Pažinkime savo kraštą - Panevėžio rajono savivaldybė

Pažinkime savo kraštąKonferencijų, skirtų Tarptautinei turizmo dienai, pranešimaiPanevėžys 2010

UDK 910.4.379.8(474.5)Pa 464Nuoširdžiai dėkojamePanevėžio kredito unijosvaldybos pirmininkuiKazimierui PetraičiuiSudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius© Straipsnių autoriai© UAB „Tėvynė“

Kiekvieno kelio pradžioje – namai.Ir pabaiga jie – kiekvienos kelionės.Mes šių dienų keisti klajokliai žmonės,Bet mes sugrįžtame, kai pašaukia mus namai.Kelionėse mes randame draugus,Kelionėse geriausi mūsų metai.Dažnai keliaudami, sugrįžti į namus įpratom,Ir tikslas, tik pusiaukelė tebus.Nes ten, gale kelionės – laukia mūsų namai !Ne visuomet patogūs, erdvūs, jaukūs.Bet čia suglostome audrų pašiauštus plaukus,Kad atpažintų mus gimti namai.D. Urnevičiūtė3

Gimtojo krašto istorija besidomintis akademinio jaunimobūrelis 2000–2009 m. dalyvavo trisdešimt trijose konferencijose.Išsiskyrė keletas konferencijų temų ir ciklų: „Dvarų kultūra –Lietuvos kultūros dalis“, „Krašto paveldas“. „Daugyvenės kraštošviesuoliai“ ir kt.Buvo išleistos visų konferencijų pranešimų tezės, didelė daliskonferencijų pranešimų buvo publikuota Panevėžio rajonolaikraštyje „Tėvynė“. Atėjo laikas leisti konferencijų pranešimus.Jau išleisti 6 konferencijų pranešimai („Daugyvenės kraštošviesuoliai“. – Panevėžys. – 2009). Rengiami spaudai kiti pranešimųciklai.Šiame leidinėlyje yra dviejų konferencijų, skirtų Tarptautineiturizmo dienai, pranešimai, apjungti vienu bendru pavadinimu„Pažinkime savo kraštą“. Čia aptariami turistiniai maršrutai ir atskiriobjektai, rašoma apie iškilius krašto žmones.Tikimės, kad knygelėje pateikta konferencijų medžiaga busnaudinga besidomintiems gimtojo krašto istorija, ja pasinaudosžmonės, kurie mėgsta keliauti.4

KonferencijaPAŽINKIME SAVO KRAŠTĄPanevėžys, 2003 m. spalio 2 d.5

PranešėjaiPetras Juknevičius, istorikas Panevėžio rajonosavivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sportoskyriaus vyresnysis specialistas.Gintarė Lukšytė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Aurelija Morkūnaitė, Vytauto Didžiojo universitetoEkonomikos ir vadybos fakulteto studentė.Jurga Paškevičiūtė, Lietuvos teisės universitetoSocialinio darbo fakulteto magistrantė.Asta Samulionytė, Panevėžio Kazimiero Paltarokovidurinės mokyklos moksleivė.Toma Staišiūnaitė, Panevėžio kolegijos Vadybos irtechnologijų fakulteto studentė.Agnė Tauperytė, Panevėžio Kazimiero Paltarokovidurinės mokyklos moksleivė.Laura Vasiliauskaitė, Kauno technologijos universitetoPanevėžio instituto Vadybos ir administravimo fakultetostudentė.6

Ignas Bušinskis ir jo monografija „Nevėžio krantai“Petras JuknevičiusPraeitis miršta dukart. Pirmą kartą ji – praeitis – miršta kartu su jakūrusiu žmogumi, antrą – kai miršta to žmogaus atminimas, kada užmirštamijo darbai ir didieji siekiai, – rašo XIX a. istorijos žinovas profesorius EgidijusAleksandravičius. Istorikas, norėdamas prikelti praeities faktus, turi kantriaišluostyti užmiršimo dulkes nuo vienos ar kitos primirštos asmenybėsbiografijos. Pabandykime iš užmaršties prikelti vieną mūsų krašto istorijainusipelniusį žmogų. Žmogų, kurį profesorius Česlovas Kudaba pavadinovargo ir darbo bite…Ignacijus (Ignas) Bušinskis – žinomas kraštotyrinių monografijųautorius. Jis yra parašęs ir išspausdinęs šiuos darbus: „Šiluvos bažnyčiosistorinis aprašymas“ (1859), „Šiluvos bažnyčia Žemaitijoje“ (1861),„Bažnyčia ir vienuolynas Raseiniuose Žemaitijoje“ (1861), „SenosiosŽemaitijos kunigaikštystės pagrindinė upė Dubysa“ (1871), (beje, jojeautorius aprašo prie Dubysos augusius skroblus, kas labai savo laikunustebino prof. Č. Kudaba), „Istorinis – statistinis Raseinių apskritiesaprašymas“(1871), „Kražiai, jų praeitis ir bendroji padėtis“ (1872), (beje, V.Zubovas, knygoje apie Tomą Žebrauską, rašo, kad iš šioje I. Bušinskiomonografijoje įdėtos litografijos matyti, jog Kražių bažnyčios bokštai niekadanebuvo aukštesni), „Nevėžio krantai“ (1873), rankraštyje liko jo atsiminimai,kuriuos kurį laiką saugoję giminės, vėlesnis jų likimas nežinomas. V.Andriulis rašo, kad 1937 m. sausio 10 d. (Nr.8) Klaipėdos dienraštyje„Vakarai“ kriptonimu K. Gud. pasirašiusio autoriaus straipsnyje „Pamirštasdidelis žemaičių rašytojas“ teigiama, kad rašinio autorius 1930 m. BelgijojeLiuveno universiteto bibliotekoje matęs I. Bušinskio knygą, išleistą 1865 m.Glazgove lietuvių ir lenkų kalbomis, „Historischas apraschimas ŽemaitiuShidlavos baznichios“. Knyga esanti dedikuota vienam dvasiškiui. Tai -vienintelė užuomina, kad I. Bušinskis rašė ir lietuviškai.Apie patį I. Bušinskį literatūros nedaug. Trumpa jo biografija yra lenkųbiografinėje enciklopedijoje, S. Girdvainio rašinyje, trumpai apie jį užsimenaE. Aleksandravičius, B. Kviklys, Č. Kudaba, E. Prascevičius. Naujųbiografinių faktų apie garsųjį kraštotyrininką pateikė V. Andriulis. Ikipastarojo visi rašiusieji nurodo, kad Ignacijus Bušinskis gimė 1807 m. BaltojoŠaukoto dvare (Radviliškio r.). V. Andriulis pateikė neginčijamų argumentų,kad Ignacijus gimė 1807 m kovo 24 d. Pušaloto parapijoje Užubalių dvare,Upytės paviete. Tų pačių metų kovo 27 d. jis pakrikštytas trimis vardais: Ignu– Otonu – Narazijumi. Igno tėvais nurodyti Juozas Bušinskis ir Katerina,7

kilusi iš bajorų Kunickų giminės. Krikšto tėvai – tos pačios parapijosgyventojai Mykolas Viliumas ir Teresė Višniauskienė (Višnevskaja). KadBušinskių giminei priklausė Užubalių dvaras rodo ir vėlesni dokumentai.Antai Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše nurodyta, kad nuo 1881 m.paveldėjimo teise 1882 m. šį dvarą valdė Steponas Bušinskis, Petro sūnus,turėjęs 143 dešimtines dirbamos ir 60 dešimtinių nedirbamos žemės bei 47dešimtines miško.Iš kitų Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) istorijos archyve V.Andriulio surastų dokumentų matyti, kad 1816 m. dvarininkų surašymo metuIgno tėvui Juozui Bušinskiui buvo sukakę 54 metai. Šeimoje be žmonos,kurios amžius nenurodytas, buvo sūnūs Ignas (9 m. amžiaus), septynmetisSeverinas ir penkiametė duktė Julija. Revizijos metu Bušinskiai jau gyvenoŠaukote, Šiluvos parapijoje, Šiaulių paviete. Tikslus persikėlimo gyventi išUžubalių į Šaukotą laikas nenurodytas, tačiau reikia manyti, jog tai buvo 1814metai, nes nuo to laiko Juozas Bušinskis Šiauliuose pradeda eiti teisėjopareigas. Prieš tai J. Bušinskis nuo 1791 m. dirbo viceregentu, o nuo 1794 m.ir advokatu Upytės paviete. Beje, Igno Bušinskio proprosenelis Povilas valdėVeliuonos dvarą, 1703 m. Lietuvos – Lenkijos karaliaus už kariniusnuopelnus pakeltas į rotmistrus. Prosenelis Adomas 1730 m. valdė dvarąUkmergės paviete, o senelis jau gyveno Upytės paviete.Kas gi suklaidino I. Bušinskio biografus, kad jie jo gimtine nurodėŠaukotą? Paprasčiausiai – tradicija vaikus krikštyti keletu vardų. Kaip jauminėjome Ignas turėjo tris vardus, jaunesni brolis Severinas – irgi tris, otrečiasis brolis turėjo Petro–Igno vardus ir buvo gimęs jau Šaukote. Toksgalimas atsakymas į šį klausimą.I. Bušinskis mokslų sėmėsi Kražių kolegijoje. Įžengus į jos pirmąjąklasę, buvusį nevaržomą vaikišką gyvenimą reikėjo pakeisti į griežtų taisykliųir uniformos sąlygojamą metą tarp griūvančios, dar XVII a. jėzuitų statytosgimnazijos sienų, kur pažymiais vertinama viskas, kas namie galėjo būti tikįdomu – neįdomu, malonu – nemalonu... Iš Kražių išvyko tęsti mokslų įVilniaus universitetą, kur istoriją studijavo pas garsų istoriką ŽegotąOnacevičių. I. Bušinskis studijavo kartu su Simonu Stanevičiumi. VėliauIgnas Bušinskis valdininkavo Peterburge - tarnavo Karo ministerijojekomisariato departamento kolegijos sekretoriumi, o grįžęs į Žemaitiją 1853 m.buvo išrinktas Raseinių apskrities bajorų maršalka ir tas pareigas ėjo iki 1855m. Gyvendamas tėviškėje jis rinko medžiagą savo monografijoms. Kai 1855m. Vilniuje buvo įkurta Laikinoji archeologinė komisija (LAK, ji veikė 1855–1865), I. Bušinskis susirašinėjo su jos nariais A. P. Karašauskiu, A. H.Kirkoru, studijų laikų draugu M. Malinovskiu, norėdamas tapti jos nariu, taippat informuodamas apie savo veiklą. Tai matyti iš jo 1860 m. kovo 4 d.Raseiniuose rašyto laiško A. H.Kirkorui. (Adomas Honorijus Kirkoras (1818–1886) totorių palikuonis, archeologas, leidėjas. Jis leido ir redagavo8

laikraščius „Teka Wileńska“ (1857–1858) ir „Kurjer wileński“ (1860–1865).1856 m. parašė ir išleido pirmąjį vadovą po Vilnių ir jo apylinkes, o 1858 m.Vilniaus senienų muziejaus katalogą). Tame laiške autorius ne tik stengiasipademonstruoti savo atliktus Žemaitijos tyrinėjimus, tuo siekdamasneoficialiai iškelti savo kandidatūrą į LAK narius, bet pamini ir kitus istorijosmėgėjus žemaičius, galinčius su A. H. Kirkoru bendradarbiauti: „Atsiprašau,kad nebūdamas su Jumis pažįstamas, visgi siunčiu savo brošiūrėlę (turimagalvoje „Historyczne opisanie kościola Szydlowskiego na Źmudzi“) kaippagarbos, kurią mes, žemaičiai, jaučiame Ponui Geradariui už mūsų kraštopaminėjimą, ženklą. Daugelis iš mūsų metė varšuviškius laikraščius iružsiprenumeravo „Kurjerį“, kai tik sužinojome, kad Jūs perėmėte joredagavimą. Padarėme, tai vildamiesi, jog ne vieną straipsnį apie Žemaitijąsurasime […] Nežinau ar Jūs ką žinote apie p. Feliksą Kontrimą ir p. Prekerį.Abu jie nori bent dalį savo darbų apie Žemaitiją pasiųsti Jums ir prašė manęs,kad aš su Jumis šį klausimą aptarčiau. Aš pats ne vieną straipsnį P.Nezabitauskiui pasiunčiau, kad jis nors Varšuvos laikraščiuose juospatalpintų, nors žinau, kad Lenkijai panašaus turinio straipsniai yra mažaiįdomūs, bet ką galėjau daryti, jei „Kurjeryje“ mums vietos neatsirado”. A. H.Kirkoras netruko atsiųsti atsakymą, kuriame, be kita ko, ragino Raseiniųapskrities bajorus paremti jo spaustuvę. I. Bušinskis karštai pritarė šiai A. H.Kirkoro minčiai, tikėdamasis, jog ir jo veikalai toje spaustuvėje irgi išvysdienos šviesą. Tų pačių metų gegužės 15 d. jis iš Raseinių A. H. Kirkorui rašė:„O apie save pranešu Jums, kad padariau statistinį Raseinių apskritiesaprašymą, nes, kaip žinoma, panašų Telšių apskrities aprašymą išleidoš[viesaus] a[tminimo] maršalka Gadonas, o Šiaulių turi parašyti [Maurikis]Griškevičius“. 1863 m. I. Bušinskis rašė A. P. Kašerauskiui: „Gerbiamaskolega, „Kurjer wileński“ paskelbė, jog Vilniaus archeologijos komisija PonąGeradarį išrinko savo nariu. Labai tuo džiaugiuosi ir sveikinu […] PranešuJums, kad aprašiau Dubysą ir dabar ruošiamas to aprašymo žemėlapis…”Trumpai išdėstęs savo požiūrį apie Dubysos vagos geologinę sandarą, jisteiravosi A. P. Kašerauskio nuomonės, kurią „su malonumu įdėtų įaprašymą“. A. P. Kašerauskis ne tik nedelsdamas atsakė ir išdėstė savonuomonę, bet ir pateikė rūpimu klausimu naujausios literatūros sąrašą. Nėraaišku, kokiais principais remiantis būdavo parenkami kandidatai į LAKnarius, nes I. Bušinskis savo išsilavinimu ir istoriko kvalifikacija turėjo būtivertinamas aukščiau už mokytoją L. Ivinskį. Tačiau jam nieko nepadėjo netstudijų VU draugas M. Malinovskis, su kuriuo Žemaitijos istorikassusirašinėjo. Savaime aišku, kad per trumpą LAK veiklos laikotarpį daug kąlėmė paprasčiausias atsitiktinumas, be to, dalies norinčių tiesiog nespėtaįtraukti į LAK sudėtį. Tačiau kaip galima paaiškinti tą faktą, jog žymiausiasano meto lietuviškai rašęs istorikas S. Daukantas irgi nepateko į LAK? O L.Ivinskį, kaip žinomą augalų herbarijų sudarinėtoją, į LAK rekomendavo jos9

Panevėžio miesto centro seniausių objektų lankymasJurga PaškevičiūtėDar visai neseniai Aukštaitijos sostine tituluojamas Panevėžysatšventė savo 500-ųjų metų jubiliejų. Šiai šventei buvo kruopščiai ruošiamasitvarkant Panevėžiui svarbius objektus, puošiant miesto aplinką, prisimenantPanevėžio miesto vystymosi raidą. O prisiminti iš tiesų yra ką, – kad ir patįmiesto centrą, nuo kurio ir prasidėjo Naujojo Panevėžio istorija.Kad geriau susipažintume su miesto istorija, tiesiog pasivaikščiokimepo jo centrą. Šis nedidelis pėsčiųjų maršrutas ir yra skirtas aplankytiPanevėžio centro seniausius statinius.Pasivaikščiojimą pradedame nuo vienos seniausių miesto dalių –Kranto gatvės. Čia, pažymėtas 21-uoju numeriu, stovi seniausias Panevėžiopastatas.Panevėžys jau XVI a. ėmė varžytis su nepatogioje, pelkėtoje vietojeįsikūrusia Upyte. 1601m. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijosseimas Varšuvoje pavedė Upytės seniūnui pastatyti Naujajame Panevėžyjenamus teismui. Todėl 1614 m. Nevėžio kairiajame krante Žemaitijos ir Upytėsseniūnas Jeronimas Valavičius ir pastatė Panevėžyje pirmąjį mūrinį namą,kuris naudotas teismo reikalams kaip pavieto žemės ir pilies teismo archyvas.Tai buvo mūrinis pastatas su tvirtomis durimis ir geležinėmis grotomis. Priedurų įmūryta lenta su lotynišku užrašu: „Viešpataujant LaimingiausiamŽygimantui Trečiajam, šie rūmai buvo pastatyti visuomenės labui 1614 m.“.Taip, perkėlus į Panevėžį teismo ir kitas įstaigas, Upytei beliko tik tradicinispavieto vardas, nes administracijos bei teismo reformos padarė PanevėžįUpytės pavieto centru. 1843 m. pakeistas ir apskrities pavadinimas. Upytėsapskritį imta vadinti Panevėžio vardu. Nuo to laiko pradėjo kilti ne tikpolitinis, bet ir ekonominis bei kultūrinis Panevėžio gyvenimas. O seniausiasmiesto pastatas išliko ligi mūsų laikų. Šiandien – tai respublikinės reikšmėsarchitektūros paminklas, vienintelis toks seniausias archyvo pastatasLietuvoje. Čia caro laikais buvo įrengtas parako sandėlys, vėliausuremontuotose patalpose buvo įkurtas pirmasis muziejus. 1925 m. sausio18d. jame atidaryta pirmoji Panevėžio muziejaus ekspozicija. Nuo 1972m.veikė liaudies meno ekspozicija. Dabar pastatas priklauso kraštotyrosmuziejui.15

