III. Pievų ir joms artimos buveinės

EB svarbos natūralių buveinių 

inventorizavimo vadovas 

Buveinių aprašai, būdingos ir 

tipinės rūšys, jų atpažinimas 

III. Pievų ir joms artimos buveinės: 

2330, 4030, 5130, 6120, 

6210, 6230, 6270, 6410, 

6430, 6450, 6510, 6530 

Atsakingasis redaktorius ir sudarytojas 

Valerijus Rašomavičius 

Tekstų autorius 

Valerijus Rašomavičius 

Vilnius, 2012

Mo k s l a s • Ek o n o m i k a • Sa n g l a u d a 

Europos sąjunga 

Europos regioninės 

plėtros fondas 

Kuriame Lietuvos ateitį 

Projektas bendrai finansuojamas Europos regioninės 

plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis 

Leidinys parengtas vykdant projektą 

„EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimas visoje šalyje“ 

Techninė ir kūrybinė grupė: 

A. Ivanauskienė 

B. Jankauskienė 

G. Vaitonis 

2012-05-04. Formatas 60×84/16. 6,04 sąl. sp. l. Tiražas 300 egz. 

Išleido Gamtos tyrimų centras, Akademijos g. 2, 08412 Vilnius 

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Savanorių pr. 174D, 03153 Vilnius 

ISBN 978-9986-443-65-0 © Valerijus Rašomavičius, 2012 

© Gamtos tyrimų centras, 2012 

© Aplinkos ministerija, 2012

Turinys 

Įvadas.................................................................................................................III-4 

Pievose aptinkamų viksvų atpažinimo schemos..........................................III-8 

Pievų ir joms artimų buveinių atpažinimo schema...................................III-10 

2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės..............................................III-11 

4030 Viržynai..................................................................................................III-18 

5130 Kadagynai..............................................................................................III-23 

6120 *Karbonatinių smėlynų pievos............................................................III-30 

6210 Stepinės pievos (*svarbios gegužraibinių augalų buveinės)...........III-36 

6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai.............................................................III-46 

6270 *Rūšių gausios ganyklos ir ganomos pievos......................................III-54 

6410 Melvenynai............................................................................................III-62 

6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai.................................................................III-69 

6450 Aliuvinės pievos....................................................................................III-77 

6510 Šienaujamos mezofitų pievos..............................................................III-85 

6530 *Miškapievės.........................................................................................III-94 

Literatūra.......................................................................................................III-104 

III-3

Įvadas 

Geografinė padėtis, gausūs krituliai vegetacijos periodu, žolėms žiemoti 

palankios sąlygos, tankus upių ir upelių tinklas lėmė Lietuvos kraštovaizdžiui 

nuo seno būdingą pievų paplitimą. Geografiniu arba tipologiniu požiūriu 

pievas galima skirstyti į žemynines ir užliejamas. Žemyninės pievos 

atsiranda dėl ūkinės veiklos, t. y. ganant ir šienaujant kirtavietes, nusausintas 

pelkes. Užliejamos pievos yra periodiškai užtvindomos potvynių vandens, 

kuris jose nuolat suklosto vis naujas aliuvio sąnašas ir suformuoja 

upės salpą. 

Pagal oficialią statistiką pievos ir natūralios ganyklos Lietuvoje sudaro 

daugiau kaip 11 % žemės ūkio naudmenų arba užima daugiau 475,8 tūkst. ha. 

Daugumą jų sudaro įvairaus natūralizavimosi laipsnio kultūrinės kilmės 

žolynai, taip pat apleistų ariamų žemių vietoje susiformavusi dirvoninė augalija. 

Prieš penkerius metus vykdytos nacionalinės natūralių pievų inventorizacijos 

metu išskirti 5975 poligonai, kuriuose 42,5 tūkst. hektarų priskirti 

prie natūralių pievų. Inventorizacija apėmė 65 % šalies teritorijos. 

Ekspertinis įvairiems fitosociologiniams vienetams priklausančių kartografuotų 

poligonų vertinimas rodo, kad šalyje labiausiai paplitusios 6510 

Šienaujamos mezofitų pievos (ypač drėgnieji jų variantai) ir 6450 Aliuvinės 

pievos (Calthion palustris, Magnocaricion elatae, Alopecurion pratensis bendrijos). 

Jos įsikūrusios upių salpose, ypač dideli jų plotai plyti užliejamuose 

Nemuno ir Minijos žemupiuose. Didelis kartografuotų dirvonų pievų plotas 

(Cynosurion cristati bendrijos) rodo, kad Vakarų ir Pietryčių Lietuvos 

kalvotame reljefe dažnos 6270 *Rūšių gausių ganyklų ir ganomų pievų bei 

6320 *Rūšių turtingų briedgaurynų buveinės. Pastarosios išplitusios labai 

mažais kontūrais. Kur kas retesnės buveinės yra 6410 Melvenynai ir 6210 

Stepinės pievos – jos taip pat nesudaro didelių masyvų. 

Apskritai konstatuojama didelė natūralių pievų fragmentacija: vidutinis 

kartografavimo vieneto plotas yra apie 1,6 ha, daugiau kaip pusė kontūrų 

yra mažesni už 1 hektarą. 

Reguliariai nebenaudojamos pievos paprastai apauga medžiais ir krūmais 

(vyrauja Salix spp., Betula spp., Alnus spp., Populus tremula). Krūmais 

apžėlusios teritorijos sudaro apie 12 % poligonų ploto. Ganomas plotas apima 

tik 20 % kartografuotų natūralių pievų poligonų, paprastai ten ganomi 

stambūs raguočiai. Dar mažesnis natūralių pievų plotas – tik 10 % – regulia- 


iai šienaujamas. Todėl inventorizuojant EB svarbos atvirų vietovių buveines 

labai svarbu įvertinti buveinių būklę ir numatyti tolesnes apleidžiamų 

plotų vystymosi perspektyvas. 

Pievų buveinių tipai atpažįstami pagal tų buveinių augalijos sudėtį ir 

naudojimo būdus. Paskutiniais dešimtmečiais šienavimas tampa pagrindiniu 

natūralių pievų naudojimo ir palaikymo būdu, todėl svarbiausi pievų skiriamieji 

požymiai yra jų floros ir bendrijų sudėtis, o atskirais atvejais – augalinės 

dangos struktūra (pvz., 6530 *Miškapievės). 

Lentelėje lyginamos pusiau natūralios ir natūralios pievos, kuriose galima 

išskirti EB svarbos buveines, su kitokiais atvirų vietų mineralinio dirvožemio 

žolynais, kurie tik išimtiniais atvejais galėtų būti laikomi blogos apsaugos būklės 

vertingomis buveinėmis. 


III-6 

Pusiau natūralių, natūralių pievų ir kitų žolynų lyginamoji charakteristika 

Požymiai Kultūriniai (natūralizavęsi) žolynai Pusiau natūralios ir natūralios pievos Dirvonai 

Aukštingumas 

(vertikalioji 

struktūra) 

Samanų 

aukštas 

Augalų 

dangos 

struktūra 

(mozaika) 

Žolynas tik 1–2 lygmenų. Pirmajame 

aukšte įsėtos aukštosios žolės (šunažolės, 

pieviniai eraičinai ir kt.); antrajame – sėtos 

žolės (motiejukai) ir savaiminės rūšys 

(ypač būdinga kiaulpienės). 

Samanų dangos paprastai nėra. 

Rūšių įvairovė nedidelė – nuo 5 iki 20 

(25) rūšių. Dominuoja 1–3 įsėtos rūšys 

(įsėtieji varpiniai), kitų rūšių augalų 

padengimas menkas. Jauname žolyne 

rūšių mažai, jos pasiskirsčiusios tolygiai. 

Sename žolyne rūšių daugiau, susidaro 

mozaika: Vicia cracca, Lathyrus pratensis, 

Galium album, Trifolium hybridum, 

Trifolium repens. 

Bendrijose 3–4 aukštai (mažiau derlingose – 2). 

Pirmąjį aukštą sudaro aukštieji varpiniai, antrąjį 

– vid. varpiniai ir aukštesnės įvairiažolės, trečiąjį 

– žemos įvairiažolės, ketvirtąjį – samanos. 

Samanos dažniausiai auga derlingesnėse pievose, 

dėl didesnio pavėsio jų mažai, auga, pvz., 

Plagiomnium, Brachythecium. Mažiau derlingose 

– samanų, pvz., Rhytidiadelphus squarrosus, 

Plagiomnium, Pleurozium, Brachythecium, daug. 

Rūšių įvairovė – 40–50 ir daugiau rūšių. Dažniausiai 

nė viena nevyrauja. Mozaika neišreikšta. 

Velėna Puri, neišreikšta. Tanki. Puri. 

Amžius. 

Naudojimas 

Amžius – iki 10 m. Žolynai naudojami 

intensyviai (reguliariai tręšiami mineralinėmis 

trąšomis, įsėjami varpiniai ar visai 

atnaujinami suarus) arba užželia seni 

žolynai. Ekstensyviai naudojami (netręšiami 

ir pan.) žolynai natūralizuojasi. 

Reguliariai šienaujamos ir ganomos, neariamos. 

Tradiciškai naudojamos (retai tręšiamos, nepersėjamos) 

pievos išsilaiko 15–20 ir daugiau metų. 

Išsiskiria tik vienas aukštas. 

Paprastai samanų nėra arba jos 

menkos, greičiau įsiveisia rūgščiuose 

dirvožemiuose (dažniausiai auga 

Rhytidiadelphus). 

Rūšių nedaug – apie 20, daug nebūdingų 

pievoms augalų (piktžolių, 

atneštinių augalų). Būdingas Elytrigia 

repens. Menkesnėse dirvose vyrauja 

Agrostis capillaris, tik, skirtingai 

negu pievoje, būtinai kartu auga 

piktžolės (Cirsium arvense, Artemisia 

vulgaris, Melilotus albus). 

Gali išlikti apie 5 m. Jei dirvonai nepradedami 

naudoti kaip pieva, gana 

greitai užželia krūmais ir medžiais 

(beržais, drebulėmis, drėgnose vietose 

– alksniais, karklais).

Požymiai Kultūriniai (natūralizavęsi) žolynai Pusiau natūralios ir natūralios pievos Dirvonai 

Tipinės 

rūšys 

Kada reikia 

kartografuoti. 

Jaunuose žolynuose buveinių tipinių rūšių 

nėra, bet neprižiūrėtuose, senuose ir 

ypač retai šienaujamuose žolynuose jų 

gali atsirasti. 

Galimos artimos buveinės: 6430, 6510. 

Paprastai pakankamai esti būdingų ir tipinių 

rūšių. Kai kuriose senose gerose pievose tipinių 

rūšių gali nebūti. Šios rūšys išnyksta ir ilgainiui 

nenaudojamose pievose, bet ten galima rasti 

bent kelias būdingas rūšis. 

Natūralios pievos, kuriose nėra tipinių rūšių, 

kartografuojamos tik tada, kai: 1) žinoma, kad 

pieva ilgą laiką naudota tradiciškai; 2) rūšių sudėtį 

lemia ypatinga pievos vieta (pieva yra miško 

aikštelėje, seni medžiai sudaro didelį pavėsį); 3) 

tipinės rūšys išnykusios pievas ilgai nenaudojant 

tradiciškai. 

Skurdžiame smėlio dirvožemyje 

gali būti tipinių rūšių, ypač Polygala 

vulgaris, Nardus stricta, Dianthus 

deltoides, Pimpinella saxifraga ir kt. 

Galimos artimos buveinės: 6120, 

6230, 6270, 6430. 



