Savanoriai gesino Å¡imtmečio gaisrÄ - KraÅ¡to apsaugos ministerija

SavanorisLietuvos savanorių laikraštisSavanoriai gesinošimtmečio gaisrą2006 m. gegužės 25 d. Nr. 5 (365)Ats. ltn. Romualdo Gečionio nuotraukaKlaipėdaGr. Vilma KojelienėŽemaičių rinktinės štabasGegužės 4-ąją – šv. Florijono,ugniagesių globėjo, dieną Klaipėdosgaisrininkai galėjo švęsti tik ikipietų. 14.10 val. gautas pranešimasapie gaisrą Smiltynėje. Netrukus antkojų buvo sukeltos visos uostamiesčiospecialiosios tarnybos.Aplinkosaugininkų ir gaisrininkųteigimu – tai bene didžiausiasgaisras per pastaruosiuspenkiasdešimt metų, pridaręsnuostolių daugiau nei už penkismilijonus litų ir nuniokojęs unikalųKuršių nerijos nacionalinioparko pušyną.1957 metais išdegė 150 hektarųSmiltynės miško. 1995 m. gaisraspasiglemžė 60 hektarų vaizdingokalnapušėmis apaugusio Kuršiųnerijos nacionalinio parko ploto.Tada ugniagesiams į pagalbą buvosutelktos „Geležinio Vilko“ brigados,Karinių jūrų pajėgų ir Savanoriųpajėgos.Šiemet Žemaičių rinktinės kariaitaip pat skubėjo į pagalbąugniagesių, medikų, policijos eki-pažams bei Kuršių nerijos nacionalinioparko darbuotojams. Jaupo valandos, kai buvo gautas pranešimas,į štabą ėmė rinktis savanoriai,pasiruošę vykti į gaisro vietą.Jiems buvo išdalyti kastuvai,respiratoriai, pirštinės. Niekas nesitikėjo,kad gaisras truks beveikvisą savaitę. Rinktinės kariai penkiasdienas kartu su kolegomis išDariaus ir Girėno rinktinės, Kariniųjūrų pajėgų, „Geležinio Vilko“brigados ir Butigeidžio dragūnųmokomojo bataliono dirbo gaisroniokojamoje Smiltynėje. Į pagalbąbuvo atsiųstas ir Karinių oro pajėgųsraigtasparnis.Jau antrą dieną, sustabdžiusgaisro plitimą, Smiltynė atrodėneatpažįstamai: suanglėję kalnapušiųstagarai, smilkstančiosar vis dar rusenančios samanos irnė vieno gyvo padaro. Vis dar įsiplieksdavoar atsinaujindavo atvirosugnies židiniai. Gaisro pabaigosdar nebuvo matyti. Tam įtakosturėjo ir nepalankios oro sąlygos– didelis vėjas ir drėgmės trūkumas.Iki antradienio kariai keisdamiesipamainomis smėliu užpildinėjosmilkstančius gaisro židinius,ugniagesiai liejo vandeniu. Kariai„šukavo“ ištisus plotus, stengdamiesinepalikti nė vieno rūkstančiožemės lopinėlio. Kartais taiatrodydavo beprasmiška, nes, regis,ką tik užkasei smilkstantį plotą,atsisuki – jis vėl smilksta. Lietusčia būtų tikras išsigelbėjimas – tuometu turbūt dūsavo ne vienas.Per tas dienas į gaisravietę buvopasiųsti 299 mūsų rinktinės kariaisavanoriai ir 60 profesinės tarnyboskarių. Gaisrą gesino ir vyrai, irmoterys.Šimtmečio gaisras užgesintas.Liko daugiau kaip 200 hektarų išdegusioKuršių nerijos nacionalinioparko miško, lyg siaubo filmestūksančių kalnapušių stagarai.Vaizdas ne vieno klaipėdiečio, oir šiaip Lietuvos piliečio akyse išspaudęsašarą. Vaizdas, privertęsir valdininkus, ir visuomenę susimąstyti,įžiebęs įvairias diskusijas,ar tinkamai yra saugomas šis nuostabusir trapus mūsų šalies kampelis,ar viskas buvo padaryta, kadbūtų išvengta tokių baisių padarinių.Ugnis nugalėta. Žemaičiųrinktinės vadas mjr. Dainius Janėnaspadėkojo kariams už pagalbąir ištvermę. Belieka tikėtis,kad tokios pagalbos daugiau nebeprireiks.KaunasKpt. Arvydas SavickasDariaus ir Girėno rinktinės štabasGaisrą Kuršių nerijoje gesino apie 140 Dariaus ir Girėnorinktinės savanorių. Užduoties vykdymo vadu paskirtas rinktinėsštabo S5 skyriaus viršininkas kpt. Arvydas Savickas, jo pavaduotoju– rinktinės vyr. puskarininkis j. psk. Vidmantas Černiauskas.Gesinimo užduotis buvo vykdoma 3 pamainomis: I pamainąsudarė 202, 207 ir 208 kuopų kariai savanoriai bei štabo PKT kariai,jiems vadovavo 207 kuopos vado pavaduotojas vyr. ltn. ArvydasTalalis. Iš Kauno išvykę gegužės 5 d. 14.00 val. jie Kuršiųnerijoje pakeitė Žemaičių rinktinės karius ir dirbo iki vidurnakčio.Šiek tiek pailsėję 52 pamainos kariai tęsė darbą iki gegužės6 d. vidurdienio.II pamainą sudarė 201, 205, Apsaugos ir Štabo aptarnavimokuopų savanoriai (52 kariai) , kuriems vadovavo 205 kuopos vadaskpt. Juozas Miliušis. Iš Kauno pamaina išvyko 17.00 val. ir pakeitėI pamainą.III pamainą sudarė 37 kariai iš 202, 203 ir 204 kuopų, vadovavo203 kuopos vado pavaduotojas vyr. ltn. Raimondas Šepetys.Pamaina iš Kauno išvyko 20.00 val. ir pakeitė II pamainą gegužės6 d. rytą, 4.00 val. Pamaina dirbo iki 20.00 val.Gaisrą Neringoje gesino ir kelios karės savanorės – mamos,savo vaikus palikusios namie, nors buvo sekmadienis irdar Motinos diena. Mamas vaikai pasveikino mobiliaisiais telefonais.

