdu didinti jų produktyvumą. Be to, augalų generacijų kaitospaspartinimas fitotronuose, šiltnamiuose, klimato kamerose, kituose dirbtinio klimatoįrenginiuose leidžia žymiai pagreitinti atskirus selekcijos proceso etapus. LSDIAugalų fiziologijos laboratorijoje intensyviai vykdomi augalų ontogenezės tyrimai.Sukurta nauja augalų žydėjimo iniciacijos teorija (Duchowski, 1995; Duchovskis,1996; 2004). Pagal šią teoriją žydėjimo iniciacija vyksta tokiais etapais:žydėjimo indukcija → evokacija → žiedų iniciacija→gametų iniciacija → žydėjimo stimulo destrukcijaRemiantis šia teorija, iškelta nauja koncepcija apie žiemojančių augalų žydėjimoindukcijos ir evokacijos dviejų tarpsnių pobūdį. Pagal šią koncepciją, pirmasisžydėjimo indukcijos tarpsnis natūraliomis sąlygomis yra sąlygotas fotoperiodo(fotoindukcijos tarpsnis) ir realizuojasi lapuose per fitochromo sistemą. Šio tarpsniometabolitai transportuojami į apikalines meristemas ir dėl jų veiklos vyksta žiedynoašies organogenezės genų ekspresija (pirmasis evokacijos tarpsnis). Pirmasis evokacijostarpsnis baigiasi visišku žiedyno ašies susiformavimu (III organogenezės etapas pagalF. Kupermaną, 1977. Antrasis žydėjimo indukcijos tarpsnis sąlygotas žemų teigiamųtemperatūrų (termoindukcijos tarpsnis) ir vyksta augimo kūgeliuose. Antrojo žydėjimoindukcijos tarpsnio stimulas daro įtaką antrojo evokacijos tarpsnio genų raiškai. Šioevokacijos tarpsnio morfologinė išraiška – žiedyno ašies elementų formavimasis (IVorganogenezės etapas). Priklausomai nuo žiemojančio augalo rūšies bei išsivystymolaipsnio, šie procesai gali vykti rudenį, žiemą, o dažniausiai – pavasarį. Pirmasis irantrasis žydėjimo indukcijos tarpsniai gali vykti kartu (II organogenezės etape), nuosekliai(II ir III organogenezės etape) arba termoindukcijos tarpsnis gali praeiti netankščiau nei fotoindukcijos tarpsnis, o evokacijos tarpsniai – praeina tik nuosekliai(Duchovskis, 2000).Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama fotosintetinės pigmentų sistemos, fitohormonųsistemos, cukrų ir kitų metabolitų, šviesos spektro ir srauto vaidmeniui skirtinguosežydėjimo iniciacijos tarpsniuose tyrimams (Duchovskis ir kt., 2004; Šikšnianienėir kt., 2004; Samuolienė, Duchovskis, 2005; 2006 a; 2006 b; Samuolienė ir kt., 2005 a;2005 b; 2006; Šabajevienė ir kt., 2006 a; 2006 b; Samuolienė, 2007).Šie darbai yra geras teorinis pagrindas valdyti augalų augimą ir vystymąsi intensyviosesodininkystės ir daržininkystės technologijose. Taip pat augalų pagreitinto generacijųauginimo dirbtinio klimato sąlygomis metodai leidžia spartinti selekcijos darbus.Šiuo metu sukurti generacijos išauginimo per metus metodai dvimetėms daržovėms:232

altagūžiams ir ropiniams kopūstams, valgomiesiems burokėliams, valgomosiomsmorkoms (Duchovskienė, 2000; Bobinas, Duchovskienė, 2001; Samuolienė, 2007).Kitas augalų ontogenezės tyrimų taikomasis aspektas yra sėklininkystės procesooptimizavimas bei sėklų kokybės rodiklių gerinimas (Stašelis ir kt., 1996;Duchovskienė, Bobinas, 1998; Orentienė ir kt., 1998; 2000; Duchovskienė, 1999;Žebrauskienė ir kt., 2001; 2003 a; Duchovskis ir kt., 2004).Fotofiziologiniai tyrimai. Laboratorija dalyvauja Aukštųjų technologijųprogramos projektuose „Kietakūnio apšvietimo technologija augalų fotofiziologiniųprocesų valdymui“ (HORTILED, 2003–2006) bei „Kietakūnis apšvietimas fitotronamsir šiltnamiams“ (PHYTOLED, 2007–2009). Šių projektų pagrindinis tikslas –kūrimas augalams naujos kartos šviestuvų, kurie pagrįsti puslaidininkinių šviestukų(LED) naudojimu. Laboratorijoje vykdomi fotofiziologiniai darbai, fitotrone iršiltnamiuose išbandant partnerių sukurtas naujas puslaidininkines lempas (Bliznikasir kt., 2004; Tamulaitis ir kt., 2004, 2005). Derinant šviesos spektrą, srautą ir fotoperiodą,galima valdyti augalų fotosintezės parametrus ir produktyvumą (Brazaitytėir kt., 2004 b; 2006 b; Urbonavičiūtė ir kt., 2007 a; 2007 b), augalų morfogenezę,hormonų sintezę bei santykį (Samuolienė ir kt., 2006; 2007; 2008; Samuolienė,2007), taip pat daržovių kokybės parametrus (Ulinskaitė ir kt., 2004; Urbonavičiūtėir kt., 2008). Vykdant minėtus projektus, laboratorijos darbuotojai, kartu su partneriaisiš VU, įkūrė atžalinę įmonę UAB „Hortiled“ šių projektų išradimams patentuotibei lempoms gaminti. Sėkmingų darbų rezultatas – perengti du patentai, skirtidaržovių švitinimo technologijų bei pačių puslaidininkinių šviestuvų tobulinimui.Ekofiziologiniai tyrimai. Laboratorija nuolat dalyvauja nacionaliniumastu finansuojamuose projektuose ekosistemų kaitos tyrimo klausimais. Ikišiol įdomesni vykdyti tokios tematikos projektai buvo „Antropogeninių klimatoir aplinkos pokyčių kompleksinis poveikis miškų ir agro-ekosistemų augmenijai“(APLIKOM, 2003–2006), „Sumedėjusių augalų fiziologinės ir biocheminės reakcijosį gamtinių ir antropogeninių veiksnių stresą“ (FIBISTRESS, 2005–2006).Šių tyrimų tikslas buvo nustatyti augalų reakciją į įvairius besikeičiančio klimatoir aplinkos antropogeninių veiksnių (ozono, CO 2, temperatūros, sunkiųjų metalų,substrato rūgštumo, UV-B) diferencijuoto bei jų kompleksinio poveikio stresą,augalų adaptacijos ir konkurencijos galimybes padidintame aplinkos streso veiksniųfone ir numatyti augalininkystės strategiją artimiausiems dešimtmečiams.Daugelis streso veiksnių sužadina homeostazės mechanizmus ir augalai papildomamstresui yra atsparesni. Tačiau atskirais atvejais sumuojasi stresinis aplinkosveiksnių poveikis (Brazaitytė ir kt., 2001; 2004 a; 2005; Dukhovskis ir kt., 2003;Duchovskis ir kt., 2006, Urbonavičiūtė ir kt., 2006). Augalai skirtingiems stresoveiksniams yra nevienodai jautrūs (Brazaitytė ir kt., 2001; 2004 a). Piktžolės dažniausiaiyra geriau prisitaikiusios prie aplinkos taršos, o tai padeda joms konkuruotidėl maisto medžiagų ir šviesos (Kavaliauskaitė ir kt., 2006). Tikimės, kad šių tyrimųrezultatai leis modeliuoti sodininkystės, daržininkystės bei augalų selekcijos strategijąartimiausiems dešimtmečiams.Išvados. Fundamentiniai augalų fiziologijos tyrimai leidžia pažinti augalo funkcionavimomechanizmus ir žinias panaudoti augimo ir vystymosi procesų valdymui,biologinio produktyvumo potencialo realizacijai. Taikomieji fiziologiniai tyrimai gali233

efektyviai prisidėti prie sodo ir daržo augalų produktyvumo didinimo bei daržoviųkokybės gerinimo problemų sprendimo.Gauta 2008-07-14Parengta spausdinti 2008-08-04Literatūra1. Baranauskis K., Bandzevičiūtė V., Samuolienė G., Šabajevienė G., Ulinskaitė R.,Sakalauskaitė J., Duchovskis P. 2005. Gūžinių baltųjų kopūstų (Brassica oleraceaL. var. capitata F. alba L.) asimiliacinio ploto nustatymo metodiniai aspektai.Sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 42–47.2. Bliznikas Z., Breivė K., Tamulaitis G., Kurilčik G., Novičkovas A., Žukauskas A.,Duchovskis P., Ulinskaitė R., Brazaitytė A., Šikšnianienė J. 2004. Puslaidininkinėlempa augalų fotofiziologiniams procesams tirti ir valdyti. Elektronika ir elektrotechnika,56(7): 74–79.3. Bobinas Č., Duchovskienė Z. 2001. Gūžinių, ropinių kopūstų ir raudonųjųburokėlių sėklų auginimas bepasodžiu būdu. Sodininkystė ir daržininkystė,20(1): 83–95.4. Brazaitytė A. 1995. Šiltnamio pomidorų sėklų brendimo morfofiziologiniai tyrimai.II doktorantų konferencijos pranešimai, 2 dalis. Dotnuva–Akademija,56–62.5. Brazaitytė A. 1996. Pomidorų fotosintezės intensyvumas skirtingose temperatūrose.Teorinės ir praktinės problemos šiuolaikinėje kultūrinių augalų fiziologijoje.Mokslinių straipsnių rinkinys. Babtai, 137–144.6. Brazaitytė A. 1998. Pomidorų produktyvumo elementų ir aplinkos veiksnių monitoringasšiltnamiuose. Daktaro disertacija. Babtai.7. Brazaitytė A. 1999. Importance of environmental factors for intensity of tomatophotosynthesis. Biologija, 1: 73–75.8. Brazaitytė A. 2000. Phytomonitoring investigations of physiology of tomatoproductivity and resistance. Sodininkystė ir daržininkystė, 19(3–1): 25–40.9. Brazaitytė A., Blažytė A., Šikšnianienė J. B., Samuolienė G., Ulinskaitė R.,Juknys R., Duchovskis P. 2004 a. Pomidorų fotosintetinių pigmentų sistemosadaptacija prie kompleksinio antropogeninių aplinkos veiksnių poveikio.Sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 133–143.10. Brazaitytė A., Duchovskis P., Januškaitienė I., Juknys R. 2005. Possibilitiesof phytomonitoring to determine reaction of plant adaptivity to anthropogenicstress. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 57–64.11. Brazaitytė A., Duchovskis P., Juknys R., Žukauskaitė I. 2001. Influence of unfavourablenatural factors and pollutans on the complex of tomato photosyntheticpigments. Biologija, 2: 4–7.12. Brazaitytė A., Duchovskis P., Ulinskaitė R., Šikšnianienė J. B., Jankauskienė J.,Samuolienė G., Baranauskis K., Bliznikas Z., Breivė K., Novičkovas A.,Tamulaitis G., Žukauskas A. 2004 b. Impact of spectral composition of illuminationon photosynthetic pigment amount and photosynthesis intensity in onion234

leaves. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(3): 54–64.13. Brazaitytė A., Jankauskienė J. 2000. Investigation of physiological processesof tomato in different greenhouses using phytomonitoring equipment and methodology.Sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 54–61.14. Brazaitytė A., Juknys R., Sakalauskaitė J., Šikšnianienė J. B., Januškaitienė I.,Dėdelienė K., Sliesaravičius A., Ramaškevičienė A., Juozaitytė R., Šlepetys J.,Kadžiulienė Ž, Lazauskas S., Duchovskis P. 2006 a. Žemės ūkio augalų fotosintezėspigmentų sistemos tolerancija ozono ir UV-B spinduliuotės sukeltamstresui. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 14–24.15. Brazaitytė A., Ulinskaitė R., Duchovskis P., Samuolienė G., Šikšnianienė J. B.,Jankauskienė J., Šabajevienė G., Baranauskis K., Stanienė G., Tamulaitis G.,Bliznikas Z., Žukauskas A. 2006 b. Optimization of lighting spectrum for photosyntheticsystem and productivity of lettuce by using light-emitting diodes. ActaHorticulturae, 711: 183–188.16. Bundinienė O., Duchovskis P., Brazaitytė A. 2008. The influence of fertilizerswith nitrification inhibitor on edible carrot photosynthesis parameters and productivity.Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 245–257.17. Čelkienė A. 1988. Norio veislės obelaičių pramečiavimo tyrimas. Sodininkystėir daržininkystė, 8: 11–17.18. Čelkienė A. 1991. ‘Melbos’ veislės obelų pramečiavimo morfofiziologiniai aspektai.Sodininkystė ir daržininkystė, 10: 15–23.19. Duchovskienė Z. 1999. Bepasodė morkų sėklų auginimo technologija.Sodininkystė ir daržininkystė, 18(1): 49–56.20. Duchovskienė Z. 2000. Gūžinių, ropinių kopūstų ir raudonųjų burokėlių žydėjimoiniciacija bei generatyvinė raida: daktaro disert. santr. Babtai.21. Duchovskienė Z., Bobinas Č. 1998. Wintering of carrot NIIOCH 336 grown bythe method “from seed – to seed”. Sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 179–183.22. Duchovskis P. 1996. Model of flowering initiation in perennial plants. Theoreticaland practical problems in modern physiology of cultured plants. Collection ofScientific Articles. Babtai, 15–25.23. Duchovskis P. 1998. Problems of resistance to abiotic factors of horticultural plantsin Lithuania and their solution. Sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 3–12.24. Duchovskis P. 2000. Conception of two-phase flowering induction and evocationin wintering plants. Sodininkystė ir daržininkystė, 19(3–1): 3–14.25. Duchovskis P. 2004. Flowering initiation of wintering plants. Sodininkystė irdaržininkystė, 23(2): 3–11.26. Duchovskis P. 2008. The vicennial of scientific searches in the field of plantphysiology. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 3–16.27. Duchovskis P., Bobinas Č., Orentienė V. 2001. Valgomųjų morkų (Daucus sativusRöhl.) sėklų augimas ir vystymasis ontogenezėje. Sodininkystė ir daržininkystė,20(2): 48–53.235

28. Duchovskis P., Brazaitytė A., Juknys R., Januškaitienė I., Sliesaravičius A.,Ramaškevičienė A., Burbulis N, Šikšnianienė J. B., Baranauskis K.,Duchovskienė L., Stanys V., Bobinas Č. 2006. Changes of physiological and geneticindices of Lycopersicon Esculentum Mill. by cadmium under different acidicityand nutrition. Polish Journal of Environmental Studies, 15(2): 235–242.29. Duchovskis P., Žebrauskienė A., Šikšnianienė J. B., Viškelis P., Samuolienė G.,Bobinas Č., Kmitienė L., Kmitas A. 2004. Evocation of edible onions.Sodininkystė ir daržininkystė, 23(2): 125–136.30. Duchowski P. 1995. Indukcja kwitnienia wybranych roślin pastewnych (trawi koniczyny białej). Acta Academiae Agriculturae ac Technicae Olstenensis,Agricultura, 61(509), Supplementum C, 61.31. Duchowski P., Gelvonauskis B., Bandaravičienė G. 1995. Winterhardiness ofapple seedlings depending on parental forms. Referaty i doniesienia IX ogólnokrajowegoseminarium grupy roboczej “Mrozoodporność”. KNO PAN,Poznań, 22–25.32. Dukhovskis P., Juknys R., Brazaityte A., Zukauskaite I. 2003. Plant response tointegrated impact of natural and anthropogenic stress factors. Russian Journal ofPlant Physiology, 50(2): 147–154.33. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2007. Substratų poveikis pomidorų produktyvumuibei fiziologiniams procesams. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 66–77.34. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2008. The influence of various substratum on thequality of cucumber seedlings and photosynthesis parameters. Sodininkystė irdaržininkystė, 27(2): 285–294.35. Juknys R., Duchovskis P., Sliesaravičius A., Šlepetys J., Martinavičienė J.,Brazaitytė A., Juozaitytė R., Lazauskas S., Dėdelienė K., Sakalauskaitė J.,Romaneckienė R., Kadžiulienė Ž., Januškaitienė I. 2006. Anglies dioksido irtemperatūros diferencijuotas bei kompleksinis poveikis žemės ūkio augalams.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 3–13.36. Kavaliauskaitė D., Duchovskis P., Brazaitytė A. 2006. Impact of common lambsquarter(Chenopodium album L.) competition on formation of red beet (Betavulgaris L. var. vulgaris) photosynthetic indices. Sodininkystė ir daržininkystė,25(2): 118–124.37. Kurilčik A., Miklušytė-Čanova R., Dapkūnienė S., Žilinskaitė S., Kurilčik G.,Tamulaitis G., Duchovskis P., Žukauskas A. 2008. In vitro culture ofChrysanthemum plantlets using light-emitting diodes. Central European Journalof Biology, 3(2): 161–167.38. Orentienė V., Duchovskis P., Bobinas Č. 2000. Morphophysiological investigationof cabbage seed ripening. Sodininkystė ir daržininkystė, 19(3–1): 212–216.39. Orentienė V., Duchovskis P., Zalatorius V., Bobinas Č., Stašelis A. 1998. Impactof mechanic, physical, and chemical factors on germination power of carrotseeds. Sodininkystė ir daržininkystė, 17(2): 104–110.40. Sakalauskaitė J., Kupčinskienė E., Kviklys D., Duchovskienė L., Urbonavičiūtė A.,Šabajevienė G., Stiklienė A., Šikšnianienė J. B., Taraškevičius R., Radzevičius A.,Zinkutė R., Duchovskis P. 2008. Nutritional diagnosis of apple-tree growing in the236

nitrogen fertilizer factory region. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 111–119.41. Sakalauskienė S., Šabajevienė G., Lazauskas S., Brazaitytė A., Samuolienė G.,Urbonavičiūtė A., Sakalauskaitė J., Ulinskaitė R., Duchovskis P. 2008. Complexinfluence of different humidity and temperature regime on pea photosyntheticindices in VI–VII organogenesis stages. Sodininkystė ir daržininkystė,27(2): 199–207.42. Samuolienė G. 2007. Valgomosios morkos (Daucus sativa (Hoffm.) Röhl.) žydėjimoiniciacijos fiziologiniai ir biocheminiai aspektai: daktaro disert. santr.,Babtai, Akademija.43. Samuolienė G., Duchovskis P. 2005. Fotosintetinių pigmentų dinamika įvairiaisvalgomųjų morkų žydėjimo iniciacijos tarpsniais. Sodininkystė ir daržininkystė,24(1): 48–56.44. Samuolienė G., Duchovskis P. 2006 a. Angliavandenių dinamika ir vaidmuo paprastojokmyno žiedų iniciacijos ir diferenciacijos metu. Sodininkystė ir daržininkystė,25(1): 199–206.45. Samuolienė G., Duchovskis P. 2006 b. Fitohormonų dinamika ir vaidmuo popaprastojo kmyno žydėjimo indukcijos. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4):278–285.46. Samuolienė G., Duchovskis P., Šikšnianienė J., Brazaitytė A., Ulinskaitė R.,Tamulaitis G., Bliznikas Z., Kurilčik G., Žukauskas A. 2006. Flowering initiationin carrots by tailoring the illumination spectrum. Acta Horticulturae,711: 279–284.47. Samuolienė G., Duchovskis P., Ulinskaitė R. 2005 a. Dynamics and role of carbohydratesin carrot during different flowering initiation stages. Sodininkystė irdaržininkystė, 24(3): 147–154.48. Samuolienė G., Duchovskis P., Urbonavičiūtė A. 2005 b. Phytohormones dynamicsduring flowering initiation in carrots. Acta Biologica Szegediensis,49(3–4): 33–37.49. Samuolienė G., Šabajevienė G., Urbonavičiūtė A., Duchovskis P. 2007. Carrotflowering initiation: light effect, photosynthetic pigments, carbohydrates. ActaBiologica Szegediensis: 51(1): 39–42.50. Stašelis A., Optažas R., Meškelis L., Duchovskis P. 1996. Elektromagnetiniųlaukų įtaka pomidorų ir agurkų sėklų daigumui bei daigų morfogenezei. Žemėsūkio inžinerija, 28(2): 121–130.51. Šabajevienė G., Kviklys D., Duchovskis P. 2006 a. Rootstock effect on photosyntheticpigment system formation in leaves of apple cv. ‘Auksis’. Sodininkystėir daržininkystė, 25(3): 357–363.52. Šabajevienė G., Kviklys D., Kviklienė N., Kasiulevičiūtė A., Duchovskis P.2006 b. Poskiepių įtaka obelų vaismedžių fotosintezės sistemos veiklai.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 79–87.53. Šikšnianienė J. B. 2002. Eucoreosma sekcijos serbentų peroksidazės ir polifenoloksidazėstyrimai skirtinguose ontogenezės tarpsniuose: daktaro disert. santr.Babtai.237

54. Šikšnianienė J. B., Bundinienė O., Brazaitytė A., Duchovskis P. 2007 a. Trąšųsu nitrifikacijos inhibitoriumi poveikis raudonųjų burokėlių fotosintezės rodikliams.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 52–59.55. Šikšnianienė J. B., Bundinienė O., Brazaitytė A., Duchovskis P., Stepulaitienė I.2007 b. Skirtingų azoto trąšų formų ir ceolito įtaka morkų fotosintezės rodikliams.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 142–148.56. Šikšnianienė J.B., Duchovskis P., Viškelis P., Karklelienė R., Samuolienė G. 2004.The dynamics of carbohydrates and nitric substances of edible carrots (Daucussativus Röhl.) during evocation. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(2): 137–142.57. Tamulaitis G., Duchovskis P., Bliznikas Z., Breive K., Ulinskaite R., Brazaityte A.,Novickovas A., Zukauskas A., Shur M. S. 2004. High-power LEDs for plant cultivation.Proc. SPIE, 5 530: 165–173.58. Tamulaitis G., Duchovskis P., Bliznikas Z., Breivė K., Ulinskaitė R.,Brazaitytė A., Novičkovas A., Žukauskas A. 2005. High-power light-emittingdiode based facility for plant cultivation. Journal of Physics D: Applied Physics,38(17): 3 182–3 187.59. Tarvydienė A., Duchovskis P., Šiuliauskas A. 2004 a. Raudonųjų burokėliųfotosintetinių rodiklių formavimosi dinamika skirtingai tręštame pasėlyje.Sodininkystė ir daržininkystė, 23(3): 76–88.60. Tarvydienė A., Duchovskis P., Šiuliauskas A. 2004 b. Skirtingų raudonųjų burokėlių(Beta vulgaris L. var. conditiva) morfotipų fotosintetinių rodiklių formavimosidinamika įvairaus tankumo pasėlyje. Vagos, 62(15): 44–52.61. Ton Y. 1996. Basics of phytomonitoring. Phytomonitoring, 1: 3–5.62. Ton Y., Kopyt M. 1998. Phytomonitoring technique for greenhouses. User’s referceguide for greenhouses. PhyTech Ltd, Israel.63. Tranavičienė T., Šikšnianienė J. B., Urbonavičiūtė A., Vagusevičienė I.,Samuolienė G., Duchovskis P., Sliesaravičius A. 2006. Effects of nitrogen fertilizerson wheat photosynthetic pigment and carbohydrate contents. Biologija,53(4): 80–84.64. Ulinskaitė R., Duchovskis P., Brazaitytė A., Jankauskienė J., Viškelis P.,Šikšnianienė J. B., Samuolienė G., Šabajevienė G., Bliznikas Z., Breivė K.,Novičkovas A., Tamulaitis G., Žukauskas A. 2004. Influence of illuminationspectrum on growth and quality of onion leaves. Sodininkystė ir daržininkystė,23(3): 44–53.65. Urbonavičiūtė A., Pinho P., Samuolienė G., Duchovskis P., Vitta P., Stonkus A.,Tamulaitis G., Žukauskas A., Halonen L. 2007 a. Effect of short-wavelengthlight on lettuce growth and nutrotional quality. Sodininkystė ir daržininkystė,26(1): 157–165.66. Urbonavičiūtė A., Pinho P., Samuolienė G., Duchovskis P., Vitta P., Stonkus A.,Tamulaitis G., Žukauskas A., Halonen L. 2007 b. Influence of bicomponentcomplementary illumination on development of radish. Sodininkystė ir daržininkystė,26(4): 309–316.238

67. Urbonavičiūtė A., Samuolienė G., Brazaitytė A., Ulinskaitė R., Jankauskienė J.,Duchovskis P., Žukauskas A. 2008. The possibility to control the metabolosmof green vegetables and sprouts using light emitting diode illumination.Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 83–92.68. Urbonavičiūtė A., Samuolienė G., Sakalauskaitė J., Duchovskis P., Brazaitytė A.,Šikšnianienė J. B., Ulinskaitė R., Šabajevienė G., Baranauskis K. 2006. Theeffect of elevated CO 2concentrations on leaf carbohydrate, chlorophyll contentsand photosynthesis in radish. Polish Journal of Environmental Studies,15(6): 921–925.69. Žebrauskienė A., Duchovskis P., Bobinas Č. 2001. Ropinių svogūnų (Alliumcepa L.) vaisiaus augimas ir vystymasis ontogenezėje. Sodininkystė ir daržininkystė,20(1): 96–101.70. Žebrauskienė A., Duchovskis P., Kmitienė L., Kmitas A. 2003 a. Drėgmės deficitoįvairiais organogenezės etapais įtaka valgomųjų svogūnų sėklojų morfogenezei,sėklų derliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(2): 102–112.71. Žebrauskienė A., Kmitienė L., Duchovskis P. 2003 b. Valgomųjų svogūnų(Allium cepa L.) Lietuvos didieji nuėmimo laiko įtaka pasodų ir sėklų derliui beikokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 94–107.72. Żurbicki Z. 1974. Metodyka doświadczeń wazonowych. Warszawa.73. Гавриленко В. Ф., Жыгалова Т. В. 2003. Большой практикум по фотосинтезу.Aкaдемия, Москва.74. Ильницкий О. А., Лищук А. И., Ушкаренко В. А., Федорчук М. И.,Гнидин А. Е., Шепель В. Д. 1997. Фитомониторинг в растениеводстве.Херсон.75. Куперман Ф. М. 1977. Морфофизиология растений. Москва.76. Ничипорович А. А. 1982. Физиология фотосинтеза и продуктивностьрастений. Физиология фотосинтеза. Москва, 3–12.77. Радченко С. С. 1990. Фитомониторинг и диагностика. Биофизика растенийи фитомониторинг. Сб. науч. тр. АФИ, 11–27.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).The development of physiological investigations in horticultureP. DuchovskisSummaryThere is presented the review of the most important works, which were carried out atPlant Physiology laboratory of LIH during recent years and induced the new knowledge inplant biology, influenced the improvement of horticultural crop growing ways and productionquality. Scientific investigations were developed in several fields. A lot of attention was paidto the development of plant flowering initiation theory. The possible role of photosynthesisand phytohormones system in the processes of flowering initiation was analyzed. It wasestablished that the variations of phytohormones and sugars in plant ontogenesis are closely239

connected processes. The meaning of light spectral composition, flux density and photoperiodin flowering induction, evocation and flower initiation was ascertained. These investigationsform the scientific basis for the cognition and regulation of plant growth and development inhorticultural technologies.The other work, close to this theme, is the program of high technologies “Solid-state lightingfor the management of plant photophysiological processes”. The results of this investigationconvincingly showed that semiconductor illuminators (LED) forms uncial possibilities tocoordinate the optimal light spectrum, flow, photoperiod and frequency of impulses for everyplant variety in order the effective management of photosynthesis, morphogenesis and qualityparameters would be possible.Important field of the investigation is the physiology of horticultural plant productivity andquality. The progressive methodology of phytomonitoring was applied in the greenhouses; itpermits operatively and in vivo to observe the main physiological indices of the plant and basingon that to correct technological means. Photosynthetic indices of crops and the possibilities tooptimize them by technological means were investigated in field horticulture.Very profound investigations of the stress affect of climate and anthropogenic factors onplants were carried out. The influence of substrate acidity, heavy metals, ozone, UV-B, CO 2,temperature and their complex effect on the variation of plant biological parameters, adaptivityand their concurrence capacity are investigated. There is a hope that the results of thesesinvestigations will lead to the modeling of horticulture strategy in the nearest decades.Key words: flowering initiation, light, photomorphogenesis, photosynthesis, stressfactors.240

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Augalų morfogenezė ir žydėjimo iniciacijaGiedrė Samuolienė 1, 2 , Gintarė Šabajevienė 1 ,Akvilė Urbonavičiūtė 1, 2 , Pavelas Duchovskis 1, 21Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas g.samuoliene@lsdi.lt2Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53361 Akademija, Kauno r.Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (LSDI) Augalų fiziologijos laboratorijoje,be kitų mokslinio darbo krypčių, labai daug dėmesio skiriama augalų morfogenezės beižydėjimo iniciacijos dėsningumų pažinimui. Svarbiausios laboratorijos temos skirtos augalųžydėjimo iniciacijos teorijos bei morfogenezės tyrimams plėtoti. Straipsnyje nagrinėjamasžiemojančių, dvimečių ir daugiamečių augalų žydėjimo iniciacijos modelis. Tiriami foto- irtermoindukcijos, evokacijos, žiedų iniciacijos ir diferenciacijos mechanizmai, fitohormonų,angliavandenių ir kitų medžiagų vaidmuo šiuose procesuose. Plėtojant žydėjimo iniciacijosteoriją, nagrinėjamas išorinių veiksnių (tokių kaip fotoperiodas, kiti šviesos parametrai,temperatūra, vernalizacija, technologinės priemonės) poveikis augalų (ypač dvimečių irdaugiamečių, žolinių bei sumedėjusių) reproduktyvinės raidos biologiniams dėsningumamsir ypatumams. Analizuojamas fotosintezės ir jos produktų (angliavandenių) metabolizmas beisignalinių molekulių (fitohormonų) kitimas apikalinėse meristemose žydėjimo iniciacijos metu.Galimybė pažinti ir valdyti augalų augimo ir vystymosi procesus sudaro puikias prielaidasintensyvinti sodininkystės ir daržininkystės technologijas.Reikšminiai žodžiai: angliavandeniai, fotosintezė, evokacija, fitohormonai, žiedųiniciacija, žydėjimo indukcija, žydėjimo iniciacija.Įvadas. Siekiant optimizuoti produktyvumo elementų formavimąsi skirtingaisontogenezės tarpsniais sodininkystėje, daržininkystėje ar selekcijoje, svarbu žinotiaugalų morfogenezės mechanizmus, valdyti augimo ir vystymosi procesus bei jųsantykį. Todėl būtina suprasti augalų vegetatyvinio augimo bei generatyvinio vystymosibiologinius dėsningumus. Žiedams formuoti dvimečiams ir daugiamečiamsaugalams reikalingi foto- ir termoindukcijos procesai. Svarbūs išoriniai veiksniai(kurių dėka galima kontroliuoti žydėjimo iniciacijos ir vystymosi mechanizmus)apima autonominę reguliaciją (genotipas, apikalinių meristemų dydis, augalo amžius,veislė), išorinę reguliaciją (fotoperiodas, vernalizacija, devernalizacija) bei metabolitųįtaką (heksozės, sacharozės, fitohormonų santykis) (Anderson, 2005). Vienas iš mažaiišaiškintų klausimų augalų ontogenezės fiziologijoje yra juvenalinio periodo biologinėesmė ir augalų nejautrumas foto- ir termoindukcijos poveikiui. Kitas iki šiol mažaitirtas klausimas yra fotosintetinės ir fotomorfogenetinės sistemų bei jų metabolitų241

dalyvavimas žiedų iniciacijos procesuose. Vis dar nedaug žinių apie fitohormonų,angliavandenių ir kitų medžiagų kitimus foto- ir termoindukcijos bei kituose žydėjimoiniciacijos procesuose, jų dalyvavimo šiuose procesuose mechanizmus. LSDI Augalųfiziologijos laboratorijoje, be kitų mokslinio darbo krypčių, didelis dėmesys skiriamasaugalų morfogenezei bei žydėjimo iniciacijai. Čia sukurtas žiemojančių, dvimečiųir daugiamečių augalų žydėjimo iniciacijos modelis (Duchovskis, 2004). Dvimečiųir daugiamečių augalų žydėjimo iniciacijos biologija yra sudėtinga ir priklauso netik nuo išorinių veiksnių (Duchovskis ir kt., 2003), bet ir nuo vidinės augalo būklės,fiziologinio poskiepio bei įskiepio suderinamumo (Šabajevienė ir kt., 2005; 2006 a;2006 b; 2006 c), cukrų bei fitohormonų sąveikos metabolizmo ir/arba transportokelių (Radley, 1969; Toyofuku ir kt., 2000; Cheng ir kt., 2002; Gibson, 2004). Todėlbūtina suprasti žydėjimo iniciacijos procesą, žinoti jos raidą limituojančius veiksnius.Nuo fotosintezės sistemos veiklos priklauso augalo augimas ir vystymasis beimetaboliniai procesai. Aplinkos veiksnių kaitą jaučia skirtingi augalų organai, juossužadinus, vidinis stimulas siunčiamas į apikalines meristemas. Fotoperiodui jautriųaugalų lapai reaguoja į atskirą indukuojantį fotoperiodą, o tai skatina greitą sacharozėskiekio didėjimą (Housa ir kt., 1991; Lejeune ir kt., 1991). Dėl to ši medžiaga sparčiaipernešama ir kaupiasi apikalinėje meristemoje (Corbesier ir kt., 1998). Manoma, kadaugalų išsivystymo lygis ne visai aiškiu būdu lemia augalo gebėjimą reaguoti į šiuossignalus (Aukerman ir Amasino, 1998). Egzistuoja keletas hipotezių, koncepcijų irteorijų, aiškinančių augalo perėjimo iš vegetatyvinio augimo į generatyvinį vystymąsimechanizmus. Analizuojami įvairūs trofinių medžiagų (angliavandenių metabolizmo),fitohormonų žydėjimo reguliavimo aspektai (Sachs ir Hackett, 1983). Manoma, kadangliavandeniai ir fitohormonai dalyvauja reguliuojant metabolizmo perdavimą, kaipriimtas šviesos signalas sąlygoja fiziologinį atsaką (Krapiel ir Miginiac, 1997).Fotosintezės sistemos veikla, jos produktų (angliavandenių) biosintezė bei sąveikasu fitohormonų metabolitiniais keliais žydėjimo iniciacijos metu yra labai svarbus irne iki galo ištirtas klausimas.Darbo tikslas – pristatyti LSDI Augalų fiziologijos laboratorijoje sukurtą požiūriųsistemą, nagrinėjančią augalų žydėjimo iniciacijos procesus, aptarti fitohormonų beicukrų balanso, fotosintezės sistemos vaidmenį morfogenezės procesuose.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos Augalų morfogenezės tyrimai bei stebėjimailaboratorijos darbuotojų buvo atliekami 1977–2008 metais. Objektai – daržovės: valgomojimorka (Daucus sativus (Hoffm.) Röhl.), paprastasis kmynas (Carum carvi L.),valgomasis ridikėlis (Raphanus sativus L.), valgomasis burokėlis (Beta vulgaris L. var.conditiva Alef.), valgomasis svogūnas (Allium cepa L.), ropinis kopūstas (Brassicaoleracea L. var. gangylodes); daugiametės žolės: Poa pratinsis L., Poa palustris L.,Phalaris arundinacea L., Festuca rubra L., Festuca arundinacea Schreb., Festucapratinsis Huds., Bromus inermis Leysser, Lolium perenne L., Dactylis glomerata L.,Agrostis stolonifera L., Alopecurus pratinsis L., Phleum pratenie L.; sodo augalai:Eucoreosma sekcijos serbentų rūšys, naminė obelis (Malus domestica Borkh) su skirtingaisposkiepiais. Eksperimentai atlikti in vitro sistemoje, fitotrone, šiltnamiuose sukontroliuojama temperatūra ir apšvietimu bei laukuose.Vegetaciniai eksperimentai vykdyti pagal vegetacinio bandymo metodiką(Żurbicki, 1974). Augalų organogenezės etapai nustatyti pagal F. Kupermano242

(Куперман, 1982), evokacijos ir žydėjimo iniciacijos tarpsniai – pagal P. Duchovskio(Duchovskis, 2000) metodus. Atliktos fotosintezės pigmentų spektrofotometrinės(„Genesys 6“, „ThermoSpectronic“, JAV) (Гавриленко, 2003), efektyviosios skysčiųchromatografijos („Shimadzu HPLC 10A“, Japonija), fitohormonų (Wang, 2003) irtirpių angliavandenių (Urbonavičiūtė ir kt., 2006) analizės.Rezultatai ir aptarimas. Kiekvieno augalo ontogenezėje galima išskirti augimoir vystymosi tarpsnius, reikšmingus produktyvumo elementų formavimuisi, taip patžyminčius tam tikrus etapus taikant įvairias technologines priemones. Žiemojančių,dvimečių bei daugiamečių žolinių bei sumedėjusių augalų žydėjimo iniciacijos procesaisudėtingi (Atherton ir kt., 1984; Bernier ir kt., 1993; Chailackhyan, 1936; Craigon ir kt.,1990; Duchovskis, 1995, 2000, 2004; Nemeth, 1998; Samuolienė, 2007). Principinistokių augalų žydėjimo iniciacijos modelis pateiktas 1 lentelėje.1 lentelė. Žydėjimo iniciacijos modelisTable 1. Model of flowering initiationJuvenalinisperiodas(apikaliniųmeristemųnejautrumas betkuriam žydėjimąindukuojančiampoveikiui)Juvenile stage(insensitivenessof shoot apicalmeristems to theflowering inductionstimulusOrganogenezėsetapaiOrganogenesisstages I–IIŽydėjimo indukcija(fotoperiodas,fitochromo sistema,žema temperatūra,DNR metilinimolygio kitimas,metabolitų veikla)Flowering induction(photoperiod, phytochromesystem, lowtemperature, changesin DNR methylationlevel action ofmetabolites)II–III(vegetatyvinisaugimas)(vegetative growth)Ontogenezės Sporofazėperiodai pagal Sporophasekartų kaitąOntogenesis stagesaccording to thegeneration interchangeEvokacija(I evokacijostarpsnis – žiedynoašies formavimas;II evokacijostarpsnis – žiedynoelementųformavimas)Evocation (I st evocationstage – inflorescenceaxis formation;II nd evocationstage – inflorescenceelements formation)III–IV (generatyvinisvystymasis)(generative development)Žiedųiniciacijair diferenciacijaFlower initiationanddifferentiationGametųiniciacija(gametos)Initiationof gametes(gametes)Zigotos,sėklų irvaisiųformavimas(žydėjimostimulodestrukcija)Zygote, seedand fruitformation(destructionof floweringstimulus)V VI–IX X–XIGametofazėGametophaseSporofazėSporophaseAugalų žydėjimo iniciacijos procesai susiję su juvenalinio periodo trukme, kuriometu augalas yra nejautrus žydėjimą indukuojančiam poveikiui ir negali suformuotireproduktyvių organų. Patvirtinant žiemojančių augalų dviejų tarpsnių žydėjimoindukcijos ir evokacijos koncepciją (Duchovskis, 2000), teigiama, kad valgomosiosmorkos foto- ir termoindukcijos mechanizmai yra skirtingi ir autonomiški, todėl irminimalus augalų išsivystymo lygis indukcijoms įvykti gali skirtis. Nustatyta, kadmorkų juvenalinis periodas, per kurį vyksta fotoindukcijos procesai, baigiasi, kai243

augalai skrotelėje turi 5 lapus, o termoindukcijos procesai baigiasi – kai yra 9 lapeliai(Duchovskis ir kt., 2003). Manome, kad ir kitų augalų minimalus augalo išsivystymolygis foto- ir termoindukcijai įvykti yra skirtingas. Tačiau augalų generatyvinė raidavyksta greičiausiai, kai baigias juvenalinis tarpsnis ir augalai yra imlūs ir foto- irtermoindukcijos poveikiui (Samuolienė ir kt., 2005 a; 2005 b). LSDI nustatyta, kadvernalizacija (termoindukcija) turi stiprų teigiamą efektą žiemojančių augalų žydėjimoiniciacijai, o štai aukšta temperatūra gali būti devernalizacijos veiksnys bei stabdo generatyviniųorganų formavimąsi. Skirtingi augalai įvairiais žydėjimo iniciacijos tarpsniaisnevienodai reaguoja į temperatūros ir fotoperiodo bei kitų šviesos parametrų derinius:vienų augalų, pvz., morkų, žydėjimo iniciacija labiau priklauso nuo temperatūros neinuo fotoperiodo sąlygų, kitiems augalams lemiamą reikšmę turi fotoperiodas, pvz.,ilga diena ir vernalizacija lėmė beveik visišką kmynų žydėjimą, aukšta temperatūra,nepriklausomai nuo fotoperiodo, sąlygojo dalinį žydėjimą, o trumpa diena ir vernalizacijayra limituojantis kmynų žydėjimą veiksnys (Samuolienė ir kt., 2008). Įvairiųrūšių pašarinių žolių juvenalinio periodo pabaiga siejama su 1–9 lapų suformavimu(Duchowski, 1995). Pagrindiniu natūraliu žydėjimo indukcijos veiksniu laikomatrumpėjančios dienos ir žemos teigiamos temperatūros sąveika. Vienamečių pašariniųaugalų mažasis vystymosi ciklas sutampa su didžiuoju ir baigiasi per vieną vegetaciją.Daugumos daugiamečių pašarinių miglinių ir pupinių žolių didysis ontogenezėsciklas trunka kelis ar net keletą metų. Tačiau jų ūglių mažasis raidos ciklas trunka tikmetus, šie ūgliai yra monokarpiniai. Didžiojo vystymosi ciklo trukmė labai priklausonuo pašarinio augalo rūšies bei naudojimo pobūdžio. Raudonieji dobilai pašarui galibūti auginami iki 3 metų, tačiau, auginant sėklai, didysis ontogenezės ciklas labaisutrumpėja, o rausvųjų dobilų – baigiasi po vienerių naudojimo metų (Duchovskis,2008). Sumedėjusių daugiamečių augalų sodinukai vegetatyvinės būsenos paprastaiišlieka keletą metų po sudygimo. Šio juvenalinio periodo metu jie intensyviai formuojašaknų sistemą, dažnai yra dygliuoti ir pasižymi atsitiktine vainiko forma bei nepriimaindukuojančio žydėjimą stimulo (Zimmerman, 1972). Juvenalinio periodo trukmėgali būti sutrumpinta auginant sodinuką tokiomis sodininkystės sąlygomis, kuriospagreitina jo augimą (Jackson, 2003). Kaip ir aukščiau aptartų augalų šeimų, taip irobelų žiedinių pumpurų vystymasis priklauso nuo vegetatyvinių apikalinių meristemųišsivystymo į generatyvines struktūras (Buban ir Faust, 1982). Anot R. M. Fulford(1966), tai gali įvykti įvairiuose to paties medžio pumpuruose labai skirtingu metu.Todėl, pagal autorių, yra akivaizdu, kad šis perėjimas nėra lemiamas jokio specifiniotemperatūros ar dienos ilgumo stimulo.Nagrinėjant vaismedžių morfogenezę, paaiškėjo, kad virsmas iš vegetatyvinio įgeneratyvinį pumpurą įvyksta tik tuomet, kai vegetatyvinio pumpuro formavimasisyra visiškai pasibaigęs. Šį virsmą kontroliuojantys veiksniai gali apimti fitohormonųbalansą (Luckwill, 1974; Hoad, 1984), maisto medžiagų, ypač angliavandenių, pakankamumą(Sachs, 1977; Šabajevienė ir kt., 2007; 2008) bei šių metabolitų sąveiką(Ryugo, 1986). D. L. Abbott 1977 m. aprašė pumpurų morfogenezės proceso seką. Išperžiemojusio vegetatyvinio obels pumpuro pavasarį formuojasi metūglis arba lapųskrotelė. Jos centre formuojasi naujas pumpuras, kurio pradmuo lieka viršūnėje, apsuptastarpinių lapų ir pumpuro lukšto. Toks pumpuras gali pereiti į ramybės periodąarba tapti žiediniu. Vėliau viršūnė baigia formuoti naujus lapų pradmenis ir pradeda244

