STASYS DUMÄŒIUS - LLKS

LIETUVOS UGNIAGESYBOS 

ORGANIZATORIUS, ŠVIETĖJAS, 

KAUNO SAVIVALDYBĖS 

BRANDMAJORAS 

STASYS DUMČIUS 

(1906–1942)

VITAS RIMKUS 




BRANDMAJORAS 


(1906–1942) 

VILNIUS 2011

UDK 614.84(474.5(092) 

Ri85 

ISBN 978-609-420-141-7 

© Prof. Arimantas Dumčius, 2011 

TURINYS 

Tėviškė ir vaikystės aplinka ............................................................. 7 

Laikinosios sostinės ugniagesių komandoje ...............................15 

Kauno ugniagesiai sovietams okupavus Lietuvą ........................20 

Kančios keliu į amžinastį ...............................................................27 

Literatūra .........................................................................................33 

Priedai ..............................................................................................34 

5

Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas 

TĖVIŠKĖ IR VAIKYSTĖS 

APLINKA 

Stasys Dumčius gimė 1906 m. birželio 26 d. Šakių rajone, 

dabartinėje Kriūkų seniūnijoje, Eiciūnų kaime, Sūduvos švietėjo 

mokytojo Petro Dumčiaus šeimoje. Stasį vaikystėje supo lietuviško 

kaimo aplinka, jam teko pergyventi Pirmąjį pasaulinį karą. 

Pradžios mokyklą baigė tėvo namuose, Eiciūnų kaime. 

Tėvas, Petras Dumčius, gyveno carinės priespaudos metais, 

kuomet buvo uždrausta lietuviška spauda. Mokyklose buvo kalbama 

tik rusiškai. Pradžios mokslų sėmėsi pas kaimo daraktorių, 

o vėliau – Pamiontkos (Žemosios Panemunės) valdinėje mokykloje. 

Baigęs įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, vienintelę 

Sūduvos krašte. Joje buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Seminarijoje 

mokytojavo garsus švietėjas, lietuviškosios dvasios puoselėtojas 

Tomas Žilinskas, žadinęs lietuvybę ir būsimiesiems mokytojams 

daręs didelės įtakos. Baigęs mokytojų seminariją Petras 

Dumčius pradėjo mokytojauti Šakių miesto mokykloje, tačiau 

už lietuvišką veiklą iš šių pareigų po metų buvo pašalintas ir iškeltas 

į sulenkėjusį Suvalkų kraštą, Vichodnės pradžios mokyklą. 

Mokytojas norėjo dirbti lietuviškame krašte, šviesti savo tautos 

žmones ir puoselėti lietuvybę. Išsirūpinęs perkėlimą į gimtąjį 

kraštą, gavo mokytojo darbą valdinėje Svetošino gminos (valsčiaus) 

mokykloje, Žemosios Panemunės parapijoje. Tą mokyklą 

jis 1896 m. perkėlė į savo ūkį Svetošino (Paežerėlių) valsčiuje, 

Eiciūnų kaime. I Pasaulinio karo metu mokytojavo Rusijoje, 

6 7

Šklove, po to – vėl Eiciūnuose, dar Leoniškiuose, 

Raponiškiuose. Pusę amžiaus 

mokytojavęs, 45 metus dirbo 

gimtajame krašte. 

Petro Dumčiaus žmona Elena 

Slivinskaitė buvo kilusi iš senos bajorų 

Slivinskių giminės (bajorystės 

teisės suteiktos 1460 m.). Čia ir gimė 

Stasys Dumčius, jauniausias iš septynių 

mokytojo vaikų. Jo krikš- 

Slivinskių giminės herbas (1460 m.) tatėvis buvo žymus varpininkas, 

publicistas, redaktorius, visuomenės 

veikėjas Jonas Kriaučiūnas (1864–1941), 1889 m. redagavęs 

laikraštį „Šviesa“, 1891–1895 m. – žurnalus „Varpą“ ir „Ūkininką“, 

1904 m. – „Vilniaus žinias“. Gyvendamas Tilžėje draudžiamą 

lietuvišką spaudą perduodavo knygnešiams. Spauda pasiekdavo 

ir Eiciūnus. Dumčių sode buvo įrengta slaptavietė. Jonas 

Kriaučiūnas, nuo 1981 metų gyvendamas Naumiestyje, vėliau 

Marijampolėje, lankydavosi pas Dumčius Eiciūnuose. Čia sutikdavo 

nemažai atgimstančios Lietuvos inteligentų: Joną Jablonskį 

(Stasio Dumčiaus brolio Liucijono krikštatėvį), Martyną Jankų, 

Vincą Kudirką. Tėvo pėdomis pasekė dar du Stasio broliai: Veiverių 

mokytojų seminariją baigė Vaclovas (būsimasis Lietuvos 

mokyklų inspektorius) ir Steponas (kapitonas, Nepriklausomybės 

kovų savanoris). 

Stasys Dumčius augo sodyboje apsuptas lietuviškos kaimo 

aplinkos ir ugdomas meilės savo tautai ir kraštui dvasia. Prie sodybos 

buvo 7 margų sodas, labai rūpestingai tvarkomas. Brolis 

Liucijonas paveldėjo ūkį ir ūkininkavo jame iki tremties į Sibirą. 

Čia įgydavo ūkininkavimo žinių ne tik mokytojo P. Dumčiaus 

vaikai, bet ir jo mokiniai. Sodą supo plačios eglaičių ir ąžuolų 

Petras Dumčius (1858–1933) ir Elena Slivinskaitė-Dumčiuvienė (1866–1934) 

Senoji Dumčių sodyba-mokykla Eiciūnuose 

8 TĖVIŠKĖ IR VAIKYSTĖS APLINKA 9

juostos, buvo užveistas sodo medelynas. Įvairių vaismedžių sodinukų 

gaudavo ir mokinių tėvai, kaimynai. Sode buvo ir bitynas, 

todėl vaikai sužinodavo daug žemės ūkio, sodininkystės ir 

bitininkystės paslapčių. Mokytojas labai domėdavosi žemės ūkio 

naujovėmis, bičių parsisiųsdavo net iš Italijos, o jos prinešdavo 

dvigubai daugiau medaus už vietines. Neretai po pamokų su 

mokiniais išeidavo į Raninės girią, tuščiose laukymėse sodindavo 

medelius. Vaikai buvo pratinami ir mokėjo dirbti įvairius darbus. 

Besilankantys sodyboje sode esančiame namelyje buvo vaišinami 

vaisiais ir medumi. Mokiniai ir jų tėvai sodybą-mokyklą 

vadino „Dumčiaus akademija“. Dabartinė Gerdžiūnų mokykla 

pavadinta Petro Dumčiaus vardu. 