Pievose aptinkamų viksvų atpažinimo schemos 

Kupstinės arba tankius, kupstus primenančius kerus sudarančios viksvos 

Visos varputės panašaus pavidalo (visose yra maišelių) 

Viršutinės varputės , apatinės (maišeliai tik apatinėse varputėse) 

Didžiosios 

viksvos (kupstų 

aukštis > 10 cm, 

> 15 cm). 

Nuolat šlapių ar 

periodiškai 

užliejamų 

buveiniųaugalai 

Stiebai 

aštriomis 

briaunomis 

Briaunos 

sparnuotos 

(lengvai 

perpjauna odą). 

C. vulpina 

Briaunos be 

sparnelių 

(odos 

neperpjauna). 

C. otrubae 

Varputės trumpais koteliais, lapų 

makštys stiebo apačioje juodos, 

plaušiškai susiskaidžiusios. 

C. appropinqua 

Smulkiosios v. (kupstųaukštis 

< 10 cm, Ø < 15 cm). 

Sausųbuveiniųaugalai. 

C. spicata gr. 

( C. spicata, C. muricata, 

C. divulsa) 

Stiebai bukomis briaunomis 

Varputės ilgais 

koteliais, lapų 

makštys stiebo 

apačioje 

rudos, sveikos 

C. paniculata 

Didžiosios viksvos (kupstų 

aukštis > 10 cm, Ø> 15 cm 

Stiebo 

apačioje lapų 

makštys 

gelsvos spalvos. 

C. elata s. l. 

Stiebo apačioje lapų 

makštys vyšnių 

spalvos, apatinis 

žiedynlapis šeriškas, 

maišeliai begysliai, 

šakniaplaukiai pilkšvai 

balti. 

C. cespitosa 

Stiebo apačioje lapųmakštys purpurinės ar rausvai 

rudos, apatinis žiedynlapis nešeriškas, maišeliai su 

bent iki maišelio vidurio siekiančiomis aiškiomis 

gyslomis,šakniaplaukiai ryškiai geltoni. 

C. juncella 

Stiebo apačioje 

lapų makštys 

vyšnių, 

purpurinės 

ar rausvai 

rudos spalvos 

Mažosios kupstinės viksvos (kupstų aukštis 

< 10 cm, Ø < 15 cm) arba sudarančios 

tankius, kupstus primenančius kerus 

Augalai 

tamsiai žali 

Maišeliai 

suploti, pliki. 

C. nigra 

varputės žemyn 

nenusvirusios 

Maišeliai bukai 

tribriauniai, 

plaukuoti. 

C. caryophyllea 

Maišeliai ilgais, žemyn 

užlinkusiais snapeliais. 

C. flava 

Maišeliai su 

snapeliais 

varputės 

nusvirusios 

žemyn. 

C. capillaris 

Augalai gelsvi 

ar šviesiai žali 

Maišeliai be 

snapelių. 

C. pallescens 

Maišeliai 

trumpais, 

tiesiais 

snapeliais. 

C. viridula

Viksvos ilgais šakniastiebiais 

Ant stiebo tik viena varputė. 

C. pulicaris 

Ant stiebo daug varpučių Varputės skirtingos, viršutinės apatinės ( maišeliai tik apatinėse) 

Visos varputės panašios (visose yra maišelių) 

varpučių kotelis neišlinkęs 

varpučių kotelis išlinkęs. 

C. flacca 

Varputės iki 1 cm ilgio, jų skaičius > 10. 

Maišelių snapelių ilgis > 1 mm. 

Užliejamųpievų rūšis. 

C. disticha 

Maišeliai ir lapų 

makštys pliki 

Maišeliai ir lapų makštys apaugę tankiais plaukeliais. 

C. hirta 

Priešingoje nei lapas stiebo pusėje plėviškų išaugų nėra 

Varputės ilgesnės nei 1 cm, jų skaičius < 10. 

Maišelių snapelių ilgis < 1 mm. 

Šlapių, bet neužliejamųpievų rūšis. 

C. hartmanii 

Priešingoje nei lapas stiebo pusėje yra 2–3 mm 

plėviškos išaugos 

Maišeliai kitokios formos, su aiškiu 

dvidančiu snapeliu. Apatinis 

žiedynlapis trumpesnis už žiedyną 

ar tik šiek tiek ilgesnis 

už jį, tiesus 

Maišeliai išsipūtusiaispagrind ais, 

gelsvi ar žalsvi, blizgantys 

Maišeliai ovalios pūslelės pavidalo, be 

dvidančio snapelio. Apatinis žiedynlapis 

daug ilgesnis už žiedyną, nulinkęs. 

C. acuta 

Maišeliai neišsipūtę, melsvai žali ar 

pilkai rudi, matiniai 

Apatinis 

žiedynlapis 

su 0,5–5 cm 

makštimi, 

varputės 

bekorės, 

išskyrus 

apatines. 

C. hostiana 

Apatinis 

žiedynlapis be 

makšties arba 

ji iki 0,3 cm 

ilgio. 

varputės 

ilgakotės. 

C. distans 

Lapų plotis 

< 1 cm 

Maišeliai lašo 

formos (tolygiai 

siaurėjantys), 

įstriži varputės 

ašiai. Augalai 

ryškiaižali. 

C. vesicaria 

Maišeliai kolbos 

pavidalo (pagrindas 

apvalus, staigiai 

susiaurėjantis į 

1–2 mm ilgio snapelį), 

statmeni varputės ašiai. 

Augalai pilkšvai žali. 

C. rostrata 

Lapų plotis > 1 cm. 

C. riparia 

Apatinė augalo dalis aštriai 

tribriaunė, purpurinė. 

Užliejamų pievų augalai. 

C. acutiformis 

Apatinė 

augalo dalis 

ne purpurinė. 

Neužliejamų 

pievų augalai. 

C. panicea 


Pievų ir joms artimų buveinių atpažinimo schema 

(1) Pievų ar ganyklų ir miško augalijos kompleksai 

(2) Šienaujamų (rečiau ganomų) pievų ir medžių ir (ar) krūmų guotų ar pavienių medžių mozaika 

(3) Pavieniai medžiai ir medžių ir (arba) krūmų guotai pievose (dažniausiai ganomose) 

(4) Pievos su kadagiais 

(5) Pievų buveinės be medžių ir krūmų 

(6) Buveinės, kuriose vyrauja vienos ar kelių rūšių augalai 

(7) Buveinės, kuriose vyrauja viržiai 

(8) Žolinės buveinės 

(9) Buveinės, kuriose vyrauja briedgaurės ir (arba) tridantės 

(10) Buveinės, kuriose vyrauja melvenės 

(11) Buveinės, kuriose vyrauja aukštosios viksvos ir (arba) dryžučiai 

(12) Buveinės, kuriose nėra aiškiai vyraujančių augalų 

(13) Sausos pievos 

(14) Smėlynų žolynai 

(15) Atviros vienmečių augalų bendrijos 

(16) Susivėrusios daugiamečių augalų bendrijos 

(17) Kitos sausos augavietės 

(18) Normalaus drėgnumo ir drėgnos pievos 

(19) Vandens telkinių pakrančių ir pamiškių žolynai 

(20) Kitos augavietės 

(21) Buveinės, kurių pagrindinis naudojimo būdas – ganymas 

(22) Buveinės, kurių pagrindinis naudojimo būdas – šienavimas. 


2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės 

Bendrasis buveinės aprašas 

Ši buveinė – tai nesusivėrę žemyninių nekarbonatingų smėlynų žolynai, 

kuriais užauga žemyninės kopos, fliuvioglacialiniai ir senoviniai aliuviniai 

smėlynai, nedideli akumuliacinio smėlio ploteliai dabartinių upių salpose. Tai 

pradinės skurdžių smėlynų užaugimo stadijos, todėl šiose smiltpievėse didelė 

kerpių įvairovė (krūmiškosios iš Cladonia ir Cetraria genčių, žiauberiškosios 

Trapeliopsis granulosa, Placynthiella uliginosa, lapiškosios Peltigera rufescens), 

dažnesni vienmečiai, trumpos vegetacijos augalai, gerai išnaudojantys pavasarinius 

vandenis arba ilgesnio lietingo vasaros periodo drėgmę. Būdingos 

šio tipo buveinių formavimosi vietos yra kerpšilių kirtavietės ir degvietės, kitokios 

antropogeninės veiklos paliesti smėlynų plotai (pvz., karinių poligonų 

teritorijos), vėjo ir lietaus eroduojami smėlynai. 

Buveinę formuojantys veiksniai 

Gamtiniai fiziniai veiksniai. Šio tipo buveinės plyti ant žemyninių kopų, 

fliuvioglacialinio ir senovinio aliuvinio smėlio upių salpose, ant eroduojamų 

smėlio kalvų pietinių ir pietvakarinių šlaitų, kuriuose gausu vandens erozijos 

pažeistų vietų ir išpustytų defliacinių lomų. 

V. Rašomavičiaus nuotr. 


2330 

Šių buveinių susidarymui upių salpose didžiausią reikšmę turi upių hidrologinis 

režimas (potvyniai ir atoslūgiai). Po pavasarinių ledonešių ir potvynių 

prievaginėje upės juostoje likęs atviras smėlis perpustomas ir frakcionuojamas. 

Susidariusius išplauto smėlio kauburius ir nedidelius gūbrius sutvirtina 

augalai. 

Gamtiniai biologiniai veiksniai. Nėra. 

Antropogeniniai veiksniai. Pietų ir Pietryčių Lietuvoje, kur dominuoja 

smėlžemiai, šio tipo buveinės plyti kaimuose ar šalia jų gyventojų intensyviai 

naudojamuose plotuose (atvežamas pabaigti džiovinti šienas, laikinai 

pririšami gyvuliai, gyvulių varyklos). Kiti, gana dideli šių buveinių masyvai 

plyti kariniuose poligonuose. Karinių pratybų metu karinė technika suardo 

visą augalinę dangą, ilgainiui dėl vėjo ar vandens erozijos čia augalai dar ilgai 

negali įsikurti, todėl tokiuose plotuose formuojasi nesusivėrusios žemyninės 

smiltpievės. Pastaruoju metu šios buveinės atsiranda ir šalia poilsiaviečių ar 

rekreacijos vietų, kur augalinė danga intensyviai ardoma, išvažinėjama keturračiais 

ar kitomis transporto priemonėmis. 


Buveinės struktūra 

Pagal augalais užžėlusio ir atviro, nesutvirtinto smėlio santykį skiriami du 

šios buveinės tipai: a) pirminės nesusivėrusios žemyninės smiltpievės. Augalais 

sutvirtintas smėlis sudaro iki 40 % visos buveinės. Čia dažniausiai auga 

vienmečiai trumpos vegetacijos augalai (terofitai), kurie žydi ir brandina sėklas 

išnaudodami pavasarinius vandenis ir lietingų vasarų drėgmę, o nepalankiu 

periodu (per vasaros karščius, veikiant vėjo ir vandens erozijai) lieka 

tik jų sėklos. Šioms buveinėms būdingas sezoninis jų aspekto kitimas. Šios 

bendrijos yra pirminė (inicialinė) atviro, nuolat eroduojamo smėlio apaugimo 

augalais stadija. Jos neilgalaikės, atsiranda sutrikus natūraliai pusiausvyrai 

tarp griaunamojo ir kuriamojo aplinkos poveikio augalijai ir išlieka tol, kol 

ta pusiausvyra nusistovi; b) žemųjų varpinių augalų formuojamos nesusivėrusios 

žemyninės smiltpievės. Šiose bendrijose daugiau augalų rūšių, žolyno 

projekcinis padengimas paprastai būna 80–100 %. Tarpus tarp augalų užpildo 

taip pat gausiai augančios samanos Ceratodon purpureus, Racomitrium 

canescens, o atviro, pustomo smėlio čia visai nėra. Tankus ir gausus žolynas 

bei ištisinė samanų danga bendrijose sudaro savotišką mikroklimatą: tolygiau 

paskirstomas vanduo, sušvelninami temperatūrų svyravimai, kaupiasi

2300 

apmirusios augalų dalys, formuojasi humuso sluoksnis, kaupiamos maisto 

medžiagos. Šio tipo buveinės plyti termofiliniuose šlaituose, smėlėtose paupių 

terasose, kontinentinių kopų tarpkopiuose (neužaugusiuose mišku) ant 

daugiau ar mažiau karbonatingo smėlio. 