2006 m. gegužės 25 d. Nr. 5 (365) Savanoris psl.Gegužės 21-oji – Partizanų pagerbimo,kariuomenės ir visuomenės vienybės dienaPagarba žuvusiemsTėvynės gynėjamsJūratė BanevičienėVyčio rinktinės šabo specialistėDievas išleido į pasaulį tautasir įkvėpė joms laisvės troškimą.Per amžius lietuviai Gintarokraštą laistė savuoju ir atėjūnųkrauju. Buvę priešai neatsiprašėuž patirtas tautos kančias, už žuvusiusLietuvos sūnus ir dukras.Praeitis nebus užmiršta, jos iš atmintiesneištrinsi. Daugelis tolaikmečio žmonių jau išėję Anapilin,tačiau likę gyvi partizanai– dim. plk. Jonas Čeponis, dim.kpt. Bronius Juospaitis bei kiti,drauge susirinkę dažnai prisimenakaro ir pokario laikų išgyvenimus.Neabejingi Lietuvos laisvės kovomsyra Vyčio rinktinės kariai savanoriai.Kiekvienais metais, kar-Danieliaus Vaitelio-Briedžio žūties vietoje.tu su LLKS kariais, gegužės 13–ąjądieną aplanko Danieliaus Vaitelio– Briedžio, Jono Kilijono–Miko irVlado Čyvo–Salapkos žuvimo vietą.1948 metų gegužės 13 dienąTaujėnų valsčiuje, prie Juodvisinėskaimo, rusai užpuolė ir nužudėVyčio apygardos vadą DanieliųVaitelį–Briedį, jo pavaduotojąJ.Kilijoną–Miką ir štabo apsaugosbūrio vadą V.Čyvą–Salapką. Bendražygių,dim. plk. Jono Čeponio,dim. kpt. Broniaus Juospaičio irkitų Vyčio apygardos partizanų,pasakojimuose išliko šviesūs prisiminimaiapie žuvusiuosius. 1944rugpjūtį Danielius Vaitelis buvopaskirtas 1–ojo Ukmergės apskritiesbūrio vadu. Jo vadovaujamipartizanai 1944 metų spalį užėmėSiesikų miestelį, išvadavo iš areštinėssuimtus gyventojus. 1945 metųGraži gegužėVioleta ButenienėDragūnų mokomojo batalionoramovės viršininkėsausį D.Vaitelis, žuvus pirmajamvadui kpt. Juozui Krikštaponiui,tapo Vyčio apygardos vadu.D.Vaitelis nuolat lankė partizanųbūrius, duodavo vadams nurodymus,palaikė ryšius su kaimyniniųpartizanų jungtinių vadais. DanieliausVaitelio–Briedžio patriotiškižodžiai „aš niekur nesitrauksiu.Tėvynei gerai, ir man gerai. Tėvyneipavojus, ir aš kartu su ja“ išlikobendražygių atmintyje. Kilnios sielosžmogus paskyrė savo gyvenimąkovai už Tėvynės laisvę. 1998 metaisLietuvos Respublikos Prezidentodekretu jis apdovanotas Vyčiokryžiaus 3–iojo laipsnio ordinu(po mirties).Nuo tų įvykių praėjo daugiaukaip pusė amžiaus, mums tai –jau istorija. Tačiau be istorijos nebūtųir dabarties. Birželio 18 d.Ukmergės rajone, Taujėnų seniūnijoje,bus atidengtas paminklaspirmajam Vyčio apygardos vaduikpt. Juozui Krikštaponiui ir jopartizanams, žuvusiems kovose suLietuvos okupantais.Srž. Audriaus Valmos nuotraukaGegužės mėnuo LDK Butigeidžiodragūnų mokomajamebatalione buvo ypač turtingasrenginiais. Mėnesį pradėjomegerumo akcija. Motinos dienosproga važiavome į vaikų globosnamus „Smiltelė“, aplankėmekelias šeimynas, nuvežėme vaikamsdarbuotojų atneštus drabužėlius,knygutes. Norėjomenors taip parodyti vaikams, kurieneturi kam pasakyti „Mama,aš tave myliu“, kad apie juosgalvojame, prisimename, kadjie yra globojami, nors ir ne tikrųjųmamų, tačiau bent gerųžmonių…Tą pačią dieną Florijono dienosbei 150 metų nuo įkūrimo progasveikinome Klaipėdos apskritiespriešgaisrinę gelbėjimo tarnybą,kuriai likimas iškrėtė piktą pokštą,– jiems, dar neišblėsus šventinėmsnuotaikoms, teko skubėti gelbėtidegančio Smiltynės miško…Ir čia mūsų batalionas nelikoabejingas. Kaipmat mūsų kariaiatskubėjo į pagalbą ir su visais rankarankon gesino gaisrą...O tuo metu batalione nebuvoramybės, jame buvo girdėti moksleiviųbalsai, būriavosi mokytojaiir svečiai. Batalione vyko moksleiviųkonkurso „Ką žinai apie Lietuvoskariuomenę“ finalinis turasbei vyko kariuomenės sporto klubosurengtas vaikų graikų–romėnųimtynių turnyras. Viktorinosdalyviams parodėme batalioną,muziejų, norinčiuosius pavėžinomeBV–211, o vakare visų laukėGedminų pagrindinės mokyklosmoksleivių koncertas.Sėkmė lydėjo ir žūklės komandą,kuri laimėjo pirmąsiasvietas KASP ir Lietuvos kariuomenėsvaržybose.Batalionas kartu su Karinėmisjūrų pajėgomis ir Žemaičiųrinktine gegužės 20 dieną klaipėdiškiųpakviesti į Kruiziniųlaivų krantinę, kur buvo parodytikariniai laivai, kovos technika,ginklai, garavo kareiviška košė,koncertavo roko grupė „Katedra“ir KJP orkestras.NATO šalių rezervoapžvalgaReaguojant į XXI amžiaus iššūkius bei sparčiai kintantsaugumo aplinkai, NATO šalių ginkluotosios pajėgostaip pat vykdo gynybos reformą, garantuojančiąracionalų turimų išteklių panaudojimą ir galimybes sėkmingaivykdyti pavestas užduotis tiek savoje šalyje, tiektarptautinėse operacijose. Šios reformos, taip pat stipriaisąlygoja ir rezervo pajėgas. Visos reformos liečia ir naujasNATO nares, taip pat ir Lietuvą. Šiame straipsnyjenorėčiau apžvelgti ir naujų, ir senų NATO narių vykdomasgynybos reformas, kad skaitytojai galėtų susidarytiplatesnį vaizdą, kas vyksta kitose šalyse ir pasaulyje.Kpt. Linas IdzelisKASP štabasBelgijaRezervas visuotinės mobilizacijosatveju pakeistas mažu, betintegruotu į ginkluotąsias pajėgas.