Baigęs pradžios mokyklą kaime Stasys Dumčius viduriniojo 

mokslo siekė Kaune, nuo 1922-ųjų metų – Kauno jėzuitų gimnazijoje. 

Mokytis į šią gimnaziją Stasys Dumčius atvyko gerai pasiruošęs, 

nes Eiciūnų mokyklos mokytojas, Stasio tėvas, vaikus gerai 

paruošdavo, jie sėkmingai įstodavo į gimnazijas. Jonas Kriaučiūnas 

1933 m. birželio 22 d. „Lietuvos aide“ rašė: „… baigusieji 

P. Dumčiaus mokykloje mokslą vaikai gerokai nusimanė apie 

Tėvynės praeitį. Jiems nebuvo tušti vardai Brutenio, Vaidevučio, 

kaip ir Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto, jie žinojo gerą dalį 

šių karžygių darbų. Man pačiam teko sykį dalyvauti išleidžiamuose 

P. Dumčiaus mokinių egzaminuose. Vienas mokinys labai 

gražiai ir sąmoningai pasakojo platų kontekstą visos Lietuvos 

istorijos iki Gedimino, žuvusio beginant Veliuoną nuo kryžiuočių 

vokiečių. Tuo būdu per jaunuomenę vyko ir mokyklos, tautos 

sąmoninimas. P. Dumčius ragino ir skatino ūkininkus leisti 

gabesnius vaikus į aukštesnį mokslą ir po to juos paruošdavo egzaminams. 

Iš kai kurių jo mokinių paskui išėjo žymūs veikėjai, 

kurie ir Nepriklausomoje Lietuvoje vaidina svarbius vaidmenis 

švietime, administracijoje, kariuomenėje ir kitose srityse“. 

Prie atnaujinamos tėviškės Eiciūnuose Konstancija Dumčiuvienė, Stasys Dumčius, sodybos 

šeimininkas Liucijonas Dumčius ir kiti 

Kauno Jėzuitų gimnazijos V skyrius (2-oje eilėje iš viršaus, 6-as iš kairės Stasys Dumčius) 


Vyriausiasis brandmeisteris 

Stasys Dumčius 

Aplinka, kurioje augo Stasys 

Dumčius, formavo meilės Tėvynei 

jausmą, darbštumą, tvirtą 

charakterį. 

1927 m. jis baigė Kauno jėzuitų 

gimnaziją. Buvo išrinktas 

Kauno moksleivių garbės nariu. 

Vienerius metus buvo grįžęs į 

tėviškę ir ten aktyviai veikė tarp 

jaunimo. Jis priklausė Paežerėlių 

vals. „Geležinio vilko“ organizacijos 

kuopai. Po šešerių metų 

Marijampolėje, LK Vytenio 

9-ajame pėstininkų pulke, savanoriu 

atliko karinę prievolę. Jam 

buvo suteiktas puskarininkio laipsnis. 1931–1933 m. studijavo 

VDU Teisės fakultete. Kadangi turėjo užsidirbti gyvenimui, įstojo 

į Kauno savivaldybės savanorių ugniagesių komandą. Šis darbas 

jam patiko. Studijas tęsė, tačiau teko atsidėti darbui ugniagesyboje. 

1933–1940 m. buvo Kauno savivaldybės ugniagesių viršininko 

pavaduotojas, vyriausiasis brandmeisteris. 1940 m., nuo 

sovietinių okupantų iš Lietuvos laikinai į Vokietiją pasitraukus 

brandmajorui Jonui Šimkui, Stasys Dumčius ėjo Kauno savivaldybės 

brandmajoro pareigas. 

Stasys Dumčius ir Konstancija Mažuolytė-Dumčiuvienė (vestuvių nuotrauka) 

Arimantas Dumčius, Stasio Dumčiaus sūnus, su žmona 

Ona-Elona Kleizaite-Dumčiuviene 


Vyriausiasis brandmeisteris Stasys Dumčius su svečiais iš Anglijos – Norfolko ugniagesių 

sąjungos pirmininku, Parlamento nariu Thomas Cook ir ponia 

LAIKINOSIOS SOSTINĖS 

UGNIAGESIŲ KOMANDOJE 

Ugniagesybos pažanga ir idėjos po Lietuvą skleidėsi iš Kauno, 

laikinosios sostinės. 1936 m. Lietuvoje veikė šios ugniagesių 

organizacijos: valstybinės (kariuomenės, geležinkelių, vėliau 

– šaulių), savivaldybių (profesionalių ugniagesių komandos 

Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Ukmergėje), visuomeninės 

ir privačios savanorių ugniagesių komandos. Antrojo Lietuvos 

nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje, 1938 m., Kauno savivaldybės 

ugniagesių komanda buvo viena didžiausių, joje buvo 

65 ugniagesiai. Jie turėjo gerą priešgaisrinę techniką, buvo pasiektas 

aukštas profesinis lygis, tobulas organizuotumas visais 

darbo klausimais. Komanda turėjo du autosiurblius, keturias autocisternas. 

Ugniagesiai buvo aprūpinti tinkamais pagal to laikotarpio 

reikalavimus gesinimo drabužiais ir įrankiais. Kas metai 

buvo išduodama uniforminė vasarinė ir žieminė apranga. Budintieji 

ugniagesiai turėjo naujas, gerai įrengtas patalpas. Laisvalaikiu 

galėjo naudotis biblioteka su daugybe periodinės spaudos 

leidinių, krepšinio aikštele, biliardu ir kitais įrenginiais. 

Paskutiniuoju ugniagesių viršininku buvo Stasys Dumčius, 

šiai sunkiai profesijai atidavęs beveik 8 metus. Lygiagrečiai 

St. Dumčius vadovavo sukarintai Kauno savivaldybės ugniagesių-šaulių 

I rinktinės „Pilies“ kuopai. Jo iniciatyva kuopa apsirūpino 

naujausia technika, pavyzdžiui, čekiškomis automatinėmis 

kopėčiomis, įrengtomis ant specialaus automobilio ir išstumia- 


momis į 27 m aukštį. St. Dumčius buvo užmezgęs plačius ryšius 

su užsienio šalių ugniagesiais ir draugijomis. Pats ugniagesybos 

reikalais lankėsi Latvijoje, Estijoje, Čekoslovakijoje. Aktyviai 

dalyvaudavo gesinant gaisrus. 1935 m. sumaniai užgesino 

gaisrą husarų kareivinėse, 1937 m. užgesino gaisrą Ūkio banke. 

Aptariant Ūkio banko gaisro gesinimo eigą, jo vadovo St. Dumčiaus 

veiksmai įvertinti gerai, pažymėtas sumanumas ir drąsa. 