vystyti pažiedės ir žiedo pradmenis. Pastebėta, kad mažiau augūs vaismedžiai yraproduktyvesni, atsparesni šalčiams, ankščiau pradeda derėti, mažiau pramečiuoja.Augalų aukštis priklauso nuo genetiškai determinuoto augimo stiprumo konkrečiosveislės bei poskiepio, į kurį veislė yra skiepijama. Poskiepiai, kurie lemia silpnesniusposkiepio/įskiepio augimo procesus, nukreipia asimiliatus bei bioenergijos resursusraidos, morfogenezės reikmėms. Taip sudaromos prielaidos gausiam vaismedžių žydėjimui,potencialių produktyvumo elementų kiekio didinimui (Duchovskis, 2008).Fotosintetinės sistemos ir jos metabolitų dalyvavimas žiedų iniciacijos procesuosenėra visiškai ištirtas. Kaip fitohormonai, taip ir angliavandeniai bei kitos medžiagospasiskirsto ir dalyvauja foto- ir termoindukcijos metu bei kitais žydėjimo iniciacijostarpsniais.Fotoperiodui jautriuose augaluose žydėjimo signalai iš lapų perduodami į apikalinesmeristemas. Meristemų aprūpinimas cukrumi žydėjimo indukcijos metu gali būtifotosintezės rezultatas arba krakmolo metabolizmo produktas (Eshghi, Tafazoli, 2006).Remiantis mūsų duomenimis (Apiaceae šeimos augalų tyrimai), aukšta temperatūra(+21/17 °C) lėmė nedidelį fotosintezės pigmentų koncentracijos sumažėjimą tiekmorkų, tiek kmynų lapuose (Samuolienė ir kt., in press). Nors minėtomis sąlygomischlorofilų a ir b santykis morkų lapuose buvo labai stabilus (3,54–3,00), tuo tarpukmynų lapuose pastebimas didelis šių pigmentų įvairavimas ir santykio sumažėjimasiki 2,1 trumpos dienos (8 val.) ir žemos temperatūros sąlygomis (Samuolienė ir kt., inpress). Tiriant daugiamečius sumedėjusius augalus (‘Belaruskoje malinovoje’ veislėsobelys su 9 poskiepiais: Bulboga, Pure 1, B.9, B.396, B.491, M.9, M.26, P 60, P 22;‘Auksio’ veislės obelys su 12 poskiepių: Bulboga, Pure 1, York 9, B.9, B.396, B.416,B.491, M.9, M.26, P 2, P 60, P 22), pastebėta, kad fotosintetinių pigmentų kiekiaiir jų santykis yra kintantis. Obelims gausiai derant, bendras fotosintetinių pigmentųkiekis lapuose buvo didesnis, jų santykis – mažesnis. Fotosintetinių pigmentų kiekislapuose priklausė nuo obelų poskiepių (Šabajevienė ir kt., 2006 a; 2006 b). Taip pattirti vaismedžiai su paprastosios, laibosios, laisvai augančios lyderinės, superverpstėsir superverpstės V formų vainikais. Nustatyta, kad didelė vaismedžių konkurencija dėltankumo intensyvaus sodo obelų fotosintezės pigmentų sistemą veikia kaip nedidelisstresas. Visuose tirtuose intensyvaus obelų sodo tankių ir vainikų formų deriniuosefotosintezės pigmentų kiekiai ir santykiai yra pakankami ir nelimituoja fotosintezės(Šabajevienė ir kt., 2005; 2006 c).Cukrų pokyčiai yra labai sudėtingi ir sąveikauja su kitais augalo metaboliniaisprocesais. Aktyvi fotosintezės pigmentų sintezė sąlygoja gerą metabolitų (cukrų)kaupimąsi, o tai daro įtaką tolesniems vystymosi procesams ir sukuria mechanizmą,kuris reguliuoja augalo vystymąsi ir žydėjimą (Borisjuk ir kt., 2003; Gibson, 2005).Anot V. E. Rubatzky ir bendraautorių (2007), pirminė morkos šakniavaisio funkcijayra laikinai saugoti fotosintezės produktų, kol jie bus panaudoti žiedstiebio ir žiedynųvystymuisi. Sutikdami su kitų autorių duomenimis (Phan ir Hsu, 1973), nustatėme,kad didesnės gliukozės koncentracijos morkų apikalinėse meristemose yra evokacijosmetu, kai invertazių aktyvumas yra didelis ir sumažėja žydėjimo iniciacijos, ir diferenciacijosmetu, kai vėlesniais vystymosi tarpsniais pradeda dominuoti sacharozė(Rubatzky ir kt., 2007; Samuolienė, 2007; Samuolienė ir kt., in press). Tai gali reikšti,kad gliukozė veikia kaip morfogenetinis veiksnys. Daugelis mokslininkų nagrinėjo245

sacharozės pasiskirstymą apekso ir kituose augalų audiniuose (Chailackhyan, 1936;Bodson, 1977; Bodson ir Outlaw, 1985; Lejeune ir kt., 1993; King, Ben-Tal, 2001).Manoma, kad apikalinių meristeminių audinių aprūpinimas sacharoze yra svarbusžiedų indukcijai. Nors tai gali nebūti specifinis žydėjimą indukuojantis stimulas ir galibūti nepriklausomas nuo fotoperiodo trukmės. Didžiausios sacharozės koncentracijosnustatytos aktyviausiai besidalijančiose ląstelėse (Borisjuk ir kt., 2002; Samuolienėir kt., in press). Morkų apikalinėse meristemose, priešingai nei kmynų, evokacijosbei žiedų iniciacijos tarpsnių metu aukšta (+21/17 o C) temperatūra sutrikdo cukrųmetabolizmą. Toks cukrų metabolizmas ir judėjimas gali sąlygoti augalų vystymosiprocesų skirtumus, taip pat tai gali priklausyti nuo specifinio augalo poreikio foto- irtermoindukcijos, kad gebėtų priimti žydėjimo stimulą. Tiriant poskiepio genotipoįtaką sezoniniams cukrų pokyčiams obelyse, atlikti bandymai su ‘Auksis’ veislės obelimissu B grupės (B.9, B.396, B.416, B.491), P grupės (P 2, P 60, P 22) ir M grupės(M.9, M.26) poskiepiais. Mažiausias bendrasis cukrų kiekis (fruktozės, gliukozės irmaltozės) tirtų vaismedžių ūglių žievėje nustatytas vėlyvą vasarą M grupės poskiepiuose.Šiuo laikotarpiu kiekvienoje poskiepių grupėje daugiausia monosacharidųkaupė obelys su augesniais poskiepiais. Bendras angliavandenių kiekis didėjo nuovasaros iki žiemos. Prieš žiemą tirtuose vaismedžiuose gerokai suaktyvėjo heksoziųsintezė. Vaismedžiuose su P grupės poskiepiais suintensyvėjusi maltozės sintezė priešramybės periodą lėmė stipresnį atsarginių medžiagų kaupimą. Didžiausias bendrasiscukrų kiekis nustatytas žemaūgių ‘Auksis’ su poskiepiu P 22 obelų žievėje. Pavasarįtirtų cukrų kiekis vaismedžiuose liko nepakitęs arba sumažėjo. Suaktyvėjus augimuiir vystymuisi kiekvienoje poskiepių grupėje, intensyviausiai angliavandenius pumpuramstiekė obelys su mažo augumo poskiepiais (Šabajevienė ir kt., 2007). Žinios apiecukrų pasiskirstymą audiniuose bei organuose bėgant metams yra pagrindas efektyviam„augalo valdymui“. Asimiliatų judėjimas iš asimiliacinių audinių į kaupiančiusorganus yra sąlygotas tiek asimiliacinių audinių būklės (fotosintezės intensyvumo),tiek angliavandenių metabolizmo intensyvumo augalo dalyse-kaupyklose (vaisiuose,šaknyse ir t. t.) (Wardlaw, 1990). Aktyvi fotosintetinės sistemos veikla bei asimiliatųišskyrimas evokacijos procesų metu prieš žiedų iniciaciją pabrėžia asimiliatų (ypačsacharozės) svarbą žydėjimo iniciacijos procesuose.Yra žinoma, kad daugelis augalo vystymosi, fiziologinių bei metabolinių procesųreguliuojami tirpių cukrų, tokių kaip gliukozė ir sacharozė, bei kitų signalinių molekulių,tokių kaip fitohormonai (Gibson, 2004). Cukrų ir fitohormonų atsako reakcija kaikuriais atvejais gali paveikti daugelio procesų reguliacijos pobūdį. Vienas iš mechanizmų,kuriuo cukrūs veikia fitohormonus – skirtingų fitohormonų kiekio, vietos ir/arbajudėjimo pakeitimas. Daugelyje darbų teigiama, kad heksozės daro įtaką fitohormonųmetabolizmui ir/arba judėjimui (Radley, 1969; Toyofuku ir kt., 2000; Cheng ir kt., 2002;Gibson, 2004). Žinoma, kad abscizo rūgštis (ABR) atlieka svarbų vaidmenį mitotinioaktyvumo metu. Priešingai antagonistiniam ABR ir gliukozės poveikiui ankstyvo vystymosimetu, ABR ir sacharozė vėlesniais vystymosi tarpsniais stimuliuoja asimiliatųkaupimą (Finkelstein, Gibson, 2002). Mūsų duomenimis, tokios ABR ir minėtų cukrųtendencijos (ypač morkose) nustatytos visomis žydėjimą indukuojančiomis sąlygomis(8 val. – +4 °C; 16 val. – +4 °C; 8 val. – +21/17 °C; 16 val. – +21/17 °C) (Samuolienėir kt., in press). Gali būti, kad sąveika tarp cukrų ir fitohormonų kelių priklauso ne tik246

nuo augalų išsivystymo lygio, bet ir nuo gebėjimo priimti žydėjimo stimulą. Minėtaisfoto- bei termoperiodais, antro evokacijos tarpsnio metu, tiek morkose, tiek kmynuosestebėta sinergistinė ABR/GR 3sąveika. Toks sacharozės ir giberelo rūgšties (GR 3)koncentracijų padidėjimas prieš žydėjimo iniciaciją rodo bendrą metabolinių procesų,kurie sąlygoja žiedų formavimą, sąveiką. Auksinų ir citokininų santykis lemia ląsteliųdiferenciaciją (Frank ir kt., 2000). Mūsų duomenimis, sinergistinė ABR/GR 3ir zeatino/IAR sąveika lėmė žiedstiebio elongaciją bei apikalinių meristemų mitotinį aktyvumą.O nustatyta antagonistinė ABR/IAR sąveika slopino apikalinį dominavimą, tai darėįtaką šoninių struktūrų formavimui (Samuolienė ir kt., in press). Atliekant bandymus sudaugiametėmis žolėmis, pastebėta, kad fitohormonai kartu su trofinėmis medžiagomistam tikrais santykiais gali savarankiškai aktyvuoti evokacijos ir žiedų iniciacijos genus.Apikalinių meristemų kultūroje in vitro morfogenetiniai tyrimai parodė, kad žinomifitohormonai indukuoja generatyvinį daugiamečių žolių vystymąsi, tačiau neatsakėį klausimą, iki kokio lygio kiekvienas jų dalyvauja žydėjimo iniciacijos procesuose(Duchowski, 1995).Išvada. Tikimės, kad teorinių požiūrių į biologinius procesus, vykstančius žydėjimoiniciacijos metu, sistema, kuri formuojama LSDI Augalų fiziologijos laboratorijojeir remiasi gausiais eksperimentais bei augalų stebėjimais, leis efektyviau valdyti sodoir daržo augalų morfogenezę norima kryptimi technologinėmis priemonėmis bei siektididesnio augalų produktyvumo su norimais produkcijos kokybės parametrais.Gauta 2008-07-08Parengta spausdinti 2008-08-20Literatūra1. Abbott D. L. 1977. Fruit-bud formation in Cox’s Orange Pippin. Report of LongAshton Research Station for 1976. 167: 76.2. Anderson J. V., Gesch R. W., Jia Y., Chao W. S., Horvath D. P. 2005. Seasonalshifts in dormancy status, carbohydrate metabolism, and related gene expressionin crown buds of leafy spurge. Plant, Cell and Environment, 28(12):1 567–1 578.3. Atherton J. G., Basher E. A., Brewsterb J. L. 1984. The effects of photoperiod onflowering in carrot. Journal of Horticultural Science, 59(2): 231–215.4. Aukerman M. J., Amasino R. M. 1998. Floral induction and florigen. Cell,93:491–494.5. Bernier G., Havelange A., Housa C., Petitjean A., Lejeune P. 1993. Physiologicalsignals that induce flowering. The Plant Cell, 5: 1 147–1 155.6. Bodson M., King R. W., Evans L. T., Bernier G. 1977. The role of photosynthesisin flowering of the long-day plant Sinapis alba. Aust. Journal of PlantPhysiology, 4: 467–478.7. Bodson M., Outlaw W. H. 1985. Elevation in the sucrose content of the shootapical meristem of Sinapis alba at floral evocation. Plant Physiology, 79:420–424.247

8. Borisjuk L., Rolletschek H., Wobus U., Weber H. 2003. Differentiation of legumecytoledons as related to metabolic gradients and assimilate transport inseeds. Journal of Experimental Botany, 54: 503–512.9. Borisjuk L., Walenta S., Rolletschek H., Muller-Klieser W., Wobus U. Weber H.2002. Spatial analysis of plant metabolism: sucrose imaging within Vicia Fabacotyledons reveals specific developmental patterns. The Plant Journal, 29:521–530.10. Buban T., Faust M. 1982. Flower bud induction in apple trees: internal controland differentiation. Horticultural Reviews, 4: 174–203.11. Chailachyan M. H. 1936. On the hormonal theory of plant development. DoklAkademy Science SSSR, 12: 443–447.12. Cheng W. H., Endo A , Zhou L., Penney J., Chen H. C., Arroyo A., Leon P.,Nambara E., Asami T., Seo M., Koshiba T., Sheen J. 2002. A unique short-chaindehydrogenase/reductase in Arabidopsis glucose signaling and abscisic acid biosynthesisand functions. The Plant Cell, 14: 2 723–2 743.13. Craigon J., Atherton J. G., Basher E. A. 1990. Flowering and bolting in carrot.II. Prediction in growth room, glasshouse and field environments. Journal oforticultural Science, 65(5): 547–554.14. Corbesier L., Lejeune P., Bernier G. 1998. The role of carbohydrates in the inductionof flowering in Arabidopsis thaliana: comparision between the wildtype and a atarchless mutant. Planta, 206: 131–137.15. Duchowski P., 1995. Indukcja kwitnienia wybranych roślin pastewnych (Traw ikoniczyny białej). Acta Academiae Agriculturae ac Technicae Olstenensis (509).Agricultura, 61, Supplementum C: 61.16. Duchovskis P. 2000. Conception of two-phase flowering induction and evocationin wintering plants. Sodininkystė ir daržininkystė, 19(3): 3–14.17. Duchovskis P. 2004. Flowering initiation of wintering plants. Sodininkystė irdaržininkystė, 23(2): 3–11.18. Duchovskis P. 2008. Skirtingų augalų grupių produktyvumo formavimo biologijosypatumai, II dalis. Kn.: V. Šlapakauskas, P. Duchovskis, Augalų produktyvumas,133–275.19. Duchovskis P., Žukauskas N., Šikšnianienė J. B., Samuolienė G. 2003. Valgomųjųmorkų (Daucus sativus Röhl.) juvenalinio periodo, žydėjimo indukcijos ir evokacijosprocesų ypatumai. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 86–93.20. Eshghi S., Tafazoli E. 2006. Possible role of non-structural carbohydrates inflower induction in strawberry. Journal of Horticultural Science and biotechnology.81(5): 854–858.21. Finkelstein R. R., Gibson S. I. 2002. ABA and sugar interactions regulating development:crosstalk or voices in a crowd? Current Opinion in Plant Biology, 5:26–32.22. Frank M., Rupp H., Prinsen E., Motyka V., Onckelen H. V., Schmulling T.2000. Hormone autotrophic growth and differentiation identifies mutant linesof Arabidopsis thaliana with altered cytokinin and auxin content or signaling.Plant Physiology, 122: 721–729.248

23. Fulford R. M. 1966. The morphogenesis of apple buds III. The inception of flowers.Annals of Botany, 30: 207–219.24. Gibson S. I. 2004. Sugar and phytohormone response pathways: navigating asignalling network. Journal of Experimental Botany, 55: 253–264.25. Gibson S. I. 2005. Control of plant developmenta and gene expression by sugarsignalling. Current Opionion in Plant Biology, 8: 93–102.26. Hoad G. V. 1984. Hormonal regulation of fruit-bud formation in fruit trees. ActaHorticulturae, 149: 13–23.27. Housa P., Berbier G., Kinet J.-M. 1991. Qualitative and quantitative analysis ofcarbohydrates in leaf exudate of the short-gay plant, Xanthium strumarium L.,during floral transition. J. Plant Physiology, 88: 1 323–1 331.28. Jackson J. E. 2003. Biology of apples and pears. Cambridge, UK.29. King R. W., Ben-Tal Y. 2001. A florigenic effect of sucrose in Fuchsia hybridais blocked by gibberellin-induced assimilate competition. Plant Physiology, 125:488–496.30. Kraepiel Y., Miginiac E. 1997. Photomorphogenesis and phytohormones. Plant,Cell and Environment, 20: 807–812.31. Lejeune P., Bernier G., Kinet J.-M. 1991. Sucrose levels in leaf exudate as afunction of floral induction in the long day plan Sinapis alba. Plant Physiol.Biochem., 29: 153–157.32. Lejeune P., Bernier G., Reguler M. C., Kinet J. M. 1993. Sucrose increase duringfloral induction in the phloem sap collected at the apical part of the shoot of thelong-day plant Sinapis alba. Planta, 190: 71–74.33. Luckwill L. C. 1974. A new look at the process of fruit bud formation in apple.Proceedings of the XIXth international horticultural congress. Warsaw,237–245.34. Németh E. 1998. Caraway. The genus Carum. Harwood Academic Publishers,UK.35. Phan C. T., Hsu H. 1973. Physical and chemical changes occurring in the carrotroot during growth. Canadian Journal of Plant Science, 53: 629–634.36. Radley M. 1969. The effect of the endosperm on the formation of gibberellin bybarely embryos. Planta, 86: 218–223.37. Rubatzky V. E., Quiros C. F., Simon P. W. 2007. Carrots and related vegetableUmbelliferae. Vegetable Seed Production, 2nd edition. Wallingford, UK.38. Ryugo K. 1986. Promotion and inhibition of flower initiation and fruit set byplant manipulation and hormones, a review. Acta Horticulturae, 179: 301–307.39. Sachs R. M. 1977. Nutrient diversijon: an hupothesis to explain the chemicalcontrol of flowering. HortScience, 12: 220–222.40. Sachs R. M., Hackett W. P. 1983. Source-sink relationships in flowering. In: W.J. Meudt (eds.), Strategies of Plant Reproduction. Allenheld, Osmun, Granada,263–272.41. Samuolienė G., Duchovskis P. 2005 a. Dynamic of photosynthetic pigments duringdifferent flowering initiation stages in carrot. Sodininkystė ir daržininkystė,24(1): 48–56.249

42. Samuolienė G., Duchovskis P., Ulinskaitė R. 2005 b. Dynamics and role of carbohydratesin carrot during different flowering initiation stages. Sodininkystė irdaržininkystė, 24(3): 147–154.43. Samuolienė G. 2007. Valgomosios morkos (Daucus sativa (Hoffm.) Röhl.) žydėjimoiniciacijos fiziologiniai ir biocheminiai aspektai. Akademija.44. Samuolienė G., Urbonavičiūtė A., Šabajevienė G., Duchovskis P. 2008.Flowering initiation in carrot and caraway. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2):17–25.45. Samuolienė G., Urbonavičiūtė A., Šabajevienė G., Duchovskis P. 2008.Flowering initiation in different Apiaceae plants. Acta Biologica Szegediensis.In press.46. Šabajevienė G., Uselis N., Duchovskis P. 2005. ‘Auksio’ obelų fotosintezės pigmentųtyrimai įvairių konstrukcijų intensyviuose soduose. Sodininkystė ir daržininkystė,24(4): 57–64.47. Šabajevienė G., Kviklys D., Kviklienė N., Kasiulevičiūtė A., Duchovskis P.2006 a. Poskiepių įtaka obelų vaismedžių fotosintezės sistemos veiklai.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 79–87.48. Šabajevienė G., Kviklys D., Duchovskis P. 2006 b. Rootstock Effect on photosyntheticpigment system formation in leaves of apple cv. ‘Auksis’. Sodininkystėir daržininkystė, 25(3): 357–363.49. Šabajevienė G., Uselis N., Duchovskis P. 2006 c. ‘Auksis’ veislės obelų su P 22poskiepiu fotosintetinės pigmentų sistemos formavimasis įvairių konstrukcijųsoduose. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 23–28.50. Šabajevienė G., Kviklys D., Samuolienė G., Sasnauskas A., Duchovskis P. 2007.Seasonal patterns of carbohydrates in apple tree cv. ‘Auksis’ on different rootstocks.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 159–165.51. Šabajevienė G., Uselis N., Kviklienė N., Samuolienė G., Sasnauskas A.,Duchovskis P. 2008. Effect of growrh regulators on apple tree cv. ‘JonagoldKing’ photosynthetic system. „Actualities in Plant Physiology“. Abstracts of internationalscientific conference.52. Toyofuku K., Loreti E., Vernieri P., Alpi A., Perata P., Yamaguchi J. 2000.Glucose modulates the abscisic acid-inducible Rab16A gene in ceral embryos.Plant Molecular Biology, 42: 451–460.53. Urbonavičiūtė A., Samuolienė G., Sakalauskaitė J., Duchovskis P., Brazaitytė A.,Šikšnianienė J. B., Ulinskaitė R., Šabajevienė G., Baranauskis K. 2006. The effectof elevated CO2 concentrations on leaf carbohydrate, chlorophyll contentsand rhotosynthesis in Radish. Polish Journal of Environmental Studies, 15(6):921–925.54. Wang Y., Mopper S., Hasenstein K. H. 2003. Effects of Salinity on EndogenousABA, IAA, JA and SA in Iris hexagona. Journal of Chemical Ecology, 27: 327–342,55. Wardlaw I. F. 1990. The control of carbon partitioning in plants. New Physiologist,116: 341–381.250

55. Zimmerman R. H. 1972. Juvenility and flowering in woody plants: a review.HortScience, 7: 447–455,56. Гавриленко В. Ф., Жыгалова Т. В. 2003. Большой практикум по фотосинтезу.Aкaдемия, Москва.57. Żurbicki Z. 1974. Metodyka doswiadczen wazonowych. PWR I. L., Warszawa.58. Куперман Ф. М., Ржанова Е. И., Мурашев В. В., Львова И. Н., Седова Е. А.,Ахундова В. А., Щербина И. П. 1982. Биология развития культурныхрастений. Высшая школа, Москва.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Plant morphogenesis and flowering initiationG. Samuolienė, G. Šabajevienė, A. Urbonavičiūtė, P. DuchovskisSummaryWithout other main scientific directions the special attention is paid for morphogenesisand flowering initiation in Lithuanian Institute of Horticulture Laboratory of Plant Physiology.The main subjects of Plant Physiology laboratory are designed for the development of plantflowering initiation theory and for investigations of plant morphogenesis. The model of floweringinitiation of wintering, biennial and perennial plants is described in this paper. The mechanismsof photo and thermo induction, evocation and flower initiation and differentiation areinvestigated. The role of phytohormones, carbohydrates and other metabolites is analyzed inthese processes. Elaborating the theory of flowering initiation the influence of external factors,such as short or long day, vernalization or temperature, for generative development rate andpeculiarities of biannual and perennial grassy and woody plants is described. The metabolismof photosynthesis and its products (carbohydrates) and the alteration of signalling molecules(phytohormones) in apical meristems during flowering initiation are analysed. The possibility tounderstand and manipulate the processes of plant growth and development permits to intensifythe technologies in horticulture.Key word: carbohydrates, chlorophylls, evocation, flowering induction, photoperiod,phytohormones, temperature, vernalization251

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Augalų fotofiziologiniai tyrimai aukštosiomstechnologijomsAkvilė Urbonavičiūtė 1 , Giedrė Samuolienė 1 , Aušra Brazaitytė 1 ,Julė Jankauskienė 1 , Anželika Kurilčik 1 , Pavelas Duchovskis 1, 3 ,Artūras Žukauskas 2, 31Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333,Babtai, Kauno r., el. paštas a.urbonaviciute@lsdi.lt2Vilniaus universiteto Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas,Saulėtekio al. 9-III, LT-10222, Vilnius3UAB „Hortiled“Apžvelgiami fotofiziologiniai tyrimai, vykdomi Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstituto (LSDI) Augalų fiziologijos laboratorijoje. Pagrindinės tyrimų sritys – tai šviesosparametrų poveikis vienamečių, dvimečių ir in vitro sistemoje kultivuojamų augalų morfogenezei,fotosintezės sistemai, produktyvumo dinamikai ir medžiagų apykaitai – veiksniams,tiesiogiai darantiems įtaką daržovių derliui ir jo kokybei. Tiriant kietakūnio apšvietimo poveikįaugalams, pasiekta vertingų rezultatų: keičiant spektrinę šviesos sudėtį, galima paveiktimorfogenetinius procesus, metabolizmo kryptingumą, paspartinti augalų vystymąsi. LSDImokslo darbuotojams bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Medžiagotyros ir taikomųjųmokslų instituto fizikais, pateiktos paraiškos nacionaliniam ir tarptautiniam patentams, įrengtieksperimentiniai pramoniniai apšvietimo moduliai šiltnamiuose.Reikšminiai žodžiai: kietakūnis apšvietimas, fotomorfogenezė, fotosintezė, metabolizmas,produktyvumas.Įvadas. Šviesa – vienas svarbiausių gyvybinių veiksnių augalams. Tai ne tik vienintelisnatūralus energijos šaltinis fotosintezei, – įvairūs šviesos fizikiniai parametraiaugalus veikia kaip informacijos šaltinis, nulemiantis jų augimo ir vystymosi kryptingumą.Sudėtinga ir kompleksinė fotoreceptorių sistema (chlorofilai, karotinoidai,fitochromai, kriptochromai, fototropinai ir kt. receptoriai) reaguoja į šviesos spektrokitimus, srauto intensyvumą, spindulių kritimo kampą, fotoperiodo trukmę ir kt. (Devlinir kt., 2007). Šviesos parametrų kitimas sukelia įvairius morfogenetinius pokyčius,daro įtaką fotosintezės sistemos veiklai, metabolizmo reakcijoms, tačiau šis efektasskirtingų rūšių augalų skiriasi. Žinoti, koks gali būti fotoatsakas, yra itin svarbu kuriantprogresyvias agrotechnologijas. Tinkamai nustačius dirbtinio apšvietimo spektrą, užtikrinamasnormalus augalų augimas, keičiant šviesos spektrą, galima paveikti žiedųmorfogenezę, rizogenezę, pusiausvyrą tarp augimo ir vystymosi procesų, biomasės253

kaupimą, stiebo ilgėjimą bei pirminio ir antrinio metabolizmo reakcijas, – visa tai, kastiesiogiai lemia daržovių maistinę kokybę.Visuotinai priimta, kad optimalus apšvietimo spektras augalams turi būti sudarytasiš 90 % raudonosios spektro dalies ir 10 % mėlynosios spektro dalies šviesos(Kopcewicz, Lewak, 1998). Raudona šviesa, veikianti fitochromo transformacijas,svarbi fotosintezei, žydėjimui bei vaisių formavimui (Furuya, 1993). Mėlyna šviesaveikia chlorofilo formavimąsi, žiotelių varstymąsi, fotomorfogenezę bei fotosintezėsproduktų gabenimą ir pasiskirstymą augalų dalyse (Dougher, Bugbee, 1998; Heoir kt., 2002). Vis dėlto skirtingų gyvybinių formų augalų (pasižyminčių skirtingomisaugimo strategijomis) skiriasi ir šviesos spektriniai poreikiai. Pastarųjų metų progresaskietakūnio apšvietimo technologijose, paremtose šviesą emituojančių šviestukų panaudojimu,palengvino ir išplėtė fotobiologinių tyrimų, grindžiančių naujų apšvietimotechnologijų taikymą, galimybes.LSDI Augalų fiziologijos laboratorijose tokie tyrimai vykdomi jau penktus metus.Darbų pradžia – aukštųjų technologijų plėtros programos projektas HORTILED(„Kietakūnio apšvietimo technologija augalų fotofiziologinių procesų valdymui“),vadovaujamas prof. A. Žukausko, sujungęs Vilniaus universiteto Medžiagotyros irtaikomųjų mokslų instituto, Botanikos instituto, Vilniaus universiteto Botanikos sodomokslininkų vykdomus darbus. Šio projekto darbų tikslas buvo, panaudojant įvairiosespektro dalyse šviesą emituojančius puslaidininkinius šviestukus, sukonstruoti ir pagamintiaugalų auginimui pritaikytus šviestuvus bei optimizuoti šviesos spektrą, fotonųsrauto tankį bei kitus šviesos parametrus augalų fotofiziologiniams ir biocheminiamsprocesams valdyti. Sėkmingi darbai buvo pratęsti ir išplėsti tęstiniame aukštųjų technologijųplėtros programos projekte PHYTOLED („Kietakūnio apšvietimo technologijafitotronams ir šiltnamiams“), vykdomame kartu su Vilniaus universiteto Medžiagotyrosir taikomųjų mokslų instituto bei Fizikos instituto mokslininkais. Pirmojo projektometu įgytos žinios buvo pritaikytos kurti ekonomiškai apsimokančias kombinuotaskietakūnių šviestuvų ir įprastinių apšvietimo prietaisų derinių technologijas fitotronamsir šiltadaržiams. Šios technologijos sudaro sąlygas auginti augalus didesnioproduktyvumo, geresnės maistinės ir skonio kokybės, geresnės prekinės išvaizdos beisu didesne biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija.Darbo tikslas – pateikti pagrindinių fotofiziologinių tyrimų, vykdomų LSDI,apžvalgą bei mokslinius pasiekimus.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Eksperimentai daryti 2003–2008 metais.Šviesos spektro poveikiui augalų augimui, vystymuisi bei metabolizmui tirti buvonaudoti savitos konstrukcijos šviestuvai: 5 modulių kompiuterizuota sistema fitotronui– pasirinkti deriniai iš pagrindinių mėlyną (455 nm), raudoną (640, 660 ir 670 nm)ir tolimąją raudoną (735 nm) šviesą emituojančių kietakūnių šviestukų (light-emittingdiodes, LED) bei papildomų UV (385 nm), žalios (510 nm) ir geltonos (595 nm) komponenčiųsu galimybe keisti jų srautus, spektro sudėtį; realizuoti tiek nuostovų, tiekimpulsinį apšvietimą. Bendras fotosintetiškai aktyvios šviesos srautas buvo keičiamasnuo 50 iki 200 µmol m -2 s -1 ; fotoperiodas – nuo 14 iki 24 val. Aukšto slėgio natrio arbafluorescensinės lempos buvo naudojamos kaip kontrolinis apšvietimas. Analogiškakietakūnio apšvietimo sistema buvo naudota in vitro tyrimams.Ekonominiu atžvilgiu kietakūnių šviestukų (LED) apšvietimą taikyti augalams254

yra vis dar neefektyvu dėl santykinai brangių šviestuvų kainų, todėl buvo sukurtoskombinuotos kietakūnių šviestukų ir įprastinių apšvietimo prietaisų derinių technologijos:įprastinių aukšto slėgio natrio lempų, fluorescensinių ir halogeninų lempųspektras buvo papildytas raudonos, mėlynos, tolimosios raudonos kietakūnės šviesoskomponentėmis, siekiant gauti augalams optimalią spektrinę sudėtį. Tokie šviestuvainaudoti ir eksperimentams fitotrone; taip pat progresyvios, patentuotos kontrukcijosapšvietimo sistemos beta prototipas įrengtas ir gamybiniuose šiltnamiuose.Tyrimų objektai – itin įvairūs pagal bandymų savitumą. Fotomorfogenetiniai bandymaiatliekami su valgomąja morka (Daucus sativa (Hoffm.) Röhl. var. ‘Garduolės’),lapiniu ridikėliu (Raphanus sativus L. c. v. ‘Saxa’); renkama žaliava eksperimentamssu braškių daigais (Fragaria × ananassa Duch.); kietakūnės šviesos poveikisfotosintezei ir metabolizmui tirtas atliekant bandymus su įvairiomis žalumyninėmisdaržovėmis ir želmenimis: su petražole (Petroselinum crispum (Miller) Nyman exA. W. Hill, c. v. ‘Moss curled’), mairūnu (Majorana hortensis Moench.), laiškiniusvogūnu (Allium cepa L.), lapine salota (Lactuca sativa c. v. ‘Grand rapids’, ‘Lolobionda’, ‘Funly’), krapo augalais (Anethum graveolens L. c. v. ‘Szmaragd’), baziliku(Ocimum basilicum L.), žieminio kviečio (Triticum aestivum L. c. v. ‘Širvinta’) beipaprastojo miežio želmenimis (Hordeum vulgare L. c. v. ‘Aura’) ir lapiniu ridikėliu(Raphanus sativus L. c. v. ‘Tamina’); tirta šviesos įtaka agurko (Cucumis sativus L.c. v. ‘Mandy’ F 1) ir pomidoro (Lycopersicon lycopersicum L. c. v. ‘Raissa’ F 1) daigųaugimui ir produktyvumui; in vitro tyrimai atliekami su chrizantema (Chrysanthemummorifolium Ramat. ‘Ellen’), vynmedžiu (Vitis vinifera L. ‘Gailiūnė’) ir valgomąjabulve (Solanum tuberosum L. ‘Nida’).Bandymai vykdyti fitotrone, šiltnamiuose bei in vitro sąlygomis. Po kietakūniuapšvietimu augalai auginti nuo pat sėjos arba perkelti po apšvietimu jau techninėsbrandos tarpsniu, siekiant įvertinti trumpalaikio apšvietimo poveikį. Vertinant fotofiziologinįšviesos efektą augalams, jų augimui, vystymuisi bei metabolizmui, atliekamosįvairios analizės ir matavimai. Spektrofotometriniais metodais nustatomas fotosintezėspigmentų kiekis (Гавриленко, 2003), vitamino C koncentracija (Janghel ir kt., 2007),bendras fenolinių junginių kiekis (Ragaee ir kt., 2006), augalinės žaliavos ekstraktųantioksidacinis aktyvumas (Ragaee ir kt., 2006, Kasparavičienė ir kt., 2004), fermentųaktyvumas (Data, Sharma, 1999; Ali ir kt., 2007) ir kt. Skysčių chromatografijos metodunustatoma fitohormonų (Wang ir kt., 2003), cukrų (Urbonavičiūtė ir kt., 2006),tokoferolių (Murkovic ir kt., 1999) ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų sudėtis beikoncentracijos; potenciometriniu metodu (Geniatakis ir kt., 2003) analizuojama nitratojonų koncentracija daržovėse. Vertinant produktyvumo dinamiką, matuojamas asimiliacinislapų plotas, žalia masė ir sausosios medžiagos, kiti biometriniai rodikliai.Rezultatai. Tyrimai vykdyti įvairiomis kryptimis, siekiant įvairiapusiškai ištirtišviesos efektą augalams. Čia pristatomi pagrindiniai rezultatai ir pasiekimai.Šviesos spektrinės sudėties poveikis fotosintezės sistemai. Šviesainicijuoja fotosintezės procesus: fotosintetiškai aktyvios šviesos srautas ir fotoperiodasnulemia fotosintezės intensyvumą, o spektrinė sudėtis – fotosintezės sistemosformavimąsi, jos produktų metabolizmą ir judėjimą. Todėl svarbu užtikrinti optimaliasapšvietimo sąlygas augalams. Tyrimai buvo atliekami su salotomis, ridikėliaisir kitomis daržovėmis (Brazaitytė ir kt., 2004; Brazaitytė ir kt., 2006). Nustatyta, kad255

sąlyginai didelis fotosintetiškai aktyvios raudonos (640 nm) šviesos srautas paskatinabiomasės kaupimąsi, augimo procesų intensyvumą, didesnį cukrų susikaupimą lapuose,tačiau kartu kiek anksčiau prasideda ir senėjimo procesai augaluose. Šie dėsningumaipritaikyti kuriant šiltnamių apšvietimą: prie įprastinių aukšto slėgio natrio lempųpritaisius raudonų kietakūnių šviestukų ir švitinant augalus jų techninės brandos tarpsniu,salotos užauga geresnės kokybės ir skanesnės. Tačiau, greta raudonos, augalams(ypač ridikėliams, pomidorams) būtinas ir nedidelis srautas mėlynos šviesos: ji paskatinachlorofilo kaupimąsi lapuose bei asimiliatų perdavimą į kaupiančiuosius organus.Greta fotosintezės, kaip biomasės produkcijos proceso, svarbu ir šviesos sąlygojamasfotosintezės produktų – angliavandenių – metabolizmas. Tai ne tik nulemia daržoviųskonio savybes, bet ir bendrą augalo būklę, kadangi cukrūs, ypač sacharozė, veikiakaip signalą perduodančios molekulės ir taip daro įtaką daugeliui fiziologinių procesų.Kietakūnės šviesos taikymas augalų maistinės kokybės gerinimui.Šviesos poveikis augalams – tai rezultatas veiklos kompleksinio signalo perdavimotinklo, įtraukiančio įvairius fermentus, pirminius ir antrinius metabolitus;todėl, keičiant įvairius šviesos parametrus, galima kryptingai paveikti medžiagųapykaitą, kartu ir reguliuoti daržovių maistinę kokybę. Vis dėlto yra sunku pasiektivisapusiškai teigiamą efektą, kadangi iškyla priešprieša tarp natūralių augalo poreikių,metabolizmo homeostazės ir agronominių, mitybinių tikslų. Šviesos poveikiometabolizmui tyrimai buvo atliekami naudojant įvairius šviestuvus: tai ir keičiamospektro LED šviestuvai, ir kombinuotieji HPS, fluorescensinių, halogeninių lempų irkietakūnių šviestukų deriniai. Po jais augintos salotos, svogūnų laiškai, krapai, mairūnai,bazilikai, petražolės, lapiniai ridikėliai, kviečių ir miežių želmenys (Ulinskaitėir kt., 2004; Urbonavičiūtė ir kt., 2007 a; Urbonavičiūtė ir kt., 2008). Tačiau skirtingųaugalų šviesos spektriniai poreikiai skiriasi, todėl ne visi augalai tinkami augintipo kietakūnio apšvietimo šaltiniais. Teigiamas poveikis maistinės kokybės atžvilgiu(dėl padidėjusio monocukrų bei vitamino C kiekio jų audiniuose, nitratų redukcijos,antioksidacinio akyvumo) pasiektas švitinant salotas, mairūnus, kviečių želmenis irlapinius ridikėlius. Medžiagų apykaita gali būti paskatinama vien didesnio fotosintetiškaiaktyvios raudonos šviesos srauto, tačiau, derinant raudoną 640 nm šviesąsu tolimąja raudona ar mėlyna šviesa, aktyvuojama daugiau fotoreceptorių ir, jiemsveikiant bendrai, pasiekiama reikšmingesnių efektų.Kietakūnės šviesos taikymas augalų produktyvumui didinti.Šviesos valdymo galimybės buvo pasitelktos ir auginant agurkų, pomidorų, paprikųdaigus, siekiant, kad jie būtų sveikesni, tvirtesni, produktyvesni, anksčiau pradėtų derėti.Ištyrus pagrindinių (455, 640, 660 ir 735 nm) ir papildomų žalių, UV ir geltonųkietakūnių šviesos komponentų apšvietimo modulyje efektą, nustatyta, kad tik papildomažalia 520 nm šviesa teigiamai veikė agurkų daigų augimą ir vystymąsi. Yra žinoma,kad žalia šviesa gali prasiskverbti pro lapiją efektyviau nei kitų spalvų šviesa,todėl efektyviau išnaudojama fotosintezei ir paskatina vystymąsi. Tačiau pomidorųdaigus paveikė priešingai – žalia šviesa švitinti pomidorų daigai buvo mažesni, lėčiauvystėsi, lapai sukaupė mažiau fotosintezės pigmentų. Įdomus ir kontraversiškas UVspinduliuotės poveikis: agurkų daigai, augę po papildoma UV šviesa, buvo gležni, suformavomažiau lapų, prasčiau vystėsi, o štai pomidorų augalai – suformavo didesnį256

lapų plotą, daugiau žiedų ant žiedynstiebio, sukaupė didžiausią žalią masę. Šie fotofiziologiniaireiškiniai gali būti paaiškinti genetiniais augalo rūšies ypatumais, kadangipomidorai savo kilme – kalnuotų vietovių augalai. Ilgalaikio išliekamojo tirto apšvietimopoveikio fotosintezės sistemos veiklai nepastebėta, tačiau tokiomis sąlygomisgreičiau išauginami sveikesni, stipresni daigai, kas nulemia pomidorų augalų tolesnįaugimą bei derlių. Tolesniuose tyrimų etapuose kietakūnį apšvietimą siekiama pritaikytišiltnamiuose kaip papildomą prie įprastinių aukšto slėgio natrio lempų, kad būtųgalima efektyviai ir ekonomiškai naudingai auginti geros kokybės daigus.Šviesos įtaka augalų morfogenezei. Augalų morfogenezės valdymasbei fotofiziologinių procesų vyksmas priklauso nuo darnios egzogeninių veiksnių beiendogeninių mechanizmų veiklos. Iš aplinkos veiksnių, lemiančių augalų vystymąsi,šviesa yra ypač svarbi; atsakas į šviesą nėra paprastas linijinis signalo perdavimobūdas, o įvairių fotoreceptorių integruotos informacijos rezultatas, veikiantis persąveikaujančių signalinių komponentų tinklą (Chory ir kt., 1996); be to, skirtingųgyvybinių formų augaluose šis fotoatsakas skiriasi. LSDI atliekamuose fotofiziologiniuosedarbuose tiriamas fotoperiodo, šviesos spektrinės sudėties bei kompleksinissu kitais morfogenetiniais veiksniais poveikis vienamečių ir dvimečių augalų morfogenezei.Tyrimai su valgomuojų ridikėlių parodė, kad šviesos spektrinė sudėtis galismarkiai paveikti ne tik fotosintezės sistemos veiklą, bet ir šakniavaisio formavimąsi,darydama įtaką asimiliatų pasiskirstymui tarp asimiliacinių ir kaupiančiųjų audinių.Normaliam šakniavaisio formavimuisi yra būtinas tam tikras srautas mėlynosiosspektro dalies šviesos, teigiamai veikia ir papildoma žalia šviesa (Baranauskis,Duchovskis, 2006; Urbonavičiūtė ir kt., 2007 b). Įdomių fiziologinių efektų pasiektaaktyvuojant fitochromo transformacijas – tolimosios raudonosios šviesos komponentąpanaudojant pertraukti nakties periodui, taip pat pažymėtini saviti metabolizmopokyčiai ridikėlius paveikus impulsine šviesa.Kitas morfogenetinių tyrimų objektas – valgomoji morka. Augalų fiziologijoslaboratorijoje jau nuo 2002 m. vykdomi dvimečių augalų žydėjimo iniciacijos tyrimai.Šviesos fotoperiodas nagrinėjamas kaip vienas pagrindinių žydėjimą lemiančių aplinkosveiksnių (Samuolienė ir kt., 2004; Samuolienė ir kt., 2008), tačiau žinias apie šį fotomorfogenetinįefektą naujomis vertingomis detalėmis papildė kietakūnės šviesos spektrinėssudėties efekto tyrimai (Samuolienė ir kt., 2006; Samuolienė ir kt., 2007). Nustatyta,kad įvairiais morkų žydėjimo iniciacijos tarpsniais optimali šviesos spektrinė sudėtisskiriasi, kadangi šviesa per fitochromų ir kriptochromų sistemą dalyvauja atitinkamųmorfogenų raiškoje. Skirtingi žiedų morfogenetiniai efektai (žiedai suformuojami bekuokelių, su papildomais vainiklapiais ar purkos elementais) priklauso nuo apikaliniųmeristemų išsivystymo lygio tiriamo šviesos poveikio metu. Šviesos spektrinė sudėtisdaro įtaką apikaliniam dominavimui, sąlygojančiam ląstelių vystymosi pobūdį bei žiedųdiferenciaciją. Fotomorfogenetiniams procesams svarbios kaip mėlynoji, raudonoji,taip ir tolimoji raudonoji spektro dalys bei jų santykis skirtingais raidos tarpsniais.Fotomorfogenetiniai pokyčiai siejami su fitohormonų sistemos balansu bei angliavandeniųsintezės kitimais.In vitro morfogenezės tyrimai atliekami kartu su Vilniaus universiteto Botanikossodo mokslininkais. Daugelis pramoniniu būdu auginamų augalų yra dauginami in vitrodirbtinio apšvietimo sąlygomis. Šviesos poveikis augalų regeneracijai, embriogenezei,257

morfogenezei, kaliusogenezei ir regenerantų fiziologiniams procesams audinių kultūrojedar yra mažai ištirtas. Nors esama bendrų žinių apie šviesos įtaką augalų fotofiozologiniamsprocesams, individualūs įvairių augalų, auginamų in vitro, šviesos spektrinėssudėties poreikiai nėra žinomi. Pasaulyje yra atlikta labai mažai mokslinių tyrimų, skirtųkietakūnio apšvietimo poveikiui in vitro sistemoje.Pagal Hortiled ir Phytoled projektus buvo atlikta daugybė in vitro tyrimų su chrizantema(Chrysanthemum morifolium Ramat. ‘Ellen’), vynmedžiu (Vitis vinifera L.‘Gailiūnė’) ir valgomąja bulve (Solanum tuberosum L. ‘Nida’) (Kurilčik ir kt., 2007;Kurilčik ir kt., 2008). Pademonstruota, kad kietakūnis apšvietimas gali būti efektyviainaudojamas įvairių augalų auginimui in vitro sistemoje. Įvertintas skirtingų šviesoskomponentų poveikis rizogenezės ir gemagenezės procesams. Nustatytas ryšis tarp šiųprocesų ir regenerantų fitohormonų sudėties. Išaiškinta, kad lemiamą įtaką organogenezėsprocesams turi kriptochromų ir fitochromų sistemas veikianti šviesa mėlynojoje(455 nm) ir tolimojoje raudonojoje (735 nm) spektro dalyse. Tyrimai parodė, kad augalųregeneracija in vitro kietakūnio apšvietimo sąlygomis akivaizdžiai priklauso nuo augalorūšies ir kinta augalui vystantis.Aptarimas. Fotofiziologiniai tyrimai atliekami ne tik siekiant pagrįsti šviesospoveikį augalams, bet ir, remiantis įgytomis žiniomis, sukurti augalams skirtus kietakūniusar kombinuotus LED ir įprastinių apšvietimo šaltinių šviestuvus bei auginimotechnologijas šiltnamiams, fitotronams ir in vitro kultivavimo sistemoms. Pirmieji VUfizikų sukonstruoti šviestuvai buvo skirti fitotronams (Bliznikas ir kt., 2004; Tamulaitisir kt., 2004; Tamulaitis ir kt., 2005). Galimybė juose keisti ne tik šviesos srautą, betspektrinę sudėtį, leido pasiekti svarių rezultatų vertinant šviesos poveikį augalų fotomorfogenezei,fotosintezei ir metabolizmui. Remiantis šiomis žiniomis, bendradarbiaujantsu UAB „Gijona“, buvo kuriami nauji kombinuotieji šviestuvai – eksperimentiniaiprototipai, skirti naudoti šiltnamiuose. Buvo parengti nacionalinis ir tarptautinis tokiosįrangos ir technologijos autorystės patentai. Sėkmingi darbai pritraukė investuotojųdėmesį, buvo sukurta atžalinė įmonė „Hortiled“.Eksperimentiniai darbai toliau tęsiami ir plėtojami: gilinamasi į šviesai jautrios metabolizmosistemos aspektus, tiriama flavonoidų, karotinoidų formų sudėtis, nulemiantiantioksidacinį augalinės žaliavos aktyvumą ir teigiamą poveikį žmogaus organizmui;nagrinėjama nitrato jonų apykaita: matuojama nitrato, nitrito, amonio jonų dinamika,nitratus redukuojančių fermentų aktyvumas, kad būtų galima moksliškai pagrįsti šviesosintensyvumui ir spektrui jautrias reakcijas. Po kietakūniu apšvietimu auginamos skirtingųveislių daržovės, siekiant detaliau paaiškinti genetinių ir šviesos veiksnių nulemtusfiziologinius efektus. Išnaudojant automatizuoto šviestuvų valdymo galimybes, augalamskuriamos įgytomis žiniomis pagrįstos naujos apšvietimo technologijos, jungiančiosagronominius tikslus ir natūralius augalo fiziologinius poreikius.Išvados. Atlikti fotofiziologiniai darbai ne tik suteikė naujų biologinių žinių, bet irsudarė pagrindą naujoms aukštosioms technologijoms kurti, o tai atvėrė kelią tolesniemspažangiems moksliniams tyrimams, idėjų ir technologijų konkurencingumui, praktiniamjų pritaikymui, tapimui komercijos objektu.258

