Tezės - Lietuvių kalbos institutas

Aloyzas Gudavičius (Šiauliai)REIKŠMĖS DEFINICIJOS PROTOTIPINIS ASPEKTASReikšmės definicija aiškinamajame žodyne pirmiausia priklauso nuo to, kaip suprantamapati reikšmė. Šiuo metu vieningos reikšmės sampratos tarp kalbininkų nėra. Tačiau nesunkupastebėti, kad vis labiau tolstama nuo struktūralistinio požiūrio į reikšmę kaip „būtinų irpakankamų“ požymių struktūrą ir vis plačiau pripažįstamas kognityvistinis požiūris į reikšmę kaipį tam tikrą visuminio patyrimo struktūrą (geštaltą) žmogaus sąmonėje, taigi reikšmę kaipsubjektyvų fenomeną, reikšmę kam nors. Tačiau kalba – visuomeninis reiškinys, žmonėsbendrauja ir dažniausiai supranta vienas kitą, vadinasi, už žodžių slepiasi tam tikras invariantinisturinys. Šis invariantas ir turėtų būti laikomas žodžio reikšme.Įprasta skirti vadinamąją sisteminę reikšmę (reikšmę kalbos sistemoje) ir kontekstinęreikšmę, tą, kurią žodis „įgyja“ kontekste ar kuri yra konteksto suteikiama žodžiui. Mūsųnuomone, teisingiau būtų kalbėti apie realią reikšmę, kuri aktualizuojama šnekos akto metu ir labaivarijuoja priklausomai nuo situacijos, šnekos akto dalyvių patyrimo, išsilavinimo, nuostatų ir kitųpriežasčių, ir reikšmę konstruktą – tam tikrą su žodžiu siejamą tipišką turinį, turinio vidurkį,invariantą, pripažįstamą ir toleruojamą kalbančiųjų ta kalba. Šiuo požiūriu reikšmė konstruktaskoreliuoja su kognityvinėje psichologijoje suformuluota ir kognityvinės lingvistikos perimtaprototipo sąvoka.Žodžio reikšmės pagrindą sudaro kategorijos – pasaulio daiktų, reiškinių, požymių klasės,kurios tuo žodžiu pavadinamos. Pagal prototipų teoriją, kategorijos, į kurias suskirstome pasaulį,turi labai neaiškias ribas, nes į jas sugrupuojami daiktai ir reiškiniai yra skirtingi ir nevienodaigerai reprezentuoja tas kategorijas, t.y. turi daugiau ar mažiau toms kategorijoms būdingų bruožų.Tipiškiausi kategorijų atstovai ir vadinami prototipais. Pavyzdžiui, vaisiaus prototipas lietuviamsgali būti obuolys, gal ir apelsinas, bet ne kokosas ar duonmedžio vaisius. Suprantama, kad iržodžio vaisius reikšmės pagrindą sudarys tie požymiai, kurie būdingi tipiškam vaisiui (obuoliui), one menkai pažįstamam.Orientacija į prototipą išlaisvina kalbininką nuo pareigos apimti reikšmės definicijoje visusatvejus (nors dalis jų būtų akivaizdžios išimtys), išlaisvina nuo beviltiškų pastangų nustatyti, arkonkretus daiktas ar reiškinys dar priklauso apibrėžiamai kategorijai, ar jau išeina už jos ribų.Pavyzdžiui, tipiškas pomidoras yra raudonos spalvos, nors yra ir geltonų, ir net juodų pomidorų.Prototipiškumas remiasi ne formaliąja, bet tipiškumo, normos logika – ‘toks, koks paprastai būna‘,‘taip, kaip paprastai būna‘ ir pan.Mes šiek tiek pasidomėjome, ar atsispindi prototipiškumo principas aiškinant kai kuriųsemantinių grupių žodžių reikšmes lietuvių, anglų, vokiečių, rusų kalbų žodynuose.Dažniausiai minėtų kalbų žodynuose į prototipą nurodoma aiškinant pagrindinių spalvųpavadinimų reikšmes, pvz.: raudonas „kuris kraujo spalvos“ (DŽ); grün „von der Farbe frischenGrases, Laubes“ (Duden). Atrodytų, kad ir kitais jutimais suvokiami daiktų požymiai galėtų būtiaiškinami nurodant į tipiškus tų požymių turėtojus. Tačiau dažniausiai taip nėra, pvz.: bitter „abitter taste is sharp, not sweet, and often slightly unpleasant“ (Cobuild); kartus „kuris gailaus,aštraus skonio“ (DŽ). Galbūt ne regėjimu suvokiamos daiktų ypatybės ir neturi tokių ryškiųprototipų, tačiau ir nurodymas į įprastą, nors ir ne tokį ryškų prototipą būtų geresnis sprendimas,negu aiškinimas sinonimais, plg.: sour „Something that is soure has a sharp taste like the taste of alemon or an unripe apple“ (Cobuild).Apibrėžiant konkrečiųjų daiktavardžių ir veiksmažodžių reikšmes laikantis prototipiškumoprincipo reikėtų nurodyti tipiškiausius, būdingiausius daiktų ir veiksmų požymius, o ne būtinus ir

pakankamus, neprieštaraujančius mokslo žinioms. Iš mūsų žiūrėtų žodynų geriausiai tai daroCollins Cobuild English Dictionary (1997), pvz.: grass „Grass is very common plant consisting oflarge numbers of thin, spiky, green leaves covering the surface of the ground“; run „When yourun, you move quickly, leaving the ground during each stride, because you are in a hurry to getsomewhere or to get away, or for exercise“. Plg. DŽ: žolė „1.augalas, kurio stiebas nesumedėjęs, 2.kuop. tokie augalai“; bėgti „greitais žingsniais, šuoliais judėti, lėkti“; Ожегов: трава„многолетнее или однолетнее растение с неодеревеневшим, обычно мягким и зелёнымневысоким стеблем“; Бежать „двигаться быстро, резко отталкивающимися от землидвижениями ног“.Būtina pridurti, kad kalbėdami apie reikšmės definiciją galvoje turėjome akademinio tipoaiškinamąjį žodyną, žodyną, kuris pateikia kalbos pasaulėvaizdį, užfiksuotą žodžių reikšmėse, tai,kas yra paprasto kalbos vartotojo (vok. Durchschnittsprecher) sąmonėje, o ne lavinamojo tipožodyną, kurio pagrindinis tikslas – suteikti žinių apie pasaulio daiktus ir reiškinius.Tatjana Izotova (Poznanė)PRIEŠDĖLINIAI JUDĖJIMO VEIKSMAŽODŽIAI LENKŲ IR LIETUVIŲKALBOSEPriešdėliniai veiksmažodžiai lenkų ir lietuvių kalboje dar labai mažai tirti. Jų analizė svarbileksikografijos praktikai (rengiant vienakalbius ir dvikalbius žodynus), vertimo praktikai, užsieniokalbų vadovėlių rengimui.Šiame pranešime bus kalbama apie priešdėlinius judėjimo veiksmažodžius lenkų ir lietuviųkalboje. Analizei pasirinkti judėjimo veiksmažodžių len. jechać - liet. važiuoti, chodzić - vaikščioti,pędzić - lėkti visi įmanomi priešdėliniai vediniai. Pranešime bus analizuojamos priešdėliųreikšmės, parodyta, kurie priešdėliai suteikia veiksmažodžiams tik papildomų atspalvių, o kurievisiškai pakeičia pamatinio veiksmažodžio leksinę reikšmę ir net pereina iš judėjimoveiksmažodžių leksinės grupės į kitą leksinę semantinę grupę. Taip pat bus nurodyti lenkų irlietuvių kalbos veiksmažodžių priešdėlių panašumai ir skirtumai.Lenkiški pavyzdžiai rinkti iš Dabartinės lenkų kalbos praktinio žodyno (Praktyczny słownikwspółczesnej polszczyzny, 1994-2004, 50 t.) ir palyginti su lietuviškais pavyzdžiais iš Dabartinėslietuvių kalbos žodyno (2000) ir Lietuvių kalbos žodyno (1941-2002, 20t.).Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai padaromi su 12 prielinksninės kilmėspriešdėliais: ap (i)-, at (i)-, į-, iš-, nu-, pa-, par-, per-, pra-, pri-, su-, už- bei 5 dalelyčių kilmėspriešdėliais: be-, te-, tebe-, ne-, nebe-. Tai gana stabilus lietuvių kalbos veiksmažodžių priešdėliųskaičius. Lenkų kalbos priešdėlinių veiksmažodžių skaičius svyruoja nuo 16 iki 18: do-, na-,nad(e)-, o-//ob(e)-, od(e)-, po-, pod(e)-, prze-, przy-, roz(e)-, u-, w(e)-, współ-, w(e)z//w(e)s-, wy-,z(e)-//s-//ś-, za-. Lenkų kalbos tyrinetojai skirtingai juos pateikia bei aptaria. Dauguma jų yraprielinksninės kilmės.Jau skirtingas veiksmažodžių priešdėlių skaičius lenkų ir lietuvių kalboje rodo skirtumus,dėl kurių prasmingas jų lyginimas.