Už aktyvų darbą ugniagesyboje ir Šaulių sąjungoje apdovanotas 

pasižymėjimo ženklais ir medaliais. St. Dumčius skaitydavo 

ugniagesybos paskaitas policininkams, skautams, ugniagesiams, 

o karybos – šauliams. 1938 m. kovo mėn. jis inicijavo ir administravo 

Kauno miesto skautų sanitarijos ir priešcheminės apsaugos 

kursus (vedėjas dr. V. Kauza). Paskaitas skaitė žymūs medikai: 

dr. P. Baublys, dr. A. Garmus, dr. A. E. Ragaišienė, dr. A. Steponaitienė, 

dr. V. Kauza, dr. J. Ūsas ir kiti. Kursus gerai įvertino 

„Ugniagesys“ (1938 m. kovo mėn.). Jis pirmasis įkūrė laboratoriją 

gaisrų priežastims tirti. 1938 m. birželio 3 d. Kauną aplankė 

Norfolko ugniagesių sąjungos pirmininkas, Anglijos parlamento 

narys ir karaliaus riteris Thomas Cook ir ponia Cook. Tai buvo 

atsakomasis vizitas po to, kai 1935 m. Lietuvos ugniagesių sąjungos 

atstovas dalyvavo tarptautinėje ugniagesių konferencijoje 

Londone, Anglijoje. Svečius lydėjo ir renginiuose dalyvavo 

vyr. brandmeisteris St. Dumčius. 1938 m. birželio 16–20 d. Rygoje 

vykusios Baltijos savaitės metu įvyko ugniagesių sąjungų 

biurų konferencija. Lietuvos delegacijos sudėtyje buvo Lietuvos 

ugniagesių sąjungos vicepirmininkas M. Karaša, sąjungos reikalų 

vedėjas V. Sušinskas, ugniagesių brandmajoro padėjėjas 

St. Dumčius. 

St. Dumčius nuolat aktyviai dalyvavo atsikuriančios Lietuvos 

visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Nuo 1922 m. buvo 

skautų ir „Geležinio vilko“ organizacijų narys. 1932–1933 m. – 

„Jaunosios Lietuvos“ Kauno Centro 

valdybos pirmininkas, priklausė 

VDU Neolituanų korporacijai 

ir „Humanitas“ bendrijai. Nuo 

1937 m. XXI apylinkėje jis buvo 

kandidatas į tautininkus. St. Dumčius 

pasireiškė kaip aktyviausias 

„Ugniagesio“ laikraščio platintojas. 

Buvo Lietuvos ir Estijos ryšių draugijos 

narys, Vilniaus vadavimo sąjungos 

narys. 

Kauno Šaulių sąjungos I rinktinės 

„Pilies“ kuopos vadas 


16 LAIKINOSIOS SOSTINĖS UGNIAGESIŲ KOMANDOJE 17

1938 m. Kauno savivaldybės ugniagesių komanda Vyriausiasis brandmeisteris Stasys Dumčius kyla automatinėmis kopėčiomis, 1938 

18 LAIKINOSIOS SOSTINĖS UGNIAGESIŲ KOMANDOJE 19

KAUNO UGNIAGESIAI SOVIETAMS 

OKUPAVUS LIETUVĄ 

1940 m. birželio 15 d. Raudonoji Armija okupavo Lietuvą. 

Pagal iš anksto paruoštą planą sovietiniais metodais pradėta pertvarkyti 

valstybės institucijas. Prasidėjus okupacijai likviduotos 

visos lietuviškos tautinės organizacijos, tarp jų – ir ugniagesių 

organizacijų sąjunga, sustabdytas ugniagesių laikraščio leidimas. 

Apie naująją tvarką Kauno ugniagesių komandoje vaizdžiai pasakoja 

K. Milkovaitis straipsnyje „Kauno ugniagesiai trijų istorijos 

lapų šviesoje“ (Ugniagesys, 1943). 

„Bolševikams užėjus, Kauno m. ugniagesių gyvenimas ir 

dvasiniai, ir medžiaginiai iš pagrindų pasikeitė: prasidėjo mitingų 

ir susirinkimų laikotarpis. Tam tikra dalis ugniagesių virto 

„liaudies sūnumis“ ir, chameleoniškai pakeitę savo kailius, dergė 

„kraugeriškus Smetonos laikus“, savo „prispaudėjus“ viršininkus 

ir visa, kas lietuviška, net nerausdami, kad dauguma tų kalbėtojų 

Nepriklausomybės laikotarpiu vien tik iš ugniagesių tarnybos 

uždarbio įsigijo net rimtą nekilnojamąjį turtą“. Toliau tame 

pačiame straipsnyje autorius pasakoja, kokiais veidmainiškais, 

negarbingais ir klastingais metodais buvo apkaltinti niekuo nenusikaltę 

tarnautojai. 

„Pradžioje tokie susirinkimai vykdavo beveik kas savaitę. 

Jų tikslas daugiausia būdavo „apvalyti komandą nuo supuvusio 

smetoniško raugo“. Šie susirinkimai darydavo savotiško teismo 

įspūdį. „Kaltininkų“ suolan beveik visada atsisėsdavo viršinin- 

kai, kurie kiekvieno, kas tik panorėdavo, būdavo kaltinami, tačiau 

tie kaltinimai būdavo tokie neaktualūs, kad dažnai nenorom 

imdavo juokas ir pasišlykštėjimas, – rašo straipsnio autorius. 

Kaltinimams pasibaigus būdavo leidžiama kaltinamajam išsitarti 

ir po to, kaltinamąjį išsiuntus už durų, prasidėdavo balsavimas 

– tarnyboje palikti ar atleisti. Šios komedijos tęsdavosi po 

ištisas 5–6 valandas. 

Per vieną tokį susirinkimą ir prie panašių aplinkybių susirinkimas 

nutarė brandmajoro Stasio Dumčiaus (1941-06-14 

su šeima išvežtas į Rusiją) likimą palikti komandos tarnautojų 

nuožiūrai. Komitetas savo posėdyje priėjo išvados, kad jį reikia 

iš tarnybos atleisti neatidėliojant. Komandos tarnautojų vardu 

Kauno miesto savivaldybės (KMS) įmonių direktoriui parašytas 

skundas, kuriame buvo prašoma sutikimo ir tarpininkavimo 

St. Dumčių, kaip darbo žmonių priešą ir tarnautojų skriaudėją, 

neatidėliojant iš tarnybos atleisti. Kitą rytą tuometinis komiteto 

pirmininkas B. Butkus (1941-06-23 žuvęs ties Raudondvariu) išrikiuotai 

visai komandai skundą perskaitė ir prašė visų tarnautojų 

po juo pasirašyti. Nors šiam nutarimui daug kas nepritarė, tačiau 

viešai pasipriešinti bijojo, todėl daugumos parašai buvo surinkti. 