Šis naujas rezervas yra ruošiamaskartu su reguliariais vienetais(t. y. kiekvienas reguliarusvienetas turi savo struktūrojenustatytą skaičių rezervininkų,pagal karo meto etatus, užjų parengimą atsako dalinio vadasir yra siunčiamas į tarptautinesoperacijas užpildant reikiamaspozicijas, įskaitant ir štabokarininkus. Šiuo metu tokių aktyviųrezervininkų Belgijoje yraapie 14 000. Jie komplektuojamiiš buvusių šauktinių, profesinėstarnybos karių arba savanorių.Jie gali būti rezervininkai iki60 metų. Mokymams skiriama 5–7 dienos per metus. Belgų karininkaisako, kad ši nauja sistemaveikia dar gana prastai, nes reguliarūsvienetai paprastai pamiršta,kad jie turi dar ir treniruotirezervininkus, todėl jau kelintimetai mokymai vyksta labai paviršutiniškaiarba išvis nevyksta.KanadaKanados reguliariąsias ginkluotąsiaspajėgas sudaro 62 500 profesinėstarnybos karių, jas remia26 000 rezervininkų, kurių pagrindinisuždavinys yra papildyti reguliariusvienetus tarptautinių operacijųmetu, bei reprezentuotiginkluotąsias pajėgas visuomenėje.Rezervą sudaro:jūrų pajėgų rezervas – 3 800;sausumos pajėgų rezervas – 16500;oro pajėgų rezervas – 2 400;ryšių tarnybos rezervas – 1 800;medicinos tarnybos rezervas –1 100.Tačiau skirtingai nuo Belgijos,Kanadoje yra rezervo daliniai,kurie pagal savo funkcinę paskirtįpavaldūs pajėgų vadams. Rezervodaliniai formuojami iš buvusiųprofesinės tarnybos karių.Kanada neturi įstatyminės bazės,kuri apsaugotų rezervininkųcivilinius darbus jiems vykdanttarnybines užduotis, tačiau yraprograma, kuri skatina darbdaviussuteikti atostogas (apmokamas irneapmokamas) pas juos dirbantiemsrezervininkams.Tarptautinėse operacijose rezervininkųbūna apie 20 procentų,tuo tarpu reguliariosios pajėgosruošiasi reaguoti į kitas žaibiškaiiškilusias atsako į krizes operacijas.Rezervininkai yra ruošiamipagal tas pačias mokymo programasir turi atitikti tuos pačius standartuskaip ir reguliariosios pajėgos.Individualių ir kolektyviniųįgūdžių suvienodinimas prieš tarptautinesoperacijas leidžia tiek rezervininkams,tiek profesinės tarnyboskariams pasiekti vienodąpasirengimo lygį. Pagrindiniai specialistai,kurie yra imami iš rezervo,yra CKB ir psichologinių operacijųkarininkai ir seržantai.ČekijaČekijos ginkluotųjų pajėgų rezervasformuojamas iš tarnybą baigusiųšauktinių bei buvusių profesinėstarnybos karių. Jo paskirtis yraužpildyti reguliarius vienetus taikosir karo metu. Tokių rezervininkųČekijoje šiuo metu yra priskaičiuojamaapie 500 000, tačiau daugelisiš jų yra tik sąrašuose ir niekada nebuvopanaudojami. Tik apie 25 000rezervininkų yra kviečiami į mokymusir manoma, jog pastarieji sugebėtųparemti reguliariąsias pajėgasreikalui esant. Rezervininkai,besiruošiantys tarptautinėms operacijoms,yra įspėjami apie mokymusprieš 4 savaites iki jų pradžiosir mokomi 12–16 savaičių priklausomainuo turimo laipsnio – kuo karinislaipsnis aukštesnis, tuo mokymastrunka ilgiau, tuo tarpu kasmetiniaimokymai vyksta 18 dienų. Už rezervininkųmokymą yra atsakingi daliniųvadai.Rezervininkai yra šaukiami vykdytiužduočių Čekijos respublikojeir tarptautinėse operacijose ir tuometu jie turi tokį patį statusą kaipir profesinės tarnybos kariai.Nukelta į 7 psl.

psl.Savanoris2006 m. gegužės 25 d. Nr. 5 (365)Mūsų misija KosovePirmasis patrulisGr. Vilius DŽIAVEČKA„Savanorio“ korespondentasJau antrąją dieną Kosove išvykstamepatruliuoti. Maršruto numeris– pirmas. Su taikdariais patruliuodamipraleisime tiek laiko,kiek numatyta, arba – kiek prireiks.Dviejuose visureigiuose naujosiosir senosios pamainos taikdariai. Važiuojusu KFOR–13 būrio vadu vyr.ltn. Vidu Ilgaudu, už vairo nacionalinisatstovas j. psk. Robertas Preikšaitis.Anksti ryte namo išvyko pirmojigrupė „senųjų“ taikdarių,tad antrojoje mašinoje sėdi naujosiospamainos savanoriai ir jiemsšis patrulis – pirmasis. Pro mašinoslangus skrieja nematytas pei-Laikinasis kontrolės postas.zažas. Žali laukai, tolumoje dunksantysplokščiakalniai su kur ne kurslėnyje išsimėčiusiomis sodybomis.Kelias, vedantis į Makedoniją, vingiuojakalnų link. Kairėje ir dešinėjekelio pusėje – kalnai. Žvalgausi įšalis, matau uolų kraštus aptvertusvielos tvora ir viršuje grėsmingaikabančius akmenis. Atrodo, tarsitai būtų ne vientisa uola, o atskirikalkakmenio luitai. Kaip vaizdžiaipasakė j. srž. Albinas Taujanskis –akmenys po gilios žiemos ir pavasariopolaidžio čia laikosi tik „antgarbės žodžio“. Dar nežinau, kurnusidrieks mūsų maršrutas, tai nelabainustembu, kai visureigis pasukaį šalikelę. Šalia kelio – kelkraštis,lygiagrečiai geležinkelis, jungiantisKosovą su Makedoniją. Radijo ryšiuvaikinas iš antrojo visureigio susisiekiasu mumis, jo džipas prastaitraukia. Puskarininkis Preikšaitisiššoka iš automobilio ir nuskubapas gr. Mindaugą Lukšį. Ten ryžtingaiužima vairuotojo vietą, išbandomašiną, pavažinėja pirmyn–atgal,kažką aiškina, rodo kariui.– Nieko blogo neatsitiko, – sakopo kelių minučių sugrįžęs Robertas– parodžiau, kaip įjungti visus palėtintojus,tegu mokosi. Viskas tentvarkoj, su mašina, tik vairuotojasprie jos dar neįpratęs. Pradžiojevisų akys – didelės.Džipas galingai trukteli iš vietos,peršoka pervažą ir siauru žvyrkeliustačiu kampu kyla į kalną.Toliau kelio nematau, lenktas posūkiskairėn ir vėl 180 laipsnių posūkis,o vairuotojas, ramiai manevruodamasant skardžio krašto, kurįužstoja keletas skystų krūmų, ramiuveidu, man ir šalia sėdinčiamKFOR–14 būrio vadui vyr. ltn. GerarduiSutkui sako:– Jei pasakysime, kad šokame išmašinos, tai, žinokite, kad nejuokaujame!– Jums gerai, – ironiškai atsikertavyr. ltn. G.Sutkus, – priekyje yradurelės, o kaip mes iš galo spėsimišsikrapštyti?Suprantu, kad puskarininkis teisybęsako, truputį nejauku. Kuo toliau,tuo įdomiau darosi, netrukuskalnuose siauri keliukai virsta kaimųgatvelėmis, patruliuodami pravažiuojamegyvenvietę. Net jaukiaupalieka, kai kalnuose pamatau sodybasir ten gyvenančius žmones.Pastebiu šalia vienas kito stovinčiusvienodus namus, senbuviai paaiškina,kad taip tėvas ir jo sūnūs, broliai,greta įsikūrinėja. Tokios tradicijos.