Sukcesijos kryptys 

Smiltpievėms natūraliai apaugant medžiais formuojasi 91T0 Kerpiniai pušynai. 

Augalų bendrijos 

Spergulo vernalis-Corynephoretum canescentis, Saxifrago tridactylitis-Poetum 

compressae, Sedo sexangularis-Sempervivetum tectorum. 

Ryšys su kitų klasifikacijų vienetais 

Nėra. 

Teritorinis ryšys su kitomis EB svarbos buveinėmis 

Ši buveinė dažniausiai ribojasi su miško buveinėmis arba įsiterpia į jas. 

Dažniausiai sudaro mozaiką su 91T0 Kerpinių pušynų buveinėmis. Fliuvialiniai 

ir aliuviniai smėlynai dažnai ribojasi su 6120 *Karbonatinių smėlynų pievomis, 

6210 Stepinėmis pievomis, 6450 Aliuvinėmis pievomis ir 6510 Šienaujamų 

mezofitų pievomis. Kariniuose poligonuose nesusivėrusios žemyninės 

smiltpievės sudaro mozaiką su 4030 Viržynais. 


2330 

Būdingos augalų rūšys (tipinės rūšys paryškintos) 

Agrostis capillaris 

Corynephorus canescens 

Erophila verna 

Poa angustifolia 

Scleranthus perennis 

Spergula morisonii 

Carex arenaria 

Filago arvensis 

Hieracium umbellatum 

Myosotis micrantha 

Teesdalia nudicaulis 

Trifolium arvense 

Viola tricolor 

Racomitrium canescens 

Polytrichum piliferum 

Cetraria spp. 

Cladonia spp. 


2300 

Buveinių atpažinimas 

Minimalūs buveinės reikalavimai 

• Bent 3 tipinės rūšys. 

• Atviras eroduojamas smėlis sudaro ne mažiau kaip 50 % paviršiaus. 

• Substratas – smėlis arba žvyras; nėra humuso. 

Neigiami požymiai, dėl kurių buveinė neišskiriama 

• Buveinė neišskiriama, kai joje guotus sudaro medžiai, nėra atviro eroduojamo 

smėlio. 

Skiriamieji buveinės požymiai 

• Nuo 6120 *Karbonatinių smėlynų pievų šį buveinė skiriasi tuo, kad joje 

vyrauja vienmečiai augalai, kurių susivėrimo laipsnis – ne daugiau kaip 

50 %. Yra atviro smėlio arba tik kerpėmis ir samanomis padengtų plotelių. 

Patarimai 

• Mažiausias inventorizuojamas buveinės plotas – 0,02 ha, mozaikoje – daugiau 

kaip 1 % kartografuojamo kontūro. 

• Smėlingos dykvietės, kuriose ryškūs aukštaūgių Oenothera spp., Phalacroloma 

spp. augalai, gali būti priskirti prie šios buveinės, jeigu jie atitinka 

minimalius reikalavimus. 

• Calamagrostis epigejos ekspansijos apimti smėlynų plotai gali būti priskirti 

prie šios buveinės, jeigu jie dar atitinka minimalius rūšių įvairovės reikalavimus. 


2330 

Z. Gudžinsko nuotr. 

Corynephorus canescens 

Smiltyninis šepetukas 


Erophila verna 

Pavasarinė ankstyvė 



Siauralapė miglė 


Racomitrium canescens 

Dirvoninė širmūnė 


2300 


Scleranthus perennis 

Daugiametė klėstenė 

V. Uselio nuotr. 

Spergula morisonii 

Pavasarinis kežys 


4030 Viržynai 


Viržynai – tai bendrijos, kuriose vyrauja erikinių šeimos augalai. Jos susiformuoja 

kontinentiniuose, paprastai rūgščiuose ir sausuose smėlynuose. 

Daugiausia tai suardytų smėlynų, esančių pušynų kirtavietėse ar kitokiose 

retmėse, karinių poligonų ar kaimų aplinkoje, užaugimo stadijos. Paprastai 

viržynuose vyrauja Calluna vulgaris, rečiau – Vaccinium vitis-idaea, Arctostaphyllos 

uva-ursi, juos papildo briedgaurynams būdingos rūšys. 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. Viržynai susiformuoja kontinentiniuose, 

suardytuose, paprastai rūgščiuose ir sausuose smėlynuose. Jų retai aptinkama 

Vakarų Lietuvos kalvyne, kur vystosi nujaurėjusiuose rūgščiuose dirvožemiuose. 

Gamtiniai biologiniai veiksniai. Nenustatyta. 

Antropogeniniai veiksniai. Įvairios veiklos sukelti smėlynų dangos pažeidimai, 

kirtavietės. Kai kuriais atvejais – gaisrai. 



4030 


Buveinėse vyrauja krūmokšnių ardas. Žolės – žemaūgiai velėniniai ar 

tankiakeriai augalai. Gali būti pavienių medžių ar krūmų (dengia iki 10 % 

ploto). 


Viržynai yra stadijinės augalinės dangos vystymosi buveinės. Daugiausia 

tai suardytus smėlynus apaugusios bendrijos, susidariusios iš 2330 Nesusivėrusių 

žemyninių smiltpievių buveinių. Dėl tam tikrų aplinkos sąlygų ir pradėjusių 

vyrauti Calluna vulgaris poveikio viržynais taip pat gali virsti 6230 

*Rūšių turtingi briedgaurynai. Tikėtina tolesnė viržynų sukcesija smėlingose 

augavietėse – į 91T0 Kerpinius pušynus. 


Calluno-Nardetum strictae. 


Nenustatytas. 


Viržynai paprastai sudaro kompleksus su 7230 *Rūšių turtingais briedgaurynais 

ir 2330 Nesusivėrusiomis žemyninėmis smiltpievėmis. Viržynų taip pat 

galima aptikti įsiterpusių į 91T0 Kerpinius pušynus arba šalia jų. 


4030 


Arctostaphyllos uva-ursi 

Calluna vulgaris 

Carex pilulifera 

Polygonatum odoratum 

Vaccinium vitis-idaea 

Campanula rotundifolia 

Carex ericetorum 

Danthonia decumbens 

Festuca ovina 

Festuca rubra 

Solidago virgaurea 

Buveinės atpažinimas 


• Bent 2 tipinės rūšys, tarp jų būtinai erikinių šeimos atstovai. 

• Erikinių šeimos augalai dengia bent 30 % pavišiaus. 

• Rūgštus dirvožemis. 


• Monodominantiniai Calluna vulgaris sąžalynai (apima daugiau kaip 80 % 

ploto). 

• Apaugimas krūmais ir medžiais – daugiau kaip 40 % ploto. 

• Nitrofilinės ir svetimžemės žolės apima daugiau kaip 20 % ploto. 


• Nuo 6230 *Rūšių turtingų briedgaurynų ir 6270 *Rūšių gausių ganyklų 

ir ganomų pievų buveinė skiriasi vyraujančiais erikinių šeimos augalais 

(Calluna vulgaris, Arctostaphyllos uva-ursi, Vaccinium vitis-idaea). 

Patarimai 



• Gryni Calluna vulgaris sąžalynai (pvz., smėlingų dirvožemių pamiškėse, 

miško aikštelėse, kirtavietėse) šiai buveinei nepriklauso. 


4030 


Arctostaphyllos uva-ursi 

Miltinė meškauogė 



Gumulinė viksva 

Z. Gudžinsko nuotr. Z. Gudžinsko nuotr. 

Calluna vulgaris 

Šilinis viržis 

Polygonatum odoratum 

Vaistinė baltašaknė 


4030 


Vaccinium vitis-idaea 

Bruknė 


5130 Kadagynai 


Bendrijos, kuriose vyrauja kadagiai, formuojasi karbonatinguose dirvožemiuose 

ir dažniausiai išsidėsto upių, ežerų šlaituose bei paežerėse (jų dirvožemiai 

susidarę ant ežerinių kalkinių tufų) arba yra susijusios su buvusių 

vandens telkinių kalkingais dariniais. 

Dažniausiai kadagynai vietoje tokių žolinių augalų bendrijų: 

a) stepinių (Festuco-Brometea), taip pat pamiškių ir šlaitų (Trifolio-Geranietea) 

ganomų arba apleistų pievų mezofitų ir kserofitų bendrijų, įsikuriančių 

karbonatinguose, bet maisto medžiagų nedaug turinčiuose dirvožemiuose; 

b) kalkingų žemapelkių ir durpinių pievų (Scheuchzerio-Caricetea) žemažolių 

bendrijų, dažniausiai susiformuojančių paežerėse, kur augavietės kartais 

maitinamos ne tik gruntinių vandenų, bet ir šlaito šaltinių. 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. Buveinės formuojasi upių, ežerų šlaitų bei 

paežerių karbonatinguose dirvožemiuose (moreniniuose arba susijusiuose su 



5130 

ežerinės kilmės tufais). Augaviečių reljefo formos paprastai yra įsaulyje. Drėgnieji 

kadagynai taip pat paplitę kalkingose paežerėse ir karbonatinių šaltinių 

maitinamose pašlaitėse. 


Antropogeniniai veiksniai. Įprastas buveinių naudojimo būdas – ekstensyvus 

ganymas. 


Būdingas buveinės bruožas – tarp pievų ar žemapelkių augalijos augantys 

pavieniai kadagiai. Priklausomai nuo drėkinimo sąlygų būna ir kitų medžių 

ir krūmų. 


Kadagynai naudoti ganiavai, todėl išlaikė atvirų pievų (žemapelkių) augalijos 

ir pavienių kadagių mozaiką. Nustojus kadagynus naudoti ir tankėjant 

medynui, buveinės požymiai prarandami ir ji transformuojasi į mišką. 


Nenustatytos. 


Nėra. 


Kadagynai dažniausiai įsiterpia į sausų šlaitų 6210 Stepines pievas, 6230 

*Rūšių turtingus briedgaurynus, 6510 Šienaujamas mezofitų pievas. Drėgnose 

augavietėse jie sudaro mozaiką su 7230 Šarmingomis žemapelkėmis arba 6410 

Melvenynais. 


5130 


Juniperus communis 

Crataegus spp. 

Rosa spp. 

Frangula alnus 

Agrimonia eupatoria 


Carex lepidocarpa 

Epipactis palustris 

Helianthemum nummularium 

Koeleria glauca 

Parnassia palustris 

Succisa pratensis 

Carex nigra 

Carex panicea 

Centaurea scabiosa 

Crepis paludosa 

Gentiana cruciata 

Medicago falcata 

Molinia caerulea 

Pimpinella saxifraga 


Pulsatilla pratensis 

Veronica teucrium 


5130 



• Būdingų rūšių skaičius – bent 5, iš jų bent 2 (įskaitant privalomą Juniperus 

communis) tipinės rūšys. 

