SodininkyStÄ ir darÅ½ininkyStÄ 28(1)

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir 

lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto mokslo darbai 

Scientific works of the Lithuanian institute of 

horticulture AND lITHUANIAN UNIVERSITY OF AGRICULTURE 

SodininkystĖ ir darŽininkystĖ 

28(1) 

Eina nuo 1983 m. 

Published since 1983 

Babtai 2009

UDK 634/635 (06) 

Redaktorių kolegija 

Editorial Board 

Doc. dr. Česlovas BOBINAS – pirmininkas (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Pavelas DUCHOVSKIS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

dr. Edite KAUFMANE (Latvija, Dobelės sodo augalų selekcijos stotis, 

biomedicinos mokslai, biologija), 

dr. Aleksandras KMITAS (LŽŪU, biomedicinos mokslai, agronomija), 

dr. Laimutis RAUDONIS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Vidmantas STANYS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Andrzej SADOWSKI (Varguvos ŽŪA, biomedicinos mokslai, agronomija), 

dr. Audrius SASNAUSKAS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Algirdas SLIESARAVIČIUS (LŽŪU, biomedicinos mokslai, agronomija). 

Redakcinė mokslinė taryba 

Editorial Scientific Council 

Doc. dr. Česlovas BOBINAS – pirmininkas (Lietuva), 

prof. habil. dr. Pavelas DUCHOVSKIS (Lietuva), dr. Kalju KASK (Estija), 

dr. Edite KAUFMANE (Latvija), prof. habil. dr. Zdzisław KAWECKI (Lenkija), 

prof. habil.dr. Albinas LUGAUSKAS (Lietuva), habil. dr. Maria LEJA (Lenkija), 

prof. habil. dr. Lech MICHALCZUK (Lenkija), prof. habil. dr. Andrzej SADOWSKI (Lenkija), 

dr. Audrius SASNAUSKAS (Lietuva), prof. dr. Ala SILAJEVA (Ukraina), 

prof. habil. dr. Algirdas SLIESARAVIČIUS (Lietuva), 

prof. habil. dr. Vidmantas STANYS (Lietuva), 

prof. dr. Viktor TRAJKOVSKI (Švedija). 

Redakcijos adresas: 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas 

LT-54333 Babtai, Kauno r. 

Tel. (8 37) 55 52 10 

Faksas (8 37) 55 51 76 

El. paštas institutas@lsdi.lt 

Pilnas tekstas http://vddb.library.lt/obj/LT-eLABa-0001:J.02~1983~ISSN_0236-4212 

Address of the Editorial Office: 

Lithuanian Institute of Horticulture 

LT-54333 Babtai, Kaunas district, Lithuania 

Phone: +370 37 55 52 10 

Telefax: +370 37 55 51 76 

E-mail institutas@lsdi.lt 

Full text http://vddb.library.lt/obj/LT-eLABa-0001:J.02~1983~ISSN_0236-4212 

Leidinio adresas internete www.lsdi.lt 

Leidinys cituojamas CAB Internacional ir VINITI duomenų bazėse 

ISSN 0236-4212 © Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, 2009 

© Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2009

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO IR 

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI. 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2009. 28(1). 

Obelų intarpų įtaka vaisių vidinei ir išorinei kokybei 

Darius Kviklys, Nomeda Kviklienė 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, 

Kauno r., el. paštas dkviklys@gmail.com 

Obelų intarpų tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 2005– 

2008 m. Tirti intarpai – poskiepiai B.9, 3-3-72 ir P 22 bei obelų veislės ‘Summered’, ‘Kaunis’, 

‘Lietuvos pepinas’ ir koloninė obelis KB109 – skiepyti į B.396 poskiepį. Intarpai lėmė vaisių 

vidinę ir išorinę kokybę: vaisiai intensyviau spalvinosi su P 22 poskiepio ir ‘Summered’ veislės 

intarpais, su visais intarpais kaupė daugiau tirpių sausųjų medžiagų. Pagal krakmolo ir 

sunokimo indeksus P 22 ir B.9 poskiepių intarpai skatino vaisių nokimą. Pastebėta neigiama 

P 22 poskiepio intarpo įtaka vaisių masei ir minkštimo tvirtumui. 

Reikšminiai žodžiai: obelys, poskiepis, intarpas, vaisių kokybė, sunokimo indeksas. 

Įvadas. Daugeliu poskiepių tyrimų įrodyta, kad obelys su vegetatyviniais poskiepiais 

išaugina didesnius vaisius negu augintos su sėkliniais (Webster, 1993). Pastebėta, 

kad dauguma poskiepių, naudojamų kaip intarpai, taip pat didina vidutinę vaisiaus 

masę (Di Vaio ir kt., 2009; Kviklys, 1997,), ypač kai akiuojami į sėklinius poskiepius. 

Tiriant kitus sodo augalus, kartais gaunami prieštaringi rezultatai. Vieni intarpai didino 

persikų vaisių masę (Reighard ir kt., 2007), kiti – ją mažino (Hossain ir kt., 2006). 

Pastaraisiais metais siūloma intarpus naudoti išorinei vaisių kokybei gerinti. 

Nyderlanduose ir Belgijoje plinta M.9 poskiepio ir ‘Summered’ bei ‘Elstar’ veislių derinys, 

nes pastebėta, kad ‘Summered’ veislės intarpas skatina ‘Elstar’ vaisių spalvinimąsi 

(Vercammen, Mass, Kemp, asm. pokalbiai). Kitų tyrimų rezultatai rodo, kad jauname 

sode geriau spalvinosi ‘Jonagold’ veislės vaismedžių su M.27 poskiepio intarpu vaisiai, 

palyginti su tiesiai į M.9 poskiepį akiuotų vaismedžių vaisiais (Vercammen, 2004). 

Plačiausiai tirta obelų intarpų įtaka vaismedžių augumui ir derliui (Kviklys, 1983; 

Karp, 1996; Wertheim, 1998). Tyrimų, kokią įtaką intarpas daro vaisių kokybei, biocheminiai 

sudėčiai ar vaisių nokimo procesams, dar atliekama nedaug. 

Darbo tikslas – nustatyti obelų poskiepių ir veislių intarpų įtaką vaisių vidinei ir 

išorinei kokybei. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai atlikti 2005–2008 m. Lietuvos 

sodininkystės ir daržininkystės institute. Tirti intarpai – poskiepiai B.9, 3-3-72 ir 

P 22 bei obelų veislės ‘Summered’, ‘Kaunis’, ‘Lietuvos pepinas’ ir koloninė obelis 

KB109 – skiepyti į B.396 poskiepį. Veislė – ‘Auksis’. Intarpo ilgis – 25–30 cm. 

Kontrolė – vaismedžiai tiesiai akiuoti į B.396 poskiepį. 

3

Sodas įveistas 2002 m. rudenį, 4 × 1,5 m atstumais sodinant vienamečius nešakotus 

sodinukus. Formuoti laibosios verpstės vaismedžių vainikai. Sodas prižiūrėtas pagal 

intensyvias obelų auginimo technologijas. 

Nuskynus obuolius buvo analizuota: vaisių spalva (vizualiai); vidutinė vaisiaus 

masė, sveriant 100 vaisių, g; minkštimo tvirtumas (penetrometru), kg cm -2 ; krakmolo 

susiskaidymas 10 balų skale (1 balas – dar nepradėjęs skaidytis, 10 – visas krakmolas 

virtęs cukrumi); tirpios sausosios medžiagos (refraktometru). 

Vaisių sunokimo indeksas apskaičiuotas pagal formulę: F : RS; čia: F – minkštimo 

tvirtumas, R – tirpios sausosios medžiagos, S – krakmolo susiskaidymas. 

Skaičiuotas vaisių kiekis nuo vaismedžio ir vaisių kiekis, tenkantis cm 2 kamieno 

skerspjūvio ploto. Kamieno skersmuo matuotas 40–45 cm aukštyje, 5 cm virš intarpo. 

Vaisiaus išorinės kokybės požymiai vertinti 2005–2008 m., vaisiaus vidinė kokybė 

ir nokimas – 2007–2008 m. 

Bandymo variantai kartoti keturis kartus. Kiekviename pakartojime laboratoriniams 

matavimams nuo 4–5 medžių iš įvairių vainiko pusių skinta po 10 vaisių. 

2007 m. pavasarinės šalnos stipriai pažeidė žiedus ir užuomazgas, tačiau jų pažeidimo 

intensyvumas įvairiuose variantuose nesiskyrė, todėl duomenys pateikiami 

straipsnyje. 

Tyrimų duomenys apdoroti atliekant vienfaktorinę dispersinę analizę. 

Rezultatai. Per ketverius tyrimo metus vidutinė vaisiaus masė buvo gana stabili: 

2005 ir 2007 m. – 163 g, 2006 m. – 174 g, 2008 m. – 180 g. Kasmet mažiausi vaisiai 

augo ant vaismedžių su P 22 poskiepio intarpu (1 lentelė). Šie vaismedžiai skyrėsi ne 

tik nuo kontrolinių, bet ir nuo visų kitų vaismedžių. Kaip rodo vaisiaus masės ketverių 

metų vidurkis, nuo kontrolinių iš esmės skyrėsi ir su B.9 intarpu auginti vaismedžiai, 

nors iš esmės mažesni vaisiai buvo tik 2005 ir 2008 m. Nė viena kaip intarpas panaudota 

obelų veislė neturėjo didesnės teigiamos įtakos vidutinei vaisiaus masei, tačiau 

išryškėjo tendencija, kad 3-3-72 poskiepio intarpas didina vaisius. 

1 lentelė. Intarpo įtaka vidutinei vaisiaus masei, g 

Table 1. Effect of interstock on average fruit weight (g) 

Intarpas 

Vidutiniškai 

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 

Interstem 

Average 

Kontrolė 

178 166 161 198 176 

Control 

‘Summered’ 180 178 168 196 181 

‘Kaunis’ 158 181 172 180 173 

‘Lietuvos pepinas’ 171 172 160 192 174 

P.22 121 151 152 119 136 

B.9 148 160 169 162 160 

3-3-72 174 197 165 205 185 

KB109 173 187 155 191 177 

R 05 

/LSD 05 

21,7 20,2 25,1 32,8 12,7 

Skirtingais metais ir naudojant skirtingus intarpus vaisių kiekis, tenkantis kvadratiniam 

centimetrui kamieno skerspjūvio ploto, labai skyrėsi (2 lentelė). Vidutiniškai 

4

daugiausia kvadratiniam centimetrui kamieno skerspjūvio ploto teko vaismedžių su 

P 22 poskiepio intarpu vaisių. Nuo jų iš esmės atsiliko, tačiau aplenkė kitus, vaismedžiai 

su B.9 intarpu. Visi tirti intarpai, išskyrus ‘Lietuvos pepino’ veislės ir KB109, iš esmės 

didino vaisių kiekį, tenkantį kvadratiniam centimetrui kamieno skerspjūvio ploto. 

2 lentelė. Intarpo įtaka vaisių kiekiui, tenkančiam kvadratiniam centimetrui kamieno 

skerspjūvio ploto, vnt. cm -2 KSP 

Table 2. Effect of interstock on fruit set, cm -2 TCSA 

Intarpas 

Vidutiniškai 

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 

Interstem 

Average 

Kontrolė 

2,0 3,0 0,3 3,7 2,3 

Control 

‘Summered’ 5,3 1,6 1,1 4,2 3,1 

‘Kaunis’ 4,1 2,5 0,7 4,8 3,1 

‘Lietuvos pepinas’ 3,1 2,8 0,6 4,0 2,6 

P 22 11,5 0,5 2,9 8,4 5,8 

B.9 9,8 1,4 1,3 5,3 4,5 

3-3-72 6,0 0,8 1,9 4,5 3,3 

KB109 2,2 2,3 0,7 4,0 2,3 

R 05 

/LSD 05 

1,53 0,99 0,46 1,10 0,73 

Geriau spalvinosi ‘Auksio’ veislės vaismedžių su P 22 ir ‘Summered’ veislės 

intarpais vaisiai: raudona spalva dengė 62–67 procentus vaisiaus paviršiaus – iš esmės 

daugiau nei vaisių nuo kontrolinių vaismedžių ir vaismedžių su kitais intarpais. Kitų 

intarpų įtaka vaisių nusispalvinimui buvo neesminė (1 pav.). 

1 pav. Intarpo įtaka vaisių nusispalvinimui, % 

Fig. 1. Effect of interstock on fruit colour (%) 

5

Tirpių sausųjų medžiagų kiekis taip pat priklausė nuo intarpo. Nustatyta tendencija, 

kad visi intarpai didino tirpių sausųjų medžiagų kiekį. Iš esmės daugiau jų kaupėsi vaismedžių 

su P 22, B.9 poskiepių ir ‘Summered’ veislės intarpais vaisiuose (2 pav.). 

2 pav. Intarpo įtaka tirpių sausųjų medžiagų kiekiui, %. 2007–2008 m. 

Fig. 2. Effect of interstock on soluble solids content (%). 2007–2008 

Pačius minkščiausius vaisius per visus tyrimo metus išaugino vaismedžiai su P 

22 intarpu. Nustatyti esminiai skirtumai ne tik nuo kontrolės, bet ir nuo vaismedžių 

su kitais tirtais intarpais. ‘Lietuvos pepino’ veislės intarpas nulėmė didesnį minkštimo 

tvirtumą. 

3 pav. Intarpo įtaka vaisių minkštimo tvirtumui, kg cm -2 . 2007–2008 m. 

Fig. 3. Effect of interstock on fruit firmness, kg cm -2 . 2007–2008 

6

P 22 poskiepio intarpas skatino vaisių nokimą. Abejais stebėjimo metais nustatytas 

iš esmės didesnis krakmolo susiskaidymas ir iš esmės mažesnis sunokimo indeksas. 

2007 m. esminiai krakmolo susiskaidymo skirtumai gauti lyginant ne tik su kontrole, 

bet ir su vaismedžiais su visais intarpais, o sunokimo indekso – abejais metais. 

B.9 intarpas taip pat skatino vaisių nokimą: krakmolo indeksas buvo didesnis, o 

sunokimo indeksas iš esmės skyrėsi nuo kontrolinių vaismedžių vaisių. 

Didesnės kitų intarpų įtakos vaisių nokimo rodikliams nenustatyta. 

3 lentelė. Intarpo įtaka krakmolo ir sunokimo indeksams 

Table 3. Effect of interstock on starch and maturity indexes 

Intarpas 

Interstem 

Krakmolo indeksas 

Starch index 

Sunokimo indeksas 

Maturity index 

2007 m. 2008 m. 2007 m. 2008 m. 

4,5 5,9 0,15 0,095 

Kontrolė 

Control 

‘Summered’ 4,1 6,4 0,15 0,081 

‘Kaunis’ 4,5 6,8 0,15 0,075 

‘Lietuvos pepinas’ 3,9 6,5 0,18 0,085 

P 22 7,0 8,1 0,07 0,055 

B.9 5,2 7,6 0,11 0,075 

3-3-72 4,8 6,5 0,14 0,080 

KB109 5,3 6,4 0,12 0,091 

R 05 

/LSD 05 

1,15 1,89 0,037 0,019 

Aptarimas. Obelų intarpai, kaip ir poskiepiai, turėjo esminės įtakos vaisių vidinei 

ir išorinei kokybei bei nokimo procesams. Vakarų Europoje ir kitose šalyse įrodyta, 

kad ‘Summered’ veislės intarpas gerina vaisių nusispalvinimą (Tojnko ir kt., 2004; 

Vercammen, Mass, Kemp, asm. pokalbiai). Lietuvoje atliktais poskiepių tyrimais buvo 

nustatyta, kad P 22 poskiepis turi įtakos geresniam ‘Auksio’ veislės obuolių spalvinimuisi 

(Kviklienė, Kviklys, 2006). Šio tyrimo rezultatai rodo, kad ir P 22 poskiepio, ir 

‘Summered’ veislės intarpai taip pat iš esmės skatino vaisius spalvintis. 

Atliekant intarpų tyrimus su persikais pastebėta, kad intarpai didino tirpių sausųjų 

medžiagų kiekį vaisiuose (Hossain ir kt., 2006). Mūsų tyrimo su obelimis duomenimis, 

visi intarpai didino tirpių sausųjų medžiagų kiekį. 

Įskiepijus žemaūgių poskiepių intarpą į sėklinį poskiepį, ankstinamas vaisių sunokimas 

(Di Vaio ir kt., 2009). Ši žemaūgių poskiepių savybė nustatyta daugeliu atvejų, 

kai vaismedžiai auginami be intarpo (Kviklienė, Kviklys, 2006). Šio tyrimo duomenimis, 

mažiausio augumo poskiepiai – P 22 ir B.9 – ankstino vaisių sunokimą. 

Vaisių masė paprastai tiesiogiai susijusi su derliaus dydžiu: kuo didesnis derlius, 

tuo mažesni vaisiai. Silpnesnio augumo vaismedžiai dažnai negali išmaitinti per didelio 

vaisių kiekio, todėl jie užauga smulkesni. Vaismedžio apkrovą galima apibūdinti 

vaisių skaičiumi, tenkančiu kvadratiniam centimetrui kamieno skerspjūvio ploto. JAV 

nustatyta, kad obelys su M.9 poskiepiu, auginamos šalies Šiaurės rytų regione, nelygu 

veislė, turėtų užmegzti 8–12 obuolių cm -2 KSP. Toks kiekis garantuoja didelį derlių, bet 

nesukelia pramečiavimo (Robinson, asm. pokalbis). Kokia turėtų būti optimali ‘Auksio’ 

7

veislės vaismedžių ir vieno ar kito poskiepio apkrova, kol kas netirta. Šiame bandyme 

iš esmės daugiau obuolių augo ant vaismedžio su P 22 ir B.9 poskiepių intarpais ir jų 

vidutinė masė buvo mažiausia. Ir Lietuvoje (Kviklienė, Kviklys, 2006), ir kitur atliktais 

tyrimais (Vercammen, 2004) nustatyta, kad vaismedžiai, akiuoti į P 22 poskiepį, 

išaugina mažesnius vaisius. Tas pats pastebėta, kai P 22 poskiepis panaudotas kaip 

intarpas (Kviklys, 1997; Vercammen ir kt., 2007), tačiau atliekant tuos tyrimus nevertintas 

vaisių skaičius, tenkantis kvadratiniam centimetrui kamieno skerspjūvio ploto. 

Mūsų bandymo duomenimis, tais atvejais, kai vaisių kiekis kvadratiniam centimetrui 

KSP viršijo aštuonis, vidutinė vaisiaus masė iš esmės buvo mažesnė. 

2005 m. buvo didelė vaismedžių apkrova, o 2006 m. vaismedžiai daugelyje 

variantų buvo mažiau derlingi. Galima daryti prielaidą, kad, jeigu jaunų vaismedžių 

apkrova didesnė kaip 5 obuoliai cm -2 KSP, tai gali sukelti pramečiavimą. 

Atsižvelgiant į intarpų poveikį vaisių kokybei ir lyginant su atitinkamais poskiepių 

tyrimais, galima teigti, kad P 22 ir B.9 poskiepių poveikis obelų vaisių kokybei, 

nokimo rodikliams ir biocheminiai sudėčiai yra panašus, nesvarbu, ar tiesiai į juos 

akiuojama, ar jie naudojami kaip intarpai. Tirtos obelų veislės didesnės įtakos vaisių 

kokybei ir nokimo procesams neturėjo, išskyrus geresnį vaismedžių su ‘Summered’ 

veislės intarpu vaisių spalvinimąsi. 

Išvados. 1. Obelų poskiepių ir veislių intarpai turi esminės įtakos vaisių vidinei 

ir išorinei kokybei. 

2. ‘Auksio’ veislės obuolius spalvintis skatina P 22 poskiepio ir ‘Summered’ 

veislės intarpai. 

3. Obuoliai anksčiau noksta su P 22 ir B.9 poskiepių intarpais. 

4. P 22 poskiepio intarpas neigiamai veikė vaisių masę ir minkštimo tvirtumą. 

Gauta 2009 02 25 

Parengta spausdinti 2009 03 23 

Literatūra 

1. Di Vaio C., Cirill C., Buccheri M., Limongelli F. 2009. Effect of interstock (M.9 

and M.27) on vegetative growth and yield of apple trees (cv. ‘Annurca’). Scientia 

Horticulturae, 119(3): 270–274. 

2. Hossain S., Mizutani F., Nasrulhaq A. 2006. Influence of interstock grafting as 

a dwarfing component on peach trees development and fruit quality. Arab gulf 

journal of scientific research, 24(4): 183–187. 

