Kvebeko miesto deklaracija dėl vietovės dvasios išsaugojimo ...

Kvebeko miesto deklaracija dėl vietovės dvasios išsaugojimo ... Kvebeko miesto deklaracija dėl vietovės dvasios išsaugojimo ...

11.07.2015 Views

KVEBEKO MIESTO DEKLARACIJA DĖL VIETOVĖS DVASIOS IŠSAUGOJIMOPriimta Kvebeko mieste, Kanadoje, 2008 m. spalio 4 d.PreambulėSusitikimo, kuris nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki spalio 4 d. vyko istoriniame Kvebeko mieste (Kanadoje) irbuvo sukviestas Kanados ICOMOS 16-osios ICOMOS Generalinės asamblėjos proga bei minint Kvebekomiesto įkūrimo 400-ąsias metines, dalyviai priėmė toliau išdėstytą Deklaraciją, kurioje pateikiami principai irrekomendacijos dėl vietovės dvasios išsaugojimo, apsaugant materialų ir nematerialų paveldą. Ji laikomanaujoviška ir veiksminga priemone, kurios paskirtis – užtikrinti tvarią socialinę plėtrą visame pasaulyje.Ši Deklaracija yra dalis daugelio priemonių ir veiksmų, kurių per pastaruosius penkerius metus imasiICOMOS tam, kad apsaugotų ir skatintų vietovių dvasią, t. y. jų gyvenimo būdo, socialinę ir dvasinę savastį.2003 m. surengtos 14-osios Generalinės asamblėjos mokslinį simpoziumą ICOMOS skyrė paminklų irpaminklinių vietovių socialinėms nematerialioms vertybėms išsaugoti. Pagal jį parengtoje Kimberliodeklaracijoje ICOMOS įsipareigojo pagal 1972 m. Pasaulio paveldo konvenciją, prižiūrėdama ir saugodamapaminklus ir paminklines vietoves, atsižvelgti į nematerialias vertybes (atmintį, tikėjimus, tradicines žinias,sąsajas su vietove) ir į vietines bendruomenes, kurios yra šių vertybių saugotojos. 2005 m. priimtoje Siano(Xi’an) deklaracijoje buvo atkreiptas dėmesys į konteksto išsaugojimą, kuris buvo apibrėžtas kaip fiziniai,vaizdiniai ir gamtos aspektai, taip pat kaip socialinė ir dvasinė praktika, papročiai, tradicinės žinios ir kitosnematerialios formos ir išraiškos, apsaugant ir skatinant pasaulio paveldo paminklus ir paminklines vietas.Joje taip pat buvo raginama laikytis daugiadalykio metodo ir remtis įvairiais informacijos šaltiniais, kad būtųgalima geriau suprasti, prižiūrėti ir išsaugoti kontekstą. Fos do Igvasu (Foz do Iguaçu) deklaracijoje, kurią2008 m. parengė ICOMOS Amerikos regiono padalinys, nurodyta, kad materialios ir nematerialios paveldosudedamosios dalys yra esminės išsaugant tapatybę bendruomenių, kurios sukūrė ir perdavė kultūrinės iristorinės svarbos erdves. Naujosiose ICOMOS chartijose „Dėl kultūrinių maršrutų“ ir „Dėl interpretavimo irpristatymo“, kurios buvo suformuluotos po išsamių konsultacijų ir pristatytos ratifikuoti šioje 16-ojeICOMOS Generalinėje asamblėjoje, taip pat pripažįstama nematerialių paveldo aspektų bei paminklinėsvietovės dvasinės vertės svarba. Dėl neatskiriamos materialios ir nematerialios paveldo esmės ir dėl prasmės,vertės bei konteksto, kurio nematerialus paveldas suteikia objektams ir vietovėms, ICOMOS nusprendėpriimti naują chartiją, skirtą kaip tik nematerialiam paminklų ir paminklinių vietovių paveldui. Atsižvelgdamiį tai, raginame rengti diskusijas ir debatus, skirtus parengti naują sąvokų žodyną, kuriame būtų atsižvelgta