Evalda Jakaitienė (Vilnius)SINTAKSINIŲ DUOMENŲ LAUKAS AIŠKINAMOJO ŽODYNO STRAIPSNYJE1. Klausimas, kokios sintaksinės žodžio ypatybės turi atsispindėti aiškinamajame žodyne, jaune kartą keltas leksikografijos teorijoje. Suprantama, kad svarbiausios junginių ar sakiniųsudarymo taisyklės aprašomos ne žodynuose, o gramatikose, bet jose paprastai nurodomos nekiekvieno žodžio jungimosi su kitais žodžiais išgalės, o pateikiami bendrieji struktūriniai sintaksėsmodeliai. Žodynas, kaip integralus leksikos aprašas, turėtų teikti informaciją apie tai, kaipkiekviena leksema individualiai prisitaiko prie kalbos sintaksinės sistemos.2. Pati bendriausia sintaksinė informacija yra nurodymas, kokiai kalbos daliai priklausoaiškinamasis žodis. Pažyma, kad vienas žodis yra daiktavardis, kitas – būdvardis, o trečias –veiksmažodis, jau rodo, kokį vaidmenį jis gali vaidinti junginyje ar sakinyje. Pavyzdžiui, jei anglųkalbos žodyne žodis pažymėtas kaip būdvardis (adj), galima laukti, kad jis gali būti pavartotas tiktam tikroje pozicijoje: atributinėje – prieš daiktavardį (a large suitcase 'didelis lagaminas') arbapredikatinėje – po tarinio jungties (suitcase is large 'lagaminas yra didelis'). Štai kodėl kalbų,kurių žodžių vieta sakinyje yra griežtai fiksuota, kalbos dalies pažyma priklauso labiau sintaksinės,o ne morfologinės informacijos zonai. Lietuvių kalbos žodžių tvarka sakinyje yra daug laisvesnė,žodžiai, susiję valdymo, derinimo ar šliejimo ryšiu, gali atsidurti bet kurioje sakinio vietoje, todėlpriklausymo kalbos daliai pažyma labiau orientuoja vartotoją į jų kaitymą negu į sintaksę (beje,dažname žodyne tokių pažymų ir visai vengiama).3. Iš sintaksinių požymių kai kuriose kalbose paminėtinas daiktavardžių galėjimas pavadintiskaičiuojamus ar neskaičiuojamus dalykus (pvz., anglų bean 'pupa' – skaičiuojamas, o bread'duona' – neskaičiuojamas), nes su pirmo tipo daiktavardžiais junginį gali sudaryti vieni kiekįreiškiantys žodžiai, su antro tipo – kiti (many beans, bet much bread). Veiksmažodžių sintaksinessavybes žodynuose pirmiausia rodo tranzityvumo/ intranzityvumo / beasmeniškumo pažymos (tr.,vt. / intr., vi; impers. /beasm.). Lietuvių kalbos žodynuose sintaksinę informaciją dar teikiadaugiskaitinio daiktavardžio pažyma, pranešanti ne tik apie jo defektinę paradigmą, bet apiesavybę jungtis ne su paprastais kiekiniais, o tik su dauginiais skaitvardžiais (taisyklingi junginiaiyra dveji marškiniai, dvejos žirklės, o ne *du marškiniai, *dvi žirklės) ir t.t. Tačiau tokio tipoduomenys bendro pobūdžio aiškinamuosiuose žodynuose specialiai neakcentuojami, jie paprastaisuvokiami tik iš iliustracinių pavyzdžių. Sintaksine informacija lietuvių kalbos žodynuose laikytinair linksnių pažymos ties prielinksniais.4. Išsamiausių sintaksinių duomenų reikalauja predikatiniai žodžiai (veiksmažodžiai irbūdvardžiai). Žodyne turėtų atsispindėti jų sintaksinė struktūra, o būtent – tam tikras sintagmųrinkinys: a) predikatinės sintagmos, rodančios veiksmažodžio (ar būdvardžio) ir subjekto (ardeskripto) funkciją atliekančių žodžių ryšius, b) sintagmos, rodančios valdančiojo žodžio ir jotiesioginio objekto ryšius; c) sintagmos, rodančios predikatinio žodžio ryšius su kitais žodžiais.Dalis iš tų sintagmų yra bendros, t. y. tinka bet kokiems veiksmažodžiams ar būdvardžiams, kitosyra būdingos tik tam tikroms jų grupėms. Pavyzdžiui, norint nustatyti būdingąsias veiksmažodžioryšių sintagmas, reikia rasti analizuojamose frazėse veiksmažodį asmenuojamąja forma irvardažodį ar jų grupę, su kuria jis susijęs subjektiniais ar objektiniais ryšiais. Jos paprastai rodobūtinąjį sintaksinį veiksmažodžio valentingumą. Sintagmos, kuriose visi tos pačios grupėsveiksmažodžiai vienodai jungiasi su kitais žodžiais, žodynui nėra aktualios, o galvojant apieglaustumo reikalavimą, sintaksinių duomenų lauke ir visai nežymimos. Sintaksiniai duomenysžodyno straipsnyje galėtų būti pateikiami valdymo modeliais. Tai būtų sutrumpintos pažymos tųleksemų sintaksinių savybių, kurios leidžia ar neleidžia jai užimti tam tikras pozicijas sintaksinėje

konstrukcijoje. Toks modelis sudarytų specifinę kiekvieno straipsnio sintaksinių duomenų laukodalį. Subjektinis partneris žodyne neturėtų būti nurodomas, nes jis paprastai bendras visiemsasmenuojamiesiems veiksmažodžiams.Valdymo modeliai turėtų būti pateikiami visų dvivalenčių ar keliavalenčių veiksmažodžių irdaugumos dvivalenčių būdvardžių straipsniuose. Modelių pateikimo būdą, valentingumo formulesar simbolius galėtų rinktis kiekvieno žodyno autoriai, tik svarbu, kad pasirinkti būdai būtųpaaiškinti ir nesunkiai suprantami vartotojams. Iki šiol retame aiškinamajame žodyne tai daroma,ir apie žodžių valentines išgales paprastai sužinoma iš iliustracinių pavyzdžių. Kiek dažniau susintaksiniais požymiais supažindinama tik mokomuosiuose žodynuose.Vidmantas Kuprevičius (Vilnius)ŽVILGSNIS Į AKADEMINIO LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO BEI DABARTINĖSLIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO ANTRAŠTYNUSVienas iš opiausių aiškinamųjų žodynų klausimų, manyčiau, yra leksikos atranka, antraštynosudarymas. Antraštyno temines grupes lemia rašomo žodyno pobūdis ir jo numatoma paskirtis beiadresatas. LKŽ - dalinis tezauras, visos įmanomos užfiksuoti pamatinės lietuvių kalbos leksikosarchyvas, o DŽ - parašytas galvojant apie dabartinę vartoseną.Žodyno sudarymo procesą galima aptarti atskirai, tik žvelgiant, kaip išspręsti iškilusiusleksikografinio metodo, grafinio puslapio vaizdo, iliustracijų, antraštyno tipo (pvz., abėcėlinis,lizdinis...) bei kitus grynai leksikografinius bei leksikologinius darbinius klausimus. Tačiau svarbunepamesti iš akių, kad žodynas nėra patsai sau tikslas, o tik priemonė puoselėti kalbą, tad jis jokiubūdu nėra atsiejamas nuo visuomenėje vykstančių procesų bei įvykių, kurie įtakoja (norime arnenorime) kalbos raidą, tad ir leksiką.Aiškiai pastebima, kad leksika kiekybiškai skurdėja, žodžių, vartojamų televizijoje, radijuje,internete, šiaip viešajame gyvenime mažėja. Sumažėjo patsai žodžio individualumas, matyti, kadžodžio reikšmės tarsi standartizuojamos, ir pats žodis nebesiskleidžia (arba nespėja išsiskleisti)dabartiniame laike, pasakyčiau, ,,esperantėja“.Leksikos skurdėjimo priežastis - gyvenimo tempo greitėjimas, informacijos (kalbos funkcija- pakitusi: iš bendravimo kalbant persisveriama į informacijos perdavimą kalbos vienetais) lavinair kiti poveikiai, kurie galėtų būti įvardijami kaip savarankiški arba kaip subordinuoti tam,astronominio greičio besiekiančiam gyvenimo srautui: žmonių mąstymas unifikuojasi, gyvenimobūdas, veikiamas naujų technologijų, neretai su visai nesankcionuotais srautais svetimų kalbųegzotizmų, o ir žodžių, kurie turi internacionalizmo statusą. Įtaka - tokia: svetimžodis išgrūda lauksavajį, nustumia į pasyviuosius vartosenos fondus, sudarko žodžio reikšmyno sąrangą. Skaudirykštė - mokslinių publikacijų rašymas išsyk populiariomis kalbomis, o ne bandymas jų teiginius irtekstą išversti į reikiamas ,,transportines“ kalbas. Taip nekuriama sava mokslo terminija, o sykiustabarėjimo vyksmas spartinamas. Vizualinės kultūros priemonių naudojimas ir vis didesnisįsigalėjimas atstoja dalį kalbos, tačiau ją labai skurdina.Pranešime bandoma parodyti, kuo būtų galima praturtinti bendrinę kalbą, jei pasinaudotumeakademinio LKŽ duomenimis (lyginami aptariamų žodynų tos pat raidės skirsnio intervaložodžiai).

Regina Kvašytė (Šiauliai)PASTABOS APIE LATVIŲ BENDRINĖS KALBOS ŽODYNĄPagrindinis latvių bendrinės kalbos leksikos rinkinys – žodynas Latviešu literārās valodasvārdnīca (pavadinimas trumpinamas LLVV) – 8 tomų (10 knygų) leksikografijos leidinys,pradėtas leisti 1972 m., baigtas 1996 m. Ir maždaug nuo XIX a. pabaigos į žodyną įtraukta leksika,ir beveik 25 metus trukusi jo leidyba nulėmė tam tikrą jos fiksavimo būdą bei požiūrį į vartoseną.Kalbamasis žodynas suteikia įvairiapusę informaciją apie latvių bendrinės kalbos žodžius.Esama nemažai pažymų, kurios apibūdina žodžius, pvz., pagal jų priklausymą tam tikrai profesinėsveiklos sričiai ar funkcinei kalbos atmainai, pagal žodžių vartosenos aktyvumą ar pasyvumą, taippat pateikiančių kai kurias gramatines charakteristikas.Žodyne LLVV konkrečiai profesinės veiklos sričiai priskiriami žodžiai žymimi įvairiųmokslo bei pramonės šakų sutrumpintomis pažymomis: fin. – finanses /finansai/; grāmatv. –grāmatvedība /buhalterija/; pol. – politika; teh. – tehnika /technika/; val. – valodniecība /kalbotyra/;lit. literatūra ir pan. Ši klasifikacija pakankamai įvairi, nors kai kuriais atvejais galima suabejoti jostikslingumu: ar visada tiksliai įmanoma atskirti artimų sričių leksiką, pvz., ar žodis vartojamasekonomikos, finansų ar buhalterijos tekstuose (jis gali būti būdingas visiems). Pastebėtina, kadšioje grupėje nedaug įtakos yra turėjusi žodyno rengimo trukmė – profesinė leksika mažai pakitusi.Tačiau kai kuriais atvejais, ypač kalbant apie politikos, ekonomikos bei gretutinių sričių žodžius,jų senėjimas ar neatitikimas dabartinę vartoseną atsiskleidžia per žodžių aiškinimus bei pateiktąiliustracinę medžiagą. Dabartinę leksikos vartoseną tiksliau atspindi paskutinieji du tomai, išleistiatitinkamai 1990 ir 1996 m. (ypač pastarasis).Pasyviosios arba tam tikrą laikotarpį neaktualios leksikos sluoksnis išsiskiria ypatingaįvairove – tokie žodžiai latvių kalbos žodyne žymimi net keliomis pažymomis: kap. – attiecas uzkapitālismu, raksturīgs kapitālisma sabiedrībai /būdinga kapitalizmo santvarkai/; neakt. – neaktuāls/neaktualus/; novec. – novecojis /pasenęs/; vēst. – vēsturisks /istorizmas/. Toks skaidymas nevisada pakankamai pagrįstas: kai kuriuos žodžius galima žymėti ir viena, ir kita atitinkamossistemos pažyma. Dalį pasenusios ar neaktualios leksikos pažymas turinčių bendrinės kalbosžodžių pastaruoju metu galima priskirti vadinamajai aktualizuotai leksikai – ypač tai pasakytinaapie visuomeninio gyvenimo realijas pavadinančius žodžius. Vis dėlto pastebėtina, kad LLVVesama ir žodžių, neturinčių nuorodos apie pasyvumą, nors jų reikšmė ir bendrosios nuostatostokios leksikos pateikimo atžvilgiu to reikalautų (kartais jie patekę į profesinei veiklai priskirtinųžodžių grupę ir tam tikro laikotarpio vartosenos tikslinimus atskleidžia aiškinimas).LLVV pažymos leidžia atpažinti ir tam tikrų funkcinių kalbos atmainų leksiką, pvz., pažymasarunval. apibūdina šnekamajai kalbai priskirtinus žodžius ar posakius. Toks žodžių ženklinimaspadeda perprasti semantinius bei funkcinius kalbos vartosenos aspektus, o tai ypač svarbumokantis latvių kalbos.Žodyne LLVV, kaip apskritai būdinga bendrinės kalbos žodynams, pateikiama ir tam tikrainformacija apie gramatinę žodžio charakteristiką (kalbos dalys, sintaksinis junglumas ir pan.).Papildomai minimos ir kai kurios žodžių formos, pvz., vardažodinių kalbos dalių moteriškosiosgiminės galūnės, kilmininko ir/ar daugiskaitos galūnės, o veiksmažodinių – kai kurių laikų beiasmenų formos.Žodyno straipsniuose minimi ir kai kurie plačiai vartojami atitinkamo žodžio junginiai.Esama atvejų, kai žodžių junginiai pateikiami su aiškinimais – dažniausiai tai specifinę reikšmęturintys junginiai. Patys žodžių aiškinimai atspindi vieno ar kito žodyno tomo sudarymo metu