3. Karp K. 1996. Influence of interstock on apple trees. Acta Horticulturae, 422: 

258–262 

4. Kviklienė N., Kviklys D. 2006. Rootstock effect on maturity and quality of 

‘Auksis’ apples. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 258–263. 

5. Kviklys A. 1983. Obelų su žemaūgiais intarpais tyrimas jauname sode. 

Sodininkystė ir daržininkystė, 1: 48–57. 

6. Kviklys D. 1997. Žemaūgių intarpų tyrimai obelų sode. Sodininkystė ir daržininkystė, 

16: 16–21. 

8

7. Reighard G., Quellete D., Brock K. 2007. Survival, growth and yield of ‘Carogem’ 

peach on an interstem and two dwarfing rootstocks. Acta Horticulturae, 732: 

303–306. 

8. Tojnko S., Cmelik Z., Zadravec P. 2004. Influence of interstock on growth and 

cropping of ‘Red Elstar’ apple. Acta Horticulturae, 658(1): 303–306. 

9. Vercammen J. 2004. Search for a more dwarfing rootstock for apple. Acta 

Horticulturae, 658 (1): 313–318. 

10. Vercammen J., Van Daele G., Gomand A. 2007. Can fruit size and colouring of 

‘Jonagold’ be improved by an interstock Acta Horticulturae, 732: 165–170. 

11. Webster A. D. 1993. New dwarfing rootstocks for apple, pear, plum and sweet 

cherry – a brief review. Acta Horticulturae, 349: 145–153. 

12. Wertheim S. J. 1998. Rootstock guide: Apple, pear, cherry, European plum. Fruit 

Research Station, Wilhelminadorp, The Netherlands. 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2009. 28(1). 

Interstem effect on apple fruit internal and external quality 

D. Kviklys, N. Kviklienė 

Summary 

Apple interstem trial was conducted at the Lithuanian Institute of Horticulture in 

2005–2008. Rootstocks P 22, B.9, 3-3-72 and apple cultivars ‘Summered’, ‘Kaunis’, ‘Lietuvos 

pepinas’ columnar apple KB109 were budded on B.396 rootstock. Interstems had effect on fruit 

internal and external quality: better fruit colour was established on P 22 and ‘Summered’, all 

interstems had positive effect on the accumulation of soluble solids. According to the starch 

and maturity indexes, P 22 and B.9 interstems induced earlier fruit ripening. P 22 had negative 

effect on fruit weight and flesh firmness. 

Key words: apple, rootstock, interstock, fruit quality, maturity index. 

9




Obelų su intarpais augumo ir derėjimo ypatumai 

Darius Kviklys 



Obelų intarpų tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 2002– 

2008 m. Tirti intarpai – poskiepiai B.9, 3-3-72 ir P 22 bei obelų veislės ‘Summered’, ‘Kaunis’, 

‘Lietuvos pepinas’ ir koloninė obelis KB109 – skiepyti į B.396 poskiepį. Vaismedžių augumą 

labiausiai mažina P 22, B.9 ir 3-3-72 poskiepių ir veislės ‘Lietuvos pepinas’ intarpai. Nė vienas 

tirtas intarpas nedidino suminio derliaus, palyginti su be intarpo augintais vaismedžiais, 

o P 22 ir B.9 intarpai iš esmės derlių sumažino. Tirtos obelų veislės, kaip intarpai, neturėjo 

esminės įtakos vaismedžių derliui, augumui ir produktyvumui, tačiau vaismedžiai su P 22, 

B.9 ir 3-3-72 poskiepių intarpais turėjo didžiausią derėjimo indeksą. 

Reikšminiai žodžiai: obelys, poskiepis, intarpas, vegetatyvinis ir generatyvinis vystymasis. 

Įvadas. Praėjusio šimtmečio 7–8 dešimtmetyje intarpų naudojimas obelims 

turėjo du pagrindinius tikslus. Kai kuriose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, trūko žemaūgių 

poskiepių ir naudojant intarpus buvo tikimasi paspartinti intensyviems sodams 

skirtos sodinamosios medžiagos dauginimą (Karp, 1996). Atlikus pirmuosius tyrimus, 

rekomenduota verslinėje sodininkystėje B.9 poskiepio intarpą akiuoti į sėklinius poskiepius 

(Kviklys, 1983). Ištobulėjus poskiepių dauginimo technologijoms ir išsiplėtus 

augynams, naudoti intarpus tapo neracionalu, nes išauginti sodinamąją medžiagą su 

intarpu užtrunka metais ilgiau. Antrasis tikslas, kurio iki šiol dar neatsisakoma, buvo 

auginti vaismedžius su sėkliniais ar kitais dirvos ir kitoms ekologinėms sąlygoms 

mažiau reikliais poskiepiais, o intarpu reguliuoti vaismedžių augumą ir derėjimą (Di 

Vaio ir kt., 2009; Wertheim, 1998). Daugelis žemaūgių poskiepių yra neatsparūs maisto 

medžiagų ar drėgmės trūkumui, turi labai seklią šaknų sistemą, todėl esant nepalankioms 

klimato sąlygoms ar prasčiau prižiūrint vaismedžius su šiais poskiepiais jie gali 

užskursti. Naudojant šiuos poskiepius kaip intarpus, minėtų problemų gali nelikti. 

Plačiausiai pasaulyje paplitęs M.9 poskiepis yra labai jautrus skydamariui, kuris kelia 

grėsmę vaismedžiams pagrindiniuose obelų auginimo regionuose. Kol nauji, atsparūs 

skydamariui poskiepiai kuriami ar dar tik pradedami platinti (Robinson ir kt., 2004; 

2006), minėta problema gali būti sprendžiama naudojant intarpus (Palmer ir kt., www. 

hortnet.co.nz). 

Kai kuriems kitiems sodo augalams intarpai yra labai svarbūs. Beveik visi intensyvūs 

kriaušių sodai yra veisiami su paprastojo svarainio poskiepiais. Dažnai tarp 

11

šių poskiepių ir daugelio kriaušių veislių pasireiškia neatitikimas. Jam pašalinti yra 

naudojami intarpai. 

Kadangi žemaūgių ir produktyvių poskiepių trūksta trešnėms, ne vienoje šalyje 

ieškota trešnių intarpų. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, gerų rezultatų davė Ž1 

ir ‘North Star’ veislės intarpas. Jis gan plačiai naudojamas ir Lenkijoje. Skiernievicų 

sodininkystės ir gėlininkystės institute sukurtas trešnių intarpas ‘Frutana’, jam suteikta 

licencija (Rozpara, Grzyb, 2004). Oregono valstijoje atlikti kriaušių intarpų tyrimai, 

tačiau pasirinkti poskiepiai neturėjo didesnės teigiamos įtakos ribojant kriaušių augimą 

ir skatinant derėjimą (Sugar, Mielke, 2004). Panašūs rezultatai gauti ir su persikų 

intarpu (Reighard ir kt., 2007). 

Darbo tikslas – nustatyti obelų poskiepių ir veislių intarpų įtaką vaismedžių augumo 

ir derėjimo požymiams. 

Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai atlikti 2002–2008 m. Lietuvos 

sodininkystės ir daržininkystės institute. Tirti intarpai – poskiepiai B.9, 3-3-72 ir P 2 

bei obelų veislės ‘Summered’, ‘Kaunis’, ‘Lietuvos pepinas’ ir koloninė obelis KB109 – 

skiepyti į B.396 poskiepį. Veislė – ‘Auksis’. Intarpo ilgis – 25–30 cm. Kontrolė – 

vaismedžiai akiuoti į B.396 poskiepį. 

Sodas įveistas 2002 m. rudenį, 4 × 1,5 m atstumais sodinant vienamečius nešakotus 

sodinukus. Formuoti laibosios verpstės vaismedžių vainikai. Sodas prižiūrėtas pagal 

intensyvių obelų sodų auginimo technologijų reikalavimus. Tyrimas įrengtas 4 pakartojimais, 

sodinant po tris vaismedžius. Tyrimo variantai išdėstyti randomizuotai. 

Pirmaisiais augimo sode metais įvertintas vaismedžių augumas: aukštis, cm; šoninių 

šakų skaičius, vnt.; bendras ir vidutinis metūglių ilgis, cm. Nustatytas pumpurų 

tankis, suskaičiuojant visus pumpurus 30 cm ilgio vienamečio ūglio dalyje. 

Kamieno skersmuo matuotas 40–45 cm aukštyje, 5 cm virš intarpo. 

Derlius vertintas kilogramais iš vaismedžio. Derėjimo indeksas (kg cm -2 kamieno 

skerspjūvio ploto) skaičiuotas kasmet ir tyrimo pabaigoje kaip kasmetinių derėjimo 

indeksų suma. 

Nepalankiais 2004 ir 2007 m. pavasarinės šalnos stipriai pažeidė žiedus ir užuomazgas. 

2007 m. pažeidimo intensyvumas tarp variantų nesiskyrė, o dėl didesnių 

pažeidimų 2004 m. derliaus duomenis į rezultatus neįtraukti. 

Tyrimų duomenys apdoroti atliekant vienfaktorinę dispersinę analizę. 

Rezultatai. Per pirmuosius augimo sode metus aukščiausi užaugo vaismedžiai 

su ‘Kaunio’ veislės, KB109 ir B.9 poskiepio intarpais (1 lentelė). Nė vienas iš intarpų 

nemažino vaismedžių aukščio, palyginti su kontroliniais vaismedžiais. 

Visi vaismedžiai su intarpais prasčiau šakojosi. Iš esmės mažiau šoninių šakų negu 

kontrolėje turėjo vaismedžiai su veislės ‘Lietuvos pepinas’ ir B.9 poskiepio intarpais, o 

vaismedžiai su P 22 poskiepio intarpu iš esmės skyrėsi ir nuo visų kitų vaismedžių. 

Bendras vaismedžių su P 22 intarpu metūglių ilgis buvo 103 cm, o stipriausiai 

augo vaismedžiai su ‘Summered’ veislės intarpu – ilgis 244 cm. Vaismedžių su kitais 

intarpais bendras metūglių ilgis nesiskyrė nuo kontrolinių vaismedžių. 

Obelys be intarpo turėjo pačius trumpiausius ūglius. Nuo jų iš esmės nesiskyrė 

tik vaismedžiai su P 22 ir 3-3-72 poskiepių intarpais. 

Pumpurų tankis ūglyje iš esmės nepriklausė nuo intarpo, išskyrus vaismedžius 

su P 22 poskiepio intarpu, kurie turėjo daugiausia pumpurų ilgio vienete. Esminių 

skirtumų tarp kitų intarpų nenustatyta. 

12

1 lentelė. Vegetatyvinio vystymosi požymiai pirmaisiais augimo sode metais 

Table 1. Fruit tree vegetative development during the first year in the orchard 

Šakų skaičius, 

vnt. ilgis metūglių ilgis 30 cm ūglio dalyje, vnt. 

Metūglių Vidutinis Pumpurų skaičius 

Aukštis 

Intarpas 

Height, 

Interstem 

Number of Total length, Average shoot Number of buds on 

cm 

shoots cm length, cm 30 cm of the shoot 

B.396 (be intarpo) 134 6,5 201 31,1 10,6 

‘Summered’ 135 5,6 244 43,2 10,8 

‘Kaunis’ 152 5,3 223 41,7 10,3 

‘Lietuvos pepinas’ 136 4,6 173 37,8 10,2 

P 22 138 3,0 103 34,2 12,2 

B.9 156 4,6 186 40,4 10,4 

3-3-72 143 5,5 196 35,6 11,2 

KB109 150 5,2 208 39,8 10,7 

R 05 

/LSD 05 

10,04 1,42 36,3 7,27 0,84 

2 lentelė. Intarpo įtaka kamieno skersmeniui, mm 

Table 2. Effect of interstock on tree stem diameter (mm) 

Intarpas 

Interstem 

2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 

B.396 (be intarpo) 15,6 28,3 36,0 44,5 50,0 57,3 

‘Summered’ 15,8 27,0 36,8 42,5 50,8 58,5 

‘Kaunis’ 15,4 26,5 33,0 43,3 51,0 57,0 

‘Lietuvos pepinas’ 14,4 25,3 30,8 38,5 48,0 52,5 

P.22 13,0 19,1 22,8 27,8 32,0 36,0 

B.9 14,8 24,3 28,0 34,8 42,0 45,5 

3-3-72 15,9 26,4 30,8 40,5 47,3 53,8 

KB109 16,5 27,8 38,8 46,0 55,8 59,3 

R 05 

/LSD 05 

1,04 1,95 2,53 3,20 3,44 3,54 

3 lentelė. Intarpo įtaka derėjimui 

Table 3. Effect of interstock on yield 

Intarpas 

Interstem 

Derlius, kg vaism. 

Žiedynų skaičius, vnt. 

-1 Suminis derlius, 

Yield (kg fruit tree 

Number of inflorescences, 

2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 

-1 ) kg vaism. -1 

Total yield 

(kg fruit tree -1 ) 

B.396 (be intarpo) 0,5 5,59 6,97 2,05 19,6 34,2 

‘Summered’ 0,1 3,79 7,20 1,08 19,3 31,4 

‘Kaunis’ 4,0 6,70 4,27 3,59 19,2 33,7 

‘Lietuvos pepinas’ 2,1 5,00 4,72 2,18 19,4 31,3 

P.22 4,2 5,50 0,41 3,44 9,9 19,3 

B.9 2,1 8,74 2,16 3,12 14,1 28,1 

3-3-72 0,3 7,76 2,07 5,30 20,1 35,2 

KB109 0 4,32 6,62 2,68 20,4 34,0 

R 05 

/ LSD 05 

1,7 2,08 2,99 1,79 3,65 3,22 

13

Jau po pirmojo augimo sezono iš esmės mažiausio augumo buvo vaismedžiai 

su P 22 poskiepio intarpu. Jų kamieno skersmuo skyrėsi ne tik nuo kontrolinių vaismedžių, 

bet ir nuo visų kitų intarpų. Esminiai skirtumai išliko per visą tyrimų laikotarpį. 

‘Lietuvos pepino’ veislės bei B.9 poskiepio intarpas taip pat iš esmės mažino 

vaismedžių augumą, palyginti su kontroliniu variantu. Paskutiniais tyrimo metais 

vaismedžių su 3-3-72 intarpu kamieno skersmuo buvo mažesnis, o su ‘Summered’ 

ir ‘Kaunio’ veislių bei koloninės obels KB109 intarpais nesiskyrė nuo vaismedžių, 

akiuotų į B.396 poskiepį. 

2004 m. turėjo būti skinamas pirmasis derlius, tačiau pavasarinės šalnos visiškai 

nušaldė žiedus ir užuomazgas. Įvertinus žiedynų skaičių, didžiausias pirmasis derlius 

galėjo būti skintas nuo vaismedžių su P 22 poskiepio ir ‘Kaunio’ veislės intarpais. 

2005 m. iš esmės gausiau derėjo vaismedžiai su B.9 ir 3-3-72 intarpais. Derlius su 

kitais intarpais nesiskyrė nuo kontrolės. Vaismedžiai su B.9 ir P 22 intarpais sąlygojo 

iš esmės mažesnį derlių 2006 ir 2008 m. Mažiausias ketverių metų suminis derlius 

gautas iš vaismedžių su P 22 poskiepio intarpu. Vaismedžiai su B.9 intarpu taip pat 

buvo mažiau derlingi negu kontroliniai. Vaismedžių su kitais intarpais suminis derlius 

iš esmės nesiskyrė nuo vaismedžių be intarpo derliaus. 

4 lentelė. Intarpo įtaka derėjimo indeksui, kg cm -2 kamieno skerspjūvio ploto 

Table 4. Effect of interstock on fertility index (kg cm -2 TCSA) 

Intarpas 

Suminis 

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 

Interstem 

Total 

B.396 (be intarpo) 0,55 0,45 0,10 0,76 1,87 

‘Summered’ 0,35 0,51 0,05 0,72 1,63 

‘Kaunis’ 0,80 0,29 0,18 0,75 2,02 

‘Lietuvos pepinas’ 0,69 0,41 0,12 0,90 2,12 

P.22 1,35 0,07 0,43 0,98 2,83 

B.9 1,42 0,24 0,22 0,87 2,74 

3-3-72 1,04 0,16 0,30 0,90 2,40 

KB109 0,37 0,41 0,11 0,75 1,64 

R 05 

/ LSD 05 

0,18 0,16 0,07 0,13 0,37 

Intarpas iš esmės nulėmė vaismedžių derėjimo indeksą arba vaismedžių produktyvumą. 

Visais metais, išskyrus 2006 m., iš esmės produktyviausi buvo vaismedžiai 

su P 22 intarpu. Per ketverius derėjimo metus nuo jų nesiskyrė tik vaismedžiai su B.9 

intarpu. Didesnį suminį derėjimo indeksą už kontrolinius vaismedžius taip pat turėjo 

medžiai su 3-3-72 poskiepio intarpu. Obelys su ‘Summered’ ir KB109 veislių intarpais 

buvo neproduktyviausios, nors esminių skirtumų nuo kontrolės nenustatyta. 

Aptarimas. Poskiepis turi esminės įtakos vaismedžio vegetatyviniam ir generatyviniam 

vystymuisi. Panašus, tačiau neidentiškas, vaismedžio atsakas sulaukiamas, 

kai poskiepis panaudojamas kaip intarpas. Trijų skirtingų genotipų sąveikos gali turėti 

specifinės įtakos augalo požymiams. 

Daugelyje šalių, anksčiau ir Lietuvoje, intarpų tyrimai atliekami skiepijant juos į 

sėklinį, vaismedžių augumo neribojantį poskiepį (Kviklys, 1983). Kaip intarpą pasirinkus 

žemesnio augumo poskiepį, gaunami akivaizdūs augimo ir derėjimo skirtumai.

Italijoje M.27 poskiepio intarpas vaismedžių augumą mažino 80, o M.9 – 50 procentų 

(Di Vaio ir kt., 2009). Kai intarpai skiepijami į žemesnio augumo poskiepius, dažnai 

gaunami prieštaringi rezultatai. Belgijoje Vercamen (2004) atliktų tyrimų duomenimis, 

nykštukinio M.27 poskiepio intarpas sumažino vaismedžių augumą, palyginti su tiesiai 

į M.9 poskiepį akiuotais vaismedžiais, tačiau didesni skirtumai nuo ‘Jonagold’ veislės 

pastebėti tik penktaisiais augimo sode metais. Kita vertus, skirtumai nuo ‘Elstar’ veislės 

nustatyti jau nuo pirmųjų augimo metų, o vaismedžiai su intarpais buvo mažesni net 

už tiesiai į M.27 poskiepį akiuotus. 

Atliktame bandyme nuo pat pirmųjų metų vegetatyvinį vystymąsi labiausiai 

ribojo P 22 poskiepio intarpas, kuris priklauso nykštukinių poskiepių grupei ir buvo 

mažiausio augumo tarp į tyrimą įtrauktų poskiepių. Tai rodo, kad poskiepio įtaka 

vaismedžio augumui išlieka panaši, nepaisant to, ar vaismedis skiepijamas tiesiai į 

poskiepį ar poskiepis naudojamas kaip intarpas. 

Ankstesnių Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto tyrimų rezultatai 

rodo, kad poskiepis 3-3-72 yra vienas geriausių (Kviklys, 1997; 1995). Jis ne tik labai 

sumažino vaismedžių augumą, bet ir didino derlių. Tačiau atliekant tą tyrimą intarpai 

buvo akiuoti į ‘Paprastojo antaninio’ sėklinį poskiepį. Akiuojant į žemaūgį B.396 

poskiepį, 3-3-72 intarpas taip pat mažino vaismedžio augimą, tačiau neturėjo esminės 

įtakos vaisių derliui. Tiesa, visi kaip intarpai pasirinkti poskiepiai – P 22, 3-3-72 ir 

B.9 – didino vaismedžių produktyvumą. 

Į tyrimą įtrauktos lietuviškos obelų veislės yra nedidelio augumo. Dažniausiai 

mažesnis augumas koreliuoja su didesniu produktyvumu, ankstesne derėjimo pradžia 

ir gausesniu derliumi. Iš visų tirtų veislių tik ‘Lietuvos pepinas’ sumažino vaismedžių 

augumą, tačiau nei derliumi, nei produktyvumu, kaip ir kitos veislės, nesiskyrė nuo 

kontrolės. Slovėnijoje atliktų tyrimų duomenimis, vaismedžiai su ‘Summered’ veislės 

intarpu buvo net 20 % mažiau augūs ir net 50 % produktyvesni negu akiuoti tiesiai į 

M.9 poskiepį (Tonjko ir kt., 2004). Mūsų atliktame bandyme derinys – B.396 poskiepis, 

‘Summered’ veislės intarpas ir ‘Auksio’ veislė – neturėjo esminės įtakos derliui, 

augumui ir produktyvumui. 