Kiek tolėliau, kitoje Kranto gatvės pusėje, stūkso dar 1889 m. iškilęsraudonų plytų mūras - konservų fabrikas. Kadaise čia gamino degtinę ir likerį.1944 m. ėmė veikti konditerijos ir vaisių bei daržovių perdirbimo cechai.Limonadą, kurį gamino iki 1952 m., parduodavo turguje, įmonės kioske. Kavądarė iš miežių ir gilių. Tačiau panevėžiškiai ja gardžiavosi tik keletą metų,mat vėliau specializuotasi gaminti įvairius vaisių ir daržovių konservus, sultis.Pagaliau pasiekiame Laisvės aikštę. Istoriniai šaltiniai teigia, kad darXVI a. susibėgančios 3 gatvės suformavo Naujajame Panevėžyje trikampęaikštę. 1556 m Upytės pavieto inventoriaus apiraše aikštė buvo paminėta kaipturgavietė. Tuo metu tai buvo garsi turgavietė, vadinama Turgaus aikšte.Prekiavo ne tik vietiniai – atvykdavo ir tolimų kraštų pirklių. 1775 m. rašteteigiama, kad tuo metu į aikštę vedė jau 7 gatvės. Aikštės vidury stovėjosmuklė, tęsėsi sandėlių ir krautuvių eilės. Šiaurinėje pusėje buvo iškilęsteismo pastatas. 1803 m. Panevėžį nusiaubė gaisras. Atstatant namus, aikštėbuvo sumažinta, įgijo trapecijos formą. 1820 m. buvo išleistas Panevėžiomiesto burmistro įsakymas, pagal kurį žmonės, vykstantys į turgų, turėjoatvežti ir akmenų aikštės grindiniui. Tie gyventojai, kurie nenorėjo šito daryti,privalėjo sumokėti mokesti pinigais. Taip visų panevėžiečių pastangų dėkaaikštė buvo išgrįsta.Dabar Laisvės aikštėje įsikūrusios svarbiausios miesto įstaigos -savivaldybė ir teismo rūmai, KTU Panevėžio institutas, pirmasis miestodaugiaaukštis – viešbutis „Panevėžys“, garsusis Juozo Miltinio teatras irPanevėžio apskrities turizmo informacijos centras.Perėję Laisvės aikštę, sukame į Klaipėdos gatvę. Čia 3-uoju numeriupažymėtas dviaukštis mūrinis pastatas, kuriame nuo 1872 metų veikėmokytojų seminarija, ruošianti mokytojus Kauno gubernijai. Seminarijoje,buvo mokoma „ištikimybės carui ir pravoslavų cerkvei“. Čia galėjo patektiasmenys, baigę dviklasę mokyklą arba išlaikę egzaminus ir ne jaunesni kaip16 metų. Mokslas truko 3 metus, buvo dėstoma stačiatikių tikyba, rusų kalba,aritmetika, geometrijos pagrindai, braižyba, istorija, geografija, gimnastika,pedagogika, amatai, daržininkystė bei sodininkystė, o nuo 1873 m. buvopradėta dėstyti ir lietuvių kalba, kad mokytojai galėtų bent susikalbėti su savobūsimais mokiniais, mat iki 1905–1907 m. revoliucijos į seminariją buvopriimami tik pravoslavai, lietuviams patekti buvo beveik neįmanoma. Porevoliucijos buvo padidintas lietuvių kalbos pamokų skaičius. 1908 m.seminarijoje dirbo Jonas Jablonskis, propagavęs lietuvybę ir per spaudąkvietęs lietuvius į ją stoti. Tai buvo vienintelis seminarijos mokytojas lietuvis.Seminarija veikė iki 1914 m. Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvoįsikūrusi ligoninė. Tačiau 1919 m Švietimo ministerija vėl atidarė mokytojųseminariją. Ji laikinai buvo perkelta į Marijos gatvę, bet jau 1921 m.seminarija grįžo į savo senąjį pastatą Klaipėdos gatvėje.16

Perėję į kitą gatvės pusę, atsiduriame Nepriklausomybės aikštėje,kurioje stovi akmenų mūro bažnyčia, statyta 1803 metais. Jos pradininkaibuvo vienuoliai pijorai. Pirmuosius Panevėžio švietėjus pijorų vienuolius1727 m. Panevėžio mieste įkūrė Vilniaus kapitulos kanauninkas KristupasBelazaras ir Bernatonių seniūnas Kristupas Dembskis, įpareigoję juos įkurti irišlaikyti gimnaziją. Vienuoliai pastatė vienuolyną, mokyklą ir medinę Švč.Trejybės vardo bažnyčią.Daugiau kaip 100 metų veikusi pijorų mokykla padarė Panevėžį šioLietuvos regiono kultūros centru. Be religinių disciplinų, daug dėmesio buvoskiriama pasaulietiniams dalykams – matematikai, fizikai, gamtos mokslams,geografijai, istorijai. Čia mokėsi Laurynas Stuoka-Gucevičius, garsus Rusijojegeležinkelių inžinierius generolas Stanislovas Kerbedis.Pijorai turėjo ir nemažai žemės, didelį daržą bei sodą, taip pat buvoįsirengę nemažą biblioteką.Po 1790 m. gaisro, smarkiai nukentėjus vienuolyno pastatams irbažnyčiai, buvo atstatytas mūrinis vienaukštis vienuolynas, o 1803m. ir naujabebokštė akmenų mūro bažnyčia, iš pradžių aptarnavusi tik vienuolyną irmokyklą, vėliau – ir dalį parapijiečių. 1813 m. ji vienuolyno rektoriaus kun.Silvestro Vialbulo pašventinta. Tuo metu Švč. Trejybės bažnyčioje būtapenkių medinių altorių. Didijį, dviejų tarpsnių altorių puošė Švč. Trejybės irŠvč. Marijos Sopulingosios paveikslai. Presbiterijoje buvo du šoniniai altoriai.Vienas, dviejų tarpsnių, su šv. Antano ir Čenstochavos Marijos, padabintossidabrine auksuota karūna, paveikslais. Kitas – vieno tarpsnio, su šv. Juozapoatvaizdu. Bažnyčioje buvo saugomi pijorų vienuolyno fundatorių K.Dembskio ir K. Belozaro portretai.Kadangi šventovė buvo per maža, kapinėse pastatyta ir nedidelė medinėkoplyčia, skirta vienuoliams ir jų mokiniams. Po 1831 m. sukilimovienuolynas buvo uždarytas. Jo patalpose įsikūrė kareivinės. 1847 m. Švč.Trejybės bažnyčia atiduota stačiatikiams. Miesto katalikai kurį laiką naudojosikapinių koplyčia, tačiau 1864 m. pijorų kapinės iš katalikų buvo atimtos,koplyčia uždaryta ir 1872 m. nugriauta. Jos vietoje pastatyta nedidelėcerkvelė.Švč. Trejybės bažnyčią katalikai atgavo tik 1918 m., o nuo 1927 m.vyskupas K. Paltarokas ją paskyrę tėvams marijonams. 1949 m., bažnyčiąuždarius, ji buvo paversta sandėliu, koncertų ir šokių sale, o nuo 1971 m.-parodų rūmais. Prasidėjus krašto atgimimui, 1989 m. bažnyčia vėl atitekotikintiesiems. 2003 metais, minint Panevėžio 500-ąjį jubiliejų, Švč. Trejybėsbažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios, už Panevėžį ir panevėžiečius, tuopačiu, iškilmingai paminint ir pačios bažnyčios 200-ųjų metų sukaktį (1803–2003).Štai ir aplankyti visi seniausi Panevėžio centro statiniai, bylojantys apietai, kaip kūrėsi ir augo šis švarus, jaukus ir žalias miestas.17

Šaltiniai ir literatūra1. Aleksandro donacijos aktas.1503 m. rugsėjo 7 diena // Panevėžio rytas, 1993 0914, priedas „Senvagė“, Nr.1.2. Glinskas M. Panevėžys. – Vilnius. – 1993.3. Kaziukonis L. Iš seniausio Panevėžio pastato istorijos // Seniausiam Panevėžiopastatui 380 metų. / Mokslinės konferencijos pranešimų tezės. – Panevėžys. –1994. – P.7.4. Panevėžiui – 500 metų // Kelionių magija. – 2003. – Nr. 6. – P. 12-17.5. Maksimaitienė O. Iš Panevėžio istorijos. – Vilnius. – 1992.6. Maksimaitienė O. Panevėžio pijorų mokykla (1727–1832) // Mokslų akademijosdarbai. Serija A. – 1971. – T. 2. – P. 131-145.7. Panevėžio istorijos fragmentai. – Panevėžys. – 1993.8. Panevėžys // Lietuvių enciklopedija. – T. 25. – Boston. – 1960. – P. 483-4929. Panevėžys // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T. 2. – Vilnius. –1968. – P. 757-759.10. Paškevičienė L., Panevėžio mokytojų seminarija // Kultūros paminklai. – Nr. 4. –Vilnius. – 1997. – P.93-98.11. Paškevičiūtė J. Panevėžio miesto centro seniausių turistinių objektų lankymas //Pažinkime savo kraštą. Konferencijos, įvykusios 2003 m. spalio 2 d., pranešimųtezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2003. – P. 5-6.12. Paškevičiūtė J. Panevėžio miesto centro seniausių turistinių objektų lankymas //Tėvynė. – 2003 12 10.13. Žigas V. Panevėžio įkūrėjas – valdovas Aleksandras // Mokslas ir gyvenimas. –2003. – Nr.8–9. – P.46-47.Bistrampolio dvaras – įdomus turistinis objektasAgnė Tauperytė, Asta SamulionytėNetoli Panevėžio ir šalia magistralės Via Baltica esantis Bistrampoliodvaras – vertingas turistinis objektas. Jis įrašytas į Lietuvos Respublikosnekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Šis dvaras apie tris šimtmečiuspriklausė Bistramams. Jie save kildino iš Prūsijos. Lietuviškosios Bistramųgiminės atšakos pradininkas buvo karaliaus Vladislavo 4 dvariškis JonasKazimieras Bistramas, už nuopelnus iš valdovo gavęs 26 valakus žemės.Vienas iš jo sūnų nusipirko daugiau žemės ir liko gyventi Lietuvoje. Vėliau jopalikuonys dalijosi dvarus ir vieną pavadino Karaliava, o kitą – Bistrampoliu.XIX a. pradžioje Bistramų valdas apjungė Karolis Bistramas iš Karaliavos.Susikurti turtus atitinkančią rezidenciją Bistramai susirūpino apie XIX a.18

vidurį. Naujieji mūriniai dvaro rūmai užbaigti statyti 1850 metais. Viso dvaroansamblio kūrimas, kartu su parko įrengimu, užtruko iki 1863-ųjų. Parke buvoiškasti tvenkiniai, per kuriuos įrengti tilteliai. Ūkinių pastatų statybaipanaudoti lauko akmenys. Dviejų aukštų mūriniai rūmai su arkada irkolonomis pagrindiniame fasade pastatyti vakarinėje parko dalyje. Pirmasisaukštas buvo skirtas administracijai, taip pat svečių kambariams. Visądešiniąją pusę užėmė salė, kurios erdvę dalijo plati arka. Į antrąjį aukštą išholo vedė aukšti laiptai. Antrasis aukštas buvo skirtas reprezentacijai: kelisalonai, valgomasis, darbo kabinetas, biblioteka su 2000 knygų. Dviejuosekambariuose buvo židiniai, likusiuose - koklinės krosnys. Rūmai buvoapstatyti Liudviko 16 stiliaus, empyro ir Liudviko Filipo laikų baldais. Buvonemažai meno kūrinių, ginklų, vertingas giminės archyvas. Nors visų šiųvertybių likimas nežinomas, tačiau yra išlikę daug kitų vertų dėmesio objektų.Mūsų pranešimo tikslas yra ne smulkiai atpasakoti dvaro istoriją, o atkreiptidėmesį į lankytinas šio dvaro vietas: akį turėtų patraukti parko centre esantysklasicizmo stiliaus rūmai, suplanuoti įstrižai pasaulio ašių atžvilgiu, šiuo metujie yra restauruojami.Čia atrasime neogotikinio stiliaus vežiminę, kurios sienos dekoruotosraudonų plytų tinkuoto mūro apvadais, taip pat žirgyną iš akmens mūro, kurisyra labai erdvus. Ten gali vykti koncertai, spektakliai.Deja, šalia stovinčios ledainės yra išlikę tik sienos.Sugriuvęs ir rūsys su pavėsine, likusi tik cilindrinė raudonų plytųperdanga. Manoma, kad rūsyje buvo laikomas vynas, maisto atsargos.Vieno aukšto kluonas iš medinių rąstų ir „T“ raidės plano arklidės yrasvarbūs Bistrampolio aplinkos akcentai.Dvarą supa mišraus plano parkas. Jame gausu įvairiausių rūšių medžių,krūmų. Paradinėje rūmų pusėje buvo lašo formos klomba, parke yra didelėkūdra, lankstaus kontūro krantais ir dviem apvaliom salelėm. Ties sankryžapriešais centrinius rūmus yra dvi stačiakampės kūdros.Kapinės yra atokiau nuo dvaro, jos beveik kvadratinio plano, aptvertosakmenų ir plytų mūro tvora. Yra kaltinio metalo puošnūs vartai, viduje -vienas monolitinio akmens paminklas, vaizduojantis medžio kamieną be šakų,su dviem stilizuotais pakabinamais skydais.Turistus turėtų patraukti tai, kad dvaras jau pradėtas tvarkyti. Šiuo metujis priklauso Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrai. Juo rūpinasi Jaunimointegracijos galimybių centras. Šių metų birželio 29-ąją dieną dvaras susilaukėypatingai gausaus žmonių dėmesio ir sužibėjo visomis spalvomis. Keturiasdienas vyko festivalis, kuriame mes taip pat dalyvavome, kaip savanorės,minintis 500-ąsias Panevėžio miesto ir Šv. Petro ir Povilo parapijosbendruomenės metines. Šis dvaras pasirinktas neatsitiktinai: prieš 140 metų joansamblis pabaigtas kurti. Svečiai atvyko ne tik iš įvairiausių Lietuvoskampelių, bet ir iš užsienio. Buvo eksponuojamos kelios parodos, žmones19

amžiaus altorių (panašus altorius yra Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje). Smilgiųaltorių XIX a. sumontavo vietinis meistras Balčius - Balčiauskas, sujungęs 3altorius į vieną. Dabartinis altorius 5 tarpsnių ir 2-jų kondignacijų. Antrojikondignacija kontrastinga pirmajai – plokščia, tik paveikslus rėmina tokiospat, bet mažesnės kolonėlės. Centrinio „Šv. Jurgio“ paveikslo šonuose yrasėdinčių angeliukų skulptūrėlės. Virš šio paveikslo – „Visaregė akis“. Kairėjepusėje yra vienas vertingesnių bažnyčios meno kūrinių – paveikslas „Šventojišeima“. Paveiksle šventoji šeima pavaizduota tradiciškai – Marija, Juozapas irJėzus: tarp sėdinčių su maldaknygėmis suaugusiųjų, stovi maldai rankassudėjęs vaikas. Centriniame altoriuje dar yra šie paveikslai: „Angelas“, „Švč.Marija Rožančinė“, du nuleidžiami paveikslai – „Kristus alyvų sode“ ir „Šv.Juozapas”. Taip pat yra skulptūros: „Šv. Petras“, „Šv. Povilas“, Marijos irKristaus statulėlės. Lietuvoje tai - vienintelis tokio tipo altorius.Šoniniai bažnyčios altoriai barokiniai, santūresnių formų. Kairysis –dviejų kondignacijų ir trijų tarpsnių. Centriniame tarpsnyje yra „Šv. Antano“paveikslas. Kolonų pjedestalai papuošti angeliukų galvutėmis. Šoniniuosetarpsniuose nišos skulptūroms yra išpuoštos kriauklės formos konsolėmis.Antroje, viršutinėje vieno tarpsnio kondignacijoje patalpintas „Šventosiosšeimos“ paveikslas. Ornamentikos sparnų fone stovi Šv. Karalieniųskulptūros. Dešinysis altorius taip pat dviejų kondignacijų ir trijų tarpsnių, betmažiau puošnus. Drožtiniuose sparnuose naudojamas akanto lapų ornamentas.Pirmojoje kondignacijoje patalpinta E. Muriljo paveikslo kopija „Madona sukūdikiu“. Viršuje – „Šv. Dominyko“ paveikslas.Virš sakyklos yra Arkangelo Gabrieliaus skulptūra, sukurta nežinomomeistro XIX amžiuje. Šis kūrinys primena Mykolą Arkangelą, o ne Gabrielių.Dešinėje rankoje jis laiko trimitą, kairėje - svarstykles. Skulptūrapolichromuota: rūbai - pilka spalva, sparnai, trimitas ir svarstyklės - bronzosspalva.Vienas meno kūrinys, XVII a. tapytas paveikslas „Šv. Ona“, yra dingęs.Netoli centrinio altoriaus yra du dideli paveikslai, tapyti specialiai šiaibažnyčiai nežinomo autoriaus iš Sankt Peterburgo XIX a. pabaigoje. Nors jienėra kultūros paminklai, bet lankytojo akiai patrauklūs.Lankytojui yra kas pažiūrėti ir bažnyčios išorėje. Virš bokštelių yrametaliniai kalvio darbo kryžiai. Jie atspindi senas lietuvių kalvystės tradicijas.Kryžiai yra bažnyčios bokštų smaigaliuose. Jų stiebai sukurti panaudojantsusikertančias skirtingų storių, vertikalias ir horizontalias juostas. Apatinęstiebo dalį puošia karališka dantyta figūra. Kryžmos galai užsibaigiapilnaviduriais kryžiais, o jų galuose pritaisyti metaliniai kryželiai. Kryžmossusikirtimo centre yra apskritimas, nuo kurio į keturias puses eina po trisspindulius.21

