You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Tėviškės <strong>spalvos</strong><br />
8 www.dzukuzinios.lt<br />
Nr. 30 / 2012 07 26 / ketvirtadienis<br />
„Dzūkų žinių“ priedas, remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo<br />
Nr. 1<br />
2012 m. liepos 26 d.<br />
Paskutiniai Dumblio dvaro klestėjimo metai ir jo šeimininkai<br />
seserų atmintyje<br />
Gintaras LAZDIJA<br />
Dvaras. Didinga praeitis. O kokia dabartis? Dumblio dvaro<br />
klestėjimo paskutinius metus menančios seserys Leukadija Petuškienė<br />
ir Birutė Šatikauskienė su grauduliu žvelgia į išlikusį<br />
dvarą XXI amžiuje. Dėl šių moterų atminties turto šiandien galėsime<br />
paklaidžioti po Dumblio dvarą XX amžiaus pradžioje, o<br />
prisilietę prie praeities sugrįšime į dabartį bei pažvelgsime į tai,<br />
kas liko.<br />
Dumblio dvaras turi ypatingą<br />
reikšmę Lazdijų miestui.<br />
Remiantis rašytiniais šaltiniais,<br />
Merkinės turtų laikytojas Stanislovas<br />
Dovaina buvo tas žmogus,<br />
kuris parinko vietą Dumblio<br />
dvarui, o tuo pačiu ir Lazdijų<br />
miestui. Taip XVI amžiuje, karaliaus<br />
Žygimanto Augusto laikais,<br />
buvo paminėtas Dumblio<br />
vardas. Dumblio dvare šeimininkavo<br />
keliolika šeimininkų –<br />
vieni puoselėjo dvarą ir jo didelę<br />
teritoriją, kiti dvaru rūpinosi<br />
netinkamai. Paskutinis Dumblio<br />
dvarą su jam likusiais 80 ha XX<br />
amžiaus pradžioje įsigijo ponas<br />
Viktoras Volonsevičius. Būtent<br />
šio pono Dumblio dvaro valdymo<br />
laikotarpį, jo šeimos likimą<br />
mena 90-metį greitai švęsianti<br />
L. Petuškienė (L. P.) ir jaunesnioji<br />
jos sesuo Birutė Šatikauskienė<br />
(B. Š.).<br />
– Paskutiniai Dumblio dvaro<br />
ponai Volonsevičiai dvarą<br />
valdė 1920–1940 metų laikotarpiu.<br />
Kurią valdymo laikotarpio<br />
dalį Jūs pamenate?<br />
L. P. Tuo metu aš buvau dar<br />
nedidelė. Dažniausiai į dvaro<br />
teritoriją ateidavome pažaisti,<br />
nes ponų sūnus Jurgis turėjo kamuolį,<br />
o tais laikais tai buvo retenybė.<br />
Tai galėjo būti apie 1930<br />
metus.<br />
– Ponas V. Volonsevičius<br />
turėjo dvi žmonas. Su pirmąja<br />
žmona Vyra (vietos gyventojų<br />
vadinta Vera) susilaukė sūnaus<br />
Jurgio. Kokia ji buvo ir<br />
kaip baigėsi jos gyvenimas?<br />
L. P. ir B. Š. Ponia Vera<br />
buvo labai smulkaus kūno sudėjimo,<br />
graži, bet silpnos sveikatos.<br />
Mūsų teta a. a. Stefanija<br />
Talandienė rytais jai nešdavo<br />
šviežios saldžios grietinės, kuomet<br />
būdavo prastesnė ponios<br />
sveikata. Kai smarkiai susirgo,<br />
nelabai galėdavo ką valgyti.<br />
Mirė ji vidutinio amžiaus,<br />
kuomet sūnus Jurgis dar buvo<br />
paauglys, 15-metis jaunuolis.<br />
Tada žmonės ilgų gyvenimo<br />
metų nesulaukdavo. Palaidota<br />
yra Kaune. Ponios gerumas<br />
buvo didžiulis. Labai pagarbiai<br />
bendraudavo su tarnais ar kitais<br />
neturtingais žmonėmis. Ponia<br />
mėgo rūpintis gėlėmis, dvare jų<br />
buvo labai daug. Ji – religinga,<br />
šalia dvaro pasistačiusi buvo<br />
kryžių. Kuomet atėjo neramūs<br />
laikai, žmonėms buvo liepta jį<br />