Tyrimo pradžioje buvo iškelta hipotezė, kad koloninio tipo obelų intarpas gali 

turėti specifinės įtakos vaismedžių augumui, derėjimo pobūdžiui bei pumpurų tankiui. 

Deja, žemaūgis koloninio tipo selekcinis numeris KB109 kaip intarpas išskirtinėmis 

savybėmis nepasižymėjo. Pumpurų tankis gali būti vienas iš produktyvumo rodiklių, 

rodantis galimų žiedynų ir vaisių kiekį tokio paties ilgio ūglio dalyje. Didesnis pumpurų 

skaičius nustatytas ant vaismedžių su P 22 poskiepio intarpu ūglių. 

Išvados. 1. Poskiepių P 22, B.9 ir 3-3-72 bei veislės ‘Lietuvos pepinas’ intarpai 

mažina obelų su B.396 poskiepiu augumą. 

2. Vaismedžių su tirtais intarpais suminis derlius nebuvo didesnis už be intarpo 

augintų vaismedžių derlių. P 22 ir B.9 intarpai iš esmės mažino derlių. 

3. Tirtos obelų veislės, kaip intarpai, neturėjo esminės įtakos vaismedžių derliui, 

augumui ir produktyvumui. 

Gauta 2009 03 03 


15

Literatūra 

1. Di Vaio C., Cirill C., Buccheri M., Limongelli F. 2009. Effect of interstock (M.9 

and M.27) on vegetative growth and yield of apple trees (cv. ‘Annurca’). Scientia 


2. Hossain S., Mizutani F., Nasrulhaq A. 2006. Influence of interstock grafting as 

a dwarfing component on peach trees development and fruit quality. Arab gulf 

journal of scientific research, 24(4): 183–187. 

3. Karp K. 1996. Influence of interstock on apple trees. Acta Horticulturae, 422: 

258–262. 

4. Kviklys A. 1983. Obelų su žemaūgiais intarpais tyrimas jauname sode. 

Sodininkystė ir daržininkystė, 1: 48–57. 

5. Kviklys D. 1997. Žemaūgių intarpų tyrimai obelų sode. Sodininkystė ir daržininkystė, 

16: 16–21. 

6. Palmer J. W., Gibbs H. M., Lupton G. Is There A Future For Interstem Apple 

Trees In New Zealand http://www.hortnet.co.nz/publications/science/intstem. 

htm 

7. Reighard G., Quellete D., Brock K. 2007. Survival, growth and yield of ‘Carogem’ 

peach on an interstem and two dwarfing rootstocks. Acta Horticulturae, 732: 

303–306. 

8. Robinson T. L., Fazio G., Aldwinckle H. S., Hoying S. A., Russo N. 2006. Field 

performance of Geneva® apple rootstocks in the Eastern USA. Sodininkystė ir 

daržininkystė, 25(3): 181–191. 

9. Robinson T. L., Moreno Sánchez M. Á., Webster A. D., Hoying S. A. 2004. 

Performance of elite Cornell Geneva apple rootstocks in long-term orchard trials 

on growers farms. Acta Horticulturae, 658(1): 221–229. 

10. Rozpara E., Grzyb Z. S. 2004. Frutana – a new interstock for sweet cherry trees. 

Acta Horticulturae, 658(1): 247–250. 

11. Sugar D., Mielke E. A. 2004. Early performance of pear cultivars on various 

Old Home x Farmingdale (OHxF) interstem-rootstock combinations. Acta 


12. Tojnko S., Cmelik Z., Zadravec P. 2004. Influence of interstock on growth and 

cropping of ‘Red Elstar’ apple. Acta Horticulturae, 658(1): 303–306. 

13. Vercammen J. 2004. Search for a more dwarfing rootstock for apple. Acta 


14. Wertheim S. J. 1998. Rootstock guide: Apple, pear, cherry, European plum. Fruit 

Research Station, Wilhelminadorp, The Netherlands. 

15. Квиклис Д. 1995. Изучение промежуточных подвоев для яблони. 

Современные проблемы садоводства. Самохваловичи. 

16


Growth and yield of interstem apple trees 

D. Kviklys 

Summary 

Apple interstem trial was conducted at the Lithuanian Institute of Horticulture in 2002– 

2008. Rootstocks P 22, B.9, 3-3-72 and apple cultivars ‘Summered’, ‘Kaunis’, ‘Lietuvos pepinas’ 

columnar apple KB109 were budded on B.396 rootstock. All tested rootstocks significantly 

reduced tree vigour. No one of tested interstems had positive effect on total yield per tree, while 

P 22 and B.9 interstems significantly reduced it. All apple cultivars had no effect on tree fertility 

index and vegetative development. Highest fertility index was established for trees with P 22, 

B.9 and 3-3-72 interstems. 

Key words: apple, rootstock, interstock, vegetative and generative development. 

17




‘Rubin’ veislės obelų su žemaūgiu P 60 poskiepiu 

formavimo laikas ir būdai 

Nobertas Uselis, Gintarė Šabajevienė, Nomeda Kviklienė 


Kauno r., el. paštas n.uselis@lsdi.lt 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 2004–2006 m. buvo atlikti vaismedžių 

formavimo būdų tyrimai. Bandomasis ‘Rubin’ veislės obelų su žemaūgiu P 60 poskiepiu sodas 

įveistas 3 × 1,3 m atstumais (2 564 vnt. ha -1 ) 2002 m. pavasarį. Tirta metūglių trumpinimo, 

įlaužimo, atlenkimo, ūglių pinciravimo, vaismedžių purškimo du kartus po 1,25 kg ha -1 

Regaliu ir vasaros genėjimo įtaka vaismedžių augumui, derlingumui, produktyvumui ir vaisių 

kokybei. Nustatyta, kad kompleksinis jaunų pradedančių derėti ‘Rubin’ veislės vaismedžių 

su žemaūgiu P 60 poskiepiu formavimo būdas, kai metūgliai trumpinami balandžio, ūgliai 

pinciruojami gegužės ir genimi rugpjūčio mėnesiais, efektyviai veikia vaismedžių augumą 

ir didina produktyvumą. Iš esmės vaismedžių augumą pagal bendrą ir vidutinį metūglių ilgį 

stipriausiai mažina purškimas augimo reguliatoriumi Regaliu (norma – 2,5 kg ha -1 ) du kartus. 

‘Rubin’ veislės vaismedžių purškimas Regaliu turi tendenciją didinti vaisių derlių, bet iš esmės 

mažina vidutinę vaisiaus masę ir blogina rūšingumą pagal vaisių skersmenį. 

Reikšminiai žodžiai: augimo reguliatoriai, augumas, formavimo būdai, derlius, obelys, 

produktyvumas, P 60 poskiepis. 

Įvadas. Pastarųjų metų moksliniai tyrimai ir gamybinė patirtis parodė, kad 

Lietuvoje daugelio veislių obelis galima auginti su žemaūgiais B.396, P 60 ir žemai 

akiuotais M.9 poskiepiais, kai jos sodinamos 4–3,5 × 1,25–0,75 m atstumais ir formuojami 

įvairių modifikacijų verpstės formos vainikai (Uselis, 2008). Tačiau toliau 

intensyvinant verslinę sodininkystę, kyla ir naujų problemų: būtina valdyti žemaūgių 

vaismedžių augumą ir derėjimą, ypač po ne derliaus metų (šalnos, per gausus praėjusių 

metų derlius ir t. t.), ir optimizuoti vaisių kokybę. Intensyviuose soduose būtina ištirti 

ir pritaikyti įvairias vaismedžių augimą ir derėjimą reguliuojančias priemones. 

Siekiant palaikyti pusiausvyrą tarp augimo ir derėjimo, visame pasaulyje ieškoma 

cheminių preparatų, padedančių kontroliuoti ūglių augimą. Pastaruoju metu labai daug 

dėmesio skiriama BASF firmos preparatui. Jo veiklioji medžiaga yra kalcio proheksadionas, 

Europoje jis užregistruotas kaip Regalis. Šio preparato tyrimai plačiai atliekami 

daugelyje Europos šalių – Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Lenkijoje ir kt. 

Apipurškus obelis Regalio tirpalu, sumažėja bendras ūglių ilgis (Basak, Krzewinska, 

2006; Rademacher ir kt., 2006), vaismedžių vainikai tampa kompaktiškesni, juose 

19

geresnė šviesos penetracija ir oro cirkuliacija. Sumažėja žiemos genėjimų darbo sąnaudos, 

o vasaros genėjimų galima visai atsisakyti. Dėl silpnesnio vaismedžių augumo 

padidėja augalų apsaugos priemonių efektyvumas. 

Kalcio proheksadiono greitas metabolizmas yra vienas iš šio preparato privalumų 

(Asin ir kt., 2007). Augaluose jis suyra per porą savaičių, o dirvoje – per septynias 

dienas. Šis produktas yra nekenksmingas aplinkai ir vartotojams (Rademacher, Kober, 

2003). 

Tyrinėjant vaismedžių antžeminės dalies biologiją, pastebėta, kad juo daugiau šaka 

pasvirusi, tuo silpniau ji auga bei gausiau dera. Formuojant verpstės formos vainikus, 

dėl augimo silpninimo ir derėjimo skatinimo vertikaliai augantys ūgliai atlenkiami 

horizontaliai (Forshey, 1992; Armolaitis, 1993; Mika, Krawiec, 1998). 

Darbo tikslas – ištirti ir įvertinti ‘Rubin’ veislės obelų su žemaūgiu P 60 poskiepiu 

formavimo laiko ir būdų įtaką vaismedžių augumui, produktyvumui ir vaisių kokybei 

jauname sode. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir 

daržininkystės institute 2004–2006 m. Bandomasis ‘Rubin’ veislės obelų su žemaūgiu 

P 60 poskiepiu sodas įveistas sodinant nešakotus vienamečius sodinukus 2002 m. 

pavasarį. Vaismedžiai pasodinti 3 × 1,3 m atstumais (2 564 vnt. ha -1 ). Iki bandymo 

įrengimo pirmaisiais ir antraisiais vaismedžių augimo sode metais apatinio vainiko 

šakos buvo atlenktos į horizontalią padėtį, o per stipriai į viršų augančios nereikalingos 

– pašalintos. Tirta formavimo būdų ir laiko įtaka vaismedžių augumui, derlingumui, 

produktyvumui ir vaisių kokybei. Tyrimų schema: 1. Vaismedžiai negenėti; 2. Metūgliai 

trumpinti balandžio, ūgliai pinciruoti gegužės, genėti rugpjūčio mėnesiais; 3. Metūgliai 

trumpinti balandžio, genėti rugpjūčio mėnesiais; 4. Ūgliai pinciruoti gegužės, genėti 

rugpjūčio mėnesiais; 5. Ūgliai genėti rugpjūčio mėnesį; 6. Metūgliai įlaužti balandžio, 

ūgliai genėti rugpjūčio mėnesiais; 7. Metūgliai lenkti balandžio, ūgliai genėti rugpjūčio 

mėnesiais; 8. Vaismedžiai purkšti Regaliu po 1,25 kg ha -1 pirmą kartą obelims baigiant 

žydėti, antrą – po 30 dienų ir negenėti. 9. Vaismedžiai purkšti Regaliu po 1,25 kg ha -1 

pirmą kartą obelims baigiant žydėti, antrą – po 30 dienų, rugpjūčio mėnesį išgenėti. 

Įvertintas vaismedžių augumas, suskaičiuojant metūglius (vnt.), apskaičiuojant 

bendrą vaismedžio metūglių ilgį (m vaism. -1 ), vidutinį metūglių ilgį (cm) ir kamieno 

skerspjūvio plotą (cm 2 ). Apskaičiuotas vaismedžių produktyvumas (kg cm -2 ), derlius 

(t ha -1 ), vidutinė vaisiaus masė (g) ir rūšingumas pagal vaisių skersmenį (%). 

Rezultatai. Vaismedžių augumas ir produktyvumas. Vaismedžių augumo 

apskaitos parodė, kad vaismedžių formavimo būdai ir laikas skirtingai veikia jų 

augumą. Nustatyta, kad vaismedžiai išaugino iš esmės mažiausiai metūglių, kai ūgliai 

buvo pinciruoti gegužės mėnesį ir genėti arba tik genėti rugpjūčio mėnesį, palyginti su 

vaismedžiais, kuriems netaikyti šie formavimo būdai. Taikant kitus formavimo būdus, 

metūglių skaičius buvo taip pat mažesnis, nors nuo kontrolinių vaismedžių iš esmės 

nesiskyrė (1 lentelė). Pasibaigus vegetacijai, negenėtų vaismedžių bendras metūglių 

ilgis buvo didžiausias. Bet kuris vainikų formavimo būdas turėjo tendenciją mažinti 

bendrą vaismedžių metūglių ilgį, o Regaliu nupurkštų vaismedžių bendras metūglių 

ilgis buvo iš esmės mažiausias (1 lentelė). Regaliu nupurkšti vaismedžiai išaugino ir 

iš esmės trumpesnius ūglius negu negenėti arba genėti tik rugpjūčio mėnesį. 

20

1 lentelė. Vaismedžių formavimo būdų įtaka ‘Rubin’ veislės obelų su P 60 poskiepiais 

augumui 

Table 1. The influence of fruit tree training methods on the growth vigour of apple tree 

cultivar ‘Rubin’ on rootstock P 60 

Formavimo būdas 

Training method 

Metūglių 

skaičius, vnt. 

vaism. -1 

Annual shoot 

number (unt. 

fruit tree -1 ) 

Babtai, 2004–2006 m. 

Vidutinis 

metūglio 

ilgis 

Average 

annual shoot 

length, cm 

Metūglių 

ilgis, m 

vaism. -1 

Annual shoot 

length 

(m fruit tree -1 ) 

71,4 20,1 30,8 

Negenėta 

Not pruned 

Trumpinta balandžio mėn., pinciruota gegužės 69,0 16,9 27,4 

mėn., genėta rugpjūčio mėn. 

Shortened in April, pinched off in May, pruned in 

August 

Trumpinta balandžio mėn., genėta rugpjūčio mėn. 64,5 19,1 32,3 

Shortened in April, pruned in August 

Pinciruota gegužės mėn., genėta rugpjūčio mėn. 55,4 15,1 29,6 

Pinched off in May, pruned in August 

Genėta rugpjūčio mėn. Pruned in August 51,4 15,3 32,6 

Įlaužta balandžio, genėta rugpjūčio mėn. 

66,8 18,0 28,4 

Broken in April, pruned in August 

Lenkta balandžio, genėta rugpjūčio mėn. 

60,3 17,1 30,4 

Bent in April, pruned in August 

Purkšta Regaliu gegužės mėn., negenėta 

65,1 14,8 24,4 

Sprayed with Regal in May, not pruned 

Purkšta Regaliu gegužės mėn., genėta rugpjūčio 

61,2 12,9 22,1 

mėn. 

Sprayed with Regal in May, pruned in August 

R 05 

/ LSD 05 

14,45 5,08 6,23 

Vaismedžių augumą netiesiogiai rodo vasarą genėtų ūglių ilgis ir masė. Regaliu 

purkštų vaismedžių ūglių, genėtų rugpjūčio mėnesį, ilgis buvo mažiausias. Kiek didesnis 

nugenėtų ūglių ilgis buvo tuo atveju, kai vaismedžių metūgliai pavasarį buvo 

trumpinti, gegužės mėnesį pinciruoti, o vasarą genėti. Pritaikius visus kitus vaismedžių 

formavimo būdus, rugpjūčio mėnesį genėtų ūglių ilgis buvo iš esmės didesnis negu 

Regaliu purkštų vaismedžių (2 lentelė). 

Regaliu purkštų vaismedžių arba vaismedžių, kurių metūgliai buvo trumpinti ir 

ūgliai pinciruoti pavasarį, nugenėtų ūglių masė buvo mažiausia. Taikant kitus vaismedžių 

formavimo būdus, vasarą nugenėtų ūglių masė buvo didesnė, o tų vaismedžių, 

kurių šakos pavasarį lentos į horizontalią padėtį ir genėtos rugpjūčio mėnesį arba tik 

genėtos rugpjūčio mėnesį, nugenėtų ūglių masė buvo iš esmės didesnė (2 lentelė). 

21

2 lentelė. Vaismedžių formavimo būdų įtaka ‘Rubin’ veislės obelų su P 60 poskiepiais 

nugenėtų ūglių ilgiui ir masei 

Table 2. The influence of fruit tree training methods on the length and weight of pruned 

shoots of apple tree cultivar ‘Rubin’ on rootstock P 60 



Nugenėtų ūglių ilgis, 

m vaism. -1 

Length of pruned shoots 

(m fruit tree -1 ) 

Babtai, 2003–2004 m. 

Nugenėtų ūglių masė, 

kg vaism. -1 

Weight of pruned shoots 

(kg fruit tree -1 ) 

Negenėta 

0 0 

Not pruned 

Trumpinta balandžio mėn., pinciruota 

1,76 0,10 

gegužės mėn., genėta rugpjūčio mėn. 

Shortened in April, pinched off in May, 

pruned in August 

Trumpinta balandžio mėn., genėta rugpjūčio 

2,33 0,14 

mėn. 


Pinciruota gegužės mėn., genėta rugpjūčio 

2,60 0,14 

mėn. 


Genėta rugpjūčio mėn. 

2,50 0,16 

Pruned in August 


2,51 0,15 



2,97 0,18 



0 0 


Purkšta Regaliu gegužės mėn., genėta 

1,11 0,10 

rugpjūčio mėn. 


R 05 

/ LSD 05 

0,776 0,06 

Nors didžiausias pagal kamieno skerspjūvio plotą buvo negenėtų vaismedžių 

augumas, tačiau įvairūs formavimo būdai jų augumo pagal kamieno skerspjūvio plotą 

iš esmės nesumažino (3 lentelė). 

Vaismedžių produktyvumas apima jų augumą ir derlingumą. Bandymo rezultatai 

parodė, kad produktyviausi yra Regaliu nupurkšti ir vasarą negenėti vaismedžiai 

arba vaismedžiai, kurių metūgliai sutrumpinti balandžio, ūgliai pinciruoti gegužės ir 

genėti rugpjūčio mėnesiais (3 lentelė). Pritaikius kitus formavimo būdus, vaismedžių 

produktyvumas buvo mažesnis, o vaismedžių šakas palenkus į horizontalią padėtį 

arba lenkiant įlaužus ir rugpjūčio mėnesį nugenėjus arba tik nugenėjus, vaismedžių 

produktyvumas sumažėjo iš esmės. 

22

3 lentelė. ‘Rubin’ vaismedžių su P 60 poskiepiais augumas ir produktyvumas 

Table 3. The growth vigour and productivity of apple tree cultivar ‘Rubin’ on rootstock 

P 60 



Negenėta 

Not pruned 

Trumpinta balandžio mėn., pinciruota gegužės 



August 

Trumpinta balandžio mėn., genėta rugpjūčio mėn. 


Pinciruota gegužės mėn., genėta rugpjūčio mėn. 











mėn. 


Babtai, 2005–2006 m. 

Kamieno Vaismedžių 

skerspjūvio plotas produktyvumas 

Trunk crosscut area, Fruit tree productivity, 

cm 2 

kg cm -2 

21,96 0,38 

20,09 0,42 

19,07 0,38 

21,24 0,37 

20,34 0,32 

19,70 0,36 

20,15 0,31 

18,27 0,49 

20,20 0,37 

R 05 

/ LSD 05 

4,59 0,125 

Derlius ir vaisių kokybė. Sodininkystėje vienas svarbiausių rodiklių 

yra vaisių derlius iš ploto vieneto. Nustatyta, kad derlingiausi buvo Regaliu 

nupurkšti, bet vasarą negenėti vaismedžiai. Daugumos kitų vaismedžių formavimo 

būdų taikymas ar visiškas jų netaikymas ‘Rubin’ veislės vaismedžių 

su P 60 poskiepiu derlingumo beveik neveikė. Tačiau mažiausią derlių išaugino 

tik rugpjūčio mėnesį genėti vaismedžiai ir vaismedžiai, kurių šakos lenktos 

balandžio ir genėtos rugpjūčio mėnesiais. Pastarieji vaismedžiai derėjo 

iš esmės prasčiau negu Regaliu nupurkšti ir negenėti vaismedžiai (4 lentelė). 