Skundas, patekęs KMS įmonių direktoriui (inžinieriui Pavilčiui), 

ar sąmoningai, ar dėl kitų priežasčių ilgai nebuvo nagrinėjamas. 

Per tą laikotarpį kelių lietuviškai galvojančių tarnautojų pastangomis 

komiteto pirmininką B. Butkų pavyko įtikinti, kad šis komiteto 

nutarimas yra labai neteisingas, nes ir Dumčiaus žmona, 

Nepriklausomybės laikais tarnavusi Darbo rūmuose, jau buvo iš 

tarnybos atleista, ir dabar atleidus jį patį, šeima atsidurtų skurde. 

O pagal Stalino konstituciją, visi, kas tik pajėgia, turį teisę į darbą. 

Matyt, toks tikinimas B. Butkų paveikė ir jis, nepaisydamas 

daugelio protesto, skundą atšaukė – Stasys Dumčius pasiliko tarnyboje. 

20 21

Prasidėjo išdavikiški įskundimai, kurių pirmąja auka tapo 

vairuotojas Adolfas Misiūnas, 1940 m. rudenį, nakties metu, 

NKVD organų suimtas tiesiog tarnyboje ir dingęs „be žinios“. 

Netrukus ugniagesiams buvo paskirtas politvadovas – Leonas 

Skromovas iš Vandžiogalos apylinkės, buvusio Palemono plytų 

fabriko darbininkas ir, anot jo paties žodžių, sabotuotojas, įmonės 

darbininkų kurstytojas prieš fabriko vyresnybę bei „smetoninės“ 

valstybės santvarką. Šiam, vos pavardę temokėjusiam 

pasirašyti, ir nei rusiškai, nei lietuviškai gerai kalbėti nemokėjusiam 

dvasios skurdžiui, buvo suteikta plati teisė – įnešti į Kauno 

ugniagesių organizaciją Stalino „šviesos“ bei kultūros, suprask – 

juos tarybiškai perauklėti. Tai jam pavyko tik iš dalies, nes dėl 

siauro politinio bei visuomeninio akiračio jis greitai prarado autoritetą. 

Tačiau parsidavėlių netrūko. 

Vyriausioji ugniagesių vadovybė Lietuvoje, OPO NKVD, 

pamačiusi, kad šių Kauno ugniagesių tinkamai „sutarybinti“ nesugebės, 

apie 1940 m. pabaigą politiniu komisaru visoms Kauno 

miesto ugniagesių komandoms paskyrė ukrainietį vyr. seržantą 

Petrenko. L. Skromovas pasiliko centrinės komandos politvadovu. 

Draugas Petrenko savo darbą žinojo. Netrukus jis rytinio 

sargybos išskirstymo metu, dalyvaujant visai išrikiuotai komandai 

ir viršininkams, su šėtoniška šypsena veide pareiškė, kad nuo 

tos dienos komandoje įvedama politinė vadovybė, ir tik jos vienos 

tereikią klausyti. 

Šis pareiškimas buvo padarytas siekiant kuo greičiau palaužti 

pasitikėjimą „administracine komandos vadovybe“ (taip 

Petrenko vadino dar tebetarnaujančią „smetonišką“ komandos 

vadovybę). 

Tokie sovietinių atėjūnų valdymo metodai ir veiksmai sėjo 

tarpusavio nepasitikėjimą, nežinomybę dėl ateities, baimę dėl 

neatsargiai ištarto žodžio tapti „liaudies priešu“. Nelengva buvo 

Stasiui Dumčiui toliau vykdyti vadovo pareigas, ypač išvykus į 

gaisrus. Mat politiniai vadovai į įvykio vietą taip pat visada vykdavo 

kartu. Čia jie rodydavo savo galią ir, neturėdami supratimo 

apie ugniagesybą, trukdydavo ugniagesiams ramiai dirbti savo 

darbą, terorizuodavo, grasindavo ginklu sušaudyti arba pasodinti 

į kalėjimą. Politrukai visur save laikė svarbiausiais, visagaliais. 

Galima manyti, kad esant tokiai valdžiai Stasys Dumčius ir 

pats turėjo abejonių dėl tolesnio darbo ugniagesių komandoje. 

Tuo labiau, kad iš darbo Darbo rūmuose jau buvo pašalinta ir 

žmona Konstancija. 

Konstancija Dumčiuvienė (Mažuolytė) gimė Aukštaitijoje. 

Baigusi Rokiškio gimnaziją studijavo Kauno Vytauto Didžiojo 

universitete. Čia įstojo į „Svajos“ šaulių korporaciją. Su kitais 

studentais, siekdama puoselėti tautiškumą, lietuviškus papročius, 

sukūrė šokių ir dainų ansamblį. Ansamblio koncertai vykdavo 

universitete, Šaulių sąjungoje. 1936 m. Kauno kultūros rūmuose 

sukūrė tautinių šokių ansamblį „Suktinį“, tapo jo pirmąja vadove. 

Nuo gimnazijos laikų buvo aktyvi sportininkė. 1940 m., pasitreniravusi 

Aleksoto aeroklube, aviacijos šventės metu, pasipuošusi 

tautiniais rūbais, iš lėktuvo iššoko su parašiutu. Konstancija Dumčiuvienė 

buvo ypač aktyvi visuomenininkė, pvz., kartu su kitomis 

ugniagesių žmonomis subūrė pagalbos grupę ugniagesiams, ilgai 

dirbantiems dideliuose gaisruose. Paruošdavo maistą, rūpinosi 

pirmosios pagalbos teikimu. Aktyvus darbas Šaulių sąjungoje, 

ryški tautinė patriotinė veikla buvo „priežastis“ ją atleisti iš darbo. 

Po to, kai padorių žmonių pastangomis kartą išvengė atleidimo, 

vadovauti Kauno ugniagesiams politrukų priežiūroje 

St. Dumčiui teko nebeilgai: 1941 m. sausio 1 d. jis buvo pašalintas 

iš tarnybos. Dar kurį laiką jam buvo leista gyventi bute gaisrinės 

pastate, tačiau uždrausta susitikinėti ir kalbėtis su ugniagesiais, 

lankytis komandos patalpose. Bet kokius ryšius su tarnautojais 

22 KAUNO UGNIAGESIAI SOVIETAMS OKUPAVUS LIETUVĄ 23

politiniai komisarai vertindavo kaip nusikaltimą. Teko išsikelti iš 

buto, šeima pradžioje prisiglaudė pas gimines. Šis sunkus laikotarpis 

sutapo su 77 m. amžiaus varpininko J. Kriaučiūno, krikštatėvio, 

liga ir mirtimi Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. J. Kriaučiūnas 

vienišas Kaune gyveno apie du dešimtmečius ir dažnai 

lankydavo Dumčių šeimą. Stasys Dumčius jį palaidojo gimtinėje, 

Ilguvos bažnyčios šventoriuje. 