įontologinius vietos dvasios pokyčius.16-ajai Generalinei asamblėjai, o konkrečiau – Jaunimo forumui, Aborigenų forumui ir moksliniamsimpoziumui – buvo suteikta galimybė toliau nagrinėti ryšius tarp materialaus ir nematerialaus paveldo beividinio socialinio ir kultūrinio vietovės dvasios mechanizmo. Vietovės dvasia apibrėžiama kaip materialūs(pastatai, žemės sklypai, kraštovaizdžiai, maršrutai, objektai) ir nematerialūs (atsiminimai, žodiniaipasakojimai, rašytiniai dokumentai, ritualai, šventės, tradicinės žinios, vertybės, kvapai) elementai, fiziniai irdvasiniai elementai, kurie vietovei suteikia prasmės, vertės, emocijų ir mįslingumo. Užuot atskyrę dvasią nuovietovės, nematerialų nuo materialaus ir laikę šiuos elementus prieštaraujančiais vienas kitam, nustatėmedaugelį būdų, kuriais šie du elementai tarpusavyje sąveikauja ir sudaro vienas kitą. Vietovės dvasią sudaroįvairūs socialiniai veikėjai, jos architektai ir vadovai, o taip pat jos naudotojai, kurie visi aktyviai ir tuo patmetu įneša savo indėlį, suteikdami jai prasmės. Vietovės dvasia, kuri laikoma santykių sąvoka, įgaunadaugiskaitinį ir dinamišką pobūdį, ji gali turėti daugelį prasmių ir ypatumų, kurie kinta, bėgant laikui, ir dėlpriklausymo skirtingoms grupėms. Toks dinamiškesnis požiūris taip pat geriau pritaikytas šių dienųglobalizuotam pasauliui, kurį apibūdina gyventojų judėjimas tarp tautų, gyvenamąją vietą keičiančiospopuliacijos, stiprėjantys ryšiai tarp kultūrų, pliuralistinė visuomenė ir daugialypės sąsajos su vietove.Vietovės dvasia leidžia geriau suprasti gyvenimo būdą ir paminklų, paminklinių vietų bei kultūriniųkraštovaizdžių nuolatinę savastį. Ji atskleidžia turtingesnį, dinamiškesnį ir išsamesnį kultūros paveldo vaizdą.1

KVEBEKO MIESTO DEKLARACIJA DĖL VIETOVĖS DVASIOS IŠSAUGOJIMOPriimta <strong>Kvebeko</strong> mieste, Kanadoje, 2008 m. spalio 4 d.PreambulėSusitikimo, kuris nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki spalio 4 d. vyko istoriniame <strong>Kvebeko</strong> mieste (Kanadoje) irbuvo sukviestas Kanados ICOMOS 16-osios ICOMOS Generalinės asamblėjos proga bei minint <strong>Kvebeko</strong><strong>miesto</strong> įkūrimo 400-ąsias metines, dalyviai priėmė toliau išdėstytą Deklaraciją, kurioje pateikiami principai irrekomendacijos dėl vietovės <strong>dvasios</strong> išsaugojimo, apsaugant materialų ir nematerialų paveldą. Ji laikomanaujoviška ir veiksminga priemone, kurios paskirtis – užtikrinti tvarią socialinę plėtrą visame pasaulyje.Ši Deklaracija yra dalis daugelio priemonių ir veiksmų, kurių per pastaruosius penkerius metus imasiICOMOS tam, kad apsaugotų ir skatintų vietovių dvasią, t. y. jų gyvenimo būdo, socialinę ir dvasinę savastį.2003 m. surengtos 14-osios Generalinės asamblėjos mokslinį simpoziumą ICOMOS skyrė paminklų irpaminklinių vietovių socialinėms nematerialioms vertybėms išsaugoti. Pagal jį parengtoje Kimberliodeklaracijoje ICOMOS įsipareigojo pagal 1972 m. Pasaulio paveldo konvenciją, prižiūrėdama ir saugodamapaminklus ir paminklines vietoves, atsižvelgti į nematerialias vertybes (atmintį, tikėjimus, tradicines žinias,sąsajas su vietove) ir į vietines bendruomenes, kurios yra šių vertybių saugotojos. 