23

4 lentelė. ‘Rubin’ veislės obelų su P 60 poskiepiais derlius ir vidutinė vaisiaus 

masė 

Table 4. Yield and average fruit weight of apple tree cultivar ‘Rubin’ on rootstock P 60 

Babtai, 2005–2006 m. 



Vidutinis derlius 

Average yield, t ha -1 

Vidutinė vaisiaus masė 

Average fruit weight, g 

Negenėta 

21,7 202 

Not pruned 

Trumpinta balandžio mėn., pinciruota gegužės 

21,7 199 



August 

Trumpinta balandžio mėn., genėta rugpjūčio 

18,8 189 

mėn. 


Pinciruota gegužės mėn., genėta rugpjūčio mėn. 20,0 212 



17,0 208 



18,0 207 



16,0 197 



22,8 183 



19,3 164 

mėn. 


R 05 

/ LSD 05 

6,12 19,9 

‘Rubin’ veislės vaismedžiai išaugina labai didelius ir geros kokybės vaisius, kurių 

vidutinė masė beveik nepriklausė nuo daugumos vaismedžių formavimo būdų, tačiau 

vaismedžių augumą stabdant Regaliu vidutinė vaisiaus masė taip pat iš esmės sumažėjo. 

Ypač tai pastebima, kai vaismedžiai ne tik nupurkšti Regaliu, bet ir rugpjūčio 

mėnesį išgenėti (4 lentelė). Analogiški rezultatai gauti nagrinėjant obuolių rūšingumą 

pagal skersmenį. Pastebėta, kad vidutiniškai pusę derliaus sudarė dideli, 75–84 mm 

skersmens, vaisiai, nesvarbu koks buvo vainikų formavimo būdas. Regaliu purkšti vaismedžiai 

išsiskyrė tuo, kad išaugino du arba tris kartus daugiau mažesnių (60–74 mm) 

ir daug mažiau labai didelių (85–95 mm) vaisių, negu taikant kitus formavimo būdus 

arba jų visai neformuojant (5 lentelė). 

24

5 lentelė. ‘Rubin’ veislės obuolių rūšingumas pagal skersmenį, % 

Table 5. Quality of apple tree cultivar ‘Rubin’ according to diameter (%) 

Babtai, 2005–2006 m. 



Negenėta 

Not pruned 

Trumpinta balandžio mėn., pinciruota gegužės mėn., 

genėta rugpjūčio mėn. 

Shortened in April, pinched off in May, pruned in August 

Trumpinta balandžio mėn., genėta rugpjūčio mėn. 


Pinciruota gegužės mėn., genėta rugpjūčio mėn. 










Purkšta Regaliu gegužės mėn., genėta rugpjūčio mėn. 


Vaisių skersmuo 

Fruit diameter 

60–74 mm 75–84 mm 85–95 mm 

16,2 51,4 32,4 

17,2 54,4 28,4 

10,4 64,6 25,0 

7,2 57,1 35,7 

4,2 53,0 42,8 

11,5 48,5 40,0 

9,4 56,7 33,9 

31,9 55,5 12,6 

42,4 53,0 4,6 

Aptarimas. Tyrimai parodė, kad ieškant efektyvių vaismedžių augimo ir derėjimo 

pusiausvyrą palaikančių priemonių nebeužtenka šakas ar ūglius palenkti į horizontalią 

padėtį – būtina naudoti veiksmingesnes priemones. Nustatyta, kad gana efektyvus 

vaismedžių augimą reguliuojantis ir produktyvumą didinantis būdas yra kompleksinis 

vainiko formavimas, kai metūgliai trumpinami balandžio, ūgliai pinciruojami gegužės 

ir genimi rugpjūčio mėnesiais. Tačiau šių vaismedžių formavimo būdų taikymas turi 

trūkumą, nes reikalauja daug rankų darbo, kuris yra gana brangus. Prižiūrint jaunus, 

pradedančius derėti žemaūgius ‘Rubin’ veislės vaismedžius pastebėta, kad kasmetinis 

metūglių lenkimas į horizontalią padėtį virvutėmis ar juos įlaužiant (taip atlenkiama 

greičiau ir pigiau negu naudojant virvutes) iš esmės nepaveikė nei vaismedžių augumo, 

nei produktyvumo. Vien vaismedžių genėjimas rugpjūčio mėnesį taip pat nedavė 

akivaizdžių teigiamų rezultatų. Iš esmės stipriausiai vaismedžių augumą pagal bendrą 

ir vidutinį metūglių ilgį mažino purškimas augimo reguliatoriumi Regaliu. Nors 

genėjimas rugpjūčio mėnesį arba metūglių lenkimas pavasarį ir genėjimas rugpjūčio 

mėnesį padeda išauginti kompaktiškus, stipriai augančios ‘Rubin’ veislės vaismedžius, 

tačiau šis būdas turi tendenciją mažinti vaisių derlių. Ypač tai pastebima lyginant su 

vaismedžiais, kurie du kartus nupurkšti Regaliu ir vasarą negenėti. Regaliu nupurkšti 

ir negenėti vaismedžiai derėjo gausiausiai. Vadinasi, vaismedžių augimą ir derėjimą 

25

optimizuojant Realiu, galima visiškai atsisakyti net ir tokios stipriai augančios veislės 

kaip ‘Rubin’ vaismedžių genėjimo vasarą. Tai ypač aktualu pastaraisiais metais, kai 

obelų soduose plinta degligė. Negenint vaismedžių intensyvios vegetacijos metu, ši 

liga mažiau plistų. Tai nurodo ir kiti autoriai (Buban ir kt., 2004; Rademacher, 2004; 

Spinelli ir kt., 2007). Be to, atsisakius vaismedžių genėjimo vasarą, darbininkai gali 

retinti užuomazgas ir taip pagerinti vaisių kokybę. Nustatyta, kad vaismedžių purškimas 

Regaliu mažina vaisius. Ši faktą visiškai ar iš dalies patvirtina ir kiti tyrėjai (Ramirez 

ir kt., 2006; Zadravec ir kt., 2008). Yra nuorodų, kad, vaismedžius nupurškus Regaliu, 

vaisių kokybę būtina pagerinti retinant užuomazgas (Basak, Krzewinska, 2006). 

Be to, šie tyrimai patvirtino seną tiesą: kuo jauni vaismedžiai mažiau genimi, tuo 

greičiau ir gausiau pradeda derėti. Ruošiant sodą šiam bandymui, pirmuosius dvejus 

metus buvo formuoti laibosios verpstės formos vaismedžių vainikai (sodas įveistas 

sodinant vienamečius nešakotus sodinukus pavasarį). Stipraus augumo ‘Rubin’ veislės 

vaismedžių su žemaūgiu P 60 poskiepiu formavimo būdų tyrimai trečiaisiais–šeštaisiais 

augimo sode metais parodė, kad ir jauni neformuoti kontroliniai vaismedžiai gausiai 

derėjo ir vedė geros kokybės vaisius. Tačiau po ketverių tyrimo metų akivaizdžiai 

paaiškėjo, kad trečiaisiais–šeštaisiais metais neformuoti kontroliniai stipriai augančios 

veislės vaismedžiai išaugo per dideli, šakos ištįso ir persidengė su gretimų vaismedžių 

šakomis ar išlinko į tarpueilius, sutriko jų pavaldumas lyginant su liemeniu ar kitomis 

šakomis. Net ir vaismedžių augimą stabdant Regaliu, bet negenint, vainikai nebūna 

kompaktiški, išauga daug su liemeniu konkuruojančių šakų. Šiuos ir kontrolinius, 

tyrimų metu neformuotus, vaismedžius baigus bandymą teko drastiškai išgenėti, dėl 

to sumažėjo tolesnių metų derlius. Reguliariai formuotų jaunų vaismedžių vainikai 

buvo kompaktiški, laibos verpstės formos. Baigus bandymą jie buvo genimi saikingai 

ir derėjo kasmet. Ypač gražūs, kompaktiški vainikai buvo tų vaismedžių, kurių metūgliai 

trumpinti balandžio, ūgliai pinciruoti gegužės ir genėti rugpjūčio mėnesiais, ir 

Regaliu nupurkštų bei rugpjūčio mėnesį išgenėtų vaismedžių. Vadinasi, jauname sode 

pradedančius derėti vaismedžius būtina formuoti taip, kad jie kuo greičiau išaugintų 

gausų geros kokybės vaisių derlių ir toliau gausiai ir reguliariai derėtų. 

Išvados. 1. Kompleksinis jaunų, pradedančių derėti ‘Rubin’ veislės vaismedžių 

su žemaūgiu P 60 poskiepiu vaismedžių formavimo būdas, kai metūgliai trumpinami 

balandžio, ūgliai pinciruojami gegužės ir genimi rugpjūčio mėnesiais, efektyviai veikia 

vaismedžių augumą ir didina produktyvumą. 

2. Iš esmės vaismedžių augumą pagal bendrą ir vidutinį metūglių ilgį stipriausiai 

mažina purškimas augimo reguliatoriumi Regaliu (norma – 2,5 kg ha -1 ) du kartus. 

3. ‘Rubin’ veislės vaismedžių purškimas Regaliu turi tendenciją didinti vaisių 

derlių, bet iš esmės mažina vidutinę vaisiaus masę ir blogina rūšingumą pagal vaisių 

skersmenį. 

Gauta 2009 02 27 


26

Literatūra 

1. Armolaitis E. 1993. Vaismedžių genėjimas ir perskiepijimas. Kaunas. 

2. Asin L., Alegre S., Montserrat R. 2007. Effect of paclobutrazol, prohexadione- 

Ca, deficit irrigation, summer pruning and root pruning on shoot growth, yield, 

and return bloom, in a ‘Blanquilla’ pear orchard. Scientia Horticulturae, 113(2): 

142–148. 

3. Basak A., Krzewinska D. 2006. Effect of prohexadione-Ca (Regalis®) on 

the effectiveness of naa and ba used for fruitlet thinning in apple trees. Acta 

Horticulturae, 727: 139–144. 

4. Buban T., Földes L., Fekete Z., Rademacher W. 2004. Effectiveness of the resistance 

inducer prohexadione CA against fireblight in shoots of apple trees inoculated 

with Erwinia amylovora. EPPO/OEPP Bulletin, 34(3): 369–376. 

5. Costa G., Andreotti C., Spinelli F., Rademacher W. 2006. Prohexadione-ca: more 

than a growth regulator for pome fruit trees. Acta Horticulturae, 727: 107–116. 

6. Forshey C. G., Elfoving D. C., Stebins R. L. 1992. Training and pruning apple 

and pear trees. Michigan. 

7. Mika A., Krawiec A. 1998. Wyniki ograniczonego cięcia drzew po posadzeniu. 

XXXVII Ogolnopolska naukowa konferencija sadownicza. Skierniewice, 

83–87. 

8. Rademacher W., Kober R. 2003. Efficient use of prohexadione-Ca in pome fruits. 

European Journal of Horticultural. Science, 68: 101–107. 

9. Rademacher W. 2004. Prohexadione-Ca induces resistance to fireblight and other 

diseases. EPPO/OEPP Bulletin, 34(3): 383–388. 

10. Rademacher W., Spinelli F., Costa G. 2006. Prohexadione-ca: modes of action 

of a multifunctional plant bioregulator for fruit trees. Acta Horticulturae, 727: 

97–106. 

11. Ramirez H., Alonso S., Benavides A. 2006. Prohexadione-CA modifies growth 

and endogenous hormones in the shoot apex in apple trees. Acta Horticulturae, 

727: 117–124. 

12. Spinelli F., Vanneste J. L., Ciampolini F., Cresti M., Rademacher W., Geidei K., 

Costa G. 2007. Potential and limits of acylcyclohexanediones for the control of 

blossom blight in apple and pear caused by Erwinia amylorowa. Plant Pathology, 

56(4): 702–710. 

13. Uselis N. 2008. Intensyviai auginamų obelų sodų ir braškynų veisimo ir priežiūros 

mokslinis pagrindimas: habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų 

apžvalga. Babtai, Kauno r. 

14. Zadravec P., Cmelik Z., Tojnko S., Unuk T., Schlauer B. 2008. Vegetative growth, 

yield and fruit quality of ‘Gala’ apple treated with Regalis (prohexadione-Ca). 

Acta Horticulturae, 774: 287–290. 

27


Training time and methods of apple tree cultivar ‘Rubin’ on dwarf 

rootstock P 60 

N. Uselis, G. Šabajevienė, N. Kviklienė 

Summary 

There were carried out investigations of fruit tree training methods at the Lithuanian Institute 

of Horticulture in 2004–2006. Experimental orchard of apple tree cultivar ‘Rubin’ on dwarf rootstock 

P 60 was planted at the spaces of 3 × 1.3 m (2 564 unt. ha -1 ) in the spring of 2002. There was 

investigated the influence of annual shoot shortening, breaking, bending, pinching off, fruit tree 

spraying twice with 1.25 kg ha -1 Regal and summer pruning on fruit tree growth vigour, fertility, 

productivity and fruit quality. It was established that the complex training method of the young, 

starting to yield fruit trees of cultivar ‘Rubin’ on dwarf rootstock P 60, when annual shoots are 

shortened in April, shoots are pinched off in May and pruned in August, effectively affected fruit 

tree growth vigour and increased productivity. Spraying twice with growth regulator Regal (rate – 

2,5 kg ha -1 ) essentially decreased fruit tree growth vigour according to the general and average 

annual shoot length. Fruit tree cultivar ‘Rubin’ spraying with Regal increased fruit yield, but essentially 

decreased the average fruit weight and worsened quality according to the fruit diameter. 

Key words: growth regulators, growth vigour, formation methods, yield, apple trees, 

productivity, rootstock P 60. 

28




Obelų šaknies kaklelio puvinio įtaka vegetatyvinių 

poskiepių biometriniams rodikliams 

Darius Kviklys, Alma Valiuškaitė, Nomeda Kviklienė 



2006–2008 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute įvertintas vegetatyvinių 

obelų poskiepių (MM.106, M.9, P 60, B.396 ir B.118) atsparumas Phytophthora cactorum – 

obelų šaknies kaklelio puvinio sukėlėjams, naudojant dirbtinį užkrėtimą ex situ. Pagal šviežios 

masės prieaugio dinamikos duomenis jautriausi šaknies kaklelio puviniui yra MM.106 ir P 60 

poskiepiai, mažiausiai jautrus – B.396 poskiepis. Tiriant poskiepių atsparumą šaknies kaklelio 

puviniui ex situ lauko sąlygomis, įvertinus poskiepio sudedamųjų dalių – šaknų, medienos, 

lapų ir naujų ūglių – santykį, patikimų rezultatų negauta, tačiau nustatytos tendencijos duoda 

pagrindo atlikti tolesnius tyrimus. 

Reikšminiai žodžiai: obelys, poskiepis, Phytophthora cactorum, augimas. 

Įvadas. Poskiepio šaknies kaklelio puvinio sukėlėjas Phytophthora cactorum 

(Lebert & Cohn) – vienas pavojingiausių obelų ligų sukėlėjų daugelyje pasaulio šalių 

(Latorre ir kt., 1997; 2001; Zondo ir kt., 2007; Alexander, Stewart, 2001). Nustatyta, 

kad šaknies kaklelio puvinį gali sukelti ir įvairios Phytophthora rasės bei rūšys: P. cactorum, 

P. cryptogea, P. citrophthora, P. citricola, P. gonapodyides, P. megasperma, 

P. nicotianae (Jeffers, Aldwinckle, 1986; Tidball, Linderman, 1990; Latorre ir kt., 

2001), tačiau viena labiausiai paplitusių ir virulentiškų yra Phytophthora cactorum. 

Fitoftoros infekciją gali paskatinti nepalankios sąlygos – dirvos užmirkimas, sunki 

nelaidi orui dirva (Utkhede ir kt., 2002), netinkamas drėkinimo įrangos naudojimas ar 

nesaikingas tręšimas azoto trąšomis (Utkhede, 1999). Pagrindiniuose pasaulio obuolių 

auginimo regionuose iki šiol populiariausia kovos su šaknies kaklelio puviniu priemonė 

buvo dirvos dezinfekcija cheminiais preparatais. Tačiau pastaruoju metu dėl aplinkos 

apsaugos reikalavimų ši priemonė daugelyje šalių yra ribojama arba jau uždrausta. 

Mėginama surasti biologinių apsaugos metodų, tačiau efektyvesnių priemonių dar 

nėra (Alexander, Stewart, 2001). 

Viena išeičių iš susidariusios padėties būtų pašaknio ligoms atsparių poskiepių 

paieška. Įvairiose pasaulio šalyse buvo tirtas obelų poskiepių atsparumas fitoftorai. Nors 

į tyrimus buvo įtraukta įvairių selekcijos centrų skirtingos genetinės prigimties poskiepių, 

tačiau iki praėjusio amžiaus pabaigos buvo konstatuojama, kad imunių fitoftorai 

obelų poskiepių nėra (Carisse, Khanizadeh, 2006; Utkhede ir kt., 2001). Pastaraisiais 

29

metais atlikus obelų poskiepių populiacijų tyrimus, išaiškinta, kad atsparumo šaknies 

kaklelio puviniui skirtumai tarp populiacijų iš dalies priklauso nuo genetinės prigimties 

(Smit, Labuschagne, 2004), todėl atsiranda galimybė selekcijos būdu atrinkti atsparius 

ar net imunius puviniui poskiepius. Vienos stipriausių pasaulyje poskiepių selekcijos 

grupių Cornell – Geneva tyrimų stoties programoje buvo numatyta sukurti obelų poskiepius, 

imunius daugeliui ligų ir bakterijų, tarp jų – ir pašaknio ligoms (Johnson ir 

kt., 2001; Robinson ir kt., 2003). Šiuo metu jau išvesti du atsparūs poskiepiai – G.41 

ir G.935 – ir tiriama daugelis kitų (Robinson ir kt., 2004, 2006). 

Lietuvoje nuoseklių Phytophthora genties dirvos ligos sukėlėjų rūšių sudėties, 

jų sukeliamų puvinių pavojingumo bei paplitimo, obelų poskiepių jautrumo tyrimų 

nebuvo daryta. Šiuo metu verslinėje sodininkystėje ir dauginant augalus naudojama 

įvairios kilmės dauginamoji medžiaga, dažnai introdukuota iš kitų šalių. Įvežtinė 

medžiaga gali būti potencialiai pavojinga šaknų kaklelio puviniui paplisti ir padaryti 

ekonominės žalos. Todėl poskiepių atsparumo tyrimai yra aktualūs ir teoriniu, ir 

praktiniu požiūriu. 

Darbo tikslas – nustatyti pagrindinių obelų poskiepių atsparumą šaknies kaklelio 

puviniui, ligos poveikį vertinant biometriniais požymiais. 


sodininkystės ir daržininkystės institute. Tirti penki vegetatyviniai obelų poskiepiai: 

vidutinio augumo MM.106 ir B.118, žemaūgiai M.9, P 60 ir B.396. Tyrimuose ex situ 

po 48 vnt. kiekvienos rūšies poskiepių buvo pasodinta vegetacinėje aikštelėje į vegetacinius 

indus. 40 poskiepių buvo dirbtinai užkrėsti. Užkrėtimui naudoti 5 × 5 mm 

PDA terpės gabaliukai su Phytophthora cactorum izoliatu Nr. 1 ir uždėti ant poskiepio 

pašaknio zonoje padaryto pjūvio bei aprišti parafilmu. Phytophthora cactorum izoliatas 

Nr. 1 buvo išskirtas 2005 m. iš stipriai pažeistų derančių obelų šaknų, atvežtų 

iš Panevėžio rajono vaismedžių sodo. Grynoji kultūra buvo palaikoma laboratorijoje 

ant PDA mitybinės terpės Petri lėkštelėse, laikant jas tamsoje ± 5 °C temperatūroje. 

Kontrolė – neužkrėsti poskiepiai. Pirma apskaita daryta praėjus trims, o antra – keturiems 

mėnesiams po užkrėtimo. Apskaitų metu įvertinti biometriniai poskiepių rodikliai: 

bendra šviežia masė (g), šviežios masės pasiskirstymas tarp poskiepio organų: 

šaknų, stiebo, lapų, ūglių (g). Duomenų dispersinė analizė atlikta „Anova“ kompiuterine 

programa, skirtumai tarp variantų įvertinti Fišerio kriterijumi. 

Rezultatai. Neužkrėsti vidutinio augumo grupei priklausantys poskiepiai MM.106 

ir B.118 augo sparčiau nei žemaūgiai poskiepiai M.9, P 60 ir B.396. Per vieną vegetacijos 

sezoną MM.106 ir B.118 poskiepių bendra masė didėjo vidutiniškai 115–120 proc., 

o žemaūgių poskiepių – 93–102 proc. (1 pav.). Augimo skirtumai tarp poskiepių praėjus 

3 ir 4 mėnesiams išliko tokie patys. 