dabar kalvą juosia pelkėtos pievos. Kaip būdinga daugeliui alkakalnių, šaliaBudrionių Alkos kalno būta ir kitų archeologinių paminklų: didelio II–IIIamžių pilkapyno, senovės gyvenvietės. Taigi, Budrionių alkakalnis nors irnėra labai įspūdingas savo dydžiu ir forma, tačiau tai - istorinis palikimas, kurįpažinti ir vertinti būtina kiekvienam.Kiek pavažiavus – pagrindinis šio maršruto tikslas - Raguvėlė.Raguvėlės dvaro ansamblis – respublikinės reikšmės kultūros paminklas. Jis,kurtas XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, iki šiol išlaikė senąjį buvusiodvaro sodybos išplanavimą ir pastatų tipus, kurie būdingi anų laikųstambesnių dvarų sodyboms. Raguvėlės ansamblis įkurtas lygumose, užimastačiakampio formos plotą. Visas pastatų kompleksas suskirstytas į 3funkcines grupes.Pirmoji grupė: sodybos centras – dviaukščiai rūmai, vienaaukštėoficina, virtuvė, į ją panaši ratinė, du dviaukščiai aštuonkampiai svirnai, toliauį vakarus stovinti smuklė ir aplink ją susidariusios aikštės pakraštyje esantibažnyčia, o taip pat rytų ir vakarų kryptimis nusidriekusio parko pakraštyjestovintis visuomeninis ūkinis pastatas, pačiame parke išsidėstę buitiniaipastatai, šalia užtvankos stovinti nedidelė originalių formų kalvė. Šios grupėspastatai susikoncentravę šalia tranzitinių kelių.Antroji grupė: rytų ir vakarų kryptimis stovintys ūkiniai pastatai, tarp jųbravoras, karvidės ir kt.Trečioji grupė: vienaaukštė mūrinė smuklė, dviaukštis mūrinis malūnas,toliau į pietus esančios kapinės su psiaudogotiškų formų koplyčia.Dvarą puošia 8 ha dydžio geometrinio tipo parkas. Tiesios jo alėjossudaro dvaro ansamblio kompozicines ašis.Svarbiausias Raguvėlės ansamblio pastatas – klasicistiniai rūmai. Jųfasade yra dorėninių kolonų portikas, išorės kompozicija griežtai simetriška,pastatą supa klasicistinis karnizas, o portiko frontoną groteskomis dekoruotasfrizas. Raguvėlės dvaras nuo seno priklausė garsiai ir turtingai Komarųgiminei. Rūmai 1983 m. restauruoti.Raguvėlės bažnyčią 1796 m. pastatė Jurgis Komaras. 1902 m. MykolasKomaras jos išlaikymui skyrė 16 dešimtinių žemės. Bažnyčia medinė, gražiųklasicistinių proporcijų, tačiau ją šiek tiek darko vėliau pastatytas grubiųformų bokštas.Paėjus pro dvaro kapines Raguvos link, miško pakraštyje yra vieta, kurbuvo kariami ir laidojami 1863 m. sukilėliai. 1989 m. čia pastatytaskoplytstulpis.Verta aplankyti ir atokiau esančią Raguvėlės siaurojo geležinkelio stotį.Ši, į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytastotis, atsirado XIX a. pabaigoje tiesiant siaurąjį geležinkelį Panevėžys –Švenčionėliai. Vertingiausi jos objektai yra: stoties pastatas, prekių sandėlis,23

dirbtuvė, gyvenamasis namas, 1898 m. statyti vandens bokštas irhidrokolonėlė.Šaltiniai ir literatūra1. Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Komarai.Konferencijos, įvykusios 2001m. kovo 2 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. –Panevėžys. – 2001.2. Giraitienė M. Raguvėlės bažnyčią pastatė Jurgis Komaras // Panevėžio rytas. –1996 07 26.3. Giraitis A. Trumpa Raguvėlės parapijos istorija // Raguva. – Vilnius. – 2001. – P.136-139.4. Juknevičius P. Bajorų Komarų giminės istorijos fragmentai // Ten pat. – P. 117-122.5. Juknevičius P. Budrionių alkakalnis // Tėvynė. – 1984 06 28.6. Juknevičius P. Panevėžio krašto alkakalniai // Gimtinė. – 2001. – Nr.5.7. Juknevičius P. Raguvėlėje pagerbti sukilėliai // Tėvynė. – 1989 10 05.8. Juknevičius P. Raguvėlės dvaras // Tėvynė. – 2004 08 25.9. Lukšytė G. Po Raguvėlės kraštą // Pažinkime savo kraštą. Konferencijos,įvykusios 2003 m. spalio 2 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P.Juknevičius. – Panevėžys. – 2003. – P. 8-9.10. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. – T.2. –Vilnius. – 1994. – P.340-343, 459-460.11. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. – T.3.– Vilnius. – 2000. – P.30, 50, 64, 66-69.12. Lukšytė G. Po Raguvėlės kraštą // Tėvynė. – 2003 12 10.13. Michelbertas M. Pajuostės pilkapių radiniai // Tėvynė. – 1971 11 04.14. Michelbertas M. Pajuostės pilkapių tyrinėjimai // Tėvynė. – 1976 05 04.15. Siaurukas. – Vilnius. – 1999.16. Sriubienė L. Nuostabusis Raguvėlės ansamblis // Valstiečių laikraštis. – 1993 1113; – Tas pats // Kaimų istorijos. – T.1. – V. – 1995. – P. 205-206.Turistų pamėgti BerčiūnaiAurelija Morkūnaitė, Petras JuknevičiusGraži gamta, puikus susisiekimas, netolimas atstumas nuo PanevėžioBerčiūnus daro patrauklius turistams. Čia nemažai ir kultūros paveldo bei kitųlankytinų objektų. Vykti į Berčiūnus galima abejomis Nevėžio pakrantėmis,kuriomis vingiuoja dviračių takai. Objektus lankyti galima pasirinktinai:paeiliui, žiūrint, kuriuo taku atvažiuosime, arba pagal kitokį pasirinktąkriterijų.24

Seniausias objektas – Berčiūnų pilkapynas, vadinamas Švedkapiais,esantis pušynėlio pietinėje dalyje. Mirusieji čia laidoti II – V amžiais. Taipatvirtino kelis metus iš eilės vykę archeologiniai tyrinėjimai.Kita šios vietovės įžymybė – Sanžilė. Tai upelis – kanalas, jungiantisLėvens ir Nevėžio upes. Jo santaka su Nevėžiu galima pasigėrėti nuo tiltokelyje Panevėžys – Šiauliai. Čia sustojus verta prisiminti ir visą šio kanaloatsiradimo istoriją: praėjusių šimtmečių projektus sujungti Nemuną suDauguva. (Gaila, kad jie liko neįgyvendinti, tuomet Panevėžys būtųuostamiestis). Pagaliau kanalo kasimo istoriją tarpukariu.Berčiūnų įžymybėms reikia priskirti ir buvusį kurortą, įkurtą priešAntrąjį pasaulinį karą. Jis turi savo raidos istoriją, ne visos vilos išlikę, bet pojį pasižvalgyti tikrai verta. Čia mėgdavo lankytis ir Salomėja Nėris,mokytojavusi mergaičių gimnazijoje. Lankytojų patogumui 1933 m. buvopastatyta moderni stotis, vasarą kursuodavo specialus traukinys. Dabarbuvusiame kurorte vasaras praleidžia jaunieji ateitininkai.Lankytinos Berčiūnų vietos – bažnyčios. Senosios, statytos priešAntrąjį pasaulinį karą (architektas J. Mulokas), likę tik pamatai. Naujojibažnyčia (architektas A. Šironas), pastatyta kairiajame Sanžilės krante. Ją susenosios pamatais jungia skulptūrinis memorialas „Kryžiaus kelias“, kurįsukūrė menininkai A. Teresius, A. Varžinskas. O prie senosios Berčiūnųbažnyčios pamatų yra įspūdinga skulptūra „Prisikėlęs Kristus“ (aut. A.Kmieliauskas). Visa tai atsirado tuometinio Naujamiesčio, o dabar –Panevėžio Kristaus karaliaus katedros, klebono Rimanto Gudelio iniciatyva.Berčiūnai pritrauktų dar daugiau turistų, jei čia būtų daugiau paslaugų.Pagrindinis trūkumas – mažai paslaugų turistams: nėra dviračių, riedlenčių,slidžių nuomos punktų; vaisvandenių kioskų ir panašiai.Šaltiniai ir literatūra1. Bočiulytė A., Juknevičius P. Panevėžio rajono bažnyčios. – Panevėžys. – 1995. –P. .3-4.2. Berčiūnai // Lietuvių enciklopedija. – T. 2. –Boston. – 1954. – P.4053. Berčiūnai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.1. – Vilnius. – 1985. – P. 234-235.4. Gudelis R. Berčiūnų kryžiaus kelias. – Panevėžys. – 2003.5. Juknevičius P. Archeologiniai kasinėjimai Berčiūnuose // Panevėžio savaitė. –1992 08 086. Juknevičius P. Berčiūnų kurortas // Tėvynė. – 1991 08 23.7. Juknevičius P. Istorijos pamokos Berčiūnuose // Tėvynė. – 1993 08 18.8. Juknevičius P., Lemežytė R. Nugriovė, kad netrukdytų ateistiškai auklėtipionierius // Laisvas žodis. – 1980 03 22–31.9. Juknevičius P. Berčiūnų pilkapiai // Panevėžio balsas. – 1993 08 14.10. Juknevičius P. Stasio Ušinsko kūriniai Panevėžio rajone // Tėvynė. – 1991 05 17.25

11. Juknevičius P., Vasiliauskaitė L. Panevėžio rajono pilkapynai. – Panevėžys. –2002. – P. 4.12. Kaziukonis L. Sujungęs Nevėžį su Lėveniu // Panevėžio tiesa. – 1987 08 11.13. Kolupaila S. Nevėžis. Hidrografinė studija. – K. – 1936. – P. 91-94, 118-120.14. Kviklys B. Mūsų Lietuva. – T. 2. – Vilnius. – 1991. – P. 573 -574.15. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – T.3. – Vilnius. – 1977. – P.27.16. Morkūnaitė A., Juknevičius P. Turistų pamėgti Berčiūnai // Pažinkime savokraštą. Konferencijos, įvykusios 2003 m. spalio 2 d., pranešimų tezės /Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2003. – P.9-10.17. Morkūnaitė A., Juknevičius P. Turistų pamėgti Berčiūnai // Tėvynė. – 2003 1210.18. Sanžilės kanalas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnius. –1971. – P.159.19. Urbanavičienė S. Berčiūnų pilkapių tyrinėjimai // Konferencijos, skirtosmuziejaus 70 metų sukakčiai paminėti, tezės. – Panevėžys. – 1995. – P.5-6.26

KonferencijaKŪRĖJAI IŠ PANEVĖŽIOKRAŠTOSkirta Tarptautinei turizmo dienaiPanevėžys, 2004 m. rugsėjo 24 d.27

PranešėjaiSaulius Jučys, Panevėžio rajono savivaldybės viešosiosbibliotekos Bernatonių filialo vyr. bibliotekininkas.Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajonosavivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sportoskyriaus vyresnysis specialistas.Asta Karaliūtė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Skaistė Kryžanauskaitė, Vilniaus universiteto KaunoHumanitarinio fakulteto studentė.Rita Kukuraitytė, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetostudentė.Inga Lukšytė, Kauno technologijos universitetoPanevėžio instituto Vadybos ir administravimo fakultetostudentė.Sandra Lukšytė, Kauno technologijos universitetoPanevėžio instituto Vadybos ir administravimo fakultetomagistrantė.Loreta Paškevičienė, Vilniaus universiteto Istorijosfakulteto magistrantė, Panevėžio miesto savivaldybėsadministracijos architektūros ir urbanistikos skyriausvyresnioji specialistė.Danguolė Ragažinskaitė, Lietuvos žemės ūkiouniversiteto Agronomijos fakulteto studentė.Deimantė Žostautaitė, Šiaulių universiteto Humanitariniofakulteto ir Hildesheimo (Vokietija) universiteto (pagalErazmo – Sokrato programą) studentė.28

Skulptorius Kazys Ulianskis ir jo kūrybinis palikimasPanevėžio kraštePetras JuknevičiusSkulptorius Kazys Ulianskis priklauso pirmųjų Lietuvių dailėsdraugijos parodų organizatorių ir dalyvių kartai. Ta karta – tai MikalojusKonstantinas Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, PetrasRimša ir kt. Apie minėtus dailininkus informacijos daug, tačiau likimas lėmė,kad Kazio Ulianskio gyvenimas ir kūryba liko šešėlyje. Gal tik pastaraisiaismetais, pradėjus masiškai lankyti Burbiškio dvarą, garsųjį liūtų tiltą,paminklus Vytautui Didžiajam, Adomui Mickevičiui, sužinoma, kad jųautorius Kazys Ulianskis.Būsimasis skulptorius gimė 1877 m. rugpjūčio 7 d. Nečionyse (Pasvalior.). Jo gimimo datą, remdamasis archyviniais šaltiniais, patikslino VladasGasiūnas. Iki šiol buvo nurodoma, kad K. Ulianskis gimė 1878 m.Baravikynės k. (Pasvalio r.). Beje, Nečionių kaimą savo laiškuose mini ir patsdailininkas.Kazys buvo neturtingų valstiečių vaikas. Jo tėvai neturėjo galimybėsleisti sūnaus į mokslus. Neaišku, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jei neGabrielė Petkevičaitė-Bitė. Pasiremkime amžininkų liudijimu. Kaziobendramokslis Petras Rimša prisimena: „Kazimieras Ulianskis – tai GabrielėsPetkevičaitės-Bitės atkastas talentas, mažaraštis vaikinas, vienas iš tokiųneturtingų, bet gabių jaunuolių, kuriem remti rašytojos demokratės iniciatyva1894 metais įsikūrė „Žiburėlio“ draugija.(…) Dar piemenaudamas Kaziukaspasižymėjo drožyba. Jam labai vykdavę drožinėti lazdas, išpuoštiskulptūriniais gyvulių paveikslais bei ornamentais, o tai pat išpiaustytišventųjų statulėles ir kančias. Jisai tiek jų pridirbdavęs, jog motina tuos„niekelius“ nešiodavusi į prekyvietę ir už kapeikas pardavinėdavusi. Jais irsusidomėjusi G .Petkevičaitė-Bitė. Jos rūpesčiu, K. Ulianskis gavęs pašalpą išPasvalio (Joniškėlio – P. J.) Karpių ir išvykęs dailės mokytis į Varšuvą. Buvęsusitarta,kad išsimokslinęs gautą pašalpą palengva grąžinsiąs jau„Žiburėliui“, kitiems moksleiviams šelpti“. J. Būtėnas nurodo, kad K.Ulianskis iš „Žiburėlio“ gavo 1936 rublių 81 kapeikos pašalpą. „Žiburėlio“remiamas Kazys atvyko į Varšuvą ir įstojo į Piešimo mokyklą. Kartu jis lankėIpolito Marčevskio (Hipolit Marczewski) dirbtuvę. Varšuvoje jis susipažinosu dailę studijuojančiais Aleksandru Paliukaičiu, Antanu Žmuidzinavičiumi irPetru Rimša. Vėl pacituokime P. Rimšos pasakojimą: „K. Ulianskis Varšuvojebuvo artimiausias mano draugas. Mudu buvome neišskiriami ypač gal todėl,kad abu jungė bendras studijuojamas dalykas – skulptūra, na ir išsilavinimo29