Padėka. Dėkojame Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui už paramąatliekant tyrimus.Gauta 2008-07-14Parengta spausdinti 2008-08-14Literatūra1. Ali A., Sivakami S., Raghuram N. 2007. Regulation of activity and transcriptlevels of NR in rice (Oryza sativa): Roles of protein kinase and G-proteins. PlantScience. 172: 406–413.2. Baranauskis K., Duchovskis P. 2006. Light-emitting diode-guided photosynthesisand morphogenesis of radish plants. Gamtos mokslų srities „Kur gamta siejasisu mokslu“ konferencija. Programa ir pranešimų tezės, 21–23.3. Bliznikas Z., Breivė K., Tamulaitis G., Kurilčik G., Novičkovas A.,Žukauskas A. Duchovskis P., Ulinskaitė R., Brazaitytė A., Šikšnianienė J. B.2004. Puslaidininkinė lempa augalų fotofiziologiniams procesams tirti ir valdyti.Elektronika ir elektrotechnika, 56 (7): 74–79.4. Brazaitytė A., Duchovskis P., Ulinskaitė R., Šikšnianienė J. B., Jankauskienė J.,Samuolienė G., Baranauskis K., Bliznikas Z., Breivė K., Novičkovas A.,Tamulaitis G., Žukauskas A. 2004. Impact of spectral composition of illuminationon photosynthetic pigment amount and photosynthesis intensity in onionleaves. Sodininkystė ir daržininkystė, 23 (3): 54–64.5. Brazaitytė A., Ulinskaitė R., Duchovskis P., Samuolienė G., Šikšnianienė J. B.,Jankauskienė J., Šabajevienė G., Baranauskis K., Stanienė G. 2006. Optimizationof Lighting spectrum for photosynthetic system and productivity of lettuce byusing light-emitting diodes. Acta Horticulturae, 711: 183–188.6. Chory J., Chatterjee M., Cook R. K., Elich T., Fankhauser C., Li J., Nagpal P.,Neff M., Pepper A., Poole D., Reed J., Vitart V. 1996. From seed germinationto flowering, light controls plant development via the pigment phytochrome.Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States ofAmerica, USA. 93: 12 066–12 071.7. Datta R., Sharma R. 1999. Temporal and spatial regulation of nitrate reductaseand nitrite reductase in greening maize leaves, Plant Science. 144: 77–83.8. Devlin P. F., Christie J. M., Terry M. J. 2007. Many hands make light work.Journal of Experimental Botany, 58: 3 071–3 077.9. Dougher T. A., Bugbee B. G. 1998. Is blue light good or bad for plants? LifeSupport Biosphere Sciences, 5: 129–136.10. Furuya M. 1993. Phytochromes: their molecular species, gene families and functions.Annual. Review of Plant Physiology, 44: 617–645.11. Geniatakis E., Fousaki M., Chaniotakis N. A. 2003. Direct potentiometric measurementof nitrate in seeds and produce. Communications in Soil Science andPlant Analysis, 34: 571–579.259

12. Heo J., Lee C., Chakrabarty D., Paek K. 2002. Growth responses of marigold andsalvia bedding plants as affected by monochromic or mixture radiation providedby a Light-Emitting Diode (LED). Plant Growth Regulation, 38: 225–230.13. Janghel E. K., Gupta V. K., Rai M. K., Rai J. K. 2007. Micro determination ofascorbic acid using methyl viologen. Talanta, 72: 1013–1016.14. Kasparavičienė G., Briedis V., Ivanauskas L. 2004. Šaltalankių aliejaus technologijosįtaka jo antioksidaciniam aktyvumui. Medicina, 40: 753–757.15. Kopcewicz J., Lewak S. 1998. Podstawy fizjologii roślin. PWN, Warszawa.16. Kurilčik A., Miklušytė-Čanova R., Dapkūnienė S., Žilinskaitė S., Kurilčik G.,Tamulaitis G., Duchovskis P., Žukauskas A. 2008. In vitro culture ofChrysanthemum plantlets using light-emitting diodes. Central European Journalof Biology, 3(2): 161–167.17. Kurilčik A., Miklušytė-Čanova R., Žilinskaitė S., Dapkūnienė S., Duchovskis P.,Kurilčik G., Tamulaitis G., Žukauskas A. 2007. In vitro cultivation of grape cultureunder solid-state lighting. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 235–245.18. Murkovic M., Hillebrand A., Draxl S., Pfanhauser W. 1999. Distribution of fattyacids and vitamin E content in pumpkin seeds (Cucurbita pepo L.) in breedinglines. Acta Horticulturae, 492: 47–55.19. Ragaee S., El-Sayed M., Abdel-Aal, Maher Noaman. 2006. Antioxidant activityand nutrient composition of selected cereals for food use. Food Chemistry, 95:32–38.20. Samuolienė G., Šabajevienė G., Urbonavičiūtė A., Duchovskis P. 2007. Carrotflowering initiation: light effect, photosynthetic pigments, carbohydrates. ActaBiologica Szegediensis, 51(1): 39–42.21. Samuolienė G., Šikšnianienė J. B., Duchovskis P., Brazaitytė A., Ulinskaitė R.,Baranauskis K. 2004. Šviesos kokybės įtaka valgomųjų morkų fiziologiniamsprocesams evokacijos bei žiedų iniciacijos tarpsniais. Sodininkystė ir daržininkystė,23 (1): 78–87.22. Samuolienė G., Duchovskis P., Šikšnianienė J., Brazaitytė A., Ulinskaitė R.,Tamulaitis G., Bliznikas Z., Kurilčik G., Žukauskas A. 2006. Flowering initiationin carrots by tailoring the illumination spectrum. Acta Horticulturae, 711:279–284.23. Samuolienė G., Urbonavičiūtė A., Šabajevienė G., Duchovskis P. 2008. Floweringinitiation in carrot and caraway. Sodininkystė ir daržininkystė, 27: 17–25.24. Tamulaitis G., Duchovskis P., Bliznikas Z., Breivė K., Ulinskaitė R., Brazaitytė A.,Novičkovas A., Žukauskas A., Shur M. S. 2004. High-power LEDs for plant cultivation.Proceedings of SPIE, 5 530: 165–173.25. Tamulaitis G., Duchovskis P., Bliznikas Z., Breivė K., Ulinskaitė R., Brazaitytė A.,Novičkovas A., Žukauskas A. 2005. High-power light-emitting diode basedfacility for plant cultivation. Journal of Physics D: Applied Physic, 38(17):3 128–3 187.26. Ulinskaitė R., Duchovskis P., Brazaitytė A., Jankauskienė J., Viškelis P.,Šikšnianienė J. B., Samuolienė G., Šabajevienė G., Bliznikas Z., Breivė K.,Novičkovas A., Tamulaitis G., Žukauskas A. 2004. Influence of illumination260

spectrum on growth and quality of onion leaves. Sodininkystė ir daržininkystė,23(3): 44–53.27. Urbonavičiūtė A., Pinho P., Samuolienė G., Duchovskis P., Vitta P., Stonkus A.,Tamulaitis G., Žukauskas A., Halonen L. 2007 a. Effect of Short-WavelengthLight on Lettuce growth and nutritional quality. Sodininkystė ir daržininkystė,26(1): 157–165.28. Urbonavičiūtė A., Pinho P., Samuolienė G., Duchovskis P., Vitta P., Stonkus A.,Tamulaitis G., Žukauskas A., Halonen L. 2007 b. Influence of bicomponent complementaryillumination on development of radish. Sodininkystė ir daržininkystė,26(4): 309–316.29. Urbonavičiūtė A., Samuolienė G., Brazaitytė A., Ulinskaitė R., Jankauskienė J.,Duchovskis P., Žukauskas A. 2008. The possibility to control the metabolism ofgreen vegetables and sprouts using light emitting diode illumination. Sodininkystėir daržininkystė, 27: 83–92.30. Urbonavičiūte A., Samuolienė G., Sakalauskaitė J., Duchovskis P., Brazaitytė A.,Šikšnianienė J. B., Ulinskaitė R., Šabajevienė G., Baranauskis K. 2006. The effectof elevated CO2 concentration on leaf carbohydrate content and photosynthesisin radish. Polish Journal of Environmental Studies, 15(6): 921–925.31. Wang Y., Mopper S., Hasenstein K. H. 2003. Effects of salinity on endogenousABA, IAA, JA and SA in Iris hexagona. Journal of Chemical Ecology, 27:327–342.32. Гавриленко В. Ф., Жыгалова Т. В. 2003. Большой практикум по фотосинтезу.Москва.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Plant physiological investigations for the high technologiesA. Urbonavičiūtė, G. Samuolienė, A. Brazaitytė, J. Jankauskienė, A. Kurilčik,P. Duchovskis, A. ŽukauskasSummaryThe review of photophysiological investigations performed at the Lithuanian Institute ofHorticulture, Laboratory of plant physiology, are presented. The main directions of researches –the effect of light parameters on the flowering initiation of annual and biennial plants, in vitroplant morphogenesis, photosynthesis system, the dynamics of productivity and metabolism,witch is directly associated with the vegetable yield and quality. Valuable results were obtainedanalyzing the effect of solid-state lighting on plants: tailoring the spectral compositionit is possible to fate the morphogenetic processes, the trend of metabolism, to accelerate plantdevelopment. Collaborating with the physicists form the Institute of Materials Science andApplied Research at Vilnius University, national and international patents were subjected; theexperimental lighting modules in the manufacturing greenhouses were installed.Key words: solid-state lighting, photomorphogenesis, photosynthesis, metabolism,productivity.261

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Ekofiziologiniai tyrimai kintančios aplinkossąlygomisAušra Brazaitytė 1 , Romualdas Juknys 2 , Jurga Sakalauskaitė 1 ,Sandra Sakalauskienė 1 , Sigitas Lazauskas 4 ,Eugenija Kupčinskienė 3, 5 , Akvilė Urbonavičiūtė 1 ,Giedrė Samuolienė 1 , Gintarė Šabajevienė 1 ,Raimonda Ulinskaitė 1 , Darius Kviklys 1 , Laisvūnė Duchovskienė 1 ,Jūratė Bronė Šikšnianienė 1 , Kęstutis Baranauskis 1 ,Pavelas Duchovskis 11Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333,Babtai, Kauno r., el. paštas a.brazaityte@lsdi.lt2Vytauto Didžiojo universitetas, Daukanto g. 28, LT-44246 Kaunas3Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53067 Noreikiškės, Kauno r.4Lietuvos žemdirbystės institutas, LT-58343 Akademija, Kėdainių r.5Kauno medicinos universitetas, Mickevičiaus g. 9, LT-44307 Kaunas.Darbo tikslas – pristatyti ekofiziologinius tyrimus, atliktus kintančios aplinkos sąlygomisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų fiziologijos laboratorijoje. Nuo 2000m. iki 2008-ųjų laboratorija su tokiomis institucijomis, kaip Vytauto Didžiojo universitetas,Lietuvos žemės ūkio universitetas, Lietuvos miškų institutas, Lietuvos žemdirbystės institutas,Botanikos institutas, Chemijos institutas bei Geologijos ir geografijos institutas, dalyvavošiuose Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remtuose projektuose: „Kompleksinisgamtinių ir antropogeninių veiksnių poveikis augalams atskirų individų ir populiacijų lygmenyje“,„Antropogeninių klimato ir aplinkos pokyčių kompleksinis poveikis miškų iragroekosistemų augmenijai“, „Sumedėjusių augalų fiziologinės ir biocheminės reakcijos įgamtinių ir antropogeninių veiksnių stresą“, „Agroekosistemų produktyvumas ir stabilumaskintant klimatui“. Vykdant projektus ir atliekant tyrimus, gauti reikšmingi duomenys apieįvairių augalų atsparumą, adaptaciją, konkurencingumą, veikiant kompleksui gamtinių irantropogeninių veiksnių. Tyrimų duomenys paskelbti mokslinėse publikacijose ir tarptautinėsekonferencijose bei buvo apgintos daktaro disertacijos.Reikšminiai žodžiai: abiotiniai stresai, augimas, ekofiziologija, produktyvumas.Įvadas. Klimato kaita, stratosferos ozono sluoksnio nykimas ir ultravioleinės (UV)spinduliuotės srauto augimas, rūgštieji lietūs bei priežemio ozono koncentracijos didėjimaspastaruoju metu traktuojami kaip svarbiausi antropogeninės veiklos padariniai,sąlygojantys neigiamus augmenijos būklės, produktyvumo bei biologinės įvairovės263

pokyčius (Fishman, 1991; Larcher, 1995; Lichtenthaler, 1996; Jansen ir kt., 1998;Reddy ir Hodges, 2000; Furer, 2003; Krupa, 2003; Long ir kt., 2004; IPCC, 2007).Spartus ekonomikos vystymasis sąlygoja vis intensyvėjantį antropogeninį poveikįaplinkai regioniniu bei pasauliniu mastu. Šie klausimai yra itin aktualūs ir mūsų šalyje,nes Lietuvos, kaip geografinio Europos centro, padėtis tolimųjų užteršto oro pernašųir regioninių aplinkos taršos procesų atžvilgiu yra labai nepalanki. Globalios klimatokaitos neigiamas poveikis miškų ir agroekosistemų augmenijai mūsų geografinėseplatumose taipogi gali pasireikšti itin stipriai (Girgždys ir kt., 1999; Ozolincius ir kt.,2005). Todėl ir Lietuvoje tapo svarbūs ir aktualūs aplinkos būklės bei klimato pokyčiųpoveikio įvairių ekosistemų augmenijai tyrimai. Tik nustačius svarbiausius antropogeniniųaplinkos pokyčių specifinio ir kompleksinio poveikio dėsningumus, skirtingųrūšių tolerancijos nepalankiems veiksniams ribas bei jų prisitaikymo galimybes, galimaparengti veiksmingas regionines neigiamą poveikį mažinančias agrotechninespriemones, optimizuoti pasėlių struktūrą, tręšimo normatyvus, pakoreguoti augalųselekcijos kryptis bei numatyti strategines priemones darniam žemės ūkio vystymuisibesikeičiančiomis aplinkos sąlygomis. Į šios srities tyrimus įsitraukė ir Lietuvos sodininkystėsir daržininkystės instituto Augalų fiziologijos laboratorija. Pirmasis darbasbuvo LVMSF remtas projektas „Kompleksinis gamtinių ir antropogeninių veiksniųpoveikis augalams atskirų individų ir populiacijų lygmenyje“. Šiame projekte, be LSDI,dalyvavo dar trys institucijos – Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos žemės ūkiouniversitetas bei Lietuvos miškų institutas. Projektas 2001 m. buvo pratęstas. 2003–2006 m. vykdytas LVMSF prioritetinių krypčių projektas „Antropogeninių klimatoir aplinkos pokyčių kompleksinis poveikis miškų ir agroekosistemų augmenijai“, beaukščiau minėtų institucijų, dalyvaujant Lietuvos žemdirbystės institutui bei Botanikosinstitutui. 2005–2006 m. LSDI Augalų fiziologijos laboratorija dalyvavo vykdant darvieną prioritetinės krypties projektą – „Sumedėjusių augalų fiziologinės ir biocheminėsreakcijos į gamtinių ir antropogeninių veiksnių stresą“. Šiame projekte dar dalyvavoLietuvos žemės ūkio universitetas, Chemijos institutas bei Geologijos ir geografijosinstitutas. 2007 m. kartu su Lietuvos žemdirbystės institutu dalyvauta LVMSF projekte„Agroekosistemų produktyvumas ir stabilumas kintant klimatui“, o 2008 m. vykdomasprojektas „Agroekosistemų produktyvumo pokyčiai kintant klimatui“.Darbo tikslas – pristatyti ekofiziologinius tyrimus, atliktus kintančios aplinkossąlygomis, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų fiziologijoslaboratorijoje.Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Pagrindiniai tyrimai vykdyti LSDI Augalųfiziologijos laboratorijos fitotroniniame komplekse. Buvo tirti įvairūs miško ir agroekosistemųaugalai. Tyrimų metu buvo atliekami biometriniai matavimai, nustatomasfotosintezės pigmentų kiekis žaliuose augalų lapuose. Kai kuriuose bandymuose buvoatliekami fitomonitoringo matavimai, nustatytas hormonų ir cukrų kiekis augaluoseRezultatai. Kompleksinis gamtinių ir antropogeninių veiksnių poveikisaugalams atskirų individų ir populiacijų lygmenyje. Šio projektotikslas – ištirti kompleksinio gamtinių ir antropogeninių veiksnių bei vidurūšinėskonkurencijos poveikio augalams pagrindinius dėsningumus ir augalų atsparumącharakterizuojančių morfologinių, morfofiziologinių, fiziologinių, genetinių ir biocheminiųrodiklių dinamiką ontogenezės eigoje. Šiam tikslui įgyvendinti buvo iškelti264

tokie uždaviniai: nustatyti tiriamų augalų rūšių tolerancijos gamtiniams veiksniams(temperatūra, drėgmė) intervalus ir optimaliomis bei nepalankiomis sąlygomis augančiųindividų atsparumą teršiančioms medžiagoms (kompleksinis gamtinių ir antropogeniniųveiksnių poveikis), ištirti įvairiu tankumu augančių ir skirtingą statusą turinčių(nustelbti, indiferentiški, dominantai) individų atsparumą gamtiniams veiksniams(žemos temperatūros, drėgmės deficitas) bei aplinkos teršimui (aplinkos rūgštėjimas,sunkieji metalai), ištirti įvairias rūgščių lietų veikimo ypatybes bei jų poveikį tiriamomsaugalų rūšims ir augalų atsparumui gamtiniams veiksniams, ištirti globalinio klimatoatšilimo (skirtingos temperatūros ir skirtingos CO 2koncentracijos) poveikį tiriamomsaugalų rūšims bei jų atsparumui gamtiniams veiksniams, ištirti tręšimo (skirtingųbiogeninių medžiagų koncentracijų) poveikį augalų atsparumui nepalankiems gamtiniamsir antropogeniniams veiksniams bei nustatyti morfologinius, morfofiziologinius,fiziologinius, genetinius ir biocheminius rodiklius, charakterizuojančius išorinių beividinių stresorių poveikį augalams ir jų atsparumą. Tyrimai buvo atliekami fitotroniniokomplekso kamerose ir vegetacinėje aikštelėje su valgomojo pomidoro veislės ‘Svara’augalais. Iš tyrimų medžiagos buvo padarytos tokios bendros išvados: užterštojeaplinkoje augalų tolerancijos sritys abiotiniams veiksniams stipriai deformuojamos irjų atsparumas gamtiniams veiksniams – žemoms temperatūroms, drėgmės deficitui irpan. žymiai sumažėja. Didelį poveikį augalų atsparumui daro ir kai kurie jų populiaciniaiparametrai – populiacijų tankumas ir konkurencinė įtampa, dėl kurių poveikiosumažėja individų atsparumas nepalankiems išoriniams veiksniams. Trąšos gerokaisumažina neigiamą gamtinių ir antropogeninių veiksnių poveikį pomidorų augimui,organogenezei bei kitiems fiziologiniams rodikliams (Juknys ir kt., 2000; Brazaitytėir kt., 2001; Duchovskis ir kt., 2001; 2002; Sliesaravičius ir kt., 2002; Burbulis ir kt.,2003; Dukhovskis ir kt. 2003; Духовский ir kt., 2003).Antropogeninių klimato ir aplinkos pokyčių kompleksinis poveikismiškų ir agroekosistemų augmenijai. Vykdant šį projektą LSDI Augalųfiziologijos laboratorija dalyvavo tiriant tokius klausimus: skirtingo intensyvumoaplinkos veiksnių poveikis tiriamoms miškų ir žemės ūkio augalų rūšims bei tolerancijosskirtingiems veiksniams ribų nustatymas, įvairių aplinkos veiksnių deriniųkompleksinis poveikis augalams bei adaptacijos prie šių veiksnių galimybės ir augalųatsparumo aplinkos veiksnių poveikiui pokyčiai kintant klimato sąlygoms. Buvo tirtassubstrato rūgštumo, sunkiųjų metalų (kadmio), ozono, ultravioletinės spinduliuotės(UV-B) ir anglies dioksido poveikis. Tyrimai atlikti su šiais augalais: vasariniu miežiu‘Aura’, sėjamuoju žirniu ‘Ilgiai’, gauruotąja soja ‘Progress’, baltąja balanda, sėjamuojuridikėliu ‘Žara’, valgomąja morka ‘Garduolės 2’, valgomuoju pomidoru ‘Svara’,pašariniu motiejuku ‘Gintaras’, raudonuoju dobilu ‘Liepsna’, braške ‘Senga Sengana’,namine obelimi, namine slyva, paprastuoju persiku, paprastąja pušimi, paprastąjaegle, karpotuoju beržu, paprastuoju uosiu, drebule, žaliąja kreisve, sėjamąja pipirne.Pirmajame tyrimų etape buvo nustatyta skirtingo intensyvumo aplinkosveiksnių poveikis tiriamoms miškų ir žemės ūkio augalų rūšims bei tolerancijos skirtingiemsveiksniams ribos. Tyrimų metu išryškėjo, kad plačiausiu tolerancijos substratorūgštumui diapazonu pasižymi valgomieji ridikėliai, kurie vieninteliai dar sudygoesant substrato pH 1,7. Substrato pH 2,9 toleravo vasariniai miežiai, sėjamieji žirniai,valgomieji pomidorai, gauruotosios sojos ir baltosios balandos. Siauriausiu tolerancijos265

substrato rūgštumui diapazonu išsiskyrė raudonieji dobilai ir pašariniai motiejukai.Kadmio poveikiui didžiausiu jautrumu išsiskyrė baltosios balandos, raudonieji dobilaibei sėjamieji žirniai. Atspariausi kadmio poveikiui buvo vasariniai miežiai. Didėjantozono koncentracijai ore, dėsningai mažėjo tik sėjamųjų žirnių ir valgomųjų ridikėliųbiomasė. Prie vidutinio jautrumo ozono poveikiui priskirtini pašariniai motiejukai irbaltosios balandos, o prie sąlygiškai atsparių – vasariniai miežiai, valgomieji pomidorai,gauruotosios sojos ir raudonieji dobilai. Ozonas nesumažino braškių sausosiosbiomasės. Obelų ūgliai sutrumpėjo tik esant didesnei ozono koncentracijai. Braškių irobelų lapuose chlorofilų kiekis iš esmės sumažėjo esant didesnei ozono koncentracijai.UV-B nedidelės dozės (1–2 kJ per parą) skatino beveik visų tirtų žemės ūkio augalųrūšių augimą ir tai rodo, kad prie tokių dozių augalai yra evoliucijos eigoje prisitaikę.Didžiausiu jautrumu UV-B spinduliuotei pasižymi sėjamieji žirniai, vasariniaimiežiai. Nustatyta, kad patys atspariausi UV-B poveikiui yra pašariniai motiejukai.Prie sąlygiškai atsparių UV-B poveikiui priskirtini ir raudonieji dobilai, valgomiejiridikėliai, gauruotosios sojos bei baltosios balandos. Didėjant CO 2koncentracijaiore, visų kultūrinių augalų rūšių augimas gerėjo ir jie suformavo didesnę biomasę.Palankiausiai į didėjantį CO 2kiekį reagavo valgomieji ridikėliai, vasariniai miežiai irraudonieji dobilai. Kitoms kultūrinių augalų rūšims maksimali iš tirtų CO 2koncentracijų(3 000 ppm) jau darė neigiamą poveikį (Rančelienė ir kt., 2004 a; 2004 b; Bashmakovir kt., 2005 a; 2005 b; Brazaitytė ir kt., 2005 a; 2005 b; 2005 c; 2007 b; Juknys ir kt.,2005; Rančelienė ir kt., 2005; Baranauskis ir kt., 2006; Juozaitytė ir kt., 2006 a; 2006 b;2007; 2008; Pilipavičius ir kt., 2006 b; Sakalauskaitė ir kt., 2006 a; 2006 b; 2006 e;Švegždienė ir kt., 2006; Urbonavičiūtė ir kt., 2006 a; 2006 b; 2006 c; Sakalauskienėir kt., 2007 a; Rančelienė, Vyšniauskienė, 2008; Vyšniauskienė, Rančelienė, 2008).Antrajame tyrimų etape buvo nustatyta įvairių aplinkos veiksnių derinių kompleksinispoveikis augalams bei adaptacijos prie šių veiksnių galimybės. Atliekant šiuostyrimus, adaptaciniu periodu augalai buvo paveikti silpnesnėmis rūgštumo, sunkiųjųmetalų (kadmio), ozono, ultravioletinės spinduliuotės (UV-B) koncentracijomis, opagrindiniu periodu – didesnėmis.Atlikus aplinkos rūgštumo ir sunkiųjų metalų kompleksinio poveikio tyrimus,išryškėjo, kad kryžminė adaptacija substrato rūgštumo ir sunkiųjų metalų poveikiuibeveik nevyksta arba pasireiškia labai silpnai. Iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kaddirvožemyje vyksta sudėtinga rūgščių ir sunkiųjų metalų sąveika ir rūgščioje aplinkojesantykinai padidėja sunkiųjų metalų judriųjų formų, kurios aktyviai veikia augalus, jųdalis. Paveikus augalus silpnos koncentracijos sunkiųjų metalų tirpalais, jie prisitaikone tik prie to paties, bet ir prie kito metalo poveikio, tačiau prisitaikymas prie to patiesmetalo stipresnio poveikio yra žymiai veiksmingesnis. Kryžminė adaptacija substratorūgštumo ir sunkiųjų metalų poveikiui beveik nevyksta arba pasireiškia labai silpnai(Brazaitytė ir kt., 2004; 2005; 2006; 2006 a; Januškaitienė ir kt., 2004; Ramaškevičienėir kt., 2004; Blažytė ir kt., 2005; 2006; Duchovskis ir kt., 2006; Ramaškevičienė ir kt.,2006; Šlepetys ir kt., 2006; 2007; 2008).Kompleksinio UV-B ir pažemio ozono poveikio ir augalų prisitaikymo galimybiųtyrimų metu nustatyta, kad, veikiant augalus UV-B ir ozonu, gana dažnai buvoužfiksuota kryžminė augalų adaptacija, tai yra augalai, paveikti vieno veiksnio, tapoatsparesni ir kito veiksnio poveikiui. Plastiškiausios šiuo atžvilgiu pasirodė esančios266

gauruotosios sojos. Gana dažnai kryžminės adaptacijos reiškinys buvo nustatytas irvasarinių miežių bei sėjamųjų žirnių atvejais. Kitos tirtos augalų rūšys pasirodė mažiauplastiškos (Raklevičienė ir kt., 2005; 2006; Dėdelienė ir kt., 2006; Rančelienė ir kt.,2006; Brazaitytė ir kt., 2007 a).Anglies dvideginio koncentracijos ir temperatūros pokyčių kompleksinio poveikiotyrimai atlikti vadovaujantis numatytais šiltnamio reiškinį skatinančių dujų emisijosaugimo pagrindiniais scenarijais ir klimato kaitos prognostiniais modeliais (IPCC,2001), pagal kuriuos labiausiai tikėtinas klimato pasikeitimų iki šio amžiaus pabaigosvariantas yra toks – anglies dvideginio koncentracija ore turėtų padidėti apie 2 kartus(apytikriai iki 700 ppm), o oro temperatūra mūsų platumose turėtų padidėti vidutiniškai4 °C. Kadangi Lietuvoje galimas klimato kaitos poveikis populiariausiems žemėsūkio augalams beveik netyrinėtas, šiuose tyrimuose apsiribota pačiais paprasčiausiaistyrimų scenarijais: kontrolė – dabartinė temperatūra ir dabartinis CO 2kiekis (+21 °Cdieną / +14 °C naktį, 350 ppm CO 2), dabartinė temperatūra ir dvigubai padidintasCO 2kiekis (+21 °C dieną / +14 °C naktį, 700 ppm CO 2), padidinta keturiais laipsniaistemperatūra dieną ir dviem laipsniais naktį bei dabartinis CO 2kiekis (+25 °Cdieną / +16 °C naktį, 350 ppm CO 2), padidinta keturiais laipsniais temperatūra dienąir dviem laipsniais naktį bei dvigubai padidintas CO 2kiekis (+25 °C dieną / +16 °Cnaktį, 700 ppm CO 2), tai yra pagal prognozes tai labiausiai tikėtinas klimato atšilimovariantas mūsų amžiaus pabaigoje. Skirtingų augalų rūšių reakcija į diferencijuotą irkompleksinį padidėjusios anglies dioksido koncentracijos ir temperatūros poveikį yragana skirtinga, tačiau daugumai tirtų rūšių anglies dioksido ir temperatūros sąveikabuvo reikšminga ir augalai geriausiai augo padidėjusios temperatūros ir padidėjusiosCO 2koncentracijos atveju (Juknys ir kt., 2006; Pilipavičius ir kt., 2006 a).Paskutiniame tyrimų etape buvo tirti augalų atsparumo aplinkos veiksnių poveikiuipokyčiai kintant klimato sąlygoms. Vienas svarbiausių klausimų, kuris iškyla nagrinėjantkompleksinį įvairių aplinkos ir klimato veiksnių poveikį augalams yra toks – kaipkeisis augalų atsparumas aplinkos veiksniams šylant klimatui. Pagrindiniai tyrimai buvovykdyti siekiant išsiaiškinti augalų atsparumo pažemio ozono ir ultravioletinės spinduliuotės(UV-B) poveikiui pokyčius šylant klimatui. Tyrimai parodė, kad daugumostirtų augalų rūšių atsparumas ozono poveikiui atšilusio klimato sąlygomis padidėjair ozono koncentracijos optimumas persistumia didesnės ozono koncentracijos link,tačiau šių pokyčių dydis skirtingoms augalų rūšims yra labai skirtingas. Didžiausireakcijos į ozono poveikį, šylant klimatui, skirtumai užfiksuoti sėjamųjų žirnių atveju.Žymiai padidėjęs atsparumas ozono poveikiui atšilusio klimato sąlygomis užfiksuotasir valgomųjų ridikėlių, gauruotųjų sojų, raudonųjų dobilų, pašarinių motiejukų irsėjamųjų pipirnių. Tuo tarpu valgomųjų pomidorų, baltųjų balandų ir žaliųjų kreisviųatsparumas ozono poveikiui atšilusio klimato sąlygomis padidėjo ne taip ryškiai, ovasarinių miežių reakcija į ozono poveikį atšilusio klimato sąlygomis beveik nepasikeitė(Ramaškevičienė ir kt., 2008; Sakalauskaitė ir kt., 2008 a).Skirtingų augalų rūšių atsparumas UV-B poveikiui atšilusio klimato sąlygomispasikeičia labai skirtingai, tačiau daugumos tirtų augalų rūšių atsparumas sumažėja arbabeveik nepakinta. Vertinant UV-B poveikį sausai augalų biomasei, atšilusio klimato sąlygomisatsparumas UV-B spinduliuotei statistiškai iš esmės sumažėjo vasarinių miežių,sėjamųjų žirnių, valgomųjų ridikėlių ir sėjamųjų pipirnių atvejais, o raudonųjų dobilų,267

pašarinių motiejukų ir gauruotųjų sojų atsparumas UV-B poveikiui atšilusio klimatosąlygomis beveik nepakito. Tačiau baltųjų balandų ir valgomųjų pomidorų atsparumasUV-B poveikiui atšilusio klimato sąlygomis padidėjo ir santykiniai jų biomasės nuostoliaidėl UV-B poveikio buvo mažesni nei dabartinio klimato sąlygomis.Sumedėjusių augalų fiziologinės ir biocheminės reakcijos į gamtiniųir antropogeninių veiksnių stresą. Šio projekto tikslas – nustatyti naminėsobels morfofiziologinių, biocheminių pokyčių dėl antropogeninių veiksniųįtakos ypatumus ir šių rodiklių kaitos priklausomumą nuo kitų negyvųjų ir gyvųjųveiksnių (temperatūros, drėgmės, mikroorganizmų gausumo, konkurencijos). Tyrimoobjektu pasirinkta naminės obels veislė ‘Paprastasis Antaninis’. Projekto tikslams pasiektibuvo atlikti keli tyrimai. Buvo tirti prie gamyklų augančių naminių obelų morfologiniai,fiziologiniai rodikliai. Obelų lapai surinkti soduose prie AB „Mažeikiųnafta“ (šiaurės rytų kryptimi nuo gamyklos 2,5 km atstumu), prie AB „Akmenės cementas“(2 km atstumu nuo gamyklos į šiaurės rytus), prie AB „Achema“ (2,5 kmatstumu nuo gamyklos į šiaurės rytus) bei Babtų sode (kontrolinis variantas). Juosebuvo nustatyta fotosintezės pigmentų, mitybinių makroelementų, mikroelementų beinebūdingų mitybai sunkiųjų elementų kiekiai, ligų ir kenkėjų, pažeidžiančių obelų lapus,gausumas ir intensyvumas bei nustatytas kamieno žievės pH. LSDI bazėje buvotiriama obelų konkurencinė įtampa, vandens trūkumo bei žemų temperatūrų poveikisobelims. Atliekant šiuos tyrimus įvertinti tokie rodikliai: chlorofilų fluorescencija,fotosintezės pigmentų, fitohormonų, cukrų kiekio kitimai. Pašalimui įvertinti taikyta9 balų skalė.Tiriant prie gamyklų augančių naminių obelų lapų morfologinius bei fiziologiniusrodiklius nustatyta, kad N trūkumas paskatino P kaupimąsi obelų lapuose. Pramonėsrajonuose nustatyti gerokai mažesni Mn, Cu, B kiekiai obelų lapuose. Obelys, augančiosnaftos perdirbimo gamyklos rajonuose, žymiai daugiau kaupia Ca, Ni, Ba irV. Dėl azoto trąšų gamyklos poveikio obelys daugiau kaupia Fe, Mo, V, Ti, Pb. Priecemento gamyklos augančios obelys nežymiai daugiau kaupia Mg, Ca, Fe ir Al. PrieAB „Akmenės cementas“ bei AB „Achema“ obelų lapuose nustatytas padidėjęs fotosintezėspigmentų kiekis, o prie AB „Mažeikių nafta“ – sumažėjęs. Visuose taršosregionuose (Naujosios Akmenės, Jonavos ir Mažeikių) ligų ar kenkėjų pažeistų obelųlapų yra žymiai daugiau nei Babtų apylinkėse.Obelų konkurencinės įtampos tyrimai parodė, kad visuose tirtuose intensyviaiauginamo obelų sodo tankių ir vainikų formų deriniuose fotosintezės pigmentų kiekiaiir santykiai lapuose yra pakankami ir nelimituoja fotosintezės. Pagal fluorescenciniųrodiklių kitimą nustatyta, kad didesnė medžių konkurencija dėl tankumo veikia kaipstresas ir atvira V forma užtikrina optimalų šviesos pasiskirstymo lygį, kuris lemia didelįfotocheminį efektyvumą vaismedžių lapuose. Fitohormonų ir cukrų sistemos jautriaiir tendencingai reaguoja į konkurencinės įtampos poveikį. Mažėjant atstumams tarpvaismedžių, ABA, IAA ir zeatino kiekis obelų pumpuruose didėja. Mažėjant atstumamstarp vaismedžių, cukrų kiekis obelų žievėje mažėja. Vandens trūkumo poveikio obelimstyrimai parodė, kad poskiepiai M.26, M.9, P 2 ir B.396 buvo jautriausi sausros stresui,o poskiepiai P 22, B.118, P 60 ir sėklinis buvo atspariausi sausros stresui. Tiriant žemųtemperatūrų poveikį obelims nustatyta, kad įvairių veislių ir selekcinių numerių obelųpirmamečiai ūgliai, paimti iš selekcinių ir kolekcinių sodų, buvo mažai pažeisti, jų268

pašalimas įvertintas vidutiniškai 2–3 balais, o daugumas tirtų medžių buvo visiškainepažeisti. Ištyrus perspektyvių selekcinių numerių su įvairiais poskiepiais pašalimą,nustatyta, kad obelys su P 60 poskiepiu pašąla mažiausiai (Duchovskis ir kt., 2005;Duchovskienė ir kt., 2006 a; 2006 b; Sakalauskaitė ir kt., 2006 c; 2006 d; Šabajevienėir kt., 2005; 2006 a; 2006 b, Sakalauskaitė ir kt., 2007; 2008 b).Agroekosistemų produktyvumas ir stabilumas kintant klimatui.Tyrimų tikslas buvo ištirti svarbiausių besikeičiančio klimato veiksnių – temperatūrosir drėgmės režimo – įtaką lauko augalų ir agrosistemų produktyvumui bei stabilumui,įvertinti modeliavimo bei adaptacijos priemonių taikymo galimybes. LSDI Augalųfiziologijos laboratorija dalyvavo tiriant kompleksinį temperatūros ir drėgmės režimo(bei padidinto CO 2kiekio) poveikį svarbiausiems lauko augalams ir jo modeliavimobei prognozavimo galimybes konkrečiomis pedoklimatinėmis sąlygomis. Tyrimaiatlikti su vasarinio miežio veislės ‘Luokė’, vasarinio rapso veislės ‘Landmark’, sėjamamojožirnio veislės ‘Pinokio’, valgomojo ridikėlio veislės ‘Žara’, paprastojokukurūzo veislės ‘Simon’ augalais. Palaikant du temperatūros režimus (+21/16 °Cir +30/23 °C dieną/naktį), buvo tirtas normalaus (40–45 %) substrato drėgnio ir sausros(< 10 %) efektas. Tyrimų metu nustatyta, kad reguliuojamo klimato sąlygomisdrėgmės trūkumas, esant aukštesnėms temperatūroms, darė neigiamą įtaką vasariniųmiežių, rapsų, žirnių, kukurūzų ir ridikėlių augalų fotosintezės sistemai, tačiau šiopoveikio pobūdis ir mastai priklausė nuo augalo rūšies. Angliavandenių metabolizmosistema dalyvauja ir reaguoja į stresą generavimo ir adaptacijos procesuose. Šie kompensaciniaimechanizmai buvo ryškesni jaunuose (III–IV organogenezės etapas) ridikėliųir vasarinių miežių augaluose, juose cukrų metabolizmo sistema lankstesnė, jiegeriau prisitaikė prie pakitusių temperatūros ir drėgmės režimo sąlygų. Fitohormonųmetabolizmas dėsningai reaguoja į abiotinį stresą: abscizo rūgšties ir zeatino santykisaugaluose parodė, kad jauni augalai (III–IV organogenezės etapas) jautresni padidintostemperatūros poveikiui, tačiau vėliau (VI–VII organogenezės etapas) jie yra ypačjautrūs vandens trūkumui (Sakalauskienė ir kt., 2007 b; 2008 a; 2008 b).Išvados. Tyrimai, atlikti vykdant aukščiau minėtus projektus, parodė, kad klimatošiltėjimas, CO 2, ozono bei kitų dujų koncentracijų, UV-B spinduliuotės didėjimas yralydimas sausrų bei gruntinių vandenų lygio mažėjimo ir neigiamai veikia agroekosistemas,o ypač lepius sodo ir daržo augalus. Dabartiniu klimato ir aplinkos veiksniųkaitos etapu sodo ir daržo augalai savaime susitvarko su padidėjusia anglies dvideginiokoncentracija, tačiau pramoninė tarša, padidėjusi ozono koncentracija bei kitinepalankūs aplinkos veiksniai gali žymiai sumažinti šių augalų produktyvumą, o ypačprodukcijos kokybę. Klimato sąlygų pakeisti negalime, tačiau tinkamai parinkdamiaugalus ar jų veisles, taikydami atitinkamas auginimo technologijas, galime gerokaisumažinti nuostolius dėl klimato kaitos. Taigi – tokio pobūdžio ekofiziologiniai tyrimaibus svarbūs ir ateityje.Pastaba. Projektus rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.Gauta 2008-07-03Parengta spausdinti 200807-14269

Literatūra1. Baranauskis K., Sakalauskaitė J., Brazaitytė A., Samuolienė G., Šabajevienė G.,Šikšnianienė J. B., Urbonavičiūtė A., Duchovskis P. 2006. Performance of carrotphotosynthetic system under subambient UV-B levels. Sodininkystė ir daržininkystė,25(2): 84–90.2. Bashmakov D. I., Lukatkin A. S., Duchovskis P., Brazaitytė A. 2005 a. The effectof heavy metals on cucumber growth parameters. Sodininkystė ir daržininkystė,24(2): 91–96.3. Bashmakov D. I., Lukatkin A. S., Revin V. V., Duchovskis P., Brazaitytė A.,Baranauskis K. 2005 b. Growth of maize seedlings affected by different concentrationsof heavy metals. Ekologija, 3: 22–27.4. Blažytė A., Dėdelienė K., Juknys R., Martinavičienė J., Brazaitytė A.,Duchovskis P. Ramaškevičienė A. 2005. Kadmio ir vario poveikis ir augalųadaptacija prie šių metalų. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 113–121.5. Blažytė A., Juknys R., Januškaitienė I. 2006. Vasarinių miežių adaptacijos priesunkiojo metalo ir rūgščios terpės poveikio trukmės tyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė,25(2): 147–156.6. Brazaitytė A., Blažytė A., Šikšnianienė J. B., Samuolienė G., Ulinskaitė R.,Juknys R., Duchovskis P. 2004. Pomidorų fotosintetinių pigmentų sistemosadaptacija prie kompleksinio antropogeninių aplinkos veiksnių poveikio.Sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 133–143.7. Brazaitytė A., Duchovskis P., Januškaitienė I., Juknys R. 2005 a. Possibilitiesof phytomonitoring to determine reaction of plant adaptivity to anthropogenicstress. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 57–64.8. Brazaitytė A., Duchovskis P., Juknys R., Žukauskaitė I. 2001. Influence of unfavourablenatural factors and pollutants on the complex of tomato photosyntheticpigments. Biologija, 2: 4–7.9. Brazaitytė A., Juknys R., Sakalauskaitė J., Šikšnianienė J. B., Januškaitienė I.,Dėdelienė K., Sliesaravičius A., Ramaškevičienė A., Juozaitytė R., Šlepetys J.,Kadžiulienė Ž., Lazauskas S., Duchovskis P. 2006 a. Žemės ūkio augalų fotosintezėspigmentų sistemos tolerancija ozono ir UV-B spinduliuotės sukeltamstresui. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 14–24.10. Brazaitytė A., Sakalauskaitė J., Duchovskis P., Juknys R., Šikšnianienė J. B.,Lukatkin A. S., Revin V. V., Samuolienė G., Ulinskaitė R., Baranauskis K.,Šabajevienė G., Navarskaitė L., Strakšas V. 2005 b. Response of radish pigmentssystem to anthropogenic factors. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 440–447.11. Brazaitytė A., Sakalauskaitė J., Duchovskis P., Juknys R., Šikšnianienė J. B.,Lukatkin A. S., Samuolienė G., Ulinskaitė R., Baranauskis K., Šabajevienė G.,Navarskaitė L., Strakšas V. 2005 c. Antropogeninių veiksnių poveikis ridikėliųaugimo parametrams. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 84–90.12. Brazaitytė A., Sakalauskaitė J., Duchovskis P., Šikšnianienė J. B., Samuolienė G.,Ulinskaitė R., Baranauskis K., Urbonavičiūtė A., Šabajevienė G., Navarskaitė L.,Strakšas V. 2006 b. Valgomojo ridiko adaptacija prie kompleksinio rūgštaus substratoir kadmio jonų poveikio. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 161–169.270