Šaknies kaklelio puviniu užkrėstų skirtingų poskiepių šviežios masės prieaugis 

lauke skirtingu apskaitos laiku buvo nevienodas. Pirmosios apskaitos metu labiausiai 

padidėjo B.118 ir M.9 poskiepių šviežia masė (2 pav.). Iš esmės mažesnis buvo 

MM.106 ir P 60 poskiepių šviežios masės prieaugis – atitinkamai tik 18 ir 25 proc. 

Poskiepis B.396 užėmė tarpinę padėtį ir iš esmės skyrėsi nuo daugiausia ir mažiausiai 

priaugusių poskiepių. Antrosios apskaitos metu, t. y. vegetacijos pabaigoje, santykis 

tarp poskiepių pasikeitė. Didžiausias buvo B.118 ir B.396 poskiepių procentinis masės 

prieaugis – didesnis kaip 50 proc., o mažiausias (kaip ir pirmosios apskaitos metu) – 

MM.106 ir P 60 poskiepių. M.9 poskiepis iš esmės nesiskyrė nei nuo vienos, nei nuo 

kitos poskiepių grupės. 

30

1 pav. Neužkrėstų obelų vegetatyvinių poskiepių šviežios masės prieaugis, % 

Fig. 1. Increase of fresh weight of control apple rootstocks (%) 

2 pav. Šaknies kaklelio puvinio poveikis obelų vegetatyvinių poskiepių 

šviežios masės prieaugiui, % 

Fig. 2. Effect of crown rot on apple rootstock fresh weight increase (%) 

Užkrėstų MM.106 ir P 60 poskiepių bendra masė buvo net 64–78 proc. mažesnė 

nei kontrolinių poskiepių (3 pav.). Per antrąją apskaitą tarp jų nebuvo esminių skirtumų. 

Pirmosios apskaitos duomenys parodė, kad atsparesni yra M.9, B.118 ir B.396 

poskiepiai – jų augumas sumažėjo 32–38 proc. Tarp jų nebuvo esminių skirtumų. Kaip 

parodė antroji apskaita, šie poskiepiai ir vėliau išliko atsparesni, tačiau M.9 poskiepis 

jau buvo iš esmės jautresnis nei B.396. 

Asimiliatų pasiskirstymas tarp augalo dalių yra nulemtas genotipo ir priežiūros 

sąlygų. Atliekant šį tyrimą pastebėta, kad sąlyginai atsparesnių poskiepių didesnė 

bendros masės dalis teko šaknims. B.118 ir B.396 poskiepių, kurių šviežios masės 

prieaugis buvo didžiausias, šaknų dalis sudarė 60 proc., jautriausio MM.106 poskiepio 

– apie 50 proc. (4 pav.). B.396 poskiepio medienos masė sudarė tik apie ketvirtadalį 

bendros masės (25–29 proc.). 

31

3 pav. Užkrėstų obelų vegetatyvinių poskiepių ir kontrolinių poskiepių 

šviežios masės prieaugio skirtumas, % 

Fig. 3. Difference of fresh weight increase between infected and control rootstocks (%) 

4 pav. Užkrėstų obelų vegetatyvinių poskiepių šviežios masės pasiskirstymas, % 

Fig. 4. Fresh weight distribution of infected apple rootstocks (%) 

Tarp pirmosios ir antrosios apskaitų didėjo šaknų dalis ir atitinkamai mažėjo 

antžeminės dalies masė. Mažiausias fiksuotas M.9 poskiepio pokytis, o tarp kitų 

poskiepių didesnių skirtumų nebuvo. Nenustatyta skirtumų ir tarp jautresnių bei atsparesnių 

poskiepių. 

Aptarimas. Į tyrimą įtraukti poskiepiai priklauso nevienodo augumo grupėms, 

todėl jų masės prieaugio rodiklis infekcijos sąlygomis negali tiksliai parodyti poskiepių 

jautrumo ar atsparumo, jeigu neatsižvelgiama į kontrolinių poskiepių prieaugio 

rodiklius. Įvertinus, kiek užkrėstų poskiepių šviežia masė sumažėjo, palyginti su 

kontrolinių poskiepių prieaugiu, nustatyta, kad MM.106 poskiepis yra jautriausias. 

Jautrus šaknies kaklelio puviniui buvo ir P 60. Rusijoje sukurtas B.396 poskiepis buvo 

atsparesnis šiai ligai. 

Atlikus poskiepių atsparumo tyrimus, nustatyta, kad nė vienas iš plačiausiai 

Lietuvos verslinėje sodininkystėje naudojamų vegetatyvinių poskiepių nėra visiškai 

atsparus pašaknio ligoms. Daugeliu tyrimų nustatyta, kad vienas jautriausių šaknies 

32

kaklelio puviniui yra MM.106 obelų poskiepis (Alexander, Stewart, 2001; Boughalleb 

ir kt., 2006; Carisse, Khanizadeh, 2006). Dar daugelyje šalių jis yra populiarus vidutinio 

augumo poskiepis. Atsparesni puviniui yra M.9 poskiepio klonas iš Nyderlandų 

M9T337, Budagovskio selekcijos žemaūgis poskiepis B.9, vidutiniškai jautrūs – M.26 

bei kitas M.9 poskiepio klonas – Pajam2 (Robinson ir kt., 2003). 

Apibendrinus rezultatus, galima teigti, kad mažiausiai jautrus yra B.396 poskiepis. 

Tačiau susidarius palankioms ligai plisti sąlygoms, gali susilpnėti vaismedžių su visais 

tirtais poskiepiais vegetatyvinis augimas ir derėjimas, o ligai labai išplitus, obelys gali 

žūti. Jautriausi pašaknio ligoms yra jauni vaismedžiai: didžiausi nuostoliai tikėtini vaismedžių 

dauginimo medelynuose ir jauname sode. Pasaulinėje sodininkystės praktikoje 

taikomos įvairios kovos su pašaknio ligomis priemonės. Plačiausiai taikoma dirvos 

dezinfekcija (Latorre ir kt., 2001; Utkhede ir kt., 2002). Deja, dėl aplinkosaugos reikalavimų 

ši priemonė Lietuvoje yra draudžiama ir pradedama riboti kitose Europos šalyse. 

Cheminiai preparatai yra mažiau efektyvūs kontroliuoti šią ligą, todėl viena išeičių 

iš šios padėties yra pašaknio ligoms atsparių poskiepių paieška (Smit, Labuschagne, 

2004; Johnson ir kt., 2001). Šiuo metu pasaulyje platinama per 180 poskiepių genotipų. 

Ne visi jie atitinka vaismedžių augumo ir produktyvumo reikalavimus intensyvios 

sodininkystės sąlygomis, dalis jų neprisitaikę prie Lietuvos klimato. Pagal poskiepių 

selekcijos programas JAV, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje sukuriama daugeliui ligų 

atsparių poskiepių, todėl šių poskiepių introdukcija ir visapusiškas įvertinimas Lietuvos 

sąlygomis turi didelę reikšmę šalies verslinės sodininkystės sėkmingai plėtrai. 

Tiriant poskiepių atsparumą šaknies kaklelio puviniui, įvertintas poskiepio sudedamųjų 

dalių – šaknų, medienos, lapų ir naujų ūglių – santykis. Šio įvertinimo tikslas 

buvo nustatyti, kuri poskiepio dalis greičiausiai reaguoja į užkrato poveikį ir koks 

santykis yra tarp atsparesnių ir jautrių poskiepių užkrato sąlygomis bei kontrolinių. 

Patikimų rezultatų gauti nepavyko, tačiau nustatytos tendencijos duoda pagrindo atlikti 

tolesnius tyrimus. 

Išvados. 1. Pagal šviežios masės prieaugio dinamikos duomenis jautriausi šaknies 

kaklelio puviniui yra MM.106 ir P 60 poskiepiai, mažiau jautrus yra B.396 poskiepis. 

2. Įvertinus šaknies kaklelio puvinio įtaką poskiepio dalių augimui ir jų masei, 

esminių skirtumų nenustatyta. 

Padėka. Tyrimai atlikti remiant Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui. 

Gauta 2009 02 25 


Literatūra 

1. Alexander B. J. R., Stewart A. 2001. Glasshouse screening for biological control 

agents of Phytophthora cactorum on apple (Malus domestica). New Zealand 

journal of crop and horticultural science, 29(3): 159–169. 

33

2. Boughalleb N., Moulahi A., El-Mahjoub M. 2006. Variability in pathogenicity 

among Tunisian isolates of Phytophthora cactorum as measured by their ability 

to cause crown rot on four apple cultivars and MM.106 rootstock. Journal of 

Agronomy, 5(2): 321–325. 

3. Carisse O., Khanizadeh S. 2006. Relative resistance of newly released apple 

rootstocks to Phytophthora cactorum. Canadian Journal of Plant Science, 86(1): 

199–204. 

4. Jeffers S. N., Aldwinckle H. S. 1986. Seasonal variation in extent of colonization 

of two apple rootstocks by five species of Phytophthora. Plant Diseases, 70: 

941–945. 

5. Johnson W. C., Aldwinckle H. S., Cummins J. N., Forsline P. L., Holleran H. T., 

Norelli J. L., Robinson T. L. 2001. The new USDA-ARS/Cornell University apple 

rootstock breeding and evaluation program. Acta Horticulturae, 557: 35–40 

6. Latorre B. A., Rioja M. E., Wilcox W. F. 2001. Phytophthora species associated 

with crown and root rot of apple in Chile. Plant Disease, 85(6): 603–606. 

7. Latorre B. A., Rioja M. E., Wilcox W. F. 1997. Root and crown rot of apple. 

Revista Fruticola, 18(3): 97–103 

8. Robinson T., Aldwinckle H., Fazio G., Holleran T. 2003. The Geneva series of 

apple rootstocks from Cornell: performance, disease resistance, and commercialization. 

Acta Horticulturae, 622: 513–520. 

9. Robinson, T. L., Fazio, G., Aldwinckle, H. S., Hoying, S. A., Russo N. 2006. Field 

performance of Geneva® apple rootstocks in the Eastern USA. Sodininkystė ir 


10. Robinson T. L., Moreno Sanchez M. A., Webster A. D., Hoying S. A. 2004. 

Performance of elite Cornell Geneva apple rootstocks in long–term orchard trials 

on grower’s farms. Acta Horticulturae, 658(1): 221–229. 

11. Smit D. J., Labuschagne I. F. 2004. Investigation of genetic variation in apple 

seedling families for resistance to Phytophthora cactorum using different inoculation 

techniques. Acta Horticulturae, 663(1): 257–259. 

12. Tidball C. J., Linderman R. G. 1990. Phytophthora root rot and stem rot of apple 

rootstocks from stool beds. Plant Diseases, 74: 141–146. 

13. Utkhede R. S. 1999. Influence of drip, microjet and sprinkler irrigation systems 

on the severity of crown and root rot of M. 26 apple rootstock trees in clay soil. 

Australasian plant pathology, 28(3): 254–259. 

14. Utkhede R. S, Quamme H. A, Brownlee R. 2002. Incidence of Phytophthora 

cactorum crown and root rot on seven apple rootstocks artificially infected in the 

orchard. Journal American pomological society, 56(3): 168–172. 

15. Utkhede R. S, Sholberg P. L, Smirle M. J. 2001. Effects of chemical and biological 

treatments on growth and yield of apple trees planted in Phytophthora 

cactorum infested soil. Canadian journal of plant pathology, 23(2): 163–167. 

16. Zondo P. T., Denman S., Labuschagne I. F. 2007. Effect of season and aggressiveness 

of isolates on the response of two apple rootstocks to Phytophthora 

cactorum infection. Australasian Plant Pathology, 36(3): 240–244. 

34


Effect of rootstock crown rot on biometric characters 

D. Kviklys, A. Valiuškaitė, N. Kviklienė 

Summary 

Evaluation of apple rootstock (MM.106, M.9, P 60, B.396 ir B.118) resistance to 

Phytophthora spp., causing rootstock stem rot was performed at the Lithuanian Institute 

of Horticulture in 2006–2008. Rootstock resistance trials were executed in vivo and 

ex situ. MM.106 and P 60 were the most sensitive to Phytophthora spp., while rootstock 

fresh mass increase was evaluated. B.396 rootstock was less sensitive to stem rot. There 

were no clear differences of dry matter distribution to roots, stem, leaves and new shoots. 

These results and established tendencies will be important to the further investigations. 

Key words: apple, rootstock, Phytophthora cactorum, growth. 

35




Obelų ‘Alva’ žiedų ir užuomazgų retinimas rankomis 

Nomeda Kviklienė, Darius Kviklys, Nobertas Uselis, 

Juozas Lanausakas 


Kauno r., el. paštas n.kvikliene@lsdi.lt 

Žiedų ir užuomazgų retinimo bandymai buvo atlikti 2002–2005 m. Lietuvos sodininkystės 

ir daržininkystės institute. Tirta retinimo laiko ir intensyvumo įtaka ‘Alvos’ veislės 

obuolių derliui ir kokybei. Žiedai ir užuomazgos retinti obelims žydint, žydėjimo pabaigoje ir 

užuomazgoms užaugus iki 10−12 mm dydžio. Žiedyne buvo paliekama po vieną ir dvi užuomazgas. 

Nustatyta, kad ir retinimo laikas, ir retinimo intensyvumas lėmė bandymo rezultatus. 

Išretinus užuomazgas, sumažėjo obuolių derlius iš vaismedžio, padidėjo vidutinė vaisiaus masė 

bei pirmos ir ekstra klasės vaisių dalis. Retinant žydėjimo metu, vaisiai užaugo 18–34 %, o 

žydėjimo pabaigoje – 16−26 % didesni nei ant neretintų vaismedžių. Užuomazgų retinimas 

vėliau visais tyrimų metais buvo efektyvus tik paliekant vieną užuomazgą žiedyne. Retinant 

visais terminais, palikus vieną žiedą ar užuomazgą žiedyne, išaugo didesnės masės vaisiai. 

Reikšminiai žodžiai: obelys, retinimas, užuomazgos, vaisiaus masė, žiedai. 

Įvadas. Lenkijos sodininkystės ir gėlininkystės institute sukurta žieminė obelų 

veislė ‘Alva’ atspari šalčiams, jos vaisiai ilgai išsilaiko, yra geros kokybės. ‘Alva’ nėra 

stambiavaisė veislė, be to, šios veislės obelys yra linkusios pramečiuoti. Tai pagrindinės 

problemos, su kuriomis susiduria sodininkai. Todėl būtina taikyti visas technologines 

priemones, turinčias įtakos vaisių dydžiui ir mažinančias pramečiavimą. Užuomazgų 

retinimas yra viena pagrindinių priemonių, ne tik užtikrinančių geresnę vaisių kokybę, 

bet ir mažinančių vaismedžių pramečiavimą (Tromp, 2000; Szot, 2000). Žiedus arba 

užuomazgas galima retinti rankomis, mechaniniu arba cheminiu būdu. Šalinant užuomazgas 

rankomis, galima labai tiksliai reguliuoti paliekamų užuomazgų kiekį bei jų 

išsidėstymą vainike, tačiau tai reikalauja didelių darbo sąnaudų (Dennis, 2000; Mass, 

2007; Stopar, 2006). Nepaisant to, užuomazgos retinamos rankomis daugelyje šalių, 

kuriose sodininkystė labai išsivysčiusi. Dažniausiai rankomis užuomazgos retinamos 

jaunuose soduose arba po cheminio retinimo. Tai ekonomiškai apsimoka, nes gaunama 

žymiai geresnė vaisių kokybė (Link, 2000; Webster, 2002; Szot, Basak, 2006). Nėra 

tikslaus atsakymo į klausimą, kokiu atstumu turėtų būti išsidėsčiusios užuomazgos ar 

kiek jų paliekama ant vaismedžio. Tai priklauso ir nuo veislės savybių, ir nuo sodinimo 

tankumo bei kitų veiksnių. Tam tikslui įvairiose šalyse atliekama daug bandymų su 

skirtingomis veislėmis (Bertschinger, Stadler, 1997; Czynczyk ir kt., 2001; Tyburski 

ir kt., 2003; Kviklienė, Kviklys, 2005). 

37

Darbo tikslas – ištirti ir nustatyti optimalų ‘Alvos’ veislės obelų žiedų ir užuomazgų 

retinimo laiką ir intensyvumą. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Bandymai atlikti Lietuvos sodininkystės ir 

daržininkystės institute (Babtai, Kauno r.) 2002–2005 m. Tirtos ‘Alvos’ veislės obelys 

su M.26 poskiepiu. Vaismedžių sodinimo schema – 4 × 2 m. Žiedai ir užuomazgos 

retinti prasiskleidus 90 % žiedų, žydėjimo pabaigoje (nukritus 90 % vainiklapių) 

ir kai užuomazgų dydis buvo 10–12 mm. Užuomazgos buvo retinamos rankomis, 

paliekant po vieną ir dvi užuomazgas žiedyne. Kontroliniame variante užuomazgos 

nebuvo retintos. 

Tyrimo apskaitų ir stebėjimo duomenys. Žydėjimo gausumas vertintas 

balais (1 – obelys nežydi, 10 – labai gausus žydėjimas). Žiedai ir žiedynai skaičiuoti du 

kartus: pirmą kartą prieš retinimą, antrą – po birželinio užuomazgų kritimo. Nustatyta: 

obuolių derlius iš vaismedžio, vnt. ir kg; produktyvumas, kg cm -2 ; vidutinė vaisiaus 

masė, g; vaisiaus skersmuo, mm, kalibruojant 100 vaisių. Laikantis vaisių kokybės 

privalomųjų reikalavimų, pagal skersmenį vaisiai buvo suskirstyti į klases: 50 mm ir 

mažesni vaisiai priklausė nerūšiniams, 51−55 mm – antrai klasei, 56−65 mm – pirmai 

klasei, 66−75 mm − ekstra klasei. 

Bandymo variantai kartoti po keturis kartus. Kiekviename pakartojime tirta po 

du vaismedžius. 

Bandymų duomenys įvertinti dispersinės analizės būdu, naudojant kompiuterių 

programą „Anova“. 

Rezultatai. Visais tyrimų metais ‘Alvos’ veislės obelų žydėjimo gausumas buvo 

įvertintas vidutiniškai 7−9 balais. Obelims žydint vyravo vidutiniškai šilti orai. Sąlygos 

užuomazgoms megztis buvo geros. Vidutiniais duomenimis ant neretintų vaismedžių 

liko 21 % užuomazgų nuo pradinio žiedų kiekio (1 lentelė). Po retinimo likusių 

užuomazgų kiekis priklausė nuo retinimo laiko ir intensyvumo. Esminiai likusių užuomazgų 

kiekio pasikeitimai užfiksuoti tik intensyviau retinant. Žiedyne palikus vieną 

užuomazgą, ant vaismedžių buvo 6–9 procentiniais vienetais užuomazgų mažiau nei 

kontroliniame variante. Tačiau žiedyne palikus dvi užuomazgas, likusių užuomazgų 

kiekis buvo mažesnis tik 1–3 procentiniais vienetais. Visais tyrimų metais mažiausiai 

užuomazgų liko retinant žydėjimo pabaigoje ir paliekant vieną žiedą žiedyne. 

Išretinus žiedus ir užuomazgas, visuose variantuose sumažėjo obuolių kiekis 

ir derlius iš vaismedžio. Vaisių kiekis imant derlių labiau priklausė nuo retinimo 

intensyvumo. Iš esmės mažiau obuolių nuo vaismedžių buvo priskinta tuo atveju, 

kai užuomazgos buvo retintos obelims žydint ir žydėjimo pabaigoje, žiedyne paliekant 

po vieną užuomazgą. Derlius mažiau sumažėjo, kai retinta užuomazgoms esant 

10–12 mm dydžio. 

Įvertinus derliaus duomenis, pastebėta tendencija, kad kuo vėliau retinta, tuo 

mažesnis derlius, nors esminių skirtumų nenustatyta. 

Atsižvelgiant į vaismedžio produktyvumo duomenis (vaisių derlių iš cm 2 kamieno 

skerspjūvio ploto), esminių skirtumų tarp bandymo variantų nenustatyta. 