lygis, nes ir jis buvo neišmiklinto proto, ir, žinoma, negalėjome lygintis nei suA. Žmuidzinavičiumi, nei su Varšuvoje gyvenusiu jaunu dailininku AleksandruPaliukaičiu“. Varšuvoje K. Ulianskį globojo mūsų kraštiečiai: iš Rodų kilęsdailininkas Romanas Švoinickis-Alekna (1845–1915) ir Nevėžninkuose gimusiginekologė Teresė Ciškevičienė (1848–1921). „Ciškevičienė, tur būt, irgiatjausdama mudvieju skurdžią buitį, mane su Ulianskiu dažnai kviesdavosi,vaišindavo arbata ir išeinant dar apdovanodavo sausainių bei kitų skanėstųpaketais“, – prisimena skulptorius Petras Rimša.1902 m. K. Ulianskis įstojo į Krokuvos dailės akademiją. Draugystė suP. Rimša nenutrūko. „Mudu ryšius palaikėme laiškeliais. Kazimieras man vossuregzdavo keletą sakinių,, kuriuos sunku būdavo paskaityti. Jis taip blogairašė, jog net adresus užrašyti prašydavo kitų. Pasidresiravęs po kurio laikoėmė lyg kiek padoriau su raštu susidoroti, tačiau pakenčiamai rašyti, rodos,niekuomet neišmoko. O tuo tarpu turėjo ryškų talentą lipdyti“, – pasakojaP.Rimša.Krokuvoje K. Ulianskis daug dirbo, lavinosi, dalyvavo akademijoskonkursuose, priklausė 1904 m. įsteigtai lietuvių studentų draugijai „Rūta“,kurios tikslas buvo ugdyti lietuvišką kultūrą ir su ja supažindinti lenkųvisuomenę. Draugijos įkūrėjai buvo: Krokuvos dailės akademijoje studijavęA. Varnas, A. Staneika, K. Ulianskis, I. Šlapelis ir Krokuvos universitetostudentai J. Herbačiauskas, S. Kymantaitė (vėliau Čiurlionienė). „Rūtos“susirinkimuose diskutuota aktualiais lietuvių literatūros ir meno klausimais,aimanuota dėl sunkių studijuojančio lietuvių jaunimo ir apskritai kultūriniodarbo sąlygų, apgailestauta, kad nėra negausių lietuvių inteligentų glaudesnioryšio. Tokių pokalbių metu ir gimė mintis įkurti platesnę kultūrinę-meninęorganizaciją, kuri sujungtų išblaškytus po pasaulį lietuvių dailininkus, remtų irskatintų jų studijas bei kūrybinį darbą. Tai atvedė į Lietuvių dailės parodųorganizavimą.Akademijoje K. Ulianskis lankė profesoriaus K. Liaščkos (1865–1956)studiją.G. Petkevičaitė-Bitė 1903 m. gegužės 30 d. laiške iš Varšuvos P.Višinskiui rašė, kad K. Ulianskis daro A. Baranausko ir V. Kudirkos biustus.Iš 1907 m. „Vilniaus žiniose“ spausdintos žinutės matyti, kadakademijos konkursuose K. Ulianskis pelnydavo prizus: 1904 m. gavobronzos medalį už gamtos studiją, 1905 m. – sidabro medalį irgi už gamtosstudiją, o 1906 m. – sidabro medalį ir piniginę premiją už kompozicijas„Vaikas, metantis akmenį“ ir „Gailestingas samarietis“. Jo meistriškai išdrožtąlazdą „Velnias ir žydas“ net įsigijo tautinis Krokuvos lenkų muziejus.Baigęs Krokuvos dailės akademiją K. Ulianskis grįžo į Lietuvą irapsigyveno Panevėžyje. Čia jis vertėsi įvairiais užsakymais, dalyvavo lietuviųdailės parodose. 1906 m. skulptorius P. Rimša „Vilniaus žiniose“ paskelbėKrokuvos studentų idėją steigti dailės draugiją ir Vilniuje atidaryti lietuvių30

dailės parodą. Jį entuziastingai palaikė A. Žmuidzinavičius, A. Jaroševičius,M. K. Čiurlionis. 1907 m. sausio 9 (senuoju stiliumi 1906 m. gruodžio 27 d.)Vilniuje, A. Vileišio name, buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. K.Ulianskis joje nedalyvavo. Antrojoje lietuvių dailės parodoje, vykusioje 1908m., jis eksponavo „Vaiką su šuniuku“, „Moters galvelę“, „I. Goškevičiausportretą“. Tiesa, parodos kataloge K. Ulianskio pavardės nėra, bet jodalyvavimą mini A. Žmuidzinavičius. Trečiojoje lietuvių dailės parodoje jiseksponavo du portretus ir Povilo Višinskio paminklo projektą. Šioje parodojeeksponuotas „Vyro portretas“ pasižymi dramatiška nuotaika, vidiniususikaupimu.Talentingo menininko gyvenimas susiklostė tragiškai. PrasidėjusPirmajam pasauliniam karui 1914 m. skulptorius Kazys Ulianskis buvomobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir žuvo Rytprūsiuose.Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje yra vienintelis K. Ulianskio darbas –skulptūra „Mąstytojas“. Daugiausia skulptoriaus darbų išliko Burbiškio dvare.Čia dvarininko Mykolo Baženskio (1878-1914) užsakymu jis sukūrė VytautoDidžiojo, poeto Adomo Mickevičiaus, Dievo Motinos paminklus, liūtųskulptūras. Neišliko undinės, velniuko skulptūros, Baženskių šeimos biustai.Paminklas Vytautui Didžiajam – pirmas Lietuvoje, pastatytas 1911 m.Kunigaikštis pavaizduotas visu ūgiu su šarvais ant krūtinės ir kalaviju priešono. Dešine ranka jis laiko skeptrą, ant galvos karūna su kryželiu. Skulptūrapastatyta ant neobarokinio postamento.Naujamiesčio kapinėse stovi Angelo skulptūra 1905–1907 m.revoliucijos aukoms atminti. Šis neobarokinis paminklas gana eklektiškas, betjame K. Ulianskis stengėsi įkūnyti simboliškai išreikštos kovos prieš carizmąidėją. Caro patvaldystę simbolizuojantis žaltys pamintas angelo. Angelorankose vainikas, išreiškiantis pagarbą žuvusiesiems, ir keturi balandžiai,žuvusiųjų sielos. Prie kojų – inkaras, kryžius, tikėjimo ir vilties simboliai, okirvis – tauta, kuri nukirs žalčiui galvą. Angelas, energingai iškėlęs galvą,tarsi šaukia kovoti.Panevėžyje, Švento Petro ir Povilo bažnyčioje, yra kunigo MykoloChodorovičiaus biustas. Šis K. Ulianskio kūrinys gana sudėtingos kompozicijos.Biustas pastatytas ant kelių dalių postamento, kurį sudaro paguldyta knyga, dvikolonos, laikančios knygą, ir laiptuotos formos memorialinė lenta. Šonus rėminakryželiai. Kompozicija frontali, statiška, simetriška, proporcijos taisyklingos.Formos iškaltos tvirtai, akademiniu tikslumu.Šaltiniai ir literatūra1. Būtėnas J. Gyvenusi kitiems. Apybraiža apie Feliciją Bortkevičienę. – Kaunas. –1993. – P.13, 75.2. XX amžiaus lietuvių dailės istorija. 1900 – 1940. – T.1. – Vilnius. – 1982. – P.15, 26,26, 38, 40, 42, 182, 193.31

3. Gasiūnas V. Skulptorius Kazys Ulianskis // Lietuvos dailės muziejus. – Kn.1. –Vilnius. – 1996. – P.204-206.4. Jasaitis J. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – Vilnius. – 1972. – P.63, 96.5. Juknevičius P. Burbiškio parke // Tėvynė. – 1984 10 13.6. Juknevičius P. Gydytoja iš Nevėžninkų // Tėvynė. – 200 05 03; –Tas pat // Panevėžiorytas. – 200 10 01.7. Juknevičius P. Kazimieras Ulianskis ir jo skulptūros (1878–1914) // Senvagė. – 1991.– Nr.4. – P.9-10.8. Juknevičius P. Skulptorius Kazys Ulianskis ir jo kūrybinis palikimas Panevėžio krašte// Kūrėjai iš Panevėžio krašto. Konferencijos, skirtos Tarptautinei turizmo dienai,pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2004. –P.3-4.9. Juknevičius P. Skulptorius Kazys Ulianskis ir jo kūrybinis palikimas Panevėžio krašte// Tėvynė. – 2004 11 10.10. Juknevičius P. 1905-1907 metų revoliucijos aukų kapai Naujamiestyje // Kraštopaveldas – 2. Konferencijos, skirtos Tarptautinei paminklų apsaugos dienai,pranešimų tezės. – Panevėžys. – 2002. – P.6–7. – Tas pat: Tėvynė. – 2002 06 12.11. Kazimieras Ulianskis // Aukštaičių dailininkų tapybos ir skulptūros paroda. –Panevėžys. – 1995. – P.32.12. Kazlauskas A. Ištvermės ir pareigos simbolis // Darbas. – 1990 12 23.13. Kazlauskas A.Nuėjęs trumpą, ryškų kelią // Darbas. – 1983 07 16.14. Laščka (Laszcka) Konstantinas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.6. – Vilnius.– 1980.– P.368.15. Martinionis A. Dar kartą apie K. Ulianskį // Darbas. – 1988 09 04.16. Martinionis A. Kas paminklo autorius? Jis žinomas // Literatūra ir menas. – 1985 0413.17. Martinionis A. Talentas iš bežemio gryčios // Kardas. – 1992. – Nr.3. – P.16–17.18. Merkelis B. Užmirštas parkas ir skulptorius K. Ulianskis // Komunizmo aušra. – 196412 29.19. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla. – Vilnius. – 1998. –P.87.20. Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. – T.6. – Vilnius. – 1968. – P.57, 65, 66.21. Petravičius J.[P.Juknevičius] // Prieš 80 metų // Tėvynė – 1986 09 18.22. Petrėnas J. [P.Juknevičius] Burbiškio parkas // Tėvynė –1985 03 07.23. Prascevičius E. Atkurkime Burbiškio parko vertybes // Mūsų kraštas. – 1989 04 25.24. Prascevičius E. Burbiškio dvaro meno vertybės, archyvas ir biblioteka // Muziejai irpaminklai. – Vilnius. – 1999. – P.1-10.25. Prascevičius E. Burbiškio parkas // Komunizmo aušra. – 1986 05 07.26. Prascevičius E. Burbiškio dvaro skulptūros / Lankstukas. Spaudai parengė P.Juknevičius. – Panevėžys. – 1998.27. Prascevičius E. Trys bronzinės skulptūros iš Paryžiaus // Mūsų kraštas. – 1997 02 01;08.28. Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. – Vilnius. – 1964. – P.49, 50, 51, 53, 56, 144.29. Sadauskas S. Burbiškio skulptūrų autorius // Komunizmo aušra. – 1978 11 15.30. Tauras A. Parkas, kurį būtina išsaugoti // Mūsų gamta. – 1970. – Nr.3. – P.14.31. Ulianskas, Ulianskis Kazys // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. –Vilnius. – 1971. – P.599.32. Umbrasas J., Kiunčiuvienė E. Lietuvių dailininkų organizacijos 1900–1940. – Vilnius.– 1980. – P.7, 212, 213.32

33. Žmuidzinavičius A. Paletė ir gyvenimas. – Vilnius. – 1960. – P.135.Garsus aktorius ir režisierius iš SidabravoSkaistė KryžanauskaitėAlgirdas Jakševičius (1908 – 1941) – tragiško likimo režisierius,aktorius, vaidybos dėstytojas, kurio subtilus psichologizmas palikoneišdildomą pėdsaką lietuvių teatro istorijoje. Tai - Balio Sruogos ir A.Olekos-Žilinsko mokinys, žavėjęs publiką savito braižo spektakliais.Gimė jis 1908 metų kovo 25 d. Sidabravo bažnytkaimyje, Naujamiesčiovalsčiuje, Panevėžio apskrityje (dabar Sidabrvo miestelis priklausoRadviliškio r.). Tėvas Adomas Jakševičius dirbo felčeriu, vėliau įsigijo ūkį –dvaro centrą, ir visa šeima persikėlė ūkininkauti į Mažuosius Kriaukėnus(Radviliškio valsčiuje). Vyriausias sūnus Vytautas (gimė 1902 m.) vėliau tapožinomu rašytoju, dramaturgu ir žurnalistu Alantu. Po jo šeimoje gimė dviseserys: tai dantų gydytoja, vienuolė Ona bei pedagogė Emilija Adiklienė.Algirdas Jakševičius buvo jauniausias iš keturių vaikų, ir, atrodo, buvo šeimosnumylėtinis. Kai Algiukui atėjo metas lankyti mokyklą, prasidėjo Pirmasispasaulinis karas. Jam teko lankyti Aukštelkų pradžios mokyklą karo metu.1918 m. po karo berniukas lankė Šiaulių, dabar jau lietuvišką, gimnaziją.1924 metais A. Jakševičius atsikėlė į Kauną, įstojo į „Aušros“ gimnaziją ir podviejų metų ją baigė. Tuomet tėvas patarė jam praktiškai – mokytis teisės. OAlgirdą jau vis labiau traukė kūryba (tuo metu jis jau kūrė eilėraščius, lyriškusapsakymus, net draminius veikalus). Ir nutaria klausyti abiejų – tėvo ir savovidinio balso: įstoja į Kauno universitetą Teisės fakultetą, o kartu ir į Menomokyklą. Tačiau 1929 metais Algirdas Jakševičius daro nelauktą ėjimą, kuristikriausiai nustebina, gal net ir nuliūdina artimuosius. Trejus metus atkakliaistudijavęs teisę ir uoliai mokęsis Meno mokykloje, bet abiejų dar nebaigęs, jispasirenka trečią studijų lauką: stoja į Valstybinę vaidybos mokyklą. 1930 m.A. Jakševičius išklauso teisių mokslo kursą, vėliau 1933 m. baigia Menomokyklos skulptūros skyrių ir visą save paskiria teatrui, vaidybai. Tiesa, kurįlaiką dirbo Kybartų „Žiburio“ gimnazijos piešimo mokytoju. 1932 m. baigęsA.Olekos-Žilinsko vaidybos mokyklos klasę dirbo „Jaunųjų teatro“ aktoriumi.Čia Algirdas Jakševičius sukūrė savo pirmą žymų vaidmenį – vyskupąZbignevą B. Sruogos „Milžinų paunksmėj“. Nuo 1932 rudens A. Jakševičius33

– Kauno Valstybės Teatro dramos aktorius. Čia jis suvaidino eilę stipriųvaidmenų: žydas Feiginas (Č .Dikenso „Oliveris Tvistas“), Vietininkas (F.Šilerio „Vilius Telis“) ir kiti, kurie pasižymėjo tiksliu piešiniu, geraiapgalvotu psichologiniu motyvavimu ir ryškia, teatrališka forma.1935 m. A. Jakševičiui pavyko išsirūpinti Švietimo ministerijosstipendiją vieneriems metams studijuoti režisūrą Maskvoje. Greičiausiaijaunam aktoriui bus padėję Lietuvos teatro draugijos steigėjai, ypačprofesoriai Balys Sruoga ir Vincas Krėvė. Atvykęs į Maskvą A. Jakševičiusstudijavo režisūrą Vachtangovo teatre. 1936–1937 m. Niujorke lankė A.Olekos-Žilinsko vaidybos mokyklą ir New Yorko universiteto dramos skyrių.1937 m. Algirdas Jakševičius grįžo į Kauno teatrą. Tuo pat metu buvoprof. B. Sruogos pakviestas į jo sukurtąją Akademinę teatro studiją lektoriumiir vadovu. A. Jakševičius buvo užsidegęs šios studijos vadovas ir rimtas,atsidėjęs dėstytojas. Ruošdamas naujus aktorius, jis vykdė B. Sruogos mintį –išugdyti teatrinį sąjūdį, kuris įneštų į lietuvišką sceną trūkstamąją kultūrą,formos ir poezijos pajautimą, šventišką teatralumą.1938 m. rugsėjo 30 d. Algirdas Jakševičius debiutavo kaip režisierius,pastatydamas O’Neillo pjesę „Marko milijonai“. Šis spektaklis buvo vienasryškiausių laimėjimų mūsų teatro istorijoje, tai buvo tikra šventė. Autoriusspektakliui „Marko milijonai“ suteikė aktualų socialinį ir politinį skambėjimą,europiečių savanaudiškumui ir gobšumui priešpastatydamas civilizacijosnesugadintą Rytų tautų prigimtį. Tačiau pirmas režisieriaus rimtas spektaklisbuvo ir paskutinis, nes 1940 m. rudenį A. Jakševičius su didele dalimijaunesniųjų aktorių persikėlė į kuriamąjį Vilniaus Valstybės Dramos teatrą.Bolševikinės okupacijos sąlygos nepaliko vietos režisieriaus formalistiniamsbandymams. Vilniuje Algirdas Jakševičius vaidino eilę antraeilių vaidmenų,dėstė Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakulteto teatrologijosskyriuje vaidybos sistemą ir vadovavo vilniečių teatrinei grupei, iš kuriosvėliau išsivystė Vaidilos teatras. A. Jakševičius bendradarbiavo spaudojestraipsniais apie teatrą (slap. A. Jorigis) ir 1940 m. išvertė į lietuviųkalbą.kapitalinį K. S. Stanislavslio veikalą „Aktoriaus saviruoša“.Aleksandras Jakševičius mirė sulaukęs vos 33 metų, 1941 m. gegužės30 d., susirgęs vidurių šiltine. Palaidotas Kauno centrinėse kapinėse, vėliau jopalaikai perkelti į Petrašiūnų kapines.A. Jakševičius buvo vedęs aktorę Moniką Mironaitę. Jų dukrą Dagnėirgi susiejo gyvenimą su teatru.Šaltiniai ir literatūra1. Blekaitis J. Algirdas Jakševičius – teatro poetas . – Vilnius. – 1999.2. Butkuvienė A. Lietuvos kultūros istorijos metmenys. Nuo seniausiųjų laikų iki20 a. vid. Mokomoji knyga. – Kaunas. – 2000. – P.161.34