13. Brazaitytė A., Sakalauskaitė J., Duchovskis P., Šikšnianienė J. B., Samuolienė G.,Ulinskaitė R., Baranauskis K., Urbonavičiūtė A., Šabajavienė G., Gelvonauskis B.,Uselis N., Vagusevičienė I. 2007 a. Braškių ‘Senga Sengana’ prisitaikymasprie diferencijuoto ir kompleksinio UV-B spinduliuotės ir ozono poveikio.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 34–44.14. Brazaitytė A., Sakalauskaitė J., Samuolienė G., Urbonavičiūtė A., Šabajevienė G.,Lukatkin A., Kolmykova T., Šikšnianienė J. B., Baranauskis K., Gelvonauskis B.,Sakalauskienė S., Klimas E., Duchovskis P. 2007 b. ‘Senga Sengana’ braškių reakcijaį ozono stresą. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 45–54.15. Burbulis N., Sliesaravičius A., Ramaškevičienė A., Duchovskis P., Brazaitytė A.,Juknys R., Žukauskaitė I. 2003. Antropogeninių stresorių poveikis skirtingų gyvybiniųformų augalų šaknų augimui. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(2): 113–124.16. Dėdelienė K., Brazaitytė A., Stankevičiūtė S. 2006. Vasarinių miežių adaptacijaprie diferencijuoto ir kompleksinio UV-B ir ozono poveikio. Sodininkystė ir daržininkystė,25(2): 107–117.17. Duchovskienė L., Kviklys D., Šiksnianienė J. B., Sakalauskaitė J. 2006 a.Diversity of apple diseases and pests at industrial polluted areas in Lithuania.Plant Protection Manual of Proceeding Issue, 30(1): 217–219.18. Duchovskienė L., Sakalauskaitė J., Kviklys D., Šiksnianienė J. B., Kupčinskienė E.2006 b. Obelų ligų ir kenkėjų plitimo įvertinimas skirtingos pramoninės taršosrajonuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 114–123.19. Duchovskis P., Brazaitytė A., Juknys R., Januškaitienė I., Sliesaravičius A.,Ramaškevičienė A., Burbulis N., Šikšnianienė J. B., Baranauskis K.,Duchovskienė L., Stanys V., Bobinas Č. 2006. Changes of physiological andgenetic indices of Lycopersicon esculentum Mill. by cadmium under differentacidity and nutrition. Polish Journal of Environmental Studies, 15(2): 235–242.20. Duchovskis P., Brazaitytė A., Juknys R., Žukauskaitė I., Sliesaravičius A. 2001.Ekologinių veiksnių poveikis pomidorų organogenezei. Sodininkystė ir daržininkystė,20(4)-1: 35–46.21. Duchovskis P., Brazaitytė A., Juknys R., Žukauskaitė I., Sliesaravičius A. 2002.Kompleksinis antropogeninių veiksnių poveikis pigmentų kiekiui pomidorų lapuose.Sodininkystė ir daržininkystė, 21(4): 111–118.22. Duchovskis P., Šikšnianienė J. B., Duchovskienė L., Kviklys D., Sakalauskaitė J.,Deltuvas R., Kupčinskiene E. 2005. Pramoninės taršos poveikis obelų fotosintetiniamspigmentams ir atsparumui ligoms bei kenkėjams. Sodininkystė ir daržininkystė,24(4): 65–69.23. Dukhovskis P., Juknys R., Brazaityte A., Zukauskaite I. 2003. Plant response tointegrated impact of natural and anthropogenic stress factors. Russian Journal ofPlant Physiology, 50(2): 147–154.24. Fishman J. 1991. The global consequences of increasing tropospheric ozone concentrations.Chemosphere, 22(7): 685–695.25. Furer J. 2003. Agroecosystem response to combinations of elevated CO , ozone,and global climate change. Agriculture, Ecosystems and Environment,297: 1–20.271

26. Girgždys A., Šopauskienė D., Giedraitis B., Milukaitė A., Perkauskas D.,Mikelinskienė A., Senuta K., Žukauskas A., Jaskelevičius B., Žiugžda V. J.,Stumbras A., Girgždienė R., Lujanas V., Zdanavičius K., Kazlauskas A. 1999.Atmosferos oro tarša ir jos sklaida. Lietuvos ekologinis tvarumas istoriniamekontekste. Vilnius.27. IPCC (International Panel of Climate Change), Climate Change 2001. www.ipcc.ch/28. IPCC (International Panel of Climate Change), Climate Change 2007. www.ipcc.ch/29. Jansen M. A. K., Gaba V., Grreeberg B. M. 1998. Higher plants and UV-B radiation:balancing damage, repair and acclimation. Trends in Plant Science,3: 131–135.30. Januškaitienė I., Juknys R., Brazaitytė A., Duchovskis P. 2004. The fertilizationimpact on tomato resistance to substrate acidity and heavy metal cadmium.Environmental Research, Engineering and Management, 3(29): 44–50.31. Juknys R., Dėdelienė K., Martinavičienė J., Blažytė A., Duchovskis P.,Šikšnianienė J. B., Brazaitytė A. 2005. Vasarinių miežių (Hordeum sativum L.)jautrumo ultravioletinei(UV-B) spinduliuotei tyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė,24(2): 97–104.32. Juknys R., Duchovskis P., Sliesaravičius A., Šlepetys J., Martinavičienė J.,Brazaitytė A., Juozaitytė R., Lazauskas S., Dėdelienė K., Sakalauskaitė J.,Romaneckienė R., Kadžiulienė Ž., Januškaitienė I. 2006. Anglies dioksido irtemperatūros diferencijuotas bei kompleksinis poveikis žemės ūkio augalams.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 3–13.33. Juknys R., Žukauskaitė I., Duchovskis P., Brazaitytė A. 2000. Integrated impactof low temperatures and pollutants on tomato growth. Sodininkystė ir daržininkystė,19(3-1): 55–65.34. Juozaitytė R., Ramaškevičienė A., Sliesaravičius A., Brazaitytė A., Duchovskis P.,Burbulis N. 2007. Growth and physiological features of pea (Pisum sativus L.) ofdifferent morphotypes under ozone exposure. Biologija, 53(3): 71–74.35. Juozaitytė R., Ramaškevičienė A., Sliesaravičius A., Burbulis N., Duchovskis P.,Brazaitytė A., Samuolienė G. 2006 a. Sėjamojo žirnio (Pisum sativum L.) fiziologinėir biocheminė reakcija į ozono sukeltą stresą. Sodininkystė ir daržininkystė,25(2): 53–60.36. Juozaitytė R., Ramaškevičienė A., Sliesaravičius A., Burbulis N., Kuprienė R.,Liakas V., Blinstrubienė A. 2008. Effects of UV-B radiation on photosynthesispigment system and growth of pea (Pisum sativum L.). Sodininkystė ir daržininkystė,27(2): 179–186.37. Juozaitytė R., Ramaškevičienė A., Sliesaravičius A., Pranaitis P. 2006 b. Kadmiopoveikis sėjamojo žirnio (Pisum sativum L.) augimui ir pašaknio mikroorganizmams.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 157–164.38. Krupa S. 2003. Atmosphere and agriculture in the new millennium. EnvironmentalPollution, 126: 293–300.39. Larcher W. P. 1995. Physiological plant ecology. Springer-Verlag, N. Y.272

40. Lichtenthaler H. K. 1996. Vegetation stress: an introduction to the stress conceptin plants. Plant Physiology, 148: 4–46.41. Long S. P., Ainsworth E. A., Rogers A., Ort D. R. 2004. Rising atmosphericcarbondioxide: plants FACE the future. Annual Review of Plant Biology, 55:591–628.42. Ozolincius R., Stakenas V., Serafinaviciute B. 2005. Meteorological factors and airpollution in Lithuanian forests: Possible effects on tree condition. EnvironmentalPollution, 137: 587–595.43. Pilipavičius V., Romaneckiene R., Ramaskeviciene A., Sliesaravicius A. 2006 a.Effect of CO 2and temperature combinations on Chenopodium album L. earlygrowth. Agronomy Research, 4 (special issue): 311–316.44. Pilipavičius V., Romaneckiene R., Ramaskeviciene A., Sliesaravicius A. 2006 b.Dependence of weed seed germination, root and sprout formation on differentacidity environment. Vagos, 71(25): 99–107.45. Raklevičienė D., Duchovskis P., Švegždienė D., Rančelienė V., Brazaitytė A.2005. Response of cress (Lepidium sativum L.) seedlings to impact of ultraviolet-Band to elevated ozone levels under controlled environmental conditions.Acta Physiologiae Plantarum, 27(4) (supplement): 83–84.46. Raklevičienė D., Švegždienė D., Losinska R., Stanevičienė R. 2006.Ultravioleto-B spinduliuotės ir ozono kompleksinis poveikis sėjamosios pipirnėsaugimui ir morfogenezei. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 61–7347. Ramaškevičienė A., Burbulis N., Duchovskis P., Sliesaravičius A., Pilipavičius V.,Kuprienė R., Blinstrubienė A., Urbonavičiūtė A., Sakalauskaitė J., Baranauskis K.2006. Impact of substrate acidity and heavy metals (Cu, Cd) on pea plants growthand pollen germination. Ekologija, 2: 8–14.48. Ramaškevičienė A., Juozaitytė R., Sliesaravičius A., Venskutonienė E.,Žilėnaitė L. 2008. Ozone influence on photosynthesis pigments system andgrowth of Soya (Glycine max (L.) Merr.) under warming climate conditions.Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 187–197.49. Ramaškevičienė A., Sliesaravičius A., Pilipavičius V., Burbulis N. 2004. Effectof different anthropogenic factors on pollen germination. Sodininkystė ir daržininkystė,23(2): 291–301.50. Rančelienė V. 2004 a. Photoreactivation activity of the sunlight and its comparisonwith DNA lesions induced by artificial UV in plants. Biologija, 2 (2 priedas):13–15.51. Rančelienė V., Vyšniauskienė R. 2008. Reaction of model plant Crepis capillaristo stress-inducing factors ozone and UV-B. Sodininkystė ir daržininkystė,27(2): 129–137.52. Rančelienė V., Šlekytė K., Cieminis K. 2004 b. Evaluation of solar UV damageto crepis capillaris by chromosome aberration test. Environmental Toxicology,19(4): 442–444.53. Rančelienė V., Vyšniauskienė R., Jančys Z., Šlekytė K. 2005. Action of UV-Bon Crepis capillaries (L.) Wallr. plants in controlled environmental conditions.Biologija, 3: 74–80.273

54. Rančelienė V., Vyšniauskienė R., Šlekytė K., Radžiūnienė-Paukštienė A. 2006.Kompleksinis UV-B ir ozono poveikis žaliajai kreisvei (Crepis capillaries(L.) Wallr). Sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 165–173.55. Reddy K. R., Hodges H. F. (Eds). 2000. Climate change and global crop productivity.Wallingford: CAB International.56. Sakalauskaitė J., Brazaitytė A., Duchovskis P., Samuolienė G., Urbonavičiūtė A.,Šabajevienė G., Šikšnianienė J. B., Baranauskis K. 2006 a. Morkų fotosintetinėssistemos reakcija į didėjančią anglies dioksido (CO 2) koncentraciją. Sodininkystėir daržininkystė, 25(1): 123–129.57. Sakalauskaitė J., Brazaitytė A., Samuolienė G., Urbonavičiūtė A., Šabajevienė G.,Šikšnianienė J. B., Baranauskis K., Gelvonauskis B., Duchovskis P. 2006 b.Obelų fotosintetinės sistemos reakcija į ozono sukeltą stresą. Sodininkystė irdaržininkystė, 25(2): 99–106.58. Sakalauskaitė J., Brazaitytė A., Urbonavičiūtė A., Samuolienė G., Šabajevienė G.,Sakalauskienė S., Duchovskis P. 2008 a. Radish response to distinct ozone exposureand to its interaction with elevated CO 2concentration and temperature.Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 151–160.59. Sakalauskaitė J., Duchovskis P., Šiksnianienė J. B., Kviklys D., Duchovskienė L.,Urbonavičiūtė A., Šabajevienė G., Kupčinskienė E., Stiklienė A., Radzevičius A.,Taraškevičius R., Zinkutė R. 2006 c. Nutritional diagnosis, of apple-trees growingin the regions with different industrial emissions. 3 rd International Conference inLithuania “Metals in the Environment”. Abstracts. Vilnius, 171–172.60. Sakalauskaitė J., Kupčinskienė E., Kviklys D., Duchovskienė L., Urbonavičiūtė A.,Šabajevienė G., Stiklienė A., Šikšnianienė J. B., Taraškevičius R., Radzevičius A.,Zinkutė R., Duchovskis P. 2008 b. Nutritional diagnosis of apple-tree growingin the nitrogen fertilizer factory region. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2):111–119.61. Sakalauskaitė J., Kviklys D., Lanauskas J., Duchovskis P. 2006 d. Biomass production,dry weight partitioning and leaf area of apple rootstocks under droughtstress. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 283–291.62. Sakalauskaitė J., Stanienė G., Stanys V., Duchovskis P., Samuolienė G.,Baranauskis K., Urbonavičiūtė A., Revin V., Lukatkin A. 2006 e. Cadmium resistanceof apple rootstocks M.9 and B.396 in vitro. Sodininkystė ir daržininkystė,25(3): 273–282.63. Sakalauskaitė J., Šikšnianienė J. B., Kviklys D., Urbonavičiūtė A., Samuolienė G.,Šabajevienė G., Lanauskas J., Duchovskis P. 2007. Sausros sukelto streso poveikisobelų poskiepių fitohormonų sistemos kitimui. Sodininkystė ir daržininkystė,26(1): 35–44.64. Sakalauskienė S., Sakalauskaitė J., Brazaitytė A., Duchovskis P., Urbonavičiūtė A.,Šikšnianienė J. B., Samuolienė G., Šabajevienė G., Baranauskis K. 2007 a.Padidintos CO 2koncentracijos poveikis ridikėlių fiziologiniams rodikliams.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 136–141.274

65. Sakalauskienė S., Šabajevienė G., Duchovskis P., Lazauskas S., Urbonavičiūtė A.,Brazaitytė A., Samuolienė G., Ulinskaitė R., Sakalauskaitė J., Povilaitis V.2007 b. Skirtingo drėgmės ir temperatūros režimo kompleksinis poveikis žemėsūkio augalų augimo rodikliams. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 317–325.66. Sakalauskienė S., Šabajevienė G., Lazauskas S., Brazaitytė A., Samuolienė G.,Urbonavičiūtė A., Sakalauskaitė J., Ulinskaitė R., Duchovskis P. 2008 a.Complex influence of different humidity and temperature regime on pea photosyntheticindices in VI–VII organogenesis stages. Sodininkystė ir daržininkystė,27(2): 199–207.67. Sakalauskienė S., Šabajevienė G., Lazauskas S., Brazaitytė A., Samuolienė G.,Urbonavičiūtė A., Sakalauskaitė J., Ulinskaitė R., Duchovskis P. 2008 b.Skirtingo drėgmės ir temperatūros režimo kompleksinis poveikis ridikėlių fotosintetiniamsrodikliams III–IV organogenezės etapuose. Sodininkystė ir daržininkystė,27(1): 97–104.68. Slepetys J., Siksnianiene J. B., Brazaityte A., Kadziuliene Z., Duchovskis P. 2008.Integrated effects of acid substratum and heavy metals (copper and cadmium) onred clover. Agronomijas vēstis (Latvian Journal of Agronomy), 10: 175–180.69. Sliesaravičius A., Ramaškevičienė A., Burbulis N., Duchovskis P. 2002.Ekologinių veiksnių poveikis pomidorų (Lycopersicon esculentum Mill.) šaknųformavimuisi. Sodininkystė ir daržininkystė, 21(1): 54–62.70. Šabajevienė G., Sakalauskaitė J., Šlapakauskas V., Uselis N., Duchovskis P.2006 a. Chlorophyll fluorescence characteristics of cultivar ‘Auksis’ on rootstocksP 22 and P 60 in high density orchards of different construction. Sodininkystė irdaržininkystė, 25(3): 364–370.71. Šabajevienė G., Uselis N., Duchovskis P. 2005. Auksio obelų fotosintezės pigmentųtyrimai įvairių konstrukcijų intensyviuose soduose. Sodininkystė ir daržininkystė,24(4): 57–64.72. Šabajevienė G., Uselis N., Duchovskis P. 2006 b. Auksis veislės obelų su P 22poskiepiu fotosintetinės pigmentų sistemos formavimasis įvairių konstrukcijųsoduose. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 23–28.73. Šlepetys J., Šikšnianienė J. B., Brazaitytė A., Kadžiulienė Ž., Duchovskis P. 2006.Raudonųjų dobilų adaptacija prie kompleksinio rūgštaus substrato ir kadmio beivario jonų poveikio. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 125–137.74. Šlepetys J., Šikšnianienė J. B., Kadžiulienė Ž., Brazaitytė A., Duchovskis P.2007. Aukštesnės temperatūros, rūgštaus substrato bei kadmio ir vario poveikismėlynžiedėms liucernoms. Žemdirbystė, 94(3): 47–59.75. Švegždienė D., Raklevičienė D., Koryznienė D. 2006. Ultravioleto-B spinduliuotėspoveikis sėjamosios pipirnės lapų genezei. Sodininkystė ir daržininkystė,25(2): 190–200.76. Urbonavičiūtė A., Samuolienė G., Sakalauskaitė J., Duchovskis P. 2006 a. Ozonoir UV-B spinduliuotės poveikis morkų fitohormonų sistemai. Sodininkystė ir daržininkystė,25(2): 138–146.77. Urbonavičiūtė A., Samuolienė G., Sakalauskaitė J., Duchovskis P., Brazaitytė A.,Šikšnianienė J. B., Ulinskaitė R., Šabajevienė G., Baranauskis K. 2006 b. The275

effect of elevated CO 2concentration on leaf carbohydrate content and photosynthesisin radish. Polish Journal of Environmental Studies, 15(6): 921–925.78. Urbonavičiūtė A., Ulinskaitė R., Samuolienė G., Sakalauskaitė J., Duchovskis P.,Brazaitytė A., Šikšnianienė J. B., Šabajevienė G., Baranauskis K. 2006 c. Theresponse of radish phytohormone system to ozone stress. Sodininkystė ir daržininkystė,25(1): 170–176.79. Vyšniauskienė R., Rančelienė V. 2008. Changes in the activity of antioxidant enzymesuperoxide dismutase in Crepis capillaris plants after the impact of UV-Band ozone. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 209–214.80. Духовский П., Юкнис Р., раайтите раайтите раайтите раайтите Бразайтите А., Жукаускайте И. 2003. Реакция рас-тений на комплексное воздействие природных и антропогенных стрессоров.Физиология растений, 50(2): 165–173.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Ecophysiological investigations under conditions of changingenvironmentA. Brazaitytė, R. Juknys, J. Sakalauskaitė, S. Sakalauskienė,S. Lazauskas, E. Kupčinskienė, A. Urbonavičiūtė, G. Samuolienė,G. Šabajevienė, R. Ulinskaitė, D. Kviklys, L. Duchovskienė,J. B. Šikšnianienė, K. Baranauskis, P. DuchovskisSummaryThe aim of work was to present ecophysiological investigations under conditions ofchanging environment carried out at the Laboratory of Plant Physiology, LIH. From 2000 till2008 laboratory with such institutions as Vytautas Magnus University, Lithuanian University ofAgriculture, Lithuanian Forest Research Institute, Lithuanian Institute of Agriculture, Instituteof Botany, Institute of Chemistry and Institute of Geology and Geography participated in theseprojects, which were supported by Lithuanian State Science and Studies Foundation: “Integratedinfluence of natural and anthropogenic factors on plants in the level of different individualsand populations”, “Integrated influence of anthropogenic, climate and environment changeson the forest and agro-ecosystem vegetation”, “Physiological and biochemical response ofwoody plants to natural and anthropogenic stressors” and “Productivity and stability of agroecosystems under climate change”. During investigations were obtained important results aboutresistance, adaptivity and competitive ability of various plants under effect of complex naturaland anthropogenic factors. Data of investigations were published in scientific publications,present in international scientific conferences. It was defended PhD thesis.Key words: abiotic stress, growth, ecophysiology, productivity.276

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo,naudojant internetinę sistemą „iMETOS®sm“,modulių efektyvumasLaimutis Raudonis, Alma Valiuškaitė, Elena SurvilienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas l.raudonis@lsdi.lt2006–2007 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (LSDI) soduose irdaržovių pasėliuose tirtas sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo modulių efektyvumasLietuvos sąlygomis, naudojant internetinę prognozavimo sistemą „iMETOS®sm“.Prognozavimo sistemos „iMETOS“ efektyvumas, apsaugant obelis nuo ligų, buvo toks: nuorauplių ant lapų – 82,7–89,4 % (paplitimas), 86,7–93,6 % (intensyvumas), nuo rauplių antvaisių – 93,5–98,7 % (paplitimas), 96,9–99,1 % (intensyvumas). Pagal augalų augimo tarpsniusobelys buvo purkštos vidutiniškai 9 kartus, o pagal prognozavimo sistemą – 8 kartus pervegetaciją. Prognozavimo sistemos efektyvumas, apsaugant obelis nuo obuolinių vaisėdžių –88,6 %. Vyšnių apsaugos sistema, naudojama pagal „iMETOS“ parodymus, efektyviai stabdėvaisių puvinių plitimą, tačiau buvo mažai efektyvi vyšnių apsaugai nuo moniliozinės degligės.Ropinių svogūnų apsaugos nuo netikrosios miltligės sistema, naudojama pagal „iMETOS“parodymus, efektyviai stabdė ligos plitimą (efektyvumas 94,2 %). Valgomųjų morkų apsaugosnuo alternariozės sistema, naudojama pagal „iMETOS“ parodymus, efektyviai stabdė ligosplitimą (efektyvumas – 91,7 % ). Prognozavimo sistemos efektyvumas nuo morkinių musiųbuvo 93,6 %. Prognozavimo sistemos efektyvumas, apsaugant obelis nuo obelų rauplių, tirtas2006–2007 m., o nuo kitų sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų tik vienerius metus, todėl tyrimustikslinga tęsti, siekiant galutiniai adaptuoti prognozavimo modulius Lietuvos sąlygomis.Reikšminiai žodžiai: daržo augalai, efektyvumas, kenkėjai, ligos, prognozavimo sistema„iMETOS®sm“, sodo augalai.Įvadas. Sodo ir daržo augalų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų vegetacijos metunaudojami nemaži pesticidų kiekiai. Pavyzdžiui, obelys nuo rauplių purškiamosdaugiau kaip 10, o pietinėse šalyse 20–30 kartų per vegetaciją. Nemaža jų dalis tenkaprofilaktiniams purškimams. Dažnai purškiama nelaiku, tada patiriami dideli derliausir jo kokybės nuostoliai. Kad būtų sumažintas žalingas pesticidų poveikis žmonėms iraplinkai, ES direktyvose keliami reikalavimai mažinti jų naudojimą. ES yra ruošiamaTausojančio pesticidų naudojimo strategija. Kita vertus, pagal Europos Tarybos augalųapsaugos direktyvą griežtėja pesticidų registracijos reikalavimai. Šiuo metu Lietuvojeyra būtina suderinti ir harmonizuoti sodo ir daržo augalų apsaugos strategijas su ESdirektyvomis. Tam yra būtina atlikti sodo ir daržo augalų apsaugos mokslinius tyrimus,277

kad būtų paruošta saugi, atitinkanti ES reikalavimus augalų apsaugos priemonių naudojimosodininkystėje ir daržininkystėje strategija. Vienas geriausių ir efektyviausiųbūdų optimizuoti ir sumažinti pesticidų naudojimą bei apsaugoti sodo ir daržo augalusnuo ligų ir kenkėjų yra prognozavimas, kuris padeda tinkamu laiku nustatyti ligų irkenkėjų plitimą bei laiku panaudoti chemines apsaugos priemones. Tuo tikslu yra kuriamosir diegiamos ligų ir kenkėjų prognozavimo sistemos, naudojant prognozavimoįrangą. Tokios sistemos yra įdiegtos ir sėkmingai funkcionuoja Norvegijoje, Austrijoje,Vokietijoje ir kt. šalyse. Ligų ir kenkėjų prognozavimo sistemos įdiegiamos po to, kaiyra atliekami šių sistemų efektyvumo tyrimai tose šalyse. Daugiausia yra atliktų obelųrauplių prognozavimo tyrimų (Berrie, 1994; Buchler, Gesle, 1994; Butt, Xu-X, 1994).Lietuvoje panašūs tyrimai buvo atlikti su obelų rauplėmis, obuoliniais vaisėdžiais beiobeliniais žiedgraužiais (Raudonis, 2002; Raudonis, Valiuškaitė, 2003; Raudonis ir kt.,2003). Tačiau šie tyrimai buvo atlikti taikant panašią, tačiau senesnę ligų ir kenkėjųprognozavimo sistemą.Darbo tikslas – ištirti sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo moduliųefektyvumą Lietuvos sąlygomis, naudojant internetinę prognozavimo sistemą„iMETOS®sm“.Tyrimo objektas, sąlygos ir metodai „iMETOS®sm“ yra moderni automatinėmeteorologinių duomenų registravimo stotis. Prisijungus prie interneto ir patekus į tinklalapįhttp://www.metod.at/fieldclimate bei įvedus slaptažodį, pateikiami duomenys.Pateikiami visų jutiklių fiksuojami duomenys: oro temperatūra, santykinė oro drėgmė,kritulių kiekis, vėjo greitis ir kryptis, lapų drėgnumas, dirvos temperatūra ir drėgnis,oro slėgis, saulės radiacija ir kt. Pateikiami oro ir dirvos temperatūros, oro slėgiominimalūs, vidutiniai ir maksimalūs parodymai. Duomenis galima gauti kas valandą,parą ar mėnesį. Ligų ir kenkėjų moduliai (programos), periodiškai naudodami šiuosduomenis, nustato ligų infekcijos riziką ar kenkėjų galimą pasireiškimą.Naudojant „iMETOS®sm“ sodo ir dažo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimosistemą, buvo tiriamas šios sistemos efektyvumas, apsaugant augalus nuo šių ligųir kenkėjų: nuo obelų rauplių (Venturia inaequalis), obuolinių vaisėdžių (Cydiapomonella), kaulavaisių moniliozės (Monilinia laxa), svogūnų netikrosios miltligės(Peronospora destructor), morkų alternariozės (Alternaria radicina ) bei morkinėsmusės (Psilae rosae).Apsaugos priemonių sistemų efektyvumo nuo sodo bei daržo augalų ligų ir kenkėjųtyrimai atlikti LSDI soduose bei daržovių pasėliuose. Bandymas vykdytas 4 pakartojimais.Bandymo laukeliai išdėstyti randomizuotai. Purškimai atlikti ventiliatoriniupurkštuvu STIHL SR400, vienam hektarui sunaudojant 500 l vandens. „iMETOS®sm“prognozavimo sistemos bandymai, siekiant apsaugoti obelis nuo obelų rauplių, atlikti2006–2007 m., o nuo kitų sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų – 2007 m.Bandymai vykdyti pagal tokią schemą:Variantai:Kontrolė (nepurkšta).Purkšta pagal „iMETOS®sm“.Purkšta pagal augalų augimo tarpsnius.278

Pagal numatytą apsaugos schemą nuo obelų rauplių vaismedžiai fungicidaispurkšti tokiais terminais:Purkšta pagal prognozavimo sistemą „iMETOS®sm“ (2 var.):05-14 – Chorus 0,2 kg ha -1 (57 BBCH),05-28 – Chorus 0,2 kg ha -1 (69 BBCH),06-14 – Skoras 0,2 l ha -1 (71 BBCH),06-27 – Skoras 0,2 l ha -1 + Ditanas NT 2,5 kg ha -1 (74 BBCH),07-12 – Skoras 0,2 l ha -1 + Ditanas NT 2,5 kg ha -1 (76 BBCH),07-23 – Efektorius 1,0 kg ha -1 (77 BBCH),08-04 – Efektorius 1,0 kg ha -1 (79 BBCH),08-21 – Efektorius 1,0 kg ha -1 (81 BBCH).Purkšta pagal augalų augimo tarpsnius (3 var.):04-27 – Chorus 0,2 kg ha -1 (07 BBCH),05-11 – Chorus 0,2 kg ha -1 (57 BBCH),05-25 – Skoras 0,2 l ha -1 (69 BBCH),06-14 – Skoras 0,2 l ha -1 (73 BBCH),06-29 – Skoras 0,2 l ha -1 + Ditanas NT 2,5 kg ha -1 (74 BBCH),07-12 – Efektorius 1,0 kg ha -1 (75 BBCH),07-27 – Ditanas NT 2,5 kg ha -1 (77 BBCH),08-10 – Efektorius 1,0 kg ha -1 (79 BBCH),08-23 – Efektorius 1,0 kg ha -1 (81 BBCH).Svogūnų ir morkų tyrimams parinktos apsaugos sistemos: pagal faktinį ligossimptomų aptikimo laiką (FLN – faktinis ligos nustatymas) ir pagal internetinės prognozavimosistemos „iMETOS“ parodymus („iMETOS“) bei kontrolinis variantas,kur daržovių pasėliai nepurkšti.Apskaitų tipas, laikas ir dažnumas (BBCH skalė). Įvertintas obelųrauplių paplitimas ir intensyvumas (%) ant lapų, kiekviename laukelyje patikrinus po200 lapų. Apskaita atlikta rugpjūčio 9 D. (77). Rauplių paplitimas ir intensyvumasbei puvinių paplitimas (%) ant vaisių vertintas kiekviename laukelyje derliaus nuėmimometu rugsėjo 27 D. (89), patikrinant po 100 vaisių.Ligų paplitimo, intensyvumo, kenkėjų pažeidimų apskaitos ir preparatų efektyvumovertinimas atlikta pagal standartines metodikas (Žemės ūkio augalų kenkėjai,ligos ir jų apskaita, 2002). Statistinis duomenų apdorojimas atliktas dispersinės analizėsmetodu pagal Dunkano kriterijų (P = 0,05).Rezultatai. Obelų rauplių (Venturia inaequalis) prognozavimo, naudojant„iMETOS®sm“ prognozavimo sistemą, modulio efektyvumotyrimai. Vegetacijos metu meteorologinės sąlygos obelims augti buvo geros, kadangibuvo pakankamai šilta ir drėgna. Obelų rauplėms plisti sąlygos buvo labai palankios.1–2 paveiksluose pateikta obelų rauplių plitimo dinamika. 2006 m. rauplių infekcijosliepą ir rugpjūtį, o 2007 m. birželį, liepą ir rugpjūtį buvo dažnos ir stiprios. Labiausiairauplių plitimą sąlygoja oro temperatūra ir drėgmės išsilaikymo ant lapų trukmė. Pagalšiuos rodiklius rauplių prognozavimo modulis apskaičiuoja ir pateikia įvertinimą, aryra silpna, ar vidutinė, ar stipri rauplių infekcija.279

1 pav. Obelų rauplių plitimo dinamika pagal prognozavimosistemą „iMETOS®sm“Fig. 1. Scab incidence according to “iMETOS®sm” warning systemBabtai, 2006 m.2 pav. Obelų rauplių plitimo dinamika pagal prognozavimosistemą „iMETOS®sm“Fig. 2. Scab incidence according to “iMETOS®sm” warning systemBabtai, 2007 m.280

Apsaugos sistemos, naudotos pagal prognozavimo sistemą „iMETOS®sm“, efektyvumoduomenys pateikti 1–2 lentelėse. 2006–2007 m. šios sistemos efektyvumas,apsaugant obelis nuo obelų rauplių ant lapų, buvo 82,7–89,4 % (paplitimas), 86,7–93,6% (intensyvumas), apsaugant nuo rauplių ant vaisių – 93,5–98,7 % (paplitimas),96,9–99,1 % (intensyvumas). Bendras derlius – 20,32 t ha -1 .Fungicidais purškiant obelis pagal augimo tarpsnius, efektyvumas nuo obelųrauplių ant lapų atitinkamai buvo 75,3–85,9 % (paplitimas), 77,5–91,4 % (intensyvumas),nuo rauplių ant vaisių – 85,8–94,7 % (paplitimas), 89,6–98,5 % (intensyvumas).Rauplių paplitimas ir intensyvumas ant lapų po pirminės ir antrinės infekcijos, kaibuvo purškiama pagal prognozavimo sistemą „iMETOS®sm“ ir pagal augalų augimotarpsnius, statistiškai iš esmės nesiskyrė. Tačiau 2007 m. rauplių paplitimas ir intensyvumasant vaisių buvo statistiškai iš esmės mažesnis, kai vaismedžiai fungicidaisbuvo purškiami pagal prognozavimo sistemą „iMETOS®sm“ (2 lentelė).1 lentelė. Apsaugos sistemos efektyvumas nuo obelų rauplių ant lapų, naudojantprognozavimo sistemą „iMETOS®sm“, 2006–2007 m.Table 1. Efficiency of plant protection system against apple scab on leaves in 2006–2007according to warning system “iMETOS®sm”VariantasTreatmentsNepurkštaControlPurkšta pagalSprayedAccording to“iMETOS®sm”Obelų rauplėsApple scab, %EfektyvumasEfficiency, %2006 m. 2007 m. 2006 m. 2007 m.paplitimasincidenceintensyvumasintensitypaplitimasincidenceintensyvumasintensitypaplitimasincidenceintensyvumasintensitypaplitimasincidenceintensyvumasintensity85,0 b 49,0 b 47,0 b 23,4 b - - - -14,7 a 6,5 a 5,0 a 1,49 a 82,7 86,7 89,4 93,6Purkšta pagal 21,0 a 11,0 a 6,6 a 2,02 a 75,3 77,5 85,9 91,4augalų augimotarpsniusSprayed accordingto growth stagesPastaba: reikšmės, pažymėtos tomis pačiomis raidėmis, pagal Dunkano kriterijų (P = 0,05)esminių skirtumų neturi.Note: means within columns followed by the same letter are not different significantly (P = 0.05) accordingto Duncan’s multiple range test.281

2 lentelė. Apsaugos sistemos efektyvumas nuo obelų rauplių ant vaisių, naudojantprognozavimo sistemą „iMETOS®sm“, 2006–2007 m.Table 2. Efficiency of plant protection system against apple scab on fruits in 2006–2007according to warning system “iMETOS®sm”VariantasTreatmentsNepurk6taControlpaplitimasincidenceObelų rauplėsApple scab, %EfektyvumasEfficiency, %2006 m. 2007 m. 2006 m. 2007 m.intensyvumasintensitypaplitimasincidenceintensyvumasintensitypaplitimasincidenceintensyvumasintensitypaplitimasincidenceintensyvumasintensity37,7 b 12,2 b 84,7 c 45,7 c - - - -Purkšta pagal 0,5 a 0,12 a 5,5 a 1,42 a 98,7 99,1 93,5 96,9Sprayed accordingto“iMETOS®sm”Purkšta pagal 2,0 a 0,56 a 12,0 b 4,75 b 94,7 98,5 85,8 89,6augalų augimotarpsniusSprayed accordingto growth stagesPastaba: reikšmės, pažymėtos tomis pačiomis raidėmis, pagal Dunkano kriterijų (P = 0,05)esminių skirtumų neturi.Note: means within columns followed by the same letter are not different significantly (P = 0.05) accordingto Duncan’s multiple range test.Prognozavimo sistemos „iMETOS®sm“ efektyvumas, apsaugantobelis nuo obuolinių vaisėdžių. Purškiant obelis nuo obuolinių vaisėdžių, statistiškaiiš esmės daugiau pažeistų vaisių buvo nepurkštame variante, negu purkštamepagal prognozavimo sistemą „iMETOS®sm“ arba pagal augimo tarpsnius.3 lentelė. Prognozavimo sistemos „iMETOS®sm“ efektyvumas, apsaugantobelis nuo obuolinių vaisėdžių, 2007 m.Table 3. Efficiency of warning system iMETOS®sm against codling moth in 2007VariantasTreatmentsNepurkštaControlPurkšta pagalSprayed according to „iMETOS®sm“Purkšta pagal augalų augimo tarpsniusSprayed according to growth stagesPažeistų vaisiųDamaged fruits, %EfektyvumasEfficiency, %4,4 b -0,5 a 88,61,0 a 77,3Pastaba: reikšmės, pažymėtos tomis pačiomis raidėmis, pagal Dunkano kriterijų (P = 0,05)esminių skirtumų neturi.Note: means within columns followed by the same letter are not different significantly (P = 0.05) accordingto Duncan’s multiple range test.282

Nupurškus obelis pagal prognozavimo sistemą „iMETOS®sm“ ir pagal augimotarpsnius, obuolinių vaisėdžių pažeistų vaisių procentas statistiškai iš esmės abiejuosevariantuose nesiskyrė. Nupurškus obelis pagal prognozavimo sistemą „iMETOS®sm“,insekticidų efektyvumas nuo obuolinių vaisėdžių buvo 88,6 %, o nupurškus pagalaugimo tarpsnius – 77,3 % (3 lentelė).Kaulavaisių moniliozės (Monilinia laxa) prognozavimo, naudojant„iMETOS®sm“ prognozavimo sistemą, modulio efektyvumo tyrimai.Tyrime naudotos apsaugos sistemos pagal fenotarpsnius ir „iMETOS“ parodymussąlyginai sumažino šios ligos plitimą, jų efektyvumas atitinkamai buvo nuo35 iki 37 %, kai fungicidais nepurkštuose vyšnynuose liga išplito iki 98 %. Rudojovaisių puvinio (Monilinia fructigena) tyrime naudotos apsaugos sistemos pagal fenotarpsniusir „iMETOS“ parodymus efektyviai stabdė puvinių plitimą, jų efektyvumassiekė daugiau kaip 90 %.Svogūnų netikrosios miltligės (Peronospora destructor) prognozavimo,naudojant „iMETOS®sm“ prognozavimo sistemą, modulioefektyvumo tyrimai. Svogūnuose netikrosios miltligės sukėlėjo P. destructorsporuliacijos laikas fiksuotas pagal „iMETOS“ modulio „DownCast“ parodymus irpalygintas su faktiniu ligos simptomų nustatymo laiku. Šis modulis parodo P. destructorsporuliacijos pradžią. Tuo laiku, kai sporos aptinkamos, turėtų būti atliktiprofilaktiniai purškimai fungicidais. Netikrosios miltligės modulis „DownCast“ P. destructorpirmąją sporuliaciją užfiksavo liepos 23 d., antrąją – rugpjūčio 19 d., vizualiailigos simptomai pastebėti liepos 25 d.Per visą tyrimų laikotarpį nepurkštuose svogūnuose infekcijos lygis padidėjo vidutiniškai4,6–14,3 karto, arba 68,5 %, ligos intensyvumas – 29 %, tuo tarpu 3 purškimaifungicidais pagal „iMETOS“ sistemą ligos intensyvumą slopino vidutiniškai 94,16 %(palyginimui – pagal FLN sistemą – 83,64 %).Morkų alternariozės (Alternaria radicina) prognozavimo, naudojant„iMETOS®sm“ prognozavimo sistemą, modulio efektyvumo tyrimai.Kaip rodo alternarijos infekcijos modulio rezultatai, morkų pasėlyje alternariozėsinfekcijai plisti susidarė palankios sąlygos liepos 5, 30, rugpjūčio 21 ir spalio3 dienomis. Pirmi vizualiai matomi alternariozės požymiai morkų lapijoje nustatytiliepos 31 d. Klimato sąlygos buvo palankios grybo A. dauci konidijoms formuotis irinfekcijai plisti. Pagal DIV (dienos infekcijos vertė) buvo nustatytas pirmojo bei kitųpurškimų laikas. Kai DIV suma pasiekė 15, skaičiuojant nuo morkų pirmųjų tikrųjųlapelių susiformavimo, tai rodė pirmojo purškimo laiką. Taikant sistemą pagal „iME-TOS“, ligos paplitimas ir intensyvumas po trijų purškimų vidutiniškai siekė 16,0 % ir5,2 %, taikant sistemą pagal FLN, atitinkamai –33,87 % ir 15,35 %. Per visą tyrimųlaikotarpį nepurkštuose morkų pasėliuose infekcijos lygis padidėjo vidutiniškai 14,3karto, arba 68,5 %, ligos intensyvumas – 28 karto, arba 60,65 %, o 3 purškimai fungicidaispagal „iMETOS“ sistemą ligos intensyvumą slopino vidutiniškai 91,73 %(palyginimui – pagal FLN sistemą – 76,26 %).Morkinės musės (Psilae rosae) prognozavimo, naudojant„iMETOS®sm“ prognozavimo sistemą, modulio efektyvumo tyrimai.Prognozavimo sistemos „iMETOS®sm“ efektyvumas nuo morkinių musiųbuvo 93,6 %. Purškiant morkas pagal augimo tarpsnius, insekticidų efektyvumas nuo283

morkinių musių buvo 92,1 %. Statistiškai iš esmės daugiau pažeistų morkų buvonepurkštame nuo musių variante, negu purkštame pagal prognozavimo sistemą„iMETOS®sm“ arba pagal augimo tarpsnius. Prognozavimo nuo morkinių musiųmoduliai Lietuvoje dar nebuvo tirti. Nuo morkinių musių prognozavimo modulis buvosukurtas 2006 m. (Pessl, Austrija). Naudojant meteorologinių stočių duomenis, pagalšį modulį nustatomas purškimo insekticidais nuo morkinių musių laikas. Remiantisšiais atliktais tyrimais, prognozavimo modulis buvo efektyvus nuo morkinių musiųir gali būti naudojamas morkų auginimo versle, tačiau reikia atlikti papildomus tyrimus,nustatant morkinių musių skraidymo dinamiką Lietuvos agroklimato sąlygomis.Aptarimas. Prognozavimo sistema „iMETOS®sm“ yra nauja, sukurta 2005m.Austrijoje. Obelų rauplių plitimo sąlygos, ligos prognozavimo galimybės yra labiausiaiištirtos, palyginti su kitais sodo ir daržo žaladariais (Gadoury ir kt, 1998; Bilbao,Murillo, 2005; Creemers, Laer, 2006; Atlamaz ir kt., 2007).1999–2002 m. LSDI buvo ištirtos dvi apsaugos nuo obelų kenkėjų (obeliniųžiedgraužių ir obuolinių vaisėdžių) ir rauplių sistemos: įprastinė apsaugos sistema(kai apsaugos priemonės naudojamos pagal obelų vystymosi tarpsnius) ir apsaugossistema pagal kenkėjų ir rauplių prognozavimo signalizatorių „METOS R -D“. Pagalįprastinę apsaugos nuo rauplių sistemą obelys vidutiniškai buvo purkštos 9 kartus pervegetaciją. Pagal prognozavimo signalizatorių fungicidai buvo panaudoti optimaliulaiku, o jautrios rauplėms obelys buvo purkštos 6,3 ir vidutiniškai jautrios 5,3 kartoper vegetaciją, t. y. 30 ir 41 % mažiau, palyginti su įprastine apsaugos sistema. Jautriosrauplėms obelys buvo purškiamos nuo 5 iki 8 kartų per vegetaciją. Įprastinė ir pagalprognozavimo signalizatorių apsaugos sistemos efektyviai apsaugojo obelis nuorauplių ir statistiškai esminių skirtumų tarp šių variantų nebuvo (Raudonis ir kt., 2003).Nuo 2007 m. Augalų apsaugos laboratorijoje pradėti tyrimai su modernia internetineprognozavimo sistema „iMETOS®sm“. Pagal šią prognozavimo sistemą obelys buvopurškiamos, kai rauplių modulis rodydavo 80–100 % infekcijos riziką. Pagal vaismedžiųaugimo tarpsnius vidutiniškai obelys fungicidais buvo purkštos 9 kartus, o pagalprognozavimo sistemą „iMETOS®sm“ – 8 kartus per vegetaciją.Ligų infekcijas ir jų plitimo riziką nulemia abiotiniai aplinkos veiksniai (Gadouryir kt., 1998; Holb ir kt., 2003; 2004) ir augimo tarpsniai (Li, Xu, 2002; Holb ir kt.,2005). Obelų rauplių prognozavimo prietaisas „METOS R -D“ 2006 m. ir internetinėsistema „iMETOS®sm“ 2007 m. buvo panaudoti prognozuojant obelų rauplių infekcijosriziką. Ilgai trunkanti lapų drėgmė, priklausomai nuo oro temperatūros, sukeliasilpną, vidutinę ar stiprią rauplių konidijų infekciją. Ji prasideda 69 augimo tarpsniu(žydėjimo pabaiga), kai lapai, jauni ūgliai ir kitos dalys vystosi. Konidijų infekcijosmaksimumas nustatytas nuo 71 augimo tarpsnio (vaisius padidėja iki 10 mm) ir tęsiasiki 74 pradžios (vaisiaus diametras padidėja iki 40 mm) arba 75 augimo tarpsnio (vaisiuspasiekia pusę būdingo dydžio). Kitas infekcijos pikas prasideda nuo 75 augimotarpsnio pabaigos arba 77 pradžios (vaisius pasiekia apie 70 % būdingo dydžio) irtęsias iki sezono pabaigos. Nenustatyta konidijų infekcija nuo 69 augimo tarpsnioiki 71 ir nuo 74 augimo tarpsnio pradžios iki 75 pabaigos arba 77 augimo tarpsnio(Raudonis ir kt., 2008).Svogūnų netikrosios miltligės ciklui būdingas ilgas latentinis (9–16 dienos) irtrumpas sporuliacijos (1–2 dienos) periodas, kada patogenas sporuliuoja, plinta ir284

apkrečia augalus. Sporos gyvybingos ant lapų išlieka 1–3 dienas. Ligos eiga praeinaper 4 ciklus, kai visiškai sunaikinama lapija (Hildebrand, Sutton, 1982; 1984).Prognozuojant ligą, svarbios tos dienos, kai mažiausiai 11 valandų oro drėgnis yradidesnis nei 95 % (naktį) ir po jų eina 6 valandų trukmės dienos, kai drėgnis per 80 %.Oro drėgnumas gali būti matuojamas su paprasta meteorologine stotimi, 2 m virš dirvospaviršiaus, bet reikia pridėti 5 % prie gautų reikšmių, kad galima būtų pritaikyti juosdirvožemio drėgnumo sąlygoms (Hildebrand, Sutton, 1984; Geros augalų apsaugospraktikos taisyklės, 2004).Morkų šakniavaisių lapijos apsauga nuo alternariozės pasidarė ypač aktuali, kaidaržovės pradėtos nuiminėti mechanizuotai. Kitu atveju, kai lapija yra stipriai pažeistaligos, techniškai tai padaryti neįmanoma (Rubatsky, 2002; Farrar ir kt., 2004).Alternariozės išplitimui morkų pasėlyje mažinti rekomenduojamas sėklų beicavimas,sėjomaina, atsparių veislių auginimas ir pasėlio purškimas fungicidais vegetacijos metu(Soteros, 1979; Farrar ir kt., 2004). Paprastai fungicidais purškiama kas 7–14 dienų,bet dažnai pradedama purkšti arba per anksti, arba per vėlai. Kadangi neišvengiamaklaidų pasirenkant purškimo laiką, ligos prognozavimas ir pirmojo purškimo laikonustatymas padėtų ekonomiškiau ir efektyviau naudoti augalų apsaugos priemones.Morkinių ir svogūninių musių prognozavimo moduliai Lietuvoje dar nebuvo tirti.Šie moduliai buvo sukurti 2006 m. (Pessl, Austrija) pagal Lietuvos sodininkystės irdaržininkystės instituto bei Valstybinės augalų apsaugos tarnybos inicijuotą „Dvynių“kartu su Didžiosios Britanijos, Centrinės mokslų laboratorijos mokslininkais pereinamojolaikotarpio institucijų plėtros priemonės programos projektą „Administraciniųgebėjimų ir augalinės kilmės produktų kontrolės sistemos pajėgumų stiprinimas“.Plačiau buvo tirta tik svogūninių musių bioekologija (Duchovskienė, 2000).Svogūnams didžiausią žalą padaro dvisparnių būrio kenkėjai. Svogūninės musėsyra vienos iš 22 dvisparnių musių genčių, kurios kenkia svogūninėms daržovėms.Didžiausią žalą padaro pirmos generacijos musių lervos, kurios, įsigrauždamos į jaunųaugalų ropelių pradmenis, ir sukelia vytimą ir sunykimą. Kai augalas žūva, lervosmigruoja prie kito, taip sunaikindamos dalį ar net visą svogūnų pasėlio plotą.Išvados. 1. Pagal augalų augimo tarpsnius obelys vidutiniškai buvo purkštos9 kartus, o pagal prognozavimo sistemą „iMETOS®sm“ – 8 kartus per vegetaciją.Prognozavimo sistemos „iMETOS®sm“ efektyvumas, apsaugant obelis nuo obelųrauplių ant lapų, buvo 82,7–89,4 % (paplitimas), 86,7–93,6 % (intensyvumas), oapsaugant nuo rauplių ant vaisių – 93,5–98,7 % (paplitimas), 96,9–99,1 % (intensyvumas).2. Prognozavimo sistemos „iMETOS®sm“ efektyvumas, apsaugant obelis nuoobuolinių vaisėdžių yra 88,6 %.3. Vyšnių apsaugos sistema pagal „iMETOS®sm“ parodymus efektyviai stabdėvaisių puvinių plitimą, tačiau buvo mažai efektyvi vyšnių apsaugai nuo moniliozinėsdegligės.4. Ropinių svogūnų apsaugos nuo netikrosios miltligės sistema pagal„iMETOS®sm“ parodymus efektyviai stabdė ligos plitimą (efektyvumas 94,16 %).5. Valgomųjų morkų apsaugos nuo alternariozės sistema pagal „iMETOS®sm“parodymus efektyviai stabdė ligos plitimą (efektyvumas 91,7 % ).285