– Kokiu transportu vietiniai užvažiuojaį kalnus? – siūbuodamasant galinės sėdynės klausiu vyr. ltn.V. Ilgaudo.– Ogi paprastai, lengvaisiais automobiliais,– juokiasi būrio vadas.Nenoriu tikėti, kol nepamataumums priešais atvažiuojančio,į kalnus besikabarojančio paprasčiausio„Wolksvagen Golf“. Pakylameiki „Raketos“, paminkloUCK nariams, albanams. Sako,žuvo, kai ėjo vykdyti užduoties...Aplinka čia labai rūpestingai sutvarkyta,pats paminklas – žalsvasakmeninis monumentas, savoforma tikrai primenantis raketą– kokių 10 metrų aukščio. Antkapaviečių – įspūdingos plokštėssu iškaltais žuvusiųjų portretais irpavardėmis. Aplinkui, aptvertojeteritorijoje, gėlės, veja ir netgiatvestas drėkinimas. Mums besižvalgant,iš negyvenamo kaimo pakraščioateina pagyvenęs albanas.Ant galvos – balta kepuraitė, vadinasi,senis šeimos galva. Jis mandagiaiatsisako taikdarių siūlomoscigaretės, žvilgsniu tyrinėja mus irprižiūri čia pat besiganantį arklį.Kylame dar aukščiau ir važiuojame,tiek, kiek visureigiai gali. Apsisukameir, leisdamiesi į žemyn,sustojame viename kaime. Būriovadas trumpai, keliais vokiškaissakiniais, persimeta su vietiniu vyresniuoju,o karius apspitę vaikaigauna vaisių ir saldumynų. Vykdomevieną iš KFOR užduočių, stebime,ar viskas tvarkoje. Vietosgyventojai turi jaustis saugūs. Leidžiamėsnuo kalnų, ir jaučiamėssenais vilkais, šįkart – gerai sekėsi,apačioje ryškėja galingas cementogamyklos siluetas, pakeliui darviena gyvenvietė.Mašinos pasišokinėdamos peršokaant asfalto. Išsukame į kelią.Mūsų dar laukia ratas po Kačanikomiestą ir „Ti–Si–Pi“ – Laikinasiskontrolės postas. Kariaistabdo ir pasirinktinai tikrina automobilius.Tikrinami automobiliai,žmonių, technikos ir kroviniųdokumentai. Gr. M.Lukšio rankojegniužulas suvertų nuotraukų sunusikaltėlių aprašymais. Kol vyr.ltn. V. Ilgaudas tikrina dokumentus,grandinis peržiūri nuotraukasir, įsidėmėjęs žmogaus veidą, ieško,ar nesutaps su ieškomų nusikaltėliųportretais ir duomenimis.Ką gali žinoti, kas pasitaikys, o šįkartviskas ramu, tik oras – pėstininkų.Kol taikdariai valandą tikrinomašinas, beveik visą laikąlijo. Grįžtame į bazę. Jau atitokęspo patrulio gr. M.Lukšys pasakoja:– Žinoma, pirmojo patrulioįspūdžių užteks ilgam laikui. Instruktažometu būrio vadas papasakojoapie maršrutą, žinojau,kad teks važinėti siaurais keliais,po gero lietaus virstančiais moliokoše, jais kilti į kalnus, moraliainusiteikiau, bet kol visko nepatyriau,tai, manau, teorija nedaugverta. Jau dabar suprantu, kadmes, būrio vairuotojai, pervažiavęvisus maršrutus greitai priprasimeprie Kosovo kelių. Labaigerai, kad pasirengimo misijai pabaigojegalėjome pasipraktikuotisu ševroletais, tokiomis pat mašinomis,kaip ir misijoje. Tiesa sakant,šiandien buvo nesklandumų,netraukė visureigis į kalną,spaudžiu akseleratorių beveik ikigalo, o mašina vos juda. Nesisekė,visgi pirmajame patrulyje su mašina...nežinau, kaip čia taip. Lietuvojekuo puikiausiai važinėjaunuosava mazda...Toje pat mašinoje sėdėjo skyriausvadas srž. Egidijus Plieskis:– Žinoma, kad važiuojant šaliapojūčiai visada aštresni nei patsvairuotum. Tada, kai valdai mašiną,neturi laiko dairytis aplinkui. Ganėtinainejauku, sėdint džipe žiūrėtipro langą į šalį ir nematyti žemės,kai žinai, kad aplinkui dideli ir statūsskardžiai. Bet iš tikrųjų patrulyjeneišsigąsti, o pasikrauni – aplinkuityras kalnų oras, gražūs vaizdai,kokių, neatvykęs čia į misiją, daugiauniekur nepamatysi. Be abejonės,kitas kartas jau nebebus toksryškus, priprasime prie savo atsakomybėsrajono ir užduočių, o tarnybaįeis į vėžes.(Tęsinys. Pradžia Nr. 4)Savanorių pajėgųorkestras – penkiolikametų tarnybojeGr. Vilius Džiavečka„Savanorio“ korespondentasGegužės 10 dieną Vilniaus karininkųramovėje įvyko jubiliejinisrenginys – 15–osioms Savanoriųpajėgų orkestro metinėms skirtaskoncertas. Koncerte dalyvavoŠvietimo ir mokslo ministras RemigijusMotuzas, Krašto apsaugosministerijos valstybės sekretoriusValdemaras Serapinas, Gynybosštabo viršininkas brg. gen. VitalijusVaikšnoras, KASP vadas plk.Antanas Plieskis, kiti svečiai. Orkestrąpenkiolikmečio proga sveikinovadai ir ministrai, profesūra irkolegos muzikantai. Atnaujintojeramovės salėje susirinkusiems svečiamskolektyvas irgi neliko skolingas– skambėjo iki šiol negirdėtabigbendo programa, su orkestrupasirodė dainininkai Egidijus Sipavičius,Michailas Jablonskis, vokalinėgrupė Capella‘A, ir seni orkestrodraugai grupė Biplan.Nuo kolektyvo susikūrimoir pirmojo koncerto jau praėjodaugiau nei 15 metų. 1991–ųjųkovo mėnesį Savanorių orkestrassusirinko į pirmąją repeticiją.Pirmasis kolektyvo vadovasir įkūrėjas – jaunas muzikantasEgidijus Dulkė. Tais pačiais metais,balandžio 29 dieną, naujaisuburtas kolektyvas tapo Savanoriškosioskrašto apsaugos tarnybosorkestru. Ši data ir laikomaoficialia orkestro įsikūrimodiena. Tuometinis Savanoriškosioskrašto apsaugos tarnybospučiamųjų orkestras, susikūręs1991–ųjų metų pradžioje, tapopirmuoju kariniu orkestru atkurtojeLietuvos kariuomenėje.Orkestro įkūrėjas E.Dulkė prisimenapirmuosius kolektyvo gyvavimometus:Dainuoja Donatas Bukauskas.Egidijus Dulkė.