LOTYNÅ² KALBOS IR ANTIKOS KULTÅªROS PROGRAMA 9 â€“ 12 (I ...

LOTYNŲ KALBOS IR ANTIKOS KULTŪROS PROGRAMA 

SUDARĖ: 

9 – 12 (I–IV GIMNAZIJOS) KLASĖMS 

Doc. dr. Nijolė Juchnevičienė (darbo grupės vadovė) 

Onutė Baumilienė, lietuvių k. mokytoja ekspertė, lotynų k. vyr. mokytoja 

Ona Daukšienė, VU Klasikinės filologijos katedros dėstytoja 

Vidas Garliauskas, lietuvių kalbos mokytojas metodininkas, lotynų kalbos ir Antikos kultūros mokytojas 

SIŪLYMUS TEIKĖ: 

Vilija Niauronytė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, lotynų kalbos ir Antikos kultūros mokytoja 

Dr. Mantas Adomėnas 

Prof. dr.Raimonda Brunevičiūtė 

Audronė Anulienė, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė 

KONSULTAVO: 

Dr. Mantas Adomėnas, Lietuvos Respublikos Seimo narys 

Vilija Niauronytė, Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, 

lotynų kalbos mokytoja, Antikos kultūros mokytoja 

RECENZAVO: 

Edukologijos m.dr. doc. Raimonda Brunevičiūtė, Kauno medicinos universiteto Kalbų ir edukacijos katedros 

vedėja, profesorė, Kauno Simono Daukanto vidurinės mokyklos lotynų kalbos mokytoja

I. Bendrosios nuostatos. 

Programos paskirtis: 

Apibrėžti lotynų kalbos ir Antikos kultūros, kaip pasirenkamojo mokomojo dalyko, tikslus ir uždavinius, 

ugdymo gaires, dalyko struktūrą, mokinių pasiekimų vertinimo kriterijus. Atsižvelgdami į mokinių 

galimybes, mokytojai remdamiesi programa susidaro savo individualią lotynų kalbos ir Antikos kultūros 

programą. 

Dalyko tikslai: 

1. Suteikti mokiniams Antikos kultūros ir lotynų kalbos pagrindus: a) supažindinti mokinius su svarbiausiais 

Antikos kultūros istorijos faktais ir reiškiniais, kad mokiniai galėtų juos tinkamai suvokti, interpretuoti ir 

vertinti; b) išmokti tinkamai pritaikyti lotynų kalbos žinias. 

1.1. Mokiniai įgyja lotynų kalbos žinių, geba skaityti lengvesnius lotyniškuosius Antikos ir LDK tekstus, 

susipažįsta su senosios graikų kalbos pradmenimis. 

1.2. Susidaro Antikos literatūros raidos vaizdą, suvokia literatūros ir meno raidos procesus. 

1.3. Susipažįsta su pagrindiniais Antikos istorijos faktais, procesais ir asmenybėmis. 

1.4. Įgyja Antikos meno, mitologijos, filosofijos, religijos pažinimą. 

1.5. Susipažįsta su lotyniškąja LDK literatūra ir kultūra. 

2. Per Antikos ir ypač LDK kultūros pažinimą formuoti mokinių tautinės tapatybės pagrindus: skatinti 

mokinius tęsti ir reflektuoti lotyniškąją Europos ir Lietuvos kultūros tradiciją. 

2.1. Mokiniai suvokia save kaip Lietuvos kultūros proceso dalyvį, lotyniškosios Europos tradicijos, 

besiremiančios Senovės Graikijos palikimu, tęsėją, prasmių ir vertybių kūrėją. 

2.2. Įsisąmonina LDK kultūros paveldą kaip Europos kultūros dalį. 

2.3. Studijuodami Antiką, mokosi vertinti svarbiausius praeities ir dabarties dvasinio ir politinio gyvenimo 

dėsningumus. 

3. Antikos kultūros pagrindu formuoti bendruosius kultūrinius įgūdžius ir kompetencijas: analizuoti ir 

interpretuoti Antikos tekstus, suvokti jų vertybių svarbą šiuolaikiniam žmogui, ugdyti mokinių kūrybiškumą 

ir kritinį mąstymą. 

3.1. Mokiniai analizuoja ir interpretuoja įvairių rūšių bei žanrų antikinius grožinius tekstus. 

3.2. Suvokia estetinę literatūros kūrinių vertę, gilina literatūros teorijos žinias. 

3.3. Susipažįsta su Antikos filosofijos idėjomis, svarbiomis dabarties žmogui ir visuomenei. 

3.4. Atpažįsta antikinės kultūros ženklus įvairių epochų kultūroje. 

4. Perteikti vertybinį – pilietinį ir dorinį – Antikos žmogaus idealą: formuoti įvairioms kultūroms atvirą 

kūrybingą asmenybę. 

4.1. Mokiniai pažįsta ir supranta Antikos visuomenės raidą ir jos pilietiškumo pamokas. 

4.2. Ugdosi dorybių etika grįstą sprendimo gebą. 

2

Ugdymo gairės 

1. Pagarba Antikos kultūriniam paveldui kaip Europos kultūros pamatui. 

2. Etinių ir estetinių nuostatų bei dalykinių kompetencijų tęstinumas (vienovė). 

3. Kūrybiškumas. 

4. Vertinimas ir įsivertinimas. 

5. Integracija su kitomis disciplinomis bei su mokinio individualia patirtimi. 

II. Dalyko koncepcija 

Antikos kultūros ir lotynų kalbos dalyko ašis – lotynų kalbos pamokos per ketverius metus. 

Ketverius metus Antikos kultūrai skiriama 1 pamoka. Antikos kultūros kursas skaidomas į sudėtines dalis – 

sandus: Antikos literatūrą, istoriją, meną ir mitologiją, filosofiją ir religiją, [lotyniškąją] LDK kultūrą. 

Antikos literatūros sando apimtis pirmaisiais metais yra palyginti nedidelė. Šio sando turinys ir apimtis nuo 9 

iki 12 klasės laipsniškai didėja. 

Kiekvienais metais šalia lotynų kalbos ir Antikos literatūros pridedamas dar vienas kintamasis sandas. Šiais 

sandais yra aprėpiama Antikos kultūrinio paveldo visuma: pirmaisiais metais mokomasi Antikos pasaulio 

istorijos, antraisiais – Antikos meno ir mitologijos, trečiaisiais – Antikos filosofijos ir religijos, ketvirtaisiais 

– LDK kultūros ir Antikos kultūros recepcijos dabartinėje kultūroje. 

Kurso struktūra: 

IX Lotynų kalba Literatūra Istorija 

X Lotynų kalba Literatūra Menas ir mitologija 

XI Lotynų kalba Literatūra Filosofija ir religija 

XII Lotynų kalba Literatūra LDK 

kultūra 

Lotynų kalba 

Lotynų kalba daugelį amžių buvo Europos tautų bendravimo kalba ir uždėjo ryškų savo antspaudą visai 

Vakarų kultūrai, jos kaip dėstomojo dalyko atsisakymas vedė į humantarinės kultūros nuosmukį ir seklėjimą. 

Ir dabar lotynų kalba turėtų būti viena svarbiųjų humanitarinio ugdymo disciplinų. 

Numatytas lotynų kalbos kursas – 2 savaitinės pamokos per ketverius metus. Toks kursas, jungiant jį su 

Antikos literatūros ir kitais Antikos kultūros kursais, leidžia išdėstyti visą lotynų kalbos gramatiką ir 

sintaksės pagrindus, plačiau susipažinti su Antikos kultūra. 

3

Lotynų kalbos mokytis pradeda penkiolikmečiai devintokai, todėl iš pradžių tikslinga per daug neskubant 

gerai įsisavinti pradines lotynų kalbos žinias. Atsižvelgiant į užsienio kalbų dėstymo šiuolaikines metodikas 

devintoje klasėje taikytini kuo įvairesni, netgi pusiau žaidybiniai metodai, vengtina iš karto perkrauti 

mokinius gramatiniais terminais, kuriuos jie įsimins pamažu. Devintoje klasėje labai svarbu suteikti tvirtus 

pagrindus, kad būtų užtikrinta kokybė ir galima būtų natūraliai padidinti tempą antraisiais mokymo metais. 

Antraisiais mokymosi metais baigiamos linksniuotės, išeinama dalis skaitvardžių, mokomasi būdvardžių ir 

prieveiksmių laipsniavimo, įtvirtinami ir baigiami indicativi activi ir indicativi passivi laikai, infinityvai, 

dalyviai. Skaitomi kai kurie neadaptuoti lotyniški tekstai (taip pat Katulas, Šventojo Rašto ištraukos ir kt.). 

Trečiaisiais metais mokomasi konjunktyvo, įtvirtinami anksčiau eiti laikai, mokomasi netaisyklingų 

veiksmažodžių, išeinami visi skaitvardžiai, susipažįstama su romėnų kalendoriumi. Mokomasi sudėtinio 

sakinio sintaksės. Skaitomi lotynų autoriai (Katulas, Cezaris, Ovidijus, kt.), lotyniškų Vakarų Europos ir 

kryžiuočių kronikų ištraukos. 

Ketvirtaisiais mokymosi metais baigiama ir įtvirtinama gramatika, toliau mokomasi sintaksės, skaitomi 

romėnų, viduramžių, Vakarų Europos Renesanso (Dantė, Erazmas Roterdamietis, Tomas Moras) ir LDK 

(Martynas Mažvydas, Petras Roizijus, Jonas Radvanas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir kt.) autoriai. 

Antikos literatūra 

Pirmaisiais metais skaitomi istorikų ir su istorinėmis asmenybėmis susiję tekstai (Herodotas,Tukididas, 

Demostenas, Plutarchas, Ciceronas, Livijus, Svetonijus kt.) ir Antikos romanas (Longas, Heliodoras, 

Petronijus, Apulėjus). Dėmesys istorikams atitinka tų metų kintamąjį sandą – dėmesį Antikos istorijai. 

Antraisiais metais skaitoma ir nagrinėjama antikinė drama (Aischilas, Sofoklis, Euripidas). 

Trečiaisiais metais skaitomos ir analizuojamos Antikos komedijos (Aristofanas, Menandras, Plautas), lygia 

greta su Antikos filosofija kaip kintamuoju sandu skaitomi Platono ir Cicerono kūriniai. 

Ketvirtieji metai skiriami struktūrine ir turinio prasme sudėtingiausių Antikos literatūros kūrinių – epo 

(Homeras, Hesiodas, Vergilijus, Ovidijus), lyrikos (Sapfo, Alkajas, Pindaras, Teokritas) ir epigramų 

(Meleagras, Marcialis) skaitymui bei gilinimuisi į rinktinius LDK lotyniškosios literatūros tekstus. Šiais 

metais taip pat nagrinėjama Antikos literatūros įtaka šiuolaikinei pasaulinei ir lietuvių literatūrai. 

Antikos pasaulio istorija 

9 klasėje supažindinama su pagrindiniais Antikos (sen. Graikijos ir Romos) istorijos įvykiais, procesais, 

istorinėmis figūromis. Taip sudaromas pagrindas kitiems Antikos kultūros sandams. 

Antikos istorijos sandu siekiama: 

- plėsti ir gilinti mokinių supratimą apie Antikos (sen. Graikijos ir Romos) istorijos ir kultūros raidą bei 

santykį su kitomis epochomis; 

- skatinti juos domėtis pirminiais Europos istorijos šaltiniais; 

- supažindinti mokinius su iškiliausiais Antikos istorikais, turėjusiais įtakos Europos ir Lietuvos istorinei 

minčiai. 

4

Antikos menas ir mitologija 

10 klasėje papildomas (kintamasis) sandas – Antikos menas ir mitologija. Su Antikos kultūra mokiniai 

dažniausiai susiduria būtent per mitologiją (mitologiniai herojai, dievai, nuorodos į Antikos mitologiją 

literatūroje) ir per meno paminklus, todėl itin svarbu mokinius supažindinti su šiais Antikos kultūros 

aspektais. 

Antikos meno ir mitologijos sandu bus siekiama: a) supažindinti su pagrindiniais Antikos meno laikotarpiais, 

jų skiriamaisiais bruožais, žymiausiais menininkais ir svarbiausiais meno paminklais; b) pristatyti sisteminį 

graikų mitologijos vaizdą, pagrindinius mitų ciklus ir herojus, išmokti interpretuoti mitus, atpažinti nuorodas 

į mitus ir suprasti jų vertybes. 

Antikos filosofija ir religija 

11 klasėje papildomas (kintamasis) sandas – Antikos filosofija ir religija. Šio amžiaus tarpsnio mokiniams, 

pasiekusiems tam tikrą intelektualinę ir psichologinę brandą, jau svarbūs pasaulėžiūriniai ir egzistenciniai 

klausimai. Antikos filosofijos ir religijos kursu siekiama supažindinti: a) su pagrindinėmis religijotyros 

sąvokomis, senovės graikų religijos esminiais bruožais, panteonu, institucijomis; b) su pagrindinėmis 

Antikos filosofinėmis mokyklomis ir svarbiausiais filosofais, su svarbiausiomis Antikos filosofų idėjomis, su 

Antikos filosofijos raida, su Antikos filosofijos aktualumu dabarčiai. 