6. Prognozavimo sistemos „iMETOS®sm“ efektyvumas, apsaugant morkas nuomorkinių musių buvo 93,6 %.Gauta 2008-07-21Parengta spausdinti 2008-08-20Literatūra1. Atlamaz A., Zeki C., Uludag A. 2007. the The importance of forecasting and warningsystems in implementation of integrated pest management in apple orchardsin Turkey. EPPO Bulletin, 37(2): 295–299.2. Bühler M., Gesle C. 1994. First experiences with an improved apple scab controlstrategy. Norwegian Journal of Agriculture Sciences, 17: 229–240.TM3. Berrie A. 1994. Practical experiences with the Ventem system for managedcontrol of apple scab in the United Kingdom. Norwegian Journal of AgriculturalSciences, 17: 295–301.4. Bilbao A. M., Murillo J. 2005. Six races of Venturia inaequalis are found causingapple scab in Spain. Plant disease, 89(8): 908–918.TM5. Butt D. J., Xu X. M. 1994. Ventem – a comparison apple scab warning systemfor use on farms. Norwegian Journal of Agricultural Sciences, 17: 247–251.6. Creemers P., van Laer S. 2006. Key strategies for reduction of the dependence onfungicides in integrated fruit production. Phytopathology, 39: 19–29.7. Duchovskienė L. 2000. Žalinga vabzdžių fauna ir apsaugos priemonės svogūninėsedaržovėse. Sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 133–141.8. Farrar, J. J., Pryor B. M., Davis, R. M. 2004. Alternaria diseases of carrot. Plantdisease, 88(8): 776–784.9. Gadoury D. M., Stensvand A., Seem R. C. 1998. Influence of light, relative humidity,and maturity of populations on discharge of ascospores of Venturia inaequalis.Phytopatthology, 88(9): 902–909.10. Geros augalų apsaugos praktikos taisyklės. 2004. I. Gaurilčikienė, R. Semaškienė(sudaryt). Lietuvos žemdirbystės institutas, Akademija, Kėdainių r.11. Hildebrand P. D., Sutton J. C. 1982. Weather variables in relation to an epidemicof onion downy mildew. Phytopathology, 72(2): 219–224.12. Hildebrand P. D., Sutton J. C. 1984. Relationships of temperature, moisture andinoculums density to the infection cycle of Peronospora destructo. CanadianJournal of Plant Pathology, 6(2): 127–134.13. Holb I. J., Heijne B., Jeger M. J. 2003. Summer epidemics of apple scab: the relationshipbetween measurements and their implications for the development ofpredictive models and threshold levels under different disease control regimes.Journal of Phytopathology, 151(6): 335–343.14. Holb I. J., Heijne B., Jeger M. J. 2004. Overwintering of conidia of Venturiainaequalis and the contribution to early epidemics of apple scab. Plant Disease,88(7): 751–757.15. Holb I. J., Heijne B., Jeger M. J. 2005.The widespread occurrence of overwinteredconidial inoculum of Venturia inaequalis on shoots and buds in organicand integrated apple orchards across the Netherlands. European Journal of PlantPathology, 111(2): 157–168.286

16. Li B., Xu X. 2002. Infection and development of apple scab ( Venturia inaequalis)on old leaves. Journal of Phytopathology, 150(11–12): 687–691.17. Raudonis L. 2002. Integrated control strategy of apple scab according to warningequipment. Plant Protection Science, 38(2): 700–703.18. Raudonis L., Valiuškaitė A., Rašinskienė A., Survilienė E. 2003. Pest and diseasemanagement model of apple-trees according to warning equipment. Sodininkystėir daržininkystė, 22(3): 528–537.19. Raudonis L., Valiuškaitė A., Survilienė E. 2008. Effect of abiotic factors forrisk of venturia inaequalis infection depending on apple-tree growth stages.Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 411–418.20. Raudonis L., Valiuškaitė A. 2003. Research on pest and disease control in horticulturalplants and its development in Lithuania. Sodininkystė ir daržininkystė,22(3): 3–14.21. Rubatsky V. E. 2002. Origin and domestication of carrot. In: R. M. Davis, R. N. Raid(eds.), Compedium of Umberlliferous Crop Diseases. American PhytopathologicalSociety, St. Paul, MN, 1–3.22. Soteros, J. J. 1979. Pathogenicity and control of A. radicina and A. dauci in carrots.New Zealand Journal of Agricultural Research, 22: 191–196.23. Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita. 2002. J. Šurkus, I. Gaurilčikienė(sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas, Akademija, Kėdainių r.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Investigations of efficiency of disease and pest warning models ofhorticultural plants using iMETOS internet based warning systemL. Raudonis, A. Valiuškaitė, E. SurvilienėSummaryAn efficiency of disease and pest warning models of horticultural plants using iMETOSInternet warning system was investigated under Lithuanian conditions at the Lithuanian instituteof Norticulture in 2006–2007. An efficiency of warning system against apple scab on leaves was82.7–89.4 % (incidence), 86.7–93.6 % (intensity), accordingly. Efficiency against scab on fruitswas 93.5–98.7 % (incidence), 96.9–99.1 % (intensity). Apple trees were sprayed on average 9times per season according to growth stages, meanwhile only 8 times when scab was controlledusing warning system. An efficiency of warning system against Cydia pomonella was 88.6 %.The cherries were effectively protected against Monilinia laxa on fruits, using warning systemiMETOS. Efficiency of iMETOS warning system against Peronospora destructor in onionswas 94.2 %. The model of warning system iMETOS was effective against Alternaria radicinaby 91.7 %. Efficiency of iMETOS warning system against Psilae rosae in carrots was 93.6 %.Some pest and disease warning models were investigated for the first time, therefore for finalvalidation of the models under Lithuanian conditions the experiments should be continued.Key words: diseases, efficiency, iMETOS®sm warning system, pests.287

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Sodo augalų fitopatogenų ir fitofagų moksliniai tyrimaiir jų plėtojimasAlma Valiuškaitė, Laimutis RaudonisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas a.valiuskaite@lsdi.ltApžvelgti 2003–2007 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI)vykdyti sodo augalų fitopatogenų ir fitofagų tyrimai, apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemųkūrimo ir tobulinimo aspektai bei mokslinių tyrimų plėtojimo kryptys.Atlikti fitofagų rūšinės sudėties, gausumo, biologijos, žalingiausių kenkėjų ir naudingųvabzdžių tyrimai, ieškota kovos su kenkiančiais augalams organizmais cheminių ir ekologiniųbūdų. Nustatyta, kad, taikant integruotą sodo augalų apsaugą nuo kenkėjų, purškimų skaičiųper vegetaciją nuo 5–6 galima sumažinti iki 1–2 kartų, o kenkėjų žalingumas nepadidėja.Tirta sodo augalų žalingiausių fitopatogenų rūšinė sudėtis, jų biologinio vystymosi ypatumaibei apsauga nuo jų. Fitopatologiniai tyrimai apima sėklavaisių, kaulavaisių, uoginių sodoaugalų žalingiausias ir naują reikšmę įgaunančias ligas bei apsaugos priemonių poveikionuo jų įvertinimą. Pagrindinės sodo augalų apsaugos mokslinių tyrimų kryptys yra ištirtižalingiausių kenkėjų (grobuonių vabzdžių, fitofaginių erkių) ir ligų prognozavimo šiuolaikineįranga sistemas bei jų veiksmingumą apsaugai; naujų, mažai kenksmingų aplinkai ir žmonėmspesticidų efektyvumą; ekologines vaisių ir uogų apsaugos priemones; mažais plotais auginamųperspektyvių sodo augalų pagrindinius kenkėjus ir ligas; nustatyti dėl klimato pokyčiųatsirandančius naujus kenkėjus ir ligas.Reikšminiai žodžiai: sodo augalai, patogenai, kenkėjai, augalų apsauga, fungicidai,insekticidai, veikliosios medžiagos.Įvadas. Keičiantis klimatui bei ūkininkavimo technologijoms, kinta biotinių irabiotinių veiksnių įtaka ligų sukėlėjų, kenkėjų rūšių bioįvairovei, atsiranda naujos,ekonomiškai žalingos ir/ar jomis tampa jau išplitusios fitopatogenų ir fitofagų rūšys.Augalų apsaugos laboratorijoje atliekami žaladarių ir augalų tarpusavio priklausomumotyrimai, kurių pagrindu ruošiamos fitopatogenų ir fitoagentų plitimo prevencijosprogramos skirtingose agrofitocenozėse, atliekamas jų monitoringas integruotos augalųapsaugos sistemos bei intensyvių ir ekologinių auginimo technologijų aspektu.Siekiant sumažinti žemės ūkyje naudojamų pesticidų žalingą poveikį žmonėms iraplinkai, ES direktyvose yra nustatomi reikalavimai iš viso mažinti jų naudojimą. ESyra ruošiama Tausojančio pesticidų naudojimo strategija. Kita vertus, pagal EuroposTarybos direktyvą 91/414/EEC griežtėja pesticidų registracijos reikalavimai. Šiuometu Lietuvos sodo augalų apsaugos strategiją būtina suderinti su ES direktyvomis.289

Tad ir atliekami sodo augalų apsaugos moksliniai tyrimai, kad būtų paruošta saugi,atitinkanti ES reikalavimus augalų apsaugos priemonių naudojimo sodininkystėje irdaržininkystėje strategija.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tirti sodo augalai auginti ir prižiūrėti pagalLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI) sukurtas „Intensyvias obelųir kriaušių auginimo technologijas“ (2005) bei „Intensyvias uoginių augalų auginimotechnologijas“ (2002). Lauko bandymai įrengti ir atlikti pagal LSDI aprobuotas metodikas,Geros eksperimentinės praktikos (GEP), Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP)reikalavimus. Fitopatologiniai, mikologiniai, entomologiniai tyrimai atlikti taikantklasikinius šių sričių metodus (Тарр, 1975; Domsch ir kt., 1980; Brandenburg, 1985; DeVries ir kt., 2002). Naujų pesticidų efektyvumo tyrimai atlikti remiantis GEP reikalavimais.Augalų ligų ir kenkėjų pažeidimų apskaitos atliktos pagal standartines metodikas(Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita, 2002). Eksperimentiniai duomenysbiometriškai įvertinti dispersinės analizės metodais (Tarakanovas, Raudonius, 2003).Meteorologinės sąlygos fiksuotos naudojant „iMetos“ prognozavimo sistemą.Rezultatai. Vienas pagrindinių LSDI Augalų apsaugos laboratorijos tikslų –sukurti integruotą sodo augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemą, plėtoti mažaikenksmingų aplinkai pesticidų tyrimus. Sodo agrocenozėje svarbu išsaugoti naudinguosiussodo vabzdžius. Tuo tikslu buvo ištirtas įvairių cheminių grupių pesticidųpoveikis grobuoniškosioms (Amblyseius andersoni Chant (Phytoseiidae)) erkėms,kurios dominavo obelų sode, ir fitofaginėms erkėms, taikant integruotą obelų apsaugosnuo kenkėjų sistemą. Sodo augalų apsaugos nuo kenkėjų tyrimai Augalų apsaugoslaboratorijoje atliekami nuo 1992 m. Taikant integruotą sodo augalų apsaugos nuokenkėjų sistemą, purškimų sumažėja nuo 5–6 iki 1–2 kartų per vegetaciją, o kenkėjųžalingumas nepadidėja. Pirmą kartą Lietuvoje užregistruotos dvi naujos kenkėjų rūšys:rusvoji sodinė erkutė (Aculus schlechtendali Nal) ir rožinis tripsas (Thrips fuscipennisHeliche) (Raudonis, Valiuškaitė, 2003; Raudonis ir kt., 2004). Tiriamas pesticidųtoksiškumas naudingiems sodo vabzdžiams ir erkėms. Nustatyti patys toksiškiausipesticidai ir tie, kurie mažiausiai pavojingi grobuonims vabzdžiams ir grobuoniškomserkėms (Phytoseiidae spp.) bei gali būti tinkami naudoti integruotoje obelų ir braškiųapsaugos nuo kenkėjų sistemoje (Raudonis, 2003).Išpurkšti vieną kartą per vegetaciją pesticidai klofentezinas ir fozalonas buvonuodingi ar labai nuodingi fitofaginėms raudonosioms sodinėms erkėms (Panonychusulmi Koch) ir rusvosioms sodinėms erkėms (Aculus schlechtendali Nalepa), tačiau neturėjoneigiamo poveikio A. andersoni. Purškiant alfa-cypermetrinu vieną ar du kartus arba maišantsu mankocebu ir difenokonazolu, nenustatyta jokio poveikio fitofaginėms erkėms, bet labaisumažėjo grobuoniškųjų erkių populiacija, todėl P. ulmi ir A. schlechtendali išplito dvigubaigausiau negu nepurkštame variante. Grobuoniškųjų erkių skaičius ir jų poveikis fitofaginėmserkėms sumažėjo, kai obelys buvo dažniau purškiamos pesticidais. Ditianonas ir flutriafolasneturėjo neigiamo poveikio fitofaginėms ir grobuoniškosioms erkėms. Tolylfluanidas irmyklobutanilas buvo silpnai ar vidutiniškai toksiški grobuoniškosioms erkėms ir P.ulmi bei silpnai toksiški A. schlechtendali (Raudonis ir kt., 2007 b).Taip pat ištirtas įprastomis normomis naudojamų šešių fungicidų ir trijų insekticidų-akaricidųpoveikis grobuoniškosioms erkėms (Amblyseius andersoni Chantir Anthoseius bakeri Garman), priklausančioms Phytoseiidae šeimai, ir dviejų rūšių290

grobuoniškiesiems vabzdžiams (Coccinella septempunctata L., Chrysopa perla L.),paplitusiems obelų sode. Nežymūs skirtumai nustatyti tarp apdorojimų fungicidais.Vaismedžius apdorojus šešiais fungicidais, aptikta gana daug gyvų kenkėjų – po20–40 grobuoniškųjų erkių ir po 4–8 vabzdžius ant 100 lapų. Tik obelis apdorojustolylfluanido ir miklobutanilo veikliosiomis medžiagomis, grobuoniškųjų erkių aptiktamažiau (10–20 vnt. ant 100 lapų). Vienas purškimas insekticidais-akaricidais (pagalveikl. medž. klofentezinu ir fozalonu) neturėjo toksinio efekto grobuoniškosiomserkėms. Du purškimai per vegetaciją fozalonu ir vieną kartą alfa-cipermetrinu buvolabiau toksiški. Labiausiai toksiški buvo du purškimai alfa-cipermetrinu ir įprastiniaiaštuoni purškimai įvairiais insekticidais-akaricidais ir fungicidais; grobuoniškų erkiųaptikta 0–10 vnt./100 lapų ir po 1–4 grobuoniškuosius vabzdžius. Remiantis gautaisduomenimis, galima teigti, kad pesticidų toksiškumą nulemia jų veikliosios medžiagostoksiškumas ir panaudojimo dažnis. Integruotoje augalų apsaugoje fungicidai, vienas ardu purškimai insekticidais-akaricidais gali būti naudojami, nes entomofagams toksiškopoveikio nėra (Raudonis ir kt., 2004).Kiekvienais metais ieškoma galimybių sumažinti pesticidų normas intensyviuoseobelų soduose, atliekama naujų augalų apsaugos produktų paieška bei įvertinamasjų efektyvumas remiantis Geros ekperimentinės praktikos (GEP) reikalavimais. Tuotikslu 2005–2006 m. buvo ištirtos naujos veikliosios medžagos, nustatytas abamektinopoveikis ir toksiškumas rusvosioms erkėms (Aculus schlechtendali) bei raudonosiomssodinėms erkėms (Panonychus ulmi) obelų soduose. Abamektino 27 g v. m. ha -1 ir18 g v. m. ha -1 normos buvo labai toksiškos (75–99 %) rusvosioms erkėms, praėjus2–5, 7 ir 31 d. po purškimo. Taip pat šios normos buvo labai toksiškos (93–99 %)raudonosioms sodinėms erkėms, praėjus 2–5 ir 7 d., bei vidutiniškai ir labai toksiškos(54–89 %), praėjus 31 d. po purškimo. Abamektino 13,5 g v. m. ha -1 norma buvo labaitoksiška (94–98 %) rusvosioms erkėms po 2–5 ir 7 d. po purškimo ir vidutiniškai beilabai toksiška (67–83 %) po 31 d. po purškimo. Abamektino 13,5 g v. m. ha -1 normabuvo labai toksiška (89–91 %) raudonosioms sodinėms erkėms, praėjus 2–5 ir 7 d.,ir tik vidutiniškai toksiška (51–62 %), praėjus 31 d. po purškimo (Raudonis ir kt.,2007 b; 2007 d; Raudonis, 2006 b).Apsaugos priemonių nuo ligų ir kenkėjų sistemos tobulinimo uoginiuose sodoaugaluose aspektu 2003–2004 m. buvo ištirtas v. m. spirodiklofeno poveikis paprastųjųvoratinklinių erkių (Tetranychus urticae Koch.) gausumui. Nustatyta, kad lauko sąlygomisbraškynuose, panaudojus insekticido-akaricido 0,4 l ha -1 , po 2–3, 7 ir 21 d. erkiųsumažėjo nuo 67,8 iki 96,8 %. Panaudojus perpus mažesnę normą, insekticido efektyvumassvyravo nuo 45 iki 92 %, praėjus 2–3, 7 ir 21 d. po purškimo. Spirodiklofenasiš esmės ilgai apsaugojo braškes nuo paprastųjų voratinklinių erkių (Raudonis ir kt.,2005 a; 2007 a; Raudonis, 2005). Tais pačiais metais ištirtas spirodiklofeno poveikispaprastųjų voratinklinių erkių gausumui juodųjų serbentų laukuose. Nuo spirodiklofeno0,6 l ha -1 , praėjus 7, 17 d. ir 2 mėn. po purškimo, erkių sumažėjo 68–100 %. Esminiųerkių gausumo skirtumų, panaudojus spirodiklofeno skirtingas normas – 0,6 l ha -1 ir0,3 l ha -1 – nebuvo. Spirodiklofenas ilgai apsaugojo juoduosius serbentus nuo paprastųjųvoratinklinių erkių (Raudonis ir kt., 2005 b).Be to, nustatytas v. m. spirodiklofeno ir abamektino poveikis žemuoginių erkių291

(Tarsonemus pallidus Banks.) gausumui lauko braškynuose. Spirodiklofenas iš esmėsilgai apsaugojo braškes nuo žemuoginių erkių, jo efektyvumas siekė iki 82,7 %(Raudonis, 2005). Veikliosios medžiagos abamektino 21,6 g ha-1 norma buvo vidutiniškaitoksiška ir labai toksiška žemuoginėms erkėms (59–78 %) po 3 ir 7 dienųpo purškimo ir mažai toksiška (42–46 %), praėjus 21 d. po purškimo. Abamektino18,0 g ha -1 norma buvo tiktai vidutiniškai toksiška (51–57 %) po 3 ir 7 d. po purškimoir mažai toksiška (41–42 %), praėjus 21 d. po purškimo (Raudonis, 2006 a; 2006 c;Raudonis ir kt., 2007 a).2004–2005 m. buvo atlikti kompleksiniai tyrimai, apimantys lapų ligų ir fitofaginiųerkių įtakos įvairių veislių braškių produktyvumui bei ligų plitimo priklausomumo nuotręšimo nustatymą (Uselis ir kt., 2006; Lanauskas ir kt., 2006). Tyrimai daryti su šiomisveislėmis: ‘Saulenė’, ‘Honeoye’, ‘Kent’, ‘Elkat’, ‘Polka’, ‘Dangė’, ‘Senga Sengana’,‘Pegasus’, ‘Bogota’ ir ‘Pandora’. Nustatyta, kad braškių šviesmargė (Mycosphaerellafragariae (Tul.) Sacc) darė mažiausią įtaką ‘Dangė’, ‘Elkat’ ir ‘Pegasus’ veislių braškėms.Ligos išplitimas vidutiniškai siekė 43–46 %, o intensyvumas buvo 14–16 %.Labiau šviesmarge sirgo ‘Honeyoe’ir ‘Senga Sengana’ veislių braškės. ‘Elkat’ ir ‘Polka’veislių braškės stipriai buvo pažeistos šviesmargės, ligos išplitimas siekė 68–69 %, ointesyvumas – 36–46 %, be to, šių veislių braškės buvo jautrios ir braškių rudmargei(Marssonina potentilae Desm. Magn.). ‘Bogota’ veislės braškės rudmargės buvopažeistos mažiausiai.Fitofaginių erkių pažeidimai ant įvairių veislių braškių buvo nevienodi. Žemuoginiųerkių (Tarsonemus pallidus) mažiausiai rasta ant ‘Bogota’ ir ‘Kent’ veislių braškių.Vidutiniškai pažeistos buvo ‘Honeoye’, ‘Saulenė’,‘Pandora’, ‘Senga Sengana’, o labiausiaiužsikrėtusios erkėmis buvo ‘Pegasus’ veislės braškės. Mažiausiai užsikrėtusiospaprastosiomis voratinklinėmis erkėmis (Tetranychus urticae) buvo braškės ‘Bogota’,‘Pandora’ ir ‘Saulenė’, vidutiniškai – ‘Kent’ ir ‘Honeoye’, tuo tarpu daugiausia šiųerkių rasta ant ‘Pegasus’ veislės braškių. Iš tirtų veislių ‘Saulenė’, ‘Pandora’, ‘SengaSengana’, ‘Honeoye’, ‘Polka’, ‘Elkat’ ir ‘Dangė’ pasižymėjo dideliu derlingumu(11–17 t ha -1 ). ‘Pegasus’ veislės braškės taip pat buvo derlingos – 9 t ha -1 . Vidutiniškaiderlingos (6–7 t ha -1 ) buvo ‘Bogota’ ir ‘Kent’ veislių braškės (Uselis ir kt., 2006).Braškes tręšti per lapus siūloma kompleksinėmis trąšomis su didesniu fosforoir kalio kiekiu bei mikroelementais. Augalus purkšti trąšų skiediniais ekologiniuatžvilgiu yra geriau, negu tręšti dirvą. Pastaruoju metu ypač domimasi ekologiniuoseūkiuose leistinais naudoti preparatais. Lietuvoje vienas jų yra Biokal 01 – trąšos,pasižyminčios profilaktiniu poveikiu nuo kai kurių grybinių ligų bei turinčios repelentiniųsavybių. Mūsų tyrimų duomenimis, Biokal 01 nebuvo veiksmingas preparatasnuo braškių šviesmargės, tačiau šiek tiek sumažino erkių plitimą (Lanauskas ir kt.,2006). Profilaktinį poveikį turintis preparatas gal būtų veiksmingesnis, jeigu juo būtųpurškiama ankstyvesniais ligos sukėlėjų vystymosi tarpsniais.2000–2005 m. atliktas aviečių (Rubus spp.) fitopatogeninių mikroorganizmų irkenkėjų monitoringas, nustatytas grybinių ligų ir kenkėjų žalingumas verslinės sodininkystėssąlygomis, ištirta cheminių apsaugos priemonių įtaka fitopatogeniniamsmikroorganizmams. Aviečių ir gervuogių (Rubus spp.) mikobiotoje identifikuota 17grybinių ligų sukėlėjų rūšių iš 12 genčių. Fitopatogeniniai mikromicetai Leptosphaeria292

coniothyrium ir Seimatosporium lichenicola Lietuvoje identifikuoti pirmą kartą aviečiųir gervuogių augavietėse (Radaitienė ir kt., 2005). Remiantis augalų fitosanitarinėsbūklės vertinimo duomenimis, nustatyta, kad Rubus spp. augalai dažniau buvo pažeistigrybinių ligų sukėlėjų Gloeosporium venetum, Didymella applanata, Septoria rubi,Botrytis cinerea.Aviečių apsauga nuo ligų ir kenkėjų, taikant skirtingo intensyvumo apsaugossistemas, pagerino avietyno fitosanitarinę būklę: kontroliniame variante 60 % aviečiųbuvo užsikrėtusios deguliais, 50 % aviečių pažeidė žievėplaiša, o pritaikius intensyviąapsaugos sistemą, šių ligų sumažėjo atitinkamai iki 4 % ir 2,7 %, vidutinis preparatųefektyvumas nuo grybinių aviečių stiebų ligų siekė 93–95 %. Minimalaus intensyvumoapsaugos sistema nuo aviečių ligų ir kenkėjų – kai fungicidai ir insekticidaiaviečių žiedpumpurių tarpsniu ir nuėmus derlių efektyviai stabdė aviečių stiebų ligas(93 %) ir lapų dėmėtliges; efektyvumas – 83–87 %. Insekticido-akaricido Envidoro24 % k. s. 0,4 l ha -1 normos efektyvumas paprastosioms voratinklinėms erkėms yra96 %. Rekomenduojama registruoti insekticidą-akaricidą Envidorą 24 % k. s. (norma0,4 l ha -1 ) apsaugai nuo paprastųjų voratinklinių erkių (Tetranychus urticae), juo purkštidu kartus per vegetaciją: prieš žydėjimą ir nuėmus derlių (Valiuškaitė, Raudonis,2006).2004–2005 m. atlikus mikologinę aviečių rizosferos ir durpinio mulčio analizę, nustatyta,kad grybai Fusarium avenaceum, F. culmorum, F. oxysporum, F. sambucinum,F. semitectum, F. sporotrichioides, F. tricinctum, F. solani, F. solani var. argillaceumir Fusarium sp. yra potencialūs pašaknio ligų sukėlėjai. Mykostopas, kurio sudėtyjeyra streptomyces griseoviridi, 50–75 % stabdė Fusarium avenaceum, F. culmorum,F. sporotrichioides ir F. tricinctum kolonijų augimą in vitro. Mykostopas buvo efektyvesnisnuo F. oxysporum, F. solani, F. solani var. argillaceum ir Fusarium sp., išskirtųiš mulčio (Valiuškaitė ir kt., 2008).Tobulinant apsaugos sistemą versliniame serbentyne, nustatyta aktyvių apsaugospriemonių įtaka juodųjų serbentų ligoms ir kenkėjams plisti. Ištirtas naujas efektyvusfungicidas Signum 334 g kg -1 nuo juodųjų serbentų miltligės, šviesmargės, degulių iruogų kekerinio puvinio bei insekticidas-akaricdas Envidoras 240 g l -1 nuo paprastųjų voratinkliniųerkių. Preparatai buvo purškiami 2 ar 3 kartus per vegetaciją. Fitotoksiškumoar neigiamo tiesioginio poveikio augalams, naudingiesiems vabzdžiams ir atsparumopreparatams pastebėta nebuvo (Valiuškaitė ir kt., 2007).Atlikus obelų žievės ligų monitoringą Lietuvos versliniuose soduose, 10 rūšiųgrybai ir trijų genčių grybai iki rūšies neidentifikuoti. Nustatyti grybai priklauso trimspapėdgrybių gentims – Bjerkandera P. Karst., Chondrostereum Pouzar, SchizophyllumFr., vienai aukšliagrybių genčiai – Nectria (Fr.) Fr. ir septynioms anamorfinių grybų– Aposphaeria Sacc., Cytospora Ehrenb.: Fr., Fusarium Link.: Fr., Phoma Sacc.,Phomopsis (Sacc.) Bubák, Phlyctema Desmaz., Seimatosporium Corda gentims. Atlikusobelų žievės ir kamieno pažeidimų analizę, rasta mikromicetų patogenų, sukeliančiųžievės ir kamieno ligas. Labiausiai paplitę sukėlėjai yra grybai Nectria galligena Bres.(22,1 %), Pezicula malicorticis (Jacks) NannF. (20,3 %), Myxosporium malicoricis Pot.(19,0 %). Daugelyje mėginių išskirti Alternaria, Cladosporium, Trichothecium genčiųgrybai, kurie parazituoja ant sunykusių augalo dalių (Valiuškaitė ir kt., 2003). Daugelisminėtų žievės ligų sukėlėjų pažeidžia jaunus, sparčiai augančius vaismedžius.293

Siekiant sukurti integruotą apsaugos sistemą labai intensyviems žemaūgių obelųsodams, tiriamos galimybės, kaip sumažinti pesticidų normas, bei ieškoma efektyviausiųfungicidų ir insekticidų nuo žalingiausių sodo augalų ligų ir kenkėjų. 2006–2007 m.ištirtas fungicidų poveikis rauplių (Venturia inaequalis (Cke) Wint) plitimui obelųsode. Purškiant fungicidų veikliųjų medžiagų ditianono 300 g ha -1 ir pyralostrobino100 m ha -1 mišiniu 6–7 kartus per vegetaciją, efektyvumas nuo obelų rauplių antlapų buvo atitinkamai 76,6–94,5 % pagal ligos paplitimą ir 86,8–96,5 % pagal ligosintensyvumą. Fungicidų efektyvumas ant vaisių buvo 93,5–98,7 % pagal rauplių paplitimąir 96,9–99,1 % pagal intensyvumą. Purškiant veikliųjų medžiagų ditianono irpyraklostrobino mišiniu bei ditianonu 700 g ha -1 ir krezoksim-metilu 100 g ha -1 , raupliųpaplitimas ir intensyvumas ant lapų iš esmės nesiskyrė. Visi tirti fungicidai iš esmėssumažino rauplių paplitimą ir intensyvumą ant lapų ir vaisių, palyginti su nepurkštusodu (Raudonis ir kt., 2007 c).Maisto sauga, kokybės apsektai, produkcijos mikologinė tarša yra labai glaudžiaitarpusavyje susiję veiksniai, lemiantys šiuolaikinės sodininkystės technologinę raidą.Augalų apsaugos laboratorijoje 2003–2006 m. vykdytas prioritetinės krypties Lietuvosmokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros VMSF projektas „Mikotoksinų kaupimosimaiste dėsningumai ir prevencinių saugos priemonių sukūrimas“, kurio tikslaiir uždaviniai: įvertinti vaisinių sodo augalų užsikrėtimą mikromicetais, atsižvelgiantį augalo brendimo laiką ir biologinius savitumus; parengti technologines priemones,skirtas apriboti mikotoksinus produkuojančių mikromicetų plitimą ir funkcionavimą;įvertinti prevencinės saugos priemones, mažinančias sodo augalų užsikrėtimą mikotoksinusprodukuojančiais mikromicetais.Šio projekto vykdymo metu ištirta sodo augalų vaisių mikologinė tarša. Nustatyta,kad sandėliuojamus obuolius pažeidžia 20 rūšių potencialiai toksinus produkuojančiųmikromicetų, priklausančių 8 gentims. Nuo sveikų obuolių išskirtos aštuonios mikromicetųrūšys, priklausančios keturioms gentims. Penicillium expansum ir P. italicum buvolabiausiai išplitę ant sveikų ir puvinių pažeistų obuolių, jų išplitimas siekė atitinkamai50 ir 17 % ant sveikų obuolių bei 83 ir 67 % ant puvinių pažeistų obuolių. Kitų rūšiųmikromicetų ant sveikų obuolių rasta nedaug. Puvinių pažeistų obuolių mikologinėanalizė parodė, kad potencialiai toksiškų mikromicetų rūšių buvo daugiau, nustatyta19 mikromicetų rūšių, priklausančių 7 gentims (Valiuškaitė ir kt., 2006 a; 2006 b).Atlikus sandėlio aplinkos oro ir dulkių tyrimus, nustatyta 17 rūšių potencialiaitoksinus produkuojančių mikromicetų iš penkių genčių. Aspergillus amstelodami,A. clavatus, Cladosporium cladosporioides, C. herbarum, Penicillium clavigerum,P. corymbiferum, P. oxalicum, P. roqueforti rūšių mikromicetai išskirti iš sandėlio oro,o Acremonium roseum, Alternaria alternata, Aspergillus repens, Penicillium expansum,P. janthinellum, P. lanosum rūšių mikromicetai išskirti iš sandėlio dulkių. Dviejų rūšiųmikromicetai – Aspergillus ustus ir Penicillium cyclopium išskirti iš sandėlio dulkiųir oro (Valiuškaitė ir kt., 2006).Ištirtas augalų apsaugos priemonių poveikis sodo augalų vaisių mikologineitaršai. Taikant skirtingas apsaugos sistemas nuo ligų sukėlėjų ‘Lobo’ ir ‘Kortlendas’veislių obelų soduose, nustatyta akivaizdi įtaka vaisių mikologinei taršai. Taikantintensyvią apsaugos sistemą, pagrįstą naujos kartos fungicidais – strobilurinais ir jųmišiniais, sandėliuojamuose obuoliuose išskirta 10 izoliatų ir 6 rūšys mikromicetų.294

Taikant tradicinę apsaugos sistemą, kurios pagrindą sudaro triazolų grupės fungicidaiir jų mišiniai, išskirta 19 izoliatų ir 16 rūšių mikromicetų. Mikromicetų paplitimo antsodo augalų vaisių tyrimai parodė, kad ‘Lobo‘ ir ‘Kortlendas’ veislių obuoliai labiausiaibuvo užteršti Penicillium expansum ir P. italicum grybais. Didesnė mikromicetųrūšių įvairovė buvo nustatyta ant sandėlyje laikytų obuolių nei ant neseniai nuskintų(Levinskaitė ir kt., 2005).Vyšnių ‘North Star’ vaisiai labiausiai buvo pažeisti mikromicetų Penicilliumcorymbiferum, P. granulatum ir P. italicum. Potencialiai toksiškų mikromicetų paplitimąant vyšnių uogų efektyviai sumažino Eupareno M ir Zato fungicidų mišinys.Juodųjų serbentų ‘Ben Nevis’ uogos labiausiai buvo užterštos Penicillium gentiesgrybais. Fungicidai Signum ir Kanditas efektyviai sumažino galinčių toksinus gamintimikromicetų paplitimą ant serbentų uogų (Valiuškaitė, 2003; Valiuškaitė ir kt., 2005 a;2005 b; Levinskaitė ir kt., 2005).Modeliuojant agrobiologinių parametrų sistemą geros kokybės vaisiams išauginti,2003–2004 m. buvo tiriamos ‘Ligol’ ir ‘Lodel’ obelys su M.26 poskiepiu, siekiantnustatyti obuolių skynimo laiko įtaką vaisių kokybei, jų išsilaikymui ir vaisių puviniųdinamikai laikymo metu. Vaisių kokybės parametrai ir puviniai buvo fiksuojami po90, 150 ir 180 laikymo parų kontroliuojamos atmosferos kameroje. ‘Lodel’ veislėsobuolius pažeidė Monilinia sp., Gloeosporium spp., Penicillium spp., Alternaria spp.ir Botrytis sp. genčių grybai, o ‘Ligol’ veislės obuolius – Monilinia sp., Gloeosporiumspp. ir Penicillium spp. Tarp abiejų veislių obuolių puvinių dominavo Gloeosporiumgenties grybai. Puvinių dinamikai turėjo įtakos veislės genetinės savybės, vaisių skynimolaikas ir meteorologinės sąlygos. Vėlesniais terminais nuskinti obuoliai laikymopabaigoje buvo minkštesni už nuskintus anksčiau, be to, jie labiau puvo. Sveikiausiobuoliai buvo nuskinti optimaliu laiku (Valiuškaitė ir kt., 2006 a).Aptarimas. Mokslinių tyrimų plėtojimas. 2005 m. Augalų apsaugos laboratorijojepradėti Phytophthora spp mikromicetų identifikavimo, patogeniškumoir augalų šeimininkų nustatymo tyrimai. Atliekami obelų poskiepių tyrimai, kuriųtikslas – įvertinti vegetatyvinių obelų poskiepių atsparumą Phytophthora genties patogenams– obelų šaknies kaklelio puvinio sukėlėjams – naudojant dirbtinį užkrėtimąin vitro, in vivo ir ex situ, palyginti šių testavimo metodų efektyvumą bei įvertintigalimybę atrinkti ir pasiūlyti „ekspress“ metodą testuoti obelų poskiepius atsparumopašaknio ligoms aspektu (Valiuškaitė, Kviklys, 2006).2007–2013 m. numatytos sodo ir daržo augalų apsaugos eksperimentinės plėtrosstrateginės nuostatos, numatyta atlikti naujų, invazinių, ekonomiškai potencialiai pavojingųsodo augalų žaladarių, jų biologijos ir ekologijos tyrimus, siekiant užtikrintisaugią augalinę produkciją, bei numatyti žaladarių valdymo mechanizmus ir ištirtiapsaugos priemones. Reikalinga atlikti sodo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimomodelių tyrimus ir įdiegti jų prognozavimo sistemos tinklą Lietuvos versliniuose soduose,optimizuoti pesticidų naudojimą intensyvioje sodininkystėje bei sukurti augalųapsaugos sistemas versliniuose ekologiniuose ūkiuose.Išvados. 1. Fitopatogeniniai mikromicetai Leptosphaeria coniothyrium irSeimatosporium lichenicola Lietuvoje identifikuoti pirmą kartą aviečių ir gervuogiųaugavietėse.2. Pirmą kartą Lietuvoje užregistruotos dvi naujos kenkėjų rūšys: rusvoji sodinė295

erkutė (Aculus schlechtendali Nal) ir rožinis tripsas (Thrips fuscipennis Heliche).3. Atlikus obelų žievės ligų monitoringą Lietuvos versliniuose soduose, 10 rūšiųgrybai ir trijų genčių grybai neidentifikuoti iki rūšies. Nustatyti grybai priklauso trimspapėdgrybių gentims – Bjerkandera P. Karst., Chondrostereum Pouzar, SchizophyllumFr., vienai aukšliagrybių genčiai – Nectria (Fr.) Fr. ir septynioms anamorfinių grybų– Aposphaeria Sacc., Cytospora Ehrenb.: Fr., Fusarium Link.: Fr., Phoma Sacc.,Phomopsis (Sacc.) Bubák, Phlyctema Desmaz., Seimatosporium Corda gentims.4. Taikant integruotą sodo augalų apsaugą nuo kenkėjų, purškimų sumažėja nuo5–6 iki 1–2 kartų per vegetaciją, o kenkėjų žalingumas nepadidėja.5. Augalų apsaugos laboratorijoje pradėti naujų, invazinių, ekonomiškai potencialiaipavojingų sodo ir daržo augalų žaladarių tyrimai. Aktualūs yra Phytophthoraspp. mikromicetų tyrimai.Padėka. Esame dėkingi Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, Žemėsūkio ministerijai bei Lietuvos ir užsienio ūkio subjektams už finansinę paramą atliekantdalį mokslinių tyrimų.Gauta 2008-07-10Parengta spausdinti 2008-08-20Literatūra1. Brandenburg W. 1985. Parasitische Pilze an Gefaβpflanzen in Europa. Stuttgart,New York.2. De Vries J. W., Truckess M. W., Jackson L. S. 2002. Mycotoxins and food safety.New York.3. Domsch K. H., Gams W., Anderson T. H. 1980. Compendium of soil fungi.London.4. Intensyvios obelų ir kriaušių auginimo technologijos. 2005. N. Uselis (sudaryt.).Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. Babtai.5. Intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos. 2002. N. Uselis (sudaryt.).Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. Babtai.6. Lanauskas J., Uselis N., Valiuškaitė A., Viškelis P. 2006. Effect of foliar and soilapplied fertilizers on strawberry healthiness, yield and berry quality. AgronomyResearch, 4: 247–255.7. Levinskaitė L., Lugauskas A., Valiuškaitė A. 2005. Potential toxin-producingmicromycetes on fruit and berries of horticultural plants treated with fungicides.Botanica Lithuanica, Suppl. 7: 47–54.8. Radaitienė D., Kačergius A., Valiuškaitė A. 2005. Ascospora dieback and stemblight, new diseases of Rubus species in Lithuania. Botanica Lithuanica, 11(1):51–53.9. Raudonis L. 2003. Čiulpiančių fitofagų paplitimas skirtingų veislių braškėse.Vagos, 59(12): 93–95.10. Raudonis L. 2005. Effects of spirodiclofen on the strawberry mite, Tarsonemuspallidus (Acari: Tarsonemidae) in strawberries. Sodininkystė ir daržininkystė,24(2): 64–72.296

11. Raudonis L. 2006 a. Comparative toxicity of spirodiclofen and lambdacihalotrinto Tetranychus urticae, Tarsonemus pallidus and predatory mite Amblyseiusandersoni in a strawberry site uder field conditions. Agronomy Research, 4:317–322.12. Raudonis L. 2006 b. Toxicity of abamectin to fruit tree red spider mite,Panonychus ulmi (Acari: Tetranychidae) in apple-tree site. Sodininkystė ir daržininkystė,25(4): 162–169.13. Raudonis L. 2006 c. An effect of abamectin to strawberry mite, Tarsonemuspallidus (Acari: Tarsonemidae) in strawberries. Sodininkystė ir daržininkystė,25(4): 153–161.14. Raudonis L., Survilienė E., Valiuškaitė A. 2004. Toxicity of pesticides to predatorymites and insects in apple-tree site under field conditions. Environmentaltoxicology, 19 (4): 291–295.15. Raudonis L., Valiuškaitė A. 2003. Research on pest and disease control in horticulturalplants and its development in Lithuania. Sodininkystė ir daržininkystė,22(3): 3–14.16. Raudonis L., Valiuškaitė A., Survilienė E. 2005 a. Effects of spirodiclofen onthe two-spotted spider mite, Tetranychus urticae (Acari: Tetranychidae) instrawberries. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 43–53.17. Raudonis L., Valiuškaitė A., Survilienė E., Duchovskienė L. 2005 b. Effectsof spirodiclofen on the two-spotted spider mite, Tetranychus urticae (Acari:Tetranychidae) in black currants. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 54–63.18. Raudonis L., Valiuškaitė A., Survilienė E. 2007 a. An effect of abamectin on twospottedspider mite, Tetranychus urticae (Acari: Tetranychidae) in strawberries.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 174–181.19. Raudonis L., Valiuškaitė A., Survilienė E. 2007 b. Side effects of pesticide treatmentsto predators and phytophagous mites in apple-trees. Sodininkystė ir daržininkystė,26(4): 77–88.20. Raudonis L., Valiuškaitė A., Survilienė E. 2007 c. The influence of fungicide sprayson infection of apple-tree by Venturia inaequalis (Cke.) Wint. Sodininkystė irdaržininkystė, 26(4): 89–100.21. Raudonis L., Valiuškaitė A., Survilienė E. 2007 d. Toxicity of Abamectin torust mite, Aculus schilechtendali (Acari: Eriophyidae) in apple-tree orchard.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 10–17.22. Uselis N., Valiuškaitė A., Raudonis L. 2006. Incidence of fungal leaf diseasesand phytophagous mites in different strawberry cultivars. Agronomy Research,4: 421–425.23. Valiuškaitė A. 2003. Latest mycological investigation of sour cherry. Sodininkystėir daržininkystė, 22(3): 186–193.24. Valiuškaitė A., Kviklys d. 2006. Resistance of some apple rootstocks toPhytophthora cactorum (Lebert et Cohn) Schröt. Abstracts of internationalscientific conference – Fruit tree rootstocks for temperate zone: biological andtechnological aspects. 12–14 September, Babtai Lithuania, 68.297