2005 m. priimtoje Siano(Xi’an) deklaracijoje buvo atkreiptas dėmesys į konteksto išsaugojimą, kuris buvo apibrėžtas kaip fiziniai,vaizdiniai ir gamtos aspektai, taip pat kaip socialinė ir dvasinė praktika, papročiai, tradicinės žinios ir kitosnematerialios formos ir išraiškos, apsaugant ir skatinant pasaulio paveldo paminklus ir paminklines vietas.Joje taip pat buvo raginama laikytis daugiadalykio metodo ir remtis įvairiais informacijos šaltiniais, kad būtųgalima geriau suprasti, prižiūrėti ir išsaugoti kontekstą. Fos do Igvasu (Foz do Iguaçu) deklaracijoje, kurią2008 m. parengė ICOMOS Amerikos regiono padalinys, nurodyta, kad materialios ir nematerialios paveldosudedamosios dalys yra esminės išsaugant tapatybę bendruomenių, kurios sukūrė ir perdavė kultūrinės iristorinės svarbos erdves. Naujosiose ICOMOS chartijose „Dėl kultūrinių maršrutų“ ir „Dėl interpretavimo irpristatymo“, kurios buvo suformuluotos po išsamių konsultacijų ir pristatytos ratifikuoti šioje 16-ojeICOMOS Generalinėje asamblėjoje, taip pat pripažįstama nematerialių paveldo aspektų bei paminklinėsvietovės dvasinės vertės svarba. Dėl neatskiriamos materialios ir nematerialios paveldo esmės ir dėl prasmės,vertės bei konteksto, kurio nematerialus paveldas suteikia objektams ir vietovėms, ICOMOS nusprendėpriimti naują chartiją, skirtą kaip tik nematerialiam paminklų ir paminklinių vietovių paveldui. Atsižvelgdamiį tai, raginame rengti diskusijas ir debatus, skirtus parengti naują sąvokų žodyną, kuriame būtų atsižvelgta įontologinius vietos <strong>dvasios</strong> pokyčius.16-ajai Generalinei asamblėjai, o konkrečiau – Jaunimo forumui, Aborigenų forumui ir moksliniamsimpoziumui – buvo suteikta galimybė toliau nagrinėti ryšius tarp materialaus ir nematerialaus paveldo beividinio socialinio ir kultūrinio vietovės <strong>dvasios</strong> mechanizmo. Vietovės dvasia apibrėžiama kaip materialūs(pastatai, žemės sklypai, kraštovaizdžiai, maršrutai, objektai) ir nematerialūs (atsiminimai, žodiniaipasakojimai, rašytiniai dokumentai, ritualai, šventės, tradicinės žinios, vertybės, kvapai) elementai, fiziniai irdvasiniai elementai, kurie vietovei suteikia prasmės, vertės, emocijų ir mįslingumo. Užuot atskyrę dvasią nuovietovės, nematerialų nuo materialaus ir laikę šiuos elementus prieštaraujančiais vienas kitam, nustatėmedaugelį būdų, kuriais šie du elementai tarpusavyje sąveikauja ir sudaro vienas kitą. Vietovės dvasią sudaroįvairūs socialiniai veikėjai, jos architektai ir vadovai, o taip pat jos naudotojai, kurie visi aktyviai ir tuo patmetu įneša savo indėlį, suteikdami jai prasmės. Vietovės dvasia, kuri laikoma santykių sąvoka, įgaunadaugiskaitinį ir dinamišką pobūdį, ji gali turėti daugelį prasmių ir ypatumų, kurie kinta, bėgant laikui, ir dėlpriklausymo skirtingoms grupėms. Toks dinamiškesnis požiūris taip pat geriau pritaikytas šių dienųglobalizuotam pasauliui, kurį apibūdina gyventojų judėjimas tarp tautų, gyvenamąją vietą keičiančiospopuliacijos, stiprėjantys ryšiai tarp kultūrų, pliuralistinė visuomenė ir daugialypės sąsajos su vietove.Vietovės dvasia leidžia geriau suprasti gyvenimo būdą ir paminklų, paminklinių vietų bei kultūriniųkraštovaizdžių nuolatinę savastį. Ji atskleidžia turtingesnį, dinamiškesnį ir išsamesnį kultūros paveldo vaizdą.1