LDK kultūra ir Antikos kultūros recepcija 

12 klasėje papildomas (kintamasis) sandas – LDK kultūra ir Antikos kultūros recepcija. Dvyliktokai jau 

susipažinę su pagrindiniais Antikos istorijos, literatūros, meno, filosofijos, religijos akcentais, išsiugdę 

gebėjimus atpažinti Antikos kultūros ženklus kitų epochų kultūros reiškiniuose. LDK kultūros ir Antikos 

kultūros recepcijos kursu siekiama: 

- supažindinti mokinius su Vėlyvosios antikos ir Viduramžių mene ir literatūroje vykusiais ir tolesnėms 

epochoms įtakos turėjusiais pokyčiais; 

- supažindinti su Renesanso epochos reikšiniais, būdingais ir LDK; 

- ugdyti supratimą apie Barokos kultūros raiškos formas, svarbiausius LDK lotyniškosios raštijos ir meno 

kūrinius. 

III. Turinio apimtis 

IX klasė 

Lotynų kalba. Antikos literatūra. Antikos istorija. 

Mokinių pasiekimai 

Esminiai gebėjimai Gebėjimai Žinios ir supratimas 

Lotynų kalba 

1. Įgyti lotynų kalbos sistemos 1.1. Gebėti be klaidų perskaityti 1.1.1. Žinoti pagrindines tarties ir 

5

pagrindus. 

Literatūra: Antikos romanas 

1. Gebėti suvokti antikinio 

romano sąlygiškumą bei savitumą. 

lotynišką tekstą. 

1.2. Gebėti skirti kalbos dalis, 

linksniuoti, asmenuoti. 

1.3. Gebėti taikyti įgytas lotynų 

kalbos žinias. 

1.1. Gebėti apibūdinti antikinio 

romano ypatumus: siužetą, 

tipinius motyvus, personažų kalbą. 

6 

kirčiavimo taisykles ir taikyti jas 

praktikoje. 

1.1.2. Mokėti 20–30 sentencijų. 

1.2.1. Mokėti vardažodžių 

linksnių, veiksmažodžio asmenų ir 

išeitų laikų formas. 

1.2.2. Linksniuoti (I–II 

linksniuotė, III priebalsinis tipas) 

ir asmenuoti (indicativi activi 

keturiais laikais) išmoktus 

žodžius. 

1.3.1. Žinoti sakinio dalis. 

1.3.2. Išversti nedidelius tekstus iš 

lotynų kalbos į lietuvių ir 

atvirkščiai. 

1.3.3. Rašyti diktantus (50–70 

žodžių), žodžių diktantus (20–25 

žodžiai). 

1.3.4. Paaiškinti lietuvių kalboje 

dažniausiai vartojamų lotyniškų 

skolinių kilmę. 

1.1.1. Mokėti atskleisti Longo 

romano „Dafnis ir Chlojė“ 

savitumą: psichologizmą, gamtos 

ir žmonių santykį. 

1.1.2. Perskaityti Heliodoro 

romaną Etiopiniai pasakojimai, 

atpažinti helėnizmo kultūros 

ypatybes. 

1.1.3. Mokėti argumentuotai 

apibūdinti Petronijaus romano 

„Satyrikonas“ erdvėlaikį, 

pasakotoją bei veikėjus. 

1.1.4. Mokėti pagrindinius 

terminus ir sąvokas: antika, 

helėnizmas, satyra, parodija, 

fabula, romanas.

Antikos istorija 

1. Įgyti senovės Graikijos istorijos 

pažinimą. 

1. 1. Gebėti suvokti įvairių 

laikotarpių Graikijos kultūros 

tęstinumą, archajinio laikotarpio 

sąsajas su kitais Graikijos istorijos 

laikotarpiais. 

1. 2. Gebėti suvokti graikų 

kultūros santykį su kitomis 

Viduržemio regiono kultūromis, 

„Didžiąją kolonizaciją“. 

1.3. Susipažinti su Spartos 

politiniu ir kultūriniu modeliu, 

gebėti suvokti Spartos visuomenės 

bei kultūros savitumą. 

1.4. Gebėti suvokti Solono bei 

Kleistenio reformų įtaką 

demokratijos formavimuisi. 

7 

1.1.1. Mokėti apibūdinti 

pagrindinius archajinio laikotarpio 

ekonominius, socialinius, 

kultūrinius procesus. 

1.1.2. Atpažinti mikėniškosios 

kultūros tradicijų tąsą 

archajiniame laikotarpyje. 

1.1.3. Žinoti archajinio laikotarpio 

įtaką tolesnei Graikijos raidai. 

1.2.1. Atpažinti Rytų kultūrų 

elementus Graikijos kultūroje. 

1.3.1. Žinoti Spartos istorinės ir 

kultūrinės raidos skirtumus nuo 

kitų Graikijos polių. 

1.3.2. Gebėti suvokti istorinės 

Spartos ir vėlesnio antikinėje 

tradicijoje apie ją susiformavusio 

įvaizdžio santykį. 


vadinamąsias Likurgo reformas. 

1.4.1. Gebėti apibūdinti Solono 

reformų esmę ir reikšmę. 

1.4.2. Gebėti apibūdinti Kleistenio 

reformų esmę ir reikšmę, žinoti 

ostrakizmo sąvoką. 

1.4.3. Žinoti reformų įtaką 

tolesnei Atėnų polio raidai. 

1.5.1. Žinoti Persijos imperijos 

istorijos gaires, gebėti apibūdinti 

Achaimenidų dinastijos valdovų

1.5. Žinoti graikų karo su persais 

priežastis, etapus ir jo įtaka 

graikų tautiniam identitetui bei 

Europos idėjai formuotis. 

1.6. Susipažinti su klasikiniu 

demokratijos modeliu ir jo 

reikšme Vakarų politinės 

tradicijos formavimuisi. 

1. 7. Suvokti Peloponeso karo 

priežastis ir jo įtaką Graikijos 

istorinei raidai. 

1. 8. Gebėti suvokti Makedonijos 

iškilimo ir Graikijos pralaimėjimo 

priežastis. 

8 

veiklą. 

1.5.2. Žinoti pagrindinius graikų 

vadus. 

1.5.3. Gebėti apibūdinti 

pagrindinius mūšius ir graikų 

sėkmės juose priežastis. 

1.6.1. Gebėti apibūdinti Periklio 

veiklą ir jo vadovaujamų Atėnų 

valdžios struktūrą. 

1.6.2. Žinoti demokratinių Atėnų 

kultūros pasiekimus. 

1. 7.1. Žinoti Atėnų ir Spartos 

konflikto etapus. 

1. 7.2. Gebėti apibūdinti Atėnų 

pralaimėjimo priežastis. 

1. 7.3. Žinoti pagrindinius Atėnų 

ir Spartos vadus. 

1. 8. 1. Gebėti apibūdinti Filipo II 

vidaus reformų ir užsienio 

politikos reikšmę. 

1. 8. 2. Gebėti apibūdinti IV a. pr. 

Kr. Atėnų demokratiją, žinoti 

sąvoką „demagogas“. 

1. 8. 3. Gebėti apibūdinti 

Demosteno vykdytą politiką bei 

jos nesėkmės priežastis. 

1.9. 1. Gebėti apibūdinti 

Aleksandro asmenybę ir jo 

valdymo reikšmę Graikijos bei 

vėlesnei Vakarų istorijos ir 

kultūros raidai. 


pagrindines helenistines 

monarchijas ir jų istorinius

2. Įgyti senovės Romos istorijos 

pažinimą. 

Lotynų kalba 

Bendros žinios apie lotynų kalbą 

FONETIKA 

1.9. Gebėti suvokti helenistinio 

laikotarpio istorijos ir kultūros 

ypatybes 

2. 1. Gebėti suvokti Romos 

respublikos politinę sąrangą ir 

respublikos krizės priežastis. 

2.2. Gebėti suvokti principato 

epochos politinę ir kultūrinę 

specifiką. 

2.3. Susipažinti su Romos 

imperijos istorija ir kultūra. 

9 

likimus. 

Lotynų kalbos raidynas. Didžiosios ir mažosios raidės. Didžiosiomis rašomi žodžiai. 


pagrindinius helenizmo kultūros 

bruožus, žinoti sąvoką 

„helenizmas“. 

2. 1.1. Gebėti apibūdinti 

pagrindines Romos politines 

institucijas ir kultūros ypatybes. 

2. 1.2. Gebėti apibūdinti 

pagrindines respublikos 

laikotarpio politines figūras ir jų 

veiklą. 

2. 1.3. Gebėti apibūdinti Cezario 

asmenybę ir jo veiklą. 

2.2.1.Gebėti įvertinti Augusto 

vykdytą vidaus ir užsienio politiką 

ir jo vertinimą Aukso amžiaus 

literatūroje. 

2.3.1. Gebėti įvertinti kitų Julijų- 

Klaudijų dinastijos atstovų 

valdžios pobūdį ir jų vaizdavimą 

Sidabro amžiaus literatūroje. 

Ilgi ir trumpi balsiai (sonantes). Dvibalsiai (diphtongi) ir dviraidžiai (digraphi). Priebalsiai (consonantes). 

Junginiai. 

Trumpi skiemenys. Ilgi skiemenys. Sprogstamasis su sklandžiuoju (muta cum liquida). 

Kirčiavimas: priešpaskutinio skiemens (paenultima) taisyklė; žodžių su -ne, -que kirčiavimas. 

GRAMATIKA 

Morfologija

1. Veiksmažodis (verbum). Laikų, rūšių, nuosakų sistema. Asmenavimas (coniugatio) ir asmenuotės. 

Veikiamoji esamojo laiko bendratis (infinitivus praesentis activi). Veikiamosios rūšies tiesioginės nuosakos 

(indicativus) laikai (praesens, imperfectum, futurum I, perfectum indicativi activi) ir liepiamosios 

(imperativus) esamasis (praesens imperativi activi). Veiksmažodžio sum, fui, –, esse asmenavimas minėtais 

indikatyvo ir imperatyvo laikais. Griežto draudimo konstrukcija noli, nolite + infinitivus. Pagrindinės 

veiksmažodžio formos (formae verbi capitales) ir kamienai. Neveikiamasis perfekto dalyvis (participium 

perfecti passivi). 

2. Daiktavardis (nomen substantivum). Giminės (genera), skaičiai (numeri), linksniai (casus) ir jų reikšmės. 

Linksniavimo sistema. I, II linksniuotės (declinationes) ir priebalsinio III linksniuotės tipo daiktavardžių 

linksniavimas. Daugiskaitiniai daiktavardžiai (pluralia tantum). 

3. Būdvardis (nomen adiectivum). Giminės, derinimas su daiktavardžiais. I ir II linksniuočių būdvardžiai. 

4. Įvardis (pronomen). Asmeniniai (personalia), sangrąžinis (reflexivum), savybiniai (possessiva), 

neapibrėžiamieji (indefinita) unus, solus etc.; klausiamasis (interrogativum) quis, quid; klausiamasissantykinis 

uter, utra, utrum. Minėtų įvardžių linksniavimas. 

5. Skaitvardis (nomen numerale). Kiekiniai (cardinalia) ir kelintiniai (ordinalia) skaitvardžiai 1–10. 

6. Prieveiksmis (adverbium). Būdvardiniai nelyginamojo laipsnio prieveiksmiai ir dažniausi senybiniai bei 

įvardiniai. 

Išmokyti dirbti su žodynu: įžvelgti galimus pradinės formos ir žodyninio modelio variantus. 

SINTAKSĖ 

Vientisinio sakinio sintaksė 

Sakinio dalys, jų tarpusavio santykiai. Gramatinis centras: tarinys (praedicatum) ir veiksnys (subiectum). 

Papildinys (obiectum). Pažyminys (attributum); derinamieji ir nederinamieji pažyminiai. Žodžių tvarka 

sakinyje. Klausimo sudarymas. Atsakymo sudarymas. Tiesioginio-neigiamojo sakinio sudarymas. 

Įduoti raktą lotyniškam sakiniui suprasti: 

Apžvelgti sakinį, suvokti jo struktūrą. 

Vientisiniame: asmenuojamoji veiksmažodžio forma–veiksnys–tarinys (išversti gramatinį centrą) – 

tiesioginis papildinys etc. 

Linksnių sintaksė 

1. Vardininkas (nominativus): veikėjo vardininkas (nominativus subiecti), būvio (tarinio, predikatinis) 

vardininkas (nominativus praedicati). 

2. Galininkas (accusativus): tiesioginio papildinio galininkas (accusativus obiectivus), dvejybinis galininkas 

(accusativus duplex). Akuzatyvo vartojimas be prielinksnių ir su prielinksniais. 

3. Naudininkas (dativus): papildinio naudininkas (dativus obiectivus), nuosavybės naudininkas (dativus 

possessivus), paskirties naudininkas (dativus commodi, incommodi). Dativus su priešdėliniais 

veiksmažodžiais. 

10

4. Kilmininkas (genetivus): priklausomybės kilmininkas (genetivus possessivus), veikėjo kilmininkas 

(genetivus subiectivus), dalies kilmininkas (genetivus partitivus, kokybės kilmininkas (genetivus qualitatis). 

5. Abliatyvas: išeities ir atskirties abliatyvas (ablativus separationis); ablativus instrumentalis, ablativus 

sociativus su prielinksniu cum, vietos abliatyvas (ablativus loci), laiko abliatyvas (ablativus temporis). 