• Buveinėje paplitę kadagiai, kurių susivėrimas didesnis kaip 20 %. 


• Medyno pirmąjį (vyraujantį) ardą sudaro kiti medžiai ir krūmai, kurių 

padengimas didesnis kaip 20 %. 

• Kitų krūmų (ne kadagių) ir žemaūgių medžių padengimas didesnis kaip 

40 %. 

• Nitrofilinių žolių ekspansija – didesniame kaip 60 % plote. 


• Nuo foninių pievų ir pelkių buveinių ši buveinė skiriasi tuo, kad kadagių 

padengimas joje daugiau kaip 20 % ploto. 

Patarimai 



• Rekomeduojama inventorizuoti ir blogos apsaugos būklės kadagynus, kuriuos 

įmanoma nesunkiai atkurti gamtotvarkos priemonėmis (pvz., pašalinti 

perteklinius medžius). 


5130 

V. Baroniņos nuotr. V. Uselio nuotr. 


Vaistinė dirvuolė 


Šilinė viksva 


Carex lepidocarpa 

Ganyklinė viksva 

Z. Gudžinsko nuotr 

Epipactis palustris 

Pelkinis skiautalūpis 


5130 


Helianthemum nummularium 

Paprastasis saulenis 


Juniperus communis 

Paprastasis kadagys 

V. Baroniņos nuotr. 


Melsvoji kelerija 


Parnassia palustris 

Pelkinė mandrauninkė 


5130 



Pievinė miegalė 


6120 *Karbonatinių smėlynų pievos 


Ši buveinė – tai sausos, mažai susivėrusios smiltpievės iš Koelerion glaucae 

sąjungos, susiformavusios daugiau ar mažiau karbonatinguose kontinentiniuose 

smėlynuose. Tipiškos augavietės dažnesnės fliuvioglacialiniuose, taip 

pat senoviniuose aliuviniuose smėlynuose ir perpustytų kontinentinių kopų 

masyvuose, pasitaiko didesnių upių slėnių aukštesniuosiuose lygmenyse ir 

šlaituose. 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. Daugiau ar mažiau karbonatingi sausi kontinentiniai 

smėlynai. Įprastai saulės atokaitos vietos, smarkiai įkaistančios 

dienos metu ir labiau už aplinkines vietas atvėstančios naktimis. Tipiškos 

augavietės dažnesnės fliuvioglacialiniuose, taip pat senoviniuose aliuviniuose 

smėlynuose ir perpustytų kontinentinių kopų masyvuose, pasitaiko didesnių 

upių slėnių aukštesniuose lygmenyse ir šlaituose. 



6120 

Buveinę palankiai veikia humusą ir maisto medžiagas iš dirvožemio pašalinantys 

arba daugiametę velėną pažeidžiantys veiksniai: vandens ir vėjo 

erozija, potvynių vanduo. 


Antropogeniniai veiksniai. Ganymas ir (arba) šienavimas. 


Tai žemų ar neaukštų žolių buveinės. Vyrauja tankiakeriai ir kiliminiai augalai, 

tačiau ištisinės velėnos jie nesudaro. Yra atviro smėlio lopinėlių. Aukštesnės 

žolės paprastai pavienės. 


Kaupiantis humusui ir gerėjant dirvožemio savybėms buveinės susiveria 

ir formuojasi stepinės pievos. 


Koelerion glaucae. 


Karbonatinių smėlynų pievos priklauso žemyninėms sausminėms pievoms. 


Kontinentinėse kopose šio tipo buveinės sudaro kompleksus su 2330 Nesusivėrusiomis 

žemyninėmis smiltpievėmis. Upių slėniuose šios smiltpievės 

paprastai užima mažesnius plotus ir ribojasi su Festuco-Brometea klasės bendrijomis 

(6210 Stepinėmis pievomis). 


6120 


Armeria vulgaris 

Astragalus arenarius 

Dianthus deltoides 

Helichrysum arenarium 


Silene chlorantha 

Silene wolgensis 

Acinos arvensis 

Alyssum gmelinii 

Cardaminopsis arenosa 

Carex praecox 

Festuca polesica 

Festuca psammophila 

Gypsophila fastigiata 

Herniaria glabra 

Jovibarba globifera 

Phleum phleoides 

Potentilla arenaria 

Saxifraga tridactylites 


6120 



• Būdingų rūšių skaičius – bent 4, iš jų bent 2 tipinės rūšys. 

• Dirvožemis – nerūgštus smėlis, nėra humuso. 


• Buveinė neišskiriama, jei daugiau kaip 40 % jos ploto yra apaugusio krūmais. 


• Nuo 2330 Nesusivėrusių žemyninių smiltpievių ši buveinė skiriasi tuo, kad 

joje vyrauja daugiamečiai augalai, kurių augalų susivėrimo laipsnis – daugiau 

kaip 50 %. 

• Nuo 6210 Stepinių pievų ši buveinė skiriasi būdingų rūšių sudėtimi ir žolyno 

struktūra: smėlynų pievose yra atviro smėlio lopinėlių (arba tik samanomis 

ir kerpėmis padengtų plotų), vyrauja neaukšti, ištisinės velėnos 

nesudarantys tankiakeriai ir kiliminiai augalai. 

Patarimai 



• Įprastai šios buveinės didelių plotų neužima, jų reikia ieškoti sausose upių 

slėnių salpose, sausų pušynų pamiškėse, miškų aikštelėse, proskynose po 

elektros linijomis. 

• Apleistos smėlingos ariamos žemės ir dirvonai, kuriuose išsiskiria aukštaūgių 

Oenothera spp., Phalacroloma spp. augalai, gali būti priskirti prie šios 

buveinės, jeigu jie atitinka minimalius reikalavimus. 

• Calamagrostis epigejos apžėlę smėlynų plotai gali būti priskirti prie šios 

buveinės, jeigu jie dar atitinka minimalius rūšių įvairovės reikalavimus. 


6120 


Armeria vulgaris 

Paprastoji gvaizdė 

Astragalus arenarius 

Smiltyninė kulkšnė 



Šilinis gvazdikas 


Helichrysum arenarium 

Smėlyninis šlamutis 


6120 



Melsvoji kelerija 


6210 Stepinės pievos (*svarbios gegužraibinių augalų buveinės) 


Šio tipo buveinės – tai sausų, bazinių, labai karbonatingų dirvožemių, 

šiltų ir atvirų augaviečių pievos, priklausančios Festuco-Brometea ir Trifolio- 

Geranietea klasėms. Jos formuojasi sausų kalvų šlaituose, upių slėnių sausose 

terasose ir šlaituose, saulėtose pamiškėse. Buveinėse dėl nepalankaus reljefo 

nevykdoma intensyvi ūkinė veikla (jos nėra tręšiamos, ariamos), todėl jose 

yra išlikusių vertingų pietinio paplitimo augalų ir gyvūnų (ypač vabzdžių) rūšių. 

Šiam buveinių tipui taip pat priklauso aliuvinių salpų aukštesnių lygmenų 

karbonatinguose dirvožemiuose įsikuriančios bendrijos iš Mesobromion sąjungos, 

turinčios pereinamųjų į mezofitų pievas bruožų. 

Prioritetiniam buveinės tipui (*) priklauso stepinės pievos, kurios yra gegužraibinių 

šeimos augalų, dažniausiai Platanthera chlorantha, Orchis mascula, 

Orchis militaris, Orchis ustulata, Herminium monorchis, augavietės. 

Vertinant pievas kaip svarbias gegužraibinių šeimos augalų buveines, būtina 

atsižvelgti į bet kurį iš šių kriterijų: 

a) buveinėje auga daug įvairių gegužraibinių šeimos augalų, 

b) buveinėje įsikūrusi šalies mastu svarbi bent vienos rūšies augalų populiacija, 

c) buveinėse aptinkama Herminium monorchis, Orchis militaris arba Orchis 

ustulata augalų. 



6210 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. Stepinės pievos – sausų, bazinių, labai karbonatingų 

dirvožemių, šiltų ir atvirų augaviečių pievos. Prie jų taip pat priskiriami 

ir neutralios reakcijos, labai mažo karbonatingumo smėlių susivėrę žolynai. 

Šios pievos formuojasi sausų kalvų šlaituose, upių slėnių sausose terasose ir šlaituose, 

aliuvinių salpų aukštesniuose lygmenyse, saulėtose pamiškėse. 


Antropogeniniai veiksniai. Ekstensyvus ganymas ir (arba) šienavimas. 


Stepinių pievų žolių danga turi labai daug rūšių, ypač gausu spalvingų 

ankštinių. Vyrauja vidutinio aukščio žolynas. Paprastai būna pavienių krūmų 

ar medžių (gali dengti iki 10 % ploto). Stačiuose šlaituose gali būti atviro eroduoto 

dirvožemio plotelių. 


Didžiųjų upių ir kalvų šlaituose šio tipo buveinės kartais sudaro kompleksus su 

termofiliniais dygliuotaisiais krūmynais (Rhamno-Prunetea klasė). Tokiais krūmynais 

dažniausiai užauga nebenaudojamos (nebešienaujamos) šlaitų pievos. 


Mesobromion erecti, Geranion sanguinei, Trifolion medii. 


Stepinės pievos priklauso žemyninėms sausminėms pievoms. 


Smėlynuose šios buveinės kaitaliojasi su 6120 *Karbonatinių smėlynų pievomis, 

rečiau – su 2330 Nesusivėrusiomis žemyninėmis smiltpievėmis. Salpose 

jos gali ribotis su 6510 Šienaujamomis mezofitų pievomis ir 6450 Aliuvinėmis 

pievomis. Retai pasitaiko kompleksų su 5130 Kadagynais, 6530 *Miškapievėmis, 

9070 Medžiais apaugusiomis ganyklomis. 


6210 



Anemone sylvestris 

Brachypodium pinnatum 

Campanula bononiensis 

Dianthus borbassii 

Filipendula vulgaris 

Fragaria viridis 

Geranium sanguineum 

Libanotis montana 

Origanum vulgare 


Polygala comosa 

Poterium sanguisorba 

Primula veris 


Scabiosa ochroleuca 

Silene nutans 

Thalictrum minus 

Trifolium alpestre 

Trifolium medium 

Trifolium montanum 

Veronica spicata 


Anthericum ramosum 

Anthyllis vulneraria 

Bromopsis inermis 

Campanula glomerata 

Campanula persicifolia 

Carex caryophyllea 

Carlina vulgaris 

Centaurea scabiosa 

Cirsium acaule 

Laserpitium latifolium 

Medicago falcata 

Salvia pratensis 

Vincetoxicum hirundinaria 


6210 




• Augalinės dangos susivėrimas – ne mažiau kaip 50 %. 

• Karbonatingas dirvožemis. 


• Medžiais ir krūmais apaugę daugiau kaip 40 % ploto. 

• Nitrofilinių žolių ir Calamagrostis epigejos ekspansija – didesniame kaip 

60 % plote. 


• Nuo 6120 *Karbonatinių smėlynų pievų ši buveinė skiriasi būdingomis rūšimis 

ir žolyno struktūra. Žolynas yra gausus rūšių, vidutinio aukščio, susivėręs 

(dengia daugiau kaip 50 % ploto), tolygiai išsidėstęs, neturi kerpių 

sinuzijos. 

Patarimai 



• Calamagrostis epigejos ekspansijos apimti sausų pievų plotai gali būti priskirti 

prie šios buveinės, jeigu jie dar atitinka minimalius rūšių įvairovės 

reikalavimus. 