nugriauti. Žmonės nedrįso taip<br />
elgtis su šventintu kryžiumi ir<br />
tiesiog pernešė toliau. Ten jis<br />
ir šiandien stovi, apsodintas<br />
darželiu bei baltomis alyvomis.<br />
Anksčiau žmonės prižiūrėdavo,<br />
sodindavo gėles, tačiau dabar tų<br />
žmonių nebeliko – išmirė.<br />
Dar esant gyvai poniai, Dumblio<br />
dvare nuolat vykdavo ponų<br />
susitikimai, dažnai atvažiuodavo<br />
kunigai. Patys šeimininkai<br />
taip pat vykdavo į svečius. Automobilių<br />
tuomet nebuvo, vykdavo<br />
gražiausiais dvaro arkliais<br />
kinkytomis karietomis.<br />
– Antrąja pono V. Volonsevičiaus<br />
žmona tapo Zofija. Ši<br />
ponia nebuvo panaši į pirmąją<br />
pono žmoną nei charakteriu,<br />
nei savo išvaizda. Kokia<br />
ji buvo ir koks jos likimas po<br />
vyro netekties 1940 metais?<br />
L. P. ir B. Š. Teisingai, ji<br />
buvo visai kitokia – stambaus<br />
kūno sudėjimo, griežtesnė, atžagaresnė<br />
ir pakankamai žiauri ne<br />
vien svetimiems žmonėms, bet<br />
ir savo posūniui Jurgiui. Nebeliko<br />
suvažiavimų, dvaro gyvenimas<br />
tapo uždaresnis. Kuomet<br />
žmones buvo pradėti vežti į<br />
tremtį, ponią Zofiją ir jos dukrą<br />
Laimą (vadinamą Gugą), kurios<br />
susilaukė su ponu V. Volonsevičiumi,<br />
taip pat išvežė. Jurgis tuo<br />
metu slapstėsi, tačiau poniai jį<br />
išdavus į tremtį pateko ir Jurgis.<br />
Zofijos gyvybė tremtyje nutrūko.<br />
Laima, jaunystėje vadinta<br />
Guga, jau seniai nesilankė Lietuvoje.<br />
Nors paskutinįjį kartą,<br />
kai lankėsi, sakė dar atvažiuosianti.<br />
– Kaip tremtyje ištvėrė J.<br />
Volonsevičius?<br />
L. P. Jurgis iš tremties į<br />
Lietuvą grįžo po dešimtmečio.<br />
Pradžioje tremtis Jurgiui vos nekainavo<br />
gyvybės. Metus laiko jį<br />
laikė uždarę, mažai maitino, kadangi<br />
tik atvežtas mėgino bėgti<br />
ir buvo sugautas. Kuomet išleido,<br />
Jurgis tesvėrė 30 kilogramų<br />
ir išeiti savo kojomis jau nepajėgė,<br />
o tiesiog keturpėsčias slinko.<br />
Jam padėjo ten sutikta moteris,<br />
kuri vėliau, grįžus į Lietuvą,<br />
tapo jo žmona.<br />
– Kokį ponaitį pamenate?<br />
B. Š. Jis buvo labai paprastas<br />
žmogus, savo gera širdimi ir elgesiu<br />
panašus į tėvus. Nežiūrėdavo,<br />
ar turtingas, ar vargšas, su<br />
visais bendravo, pakalbindavo.<br />
Net mano seserį pamilęs buvo ir<br />
jei ponia Vera būtų nemirusi, gal<br />
ir būtų leidusi draugauti.<br />
L. P. Turėjo jis akordeoną, tai<br />
Pirmoji Dumblio dvaro savininko Viktoro Volonsevičiaus žmona ir<br />
Jurgio mama Vyra (Vera).<br />
Dumblio dvaras dabar.<br />
kai grodavo, mes gėdydavomės<br />
šokti. Tuomet užsirišęs akis skarele<br />
sakydavo: „Šokit, aš nematau.“<br />
Labiausiai mėgome šokti<br />
polką, kadangi ji smagiausia, ir<br />
dainas dainuodavome. Ne tik<br />
šokius ir muziką ponaitis mėgo.<br />
Patiko jam arkliais jodinėti.<br />
– Ponaitis Jurgis rodė Jums<br />
išskirtinį dėmesį?<br />
L. P. Taip, už tą dėmesį tik<br />
pusę metų dvare teko dirbti, nes<br />
man rodomą dėmesį pastebėju-<br />
(Nukelta į 9 psl.)<br />
Paskutinis Dumblio dvaro ponas Viktoras Volonsevičius su ištikimu<br />
namų sargu.
