atsiminimai (ii dalis, tęsinys iš nr.34) - Restoranų verslas
atsiminimai (ii dalis, tęsinys iš nr.34) - Restoranų verslas
atsiminimai (ii dalis, tęsinys iš nr.34) - Restoranų verslas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
istoRija<br />
iš kavinĖs į kavinę<br />
<strong>atsiminimai</strong> (<strong>ii</strong> <strong>dalis</strong>, tęsinys iš <strong>nr.34</strong>)<br />
rapolas mackonis (kalba ir stilius netaisyti)<br />
...užsukame į kitas kavines susipažinti su jų topografija ir paskirtimi. nesijuokite, in illo tempore<br />
vilniaus kavinės turėjo savo paskirtis, specifinius profilius. Didumu išsiskyrė net trys štraliai, nors,<br />
jei neklystu, visų trijų taip vadintų kavinių savininkas buvo vienas asmuo – štralis.<br />
Ištaigingiausia iš jų buvo „Raudonasis Štralis“ Prospekto ir Totorių gatvių<br />
kampinio namo pirmame aukšte. Bufetas aprūpintas visokiausiais skanėstais,<br />
erdvi, didžiulė, pailga salė, kėdės minkštos, apmuštos raudonu pliušu. Vasaros<br />
metu veikė dar vasaros kavinė, siekianti iki dabartinės Liudo Giros gatvės.<br />
Skirianti kavinę nuo gatvės tvora atrodė gerokai apšepusi ir su prašmatniu<br />
žiemos kavinės vidumi nesiderino, užtat derinosi su vasaros kavinės savotišku<br />
romantizmu: po nedideliais vaismedžiais stovėjo keliasdešimt iš paprastų,<br />
nedažytų lentų sukaltų staliukų, prie kurių įlindę į žemę riogsojo iš beržo<br />
šakų pinti foteliai. Tarp medžių buvo nutiesti elektros laidai, ir vakarais visas<br />
sodas atrodydavo, lyg žvaigždėmis nusėtas. Šiltais vasaros vakarais sunku<br />
buvo rasti laisvą vietą. Ši kavinė turėjo didelį pasisekimą ir dienos metu, ypač<br />
sekmadieniais, po vadinamųjų „tinginių mišių“, laikomų 12 val. Šv. Jurgio<br />
bažnyčioje. Į tas mišias ateidavo mėgstanti ilgai drybsoti lovoje inteligentija.<br />
Mišios buvo skaitytinės, ir pamokslas užtrukdavo ne ilgiau kaip 5-10 minučių.<br />
Nespėjus kunigui peržegnoti, visi kaip patrakę, vienas kitą lenkdami, skubėjo<br />
vieni į „Rudnickio“, kiti į „Štralio“ vasaros kavinę užimti patogesnes vietas.<br />
Prie įėjimo į vasaros kavinę vakarais stovėdavo, kaip tuomet vadinome,<br />
cerberis, kuris stropiai liustravo svečius, ir jei pasirodydavo, jog kas nors yra<br />
išmetęs burnelę, neįleisdavo. „Raudonojo Štralio“ profilis buvo savotiškas,<br />
visai nepanašus į „Rudnickio“ kavinės. Kasdien apie 12 val. čia sugriūdavo visų<br />
laikraščių reporteriai pasidalinti surinktomis žiniomis. Tie, trumpi sensacijų<br />
medžiotojų susitikimai buvo vadinami „Gielda dziennikarska“ (Žurnalistų birža).<br />
Iš šios rūšies svečių kavinė didelės paguodos neturėjo. Kas kita – tuometinė<br />
Vilniaus diduomenė ar aukštuomenė (nežinau, kaip geriau apibūdinti.<br />
Paskirkime jai keletą pastraipų. Anų laikų Vilniaus diduomenė savo sudėtimi<br />
buvo labai marga: aukštesnieji okupacinės valdžios valdininkai, karininkai,<br />
laisvų profesijų atstovai, stambieji pirkliai, mėgstą lankytis Vilniuje dvarininkai<br />