Prisidengiant naujų pasų išdavimu, 1940 metų rudenį buvo 

pradėti sudarinėti kažkokie sąrašai. Juos sudarinėjo komjaunuoliai 

ir milicininkai. Pasklido gandas, kad iš Lietuvos į Sibirą ruošiama 

išvežti kelis šimtus tūkstančių gyventojų. 

Atleistas iš tarnybos St. Dumčius gavo darbo cukraus akcinėje 

bendrovėje, vėliau dėstė Kauno technikume. 

Prasidėję 1941 metai buvo neramūs, vyko Antrasis pasaulinis 

karas. Hitleris jau buvo užgrobęs beveik visą Vakarų Europą. 

Iš Sovietų Sąjungos į Vokietiją nuolat riedėjo vagonai su nafta ir 

kitomis vertybėmis. Hitleris ir Stalinas tuomet buvo sąjungininkai. 

Tačiau karo audros debesys tvyrojo ir virš Lietuvos. Padėtis 

buvo grėsminga, kaustė nerimas dėl neaiškios ateities. Naktimis 

nežinia kur dingdavo žmonės. Buvo suimti žinomi Lietuvos veikėjai: 

Antanas Merkys, Juozas Urbšys, Ladas Natkevičius ir kiti. 

Pradingdavo ir žemesnio rango valstybės tarnautojai. Artėjo 

„juodasis birželis“ – tragiškoji 1941 m. birželio 14 d. Brandmajoras 

St. Dumčius su patikimais ugniagesiais šauliais buvo pasiruošę 

birželio sukilimui. Stasio brolio kapitono Stepono Dumčiaus 

name, Bajorų gatvėje, Vilijampolėje, rūsyje po virtuve, 

buvo įrengę ginklų ir amunicijos sandėlį (namą vėliau vokiečiai 

sudegino, kai sunaikino žydų getą). 

Birželio 14 d. Dumčių šeima buvo suimta, sugrūsta į gyvulinius 

vagonus ir kartu su kitais nelaimėliais išvežta į Sibirą. Naujosios 

Vilnios stotyje Stasys Dumčius buvo atskirtas nuo šeimos 

ir išvežtas į Archangelsko srities lagerius. Žmona Konstancija 

Mažuolytė-Dumčiuvienė, daugiau kaip metų sūnus Arimantas 

(būsimasis žymus kardiochirurgas, profesorius, visuomenės veikėjas) 

ir giminaitė auklė iš Eiciūnų, Marytė Liutkutė, kuri atsisakė 

palikti globojamą kūdikį, buvo ištremti į Altajaus kraštą, 

Chabarų rajoną, Martovkos tarybinio ūkio penktą fermą. Konstancija 

su sūnumi, stebuklingai išlikę gyvi (Marytė po kelerių 

metų mirė), po daugiau kaip šešerių metų tremties iš Sibiro parbėgo 

į Lietuvą. Teko slapstytis, Konstancija gyveno kita pavarde, 

ir taip išvengė pakartotinio trėmimo. Padėjo ir globojo geri 

žmonės ir artimieji. Ši tvirta ir atkakli moteris sugebėjo išleisti 

sūnų Arimantą į mokslą, padėjo marčiai Onai-Elonai (buvusiai 

tremtinei) išauginti du anūkus – Marių ir Jolantą, sulaukė Lietuvos 

Nepriklausomybės atkūrimo. Ji buvo aktyvi Kauno birutietė. 

Mirė 2006 m. birželio 5 d., eidama 92 metus, palaidota Petrašiūnų 

kapinėse. 


Stasys Dumčius ir Konstancija Mažuolytė-Dumčiuvienė Kauno sode 

KANČIOS KELIU Į AMŽINASTĮ 

Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje atskirtą nuo šeimos 

Stasį Dumčių įgrūdo į gyvulinį vagoną, jau prikimštą žmonių, ir 

prasidėjo sunki kelionė iki Ladogos ežero. Tremtinių vagonuose 

žmonės būdavo taip sukimšti, kad galėdavo atsisėsti ant grindų 

tik tarp stovinčiojo kojų, ir tai sunkiai. Dažniausiai viename vagono 

šone būdavo du grotuoti langeliai ventiliacijai, o gale – medinis 

lovelis, tualetas. Tai buvo slegianti ir varginanti kelionė, dar 

labiau slėgė tėvynės ir šeimos praradimas. 

Stasys Jameikis, išlikęs gyvas iš 1505 pirmosios – baisiausios 

deportacijos kalinių grupės, konclageryje praleidęs trylika metų, 

parašė unikalią atsiminimų knygą „Traukinys rieda į amžinastį“ 

(Kaunas, Raidė, 1994) apie savo likimo ir kančių kelio draugus. 

Jis su St. Dumčiumi buvo pažįstamas nuo visuomeninės veiklos 

Kaune laikų. Stasys Jameikis rašo: 

„… Penktąją parą kelionės, pravažiavus Podporožję, iš 

gretimų vagonų pasigirdo nenatūralus bildesys. Tai nebuvo tas 

monotoniškas ratų stuksenimas į bėgių sandūras. Įsiklausę supratome, 

kad žmonės kažkuo kietu daužo vagonų sienas. Mūsų 

vagono vyrai, prilipę prie langelių, išgirdo ir žmonių šauksmus: 

(rusiškai) „trokštam“, „mirštam“, „vandens“! Solidarizuodamiesi 

ir mes, paėmę į rankas batus, pradėjome daužyti savo vagono 

sienas ir skanduoti tuos pačius žodžius. Kaip vėliau paaiškėjo, 

skandavo visas sąstatas. Aišku, sąstate palydovai negalėjo griausmo 

negirdėti. Tačiau traukinys buvo sustabdytas tik po gerų 


dviejų ar trijų valandų, pravažiavus Petrozavodską, Karelijos 

miškuose, staigiame kelio posūkyje, gal kad negalėtume matyti, 

kiek sąstate vagonų. Atidarius kas kelintą vagoną (ne visus iš karto 

ir ne iš eilės) buvo leista žmonėms išlipti ir atsigerti šalia pylimo 

prigludusioje baloje. Tai buvo ne vanduo, charakteringas tik 

Karelijos raistams, bet dvokiantis, rudas (stiprios kavos spalvos) 

skystis, pilnas knibždančių įvairiausių smulkių ir stambesnių 

gyvių, tarp jų varlių, jų ikrų ir jau išsiritusių riebių buožgalvių, 

visokios smulkmės ir visokių vabalų, kurių Lietuvoje nebuvome 

regėję. O už kelių žingsnių tose balose – vienas prie kito samanoti 

kupstai ir blizgantys krūvomis didelių, kokių tik šiaurėje būna, 

prisirpusių raudonų spanguolių. Ach, kad prie jų prišokus! Juk 

caras Petras I jas vadino gyvybės uogomis. Deja! Duotos tik kelios 

minutės nesuteikė galimybės net perkošti tų balų skysčio. 