Nr. 30 / 2012 07 26 / ketvirtadienis<br />
Tėviškės <strong>spalvos</strong><br />
www.dzukuzinios.lt<br />
Paskutiniai Dumblio dvaro klestėjimo metai ir jo šeimininkai<br />
seserų atmintyje<br />
(Atkelta iš 8 psl.)<br />
si ponia Zofija paprašė manęs<br />
išeiti. Įsivaizduokite, ponaitis<br />
keldavosi rytais ir padėdavo<br />
man pieną sunešti į rūsį, taip pat<br />
kiaules pašerti. Ir vis man kartodavo,<br />
kuomet grodavo akordeonu:<br />
„Mano panelė, mano panelė“.<br />
Gražiai bendravome.<br />
– Koks ponaičio gyvenimas<br />
buvo grįžus į tėvynę?<br />
L. P. Vos sugrįžęs jis apsilankė<br />
gimtinėje, susitiko su<br />
draugais. Mus dažnai aplankydavo.<br />
Kai pirmą kartą grįžo, atvažiavo<br />
pas mane ir net su mano<br />
vyru susipyko, nes sakė, kad aš<br />
jo Leukadė ir kad palikčiau vyrą<br />
ir keturis sūnus, o pasiėmus dukrą<br />
važiuočiau su juo (juokiasi<br />
– aut. past.) Negalėjau palikti<br />
aš savo vaikų nei vyro. Taip<br />
kiekvienas kūrėme savo gyvenimus<br />
ir palaikėme ryšį. Rašė<br />
jis man laiškus. Juos visus kartu<br />
su Jurgio šeimos nuotraukomis<br />
atidaviau į Dumblio biblioteką,<br />
kad ir ateityje būtų prisimenami<br />
dvaro ponai.<br />
Ponaitis Jurgis dirbo Birštone<br />
vidaus ligų gydytoju. Santuokinis<br />
gyvenimas jam nepasisekė<br />
– žmona juo per daugiausiai<br />
nesirūpino nei sveikam būnant,<br />
nei kai tapo paralyžiuotu. Savo<br />
dienas jis baigė gana vienišas,<br />
prižiūrimas kelių pažįstamų iš<br />
studijų laikų Kaune. Palaidotas<br />
Lazdijų kapinėse, šalia savo<br />
tėvo Viktoro.<br />
Iki ponaičio mirties pono<br />
kapu niekas nesirūpino. Mirus<br />
Jurgiui, kapą prižiūrėti ėmiausi<br />
aš su teta, o dabar jai mirus,<br />
kartu su savo seserimi Birute.<br />
Negalime apleisti kapo tų gerų,<br />
paprastų žmonių.<br />
– 1940 metais pono V. Volonsevičiaus<br />
gyvenimas baigėsi<br />
tragiškai. Kas anuomet nutiko<br />
ir kokį žmonės jį pažino?<br />
L. P. ir B. Š. Buvo pasakyta,<br />
kad ponas prigėrė Dumblio ežere.<br />
Niekas jokių versijų netyrė.<br />
Tačiau manoma, jog ponas savo<br />
tarnybos metu per sieną leido<br />
pereiti lenkui. Apie tai sužinojo<br />
valdžia. Už tai jam būtų tekę<br />
kalėti. Tokio pažeminimo jis<br />
nusprendė išvengti pasitraukdamas<br />
iš gyvenimo savo noru.<br />
Ponas buvo rastas netoli liepto,<br />
nors mokėjo puikiai plaukti.<br />
Atrodo, ir dabar matyti ponas<br />
Viktoras vis aplink savo valdą<br />
vaikščiojantis su lazdele ir skrybėle.<br />
Iš karto pagal tai ponus<br />
atskirdavai. Ponas mūsų šeimai<br />
buvo geras. Buvome aštuoni vaikai,<br />
tai per kiekvienas šventes,<br />
Velykas ar Kalėdas, jis įduodavo<br />