Vietovės dvasia vienokia ar kitokia forma egzistuoja praktiškai visose pasaulio kultūrose – ją, kaip atsaką įsavo socialinius poreikius, sukuria žmonės. Toje vietovėje gyvenančios bendruomenės, ypač jei jostradicinės, turi būti glaudžiai susijusios su vietovės atminties, gyvybingumo, tęstinumo ir dvasingumoišsaugojimu.Todėl 16-osios ICOMOS Generalinės asamblėjos dalyviai toliau išdėstyta principų ir rekomendacijųDeklaracija kreipiasi į tarpvyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, nacionalines ir vietines valdžiosinstitucijas bei visas institucijas ir specialistus, kurie teisės aktais, politinėmis priemonėmis, planavimoprocesais ir valdymu galėtų prisidėti prie geresnio vietovės <strong>dvasios</strong> išsaugojimo ir skatinimo.Požiūrio į vietovės dvasią atnaujinimas1. Pripažindami, kad vietovės dvasią sudaro materialūs (žemės sklypai, pastatai, kraštovaizdžiai, maršrutai,objektai) ir nematerialūs (atsiminimai, žodiniai pasakojimai, rašytiniai dokumentai, ritualai, šventės,tradicinės žinios, vertybės, kvapai) elementai ir kad visi jie stipriai prisideda prie paminklinės vietovėsformavimo ir <strong>dvasios</strong> jai suteikimo, skelbiame, kad nematerialus kultūros paveldas suteikia gilesnę irplatesnę prasmę paveldui kaip visumai, ir į jį reikia atsižvelgti visuose su kultūros paveldu susijusiuose teisėsaktuose ir visuose paminklų, paminklinių vietovių, kraštovaizdžių, maršrutų bei objektų grupių išsaugojimoir atkūrimo projektuose.2. Kadangi vietovės dvasia yra sudėtinga ir daugiaformė, raginame vyriausybes ir kitas suinteresuotas šalispasitelkti įvairių sričių mokslinių tyrimų grupes ir tradicinius praktikus, kad vietovės dvasia būtų geriausuprasta, išsaugota ir perduota.3. Kadangi vietovės dvasia yra procesas, kuris nuolat perkuriamas, atsakant į bendruomenių poreikį keistis irtęstinumą, teigiame, kad ji gali kisti, laikui bėgant, bei skirtingose kultūrose, atsižvelgiant į jų atmintiesišsaugojimo praktiką, ir kad vienoje vietovėje, kurią dalijasi skirtingos grupės, gali būti kelios <strong>dvasios</strong>.Grėsmių vietovės dvasiai nustatymas4. Kadangi klimato pokyčiai, masinis turizmas, ginkluoti konfliktai ir miestų plėtra lemia bendruomeniųkitimą ir nykimą, turime dar geriau suprasti šias grėsmes, kad galėtume paruošti prevencines priemones irilgalaikius sprendimus. Vyriausybinėms ir nevyriausybinėms įstaigoms, vietinėms ir nacionalinėms paveldoorganizacijoms rekomenduojame parengti ilgalaikius strateginius planus, skirtus išvengti vietovės ir josaplinkos <strong>dvasios</strong> nykimo. Vietinės valdžios institucijos ir gyventojai taip pat turi būti mokomi saugotivietovės dvasią, kad būtų pasiruošę susidoroti su grėsmėmis, kylančiomis besikeičiančiame pasaulyje.5. Kadangi vietoves, kuriose įsikūnijusios skirtingos <strong>dvasios</strong>, dalijasi