Išretinus užuomazgas ir sumažėjus obuolių derliui iš vaismedžio, obuoliai užaugo 

stambesni (2 lentelė). Vidutinė vaisiaus masė ir dydis priklausė nuo retinimo laiko 

ir intensyvumo. Visuose bandymų variantuose didesni obuoliai užaugo, kai žiedyne 

buvo paliekama viena užuomazga. Žiedus išretinus prasiskleidus 90 % žiedų, vidutinė 

38

vaisiaus masė, nelygu retinimo intensyvumas, padidėjo 18–34 %, o išretinus žydėjimo 

pabaigoje – 16–26 %. Išretinus 10–12 mm dydžio užuomazgas, vaisiai didesni užaugo 

tik tuo atveju, kai žiedyne buvo palikta viena užuomazga. 

1 lentelė. Retinimo įtaka užuomazgų kritimui ir obuolių derliui 

Table 1. Thinning effect on fruilet drop and fruit yield 

Babtai, 2002–2005 m. 

Retinimo laikas 

Thinning time 

Retinimo intensyvumas 

Thinning intensity 

39 

Liko užuomazgų 

Left fruitlet, 

% 

Derlius iš medžio 

Yield per tree 

vnt. 

number 

kg 

Produktyvumas 

KSP 

Productivity, 

kg cm -2 TCSA 

Neretinta 

21 177 18,46 0,67 

Unthinned 

Žydėjimas (prasiskleidę 

Viena užuomazga žiedyne 15 126 17,54 0,55 

90 % žiedų) One fruitlet per cluster 

Full flowering Dvi užuomazgos žiedyne 20 132 16,22 0,65 

Two fruitlets per cluster 

Žydėjimo pabaiga Viena užuomazga žiedyne 16 127 16,70 0,62 

End of flowering One fruitlet per cluster 

Dvi užuomazgos žiedyne 19 148 17,96 0,62 


Užuomazgos Viena užuomazga žiedyne 12 130 16,36 0,67 

Fruitlet 10–12 mm One fruitlet per cluster 

Dvi užuomazgos žiedyne 18 148 15,62 0,54 


R 05 

/ LSD 05 

4,33 50,03 5,158 0,150 

2 lentelė. Užuomazgų retinimo įtaka vaisių masei ir dydžiui 

Table 2. Fruitlet thinning effect on fruit weight and size 

Babtai, 2002–2005 m. 

Retinimo laikas 

Thinning time 

Retinimo intensyvumas 

Thinning intensity 

Vidutinė vaisiaus 

masė 

Mean fruit weight, g 

Vaisių skermuo 

Fruit diameter, % 

50–55 60–65 70–75 80–85 

Neretinta 

104,13 22 41 32 2 

Unthinned 

Žydėjimas (prasiskleidę 

Viena užuomazga žiedyne 139,68 2 24 43 31 

90 % žiedų) One fruitlet per cluster 

Full flowering Dvi užuomazgos žiedyne 123,16 7 43 33 18 


Žydėjimo pabaiga Viena užuomazga žiedyne 131,33 4 35 42 19 

End of flowering One fruitlet per cluster 

Dvi užuomazgos žiedyne 121,22 9 41 32 18 


Užuomazgos Viena užuomazga žiedyne 125,87 14 36 34 14 

Fruitlet 10–12 mm One fruitlet per cluster 

Dvi užuomazgos žiedyne 105,35 18 42 27 13 


R 05 

/ LSD 05 

31,55

Nelygu retinimo laikas ir intensyvumas, visuose bandymo variantuose sumažėjo 

antros klasės ir padidėjo pirmos bei ekstra klasių vaisių kiekis. Kontroliniame variante 

antros klasės vaisių buvo net 22 %, o išretinus užuomazgas žydėjimo metu, smulkių 

vaisių dalis buvo tik 2–7 % – tai priklausė nuo retinimo intensyvumo. Ekstra klasės 

vaisių kiekis šiame variante sudarė 51–74 %. 

Aptarimas. Žiedų ir užuomazgų retinimo efektyvumas tyrimų metais buvo panašus. 

Nustatytos tos pačios panaudotų priemonių efektyvumo tendencijos. Vidutiniais 

duomenimis po birželinio užuomazgų kritimo ant ‘Alvos’ veislės obelų lieka 21 % 

užuomazgų nuo pradinio žiedų skaičiaus. Tai gana didelis kiekis, palyginti su kitomis 

tirtomis veislėmis (Kviklienė, 2007; Kviklienė, 2008). Galbūt per didelis likusių užuomazgų 

kiekis yra vienas iš veiksnių, turinčių įtakos šios veislės vaisių smulkėjimui. 

Visais tyrimų metais obelų ‘Alva’ retinimo rankomis efektyvumas priklausė tiek 

nuo retinimo laiko, tiek nuo jo intensyvumo. Didžiausi ir geriausios kokybės obuoliai 

užaugo žiedus ar užuomazgas retinant anksčiau. Taip leidžiama vaismedžiui geriau 

paskirstyti maisto medžiagas. Panašūs gauti ir bandymų su kitomis veislėmis rezultatai 

(Goffinet ir kt., 1995; Krzewinska ir kt., 2000; Kviklienė, 2005; Szot, Basak, 2006). 

Užuomazgų retinimas vėliau visais tyrimų metais buvo mažiau efektyvus. Tame tarpsnyje 

ląstelių dalijimasis jau yra pasibaigęs, o nuo jų skaičiaus labiausiai ir priklauso 

galutinė vaisių masė obuolius skinant (Kudriaviec, 1987). Apie tai, kad, suvėlinus 

retinimo laiką, mažėja jo efektyvumas, rašo ir kiti tyrėjai (Wieniarska, Szot, 1997; 

Basak, 2002; Webster 2002). Panašios tendencijos nustatytos ir atliekant bandymus 

su ‘Ligol’ ir ‘Lodel’ veislėmis, kai užuomazgos buvo retintos cheminiais preparatais 

(Kviklienė, Kviklys, 2005; Kviklienė, 2007). Tačiau ‘Šampion’ veislės obelis galima 

retinti ir vėlyvesniais terminais (Kviklienė, 2008). Retinant užuomazgas vėliau, galima 

tiksliau nustatyti apvaisinimo lygį ir derėjimo gausą (ne visuomet gausiai žydėjęs medis 

gausiai ir derės), tiksliau parinkti preparatų koncentracijas. Be to, tuo metu jau paprastai 

būna pasibaigusios pavasario šalnos, kurios Lietuvoje padaro nemažai nuostolių. 

Vertinant retinimo intensyvumo įtaką vaisių kokybei, nustatyta, kad, retinant visais 

retinimo terminais palikus vieną žiedą ar užuomazgą žiedyne, išauga didesnės masės 

vaisiai, geresnė vaisių rūšinė sudėtis. Retinimas užuomazgoms pasiekus 10–12 mm 

dydį ir žiedyne palikus dvi užuomazgas ‘Alvos’ veislės obelims buvo neefektyvus. 

Išretinus užuomazgas, atskiruose variantuose sumažėjo vaismedžių produktyvumas, 

tačiau nei esminių skirtumų, nei dėsningų tendencijų nenustatyta. 

Išvados. 1. Žiedų ir užuomazgų retinimas turėjo įtakos ‘Alvos’ veislės obelų vaisių 

derliui ir kokybei. Išretinus užuomazgas, sumažėjo obuolių derlius iš vaismedžio, 

padidėjo vidutinė vaisiaus masė bei pirmos ir ekstra klasės vaisių dalis. 

2. Retinimo efektyvumas priklausė nuo retinimo laiko ir intensyvumo. Retinant 

žydėjimo metu, vaisiai užaugo 18–34 %, o žydėjimo pabaigoje – 16–26 % didesni 

nei ant neretintų vaismedžių. 

3. ‘Alvos’ veislės obelų žiedus reikia retinti obelims žydint ar žydėjimo pabaigoje, 

paliekant vieną žiedą žiedyne. 

Gauta 2009 03 06 


40

Literatūra 

1. Basak A. 2002. Use of benzyladenine, endothall and ammonium thiosulfate for 

fruilet thinning in some apple cultivars. Acta Horticulturae, 517: 217–225. 

2. Bertschinger L., Stadler W. 1997. Thinning time of Boskoop. Obst- und Weinbau, 

133(22): 556–558. 

3. Czynczyk A., Treder W., Keller J., Kielkiewicz M. 2001. Wplyw liczby zawiazkow 

na drzewach odmiany ‘Lobo’na M.9 na jakosc owocow I przemienosc owocowania. 

Zeszyty naukowe institutu sadownictwa I kwiaciarstwa, 9: 161–166 

4. Dennis Jr. F. G. 2000. The history of fruit thinning. Plant growth regulation, 

31(1): 1–16. 

5. Goffinet M. C., Robinson T. I., Lakso A. N. 1995. A comparison of ‘Empire’ 

apple fruit size and anatomy in unthinned and hand – thinned trees. Journal of 

Horticultural Sciences, 70(3): 375–387. 

6. Krzewinska D., Basak A., Mika A., Michalska B. 2000. Wplyw corocznego 

regulowania plonu na kwitnienie I owocowanie jabloni odmian ‘Szampion’ I 

‘Gala’. Zeszyty naukowe Institutu Sadownictwa i Kwiaciarstwa, 8: 123–134. 

7. Kviklienė N. 2007. Cheminio užuomazgų retinimo įtaka ‘Lodel’ obelų vaisių 

kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 22–28. 

8. Kviklienė N., Kviklys D. 2005. Crop load determination for apple cv. ‘Ligol’. 

Fruit Growing, 17(2): 77–80. 

9. Kviklienė N. 2008. Vaisių kokybės optimizavimo tyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė, 

27(3): 127–134. 

10. Kviklienė N. 2005. Žiedų ir užuomazgų retinimo laiko ir intensyvumo įtaka 

‘Lodel’ obelų derliui ir vaisių kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 

40–47. 

11. Link H. 2000. Significance of flower and fruit thinning on fruit quality. Plant 

growth regulation, 31(1): 17–26. 

12. Mass F. 2007. Thinning strategies for ‘Elstar’ apples – experiences with ammonium 

thiosulphate, calcium hydroxide and benzyladenine. Erwebs-Obstbau, 49: 

101–105. 

13. Stopar M. Thinning of ‘Fuji’ apple trees with ethephon, NAD and BA, alone 

and in combination. 2006. Journal of Fruit and Ornamental Plant Research, 14: 

39–45. 

14. Szot I., Basak A. 2006. The influence of time of flowers and fruitlets hand thinning 

of apple trees ‘Šampion’ on quantity and quality of yield. Journal of Fruit 

and Ornamental Plant Research, 14: 59–66. 

15. Szot I. 2000. Wplyw terminu i intensywnosci recznego przerzedzania kwiatow 

lub zawiazkow na liczbe i jakoscz kwiatow w roku nastepnym. Zeszyty naukowe 

Institutu Sadownictwa i Kwiaciarstwa, 8: 149–158. 

16. Tyburski M. S., Wazbinska J., Golaszewski J. 2003. Effect of different thinning 

methods of fruit sets on fruit setting and yield of apple cultivars ‘Lobo’ and 

‘Spartan’. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 47–54. 

17. Tromp J. 2000. Flower-bud formation in pome fruits as affected by fruit thinning. 

Plant growth regulation, 31(1): 17–26. 

41

18. Webster T. 2002. Current approved thinning strategies for apples and pears and 

recent thinning research trials in Europe. The compact fruit tree, 35(3): 73–76. 

19. Wieniarska J., Szot I. 1997. Investigation on apple fruitlet thinning. Šiuolaikinės 

sodininkystės pasiekimai ir plėtros kryptys. Babtai, 131–136. 

20. Кудрявец Р. П. 1987. Продуктивность яблони. Москва. 


Apple tree ‘Alva’ flower and fruitlet mannual thinning 

N. Kviklienė, D. Kviklys, N. Uselis, J. Lanauskas 

Summary 

Apple cv. ‘Alva’ flower and fruitlet thinning trials were conducted at the Lithuanian 

Institute of Horticulture in 2002–2005. Two degrees of flower/fruitlet thinning (1 or 2 flowers/fruitlets 

per cluster) were applied at full bloom, at the end of flowering and at fruitlets 

size 10–12 mm. All thinning treatments had positive influence on fruit weight and size. 

The mean fruit weight was bigger by 18–34 % when thinning was applied at full bloom, 

and by 16–26 % – at the end of flowering. Thinning at later stage was less effective. The 

best practice for cv. ‘Alva’ in the young and full bearing orchard is to apply intensive thinning 

at the flowering period and at the end of flowering, leaving one fruitlet per cluster. 

Key words: apple, flowers, fruitlet, fruit weight, thinning. 

42




Kriaušės ir trešnės poskiepių genetinė transformacija 

šaknijimąsi skatinančiu rolB genu, transgeno raiškos 

tyrimai in vitro 

Rytis Rugienius, Vidmantas Stanys, Gražina Stanienė 


Kauno r., el. paštas r.rugienius@lsdi.lt 

Tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų biotechnologijos 

laboratorijoje. Darbo tikslas – transformuoti kriaušių poskiepio (Cydonia oblonga) ir trešnių 

poskiepio (Prunus cerasus × P. canescens) augalus šaknijimąsi skatinančiu rolB genu su skirtingais 

promotoriais ir ištirti transgenų raišką. Tyrimų metu atlikta paprastosios cidonijos ir 

trešnių poskiepio genetinė transformacija vektoriais rolB genu. Augalų regeneracijos dažnis po 

transformacijos priklausė nuo vektoriaus konstrukcijos. Iš viso gauta 99 paprastosios cidonijos 

ir 450 trešnių poskiepio regenerantų. Iš jų PGR būdu patvirtintas vienas cidonijos ir aštuoni 

trešnių poskiepio transformantai. Visi transformuoti augalai įsišaknijo in vitro kultūroje, o 

cidonijos kontrolinės grupės mikroaugalų šaknijimosi dažnumas siekė 36,1 %, trešnių poskiepio 

– 70,2 %. Trešnių poskiepio transformantuose pasireiškė chimeriškumas: mikroūgliai, 

indukuoti iš skirtingų pumpurų nepalankioje rizogenezei dauginimo terpėje, šaknis regeneravo 

skirtingu dažniu. Nustatyta, kad rolB transgenas neturėjo esminės įtakos genetiškai modifikuoto 

trešnių poskiepio pasidauginimo koeficientui. Šaldymą -9 °C temperatūroje in vitro išgyveno 

86,0 % transformantų ir 95,0 % netransformuotų (kontrolinių) cidonijos K-11 klono augalų. 

Pažeidimo šalčiu balo vidurkis buvo atitinkamai 1,9 ir 1,8. Transformuoti ir netransformuoti 

cidonijos augalai pagal atsparumą šalčiui in vitro iš esmės (R ≤ 0,01) nesiskyrė. Genetinė 

transformacija rolB genu padidino trešnių poskiepio atsparumą šalčiui in vitro. Šaldant -9 °C 

temperatūroje in vitro išgyveno 48 % transformantų ir 20,7 % kontrolinių (netransformuotų) 

cidonijos augalų. 

Reikšminiai žodžiai: atsparumas šalčiui, genetinė transformacija, šaknijimasis, poskiepiai. 

Įvadas. Kriaušės (Pyrus communis L.) ir trešnės (Prunus avium L.) yra vieni 

populiariausių sodo augalų Vidurio ir Pietų Europoje. Lietuvoje jų auginimą ir plitimą 

riboja atsparių šalčiui veislių, išauginančių geros kokybės vaisius, trūkumas. Dėl mažo 

atsparumo šalčiui žemaūgiai šių sodo augalų poskiepiai, būtini intensyviai sodininkystei 

plėtoti, sunkiai pritaikomi. Lietuvoje atrinkta keletas perspektyvių cidonijos 

(Cydonia oblonga Mill.) veislių – galimų kriaušės poskiepių (Kviklys, Kvikliene, 

2004). Šie poskiepiai dauginami vegetatyviniu būdu. Padidinus poskiepių sugebėjimą 

šaknytis in vitro, būtų galima pagreitinti jų dauginimą, turėti genetiškai vienodus 

43

poskiepius. Vienas iš būdų – perkelti į šiuos poskiepius šaknijimąsi skatinantį rolB 

geną. Agrobacterium rhizogenes plazmidėse pRiA4, pRi2659 ir pRi8196 esantys 

rolA, rolB ir rolC genai daugeliu atvejų buvo sėkmingai panaudoti augalų genetinei 

transformacijai, siekiant padidinti jų šaknijimąsi (Welander ir kt., 1998; Welander, 

Zhu, 2000; Sedira ir kt., 2005; Zhu ir kt., 2001, Alpizar ir kt., 2008). 

Transgeninių kriaušių poskiepio BP10030 (Pyrus communis) augalų šaknijimasis 

in vitro terpėje be auksino svyravo nuo 67 iki 100 %, o kontroliniai augalai šioje terpėje 

nesišaknijo visiškai (Zhu ir kt., 2003). Pastebėta, kad rol šeimos genai, perkelti į 

augalus, sukelia ne tik didesnį šaknijimąsi, bet ir daug kitų morfologinių transgeninių 

augalų pokyčių (Alpizar ir kt., 2008). Dažnai transformantų stiebas yra sutrumpėjęs 

(Zhu ir kt., 2003, Welander, Zhu, 2000). Morfologinių transgenų pokyčių mechanizmas 

nėra labai aiškus, bet nustatyta, kad augalai, transformuoti rolB ar rolC genais, yra 

jautresni egzogeniniam ir endogeniniam auksinui negu netransformuoti kontroliniai 

augalai (Sedira ir kt., 2005; Casanova ir kt., 2004). Galima manyti, kad šie genai dalyvauja 

ir auksino biosintezėje (Meyer ir kt., 2000; Christey, 2001). 

Žinoma, kad rol genų promotorių raiška yra specifiška audiniui. Ji aktyviausia 

šaknų indų kūlelių ir apikalinėse meristemose, taip pat pastebima sėklaskilčių vandens 

induose. Guivarc‘h su bendraautoriais (1996) teigia, kad skirtingi promotoriaus domenai 

(A, B ir C) sukelia skirtingus augalo morfologijos pakitimus: susiraukšlėjusius 

lapelius, trumpus tarpubamblius arba žemaūgiškumą. Rol genų promotorių DNR sekų 

ribos yra labai neaiškios ir jų sekos ilgis įvairiose augalų rūšyse ir audiniuose gali 

svyruoti (Handayani ir kt., 2005). 

Kininės aktinidijos transformacija rolABC genais sumažino transformantų atsparumą 

bakteriniams ligų sukėlėjams (Pseudomonas sp.). Manoma, kad tai lėmė didesnis 

nei kontroliniuose augaluose azoto kiekis transformantų augalų lapuose. Tai leidžia 

keisti šių augalų auginimo technologijas, mažinant tręšimą (Balestra ir kt., 2001). 

Pleotropinis transgenų poveikis gali atsirasti dėl pačios genetinės transformacijos 

ir in vitro ląstelių bei augalų auginimo procedūrų. Svetimos genetinės medžiagos 

įterpimas į genomą neretai sąlygoja genomo struktūros ir funkcijų pokyčius, kurių 

pasekmė – biocheminių ir fiziologinių procesų pakitimai ląstelėse ir augale. Nustatyta, 

kad nptII-gus struktūrą įterpus į bulvių genomą transgeninius bulvių lapus 50 % daugiau 

pažeidė kenkėjų lervos (Lecardonnel ir kt., 1999). Mutacijos gali atsirasti transgenų 

įsiterpimo vietose ir turėti struktūrinės ar reguliacinės reikšmės – tai priklauso nuo 

įsiterpimo vietos (Wilson ir kt., 2004). Transgeno įsiterpimo vietose dažniausiai pasitaiko 

ne didesnės kaip 100 bp delecijos, bet daugiau kaip 20 % visų atvejų pastebimos 

didelės (iki 78 kb) delecijos, translokacijos ir duplikacijos – genominės mutacijos 

(Tax ir kt., 2001). Šiuolaikinės DNR analizės metodais nustatyta, kad trangeniniuose 

augaluose galimos daugybinės mutacijos įvairiose genomo vietose (Sala ir kt., 2000). 

Adaptyvumą lemiantys požymiai dažniausiai yra poligeniniai ir vieno iš komponentų 

pakitimai turi reikšmės visai adaptyvumo sistemai (Shakhbazau ir kt., 2008). 

Iki šiol duomenų apie rolB geno perkėlimą į cidoniją ir trešnės hibridus bei transgenų 

raiškos tyrimus, atsižvelgiant į galimą jų pleotropinį efektą, nėra. 

Darbo tikslas – transformuoti cidonijos ir trešnės poskiepio augalus šaknijimąsi 

skatinančiu rolB genu su skirtingais promotoriais ir ištirti transgenų raišką in vitro. 

44

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimams naudoti modifikuoti LSDI 

atrinktų paprastosios cidonijos (Cydonia oblonga Mill.) veislių K-11, K-16 ir K-19 ir 

trešnės poskiepio (Prunus cerasus × P. canescens) augalai. 