25. Valiuškaitė A., Kviklienė N., Kviklys d., Lanauskas J. 2006 a. Postharvest fruitrots incidence depending on apple maturity. Agronomy Research, 4: 427–431.26. Valiuškaitė A., Rašinskienė A., Uselis N., Raudonis L. 2003. Investigation ofapple canker (Nectria galligena Bres.) in intensive medium dwarf apple orchard.Sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 194–200.27. Valiuškaitė A., Raudonis L., Survilienė E. 2005 a. Mycological analysis of postharvestmicromycetes on sour cherries ‘North star’ in Lithuania. Плодоводство,17(2): 202–205.28. Valiuškaitė A., Raudonis L., Survilienė E. 2005 b. Analysis of micromycetescomposition of sour cherry fruits in Lithuania. Phytopathologia Polonica, 35:197–201.29. Valiuškaitė A., Raudonis L., Survilienė E. 2007. Aktyvių apsaugos priemoniųįtaka juodųjų serbentų ligoms ir kenkėjams plisti. Sodininkystė ir daržininkystė,26(4): 144–152.30. Valiuškaitė A., Raudonis L. 2006. Aviečių ( Rubus spp.) fitopatogenų ir kenkėjųmonitoringas ir apsaugos priemonių tyrimai. Sodininkystės ir daržininkystėsmokslo tyrimai. Ataskaitinės konferencijos medžiaga, 19: 81–86.31. Valiuškaitė A., Survilienė E., Lugauskas A., Levinskaitė L. 2006 b. Ecologicalaspects of distribution of potential toxin-producing micromycetes on stored applefruit. Ekologija, 3: 60–63.32. Valiuškaitė A., Survilienė E., Raudonis L. 2008. Effect of Mycostop on Fusariumroot-rot agents of raspberry. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(1): 47–51.33. Tarakanovas P., Raudonius S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinėanalizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPILT-PLOT iš paketoSELEKCIJA ir IRRISTAT: metodinė priemonė. LŽI, Akademija.34. .Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita. 2002. J. Šurkus, I. Gaurilčikienė(sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas, Akademija.35. Тарр С. 1975. Основы патологии растений. Мир, Москва.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Research of pest and disease of horticultural plants and itsdevelopment in LithuaniaA. Valiuškaitė, L. RaudonisSummaryResearch development during 2003–2007 on pest and disease and its control developmentin horticulture is reviewed. Investigations of pest species, their abundance, biology, ecology ofmost harmful pest species and natural enemies were carried out. The development of IntegratedPest Management resulted reduction of the insecticide use from 5–6 to 1–2 application a yearwithout significant damage to the crop. Specific composition, bioecology and control of themost harmful micromycetes of fruit trees and berries has been studied. The main present researchstrategies of plant protection in horticulture are to investigate forecasting systems of298

the key pests and diseases using modern warning equipment, predatory mites and insects andtheir role in control of phytophagous mites, new environmental and human friendly pesticides,ecological control means of fruits and berries, pests and diseases and their control of perspectiveminor crops and biological investigations of relatively new pest and diseases related withagro climatic changes.Key words: horticulture, pathogens, insects, plant protection, fungicides, insecticides,active ingredients.299

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Uogų užšaldymo proceso modeliavimas iroptimizavimasPranas Viškelis, Marina RubinskienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai,Kauno r., el. paštas biochem@lsdi.ltLietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (LSDI) Biochemijos ir technologijoslaboratorijoje uogų šaldymo tyrimai vykdomi nuo 1996 metų. Per 10 metų, taikant fizikiniuscheminiusmetodus, ištirta ir įvertinta šviežių ir užšaldytų 29 braškių, 28 aviečių bei 16 juodųjųserbentų veislių uogų kokybė ir atlikta veislių tinkamumo šaldymui atranka. Uogoms užšaldytibuvo taikomi du būdai – gilaus šaldymo šaldytuve ir skystame azote. Nustatyta veisliųsavybių ir uogų paruošimo būdų įtaka produktų juslinėms savybėms ir cheminei sudėčiai.Nustatytos ir rekomenduotos gamybai tinkamiausios užšaldymui juodųjų serbentų, braškiųir aviečių veislės.Reikšminiai žodžiai: biocheminė sudėtis, paruošimas, užšaldymas, defrostacija, technologinėssavybės, uogos, veislė.Įvadas. Neįkainuojama uogų vertė yra ta, kad jos yra pagrindinis biologiškaiaktyvių medžiagų – vitaminų, mineralinių medžiagų, fenolinių bei aromatinių junginių– šaltinis. Ne visos uogos išsilaiko geros kokybės ištisus metus. Kad būtų galimaišlaikyti teigiamas produktų savybes, juos reikia konservuoti.Konservavimas šalčiu – vienas geriausių ir patikimiausių būdų saugoti produktųnuo gedimo. Užšaldžius išsaugoma greitai gendančių vaisių ir uogų maistinė vertė irkokybė, efektyviai slopinamas mikroorganizmų, cheminių ir biocheminių procesų,deguonies, šilumos ir šviesos poveikis. Užšaldyta produkcija turi paklausą ne tikLietuvoje, bet ir kitose šalyse.Užšaldytų produktų kokybės rodikliai kiek prastesni negu šviežių, nes, kristalizuojantisvandeniui, mechaniškai pažeidžiami audinių morfologiniai elementai, persiskirstodrėgmė, padidėja ištirpusių medžiagų koncentracija, kitaip vyksta fizikiniai, cheminiaiir biocheminiai procesai (Gribaudo, 1990; Ditchef, 1996; Richardson, 1996). Kad uogosmaksimaliai išsaugotų savo natūralią biocheminę sudėtį bei juslines savybes (spalvą,kvapą, skonį), užšaldyti reikia greitai, per keletą minučių, ilgiausiai per 20–30 min.Literatūroje apie šaldymo technologijas šaldymo greitis minimas kaip svarbiausiair būtina produktų užšaldymo proceso intensyvumo sąlyga (Heldman, 1992; CodexAlimentarus, 1994; Ditchef, 1996).Svarbu, kad užšaldomos uogos būtų geros kokybės. Ne visų veislių uogos tinka301

užšaldyti (Viškelis, Česnauskas, 2000 a; Kampuse, Kampuss, 2003). Užšaldytų uogųkokybei bei cheminei sudėčiai daug įtakos turi ne tik genotipas bei užšaldymo technologijos,bet ir agroklimato sąlygos jų augimo, brendimo metu (Максименко, 1994;Рубинскене, Вишкялис, 2001; Rubinskienė, 2004).Atšildymas yra daugelio produktų apdorojimo šalčiu technologinio procesogalutinė operacija. Šildymo būdai ir režimas parenkami taip, kad mažiausiai pakistųproduktų sudėtis bei savybės ir masės nuostoliai būtų minimalūs. Konkrečias atšildymosąlygas nustatyti yra gana sunku. Atšildomų vaisių ir uogų sudėties ir savybių pakitimussąlygoja audinių skysčio pasišalinimas, ištirpintų vitaminų, azotinių ekstraktiniųmedžiagų, mineralinių komponentų nuostoliai, biocheminiai bei mikrobiologiniaiprocesai. Dėl minėtų pakitimų gali suprastėti produktų maistinė vertė, konsistencija,skonis ir aromatas (Viškelis, Česnauskas, 2000 b; Kampuse ir kt., 2002). Produktųkokybei įtakos turi fermentacijos procesai, vykstantys juos atšildant. Tokie procesai,kai atšildoma aukštesnėje temperatūroje, gali būti gana intensyvūs. Gera produktokokybė išlieka veikiant jį aukšto dažnio elektromagnetiniu lauku. To lauko energijašildo visą produktą vienodai, todėl sutrumpėja atšildymo laikas, mažesni masės irištirpusių komponentų nuostoliai (Česnauskas ir kt., 1998).Lietuvoje užšaldytų produktų, ypač vaisių patiekalų ir pusfabrikačių, gamyba yranepakankamos apimties. Didžioji dalis šaldytų vaisių ir uogų atvežama iš kaimyninėsLenkijos. LSDI Biochemijos ir technologijos laboratorijoje uogų šaldymo tyrimaivykdomi daugiau kaip dešimt metų. Taikant fizikinius ir cheminius metodus, nustatomašviežių ir užšaldytų uogų cheminė sudėtis ir juslinės savybės. Tiriamos veislės,kurių vaisiai ir uogos labiausiai tinkami užšaldyti, jų biocheminis stabilumas šaldymoir defrostacijos metu. Trūksta fundamentinių žinių apie užšaldytų produktų kokybę.Naudojant progresyvias šaldymo technologijas ir taikant įvairius žaliavos ruošimobūdus, vertinamos atskirų veislių technologinės savybės.Darbo tikslas − įvertinti žaliavos kokybės rodiklius, modeliuoti technologiniusrežimus, įvertinti produktų kokybės pokyčius ir nustatyti tinkamiausias užšaldymuiveisles.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai vykdyti 1996–2007 m. LSDI.Tyrimams naudotos uogos iš braškių, juodųjų serbentų ir aviečių selekcinių augynų,kurie buvo prižiūrėti pagal LSDI priimtas intensyvias auginimo technologijas(Intensyvios uoginių..., 2002).Šviežių ir užšaldytų uogų fizikiniai-cheminiai tyrimai buvo atliekami pagalBiochemijos ir technologijos laboratorijoje taikomas metodikas. Uogos homogenizuotos„Bosch Easy Mixx“ (tipas CNHR6, Robert Bosch GmbH, Stuttgart, Germany)smulkintuvu.Cheminiai tyrimai. Juodųjų serbentų, braškių, aviečių uogose buvo nustatyta:tirpios sausosios medžiagos – refraktometru; invertuoto cukraus ir sacharozėskiekis – Bertrano metodu (Петербургский, 1963); askorbo rūgštis (vitaminas C) –titruojant 2,6-dichlorfenolindofenolio natrio druskos tirpalu naudojant chloroformą(intensyviai spalvotoms ištraukoms) (Методы, 1987); titruojamasis rūgštingumas –titruojant 0,1 N NaOH tirpalu, perskaičiuotas į citrinos rūgšties kiekį (Ермаков ir kt.,1987); bendras antocianinų kiekis (braškių, juodųjų serbentų ir aviečių uogose),išreikštas cianidin-3-rutinozidu (ci-3-rut), nustatytas spektrofotometriškai; bendrassausųjų medžiagų kiekis – gravimetriškai, džiovinant uogas +105 °C temperatūroje302

iki pastovaus svorio (Food analysis, 1986); fenolinių junginių kiekis nustatytasFolin-Ciocalteu metodu (Slinkard, 1977) ir išreikštas galo rūgšties ekvivalentu.Užšaldymo tyrimai vykdyti pagal tarptautinio greitai užšaldytų maisto produktųperdirbimo bei elgsenos su jais kodekso rekomendacijas (CAC/RCP 8-1976)(Codex Alimentarus, FAO, 1994). Uogos užšaldytos gilaus šaldymo šaldytuve„Derby-Danfoss“ esant 40 ± 1 °C, laikytos esant 30 ± 1 °C temperatūrai. Užšaldytosskystame azote, aviečių ir braškių įvairių veislių uogos laikytos gilaus šaldymo šaldytuve„Derby-Danfoss“ esant 30 ± 1 °C temperatūrai. Braškių veislių uogos buvoužšaldytos sveikos ir pjaustytos KRONEN (TIP KUY) (Vokietija) pjaustymo mašina10 × 10 × 10 mm ir 5 × 5 × 5 mm dydžio kubeliais; juodųjų serbentų uogos užšaldytossmulkintos universalia virtuvine mašina KK-100 (Vengrija) per sietą su 5 mmskersmens skylutėmis, pertrintos pramonine mašina MP-800M (Baltarusija) per sietąsu 1 mm skersmens skylutėmis; aviečių uogos užšaldytos sveikos. Plastikinėse dėžutėseužšaldytos uogos defrostuotos aukšto dažnio srovėmis mikrobangų krosnelėjeAFMW-290. Galingumas 100–1 000 W, dažnis – 2 450 MHz.Rezultatai. Uogų veislių tinkamumo šaldymui atranka vykdyta gilaus šaldymošaldytuvuose ir taikant užšaldymo skystu azotu technologiją. Per 10 metų ištirtas irįvertintas 29 braškių, 28 aviečių bei 16 juodųjų serbentų veislių uogų tinkamumasšaldymui. Tyrimuose buvo analizuojama braškių ir aviečių uogų kokybė. Jusliniųtyrimų duomenimis, veislių savybės turėjo lemiamą įtaką uogų kokybei (1 lentelė).Tiek užšaldytos gilaus šaldymo šaldytuve, tiek skystame azote, geriausiomis juslinėmissavybėmis pasižymėjo braškių ‘Pegasus’ (4,6), ‘Polka’ (4,6), aviečių – ‘Aborigen’ (4,6)ir ‘Otava’ (4,6) uogos (1 lentelė).1 lentelė. Užšaldytų uogų juslinis įvertinimasTable 1. Sensory evaluation of frozen berriesGilaus šaldymo šaldytuveIn freezer of deep freezingbraškių uogosstrawberry berriesveislė išvaizdacultivar appearanceaviečių uogosraspberry berriesveislė išvaizdacultivar appearance303Užšaldyta skystu azotuFrozen with liquid nitrogenbraškių uogosstrawberry berriesveislė išvaizdacultivar appearanceaviečių uogosraspberry berriesveislė išvaizdacultivar appearance‘Pegasus’ 4,6 ‘Aborigen’ 4,6 ‘Pegasus’ 4,5 ‘Aborigen’ 4,2‘Senga 4,54,2 ‘Senga 4,54,1‘Husar’‘Husar’Sengana’Sengana’‘Dangė’ 4,3 ‘Zorinka’ 4,5 ‘Dangė’ 4,3 ‘Zorinka’ 3,9‘Saulenė’ 4,4 ‘Beglianka’ 4,2 ‘Saulenė’ 4,3 ‘Beglianka’ 3,8‘Elkat’ 4,6 ‘Willamette’ 4,4 ‘Elkat’ 4,3 ‘Willamette’ 3,9‘Polka’ 4,6 ‘Volnica’ 4,5 ‘Polka’ 4,5 ‘Volnica’ 4,0‘Honeoye’ 4,4 ‘Nagrada’ 4,5 ‘Honeoye’ 4,3 ‘Nagrada’ 3,9‘Kent’ 4,5 ‘Otava’ 4,6 ‘Kent’ 4,3 ‘Otava’ 4,2Viena uogų savybių yra sulčių išsiskyrimas atšildymo metu. Užšaldant uogas,pažeidžiamos ląstelių membranos ir iš atšildomų uogų išteka sultys. Tai ne tik sumažinaprodukto išeigą, bet pablogina uogų išvaizdą ir konsistenciją, jos suminkštėja,suglemba.

Iš 20 tirtų braškių veislių daugiausia (14–15 %) sulčių išskiria atšildomos‘Desnianka’, ‘Honeoye’ bei ‘Venta’ uogos, mažiau jų išsiskiria iš ‘Bogota’,‘Redgauntlet’ ir ‘Elsanta’ braškių (7–8 %) (1 pav.).1 pav. Sulčių ištekėjimas braškių uogose po defrostacijosFig. 1. Flow out of juices after thawing in strawberry berries2 pav. Sulčių ištekėjimas aviečių uogose po defrostacijosFig. 2. Flow out of juices after thawing in raspberry berries304

Atšildytos skirtingų veislių aviečių uogos išskiria labai skirtingą sulčių kiekį(2 pav.). Daugiausia sulčių išsiskiria iš ‘Volnica’ ir ‘Austrijos remontantinė’ uogų –atitinkamai 11,2 % ir 9,2 %. Sulčių visiškai neišskiria defrostuotos ‘Bristol’, ‘GlenMoy’, ‘Kenbi’, ‘Miraž’, ‘Mailing Sedling’, ‘Peresvet’, ‘Siveli’ veislių aviečių uogos.Šiuo atžvilgiu minėtų veislių uogos yra tinkamiausios sušaldyti.Užšaldymui skirtos produkcijos paruošimo būdų įvertinimas. Atlikusdefrostuotų nepjaustytų braškių uogų cheminę analizę, pastebėjome, kad labiausiaiuogose keičiasi antocianinų, fenolinių junginių ir askorbo rūgšties kiekiai. Uogose antocianinųsumažėja nuo 8,7 % (‘Elkat’) iki 46,7 % (‘Pegasus’) (2 lentelė). Po defrostacijosdidesni pigmentų kiekiai išlieka ‘Elkat’, ‘Honeoye’ ir ‘Senga Sengana’ uogose.Defrostacijos metu uogose askorbo rūgšties sumažėja 9,2–47,5 % (2 lentelė).Perdirbimo pramonėje plačiai naudojamose ‘Senga Sengana’ veislės uogose askorborūgšties nuostoliai siekia net 47,5 %. Vitaminingų veislių (‘Saulenė’, ‘Pegasus’) uogoseaskorbo rūgšties sumažėja 10,3–23,8 %. Veislės, kurių šviežios uogos išsiskiriadidžiausiu fenolinių junginių kiekiu, po defrostacijos šių junginių netenka 64,4−59,9 %(2 lentelė). Didesniu fenolinių junginių kiekiu pasižymi užšaldytos ‘Saulenė’,‘Honeoye’ ir ‘Kent’ uogos.2 lentelė. Užšaldytų braškių uogų cheminė sudėtis po defrostacijosTable 2. Chemical composition of frozen strawberry berries after thawingVeislėCultivarantocianinaianthocyanins, mg 100 g -1šviežiosuogosfresh berriesužšaldytosuogosfrozen berriesUogų cheminė sudėtisBerry chemical compositionaskorbo rūgštisascorbic acid, mg 100 g -1šviežiosuogosfresh berries305užšaldytosuogosfrozen berriesfenoliniai junginiaiphenols, mg 100 g -1šviežios užšaldytosuogos uogosfresh berries frozen berries‘Pegasus’ 49,6 26,5 80,0 61,0 720 256‘Dangė’ 52,0 43,7 67,0 53,0 429 290‘Saulenė’ 98,3 56,3 78,0 70,0 572 349‘Elkat’ 67,7 61,8 61,0 53,0 700 304‘Polka’ 74,4 55,5 62,0 45,0 688 276‘Honeoye’ 92,0 66,8 67,0 59,0 861 356‘Kent’ 86,1 51,3 65,0 59,0 752 348‘Senga Sengana’ 70,6 64,3 59,0 31,0 411 332R 05/ LSD 056,041 3,790 3,017 2,170 45,891 13,015Avietės priskiriamos prie vidutinio vitaminingumo uogų. Mūsų duomenimis,askorbo rūgšties tirtų veislių uogose rasta vidutiniškai 26,4 mg 100 g -1 . Daugiausiavitamino C rasta ‘Tomo’ (41,2 mg 100 g -1 ) ir ‘Otava’ (40,0 mg 100 g -1 ) uogose.‘Beglianka’ uogose askorbo rūgšties sukaupta mažiausiai – 18,4 mg 100 g -1 . Jeigušviežiose ir sušaldytose aviečių uogose cukrų ir tirpių sausųjų medžiagų kiekis praktiškaibuvo analogiškas, tai askorbo rūgšties kiekis sušaldytose avietėse yra beveiktrečdaliu (vidutiniškai 28,1 %) mažesnis, negu buvo šviežiose uogose. Pagal askorborūgšties kiekį sušaldytose uogose tinkamiausios sušaldyti būtų ‘Otava’ ir ‘Tomo’veislių aviečių uogos.

3 pav. Askorbo rūgšties kiekis šviežiose ir užšaldytose aviečių uogoseFig. 3. Ascorbic acid content in fresh and frozen raspberry berriesSiekiant ištirti braškių uogų paruošimo būdo įtaką produkto juslinėms ir cheminėmssavybėms, uogos buvo nepjaustomos ir pjaustomos 10 × 10 × 10 mm ir5 × 5 × 5 mm dydžio kubeliais. Nustatyta, kad geriausios prekinės išvaizdos buvonepjaustytos ir pjaustytos 10 × 10 × 10 mm kubeliais ‘Pegasus’, ‘Kent’ ir ‘Honeoye’uogos. Visų veislių 5 × 5 × 5 mm dydžio uogos turėjo prastesnę išvaizdą.Iš braškių uogų paruošti produktai po 3 laikymo mėnesių buvo defrostuoti aukštodažnio bangomis. Nustatyta, kad produktuose labiausiai keičiasi askorbo rūgšties kiekis(3 lentelė). Palyginti su nepjaustytomis uogomis, 5 × 5 × 5 mm dydžio uogose askorborūgšties sumažėja 15,3–28,4 %, tuo tarpu 10 × 10 × 10 mm smulkintose uogose askorborūgšties išlieka 89–90 %. Tarp tirtųjų veislių ‘Pegasus’ ir ‘Saulenė’ nepjaustytos ir10 × 10 × 10 mm dydžio kubeliais supjaustytos uogos turi didesnį askorbo rūgštieskiekį, atitinkamai 61 ir 55 mg 100 g -1 bei 67 ir 60 mg 100 g -1 (3 lentelė).Siekdami ištirti askorbo rūgšties pokyčius įvairiais būdais užšaldytuose produktuosepo 6 laikymo mėnesių, atlikome analizę užšaldytų sveikų, smulkintų ir potrumpo blanširavimo pertrintų juodųjų serbentų uogų. Mažiausi biologiškai aktyviųmedžiagų nuostoliai nustatyti užšaldytose visų veislių biriose uogose (4 lentelė). Podefrostacijos mažesni askorbo rūgšties nuostoliai yra termiškai apdorotuose produktuose,o ne smulkintose uogose. Produktuose, pagamintuose iš pertrintų ‘Almiai’ ir‘Titania’ uogų, vitamino C sumažėja tik 11,3 % ir 12,9 %. Daugiau askorbo rūgštiessuskyla pertrintose ‘Ben More’ (35,9 %) ir ‘Vakariai’ (31,8 %) uogose.306

3 lentelė. Askorbo rūgšties kiekis įvairiais būdais užšaldytose braškių uogoseTable 3. The amount of ascorbic acid in the foodstuffs from strawberry berriesVeislėCultivarnepjaustytosuogosnot cut berriesUogų pjaustymo būdaiMethods of berry cuttingpjaustytos 10 × 10 × 10 mmkubeliaisberries cut in 10 × 10 × 10 mmcubes307pjaustytos5 × 5 × 5 mmkubeliaisberries cut in5 × 5 × 5 mm cubes‘Pegasus’ 61 55 49‘Dangė’ 53 49 40‘Saulenė’ 67 60 48‘Elkat’ 53 50 41‘Polka’ 45 40 33‘Honeoye’ 59 55 50‘Kent’ 59 53 49‘Senga Sengana’ 49 46 40R 05/ LSD 053,49 4,01 2,924 lentelė. Askorbo rūgšties kiekis šviežiose ir užšaldytose juodųjų serbentųuogoseTable 4. The amount of ascorbic acid of fresh berries and in the foodstuffs from blackcurrants berriesVeislėCultivaršviežios uogosfresh berriesAskorbo rūgštisAscorbic acid, mg 100 g -1užšaldytos uogosfrozen berriesužšaldytos smulkintosuogosfrozen cut berriesužšaldytos pertrintosuogosfrozen berries rubbedthrough sieve‘Joniniai’ 262,0 236,2 181,0 204,7‘Minaj Šmyriov’ 235,0 227,3 164,0 178,8‘Almiai’ 159,0 188,0 144,0 141,0‘Öjebyn’ 144,3 162,3 119,7 123,0‘Titania’ 145,3 149,3 122,0 124,3‘Ben Alder’ 202,0 147,0 140,0 138,7‘Ben More’ 243,0 172,5 138,3 155,7‘Vakariai’ 282,0 231,0 161,0 198,0R 05/ LSD 051,93 2,27 2,47 1,59Siekdami ištirti cukraus įtaką biologiškai aktyvių medžiagų pokyčiams po 6laikymo mėnesių, analizavome antocianinų ir askorbo rūgšties kitimą užšaldytosesmulkintose bei po trumpo blanširavimo pertrintose juodųjų serbentų uogose. Nustatyta,kad veislių savybės turi įtakos nustatant optimalų cukraus kiekį, pridedamą šaldantproduktą. Pridėjus 40 % cukraus, didesni antocianinų kiekiai nustatyti smulkintoseserbentų uogose veislių ‘Vakariai’ ir smulkintose ir pertrintose uogose veislių ‘MinajŠmyriov’ bei ‘Ben More’, o pridėjus 50 % cukraus – smulkintose ‘Ben Alder’, ‘Titania’

ir smulkintose ir pertrintose ‘Öjebyn’ bei ‘Almiai’ veislių uogose (4 pav.). Iš įvairiųveislių smulkintų uogų pagamintuose produktuose, esant 40 % cukraus, dažančiųjųmedžiagų nuostoliai yra vidutiniškai 26,3 %, iš pertrintų uogų – 36,2 %. Esant 50 %cukraus, antocianinų nuostoliai iš smulkintų uogų pagamintuose produktuose yravidutiniškai 24,3 %, iš pertrintų – 33,9 %.4 pav. Cukraus koncentracijos įtaka antocianinų kiekiui (%) smulkintose (a) irpertrintose (b) juodųjų serbentų uogose po defrostacijosFig. 4. Influence of sugar concentration on the amount of anthocyanins (%) in cut (a) andrubbed through sieve (b) black currant berries after thawing5 pav. Cukraus koncentracijos įtaka askorbo rūgšties kiekiui (%) smulkintose (a) irpertrintose (b) juodųjų serbentų uogose po defrostacijosFig. 5. Influence of sugar concentration on the amount of ascorbic acid (%) in cut (a) andrubbed through sieve (b) black currant berries after thawing308

Dar gausesnis uogų saldinimas, išskyrus produktus iš pertrintų ‘Titania’ ir‘Vakariai’ serbentų, turėjo neigiamą įtaką antocianinų kiekiui juose. Esant 60 % cukraus,antocianinų nuostoliai iš smulkintų uogų pagamintuose produktuose yra vidutiniškai32,6 %, iš pertrintų – 35,8 % (4 pav.).Mažesni askorbo rūgšties nuostoliai yra produktuose iš smulkintų ir iš pertrintųuogų pridėjus 40 ir 50 % cukraus (5 pav.). Gausesnis saldinimas sumažina askorborūgšties koncentraciją produktuose, o ypač – pagamintuose iš smulkintų juodųjų serbentųuogų: nuo 34,1 (‘Almiai’) iki 56,0 % (‘Minaj Šmyriov’) (5 pav.). Mažesni askorborūgšties nuostoliai yra pertrintose uogose su 40 ir 50 % cukraus – vidutiniškai 24,04ir 24,91 %. Naudojant tas pačias cukraus koncentracijas, pertrintose uogose askorborūgšties sumažėja vidutiniškai 27,12 ir 28,13 %.Aptarimas. Lenkų mokslininkų (Ditchef, 1996) teigimu, užšaldymo skystuazotu būdas yra labai patogus, greitas, bet labai brangus. Tokiu metodu galėtumešaldyti labai brangius produktus. Skystame azote yra laikomas daugelio biologiniųorganizmų genofondas. Žemos temperatūros palaikymui hermetinėmis sąlygomistoks būdas yra palyginti pigus. Lietuvoje trūksta duomenų apie šio metodo taikymąšaldant įvairių rūšių veislių uogas ir vaisius. Literatūros duomenimis, skystu azotušaldomuose produktuose atsiranda įtrūkimų, nes įvairūs mechaniniai įtempimai ardoperiferinius produkto sluoksnius, kurie žemoje temperatūroje būna praradę plastinessavybes (Gribaudo, 1990). Mūsų tyrimuose šaldant skystu azotu, atskirų veislių braškiųuogose taip pat atsirasdavo įtrūkimų ir uogos suskildavo. Aviečių uogos užšaldymometu buvo labiau pažeidžiamos – lengvai sutrupėdavo. Dėl minėtų defektų užšaldytųskystame azote uogų jusline kokybė buvo prastesnė (1 lentelė).Užšaldant uogas, pažeidžiamos ląstelių membranos, todėl iš atšildomų uogųišteka sultys. Tai ne tik sumažina produkto išeigą, bet pablogina uogų išvaizdą ir konsistenciją,jos suminkštėja, suglemba. Pagal Dženejevos pasiūlytą skalę (Дженеева,1986), tinkamiausios užšaldyti braškės, iš kurių atšildant išsiskiria iki 5 % sulčių,tinkamos – nuo 5,1 iki 9 %, patenkinamai tinkamos – nuo 9,1 iki 20,0 %, netinkamos– nuo 20,1 iki 30,0 % ir visai netinkamos – iš kurių atšildant išsiskiria per 30 %sulčių. Tinkamos užšaldyti yra braškės šių veislių: ‘Bogota’, ‘Redgauntlet’, ‘Elsanta’,‘Syriusz’, ‘Istočnik’, ‘Dukat’, ‘Gerida’, ‘Korona’ bei ‘Polka’. ‘Tenira’ veislės uogospagal šį kriterijų nepatenka į rekomenduojamų šaldyti sąrašą (1 pav.).Apibendrinti įvairių aviečių veislių uogų cheminės sudėties, sulčių išskyrimo irjuslinio įvertinimo duomenys rodo, kad geriausiai sušaldymui tinka ‘Bristol’, ‘Kenbi’,‘Otava’, ‘Tomo’, ‘Miraž’ ir ‘Aborigen’ aviečių veislių uogos, o netinkamos šaldyti –‘Navojka’ ir ‘Volnica’ (Viskelis, Bobinaite, 2007).Produktų kokybė priklauso tiek nuo veislės genetinių savybių, tiek ir nuo uogųparuošimo būdo. Mūsų tyrimuose askorbo rūgšties kiekiai atitirpintose nepjaustytosebraškių uogose sumažėja vidutiniškai 28,1 % (2 lentelė), o štai Suomijoje išaugintose iružšaldytose braškėse askorbo rūgšties netektis – vidutiniškai 34 % (Hagg, ir kt., 1995).Nors šviežios ‘Saulenė’ veislės uogos išsiskiria didžiausia pigmentų koncentracija, betdefrostacijos metu jų gerokai sumažėja (42,7 %).Laikant uogas užšaldytas, askorbo rūgšties netektis yra nežymi – vidutiniškai1,88 % per mėn (Viškelis, Česnauskas, 2000 b). Šviežiose uogose esančios askorborūgšties daugiausia prarandama užšaldymo-defrostacijos metu (Kampuse ir kt., 2002).309

Mūsų tyrimų duomenimis, mažesni askorbo rūgšties nuostoliai užšaldymo-defrostacijosmetu yra blanširuotuose ir pertrintuose produktuose iš juodųjų serbentų uogų,ir, palyginti su šviežiomis uogomis, siekia vidutiniškai 22,7 %. Įvertinant veisliųsavybes, daugiau askorbo rūgšties išlieka įvairiais būdais užšaldytuose produktuoseiš ‘Joniniai’ ir ‘Vakariai’ uogų.Didesni askorbo rūgšties nuostoliai nustatyti smulkintose uogose su 60 % cukrauspriedu. Manoma, kad produktų defrostacijos metu smulkintose uogose suaktyvėjofermentų veikla ir uogose esantis deguonis paspartino askorbo rūgšties oksidaciją.Minėtų veiksnių neigiamas poveikis ir didelė (60 %) cukraus koncentracija turėjoįtakos žymesniems askorbo rūgšties nuostoliams produktuose (3 pav.).Išvados. 1. Braškių, aviečių užšaldymo temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip-40 °C. Dėl uogų sutrupėjimo priežasties aviečių uogas nerekomenduojama šaldytiskystame azote.2. Uogų sulčių išsiskyrimas atšildymo metu priklauso nuo veislių savybių ir taikomodefrostacijos būdo. Mažesni sulčių nuostoliai yra defrostuotose aukšto dažniobangomis uogose.3. Įvertinus užšaldymui skirtos produkcijos paruošimo būdus, pagal biocheminių,fizikinių ir juslinių rodiklių visumą rekomenduojama: aviečių uogas užšaldyti sveikas,braškių uogas užšaldyti sveikas ir pjaustytas 10 × 10 × 10 mm dydžio kubeliais. Juodųjųserbentų uogas užšaldyti sveikas ar po trumpo blanširavimo pertrintas į tyrę.4. Produktų kokybės rodikliams turi įtakos veislės savybės ir uogų paruošimobūdas. Didesni bioaktyviųjų medžiagų kiekiai nustatyti užšaldytuose produktuose su40 % ir 50 % cukraus iš ‘Ben Alder’, ‘Vakariai’ ir ‘Minaj Šmyriov’ uogų, su 50 %cukraus – iš ‘Ben More’, ‘Titania’, ‘Öjebyn’ ir ‘Almiai’ juodųjų serbentų uogų.Padėka. Autoriai dėkoja Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui už paramąvykdant darbą. Dalis tyrimų atlikta vykdant VMSF projektą G-15/08.Gauta 2008-07-18Parengta spausdinti 2008-08-14Literatūra1.2.3.4.5.Cesnauskas V., Viskelis P., Rubinskienė M. 1998. Suitability for freezing of strawberryvarieties cultivated in Lithuania. Advances in the Refrigeration Systems,Food Technologies and Cold Chain, 6: 564–569.Codex alimentarius processed and quick frozen fruits and vegetables. 1994.FAO, Rome.Ditchef S. 1996. Assessment of freezing intensification using a dynamic dispersionmedium. Process Optimization and Minimal Processing of Foods. Porto,5–12.Gribaudo L. M. 1990. Characteristic temperatures determination for strawberryfreezing and thawing. Journal of Food Processing and Preservation, 14(3):231–240.Hagg M., Ylikoski S., Kumpulainen J. 1995. Vitamin C content in fruits and berriesconsumed in Finland. J. Food Composit. Analysis, 8(1): 12–20.310

6. Heldman R. 1992. Handbook of food engineering. New York.7. Intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos. 2002. N. Uselis (sudaryt.).Babtai.8. Kampuse S., Kampuss K. 2003. Quality of raspberries and blackcurrants afterfrozen storage. Acta Horticulturae, 599: 711–717.9. Kampuse S., Kampuss K., Pizika L. 2002. Stability stability of anthocyanins and as-corbic acid in raspberry and blackcurrant cultivars during frozen storage. ActaHorticulturae, 585: 507–600.10. Richardson P. 1996. Quality assessment of foods frozen by different methods offreezing times. Process Optimization and Minimal Processing of Foods. Porto,1–4.11. Rubinskienė M. 2004. Bioaktyvųjų medžiagų kitimas nokstančiose ir perdirbtosejuodųjų serbentų uogose: daktaro disert. santr. Kaunas.12. Slinkard K., Singleton V. L. 1977. Total phenol analysis: automation and comparisonwith manual methods. American Journal of Ecology and Viticulture, 28:49–55.13. Viskelis P., Bobinaite R. 2007. Estimation of fruits chemical composition of variousraspberry cultivars and their suitability for quick freezing. NJF Report,3(1): 50.14. Viškelis P., Česnauskas V. 2000 a. Įvairių veislių braškių uogų tinkamumo užšaldytiįvertinimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 93–105.15. Viškelis P., Česnauskas V. 2000 b. Vitamino C kitimas užšaldytose uogose.Maisto chemija ir technologija, 37: 211–216.16. Максименко М. Г. 1994. Качество урожая районированных и перспективныхсортов смородины черной и его использование: автореф. диссертации.Минск.17. Рубинскене М., Вишкялис П. 2001. Влияние способов замораживания нахимический состав смородины черной. Актуальные Проблемы СельскогоХозяйства. Сб. науч. тр. КГТУ, 2: 250–256.18. Дженеева Э. Л. 1986. Подбор сортов земляники для длительного храненияв замороженном виде: aвтореф. дис. канд. с.-х. наук. Киев.19. Ермаков А. И., Арасимович В. В., Ярош Н. П., Перуанский Ю. В.,Луковникова Г. А., Иконникова М. И. 1987. Методы биохимическогоисследования растений. Агропромиздат, Ленинград.20. Петербургский А. В. 1963. Практикум по агрономической химии, Москва.311

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Modeling and optimization of berry freezing processP. Viškelis, M. RubinskienėSummaryInvestigations of berry freezing are being carried out at the Lithuanian Institute ofHorticulture (LIH), Laboratory of Biochemistry and Technology since 1996. During 10 yearsapplying physical-chemical methods there was investigated and evaluated 29 strawberry, 28raspberry and 16 black currant fresh and frozen berry quality and there was carried out the selectionof cultivars suitable for freezing. There were applied two methods for berry freezing: deepfreezing in freezer and freezing in liquid nitrogen. There was established the influence of cultivarproperties and methods of berry preparation on product sensational properties and chemicalcomposition. There was established and recommended to production black currant, strawberryand raspberry cultivars, the most suitable for freezing.Key words: biochemical composition, preparation, freezing, thawing, technologicalproperties, berries, cultivar.312

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Kenksmingų organizmų tyrimų aktualijosdaržininkystėjeElena Survilienė, Laisvūnė DuchovskienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai,Kauno r., el. paštas e.surviliene@lsdi.ltStraipsnyje apžvelgiami Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalųapsaugos laboratorijoje 2003–2007 metais vykdytų daržo augalų ligų sukėlėjų ir kenkėjų epidemiologijosir biologijos, kenksmingų organizmų rūšinės sudėties, jų gausumo ir žalingumotyrimai. Pateikiami biologinių ir cheminių preparatų biologinio efektyvumo, prevencinių iraktyvių ligų, kenkėjų kontrolės būdų ir priemonių tyrimų rezultatai, kurių pagrindu ruošiamoslauke ir šiltnamiuose auginamų daržovių integruotos apsaugos sistemos.Reikšminiai žodžiai: augalų apsauga, beicai, biologiniai preparatai, daržovės, fitopatogenai,fungicidai, insekticidai, kenkėjai.Įvadas. Daržo augalus pažeidžiantys fitopatogeniniai organizmai pasižymi dideleįvairove. Apsaugant augalus nuo ligų ir kenkėjų, ypač svarbu teisingai ir greitai diagnozuotižaladarius, pritaikyti savalaikes apsaugos priemones. Tikslus patogenų nustatymasįmanomas tik derinant bendrai priimtus ir molekulinės biologijos metodus. Lietuvossodininkystės ir daržininkystės instituto (LSDI) Augalų apsaugos laboratorijoje daržoviųžalingiausių ligų ir kenkėjų bioekologiniai tyrimai pradėti daryti bei cheminiaiproduktai jų žalai mažinti pradėti tirti nuo 1961 metų (Survilienė ir kt., 2003).Iki šiol daržovių pasėlių registruotų augalų apsaugos produktų nėra pakankamai.Kai kuriems augalams registruoti tik vienas ar du preparatai, todėl sunku pateiktiišsamią apsaugos sistemą (Profesionalaus naudojimo augalų apsaugos produktųsąrašas, http://www.vaat.lt/popup2.php?item_id=223). Kita vertus, ES yra ruošiamaTausojančio pesticidų naudojimo strategija ir pagal Europos Tarybos direktyvą 91/414/EEC griežtėja pesticidų registracijos reikalavimai. Šiuo metu būtina suderinti Lietuvosaugalų apsaugos strategijas su ES direktyvomis tiek sodininkystės, tiek daržininkystėssektoriuose.Vienas pagrindinių Augalų apsaugos laboratorijos tikslų – sukurti integruotądaržo augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemą, plėtoti mažai kenksmingų aplinkaipesticidų tyrimus, paruošti saugią, atitinkančią Europos Sąjungos reikalavimusaugalų apsaugos priemonių naudojimo sodininkystėje ir daržininkystėje strategiją.Pagrindinės daržovių apsaugos mokslinių tyrimų kryptys: ligų ir kenkėjų vystymosi irplitimo stebėjimas; savalaikis apsaugos priemonių panaudojimas; cheminių, biologinių313

ir mikrobiologinių priemonių panaudojimo technologijų plėtojimas bei efektyvumotyrimas; ekologinės ir integruotos augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemos tobulinimas;tolesnis žmonių sveikatai ir aplinkai nekenksmingų pesticidų registraciniųbandymų atlikimas.Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Laboratoriniai, vegetaciniai bei laukobandymai įrengti ir atlikti pagal LSDI aprobuotas metodikas, Geros eksperimentinėspraktikos (GEP), Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) reikalavimus (Geros augalųapsaugos praktikos taisyklės, 2004). Mikrobiologiniai ir entomologiniai tyrimai atliktitaikant klasikinius šių sričių metodus (Наумова, 1970; Booth, 1971; Тарр,1975; Arx,1981; Brandenburg, 1985; Domsch ir kt., 1993; Ellis, Ellis, 1997; Mathur, Kongsdal,2003). Augalų ligų paplitimo, intensyvumo, kenkėjų pažeidimų apskaitos, preparatųefektyvumo vertinimas atlikta pagal standartines metodikas (Žemės ūkio augalųkenkėjai, ligos ir jų apskaita, 2002). Eksperimentiniai duomenys įvertinti dispersinėsanalizės metodais (Tarakanovas, Raudonius, 2003). Meteorologinės sąlygos fiksuotosnaudojant „iMetos“ prognozavimo sistemą.Rezultatai ir aptarimas. Nemaža dalis darbų skirta tęsiant Cucurbitaceae irLiliaceae šeimų augalų netikrųjų miltligių sukėlėjų Pseudoperonospora cubensis irPeronospora destructor bioekologijos ir epidemiologijos tyrimus. Šių ligų žalingumaspriklauso nuo infekcijos pradžios laiko, klimato sąlygų, veislių atsparumo, auginimotechnologinių priemonių bei augalų apsaugos produktų naudojimo laiko, dažnumo irveikimo būdo. Nuo 2007 m. pradėti tyrimai pritaikant ligų prognozavimo modeliusdaržininkystėje leis ateityje efektyviau taikyti apsaugos priemones.Nuo 2004 m. pradėti tyrimai nustatant ir įvertinant meteorologinių sąlygų įtakąP. cubensis sporuliacijai ir agurkų netikrosios miltligės plitimui ir intensyvumui.Nustatyta, kad +18–19 °C temperatūroje, kai drėgmė ant lapų laikosi apie 10 val.,susidaro nelytiniai sporofikacijos organai. Infekcija pradeda plisti, kai vidutinė trijųparų oro temperatūra yra +16–17 °C, santykinis oro drėgnis – 94 % ir vidutinis paroskritulių kiekis – 6 mm. Nustatyta, kad tam tikrais metais ligos paplitimas ir intensyvumasbuvo didesnis, kai iškrito gausiai kritulių ir atvėso oras, – pažeistų augalųpagausėjo iki 97 %, o ligos intensyvumas agurkų pasėliuose siekė 47,7 % (Bulovienė,Survilienė, 2006 a).Tiriant svogūnų netikrosios miltligės sukėlėjo bioekologines savybes, nustatyta,kad žiemojantis grybo micelis kaupiasi užkrėstų ropelių ir sėjinukų augimo kūgeliuoseir gemale, o surinktose nuo sergančių sėklinių augalų sėklose micelio fragmentų neaptikta.Ligos paplitimas nupurškus fungicidais sumažėjo 12–45 % (Survilienė, 2004).Nustatytas valgomųjų svogūnų imlumas Peronospora destructor patogenui,dirbtiniu būdu užkrėtus augalus, priklausomai nuo augalų augimo tarpsnio. Derlingųvegetatyvinių dalių vystymosi tarpsniu netikrąja miltlige užsikrėtusių svogūnų buvo81 % daugiau nei lapų vystymosi tarpsniu – užsikrėtimas siekė 7 %. 73,3 % užsikrėtusiųvalgomųjų svogūnų ir 34 % sporuliacijos intensyvumas nustatytas, kai inokuliacijaatlikta iš karto nuvalius vašką nuo lapų. Nuvalius vaško sluoksnį nuo lapų,infekcija užsikrėtė 81 % lauke auginamųjų svogūnų ir 61 % – šiltnamyje (Bulovienė,Survilienė, 2005). Nustatyta P. destructor inokuliumo koncentracijos, inkubacijoslaiko, santykinės drėgmės ir temperatūros įtaka P. destructor sporuliacijai ant svogūnųlapų kontroliuojamomis aplinkos sąlygomis. Trumpiausias periodas sporoms sudygti314

ir sporuliacijai nustatyti – inokuliuojant lapus sporų suspensija 10 6 sporų ml -1 . Laikantapkrėstus augalus +15 °C temperatūroje, esant 90 % santykiniam oro drėgniui, 8 dienasir po to +22 °C – 5 dienas, P. destructor sporuliacija tęsėsi 4–8 dienas (Bulovienė,Survilienė, 2006 b).Svogūnuose netikrosios miltligės plitimas ir intensyvumas taip pat priklauso nuopalankių infekcijai meteorologinių sąlygų: infekcija pradeda plisti, kai vidutinė trijųparų oro temperatūra yra +14–16 °C, santykinis oro drėgnis – 87,5–96 %, vidutinisparos kritulių kiekis – 1,8 mm. Pažeistų augalų padaugėjo iki 89 %, o ligos intensyvumassiekė 66,6 % (Bulovienė ir kt., 2006).Tiriant augalų apsaugos priemonių slopinantį poveikį P. destructor ir efektyvumąinfekciniam procesui, 2004–2007 m. tyrimais nustatytas fungicidų Acrobat Plus(dimetomorfas 90 g kg -1 , mankocebas 600 g kg -1 ), Amistar 250 SC (azoksistrobinas250 g l -1 ), Infinito SC 687,5 (fluopikolidas 62,5 g l -1 , propamokarbo HCL 625 g l -1 ),Penncozeb 75 DG (mankocebas 750 g kg -1 ) ir Signum 334 WG (pyraklostrobinas67 g kg -1 , boskalidas 267 g kg -1 ) biologinis efektyvumas slopinant netikrosios miltligėsplitimą ‘Stuttgarter Riesen’ veislės svogūnų pasėliuose. Tyrimų metais meteorologinėssąlygos buvo palankios netikrajai miltligei plisti. Pirmi ligos požymiai svogūnų pasėliuosenustatyti liepos pradžioje. Trys purškimai svogūnų derlingųjų vegetatyviniųdalių vystymosi tarpsniu (BBCH 20–47) efektyviai slopino ligos plitimą; fungicidųefektyvumas siekė 74,38–89,36 %. Purkštų fungicidais svogūnų gautas 4,3–26,3 %didesnis ropelių derlius (Survilienė ir kt., 2008).Plėtojant integruotą daržo augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemą, svarbusdėmesys skiriamas savalaikiam ir tikslingam patogeninių organizmų nustatymui iridentifikavimui. Nuo 2003 m. pradėti daržo augalų grybinių, bakterinių ir virusinių ligųsukėlėjų kompleksiniai tyrimai, apimantys ligų simptomų analizę, sukėlėjų biologinesypatybes bei apsaugos priemonių pritaikymą. Nustatyta Brassica L. genties daržovesbei Lycopersicon esculentum Mill. pažeidžiančių fitopatogeninių mikroorganizmų rūšiųįvairovė ir jų pasireiškimo ypatybės priklausomai nuo meteorologinių bei agrotechniniųsąlygų skirtingose šalies agroklimato zonose. Taip pat atrinkti virulentiškiausi grybinių,bakterinių ir virusinių ligų sukėlėjų kamienai Lietuvoje auginamų kopūstų ir pomidorųveislių bei hibridų atsparumo įvertinimui, ištirtos ir rekomenduotos efektyvios apsaugospriemonės daržovių derliaus nuostoliams sumažinti ir kokybei pagerinti, siekiant gerosprodukcijos kokybės ir standartų, atitinkančių ES reikalavimus.Vertinant Brassica L. daržovių ligotumą įvairiuose šalies regionuose, nustatyta,kad viena pagrindinių ligų pramoniniuose daržovių pasėliuose yra juodoji dėmėtligė(Alternaria brassicae, Alternaria brassicicola), kuria buvo užsikrėtę 3,12–69,79 %įvairių veislių ir rūšių daržovių. Alternaria spp. patogeninių rūšių pažeidimus lemiasodinimo laikas, tręšimas bei meteorologinės sąlygos vegetacijos metu. Dėl nesubalansuototręšimo pradeda trūkti Ca, tam ypač jautrūs vidutinio vėlyvumo pekininiaibastučiai ir baltagūžiai kopūstai. Pažeidimo vietose dažniausiai įsiveisia antrinėinfekcija – šlapiasis puvinys (Pseudomonas sp.). Patiriama daug nuostolių derliauslaikymo metu. Bakterinių puvinių sukėlėjai Erwinia carotovora subsp. carotovora irXanthomonas campestris pv. campestris bei jų kamienai skiriasi patogeninėmis savybėmis.Išskirtos stipraus, vidutinio ir silpno virulentiškumo grupės. Bakterinių puviniųsukėlėjams atsparių baltagūžių kopūstų veislių nenustatyta (Survilienė ir kt., 2004).315