• Šiam buveinių tipui nepriklauso kalvotame agrariniame landšafte išplitusios, 

intensyviai naudojamos (ganomos, šienaujamos, tręšiamos) sausos 

pievos, kuriose vyrauja Medicago falcata (Aveno-Medicagetum bendrijos). 


6210 



Vaistinė dirvuolė 

Anemone sylvestris 

Lieknoji plukė 


V. Rašomavičiaus nuotr. V. Uselio nuotr. 

Brachypodium pinnatum 

Plunksninė strugė 

Campanula bononiensis 

Boloninis katilėlis

6210 


Dianthus borbassii 

Borbašo gvazdikas 

Filipendula vulgaris 

Paprastoji vingiorykštė 


Fragaria viridis 

Šlaitinė žemuogė 


Raudonžiedis snaputis 


6210 

V. Uselio nuotr. Z. Gudžinsko nuotr. 

Libanotis montana 

Kalninis skarenis 

Origanum vulgare 

Paprastasis raudonėlis 




Stepinis motiejukas 

Polygala comosa 

Skiauterėtoji putokšlė

6210 


Primula veris 

Pavasarinė raktažolė 



Pievinė šilagėlė 


Scabiosa ochroleuca 

Gelsvoji žvaigždūnė 


Silene nutans 

Nusvirusioji naktižiedė 


6210 


Trifolium alpestre 

Alpinis dobilas 

Trifolium medium 

Šilinis dobilas 



Trifolium montanum 

Kalninis dobilas 

Veronica spicata 

Varpotoji veronika

6210 



Plačialapė veronika 


6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai 


Ši buveinė – tai rūgščių dirvožemių, sausų arba mezofilinių augaviečių 

susivėrę, gausiai rūšių turintys briedgaurynai. Paprastai vyrauja briedgaurės, 

tačiau kartais jų gausumas būna nedidelis, tada išryškėja Danthonia decumbens, 

Festuca ir Agrostis genčių augalai. Buveinės paprastai užima nedidelius 

plotelius upių slėnių terasose, šiaurinės ekspozicijos šlaitų papėdėse, panuovoliuose, 

sudaro neplačias juostas pelkių prieigose. 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. Briedgaurynai paplitę nedideliais ploteliais 

upių slėnių terasose, šiaurinės ekspozicijos šlaitų papėdėse, panuovoliuose, 

sudaro neplačias juostas pelkių prieigose. Tai rūgščių dirvožemių, sausų arba 

mezofilinių augaviečių buveinės. 

Gamtiniai biologiniai veiksniai. Dėl nepalankių organinių medžiagų 

skaidymosi sąlygų buveinėse kaupiasi negyvos augalų (ypač samanų) liekanos, 

kuriose įsitvirtinusios briedgaurių šaknys sudaro gana storą „velėną“. Dėl šio 

darinio briedgaurynuose yra drėgniau, nei turėtų būti tokiuose ekotopuose. 



6230 

Antropogeniniai veiksniai. Ekstensyvus arba vidutinis ganymas, retai – 

šienavimas. 


Vyrauja žemaūgiai velėniniai ar tankiakeriai augalai. Pasitaiko tik pavienių 

vidutinio augumo ar aukštaūgių žolių. Yra pavienių medžių ar krūmų 

(dengia iki 10 % ploto). 


Briedgaurynai palyginti ilgai išlaiko būdingą rūšių sudėtį ir struktūrą. 

Kaupiantis nesuirusioms augalų liekanoms prasideda briedgaurynų pelkėjimas 

(ima vyrauti drėgniesiems briedgaurynams būdingi augalai). Dėl tam 

tikrų aplinkos sąlygų ir pradėjusių vyrauti Calluna vulgaris poveikio rūšių 

gausūs briedgaurynai gali virsti 4030 Viržynais. Kita vertus, intensyvus ganymas 

skatina briedgaurynų susidarymą vietoje 6270 *Rūšių gausių ganyklų 

ir ganomų pievų buveinių. Apleisti briedgaurynai ilgainiui apauga krūmais ir 

mišku. 


Violion caninae. 


Briedgaurynai priklauso žemyninėms sausminėms pievoms. 


Briedgaurynai paprastai sudaro kompleksus su kitomis pievų buveinėmis 

(6270, 6410, 6450, 6510) ir 4030 Viržynais. Ypač retai pasitaiko didesnių pavienių 

briedgaurynų masyvų. 


6230 


Antennaria dioica 

Botrychium lunaria 



Gentiana pneumonanthe 

Hypericum maculatum 

Nardus stricta 

Polygala vulgaris 

Potentilla erecta 

Scorzonera humilis 

Veronica officinalis 

Viola canina 


Arnica montana 

Carex pallescens 

Carex pulicaris 

Deschampsia flexuosa 

Festuca ovina 

Festuca rubra 

Hypochaeris maculata 

Platanthera bifolia 

Thymus pulegioides 


6230 



• Būdingų rūšių skaičius – bent 8, iš jų bent 4 tipinės rūšys, dominuoja Nardus 

stricta arba Danthonia decumbens, retai – Festuca rubra. 



• Medžiais ir krūmais apaugęs didesnis kaip 40 % plotas. 

• Pieviniai mezofitai vyrauja ar nitrofilinės žolės paplitusios didesniame 

kaip 60 % plote. 

• Calluna vulgaris vyrauja didesniame kaip 60 % plote. 


• Nuo 6270 *Rūšių gausių ganyklų ir ganomų pievų ši buveinė skiriasi žolyne 

vyraujančiomis briedgaurėmis ir tridantėmis. 

Patarimai 



• Nepriklauso dėl ūkinės veiklos (dažniausiai intensyvaus ganymo) degradavę, 

beveik grynomis briedgaurių kupstynėmis virtę briedgaurynai, kurių 

regeneracija dėl pasikeitusių ekologinių sąlygų nebegalima. 

• Augalų bendrijas, kuriose kartu auga briedgaurės ir melvenės, priskirti 

prie atitinkamų buveinių tipų reikia pagal kitas 6230 *Rūšių turtingų 

briedgaurynų ir 6410 Melvenynų būdingas rūšis. 

• Briedgaurynai, kuriuose gausiai auga erikinių šeimos augalai ir nėra reikiamo 

kiekio būdingų rūšių, gali priklausyti 4030 Viržynams. 


6230 


Antennaria dioica 

Dvinamė katpėdė 

Botrychium lunaria 

Paprastasis varpenis 




Gumulinė viksva

6230 



Pagulusioji tridantė 

V. Rašomavičiaus nuotr. Z. Gudžinsko nuotr. 


Siauralapis gencijonas 

Hypericum maculatum 

Keturbriaunė jonažolė 


6230 

Z. Gudžinsko nuotr. V. Baroniņos nuotr. 

Nardus stricta 

Stačioji briedgaurė 

Polygala vulgaris 

Paprastoji putokšlė 




Miškinė sidabražolė 


Scorzonera humilis 

Pušyninė gelteklė

6230 


Veronica officinalis 

Vaistinė veronika 


Viola canina 

Šuninė našlaitė 


6270 *Rūšių gausios ganyklos ir ganomos pievos 


Ši buveinė – tai sausų ir vidutinio drėgnumo, menkai maisto medžiagų 

turinčių, paprastai rūgščių dirvožemių augavietėse susidarę žemaūgiai ir 

vidutinio aukščio pieviniai žolynai. Jų sudėtyje gali būti mezofitų pievoms, 

karbonatingoms smiltpievėms, stepinėms pievos ir briedgaurynams būdingų 

rūšių. Dažniausias šios buveinės naudojimo būdas – ilgalaikis ganymas, kuris 

kartais gali būti derinamas su pirmosios žolės arba likusių nenuėstų kuokštų 

šienavimu. Nuolatinėms ganykloms būdinga augalijos struktūros mozaika: 

žemažolių vejos, kurias sudaro skroteliniai ir besidriekiančiais stiebais augalai, 

derinasi su nenoriai ėdamų (dygių, šiurkščių, nuodingų), peraugusių 

augalų didesniais kuokštais. Buveinėse gausu rūšių, kurių įvairovė priklauso 

nuo augavietės drėkinimo ypatumų ir naudojimo režimo. Pasitaiko ruderalinių 

(azotamėgių) ir segetalinių piktžolių. 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. Sausų, vidutinio drėgnumo ir drėgnų, menkai 

maisto medžiagų turinčių, paprastai rūgščių dirvožemių augavietėse susidarę 

žemaūgiai ir vidutinio aukščio žolynai. 



6270 

Gamtiniai biologiniai veiksniai. Kai kuriose vietose (miškų laukymėse) 

gali susiformuoti laukinių žolėdžių gyvūnų palaikomos buveinės. 

Antropogeniniai veiksniai. Pagrindinis naudojimo būdas – ilgalaikis ganymas, 

kuris kartais gali būti derinamas su pirmosios žolės arba likusių nenuėstų 

kuokštų šienavimu. 


Nuolatinėms ganykloms būdinga augalijos struktūros mozaika: žemažolių 

vejos, kurias sudaro skroteliniai ir besidriekiančiais stiebais augalai, derinasi 

dygių, šiurkščių, nuodingų ir peraugusių augalų didesniais kuokštais. Šienaujamų 

pievų žolyno aukštis – iki 50 cm, intensyviai ganomose vietose tesiekia 

kelis centimetrus. Drėgnose ganyklose formuojasi aukštesnės šluotsmilgių 

kupstynės. 


Tipiškos (natūralios) rūšių gausių ganyklų ar ganomų pievų buveinės pagal 

edafines sąlygas sutampa su eglynų augavietėmis. Šios buveinės gali susiformuoti 

skurdokų dirvonų vietose ilgesnį laiką juos ganant ar šienaujant. 

Rūšių gausios ganyklos taip pat susidaro pradėjus intensyviai ganyti 6510 Šienaujamas 

mezofitų pievas ir 6210 Stepines pievas, tačiau tokios ganyklos vėl 

tampa minėtomis pievomis, jei imamos tik šienauti. Ypač intensyvus ganymas 

ir tinkamos ekologinės sąlygos gali padėti ganyklų vietoje susikurti 6230 

*Rūšių turtingiems briedgaurynams. 


Cynosurion, Calthion. 


Rūšių gausios ganyklos ar ganomos pievos priklauso žemyninėms sausminėms 

pievoms. 


6270 


Rūšių gausios ganyklos ir ganomos pievos paprastai sudaro kompleksus 

su kitomis pievų buveinėmis (6210, 6230, 6410, 6510), upių slėniuose ribojasi 

su 6450 Aliuvinėmis pievomis ir 6430 Eutrofiniais aukštaisiais žolynais. Ganyklos, 

kuriose auga pavienių medžių, priklauso kitam buveinių tipui (9070 Medžiais 

apaugusioms ganykloms). 


6270 



Agrostis stolonifera 

Anthoxanthum odoratum 

Briza media 

Carum carvi 

Cynosurus cristatus 

Deschampsia cespitosa 


Leontodon autumnalis 

Leontodon hispidus 

Trifolium repens 

Alchemilla spp. 

Carex panicea 


Euphrasia spp. 

Festuca ovina 

Festuca rubra 

Gentianella amarella 

Geum rivale 

Holcus lanatus 

Leucanthemum vulgare 

Luzula campestris 

Pimpinella saxifraga 

Plantago lanceolata 

Primula veris 

Prunella vulgaris 

Ranunculus acris 

Ranunculus repens 

Rhinanthus serotinus 







• Medžiais ar krūmais apaugęs didesnis kaip 50 % plotas. 

• Nitrofilinių žolių arba Calamagrostis epigejos ekspansija – daugiau kaip 

60 % plote. 