Abliatyvo vartojimas be prielinksnių ir su prielinksniais. 

6. Šauksmininkas (vocativus) – kreipinio linksnis. 

LEKSIKA 

Žodynas – apie 300 šakninių žodžių. 

Dažniausiai vartojami akuzatyvo prielinksniai (praepositiones): in,ad, per, ante, post, trans, circum, contra, 

inter, sub, super. Dažniausiai vartojami abliatyvo prielinksniai: in, e (ex), de, a (ab, abs), cum, sine, pro, sub, 

super. 

Svarbesni jungtukai (coniunctiones): et, -que, atque, aut, sed, non solum..., sed etiam etc. 

Priešdėliai (praefixa): in-; de-, ad- (ap- etc.), a-, e- (ex-), de-, trans-, con- (com-). 

Daiktavardiniai veiksmažodžiai 

I–II linksniuočių daiktavardžių priesagos: -itia, -arius, -mentum, -c(u)lum, -trum; III linksniuotės priesagos – 

or(-oris),-io(-ionis);-tas (-tatis), -tus (-tutis), -tudo (-tudinis); -men (-minis); -us (-oris, -eris). 

I–II linksniuočių būdvardžių priesagos: -osus, -atus, -inus, -eus, -ulus. 

LITERATŪRA 

Tekstai: 

sentencijos ir posakiai; 

rišlūs adaptuoti tekstai apie Antikos gyventojų buitį ir kultūrą, Italiją, Graikiją; padavimai ir mitai apie 

dievus ir didvyrius. Mokytojo nuožiūra tekstai papildomi pasakojimais, pokalbiais iš Graikijos ir Romos 

istorijos, kultūros, literatūros, graikų ir romėnų mitologijos. Mokytojas gali pats siūlyti mokiniams lotyniškus 

tekstus, mokomuosius pratimus, remdamasis einamu lotynų kalbos kursu gilinti gimtosios ir užsienio kalbų 

žinias. 

Rašomieji darbai: gramatikos pratimai, sakinių vertimai į lietuvių kalbą ir atvirkščiai, atsakymai į klausimus, 

sakinių sudarymas su pateiktais žodžiais arba davus temą, praleistų žodžių ar žodžių dalių įrašymas, trumpi 

atpasakojimai. 

Metodinė literatūra: 

*Kuzavinis, Kazimieras, Valkūnas, Leonas. Vox Latina, Kaunas, Šviesa, 2007. 

Brunevičiūtė R., Gudaitytė D., Šarkauskaitė L. Lingua Latina in terminologia medicina. Kauno medicinos 

universiteto Spaudos ir leidybos centro leidykla, Kaunas, 2003. 

Disce puer. Podręcznik do łaciny średniowiecznej. Praca zbiorowa pod redakcją Dariusza Gwisa i Elżbiety 

Jung-Palczewskiej. Wydawnictwo Naukowe PWN, Warszawa, 2000. 

11

Dumčius J., Kuzavinis K., Mironas R. Elementa Latina. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Mokslas, 

Vilnius, 1986. 

Glücklich H.-J. Lateinunterricht: Didaktik und Methodik. Göttingen, VR, 1978. 

Holtermann H., Baumgarten H. Ianua nova. Klassičeskaja gimnazija, Sankt-Peterburg, 1993. 

Jones P. V., Sidwell K. C. Lotynų kalba: gramatika, pratimai, žodynėliai. Vertė, adaptavo ir papildė Jolanta 

Gelumbeckaitė. Alma littera, Vilnius, 2002 

Jones P. V., Sidwell K. C. Lotynų kalba: tekstai. Vertė, adaptavo ir papildė Jolanta Gelumbeckaitė. Alma 

littera, Vilnius, 2002 

Juchnevičienė N., Motiejūnienė-Šileikienė R. Lotynų kalbos pratybos. Mokomasis leidinys. Lietuvos teisės 

universitetas, Vilnius, 2002. 

Jurewicz O., Winniczuk L., Żuławska J. Język Łacyński. Podręczink dła lektoratów szkól wyższych. 

Wydanie 10. Wydawnictwo Naukowe PWN, Warszawa, 1998. 

Kacman N. L., Uljanova I. L. Latinskij jazyk. Učebnik dlja licejev i gimnazij. Gumanitarnyj izdatelskij centr 

VLADOS, Moskva, 1999. 

Kautzky, W. Lotynų kalbos vadovėlis, I-II dalys. Presvika, Vilnius, 1998. 

Roma antiqua (sen. Romos maketas). – Roma, 2000. 

Rom: wie es war und wie es ist. – Roma, 2000. 

Šuopys A., Vosylius J. Lingua Latina. Mintis, 1966. 

Tariverdijeva M. A. Ot latinskoj grammatiki k latinskim tekstam. Latinskoje predloženije: forma i smysl. 

Gumanitarnyj izdatelskij centr VLADOS, Moskva, 1997. 

Veličkienė A. T. Lotynų kalba. Vadovėlis teisininkams, Lietuvos teisės akademija, Vilnius, 2000. 

Winniczuk L. Lingua Latina. PWN, Warszawa, 1975; rusiškas leidimas Maskva, 1985. 

Vosylius J. Lotynų kalbos sintaksė. II leidimas. Spaudos fondas, Kaunas, 1936. 

Chrestomatijos ir tekstai 

Catul. Sämtliche Gedichte. Lateinsch und deutsch. Übertragen und herausgegeben von Wolfgang Tilgner. 

Dieterich’sche Verlagunsbuchhandlung, Leipzig, 1967. 

Dainos pasauliui, saulei ir sau. Sudarė Eugenija Ulčinaitė. Lietuvos XVI–XVII amžiaus poezijos antologija. 

Vaga, Vilnius, 1993. 

Die Gedichte des Horaz. [Q. Horatius Flaccus. Carmina (Oden und Epoden). Lateinisch und deutsch]. Ernst 

Heimeran Verlag München, 1937. 

Dilytė D. Atrium scientiarum antiquarum et novarum. Lotynų kalbos skaitiniai. Gimtasis žodis, Vilnius, 

2001. 

C. Iulii Cesaris Commentarii de Bello Gallico. Liber IV. Įvadą, paaiškinimus ir žodyną paruošė Juozas 

Vosylius. A. Ptašeko knygyno leidinys. Kaunas, 1932. 

12

Chrestomatija po Latinskomu jazyku. Srednije veka i Vozroždenije. Kniga dlja čtenija latinojazyčnych 

avtorov. AST Astrel’, Moskva, 2003. 

Liebesdichtumgen der Griechen und Römer. Zweisprachig. Augewält und herausgegeben von Horst Gasse. 

Dieterich’sche Verlagunsbuchhandlung, Leipzig, 1963. 

Lukrecijus. Apie daiktų prigimtį 6 knygos. Lotyniško teksto redakcija ir vertimas M. Račkausko. Mintis, 

Vilnius, 1964. 

M. Tulli Ciceronis Orationes in L. Catilinam quattuor. Tekstas, žodynas ir kometaras. Spaudai paruošė M. 

Durys. Antras pataisytas leidimas. A. Ptašeko knygyno leidinys. Kaunas, 1937. 

Podosinov A. Chrestomatija latinskich tekstov, IV, 1–2. Progress Iunior, Moskva, 1995. 

P. Ovidii Nasonis Metamorphoseon Carmina Selecta. Parinktieji iš Ovidijaus Metamorfozių Eilėraščiai su 

žodynu ir paaiškinimais. Paruošė M. Durys. Švyturio bendrovės leidinys, Kaunas, 1930. 

Račkauskas M., Vosylius J. Anthologia Latina. I–II dalys. A. Ptašeko knygyno leidinys, Kaunas, 1938–1939. 

Roizijus P. Rinktiniai elėraščiai. Carmina selecta. Lietuvų literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2008. 

Rzymskie Epitafia, Zaklęcia y Wróżby. Wybrała i opracowała Lidia Storoni Mazzolani. Przełożył i wstępem 

optarzył Stasnisław Kasprzysiak. Czytelnik, Warszawa, 1990. 

Sarbievijus M. K. Lemties žaidimai. Ludi Fortunae. Parengė, įvadą ir komentarus parašė Eugenija Ulčinaitė. 

Baltos lankos, Vilnius, 1995. 

Szczepański J. Wypisy Łacińskie. Książnica - Atlas, Lwów–Warszawa, 1931. 

Titi Livi Ab urbe condita. Liber XXI. Hanibalo žygiavimas. Paruošė priv. doc. M. Račkauskas. Spaudos 

fondas, Kaunas, 1938. 

Wilczyński S., Zarych T. Rudimenta Latintatis. Część I. Teksty i słownik. Wydanie II poprawione, 

Wydawnictwo Uniwersitetu Wrocławskiego, Wrocław, 1998 

Vox camenae. Golos muzy. Antologia latinskoj liriki s kommentarijami i russkimi perevodami. Katull. 

Goracij. Tibul. Sostavlenije, predislovije, kommentarij i perevody B. A. Plungiana. Izdatelskaja gruppa 

Progres AOTZ Veles, Moskva, 1998. 

Žodynai 

Astrauskas V., Bizukevičius S., Pavilionis S., Vaitilavičius A., Vileišis A. Medicinos terminų žodynas. 

Mokslas, Vilnius, 1980. 

Dvoreckij I. Ch. Latinsko-russkij slovar’. Russkij jazyk, Moskva, 1976. 

Jokantas K. Lotyniškai lietuviškas žodynas. Kaunas, 1936. 

Kuzavinis K. Lotynų–lietuvių kalbų žodynas. Dictionarium Latino–Lituanicum. Antroji patikslinta ir 

papildyta laida. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2007. 

Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 5-asis pataisytas ir papildytas leidimas. Mokslo 

ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2007. 

Kilinskas, S. Vaistinių augalų lotynų-lietuvių-rusų kalbų žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 

1993. 

13

Strockis M. Lotynų–lietuvių kalbų žodynas (elektroninis). Vilniaus universiteto Skaitmeninės flologijos 

centras, Vilnius, 2009. Prieiga per internetą: www.flf.vu.lt/sfc. 

Tarptautinių žodžių žodynas. Alma littera, Vilnius, 2001. 

Wörterbuch Lateinisch Deutsch von einem Bearbeiterkollektiv unter Leitung Gerhard Löwe. 2., 

unveränderte Auflage. VEB Verlag Enzyklopädie, Leipzig, 1986. 

Sentencijų rinkiniai 

Juraszko Cz. Łacina na co dzień. Wydnie szóste poprawione i rozszerzone. Nasza Księgarnia, Warszawa, 

1983. 

Kuzavinis K. Lotyniški posakiai ir sparnuoti žodžiai. Dicta Latina verbaque alata. Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas, Vilnius, 2005. 

Landowski, Z., Woś K., Słownik Cytatów Łacińskich. Wyrażenia. Sentencje. Przysłowia. Wydawnictwo 

Literackie, Kraków, 2002. 

Sententiarum dictumque libellus. Collegit et indices rerum nominum verborum addidit M. Račkauskas. 

Caunae, 1928. 

Vaitkevičiūtė V. Posakių ir žodžių žodynas (lotynų, anglų, prancūzų, lenkų, vokiečių, italų, ispanų ir kitomis 

kalbomis). Žodynas, Vilnius, 1998. 

Veličkienė, A. T. Ratio scripta. Lotyniški teisės ir bendrosios kultūros frazeologizmai, apibrėžimai, terminai. 

Justitia, Vilnius, 2003. 

Vosylius J. Lotyniški posakiai ir sentencijos. Mokslas, Vilnius, 1981. 


1. Antikinio romano savitumas. Meilės poetizavimas Longo romane-pastoralėje „Dafnis ir Chlojė“. Siužetas, 

erdvė ir laikas. 

2. Longo romano veikėjų charakteriai, personažų kalba, gamtos ir žmonių santykių grožis; romano 

psichologizmas, melodingumas. 

3. Heliodoras: antikinis nuotykių romanas. 

4. Moralinių vertybių krizė Petronijaus romane „Satyrikonas“.Trimalchiono puota Petronijaus romane. 

5. Pažinimo kaina Apulėjaus romane „Metamorfozės“ . 

6. Novelės apie Psichę ir Kupidoną pasakiškumas; metamorfozė – kaip pažinimo ir kančios metafora. 

7. Pasirinkto romano analizė: fabulos etapai, erdvė ir laikas, veikėjai, pasakotojas. 

8. Diagnostinis kontrolinis darbas. 

9. Kontrolinio darbo aptarimas. 

Literatūra: 

Bachtin, Michail. Autorius ir herojus: estetikos darbai. Vilnius: Aidai, 2002. 

14

Dilytė, Dalia. Paskutinieji antikinės literatūros puslapiai. Antikiniai romanai ir pasakėčios. Vilnius: Vaga. P. 

421-430; 1987. 

Dilytė, Dalia. Antikinė literatūra. Vilnius: Jandrija, p. 170-175, 355-359; 1999. 

Dumčius, Jonas, Valkūnas, Leonas. Graikų literatūros chrestomatija. Vilnius, 1963. 

Graikų literatūros chrestomatija (sudarė D. Dilytė-Staškevičienė). Vilnius: Mintis, 2008. 

Heliodoras. Etiopiniai pasakojimai (vertė Leonas Valkūnas ). Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros 

leidykla, 1960. 