Tik išlipus sargybos jau baubė: „Greičiau į vagoną“. Taigi, kas 

nosine (kad ir nešvaria), o kas nebuvo jos pasiėmę (dauguma išlipo 

pusnuogiai) – čia pat pasirauta žole pridengė puodukus, kad 

nors didumą to brudo galima būtų išmesti, tą skystį košė ir gėrė. 

Nepergyvenęs troškulio, kankinusio vagonuose penkias paras, 

negalės suprasti ir gal net kaltins, kaip mes, inteligentai, tų laikų 

Lietuvos elitas, galėjome tiek smukti, kad išdrįsome pasinaudoti 

tokia žmogišką orumą žeminančia galimybe. 

Bet ko mes visų labiausia negalėjome tiems mus lydėjusiems 

išsigimėliams atleisti, tai iki tol negirdėto – neregėto ir jokiose 

knygose neskaityto tokio žmogaus esybės paniekinimo, kokį po 

to, čia pat, raistų aplinkoje sargyba pademonstravo, kuris mus 

apstulbino, sukrėtė iki širdies gelmių, sukėlė prakeiksmų srautą 

ir paliko visam gyvenimui neužmirštamą įspūdį. Štai kas įvyko. 

Paskutiniu momentu, kai jau mus (63) grūste grūdo atgal į vagoną, 

iš gretimai stovėjusio, jau pagirdyto, bet dar neužkalto vagono 

iškėlė du lavonus (štai kodėl šaukė „mirštam“) ir be jokių ce- 

remonijų, be jokio varžymosi, už kojų ir rankų įsiūbavę permetė 

juos per kelkraštyje tyvuliavusią balą ant kupstų, iškilusių virš 

vandens. Ir taip paliko. Vienas iš jų įkrito net už kupsto į balą, 

kniūbsčias, o antrasis ant kito kupsto pavirto atlošta galva į traukinio 

pusę, atviromis, kaip gyvo akimis, lyg šaukiančiomis: „Nepalikite 

manęs“! Jo žvilgsnis tiesiog degino mus. Ir kas žino, juk 

niekas tada negalėjo patikrinti, gal iš tikrųjų tos akys dar buvo 

gyvos? Ir šiandien, dar tą kelionę prisiminus, man vaidenasi tos 

akys ir aplink lavoną ant kupsto žėrinčios didelės, kaip tos akys, 

ir lyg širdies kraujo lašai raudonos spanguolės…“ 

Išvargę, po penkių parų kelionės, bildant traukinio ratams, 

be miego, sustabarėjusiais kūnais dėl sėdėjimo suriestomis kojomis 

ant grindų Stasys Dumčius ir kiti tremtiniai birželio 21–22 d. 

vidurnaktį buvo išlaipinti Medviežjegorsko geležinkelio stotyje. 

Sargyba visus išrikiavo į ilgą koloną po penkis ir suskaičiavo. Paaiškėjo, 

kad atvežta 1500 žmonių. Kolona pėsčiomis buvo varoma 

prie Onegos ežero, į konclagerį už 9 km nuo stoties. Pasiekus 

lagerį buvo daroma krata, iš visų konfiskuoti pinigai, peiliai, laikrodžiai, 

kiti brangesni daiktai ir net artimųjų nuotraukos. Kaliniai 

po šimtą žmonių buvo apgyvendinti mediniuose barakuose 

su iš lentų sukaltais gultais. 

Išleisti į teritoriją kaliniai norėdavo pabendrauti, susitikti 

pažįstamus, pasišnekučiuoti. Anksčiau minėtoje knygoje 

S. Jameikis rašo: „Įpratęs stebėti aplinką, perbėgau akimis visų 

veidus, ieškojau daugiau pažįstamų, lyg ir atspirties ir atramos 

taškų. Juk kartais užtenka suglausti pečius ir bendras skausmas 

sumažėja. Be L. Maziliausko, su kuriuo atbildėjome čia viename 

vagone, pamačiau čia dar keliolika pažįstamų veidų, su kuriais 

kratų bei įprastų mums procedūrų maišatyje nebuvau susidūręs. 

Pirmiausia pamačiau irgi buvusį bendradarbį vienoje iš įstaigų ir 

skautų organizacijos veikloje – dalykišką, pedantiškai pareigin- 

28 KANČIOS KELIU Į AMŽINASTĮ 29

gą Viktorą Kastonaitį (Kastanauską), toliau – jautrios prigimties 

lyriško veido mokytoją Bronių Lengvenį ir kiek kitokios pedagogiškos 

natūros mokytoją Joną Laurinaitį (abu jie irgi vadovavo 

skautų vienetams). Šalia jų dar stovėjo būrelis mokytojų: 

Jonas Čivilis, Senkus, Sekmokas, kuriuos pažinojau, bet artimai 

nebendravau. Na, o ten mokslo žmonių būrelyje matau buvusį 

dėstytoją VDU universitete (dėstė transporto politiką), ypatingos 

rimties ir šviesios dvasios Joną Masiliūną, o netoliese kaip visada 

kariškai pasitempusį, šviesaus veido ir linksmų, žvalių akių 

Kauno gaisrininkų brandmajorą raudonskruostį Stasį Dumčių, 

su kuriuo kelerius metus siejo tarnybiniai reikalai…“ 

St. Jameikis toliau rašo: „Iš viso seni pažįstami ar darbe daugiau 

suartėję bei sutartinai dirbusieji stengėsi neišsiskirti, išsilaikyti 

arčiau vienas kito ir bėdoje bendrom jėgom gelbėtis, nors ne 

visuomet tai pasisekdavo. Iš kitos pusės, mes to ir nenutuokėm, 

kad artima ir pastovi draugystė buvo kažkur fiksuojama į ypatingus 

sąrašus ir įtarinėjama ruošimu sąmokslų ar dar kažkuo pavojingu 

valdžiai. Prie Kūčių stalo sėdėjome keturiolika tautiečių: 

Maziliauskas, Linartas, Merkelis, Mickevičius, Žagūnas, Dumčius, 

Kastanauskas, Žalnieraitis, Lengvenis, Dailydė, Stasiūnas, 

Laurinaitis ir, berods, Navasaitis. Kūčių ceremonialą stebėjo visi 

barake gyvenę kitataučiai“. 

Sovietinė propaganda visada skelbė, kad jų valdžia labai rūpinasi 

darbo liaudimi, yra pati humaniškiausia. Lageryje įkalintieji 

iš Lietuvos nė vienas nebuvo teistas. Lagerio valdžia pradėjo 

fabrikuoti grupines bylas. Kaltinimus pateikdavo įvairiausius. 