galiojusį požiūrį į kiekvieno žodžio reikšmę. Iš esmės pasikeitęs bei atitinkantis dabartinęvartoseną jis tik paskutiniajame LLVV tome, nes šis tomas parengtas leidybai jau ponepriklausomybės atkūrimo (pakeista ir vartojamų pažymų sistema). Iliustracinė medžiaga irgipateikiama įvairi.Žodynas LLVV – vienintelis išsamus pastaruoju metu latvių kalbos vartotojams prieinamasbendrinės kalbos leksikografijos leidinys. Ir pasikeitusi Latvijos visuomeninė bei politinė situacija,ir pamąstymai apie kalbamojo žodyno turinį rodo esant naujo, šiuolaikinius reikalavimus beikalbos vartojimo aplinkybių pokyčius atspindinčio žodyno poreikį. Tokį šiuo metu rengia Latviųkalbos instituto Žodynų skyriaus darbuotojai. Tai Mūsdienu latviešu valodas vārdnīca /Dabartinėslatvių kalbos žodynas/. Tačiau jo rengimas vyksta ganėtinai lėtai, todėl sunku pasakyti, kada jispasieks vartotoją ir ar tada jį dar bus galima vadinti dabartinės kalbos leksikografijos šaltiniu.Danutė Liutkevičienė (Vilnius)BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS. SIEKIAMYBĖ IR REALYBĖParašyta daugiau negu du trečdaliai būsimojo “Bendrinės lietuvių kalbos žodyno” (toliau -BŽ) - apie 120 autorinių lankų. Viso žodyno apimtis turėtų būti apie 160-170 autorinių lankų.Abėcėliniuose žodynuose neretai pasitaiko sisteminių trūkumų - panašaus tipo žodžius rašovis kiti žmonės, todėl neišvengiami nelygumai. Mes pabandėme ne tik redaguoti, bet ir rašytileksinėmis semantinėmis grupėmis. Šis metodas mūsų lūkesčių neapvylė. Prieš akis turint panašiusžodžius, juos galima vienodžiau apibrėžti, jei yra reikalas, netgi susikurti tam tikras apibrėžimoschemas. Savaime suprantama, pagal griežtas formules žodžius apibrėžti pavyksta ne visada,kartais aiškinimas pasidarytų pernelyg griozdiškas ar net nelogiškas. Dirbant su vieno tipo žodžiųgrupe, lengviau išskirti reikšmes. Tarkim, jei prie žodžio puodas nurodoma reikšmė ‘į ją telpantiskiekis’, taip pat turi būti padaryta ir su žodžiais arbatinukas, ąsotis, keptuvė, nes šiuo atžvilgiu jieyra vienodi. Rašant veiksmažodžius derinamos nepriešdėlinių ir priešdėlinių veiksmažodžiųreikšmės. Kur kas paprastesnė pasidaro žodžių atranka - jei yra katedra, pranciškonai turi būti irarkikatedra, benediktinai, bernardinai. Jei įtraukiam konjaką, čebureką, reikia įtraukti ir brendį,džiną, kibiną, beliašą ir panašiai.Kita vertus, toks metodas lėtina rašymą - juk žodžius reikia atsirinkti, susigrupuoti irgerokai pasukti galvą, kaip juos vienodžiau ir tiksliau apibūdinti, kiek formalizuoti apibrėžimą.Neretai tenka ieškoti kompromisijų tarp sistemiškumo ir realios vartosenos, žodyno paskirties arekonomiškumo.BŽ, kaip ir daugelyje kitų žodynų, yra trys pagrindiniai apibrėžimo būdai - aiškinamasis,sinoniminis ir nuorodinis. Pastarųjų dviejų tipų BŽ gerokai sumažinta, nes aiškinant sinonimaisniveliuojami artimų žodžių reikšmių skirtumai, o nuorodinis aiškinimas apskritai tik nukreipia įkitą žodį. Manytume, kad ateityje, galbūt kituose leidimuose, nuorodinio aiškinimo apskritaireikėtų atsisakyti. Be to, laikomasi principo, kad žodis turi būti apibrėžiamas visiemssuprantamais, nespecifiniais, semantiškai ir stilistiškai neutraliais žodžiais, kuriuos visus galimarasti šiame pačiame žodyne. Tada kyla dvi problemos - kartais tenka įtraukti retesnius žodžius vientodėl, kad jais apibrėžiami kiti žodžiai ir ne visada pavyksta sudėtingus terminus apibrėžtipaprastais žodžiais.BŽ skirsis nuo kai kurių žodynų ir savo gramatinėmis pažymomis - prie visų žodžiųnurodoma kalbos dalis, keblesniais atvejais ir skaičius ar giminė, o prie veiksmažodžių ir kai kuriųbūdvardžių - sintaksinis junglumas. Tai labai naudingas vartotojams dalykas, tačiau žodyno

engėjams pridaro nemažai rūpesčių. Dėl kai kurių žodžių priskyrimo vienai ar kitai kalbos daliaivis dar vyksta kalbininkų diskusijos, nevisada aišku, ar žodis turi ir vienaskaitą, ir daugiskaitą, artik vieną iš jų. Junglumo žymėjimas taip pat kelia savų problemų.Savo žodyne stengiamės parodyti ir semantinį junglumą - iliustracijomis. Laikomėsnuomonės, kad žodyno straipsnių iliustracijos turi būti maksimaliai informatyvios ir autentiškos, one sugalvotos žodynininko. Be minėto žodžių junglumo, jos, jeigu reikia, turi padėti suprastiaiškinamojo žodžio turinį, parodyti kirčiavimo atžvilgiu pavojingus antraštinio žodžio linksnius.Mūsų iliustracijose kirčiuojami visi žodžiai.Nemažai sunkumų kyla dėl žodžių atrankos. Įtraukti žodį ar jį išmesti - sprendžiažodynininkas. Tačiau yra nuo mūsų nepriklausančių dalykų: naujų realijų pavadinimai, kurie darnėra nusistovėję, skoliniai, kurie neturi lietuviškų atitikmenų ir pan.Rolandas Mikulskas (Vilnius)JUDĖJIMO REIKŠMĖS KELIO PREDIKATAI. LEKSIKOGRAFINIS ASPEKTASKalbos universalija galima būtų laikyti tuos atvejus, kai kelio, tako reikšmės daiktavardžiaisakiniuose apibūdinami judėjimą reiškiančiais veiksmažodžiais. Nors tokių sakinių predikacijajokio objektyvaus judėjimo nežymi, tačiau juose vartojami judėjimo veiksmažodžiai įtarimo kalbosvartotojui nekelia, t. y. šie sakiniai priimami kaip taisyklingai sudaryti. Antai visai įprastai skambatokie pasakymai:1. Kelias eĩna pagal upę DŽ.2. Per lygumas bėga vieškelis LKŽ I 726 (rš).3. Nuo kur šitas kelias ateĩna? LKŽ II 1080 (Dbk).Kognityvinės gramatikos pradininkas Ronaldas W. Langackeris, išsamiai analizavęs ir aprašęstokią judėjimo reikšmės veiksmažodžių vartoseną, aiškina ją mūsų gebėjimu suvokti ne tikkonkretų, arba objektyvų, bet ir abstraktų judėjimą. Pastaruoju atveju judėjimo pagavos turinįsudaro ne konkrečių objektų padėties erdvėje kaita suvokto laiko tėkmėje, bet veikiau mentaliniųkontaktų su įsivaizduojamu objektu seka vadinamojo procesinio laiko tėkmėje. Tokiu judėjimosuvokimo paslankumu esą galima būtų paaiškinti ir kalboje įprastą judėjimo predikatų vartojimąbet kuriai kaitai reikšti. Žinoma, atvejus, kai judėjimo reikšmės veiksmažodžiai žymi konkrečiųfizinių objektų padėties kitimą erdvėje, reikėtų vadinti prototipiniais, o su vadinamąja keliopredikacija susijusią šių veiksmažodžių vartoseną būtų galima laikyti semantinio išplėtimoatvejais. Tik svarbu pabrėžti, kad šis semantinis išplėtimas yra sisteminio pobūdžio. Lietuviųkalbos žodyno duomenys rodo kad kalbama judėjimo reikšmės veiksmažodžių vartosena kiekdažnesnė raštuose nei gyvojoje kalboje. Jeigu šį faktą aiškintume kitų kalbų įtaka rašytojams, taitik patvirtintume, šio kalbos reiškinio universalumą. Mat pakankamai tokios vartosenos atvejų yrafiksuota ir tarmėse. Kognityvinės priežastys lemia, kad norėdami adekvačiai apibūdinti keliokonfigūraciją, be judėjimo predikatų sunkai išsiverčiame. Antai norėdami pasakyti, kad kelias tamtikroje vietoje keičia kryptį (kurlink), tiesiog automatiškai sakome: Kelias už kalno SUKA į kairę (įkaimą). Ir kitaip pasakyti nemokame. Aptariamo reiškinio sistemiškumą ir tam tikrą bendresnį jopobūdį liudija ir jo paplitimas. Vienavertus, judėjimo reikšmės predikatais gali apibūdinaminetikkelias, takasvieškelisarupė,bet ir laukas, pieva,šlaitas, tvora, miškas,randasirpan.Apibendrintai galima būtų teigti, kad taip gali būti charakterizuojama visų objektų,vertinamųpagal ilgumo dimensiją, padėtis erdvėje. Trumpiau juos galėtume vadinti IŠILGINIAIS OBJEKTAIS.