3. Butėnas J. Jakševičius Algirdas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. –Vilnius. – 1986. – P.93.4. XX a. lietuvių dailės istorija. 1900–1940. – T.2 – Vilnius. – 1983. – P.356,393.5. Girdzijauskaitė A. Lietuvių scenografija: du aspektai // Dailėtyra. – Kn.2. –Vilnius. – 1987. – P.48.6. Jakševičius Algirdas // Lietuvių enciklopedija. – T.9. – Boston. – 1956. – P.261.7. Jakševičius Algirdas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.1. –Vilnius. – 1966. – P.664.8. Jakševičius Algirdas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.4. – Vilnius. –1978. – P.617.9. Kryžanauskaitė S. Garsus aktorius ir režisierius iš Sidabravo // Kūrėjai išPanevėžio krašto. Konferencijos, skirtos Tarptautinei turizmo dienai, pranešimųtezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2004 – P.4-5.10. Kryžanauskaitė S. Garsus aktorius ir režisierius iš Sidabravo // Tėvynė. – 200411 10.11. Kviklys B. Mūsų Lietuva. – T.2. – Vilnius. – 1991. – P.592.Dailininkas Juozas JankusDeimantė ŽostautaitėNeseniai, 2002 m. išleistoje knygoje apie Pumpėnus, deja, nebuvoužsiminta apie žymų vyresniosios kartos Lietuvos scenografą, Lietuvosdailininkų sąjungos ilgametį narį, nusipelniusį teatro veikėją – Juozą Jankų.Jis kilęs iš man artimo ir gerai pažįstamo Aukštaitijos krašto – Sereikoniųkaimo (Pumpėnų sen.), todėl aš nusprendžiau plačiau pasidomėti apie šį tikraineeilinį žmogų, palikusį ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime.Šis menininkas gimė 1912 m. kovo 4 d. valstiečių šeimoje, turėjonagingą tėvą, ir iš pat vaikystės buvo lydimas motinos dainų bei sakmių,godžiomis akimis žvelgė į meninę vaizduotę žadinančius pakeliųkoplytstulpius. J. Jankus baigė Pasvalio vidurinę mokyklą, vėliau studijavoKauno aukštesniojoje meno mokykloje pas skulptorių J. Zikarą. 1936 m.sėkmingai baigė studijas. Lipdė, kalė, liedino, liejo akvareles, taip pat pradėjodėstyti pešimą Šiaulių mokytojų seminarijoje. O nuo 1940-ųjų pradėjo dirbtiŠiaulių dramos teatre dailininku. Taip J. Jankus „iš pirmo žvilgsnio“ pamilstasceną. Jį užbūrė teatro magija, jos užkulisiai ir specifiniai dekoracijų cechųkvapai. Sykį paragavęs dekoratoriaus duonos, kito dvasinio peno jau35

nebeieškojo. Maža Lietuvoje teatrų, kur šio talentingo scenografo teptukasnebūtų palikęs pėdsakų. Pirma Šiauliai, nuo 1944 m iki 1946 m. dirboVilniaus akademiniame dramos teatre, 1946–1948 m. Klaipėdos dramosteatre, paskui taip pat 1948–1953 m. Vilniaus dramos teatro, o nuo 1953 – ųjų22 metus buvo Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dailininkas. Būtakūrybinių išvykų net į Taliną. 1962 m. surengė individualinę parodą.Dailininkas Juozas Jankus mirė 1999 m. lapkričio 5 d.Pradėjęs kūrybinę veiklą nuo iliuzoriškai realistinių scenovaizdžių irpreciziškų epochos ir etnografijos elementų pavaizdavimo, ilgainiuiieškodamas lakoniškesnių meninės išraiškos priemonių ir naujų ritminių beispalvinių niuansų, J. Jankus pasiekė itin įtaigios sceninės plastikos, kuri sukitais spektaklio elementais sudarydavo skambų akordą, perteikiantį veikaloidėją, nuotaiką, veiksmo dinamiką. Gerai pažindamas scenos specifiką, jissugeba kūrybiškai bendrauti su įvairaus amplua režisieriais, įsijausti į jųidėjines bei estetines koncepcijas ir tuo pačiu išlikti ištikimu savopasaulėjautai. Dramos, tragedijos veikaluose jis santūraus kolorito,monumentaliai dekoratyvus; muzikiniuose bei baletiniuose spektakliuose –lengvas ir skaidrus. J. Jankus ypatingai mėgdamas gamtą, jos grožįperteikdavo savo nuotaikinguose akvarelėse. Anot tų laikų kritikų, joapipavidalinti spektakliai išlaikė sveikus realizmo pradus, jie pasižymi mintiesgilumu, kompozicijos lakoniškumu, formų dekoratyvumu, visi pripažino, kadjis kūrė įspūdingas, aukšta scenos kultūra pasižyminčias dekoracijas.Tikrai netrumpas J. Jankaus kūrybos nueitas kelias, nemažai būtent jodekoruotų spektaklių tvirtai įėjo į mūsų teatro ir dailės istoriją. Tai B.Dauguviečio „Naujoji vaga“ (1945), A. Čechovo „Vyšnių sodas“ (1945), V.Višnevskio „Neužmirštamieji 1919-ieji“ (1951), J. Grušo „Herkus Mantas“(1957), V. Šekspyro „Hamletas“ (1959). Ypač didelis šio menininko įnašas įLietuvos nacionalinių operų ir baletų scenografiją – apipavidalintas A.Račiūno „Saulės miestas“ ( 1965), V. Klovos „Pilėnai“ (1956) ir „Dukalavijai“ (1966), J. Indros „ Audronė“ (1957), E. Balsio „Eglė žalčiųkaralienė“ (1960). Apie dailininko kūrybinį nerimą, vis drąsesnius išraiškospriemonių ieškojimus liudija itin novatoriški Č. Punjo baleto „Esmeralda“(1962) ir S. Prokofjevo operos „Meilė trims apelsinams“ (1963)apipavidalinimai. Menininkas dirbo ir Talino operos ir baleto teatre – J.Juzeliūno „ Ant marių kranto“ (1959). Iš viso jo dekoruota per 100 spektaklių.Taigi šis atkaklus ir gabus vaikinas iš Sereikonių kaimo, atvykęs įKauną, tvirtai pasiryžęs tapti dailininku, pasiekė savo tikslą, bendradarbiųmenamas kaip paprastas, nuoširdus taip pat pareigingas bei reiklus žmogus.Už nuopelnus dailininkas 1962 m. buvo apdovanotas Valstybine premija, jambuvo suteikti Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo (1954) ir Lietuvos liaudiesdailininko (1957) vardai, taip pat daug kitų premijų ir apdovanojimų. J.36

Jankaus kūrybos palikimas yra svarbus Lietuvos teatro raidai ir ilgam išliksmūsų atmintyje.Šaltiniai ir literatūra1. Dailininkas Juozas Jankus // Lietuvos TSR Valstybinis operos ir baleto teatras: 1920–1965. – Vilnius.– 1965. – P.17 (nuotrauka).2. Girdzijauskaitė A. Lietuvių scenografija: du aspektai // Dailėtyra. – Kn.2. – Vilnius. –1987. – P.49, 50, 56.3. Jankus Juozas. In memoriam // Literatūra ir menas. – 1999 11 13.4. Jankus Juozas // Lietuvių enciklopedija. – T.9. – Boston. – 1956. – P.283.5. Jankus Juozas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.5. – Vilnius. – 1979. – P.7.6. Jankus Juozas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija.– T.2. – Vilnius. – 1968. –P.669-670.7. Jankus Juozas // Mokinio kalendorius 1961/62 mokslo metams. – Kaunas. – 1961. –P.94.8. Jankus Juozas // Respublikinė dailės paroda Lietuvos TSR 20–mečiui paminėti. 1960katalogas. – Vilnius. – 1960. – P.95.9. Lietuvių tarybinis dramos teatras. 1957–1970. – T.2. – Vilnius. – 1987. –P.40,101,175.10. Lietuvos scenografija. – Vilnius. – 1968. – P.116.11. Lietuvos dailė 1907–1940. Tapyba. Skulptūra. Katalogas / Lietuvos TSR dailėsmuziejus. – Vilnius. – 1968. – P.30.12. Mackonis J. Ilgų kūrybingų metų // Pergalė. – 1982. – Nr.3. – P.178-179.13. Mackonis J. Teatrui atidavęs talentą // Pergalė. – 1972. – Nr.3. – P.178-179.14. Mažeika V. Dailininko Jankaus jubiliejus // Komjaunimo tiesa. – 1962 03 04.15. Savickaitė J. Jankus Juozas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1986.– P.99-100.16. Sinkevičius J. Liaudies dailininkas // Tiesa. – 1962 03 04.17. Songailaitė R. Juozui Jankui – 50 metų // Literatūra ir menas. – 1962 03 04.18. Surkevičius J. Liaudies dailininkas // Tiesa. – 1962 04 04.19. Šepetys I. Kultūra ir mes. – Vilnius. – 1985. – P.288.20. Tarybų Lietuvos kultūra.1940 – 1980. – Vilnius. – 1982. – P.120.21. Žostautaitė D. Dailininkas Juozas Jankus // Kūrėjai iš Panevėžio krašto.Konferencijos, skirtos Tarptautinei turizmo dienai, pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2004 – P.5-6.22. Žostautaitė D. Dailininkas Juozas Jankus // Tėvynė. – 2004 11 10.23. Советское изобразительное искусство 1941–1960. Живопись. Скульптура.Графика. Театр. декорат. Искусство. – Москва. – 1981.–C.189.24. Янкус Юозас Юргио // Театральная энциклопедияю – Т.5. – Москва. – 1967. –С.1099.37

Dailininkas ir poetas Jonas MartinaitisRita Kukuraitytė, Petras JuknevičiusDailininkui, rašytojui, vertėjui Jonui Martinaičiui 1998 metais būtųsukakę 100 metų. Lietuvos dailės istorijoje jis žinomas kaip puikusportretistas, dirbęs akvarelės technika ir gerai ją išmanęs. Jis vadovavosi savomokytojo Kajetono Sklėriaus meniniais principais.Jonas Martinaitis gimė 1898 metų liepos 5 dieną (birželio 26 dienąpagal senąjį kalendorių) Šeduvos valsčiuje, Panevėžio apskrityje, Pavartyčiųkaime (dabar – Radviliškio r.). Gimęs Joninių išvakarėse būsimasismenininkas ir buvo pakrikštytas Jonu. Jo tėvai Eleonora Zdanauskaitė irAntanas Martinaitis buvo mažažemiai valstiečiai. Šeimoje augo trys sūnūs –Vincas, Petras, Jonas – ir dukra Paulina. Būsimasis dailininkas moksluspradėjo kaimo daraktoriaus Varvuolio mokykloje. Daraktoriaus raginami,tėvai nuvedė sūnų į Šeduvos keturmetę mokyklą. Vėliau jis mokslus tęsėŠiaulių gimnazijoje. Jono tėvas labai norėjo, kad vaikai mokytųsi, tai patsišvyko į Ameriką uždarbiauti. Šiaulių gimnazijos baigti Jonui nebuvo lemta:1915 metais, kaizerio kariaunai artinantis prie Šeduvos, trys sūnūs nusprendėpalikti savo tėviškę ir po ilgos kelionės atsidūrė Petrograde. Jonas nusprendėmokytis toliau – baigti Šiauliuose pradėtą gimnaziją. Petrogrado gimnazijojejis pirmąsyk susidūrė su Petrograde jau žinomu dailininku skulptoriumiKajetonu Sklėriumi, kuris ten dėstė piešimą. Būtent jis pastebėjo J.Martinaičio gabumus ir paskatino stoti į Štiglico techninio piešimo mokyklą,o vėliau – į Dailės akademiją. Čia būsimasis dailininkas studijavoprofesoriaus Kuzmos Petrovo - Vodkino klasėje.Po Spalio revoliucijos J. Martinaitis tarnavo Raudonojoje armijoje.Buvo sužeistas. 1922 metais grįžo į Lietuvą. Netrukus jis įstojo į Kauno menomokyklą (1922–1926 metais buvo šios mokyklos mokinys). Čia vėl sutikosavo mokytoją K. Sklėrių, pas jį toliau mokėsi tapybos. Tikriausiai mokytojopaveiktas J. Martinaitis pamėgo akvarelės techniką ir pasirinko peizažistokelią. Nuo 1927 metų dailininkas bendradarbiavo žurnaluose „Spaktyva“,„Kuntaplis“, „Kultuvė“, kuriuose eiles ir piešinius pasirašydavo LaurynoPapartyno slapyvardžiu. Taip pat jis dirbo Stepo Žuko redaguojamame„Šluotos“ žurnale ir buvo vienas aktyviausių jo bendradarbių (1940 - 1941metais pats buvo redaktorius).XX a. 3 – 4 dešimtmečiais Lietuvos menininkai jungėsi į dailininkųorganizacijas. Vėliau jie ėmė skaidytis į grupeles, kurios išsiskyrė savoidėjomis. Ypač stengėsi burtis jaunieji dailininkai, nors dar neturėjo aiškesnėsmeninės krypties. Pirmasis jaunojo dailininko J. Martinaičio žingsnis –38

dalyvauti 1930 metų kovo 23 dieną atidarytoje devynių Kauno menomokyklos auklėtinių parodoje.1930 metų balandį susikūrė Nepriklausomųjų dailininkų draugija,veikusi 1930 – 1935 metais. Jos veikloje J. Martinaitis dalyvavo nuo patpirmosios jų surengtos parodos iki 1935 metų, kai draugija įsijungė į ką tiksusikūrusią Lietuvos dailininkų sąjungą. Jos nariu 1940 metais tapo ir J.Martinaitis. Tarpukario Lietuvoje jis buvo žinomas daugiau kaip tapytojas,kūręs akvarelės technika. Daugiausia akvarelių jis nutapė 1938 – 1940 metais,bet šios srities neapleido ir vėliau. Kritikai teigia, kad J. Martinaitis nesukūrėsavito akvarelės stiliaus, linko į natūralizmą, tačiau didelis akvarelėstechnikos pamėgimas bei nepaprastas darbštumas leido jam pasiekti neblogųrezultatų. Atrodo, tapytojui turėjo įtakos ne tik K. Sklėriaus mokykla, bet irstudijos Petrograde. Taip pat J. Martinaitis dirbo ir grafikos srityje, aktyviaipiešė. Geriausi jo peizažai gamtos ir kaimo motyvais patraukia nuoširdumu.Tai lakoniški kuklių tonų vaizdai: „Ankstyvas pavasaris“ (1939), „Senamekieme“ (1939), „Valstiečio sodyba“ (1940). Šiuose kūriniuose dailininkaslyriškai fiksuoja metų kaitą, atbundančią gamtą. Kritikai pastebi, jog J.Martinaitis neblogai valdė akvarelės techniką, tačiau jo kūryba nėra stilistiškaivieninga ir lygiavertė.J. Martinaitis buvo labai visapusiškas žmogus, todėl vien tapyba jonetenkino: jis visa galva pasinėrė į švietėjišką veiklą, surado tokią sritį,kurioje dar niekas nebuvo įsitvirtinęs. Nuo 1927 metų rašė humoristiniuseilėraščius, taiklias epigramas, satyrinius vaizdelius, kurių pagrindinė tema –kaimo žmonių gyvenimo vaizdai iliustravo savo piešinėliais. Juos noriaispausdino laikraščiai ir žurnalai („Ūkininko patarėjas“, „Trimitas“, „Karys“,„Vapsva“, „Lietuvos mokykla“, „Savaitė“, „Žvaigždutė“, „Saulutė“ ir kt.).Lengviau suskaičiuoti to meto leidinius, kuriuose J. Martinaitisnebendradarbiavo, negu tuos, kuriuose dirbo. Dailininką galima vadintilietuviškų komiksų pradininku. Intensyvus karikatūristo darbas buvo aukštaiįvertintas: 1933 metais jis su grupe dailininkų dalyvavo tarptautinėjekarikatūrų ir šaržų parodoje Stokholme.J. Martinaitis domėjosi ir liaudies menu. Jis nutapė paveikslų ciklą,kuriame vaizdavo senais drabužiais apkarstytas daržo baidykles, mėgo pieštilietuviškus margučius, tapė Svirskio kryžius. Su Petru Kalpoku rinko liaudiesskulptūrėles, vėliau jas atidavė M. K. Čiurlionio muziejui.Dailininkas iliustravo ir rašė knygas, nors literatūrinis J. Martinaičiopalikimas nėra didelis. 1925 metais jis išleido knygelę „Blaivėk“, kuriojeeilėmis ir piešiniais smerkė girtuoklystę. Pasakojama, kad pasirodžius šiaiknygelei Jonas su keliais draugais ta proga apsilankė kavinėje. Jiems išėjus įLaisvės alėją kažkas sudavė lazda per nugarą sakydamas „Blaivėk!“.Atsisukęs jis pamatę J. Tumą - Vaižgantą, kuris dar pridėjo: „Blaivėk!“. Kitajo populiari knygelė – „Žemės vaikai“ (išleista Kaune 1940 metais). Kaimo39