– Savanorių orkestro įkūrimasyra susijęs su Lietuvos valstybėsnepriklausomybės ir kariuomenėsatkūrimu. Tuomet jaunaiLietuvos kariuomenei buvo labaireikalingas ir karinis orkestras.Pagrindiniai mūsų kolektyvo įkūrimoiniciatoriai buvo Savanoriškosioskrašto apsaugos tarnybosštabo viršininkas Jonas Gečas irMokymo skyriaus viršininkas AntanasBurokas. Ankstų 1991–jųmetų kovo 6 dienos rytą susitikausu savanoriu A.Buroku. Jis buvomano mokytojas M.K.Čiurlioniomeno mokykloje. Iš A.Burokosužinojau, kad Kovo 11–ąjai –Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimodienai – paminėti skubiaireikalingas karinis orkestras.Kovo 11–ąją turėjo įvykti pirmasisatkurtos Lietuvos kariuomenėsparadas. Karinio orkestro sukūrimasturėjo išlikti paslaptyje,nes tuometinės sovietų slaptosiostarnybos dar buvo labai aktyviosLietuvoje ir savomis provokacijomisgalėjo pakenkti.Nukelta į 8 psl.Autoriaus nuotraukos

2006 m. gegužės 25 d. Nr. 5 (365) Savanoris psl.Krepšinio šventė KrosnojeAistė SUTKUTĖAtkelta iš 5 psl.Rikiuotė – tai dar vienas naujasmokslas, užklumpantis mus nuopirmų dienų. Be jos – nei žingsnio.Reikia priprasti, jog čia mes ne individualybės,čia mes – vienas būrys,todėl reikia išmokti visur vaikščiotikartu. O tai ne taip paprasta,kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.Kojos pinasi, galvos nuleistos, lipamvienas kitam ant kulnų, keikiamės,pykstamės, žygiuojam kiauras dienas,kol išmokstam. Vėliau, net ir vidurynakties pažadinti, galim surastisavo vietą būrio rikiuotėje.Prisideda ir kitos paskaitos: statutai,taktika, ryšiai, medicina, topografija,ginklai ir šaudyba, pilietinisugdymas, inžinerija. Atėjus sušiokia tokia kariška patirtimi, kaijau žinai, kas yra patrulinė bazė, kąreiškia rikiuotis į vorą po du, visasmokslas neatrodo toks sudėtingas.Tačiau tik atėjus iš civilinio gyvenimo- mažų mažiausiai keista, kamviso to reikia. Kam reikia mokytissu kažkuo kariauti, kam rausti apkasusar lakstyti su kuprinėm antpečių. Tačiau reikia atprasti klausti,juk įsakymai nesvarstomi.Fizo – taip kariuomenėje vadinamasfizinis rengimas. Baziniokario kurso metu fizinis rengimasužima svarbią vietą. Pradedantrytais, kai visas Mokomasis pulkasskambant muzikai bėgioja irmankštinasi, baigiant jėgos ir ištvermėspratimais ratu ar daugdaug bėgimo. Pėstininką kaip irvilką – kojos peni. Tad lakstomdaug ir visur. Į tai reikia atkreiptidėmesį, ruošiantis kursams. Papildomasfizinis pasirengimas išeistik į naudą, ypač tada, kai išeisitį miškus. O su miškais prasidedaveikiau kovinio, o ne fizinio rengimopratimas – spartusis žygis. Kasbandė – tas žino.Tokia šventė buvo surengta gegužės6 d. Krosnos pagrindinėjemokykloje. Taip mes paminėjomeDainavos savanorių rinktinės įkūrimo15-ąsias metines. Dalyvavo keturioskomandos: mūsų mokyklos(treneris Vaidas Jasevičius), Dainavosrinktinės (treneris vyr. ltn. AurelijusSelimavičius) ir svečiai iš Punsko(teneris Jonas Vydra) ir Vilniaus(treneris Vaclovas Šimkus).Savanorio keliasį karininkų korpusą,arbaKaip tapti atsargos leitenantu per 199 parasLauko pratybos – jau vėlesnėvisų mokslų fazė. Mokomajamepulke bazinio kurso metu kariaitradiciškai dalyvauja trijose laukopratybose. „Pirmasis žingsnis“ – taivienos paros pratybos, kuriose kariaiišmoksta pasistatyti pastogęiš palapinsiaustės, pasiruošti sausądavinį, bando įvairius judėjimo,maskuotės būdus. „Erelio akis“jau leidžia pabandyti „taktikuoti“.Kariai atlieka žygį, įkuria patrulinębazę, žvalgosi, rengia pasalas. Irvisą bazinį mokslą vainikuoja keturiųparų pratybos – „Ilgoji naktis“.Čia jau kariai mokosi veikti būriosudėtyje, atlieka įvairias taktinesužduotis ir maitina „kovinius“ Gaižiūnųpoligono uodus. O tai, kaslaukia po pratybų, tai jau maloniojidalis. „Šlovės taką“ visi atsimenasu malonumu. Nežinot, kas tai? Pabandykit,nenusivilsit – Mokomasispulkas garantuoja.KasdienybėMūsų kasdienybė Mokomajamepulke turi savitą tvarką, ritmą irmuziką. Taip, būtent muziką. Kartaisnet atrodo, kad pulkas be muzikosnegyvena nė dienos. Ji visur. Kaimes darome rytinę mankštą, kai laukiamevėliavos nuleidimo, kai vėliavąnuleidžiame, kai valome ginklus,kai ruošiamės miegui, kai tvarkomėskuopoje. Mūsų būrys taip patmuzikalumu nesiskundžia. Turimesavo dirigentą, turim armoniką, gitarą,triūbą ir daug dainingų vyrų.O dabar, kursams pasibaigus, kai išgirstamdainas, kurių klausydavomėsstovėdami rikiuotės aikštėje,užplūsta itin geri prisiminimai.Tvarka kareivinėse – kitas klausimas.Baigiantis baziniam kursuitikriausiai žinojom visas nešvariausiasvietas kareivinėse, žinojom,Kaip ir pridera, pirmiausia –himnas. Jį visų žiūrovų akivaizdojesugiedojo krosniškė ketvirtokėSilvija Danauskaitė. Reikėjomatyti ir girdėti, kaip nuoširdžiaiji giedojo! Paskui šventės dalyviųbūrelis, vadovaujamas šauliųkuopos vado, beje, ir buvusioKrosnos mokyklos mokinio, GediminoKarausko, išvyko į Kalniškėsmišką ten žuvusių mūsųpartizanų pagerbti. Gėlės padėtos,žvakutės uždegtos ir Krosnoskapinėse – ant penkių partizanų,dviejų partizanų, Nežinomo kareivioir Krosnos šaulių kuoposvado Tado Šerniaus kapų.Krepšinio aikštelėje virė atkaklioskovos. Nugalėjo Dainavosrinktinė, kariai yra kariai – jiestipriausi. Antrąją vietą iškovojovilniečiai, o toliau – Krosna irPunskas. Naudingiausiu turnyrožaidėju pripažintas Šarūnas Šiukščiusiš Vilniaus.kas pirmiausia užkliūva seržantams,žinojom, kaip reikia plautigrindis, kad šios net savo spalvąpakeistų. „muilo šventė“ – taipbūdavo vadinama didžioji tvarkymosioperacija, kuri