Plg.:4. Prie dvaro ėjo dideliausios pievos LKŽ II 1073 (Žd).5. Kalnai eĩt išilgai jūrių krašto LKŽ II 1073 (K II 11).6. Aplink miestą ėjo mūro siena LKŽ II 1073 (J. Balč).7. Tos balos nueĩna net in kitą parapiją LKŽ II 1091 (Rdm).8. Išilgai eĩna balti ir raudoni dryžiai LKŽ II 1073 (Rdm).Kita vertus, kelio ar apskritai išilginio objekto erdvinę padėtį kalboje apibūdina ne tik įprastiniaislinkties reikšmės veiksmažodžiai. Tokia predikacija gali būti ne tik pagal horizontaliąją, bet irpagal vertikaliąją ašį, plg.:9. Kelias lengvai kilo į kalną LKŽ V 793 (Pč).10. Paskui ten leidosi gražus šlaitas LKŽ VII 253 (rš).11. Štai mano kelias išnėrė iš kalnų į lygumą LKŽ VIII 683 (Šlč).Netiesią kelio konfigūraciją apibūdina veiksmažodžiai, kurių predikacija aprėpia slinkties veiksmąne tik tiesiosios, bet ir šoninės ašies atžvilgiu, plg.:12. Takas suka į kaimą, į sodybą, susigūžusią po senais topoliais LKŽ XIV 88 (V. Bub).13. Numindytas [ takas] vinguriavo pačia skardžio pakrašte LKŽ XIX 467 (J. Jabl).14. Dar kelios ryškios raukšlės vingiavo per jo kaktą LKŽ XIX 461 (J. Ap).15. Parugėm sau vyniojas takelis LKŽ XIX 474 (rš).16. Keliukas kreivas raitėsi laukais LKŽ XI 77 (T. Tilv).Geografinę kelio padėtį kalboje gali rodyti ne tik vienvalenčiai, bet ir dvivalenčiai veiksmažodžiai,suponuojantys agentą ir patientą, taigi reiškiantys ne savaiminį, o kauzuotą judėjimą, plg.:17. Agrastų takai par sodą vẽda LKŽ XVIII 942 (PnmŽ).18. Į pamarių kaimą veda daug kelių LKŽ XVIII 942 (I. Smon).Iš to, kas pasakyta, aišku, kad leksikografiniame apraše minėti semantinio išplėtimoatvejai turėtų būti vienaip ar kitaip išskiriami ir traktuojami vienodai. Tačiau tiek didžiajameLietuvių kalbos žodyne, tiek Dabartinės lietuvių kalbos žodyno visuose leidimuose šiuo atžvilgiuesama nepageidautinos įvairovės. Vienur šie kelio predikatai nusipelno atskiros reikšmės (taipdažniau elgiamasi LKŽ), kitur jiems skiriamas tik reikšmės atspalvis. Žodynų autoriai, regis,nebuvo tvirtai apsisprendę, ar šias reikšmes laikyti įprastinėmis, tiesioginėmis, ar jas žymėti tikkaip perkeltinio vartojimo atvejus (pastaroji tendencija ryškesnė DŽ). Ne vienu atveju šiuosežodynuose kelio padėtį žyminčios reikšmės suplakamos su faktinio judėjimo reikšmėmis. AntaiDabartinės lietuvių kalbos žodyno ketvirtajame leidime ( 2000) str. pasùkti antroji reikšmė„pakreipti“ („pasikreipti“) iliustruojama tokiais pavyzdžiais: Kelias ten staiga pasìsuka ir Vėjaspasisùko. Panašiai ir str. užsùkti prie antrosios reikšmės „daryti vingį“ pateikiami pavyzdžiai:Nėjome tiesiai, o užsùkome aplink ir (// sngr.) Už tilto kelias užsìsuka. Vieną kitą tokį reikšmiųsuplakimo atvejį galime rasti ir Lietuvių kalbos žodyne. Pavyzdžiui, str. kìlti prie pirmosiosreikšmės ( LKŽ V 793) „keltis aukštyn“ perkeltinės vartosenos atvejų randame iliustraciniussakinius: Juo našiau daina kilo, juo spėriau apie plovinius šarpavo(Žem) ir Kelias lengvai kilo įkalną (Pč).Šių tezių autorius laikosi nuomonės, kad aiškinamuosiuose žodynuose kalbami judėjimoveiksmažodžių semantinio išplėtimo atvejai turėtų būti apibrėžiami atskirai. Be minėto šioreiškinio reguliarumo, šiai nuomonei paremti būtų galima pateikti dar pora svarių argumentų.Pirmoje vietoje nurodytina šių veiksmažodžių semantikos specifika: judėjimo veiksmažodžiai,sakiniuose eidami išilginių objektų predikatais, iš esmės žymi tik statinę, t. y. laiko bėgyjenekintančią, padėtį. Taip vartojami šie veiksmažodžiai semantiniu atžvilgiu prilygsta būsenosveiksmažodžiams. Taip pat svarbu pabrėžti, kad vadinamuosius kelio predikatus nuo prototipiniųjudėjimo veiksmažodžių skiria ir tam tikri jų vartojimo gramatiniai apribojimai. Šie apribojimai

pirmiausia yra sietini su kalbamų sakinių predikacijos implikuojama suvokėjo / stebėtojo, kurisfaktiškai yra kalbovas resp. klausovas, pasirenkama kelio skenavimo (peržvalgos) perspektyva.Pastaroji gali būti holistinė (visuminė), kai kalbinės situacijos dalyvių iškart (mintyse)peržvelgiama ir suvokiama visa kelio (išilginio objekto) konfigūracija, arba etapinė, kai kalbovasreferuoja apie kelionės metu jam (dažnai netikėtai) atsivėrusius tam tikros kelio atkarpos erdvinėspadėties ypatumus. Pastarąją patogu vadinti KELIAUTOJO PERSPEKTYVA. Šie du argumentai –semantinis ir gramatinis – autoriaus išsamiau bus aptariami pranešime.Galiausiai norėtųsi pažymėti, kad šiose tezėse dėstomos mintys atliepia dabar rašomoBendrinės lietuvių kalbos žodyno autorių nuostatai reguliarius veiksmažodžių semantinio išplėtimoatvejus leksikografiniame straipsnyje pateikti įprastine tvarka, t. y. nežymint jų perkeltinumo.Išties ankstesniuose lietuvių kalbos žodynuose abstraktesnės veiksmažodžių reikšmės pernelygdažnai būdavo žymimos kaip perkeltinės vartosenos atvejai. Taip, stilistine pažyma nuovadinamųjų pirminių reikšmių atskiriant išvestines, tarsi palaikoma nuomonė, kad tik pirmosiosesančios visavertės, tikrosios, t. y. konvencionalios. Tokios pastangos „atkurti ankstesnę kalbosdalykų padėtį“ yra gerokai dirbtinės ir leksikografinės praktikos požiūriu neperspektyvios.Nesunku pastebėti, kad abstraktesniosios reikšmės savo reguliarumu ne vienu atveju pralenkiakonkrečiąsias. Palaikoma pastovių kolokacijų, išplėstinės semantikos veiksmažodžių vartosena yrane mažiau konvencionali nei jų pirmtakų. Argi, pavyzdžiui, pasakymą Įsipainiojo (įsivėlė) į ginčą(konfliktą) ne dažniau girdime nei pasakymą Įsipainiojo (įsivėlė) į tinklą? Panašiai ir pasakymasIšbrido iš bėdos (skolų) ne rečiau vartojamas negu pasakymas Išbrido iš pelkės (vandens).Toks iš esmės vieningos veiksmažodžio semantikos rūšiavimas nepamatuotas ir moksliniupožiūriu. Šiuolaikinio mokslo – kognityvinės lingvistikos – atstovai George’as Lakoffas, MarkasJohnsonas, Zoltánas Kövecses ir kt. savo darbuose tvirtai įrodė, kad abstraktūs mentalinės tikrovėsobjektai ir reiškiniai mūsų yra suvokiami pasitelkus fizinės tikrovės pažinimo modelius. Kitaipkonceptualizuoti abstrakčių dalykų žmogus nemoka. Iš mažens žmogaus neurofiziologijoje giliaiįsišaknijusios betarpiškos fizinės aplinkos pažinimo schemos, dar vadinamos pirminėmismetaforomis, vėliau, jau bręstant, dar papildytos kultūrine patirtimi, lemia įprastus abstrakčiųreiškinių konceptualizavimo takus. Dėl to kalboje dėsningai tie patys fizinės tikrovės objektųsąveiką žymintys veiksmažodžiai eina ir atitinkamų abstrakčiųjų veiksmažodžių predikatais. Todėlsuprantama, jeigu sakome, kad liga ar depresija mus APĖMĖ, tai negalėdami ligos ar depresijosIŠVENGTI, stengiamės ją ĮVEIKTI ar NUGALĖTI. Tad įveikti ar nugalėti galime ne tik priešus. Panašiai,jeigu jau ĮPUOLAME ar ĮKLIMPSTAME į bėdą, tai ir BRENDAME, KEPURNĖJAMĖS, KAPSTOMĖS ar KASAMĖSiš bėdos. Būtent pirmiausia dėl kognityvinių priežasčių pasakymai Įtráukti ratus į pastogę irĮtráukti visus į darbą laikytini lygiaverčiais. Beje, taip į juos ir žiūrima Dabartinės lietuvių kalbosžodyne. Tačiau čia pat panašūs veiksmažodžių į(si)painioti, į(si)velti priskiriami perkeltineivartosenai, plg.: Įsipáiniojo (įsivėlė) į nemalonią istoriją (DŽ 1 , DŽ 2 , DŽ 3 ). Kognityvinės analizėssiūlomas gilesnis žvilgsnis į veiksmažodinių predikatų semantinio išplėtimo prigimtį leistųnuosekliau juos pateikti aiškinamuosiuose žodynuose. Tuomet lengviau atsikvėpę galėtume sakyti,kad ne tik gyvenimo lygis ar kultūra, bet ir kainos gali KILTI arba KRISTI.