Longas. Dafnis ir Chlojė. Antikiniai romanai ir pasakėčios. Vilnius: Vaga, 1987. 

Petronijus. Satyrikonas. Antikiniai romanai ir pasakėčios. Vilnius: Vaga, 1987. 

Apulėjus. Metamorfozės, arba Aukso asilas. Antikiniai romanai ir pasakėčios. Vilnius: Vaga, 1987. 

Romėnų literatūros chrestomatija. Sudarė D.Dilytė ir E.Ulčinaitė. Vilnius: Mokslas, 1992. 

Literatūros terminų žodynas. Vilnius: Baltos lankos, 1995. 

Privalomos literatūros sąrašas: 

Longas. „Dafnis ir Chlojė“. 

Petronijus. „Satyrikonas“. 

Apulėjus. „Aukso asilas”. 

Heliodoras. „Etiopiniai pasakojimai“. 

Antikos istorija 

Kurso turinys ir iliustruojantys skaitiniai 

Graikija 

1-2. Archajinė Graikija: revoliucija ar renesansas? 

Mikėnų kultūros tradicijos ir jų likimas „tamsiųjų amžių“ ir archajiniame laikotarpiuose. 

Rytų kultūrų įtaka Graikijos kultūrai. 

Tironijos atsiradimo priežastys, žymiausieji tironai. 

„Didžiosios kolonizacijos“ priežastys, mastas ir jos reikšmė tolesnei Graikijos bei Europos tautų raidai. 

3-4. Sparta – savitas graikų civilizacijos modelis (Plutarcho Likurgo gyvenimas, Herodoto Istorijos 

fragmentai: 6. 58-60). 

Spartos polio politinė sąranga. 

Spartos piliečių ugdymo ypatumai. 

Likurgo veikla. 

15

Žymiausi Spartos karaliai. 

5-6. Piliečio ir politikos gimimas: nuo Solono iki Kleistenio (Plutarcho Solono gyvenimas; Herodoto 

Istorijos fragmentai: 1. 28-34; 86; persų debatai apie geriausią valstybės santvarką 3.80-83). 

Solono įstatymai. 

Kleistenio įstatymai, „ostrakizmo“ sąvoka. 

7-9. Vakarų ir Rytų dvikova: graikų-persų karai (Herodotas, Istorija 6. 108-117; 7. 61-81, 204-220; 74- 

86; 9. 28-32; 62-65; Plutarcho Temistoklio gyvenimas; Aischilo Persai). 

Persų imperijos sudėtis V. a. pr. Kr. pradžioje. 

Achaimenidų dinastijos valdovai. 

Maratono mūšis, Miltiado panaudotos taktinės naujovės. 

Termopilų mūšis; Leonido įvaizdis vėlesnėje antikinėje ir Vakarų tradicijoje. 

Salamino mūšis; Temistoklis ir jo indėlis į bendrą pergalę. 

Platajų mūšis. 

Kalijo taika. 

10-11. Atėnų demokratijos aukso amžius (Plutarcho Periklio gyvenimas, Tukidido Peloponeso karo istorija 

2, 34 -46). 

Atėnų jūrų sąjungos sudarymas ir jos valdymo principai. 

Periklio asmenybė ir veikla. 

„Periklio kalba“, jos ideologiniai akcentai. 

Atėnų akropolio architektūrinis ansamblis. 

12-13. Suskilusi Heladė : Tukididas ir jo epocha. 

Peloponeso karas ir jo lyderiai (431-404 pr. Kr.).; „demagogo“ sąvoka; Atėnų pralaimėjimo priežastys. 

Atėnai ir Sparta po Peloponeso karo: 30-ties tironija; II-oji Atėnų jūrų sąjunga. 

Tukidido istorinis metodas. Tukidido įtaka naujųjų laikų istoriografijai 

14-15. Demostenas prieš Filipą: Atėnai IV a. pr. Kr. viduryje (Demosteno Trečioji kalba prieš Filipą, 

Plutarcho Demosteno gyvenimas). 

Makedonijos istorijos gairės, kultūros ypatumai. 

Filipo valdymas. 

Pagrindiniai laikotarpio graikų politiniai lyderiai. 

Demosteno veikla. 

18-19. Aleksandro Didžiojo fenomenas: Plutarcho Aleksandro gyvenimas. 

16

Aleksandro asmenybė ir veikla, pagrindiniai Aleksandro žygio etapai. 

Aleksandro istorikai. Aleksandro skulptūriniai portretai. 

Helenizmas. 

Pagrindinės helenistinės monarchijos. 

Helenizmo kultūra. 

Roma 

20-23. Romos respublikos paskutinysis amžius: Cezario veikla ir jos istorinis kontekstas 

(Livijus Nuo miesto įkūrimo, 21 kn., 32-44 skyriai; Plutarcho Tiberijus ir Gajus Grakchai, Svetonijaus 

Dieviškasis Julijus, Plutarcho Gajaus Cezario gyvenimas, Cicerono gyvenimas; Ciceronas, 14-oji filipika). 

Svarbiausios Respublikos laikotarpio istorinės figūros. 

Svarbiausi I a. pr. Kr. Romos istorijos įvykiai. 

Cezario asmenybė ir veikla. 

Cicerono asmenybė ir veikla. 

24-26. Romos imperijos pirmasis amžius: Augustas ir kiti Julijų-Klaudijų dinastijos atstovai 

(Svetonijaus Dieviškasis Augustas, Tiberijaus, Kaligulos, Klaudijaus, Nerono gyvenimai; Seneka, Dorovės 

laiškai Liucilijui (ištraukos); Petronijaus Satyrikonas , 31-36 sk., Tacito Analai, ištraukos) 

Augusto epocha (30m. pr. Kr. – 14 m.) – politika ir kultūra. 

Julijų-Klaudijų dinastijos atstovai (14-68 m.) ir jų recepcija romėnų literatūroje. 

Vėlesnieji laikai: Romos imperijos „aukso amžius“ (Nerva, Trajanas, Adrianas, Antoninas Pijus, Markas 

Aurelijus). 


Antikinė graikų ir romėnų literatūra (skaitiniai; sudarė Agnė Iešmantaitė). Vilnius: Žaltvykslė, 2006. 

Antikinė romėnų literatūra (parengė Agnė Iešmantaitė), 2005. 

Antikinės komedijos. Vilnius: Vaga, 1989. 

Antikinės tragedijos. Vilnius: Vaga, 1998. 

Antikos pedagogai : pedagoginiai raštai (sudarė Dalia Dilytė). Kaunas: Šviesa, 1991. 

Conti, F. Senovės Romos enciklopedija. Vilnius: Alma littera, 2007. 

Dilytė-Staškevičienė, D. Amžinoji Roma. Vilnius: Lietus, 1998. 

Dilytė-Staškevičienė, D. Antikinė literatūra (vadovėlis aukštosioms mokykloms) Vilnius: VU leidykla, 2005. 

Dilytė-Staškevičienė, D. Heladės šviesa. Vilnius: Lietus, 1994. 

Dilytė-Staškevičienė, D. Senovės Graikijos kultūra. Vilnius: VU leidykla, 2007. 

17

Dilytė-Staškevičienė, D. Skaitome romėnus. Vilnius: LLTI leidykla, 2009. 

Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių gyvenimai (vertė Janina Mažiulienė). Vilnius: Vyturys, 1998. 

Graikų literatūros chrestomatija (sudarė D. Dilytė-Staškevičienė). Vilnius: Mintis, 2008. 

Heliodoras. Etiopiniai pasakojimai (vertė Leonas Valkūnas ). Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros 

leidykla, 1960. 

Herodotas. Istorija (vertė Jonas Dumčius). Vilnius: Vaga, 2008. 

Juchnevičienė, N. Senovės Graikijos istoriografija. Vilnius: VU leidykla, 1998. 

Kasparovas, M. Su skydu ir už skydo: pasakojimai apie senovės Graikijos kultūrą. Vilnius: Alma littera, 

2004. 

Lucijus Anėjus Seneka. Laiškai Lucilijui (vertė Dalia Dilytė-Staškevičienė). Vilnius: Tyto alba, 2007. 

Lūžienė, N. Antikinės Graikijos kultūros istorija. Kaunas: VDU leidykla, 2005. 

Markas Aurelijus. Sau pačiam (vertė Eugenija Ulčinaitė). Vilnius: Alma littera, 2007. 

Markas Tulijus Ciceronas. Kalbos. Vilnius: Pradai, 1997. 

Menghi, M. Senovės Graikijos enciklopedija. Vilnius: Alma littera, 2007. 

Plutarchas. Biografijos (vertė Nijolė Juchnevičienė). Vilnius: Baltos lankos, 1998. 

Plutarchas. Rinktinės biografijos (vertė Anastazija Kašinskaitė). Vilnius: Vyturys, 1996. 

Publijus Kornelijus Tacitas. Analai (vertė Dalia Dilytė). Vilnius: Margi raštai, 2005. 

Romėnų literatūros chrestomatija (sudarė D. Dilytė ir E. Ulčinaitė). Vilnius: Mintis, 2008. 

Papildoma literatūra 

Clare, J. D.. Romos pasaulis. Vilnius: Alma littera, 1995. 

Freeman, Ph. Julijus Cezaris. Vilnius: Tyto alba, 2009. 

Graves, R. Aš, Klaudijus. Vilnius: Alma littera, 2003. 

Harris, R. Imperium. Vilnius: Jotema, 2007. 

Yourcenar, M. Adriano memuarai. Vilnius: Lege artis, 1996. 

Šachermeiras, F. Aleksandras Makedonietis. Vilnius: Mintis, 1994. 

X klasė 

Lotynų kalba. Antikos literatūra. Antikos menas ir mitologija. 


18


Lotynų kalba 

1. Gebėti ribotai komunikuoti 

lotynų kalba. 

Antikos literatūra: teksto analizė ir interpretacija 

2. Gebėti suvokti antikinių mitų 

interpretavimo galimybes bei 

antikinės dramos genezės, 

sandaros ir raidos ypatumus. 

1.1. Gebėti vartoti lotynų kalbos 

žodžius ir jų formas. 

1.2. Gebėti skaityti, versti 

adaptuotą, kurti paprastą lotynišką 

tekstą. 

1.3. Gebėti tinkamai vartoti 

sentencijas viešai kalbant ir 

rašiniuose. 

1.4. Gebėti suvokti vardažodžio 

sistemą, veiksmažodžio infekto 

laikų sistemą, tinkamai vartoti 

vardažodžius ir veiksmažodžius. 

1.5. Gebėti vartoti sakinyje 

veiksmažodžio rūšis ir laikus; taip 

pat kai kurias sintaksines 

konstrukcijas. 

2.1. Gebėti apibūdinti antikinės 

dramos ištakas, jos sąsajas su 

mitu. 

2.3. Gebėti analizuoti ir 

interpretuoti antikines tragedijas. 

2.4. Gebėti atpažinti ir įvertinti 

antikinės dramos įtaką vėlesnių 

19 

1.1.1. Žinoti apie 600–700 

lotyniškų žodžių. 

1.2.1. Mokėti sudaryti taisyklingą 

lotynišką sakinį. 

1.2.2. Rašyti 100 žodžių rašinėlius 

ir atpasakojimus. 

1.2.4. Mokėti 3–5 lotyniškus 

tekstus atmintinai (eilėraščiai, 

dainelės, maldos Pater noster, Ave 

Maria). 

1.2.5. Skaityti adaptuotus prozos 

tekstus ir vieną kitą orginalų 

poezijos tekstą (hegzametras ir 

eleginis distichas). 

1.3.1. Mokėti 40–50 lotyniškų 

sentencijų. 

1.4.1. Mokėti veiksmažodžių 

pagrindines formas, asmenuotes, 

infekto activi ir passivi laikus, 

dalyvius (participium praesentis 

activi). 

1.4.2. Mokėti visų linksniuočių 

daiktavardžius ir būdvardžius, kai 

kuriuos įvardžius ir skaitvardžius. 

1.5.1. Mokėti keisti veikiamąją 

rūšį neveikiamąja ir atvirkščiai. 

1.4.2. Suprasti ir vartoti ablativus 

absolutus konstrukciją. Ar reikia 

išskirti? 

2.1.1. Žinoti Aristotelio sukurtą 

tragedijos ir katarsio teoriją. 

2.1.2. Žinoti pagrindinius 

antikinės tragedijos raidos 

bruožus. Gebėti suprasti tragiškojo 

konflikto esmę (Aischilo, 

Sofoklio, Euripido tragedijos).


I. Antikos menas 

1. Susipažinti su Antikos menu. 

II. Antikos mitologija 

2. Gebėti suvokti antikinių mitų 

interpretavimo galimybes. 

epochų dramoms. 

1.1. Žinoti pagrindinius Antikos 

meno laikotarpius, paminklus, 

atpažinti stilistinius elementus. 

2.1. Gebėti analizuoti mitus 

vertybiniu aspektu. 

20 


terminus ir sąvokas. 

2.1.6. Žinoti, kodėl Baroko epocha 

apibūdinama ir kaip teatro epocha. 

2.1.7. Atpažinti antikinius siužetus 

Šekspyro dramose. 

2.1.8. Žinoti apie mokyklinio 

jėzuitų teatro veiklą (Vilniaus, 

Kražių kolegijose). 