Atlikus kopūstinių daržovių virusinių ligų pasireiškimo tyrimus įvairiose Lietuvosagroklimato zonose, nustatyta, kad dažniausi kopūstų virusinės kilmės pažeidimųsimptomai buvo lapų gyslų išryškėjimas, tarpgyslinio audinio chlorotinis margumasir įvairios lapų deformacijos. Peršviečiamosios elektroninės mikroskopijos metodutiriant kopūstų nevalytų ekstraktų preparatus, buvo rasta virusų, kurie dažnai aptinkamiesant kompleksinei infekcijai. Pagal eksperimentiškai pažeidžiamų augalų spektrą,sukeliamus juose simptomus ir virionų morfologines savybes iš kopūstinių daržoviųišskirti skirtingos virionų morfologijos ir įvairios simptomatikos virusai: žiediniųkopūstų mozaikos (Cauliflower mosaic caulimovirus, CaMV), turnepsų mozaikos(Turnip mosaic potyvirus, TuMV) ir tabako garbanotosios dryžligės (Tobacco rattletobravirus, TRV). Dažniau buvo aptinkamas CaMV. Iš baltagūžių kopūstų buvo izoliuotasizometrinis virusas, kuris virionų morfologijos ir charakteringų viruso genomofragmentų struktūros tyrimais preliminariai buvo identifikuotas kaip tabako nekrozėsvirusas (Tobacco necrosis necrovirus, TNV) (Zitikaitė ir kt., 2005).Tiriant fungicidų poveikį skirtingos brandos baltagūžių kopūstų ‘BielarusiškaDotnuvos’ ir ‘Langedejker decema’ grybinėms ligoms, nustatyta, kad fungicidai antrojevegetacijos pusėje turėjo įtakos derliaus kiekybei ir kokybei. Variantuose su fungicidaisgautas 11–17 % derliaus priedas. Morfologinių požymių tyrimo metodu nustatyta,kad laikomuose baltagūžiuose kopūstuose labiausiai plinta juodasis (Alternaria spp.),kekerinis (Botrytis cinerea) ir šlapiasis bakteriniai (Erwinia spp., Pseudomonas spp.)puviniai. Vidutinio vėlyvumo ‘Bielarusiška Dotnuvos’ kopūstai buvo daugiau pažeistipatogenų nei vėlyvieji ‘Langedejker decema’. Po pirmųjų 30 parų laikymo kontroliniovarianto kopūstuose puvinių rasta ant 26,67 % gūžių, vėliau dar ant 38,69 %, – tai 2–9kartus daugiau negu ant purkštų fungicidais. Efektyviausiai puvinių sukėlėjus slopinosisteminio veikimo fungicidai Signum 334 WG (norma 1,0 kg ha -1 ) ir Amistar 250 SC(norma 0,8 l ha -1 ). Du kartus purkštų preparatų biologinis efektyvumas buvo 82,11–96,08 %. Tris kartus panaudoto kontaktinio poveikio fungicido Euparen M 50 WG (tolylfluanidas500 g kg -1 ) – norma 1,2 kg ha -1 , Rovral FLO (iprodionas 250 g l -1 ) – norma2,5 l ha -1 ir Dithane 75 NT (mankocebas 750 g kg -1 ) – norma 2,5 kg ha -1 efektyvumasbuvo nuo 50,63 % iki 91,94 % (Survilienė ir kt., 2005 b).Pastaraisiais metais nuo infekcinių ligų ypač nukenčia šiltnamiuose auginamųpomidorų derlius. Kiekviename regione, net atskirame šiltnamyje, susiformuojatam tikras fitopatogenų biotipas, ir įvairių veiksnių veikiama, vyrauja viena ar kitapatogenų rūšis. Vykdant kartu su Botanikos instituto mokslininkais Lycopersiconesculentum Mill. fitopatogenų diagnostikos, ligų monitoringo ir prevencijos tyrimus,buvo išanalizuota per 500 pažeistų šalies šiltnamiuose auginamų pomidorų bandinių.Nustatyta, kad šiltnamiuose auginami pomidorai dažniausiai būna užsikrėtę pomidorųbakteriniu vėžiu, kurį sukelia Clavibacter michiganensis subsp. michiganensis,pomidorų stiebo šerdies nekroze (Pseudomonas corrugata), bakterine dėmėtlige(Pseudomonas syringae pv. tomato). Paprikas ir baklažanus pažeidžia bakterinio vėžiosukėlėjas – C. michiganensis subsp. michiganensis bakterijos. Žalingiausioms ir labiausiaiišplitusioms C. michiganensis subsp. michiganensis bakterijoms identifikuoti,naudojant specifinius pradmenis, pritaikytas PGR (polimerazės grandininės reakcijos)metodas. Tiriant apsaugos priemones, nustatyta, kad efektyvių šalies šiltnamiuosenaudojamų cheminių preparatų nuo šių bakterijų kol kas nėra (Vasinauskienė ir kt.,316

2007). Ieškant alternatyvių augalų apsaugos priemonių nuo fitopatogeninių bakterijųužkratų, tirtos aromatinių ir vaistinių augalų eterinių aliejų antimikrobinės savybės invitro. Stipriausią inhibituojantį poveikį bakterijoms turėjo Origanum vulgare, mažiauaktyvūs buvo Acorus calamus, Achillea millefolium, A. filipendulina, A. fartilaginea,Carum carvi, Mentha × piperita eteriniai aliejai. Fitopatogeninės Xanthomonas vesicatoria67 bakterijos buvo jautresnės nei Pseudomonas spp. ir Erwinia carotovorasubsp. Carotovora (Vasinauskienė ir kt., 2006).Tiriant pomidorų filoplano mikromicetų rūšių įvairovę, aptikta 12 izoliatų irMycelia sterilia mikromicetų. Dominuojančios rūšys buvo Alternaria alternata,Alternaria solani, Botrytis cinerea – jų aptinkamumo dažnis svyravo tarp 65 ir 80 %ir iš esmės skyrėsi nuo kitų rūšių. Kitų išskirtų rūšių mikromicetų aptinkamumo dažnissvyravo tarp 5 ir 35 %, jos buvo priskirtos prie tipinių arba atsitiktinai randamų.Nustatyta, kad šiltnamiuose auginamus pomidorus dažniausiai apninka ligos, kuriassukelia B. cinerea, A. solani, Verticillium alboatrum, Fusarium oxysporum f. sp.lycopersici rūšių mikromicetai. Ligų paplitimas per vegetaciją priklausė nuo taikomosauginimo technologijos. Šaknų puviniais ir vytuliais, sukeliamais Fusarium,Verticillium genčių mikromicetų, alternarioze (A. solani) daugiausia buvo užsikrėtęgrunte auginami pomidorai. Kekerinis puvinys (B. cinerea) buvo apnikęs ir grunte, irmineralinėje vatoje auginamus pomidorus. Hibridai buvo nevienodai atsparūs skirtingiemsligų sukėlėjams. Tiriant apsaugos priemones, nustatyta, kad savalaikis biologiniųir cheminių preparatų naudojimas efektyviai slopina ligų pasireiškimą pradiniam ligoslygiui nesant didesniam kaip 5 % (Survilienė ir kt., 2007 a).Tiriant pomidorų mėginius pritaikius peršviečiamosios elektroninės mikroskopijosir molekulinės biologijos metodus, buvo identifikuoti agurkų mozaikos (Cucumbermosaic cucumovirus, cmV), pomidorų žiediškosios dėmėtligės (Tomato ringspotnepovirus, ToRSV) ir vaistučio mozaikos (Arabis mosaic nepovirus, ArMV) virusai.Pastarieji du virusai yra įrašyti į kenksmingų organizmų sąrašą. Pirmą kartą Lietuvojepomidoruose aptikti du nauji – liucernos mozaikos (Alfalfa mosaic alfamovirus) irvaistučio mozaikos (Arabis mosaic nepovirus) virusai (Zitikaitė ir kt., 2006 a; 2006 b).Žalingiausių patogenų diagnostikos patvirtinimui pritaikyta PGR naudojant specifiniuspradmenis.Su sėklomis plintantys patogenai yra ypač aktuali problema daržininkystėje ir jossprendimui turi būti skiriamas nemažas dėmesys. Sveika sodinamoji medžiaga, gerasėklų kokybė – vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių augalų produktyvumą irprodukcijos kokybę. Dabartiniu metu šalyje nėra nė vieno registruoto beico daržoviųsėkloms apdoroti (Profesionalaus naudojimo augalų apsaugos produktų sąrašas, http://www.vaat.lt/popup2.php?item_id=223). Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungosšalyse, daugėja ekologinių daržininkystės ūkių. Sėkmingam ūkininkavimui būtinasmokslinis pagrindimas ekologinės daržininkystės plėtrai. Pagal Europos Sąjungos EEC2092/91 direktyvas, ekologiniuose ūkiuose produkcija turi būti užauginama nenaudojantcheminių augalų apsaugos produktų, įskaitant ir priešsėjinį sėklų apdorojimą.Todėl šiems ūkiams skirtos sėklos turi būti itin geros kokybės, sveikos, neužkrėstospatogeniniais mikroorganizmais, o jų apdorojimui naudojami tik biologiniai preparatai(Van der Zeijden, 2003). Daug darbų skiriama sėklų patogenų kontrolės tyrimams,pritaikant fizinius, cheminius, biologinius kontrolės metodus.317

Tyrimai atlikti nustatant Lietuvoje užaugintų ir įvežamų ekologiniams ūkiamsskirtų sėklų mikrobiologinį užterštumą, nustatant su sėklomis plintančių fitopatogenųkompleksus, įvertinant beicų su skirtingomis veikliosiomis medžiagomis, biologiniųpreparatų ir terminio sėklų priešsėjinio apdorojimo galimybes ir efektyvumą.Atlikti 2002–2004 m. tyrimai parodė, kad morkų ‘Svalia’° F 1ir svogūnų ‘Lietuvosdidieji’ sėklos buvo gausiai užkrėstos Alternaria, Fusarium, Aspergillus ir Penicilliumgenčių mikromicetais. Tirti beicai Cruiser OSR (tiametoksamas 280 g l -1 , fludijoksonilas8 g l -1 , metalaksilas-M 33,3 g l -1 ), Kemikar T (karboksinas 200 g l -1 , tiramas200 g l -1 ) ir mišinys Actara 25 WG + Maxim 025 FS (tiametoksamas 250 g kg -1 +fludijoksonilas 25 g l -1 ) apsaugojo sėklas nuo patogeninių grybų ir turėjo poveikį daigumui.Laboratorinių tyrimų metu svogūnų ir morkų beicuotų sėklų daigumas padidėjo2–13 %, lauko bandymų sąlygomis – 18,5–24,4 %. Geriausi rezultatai gauti variantuosesu beicais Kemikar T (5,0 l 100 kg -1 ) ir Cruiser OSR (1,5 l 100 kg -1 ): beicų biologinisefektyvumas morkų pasėlyje siekė 90,39 % ir 76,92 %, svogūnuose – 75,49 % ir63,21 % (Survilienė ir kt., 2005 a).2007 m. atliekant kompleksinius tyrimus kartu su Botanikos instituto mokslininkais,ištirtos Lietuvoje užaugintos ir iš užsienio įvežamos daržovių sėklos, skirtosekologiniams ūkiams, nustatant jų užterštumą mikromicetais ir bakterijomis, biologiniųpreparatų ir terminio sėklų apdorojimo poveikį sėklų užterštumui mažinti. Nustatytassėklų užterštumas mikromicetais ir bakterijomis, kuris priklausė tiek nuo daržoviųrūšies, tiek ir nuo veislės. Tirtų ekologiškai užaugintų daržovių sėklų mikobiotą sudarė23 taksonų mikromicetai. Dažniausiai tirtose daržovių sėklose buvo aptinkamiAlternaria alternata (aptikimo dažnis AD 9,9 %), Fusarium equiseti (AD 2,8 %),Ulocladium oudemansii (AD 2,3 %) ir Bipolaris sorokiniana (AD 1,3 %), kurie yrapotencialūs ligų sukėlėjai (Saettler ir kt., 1989; Mathur, Kongsdal, 2003; McDonaldir kt., 2004). Vidinė bakterinė infekcija buvo nustatyta visuose sėklų mėginiuose,bakterinis užterštumas svyravo tarp 2,0 % ir 100 %. Daržovių sėklų apdorojimasbiologiniais preparatais mažino sėklų mikrobiologinį užterštumą nuo 2,0 iki 16,0 %.Efektyviausi iš 7 tirtų preparatų buvo Oksigumat ir Izar. Biologiniai preparatai padidinosėklų dygimo energiją. Agurkų, burokėlių, pomidorų, morkų, ridikėlių sėklų mirkymasAgronom effect, Bioforce ir Penergetic-p tirpaluose teigiamai veikė daigų augimąbei vystymąsi. Termiškai paveiktos morkų, ridikėlių, agurkų ir pomidorų sėklos buvomažiau užterštos mikromicetais ir bakterijomis, palyginti su nekaitintomis sėklomis,grybinis užterštumas sumažėjo 73,68–99,17 %, bakterinis – 89,47–100 %. Kaitinimasneturėjo neigiamos įtakos sėklų dygimo energijai (Survilienė, 2007).2003–2006 m. vykdytas prioritetinės krypties Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinėsplėtros VMSF projektas „Mikotoksinų kaupimosi maiste dėsningumaiir prevencinių saugos priemonių sukūrimas“. Tyrimų dalies „Toksinų producentųkaupimosi dėsningumai daržovėse, vaisiuose, prieskoniniuose augaluose lauko irsandėliavimo sąlygomis bei juos lemiančių veiksnių tyrimai“ tikslai: įvertinti daržovių,vaisių ir prieskoninių augalų užsikrėtimą mikromicetais, atsižvelgiant į kiekvienoaugalo brendimo laiką ir biologinius savitumus; parengti technologines priemonesmikotoksinus produkuojančių mikromicetų plitimui ir funkcionavimui apriboti; įvertintiprevencines saugos priemones, mažinančias sodo ir daržo augalų užsikrėtimąmikotoksinus produkuojančiais mikromicetais (Raila ir kt., 2005; Survilienė ir kt.,318

2007 b; Survilienė, Valiuškaitė, 2007).Ištyrus daržovių mikromicetinę taršą, nustatyta, kad laikymo metu sausio–kovomėnesiais ant sandėliuojamų daržovių daugiausia aptinkami Aspergillus (iki 29 %),Alternaria (iki 68 %), Penicillium (iki 39 %), Phoma (iki 57 %), Botrytis (iki 80 %),Fusarium (26 %), Cladosporium (iki 55 %) genčių mikromicetai, kurie gali būti potencialūstoksinų producentai. Tiriant, kaip mikromicetų išplitimą sandėliuojamuosedaržovėse slopina fungicidas Signum 334 WG, panaudotas vegetacijos metu, nustatyta,kad fungicido veikliųjų medžiagų boskolido ir pyraklostrobino slopinantis poveikisFusarium spp. mikromicetams siekė 61 %, Aspergillus spp. – 44 %, B. cinerea – 37 %ir Penicillium spp. – 30 % (Survilienė ir kt., 2007 b; Survilienė, Valiuškaitė, 2007).Ištirtas skirtingų džiovinimo būdų poveikis prieskoninių augalų užsikrėtimui mikromicetais.Iš viso iš tirtų prieskoninių augalų džiovintos žaliavos išskirta 60 grybųrūšių. Didelė dalis džiovintuose prieskoniniuose augaluose aptiktų grybų rūšių – žinomoskaip mikotoksinų producentai (Repečkienė ir kt., 2005). Labiausiai mikromicetaisužteršta kvapiojo mairūno džiovinta žaliava (33,98 %), mažiausiai – vaistinio čiobrelio(14,56 %). Iš džiovinto vaistinio čiobrelio žaliavos išskirtų potencialiai toksiškųmikromicetų rūšių yra 10 iš 4 genčių, iš džiovinto vaistinio šalavijo – 10 rūšių iš 2genčių, iš džiovintos vaistinės gelsvės – 11 rūšių iš 5 genčių, iš džiovinto kvapiojomairūno – 14 rūšių iš 5 genčių. Išskirtų mikromicetų rūšių skaičius priklausė nuodžiovinimo būdo. Mažiausiai rūšių išskirta aukšto dažnio bangomis džiovintoje žaliavoje(14,98 %), daugiausia – konvencine džiovykla (32,62 %). Labiausiai paplitusiųpotencialiai toksiškų mikromicetų rūšys džiovintuose prieskoniniuose augaluose yraAlternaria alternata, Aspergillus niger, Aspergillus penicilloides, Aspergillus silvaticus,Aspergillus versicolor, Penicillium expansum, Penicillium funiculosum, Penicilliumitalicum, Penicillium lanoso-coeruleum, Penicillium ochro-chloron, Penicillium paxilli,Penicillium piscarium, Penicillium restrictum, Penicillium verrucosum Phomadestructiva, Phoma lycopersici ir Trichoderma viride (Survilienė ir kt., 2007 b).Tęsiami tyrimai su viena iš labiausiai daržovių pasėliuose išplitusia Alternariagrybų gentimi. Atlikti Alternaria genties mikromicetų ekologijos tyrimai in vitro.Ištirtas mitybinių terpių, temperatūros bei fungicidų poveikis A. alternata, A. brassicae,A. brassicicola, A. cucumerina, A. solani, A. tenuissima grynų kolonijų augimui.Nustatyta, kad efektyviausiai A. alternata ir A. brassicicola grybų grynoskultūros augimą in vitro veikia fungicidas Amistar 250 SC: 0,05 % tirpalas slopina57,9–69,6 %, o 0,1 % tirpalas – 87,3–91,2 % (Šidlauskienė ir kt., 2003 a). Alternariagenties mikromicetai A. alternata (izoliatas iš Thymus vulgaris, Levisticum officinale),A. alternata, A. brassicae (izoliatai iš Brassica oleracea convar. capitata var. alba)ir A. dauci (izoliatas iš Daucus carota) rūšių grynų kultūrų kolonijų augimą in vitroslopina fungicidai Amistar 250 SC, Signum 334 WG, Zato 50 WG (trifloksistrobinas500 g kg -1 ) ir Folicur 250 EW (tebukonazolas 250 g l -1 ). Visi tirti fungicidai slopinokolonijų augimą nuo 94 % iki 25 % per 21 inkubavimo dieną, palyginti su kontroliniupasėliu (Survilienė, Dambrauskienė, 2006).Aktualūs ir svarbūs darbai atlikti tiriant fungicidų poveikį ir efektyvumą slopinantAlternaria genties patogeninių rūšių sukeltas ligas daržovių pasėliuose. Ištirtasir įvertintas cheminių preparatų – Bion 50 WG (benzotiadiazolas 500 g kg -1 ), Amistar250 SC, Euparen M 50WG, Champion 500 WP (vario hidroksidas 500 g kg -1 ), Signum319

334 WG, Folicur 250 EW, Dithane 75 NT ir Rovral FLO 255 SC (iprodionas 255 g l -1 ) –biologinis efektyvumas Alternaria genties sukeliamoms ligoms. Purškimas fungicidaisiš esmės sumažino ligų plitimą daržovių pasėliuose ir davė didžiausią biologinį efektąbaltagūžių kopūstų sėklojuose – 88,3–93,1 %, pomidoruose biologinis efektyvumas siekė70,9–80,9 %, agurkuose – 78,2–83,4 % (Šidlauskienė ir kt., 2003 b). Atlikti tyrimainustatant Alternaria dauci išplitimą morkose (Daucus sativus Röhl.) vegetacijos metubei šakniavaisių pažeidimą Alternaria radicina laikymo metu. Nustatytas sisteminioir kontaktinio poveikio fungicidų biologinis efektyvumas alternariozei vidutiniškaiatspariems ‘Samson’ veislėms augalams, 2–3 kartus nupurškus derlingąsias vegetatyvinesaugalo dalis vystymosi tarpsniu (BBCH 43–47). Visų tirtų fungicidų efektyvumassiekė vidutiniškai 61,44–79,65 %. Sandėliuojamuose šakniavaisiuose juodasis puvinys(A. radicina) sudarė iki 12 % tarp visų identifikuotų puvinių. Vegetacijos metu purškimasfungicidais mažino šakniavaisių pažeidimą A. radicina iki 82 % (Šidlauskienėir kt., 2003 b; Survilienė ir kt., 2006; Survilienė, Valiuškaitė, 2006).Tobulinant integruotą daržovių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų priemonių sistemą,buvo atlikti tabakinių tripsų populiacijos ir apsaugos priemonių nuo šių kenkėjų tyrimai.Per pastaruosius 40 metų tripsai tapo žalingais kenkėjais, pridarančiais daug žalosdaugeliui lauko augalų (Parrella, Levis, 1997). Nuolat naudojant pesticidus, kenkėjaigreitai tampa atsparūs sintetiniams pesticidams (Gillespie, 2002).Atlikti insekticidų efektyvumo tabakiniams tripsams (Thrips tabaci Lind.) iš sėklųauginamuose svogūnuose tyrimai. Lauko sąlygomis svogūnų pasėlyje tabakiniustripsus geriausiai naikino Actara 25 WG 0,4 l ha -1 (biologinis efektyvumas 70,5 %),Decis 2,5 EC (deltametrinas 25 g l -1 ) 0,3 l ha -1 (67,2 %), Actellic 50 EC (pirimifosmetilas500 g l -1 ) 1 l ha -1 (66,8 %). Šiltnamio sąlygomis nuo šių kenkėjų efektyviausiaiveikė Decis 2,5 EC, išpurkštas 0,05 % (biologinis efektyvumas 97,2 %), Mavrik 2F(tau-fluvalinatas 240 g l -1 ), išpurkštas 0,1 % (efektyvumas 97,2 %), Fastac 100 EC(alfa-cipermetrinas 100 g l -1 ), išpurkštas 0,02 % (efektyvumas 97,1 %), (Duchovskienė,2004).Buvo stebimas T. tabaci pasirodymas ir gausumas ‘American flag’ ir ‘Campus’veislių porų pasėliuose. Visi purkšti insekticidai – Fastac 100 EC 0,2 l ha -1 , Karate5 EC (lambda-cihalotrinas 50 g l -1 ), Actara 25 WG 0,4 l ha -1 buvo efektyvūs porų pasėliuosenuo tabakinių tripsų ir iš esmės padidino prekinį porų derlių (Duchovskienė,2006 a; Duchovskienė, 2006 b).Ieškant alternatyvių priemonių cheminiams augalų apsaugos produktams ir tobulinantekologinę daržo augalų apsaugos sistemą, atlikti tyrimai su biologinės kilmėsproduktais. Vienas iš tokių yra bioinsekticidas NeemAzal–T/S (azadirachtinas A10 g l -1 ), išgautas iš Nim medžio ir turintis insekticidinių savybių (Hoelmer ir kt.,1990; Schmutterer, 1990). NeemAzal–T/S 0,5 % vandeninis tirpalas efektyviai slopinokenkėjų – Tetranychus urticae, Trialeurodes vaporariorum, Myzus persicae ir Thripstabaci šiltnamio daržovėse vystymąsi, sukeldamas didelį jų mirtingumą; biologinisefektyvumas siekė nuo 71,05 % iki 98,2 % (Survilienė, Raudonis, 2003).Nupurškus ‘Bielarusiška Dotnuvos’ veislės kopūstus NeemAzal–T/S 0,5 %,biologinis efektyvumas nuo Brevicoryne brassicae amarų buvo nuo 49,9 iki 100 %.NeemAzal–T/S sunaikino nuo 53,3 iki 93,3 % Plutella maculipennis vikšrų, o Pierisbrassicae vikšrus sunaikino beveik 100 % (Duchovskienė, 2005). Kopūstai, purkšti320

NeemAzal–T/S 0,5 % ir tręšti mėšlu bei uždengti agroplėvele, užaugino 2,5 karto didesnįderlių negu nepurkšti, netręšti ir nedengti agroplėvele (Zalatorius ir kt., 2005).Pastebėtas NeemAzal–T/S insekticidinis poveikis naudingiems vabzdžiams.NeemAzal–T/S naikina ne tik kopūstinius amarus, bet ir jų natūralius priešus – plėšriųjųžiedmusių lervas; jų mirtingumas buvo nuo 57,1 iki 96 % (Duchovskienė, Karklelienė,2007), Diaeretiella rapae mirtingumas buvo mažesnis (Duchovskienė ir kt., 2007).2003–2004 m. tirtas biopreparatų BioNature R2000 (Azadirachta indika 210 g l -1 ,Pinus resinosa 180 g l -1 , Ricinus communis) ir NeemAzal-T/S biologinis efektyvumasnuo erkių ir tripsų šiltnamio agurkuose. BioNature R2000 biologinis efektyvumasagurkuose nuo T. urticae buvo nuo 61,0 iki 82,6 %, nuo T. tabaci – 51,5–73,1 %, nuoFrankliniela occidentalis – 50–71,4 %. Nimazalio biologinis efektyvumas nuo T. urticaebuvo nuo 60,4 iki 80,4 %, T. tabaci – 60,0–69,2 % ir F. occidentalis – 41,2–68,7 %(Duchovskienė ir kt., 2005). BioNature R2000 biologinis efektyvumas nuo Trialeurodesvaporiorum pomidoruose buvo nuo 52,5 iki 80,5 %, o NeemAzal-T/S – nuo 57,5 iki79,9 % (Duchovskienė ir kt., 2006).2005–2006 m. tirtas Vertimec 018 EC (abamektinas 18 g l -1 ) poveikis sezoniniampaprastųjų voratinklinių erkių (T. urticae) gausumui šiltnamio agurkuose. Vertimec018 EC 0,12 % koncentracijos tirpalo efektyvumas nuo voratinklinių erkių buvo81,7–100 %, 0,1 %, 0,075 % ir 0,05 % koncentracijos tirpalų atitinkamai 77,5–100 %,72,7–100 % ir 45,6–100 % (Duchovskienė, 2007 a).Išvados. 1. LSDI Augalų apsaugos laboratorijoje vykdomas daržo augalų pasėliųfitosanitarinis monitoringas, daroma žalingų organizmų vystymosi ir plitimo prognozė.Pasitelkus ligų ir kenkėjų prognozavimo modelius, numatoma tirti infekcinio procesoformavimosi ypatumus, sukurti savalaikio augalų apsaugos priemonių panaudojimosistemas.2. Atliekamas fitopatogeninių organizmų kompleksų tyrimas, nustatant jų rūšinęsudėtį, struktūrą, dinamiką, patogenų tarpusavio santykius ir vaidmenį patogeninioproceso formavime.3. Tiriama biotinių ir abiotinių veiksnių įtaka ligų sukėlėjų, kenkėjų rūšių bioįvairovei,atliekami žaladarių ir augalų tarpusavio santykių tyrimai, kurių pagrinduruošiamas mokslinis pagrindimas ir taikymas veiksmingai integruotai ir ekologineiaugalų apsaugos sistemai daržininkystėje.4. Vykdomi tolesni nekenksmingų ir mažai kenksmingų aplinkai ir žmonėmspesticidų registraciniai tyrimai, įvertinant augalų apsaugos produktus ekologiniu irekonominiu aspektais.Padėka. Esame dėkingi Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, Žemėsūkio ministerijai, Lietuvos ir užsienio ūkio subjektams už finansinę paramą atliekantdalį mokslinių tyrimų.Gauta 2008-07-18Parengta spausdinti 2008-08-14321

Literatūra1. Arx J. A. 1981. The genera of fungi sporulating in pure culture. Cramer,Hirschberg, Germany.2. Booth C. 1971. Methods in microbiology. London, New York.3. Branderburger W. 1985. Parasitische Pilze an Gefäβpflanzen in Europa. Fischer,Stuttgart New York.4. Bulovienė V., Survilienė E. 2005. Effect of onion leaf surface on infection withPeronospora destructor sporulation. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 136–142.5. Bulovienė V., Survilienė E., Raudonis L. 2006. Meteorologinių sąlygų įtakaPeronospora destructor plitimui ir intensyvumui svogūnuose. Sodininkystė irdaržininkystė, 25(1): 137–143.6. Bulovienė V., Survilienė E. 2006 a. Effect of meteorological condition on spreadand intensity of Pseudoperonospora cubensis on cucumber. Sodininkystė ir daržininkystė,25(1): 186–191.7. Bulovienė V., Survilienė E. 2006 b. Effect of environmental conditions andinocolum concentration on sporulation of Peronospora destructor. AgronomyResearch, 4 (Special issue): 147–151.8. Domsch K. H., Gams W., Anderson T. H. 1993. Compendium of soil fungi, 2 ndedition, volumes 1, 2. Academic Press, London, UK.9. Duchovskienė L. 2004. Insekticidų efektyvumas tabakiniams tripsams ( Thripstabaci Lind.) svogūnuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 107–114.10. Duchovskienė L. 2005. Biologinis insekticido Nimazalio poveikis labiausiai paplitusiemskopūstų kenkėjams. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 163–172.11. Duchovskienė L. 2006 a. Insekticidų efektyvumo tabakiniams tripsams tyrimaiporų pasėlyje. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 144–151.12. Duchovskienė L. 2006 b. The abundance and population dynamics of onionthrips (Thrips tabaci Lind.) in leek under field conditions. Agronomy Research,4 (Special issue): 163–166.13. Duchovskienė L. 2007. Effect of Abamectin on the two-spotted spider mite(Tetranychus urticae Koch.) in greenhouse cucumbers. Sodininkystė irdaržininkystė, 26(1): 166–175.14. Duchovskienė L., Karklelienė R. 2007. Effect of NeemAzal–T/S on predatorysyrphids (Diptera, Syrphidae) occurring in the cabbage aphid colonies(Brevicoryne brassicae L.) on white cabbage. Sodininkystė ir daržininkystė,26(4): 256–261.15. Duchovskienė L., Karklelienė R., Starkutė R., Bobinas Č. 2007. The effectof NeemAzal–T/S on cabbage aphid (Brevicoryne brassicae L.) their parasite(Diaeretiella rapae M’intosh) in ecologically grown white cabbage. Ogrodnictwo,26(4): 461–466.16. Duchovskienė L., Raudonis L., Bulovienė V. 2006. The effect of biopesticidesNeemAzal–T/S and BioNature R2000 to reduce the harmful organisms in greenhousetomato. Защита Растений, 30(1): 466–471.322

17. Duchovskienė L., Survilienė E., Raudonis L., Bandzevičiūtė V. 2005. The effectof biopesticides NeemAzal–T/S and Bionature R2000 on the harmful organismsin greenhouse cucumber. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 98–108.18. Ellis M. B., Ellis J. P. 1997. Microfungi on land plants an identification handbook.The Richmond Publishing Co Ltd., UK.19. Geros augalų apsaugos praktikos taisyklės. 2004. I. Gaurilčikienė , R. Semaškienė(sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas, Akademija, Kėdainių r.20. Gillespie D. G. 2002. Biological and integrated control in vegetables in BritishColumbia: the challenge of success. Integrated Control in Protected Crops.Temperate Climate, 25(1): 73–76.21. Hoelmer K. A., Osborne L. S., Yokomi R. K. 1990. Effects of neem extracts onbeneficial insects in greenhouse culture. Neem – Potential in Pest ManagementPrograms, 86: 100–105.22. Mathur S. B., Kongsdal O. 2003. Common laboratory seed health testing methodsfor detecting fungi. Copenhagen, Denmark.23. McDonald M. R., Taylor A. G., Lorbeer J. W., Heide J. 2004. Efficacy testingof onion seed treatments in the greenhouse and field. Acta Horticulturae, 631:87–93.24. Parrella M. P., Lewis T. 1997. Integrated pest management in field crops. In: T.Lewis (ed.), Thrips as Crop Pests. CAB Wallingford, Oxon, UK, 595–614.25. Profesionalaus naudojimo augalų apsaugos produktų sąrašas. Fungicidai.2007. http://www.vaat.lt/popup2.php?item_id=223 Raila A., Lugauskas A.,Survilienė E., Repečkienė J., Novošinskas H., Zvicevičius E., Šidlauskienė A.2005. Potato contamination with micromycetes during harvesting and storage.Botanica Lithuanica, 7: 37–45.26. Repečkienė J., Lugauskas A., Survilienė E., Dambrauskienė E. 2005.Contamination of desiccated by toxin-producing micromycetes. BotanicaLithuanica, 11(2): 125–131.27. Saettler A. W., Schaad N. W., Roth D. A. 1989. Detection of bacteria in seedand other planting material. The American Phytopathological Society, St. Paul,Minnesota, USA.28. Schmutterer H. 1990. Properties and potential of natural pesticides from neemtree, Azadirachta indica. Annual Review of Entomology, 35: 271–297.29. Survilienė E. 2004. Svogūnų netikrosios miltligės sukėlėjo ( Peronospora destructor(Berk.) Casp. ex Berk.) biologiniai tyrimai ir apsaugos priemonių paieška.Sodininkystė ir daržininkystė. Ataskaitinės mokslinės konferencijos medžiaga,17: 48–53.30. Survilienė E. 2007. Ekologiškai išaugintų daržovių sėklų patogenai ir jų kontrolėsmetodų įvertinimas: baigiamoji ataskaita. Babtai.31. Survilienė E., Dambrauskienė E. 2006. Effect of different active ingredients offungicides on Alternaria spp. growth in vitro. Agronomy Research, 4 (Specialissue): 403–406.32. Survilienė E., Jankauskienė J., Valiuškaitė A., Raudonis L. 2007 a. Šiltnamiuoseauginamų pomidorų grybinių ligų monitoringas, diagnostika ir paplitimas.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 289–297.323

33. Survilienė E., Raudonis L. 2003. Effect of Neemazal-T/S on pests under greenhouseconditions. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 367–376.34. Surviliene E., Raudonis L., Bobinas Č. 2005 a. Beicų poveikio ‘Svalia’ F 1morkųir ‘Lietuvos didieji’ svogūnų sėklų daigumui tyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė,24(2): 73–83.35. Survilienė E., Šidlauskienė A., Duchovskienė L. 2003. Investigation of vegetablediseases and pests and their control strategy. Sodininkystė ir daržininkystė,22(3): 15–31.36. Survilienė E., Šidlauskienė A., Valiuškaitė A., Vasinauskienė M., Zitikaitė I.2005 b. Impact of fungicides on cabbage storage diseases. Sodininkystė ir daržininkystė,24(3): 341–351.37. Survilienė E. Šidlauskienė A. Vasinauskienė M. 2004. Kai kurių Brassica L.daržovių rūšių atsparumas fitopatogenams. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(1):115–126.38. Survilienė E., Valiuškaitė A. 2006. Carrot ( Daucus sativus Rohl.) colonizationby Alternaria spp. and effect of fungicide spray their population. Ekologija, 3:54–59.39. Survilienė E., Valiuškaitė A. 2007. Presence of potential toxin producing micromyceteson stored vegetables. Abstracts of XV Congress of EuropeanMycologists. September 16–21, Saint Petersburg, Russia, 282–283.40. Survilienė E., Valiuskaite A., Raudonis L. 2006. Effect of fungicides on Alternariadiseases of carrot. Plant Protection. Manual of Proceedings. Minsk, 30(I):319–321.41. Survilienė E., Valiuškaitė A., Raudonis L. 2008. Effect of fungicides on the developmentof downy mildew of onions. Žemdirbystė, (spaudoje).42. Survilienė E., Valiuškaitė A., Šidlauskienė A., Rubinskienė M., Dambrauskienė E.2007 b. Mikotoksinų kaupimosi maiste dėsningumai ir prevencinių saugos priemoniųsukūrimas. Sodininkystė ir daržininkystė. Ataskaitinės mokslinės konferencijosmedžiaga, 20: 34–39.43. Šidlauskienė A., Rašinskienė A., Survilienė E. 2003 a. Alternaria genties mikromicetųekologijos tyrimai in vitro. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(2): 160–167.44. Šidlauskienė A., Rašinskienė A., Survilienė E. 2003 b. Effect of various protectionmeans on alternaria diseases of tomato, cucumber and cabbage seed plants.Sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 388–394.45. Tarakanovas P., Raudonius S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinėanalizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPILT-PLOT iš paketoSELEKCIJA ir IRRISTAT. Metodinė priemonė. Lietuvos žemdirbystės institutas,Akademija, Kėdainių r.46. Van der Zeijden D. 2003. The economics of Bejo’s organic seed programme.Organic seed production and plant breeding – strategies, problems and perspectives.Proceedings of ECO–PB 1st International Symposium on Organic SeedProduction and Plant Breeding. Berlin, Germany, 55–58.47. Vasinauskienė M., Burokienė D., Survilienė E. 2007. Bakterinių ligų,pažeidžiančių Solanaceae Juss. augalus, stebėsena ir prevencijos paieška.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 298–308.324

48. Vasinauskienė M., Radušienė I., Zitikaitė I., Survilienė E. 2006. Antibacterialactivities of essential oils from aromatic and medicinal plants against growth ofphytopathogenic bacteria. Agronomy Research, 4 (Special issue): 437–440.49. Zalatorius V., Starkutė R., Duchovskienė L., Survilienė E. 2005. Influence ofagrotechnical factors and plant protection means on ecologically grown vegetables.Sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 201–211.50. Zitikaitė I, Survilienė E., Būtaitė G. 2006 a. Pomidorų ( Lycopersicon esculentumMill.) virusų diagnostika elektronomikroskopiniu ir molekuliniu metodais.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 230–239.51. Zitikaitė I, Survilienė E., Jancys Z. 2006 b. Detection and characterization of anew nepovirus isolated from Lycopersicon esculentum Mill. crop in Lithuania.Biologija, 2: 63–67.52. Zitikaitė I., Vasinauskienė M., Survilienė E., Šidlauskienė A. 2005. Kopūstinių(Brassica L.) daržovių virusologinės būklės įvertinimas. Žemės ūkio mokslai, 1:70–76.53. Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita. 2002. J. Šurkus, I. Gaurilčikienė(sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas, Akademija, Kėdainių r.54. Наумова Н. А. 1970. Анализ семян на грибную и бактериальную инфекцию.Ленинград.55. Тарр С. 1975. Основы патологии растений. Мир, Москва.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).Topicality of researches of harmful organisms in vegetable cropsE. Survilienė, L. DuchovskienėSummaryIt is surveyed in the article vegetable plant disease pathogen and pest epidemiologicaland biological investigations carried out at the Laboratory of plant protection in 2003–2007,investigations of the special composition of harmful organisms, their abundance and harmfulness.There are presented the results of the investigations of biological efficiency of biologicaland chemical preparations, methods and means of prevention and active control of diseases andpests. Basing on these results, there are prepared integrated protection systems for vegetablegrown in field and greenhouses.Key words: plant protection, seed treatment, biopreparations, vegetable, phytopathogens,fungicides, insecticide, pests.325