tarnui atnešti mums krepšį lauktuvių<br />
– saldumynų, riešutų.<br />
– Dvaro pastatai. Kiek ir<br />
kokių jų buvo, kaip atrodė<br />
anuomet ir dabar?<br />
L. P. ir B. Š. Dvaras – gyvenamasis<br />
namas, kluonas, svirnas<br />
ir dviejų galų tvartas buvo ir yra<br />
išlikę iki šiol, tačiau nė neprimena<br />
ankstesnio dvaro. Buvęs<br />
kluonas ir dviejų galų tvartas<br />
dabar yra naudojami pasieniečių<br />
reikmėms, o pats dvaro pastatas<br />
ir svirnas apleisti. Dvaras buvo<br />
gana paprastas, kuklus, mažais<br />
langais. Name du kambariai ir<br />
virtuvė vienoje pusėje, o kitoje<br />
dviejų tarnaičių kambariai. Viena<br />
tarnaitė rūpinosi maisto ruošimu,<br />
kita likusia buitimi. Tvarto<br />
viename gale buvo laikomi<br />
gyvuliai, kitame gyveno dvare<br />
dirbantys žmonės.<br />
– Ar didelis buvo dvaro<br />
ūkis?<br />
L. P. ir B. Š. Dvaro šeimininkai<br />
laikė daug karvių, arklių,<br />
kiaulių, vištų. Pieną važnyčiotojas<br />
veždavo į Lazdijų pieninę,<br />
o grįžęs iš jos vežiodavo šeimininkus.<br />
Dvare išpardavinėdavo<br />
jaunus čia užaugintus arklius<br />
ir bekonus, o į turgų veždavo<br />
parduoti vištų kiaušinius. Taip<br />
pinigus užsidirbdavo šeimininkai.<br />
Savo darbuotojams rudenį<br />
duodavo javų ir pakinkydavo arklius,<br />
kad žmonės galėtų javus į<br />
Aukštadvario malūną nusivežti.<br />
Dvaro piemuo ganė visas<br />
karves: ir ponų, ir kumečių.<br />
Kas rytą išvarydavo į laukus,<br />
o vakare į tvartus pargindavo.<br />
Vienas piemuo spėdavo viską,<br />
nes jam kaimo vaikai padėdavo<br />
ganyti, kadangi šiems dūdelių<br />
pagamindavo. Tiek vaikams tereikėdavo.<br />
Dvare buvo du šunys – Reksas<br />
ir Aras. Reksas būdavo namie,<br />
dažniausiai virtuvėje. Jei<br />
ateidavo kas nors į namus, o<br />
šeimininkų nebūdavo, tekdavo<br />
žmogui laukti, kol pareis, mat<br />
Reksas neišleisdavo. Aras buvo<br />
pririštas lauke. Kuomet eidavome<br />
į mokyklą pro dvarą, visada<br />
bijodavome, kad šuo nebūtų<br />
pabėgęs. Baisus jis mums, vaikams,<br />
atrodė.<br />
Dvaro kieme buvo įkastas<br />
didelis stulpas, į kurį kas rytą<br />
belsdavo ūkvedys, kad visi<br />
darbininkai susirinktų ir gavę<br />
užduotis eitų dirbti iki pietų,<br />
13 valandos. Tai ne dabar, kai<br />
darbas 8 valandą prasideda ir<br />
17 valandą baigiasi. Baigdavosi<br />
apie 20 valandą. Tie, kurie<br />
dirbo su arkliais (vyrai, gyvenantys<br />
su šeimomis ir dirbantys<br />
su arkliais, vadinti kumečiais),<br />
gaudavo dvi valandas pietų, kas<br />
ne – 1 valandą. Dirbo taip, kad<br />
moterys neturėdavo laiko duonai<br />
iškepti.<br />
Didžiulį dvaro sodą ponai<br />
nuomodavo žydams, iš kurių<br />