2.1.9. Suvokti teatro 

komunikacijos su visuomene 

svarbą. Mokėti šiuo aspektu 

apibūdinti įvairių epochų teatrą. 

1.1.1. Mokėti antikos meno 

kultūros istoriją bei suvokti jos 

raidą bei vertę. 


terminus ir sąvokas: civilizacija, 

polis, agonas, akademija, 

Akropolis, archajinis, architektūra, 

Partenonas, teatras, pasaulio 

stebuklai, orderis, kolona. 

2.1.1. Mokėti atskleisti mito 

sąvoką ir raidą; 

2.1.2. Žinoti mitų sklaidą 

literatūroje ir mene; 

2.1.3. Mokėti sieti mitą su 

dabarties realijomis bei 

vertybinėmis nuostatomis: 

puikybės atsisakymu 

(Belerofontas, Sizifas, Tantalas, 

Narcizas), pagarba vyresniems 

(Dedalas ir Ikaras) ir kt.

Lotynų kalba 

MORFOLOGIJA 

1. Veiksmažodis. Plusquamperfectum ir futurum II indicativi activi. Veiksmažodžio esse kompozitai. 

Veikiamasis esamojo laiko dalyvis (participium praesentis activi). Visi neveikiamosios rūšies tiesioginės 

nuosakos laikai (tempora indicativi passivi) ir visos bendratys. Deponentiniai ir pusiau deponentiniai 

veiksmažodžiai (verba deponentia et semideponentia.) 

2. Daiktavardis. III linksniuotės balsinis ir mišrusis linksniavimo tipai. IV linksniuotė. V linksniuotė. 

Graikiškų daiktavardžių formos. 

3. Būdvardis. III linksniuotės būdvardžiai. Būdvardžių laipsniavimas (gradatio). Supletyvieji (suppletiva) 

būdvardžiai. 

4. Įvardis. Klausiamieji (interrogativa) ir santykiniai (relativa) įvardžiai qui, quae, quod ir jų linksniavimas; 

įvardžių koreliacija. Parodomieji (demonstrativa), jų linksniavimas; pažymimasis įvardis (determinativum), 

jo linksniavimas. Neapibrėžiamasis (indefinitum) įvardis quisquis, quidquid; neigiamasis neapibrėžiamasis 

nemo, nihil; jų linksniavimas. 

5. Skaitvardis. Kiekinių duo ir tres linksniavimas; skaičiavimas iki 10. 

6. Prieveiksmis. 

Prieveiksmių daryba iš III linksniuotės būdvardžių. Prieveiksmių laipsniavimas. Supletyvieji prieveiksmiai. 

Įvardiniai prieveiksmiai. 

SINTAKSĖ 

Neveikiamoji rūšis (genus passivum). Veikiamosios rūšies keitimas neveikiamąja ir atvirkščiai. 

Suderintasis (sujungtasis) dalyvis (participium coniunctum). 

Linksnių sintaksė 

Vardininkas: dvejybinis vardininkas (nominativus duplex). 

Kilmininkas: papildinio kilmininkas (genetivus obiectivus). 

Naudininkas: tikslo naudininkas (dativus finalis), dvejybinis naudininkas (dativus finalis). 

Galininkas: sušukimo galininkas (accusativus exclamationis). 

Abliatyvas: būdo abliatyvas (ablativus modi), priežasties abliatyvas (ablativus causae), lyginimo (ablativus 

comparationis), veikėjo abliatyvas (ablativus auctoris). Absoliutusis abliatyvas (ablativus absolutus); dalyvių 

vartojimas šioje konstrukcijoje. 

Linksnių sinonimika: kokybės, gausumo reiškimas (genetivus, ablativus qualitati; genetivus, ablativus 

copiae). 

Linksnių valdymas: priešdėliniai veiksmažodžiai (ppr. su datyvu); prielinksninės konstrukcijos su 

veiksmažodžiais postulare, rogare, petere. 

LEKSIKA 

Žodynas – apie 350 šakninių žodžių 

21

Žodžių darybos kartojimas ir žinių plėtimas: 

daiktavardžių priesagos: -ia (-entia), -ina, -arium, -arius, -torium etc.; būdvardžių priesagos: -alis, -ilis, -bilis; 

daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių dariniai iš supyno kamieno; 

prielinksnių ir dalelyčių kilmės priešdėliai; priešdėlių atmainos (asimiliacija). 

LITERATŪRA 

Sentencijos, patarlės; dainelės, giesmės; maldos; Katulo eilėraštis Disertissime Romuli nepotum..., Passer, 

Ovidijaus, Vergilijaus kūrinių ištraukos; adaptuoti tekstai. 

Eilėdaros pagrindai: hegzametras ir eleginis distichas. 

Literatūra – žr. literatūrą IX klasei. 


1. Antikos teatras: kilmė, antikos teatro planas, aktoriai ir žiūrovai. 

2. Aristotelio tragedijos ir katarsio teorija. 

3. Pagrindiniai terminai ir sąvokos (mitas, kalokagatija, archetipas, katarsis, drama, konfliktas, kolizija, 

tragiškoji klaida, tragedija, skėnė, orchestra, amfiteatras, koturnai, kaukės, deus ex machina, graikų choras, 

korifėjas, dialogas, eksodas, epeisodijas, parodas, protagonistas, antagonistas). 

4.-5. Draminio veiksmo kūrimo principai.Pagrindiniai antikinės tragedijos raidos bruožai. Tragiškojo 

konflikto esmė. 

6.-8. Aischilas. „Prikaltasis Prometėjas”: tragiškasis konfliktas, herojai, choro vaidmuo, struktūra, 

kalba./Lyginamoji analizė: Aischilo „Prikaltasis Prometėjas“ ir Just.Marcinkevičiaus „Heroica“. 

9.-11. Sofoklis. „Antigonė“/ „Oidipas karalius“: tragiškasis konfliktas, herojai, choro vaidmuo, struktūra, 

kalba. /Lyginamoji analizė: Sofoklio „Antigonė“ ir Ž.Anujo „Antigonė“/ Sofoklio „Oidipas karalius“ ir O. 

Koršunovo „Oidipas karalius“. 

12.-14. Euripidas. „Medėja“: tragiškasis konfliktas, herojai, choro vaidmuo, struktūra, kalba./ Lyginamoji 

analizė: Euripido „Medėja“ ir Ž.Anujo „Medėja“. 

15.-16. Kontrolinis darbas 

17. Kontrolinio darbo aptarimas 

Meninio teksto analizė ir interpretacija. Nagrinėtini aspektai/temos: 

Teksto skaitymo aspektai. 

Tekstų lyginimas. 

Meninių kūrinių interpretacijos teatre, kine, dailėje, fotografijoje. 

Teksto estetiškumas. 

Teksto originalumas. 

Teksto vertinimas. 

22

Literatūra: 

Antikos žodynas. Vilnius: Alma littera, 1998. 

Dilytė, Dalia. Heladės šviesa. Vilnius: Lietus, 

Dilytė, Dalia. Senovės Graikijos kultūra. Vilniaus universiteto leidykla, 2007. 

Unesco. Pasaulio kultūros paveldas. Kaunas: Šviesa, 2005. 

www.emokykla.lt/imo 

Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1990. 

Zaborskaitė, Vanda. Įvadas. Nuo Aristotelio iki Hegelio. Vilnius, 1978. 

Kalitaitė, Jovita. Atpažinimas Aristotelio „Poetikoje”. Gimtasis žodis Nr. 9, p. 34-38; 1998. 

Pliučas, Arvydas. Stiliaus teorija Aristotelio „Poetikoje“. Gimtasis žodis Nr. 9, p. 31-33; 1998. 

Dilytė, Dalia. Antikinė literatūra. Vilnius: Jandrija, p. 142-149; 1999. 

Platonas. Valstybė. III ir XX knygos. Vilnius: Mintis, 1981. 

Eschilas. Prikaltasis Prometėjas. Antikinės tragedijos. Vilnius: Vaga, 1988. 

Marcinkevičius, Justinas. Poemos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. 

Sofoklis. Antigonė. Antikinės tragedijos. Vilnius: Vaga, 1988. 

Sofoklis. Edipas karalius. Antikinės tragedijos. Vilnius: Vaga, 1988. 

Euripidas. Medėja. Antikinės tragedijos. Vilnius: Vaga, 1988. 

Zabulis, Henrikas. Tragiškojo veiksmo raida choro giesmėje. Antikinės tragedijos. Vilnius: Vaga, 1988. 

Kanišauskaitė, Irena. Antikos teatras: Sofoklio Antigonė. Vilnius: Baltos lankos, p. 31-100; 2000. 

Česnulevičiūtė, Petronėlė. Dramos pasaulis: knyga mokyklai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 

73-75; 1996. 

Bručkienė, Lilija. Literatūrinis teismas pagal Ž.Anujo dramą „Medėja”. Gimtasis žodis, Nr. 9, p. 30-37; 

2004. 


Aischilas. „Prikaltasis Prometėjas“ 

Sofoklis. „Antigonė“, „Oidipas karalius“ 

Euripidas. „Medėja“ 


I. Antikos menas 

23

1. Krėtos kultūros menas (III–II tūkst. pr. Kr.). Knoso rūmų architektūra. Labirintas. Knoso rūmų ir 

Santorino freskos. Jaučio motyvas Krėtos mene. Jaučio motyvas su Krėta susijusiuose mituose (Dzeusas ir 

Europė, Tesėjas ir Minotauras). 

2. Mikėnų kultūros menas (XVI–XII tūkst. pr. Kr.). Peloponeso miestai-tvirtovės (Mikėnai, Pilas, Tirintas). 

Liūtų vartai Mikėnuose. Kupoliniai kapai (Atrėjo lobynas). Aukso dirbiniai (mirusiųjų kaukės, papuošalai). 

3. Archajinio laikotarpio (700–500 m. pr. Kr.) graikų menas. Graikų šventyklos architektūra (kolonų tipai, 

portikas, frizas, metopė ir kt.). Artemidės šventykla Efese. Juodafigūrė keramika. 

4.-5. Klasikinis graikų menas (500–330 m. pr. Kr.). Klasikinė graikų architektūra. Garsiausios graikų 

šventyklos. Atėnų Akropolis. Atėnų Partenonas. Kariatidžių portikas. Epidauro teatras. Olimpijos 

kompleksas. Halikarnaso Mauzoliejus. Klasikinė graikų skulptūra. Kanonas. Garsiausi graikų skulptoriai ir 

jų kūriniai (Mirono Disko metikas, Feidijo Olimpijos Dzeusas, Atėnė Mergelė, Leocharcho Belvederio 

Apolonas); bronzinės skulptūros (Delfų lenktynininkas). Raudonfigūrė keramika. Indų rūšys (amfora, pelikė, 

kilikas, skifas ir kt.). 

6. Helėnizmo epochos menas (330 m. pr. Kr. – Kristaus gimimas). Pergamo aukuras. Laokoonto skulptūrinė 

grupė, Samotrakės Nikė, Milo Venera ir kt. 

7.-8. Romėnų menas. Romos architektūra (betonas ir arka). Tiltai ir akveduktai. Amfiteatras (Koliziejus). 

Panteonas. Triumfo arka. Memorialinė kolona (Trajano, Marko Aurelijaus kolonos). 

Pompėjų freskos. 

Literatūra: 

Boardman, J. Graikų menas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 1998. 

Wheeler, R. E. M. Romos menas ir architektūra. Vilnius: R. Paknio leidykla, 1999. 

Senovės Graikijos enciklopedija. Vilnius: Alma littera, 2007. 

Cattaneo M., Trifoni J. Senovės civilizacijos. Kaunas: Šviesa, 2005. 

Didžiosios civilizacijos. Senųjų civilizacijų visuomenė ir kultūra. Vilnius, Alma littera, 2006. 

www.emokykla.imo 

II. Antikos mitologija 

1. Graikų pasaulio supratimas ir vertybės. Mito sąvoka. Graikų mitologijos schema. Mitų raida: archajinė ir 

klasikinė. 

2.-3. Graikų dievai. Mitinės būtybės. Pusdieviai. 

4.-6. Mitų ciklai. Trojos karas. Odisėja. Argonautika. 

7.-8. Mitas ir dabarties realijos bei vertybinės nuostatos: puikybės atsisakymas (Belerofontas, Sizifas, 

Tantalas, Narcizas), pagarba vyresniems (Dedalas ir Ikaras) ir kt. 

9.-10. Kontrolinis darbas ir jo aptarimas. 

Literatūra: 

Kunas, Nikolajus. Senovės Graikijos legendos ir mitai. Kaunas: Šviesa, 1984. 

24

Veličkienė, Aleksandra, Teresė. Ariadnės siūlas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. 

Lūžienė, Nijolė. Graikų mito virsmas literatūra. Kaunas: VDU leidykla, 1998. 

Mitologijos enciklopedija. Vilnius, 1997. 

Veličkienė, Aleksandra, Teresė. Antikos mitologijos žinynas. Vilnius: Šviesa, 2008. 

XI klasė 

Lotynų kalba. Antikos literatūra. Antikos filosofija ir religija. 



Lotynų kalba 

1. Įsisavinti visą lotynų kalbos 

gramatiką ir sintaksės pagrindus. 

1.1. Gebėti skaityti ir versti su 

žodynu adaptuotus ir nesudėtingus 

neadaptuotus tekstus. 