gyvenimas, darbai, tinginystė – šios knygos temos. Pirmaisiais pokario metaisbuvo išspausdinta J. Martinaičio knygelė „Jaunųjų talka“. Taip patdailininkas išvertė ir iliustravo Jano Hašeko „Šaunųjį kareivį Šveiką“, išvertėir išspausdino Levo Tolstojaus „Vaikystę“, yra parašęs trumpų pjesių kaimovaidinimams. 1945 metais, jau sunkiai sirgdamas, J. Martinaitis ėmėsi rašytiautobiografinę apysaką „Nuo dūminės pirkelės iki caro rūmų“. Deja, spėjoparašyti tik pirmąją jos dalį „Auksinė vaikystė“.J. Martinaitis – įvairiapusė asmenybė. Jis netgi bandė rašyti libretusoperoms ir operetėms. Bekuriant libretą operetei „Užkeikti pinigėliai“ jį keliskartus aplankė kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša. Deja, liga ir ankstyvamirtis nutraukė ir šį gerokai įpusėtą darbą. Tikriausiai dėl prastos sveikatos J.Martinaitis pats suspėjo surengti tik vieną personalinę darbų parodą – 1940metais Kaune.Aktyvus dailininko gyvenimas priblėso 1941 metais. Ligos pakirstas J.Martinaitis grįžo į savo gimtąjį Šeduvos kraštą, Žilionių kaimą, ir toliau dirbo.Tapė akvareles, natiurmortus, daugiausia gėles, tą patį motyvą kartodavo keliskartus.Dailininkas ir poetas Jonas Martinaitis mirė 1947 metų lapkričio 29dieną: gyvenimo kelią pradėjęs Šeduvoje, ten jį ir užbaigė.Jono Martinaičio kelią pasirinko sūnūs Antanas bei Ignas. Jie tęsėdailininkų Martinaičių dinastiją. Kauno paveikslų galerijoje 1993 metų rudenįM. K. Čiurlionio muziejus surengė trijų Martinaičių (tėvo ir sūnų) parodą.Pirmąsyk eksponavo Jono Martinaičio akvareles ir jo sūnų pasteles beigrafiką.Pažinojusiųjų atmintyje Martinaitis liko kaip labai energingas,linksmas, gyvenimo džiaugsmo kupinas žmogus, buvęs kultūrinių įvykiųverpete ir niekada neskyręs dėmesio materialinėms gėrybėms.100 – ąjam Martinaičio gimtadieniui paminėti Lietuvos dailės muziejusir Lietuvos menininkų rūmai Rotušėje 1998 metų kovo 9 – balandžio 4 dienąsurengė jubiliejinę parodą.Šaltiniai ir literatūra1. Bukauskas A. Trumpa Šeduvos miesto istorija. – Utena. – 1992. – P.192. Bulzgis S. Dvi ryškios žvaigždės // Komunizmo aušra. – 1973 12 08.3. Dobrovolskaitė I. Dailininkas Jonas Matinaitis // Lietuvos dailės muziejus.Metraštis. – 1999. – Nr.3. – P.306-314.4. XX a. lietuvių dailės istorija. 1900-1940. - T.2. – Vilnius. – 1983. – P.138-1395. Godunavičienė J. Dailininką Joną Martinaitį prisiminus // Vakarinės naujienos. –1998 03 17.6. Jankūnas A. Tapytojų dinastijos pradininkas // Respublika. – 1998 03 17.7. Kukuraitytė R., Juknevičius P. Dailininkas ir poetas Jonas Martinaitis // Kūrėjaiiš Panevėžio krašto. Konferencijos, skirtos Tarptautinei turizmo dienai,40

pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2004.– P.6-7.8. Kukuraitytė R., Juknevičius P. Dailininkas ir poetas Jonas Martinaitis // Tėvynė.– 2004 11 10.9. Lietuvių dailė 1907–1940. tapyba. Skulptūra. Katalogas. – Vilnius. – 1968. –P.51-55, 98.10. Martinaitis A. O buvo toks... // Literatūra ir menas. – 1973 09 01.11. Martinaits A. Šimtai akvarelių, karikatūrų // Kultūros barai. – 1978. – Nr.6. –P.63.12. Martinaits J. Laimės vaikas // Nemunas. – 1978. – Nr.6. – P.46.13. Martinaits Jonas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.7. – Vilnius. – 1981.–P.271.14. Martinaits Jonas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – Vilnius. –1968. – P.519.15. Martynaitis Jonas // Lietuvių enciklopedija – T.17. – Boston. – 1959. – P.416.16. Pakštas V. Dvidešimtojo amžiaus Šeduva. – Vilnius. – 1997. – P.62.17. Sasnauskas P. Dailininkas, kurį mėgo visa Lietuva. // Valstiečių laikraštis. – 199605 01.18. Savickaitė J. Martinaitis Jonas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius.– 1986. – P.701.19. Savickas A. Peizažas lietuvių tapyboje . – Vilnius. – 1965. – P.186, 18720. Šidlauskas A. Antrasis portretas. // Mūsų kraštas. – 1996 07 31.21. Trys Martinaičiai. // Lietuvos aidas. – 1996 06 08.22. Umbrasas J., Kunčiuvienė E. Lietuvių dailininkų organizacijos 1900-1940. –Vilnius. – 1980. – P.100, 102, 110, 220, 228, 232.23. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius. – 1987. – P.190, 415, 439.Aktoriai Mykolas ir Gediminas KarkosLoreta Paškevičienė, Asta KaraliūtėMykolas Karka (1892 – 1984). Lapkričio 12 d. paminėsime 112–ąsias muziko, chorų dirigento, pedagogo Mykolo Karkos gimimo metines.Visapusiška veikla – vargonavimas, pedagoginis darbas, dainų švenčiųorganizavimas, dramos ir operetės pastatymai, muzika vaidinimams ir dainųkūrimas – visa tai buvo gražaus šviesuolio darbas, ugdant žmonėse pomėgįdainai, muzikai, scenos menui.Mykolo Karkos veikla buvo įvertinta vyriausybiniais apdovanojimais,kurie 1946 – 1977 m. kruopščiai surašyti savo darbo knygelėje, saugomojeKraštotyros muziejaus fonduose. Ten nepažymėti patys brangiausi –41

nepriklausomybės Lietuvoje gautieji: Lietuvos Didžiojo kunigaikščioGedimino ordino garbės ženklas (1927), Lietuvos nepriklausomybės medalis(1928), Šaulių žvaigždė (1939).Autobiografijoje M. Karka rašė: „gimiau 1892 m. lapkričio 12 d.Žiedonių kaime, Troškūnų apylinkėje, Anykščių rajone, gimtinę vadinoSamarokais“. Šešiolikmetį Mykolą į Vilniaus muzikos mokyklos vargonųskyrių mokytis pasiuntė ir visas išlaidas apmokėjo Juozas Montvila,panevėžiečiams žinomo Stasio Montvilos, fabrikanto ir kultūros rėmėjo,brolis. M. Karka savo ir daugelio gabių jaunuolių globėją pavadino labdarybėsir humaniškumo vykdytoju. 1912 m. jis baigė mokyklą. Pradžioje dirboTraupio bažnytkaimio bei Vilniaus Kalvarijos bažnyčių vargonininku. 1914m. gavo pasiūlymą dirbti Panevėžio Šv. Stanislavo bažnyčioje, dabartinėjeKatedroje, kur pamaldos buvo atliekamos koplyčioje. Pirmojo pasaulinio karometus praleido Petrograde, dirbdamas armotų sviedinių gamyklojegaisrininku, kontoros tarnautoju, tuo pat metu gilino muzikos žinias,vadovavo chorui.1918 m. M. Karka grįžo į Panevėžį, visam laikui. Vargonininkavo Šv.Stanislovo bažnyčioje, 1930 m. pašventinus Katedrą, jį dirbti vargonininku irchoro dirigentu pakvietė pats vyskupas Kazimieras Paltarokas.1918 m. dar vokiečiams tebesant mieste, buvo įsteigta muzikosmokykla, formaliai pavadinta „Saulės“ draugijos muzikos kursais. Šiojemokykloje, garsių Panevėžio pedagogų tarpe – M. Karka, vadovavofortepijono klasei. Gaila, kad 1919 m., miestą užėmus bolševikams, kursaibuvo uždaryti.Pedagoginiam darbui valstybinėje gimnazijoje atiduoti gražiausigyvenimo metai: 1919 m. būdamas 26-erių M. Karka atėjo čia pavaduotiišvykusio V. Paulausko ir pasiliko 26 metams. Tuo pat metu dirbo Mokytojųseminarijoje (8 metus.) bei amatų mokykloje. Mokykloje daugiausia laikoskyrė ne pamokoms, o užklasinei veiklai: chorų repeticijoms, dramos būreliopastatymams su muzika, dainomis ir šokiais. Gimnazija kiekvienais metaissurengdavo keletą viešų vakarų ir koncertų, kurių metu surinktas lėšasatiduodavo neturtingųjų gimnazistų šelpimui. 1944 m. „Balso“ Nr. 5išspausdintame interviu su M. Karka skaitome: „Laisva valia užsikrovęsdarbą sėdėdavau gimnazijoje nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Kiekvieną dienąpopiečiais gimnazijoje virsdavo muzikos ir vaidybos darbas. ...Pasiryžėliamsmokyklos gyvenimas buvo mielas ir kupinas jaunatvės džiaugsmo“. Pedagogodarbą M. Karka dirbo vis pasidžiaugdamas, kad sveikas ir laimingas, kaidirba. Pastoviai turėjo keturis chorus: gimnazijos, Mokytojų seminarijos,„Dainos“ draugijos ir Katedros. Gimnazijoje veikusioje garsiojo kunigo J.Lindės - Dobilo meno kuopoje 1936 m. kovo mėn. buvo įsteigta muzikossekcija, globojama M. Karkos.42

M. Karkos gyvenimas susijęs su meno ir kultūros draugija „Aidas“(draugijos pastatas – Vasario 16-osios g. 20). M. Karka buvo šios draugijosvaldybos narys, vienas aktyviausių darbuotojų. Veiklą pradėjęs aktoriumi,vėliau režisavo spektaklius, subūrė vaidintojus į „Šikšnosparnio“ trupę,tapusia „Aido“ dalimi. 1926 m. „Aidui“ įsijungus į „Dainos“ draugiją M.Karkai teko muzikinis darbas: operos, operetės, šventinės ir pramoginėsprogramos – tokia įvairi veikla, kuriai savo energiją skyrė. Dirbo ir džiaugėsi:„Savo darbu ugdau žmonėse muzikos ir meno meilę“.Į tuos pačius metus sudėtas didelis ir kruopštus dainų švenčiųorganizatoriaus ir dirigento darbas. Pirmoji Panevėžio dainų šventė 1924 m.gegužės mėnesį buvo ir pirmoji tokia šventė Lietuvoje. Tiesa, tai buvo lyggeneralinė Lietuvos dainų šventės repeticija, kukliai dainų diena vadinama.Joje dalyvavo Panevėžio gimnazijų, Mokytojų seminarijos ir šaulių chorai,per 300 dainininkų, diriguojamų vietos muzikų V. Paulausko, M. Karkos ir J.Rajecko. Šventę stebėjo tūkstančiai panevėžiečių. Vėliau mieste šventės,vykdavo kas du - trys metai. Įdomu pažymėti, kad 1934 m. dainų šventėje,vykusioje gimnazijos kieme, dainavo penki chorai, kuriuos visus paruošė irjiems dirigavo M. Karka: gimnazijos, J. Lindės-Dobilo meno kuopos,Antrosios amatų mokyklos, Katedros ir muzikos kursų chorai. („Balsas“, 1943m. Nr. 29). Jungtiniai chorai, vadovaujami M. Karkos, dalyvavo ir Kaunomiesto dainų šventėje, kitų miestų renginiuose ir, aišku, Lietuvos dainųšventėse. 1946 – 1980 m. dainų švenčių mieste ir rajone pagrindinisorganizatorius ir dirigentas – M. Karka.„Aido“, vėliau „Dainos“ draugijų muzikiniai spektakliai buvoPanevėžio operetės teatro užuomazga. 1959 m., pasak M. Karkos „pilnukrūviu ir dideliu pasiryžimu“ pradėjęs darbą šiame teatre, priglaudęs operetėsartistus, primena, kad čia darbuojasi M. Karka. Net dramos teatro pirmųjųspektaklių muzikinė dalis – taip pat jo rūpestis.1940 m. jis suorganizavo muzikos kursus ir jiems vadovavo. Patalposbuvo 5 - oje pradinėje mokykloje, Danutės g. 5. Karo metais mokyklosadresas keitėsi gal keturis kartus. Nuo 1944 m. M. Karka – muzikosmokyklos, vėliau tapusios pedagogine muzikos mokykla, direktorius (1944 –1950 m. ), dėstytojas. Mokyklos patalpos keitėsi kelis kartus: 1944 m. –Ramygalos g. 4, 1948 m. – Sodų g. 10, 1971 m.- Nemuno g. 8. Čia dirbdamasM. Karka baigė 60-uosius pedagoginio darbo metus ir atsisveikino sumokykla.Gediminas Karka (1922 – 1991). Gediminas Karka, garsaus lietuviųchoro dirigento Mykolo Karkos sūnus, gimė 1922 metų lapkričio 26 dieną. ĮPanevėžio dramos teatro studiją įstojo 1941 metais, tų pačių metų pabaigojetapo aktoriumi - kandidatu. Nuo to laiko be pertraukos dirbo Panevėžiodramos teatre. Artimi draugai prisimena, jog Gediminas Karka buvovaikščiojanti meno ir ne tik meno enciklopedija. Paklausei, ir tau išsamus43

atsakymas. G. Karka, baigęs tik Panevėžio gimnaziją ir Juozo Miltinio studiją,nebuvo žemesnio rango už tuos tituluotus daktarus, akademikus, studijavusiusaukštuosius mokslus.Kiek tik buvo G. Karkos kurtų vaidmenų – visi gyvi žmonės su kraujuir su meile, su neapykanta ir pasiaukojimu. Įdomi Emilio Zolia „Rabordenopaveldėtojų“ personažo Šapizo istorija. Pats Gediminas pasakojo, kad grimąšiam personažui jis sukūrė iš savo šunėko Vypo autoportreto. Buvo tokssimpatiškas, trumpakojis, ilgaausis, juodai rusvas, banguotais plaukais irnetrumpo plauko jų šeimos draugas. Taigi šis namų draugas ir talkino kuriamopersonažo grimui.Žlungančios Rusijos grafas Šebelskis A. Čechovo dramoje „Ivanovas“– taip ir pasiliko visam gyvenimui G. Karkos pasakyta frazė: „Kai saulėšviečia ir kapuose linksma“. Gerai jis vaidino ir prasigėrusį inteligentąGavriliną A. Stukalovo „Kortų namelyje“. Gediminas vaidino J. Grušopjesėse. Jo nepamirštamas Čarlio monologas A. Milerio „Komivojažieriausmirties“ epiloge prie Lomeno kapo: „…paskui atsiranda pora riebių dėmeliųant skrybėlės ir žmogui ateina galas. Niekas nedrįs kaltinti tik žmogaus!Komivojažierius turi svajoti, berniuk. Ne be reikalo jis gyvena tarp dangaus iržemės“.Pakankamai raštingai G. Karka dirbo ir kaip režisierius. Ypač žaviaipastatė S. Maršako pasaką „Katės namai“. Tai bene pats įspūdingiausiaspasakos spektaklio pastatymas, sukurtas Lietuvos teatrų scenoje.G. Karkos repeticijose buvo pakankamai erudicijos. Gaila, kad jųniekas neįrašė, būtų galima dabar palyginti su J. Miltinio palikimu.Kai prasidėjo Panevėžio teatro aktorių „didysis vaikščiojimas“ po kinopasaulį, jis neaplenkė ir Gedimino Karkos. Jis, kaip aktorius ir kaiprežisierius, buvo kviečiamas dirbti kino studijose. Vaisingai ir ilgam G.Karka susidraugavo su kinematografu R. Vabalu. Ryškus jo vaidmuo Vabalokino juostoje „Akmuo ant akmens“. Įspūdingai jis suvaidino ir Burbą juostoje„Marš, marš, tra ta ta“.Artimi draugai prisimena, jog Gediminas, be visų kitų pliusų, turėjo irpasakotojo dovaną. Iš realių gyvenimo istorijų sukurdavo nuostabias mininoveles ar jo paties papildytas anekdotines miniatiūras.Gediminas Karka garsėjo kaip geras kavos specialistas. „Tokio kavosspecialisto, kaip Gediminas Karka, Panevėžyje greičiausiai nebuvo“, –prisimena artimas bičiulis Česlovas Pažemeckas. „Kavą jis pirkdavoneskrudintą. Nusipirkdavo už 3,8 rublio kilogramą baltų pupelių. Turėjospecialią keptuvę. Ant sviesto supildavo pupeles ir jas lyg pagal tam tikrąritualą maišydavo. Tol, kol visos pupelės atitinkamai paskrusdavo.Įsivaizduokite, koks aromatas! Kava atšaldavo. Paskui rankiniu malūnėliu jąsumaldavo“. Č.Pažemeckas pasakoja, jog pas G.Karką yra gėręs irnetradicinės kavos. Būtinai iš keraminių, dukters keramikės darytų puodukų.44