• Buvusio kultūrinio žolyno augalų (Dactylis glomerata, Phleum pratense, 

Festuca pratensis, Lolium multiflorum) projekcinis padengimas didesnis 

kaip 60 %. 

• Augalinės dangos sudėtyje žymi priemaiša vienmečių ir dvimečių augalų, 

kurie būdingi ankstyvoms dirvonų velėnėjimo stadijoms. 


6270 


• Nuo 6230 *Rūšių turtingų briedgaurynų buveinė skiriasi tuo, kad jos žolyne 

nevyrauja stačiosios briedgaurės ir pagulusiosios tridantės. 

• Nuo kitų pievų buveinių (6210 Stepinių pievų, 6510 Šienaujamų mezofitų 

pievų) ši buveinė skiriasi skurdesne rūšių sudėtimi, kurioje vyrauja Agrostis 

capillaris arba Anthoxanthum odoratum, arba ryškaus dominanto nėra, 

o pagrindinis naudojimo būdas – ganymas. 

• Nuo 9070 Medžiais apaugusių ganyklų ši buveinė skiriasi tuo, kad joje nėra 

pavienių parkų tipo medžių. 

Patarimai 



• Intensyviai naudojami ir iš pažiūros monodominantiniai žolynai bei neseniai 

apleistos buveinės taip pat gali priklausyti šiam buveinių tipui. Būtina 

įvertinti tipinių ir būdingų rūšių sudėtį. 

• Prie buveinės neturėtų būti priskiriami ankstyvųjų stadijų dirvonai, fitosociologiškai 

kartais klasifikuojami kaip Anthoxantho-Agrostietum bendrijos, 

kuriuose dar nemažai vienmečių ir dvimečių augalų. 

• Nuolat ganomos derlingesnių dirvožemių mezofitų pievos arba rūšių gausios 

kalkingų dirvožemių sauspievės pagal augalinės dangos struktūrą gali 

supanašėti su 6270 *Rūšių gausiomis ganyklomis ir ganomomis pievomis. 

Tokiu atveju reikia vertinti būdingas rūšis ir pagal jas priskirti buveines 

prie atitinkamų tipų. 


6270 


Anthoxanthum odoratum 

Kvapnioji gardūnytė 


Briza media 

Kiškio ašarėlės 


Carum carvi 

Paprastasis kmynas 


Cynosurus cristatus 

Paprastoji kietavarpė 


6270 


Deschampsia caespitosa 

Kupstinė šluotsmilgė 



Dėmėtoji džiugūnė 

Leontodon autumnalis 

Rudeninė snaudalė 


6270 

V. Baroniņos nuotr. Z. Gudžinsko nuotr. 


Vienagraižė snaudalė 

Trifolium repens 

Baltasis dobilas 


6410 Melvenynai 


Melvenių pievos formuojasi drėgnuose ar apydrėgniuose, azoto ir fosforo 

nedaug turinčiuose (oligotrofiniuose), rūgščiuose arba karbonatų turinčiuose 

dirvožemiuose. Augavietėms paprastai būdingas įvairaus storio durpingas 

dirvožemio sluoksnis ir negilus gruntinis vanduo. Jos neužima didelių plotų. 

Šios pievos intensyviai nenaudojamos, todėl užauga krūmais, ypač tos, kurios 

ribojasi su žemapelkiniais gluosnynais. Vertingais laikomi daug rūšių turintys 

melvenynai. 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. Melvenynai formuojasi drėgnuose ar apydrėgniuose, 

azoto ir fosforo nedaug turinčiuose (oligotrofiniuose), neutraliuose 

arba karbonatų turinčiuose dirvožemiuose. Augavietėms paprastai 

būdingas įvairaus storio durpingas dirvožemio sluoksnis ir negilus gruntinis 

vanduo, kai kurios gali būti laikinai užliejamos, tačiau sausuoju laiku visiškai 

išdžiūstančios. 



6410 

Gamtiniai biologiniai veiksniai. Skurdus dirvožemis ir perteklinis drėkinimas 

lėtina organinių atliekų skaidymąsi ir skatina durpių sluoksnio formavimąsi. 

Antropogeniniai veiksniai. Melvenynai naudojami ekstensyviai: vėlai 

šienaujami, retai ganomi. 


Žolyną sudaro vidutinio aukščio (20–25 cm) ir aukštaūgiai augalai (apie 

1 metro aukščio Molinia caerulea individai). Vyraujanti Molinia caerulea sudaro 

nedidelius ir purius kupstus. 


Melvenynai neužima didelių plotų. Šios pievos intensyviai nenaudojamos, 

todėl užauga krūmais, ypač tos, kurios ribojasi su žemapelkiniais gluosnynais. 

Vertingais laikomi rūšių palyginti gausūs melvenynai. Sausieji oligotrofinių 

augaviečių melvenynai intensyviai juose ganant gali virsti 6270 *Rūšių 

gausiomis ganyklomis ir ganomomis pievomis, rečiau – 6230 *Rūšių turtingais 

briedgaurynais. 


Molinion caeruleae. 


Melvenynai priklauso žemyninėms žemuminėms pievoms. 


Nedideli melvenynų plotai paprastai įsiterpia tarp kitų drėgnųjų pievų 

(6450, 6510). Neretai aptinkama buveinių, turinčių melvenynams ir 7230 

Šarmingoms žemapelkėms, 6230 *Rūšių turtingiems briedgaurynams būdingų 

rūšių derinių. Tokios buveinės prie tam tikro tipo priskiriamos pagal vyraujančius 

augavietės ir rūšių sudėties požymius. Galimi teritoriniai perėjimai į 

6530 *Miškapieves ar 9070 Medžiais apaugusias ganyklas. 


6410 


Crepis paludosa 

Galium boreale 

Gladiolus imbricatus 

Inula salicina 

Iris sibirica 



Selinum carvifolia 

Serratula tinctoria 

Stachys officinalis 


Carex buxbaumii 

Carex hostiana 


Inula britannica 

Juncus conglomeratus 

Ophioglossum vulgatum 

Sanguisorba officinalis 

Trollius europaeus 


6410 







• Nitrofilinių aukštaūgių žolių arba Calamagrostis epigejos (sausose augavietėse) 

ekspansija – didesniame kaip 60 % plote. 


• Nuo 7230 Šarmingų žemapelkių melvenynai skiriasi vyraujančiais pievinėms 

(bet ne pelkinėms) buveinėms būdingų rūšių žoliniais augalais, 

nedidele samanų įvairove. Augavietės durpių sluoksnis plonas (nesiekia 

30 cm). 

• Nuo 6230 *Rūšių turtingų briedgaurynų buveinė skiriasi tuo, kad jos žolyne 

nevyrauja žemaūgiai tankiakeriai Nardus stricta arba Danthonia decumbens. 

Patarimai 



• Šiam buveinių tipui nepriklauso rūšių įvairovės požiūriu skurdūs melvenynai, 

kuriais užauga apsausėjusios pelkės ir durpynai, drėgnų (melveninių) 

pušynų laukymės. 

• Buveinės, kuriose gausu melvenių ir kurios iš pažiūros atrodo kaip melvenynai, 

tačiau jų sudėtyje yra pelkinių augalų (atitinka minimalius reikalavimus), 

turėtų būti skiriamos prie 7230 Šarmingų žemapelkių. Įprastai pelkinėse 

buveinėse melvenės būna žemesnės nei pievų buveinėse, įvairesnė 

samanų danga, storesnis durpių sluoksnis. 


6410 


Galium boreale 

Šiaurinis lipikas 


Gladiolus imbricatus 

Paprastasis kardelis 


Inula salicina 

Gluosnialapis debesylas 


Iris sibirica 

Sibirinis vilkdalgis 


6410 

J. Sendžikaitės nuotr. 

Juncus conglomeratus 

Glaustažiedis vikšris 



Melsvoji melvenė 



Miškinė sidabražolė 


Selinum carvifolia 

Kmynalapis kalnasargis 


6410 



Daržinė geltė 



Vaistinė notra 





6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai 


Skiriami du aukštųjų žolynų formavimosi tipai: 

a) nitrofilinės vandens telkinių pakrančių bendrijos (Senecion fluviatilis 

sąjunga), kurias sudaro aukštos ir vijoklinės žolės, taip pat nedideli krūmai. 

Paprastai jos siauromis juostomis nutįsta palei vandens tėkmes, nors retkarčiais 

gali supti ir stovinčio vandens telkinius. Į šiuos žolynus neretai įeina 

aukštaūgiai augalai, būdingi šlapioms Calthion pievoms (Filipendula ulmaria, 

Valeriana officinalis, Angelica archangelica); 

b) natūralios ar beveik natūralios pamiškių bendrijos (Aegopodion podagrariae 

sąjunga), besiformuojančios azotingose, drėgno ir puraus dirvožemio 

augavietėse. Bendrijas paprastai sudaro daugiamečiai augalai, prisitaikę augti 

pavėsyje. 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. a) Palei vandens tėkmes siauromis juostomis 

nutįstančios buveinės yra nitrofilinės, patręšiamos potvynių vandens atneštomis 

maisto medžiagomis, gruntas palyginti nestabilus, papildomas vandens 

tėkmių ir potvynių sąnašomis; b) natūralios ar beveik natūralios pamiškių 



6430 

bendrijos formuojasi azotingose, drėgno ir puraus dirvožemio augavietėse, 

paprastai pavėsingose vietose. 


Antropogeniniai veiksniai. Aukštieji žolynai retai šienaujami (pamiškių 

bendrijos). 


Buveinės žolyną sudaro vešlūs aukštaūgiai augalai (aukštesni nei 1 m). Pakrančių 

buveinėse paprastai būna pavienių krūmų ir medžių. Išskirtinis šių 

buveinių požymis – vijoklinių augalų įvairovė ir gausa. 


Pakrančių buveinės, jei nesikeičia vandens telkinio hidrologinis režimas, 

yra gana stabilios, tačiau pasikeitus upės dinamikai jos gali apaugti karklų 

krūmynais. Pavėsingų pamiškių ir miško aikštelių aukštieji žolynai greitai 

užauga krūmais ir medžiais, jei jie bent retkarčiais nėra nušienaujami arba 

nuganomi. Priklausomai nuo supančio medyno jų vietoje gali susiformuoti 

9020, 9050, 9180, 91E0 ar 91F0 miškų buveinės. 


Senecion fluviatilis, Aegopodion podagrariae. 


Nėra. 


Upių slėniuose eutrofiniai aukštieji žolynai, toldami nuo pakrančių, paprastai 

pereina į 6450 Aliuvines pievas arba 6510 Šienaujamas mezofitų pievas. 

Pamiškių bendrijos gali sudaryti kompleksus su 9020, 9050, 9070, 9180, 91E0 

ar 91F0 buveinėmis. 


6430 


Aegopodium podagraria 

Alliaria petiolata 

Angelica archangelica 

Calystegia sepium 

Chaerophyllum aromaticum 

Cirsium oleraceum 

Cuscuta europaea 

Eupatorium cannabinum 

Galium rivale 

Glechoma hederacea 

Lythrum salicaria 

Myosoton aquaticum 

Senecio fluviatilis 

Silene dioica 

Carduus crispus 

Epilobium hirsutum 

Filipendula ulmaria 

Geranium robertianum 

Geum urbanum 

Inula britannica 

Lamium album 

Lapsana communis 

Phalaroides arundinacea 

Thalictrum flavum 

Urtica dioica 

Valeriana officinalis 


6430 





• Nuolatinis buveinės aplinką formuojantis veiksnys – periodiškas užliejimas 

vandeniu. Šis reikalavimas netaikomas natūralioms pamiškių bendrijoms. 