Paprastoji cidonija ir trešnės poskiepis buvo modifikuoti rolB geno, izoliuoto iš 

Agrobacterium rhizogenes, transliuojamąja dalimi. Augalų genetinei transformacijai 

naudoti Biotechnologijos institute pART27 (Csiro) ir pNov2819 (Syngenta) plazmidžių 

pagrindu sukonstruoti vektoriai su skirtingomis kasetėmis: rolB genu (790 bp) ir 

jo nuosavu promotoriumi, rolB genu su konstitutyviu CaMV35S promotoriumi ir rolB 

genu su salicilatų indukuojamu PR1 promotoriumi (Ražanskienė ir kt., 2006). 

Augalų genetinė transformacija. Audinių kultūroms in vitro naudota 

modifikuota Murashige ir Skoog (1962) (MS) terpė. Eksplantai – jauni lapeliai, gauti 

iš in vitro auginamų cidonijos mikroūglių. Izoliuoti eksplantai 2 val. kokultivuoti 

(inokuliuoti) su A. tumefaciens, turinčia vieną iš plazmidžių konstrukcijų. Palaikius 

dvi dienas tamsoje eksplantai perkelti į auginimo kamerą (temperatūra – 21–25 °C, 

apšvietimas – 50 μM m -2 s -1 PPF, fotoperiodas – 16 val.). Eksplantai auginti MS maitinamojoje 

terpėje su sacharozės (30 g l -1 ), NAR (0,3 μM) ir TDZ (32 μM) priedu. 

Praėjus 3 dienoms po transformacijos, eksplantai persodinti į terpę, turinčią 250 µg 

ml -1 cefotaksimo, siekiant nuslopinti likusios Agrobacterium augimą. Eksplantai 

buvo persodinami į tos pačios sudėties terpę kas 3–4 savaites. Atsiradus regeneracijos 

židiniams (po 4–6 savaičių), regeneruojantys augalai perkelti į selektyvinę terpę su 

100 µg ml -1 spektinomicino. Po inokuliavimo eksplantų būklė ir regenerantų augimas 

vertinti kas 10 dienų. Transformantams patikrinti bendroji DNR išskirta iš cidonijos 

ir trešnių poskiepio augalų, augintų in vitro, taikant CTAB metodą (Doyle, Doyle, 

1990). PGR pirmasis ciklas buvo atliekamas 95 °C temperatūroje 4 min., toliau – 

30 ciklų 95 °C temperatūroje 1 min., 49 °C temperatūroje 1 min., 72 °C temperatūroje 

1,30 min. PGR reakcijai buvo naudojamas 1 vienetas Taq DNA polimerazės 

(Fermentas), reakcija vyko esant 1,5 mM MgSO 4 

, 0,2 mM dNTP, 1 µM pradmenų: 

ROLBPF1 (5´-ATGGATCCCAAATTGCTATTCCTTCCACGA-3´) ir ROLBPFR1 

(5´-TTAGGCTTCTTTCTTCAGGTTTACTGCAGC-3´). 

Atliekant chimeriškumo tyrimus, vertintas trešnės poskiepio mikroūglių, regeneruotų 

iš atskirų (ketvirtojo ir penktojo) transformanto pumpurų, rizogenezės dažnis 

po penkių ir šešių subkultivavimų in vitro. 

Po 9, 11 ir 13 mėnesių įvertintos genetiškai modifikuoto trešnės poskiepio pasidauginimo 

koeficiento svyravimo ribos, nustatytas šio koeficiento svertinis vidurkis. 

Augalai auginti fitotrone. Tyrimams naudota klimato kamera BINDER, Eppendorf 

DNR gausinimo įranga, Amersham elektroforezės įranga, Herolab rezultatų vizualizavimo 

prietaisai. 

Genetiškai modifikuotų augalų atsparumo šalčiui tyrimas in vitro. 

Tyrimui panaudoti mikrovegetetyviniu būdu padauginti cidonijos K-11 ir trešnių 

poskiepių transformantų klonai. Tirta po 100 abiejų rūšių transformantų ir 40 

kontrolinių (netransformuotų) cidonijos bei 58 kontroliniai trešnių poskiepio augalai. 

Praėjus mėnesiui po mikroūglių persodinimo į šviežią maitinamąją terpę (MS terpė 

su 20 mg l -1 sacharozės, 0,75 mg l -1 BAP, po 0,5 mg l -1 tiamino, piridoksino, nikotino 

rūgšties priedais), mėgintuvėliai pernešti grūdinti į kamerą, kur buvo palaikoma 

+2–+4 °C temperatūra. Po 35 parų grūdinimo augalai vieną parą šaldyti -9 °C 

45

temperatūroje. Po paros atšildymo visi augalai persodinti į maitinamąją terpę, prieš 

tai pašalinus šaknis. Augalų pažeidimas šalčiu balais (1 – nepažeisti arba minimaliai 

pažeisti, 2 – pažeista iki 30 % audinių, 3 – 30–70 %, 4 – 70 % ir daugiau, 5 – augalas 

žuvęs) ir išgyvenusių augalų procentas vertinti praėjus 3 savaitėms po šaldymo. 

Tyrimų rezultatai vertinti dispersinės analizės metodu. 

Rezultatai. Augalų transformacija. Cidonijos eksplantų inokuliavimas 

A. tumefaciens bakterijų suspensija labai sumažino augalų regeneravimo dažnį. Šis 

rodiklis neveikiant A. tumefaciens svyravo nuo 20,8 iki 43,8 % (nelygu veislė), o po 

inokuliavimo jis siekė tik 22,2 % (1 lentelė). Kontroliniame tyrime (neinokuliuoti 

eksplantai) dažniausiai regeneravo veislės K-11 augalai. Po poveikio su A. tumefaciens 

šiek tiek didesnis buvo veislės K-16 augalų regeneravimo dažnis. Kaip ir kontrolėje, 

mažiausiu dažniu regeneravo cidonijos K-19 augalai. Augalų regeneravimo dažnis 

paveikus A. tumefaciens priklausė nuo vektoriaus genetinės konstrukcijos. Inokuliavus 

eksplantus agrobakterija, turinčia pART27rolBdir3 plazmidę, kurioje rolB genas yra 

tiesiogiai orientuotas su savo promotoriumi ir terminatoriumi, augalai regeneravo kur 

kas didesniu dažniu (12,2–22,2 %) nei paveikus A. tumefaciens su kitos konstrukcijos 

vektoriais (0–2,9 %). Eksplantus inokuliavus agrobakterija, turinčia pART27 plazmidę 

su rolB genu ir savo promotoriumi, iš viso gauti 78 regenerantai, o su rolB genu ir 

CaMV35S promotoriumi – 21 regenerantas. 

1 lentelė. Cidonijos augalų regeneracijos priklausomumas nuo genotipo ir vektoriaus 

konstrukcijos 

Table 1. Regeneration of cydonia plants depending on genotype and vector construction 

Vektoriaus 

konstrukcija 

Vector construction 

inokuliuota 

eksplantų, 

vnt. 

explants inoculated, 

units 

K-11 K-16 K-19 

regeneravravo 

eksplantų, 

regene- 

inokuliuota 

inokuliuota 

eksplantų, vnt. 

regeneratedrated, 

explants inocu- 

regene- 

vnt. 

explants inoculated, 

units 

%* 

%* lated, units 

46 

regeneravo 

regenerated, 

%* 

pART27rolBdir3 120 17,5 b 144 22,2 b 156 12,2 b 

pART27rolBrev1 120 2,5 c 204 2,9 c 168 0 c 

pART27rolB CaMV3 192 0,5 c 192 5,2 c 204 1,5 c 

pART27rolBCaMV4 156 0,6 c 144 2,8 c 192 1,0 c 

Kontrolė 

96 43,8 a 96 35,0 a 96 20,8 a 

Control 

* Duomenys, pažymėti ta pačia raide, iš esmės nesiskiria (R ≤ 0,01) 

Data marked with same letter do not differ significantly (LSD 0.01) 

Mūsų tyrimo duomenys rodo, kad inokuliavus cidonijos lapų eksplantus A. tumefaciens, 

turinčia pART27rolBrev1 konstrukciją, įsišaknijo 100 % regenerantų, o kontroliniame 

variante – tik 36,1 % augalų. Eksplantus inokuliavus A. tumefaciens, turinčia 

pART27rolBrdir3 konstrukciją, regenerantų įsišaknijimas buvo artimas kontrolei. Po 

trešnės poskiepio inokuliavimo A. tumefaciens, turinčia skirtingas plazmides, gauta 

daugiau kaip 450 transformantų, iš kurių 356 įsišaknijo. Inokuliavus A. tumefaciens,

turinčia pART27rolBdir3 plazmidės konstrukciją, visi trešnių poskiepio mikroūgliai 

įsišaknijo (2 lentelė). Kontrolės augalų įsišaknijo tik 70,2 %. Patikrinus regenerantus 

PGR būdu, rasti aštuoni augalai, turintys rolB transgeną. Transformacijos dažnis siekė 

2,2 %. 

2 lentelė. Trešnės poskiepio (Prunus cerasus × P. canescens) mikroūglių šaknijimasis 

in vitro po inokuliavimo A. tumefaciens 

Table 2. Rooting of sweet cherry rootstock (Prunus cerasus × P. canescens) microshoots 

in vitro after the inoculation by A. tumefaciens 

Pasodinta mikroūglių, 

vnt. Micrshoots with roots Obtained transformants 

Įsišaknijo mikroūglių Rasta transformantų 

Vektoriaus 

konstrukcija 

Planted microshoots, 

units units 

units 

vnt. 

vnt. 

Vector construction 

%* 

%* 

pART27rolBdir3 26 26 100 a 3 11,5 a 

pART27rolBrev1 113 89 78,8 b 3 3,4 b 

pART27rolB CaMV3 243 185 76,1 b 1 0,5 c 

pART27rolBCaMV4 72 56 77,8 b 1 1,8 bc 

Kontrolė 

121 85 70,2 c 0 0 c 

Control 



Chimeriškumo tyrimas dauginant in vitro kultūroje (po 5 subkultivavimų). 

Trešnės poskiepio tyrimai rodo, kad mikroūgliai, indukuoti iš skirtingų 

pumpurų nepalankioje rizogenezei dauginimo terpėje, kurioje kontroliniai augalai 

neformuoja šaknų, skirtingu dažniu regeneravo šaknis. Iš ketvirto pumpuro indukuota 

mikroūglių kultūra po 5 ir 6 subkultivavimų šaknis regeneravo 14,8 % dažniu. Iš penkto 

pumpuro indukuotoje mikroūglių kultūroje rizogenezė po penkto subkultivavimo vyko 

du kartus mažesniu dažniu, o po šešto subkultivavimo sumažėjo dar perpus (3 lentelė). 

3 lentelė. Genetiškai modifikuotų trešnės poskiepio mikroūglių rizogenezė 

Table 3. Rhizogenezis of genetically modified sweet cherry rootstock microplants 

Pradinio pumpuro Nr. 

Initial bud No 

Rizogenezės dažnis 

Frequency of rhizogenesis, % 

po 5 subkultivavimų po 6 subkultivavimų 

after 5 subcultivations after 6 subcultivations 

4 14,8 14,8 

5 7,9 3,1 

Genetiškai modifikuotų trešnės poskiepio ir cidonijų vegetatyvinio 

pasidauginimo koeficiento ištyrimas. Po 9–11 mėnesių auginimo in 

vitro genetiškai modifikuoto trešnės poskiepio pasidauginimo koeficientas svyravo 

nuo 0,9 iki 3,3 (4 lentelė). Po 13 mėnesių auginimo pasidauginimo koeficiento svertinis 

vidurkis padidėjo iki 2,2–2,3, nes nežymiai pakito šio koeficiento apatinė riba 

(nuo 1,0 iki 1,5). Genetiškai modifikuoto trešnės poskiepio pasidauginimo koeficientas 

iš esmės nesiskyrė nuo kontrolės (netransformuotų trešnės poskiepio) augalų. 

47

4 lentelė. Genetiškai modifikuotų (GM) ir kontrolinių trešnės poskiepių mikroūglių 

pasidauginimo koeficiento svyravimo ribos ir svertinis vidurkis in vitro 

Table 4. Limits of proliferation coefficient variation and (weighted average) of genetically 

modified and control sweet cherry microshoots 

Tirti augalai 

Tested plants 

Trešnių poskiepis (kontrolė) 

Sweet cherry rootstock (control) 

GM trešnių poskiepis 

GM sweet cherry rootstock 

Po 9 mėnesių 

After 9 months 





1,0–2,7 (1,6) 1,0–3,0 (1,9) 1,7–3,0 (2,2) 

1,0–3,0 (1,7) 0,9–3,3 (1,9) 1,5–2,9 (2,3) 

Genetiškai modifikuotų trešnės poskiepio ir cidonijos augalų atsparumo 

šalčiui tyrimas in vitro. Tyrimo rezultatai rodo, kad transformuotų 

ir kontrolinių (netransformuotų) augalų šalčio sukelto pažeidimo po šaldymo -9 °C 

temperatūroje in vitro lygis yra panašus (5 lentelė). Transformantų pažeidimo šalčiu 

vidurkis siekė 1,9, kontrolinių augalų – 1,8 balo. Pagal nepažeistų arba mažai 

pažeistų (1 balas) augalų kiekį abi augalų grupės skyrėsi sąlyginai nedaug (tiek pažeistų 

transformantų – 49,0 %, kontrolinių augalų – 57,5 %). Transformuotų augalų, 

kai šaldant pažeidimo balas buvo 2, buvo beveik trečdaliu daugiau (36,0 %) negu 

tiek pat pažeistų kontrolinių augalų (7,5 %). Tačiau žymiai daugiau buvo kontrolinių 

augalų, kurių pažeidimo balai – 3 ir 4 (atitinkamai 17,5 ir 12,5 %), negu transformantų 

(atitinkamai 1,0 ir 0 %). Šaldymą išgyveno 86,0 % transformantų ir 95,0 % 

netransformuotų cidonijos augalų. Pastarieji skirtumai nėra esminiai (R ≤ 0,01). 

5 lentelė. Transformuotų cidonijos (K-11) augalų atsparumas šalčiui in vitro 

Table 5. Cold hardiness in vitro of transformed (K-11) cydonia plants 

Pažeidimas šalčiu balais 

Transformantai 

Transformants 

Kontrolė (netransformuoti augalai) 

Control (untransformed plants) 

Cold injury score vnt. 

vnt. 

% 

units 

units 

% 

1 49 49,0 23 57,5 

2 36 36,0 3 7,5 

3 1 1,0 7 17,5 

4 0 0 5 12,5 

5 14 14,0 2 5,0 

Pažeidimo vidurkis balais 

1,9 1,8 

Average injury score 

Gyvų augalų 

86,0 a 95,0 a 

Survived plants, %* 



Šaldant -9 °C temperatūroje in vitro trešnės poskiepio augalus, transformuotus 

rolB genu, išgyveno 48,0 % augalų ir 20,7 % kontrolinių (netransformuotų) augalų 

(6 lentelė). 

48

6 lentelė. Transformuotų trešnės poskiepio augalų atsparumas šalčiui in vitro 

Table 6. Cold hardiness in vitro of transformed sweet cherry rootstock plants 

Pažeidimas šalčiu balais 

Transformantai 

Transformants 

Kontrolė (netransformuoti augalai) 

Control (untransformed plants) 

Cold injury score vnt. 

vnt. 

% 

units 

units 

% 

1 1 1,0 0 0 

2 5 5,0 2 3,4 

3 15 15,0 5 6,9 

4 27 27,0 6 10,4 

5 52 52,0 45 79,3 

Pažeidimo vidurkis balais 

4,2 a 4,6 a 

Average injury score 

Gyvų augalų 

48,0 a 20,7 b 

Survived plants, %* 



Šių grupių augalų pažeidimo balo vidurkis iš esmės nesiskyrė – pažeista atitinkamai 

4,2 ir 4,6 balo. Šaltis sukėlė daugumos šaldymą in vitro išgyvenusių augalų stiprius 

pažeidimus. Net 42 % transformuotų augalų pažeidimas buvo įvertintas 3–4 balais, 

tokių kontrolinių augalų buvo 17,3 % (79,3 % kontrolinių augalų buvo žuvę). Tik 

nedidelė dalis abiejų grupių augalų buvo silpnai pažeisti (1–2 balai) – atitinkamai 6 

ir 3,4 %. 

Aptarimas. Inokuliavus eksplantus agrobakterija, turinčia pART27rolBdir3 

plazmidę, kurioje rolB genas yra orientuotas su savo promotoriumi ir terminatoriumi 

3‘–5‘, cidonijos augalai regeneravo daug didesniu dažniu (12,2–22,2 %) nei paveikus 

A. tumefaciens su kitos konstrukcijos vektoriais (0–2,9 %). Matyt, ši konstrukcija yra 

palankiausia augalų regeneracijai. Atsižvelgiant į tai, kad rolB genas gali paveikti 

augalo reakciją į endogeninius ir egzogeninius fitohormonus (Sedira ir kt., 2005; 

Casanova ir kt., 2004), galima manyti, kad rolB geno konstrukcija su nuolat veikiančiu 

CaMV promotoriumi yra hiperaktyvi, iškreipia morfogenezės signalus, todėl trukdo 

regeneracijai. Neigiamai augalų regeneraciją veikia ir atvirkštinė rolB geno orientacija 

vektoriuje. Šios tendencijos pasireiškė visuose agrobakterijos paveiktuose cidonijos 

klonuose, nesvarbu koks eksplanto genotipas. 

Ištyrus paprastosios cidonijos regenerantus PGR metodu, nustatyta, kad rolB transgeną 

turėjo tik augalai, gauti iš eksplantų, inokuliuotų agrobakterija, turinčia pirmąją iš 

čia minėtų konstrukcijų. Iš to, kad visi šie augalai gerai įsišaknijo, galima spręsti, kad 

rolB transgenas skatina transformuotų augalų šaknijimąsi. Kita vertus, palyginti maža 

patvirtintų transformantų dalis neleidžia patikimai spręsti apie transgeno įtaką augalų 

regeneracijai ir šaknijimuisi. Tačiau negalima atmesti prielaidos, kad inokuliavimas 

agrobakterija turėjo regenerantams netiesioginį, epigenetinį poveikį. Regenerantai 

išsiskyrė specifine šaknelių morfologija – jos visos buvo gausiai apaugusios šakniaplaukiais 

ir dėl ištiso jų sluoksnio šaknelės atrodė pūkuotos. 

Visi trešnių poskiepio ūgliai, inokuliuoti agrobakterija su pART27rolBdir3, 

49

įsišaknijo, o kontrolės augalų įsišaknijo tik 70,2 %. Dėsninga, kad ūglių šaknijimosi 

dažnis priklausė nuo naudojant PGR patvirtintų transformantų kiekio. Šis kiekis 

buvo nevienodas ir priklausė nuo transgeno konstrukcijos. Daugiausia transformantų 

(po tris) gauta naudojant pART27rolBdir3 ir pART27rolBrev1 konstrukcijas. Tik po 

vieną transformantą gauta naudojant konstrukcijas su rolB genu ir žiedinių kopūstų 

mozaikos viruso promotoriumi. Matyt, ši konstrukcija mažiau palanki transformantų 

gyvybingumui. 

Į in vitro kultūrą įterpus to paties genetiškai modifikuoto trešnės poskiepio augalo 

skirtingus pumpurus, tyrėjų dėmesį atkreipė nevienodas eksplantų, regeneruojančių 

šaknis mikroūglių padauginimo maitinamojoje terpėje, kiekis. Todėl buvo iškelta 

augalų chimeriškumo prielaida. Siekiant patikrinti šią prielaidą, buvo vertinamas 

šaknų susidarymas mikroūgliuose, sekant jų kilmę. Tyrimo rezultatai patvirtina, kad 

iš dalies pumpurų regeneruoti mikroūgliai vėlesniuose dauginimo etapuose praranda 

rizogenezės potencialą. Toks reiškinys rodo transgeninio augalo chimeriškumą. 