Kava šalta, stipri ir su medumi. Skonis nenusakomas. Kažkoks keistasjausmas ir tas kavos gėrimo ritualas pasiliko visam gyvenimui.Gediminas Karka nereikalavo iš gyvenimo privilegijų, nesiskųsdavosunkumais, nuoboduliu ir panašiai. Jis neturėjo poreikio iliuzijoms, stipriemsįspūdžiams, įvairioms svaiginimosi formoms. Nežiūrint to, jis mokėjodžiaugtis gyvenimu ir dažniausiai vaikščiojo su švente širdyje. Kaip irdaugelis aktorių, jis mėgo stiprią kavą ir vertino humoro jausmą. Apskritainieko nuostabaus, kad sulaukęs beveik septyniasdešimties metų, jis taip irnebespėjo pasenti. Jis tarsi neturėjo laiko tai senatvės melancholijai, kurikeičia žmogaus žvilgsnį, reakciją, jausmų skalę. Metai neprivertė jo gyventivien praeitimi ir įkyrėti kitiems begaliniais prisiminimais. Jo mąstymas turėjopastovią nuostatą į ateitį, ir tai darė nepataisomai jaunatvišku. Niekasnesiruošė pripažinti jį senu. Jis greit ateidavo ir greit išeidavo, kiekvienąpalietęs kultūringo ir kūrybingo žmogaus energija.Režisieriai troško dirbti su Gediminu Karka, aktoriai džiaugėsi juo kaippartneriu. Jis buvo Lietuvos patriotas, Sąjūdžio dalyvis, miesto tarybosdeputatas. Jis nuoširdžiai išgyveno dėl gimtojo miesto baisaus suniokojimo,dėl nepakartojamos Panevėžio atmosferos išnykimo.Keista apie Gediminą Karką kalbėti kaip apie nesantį. Tiek kartų miręsscenoje, paskutiniąsias savo valandas jis praleido tarsi gyvenimo užkulisyje –ligoninėje, ligos atkirstas nuo daugelio jam artimų žmonių. Tai, kas vykstaužkulisyje, kartais atrodo nerealu; keistu būdu regimybė ir tikrovė pasikeičiavietomis. Visiems atrodė, kad jis išėjo, bet tuoj grįš…Name A. Smetonos g. 4 Mykolas Karka gyveno 1958–1984 m.,Gediminas Karka 1980–1991 m. Tų gerų namų jaukumą ir šilumą pajutokiekvienas čia apsilankęs. Memorialinė lenta (1992) ant pastato primena čiagyvenus Mykolą ir Gediminą Karkas, Tėvą ir Sūnų, garsius Panevėžio vyrus.Karkų šeimos kapas yra Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos g. ,kur palaidoti šie garbūs žmonės. Sustoję prie kapo, prisimename M. Karkosžodžius, 1944 m. pasakytus „Balso“ korespondentui: „Norėčiau, kad meilėPanevėžiui baigtųsi mirtimi, kuri vis tik norėčiau, kad ateitų tik tada, aš, kaiaš nustosiu būti žmonėms naudingas“. Ilgaamžis Maestro išėjo per anksti.Mykolo ir Gedimino Karkų namas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikosnekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir saugomas valstybės kaip turintisistorinę vertę. Karkų šeimos kapas Ramygalos g. kapinėse yra įtrauktas įPanevėžio miesto savivaldybės vietinį nekilnojamųjų kultūros vertybiųregistrą.Šaltiniai ir literatūra1. Belazaras A. Neramios širdies žmogus: Mykolui Karkai – 75 metai // Panevėžiotiesa. – 1967 11 14.45

2. Cibulskaitė L. Ir aktorius pasakoja... // Panevėžio tiesa. – 1978 08 25.3. Čaikovskis A. Sveikas, mokytojau! // Literatūra ir menas. – 1969 05 31.4. Dulkinas A. Gyvenimas, atiduotas dainai // Švyturys. – 1968. – Nr.1. – P.24.5. Dulkinas A. Su daina – visą kelią // Švyturys. – 1973. – Nr. 10. – P.12-13.6. Grigoraitis Z. Žmogus – asmenybė – menininkas // Kultūros barai. – 1972. –Nr.2. – P.24-29.7. Inčiūra K. Jaunesnis už daugelį jaunų // Lietartūra ir menas. – 1967 11 18.8. Karka G. Noriu būti reikalingas / Užrašė I. Litvinaitė // Kinas. – 1972. – Nr.5. –P.8-9.9. Karka Mykolas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.5. – Vilnius. – 1979. –P.321.10. Karka Mykolas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – Vilnius. –1968. – P.65.11. Kazakevičienė M., Duraitė J. Mykolo Karkos 80-metį minint // Panevėžio tiesa. –1972 11 11.12. Laukys A. Daina puošia žmogų // Tiesa. – 1977 09 24.13. Laukys A. Kino apybraiža apie Mykolą Karką // Tėvynė. – 1977 08 20.14. Marcinkevičienė B. Vyturys eina žeme // Kultūros barai. – 1966. – Nr.2. – P.58-60.15. Narečionis R. Neramūs žmonės // Narečionis R. Ir išaugo draugystės ąžuolas. –Vilnius. – 1980. – P.68-75.16. Mykolas Karka [Nekrologas] // Literatūra ir menas. – 1984 08 18.17. Mykolas Karka [Nekrologas] // Panevėžio tiesa. – 1984 08 14.18. Norkus R. Gediminui Karkai – 50 // Komjaunimo tiesa. – 1972 11 26.19. Panevėžio miesto paminklų apsaugos tarnybos dokumentacija.20. Paškevičienė L., Karaliūtė A. Aktoriai Mykolas ir Gediminas Karkos // Kūrėjai išPanevėžio krašto. Konferencijos, skirtos Tarptautinei turizmo dienai, pranešimųtezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2004 – P.7-8.21. Paškevičienė L., Karaliūtė A. Aktoriai Mykolas ir Gediminas Karkos. MykolasKarka (1892–1984).Gediminas Karka (1922–1991) // Tėvynė. – 2004 11 10.22. Sirijos Gira V. Surask mane // Ekrano naujienos. – 1967. – Nr.25. – P.2-4.23. Strelčiūnienė Ž. Didelės širdies žmogus // Panevėžio tiesa. – 1967 12 16.24. Šimkūnas A. Su daina kas gyvenime eina... // Panevėžio tiesa. – 1962 10 31.25. Zabarauskas V. Gediminas Karka // Panevėžio tiesa. – 1968 04 06.26. Zabarauskas V. Savitas braižas // Panevėžio tiesa. – 1970 05 01.27. Zabarauskas V. Talentas ir kūrybinė vaizduotė // Teatras. – 1969. – Nr.1. – P.12-16.28. Žalgevičiūtė J. Scenai vien talento maža // Panevėžio tiesa. – 1972 11 25.46

Architektas Petras LelisSaulius JučysVasario 18 dieną minėjome dviejų architektų, kilusių iš Panevėžiokrašto šimtmetį. Tą dieną gimė architektas Petras Lelis (1904 – 1984) irarchitektas Feliksas Bielinskis (1904 – 1986). Jie statė prieškario Lietuvą,kūrė tarpukariu, o pokaryje likimas jiems lėmė skirtingą gyvenimą. P. Lelisišvyko į užsienį, o F. Bielinskis dirbo mokslinį ir pedagoginį darbą.Petras Lelis gimė 1904 m. Skaistgiriuose (Panevėžio r.) gausioje (11vaikų) Anelės ir Igno Lelių šeimoje.Petras mokslus pradėjo 1910 m. pas daraktorių S. Jasilionį, o 1912 m.pradėjo lankyti Spirakių pradžios mokyklą. Tėvams teko samdyti butą, nesvaikui kasdien nueiti ir pareiti mišku buvo nesaugu. Leliai stengėsi, kadpradžios mokykla atsirastų ir Skaistgiriuose. 1913 m. čia buvo atidarytapradžios mokykla, mokytoju paskirtas Silvestras Pašakarnis. Petras LelisSkaistgiriuose mokėsi iki 1915 m. Po to tėvas jį nuvežė tęsti mokslų įPanevėžio realinę mokyklą. Kartu į Panevėžį atvyko sesuo Konstancija, kuriįstojo į Mokytojų seminariją, ir Anelė, mokytis siuvėjos amato. Visi vaikaigyveno kartu.Čia jau išryškėjo Petro polinkis technikai, kūrybai. Sesuo Anelė turėjosiuvamąją mašiną. Petrui labai rūpėjo sužinoti, kas yra jos viduje. Likęsvienas, jis mašiną išardė, bet kai reikėjo sudėti …liko keli varžteliai. Anelėlabai išsigando, nes mašina buvo nauja, bet brolis ją nuramino, pareiškęs kadmašina sius dar geriau. Jis buvo teisus: mašina siuvo ir po Antrojo pasauliniokaro. Panevėžyje P. Lelis išgyveno kelių valdžių kaitą, išmoko rusų, lenkų irvokiečių kalbas.1921 m. pusbrolis Jonas ir kiti draugai vyko mokytis į Dotnuvos žemėsūkio technikumą, kartu su jais išvyko ir Petras Lelis. Jonas greit mirė.Savanorį J. Lelį palaidojo senosiose Panevėžio kapinėse. Neužilgo,neištvėrusi skausmo, šalia atgulė motina, o beveik po 40 metų ir dėdėAntanas. Deja, 1969 m. tarybinė valdžia neleido šalia saviškių palaidoti JuozoLelio. Jį palaidojo Ramygalos gatvės kapinėse. Tai viena iš Lelių šeimosnuoskaudų, patirtų iš tuometinės valdžios.Petras Lelis 1924 m. baigė technikumą ir įsigijo kultūrtechnikospecialybę. Dirbo Žemės ūkio ministerijos žinyboje, o žiemos vakaraisstudijavo Kauno universiteto Technikos fakultete. 1928 m. P .Lelis išvykostudijuoti į Prancūziją, Caen universitetą. 1930 m. baigęs studijas, jis pradėjostatybos inžinieriaus, architekto darbą. Dirbo apskrities inžinieriumiMažeikių, Tauragės, Rokiškio, Raseinių apskrityse.47

Kai Petras mokėsi užsienyje, jį rėmė sesuo Konstanciją, tuomet jaumokytojavusi. Vėliau ji labai nustebo, kai brolis grąžino visus pinigus, o kadsesuo patikėtų, dar pridėjo jam siųstų perlaidų kvitus. Visą savo ilgągyvenimą ji džiaugėsi Petro sąžiningumu.Nuo 1937 m. iki 1944 m. Petras Lelis dirbo Panevėžio apskritiesinžinieriumi. Apskrities inžinierius turėjo daug projektavimo ir statybosdarbų. P. Lelis yra suprojektavęs daug kelių, tiltų, pastatų, kitų objektų,prižiūrėjo statybas. Galima grožėtis jo suprojektuotomis Ramygalos irŠeduvos mokyklomis, Panevėžio rajono poliklinikos rūmais (Panevėžioapskrities savivaldybės rūmai), jo sodybos Slyvų g. 25 pastatais. Deja,kūrybingas darbas greit buvo nutrauktas Lietuvą okupavus.1944 m. P. Lelio šeima išvyko iš Lietuvos. Kartu išvyko dviejų seserųAgotos ir Stanislavos šeimos. Tam buvo pagrindas, nes 1941 m. sesuoKonstancija buvo ištremta į Sibirą. Apie savo tremtinės dalią ji pasakojaknygoje „Svetimoj padangėj“. Pradžioje gyveno Vokietijoje Hanau pabėgėliųstovykloje. Gilino žinias architektūros srityje Dormstadto aukštojoje technikosmokykloje. Nuo 1948 m. visi gyveno Kanadoje. P. Lelis 15 metų išdirboOntario provincijos kelių valdybos tiltų skyriuje Toronte. Dalyvavo lietuviųveikloje, buvo aktyvus Mažosios Lietuvos bičiulių draugijos, Kanadoslietuvių bendruomenių, Lietuvių namų ir kitų draugijų narys. Rašė į lietuviųspaudą. Mokėdamas rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas jis rasdavodaug įdomios informacijos Lietuvos istorijos temomis. Parašė atsiminimųknygą atsiminimų knygą „Lietuvos keliu“, kuri 1973 m. išleista Toronte. PLelis suredagavo ir išleido Lietuvių namų dešimtmečio leidinį ir 1982 m.leidinį „Kanados lietuvių fondas“. Deja, darbus nutraukė sunki liga.Petras Lelis mirė 1984 m. balandžio 15 d. Palaidotas šalia žmonosMount Hope kapinėse.Šaltiniai ir literatūra1. Jučys S. Architektas Petras Lelis // Kūrėjai iš Panevėžio krašto. Konferencijos,skirtos Tarptautinei turizmo dienai, pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktoriusP. Juknevičius. – Panevėžys. – 2004 – P.8-9.2. Jučys S. Architektas Petras Lelis // Tėvynė. – 2004 11 10.3. Jučys s. Savo krašte ir tvoros žydi // Panevėžio rytas. – 1993 11 11.4. Jučys S. Vienas iš garsios Lelių giminės – inžinierius, baigęs mokslusPrancūzijoje, dirbęs Lietuvoje ir Kanadoje // Panevėžio rytas. – 1994 02 18.5. Lelis P. Lietuvos keliu. 1910–1973 metai. – Toronto. – 1973.48

Kraštietis architektas Stasys KudokasInga Lukšytė, Sandra LukšytėĮžymių Berčiūnų krašto žmonių tarpe svarbi vieta priklausoTarpukario ir išeivijos architektui Stasiui Kudokui. Būsimasis architektasgimė 1893 m. rugsėjo 29 d. Kapinės (kitur nurodoma Maletiškio) kaime,Piniavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Panevėžyje baigęs pradžios mokslusįstojo į realinę mokyklą, bet vidurinį mokslą turėjo baigti 1916 m. Peterburge,į kurį nubloškė Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. 1916 – 1918 m. S. Kudokasstudijavo kelių inžineriją Peterburgo civilių inžinierių institute. Grįžęs įLietuvą 1919 m., jis įstojo į Panevėžio batalioną ir dalyvavo kovose subolševikais. Nuo 1920 m. jis apsigyveno Kaune, iki 1924 m. dirboSusisiekimo ministerijos kelių valdyboje ir mokėsi Meno mokykloje. Jąbaigęs 1924 m. rudenį jis pradėjo studijuoti architektūrą Romos aukštojojearchitektūros mokykloje, kurią baigė įgydamas architektūros daktaro laipsnį.1930 m. Milane jis išlaikė tarptautinius architektų egzaminus, duodančiusarchitekto teises dirbti Italijoje ir eilėj kitų kraštų.Grįžusį į Lietuvą talentingą architektą burmistras P. Vileišis pakvietėdirbti Kauno miesto architektu. S. Kudokas dirbo ir pedagoginį darbą:Aukštesniojoje technikos mokykloje 1934 – 1944 m. dėstė architektūrą,Vytauto Didžiojo universitete Technikos fakulteto statybos skyriuje 1938 –1944 m. dirbo docentu ir Architektūros katedros vedėju, dėstė architektūroskompoziciją.S. Kudokas dalyvavo eilėje architektūros konkursų ir yra laimėjęsAukštosios technikos mokyklos statybą, švietimo ministerijos skelbtąkonservatorijos rūmų su dviem koncertų salėmis statybos konkursą ir kt.Konservatorijos rūmų planai buvo padaryti, bet statybą sutrukdė karas.1944 m. S. Kudokas su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1947 – 1949 m. jisdėstė architektūrą Kircheim unter Tecko technikos mokykloje. 1949 m.architektas persikėlė į JAV, apsigyveno Niujorke, vėliau – Klyvlende. Apie1968 m. jis persikėlė į Kaliforniją. S. Kudokas dirbo įvairiose firmose,suprojektavo ir pastatė bažnyčių, mokyklų, ligoninių, visuomeninių pastatų.Taip trumpai faktais galima nusakyti žmogaus biografiją. Menininką irjo gyvenimą atstovauja kūryba. Paties S. Kudoko paskaičiavimu, jissuprojektavo Lietuvoje apie 140 pastatų. Jie išsiskiria meniškumu ir savitudekoratyvumu. Tai - išraiška meninės sielos ir italų architektūros (ypačrenesanso) bei mokyklos įskiepytų įgūdžių. Architekto kūrybos neblaškėmadų vėjai, krypčių kaitos. Jis buvo nuoseklus savo „stiliaus“ plėtotojas.Artimas jo bičiulis Los Andžele architektas E. Arbas prisimena S. Kudoką49