1.2. Gebėti vartoti gramatikos 

terminus ir įvarių gyvenimo sričių 

lotynišką leksiką. 

1.3. Gebėti vartoti įvairias 

sintaksines konstrukcijas. 

1.4. Gebėti tinkamai vartoti 

vientisinius ir kai kuriuos 

sudėtinius sakinius. 

1.5. Gebėti kurti paprastus 

lotyniškus tekstus. 

1.6. Gebėti vartoti visas kalbos 

dalis. 

1.7. Gebėti naudotis pagrindiniais 

lotynų kalbos žodžių darybos 

būdais. 

25 

1.1.1. Skaityti prozos ir poezijos 

(hegzametras, eleginis distichas) 

tekstus. 

1.1.2. Išversti nedidelės apimties 

lotynišką tekstą į lietuvių kalbą 

arba atvirkščiai. 

1.1.3. Mokėti 3–5 tekstus 

atmintinai (P. Roizijus, Katulas, 

Fedras, Mykolas Lietuvis). 

1.1.4. Mokėti 60–70 lotyniškų 

sentencijų ir jas tinkamai vartoti 

žodžiu ir raštu. 

1.2.1. Žinoti apie 1000 lotyniškų 

žodžių. 

1.2.2. Žinoti svarbiausius 

lotyniškus gramatikos terminus. 

1.2.3. Žinoti svarbiausius žodžius, 

susijusius su literatūra, istorija, 

teise, medicina, matematika ir 

pan. 

1.2.4. Žinoti romėnų kalendoriaus 

leksiką. 

1.3.1. Žinoti nominativus cum 

infnitivo, accsativus cum

Antikos literatūra: teksto poveikis. Kūrėjas ir epocha. 

3. Gebėti suvokti antikinės 

komedijos kilmę ir struktūros 

ypatumus. 

3.1. Gebėti analizuoti antikines 

komedijas vertybiniu aspektu. 

26 

infinitivo. 

1.4.1. Mokėti skirti konkrečius 

lotynų ir lietuvių kalbų raiškos 

atvejus: nominativus cum 

infnitivo, accsativus cum 

infinitivo, skaitvardžių linksnių 

vartojimo panašumus ir skirtumus. 

1.5.1. Rašyti 100–150 žodžių 

rašinėlius ir atpasakojimus. 

1.5.2. Pasakoti nesudėtingą tekstą 

(50–100 žodžių). 

1.6.1. Žinoti visas kalbos dalis, jas 

kaityti (asmenuoti, linksniuoti, 

laipsniuoti). 

1.7.1. Mokėti svarbiausius žodžių 

darybos būdus. Žinoti pagrindines 

žodžių darybos priemones 

(priesagas, priešdėlius). 

1.7.2. Atpažinti būdingus šaknies 

balsių kaitos atvejus. 

3.1.1. Suvokti kultūrinių vertybių 

gynimą Aristofano komedijose. 

3.1.2. Žinoti romėnų komedijos 

ypatumus (Plautas). 

3.1.3. Žinoti helenizmo epochos 

komedijos ypatumus (Menandras). 

3.1.4. Žinoti antikinės komedijos 

įtaką vėlesnių laikų komedijos 

tradicijai. 


terminus ir sąvokas: kontrastas, 

komedija, agonas, parodas, 

parabasė, peripetija.

4. Gebėti suvokti poeto ir jo 

epochos santykio variacijas: nuo 

darnos iki konflikto 


4.1. Gebėti svarstyti klausimą apie 

kūrėją kaip savo epochos kūdikį. 

4.2. Gebėti įvertinti kūrėjo kaip 

„tautos šauklio“ tikslus. 

1. Susipažinti su graikų religija. 1.1. Susipažinti su pagrindinėmis 

religijotyros sąvokomis. 

2. Susipažinti su Antikos 

filosofija. 

1.2. Pažinti senovės graikų 

religijos esminius bruožus, 

panteoną, institucijas ir struktūras. 

2.1. Susipažinti su pagrindinėmis 

Antikos filosofinėmis mokyklomis 

ir svarbiausiais filosofais. 

2.2. Susipažinti ir suvokti 

pagrindines Antikos filosofų 

27 

4.1.1. Mokėti įvertinti Vergilijaus 

ir Ovidijaus santykio su savo 

epocha ypatumus. 

4.1.2. Mokėti įžvelgti Ovidijaus 

Herojų psichologizmą, analizuoti 

mitų interpretacijas 

Metamorfozėse. 

4.1.3. Mokėti palyginti Ovidijaus 

ir Vergilijaus kuriamų Didonės 

paveikslų panašumus ir skirtumus, 

pirminio (Vergilijaus) ir antrinio 

(Ovidijaus) tekstų sąveiką. 

1.1.1. Žinoti ir suvokti tokias 

sąvokas, kaip šventybė, 

profanybė, dievybė, mitas, 

ritualas, politeizmas, 

antropomorfizmas 

1.2.1. Žinoti Olimpo dievus, jų 

funkcijas ir pagrindinius kulto 

bruožus, jų lotyniškus atitikmenis 

1.2.2. Žinoti ir suvokti misterijų 

kulto specifiką 

1.2.3. Gebėti nusakyti graikų 

pomirtinio gyvenimo vaizdinius 


religijos ritualus, suvokti jų 

religinę ir simbolinę prasmę 


šventviečių tipus, suprasti jų 

reikšmę kultui 

1.2.6. Suvokti visuomeninę ir 

politinę religijos reikšmę graikų 

polio gyvenime, gebėti palyginti 

su religijos vaidmeniu dabartinėje 

visuomenėje 

2.1.1. Žinoti bei gebėti skirti 

tokias Antikos filosofines 

mokyklas ir mąstytojus, sugebėti 

bendrais bruožais papasakoti jų 

filosofines pozicijas: 

ikisokratinius filosofus

Lotynų kalba 

MORFOLOGIJA 

idėjas bei jų keliamas filosofines 

problemas, bendrais bruožais 

nutuokti Antikos filosofijos raidą. 

2.3. Gebėti suvokti Antikos 

filosofijos aktualumą dabarčiai. 

28 

(Hėrakleitą, Parmenidą, 

Empedoklį, Anaksagorą, 

Demokritą), Sokratą, Platoną, 

Aristotelį, stoikus, Epikūrą ir 

epikūriečius, kinikus, skeptikus, 

Lukrecijų, Ciceroną, Seneką, 

neoplatonikus (Plotiną) ir 

Augustiną. 

2.2.1. Žinoti ir gebėti aptarti tokias 

idėjas ir sąvokas: būtis, virsmas, 

atomai, idėjos (pavidalai), 

medžiaga, substancija, tikslo 

priežastis, siela ir kūnas, keturios 

pagrindinės dorybės, “aukso 

vidurio” teorija, žmogus kaip 

politinis gyvūnas, stoiška ramybė, 

epikūriška malonumo samprata, 

emanacija. 

2.2.2. Suvokti ir gebėti aptarti 

pagrindines Antikos filosofijos 

poleminius ginčus bei 

perimamumus (tęstinumus): 

Parmenido ir Hėrakleito polemika, 

ikisokratinė reakcija į Parmenidą, 

Sokrato polemika prieš sofistus, 

Platono ir Sokrato santykis, 

Platono pažiūrų raida, Aristotelio 

ir Platono pažiūrų skirtumai, 

stoikų, kinikų, epikūriečių ir 

skeptikų tarpusavio ginčai ir ryšys 

su pirmtakais, neoplatonikų 

(Plotino) ir Augustino ryšys su 

Platono filosofija. 

2.3.1. Gebėti taikyti Antikos 

filosofines idėjas, argumentus ir 

sąvokas aptariant aktualius 

dabarties klausimus ir problemas. 

1. Veiksmažodis. Nuosakos. Konjunktyvas (coniunctivus). Konjunktyvo veikiamosios ir neveikiamosios 

rūšies laikai (tempora activi et passivi). Lotynų kalbos dalyvių sistema; būsimojo laiko dalyviai: participium 

futuri activi et passivi. Supinum II. 

2. Įvardis. Neapibrėžiamieji įvardžiai: aliquis..., aliqui...; quilibet..., quivis..., quidam...; quisque.

3. Skaitvardis. Kiekiniai skaitvardžiai (numeralia cardinalia), kelintiniai (ordinalia); dalybiniai (distributiva) 

ir daugybiniai multiplicativa) skaitvardžiai 

4. Prieveiksmis. Skaitvardiniai prieveiksmiai. 

SINTAKSĖ 

Bendratis sakinyje. Bendraties konstrukcijos: accusativus cum infinitivo ir nominativus cum infinitivo. 

Konjunktyvo laikų reikšmės ir vartojimas pagrindiniuose sakiniuose. Laikų derinimas. Šalutinių sakinių 

rūšys; konjunktyvo vartojimas šalutiniuose sakiniuose. 

Linksnių sintaksė: 

atminimo kilmininkas (genetivus memoriae); 

vertės ir kainos reiškimas (genetivus ir ablativus pretii). 

LEKSIKA 


Prijungiamieji jungtukai. 

Laiko skaičiavimas: romėnų kalendorius; mėnesių, savaitės dienų pavadinimai. 

Tarptautiniai žodžiai – įvairių sričių terminai. 

LITERATŪRA 

Katulo eilėraščiai, M. Mažvydo Katekizmo eleginis distichas Ad Magnum Ducatum Lithuaniae, P. Roizijaus 

eilėraščiai, sekvencija Dies irae, studentų himnas Gaudeamus, lotyniški tekstai apie graikų ir romėnų 

gyvenimą, mitai, kryžiuočių kronikų ištraukos. P. Ruigio į lotynų kalbą išverstos lietuvių dainos, K. Sirvydo 

žodyno straipsniai. 



1. Senosios graikų komedijos kilmė ir struktūra. 

2.-5. Aristofano komedijos. Filosofinės ir pedagoginės problemos Aristofano komedijoje „Debesys”. 

6.-9. Aristofano komedijos „Varlės” analizė: fabulos alegoriškumas, parodija, groteskas bei kontrastas 

kuriant veikėjų paveikslus, agonų ir autoriaus estetinės pozicijos santykis, choro vaidmuo. Komedijų 

meniškumas, stilius. 

10.-13. Romėnų komedija. Plauto komedija „Vergas apgavikas”. Scenų analizė – juoko prasmė, 

kontaminacija, qui pro quo priemonė, veikėjų kalba. 

14.-16. Helenizmo epochos komedijos ypatumus Menandro komedijoje „Bambeklis”. 

17. Antikinės komedijos įtaką vėlesnių laikų komedijos tradicijai. 

18.-19. Kontrolinis darbas. 

29

20. Kontrolinio darbo aptarimas. 

Literatūra: 

Aristofanas. Debesys. Antikinės komedijos. Vilnius: Vaga, 1989. 

Aristofanas. Varlės. Antikinės komedijos. Vilnius: Vaga, 1989. 

Plautas. Vergas apgavikas. Antikinės komedijos. Vilnius: Vaga, 1989. 

Menandras. Bambeklis. Antikinės komedijos. Vilnius: Vaga, 1989. 

Dilytė, Dalia. Antikinės komedijos juokas. Antikinės komedijos. Vilnius: Vaga, 1989. 

Dilytė, Dalia. Romėnų komedijos juoko maišelis. Gimtasis žodis, Nr. 1, p. 19-23; 2005. 

Visuotinės literatūros istorija. Vilnius: Alma littera, p. 76-80; 1998. 

Česnulevičiūtė, Petronėlė. Dramos pasaulis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. 

Teksto poveikis. Nagrinėtini aspektai/temos: 

Kuriami (žodžiu ir raštu) vertinamieji komentarai, laiškai, recenzijos, kaltinamosios ir ginamosios kalbos. 

Privalomos literatūros sąrašas 

Aristofanas. „Debesys“, „Varlės“ 

Menandras. „Bambeklis“ 

Plautas 

Ovidijus „Herojės“, „Metamorfozės“ (fragmentai) 

Vergilijaus „Eneidos“ ištrauka (fragmentai) 


Graikų religija 

1. Pagrindinės religijotyros sąvokos. 

Kas yra religija? Mitas ir ritualas. Graikų religijos ypatumai. Politeizmas ir antropomorfizmas. Graikų 

religijos priešistorė: minojinė ir Mikėnų religija. 

2.-3. Olimpo dievai. 

Dzeusas. Hera. Poseidonas. Atėnė. Apolonas. Artemidė. Hermis. Afroditė. Hefaistas. Arėjas. Dionisas. 

Demetra. Lotyniškieji Olimpo dievų atitikmenys. 

4. Mirtis, misterijos, herojai. 

Mirusiųjų pasaulis ir pomirtinis likimas. Misterijų religija. Eleusino misterijos. Bakcho misterijos. Orfizmas. 

Herojų kultas. 

5. Graikų religijos ritualai. 

30

Aukojimas. Gyvulio auka. Pirmienų atnašos. Votai. Libacijos. Kraujo ir ugnies apeigos. Malda. 

Apsivalymas. Eisenos. Iniciacija. 

6. Šventovė. 

Šventorius (temenos). Altorius. Šventykla. Kultinis atvaizdas. (Anathēma.) Žyniai. 

7. Religija graikų polyje: visuomeninis religijos vaidmuo. 

Antikos filosofija 

8. Religija ir filosofijos pradžia. 

Graikų religija, literatūra, filosofija: tarpusavio sąveikos. Filosofijos atsiradimas. Mythos ir logos. Pirmieji 

filosofai – Mileto mokykla (Talis, Anaksimandras, Anaksimenas). 