Daiva Murmulaitytė (Vilnius)KAI KURIŲ DAIKTAVARDŽIŲ APIBRĖŽIMAS BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOSŽODYNE1. Visi Bendrinės lietuvių kalbos žodyno (toliau – BŽ) vardyno žodžiai yra pateikiami atskiraisstraipsniais – tiek darybiškai paprastieji žodžiai, tiek produktyviųjų priesagų -tojas, -a, -ėjas, -ė beimažiau darios priesagos -ikas, -ė vediniai, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne buvę pamatiniųveiksmažodžių straipsniuose. Taigi jie yra iškeliami antraštiniais savarankiškų straipsnių žodžiaisir apibrėžiami, iliustruojami vartosenos pavyzdžiais, žymimi gramatinę, stilistinę ir kt. informacijąteikiančiais sutrumpinimais ir t.t.Atrenkant minėtų priesagų vedinius pateikti BŽ pirmiausia žiūrima jų vartojimo dažnumo beidarybos ir leksinės reikšmių santykio (leksikalizacijos laipsnio). Reti transpoziciniai vediniai įžodyną nededami.2. Šie daiktavardžiai, kaip ir visi kiti į BŽ įtraukiami žodžiai, gali būti aiškinami keliais būdais:aprašomuoju, sinoniminiu, mišriuoju (pateikiant ir definiciją, ir vieną ar keletą sinonimų) beinuorodiniu.3. Aiškinant aprašomuoju būdu, kai kurių semantinių grupių daiktavardžiams – tiek minėtųpriesagų vediniams, tiek kitiems panašios semantikos žodžiams (paprastiesiems ir išvestiniams beisudurtiniams, saviems ir tarptautiniams bei hibridams) – taikomos tam tikros formulės, pavyzdžiui:„žmogus, kuris (yra koks, ką daro ir kt.)“, „asmuo, kuris (yra koks, ką daro ir kt.)“, „kas (ką daro)“,„kas (koks)“, „x miesto [miestelio] ar jo apylinkių gyventojas“, „x klasės mokinys“, „x (srities)specialistas“ ir kt.4. Priesagų -tojas, -a, -ėjas, -ė, -ikas, -ė vediniai apibrėžiami konkrečiau, ne vien tik pateikiantdarybinę jų reikšmę, t.y. taikant formulę „kas (ką) daro“. Nemaža dalimi tokių vedinių gali būtivadinami tik žmonės (tai priklauso nuo pamatinio veiksmažodžio semantikos). Tokiu atveju jųdefinicijose vartojami žodžiai žmogus, asmuo arba vediniai apibrėžiami kitaip, apibūdinantišsamiau. Tai svarbu ir kalbos kultūros požiūriu, nes ypač priesagų -tojas, -a ir -ėjas, -ė vediniaišnekamojoje kalboje vis dar yra klaidingai vartojami įvairiems įrankiams, darbo ir kitokiomspriemonėms ir pan. dalykams pavadinti, pavyzdžiui: išjungėjas (= jungiklis), bålintojas(= baliklis), oro [patalpų, automobilio salono] gaivîntojas (= gaiviklis), skoniopagerintojai (= prieskoniai, skoniniai) ir kt.5. Bandoma vienodinti asmenų pavadinimų apibrėžimus, žodį žmogus jų definicijose vartojant,kai žmonės apibūdinami pagal fizines, charakterio savybes, išvaizdą ir pan. Tuo tarpu asmuotaikomas apibūdinant juos pagal pareigas, socialinę padėtį, mokslo ar karinį laipsnį, titulą ir kaikuriais kitais, „oficialesniais“, atvejais.Tai nėra griežta taisyklė, nes ne vienu atveju sunku vienareikšmiškai nuspręsti, kuri formulėtaikytina. Kiekvienas sudėtingesnis atvejis vertintinas individualiai, atsižvelgiant į daugelį įvairiųveiksnių, neretai – ekstralingvistinių. Tarkim, sprendžiant, kurį būdą pasirinkti apibrėžiant minėtųpriesagų vedinius, svarbu, kiek jų leksinės reikšmės yra nutolusios nuo darybinių, t. y. kiekvedinys leksikalizavosi, kokį semantinį prieaugį įgijo ir pan. Dažnai reikšminga gali būti ir tai, arsiekiama apibrėžti savą žodį, ar skolintą (tarptautinį). Todėl siūlomas asmenų pavadinimų ir kitųnagrinėtų daiktavardžių definicijų vienodinimas yra pageidautinas ir siektinas dalykas, padedantislaikytis vieno pagrindinių leksikografijos principų – sistemiškumo, tačiau aklas minėtų ir kt.apibrėžimų formulių taikymas atneštų daugiau žalos nei naudos.6. Naujoji leksika galėtų būti apibrėžiama enciklopediškiau ir iliustruojama gausiau nei jauvisiems gerai žinomi ir įprasti žodžiai. Šia prasme BŽ atliktų ir savotiškos naujažodžių

enciklopedijos vaidmenį, nes neretai spaudoje ar kitose žiniasklaidos priemonėse galima aptiktinaujų žodžių, kalbininkų teikiamų vartoti kaip svetimžodžių pakaitai, tačiau ten jie būna (geriausiuatveju) trumpai apibūdinami, o ne išsamiai paaiškinami. Galbūt šiuo atveju minėtam sistemiškumoprincipui ir būtų šiek tiek nusižengta (platesnes naujosios leksikos definicijas lyginant suglaustesniais kalboje jau įsitvirtinusių žodžių apibrėžimais), tačiau aiškinamasis bendrinės kalbosžodynas užtikrinčiau vykdytų pagrindinį savo uždavinį – aiškinti žodžius, būtų patikimesnis irvartotojo labiau vertinamas.Gertrūda Naktinienė (Vilnius)KAI KURIE SVARBESNI BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNOSEMANTIKOS ASPEKTAI1. Sistemiškumo principas. Pasirinktas „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ (toliau – BŽ) sisteminiorašymo principas padeda žodžių reikšmes apibrėžti vienodžiau. Būtų labai naudinga šį principą bent išdalies išlaikyti ir BŽ redagavimo etapu.2. Reikšmių apibrėžimo būdai. Be pagrindinių reikšmių apibrėžimo būdų – aiškinamojo, nuorodinioir sinoniminio, BŽ dar vartojami ir nusakomasis, vienažodis bei mišrus arba reikšmė gali būtineapibrėžiama.3. Glaustumas ir aiškumas. Kadangi buvo nutarta labiau atsižvelgti į žodyno vartotojų (ne kalbininkų)suvokimo ypatybes ir į tai, kad pateikimo aiškumas padeda įsitvirtinti kalbos normoms, dažniau renkamasiišsamesni aiškinimai negu žodynui glaustumo teikiantys nuorodinis ir sinoniminis būdai. Iki minimumosumažinta vienažodžių apibrėžimų. Veiksmažodžių leksinių gramatinių grupių pažymos buvo paslėptosnuo vartotojų akių ir paliktos tik būsimai kompiuterinei paieškai, o vietoj nuorodų į pamatinį žodįpateikiami aiškinimai. Tai buvo padaryta dar ir dėl to, kad pažymos dedamos nelabai nuosekliai,kalbininkų nuomonės skiriant konkrečius veiksmažodžius tokioms grupėms neretai įvairuoja (pavyzdžiui,ne visada vienodai žymimi parūpinamieji ir priežastiniai veiksmažodžiai), be to, kai kurių kalbos reiškiniųtraktavimas yra pakitęs. Pažyma įst. DŽ 3 apibrėžiama kaip „įstangos kartotinis“ (DŽ 3 XXIII). Japažymėtas, pavyzdžiui, veiksmažodis stūgauti „įst. s t a u g t i “ . „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“(toliau – DLKG) tokie veiksmažodžiai šiuo terminu nebevadinami, sakoma, kad „-auti, -auja, -avovediniai žymi pasikartojantį veiksmą, bet dažniausiai intensyvesnį už nusakytą pamatiniu veiksmažodžiu“(DLKG 397). Be to, darybinė reikšmė „įstengti, sugebėti atlikti veiksmą, pasakytą pamatiniu žodžiu“,pvz.: įžiūrėti, nulaikyti, nuvaldyti (DLKG 406) imama vadinti įstangos reikšme (plg. A. Paulauskienė.Morfologija. – Lietuvių kalbos žinynas, 1998, p. 168). Todėl pažymos įst. atsisakyta ir šio tipoveiksmažodžiai BŽ apibrėžiami tipinės formulės pagrindu kuriamais aiškinimais, pvz., stūgauti„protarpiais smarkiai staugti“.4. Apibrėžimuose vartojami žodžiai. Aiškinama turi būti tik žodžiais, pateiktais BŽ. Be to, tie žodžiaituri būti bk vartotojams įprasti. Pavyzdžiui, garsą reiškiančius veiksmažodžius geriau aiškinti ne „išduotigarsą“, o „leisti garsą“ (ppr. apie gyvas būtybes), „skleisti garsą“ (ppr. apie negyvus daiktus, gamtosreiškinius, savaiminius garsus). Stilistiškai konotuoti žodžiai gali būti vartojami tik kitų stilistiškaikonotuotų žodžių apibrėžimams papildyti kaip sinonimai. Frazeologizmas niekada neaiškinamas kitufrazeologizmu. Semantinėms grupėms priklausančių žodžių reikšmių aiškinimuose paprastai vartojamaspagrindinis tos grupės ar pogrupio žodis (hiperonimas), darybinėms grupėms bei pogrupiamspriklausančių žodžių – pamatinis žodis. Reikšmių aiškinimuose stengiamasi vengti dviprasmybių, todėlžodžiai paprastai vartojami pagrindine reikšme arba nurodomas žodžio reikšmės numeris su sutrumpinimu

