Mokslas ir gyvenimas 2012 Nr. 7-8 1 - Vilniaus universitetas

Anksti iðryðkëjo jos gabumai, polinkis raðyti. „Ðià meilæ atsineðiau ið gimnazijos, –sakë ji. – Pradëjau raðyti á „Ateities spindulius“ (1929–1940 m. ëjo Kaune – J. D.),o kai paraðiau apie popieþiø, gavau premijà. Tai mane ypaè paskatino. Raðiau jauketvirtoj klasëj. Kai mano pirmàjá vaidinimëlá suvaidino scenoje visai gimnazijai,kilo toks noras. direktorius Renys buvo ásteigæs literatø bûrelá irvis man sakydavo: „Tu tik, Mickevièiûte, raðyk“.Doc. dr. Jonas DAUTARASSudie, gimtoji pastoge,visada liksi ðirdyjeIðsiskyrimas su gimtine,Tëvynësnetekimas, sunki emigranto dalia pedagogæir raðytojà Sofijà Jonynienæ lydëjovisà gyvenimà, taèiau ji nepalûþo. Painûsgyvenimo vingiai, aktyvi tautinë, pilietinëir visuomeninë pozicija, kryptingamokslinë bei literatûrinë veikla, pagaliaujos kûrybinis palikimas rodo, kadmûsø tautietë niekada nepamirðo etninësTëvynës, savosios tautos rûpesèiøir kultûros. Ji neprarado sàsajø su gimtàjaðalimi ir savo tautiniø ðaknø.Vaikystæ ir graþiausius jaunystës metusSofija Mickevièiûtë-Jonynienë praleidoLietuvoje. Gimë ir augo gausiojeðeimoje, giminiø ir draugø apsuptyje. Taibuvo, kaip ji ne kartà yra pasakojusi savoprisiminimuose, graþiausi ir laimingiausijos gyvenimo metai.Pedagogë, vaikø raðytoja Sofija Jonynienëgimë 1914 m. gruodþio 3 d.Tauragëje, statybininko Prano Mickevièiausir Onos Skinkytës gausioje ðeimoje.Joje augo aðtuoni vaikai: keturiosmergaitës ir keturi berniukai. Tëvai buvoiðprusæ þmonës ir gerai supratomokslo reikðmæ. Jie visà laikà rûpinosi,kad vaikai ágytø gerà iðsimokslinimà arbent mëgstamà amatà. Ðeimai persikëlusgyventi á Maþeikius, Sofija baigë pradinæmokyklà, po to – gimnazijà, kuriojeiðryðkëjo jos gabumai mokslams irkartu – noras ðviestis ir lavintis.Siekdama gilesniø þiniø, vedama pabudusionoro lavintis ir tobulëti, remiamatëvø, Sofija Mickevièiûtë 1937 m.baigë Maþeikiø gimnazijà. Pasirinko studijuotipsichologijà ir filologijà (lietuviøir lotynø kalbas) Vytauto Didþiojo universiteteKaune.1939 m. Sofija Mickevièiûtë tæsë studijasVilniaus universitete ir mokytojavoVilniaus suaugusiøjø gimnazijoje. BaigëVilniaus universitetà 1943 metais. Deja,likimas jaunai mokytojai buvo nepalankus.Jai teko iðgyventi pirmàjà sovietinæokupacijà: nekaltø þmoniø tremtá áSibirà, inteligentø persekiojimus, karobaisumus.1944 m. verþiantis Raudonajai armijaiá Lietuvos þemæ, deðimtys tûkstan-Svajonë,ágyvendinta emèiø lietuviø traukësi á Vakarus. Kartu sujais, karo audros ir raudonojo teroro genama,á Vokietijà tuo metu emigravo irSofija Jonynienë su vyru, palikdama savodukrelæ Laimutæ ir artimuosius okupuotojeLietuvoje ilgai neþiniai.1945 m. ji atsidûrë Vokietijoje, Hanaulietuviø stovykloje. Prasidëjo neþiniosdienos ir naktys, mënesiai ir metai,o paskui – ir visas likæs gyvenimas tolinuo artimøjø ir Tëvynës.Svajonë dirbti mokytojaliko gyvaKai sàjungininkai privertë hitlerinæVokietijà kapituliuoti, karo pabëgëliaiið ávairiø Rytø Europos valstybiø susitelkëá atskiras stovyklas Vokietijoje anglø,amerikieèiø ir prancûzø zonose.Stovyklose jie ëmë rûpintis savo vaikømokymu, pagal galimybes steigë mokyklas.Hanau stovykloje buvo ásteigtanet lietuviø gimnazija, kurioje 1945–1949m. Sofija Jonynienë dëstë lotynø kalbà,buvo klasës auklëtoja. Darbas patiko,sekësi, taèiau istorinës aplinkybës vertëatsisveikinti ir su ðia mokykla.1949 m. ji palieka Vokietijà ir su ðeimaiðvyksta á JAV. Apsigyveno lietuviøAbiturientë Sofija Mickevièiûtë (1937)iðeivijos didþiausiame centre – Èikagoje.Bûdama iðtikima savo idealams, profesiniampaðaukimui ir siekiams, vëlimasi pedagoginio darbo... Po daugeliometø prisimindama visa tai, ji raðë:„Kaip greitai, kaip nepastebimai bëgalaikas! Nesinori net tikëti, kad jau taipseniai palikome savo gimtàjà þemæ, kadèia jau pradedame ðvæsti ávairius dvideðimtmeèiusir dvidešimtpenkmeèius.Karo audrø atblokðti á ðá kraðtà ir su juokiek susipaþinæ, tuojau pradëjome steigtilietuviðkas mokyklas, kurios padëtø iðlaikytimûsø vaikø lietuvybæ“.Sofijos Jonynienës pirmoji ir paskutinëdarbovietë – Brighton parko lituanistinëmokykla. Nuo 1950 m. rugsëjo16 d. pradëjo dirbti su 35 mokiniais darbesikurianèioje mokykloje. Trûko patalpø,mokykliniø baldø, normaliø darbosàlygø. Taèiau, nepaisydama sunkumø,pasitelkdama mokiniø tëvus, tëvø komitetà,Brighton parko Nekalto Prasidëjimoparapijos klebonus prelatus A.Briðkà,vëliau – já pakeitusá D.A.Mozerá, mokytojaryþtingai áveikë visus sunkumus:apsirûpino patalpomis, klasiø skaièiusiðaugo iki 8, o mokiniø „þydëjimo laikotarpiu“buvo net 80.30 Mokslas ir gyvenimas 2012 Nr. 7-8