atsiminimai (ii dalis, tęsinys iš nr.34) - Restoranų verslas

guRmaniški ieškojimai
virtuvĖ sielai
Audrius Vyšniauskas
Viena svarbiausių vaišingumo taisyklių skelbia, kad tikrieji skanumynai ne tik užpildo skrandį, bet
ir pradžiugina sielą. kadangi pastaroji yra ganėtinai mįslingas dalykas, tai ir jos pradžiuginimo
veiksnius apibūdinti nėra lengva: juk žmogaus nuotaiką veikia ir aplinkos būklė, ir greta esančiųjų
elgesys ir tas mistinis pojūtis, kurį vadiname „vietos ir laiko atmosfera“. Jo neapčiuopus, valgymo
ritualas, koks prabangus jis bebūtų, telieka vien fiziologine prievole.
Visoje sostinėje rasime gal tik keletą vietų, kuriose vieningą visumą sudaro
autentiška istorinė aplinka, intelektualaus bendravimo atmosfera ir išrankiausią
skonį tenkinanti virtuvė. „medininkai“ neabejotinai yra viena iš jų. turiningas
istorinės praeities kontekstas čia išsisluoksniuoja į du savarankiškus klodus.
Vienas jų siekia vėlyvosios gotikos laikotarpį, kuomet čia, netoli gynybinės
miesto sienos, iškilo dveji ūkinės paskirties pastatai, kurių masyvias sienas,
cilindrinius skliautus ir fasado freskas regime dar ir šiandien. o kitas klodas –
daugelio vidutinio amžiaus vilniečių menama sovietinė praeitis, kuomet 8-to
dešimtmečio pradžioje, po architekto E. purlio parengtos rekonstrukcijos, čia
duris atvėrė prašmatnus restoranas ir prie jo pridurta jauki kavinaitė, žaibiškai
tapusi vienu iš nedaugelio Vilniuje intelektualaus jaunimo prieglobsčių.
Storosios namo sienos bent trumpam paslėpdavo nuo gūdžios sovietmečio
pilkybės, leisdamos pasinerti į europinės kultūros ir istorijos kontekstą. kiek
iečių čia sulaužyta aršiuose ginčuose, kiek širdies dramų išgyventa, kiek
cigarečių surūkyta... dar ir šiandien susiruošus į „medžius“ per nugarą perbėga
nostalgiškas jaudulio šiurpuliukas - „Ar aš tam pasiruošęs?“. tačiau iš kurios
pusės beužeitume į restoraną – ar iš viešbučio „Europa royale Vilnius“ vestibiulio,
ar pro jaukaus renesansinio kiemelio vartus – pajuntame raminantį
autentiškos istorijos alsavimą. Nuo 70 – tųjų čia daug kas pasikeitė – nebeliko
kavinės salės su atskiru įėjimu, briaunuoti skliautai pasipuošė tapybiškom
freskom, salėse atsirado prabangesnių, praeitį tiksliau atkartojančių, baldų
bei komforto lygį keliančių sistemų. pasak restorano administratorės ingridos
Vrubliauskaitės, dabartinis interjeras labai imponuoja restorano svečiams: vieni
čia pajunta nostalgiją praeičiai, kiti įvertina architektūros autentiškumą,
salių erdvių ir uždaro kiemelio jaukumą. pirmo aukšto sales yra pamėgę
viešbučio gyventojai, tuo tarpu pusrūsyje dažniau vyksta priėmimai, uždari
įmonių ir ambasadų vakarai.
Žinoma, dalį traukos sukuria ir virtuvė, kurios meniu pagrindą sudaro specialiai
adaptuoti lietuviškos virtuvės patiekalai, o taip pat rinktiniai europinės
virtuvės valgiai a la carte. Sezono metu lankytojai turi galimybę paskanauti
įvairių rūšių žvėrienos. kokybės kortelę aukštai iškėlė ilgus metus „medininkuose“
dirbusi šefė Aldona gečienė; jos pasekėjai stengiasi palaikyti
virtuvės reputaciją. tačiau bent dukart metuose, pavasarį ir rudens pradžioje,
pristato naujus patiekalus, kurie, gavę teigiamą publikos įvertinimą, įsitvirtina
pagrindiniame restorano meniu. iš gėrimų daugiau dėmesio skiriama vynui:
rūsyje lankytojus pasitinka įspūdingo dydžio, vyno butelių prikrautos, lentynos
talpinančios daugiausiai Senojo pasaulio produkciją. Be to, nuolat rengia-
26 RestoRanų veRslas / meniu.lt 1/2011
mos vyno degustacijos, o pavasario pabaigoje – ir platesnio masto Vyno dienos.
intelektualųjį vietovaizdį užbaigia gyva muzika, savaitgaliais skambanti
pagrindinėje salėje, o vasaros sezono metu – kiemo želdinių paunksnėje.