vykdavo kiekvienąsavaitę, kai turi išblizgintivisus kuopos kampus. Kiekvienasskyrius turėdavo savo atsakomybės„rajoną“, kur ir įvedinėdavotvarką. Tvarka turėdavo būti visur:spintelėse, tualetuose, džiovyklose,kambariuose.Būtent su „muilo švente“ irtvarkymusi susijęs dar vienas mūsųdžiaugsmas – savaitgaliai. Sėkmingaiatlikta „muilo šventė“ atverdavomums kareivinių rajono vartus.Laisvi šeštadieniai ir sekmadieniaibuvo viena iš nedaugelio privilegijų,kurias mes turėjom, skirtingainuo šauktinių karių. Ir smagiausiabūdavo, kai mūsų mašinų vorapajudėdavo iš Mokomojo pulkonamų link.Pasikeitęs mūsų gyvenimaskeitė ir kalbą. Sužinojom, ką reiškiastovėti „ant tumbos“, kaip turiblizgėti „vzliotkė“, net ir „gubą“matėm, tiesa, tik iš toli. Ir niekasvėliau nesakydavo, jog žygiuojamrikiuotės aikštėje. Visi žinojo,jog tai „placas“. Budėtojo komanda„kuopa, PCHD!“ visus nuteikdavodarbui. O tvarką palaikydavogriežti „seržai“. Kaip sakoma,su kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi.Taip ir su kalba. Nors labiausiai vislaukė šūksnio „DMB“, kuris reiškė,jog mūsų dienos pulke suskaičiuotos.Tikrai nuoširdžiai vertėtų pakalbėtiapie mūsų instruktorius,kurie mus ganė visas dešimt savaičių.Tai žmonės, puikiai išmanantyssavo darbą. Žinoma, tuo metu,kai mes lakstydavom po miškusvykdydami jų nurodymus, ne visiinstruktoriai atrodė tokie malonūs.Bet toks jų darbas. Jie sugebėjoiš mūsų išspausti viską. Kaibuvo už ką – baudė, bet tik tada,kai buvo už ką. Jų dėka mes ir tapomvieningu būriu.(Tęsinys. Pradžia – Nr. 3)NATO šaliųrezervo apžvalgaAtkelta iš 3 psl.Rezervininkų darbo vietos, koljie vykdo užduotis, yra ginamosįstatymais, taip pat kiekvienasrezervininkas, kuris aktyviai dalyvaujamokymuose, gauna mėnesinęišmoką (500 kronų), taiyra 60 Lt. Nedaug, bet jau gerapradžia kažkaip skatinti rezervininkus.DanijaDanija šiuo metu tarptautinėseoperacijose turi 1 200-1 600karių ir dar šiais metais ketinapadidinti iki 2 000. Reguliariosiosepajėgose yra 14 708 kariaiiš jų 422 vyresnieji karininkai, 3286 jaunesnieji karininkai, 4 376puskarininkiai ir seržantai ir 6624 eiliniai. Tokiai mažai šaliaiturint tokius ambicingus tarptautiniusįsipareigojimus, be rezervoniekaip neįmanoma išsiversti.Todėl šiuo metu rezervas sudaro42 procentus nuo reguliariųjųpajėgų dydžio, t. y. 6 322 kariai (2870 paprasti rezervininkai, 3 452rezervininkai, skirti greitojo reagavimopajėgoms, kurie naudojamivien tarptautinėse operacijose,nes reguliariosiose pajėgosnebesugeba vykdyti rotacijos berezervo). Į rezervą yra verbuojamikariai, kuriems yra pasibaigusitrumpalaikė sutartis su reguliariosiomispajėgomis. Anksčiaurezervo karininkai ir seržantaibuvo specialiai ruošiami, karininkainet vienerius metus, bet šiuometu, pasikeitus gynybos politikai,tos mokymo įstaigos yra uždarytosarba restruktūrizuotos.Čia, žinoma, nereikia painiotišių rezervininkų su DanijosHome Guard (su kuria bendradarbiaujair vykdo bendrus mokymusKASP), kuri yra visiškaiatskira organizacija ir nelaikomarezervu. HG vykdo užduotis tikDanijos viduje, o į tarptautinesoperacijas vyksta tik pavieniaiMorta Gudonienė2006 m. gegužės 11 d. eidama52 metus po sunkios ligosmirė Didžiosios Kovos apygardos8-osios rinktinės vyr.specialistė biudžetui ats. kpt.Morta Gudonienė.Krašto apsaugos savanoriųpajėgose Morta Gudonienėkarininkai. Rezervininkai yra reguliariųjųvienetų sudėtinė dalisir prireikus daliniai turi pašauktireikiamus specialistus tarptautinėmsoperacijoms (pvz., ryšių karininkąsurasti ir pasiųsti į tarptautinęoperaciją būtų atsakingasryšių pulkas). Tokie rezervo karininkaianksčiau buvo mokomi10-15 dienų per metus, dabarjie yra šaukiami tik pasiruošimuitarptautinėms operacijoms. Pasakdanų karininkų, jiems netekogirdėti, kad kada nors vienasiš tokių karininkų būtų paskirtaskuopos vadu tarptautinėse operacijose,bet būrių vadais ir funkciniaisspecialistais skiriami, irgana dažnai. Man neseniai būnantKosove teko sutikti net pulkininkąleitenantą.PrancūzijaŠiuo metu Prancūzijos ginkluotųjųpajėgų rezervą sudaro(įskaitant žandarmeriją, kuritaip pat siunčiama į tarptautinesoperacijas) 38 000 karių. Kiekvienaismetais, kitaip negu kitoseNATO šalyse, rezervininkųskaičius didinamas 6 000 ir tikimasi,kad 2011 metais sieks 94 000,arba 25 procentus nuo visų reguliariųjųpajėgų dydžio. Rezervininkaiyra sudedamoji reguliariųjųvienetų dalis ir rengiamiper metus 5-30 dienų. Tarptautinėmsoperacijoms rezervininkaisavanoriškumo principu šaukiami120 dienų, nes Prancūzijos kariuomenėjeviena rotacija trunka4, o ne 6 mėn., kaip kad daugelyjekitų šalių. Įstatymai numato,kad darbdavys privalo išleisti darbuotoją-rezervininkąį mokymustik 5 dienas per metus. Jeigu norimadalyvauti mokymuose ilgesnįlaiką, turi būti sudaryta sutartistarp darbdavio ir darbuotojo, kituatveju rezervininkas turi naudotisavo asmenines atostogas.(Bus daugiau)tarnavo nuo 1991 m. gruodžio2 d. buhalterės pareigose.1995 m. sausio 25 d. jai suteiktasleitenanto laipsnis, podviejų metų – vyresniojo leitenanto,2000 m. balandžio 12 d. –kapitono laipsnis.2003 m., išėjusi į atsargą,Morta Gudonienė toliau dirbovalstybės tarnautoja DidžiosiosKovos 8-ojoje rinktinėje.Ats. kpt. Morta Gudonienėužaugino dukrą ir sūnų.Didžiosios Kovos 8-oji rinktinėneteko ne tik puikios darbuotojos,bet ir nuoširdaus,gero žmogaus.Ats. kpt. Morta Gudonienėpalaidota Karveliškių kapinėse.