ir emeritai (pensininkai). Visi šie, daugiau ar mažiau pasiturintys asmenys laikė<br />
save elitu. Pirmose jo gretose ėjo damos, kurios ir sudarė pagrindinį „Raudonojo<br />
Štalio“ kavinės pajamų šaltinį.<br />
Ne kur kitur, tik šioje kavinėje, užsimegzdavo pažintys, romanai, kurie neretai<br />
baigdavosi kalvinų kirchėje arba gyvenimu susidėjus, kaip tuomet buvo<br />
60 RestoRanų veRslas / meniu.lt 1/2011<br />
sakoma – „na słowo honoru“. Kasdien pietų metu ir vakarais elegantiškos<br />
damos tūnodavo prie staliukų ištisas valandas.Ne visoms sekėsi, bet vienai kitai<br />
pavykdavo sudominti kurį nors karininką. O karininkų šioje kavinėje niekuomet<br />
netrūko. Ateidavo išsitiesę kaip žvakės, išsipustę, žvangindami blizgančiais<br />
pentinais, iš tolo kvepią stipriu odekolonu. Ir kaip tokiais superelegantais<br />
nesižavėsi! Kiek šioje kavinėje metų metais išgyventa mažesnių ir didesnių<br />
meilės dramų! Viskas pasibaigė 1939 m. rudenį, ir porą mėnesių meilės nuotykių<br />
atmosfera persunkta kavinė buvo tik paprasta užeiga. Bent kiek atkuto Vilnių<br />
atgavus, bet romantiškos nuotaikos jau nebeliko. Kavinėje įsiviešpatavo atvykę<br />
iš Kauno su pūpsančiomis piniginėmis lietuviai valdininkai. Ne vienas jų užkibo<br />
ant tų damų meškerės, ne vienas ištuštino kišenes, manydamas, kad patį Poną<br />
Dievą už kojų nutvėrė.<br />
Tuo metu čia rinkosi ir kitokia, diametraliai priešingo pobūdžio publika –<br />
įvairiausio plauko atbėgėliai iš Lenkijos. Šie dažnokai elgėsi gana įžūliai,<br />
demonstravo savo viršenybę ir nesivaržydami skaičiavo dienas, kada vėl taps<br />
visagaliais šeimininkais. Tačiau ir labai patriotiškai nusiteikusios damos,<br />
daugiausia be žinios dingusių karininkų žmonos, atseit,gyvanašlės, nelinko<br />
į savo tautiečius, kurių ne vienas laužydavo galvą, iš kur sukrapštyti centų<br />
„pulčarnai“, be kurios negi sėdėsi kavinėje.<br />
Einame į „Žalią Štralį“. Toje pačioje gatvėje, taip pat erdvi didžiulė salė su gausiai<br />
aprūpintu bufetu. Sienos nudažytos žalia spalva – pagal ją ir pavadinta kavinė.<br />
Kažkodėl šios kavinės nemėgau. Viena, jos slenkstį retai kada peržengdavo<br />
plunksnos ar teptuko, juo labiau scenos adeptai, antra, čia kava nepasižymėjo<br />
ypatingu aromatu. Užsukdavau tik tada, kai, eidamas pro šalį, pamatydavau<br />
prie lango* sėdinčius du barzdotus neatskiriamus draugus: „Przegląd Wileński“<br />
redaktorių Liudviką Abramavičių ir advokatą Boleslovą Šiškovskį, kuris kartas<br />
nuo karto rašydavo į „Przegląd Wileński“, o kai reikėdavo – teisme gindavo<br />
šio laikraščio redaktorių. Deja. Abu šie neatskiriami bičiuliai kavos negėrė –<br />
sriūbčiodavo iš didelių bokalų alų. Užsisakydami po didelį bokalą, visada<br />
įspėdavo: „Tik su puta“.<br />
Šioje kavinėje moterys, ypač iš diduomenės, retai kada pasirodydavo.<br />
Daugumą svečių sudarė vyrai, dargi pagyvenę. Buvo tik pirkliai, prekybininkai,
Change language