• Medžiais ir krūmais apaugęs didesnis kaip 40 % plotas. 

• Gryni nitrofilinių augalų arba svetimžemių žolių sąžalynai užima daugiau 

kaip 60 % ploto. 


• Nuo 6450 Aliuvinių pievų ši buveinė skiriasi vyraujančiomis aukštaūgėmis 

žolėmis, tarp kurių beveik visada įsiterpia silpnų stiebų augalai Calystegia 

sepium, Cuscuta europaea, Galium rivale. Paprastai eutrofiniai aukštieji 

žolynai įsikuria arčiau tekančio (rečiau stovinčio) vandens telkinio kranto 

ir nėra naudojami (šienaujami). 

Patarimai 

• Mažiausias inventorizuojamas buveinės plotas – 0,1 ha kontūras arba 

100 m ilgio ir ne siauresnė kaip 2 m pločio juosta; mozaikoje – daugiau 


• Siauri (kartografinėje medžiagoje neįžiūrimi) pakrantiniai aukštieji žolynai 

neinventorizuojami arba jie įtraukiami į buveinių mozaiką. 

• Prie šių buveinių neturėtų būti priskiriami aukštaūgiai, nedaug rūšių turintys 

žolynai, kurie formuojasi apleistose (nebešienaujamose) pievose ir 

iš pažiūros yra panašūs į natūralius nitrofilinius aukštuosius žolynus (dominuoja 

Anthriscus sylvestris, Chaerophyllum aromaticum, Filipendula ulmaria). 

• Prie šių buveinių neturėtų būti priskiriami nevertingi ir įprastinių azotamėgių 

augalų sąžalynai pamiškėse arba tokie sąžalynai su gausiais svetimžemiais 

augalais (Impatiens glandulifera, Helianthus tuberosus, Echinocystis 

lobata, Aster spp.). 


6430 


Aegopodium podagraria 

Paprastoji garšva 

Alliaria petiolata 

Vaistinė česnakūnė 


Angelica archangelica 

Vaistinė šventagaršvė 


Calystegia sepium 

Patvorinė vynioklė 


6430 


Chaerophyllum aromaticum 

Kvapusis gurgždis 



Gelsvalapė usnis 


Cuscuta europaea 

Paprastasis brantas 


6430 


Eupatorium cannabinum 

Kanapinis kemeras 


Glechoma hederacea 

Šliaužiančioji tramažolė 



Paprastoji raudoklė 

Myosoton aquaticum 

Vandeninis pastenis 


6430 


Senecio fluviatilis 

Upinė žilė 


Silene dioica 

Raudonžiedis šakinys 


6450 Aliuvinės pievos 


Ši buveinė – tai pievos, kurios formuojasi upių slėnių salpose ir yra užliejamos 

sezoninių potvynių metu. Topografinė padėtis (atstumas nuo upės vagos, 

lygmens aukštis) lemia augaviečių apsėmimo trukmę, jose susiklostančio 

aliuvio kiekį ir mechaninę sudėtį, taip pat nusėdančių maisto medžiagų (ypač 

azotinių) kiekį. Dėl minėtų veiksnių, taip pat gruntinio vandens lygio augalų 

vegetacijos metu įvairiose salpos vietose formuojasi gana skirtingos augalų 

bendrijos. Aliuvinėms pievoms būdingi pašiaušėlynai, dryžutynai, šluotsmilgynai, 

eraičinynai, didieji viksvynai, vingiorykštynai. 

Aliuvinės pievos yra labai produktyvios, tačiau intensyviai nenaudojamos. 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. Pievos formuojasi upių slėnių salpose ir yra 

užliejamos sezoninių potvynių metu. Topografinė padėtis (atstumas nuo upės 

vagos, lygmens aukštis) lemia augaviečių apsėmimo trukmę, jose susiklostančio 

aliuvio kiekį ir mechaninę sudėtį, taip pat nusėdančių maisto medžiagų 

kiekį. Aukštas gruntinio vandens lygis, žemesnėse reljefo vietose vanduo gali 

semti visą vegetacijos periodą, ypač po stipresnių kritulių. 



6450 


Antropogeniniai veiksniai. Reguliarus šienavimas. 


Tai aukštaūgių žolių, dažnai monodominantinės, vienaukštės, visiškai 

susivėrusios bendrijos. Pažeme auga tik keletas pavėsį pakenčiančių augalų 

rūšių, beveik nėra samanų sinuzijos. 


Reguliariai šienaujant aukštesnio lygmens pievas jos gali tapti 6510 Šienaujamomis 

mezofitų pievomis. Apleistos, dumblu ir sąnašomis gausiai tręšiamos 

pievos gali transformuotis į 6430 Aukštuosius eutrofinius žolynus. 


Calthion palustris p.p., Alopecurion pratensis p.p., Magnocaricetalia elatae 

p.p. 


Aliuvinės pievos atitinka užliejamas (salpines) žemesniųjų lygmenų pievas. 


Beveik visada, ypač aukštutinėse upių slėnių atkarpose ir mažesnių upelių 

slėniuose, aliuvinės pievos šliejasi prie pakrančių 6430 Eutrofinių aukštųjų žolynų. 

Neapsemiamuose salpos lygmenyse arba retai apsemiamuose ir normalaus 

drėkinimo plotuose jos paprastai supa nedidelius 6410 Melvenynų, 6510 

Šienaujamų mezofitų pievų arba dar sausesnių 6210 Stepinių pievų plotus. 


6450 


Alopecurus pratensis 

Calamagrostis canescens 

Carex acuta 

Carex appropinquata 

Carex disticha 

Carex elata 

Equisetum fluviatile 

Festuca pratensis 


Lathyrus palustris 

Lysimachia vulgaris 


Carex cespitosa 

Comarum palustre 

Deschampsia cespitosa 

Galium palustre 


Peucedanum palustre 

Scutellaria galericulata 

Stellaria palustris 

Thalictrum flavum 

Thalictrum lucidum 


Veronica longifolia 


6450 





• Nuolatinis buveinę formuojantis veiksnys – periodiškas užliejimas vandeniu. 



• Nitrofilinių aukštaūgių arba svetimžemių žolių ekspansija – daugiau kaip 

60 % ploto. 


• Nuo 6430 Eutrofinių aukštųjų žolynų buveinė skiriasi vyraujančiomis rūšimis 

(dažniausiai tai aukštosios viksvos arba nendriniai dryžučiai), vijoklinių 

augalų stoka, reljefo padėtimi – išsidėsto pažemėjimuose toliau nuo 

vandens telkinio. 

• Nuo 6510 Šienaujamų mezofitų pievų buveinė skiriasi rūšių negausiu žolynu, 

kuriame paprastai vyrauja aukštosios viksvos arba nendriniai dryžučiai, 

be to, ji yra nereguliariai šienaujama ir įsikuria upių slėnių perteklinio 

drėgnumo vietose. 

Patarimai 



• Durpėjančios tarpukalvinės panašios struktūros aukštųjų helofitų bendrijos, 

kuriose nesikaupia aliuvis, taip pat ūkiškai nenaudojamų aukštųjų 

helofitų buveinės vandens telkinių pakrantėse šiam buveinės tipui nepriklauso. 

• Įsidėmėtina, kad upių salpų ir kitų terasų žolinės augalijos kompleksų 

visos dalys turėtų būti priskirtos prie įvairių EB svarbos buveinių tipų. 

Užliejamų vietų sausi ir mezofiliniai žolynai pagal būdingas rūšis turėtų 

būti priskiriami prie atitinkamų buveinių tipų (6120, 6210, 6430, 6510, rečiau 

– 6230, 6410, 6530). Buveinės tipui 6430 Aliuvinės pievos dažniausiai 

priklauso drėgni slėnio viksvynai ir dryžutynai. 


6450 

Z. Sinkevičienės nuotr. 


Pievinis pašiaušėlis 

D. Matulevičūtės nuotr. 

Carex acuta 

Lieknoji viksva 


6450 


Carex appropinquata 

Šeriuotoji viksva 

D. Matulevičiūtės nuotr. 

Carex disticha 

Dvieilė viksva 


6450 


Carex elata 

Aukštoji viksva 


Calamagrostis canescens 

Siauralapis lendrūnas 


Equisetum fluviatile 

Balinis skiautalūpis 



Pievinis eraičinas 


6450 



Pelkinė vingiorykštė 


Lathyrus palustris 

Pelkinis pelėžirnis 


Lysimachia vulgaris 

Paprastoji šilingė 



Nendrinis dryžutis 


6510 Šienaujamos mezofitų pievos 


Šienaujamų mezofilinių pievų tipui priklauso žemyninės vidutinio drėgnumo 

trąšios Arrhenatherion elatioris sąjungos pievos. Jos gali būti sausesnės 

ar drėgnesnės, pasižymi didele rūšių įvairove. Prie šių pievų taip pat 

priskiriami neaukšti Calthion žolynai, kurie vystosi sausesnėse augavietėse ir 

kuriuose auga ir mezofitų, ir higrofitų. 

Mezofilinės pievos ypač būdingos moreniniam kalvotam reljefui, kur įvairūs 

jų variantai kaitaliojasi pagal topografines, edafines ir drėgmės sąlygas. 

Didelių masyvų šios pievos nesudaro. Jos mažai tręšiamos, šienaujamos pagrindiniams 

varpiniams augalams pražydus, atolas kartais taip pat nupjaunamas 

arba nuganomas. 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. Šienaujamos mezofitų pievos būdingos 

moreniniam kalvotam reljefui, kur pagal topografines, edafines ir drėgmės 

sąlygas galimi įvairūs jų variantai (sausesnių ir drėgnesnių, trąšesnių ir skur- 



6510 

desnių dirvožemių buveinės). Didesni jų plotai plyti upių terasose ir lėkštuose 

šlaituose, tačiau galimi ir kitur – lomose, kalvų pašlaitėse ir tarpukalviuose, 

supa supelkėjusius plotus ir paežeres. 


Antropogeniniai veiksniai. Šienaujamos pagrindiniams varpiniams augalams 

pražydus, atolas kartais taip pat nupjaunamas arba nuganomas. 


Buveines sudaro vidutinio aukščio ir aukštos žolės. Žolynas tankus, žymi 

jo dalis – skroteliniai augalai. 


Intensyvus ganymas gali skatinti mezofitų pievų sausėjimą ir transformaciją 

į buveinę 6270 *Rūšių gausios ganyklos ir ganomos pievos. Nenaudojamos 

mezofitų pievos ilgainiui apauga krūmais ir mišku. 


Arrhenatherion elatioris p.p., Alopecurion pratensis p.p., Calthion palustris p.p. 


Žemyninės sausminės pievos, užliejamos vidutinio lygmens pievos. 


Didesniuose atvirų vietų plotuose šienaujamos mezofitų pievos gali sudaryti 

mozaiką ir ribotis su visomis kitomis pievų buveinėmis: šlaituose su 6210, 

pašlaitėse su 6230, drėgnose augavietėse su 6410, 6430, be to, gali išsidėstyti 

apypelkiuose ir šlietis prie žemapelkių (7160, 7230). Užliejamose salpose jos 

gali kaitaliotis su aukštųjų žolių buveinėmis (6430, 6450). 


6510 



Arrhenatherum elatius 

Bistorta major 

Campanula patula 

Cardamine pratensis 

Centaurea jacea 

Daucus carota 


Geranium pratense 

Heracleum sibiricum 

Lathyrus pratensis 


Lychnis flos-cuculi 

Poa pratensis 



Rumex acetosa 

Rumex thyrsiflorus 


Tragopogon pratensis 

Trisetum flavescens 

Alchemilla spp. 