psl.Savanoris2006 m. gegužės 25 d. Nr. 5 (365)Savanorių pajėgų orkestras –penkiolika metų tarnybojeKartu su orkestru koncertavo ir populiari grupė „Biplan“.Atkelta iš 4 psl.A.Burokas įpareigojo mane surinktijaunus muzikantus, galinčiusgroti būsimajame Lietuvos kariuomenėsorkestre. Nedvejodamas sutikau.Nusprendžiau, kad orkestropagrindą turėtų sudaryti Lietuvosaukštesniųjų ir aukštųjų muzikosmokyklų studentai. Iš karto po šiopokalbio nuvažiavau į Juozo Tallat–Kelpšosaukštesniąją muzikosmokyklą pas gerą bičiulį Tomą Kizelį– buvusį bendraklasį. Papasakojauapie kuriamą naują orkestrąir pasiūliau prisijungti. Tomas sutikopagelbėti. Jis pasiūlė į orkestrąpakviesti ir patikimus savo draugusmuzikantus. T. Kizeliu pasitikėjau,be to, puikiai pažinojau ir jo draugus.Visi jie – geri muzikantai. Kartuį kuriamą orkestrą pakvietėmebrolius Darių ir Sigitą Bažanovus,Darių Krukonį, Gintarą Jestremską,Albertą Tiškų, Tomą Galkauską,Dainių Ligeiką, Mindaugą Pupeikį,Stasį Noreikį ir Artūrą Mikoliūną.Kiti būsimojo orkestro muzikantaibuvo pakviesti iš Lietuvosmuzikos akademijos – tuometinėskonservatorijos, taip pat geri manopažįstami: Julius Taločka ir AndriusKinderis. Prie jų prisijungė RenatasMockus, Sigitas Gumuliauskasir kiti. Be jų į orkestrą pakvietėmeM.K.Čiurlionio meno mokyklosabiturientus: Giedrių Dranevičių,Liną Gailiūną ir Liną Kačerauską.Kurti naują muzikinį kolektyvą,juo labiau karinį orkestrą, pirmąjįpo nepriklausomybės atgavimo,buvo labai atsakingas darbas, patirtiesstoką kompensavo jaunatviškasentuziazmas ir patriotizmas. Pirmiejinaujai sukurto orkestro žingsniainebuvo lengvi. Neturėjome kariniųmaršų, kurie gyvybiškai reikalingikariniam orkestrui. Viską norėjauišsaugoti paslaptyje, todėl prašytipagalbos iš kitų tuo metu Lietuvojegyvavusių orkestrų neišdrįsau. Nutariaušiuos kūrinius parašyti pats.M.K.Čiurlionio meno mokyklojegrojau klarnetu, rašyti orkestruočių,tuo labiau diriguoti orkestrui,ten niekas nemokė. Pagal dvi temasnaktimis ir pamokų metu parašiaupartitūras. Abi melodijos buvopaimtos iš Lietuvos partizanų dainų,jų dar sovietmečiu mane išmokėmočiutė ir senelis. Viena vadinosi„Mergužėle, ko verki“, kita – „Oineverk, motušėle“. Tokiomis aplinkybėmisparašiau du naujus maršuską tik suburtam Lietuvos kariuomenėsorkestrui. Visi naujojo orkestronariai susirinkome M.K.Čiurlioniomeno mokyklos 204–joje klasėje.Suskaičiavome kiek mūsų yra irkokiais instrumentais galime groti.Jau kitą dieną pradėjome naujaiįkurto karinio orkestro repeticijas.Po pirmosios repeticijos nuvykauA.Burokui pranešti, kad kolektyvasjau suburtas ir repeticijos pradėtos.Tądien buvau pristatytas tuometiniamSKAT štabo viršininkui J.Gečui. Vadą informavau, kad Savanoriškoskrašto apsaugos tarnybosorkestras jau sukurtas. Su dideliupasididžiavimu pranešiau, kad pirmajameLietuvos kariuomenės paradedalyvauti esame pasirengę.1991–ųjų metų kovo 11 dienosrytą atvykome į tuometinius AukščiausiosiosTarybos rūmus. Visi– puikiai nusiteikę. Jautėme pasididžiavimą,galėdami šiame renginyjedalyvauti kaip kariuomenėsorkestras Lietuvos Nepriklausomybėsatkūrimo metinių šventėje.Aukščiausios Tarybos rūmuose gavomepirmąsias karines uniformas.Visi pakilios nuotaikos išsirikiavomebendroje rikiuotėje ir nešiniinstrumentais nužygiavome į aikštę,kur įvyko paradas ir kartu pirmasisviešas mūsų pasirodymas.1991–aisiais metais Savanoriųorkestro vadovu ir dirigentu paskirtasvyresnysis leitenantas AlgimantasImbrasas, orkestrui vadovavęsiki 1993 metų. Nuo 1993–ųjų iki2000–ųjų metų orkestro vairą perėmėvrš. Ginutis Jurgaitis. Dabartinisorkestro vadovas ir vyriausiasisdirigentas kpt. Ričardas Čiupkovaskolektyvui vadovauja nuo 2000–ųjųmetų. Kapitonas į Savanorių orkestrąįstojo 1992–ųjų kovo mėnesį, eiliniumuzikantu:– Mokiausi J.Tallat–Kelpšosaukštesniojoje muzikos mokyklojeir Savanorių orkestre grojauklarnetu. Nustebau, kai po metųorkestro vadovas kpt. AlgimantasImbrasas pasiūlė užimti dirigentovietą, kadangi pats ruošėsipereiti į Garbės sargybos orkestrą.Vieną vakarą pagalvojęs, galųgale sutikau. Jei atvirai, tai net nesvajojau,kad kada nors diriguosiu.Buvau jaunas, dvidešimtmetis vaikinas,studentas. Dirigento vietabuvo didelis išbandymas, kurį išlaikiau.Septynerius metus dirigavauKASP orkestrui, studijavau Muzikosakademijoje, pas prof. JuoząDomarką baigiau karinio orkestrodirigento-kapelmeisterio magistrostudijas.2000–aisiais buvau išsiųstas į Lietuvoskaro akademiją, kur baigiaubūrių vadų kursus. Tais pačiais metaisgavau pirmąjį karininko laipsnį.Kolektyvas taip pat nestovėjo vietoje,nuo saujelės susibūrusių studentųjis išaugo į profesionalų orkestrą.Daugelis baigė aukštuosius muzikosmokslus, magistro studijas. Kiti studijuojair dabar. Ir dabar mielai į orkestrąpriimčiau muzikantus, baigusiusklasikines ir estradines džiazo studijas.Tai būtų labai skirtingas muzikosmokyklas išėję instrumentalistai, betjie padėtų praplėsti orkestro repertuarąir įneštų naujų spalvų. Dabar duKpt. Ričardas Čiupkovas.Gr. Viliaus Džiavečkos nuotraukosKASP orkestrantai Muzikos akademijojestudijuoja šiuolaikinę estradinęmuziką: mušamuosius – orkestroveteranas gr. Aleksandras Kazakevičius,o neseniai priimtas DonatasBukauskas – pirmajame magistrantūroskurse mokosi net dviejų – džiazovokalo ir trombono – specialybių.