. skliausteliuose ir homonimo numeris po žodžio pakeltu šriftu. Pavyzdžiui, pralodyti „[prž.] (ką) padaryti,kad pradėtų loti (1 r.)“.5. Tautiškumas ir moksliškumas. Aloyzas Gudavičius (žodžio reikšmės definicijos tautinis aspektas –Leksikografijos ir leksikologijos problemos, 2003, p. 68), skiriantis du žodynų tipus – akademinįaiškinamąjį, arba tautinį, ir lavinamąjį aiškinamąjį, arba informacinį, patyrinėjęs DŽ pateikiamų žodžiųreikšmių apibrėžimus, konstatuoja, kad DŽ labiau linkęs pabrėžti lavinamąją funkciją. BŽ rengėjailaviruoja tarp šių abiejų tipų. Kuriant tipinius apibrėžimus buvo naudojamasi ne tik DŽ, LKŽ, kitų žodynųpraktika, leksikologijos teoriniais ir praktiniais darbais, lietuvių kalbos gramatikomis, bet ir iki tol lietuviųleksikografijoje nelabai pritaikytais kognityvinės lingvistikos teiginiais. Šiais klausimais konsultacijasteikė Aloyzas Gudavičius. Kognityvistų keliamas tautiškumo aspektas BŽ yra labai svarbus. Tačiau, BŽpateikiama daug specialiosios leksikos. Pateikiant BŽ mokslo, meno ir technikos sričių žodžius, ypačterminus, jų reikšmių aiškinimai tikslinami pagal naujausius atitinkamų sričių terminų žodynus,enciklopedijas, žinynus, vadovėlius. Gaila, kad daugelyje terminų žodynų žodžių reikšmės visaineaiškinamos, o duodami tik atitikmenys kitomis kalbomis. BŽ pateikiami aiškinimai ne visiškai sutampasu aiškinimais, pateikiamais minėtuose specialiuosiuose leidiniuose, nes turi būti suprantami visiems BŽvartotojams, taigi ir nespecialistams. Nors reikšmės apibrėžiamos ir ne taip tiksliai kaip aiškinamuosiuoseatitinkamų mokslo sričių terminų žodynuose, būtų nenaudinga tuos apibrėžimus dar labiau suprimityvinti.Pavyzdžiui, neretai nepavyksta identifikuoti augalą pagal nelabai žinomą jo pavadinimą, jei žodynenepateikiamas jo lotyniškas atitikmuo. Kas yra „vidutinis lietuvis“, kuris ieškos informacijos BŽ? Irkokios būtent informacijos? Ar vidurinės mokyklos moksleivį patenkintų primityvus, tikrosios esmėsneatitinkantis bendrinės kalbos žodžių, kurie kartu yra ir tam tikros srities terminai, apibrėžimas? Kaippaaiškinti specialiuosius žodžius, nežinomus ar tik girdėtus mažiau išsilavinusiems kalbos vartotojams,bet būtinai reikalingus kalbos redaktorių, stilistų, žurnalistų darbui? Manyčiau, kad dar plačiau, nuosekliauir griežčiau pritaikyti kognityvistų siūlomą žodžių apibrėžimų tautiškumo aspektą, negu tai pavykstapadaryti BŽ sudarytojams, būtų patogiau mažesnės apimties žodynuose, kuriuose pateikiama viengyvosios kalbos leksika, kitaip sakant – tarmių žodynuose.6. Reikšmė ir jos atspalviai. Reikšmė, kuri yra pakankamai susiformavusi, savarankiška, turinti daugvartojimo pavyzdžių, dažnokai ir iš jos išvestų kitų to paties žodžio ar kitų žodžių (vedinių) reikšmių,pateikiama kaip atskira su reikšmės numeriu, kuris rašomas pusjuodžiu šriftu ir gali turėti vieną ar kelisatspalvius bei pavartojimo atvejų, kurie pateikiami po stataus brūkšnelio. Apsisprendžiant dėldaiktavardžių reikšmių ir jų atspalvių skyrimo buvo pasinaudota Zofijos Babickienės atliktaisdaiktavardžių reguliariosios polisemijos tyrimais. Veiksmažodžių reguliarioji polisemija ištirta menkiau(be kitų tyrimų, remtasi kai kuriais Klementinos Vosylytės straipsniais). Reikšmės neretai skiriamos kaipatskiros pagal santykį su objektu ar subjektu, pavyzdžiui, pagal skirtingą objektą (valyti stalą ir valytisniegą) ar pagal subjekto semantiką (mama kepina riešutus ir saulė kepina vasarojų) ir pan. Kaip atskiraslinkstama pateikti reikšmes, kuriose yra šios semos: ‘Dievas/mitinė dievybė’, ‘asmuo/žmogus’, ‘gyvūnas’,‘augalas’, ‘daiktas’, ‘gamtos jėga’, ‘abstraktus dalykas’, ‘veiksmas’, ‘būsena’, ‘veiksmo ar būsenospradžia’, ‘veiksmo ar būsenos pabaiga/rezultatas’, ‘slinktis’, ‘mušimas’, ‘kalbėjimas’, ‘garsai’,‘regėjimas’, ‘emocijos’, ‘intelektas’, ‘padarymas’, ‘destrukcija’, ‘gausumas’, ‘įstengimas ką daryti’,‘intensyvus veiksmas’ ir kt. Tačiau diskutuotina, atskirai ar kartu pateikti tokias reikšmes, kaip‘valgymas/gėrimas/ėdimas/lesimas/lakimas’, ‘veiksmas už ko nors/veiksmas ant ko nors’, ‘vieta/kryptis’,‘laikas/trukmė’ ir kt.7. Reikšmių seka. Pateikiant reikšmes vieną po kitos, kreipiamas dėmesys ne į žodžio etimologiją irreikšmių istorinio atsiradimo nuoseklumą, o į bendrinės kalbos vartosenos įprastumą ir dažnumą. Poįprasčiausios ar dažniausios reikšmės pateikiamos kitos, kiek įmanoma artimiau su jomis susijusiosreikšmės, paskiausiai – siauriau vartojamos bendrinėje kalboje tarminės, pasenusios ar specialiųjųvartojimo sričių reikšmės. Pirma rašomos darybinės reikšmės (pagal pamatinio žodžio reikšmių seką), po

to specializuotos. Darybinė reikšmė nededama, jei ji visai nevartojama bendrinėje kalboje arba vartojamaypač siaurai. Dėl semantikos reiškinių sudėtingumo ištisinė reikšmių numeracija tik iš dalies rodoreikšmių tarpusavio ryšį.Antanas Pakerys (Vilnius)DAIKTAVARDŽIŲ KIRČIAVIMO NORMŲ KODIFIKACIJOS KAITA1. 2003–2004 m. Valstybinė lietuvių kalbos komisija priėmė ir paskelbė keliasrekomendacijas (K) dėl kai kurių daiktavardžių kirčiavimo.2. Naujausiame „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, pasirodžiusiame 2003 m. galekompaktinės plokštelės pavidalu (DŽ 5e ), tikslinamas daugiau kaip 100 daiktavardžių kirčiavimas.3. Kirčiavimo normų kodifikacijos svarstymai Valstybinėje lietuvių kalbos komisijojepaskatino DŽ 5e sudarytojus keisti nemažo būrio žodžių kirčiavimą.4. Komisijos ir DŽ 5e sudarytojų nuomonė sutampa dėl kelių dalykų.4.1. Ta pačia tvarka pateikiamos priesagos -tuvas vedinių kirčiavimo gretimybės, pvz.:rūšiuotùvas 2, rūšiúotuvas 1, sklandytùvas 2, sklandýtuvas (K-5, DŽ 5e ).4.2. Vienodžiau kirčiuojami kai kurie daiktavardžiai su priesaga (ar baigmeniu) -(i)ūnas, -ė,pvz.: karinas 2, karinas 1 (K-5, DŽ 5e ), bijnas 2 (K-4, DŽ 5e ).4.3. Taip pat traktuojamos kai kurių kitų žodžių kirčiavimo gretimybės (jos pridedamos,keičiamos vietomis ar jų atsisakoma), pvz.: gañdras 2, 4 (K-2, DŽ 5e ), garstýčia 1, garstyčià 2 (K-4, DŽ 5e ), giltin 3 a , gltinė 1 (K-5, DŽ 5e ), gúoba 1 (K-2, DŽ 5e ), mẽnas 4, 2 (K-2, DŽ 5e ), pdymas 1(K-5, DŽ 5e ), štmpas 1, štapas 2 (K-3, DŽ 5e ), tẽkėlas 3 a , teklas 2 (K-5, DŽ 5e ) ir kt.5. Tam tikrais atvejais kirčiavimo kodifikacijos kaita DŽ 5e tik iš dalies atitinka Komisijosrekomendacijas.5.1. Priesagos -ininkas, -ė daiktavardžių kirčiavimo gretimybių sąrašas K-5, DŽ 5epapildomas: žoliniñkas, -ė 2, žlininkas, -ė 1; DŽ 5e – ir aušriniñkas, -ė 2, ašrininkas, -ė 1; K-5 – irarkliniñkas, -ė 2, rklininkas, -ė 1, šuniniñkas, -ė 2, šùnininkas, -ė 1, žuviniñkas, -ė 2, žùvininkas, -ė 1, žvaigždiniñkas, -ė 2, žvagždininkas, -ė 1 ir kt.5.2. Greta pastovaus kirčiavimo daiktavardžio lakymė 1 K-5, DŽ 5e pateikiama ir kita lytis–laukỹmė 2. K-5 to paties principo laikomasi kirčiuojant ir kitus panašios darybos daiktavardžius:bltymė 1, baltỹmė 2, júodymė 1, juodỹmė 2, ketymė 1, kietỹmė 2 ir kt.5.3. Priesagos -mena daiktavardžių kirčiavimą bandoma sisteminti: šalia jau esamųgretimybių K-5, DŽ 5e dedama stórmena 1, stormenà 3 a ; DŽ 5e – ir stambmenà 3 b , stabmena 1.5.4. Kai kurių daiktavardžių, turinčių neryškią priesagą -ija, kirčiavimas kodifikuojamasnevienodai: K-5, DŽ 5e – nerijà 3 b , 2, K-5 – šatrijà 3 b , 2 (bet DŽ 5e – šatrijà 2, 3 b ).5.5. Ne visai nuosekliai įsileidžiama triskiemenių galūnės -a vedinių gretimybių: K-6, DŽ 5e– ãpkala 1, apkalà 3 b ; K-6 – ir ãtvarta 1, atvartà 3 b , pãsukos 1, 3 b ; DŽ 5e – ir pagrndos 1,pãgrandos 3 b .5.6. Galūnės -as vedinius, iš pamatinių žodžių perimančius priešdėlį į-, vis labiau siūlomakirčiuoti pastoviai: K-6, DŽ 5e – žadas 1, 3 a ; K-6 – ir dagas 1, 3 a , daras 1, 3 a , kratas 1, 3 a ; plg.dar DŽ 5e – daras 3 a , 1, kratas 3 a , 1, bet tik dagas 3 a .5.7. Prie ankstesnių galūnės -ė vedinių gretimybių kreiv 4, krevė 2 K-6, DŽ 5e priderinta irties 4, tiẽsė 2, K-6 – ir lėkšt 4, lkštė 2, skaidr 4, skadrė 2.

