atsiminimai (ii dalis, tęsinys iš nr.34) - Restoranų verslas

gRilio sezonas
kAi šUkėS NEšA lAimĘ
Jonas Malinauskas
Kaip ir kasmet, gero maisto ir pakilios nuotaikos renginys
– „Atviras Lietuvos grilio čempionatas“, vykęs Rumšiškėse,
atidarė tikrąjį vasaros ir kepsnių ant grotelių sezoną. Naujovė,
po truputi tampanti tradicija –komandų tarpe dalyvavo
kelios, gero maisto mėgėjų, bet ne profesionalų komandos.
Tad nuo šiol, kiekviename čempionate galės drąsiai dalyvauti
visi, kuriems nėra svetima kepsninė ir skanus maistas.
Greta senųjų medinių pastatų miškelio laukymėje išsirikiavusios margaspalvės
palapinės priglaudė šventės dalyvių stalus, rėmėjų stendus, viešojo maitinimo
įmonių prekystalius. Šiemet 6-ajame „Atvirame Lietuvos grilio čempionate“
simboliškai dalyvavo 6 komandos – daugelis restoranų, garsėjančių kaip kepsnių,
tame tarpe barbekiu ir kepsninėse ruoštų patiekalų ekspertai, nesiteikė dalyvauti
konkurse, greičiausiai galvodami, kad savojo meistriškumo lygio jie jau neprivalo
niekam įrodinėti. Įdomu tai, kad čempionate, greta profesionalų, jėgas pasiryžo
išbandyti ir mėgėjų komandos. Kaip ir kiekviename tokiame čempionate, visi
dalyviai gavo palapinę, darbo stalus, kepsninę ir būtinų produktų rinkinį, kurį
turėjo panaudoti 5 konkurso rungtyse: šonkauliukų, viščiuko, kiaulienos, jautienos
ir deserto kepimo, o taip pat komandų kapitonų paruoštų patiekalų konkurse.
Produktus komandos gavo tik likus kelioms valandoms iki pirmojo patiekalo
„atidavimo“ vertinimui, tad lygiateisiškumas buvo akivaizdus. Visi dalyviai turėjo
parodyti, ką moka „čia ir dabar“.
Kepsninės, pateiktos komandoms iš esmės buvo tikri barbekiu „kombainai“
– su akmenų įkrova, patogia pakura, dangčiu uždaromu kepimo tūriu, rūkymui
skirta vertikalia kamera ir net temperatūros matuokliu. Tokia, galima sakyti, itin
profesionali technika suteikė kepėjams kur kas platesnes galimybes, nei įprastos
ant žarijų padėtos grotelės ir garantavo aukštą bendrąją patiekalų kokybę – bent
jau šių eilučių autoriui neteko matyti nei vieno suanglėjusio ar krauju trykštančio
patiekalo. Iš kitos pusė, nedirbusiems su panašia technika, tai buvo savotiškas
iššūkis.
Varžybų vertinimas vyko pagal WBQA (angl. - World Barbecue Association)
tarptautinių barbekiu čempionatų taisykles: kiekviena komanda greta 4 dalyvių
išstatė ir 2 teisėjus, kurie dalyvavo vertinant kitų komandų patiekalus dviem
būdais: degustuojant betarpiškai komandų stenduose, o taip pat ragaujant
patiekalus „akluoju būdu“ (t. y. nežinant gamintojo) uždaroje teisėjų palapinėje.
Kiekvienas patiekalas buvo vertinamas pagal daugelį kriterijų, įskaitant bendrąją
patiekalo kompoziciją, dalių suderinamumą, produktų paruošimo laipsnį,
komponentų skonį ir kt. Aišku, kai ką lėmė ir kruopščiai atlikti „namų darbai“:
padažų ir prieskonių pasiruošimas, stendo apipavidalinimas, komandos apranga ir
kt. Pavyzdžiui, ypač stilingomis uniformomis, primenančiomis legendinio „svieto
lygintojo“ Zorro apdarus, išsiskyrė „Barbekiu ambasadorių“ komandos nariai.
Ši komanda, beje, gavo ir specialų apdovanojimą už geriausią stalo serviruotę.
Panašiai, kaip „ambasadoriai“, tik kiek labiau „piratiškai“ atrodė ir „Barbekiu
meisteriai“. Languotos prijuostės ir skarelės leido iš tolo atpažinti „Alchemikų“
komandos narius. Ši komanda, beje, pasirūpino ir kitomis įvaizdžio detalėmis:
44 RestoRanų veRslas / meniu.lt 1/2011
užklojo stalą Mendelejevo periodine cheminių elementų lentele, o visus norinčius
vaišino alkoholio kvapą turinčiais skysčiais iš cheminių mėgintuvėlių. Nenuostabu,
tačiau pateisinama, kad publikos ir komisijos narių nuomonė apie šią komandą
buvo palanki.
Dalyvavimo atskirose rungtyse sėkmė didžiąja dalimi priklausė nuo individualaus
komandos narių meistriškumo, išankstinio ir savalaikio produktų paruošimo bei