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTOIR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3).Aromatinių ir vaistinių augalų biocheminių tyrimųraida Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituteEdita DambrauskienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai,Kauno r., el. paštas e.dambrauskiene@lsdi.ltStraipsnyje apžvelgta aromatinių ir vaistinių augalų biocheminių tyrimų raida Lietuvossodininkystės ir daržininkystės institute. Pirmieji pavieniai aromatinių augalų cheminėssudėties tyrimai pradėti 1976 m. Vytėnų bandymų stotyje. Darbas tapo sistemingu 1988 m.,Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute susikūrus Biochemijos ir technologijoslaboratorijai.Pirmajame tyrimų etape ištirta skirtingų rūšių aromatinių augalų biocheminė sudėtis.Vėliau pradėti įvairių agropriemonių taikymo darbai, aromatinių ir vaistinių augalų auginimotechnologijų tobulinimo ir žaliavos kokybės išsaugojimo tyrimai. Pagrindinis akcentas, tiriantaromatinius augalus, tenka eterinių aliejų kiekio ir kokybės analizei. Atskiru darbų etaputapo aromatinių ir vaistinių augalų žaliavos paruošimo būdai ir jų įtaka žaliavos biochemineikokybei.Reikšminiai žodžiai: aromatiniai ir vaistiniai augalai, biochemija, eteriniai aliejai,žaliavos kokybė.Įvadas. Vytėnų bandymų stotyje 1955 m. buvo įkurta Biocheminė laboratorija,kur pagal mokslo darbuotojų poreikius buvo atliekami cheminiai vaisių, daržovių irdirvožemio tyrimai. Aromatinių augalų cheminės sudėties tyrimus 1976 m. pradėjoS. Bičkauskienė, jie vėliau buvo išplėsti iki kompleksinių darbų (Kontrimas, 1988).Atliekant įvairių daržovių biocheminius tyrimus, palaipsniui vis dažniau imta analizuotiir prieskoninių augalų cheminę sudėtį (Baranauskienė, Bičkauskienė, 1991). Vienaspagrindinių mokslo darbų tikslų tapo vertingos biocheminės sudėties augalų veisliųatranka (Baranauskienė, Bičkauskienė, 1986). Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstitute (LSDI) 1988 m. įkūrus Biochemijos ir technologijos laboratoriją, šietyrimai tapo nuoseklūs. Vykdant augalinės žaliavos paruošimo ir laikymo bandymus,biocheminių rodiklių kitimo tyrimai tapo neatskiriama mokslo darbų dalimi (Bobinas,1998; Karalius, 1992).Naujajame darbų etape buvo atlikti aromatinių augalų fiziologiškai aktyvių medžiagųkitimo tyrimai įvairiais organogenezės etapais, tirtas mineralinės mitybos ir kitųagropriemonių poveikis aromatinių ir vaistinių augalų derliui, biocheminei sudėčiai(Dambrauskienė ir kt., 2001; Venskutonis ir kt., 2001; Bobinas, 2002; Baranauskienė327

ir kt. 2003). Vienas pagrindinių aromatinių augalų kokybės rodiklių – eterinių aliejųkiekis žaliavoje, tad Sodininkystės ir daržininkystės instituto darbuotojai drauge sukitų institucijų partneriais atliko daug darbų, tirdami įvairių augalų eterinių aliejųkiekio ir kokybės kitimus, jų antimikrobines ir antioksidacines savybes (Venskutonisir kt., 1998 b; Dambrauskienė ir kt., 2004; Dapkevičius ir kt., 2005). Svarbus dėmesysskirtas aromatinių ir vaistinių augalų žaliavos džiovinimo proceso optimizavimui(Dambrauskienė, Viškelis, 2003). Tai pasidarė itin svarbu kuriant vaistinių augalųauginimo ir žaliavos ruošimo technologijas, kurių tikslas – geros kokybės reikalavimusatitinkančios žaliavos paruošimas ir maksimalus biocheminės vertės išsaugojimas(Dambrauskienė ir kt., 2003; Dambrauskienė, Viškelis, 2003).Darbo tikslas – apžvelgti aromatinių ir vaistinių augalų biocheminių tyrimų raidąLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute.Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimų objektas – vienamečiai ir daugiamečiaiaromatiniai (prieskoniniai) ir vaistiniai augalai: kvapusis bazilikas, kvapusismairūnas, paprastasis raudonėlis, valgomasis salieras, pipirmėtė, rausvažiedė ežiuolė,paprastasis krapas, paprastoji petražolė, tikroji levanda, vaistinis čiobrelis, vaistinėgelsvė, vaistinis isopas, vaistinė melisa, vaistinis šalavijas. Daugelis jų užaugintaLietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto bandymų laukuose, aromatinių irvaistinių augalų kolekcijoje ar gamybinių bandymų laukuose. Biocheminės sudėtiestyrimai atlikti LSDI Biochemijos ir technologijos laboratorijoje pagal institute patvirtintasmetodikas. Bandymų rezultatai įvertinti dispersinės analizės metodais.Tyrimų rezultatai ir jų aptarimas. Aromatinių ir vaistinių augalųbiocheminė sudėtis. Pirmajame tyrimų etape nustatyta skirtingų rūšių pavieniųaromatinių augalų cheminė sudėtis. Mokslinėse publikacijose randami duomenysapie agurklės, baziliko, dašio, melisos, gelsvės, kervelio, kalendos, krapo, petražolės,juozažolės, levandos, raudonėlio, žiomenės biocheminę kokybę (Baranauskienė,Bičkauskienė, 1991). Tyrimuose pateikti duomenys apie vienamečių ir daugiamečiųaromatinių augalų mineralinę sudėtį, bendrąjį sausųjų medžiagų, askorbo rūgšties,karotinoidų ir ląstelienos kiekį. 1976–1982 m. LSDI ištirta šešios petražolių ir trylikasalierų veislių (Baranauskienė, Bičkauskienė, 1986). Nustatytas vidutinis askorborūgšties kiekis petražolių lapuose – 167 mg 100 g -1 ir šakniavaisiuose – 62,3 mg 100 g -1 .Ištirta, kad geležies, mangano, kalio ir kalcio gerokai daugiau petražolių lapuose, ofosforo – šakniavaisiuose. Cheminė salierų analizė parodė, kad daugiausia askorborūgšties (88,3 mg 100 g -1 ) rasta salierų lapuose, o cukraus (2,67 %) – šakniavaisiuose.Tyrimų išvadose pažymėta, kad salieruose gausu geležies: lapuose – vidutiniškai5,6 mg 100 g -1 , o šakniavaisiuose – 35 mg 100 g -1 . Remdamosi biochemine petražoliųir salierų sudėtimi darbo autorės (Baranauskienė ir Bičkauskienė) akcentuoja, kadbiocheminiu atžvilgiu vertingesni šių daržovių lapai nei šakniavaisiai.Įvairių agropriemonių taikymo darbai. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstitute vykdyti vaistinio šalavijo, vaistinio čiobrelio ir pipirmėtės augalųtręšimo azotu tikslieji bandymai. Be trąšų įtakos derliui buvo ištirtas trąšų poveikisžaliavos biocheminei sudėčiai, eterinių aliejų kiekiui ir kokybei. Nustatyta, kad azototrąšos neturi įtakos šalavijų eterinių aliejų kiekiui ir kokybei, jos nekeičia ir cheminėžaliavos sudėties (Дамбраускене ir kt., 1999). Šiuos rodiklius nulemia žaliavos nuėmimolaikas. Biocheminiu atvėju vertingiausia antramečių šalavijų atolo žaliava. Joje328

nustatyta iki 3,3 % cukraus, 13,3 % tirpių sausųjų medžiagų, 42,0 mg 100 g -1 askorborūgšties, 16,22 mg 100 g -1 karotino (Дамбраускене, Вишкялис, 1997; Dambrauskienėir kt., 2000b; Dambrauskienė ir kt., 2001).Analogiški tyrimai su vaistinio čiobrelio augalų žaliava davė panašius rezultatus.Tai reiškia, kad tręšimas azoto trąšomis neturėjo įtakos čiobrelių cheminei sudėčiai,eterinių aliejų kiekiui bei jų kokybei (Baranauskienė ir kt. 2003; Dambrauskienė ir kt.,1999; 2000 a; 2002; Venskutonis ir kt., 2001a; 2000).2006 m. instituto bandymų laukuose tirta azoto normų įtaka pipirmėtės žaliosmasės derliui ir kokybei. Visos tyrimams naudotos pipirmėtės: varietetas iš Lietuvos,varietetas iš Lenkijos ir ‘Krasnodarskaja’ veislė, papildomai patręštos azoto trąšomis,derėjo gausiau. Tyrimais nustatyta, kad didžiausias žalios masės derliaus priedas gautastręšiant pipirmėtes azotu pagal didžiausią normą – N 120per 3 kartus (N 60 + 30 + 30).Cheminių analizių duomenimis, papildomas tręšimas azotu iš esmės didina nitratųkiekį pipirmėčių žalioje masėje, tačiau nekeičia kitų biocheminių rodiklių: bendrojocukraus, tirpių sausųjų medžiagų, askorbo rūgšties, karotinoidų bei eterinių aliejųkiekio (Dambrauskienė ir kt., 2007 a).Mineralinės mitybos tyrimai leido instituto darbuotojams drąsiau ruošti aromatiniųir vaistinių augalų pramonines auginimo technologijas ir toliau dirbti šia kryptimi.Padidėjus Lietuvos augintojų susidomėjimu vaistiniais augalais, reikšmingi tapo iršios srities moksliniai tyrimai (Viškelis ir kt., 2003). Vaistažolių auginimas pramoniniubūdu įgalino instituto darbuotojus detaliau atlikti šių augalų žaliavos kokybės tyrimus.Buvo atlikti rausvažiedės ežiuolės (Dambrauskienė, 2006), paprastojo raudonėlio irkitų vaistinių augalų tyrimai (Dambrauskienė ir kt., 2006).Eterinių aliejų kiekis ir kokybė. Atliekant išsamius aromatinių ir vaistiniųaugalų kokybės tyrimus, į bendrą darbą įsitraukė kitos mokslo institucijos. Svari pagalba,tiriant eterinių aliejų kokybinę sudėtį, sulaukta iš Kauno technologijos universiteto.Dalis bendrų darbų praplėtė instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos tyrimųapimtį. Buvo atliktos išsamios konkrečių aromatinių augalų eterinių aliejų sudėtiesanalizės, nustatyti svarbesnių junginių dinamikos dėsningumai, kitimo priežastys(Venskutonis ir kt.,1997 a; 1997 b; 1998 b; 1998 b; 2001 b).Atlikus raudonėlių žolės eterinių aliejų sudėties tyrimus skirtingais augimo tarpsniais,nustatyta, kad bendrasis eterinio aliejaus kiekis džiovintoje raudonėlių žolėjevis didėjo nuo 0,49 (gegužės 25 d.) iki 1,00 g 100 g -1 (rugpjūčio 7 d.) (Dapkevičiusir kt., 2005). Dujų chromatografijos ir masių spektrometrijos metodais identifikuota 80junginių raudonėlio žolės eteriniame aliejuje. Sabineno, cis-β-ocimeno, β-kariofileno irgermakreno D koncentracija buvo didžiausia. Šiame darbe pastebėta, kad kai kurių neoksidintųjunginių kiekis augalų vegetacijos metu didėjo, o spatulenolio ir α-kadinoliokiekis nuo gegužės iki rugpjūčio mėn. labai sumažėjo.Gausinant Lietuvoje auginamų aromatinių augalų resursus, LSDI buvo atliktipalyginamieji tyrimai su nauju paprastojo raudonėlio porūšiu Origanum vulgaresubs. hirtum ir natūraliai Lietuvoje augančiu Origanum vulgare L. (Dambrauskienėir kt., 2007 b). Nustatyta, kad analogiškomis sąlygomis Lietuvoje auginant skirtinguspaprastojo raudonėlio porūšius, Origanum vulgare subs. hirtum išsiskiria ypač gausiueterinių aliejų kiekiu. Įvairiais augimo etapais Origanum vulgare L. žaliavoje nustatytanuo 0,04 iki 0,16 % eterinių aliejų, o Origanum vulgare subs. hirtum porūšio žaliavoje329

asta nuo 0,56 iki 1,78 % eterinių aliejų. Skirtumas – dešimt kartų didesnis. Tirtų augalųeterinių aliejų kokybinė sudėtis buvo nevienoda, įvairiais augimo tarpsniais ji kito.Žaliavos paruošimo būdai ir kokybė. Daug dėmesio LSDI Biochemijos irtechnologijos laboratorijos darbuotojai skiria aromatinės žaliavos paruošimo technologiniamsprocesams. Žinoma, kad nuo skirtingų džiovinimo būdų priklauso biologiškaiaktyvių medžiagų kiekis augalų žaliavoje. Atlikus tiksliuosius bandymus, buvo nustatyta,kad visi natūraliu būdu džiovinti augalai išsaugojo didžiausią eterinių aliejų kiekį.Dėl džiovinimo konvencinėje džiovykloje nesikeičia vaistinės gelsvės, vaistinio isopo,tikrosios levandos, vaistinės melisos, vaistinio šalavijo augaluose esantis eterinių aliejųkiekis, bet mažėja paprastojo raudonėlio augaluose. Džiovinimas aktyviąja ventiliacijamažina tik vaistinio šalavijo žolės eterinių aliejų kiekį, bet neturi įtakos jų kiekiuikituose augaluose. Džiovinimas aukšto dažnio mikrobangomis eterinių aliejų kiekį mažinavisuose tirtuose augaluose, išskyrus vaistinę gelsvę. Vaistinės gelsvės ir tikrosioslevandos žaliavoje chlorofilų kiekis nepriklauso nuo džiovinimo būdo. Vaistinio isopo,vaistinės melisos, paprastojo raudonėlio ir vaistinio šalavijo žaliavoje chlorofilų kiekisšiek tiek įvairavo, atsižvelgiant į džiovinimo būdą. Labiausiai chlorofilų kiekį žaliavojemažino džiovinimas aukšto dažnio mikrobangomis. Mikrobanginis džiovinimo būdasyra mažiausiai tinkantis žaliavai ruošti, nes ji netenka būdingo aromato, spalvos, prarandadalį eterinių aliejų bei chlorofilų (Dambrauskienė, Viškelis, 2003 a).Siekiant optimizuoti vaistinės melisos džiovinimo procesą, LSDI Biochemijos irtechnologijos laboratorijoje tirta įvairių džiovinimo būdų įtaka produkcijos kokybei.Žaliava džiovinta natūraliai, konvencinėje džiovykloje, aktyviąja ventiliacija ir aukštodažnio mikrobangomis. Tirtas skirtingų paruošimo būdų poveikis vaistinės melisossausų augalų kokybės rodikliams: drėgmės, eterinių aliejų ir chlorofilų kiekiui beivandens aktyvumui. Nustatyta, kad gausiausiai eterinių aliejų lieka aktyviąja ventiliacijaišdžiovintoje melisų žaliavoje. Dėl džiovinimo aukšto dažnio mikrobangųkrosnelėje melisos netenka aromato, spalvos, praranda eterinius aliejus, perpus sumažėjabendras chlorofilų kiekis (Dambrauskienė, Viškelis, 2002 a; Dambrauskienė,Viškelis, 2002 b).Baktericidinės kai kurių mūsų šalyje auginamų aromatinių augalų savybės tirtosdrauge su Lietuvos maisto instituto darbuotojais. Nustatyta, kad visi tirtieji augalaipasižymi baktericidinėmis savybėmis, tačiau antimikrobinis jų eterinių aliejų aktyvumasnevienodas ir priklauso nuo eterinių aliejų sudėties. Didesniu atsparumumikrobiologiniam užterštumui pasižymi vaistinio isopo, vaistinės gelsvės ir vaistiniošalavijo žaliava (Dambrauskienė ir kt., 2004).Bendrais tyrimais su Lietuvos mikrobiologais buvo nustatomas aromatinių augalųžaliavos užterštumas toksinus gaminančiais mikromicetais (Repečkienė ir kt., 2005).Skirtingais džiovinimo būdais džiovintoje aromatinių augalų žaliavoje buvo rastosnevienodos mikromicetų rūšys. Nustatyta, kad, džiovinant augalus aktyviąja ventiliacijair aukšto dažnio mikrobangomis, sumažėja aromatinės žaliavos užterštumasmikotoksinus gaminančiais mikromicetais.Išvados. Per paskutinius du dešimtmečius Lietuvos sodininkystės ir daržininkystėsinstitute, susikūrus Biochemijos ir technologijos laboratorijai, atlikta daug naujoskrypties mokslinių darbų, kurių tema – aromatinių ir vaistinių augalų biocheminėsudėtis. Šiuo metu mokslinė tiriamoji veikla nukreipta į aromatinių ir vaistinių augalų330

žaliavos kokybės optimizavimą bei tobulesnių auginimo bei perdirbimo technologijųkūrimą. Remiantis tobulesniais tyrimų metodais biocheminių analizių darbai tampaspartesni ir tikslesni. Tokie tyrimai bus paklausūs ir ateityje, nes susidomėjimas natūraliaisaromatizatoriais ir vaistiniais preparatais vis auga.Gauta 2008-07-18Parengta spausdinti 2008 -08-20Literatūra1. Baranauskienė M., Bičkauskienė S. 1986. Kai kurių šakniavaisinių daržoviųveislių tyrimas. Vytėnų I. Mičiurino sodininkystės ir daržininkystės bandymųstoties darbai, 4: 58–66.2. Baranauskienė M., Bičkauskienė S. 1991. Kai kurių prieskoninių augalų žolėsderlius ir cheminė sudėtis. Sodininkystė ir daržininkystė, 10: 90–106.3. Baranauskienė R., Venskutonis P. R., Viškelis P., Dambrauskienė E. 2003.Influence of nitrogen fertilizers on the yield and composition of thyme (Thymusvulgaris). Journal of Agricultural and Food chemistry, 51: 7751–7758.4. Bobinas Č. 1998. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto 60 metųmokslinės veiklos kelias ir šių dienų aktualijos. Sodininkystė ir daržininkystė,17(4): 3–22.5. Bobinas Č. 2002. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. Žemės ūkiomokslai, 2: 74–86.6. Dambrauskienė E., Viškelis P., Venskutonis R. 1999. Azoto trąšų įtaka pirmamečiųčiobrelių derliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 18(3): 107–112.7. Dambrauskienė E., Viškelis P., Venskutonis R. 2000 a. Effect of nitrogen fertilizerson the thyme (Thymus vulgaris L.) crop and quality. Sodininkystė ir daržininkystė,19(4): 73–83.8. Dambrauskienė E., Viškelis P., Venskutonis R. 2000 b. Effect of nitrogen fertilizerson the crop and quality of second year vegetation sage (Salvia officinalisL.). Нетрадиционное растениеводство, Эниология, Экология и здоровье,470–472.9. Dambrauskienė E., Viškelis P., Venskutonis R. 2001. Azoto trąšų įtaka vaistiniųšalavijų derliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 20(2): 61–69.10. Dambrauskienė E., Viškelis P. 2002 a. Įvairiais būdais išdžiovintos vaistinėsmelisos (Melissa officinalis L.) kokybė. Sodininkystė ir daržininkystė, 21(4):86–94.11. Dambrauskienė E., Viškelis P., Venskutonis R. 2002. Effect of nitrogenous fertilizerson yield and chemical composition of thyme. Plant nutrition: growth anddiagnosis. Science Publisher Inc. Enfield, NH, USA, 123–128.12. Dambrauskienė E., Viškelis P. 2002 b. Wpływ metody suszenia na jakosc melisyleczniczej. Polish Journal of Cosmetology, 4: 299–304.331

13. Dambrauskienė E., Viškelis P. 2003 a. Džiovinimo būdų įtaka aromatinių augalųžaliavos kokybei. 2002 metais baigtų mokslo tiriamųjų darbų trumpi pranešimai.Babtai, 92–94.14. Dambrauskienė E., Viškelis P., Venskutonis P. R. 2003. Effect of nitrogen fertilizerson the crop and quality of thyme (Thymus vulgaris L.). The 3 rd WorldCongress on Medicinal and Aromatic Plants for Human Welfare (WOCMAP III).Chiang Mai, Thailand.15. Dambrauskienė E., Viškelis P. 2003 b. Džiovinimo būdų įtaka aromatinių augalųžaliavos kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 145–152.16. Dambrauskienė E., Viškelis P., Venskutonis R., Šarkinas A. 2004. Kai kurių aromatiniųaugalų cheminė sudėtis ir baktericidinės savybės. Sodininkystė ir daržininkystė.Ataskaitinės mokslinės konferencijos medžiaga, 17: 44–47.17. Dambrauskienė E., Viškelis P., Rubinskienė M. 2006. Biological and biochemicalevaluation of wild marjoram subspecies Origanum vulgare L. and Origanumvulgare subs. hirtum. Scripta Horti Botanici, 11: 76–85.18. Dambrauskienė E. 2006. Rausvažiedės ežiuolės (Echinacea purpurea (L.)Moench) produktyvumas, taikant intensyvias auginimo technologijas.Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 316–321.19. Dambrauskienė E., Bundinienė O., Viškelis P., Zalatorius V. 2007 A. Azotonormų įtaka pirmamečių pipirmėčių (Mentha Piperita L.) derliui ir kokybei.Sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 78–85.20. Dambrauskienė E., Viškelis P., Baranauskienė R., Venskutonis P. R. 2007 b.Eterinių aliejų sudėtis dviejuose paprastojo raudonėlio porūšiuose. Sodininkystėir daržininkystė, 26(4): 340–346.21. Dapkevičius A., Venskutonis P. R., Viškelis P., Dambrauskienė E., Venskutonienė D.2005. Essential oil composition of oregano (Origanum vulgare L.) at differentgrowing phases. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 220–230.22. Karalius A. 1992. Petražolių ir salierų lapų laikymas. Sodininkystė ir daržininkystė,11: 67–73.23. Kontrimas J. 1988. Vaisių, uogų ir daržovių biocheminiai, technologiniai ir laikymotyrimai. Lietuvos vaisių ir daržovių ūkio mokslinio tyrimo instituto darbai,7: 129–137.24. Repečkienė J., Lukauskas A., Survilienė E., Dambrauskienė E. 2005.Contamination of desiccated herbs by toxin – producing micromycetes. BotanicaLithuanica. 11(2): 125–131.25. Venskutonis P. R., Viškelis P., Dambrauskienė E. 1997 A. Aroma evaluation oflemon balm (Melissa officinalis L.) at different vegetative periods. Flavour perception.Aroma evaluation, Potsdam, 577–581.26. Venskutonis P. R. Viškelis P., Dambrauskienė E. 1997 b. Flavour assessment ofsome aromatic plants by instrumental and sensory methods. Maisto chemija irtechnologija. Konferencijos pranešimų medžiaga. Kauno technologijos universitetas,9–18.332

27. Venskutonis P. R., Viškelis P., Dambrauskienė E. 2000. Investigation of the effectof fertilizers on the flavour of thyme (Thymus vulgaris) and sage (Salvia officinalis).6 th Aroma symposium, Eisenach.28. Venskutonis P. R., Viškelis P., Dambrauskienė E. 2001 A. Investigation of theeffect of fertilizers on the flavour of thyme (Thymus vulgaris) and sage (Salviaofficinalis). Flavour 2000. Proceedings of the 6 th. Wartburg Aroma Symposium.Eigenverlag Bergholz-Rehbrücke, 425–428.29. Viškelis P., Bobinas Č., Dambrauskienė E. 2003. Measures for development ofmedicinal and spice herbs production in Lithuania. Sodininkystė ir daržininkystė.22(4): 220–224.30. Дамбраускене Э., Вишкялис П. 1997. Урожайность и химический составпряных растений, выращиваемых в Литве. Нетрадиционное растениеводство,экология и здоровье. Материалы VI Междунар. научно-практич.конф. Симферополь, 414.31. Дамбраускене ., ., Э., Вишкялис П., Венскутонис Р. 1999. Влияние норм аот- аот- аот- аот- аот- аот- азотныхудобрений на урожай и качество шалфея лекарственного (Salvia offici-nalis L.) – первогока..Нетраиционное первогодка..Нетрадиционное первогока..Нетраиционное растениеводство, растениевоство, растениевоство, экология и здоровье.Материалы VIII Междунар. научно-практич. конф. Симферополь,о- о-651–653.32. Venskutonis P. R., Viškelis P. Dambrauskienė E. 1998 b. Essential oil of oregano(Origanum vulgare L.) grown in Lithuania. Нетрадиционное растениеводство,экология и здоровье. Материалы VII Междунар. научно-практич. конф.Симферополь, 357–358.33. Venskutonis P. R., Viškelis P. Dambrauskienė E. 1998b. Essential oil of sweetmarjoram (Origanum majorana L.) grown in Lithuania. Нетрадиционноерастениеводство, экология и здоровье, Симферополь, 120–121.34. Venskutonis R., Viskelis P., Dambrauskienė E. 2001 b. Composition of thyme(Thymus vulgaris L.) essential oil at different harvesting dates. МатериалыX международного симпозиума „Нетрадиционное растениеводство.Эниология. Экология и здоровье“. Симферополь, 665–667.SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(3).The development of biochemical investigations of aroma and medicinalplants at the Lithuanian Institute of HorticultureE. DambrauskienėSummaryThe development of biochemical investigations of aroma and medicinal plants at theLithuanian Institute of Horticulture is reviewed in the article. The first single investigations ofaroma plant chemical composition were started at Vytėnai experimental station in 1976. Theinvestigations became systematic when the Laboratory of Biochemistry and Technology wasfounded at the Lithuanian Institute of Horticulture in 1988.333

Biochemical composition of different types of aroma plants was investigated at the firststage of investigations there. The application of various agromeans and the investigations ofimprovement of aroma and medicinal plant growth technologies and raw material qualitypreservation later were started. The most important area in the investigation of aroma plantswas the analysis of the amount and quality of essential oils. The different stage of the workwas the methods of aroma and medicinal plant raw material preparation and their influence onraw material quality.Key words: aroma and medicinal plants, biochemistry, essential oils, raw materialquality.334

ATMINTINĖ AUTORIAMS, RAŠANTIEMSĮ MOKSLO DARBUS „SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ“Straipsnio rankraščio pateikimo–priėmimo procedūraStraipsnius redakcijai gali pateikti bet kurie Lietuvos ar užsienio šalies mokslodarbuotojai bei asmenys, dirbantys mokslinį darbą. Ne mokslo darbuotojo straipsnisturi būti parašytas kartu su mokslo darbuotoju.Rankraštis redakcijai siunčiamas paštu dviem egzemplioriais, atspausdintaskompiuteriu popieriuje, laikantis toliau tekste nurodytų reikalavimų. Pateiktasstraipsnio rankraštis užregistruojamas ir perduodamas redaktorių kolegijos nariui,kuruojančiam šią sritį. Jis įvertina, ar rankraščio turinys ir forma atitinkasvarbiausius periodiniams straipsniams keliamus reikalavimus. Rankraščiai, kuriebuvo atmesti pirmojo vertinimo metu, su aiškinamuoju raštu grąžinami autoriui.Jeigu straipsnio tinkamumas nekelia abejonių, redaktorių kolegijos narys skiriadu recenzentus.Pataisytą rankraštį autorius turi atsiųsti el. paštu arba paštu redakcijai kartu suelektronine laikmena (diskeliu arba kompaktiniu disku) per dešimt dienų.Struktūra ir apimtisRankraščio reikalavimaiRankraščio forma turi atitikti periodiniams moksliniams straipsniams keliamusreikalavimus. Teksto ir jo sudedamųjų dalių seka tokia:– Straipsnio pavadinimas (ne daugiau kaip 10 žodžių)Pavadinimas rašomas mažosiomis raidėmis paryškintu šriftu (Augalų adaptacijosprie šalčio molekulinio mechanizmo aspektai).– Autoriaus vardas, pavardėVardas, pavardė – mažosiomis raidėmis paryškintu šriftu (Vyktor Sharma).Jeigu yra keli autoriai, rašoma mažėjančia jų autorystės indėlio tvarka.– Institucija, adresas, elektroninis paštasRašomi mažosiomis raidėmis kursyvu (Italic) (Lietuvos sodininkystės irdaržininkystės institutas).Pagrindinis tekstas– Santrauka (iki 1 400 rašybos ženklų, arba 250 žodžių)Labai glaustai pateikiami tikslai, sąlygos, svarbiausieji rezultatai.– Reikšminiai žodžiai (ne daugiau kaip 10)– ĮvadasTrumpai išdėstoma nagrinėjama problema, ankstesnieji kitų panašių tyrimųrezultatai, darbo reikalingumas, originalumas. Nurodomas darbo tikslas.– Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos335

– RezultataiTrumpai išdėstomi tyrimų metu surinkti duomenys, dokumentai (lentelės,grafikai).– AptarimasAptariami, bet ne kartojami „Rezultatų“ skyrelyje pateikti duomenys, palyginamisu kitų autorių duomenimis, aiškinamos tirtų reiškinių priežastys, keliamosnaujos idėjos, hipotezės.– Išvados– Padėka (neprivaloma)– LiteratūraRekomenduojama į sąrašą įtraukti ne mažiau kaip 10 naujausių literatūrosšaltinių rašoma tema.– Santrauka lietuvių ir anglų kalbomis (600–1 400 sp. ženklų)Straipsnių, kurie parašyti remiantis netradiciniais bandymų duomenimis ir jųrezultatais, struktūrinės teksto dalys gali būti ir kitokios.Straipsnis turi būti ne daugiau kaip 10 puslapių apimties kompiuteriu rinktoteksto, įskaitant lenteles ir paveikslus (didesnės apimties straipsniai derinami suredaktorių kolegijos pirmininku).Teksto parengimasStraipsnis rašomas lietuvių ir anglų kalbomis ir spausdinamas MicrosoftWORD teksto redaktoriumi Windows 2000, XP ar VISTA operacinėse sistemose.Tekstas rašomas Times New Roman 12 dydžio šriftu, A4 formato(210 × 297 mm) lape, atstumas tarp rankraščio eilučių – 1 (single), išlyginamas išabiejų pusių. Paraščių plotis: viršuje – 2 cm, apačioje – 2 cm, dešinėje –1,5 cm,kairėje – 3 cm. Straipsnis pateikiamas elektronine laikmena.Paryškintai (Bold) rašoma: straipsnio pavadinimas visomis kalbomis, antraštėsbei svarbiausieji struktūros elementai (įvadas, tyrimo objektas, metodai ir sąlygos,rezultatai, aptarimas, išvados, padėka, literatūra, santrauka). Kursyvu(Italic) rašomi lotyniškieji augalų rūšių, genčių, ligų, kenkėjų, mikroorganizmų irkitų biologinių objektų pavadinimai. Augalų veislių pavadinimai rašomi viengubosekabutėse (pvz., ‘Auksis’).Cituojamas šaltinis tekste nurodomas lenktiniuose skliaustuose (autoriauspavardė, metai).LentelėsLentelėse neturi būti kartojama paveiksluose ar kitose iliustracijose pateiktainformacija.Lentelių tekstas rašomas lietuvių ir anglų kalbomis Times New Roman12 dydžio šriftu, jeigu parašyti tekstai talpinami vienoje eilutėje, tarp jų dedamasženklas /. Lentelės teksto dalys vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis neatskiriamos.Horizontaliomis linijomis atskiriamos tik lentelės metrikos dalys ir lentelėspabaiga. Lentelės padėtis puslapyje tik vertikali (Portrait).336

Bandymų veiksnių gradacijos lentelėse neturi būti žymimos skaičiais, sudėtingomissantrumpomis, o pateikiamos visa arba suprantamai sutrumpinta aprašoforma. Pateikiama santrumpa turi būti paaiškinama pirmosios lentelės (paveikslo)apraše.Statistiniai duomenys, skaičiai ir skaitmenysPageidautina detaliai aprašyti taikytus tyrimų metodus ir nurodyti jų originaliusšaltinius. Labai svarbi informacija apie lauko, vegetacinių ir kt. bandymųišdėstymo schemą ir jos pasirinkimo motyvus. Lentelėse ir paveiksluose pateikiamiduomenys privalo būti statistiškai įvertinti. Rodiklių žymėjimo santrumpos turibūti paaiškintos, jeigu jos neatitinka tarptautinių ISO standartų.PaveikslaiVisa iliustracinė medžiaga – brėžiniai, grafikai, diagramos, fotografijos, piešiniaiir kt. – vadinami bendru paveikslų vardu. Tekstas juose rašomas lietuvių iranglų kalbomis.Paveikslai turi būti nespalvoti, padaryti Microsoft Office 2000, 2003, XP,VISTA paketų elektroninėje lentelėje EXCEL su suderintomis programomis irpradine informacija. Redakcija pasilieka teisę keisti jų formatą pagal straipsnioar viso leidinio dizainą.Įrašai ir simboliai paveiksluose turi būti parašyti ne mažesniu kaip 10 dydžioTIMES NEW ROMAN šriftu. Paveikslų blokų dalys turi būti sužymėtosraidėmis a, b, c ir t. t.Literatūra1.2.Į literatūros sąrašą turi būti įtraukiamos tik mokslinės publikacijos.Citavimo pavyzdžiai:Vieno autoriaus knyga:Brazauskienė M. D. 2004. Agroekologija ir chemija. Naujasis lankas,Kaunas.Blažek J. 2001. Pģstujeme jablonģ. Nakladatelstvķ Brįzda, s. r. o., Praha.Kelių autorių knyga:1.2.Kawecki Z., Łojko R., Pilarek B. 2007. Mało znane rośliny sadownicze.Wydawnictwo UWM, Olsztyn.Žemės ir miškų ūkio augalų pesticidų katalogas. 2005. G. Rimavičienė (sudaryt.).Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Akademija, Kėdainių r.337

Straipsnis knygoje:1. Streif J. 1996. Optimum harvest date for different apple cultivar in the‘Bodensee’ area. In: A. de Jager, D. Johnson, E. Hohn (eds.), Determination andPrediction of Optimum Harvest Date of Apples and Pears. COST 94. EuropeanCommission. Luxembourg, 15–20.2. Byme D. H., Sherman W. B., Bacon T. A. 2000. Stone fruit genetic pool andits exploitation for growing under warm winter conditions. In: A. Erez (ed.),Temperature Fruit Crops in Warm Climates. Kluwer Academic Publishers,Netherlands, 157–230.3. Keller R. R. J. 2002. Cryopreservation of Allium sativum L. (Garlic). In:L. E. Towill, Y. P. S. Bajas (eds.), Biotechnology in Agriculture and Forestry.Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg, 50: 38–47.1.1.1.2.1.Straipsnis konferencijos medžiagoje:Kampuss K., Strautina S. 2004. Evaluation of blackcurrant genetic resourcesfor sustainable production. Proceedings of the International Workshopon Protection of Genetic Resources of Pomological Plants and Selection ofGenitors with Traits Valuable for Sustainable Fruit Production. 22–25 August,Skierniewice, Poland, 147–158.Vieno autoriaus žurnalo straipsnis:Korban S. S. 1986. Interspecific hybridization in Malus. Hort. Science, 21(1):41–48.Žurnalo straipsnis (du ir daugiau autorių):Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B. 2002. Evaluation ofnew scab resistance apple in the first-fifth years in orchard. Sodininkystė irdaržininkystė, 21(3): 29–37.Balan V., Oprea M., Drosu S., Chireceanu C., Tudor V., Petrisor C. 2006.Maintenance of biodiversity of apricot tree phenotypes in Romania. ActaHorticulturae, 701: 207–214.Straipsnis e. žurnale:Stanys V., Mažeikienė I., Stanienė G., Šikšnianas T. 2007. Effect of phytohormonesand stratification on morphogenesis of Paeonia lactiflora Pall.isolated embryos. Biologija, 18(1). http://images.katalogas.lt/maleidykla/Bio71/Bio_027_030.pdfDuomenų bazė:FAO Stat Database. 2005. http://faostat.fao.org/faostat/Disertacijos santrauka:Čižauskas A. 2003. Valgomųjų svogūnų (1. Allium cepa L.) auginimo iš sėklųtechnologijos elementų tyrimai: daktaro disert. santr. Babtai.338

GUIDELINES FOR THE PREPARATION AND SUBMISSIONOF ARTICLES TO THE VOLUMES OF SCIENTIFIC WORKS“SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ“Rules for Submission – Acceptance of PapersPapers can be contributed by any Lithuanian and foreign scientific workersand persons carrying out scientific research. The latter’s paper will be acceptedonly when the co-author is scientific worker.Manuscripts should be sent by mail typed on computer printed in two copieson paper taking in account following instructions. The manuscript will be registeredand submitted to the member of the Editorial Board in charge. He (she) willevaluate if the contents and the form corresponds to the main requirements forperiodical articles. Manuscripts rejected during the first evaluation will be returnedto the author with explanatory remarks. If the article is approved the member ofthe Editorial Board appoints two reviewers.The author must return the corrected manuscript to the Editorial Board in tendays by e-mail or by mail in a diskette or CD.Structure and lengthRequirements to the manuscriptThe form of a manuscript has to correspond to the requirements for periodicalscientific articles. The paper should be organized in the following order:– Title (should not exceed 10 words)Title should be written in small letters in bold (Aspects of plant color acclimationmolecular mechanism).– Author(s)’ name, surnameThe name and surname should be written in small letters in bold. If there ismore than one author they are listed according to their input to the paper.– Institution(s), address, email addressShould be written in small letters in Italic (Lithuanian Institute ofHorticulture).The main text– Abstract (should not exceed 1400 characters or 250 words)Should contain the statement of the aims, methods and main results inshort.– Key words (should not exceed 10 words)– IntroductionShould present the investigated subject, results of earlier related research,reasons of the study, innovation. Should indicate the aim of the investigation.339

– Object, methods and conditions– ResultsShould present concisely the collected data during investigation, documentation(tables, figures).– DiscussionShould not repeat results presented in “Results” but should interpret themwith reference to the results obtained by other authors, explain the reasons of theinvestigated phenomena and raise new ideas, hypotheses.– Conclusions– Acknowledgements (optional)– ReferencesShould be kept to a minimum of 10 latest references on this theme.– Summary in Lithuanian and English (600–1 400 characters)Articles written based on non-traditional trial data and the obtained resultsmay have other than traditional structural parts of a paper.The article should not exceed 10 pages of computer text, tables and figuresincluded (longer articles are agreed with the chairman of the Editorial Board).Text preparationThe manuscripts should be submitted in Lithuanian and English, typed on aPC, used Microsoft WORD for Windows 2000 XP or VISTA word-processorformat. The font to be typed – TIMES NEW ROMAN size 12, on A4 paper(210 × 297 mm), single spaced, justified. Margins: top – 2 cm, bottom – 2 cm,right – 1.5 cm, left – 3 cm. Article should be submitted in electronic carrier.In bold there are written the title of the paper in all languages, headings and allmain structural elements (introduction, object, methods and conditions, results,discussion, conclusions, acknowledgements, references, abstract). In Italic thereare written Latin names of species, genera, diseases, pests micro-organisms andother biological objects. Names of plant cultivars should be placed within singlequotation marks (for example, ‘Auksis’).The quoted reference in the text is indicated in round brackets (author’s surname,year).TablesInformation given in figures or other illustrations, should not be repeated intables.Text in tables is written in Lithuanian and English languages. If Lithuanianand English texts are in one line they are separated by /. Do not use vertical andhorizontal lines to separate parts of the text. A horizontal line separates only headingsof columns and the end of the table. Orientation in a page only vertical(Portrait).Trial variants in tables should not be numbered or submitted in complicatedabbreviations. Tables should be self explanatory, and if there are abbreviations,340

they should be understandable. The used abbreviation should be explained in thedescription of first table (figure).Statistical data, figures, numeralsIt is desirable to describe in detail the applied research methods and indicatetheir original references. The information on the scheme (design) of field,vegetative and other trials and motivation of their choice is very important. Datapresented in tables and figures must be statistically processed. Abbreviationsof parameters should be explained if they do not correspond to the internationalstandard abbreviations (ISO).FiguresAll illustrations – drawings, graphs, diagrams, photographs, pictures, etc. areconsidered as figures. The text in them is written in Lithuanian and English.Figures must be drafted in black colour in Microsoft Office 2000, 2003, XP,VISTA package, EXCEL electronic table with conformed programs and initialinformation. Editorial Board has the right to change their format according to thedesign of the article or the whole publication.Letters and symbols in figures should be not smaller than size 10 TIMESNEW ROMAN. Block parts of figures should be numbered consecutively byletters a, b, c, etc.ReferencesInto references it may be included scientific publications.Titles of foreign journals, volumes of conference articles, etc., are not abbreviated.The reference list should be arranged in alphabetical order.Examples of quotation:Book of one author:1.2.1.2.Brazauskienė M. D. 2004. Agroekologija ir chemija. Naujasis lankas,Kaunas.Bla˛ek J. 2001. Pģstujeme jablonģ. Nakladatelstvķ Brįzda, s. r. o., Praha.Books of several authors:Kawecki Z., Łojko R., Pilarek B. 2007. Mało znane rośliny sadownicze.Wydawnictwo UWM, Olsztyn.Žemės ir miškų ūkio augalų pesticidų katalogas. 2005. G. Rimavičienė (sudaryt.).Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Akademija, Kėdainių r.341

Article in book:1. Streif J. 1996. Optimum harvest date for different apple cultivar in the‘Bodensee’ area. In: A.de Jager, D. Johnson, E. Hohn (eds.), Determinationand Prediction of Optimum Harvest Date of Apples and Pears. COST 94.European Commission. Luxembourg, 15–20.2. Byme D. H., Sherman W. B., Bacon T. A. 2000. Stone fruit genetic pool andits exploitation for growing under warm winter conditions. In: A. Erez (ed.),Temperature Fruit Crops in Warm Climates. Kluwer Academic Publishers,Netherlands, 157–230.3. Keller R. R. J. 2002. Cryopreservation of Allium sativum L. (Garlic). In:L. E. Towill, Y. P. S. Bajas (eds.), Biotechnology in Agriculture and Forestry.Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg, 50: 38–47.1.1.2.3.1.Article in conference material:Kampuss K., Strautina S. 2004. Evaluation of blackcurrant genetic resourcesfor sustainable production. Proceedings of the International Workshopon Protection of Genetic Resources of Pomological Plants and Selection ofGenitors with Traits Valuable for Sustainable Fruit Production. 22–25 August,Skierniewice, Poland, 147–158.Article in scientific journal:Korban S. S. 1986. Interspecific hybridization in Malus. HortScience, 21(1):41–48.Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B. 2002. Evaluation ofnew scab resistance apple in the first-fifth years in orchard. Sodininkystė irdaržininkystė, 21(3): 29–37.Balan V., Oprea M., Drosu S., Chireceanu C., Tudor V., Petrisor C. 2006.Maintenance of biodiversity of apricot tree phenotypes in Romania. ActaHorticulturae, 701: 207–214.Article in e. journal:Stanys V., Mažeikienė I., Stanienė G., Šikšnianas T. 2007. Effect of phytohormonesand stratification on morphogenesis of Paeonia lactiflora Pall.isolated embryos. Biologija, 18(1). http://images.katalogas.lt/maleidykla/Bio71/Bio_027_030.pdfDatabase:FAO Stat Database. 2005. http://faostat.fao.org/faostat/Thesis abstract:Čižauskas A. 2003. Valgomųjų svogūnų (1. Allium cepa L.) auginimo iš sėklųtechnologijos elementų tyrimai: daktaro disert. santr. Babtai.342

Turinys – ContentsČeslovas BobinasLietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslinė veikla1938–2008 m..............................................................................................................3Scientific activity of Lithuanian Institute of Horticulture in 1938–2008..................23Vidmantas Stanys, Gražina Stanienė, Rytis Rugienius,Dalia Gelvonauskienė, Tadeušas Šikšnianas, Ingrida MažeikienėIn vitro technologijos sodo augalų selekcijai paspartinti ..........................................25In vitro techniques for accelerated orchard plant breeding ......................................35Tadeušas Šikšnianas, Vidmantas Stanys, Gražina Stanienė, Rytis Rugienius,Dalia Gelvonauskienė, Ingrida Mažeikienė, Vidmantas BendokasMolekuliniai žymenys sodo augalų selekcijoje ..................................................................... 37Molecular markers in orchard plant breeding...........................................................46Rytis Rugienius, Vanda Lukoševičiūtė, Gražina Stanienė, Vidmantas StanysŽemės ūkio augalų atsparumo šalčiui tyrimai in vitro..............................................47Investigation of cold hardiness of agriculture plants in vitro....................................59Danas Baniulis, Dalia Gelvonauskienė, Bronislovas Gelvonauskis,Rytis Rugienius, Vidmantas Bendokas, Vidmantas StanysAtsparumo rauplėms genų tyrimas ir molekulinių metodų taikymas obelų selekcijoje..........61Genetic studies of apple scab resistance and application of molecular biologymethods in apple tree breeding..................................................................................75Audrius Sasnauskas, Dalia Gelvonauskienė, Pranas Viškelis,Gintarė Šabajevienė, Pavelas DuchovskisIntrodukuotų obelų veislių tyrimų apžvalga..............................................................77Review of investigations of introduced apple cultivars............................................84Dalia Gelvonauskienė, Bronislovas Gelvonauskis,Audrius Sasnauskas, Vidmantas Stanys, Vidmantas BendokasObelų selekcija Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute...........................85Apple breeding at the Lithuanian Institute of Horticulture.......................................97Nobertas UselisObelų sodo konstrukcijų raida Lietuvoje per pastaruosius 20 metų .........................99Development of apple tree orchard constructions in Lithuania during recent20 years ..................................................................................................................107Darius Kviklys, Juozas LanauskasSodo augalų poskiepiai Lietuvoje...........................................................................109Rootstocks of fruit crops in Lithuania.....................................................................118343

Juozas LanauskasSodų ir uogynų mitybos tyrimai..............................................................................119Investigation of fruit and berry plant nurtition........................................................125Nomeda KviklienėVaisių kokybės optimizavimo tyrimai.....................................................................127Research on fruit quality optimization................................................................................. 134Juozas Lanauskas, Darius Kviklys, Jurga SakalauskaitėPakartotinio obelų sodų veisimo biologiniai ir technologiniai aspektaiLietuvoje..................................................................................................................135Biological and technological aspects of apple replant disease managementin Lithuania..............................................................................................................141Loreta BuskienėAviečių veislių ir jų auginimo technologijų tyrimai Lietuvoje ...............................143Investigations of raspberry cultivars and technologies of their growing inLithuania..................................................................................................................151Nobertas UselisInovatyvių braškių auginimo technologijų kūrimo ir tobulinimo raidaLietuvoje..................................................................................................................153The creation and improvement of the new strawberry growing technologiesin Lithuania..............................................................................................................164Rasa Karklelienė, Česlovas BobinasDaržovių selekcijos raida ir pasiekimai ..................................................................165Vegetable selection development and achievements...............................................177Rasa KarklelienėŠakniavaisių daržovių lietuviškos selekcijos veislių bei hibridų ūkinės irbiologinės savybės ..................................................................................................179Economical and biological properties of root vegetables of Lithuanian cultivarsand hybrids .............................................................................................................187Julė JankauskienėŠiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimai...............................................................189Agrotechnique investigations of greenhouse vegetables.........................................197Roma StarkutėEkologinės daržininkystės tyrimai..........................................................................199Ecological vegetable growing investigations at the Lithuanian Instituteof Horticulture.........................................................................................................204Danguolė KavaliauskaitėHerbicidų tyrimai daržovių pasėliuose ...................................................................205Herbicide investigations in vegetable crops............................................................213344

Ona BundinienėLauko daržovių tręšimo tyrimų raida......................................................................215The aspects of field vegetable fertilization investigation .......................................228Pavelas DuchovskisFiziologinių tyrimų raida sodininkystėje ir daržininkystėje....................................229The development of physiological investigations in horticulture...........................239Giedrė Samuolienė, Gintarė Šabajevienė,Akvilė Urbonavičiūtė, Pavelas DuchovskisAugalų morfogenezė ir žydėjimo iniciacija............................................................241Plant morphogenesis and flowering initiation ........................................................251Akvilė Urbonavičiūtė, Giedrė Samuolienė, Aušra Brazaitytė,Julė Jankauskienė, Anželika Kurilčik, Pavelas Duchovskis,Artūras ŽukauskasAugalų fotofiziologiniai tyrimai aukštosioms technologijoms................................253Plant physiological investigations for the high technologies..................................261Aušra Brazaitytė, Romualdas Juknys, Jurga Sakalauskaitė,Sandra Sakalauskienė, Sigitas Lazauskas, Eugenija Kupčinskienė,Akvilė Urbonavičiūtė, Giedrė Samuolienė, Gintarė Šabajevienė,Raimonda Ulinskaitė, Darius Kviklys, Laisvūnė Duchovskienė,Jūratė Bronė Šikšnianienė, Kęstutis Baranauskis, Pavelas DuchovskisEkofiziologiniai tyrimai kintančios aplinkos sąlygomis..........................................263Ecophysiological investigations under conditions of changingenvironment.............................................................................................................276Laimutis Raudonis, Alma Valiuškaitė, Elena SurvilienėSodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo, naudojant internetinęsistemą „iMETOS®sm“, modulių efektyvumas.....................................................277Investigations of efficiency of disease and pest warning models of horticulturalplants using iMETOS internet based warning system.............................................287Alma Valiuškaitė, Laimutis RaudonisSodo augalų fitopatogenų ir fitofagų moksliniai tyrimai ir jų plėtojimas................289Research of pest and disease of horticultural plants and its developmentin Lithuania .............................................................................................................298Pranas Viškelis, Marina RubinskienėUogų užšaldymo proceso modeliavimas ir optimizavimas....................................301Modeling and optimization of berry freezing process.............................................312Elena Survilienė, Laisvūnė DuchovskienėKenksmingų organizmų tyrimų aktualijos daržininkystėje.....................................313Topicality of researches of harmful organisms in vegetable crops.........................325345

Edita DambrauskienėAromatinių ir vaistinių augalų biocheminių tyrimųraida Lietuvos sodininkystėsir daržininkystės institute.........................................................................................327The development of biochemical investigations of aroma and medicinal plants atthe Lithuanian Institute of Horticulture...................................................................333Atmintinė autoriams, rašantiems į Mokslo darbus „Sodininkystė ir daržininkystė“............335Guidelines for the preparation and submission of articles to the volumes of scientificworks “Sodininkystė ir Daržininkystė”............................................................339346

ISSN 0236-4212Mokslinis leidinysLietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto irLietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbaisodininkystė ir daržininkystė. T. 27(3). 1–348.Redagavo ir skaitė korektūrą Rūta Švedienė, Jolanta KriūnienėKompiuteriu maketavo Larisa KazlauskienėSL 1070. 2008 08 28 21,75 sp. l. Tiražas 250 egz.Išleido Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas,LT-54333 Babtai, Kauno r.Spausdino UAB „Judex“ leidykla-spaustuvė, Europos pr. 122,LT-46351 KaunasUžsakymo Nr. 7845