9. Ikisokratiniai filosofai. 

Hėrakleitas. Parmenidas. Empedoklis. Anaksagoras. Demokritas. (Hėrakleito ir Parmenido fragmentai) 

10. Sokratas ir ankstyvojo Platono mąstymas. 

Sokrato ir Platono santykis. Dialogo forma. Aporetiniai dialogai. Sofistai. Sokratas kaip pilietinės dorybės 

pavyzdys. Sokrato mirtis. (Sokrato apologija, Faidonas) 

11. Platono filosofija. 

Idėjų (pavidalų) teorija. Pažinimo teorija ir psichologija. Tobulos valstybės paieškos. (Valstybė VII knyga: 

Olos prilyginimas, Timajas) 

12. Aristotelis. 

Metafizika. Keturios priežastys. Substancija, medžiaga, forma. Nejudamas judintojas. Etika: aukso vidurys. 

Politinė filosofija: žmogus kaip politinis gyvūnas. (Nikomacho etika ir Politika, ištraukos) 

13. Helenistinės filosofijos mokyklos. 

Stoikai. Kinikai. Skeptikai. Epikūriečiai. (Seneka, ištrauka iš Laiškų Lucilijui) 

14. Svarbiausi Romos filosofai. 

Lukrecijus. Ciceronas. Seneka. 

15. Filosofija vėlyvojoje Antikoje. 

Neoplatonizmas: Plotinas. Krikščioniškosios filosofijos užuomazgos: Augustinas. (Augustino Išpažinimų 

ištraukos) 

Metodinė literatūra 

Graikų religija 

Beresnevičius G. Religijotyros įvadas. Vilnius: Aidai, 1997. 

Beresnevičius G. Religijotyros žodynas: pagrindinės sąvokos. Vilnius: Tyto alba, 2003. 

Beresnevičius G. Religijų istorijos metmenys. Vilnius: Aidai, 1997. 

31

Burkert W. Greek Religion. Oxford: Basil Blackwell, 1985. 

Dilytė-Staškevičienė D. Senovės Graikijos kultūra. Vilnius: VU leidykla, 2007. 

Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis, 1997. 

Antikos filosofija 

Ackrill J. L. Aristotelis. Vilnius: Pradai, 1994. 

Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992. 

Aristotelis. Nikomacho etika, in: Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1990. 

Aristotelis. Politika. Vilnius: Pradai, 1997. 

Aurelijus Augustinas. Išpažinimai. Vilnius: Aidai, 2004. 

Colli G. Filosofijos gimimas. Vilnius: Aidai, 2000. 

Hadot P. Antikos filosofija – kas tai? Vilnius: Aidai, 2005. 

Hėrakleitas. Fragmentai. Vilnius: Aidai, 1995. 

Parmenidas. Apie prigimtį, in: Naujasis židinys 10 (1991), p. 3-7. 

Platonas. Faidonas, arba Apie sielą. Vilnius: Aidai, 1999. 

Platonas. Sokrato apologija. Vilnius: Aidai, 2009. 

Platonas. Timajas. Kritijas. Vilnius: Aidai, 1995. 

Platonas. Valstybė. Vilnius: Pradai, 2000. 

Seneka. Laiškai Lucilijui. Vilnius: Tyto Alba, 2007. 

XII klasė 

Lotynų kalba. Antikos literatūra. LDK kultūra ir Antikos kultūros recepcija. 



Lotynų kalba 

1. Įgyti pakankamų lotynų kalbos 

vartojimo (skaitymo, rašymo, 

kalbėjimo) kompetencijų. 

1.1. Gebėti skaityti su žodynu 

neadaptuotus įvairių epochų 

lotyniškus tekstus. 

1.2. Gebėti praktiniuose darbuose 

(skaitant, verčiant, kuriant tekstus) 

pritaikyti lotynų kalbos žinias. 

1.3. Gebėti perskaityti ir išversti 

32 

1.1.1. Mokėti apie 1500 lotyniškų 

žodžių. 

1.1.2. Raštu su žodynu išversti 

neadaptuotą tekstą (200 žodžių). 

1.2.1. Skaityti neadaptuotus 

prozos ir poezijos (hegzametras, 

eleginis distichas, jambų trimetras,

graikiškomis raidėmis parašytus 

žodžius. 

Antikos literatūra: kultūros pažinimas ir vertybinis tęstinumas 

4. Gebėti suvokti antikinių 

herojinių epų ir antikinės lyrikos 

svarbą kultūros istorijai. 

4.1. Gebėti apibūdinti antikinio 

herojinio epo ypatybes. 

4.2. Gebėti analizuoti antikinę 

graikų lyriką, gebėti atpažinti 

metrus. 

4.3. Gebėti perprasti skirtingose 

kultūrose susiformavusių epinių 

tradicijų esminius ir stilistinius 

skirtingumus (Biblija kaip epas), 

lyrikos formų raidos ypatumus 

(loci communes romėnų meilės 

elegijoje). 

33 

kiti metrai ) tekstus. 

1.2.2. Kurti neilgus (150 žodžių) 

lotyniškus tekstus: rašinius, 

atpasakojimus, dialogus, sekimus 

pagal nurodyto autoriaus prozos 

tekstą. 

1.2.3. Mokėti apie 100 lotyniškų 

sentencijų, jas tinkamai vartoti 

žodžiu ir rašiniuose. 

1.2.4. Mokėti atmintinai 4–5 

lotyniškus tekstus (Cicerono, 

Cezario, Horacijaus, Ovidijaus ir 

M. K. Sarbievijaus). 

1.3.1. Susipažinti su graikišku 

raidynu ir graikiškų žodžių 

skaitymo principais. 

4.1.1. Suvokti Homero herojinių 

epų - „Iliados“ ir „Odisėjos“ - 

meniškumą: epinio pasakojimo 

ypatumus, vaizduojamo pasaulio 

grožį ir įvairovę (mitologinis epo 

pradas; objektyvus, daiktiškas ir 

tradicinis aplinkos vaizdavimas 

epe; pasakojimo 

monumentalumas; veikėjų 

herojiškumas; epo stilistika). 

4.1.2. Žinoti, kodėl biblinis 

pasakojimas gali būti laikomas 

epu; kokie antikinio ir biblinio epo 

skirtumai. 

4.1.3. Suvokti, kuo Enėjas atitinka 

krikščioniškojo herojaus sampratą. 

„Pasyvūs“ herojai: Enėjas ir NT 

Juozapas. 

4.1.4. Mokėti atpažinti Homero ir 

Vergilijaus herojinių epų įtakas. 

4.1.5. Mokėti apibūdinti epą kaip 

imitaciją, šiuo požiūriu nagrinėti 

Renesanso epą. 

4.1.3. Mokėti atpažinti Hesiodo 

didaktinės poemos „Darbai ir

LDK kultūra ir Antikos recepcija: europinių tradicijų vientisumas ir tęstinumas 

1. Gebėti suvokti pagrindinius 

perėjimo iš Antikos į krikščionybę 

epochos konfliktus ir jų priežastis. 

1.1.Gebėti analizuoti, kokie 

pokyčiai vyko Vėlyvosios antikos 

mene ir literatūroje. 

1.2. Gebėti svarstyti klausimus, 

kodėl išsilavinę krikščionys 

išgyveno skaudžius su 

literatūriniu-meniniu skoniu 

susijusius konfliktus. 

34 

dienos“ įtaką K.Donelaičio 

„Metams“. 

4.1.4. Mokėti antikinės eilėdaros 

pagrindus: antikinį hegzametrą, 

eleginį dvieilį, šešiapėdį jambą, 

asklepiadinę, alkajinę, sapfinę 

strofas. 

4.1.5. Mokėti analizuoti antikinę 

poeziją (Alkajas, Sapfo, 

Horacijus, Katulas, Ovidijus). 

4.1.6. Žinoti helenizmo epochos 

poezijos ypatumus (Teokritas). 

4.1.7. Žinoti epigramos žanro 

kilmę ir raidą. Mokėti susieti su 

barokine „aštraus stiliaus“ 

samprata (Sarbievijaus De acuto et 

arguto). 


terminus ir sąvokas: Homero 

juokas, herojinis epas, 

mitų frazeologizmai, didaktinis 

epas, antrinis (literatūrinis) epas, 

peripetija, retardacija, digresija, 

epo herojus, hegzametras, 

pentametras, antikinė elegija, 

jambas, chorėjas, spondėjas, 

dibrachis, daktilis, amfibrachis, 

anapestas, cezūra, melika, 

epigrama, intertekstualumas. 


šv. Augustino Išpažinimus kaip 

individo sielos raidos istoriją. 

1.1.2. Žinoti, kodėl ir kokį 

konfliktą sapne išgyveno 

šv. Jeronimas (Ciceronianus es, 

non Christianus). 

1.1.3. Mokėti palyginti ir 

pavyzdžiais pagrįsti, kaip 

skirtingų tradicijų šaltinių 

sąveikos klausimas buvo 

sprendžiamas Renesanso ir

2. Gebėti suvokti Viduramžių 

epochą kaip nuoseklią Antikoje 

susiformavusių Vakarų Europos 

kultūros modelių tąsą ir raidą. 

3. Gebėti suvokti Renesanso 

epochos kultūrinius vyksmus ir 

virsmus. 

3. Gebėti suvokti Baroko epochos 

ypatumus ir prieštaringumus. 

2.1.Gebėti analizuoti Antikos 

paveldo įtaką Viduramžių kultūrai 

ir krikščioniškos pasaulėjautos 

nulemtus jos ypatumus. 

2.2. Gebėti apibūdinti lotynų 

kalbos vietą Viduramžiais. 

2.1. Gebėti suvokti Renesansą 

kaip Antikos kultūros formų 

atgimimo epochą. 

2.2. Gebėti įvertinti LDK vykusius 

humanizmo reiškinius. 

3.1. Gebėti įvertinti meninių ir 

pasaulėžiūrinių akcentų pokyčius 

pereinant į Baroką, jų raišką LDK 

raštijoje ir mene. 

35 

Baroko epochoje (sieti su tolesne 

LDK kultūros programa ir 

aptariamais kūriniais). 

2.1.1. Žinoti, kodėl ši epocha 

vadinama Viduriniuoju amžiumi 

(medium aevum), apibrėžti ją kaip 

Senovę (Antiką) ir ir Naujuosius 

amžius jungiančią bei skiriančią 

epochą. Suvokti susidomėjimo 

Antika procesus Karolingų 

Renesanso epochoje, Antikos 

reikšmę Dantės kūrybai. 

2.2.1. Žinoti ir mokėti įvertinti 

lotynų kalbos reikšmę 

viduramžiais, jos vartojimą 

mokyklose, moksle, Bažnyčioje, 

diplomatijoje, įstatymuose, 

raštvedyboje, literatūroje, taip pat 

Lietuvos valdovo dvare. Žinoti 

apie pirmuosius diplomatinius 

LDK kontaktus su Roma ir 

Vakarų Europos valstybėmis. 

2.1.1. Žinoti, kodėl ši epocha 

vadinama Atgimimo amžiumi, kas 

jame atgimsta (antikinės 

architektūros, literatūros formos). 

Žinoti Renesanso žmogaus sąvoką 

plačiąja prasme. 

2.1.2. Žinoti apie pirmąsias 

humanizmo apraiškas LDK XVI 

a. I pusėje. 

2.1.2. Mokėti apibūdinti lotynų 

kalbos vietą valstybėje ir 

visuomenėje, lietuvių kilmės iš 

romėnų teoriją, žinoti pagrindinius 

autorius ir jų kūrinius, susieti juos 

su atitinkama sritimi. Mokėti 

atpažinti analizuojamuose 

kūriniuose Antikos kultūros 

ženklus. 

3.1.1. Įsisąmoninti su Reformacija 

ir religine polemika susijusių 

procesų įtaką kultūros raiškos 

formoms, bendrąsias protestantų ir 

katalikų literatūros tendencijas,

3. Gebėti įvertinti Klasicizmo 

epochą santykio su Antika 

požiūriu. 

Lotynų kalba 

MORFOLOGIJA 

3.1. Gebėti įsisąmoninti, kuo 

skiriasi Klasicizmas nuo 

Renesanso. 

3.2. Susipažinti su Antikos įtaka 

Lietuvos kūrėjams klasicizmo 

epochoje. 

36 

Tridento Susirinkimo 

suformuluotas nuorodas kūrėjams 

katalikams. 

3.1.2. Mokėti įvertinti Antikos 

kultūros formų vartosenos 

krikščioniško turinio kūrinyje 

specifiką (Lauryno Bojerio 

Karolomachija), Antikos ir 

krikščioniškųjų šaltinių 

transformacijos principus Baroko 

poetikoje (Motiejus Kazimieras 

Sarbievijus, Žygimantas 

Liauksminas) ir poezijoje 

(Sarbievijus, Andriejus 

Mlodzianovskis), naujų formų 

paieškas proginiuose kūriniuose 

(ornamentinė poezija; sąsajos su 

panašiomis paieškomis Karolingų 

renesanso poezijoje). 

