Mokslas ir gyvenimas 2012 Nr. 7-8 1 - Vilniaus universitetas

Prof. Jonas Balèius su etikos studentëmissimo, kodël vis sunkiau palaikyti jø bûtiespatikimumà ir iðliekamumà prisisavintamepasaulyje.Në kiek ne maþesnis paradoksas, kaiproto vertæ ir galià ima neigti nuo senoracionalumu save garsinusi filosofija. Pradëdamaorientuotis á menà, religijà, mitologijà,publicistikà, masinæ kultûrà, ji sukylapati prieð save, ima darytis iracionaliir nutrina tarp jø istoriðkai susiklosèiusiasskiriamàsias ribas. Puikiausià tokiø permainøpavyzdá jau XIX a. pabaigoje pateikëfilosofuojantis filologas F.Nietzschë.Kur yra jo filosofija? Misterijoje „Ðtai taipZaratustra kalbëjo“? Eilëraðèiuose? Aforizmuose?Eseistikoje? Visur ir niekur atskirai.Dar niekam nepavyko atsakyti, kurpasibaigia jo menas ir publicistika, o kurprasideda filosofija. Ið pradþiø profesionalûsfilosofai èia maþai tematë filosofijos,profesionalûs poetai – poetinio talento, oprofesionalûs publicistai – minties aiðkumoir átaigumo. Niekas neabejojo nebenttik jo ánirðiu, aistringumu, aforizmais ir sàmojais.Bet laiko dvasia buvo palanki –gana greitai jo darbai tapo Europos intelektualøir politikø „ðventuoju raðtu“. Ðitasribø perþengimo pavyzdys ne tik nulëmëfilosofijos pasklidimà po visas kultûrossritis, bet ir rezonansiná visø kitø srièiønorà „laisvai filosofuoti“. Tiek sekso,tiek ir filosofijos dabar pilna visur.Linkèiodama tai F.Nietzschei, taiA.Comte‘ui, filosofija vis maþiau ëmë rûpintistiesa, o vis daugiau naudingumu,daþniau demonstravo dràsà bei áþûlø pasitikëjimàsavo performatyvine saviraiðka.Ji pasidavë antisisteminei Nietzschësaistrai ir liovësi sukti galvà, kaip pasiektiteorijø iðsamumo, neprieðtaringumo beiátikinamumo. Pasidarë nesvarbu árodinëti,aiðkintis, net siekti taisyklingumo, þodþiøir minèiø vienareikðmiðkumo, suprantamumo.Vis labiau ji pasidavë spontaniðkoimprovizavimo nenuoseklumams,neuþbaigtumams, prieðtaravimams,svyravimams, abejonëms. Visdaþniau ëmë pakakti fenomenø (bûsenø,jausenø, individualiø patirèiø, nuojautø)apraðinëjimo, svarstomø dalykø suprobleminimo,imponavimo, gundymo,tyèia ir netyèia palikto máslingumo, keistumo,paslaptingo nesuprantamumo.Uþuot teigusi ar neigusi, kas yra tikra arbent tikëtina, ji stebino (trikdë, glumino,ðokiravo) skaitytojus, laidë sàmojus, apraðinëjosituacijas bei nusiteikimus.Spontaniðkas tekstø sukeistinimas, priimtøprasmiø trynimas ir jaukimas atriðorankas nuo tekstø net nepriklausomø interpretacijølaisvei.Tokia filosofijos tekstø „realybë“ nemaþaiprisidëjo prie to, kad K.Jaspersaspripaþintø, jog þmogaus bûtis pasaulyjeyra pasidariusi nepatikima. Bet XX a. ávykiaiparodë, kad tai nëra tik filosofijos iðvada.Visose kultûros srityse sparèiai plitonusivylimas modernybe. Iðkalbingiausito nusivylimo ir modernybës atmetimosimptomai ðiandien vadinami kontrkultûra,arba alternatyvine, marginalinekultûra. Visus juos patogiau bûtø pakeistibendresniu ir nepalyginti aiðkesniu kultûroskrizës terminu. O kultûros pakrikimasstûmë paèià filosofijà á savinaikos irmirties glëbá. Ir taip atsivërë bene skaudþiausias,giliausias ir labiausiai visuotinisnusivylimas, kurá civilizuotas þmogusyra patyræs savo istorijoje.Postmoderniškas filosofinës refleksijospasklidimas kultûroje ir moderniosioskultûros krizës simptomai tiesiog pasitinkavienas kità, sustiprindami neigimo,niekinimo ir naikinimo tendencijas. Ði nevisai gryna filosofija jau net negali bûtiniekuo kitu kaip tik kultûros krizës filosofija,atsidedanti krinkanèio gyvenimo bûdozondavimui, apraðymui ir tyrinëjimui.Bet, susiliedama su menu, meno kritika,publicistika, masine kultûra, iki ðiol ji tikaistringai demonstravo ávairiausiø laipsniøir formø nusivylimà. Atëjo laikas subrandintinuovokà, kaip naujà iðmintá, kuripadëtø suprasti svarbiausias nusivylimoðaknis, kad bûtø galima ið naujo sugráþtiprie moderniosios epistemologijosiðstumtos bûties, kuri dabar tampa þmogaussavigynà nuo savæs paties mobilizuojanèiaproblema.J.B. Kuo ir kaip paaiðkinti tà aistràar tik hipnotizuojantá, narkotizuojantápolinká á absoliuèià intelektinæ ,,rezignacijà“,apie kurià tiek daug ir taip turiningaikaip tik ir kalbama Jûsø monografijoje?K.A.S. Aistra kyla ið entuziazmo, kurásukelia prablaivëjæs protas, supratæsbailià progresizmo gudrybæ iðstumti mirtáið gyvenimo ir jà uþmirðti. Ne taip sunkuásivaizduoti, kaip pasijunta þmogus,kai amþius atlaikiusios nemirtingumoiliuzijos sugriûva lyg kortø nameliai. Atsirandakerðtingas átûþis, neigimo, niekinimoir naikinimo azartas, kuriuo þmogussavaip atsilygina uþ ilgai puoselëtasviltis ir ádiegtà abejingumà mirèiai.Iki apsvaigimo jis dabar kartoja: mirtis,mirtis, mirtis... Èia panaðu á minios maiðtà,nukreiptà prieð brangius daiktus irkultûros objektus. Jame gali bûti ir neigimodràsos, ir áþûlaus cinizmo, ir gàsdinimo,ir net vilties, kad kas nors tà nusivylimàpaneigs. Suprantama – tai negalia,kuri dar nori ðá tà reikðti.J.B. Bûkite malonus, populiariaunuðvieskite ar bent jau pakomentuokiteJûsø monografijoje taip plaèiai vartojamàsàvokà ,,mirties filosofija“. Kastai yra? Nejaugi tai yra kaip nors susijæir su garsiàja majø kalendoriaus,,pranaðyste“?K.A.S. Èia vien tik mûsø energingosioscivilizacijos problema, teisingiau pasakius,antroji jos medalio pusë, kuriosmodernusis þmogus ilgai „mokëjo“ nepastebëti,o kai pastebëdavo, lengvai iðstumdavoið savo sàmonës. Majai èia tikrainiekuo dëti. Jie patys jau yra padarytimûsø masinës kultûros prielipu prie ci-12 Mokslas ir gyvenimas 2012 Nr. 7-8