Pateiktis „Vidzgirio draustinis“

VIDZGIRIO BOTANINIS
DRAUSTINIS
Tekstas biologijos mokytojos
I.Petkevičienės

Ramiai siūbuoja plačios medžių lajos,
Sruvena Nemunas draustinio pakraščiais.
Staiga čia išgirsti kvarklių varlių “koncertą”
Medžiu ropojant blakę-kareivėlį pamatai.

Čia auga medžiai, žydi miško gėlės,
Drugeliai skraido, bitės dūzgia žieduose,
Čia skruzdėlytė tempia pušies spyglį,
O ten, žolėj rasotoj, tūno sraigės savo ,,namuose”.

Genys aukštai skaptuoja medy uoksą,
Papūtus uodegą, nurūko voverė.
Tik gerai įsiklausęs, gal suprasi,
Kas suokia tolumoj- lakštingala ar volungė.

Po žemės kauburėliais ilsis
žydų vėlės,

Žmonių kančias čia mena
šimtamečiai ąžuolai
O gaila ,kad kalbėti šie
galiūnai neišmoko
Jie daug papasakotų šiandien
mums tikrai...

Ten nuokalnėj, prie įlomėlės, čeža daugiametės blizgės,
Stačioj pakrantėj slepiasi reti draustinio augalai.

Iš tolo užuodi ,,meškų” česnako
kvapą,
Puikuojantis klumpelę plačialapę
pamatai.

Pasidžiaugi didžiuliu maumedynu,
Gebenėm sluogiančiom medžiu aukštai
Ne visuose draustiniuos tiek skorblynų,
O Vidzgirio miške netrūksta jų tikrai..

Išsaugokim šį nuostabų gamtos draustinį,
Lai šitas žemės lopinėlis išlieka prieglauda visiems ilgiems ilgiems
laikams...