kelios grupės, o tai stiprina varžymosi irkonfliktų pavojų, pripažįstame, kad šioms vietovėms reikalingi konkretūs priežiūros planai ir strategijos,pritaikytos pliuralistiniam šiuolaikinės daugiakultūrės visuomenės kontekstui. Kadangi ypač didelė grėsmėvietovės dvasiai kyla mažumų grupėse, nesvarbu, ar tai būtų čiabuviai, ar naujai atvykę gyventojai,rekomenduojame, kad naudos iš konkrečios politikos arba praktikos visų pirma gautų šios grupės.Vietovės <strong>dvasios</strong> apsauga6. Kadangi šiandien daugumoje pasaulio šalių vietovės dvasiai, o tiksliau – nematerialioms jossudedamosioms dalims, nenumatyta nei lengvatų oficialiose ugdymo programose, nei teisinės apsaugospriemonių, rekomenduojame rengti forumus ir įvairių sričių specialistų konsultacijas bei, pasitelkus vietiniųbendruomenių žmogiškuosius išteklius, parengti mokymo programas ir teisinius nuostatus, skirtus geriauapsaugoti ir skatinti vietovės dvasią.2


7. Atsižvelgdami į tai, kad šiuolaikinės skaitmeninės technologijos (skaitmeninės duomenų bazės, internetosvetainės) šiandien veiksmingai ir našiai bei nebrangiai gali būti panaudojamos kurti daugialypės terpėspriemonėms, kuriose sujungiami materialūs ir nematerialūs paveldo elementai, primygtinai rekomenduojameplačiai naudoti šias priemones, siekiant geriau apsaugoti, skleisti bei skatinti paveldo vietoves ir jų dvasią.Minėtos technologijos padeda lengviau išlaikyti vietos <strong>dvasios</strong> dokumentų įvairovę ir nuolat juos atnaujinti.Vietovės <strong>dvasios</strong> perdavimas8. Pripažindami, kad vietovės dvasią iš esmės perduoda žmonės ir kad perdavimas yra svarbi jos išsaugojimodalis, skelbiame, kad vietovės dvasia veiksmingiausiai apsaugoma, išnaudojama ir sustiprinama, pasitelkussąveikiuosius ryšius ir dalyvaujant susijusioms bendruomenėms. Ryšiai – tai geriausia priemonė išlaikytivietovės dvasią gyvą.9. Atsižvelgdami į tai, kad vietinių bendruomenių padėtis paprastai leidžia geriausiai jausti vietovės dvasią,ypač jeigu kalbama apie tradicines kultūrines grupes, teigiame, kad šios grupės taip pat yra geriausiaipasirengusios ją apsaugoti ir turi būti glaudžiai susietos su visomis pastangomis, dedamomis vietovės dvasiaiišsaugoti ir perduoti. Turi būti skatinamos neoficialios (žodiniai pasakojimai, apeigos, pasirodymai, tradicinėpatirtis ir praktika ir t. t.) ir oficialios (ugdymo programos, skaitmeninės duomenų bazės, interneto svetainės,pedagoginės priemonės, daugialypės terpės pristatymai ir pan.) vietovės <strong>dvasios</strong> perdavimo priemonės, nesjomis užtikrinama ne tik vietovės <strong>dvasios</strong> apsauga, bet ir (o tai kur kas svarbiau) tvarus socialinisbendruomenės vystymasis.10. Pripažindami, kad užtikrinant darnią vietovės <strong>dvasios</strong> sklaidą ir išsaugojimą, svarbus vaidmuo tenka josperdavimui tarp kartų ir kultūrų, rekomenduojame, kad prie šio darbo prisidėtų ir įsitrauktų jaunesnės kartos,taip pat įvairios kultūrinės grupės, susijusios su vietovės politikos kūrimu ir vietovės <strong>dvasios</strong> priežiūra.3

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!