Žmonės, išėję tokią mokyklą, mumslabai reikalingi.Orkestro jubiliejaus proga noriupadėkoti daugeliui muzikantų.Visų pirma – ats. vrš. AnatolijuiČumakovui, orkestro koncertmeisteriui.Nė vienas koncertas nepraeinabe jo atliekamų solo kūrinių, orepeticijos – be vertingų patarimų.KASP orkestro mylėtojai Lietuvojeir užsienyje Anatolijų įsiminė; nepamirštamasjo atliekamas FrenkoSinatros „Mano kelias“ solo triūbaprisidėjo ir prie mūsų „Auksinės lyros“laimėjimo Lenkijoje.Visos instrumentų grupės orkestreturi puikius savo koncertmeisterius:trombonai – j. srž. IrmantąVaškevičių, saksofonai – gr. GintarąMockų ir t.t.Šiais metais orkestre papildėmetrombonų grupę, dabar yrapenki šiuo instrumentu grojantysmuzikantai. Trombonai orkestroskambesiui suteikia svorio ir sodrumo.Per pastaruosius metus išsiplėtėritmo sekcija – atsirado bosinė irritminė gitaros. Lauko koncertuosestyginiai irgi nestovi be darbo – gaunabūgną arba lėkštes ir groja kartusu visais. Darbo turime išties nemažai,kuomet Vilniuje prasidėjoKariuomenės ir visuomenės vienybėsdienos renginiai, per keletą valandųturėjome pasirodyti keturiosevietose. Užimti būna ir kiti savaitgaliai.Nepaisant to, dar yra nemažaimanančių, kad muzikantai yra kariai,švelniai tariant, „prie tinginio“.Skeptikams norėčiau pasakyti, kadtarnyba orkestre nėra tokia lengva,kaip gali atrodyti iš šalies. Visų pirma– grojimas pučiamaisiais instrumentais– tai fizinis darbas, nemažaskrūvis kraujagyslėms ir klausos aparatui.Neslėpsiu, kad prastos darbosąlygos taip pat nesuteikia daugiaujėgų muzikantams. Medikų komisijąne vienam orkestrantui jau konstatavo„nusėdusią“ klausą. Neturimekaip dera su izoliuojančiomisgarsą medžiagoms įrengtos studijos.Kartą orkestrinėje eksperimentavomesu garsą matuojančiu prietaisu.Orkestrui tyliai grojant pasirinktąkūrinį, garso slėgis studijoje pasiekė120 decibelų. Jie prilygsta gatvėjeasfaltą daužančio pneumatiniokūjo garsui. Grojant garsesnį kūrinį,kartu su mušamaisiais, patalpojelengvai pasiekiamas 140–150decibelų slėgis. Tai jau kylančio reaktyviniolėktuvo garsas. Pamėginkiteprie jo pastovėti 3–4 valandas,kad ir su pertraukomis. Štabo salėje,deja, taip pat negalime visavertiškairepetuoti, nes ji irgi nepritaikytamuzikavimui. Garsas liejasi kaipbažnyčioje, užtušuodamas klaidas,kurios „išlenda“ koncertuose. Jaudaug metų svajojame apie erdvesnęstudiją, atitinkančią minimalius reikalavimus.Nereikia kažko ypatingo– tik erdvesnių patalpų, garsą izoliuojančiamedžiaga dengtomis sienomisir lubomis.Pildosi pažadai dėl naujų instrumentųįsigijimo. Jau turime dvi naujastūbas, šiemet įsigijome vieną saksofoną,ketvertą trombonų, taip patdu naujus suzafonus. Dabar orkestre25 žmonės, neskaitant manęs. Būtųlabai gerai turėti bent trisdešimtiesmuzikantų kolektyvą ir dar vieną dirigentą– antrąjį. Tuomet įvairiausirepertuarai būtų įkandami, galėtumesu pasididžiavimu atstovauti Savanoriųpajėgoms. Dabar parengtabigbendo programa yra tarsi ėjimasžirgu, nes būtent iki bigbendo sudėtiesmums trūksta mažiausiai žmonių.Žinoma, reikėtų dar klavišininko,fleitininko, aparatūros ir t. t. Kitagalima sudėtis – naujovė atėjusi išOlandijos – vadinamasis „fanfarų orkestras“.Iki tokios sudėties kolektyvomums trūktų „tik“ keturių valtornų.Šios sudėties jau galėtume grotivisą klasikinį repertuarą.Nemanau, kad Savanorių pajėgųorkestras galėtų apsiriboti vienbigbendo repertuaru, kokį mesgrojome per savo jubiliejų. Su bigbendoprograma galima pasirodytiiškilmingomis progomis, išskirtineipublikai. Nemažai kūrinių, kuriuosgrojame mes, daugiau neatlieka nėvienas karinis orkestras, stengiamėsbūti lankstūs ir originalūs, nestai kartu ir Savanorių orkestro išlikimoreikalas.Kariniam orkestrui svarbiausia –nesustabarėti, būti reikalingiems irpatenkinti kuo įvairesnius kariuomenėsmuzikinius poreikius.Savanorių orkestro 15–os metųsukakties proga kolektyvo vardunoriu padėkoti tiems, kurių dėkaatsiradome, esame ir, tikiuosi, būsime– visiems Savanorių pajėgų vadams– ats. plk. J.Gečui, brg. gen.A.Pociui ir plk. A.Plieskiui.Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.Eina nuo 1991 02 09Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.ltSpausdino AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris.Korespondentas gr. Vilius Džiavečka.Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“Kaina 1 Lt 20 ct