Silvija Papaurėlytė (Šiauliai)ABSTRAKČIŲ SĄVOKŲ AIŠKINIMO YPATUMAI LIETUVIŲ KALBOSŽODYNUOSEŠio pranešimo tikslas – aptarti abstrakčių sąvokų aiškinimo ypatumus aiškinamuosiuosebendrinės kalbos žodynuose.Ir abstrakčios ir konkrečios reikšmės žodžiai siejami su sąvokomis, kurios visada yra nerealaus, bet idėjų pasaulio dalykas. Kiaulė yra tai, ką galima paliesti, užuosti, išgirsti, atskirti nuokitų objektų. Žodį tiesa suprantame, tačiau sunku pateikti jo apibūdinimą, nubrėžti aiškiasreikšmės ribas ir išvardinti požymius. Skirstant daiktavardžius į konkrečiuosius ir abstrakčiuosiuspatogu remtis tikrovės objekto suvokimo ypatybėmis. Kuo objektas konkretesnis, tuo daugiaupojūčių organų galima jį suvokti.Tai, kaip žodyne bus aiškinami abstraktai, priklauso nuo jų specifikos. Pavyzdžiui, žodžiaissiela ir sielvartas vadinami abstraktūs fenomenai, tačiau vargu ar galima aprašyti šiais žodžiaisreiškiamus konceptus remiantis tais pačiais principais.Pranešime dėmesys sutelkiamas į liūdesio emocines būsenas. Lietuvių kalbos žodynųdefinicijos suteikia mažai informacijos apie šį konceptą. Nevengiama remtis sinoniminiu reikšmėsaiškinimo būdu, kuris tokiai leksikai nelabai tinkamas. Taip niveliuojami panašios, bet ne tospačios reikšmės žodžiai. Galima daryti išvadą, kad liūdesys yra tas pats, kas nusiminimas;nusiminti niekuo nesiskiria nuo nuliūsti, o aiškiai skirtingo stiprumo emocines būsenasnurodantys žodžiai širdgėla, sielvartas, liūdesys reiškia kone tą patį. Padėtį šiek tiek pataisoaliuzija į metaforišką emocinės būsenos nusakymą: liūdesys apibūdinamas kaip dvasinis skausmas– nurodoma dvasinės negalios sąsaja su kūno negalia; ilgesys, depresija nusakomi kaip sunki,slegianti būsena.Galima būtų pateikti keletą alternatyvų.Analizuojant tekstus, kuriuose kalbama apie žmogaus jausmus, pagrįsta būtų teigti, kademocijas pavadinanti leksika yra situacinė. Tokie žodžiai orientuoja sąmonę fiksuoti keletąsvarbiausių momentų: kas išgyvena šią emocinę būseną, kokia yra būsenos priežastis, kaip galimanusakyti šios emocinės būsenos esmę, kokia yra jos raiška. Kiekviename pasakyme nebūtinai visielementai turi būti nusakyti tiesiogiai, kai kurie suprantami tik iš platesnio konteksto. Požiūris įtokių žodžių reikšmę kaip į tam tikros situacijos modelį yra parankus, nes taip nusakoma ne tikemocijos dinamika, bet ir tie veiksniai, be kurių neįsivaizduojama konkreti emocija. Situacijosscenarijus atskleidžia naivųjį pasaulėvaizdį.Taip aprašant liūdesio emocines būsenas iš dalies remiamasi prototipinės situacijosscenarijaus metodu. Pranešime prototipinės situacijos scenarijus siejamas ne su vienu žodžiu, kaiptai daro A. Wierzbicka, bet su visa žodžių grupe.Kokybinius emocijų požymius: stiprumą, silpnumą, teigiamą arba neigiamą emocinėsbūsenos vertinimą, galimybę kontroliuoti emociją bei tai, ar ši emocinė būsena yra pageidaujama,nusako konceptualiosios metaforos. Jos parodo kiekvieno kalbos vartotojo suvokiamas emociniųbūsenų ypatybes.Tai, kad toks aiškinimo būdas yra produktyvus, įrodyta išanalizavus laisvųjų asociacijųeksperimento rezultatus. Asociacijų eksperimente dalyvavo 173 Šiaulių universiteto Socialiniųmokslų, Technologijos ir Humanitarinio fakultetų studentai. Informantams buvo pateiktas šisžodžių stimulų sąrašas: ilgesys, liūdna, nuobodu, širdgėla, liūdnas, nostalgija, nuobodus,nusiminimas, liūdesys, sielvartas, nuobodulys, sielvartauti. Prašyta skaitant šį sąrašą šaliakiekvieno žodžio užrašyti pirmą tuo metu į galvą atėjusį žodį, žodžių junginį ar sakinį.

Asociacijų eksperimento rezultatai atspindi tuos tikrovės objekto požymius, kurie kalbosvartotojui yra svarbūs, todėl turėtų būti užfiksuoti formuluojant aiškinamųjų žodynų definicijas.Galima daryti išvadą, kad aiškinant liūdesio (rus. тоска) emocijas pavadinančių žodžių reikšmesneužtenka apsiriboti vien sinonimais: būtina nurodyti tokiu žodžiu pavadintos emocinės būsenospriežastį, apibūdinti emocijos ypatybes nusakančias konceptualiąsias metaforas. Tikėtina, kad šiosrekomendacijos gali būti pritaikytos ne tik liūdesį, bet ir kitas emocines būsenas pavadinančiųžodžių reikšmių definicijoms.Erika Rimkutė (Kaunas)STABILIŲJŲ JUNGINIŲ PATEIKIMAS DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOSŽODYNELietuvių kalboje dažnai vartojami stabilūs iš kelių, dažniausiai nekaitomų, žodžių sudarytijunginiai, sudarantys sintaksiškai ir semantiškai nedalomą vienetą, pvz.: bet kas, kada nors, ištikrųjų, iš anksto ir pan. Ypač daug tokių junginių rasta Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne. Šiamepranešime jie vadinami morfologinėmis samplaikomis (toliau MS).Kadangi morfologinės samplaikos atlieka kokio nors vieno žodžio funkciją, jos turėtų būtipateikiamos ir žodynuose kaip atskiras leksinis vienetas. Bandyta panagrinėti, kokie stabiliejijunginiai nurodomi Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (toliau – DLKŽ), kaip pateikiami, koks jųstatusas.Tiriant MS pateikimą DLKŽ iškilo kelios problemos: pirmiausia sunku suprasti, kuriežodžiai DLKŽ vartojami kaip stabilieji junginiai. Pavyzdžiui, samplaika iš dalies DLKŽ pateiktakaip atskiras antraštinis žodis, o frazės iš eilės, iš esmės randamos tik pavyzdžiuose,iliustruojančiuose antrųjų dėmenų vartoseną.Paanalizavus nemažai MS pavyzdžių, galima suprasti, kad DLKŽ sustabarėjusios samplaikospateikiamos kaip atskiros leksemos, tačiau žodyno vartotojams sunku nuspėti, kurios samplaikosžodyną rašiusių autorių nuomone yra taip sustabarėjusios, kad būtų pateikiamos atskiru žodyniniustraipsniu (plg. kol kas pateikiama kaip atskira leksema, o kur kas – tik prie dalelytės kur, nors,sprendžiant pagal šių MS vartojimo dažnumą tekstyne (kol kas pavartota daugiau nei 17000 kartus,o kur kas – 10427 kartus), abi šias frazes reikėtų laikyti stabiliaisiais junginiais ir žodyne nurodytikaip savarankiškus vienetus). O jei samplaika dar nėra visiškai sustabarėjusi, ji pateikiama prievieno kurio nors dėmens. Tada kyla problema, prie kurio frazės dėmens ieškoti, iš kur žinoti, kurissamplaikos dėmuo pagrindinis, kuris ne.Antra problema, su kuria susidurta analizuojant MS, yra DLKŽ ir DLKG duomenųneatitikimai priskiriant samplaikas atitinkamai kalbos daliai, pvz., DLKŽ ligi kol laikomasprieveiksmiu, o DLKG – jungtuku; vis tiek DLKŽ pateikiama kaip prieveiksmis, o DLKG – kaipjungtukas. Vos ne vos pagal DLKŽ – prieveiksmis, o DLKG rašiusių autorių manymu – dalelytė.Ne visada DLKŽ nurodytą kalbos dalį patvirtina tekstyno duomenys, pvz., junginys ligi pat.laikomas prieveiksmiu, bet vartosena rodo, kad minėtas junginys vartojamas kaip prielinksnis,plg.: atėjo ligi vartų – atėjo ligi pat vartų. Šiuo atveju dalelytė pat tik pabrėžia prielinksnį ligi.Kaip prieveiksmis ligi gali būti vartojamas tokiose samplaikose: ligi kol, ligi šiol, ligi tol ir pan.Pastebėta, kad dalelytė pat nekeičia pagrindinio samplaikos nario reikšmės, todėl negali keistipriklausymo kokiai nors kalbos daliai. Vadinasi, ir DLKŽ neaprašytus junginius iki kol, iki tol, ikišiol reikėtų laikyti prieveiksmiais, o iki pat – prielinksniu.Trečioji problema – kokia kalbos dalimi laikyti DLKŽ pateiktą stabilųjį junginį. Žodyne priekiekvieno antraštinio žodžio dažnai nurodoma kalbos dalis. Prie kai kurių DLKŽ junginių