galima buvo užsidirbti, kai prasidėdavo<br />
derliaus skynimas. Sodas<br />
buvo labai prižiūrėtas, dviem<br />
eilėm apsodintas liepomis. Liepos<br />
ir senos obelys dar mena šio<br />
dvaro klestėjimo laikus iki šiol,<br />
nors nebedaug jų likę.<br />
Ežeras ir du dvaro tvenkiniai<br />
taip pat pasikeitė. Nebeliko gražių<br />
pakrančių, ežeras „užaugo“,<br />
ne veltui pavadintas buvo Dumblio<br />
ežeru. Kadaise nuo lieptelio<br />
matydavom ežero dugną, dabar<br />
tik žoles.<br />
– Dumblio kaimas, kuriame<br />
yra Dumblio dvaras, jo<br />
gyventojai, žmonių bendravimas,<br />
gyvenimo būdas, pati<br />
visuomenė pakito. Kokie pamąstymai<br />
būtų šiuo aspektu?<br />
L. P. ir B. Š. Ištuštėjęs<br />
kaimas. Trūksta klegesio, dainų,<br />
laiko ir pagarbos. Žmonės<br />
susvetimėjo, atrodo, nebeturi<br />
laiko niekam. Turbūt esminis<br />
pokytis vyksta žmonių vertybių<br />
skalėje ir moralėje. Karta,<br />
kuri turėjo būti perėmėja, tarsi<br />
išnyko. Pavyzdžiui, šokiai – į<br />
vykstančius šokius traukdavo<br />
ne vien jaunimas, bet ir vyresni<br />
žmonės, dabar net ir pats jaunimas<br />
neturi laiko, ką kalbėti<br />
apie vyresniuosius. Neliko kaimo<br />
gyventojų susibūrimų, per<br />
kuriuos ir pašokt, ir padainuot<br />
bei nuo darbų atsikvėpti buvo<br />
galima. Norėtųsi taip dainuot,<br />
kad visas kaimas skambėtų. Kitas<br />
aspektas – pagarbos stoka<br />
ne tik vyresniems, bet ir savo<br />
bendraamžiams, jaunesniems.<br />
Drausmė ir disciplina praranda<br />
svarbą žmonių gyvenime. Dabar<br />
žmonės daug dirba? Dirbo<br />
ir anksčiau, bet vienas kitam<br />
laiko rado, nebuvo pikti. Ką<br />
turėjo, tuo dalinosi. Išgyveno.<br />
Namuose vaikų ne po vieną ir<br />
ne po du krykštavo. Dabar valgome<br />
gausiai, gyvename šiltai,<br />
bet ar nestokojame šiltesnių ir<br />
sotesnių santykių?<br />
– Dėkoju už pokalbį.<br />
Dvaro nykimas pastebimas<br />
greičiau nei tos kartos suformuotų<br />
žmogiško gyvenimo pamatų<br />
irimas. Atstatyti dvarą, kai<br />
iš jo lieka vien pamatai, sudėtinga,<br />
tai ar nebus per vėlu ieškoti<br />
žmonėse žmogiškumo, kuomet<br />
jau ir tų pamatų nebebus matyti?<br />
Atstatyti sunkiau, nei puoselėti<br />
ir prižiūrėti. Kai ateina laikas,<br />
kuomet nebežinai net, kur tie<br />
pamatai, atstatymas tampa nebeįmanomas.<br />
Ponaitis Jurgis rašydavo laiškus Leukadijai ir visada atminė savo<br />
kraštiečius.<br />
Antroji pono Viktoro Volonsevičiaus žmona Zofija.<br />
9<br />
Ponaitis Jurgis Dumblio ežero pakrantėje.<br />
Nuotraukos iš Leukadijos<br />
Petuškienės ir Vidos Savulienos<br />
nuotraukų archyvo.<br />
Ponaitis Jurgis Volonsevičius dvaro parke.
Change language