Angelica sylvestris 


Crepis biennis 

Dactylis glomerata 

Holcus lanatus 

Knautia arvensis 


Lysimachia nummularia 

Myosotis scorpioides 

Pastinaca sativa 

Phleum pratense 

Picris hieracioides 

Pimpinella major 

Plantago lanceolata 

Poa trivialis 

Taraxacum officinale 

Trifolium pratense 

Vicia cracca 


6510 






• Nuolatinis buveinę formuojantis veiksnys – šienavimas. 



• Nitrofilinių aukštaūgių (Filipendula ulmaria, Anthriscus sylvestris) arba svetimžemių 

(Lupinus polyphyllus) žolių ekspansija – daugiau kaip 60 % ploto. 

• Buvusio kultūrinio žolyno augalų (Dactylis glomerata, Phleum pratense, 

Festuca pratensis, Lolium multiflorum) projekcinis padengimas daugiau 

kaip 60 % ploto. 


• Nuo 6120 *Karbonatinių smėlynų pievų ir 6210 Stepinių pievų ši buveinė 

skiriasi tuo, kad užima derlingų, vidutinio drėgnumo dirvožemių augavietes 

ir jos žolyną sudaro mezofitai. 

• Nuo 6270 *Rūšių gausių ganyklų ir ganomų pievų ši buveinė skiriasi būdingomis 

rūšimis, augalinės dangos struktūra (žolynas įvairiarūšis, vidutinio 

aukščio ir aukštas, tolygiai vertikaliai ir horizontaliai pasiskirstęs) ir 

pagrindiniu naudojimo būdu (šienavimas). 

• Nuo kitų pievinių buveinių (6230, 6410, 6430, 6450) ši buveinė skiriasi 

tuo, kad iš mezofitų sudarytas jos žolynas labai gausus rūšių, bet neturi 

ryškių dominantų. 

Patarimai 



• Nepriskiriami pertręšti, įsėti žolynai, kurių rūšių sudėtis skurdi, vyrauja 

viena ar kelios varpinių šeimos augalų rūšys. Panašiai rūšių įvairovė gali 

sumažėti ir pradėjus pievas intensyviai ganyti. 

• Apleistos, nebešienaujamos pievos, kuriose ima vyrauti aukštaūgiai stambiastiebiai 

ar šakniastiebiniai varpiniai augalai, taip pat neturėtų būti priskiriamos 

prie šio buveinių tipo. 

• Atkreiptinas dėmesys, kad pagal augavietės drėgmės režimą gali būti sausesnių 

(Arrhenatherion) ir drėgnesnių (Calthion) buveinės variantų.

6510 


Bistorta major 

Paprastoji gyvatžolė 

Campanula patula 

Pievinis katilėlis 



Pievinė kardenė 


Centaurea jacea 

Pakrūminė bajorė 


6510 


Daucus carota 

Paprastoji morka 



Pievinis eraičinas 


Geranium pratense 

Pievinis snaputis 


Sibirinis barštis 


6510 


Lathyrus pratensis 

Pievinis pelėžirnis 



Paprastoji baltagalvė 


Lychnis flos-cuculi 

Šilkažiedė gaisrena 


Poa pratensis 

Pievinė miglė 


6510 



Paprastoji juodgalvė 



Didysis barškutis 



Rumex thyrsiflorus 

Skėstažiedė rūgštynė 



Vaistinė kraujalakė

6510 

V. Uselio nuotr. Z. Gudžinsko nuotr. 

Tragopogon pratensis 

Pievinis pūtelis 

Trisetum flavescens 

Gelsvoji visgė 


6530 *Miškapievės 


Miškapievės – tai augalijos kompleksas, kurį sudaro nedideli lapuočių 

medžių guotai ir krūmai bei atvirų pievų plotai. Dažniausi šiose buveinėse 

baltalksniai, juodalksniai, beržai, liepos, uosiai. Kartu su lazdynų, šaltekšnių, 

ievų, šermukšnių krūmais jie susitelkę nedidelėmis grupėmis, tarp kurių netaisyklingais 

kontūrais įsiterpę šienaujamų pievų plotai. Šioms pievoms paprastai 

būdingi mezofitai ir drėgnesnių durpinių pievų bei žemapelkių augalai. 

Pasitaiko miško, pamiškių ir miško aikštelių augalų rūšių. 

Šio tipo buveinės buvo būdingos derlingų dirvožemių rajonams iki intensyvios 

melioracijos. Trūkstant gerų pievų buvo šienaujamos pamiškės ir 

pakrūmės, įsiterpiant į medžiais ir krūmais apaugusius plotus kelis šimtus 

metrų. Taip susiformuodavo sudėtingas sumedėjusios ir žolinės augalijos 

raizginys, kuriame telkdavosi daug vertingų biologinių objektų. 


Gamtiniai fiziniai veiksniai. Miškapievės formuojasi derlingesniuose ir 

drėgnesniuose dirvožemiuose, dažniausiai moreniniuose lygumų rajonuose 



6530 

arba dėl sudėtingų reljefo ir hidrologinių sąlygų (šlaitai, kauburiai, šaltiniai, 

pelkutės, riedulių gausa ir pan.) nepatogiose intensyviai naudoti vietose. 

Gamtiniai biologiniai veiksniai. Buveinės struktūra ir biologinė įvairovė 

yra sudėtingas miške ir atvirose vietose įsikuriančių organizmų derinys. 

Antropogeniniai veiksniai. Buveinė susidariusi tik dėl reguliaraus tarp 

medžių įsiterpusių pievokšnių šienavimo. Ši ūkinė veikla užtikrina ir jos ilgalaikį 

išlikimą. 


Išskirtinis buveinės požymis – horizontali augalinės dangos mozaika. 

Medžių ir krūmų guotus paprastai sudaro aukštesni Betula pendula, Betula 

pubescens, Alnus glutinosa, Alnus incana medžiai, kuriuos supa Padus avium, 

Frangula alnus krūmynai. Šiais krūmais pradeda užaugti apleidžiami pievų 

ploteliai. 


Buveinių būklė yra labai priklausoma nuo ūkinės veiklos. Sumažėjus šieno 

poreikiui arba nusausinus atokius, prie stambesnių miško masyvų besišliejančius 

krūmynus, miškapievių plotai beveik išnyko, o išlikusios miškapievės – 

labai degradavusios. Nebešienaujant į miškelius ir krūmynus įsiterpiančių 

pievų, jos užauga krūmais ir medžiais. Tolesnė augalinės dangos vystymosi 

tokiose augavietėse kryptis – transformacija į drėgnus lapuotynus, kurie ilgainiui 

galėtų priklausyti 9080 *Pelkėtiems lapuočių miškams arba 91E0 *Aliuviniams 

miškams. Tarpinė stadija gali būti priskirta prie 6430 Eutrofinių aukštųjų 

žolynų buveinės. 


Arrhenatherion elatioris, Cynosurion cristati, Calthion palustris, Nardetea 

strictae, Aegopodion podagrariae, Caricion nigrae. 


Nenustatytas. 


6530 


Teritoriškai miškapievės šliejasi prie 9080 *Pelkėtų lapuočių miškų, 91E0 

*Aliuvinių miškų, rečiau – prie 9020 *Plačialapių ir mišrių miškų arba 9160 

Skroblynų. Miškapievių žolinė augalija artima 6510 Šienaujamų mezofitų pievų, 

6410 Melvenynų ir 7230 Šarmingų žemapelkių augalijai. Dažnai gretimose 

teritorijose būna ir ištisi šių buveinių plotai. 


6530 


Alnus glutinosa 

Corylus avellana 

Euonymus europaeus 


Padus avium 

Alnus incana 

Betula pendula 

Betula pubescens 

Fraxinus excelsior 

Rhamnus cathartica 

Sorbus aucuparia 

Tilia cordata 

Briza media 

Carex panicea 

Cirsium palustre 

Dactylorhiza fuchsii 


Listera ovata 



Primula farinosa 




Anthriscus sylvestris 


Carex nigra 

Centarurea jacea 

Festuca ovina 

Ficaria verna 


Orchis mascula 

Orchis morio 

Polygala amarella 

Primula veris 



Veronica chamaedrys 


6530 



• Būdingų rūšių skaičius – bent 6, iš jų bent 2 tipinės rūšys (išskyrus medžių 

rūšis). 

• Būdinga atvirų plotų (pievų) ir medžiais apaugusių plotų mozaika, kurioje 

medžiai ir krūmai dengia ne mažiau kaip 10 %, bet ne daugiau kaip 80 % 

paviršiaus. 


• Žolinė danga yra kultūrinės kilmės. 

• Sumedėję augalai dengia daugiau kaip 80 % paviršiaus. 

• Nitrofiliniai ir invaziniai augalai dengia daugiau kaip 30 % paviršiaus. 


• Nuo 9070 Medžiais apaugusių ganyklų miškapievės skiriasi augalinės dangos 

struktūra: atvirų žolinės augalijos (dažniausiai vidutinio drėgnumo 

ir drėgnų augaviečių) bendrijų ir atskirų nesenų medžių, juos supančių 

krūmų guotų mozaika. Pagrindinis miškapievių naudojimo būdas – šienavimas. 

Ganomas paprastai tik atolas. 

Patarimai 



• Rekomenduojama inventorizuoti ir blogos apsaugos būklės buveines, kuriose 

dar galima pastebėti miškapievių struktūros elementų. 


6530 


Alnus glutinosa 

Juodalksnis 


Briza media 

Kiškio ašarėlės 


Carex panicea 

Viksva trainė 


6530 

D. Matulevičiūtės nuotr. Z. Gudžinsko nuotr. 

Cirsium palustre 

Pelkinė usnis 

Corylus avellana 

Paprastasis lazdynas 


Dactylorhiza fuchsii 

Aukštoji gegūnė 


Euonymus europaeus 

Europinis ožekšnis 


6530 



Paprastasis šaltekšnis 



Sibirinis barštis 

Listera ovata 

Kiaušininė dviguonė 


6530 



Melsvoji melvenė 


Vienalapė driežlielė 



Padus avium 

Paprastoji ieva

6530 


Primula farinosa 

Raktažolė pelenėlė 



Paprastoji juodgalvė 



Vaistinė notra 





Literatūra 

1. Balevičienė J. 1991: Sintaksonomo-fitogeografičeskaja struktura rastitel’nos 

ti Litvy, Vilnius. 

2. Bandžiulienė R. 1985: Psamofitnyje soobščestva materikovykh peskov 

Litvy. – Biologija 23, 22–38. 

3. Jukonienė I., Čiuplys R., Matulevičiūtė D., Patalauskaitė D., Sinkevičienė 

Z., Gudžinskas Z., Rašomavičius V., Ryla M. 2009: Diversity 

and conservation value of habitats in Girutiškis Strict Nature Reserve 

(Eastern Lithuania). – Botanica Lithuanica 15(1), 3–15. 

4. Matulevičiūtė D. 1998: Systematic and syntaxonomic structure and dynamics 

of the Magnocaricetalia elatae Pignatti (1953) 1954 order in Lithuania. 

– Botanica Lithuanica 4(3), 341–343. 

5. Matulevičiūtė D., Rašomavičius V. 2007: European Habitats and their 

status in surroundings of Lake Žuvintas. – Ekologija 53 (2), 6–12. 

6. Rašomavičius V. (red.) 1998: Lietuvos augalija. Pievos, Kaunas, Vilnius.

III. Pievų ir joms artimos buveinės

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?