atsiminimai (ii dalis, tęsinys iš nr.34) - Restoranų verslas

istoRija
- Ma pan hrabia rację. Jak žyję smaczniejszych rzeczy nie konsumowałem. Ja
tež poproszę o dodatkową porcję.
„Baltas Štralis” buvo patogus dar ir tuo, kad antra salė turėjo, berods, tik vieną,
į tamsų kiemą išeinantį, langą, ir joje visada degė šviesa. Salė atrodė iš tiesų
romantiškai, pasieniais ant minkštų sofų čia dažnokai sėdėdavo burkuojančios
įvairiaamžės poros. Šioje betgi kavinėje nesilankė nei ieškančios meilės
nuotykių aristokratės, nei juo labiau Korinto dukterys. Į ją kiekvienas ateidavo
su savo sezonine ar nuolatine širdies dama, kuriai nesivaržant galima buvo
atverti sužeistos arba ir sveikos širdies neišsenkamų jausmų šaltinį. Jaukioje
apytamsėje salėje jo niekas nesudrumsdavo.
Neretai čia užklysdavo ir iš tolimų parapijų atvykę į Vilnių dvasios tėvai. Gal
todėl ši kavinė buvo dar vadinama „kunigiškas Štralis”.
Ne kur kitur, o tik šioje nuo žmonių akių paslėptoje salėje vokiečių okupacijos
metais susirinkdavome pasiskųsti ir pasiguosti: Sruoga, Krėvė, o kartais
atsirasdavo Janušytė.
Liūnė Janušytė... Gailiuosi per mažai ją pažinojęs. Pirmą kartą su ja susitikau dar
toli prieš karą Palangoje. Kadangi buvau jau skaitęs jos „Korektūros klaidą” ir
„Ant ko ir pasirašau”, turėjome apie ką pasikalbėti. Tuomet Janušytė, lietuviškoje
Bohemoje bene vienintelė moteris rasinė bohemistė, buvo jauna ir patraukli.
Adoratorių, kaip pati sakėsi, jai netrūko (tikiu), bet drauge nesivaržydama
prisipažino, kad gerbėją pasirinkti labiau linkusi pati, pagal savo skonį.
Sėdint kažkurioje Palangos kavinėje, įkyriai raginau neišleisti iš rankų plunksnos,
nes šiame žanre, be jos ir Griciaus, nieko daugiau neturime. Tačiau Janušytė
klausė tik viena ausimi, šaudydama žvilgsniais elegantiškus vyrus.
Okupacijos metu su Janušyte kelis kartus susitikome „Balto Štralio” kavinėje.
Deja. Negaliu atkurti anų pasikalbėjimų prie erzackavos puodelio. Nėra iš ko
atkurti, nes tuometinėje atmosferoje nebuvome linkę į juokus, juo labiau į
anekdotus.
Trečią ir paskutinį kartą susitikau su ja, grįžęs į Vilnių. Prisispyrusi kvietė užeiti,
sakėsi mokanti gaminti ekstra kavą, atsirasią ir konjakėlio. Pažadėjau, bet
neužėjau...
grįžtu prie temos.
Dabar, praėjus daugeliui metų, niekaip negaliu susekti, kuriuose namuose
dešimtmečiais veikė „Baltas Štralis”. Žinau tik tiek, kad įėjimas buvo iš Pilies
62 RestoRanų veRslas / meniu.lt 1/2011
gatvės, priešais Šv. Jono gatvės pradžią. Bet kurios durys (jų čia yra keletas),
nežinau. Ir kaip žmogus susivoksi, kai visi įėjimai perdirbti ant vieno kurpalio.
Čia pravartu paminėti dar vieną būdingą faktą. Vokiečių okupacijos metu Vilniuje
gyveno gerokas lenkų atbėgėlių būrys. Kiekvienam to būrio nariui reikėjo kaip
nors verstis. Vienas nelengvo laikinų Lietuvos sostinės įnamių pragyvenimo
šaltinis buvo aptiktas „Balto Štralio” kavinėje. Kelių buvusių aktorių iniciatyva
ten pradėjo veikti kaip ir literatūrinis kabaretas „Ksantypa”. Vakarais bedarbiai
aktoriai ir aktorės demonstravo savo talentus deklamuodami ir dainuodami.
Vakarų programa, kaip pasakojo jų lankytojai (asmeniškai neteko matyti), buvusi
gana pikantiška. Lenkai – dideli šio žanro meistrai, ir mėgėjams iš tikrųjų yra ko
paklausyti. Nieko tad nuostabaus, kad tuose a la „Cafe-Chantane” vakaruose
niekuomet netrūkdavo ir lietuvių, kurie sugūžėdavo pavarvinti seilę ir paganyti
akis.
*- Och, tamstele, koks gardumėlis. Pirštus nusilaižytum. Oberkelneri, malonėkite
dar porcijukę.
- Ponas grafas teisus. Nieko skanesnio gyvenime neragavau. Aš irgi paprašyčiau
papildomos porcijos.
Meniu.lt pastebėjimas
Vienas iš Štralio restoranų (o tiksliau – kavinių) „Baltasis Štralis“ trumpam laikui
buvo atgaivintas. Tai buvo vienas solidesnio interjero bei virtuvės restoranas,
kurį valdė ir bandė vystyti „MG Valda“ (UAB „Mineraliniai vandenys“) kartu su
„Neringos“ restoranu, „Gero viskio baru“ bei „Vilniaus boulingo klubu“. Restorano
idėja ir koncepcija kiek skyrėsi nuo čia aprašytos „mažai kam žinomos kavinės“,
nors, ko gero, bandyta atgaivinti ne tik aplinką bei virtuvę – norėjosi grąžinti ir
tuometinę atmosferą.
Mūsų akimis „Baltajam Štraliui“ nereikėjo „užkelti kartelės“ iki prabangaus
restorano, juolab, kad ir prieš dešimtmetį, ir šiandien Pilies gatvė - tai
demokratiškų ir šurmulingų kavinių gatvė. Ne vienas prabangesnio tipo
restoranas pasitraukė iš šios gatvės - „Baltasis Štralis“ taip pat...
Viena vertus – istorinio vardo įstaiga galėjo tapti dar vienu traukos tašku ne
tik turistams, bet ir vilnietiškai publikai, kita vertus – restorano savininkai („MG
Valda“) greičiausiai tikėjosi užpildyti „nišą“, kuri generuotų pelną ir pelnytų
koncernui prestižą. Kas žino...