atviravusį, jog nemėgstąs modernizmo, nors prisipažinęs jame esant perlų.Modernizmui S. Kudokas suteikė individualią interpretuotę, siejo jį supraeities ir vietos tradicijomis.Įvairiapusę architekto kūrybą ryškiausiai reprezentuoja Karininkųramovė Kaune (1937 m.), kurios fasadui „Trijų milžinų“ skulptūrinę grupęsukūrė B. Pundzius. Tai - jau sovietiniais laikais architektūros paminklupripažintas pastatas. Ramovėje – šventojoje buveinėje – sinkretiškaisimbolizuojamos Renesanso ir tautiškumo idėjos. Renesansas perteikiamaspastato kompozicija, tautiškumas – skulptūriniu dekoru. Ypač raiškiaitautiškumo sampratą deklaruoja prezidento priėmimams skirtos menėsantrajame aukšte interjeras.Pagal S. Kudoko projektus pastatytos Paežerių ir Pilviškių bažnyčios,Marijonų vienuolyno rūmai Panevėžyje. Architektas suprojektavo dauggyvenamųjų namų. Gyvendamas JAV suprojektavo Visų Šventųjų bažnyčiąČikagoje, Tėvų pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną Toronte (Kanada).Lietuvoje praėjo brandžiausi architekto kūrybos metai. Amerikoje,priešingai nei daugelis kolegų tėvynainių, jis turėjo galimybes tęsti savoprofesinę karjerą – tai leido tarptautinės kategorijos išsilavinimas beipapildomai Klyvlende perlaikyti architekto egzaminai.Senatvėje, sustiprėjus nostalgijai, jis grįžo prie jaunystės pomėgio –tapybos. Niūriais žiemos saulėlydžių peizažais, tamsiomis spalvomis perteikėsavo ilgesį ir liūdesį. Pats nebesitikėdamas sugrįžti tėvynėn, neabejojokomunistinės santvarkos žlugimu. Kelerius metus prieš mirtį paklaustas, kopalinkėtų egzilyje esantiems architektams, atsakė: „Svarbiausia – noriupalinkėti, kad liktumėte gerais lietuviais; kur betektų gyventi ir kurti, visadaturėkite omenyje savo tėvynę Lietuvą. Niekada nesivaikykite mados, o visadieškokite subalansuotos harmonijos, įdėkite į savo kūrinį individualaussentimento, kad nepalinktų į bendramasinį“. Šie žodžiai iš esmės nusako irpaties S. Kudoko gyvenimo ir kūrybos pozicijas ir principus.Stasys Kudokas mirė 1988 m. spalio 6 d. Los Andžele, sulaukęsdevyniasdešimties.S. Kudokas yra ryškus ir savo kūrybinį veidą turįs architektas. Baigęsgerą architektūros mokyklą, pažinęs italų statybos meną, kaip lietuvis, jissavaimingai išgyvena tą įsisąmonintą patyrimą, turi originalią ir individualinęarchitektūrinę liniją. Toji Kudoko linija yra išieškota, turtinga kūrybinemintimi ir fantazija. Savo individualumu Kudokas yra modernus lietuvisarchitektas, savaimingai atkuriąs ir išgyvenąs architektūrinius stilius, bepaliovos ieškąs grožio ir originalaus pasisakymo architektūros mene.Šaltiniai ir literatūra1. Atkočiūnas J. Garbingajam tautiečiui atminti // Tėvynė . – 1990 09 05.50

2. Bružas A. Kaunas prisiminė architektūros patriarchus // Statybų pilotas –1998 11 19.3. Butkuvienė A. Lietuvos kultūros istorijos metmenys. Nuo seniausiųjų laikųiki 20 a. vid. Mokomoji knyga. – Kaunas. – 2000. – P.151.4. XX a. lietuvių dailės istorija. 1900–1940. – T.2. – Vilnius. – 1983. – P.186,205, 393, 398.5. Kančienė J. Kudokas Stasys // Tarybų Lietuvos enciklopedija . – T.2. –Vilnius. – 1986. – P.420.6. Kančienė J. Stasys Kudokas. Statyba ir architektūra. – 1991. – Nr. – P.27.7. Kančienė J. Šešėliuose talentingo architekto likimas // Kauno diena.- 199810 24. – P.21-22.8. Kudokas Stasys // JAV lietuviai. Biografijų žinynas. – T.1. – Vilnius. –1998. – P.545-546.9. Kudokas Stasys // Lietuvių enciklopedija. – T.13. – Boston. – 1958. –P.287-289.10. Kudokas Stasys // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.6. – Vilnius. –1980. – P.230.11. Kudokas Stasys // Lietuvos architektai. – Vilnius. – 2002. – P.371.12. Kudokas Stasys // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. –Vilnius. – 1968. – P.235.13. Lietuvos architektūros istorija.Nuo XIX a. II–ojo dešimtmečio iki 1918 m. –T.3. – Vilnius. – 2000. – P.307, 310.14. Lukšytė I., Lukšytė S. Kraštietis architektas Stasys Kudokas // Kūrėjai išPanevėžio krašto. Konferencijos, skirtos Tarptautinei turizmo dienai,pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. –2004 – P.9-10.15. Lukšytė I., Lukšytė S. Kraštietis architektas Stasys Kudokas // Tėvynė. –2004 11 10.16. Pilviškių bažnyčios projektuotojas Stasys Kudokas (1898.09.29–1988.10.09) / Parengė V. Sabaitis // Pilviškių kronika. – 1999. – Nr.9. – P.7.17. Šniukštinaitis A. Penktajame aukšte – architekto darbų paroda // Lietuvosaidas. – 1959 03 25.18. Šniukštinaitis A. Penktajame aukšte architekto kūryba // Inžinerija. – 199902 09.19. Vaitiekūnaitė R. Žmonėms, mylėjusiems Kauną ir talentingai jį kūrusiems //Kauno diena. – 1998 10 24.Architektas iš BerčiūnųPetras Juknevičius, Danguolė RagažinskaitėGyvenime dažnai būna, kad apie vienus žmones gausu informacijos,deja, apie kitus, kad ir daug nuveikusius, paskelbti tik bendro pobūdžio51

iografiniai faktai. Pastariesiems priskirtume Vilniuje žinomą architektą,mūsų kraštietį Joną Kasperavičių.Būsimasis architektas gimė 1922 m. vasario 15 d. Berčiūnuose. Tėvai,Juozas Kasperavičius (1894–1974) ir Agota Rimkutė-Kasperavičienė (1895–1968), išaugino keturis vaikus: Joną, Kazimierą, Oną ir Kazytę. JuozasKasperavičius buvo Lietuvos kariuomenės savanoris – Nepriklausomybėskovų dalyvis. Jam buvo skirta 16 ha žemės Latvijos pasienyje, betKasperavičiai pasiliko Berčiūnuose. Čia jie teturėjo 8 ha dirbamos žemės ir 5ha miško, todėl užauginti vaikus nebuvo lengva. „Vaikystę ir jaunystę iki 19metų praleidau Berčiūnų kaime“, – rašo savo prisiminimuose JonasKasperavičius. Iš Berčiūnų jis vaikščiojo į Smiltynės pradžios mokyklą, kuriąbaigęs įstojo į Panevėžio Vyrų gimnaziją. „Iki ketvirtos klasės lankydamasgimnaziją gyvenau pas gimines mieste, o vėliau mokytis iš Berčiūnų važinėjautraukiniu, vaikščiojau pėsčias ar važinėjau dėdės dviračius“, – prisimenaarchitektas. Kadangi tėvas buvo savanoris, Jonui už mokslą mokėti nereikėjo.Gimnazisto vasaros prabėgdavo kaime, nuostabiose Sanžilės pakrantėse. Tikgrožėtis gamta per darbus kaimo vaikams nedaug likdavo laiko. JonasKasperavičius rašo: „Tėvą išrinko seniūnu, tai mano vasarėlė nuo birželio 16d. iki rugpjūčio 31 prabėgdavo sunkiai dirbant. Jodavau į Sanžilų miškąarklių ganyti, ten sukurdavome laužą, dainuodavome, pasakas sekdavome irkitokias šunybes išdarinėdavome. Vėliau arklius ganyti jodavo brolisKazimieras“. 1941 m. birželio mėn. J. Kasperavičius baigė gimnaziją ir lankėpradžios mokytojų kursus. Juos baigęs jis buvo paskirtas Marijampoliopradžios mokyklos vedėju Vilniaus apskrityje. Vienus metus padirbęsmokykloje, 1942 m. lapkričio 1 d. J. Kasperavičius įstojo Dailės akademiją irlygiagrečiai įsidarbino Švietimo ministerijoje vyr. sekretoriumi. 1943 m.kovo mėnesį, sužinojęs, kad vokiečių okupacinė valdžia ruošiasi jį suimti, J.Kasperavičius išvyko į tėviškę. 1944 m. pradžioje jis vėl atvyko į Vilnių,įsidarbino Švietimo ministerijoje. Dailės muziejuje pradėjo lankyti slaptaisuorganizuotus dailininkams tobulintis kursus. Tų pačių metų vasarą jisparvyko į tėviškę atostogauti. 1944 m. liepos mėnesį TSRS kariuomenėužėmė Panevėžį. 1944 m. rugpjūčio mėnesį jis buvo mobilizuotas įkariuomenę. 1945 m. spalio mėnesį demobilizuotas iš kariuomenės, J.Kasperavičius įstojo į Vilniaus dailės institutą. Panevėžietis V. Praškevičiusprisimena: „Buvom bendrakursiai Dailės akademijoje. Jonas buvo vyresnis,mokytis įstojo grįžęs iš tarnybos armijoje“. J. Kasperavičius per penkis metussu pagyrimu baigė šešių metų kursą, įgydamas architekto dailininkospecialybę. 1950 – 1977 m. jis dirbo Miestų statybos projektavimo institute:architektu, 1957 – 1962 m. grupės vadovu, 1962 – 1977 m. skyriausviršininku, 1969 – 1977 m. dar ir projektų vyriausiuoju architektu. Nuo 1978m. J. Kasperavičius – Vilniaus radijo komponentų gamyklos konstruktoriųbiuro viršininkas. 1981 m. išėjęs į pensiją, jis dar tris metus projektavo biure52

prie Miestų statybos projektavimo instituto. Nuo 1960 m. J. Kasperavičius -Architektų sąjungos narys.Jonui Kasperavičiui teko projektuoti daugelio karo metais sugriautųpastatų atstatymą, jis suprojektavo nemažai individualių gyvenamųjų namų,Žolyno gatvėje su Kraujo perpylimo stoties pastatus, sanitarinę epideminęstotį. 1950 m. pagal architekto parengtą projektą buvo apipavidalinta Pirmojirespublikinė dainų šventė Vilniaus stadione.Pagal jo projektą 1958 m.buvo pastatyti: LKP Spalio rajono komitetorūmai (dabar Vokietijos ambasada), 1961 m. planetariumas, o 1962 m.„Vilniaus“ kino teatras. Specialistų nuomone, šis pastatas pasižymi gerufunkciniu ir vizualiniu eksterjero ir interjero ryšiu. „Ramunės“ buitinioaptarnavimo kombinatas, pagal J. Kasperavičiaus parengtą projektą pastatytas1964 metais, kino teatras „Lietuva“ – 1965 - aisiais. Iš kitų architektosuprojektuotų pastatų dar minėtini: Dvariono muzikos mokykla (1968),Čiurlionio meno mokyklos priestatas (1975). 1977 m. jis suprojektavoantkapinį paminklą prie žmonos Birutės kapo Vilniaus Antakalnio kapinėse, o1998 m. kartu su skulptoriumi A. Ambraziūnu sukūrė paminklą matematikuiPetrui Katiliui tose pačiose kapinėse.Jono Kasperavičiaus pašaukimas nebuvo vien architektūra. Dargimnazijoje jis puikiai piešė. Savo prisiminimuose architektas prisipažįsta:„Visada svajojau tapyti“. Tačiau tik daug maž nuo 1980 metų, jau sukūręsšeimą su skulptore Elena Palšyte - Jašinskiene, pradėjo intensyviau tapyti.Kaip nurodo pats architektas „pradžioje liejau akvarele, o vėliau ir aliejiniaisdažais“. Didžiąją savo tapytų paveikslų dalį – 51 kūrinį, J. Kasperavičiuspadovanojo Biržų Sėlos muziejui.Jonas Kasperavičius buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona garsiarchitektė Birutė Palukaitytė - Kasperavičienė (1926–1976). Su ja turėjo sūnųVaidotą (1952 – 2002). Antroji, Elena Palšytė-Jašinskienė – Kasperavičienė (1934 – 2003) – skulptorė.Šaltiniai ir literatūra1. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. –1995. – P.296.2. Jonas Kasperavičius. Prisiminimai / Mašinraštis. – Saugomas pas autorių.3. Juknevičius P., Ragažinskaitė D. Architektas ir Berčiūnų // Kūrėjai iš Panevėžiokrašto. Konferencijos, skirtos Tarptautinei turizmo dienai, pranešimų tezės /Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2004 – P.10-11.4. Juknevičius P., Ragažinskaitė D. Architektas ir Berčiūnų // Tėvynė. – 2004 1110.5. Kasperavičius Jonas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. –Vilnius.– 1968. – P.76.53

6. Kasperavičius Jonas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius.– 1986. –P.232.7. Kasperavičienė-Palukaitytė Birutė // Lietuvos architektai. – Vilnius. – 2002. –P.342.8. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – T.1. – Vilnius. – 279, 337.9. Mačiulis A. Dailė architektūroje. – Vilnius. – 2003. – P.358.10. Šmitas V. Dovana krašto muziejui „Sėla“ // Biržiečių žodis. – 1996 05 25.54

TurinysKONFERENCIJA „PAŽINKIME SAVO KRAŠTĄ“Pranešėjai................................................................................................................... 6Petras Juknevičius. Ignas Bušinskis ir jo monografija „Nevėžio krantai“................. 7Laura Vasiliauskaitė. Dėl Nevėžio regiono turizmo infrastruktūros išvystymo...... 12Jurga Paškevičiūtė. Panevėžio miesto centro seniausių objektų lankymas ............. 15Agnė Tauperytė, Asta Samulionytė. Bistrampolio dvaras – įdomus turistinisobjektas.................................................................................................................... 18Toma Staišiūnaitė. Smilgių bažnyčia – vertingas turistinis objektas....................... 20Gintarė Lukšytė. Po Raguvėlės kraštą ..................................................................... 22Aurelija Morkūnaitė, Petras Juknevičius. Turistų pamėgti Berčiūnai..................... 24KONFERENCIJA „KŪRĖJAI IŠ PANEVĖŽIO KRAŠTO“Pranešėjai................................................................................................................. 28Petras Juknevičius.Skulptorius Kazys Ulianskis ir jo kūrybinis palikimas ............. 29Panevėžio krašte ...................................................................................................... 29Skaistė Kryžanauskaitė. Garsus aktorius ir režisierius iš Sidabravo........................ 33Deimantė Žostautaitė, Dailininkas Juozas Jankus ................................................... 35Rita Kukuraitytė, Petras Juknevičius. Dailininkas ir poetas Jonas Martinaitis........ 38Loreta Paškevičienė, Asta Karaliūtė. Aktoriai Mykolas ir Gediminas Karkos ....... 41Saulius Jučys.Architektas Petras Lelis.................................................................... 47Inga Lukšytė, Sandra Lukšytė. Kraštietis architektas Stasys Kudokas .................... 49Petras Juknevičius, Danguolė Ragažinskaitė. Architektas iš Berčiūnų................... 5155

Pažinkime savo kraštą. Konferencijų medžiaga.Leidinyje pateikiami dviejose konferencijose skaityti pranešimaiapie įvairius Panevėžio miesto ir rajono kultūros paveldo bei kituslankytinus objektus, kraštą išgarsinusius kūrėjus. Trumpai pristatytipranešėjai.UDK 929(474.5)Pa 464Išleista Panevėžio kredito unijos lėšomisAdresas: Topolių al. 17, LT-35169, PanevėžysBendri telefonai: (8 ~ 45) 50 23 40, 50 23 41, 58 17 31Faksas: (8 ~ 45) 58 17 31Elektroninis paštas: info@pku.ltSudarytojas ir redaktorius Petras JuknevičiusKorektorė Ilma VienažindytėTiražas 150Išleido ir spausdino UAB „Tėvynė“,Savanorių a. 12, PanevėžysTel./Faks. 8 45 436713, užsakymai@ltprint.ltPanevėžys 201056