3.1.3. Mokėti apibūdinti, kaip 

vaizduojamas žmogus barokinės 

istoriografijos kūrinyje (Albertas 

Vijūkas-Kojalavičius), pagrįsti 

Baroko – teatro epochos sampratą. 

Žinoti Baroko architektūros 

statinius LDK. 

3.1.1. Mokėti pagrįsti atsakymą į 

klausimą, ar Klasicizmą galima 

vadinti dar vienu antikinių meno 

formų atgimimu. 

3.1.2. Susipažinti su Antikos 

poveikiu Kristijono Donelaičio 

kūrybai, klasicistine Lietuvos 

architektūra (Laurynas 

Gucevičius). 

Veiksmažodis. Aprašomasis asmenavimas (coniugatio periphrastica). Anomalieji veiksmažodžiai (verba 

anomala). Defektyvieji veiksmažodžiai (verba defectiva). Beasmeniai veiksmažodžiai (verba impersonalia). 

Viso morfologijos kurso kartojimas, žinių turtinimas ir gilinimas skaitant autorius. 

Graikų kalbos pradmenys.

SINTAKSĖ 

Gerundivum ir gerundium. Veikėjo naudininkas (dativus auctoris) 

Tiesioginė (oratio recta) ir netiesioginė (oratio indirecta) kalba. Tiesioginės kalbos keitimas netiesiogine 

pagal laikų derinimo taisykles. 

Viso kurso kartojimas, žinių turtinimas ir gilinimas skaitant autorius. 

LEKSIKA 


Romėnų valstybės ir teisės terminai. 

LITERATŪRA 

Cezaris, Vergilijus, Horacijus, Ciceronas, M. K. Sarbievijus, P. Dusburgiečio kronikos ištraukos, A. Vijūko- 

Kojelavičiaus Lietuvos istorijos ištraukos, Gedimino laiškai. Pasakojimai apie miestus, žymius Antikos 

žmones. Pasakėčios. Romėnų mitai. Romėnų gyvenimo realijos (Orbis Romanus pictus ir pan.). 



1. Antikiniai herojiniai epai ir jų svarba kultūros istorijai. 

2.-7. Homero „Iliados“ ir „Odisėjos“ - meniškumas: antikinis hegzametras, epinio pasakojimo ypatumai, 

vaizduojamo pasaulio grožis ir įvairovė (mitologinis epo pradas; objektyvus, daiktiškas ir tradicinis aplinkos 

vaizdavimas epe; pasakojimo monumentalumas; veikėjų herojiškumas; epo stilistika). 

8.-10. Antikinis ir biblinis epas (E. Auerbacho Mimėzio I skyrius). Homero ir Vergilijaus herojinių epų 

įtakos (Dantės „Pragarui“, šiuolaikinei poezijai ir kt.). Epas kaip imitacija (J. Radvano Radviliada). 

11.-12. Hesiodo didaktinės poemos „Darbai ir dienos“ įtaka K. Donelaičio „Metams“. 

13.-14. Antikinės eilėdaros pagrindai: eleginis dvieilis; šešiapėdis jambas; asklepiadinė, alkajinė, sapfinė 

strofos. 

15.-19. Antikinės poezijos skaitymas ir analizavimas: Sapfo, Alkajo, Pindaro poezija. 

20. Helenizmo epochos poezijos ypatumai (Teokritas). 

21.-22. Epigramos žanro kilmė ir raida. Meleagras. Barokinė „aštraus stiliaus“ samprata (Sarbievijaus De 

acuto et arguto). 

23.-26. Kontroliniai darbai ir jų aptarimas. 

Literatūra: 

Homeras. Iliada. Vilnius: Vaga, 1981. 

Homeras. Odisėja. Vilnius: Vaga, 1979. 

Žukas, Saulius. Homero „Iliada” ir „Odisėja”. Vilnius: Baltos lankos, 1979. 

Hesiodas. Darbai ir dienos. Graikų literatūros chrestomatija. Vilnius, 1963. 

37

Anakreontiniai eilėraščiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. 

Antikos poetės. Sudarytoja A.Kudulytė-Kairienė. Vilnius: Charibdė, 2003. 

Kairienė, Audronė, Strockis, Mindaugas. Graikų lyrikai. Vilnius: VU leidykla, 2006. 

Lemtis. Iš antikinės poezijos. Vilnius: Vaga, 1977. 

Sapfo. Vilnius: Meralas, 2002. 

Dilytė, Dalia. Romėnų elegijos pasaulis. Gimtasis žodis Nr. 10; 2000. 

Zabulis, Henrikas. Respublikos idealai Romos aukso amžiaus poezijoje. Vilnius: Mokslas, 1982. 

Dilytė, Dalia. Šmaikštusis Marcialis. Gimtasis žodis. Nr. 7, p. 25-31; 2001. 

Kudulytė-Kairienė, Audronė. Idiliškasis Teokrito pasaulis. Teokritas. Idilės. Epigramos. Vilnius: Baltos 

lankos, 1998. 

Marcialis. Epigramos. Vilnius: Aidai, 1998. 

Terleckienė, Jūratė. Epigramos žanro genezės problemos. Literatūra. Nr. 40 (3); 1998. 

Kultūros pažinimas ir vertybinis tęstinumas. Nagrinėtini aspektai/temos: 

Dieviškųjų ir žmogiškųjų moralės normų susidūrimas 

Idealų ir tikrovės neatitikimas 

Pareigos šeimai ir pareigos valstybei prieštara 

Individo (ne)laisvė 

Amžino grįžimo motyvas 

Tapatybės paieškos 

Meno (meilės / grožio) galia 


Sapfo. Poezija 

Alkajas. Poezija 

Pindaras. Poezija 

Teokritas. Poezija 

Homeras. „Iliada“, „Odisėja“ 

Vergilijus. „Eneida“ 

Ovidijus. „Metamorfozės“ 

Meleagras. Epigramos / Marcialis. Epigramos 

Antikinių siužetų transformacijos: 

38

Dantė. „Pragaras“ 

R. M. Rilkė. „Archajiškas Apolono torsas“, „Sonetai Orfėjui“ 

A. Kamiu. „Svetimas“ 

Dž. Džoisas. „Ulisas“ 

J. O‘Nylas. „Elektrai skirta gedėti“ 

K. Kavafis. „Itakė“ 

Ž. Anujis. „Antigonė“, „Medėja“ 

K. Bradūnas. „Odisėjas buvo nekantrus“ 

B. Brazdžionis. „Pavasario kelionė“ 

A. Nyka-Niliūnas. „Odisėjo kareivis Hado karalystėje pasakoja“, „Homero laivų katalogas“ 

H. Radauskas. „Apolonas“, „Afroditė ir Narcizas“, „Marmuras eina bangom‘, „Lotofagų šalis“ 

J. Savickis. „Fleita“ 

V. Mykolaitis-Putinas. „Prometėjas“ 

A. Škėma. „Balta drobulė“, „Žilvinėli“ 

Just. Marcinkevičius. „Heroika, arba Prometėjo pasmerkimas“ 

J. Degutytė. „Odisėjas“, „Homeras“, „Antigonė“ 

J. Vaičiūnaitė. „Orfėjas ir Euridikė“, „Keturi portretai“ 

A. Jakučiūnas. „Sokrato gyvenimas ir mirtis“ 

T. Venclova „Už pusmylio, kur kertas autostrados“ 

M. Martinaitis. „Aklas poetas“ 

LDK kultūra ir Antikos kultūros recepcija 

1. Vėlyvosios antikos konfliktai ir jų poveikis literatūrai ir meniniam skoniui (šv. Augustino Išpažinimai, šv. 

Jeronimo sapnas). 

2.-3. Viduramžiai – Antiką ir Naujuosius amžius jungianti ir skirianti epocha. Karolingų renesanso reiškiniai 

(Antikos formų atgaivinimas, Karolio Didžiojo dvaro poetai). Autoriteto reikšmė Viduramžiais (Aristotelio 

įtaka logikai, filosofijai, Cicerono – retorikai, Justiniano – teisei). Sąvokos: scholastika (mąstymo, mokymo 

ir rašymo būdas), trivium, quadrivium. Lotynų kalbos reikšmė Lietuvos valdovo dvare, diplomatiniai 

kontaktai su Roma ir Vakarų Europos valstybėmis (Mindaugo krikštas, Gedimino laiškai). 

4. Renesansas – Antikos kultūros formų atgimimo epocha. Renesanso žmogaus sąvoka plačiąja prasme 

(universalūs kūrėjai(Leonardas da Vinčis, Mikelandželas), tapytojai (Rafaelis, Botičelis), rašytojai 

(Frančeskas Petrarka, Džiovanis Bokačas)). Humanizmo ir humanisto sąvokos. Homo trilinguis (Erazmas 

Roterdamietis – humanisto idealas). 

39

5. Pirmosios humanizmo apraiškos LDK XVI a. I pusėje (valdovo dvaras, Erazmas Ciolekas, Bona Sforca, 

ryšiai su Italija, Renesanso stiliaus pastatai gotikiniame Vilniuje). Lotynų kalbos vieta valstybėje ir 

visuomenėje. Lietuvių kilmės iš romėnų teorija. 

6. Pagrindiniai LDK Renesanso autoriai ir jų kūriniai (teisė: Roizijus, Rotundas, Mykolas Lietuvis, 

istoriografija ir hagiografija: Strijkovskis, Zacharijas Ferreris; epas kaip imitacija: Radvanas; Renesanso 

idėjų raiška: Husovianas). 

7.-8. Meninių ir pasaulėžiūrinių akcentų pokyčiai pereinant į Baroką. Religinė polemika: reformacija ir 

kontrreformacija. Tridento Susirinkimo nuorodos kūrėjams. Antikinių formų vartosenos krikščioniškame 

kūrinyje specifika (Laurynas Bojeris, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Žygimantas Liauksminas), 

ornamentinė poezija. 

9. Antikos įtaka Lietuvos kūrėjams klasicizmo epochoje. Kurso apibendrinimas, diskusija. 

Europinių tradicijų vientisumas ir tęstinumas: nagrinėtini aspektai/temos: 

Šventybės (sacrum) ir profanybės (profanum) konfliktas 

Antikos ir krikščionybės sankirtos įvairių epochų kūriniuose 

Antikos formų „atgimimo“ cikliškumas: Karolingų kultūra, Renesansas, Barokas, Klasicizmas 

Baroko kūrinių intertekstualumas 

Kūrinys kaip kaskart naujas praeities citatų lydinys 


Augustinas, Išpažinimai 

Jonas Radvanas, Radviliada 

M. K. Sarbievijus, poezija, Poetikos fragmentai 

A. Vijūkas-Kojalavičius 


Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: Tyrinėjimai ir vaizdai, sudarė Vytautas Ališauskas [ir 

kt.]Vilnius: Aidai, p. 72–93. 

Eugenija Ulčinaitė, Albinas Jovaišas, Lietuvių literatūros istorija XIII–XVIII amžiai, Vilnius: Lietuvių 

literatūros ir tautosakos institutas, 2003, 524 p. 

J. Jurginis, I. Lukšaitė, Lietuvos kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus, 

Vilnius: Mokslas, 1981, p. 174–175, 302–303. 

Eglė Patiejūnienė, „Narsus mėginimas sukurti vientisą senosios literatūros vaizdą”, in: Raštijos ir literatūros 

santykis: LDK patirtis, (Senoji Lietuvos literatūra, kn. 19), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos 

institutas, 2005, p. 253–384. 

Lietuvių literatūros istorijos sąsiuviniai, nr. 3, 4: 

Sigitas Narbutas, Lietuvos Renesanso literatūra, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 64 p. 

40

Eugenija Ulčinaitė, Lietuvos Baroko literatūra, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 52 p. 

Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. 

Senoji Lietuvos literatūra, tęstinis LLTI leidinys. 

IV. Integravimo galimybė. 

Antikos kultūros ir lotynų kalbos modulis glaudžiai susiję su daugeliu vidurinio ugdymo mokomųjų dalykų: 

su doriniu ugdymu - sieja vertybinis aspektas; 

su kalbomis – sieja turinys, forma, raiška bei vertybinės nuostatos; 

su socialiniais mokslais ir pilietiškumo ugdymu – antikinės temos, amžinosios problemos; 

su istorija – istorinės temos, istorinės asmenybės bei jų įtaka istorijos formavimosi raidai; 

su menais – sieja antikiniai kontekstai ir jų šiuolaikinės transformacijos; 

su technologijomis – antikinių kontekstų, mito ženklų šiuolaikinė raiška. 

V. Vertinimas 

Tikslas – padėti mokiniui mokytis. Besiformuojančiai jaunai asmenybei labai svarbi nuolatinė savęs ir kitų 

vertinimo praktika. Nors mokiniai mokomi ir skatinami įsivertinti mokymo(si) procesą, pasiektus rezultatus. 

Taikoma bendra mokyklos arba mokytojo parengta vertinimo sistema. Visose pamokose nuolat taikomas 

formuojamasis vertinimas. Kaupiamasis ar diagnostinis vertinimai taikomi už atskiras veiklas, susijusias su 

tekstų nagrinėjimu ar išėjus visą kursą. Tiriamoji veikla vertinama pažymiu. Pažymiais vertinami rašiniai, 

kalbėjimo užduotys, kontroliniai ir projektiniai darbai. 

41

LOTYNÅ² KALBOS IR ANTIKOS KULTÅªROS PROGRAMA 9 â€“ 12 (I ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?