Tai galėjo būti ir maišto organizavimas, ir sovietinės valdžios 

šmeižimas, ir kiti absurdiški kaltinimai. Pirmąją 12 kalinių grupę 

apkaltino ruošimusi pabėgti iš lagerio. Į šią grupę pakliuvo 

ir Stasys Dumčius. Toks kaltinimas buvo visiškai absurdiškas. 

Jokios galimybės nebuvo pabėgti iš keliomis eilėmis spygliuotų 

vielų aptverto lagerio, kur bokšteliuose budėjo kulkosvaidžiais 

ginkluoti sargybiniai, o tarp aptvarų paleisti vilkšuniai. Net ir 

ištrūkus, neturint maisto atsargų pereiti neišbrendamą taigą nebuvo 

jokios galimybės. Tardymas vykdavo naktimis, panaudojant 

fizinį smurtą. 

Tuo metu jau vyko karas, sąlygos kaliniams visiškai pablogėjo. 

Badas ir sunkus darbas išsekino nelaiminguosius. St. Jameikis 

savo knygutėje rašo, kokį jis pamatė St. Dumčių tuo ypatingai 

sunkiu laikotarpiu: „… Dauguma lagerio vyrų man buvo 

nepažįstami, tačiau pažiūrėjus į vieną iš jų – Stasį Dumčių, kurį 

Kaune gerai pažinojau ir grožėjausi jo stotu, laikysena, išvaizda, 

supratau, kad Berijos ir šiame archipelage užkurtas katilas 

veikia visus vienodai. Abudu buvome Stasiai, kadaise abu raudonskruosčiai, 

abudu energijos ir ryžto kūrybiniams darbams 

kupini… Tai nebuvo tas skaistaus veido, linksmų, žvitrių akių 

Dumčius. Jo asmenyje susitikau su katorgos darbų nustekentu, 

gražių veido bruožų netekusio, išsišovusiais žandikauliais, tačiau 

dar ryžtingu lyg kovai su ugnimi, savo jėgomis pasitikinčiu, dar 

vilties nepraradusiu ir užsispyrusiu net kančiose nepralaimėti, 

kaip man tada atrodė – dar dvasiškai nepalūžusio lietuvio… šešėliu. 

Užbaigiant mūsų pirmąjį šio susitikimo pokalbį, matyt, 

įžvelgdamas mano akyse nuostabą dėl jo išvaizdos, tepasakė: 

– Nesistebėk, aš tavo veidrodis – ir tu ne kitoks. Bet laikysimės!“ 

Stasys Dumčius žiauraus tardymo, kankinimų neišlaikė. 

1942 m. gegužės 16 d. žuvo nesulaukęs teismo proceso pabaigos. 

Ir ne vienas. Iš 24 kraštiečių vienuolika mirė tardymo izoliatoriuje 

sausio-vasario mėnesiais. Kiti šios fiktyvios bylos dalyviai 

(J. Linartas, L. Maziliauskas, J. Rėklaitis, K. Mickevičius, 

B. Merkelis, M. Naudžiūnas, J. Vinča, A. Dailydė, I. Jurgelevičius, 

B. Stasiūnas, A. Vilimas, J. Blochas, J. Masiliūnas ir kiti) 


TSRS vardu… remiantis RTFSR BK 319 ir 320 str., 1942-05-22 

Nr. 449 nuosprendžiu nuteisti aukščiausia bausme – sušaudant! 

Tribunolas neklausė net inžinieriaus J. Blocho paaiškinimų, kaip 

jis, žydas, galįs bėgti pas vokiečius. St. Dumčius buvo palaidotas 

bendrame žuvusiųjų kape, Archangelsko srities Plesecko rajone, 

Puksaozero lageryje, 10-ojoje zonoje. Dabar šia vieta iš Tiumenės 

nutiestas dujotiekis. 

Žemė yra šventa, tik žmonės ją kartais išniekina žiauriu elgesiu. 

Tolimame Archangelsko krašte žemė priglaudė iškilų Lietuvos 

sūnų, Kauno savivaldybės brandmajorą Stasį Dumčių ir jo 

draugus. Jis atgulė su šimtais kankinių bendrame kape. Žiupsnelis 

žemių iš šio bendro kapo Lietuvos Atgimimo pradžioje atvežta 

į Kauną ir palaidota Petrašiūnų kapinėse. Pašventintas šis 

kapas tapo atminimo vieta žmogaus, mylėjusio Lietuvą ir dirbusio 

Jos naudai. 

… Brandmajoro Stasio Dumčiaus atminimas įamžintas 

Kauno ugniagesybos ir Vytauto Didžiojo karo muziejuose. 

LITERATŪRA 

1. Milkovaitis K. Kauno ugniagesiai trijų istorijos lapų šviesoje. Kau- 

nas, Ugniagesys, 1943, p. 13–15. 

2. Jameikis S. Traukinys rieda į amžinastį. Kaunas, Raidė, 1994. 

3. Jurevičius J. Žymesnieji Šakių krašto žmonės. Vilnius, Tremtinys, 

1998/2004 m. gegužės 20 d. Nr. 21. 

4. Vaičiūnas A. Sūduvos krašto švietėjui, knygnešiui Petrui Dumčiui 

150. Eiciūnai–Gerdžiūnai, 2008 m. gruodžio 19 d. 

5. Rimkus V. Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Kaunas, Lietuvos 

aviacijos muziejus, 2008. 

6. Žalys L. Brandmajoras Stasys Dumčius. Kauno diena, 1995 m. ge- 

gužės 27 d., Nr. 123. 

7. Vaičiūnas J. Ten, kur teka Jotulė ir Nyka. Kriūkų krašto enciklope- 

dija, I dalis. Vilnius, Kriventa, 2009. 

8. Lietuvių tauta ir pasaulis, IX knyga. Gydytojas Arimantas Dumčius: 

profesinė ir visuomeninė veikla. Vilnius, Lietuvos Respublikos Sei- 

mas, 2010. 


Mykolas Dumčius 

XVIII a. pab. 

Regina Dumčiūtė 

g. 1930 

Kasparas 

Dumčius 

g. ~1816 

Antanas Dumčius 

g. 1846-07-08–? 

Kristina Dumčiūtė 

g. 1932 

Rožė Dumčiūtė 

g. ~1848, m. 1862-01-25 

X 

Gražvylė Dumčiūtė 

g. 1933 

Marija Svetikaitė 

g. ~1779, m. 1842-03-24 

Tadas Dumčius 

1849-01-23–1849-05-28 

Vytautas 

Aleksandras 

Dumčius 

1888-07-20–? 