parašyta, kad tai – įterptinis žodis ar posakis, pvz., tokiu įterpiniu laikoma MS be abejo. Vis dėltoįterpinys – tai jau sintaksinė kategorija, o žodyne turėtų būti pateikiama ir morfologinėinformacija. Tas pats pasakytina ir apie DLKŽ kaip frazeologinius junginius pateikiamas MS, pvz.,dėl visa ko, iš karto. Frazeologizmai ar jų junginiai dažniausiai vartojami kaip neskaidomi vienetai,taigi turėtų būti laikoma kuria nors viena kalbos dalimi, tačiau iš DLKŽ pateiktų pavyzdžiųneaišku, kokia tai galėtų būti kalbos dalis.Ketvirtas dalykas, į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį: DLKŽ vardažodžiai dažniausiai nurodomivardininko linksniu, nors kartais atrodo, kad geriau vertėtų nurodyti ne vardininką, o realiaikažkokiame junginyje stabiliai vartojamą morfologinę formą. Tokios mintys kyla žodyne pamačiusdaiktavardžius omenis, perstojis, atvanga, kurių vardininko formos daugumai lietuvių skambalabai neįprastai. Įprasta matyti bei vartoti minėtus žodžius tik junginiuose turėti omeny(je), beperstojo, be atvangos. Juo labiau, kad kai kurios frazės pateikiamos kaip antraštiniai žodžiai suatitinkama morfologine informacija, pvz., nurodoma MS be galo kaip atskira lema ir šis junginyslaikomas prieveiksmiu.Taigi DLKŽ galėtų būti nurodyta daugiau ir įvairesnių MS, taip pat turėtų būti aiškesnė šiųfrazių klasifikacija bei pateikimas.Vilija Sakalauskienė (Vilnius)VEIKSMAŽODŽIŲ ABSTRAKTŲ PATEIKIMAS DABARTINĖS KALBOSŽODYNUOSE1. Priesagos -imas/-ymas vediniai dabartinėje lietuvių kalboje sudaro veiksmažodžiųabstraktų kategorijos centrą ir yra pats gausiausias veiksmų pavadinimų darybos tipas. DŽ 3elektroniniame variante priesagos -imas/-ymas vediniai sudaro apie 38% visų daiktavardžių(Daivos Murmulaitytės duomenys).2. Įsidėmėtina tai, kad visi daiktavardžiai su priesaga -imas/-ymas yra reguliarūs dariniai suta pačia transpozicine darybos reikšme, kad toji priesaga, nekeisdama individualiosios kamienoreikšmės, tik perkelia jį į kitą gramatinę klasę (kalbos dalį) – iš veiksmažodžio padaro daiktavardį(Paulauskienė 1998: 30). Todėl tokie reguliarūs dariniai žodynuose pateikiami pamatinioveiksmažodžio lizde, išskyrus tuos atvejus, kai greta grynos transpozicinės reikšmės atsirandakonkretaus daikto reikšmė: greta kalėjimas „buvimas įkalintam“ – kalėjimas „kalinimo vieta,pastatas“, skelbimas „žinios pranešimas“ ir skelbimas „lakštas popieriaus, kuriame užrašyta tojižinia“, pūdymas „darymas, kad pūtų“ ir pūdymas „žemė, palikta nesėta pailsėti“. Šio pateikimoprincipo laikomasi visuose „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimuose. Vadinasi, iš kiekvienopamatinio veiksmažodžio, turinčio vieną ar kelias reikšmes, galima pasidaryti abstraktųdaiktavardį.3. Taip pateikiami keli tie patys žodžiai trijuose „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“leidimuose (DŽ 2 – 1972 m. DŽ 4 – 2000 m. DŽ 5e – elektroninis leidimas.DŽ 2paabejó||ti, ~ja, ~jo neilgai abejoti; truputį suabejoti: Kiek ~jo, bet sutiko.paadýti, paãdo, paãdė neilgai adyti; šiek tiek suadyti: Prisėsk truputį p.DŽ 4paabejó||ti, ~ja, ~jo neilgai abejoti; truputį suabejoti: Kiek ~jo, bet sutiko. ~jimas (1)paadýti, paãdo, paãdė neilgai adyti; šiek tiek suadyti: Prisėsk truputį p. kojinių. paãdymas (1)DŽ 5e

paabejó||ti, ~ja, ~jo neilgai abejoti; truputį suabejoti: Kiek ~jo, bet sutiko. ~jimas (1)paadýti, paãdo, paãdė neilgai adyti; šiek tiek suadyti: Prisėsk truputį p. kojinių. paãdymas (1)Beatodairiškai pateikdami žodynuose priešdėlinių veiksmažodžių abstraktus, skaitytojągalime suklaidinti arba paskatinti netaisyklingai vartoti juos. Pavyzdžiui, išvalýti 1. padaryti švarų:Išvalyti drabužį. 2. pašalinti nereikalingus daiktus: Išvalyti sandėliuką.(DŽ 4 ). Keletas pavyzdžių ištekstyno:Nusipirkus paltą už 30 litų, mokėti už jo išvalymą antrą tiek mažai kas nori. (VDU t)Aplinkos išvalymas labai ilgas ir sunkus. (VDU t)Buvęs direktorius turėjęs pasirūpinti apleistų teritorijų ir pastatų išvalymu. (VDU t)4. Veiksmažodžių abstraktų klaidingo vartojimo pavojai slypi nusakant:1) vietas pagal jose atliekamą darbą: cheminis išvalymas, autobusų sustojimas ir pan.2) atliktą veiksmą, kurio rezultatas yra akivaizdžiai mums matomas: knygos išvertimas(=vertimas) kainavo nei daug, nei mažai.3) jei priešdėlis nėra diferencinis dviejų žodžių požymis: centrinis apšildymas(=šildymas), kariniai apmokymai (=mokymai), pakvietimas „kviečiamasis raštas“ (=kvietimas).5. „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“ veiksmažodžių abstraktai pateikiami, nurodant įpamatinį veiksmažodį su reikšmės numeriu. Tie priesagos vediniai, kurie yra įgiję veiksmorezultato, veiksmo vietos ar kokią kitą konkrečią reikšmę, BŽ aiškinami. Tačiau ne iš visųpriešdėlinio veiksmažodžio reikšmių gali būti padaromi veiksmažodžių abstraktai, paklūstantyskalbos normoms.Egidijus Zaikauskas (Vilnius)PERFORMATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ REIKŠMIŲ PERTEIKIMAS ŽODYNEPerformatyvas – pasakymas, kuriuo atliekamas socialinis komunikacinis veiksmas,leksiškai įvardytas (pavadinta ilokucinė jėga) tame pasakyme. Ilokucinė jėga pasakymeeksplikuojama tam tikromis performatyvinio veiksmažodžio gramatinėmis formomis, dažniausiaiesamojo laiko. Performatyvumą, kaip ypatingą kai kurių ilokucinių (kalbėjimo tikslo)veiksmažodžių vartojimo ypatybę, būtų tikslinga nurodyti žodynuose, pavyzdžiui.Performatyvumas neapima visos veiksmažodžių paradigmos, o reiškiasi tik tam tikromisgramatinėmis formomis, todėl patogiausia tai būtų daryti pateikiant performatyviniųveiksmažodžių vartosenos pasakymų pavyzdžių ir juos specialiai pažymint. Ypač svarbu nurodytigalimą performatyvinę vartoseną tų veiksmažodžių (daugiausia deklaratyvų), kurie nepriskiriamiprie kalbėjimo veiksmažodžių, net neišskiriama jų reikšmė, turinti požymį ‘kalba atlikti veiksmą’.Be to, atsižvelgus į galimą performatyvinę veiksmažodžių vartoseną, pavyktų išvengti kai kuriųklaidų, nenuoseklumų aprašant tų veiksmažodžių reikšmes.Pranešime, remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ pavyzdžiais, pateikiami galimi kaikurių performatyvinių veiksmažodžių reikšmių aiškinimo būdai, atsižvelgiant į čia esamusreikšmių aiškinimus, siūloma taisyti, pildyti, perdirbti žodyninius straipsnius. Kadangi aprašantilokucinius veiksmažodžius šiame žodyne buvo nepaisyta jų performatyvinės vartosenos, padarytair klaidų, nustatant jų semantinius požymius ar net skiriant reikšmes.Toliau pateikiami kelių performatyvinių veiksmažodžių minimaliai (!) papildyti (pabraukta)ir pataisyti (netinkami reikšmės apibrėžimai ir pavyzdžiai nubraukti) minėto žodyno straipsniai,

iliustruojantys, kaip žodyne galima nurodyti performatyvinę veiksmažodžio vartoseną, nekeičiant(ar beveik nekeičiant) esamų reikšmių apibrėžimų pobūdžio.Veiksmažodžio vertinti minimaliai papildytas žodyno straipsnis – pridėtas performatyviniopasakymo pavyzdys:vertin||ti, ~a, ~o 1. pripažinti vertę, reikšmę, branginti: Teisingą žmogų visur ~a. Jei laimęrastum be niekur nieko, jos v. nemokėtum. 2. spręsti, ko vertas: Nešališkai ką v. Reikia v.pagal nuopelnus. Jūsų atsakymą ~u penketu (perf.)Veiksmažodis dovanoti gali būti dviem reikšmėmis vartojamas performatyviai, be to, žodyneantroji reikšmė apibrėžta nepakankamai tiksliai:dovano||ti, ~ja, ~jo 1. duoti dovanų, veltui: Gimimo dienai ~jo jam paveikslą. Savo broliui~ju sodybą prie ežero (perf.) 2. atleisti, neskirti bausmės ar ją panaikinti: ~k už sutrukdymą.Aš jam nedovanosiu. Gyvybę d. (nenužudyti). Padariusiems menkus nusikaltimus ~jamalaisvė (perf.) 3. šnek. praleisti, atsisakyti: Pamatęs knygą, jis nedovanos nenusipirkęs.Nepateikta antroji veiksmažodžio lažintis reikšmė, kuri kaip tik ir išryškėja performatyve:lažin||tis, ~asi, ~osi eiti, kirsti lažybų: ~asi iš penkių rublių. ~uosi iš alaus bokalo, kad taveaplenksiu (perf.) 2. manyti, būti įsitikinusiam; tvirtinti, įsitikinus teigti: ~uosi, kad manokaimynas šią savaitę vėl varė naminę.Reikšmes nurodytuose pavyzdžiuose skiria ir propozicijoje nurodyto veiksmo laikas: lažyboskertamos dėl būsimo veiksmo, o tvirtinama apie buvusį veiksmą, įvykusį faktą. Tiesa, propozicijosveiksmų laiko skirtumas nėra esminis, reikšmes labiau skiria pasakymo ilokucinė jėga.Dvi veiksmažodžio užtikrinti reikšmės suplaktos į vieną, o pateiktas pavyzdys rodo tik neilokucinę reikšmę:užtikrin|| , ~a, ~o knyg. garantuoti, laiduoti: U. darbo saugumą. 1. laiduoti, garantuoti: ~u,kad visa informacija yra teisinga (perf.). 2. pasirūpinti, kad būtų, garantuoti: U. darbosaugumą.Performatyvumo funkcijos perteikimas žodyne – tik dalis didesnės problemos: kaip sistemingaiaprašyti kalbėjimo veiksmažodžius. Tikėtina, kad performatyvinių veiksmažodžių, kaipbūdingiausių ilokucinės jėgos rodiklių, reikšmių analizė padėtų nuosekliau aprašyti ir kitus tospačios sistemos elementus.