Emilija Dumčiūtė 

g. 1937 

Julija Dumčiūtė 

g. 1941 

Dumčiaus giminės genealogija 

Antanas 

Sinkevičius 

Agota 

Ramanauskaitė 

Bajorai Slivinskiai 

Slivinskių herbas Avinėlis 

(Junosza) 

Gyveno Kalvarijos paviete, valdė 

Vičiotų ar pan. pavadinimo dvarą, 

1825 m. kilus dvare gaisrui sudegė 

bajorystės dokumentai 

34 PRIEDAI 35 

Valerija 

Slivinskaitė 

1860-09-18–? 

Juozapas Slivinskis 

(minimas karaliaus Augusto II Vazos 

1699-01-26 rašte, atleidžiančiame jį 

nuo skolų išieškojimo) 

Juozapas Slivinskis 

?–~1776 

Dumčiai nuo Eiciūnų kaimo Pranciškus Antanas Motiejus 

Algirdas 

Pažereckas 

g. 1937 (nesantuokinis) 

X Pranutė Povilaitytė 

g. 1934 

Rožė 

Sinkevičiūtė 

g. ~1817, m. ? 

Julius Dumčius 

(mirė mažas) 

Petras Dumčius 

(mirė mažas Sibire) 

Liucija Dumčiūtė 

1942–2005 

Elena Dumčiūtė 

g. 1946 

Teofilė 

Dackevičiūtė 

~1837–1869 

Sant. 1842-11-03 Ž. Panemunės Rkb. X 

Agnieška 

Dumčiūtė 

1854-02-26–? 

Steponas 

Dumčius 

1890–1969 

Elena 

Petras Dumčius 

1858-12-27–1933-06-13 

Vaclovas 

Dumčius 

1891–1970 

Liucijonas 

Dumčius 

1893–1975 

X 

Sant. 1887-09-25 Ž. Panemunės Rkb. 


1906–1942 

X Konstancija Mažuolytė 

g. 1914-2006 

Mykolas 

Dumčius 

(mirė mažas) 

Arimantas 

Dumčius 

g. 1940 

X Ona-Elona Kleizaitė 

g. 1939 

Antanas 

Slivinskis 

~1835–? 

Elena 

Slivinskaitė 

1866–1934 

Milda 

Dumčiūtė 

(mirė maža) 

Jonas Juozas Antanas Pranas Motiejus 

XX 1870-07-15 

Raudondvario Rkb. 

Pranas Slivinskis 

1862-10-04–? 

Steponas Slivinskis 

X Agota Petilkevičiūtė 

Marija Zavadskytė 

~1848–? 

Ona 

Slivinskaitė 

1863-11-22–? 

X Eduardas 

Bedarfas 

~1865–? 

? 

Šiliškių ? bajorkaimis Trakų paviete (XIX a. pr.) 

Jokūbonių dvaras 

Juzefa 

Slivinskaitė 

1867-11-18–? 

Vincentas 

Slivinskis 

Tadas Slivinskis 

~1829–? 

Vladislovas Mečislovas 

Bedartas 

g. 1888-04-22 Kriukų kaimas 

Ona Visogirdaitė 

~1831–1866-11-16 

Sudaryta pagal prieinamas tyrinėti Žemosios Panemunės, 

Raudondvario Rkb. 1814–1889 m. metrikų knygas, 

Arimanto Dumčiaus duomenis bei LVIA, F. 391, Ap. 4, B. 2728 

(Trakų pavieto bajorų Slivinskių bajorystės įrodymų byla) 

Sigita Gasparavičienė 

2011-02-08, Vilnius 

X 

Michalina 

Slivinskaitė 

~1842–1867-11-10 

Juozas Slivinskis 

1859-09-06–? 

Elena Bedart 

1895-03-04–? 

Elena Slivinskaitė 

1862-06-02–?

Ugniagesių priesaika Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, pagerbiant brandmajorą Stasį 

Dumčių 

Pulkininkas Vitas Rimkus sako kalbą, pagerbiant brandmajorą Stasį Dumčių 

Konstancija Dumčiuvienė ir prof. Arimantas Dumčius aplanko Kauno priešgaisrinės 

apsaugos tarnybą, muziejaus ekspoziciją 

36 PRIEDAI 

37

Konstancija Dumčiuvienė ir prof. Arimantas Dumčius aplanko Kauno priešgaisrinės 

apsaugos tarnybą, muziejaus ekspoziciją 

Šv. Florijono dienos šventė Nepriklausomybės aikštėje Kaune (kunigas kapelionas 

Tomas Karklys, vyskupas Juozas Preikšas, Kauno priešgaisrinės gelbėjimo 

tarnybos viršininkas pulkininkas Vidas Kerševičius) 

Kariuomenės dienos šventė. Kalba kapelionas kunigas Tomas Karklys 

38 PRIEDAI 

39

Kalba pulkininkas Vidas Kerševičius 

Konstancija Dumčiuvienė ir prof. Arimantas Dumčius Kauno priešgaisrinės apsaugos tarnyboje 

Dumčių artimieji ir giminės Petrašiūnų kapinėse pagerbia Konstancijos ir Stasio Dumčių atminimą 

40 PRIEDAI 

41

Prof. Arimantas Dumčius, Albinas Vaičiūnas, Danutė Blėkienė su mokyklos bendruomene 

ir kudirkaičiais prie Šakių r. Kriūkų vidurinės Gerdžiūnų Petro Dumčiaus mokyklos 

42 PRIEDAI 

43

Rimkus, Vitas 

Ri85 Lietuvos ugniagesybos organizatorius, švietėjas, Kauno savivaldybės 

brandmajoras Stasys Dumčius (1906–1942) / Vitas Rimkus. – Vilnius : 

Petro ofsetas, 2011. – 44 p. 

ISBN 978-609-420-141-7 

Leidinys skirtas paskutiniam ikikarinės nepriklausomos Lietuvos Kauno 

savivaldybės ugniagesių brandmajorui Stasiui Dumčiui atminti. Jame gausu duomenų 

apie ugniagesių komandos viršininko gyvenimą, veiklą ir tragišką sovietinio 

konclagerio kalinio likimą. Pateikta nemažai ugniagesybos istorijos, darbo organizavimo 

faktų. 

VITAS RIMKUS 




BRANDMAJORAS 


(1906–1942) 

Leidybai parengė Aušra Pocienė 

Redagavo Audronė Škiudaitė, Albinas Vaičiūnas 

Maketavo Vidas Čerkauskas 

2011-04-26. Tiražas 500 egz. 

Užs. Nr. 46 

UDK 614.84(474.5(092) 

Išleido prof. Arimantas Dumčius, UAB „Petro ofsetas“ 

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius

STASYS DUMÄŒIUS - LLKS

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?