Netransformuotos ląstelės laipsniškai išstumia transformuotąsias kaip mažiau gyvybingas 

ar mažiau prisitaikiusias trofinėje audinių ir organų sistemoje. Literatūroje 

aprašytas ne vienas tranformantų chimeriškumo atvejis. Tarp rolC transgeninių tabako 

augalų 6,5 % buvo periklininės chimeros (Schmülling, Schell, 1993). Tai reiškia, kad 

chimerinės ir transformuotos ląstelės buvo išsidėsčiusios sluoksniais. Kadangi rolC 

transgenas lemia pigmentacijos sumažėjimą, ląstelių sluoksniai buvo lengvai išskiriami 

pagal audinių spalvos skirtumus – transformuoti audiniai buvo šviesesni. Mūsų tyrimo 

atveju vizualaus skirtumo tarp transformuotų ir netransformuotų audinių nėra, išskyrus 

didesnį transformantų šaknijimąsi, kuris tolesniuose dauginimo etapuose atskirose 

transformantų linijose kinta nevienodai. 

Transgeninių augalų genetinis nestabilumas, pasireiškiantis atskirose transformantų 

linijose, nėra retas reiškinys, bet jo priežastys ne visai aiškios (Courtail ir kt., 

2001, Matsumoto ir kt., 2007). Negalima atmesti prielaidos, kad dėl mūsų tirtų augalų 

rizogenezės potencialo mažėjimo kaltas genų raiškos kitimas – epigenetinis reiškinys. 

Šiems klausimams išaiškinti būtini tolesni tranformantų tyrimai. 

Pagal pirminius trešnės poskiepių pasidauginimo in vitro sistemoje rezultatus 

galima daryti prielaidą, kad įterptas transgenas, o galbūt ir chimeriškumas, neturi 

esminės įtakos augalų pasidauginimui in vitro. Pasidauginimo koeficientas labiau 

priklausė nuo konkretaus eksplanto fiziologinės būsenos nei nuo transgeno buvimo 

augale ir svyravo nuo 0,9 iki 3,3. Tyrimai tęsiami toliau. Kartu vertinamas genetiškai 

modifikuotos cidonijos pasidauginimo koeficientas. 

Kadangi transgenai išsiskiria pleotropiniu poveikiu morfologiniams požymiams, 

svarbu įvertinti, kokį poveikį rolB daro kitam kriaušių poskiepiams svarbiam požymiui 

– atsparumui šalčiui. Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad skirtingų cidonijos 

veislių, nepažeistų šalčio (šaldant -9 °C temperatūroje in vitro), mikroūglių kiekis 

įvairuoja nuo 5,4 % (K-16) iki 28,2 % (K-19). Išliko nepažeista 20 % K-11 augalų 

(Rugienius ir kt., 2008). Atliekant cidonijos rolB transformantų atsparumo šalčiui 

tyrimą in vitro pastebėta, kad transgenas šio augalo atsparumą šalčiui paveikė nedaug. 

Pažeidimo šalčiu balo vidurkis buvo artimas kontrolei. Transgenas 9 % sumažino šaldymą 

in vitro išgyvenusių augalų kiekį, tačiau lėmė 20 % didesnį negu kontrolėje mažai 

(1–2 balai) pažeistų augalų kiekį. Galima teigti, kad transformacija rolB genu paveikė 

50

cidonijos atsparumą šalčiui in vitro, tačiau ši poveikį sunku būtų laikyti kryptingu ir 

iš esmės pakeičiančiu cidonijos prisitaikymą prie žemos temperatūros. Skirtumus iš 

dalies galėjo lemti somakloninis kintamumas, neretai pasireiškiantis regeneruojant 

augalus iš lapų eksplantų. 

Kitaip negu cidonijos, šaldymą išgyvenusių trešnės poskiepio augalų kiekį rolB 

transgenas padidino trečdaliu (27,3 %), nors pažeidimo balo vidurkis pakito nedaug. 

Gavelienės ir kt. (2005) tyrimų rezultatai rodo, kad fiziologiniai auksino analogai padidino 

monosacharidų kaupimąsi rapsų šaknyse ir tai galėjo turėti reikšmės didesniam 

augalų ištvermingumui žiemą. Nevienareikšmė egzogeninių fitohormonų įtaka braškių 

užsigrūdinimui ir atsparumui šalčiui in vitro pastebėta anksčiau atliekant tyrimus LSDI 

(Lukoševičiūtė ir kt., 2007). Skirtumus tarp cidonijos ir trešnės poskiepio šaldymo 

in vitro rezultatų galima paaiškinti tuo, kad, kitaip negu cidonijai, trešnės poskiepiui 

-9 °C yra kritinė temperatūra. Net ir nedideli genominiai ir fiziologiniai pokyčiai dėl 

rolB transgeno galėjo turėti didesnės reikšmės augalų išgyvenimui šaldant šioje temperatūroje 

in vitro. Be to, galima daryti prielaidą, kad fitohormonų sudėties ir kiekio 

pokyčiai, nulemti rolB transgeno, trešnės poskiepio atsparumui turi didesnę reikšmę 

negu cidonijai. Kitaip tariant, trešnės poskiepio atsparumo šalčiui sistema yra jautresnė 

fitohormonų sudėties ar kiekio pokyčiams. 

Apibendrinant galima pasakyti, kad transgeno pleotropinis poveikis priklauso nuo 

paties transgeno ir augalo rūšies adaptyvumo mechanizmo ypatumų. 

Išvados. 1. Atlikta kriaušės poskiepio (Cydonia oblonga) ir trešnės poskiepio 

(Prunus cerasus × P. canescens) genetinė transformacija vektoriais su šaknijimąsi 

skatinančiu rolB genu. Regeneracijos dažnis priklausė nuo vektoriaus konstrukcijos. 

Iš viso gauta 99 paprastosios cidonijos ir 450 trešnės poskiepio regenerantų. Iš jų PGR 

būdu patvirtintas vienas cidonijos ir aštuoni trešnių poskiepio transformantai. Visi 

transformuoti augalai įsišaknijo, o cidonijos kontrolinės grupės šaknijimosi dažnis 

siekė 36,1 %, trešnės poskiepio – 70,2 %. 

2. Trešnių poskiepio transformantuose pasireiškė chimeriškumas: mikroūgliai, 

indukuoti iš skirtingų pumpurų nepalankioje rizogenezei dauginimo terpėje, šaknis 

regeneravo skirtingu dažniu. 

3. RolB transgenas neturėjo esminės įtakos genetiškai modifikuoto trešnių poskiepio 

pasidauginimo koeficientui. 

4. Transformuoti ir netransformuoti cidonijos augalai, šaldant -9 °C temperatūroje 

in vitro, pagal atsparumą šalčiui iš esmės (R ≤ 0,01) nesiskyrė. 

5. Genetinė transformacija rolB genu padidino trešnės poskiepio atsparumą šalčiui 

in vitro: šaldant -9 °C temperatūroje in vitro išgyveno 48 % transformantų ir 20,7 % 

kontrolinių (netransformuotų) cidonijos augalų. 

Padėka. Tyrimus rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. Projektas 

ATSPARUMAS ŠALČIUI. Reg. Nr. N-07014. 

Gauta 2009 03 06 


51

Literatūra 

1. Alpizar E., Dechamp E., Lapeyre-Montes F., Guilhaumon C., Bertrand B., 

Jourdan C., Lashermes P., Etienne H. 2008. Agrobacterium rhizogenes-transformed 

Roots of Coffee (Coffea arabica): Conditions for Long-term Proliferation, 

and Morphological and Molecular Characterization. Annals of Botany, 101(7): 

929–940. 

2. Balestra G. M., Rugini E., Varvaro L. 2001. Increasing of susceptibility to 

Pseudomonas syringae pv. syringae and Pseudomonas viridiflava of transgenic 

rolABC genes kiwi plants and its inheritance in T1 offspring. Journal of 

Phytopathology, 149: 189–194. 

3. Casanova E., Valdés A. E., Zuker A., Fernández B., Vainstein A., Trillas M. 

I., Moysset L. 2004. rolC-transgenic carnation plants: adventitious organogenesis 

and levels of endogenous auxin and cytokinins. Plant Science, 167(3): 

551–560. 

4. Christey M. C. 2001. Use of Ri-mediated transformation for production of transgenic 

plants. In vitro Cellular and Developmental Biology – Plant, 37: 687–700. 

5. Courtail B., Fenebach F., Ebehard S., Rhomer L., Chiapello H., Carilleri C., 

Lucas. H. 2001. Tnt1 transposition events are induced by in vitro transformation 

of Arabidopsis thaliana, and transposed copies integrated into genes. Molecular 

Genetics and Genomics, 265: 32–42. 

6. Doyle J. J., Doyle J. L. 1990. Isolation of plant DNA from fresh tissue. Focus, 

12(1): 13–15. 

7. Gaveliene V., Novickiene L., Miliuviene L., Brazauskiene J., Kazlauskiene D. 

2005. Possibilities to use growth regulators in winter oilseed rape growing technology 

2. Effects of auxin analogues on the formation of oilseed rape generative 

organs and plant winterhardiness. Agronomy research, 3(1): 9–19. 

8. Guivarc’h A., Carneiro M., Vilaine F., Pautot V., Chriqui D. 1996. Tissue-specific 

expression of the rolA gene mediates morphological changes in transgenic tobacco. 

Plant Molecular Biology, 30(1): 125–34. 

9. Handayani N. S. N., Moriuchi H., Yamakawa M., Yamashita I., Yoshida K., 

Tanaka N. 2005. Characterization of the rolB promoter on mikimopine-type 

pRi1724 T-DNA. Plant Science, 168(5): 1 353–1 364. 

10. Kviklys D., Kviklienė N. 2004. Pear rootstock effect on growth, productivity 

and fruit internal quality. Acta Horticulturae, 658(1): 359–364. 

11. Lecardonnel A., Prevost G., Beaujean A., Sangwan-Norreel B. S. 1999. Genetic 

Transformation of Potato with nptII-gus Marker Genes Enhances Foliage 

Consumption by Colorado Potato Beetle Larvae. Molecular Breeding, 5: 

441–451. 

12. Lukoševičiūtė V., Rugienius R., Kavaliauskaitė D. 2007. Braškių užsigrūdinimo 

žemoms temperatūroms tyrimai in vitro. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 

280–287. 

13. Matsumoto K., Cunha N. B., Morais L. S., Aragao F. J. L. 2007. Instability 

of transgenes in in vitro-maintained banana plants. Acta Horticulturae, 738: 

529–533. 

52

14. Meyer A, Tempé J., Constantino P. 2000. Hairy root: a molecular overview. 

Functional analysis of Agrobacterium rhizogenes T-DNA genes. In: G. Stacey, 

N. T. Keen (eds.), Plant-microbe interactions. Saint Paul, MN, 93–139. 

15. Murashige T., Skoog F. 1962. A revised medium for rapid growth and bioassays 

with tobacco tissue culture. Plant Physiology, 15: 473–497. 

16. Ražanskienė A., Stanienė G., Rugienius R., Gelvonauskienė D., Zalunskaitė I., 

Vinskienė J., Stanys V. 2006. Transformation of Quince (Cydonia oblonga) with 

the rolB gene-based constructs under different promoters. Journal of Fruit and 

Ornamental Plant Research, 14 (suppl. 1): 95–102. 

17. Rugienius R., Lukoševičiūtė V., Stanienė G., Stanys V. 2008. Žemės ūkio augalų 

atsparumo šalčiui tyrimai in vitro. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(3): 47–59. 

18. Sala F., Arenciba A., Castiglione S., Pelucchi A. 2000. Somaclonal Variation in 

Transgenic Plants. Acta Horticulturae, 530: 411–419. 

19. Schmülling T., Schell J. 1993. Transgenic tobacco plants regenerated from leaf 

disks can be periclinal chimeras. Plant Molecular Biology, 21(4): 705–708. 

20. Sedira M., Butler E., Gallagher T., Welander M. 2005. Verification of auxininduced 

gene expression during adventitious rooting in rol B-transformed and 

untransformed apple Jork 9. Plant Science, 168(5): 1 193–1 198. 

21. Shakhbazau A. V., Yakovleva G. A., Rod’kina I. A., Kartel N. A. 2008. Pleiotropic 

effects of the chitinase gene from Serratia plymuthica in transgenic Potato. 

Cytology and Genetics, 42(2): 75–80. 

22. Tax F., Vernon, D. 2001. T-DNA-associated Duplication/Translocations in 

Arabidopsis. Implications for Mutant Analysis and Functional Genomics. Plant 

Physiology, 126: 1 527–1 538. 

23. Welander M., Pawlicki N., Holefors A., Wilson F. 1998. Genetic transformation 

of apple rootstock M26 with rolB gene and its influence on rooting. Journal of 

Plant Physiology, 53: 371–380. 

24. Welander M., Zhu L. H. 2000. The rooting ability of rolB transformed clones of 

the apple rootstock M26 and its relation to gene expression. Acta Horticulturae, 

521: 133–138. 

25. Wilson A., Latham J., Steinbrecher R. 2004. Genome Scrambling–Myth 

or Reality Transformation-Induced Mutations in Transgenic Crop Plants. 

EcoNexus, Brighton. 

26. Zhu L. H., Holefors A., Ahlman A., Xue Z. T., Welander M. 2001. Transformation 

of the apple rootstock M.9/29 with the rolB gene and its influence on rooting and 

growth. Plant Science, 160: 433–439. 

27. Zhu L. H., Li X. Y., Ahlman A., Welander M. 2003. The rooting ability of the 

dwarfing pear rootstock BP10030 (Pyrus communis) was significantly increased 

by introduction of the rolB gene. Plant Science, 165(4): 829–835. 

53


Genetic transformation of pear and sweet cherry rootstocks by rooting 

stimulating rolB transgene and evaluation of its expression in vitro 

R. Rugienius, V. Stanys, G. Stanienė 

Summary 

The investigations were carried out in the Plant Biotechnology Laboratory of LIH. Aim of 

the study – to transform pear rootstock (Cydonia oblonga) and sweet cherry rootstock (Prunus 

cerasus × P. canescens) plants with rooting stimulating rolB gene driven by different promoters 

and to evaluate expression of the transgene. Genetic transformation of the cydonia and sweet 

cherry rootstock by rolB gene was performed during the study. Frequency of plant regeneration 

depended on vector construction. 99 regenerants of cydonia and 450 regenerants of sweet 

cherry rootstock were obtained after inoculation with A. tumefaciens. Among them, as proved 

by PCR, there were one transformant of cydonia and eight transformants of sweet cherry. All 

transformants rooted in vitro. Rooting rate of cydonia control plants was only 36.1 %, of sweet 

cherry rootstock – 70.2 %. Among sweet cherry rootstock transformants chimeras were clarified 

– microplants induced from different buds regenerated roots in highly uneven frequency. It 

was established during the investigations that rolB transgene did not influence proliferation rate 

of genetically modified sweet cherry rootstocks in vitro. Survival rate of cydonia K-11 transformants 

after freezing at -9 °C temperature in vitro was 86.0 %, when control (not transformed) 

plants survived 95.0 %. Cold injury average score was respectively 1.9 and 1.8. Transformed 

and control plants of cydonia did not differed significantly by cold hardiness in vitro. Genetic 

transformation with rolB gene increased cold hardiness of sweet cherry rootstock in vitro. After 

freezing under the same conditions survival rate of sweet cherry transformants was 48 %, and 

only 20.7 % of control plants survived. 

Key words: cold hardiness, genetic transformation, rooting, rootstocks. 

54




Tarprūšinių serbentų hibridų ištvermingumas žiemą ir 

žiedų atsparumas pavasario šalnoms 

Tadeušas Šikšnianas, Vidmantas Stanys, Rytis Rugienius, 

Šarūnė Morkūnaitė-Haimi 


Kauno r., el. paštas t.siksnianas@lsdi.lt 

2007–2008 metais įvertintas serbentų rūšių ir tarprūšinių vidusekcijinių bei tarpsekcijinių 

hibridų ištvermingumas žiemą ir jų žiedų atsparumas pavasario šalnoms. Kryžminimams 

naudoti šalčiui atsparūs juodojo serbento krūmai nepašalo, o amerikinio serbento krūmai 

buvo stipriai (3,0 balai 0–5 balų skalėje) pašalę. Juodojo ir amerikinio serbentų F 2 

-F 3 

hibridai 

taip pat atsparūs šalčiui: jų krūmų pašalimas žiemą buvo silpnas (0,4–0,65 balo), o amerikinio 

ir juodojo serbentų hibridų atsparumas buvo daug mažesnis (pašalimai iki 3,3 balo). 

Vertinant žiedus metro aukštyje, išryškėjo skirtumas tarp juodojo ir amerikinio serbentų 

žiedų atsparumo pavasario šalnoms. Amerikinio serbento pažeistų žiedų buvo 1,3 %, o 

juodojo serbento – 16,8 %. Nepriklausomai nuo kryžminimo krypties, juodojo ir amerikinio 

serbentų hibridai pavasario šalnoms neatsparūs. Didelės šalnos (2007 m.) stipriai (vidutiniškai 

3–4 balai) pažeidė žiedus, o 2008 metais pažeidimai priklausė nuo genotipo ir buvo stiprūs, 

vidutiniai ir silpni (3–0,5 balo). 

Tarprūšinių juodojo serbento veislių ir Eucoreosma sekcijos serbentų laukinių rūšių 

(R. janczewskii Pojark., R. pauciflorum Turcz., R. ussuriensis Jancz.) hibridai ištvermingi: 

krūmų pašalimas žiemą buvo silpnas (0,3–1,3 balo). 2008 m. pavasario šalnų metu žiedų 

pažeidimas buvo silpnas ir vidutinis (0,7–1,9 balo). 

Juodojo ir raudonojo serbentų krūmai ištvermingi žiemą ir jų tarprūšiniai hibridai žiemą 

buvo pažeisti silpnai. Šių rūšių tirtų veislių augalų žiedus šalnos pažeidė silpnai (0,5–0,8 balo). 

Šių serbentų tarprūšinių F 2 

hibridų žiedai buvo pažeisti nevienodai (0,6–2,6 balo) ir labiausiai 

priklausė nuo kryžminimui panaudotų juodojo serbento veislių. Juodojo serbento ir agrasto 

F 2 

hibridų krūmų pašalimas žiemą ir žiedų pašalimas pavasario šalnų metu buvo silpnas arba 

vidutinis (0,4–2,6 balo). Žiedų pašalimas nesusijęs su krūmų ištvermingumu. 

Reikšminiai žodžiai: hibridai, pašalimas, rūšys, serbentai, ūgliai, žiedai. 

Įvadas. Serbentų ūglių audiniai atsparūs šalčiui, nors po atodrėkių jų atsparumas 

sumažėja (Duchovskis, 1998; Trajkovski ir kt., 1998). Juodųjų serbentų žiedus ir žiedpumpurius 

pavasarį pažeidžia šalnos. Šalna – tai pažemio oro sluoksnio arba paviršiaus 

temperatūros pažemėjimas iki neigiamos, kai paros vidutinė temperatūra yra teigiama. 

Šylantis klimatas paankstina augalų vegetaciją ir tuo pačiu didėja pavasarinių šalnų 

pavojus (Sakalauskienė ir kt., 2008). Juodųjų serbentų santykinis ramybės tarpsnis 

55

aigiasi, kai vidutinė oro temperatūra aukštesnė kaip 5 °C, o žydėjimas prasideda, 

kai vidutinė paros temperatūra pasiekia 8 °C (Holubowicz, Bereszynska, 1984). 

Amerikinis ir auksuotasis serbentai žydi vėlai ir išvengia pražūtingų pavasario šalnų 

(Keep ir kt.,1977; Šikšnianas ir kt., 2006). Šalnoms atsparūs ir ištvermingi žiemą serbentai 

yra kilę iš raudonojo serbento (Kluczynska, 1972). Nustatyta, kad tarprūšiniai 

kryžminimai sudaro galimybes iš skirtingų serbentų rūšių perkelti atsparumo genus ir 

sukurti vėlai žydinčius hibridinės kilmės juoduosius serbentus (Кичина, 1984, Князев, 

Огольцова, 2004). Ištyrus juodųjų serbentų generatyvinių organų raidą ir įvertinus jų 

atsparumą šalnoms (Duchovskis ir kt., 2000), nustatyta, kad šalčiui atsparių augalų 

atranka yra perspektyvi. 

Darbo tikslas – įvertinti tarprūšinių vidusekcijinių ir tarpsekcijinių serbentų hibridų 

ištvermingumą žiemą bei jų žiedų atsparumą pavasario šalnoms. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tirti serbentų vidusekcijiniai (Eucoreosma) 

juodojo serbento Ribes nigrum L. ir šios sekcijos laukinių serbentų rūšių: amerikinio 

R. americanum Mill., mažažiedžio R. pauciflorum Turcz., usūrinio R. ussuriensis 

Jancz., jančevskio R. janczewskii Pojark., tarprūšinių hibridų augalai ir juodojo bei 

lapkotinio serbentų R. nigrum L. × R. petiolare Dougl. F 1 

tarprūšinio hibrido augalai. 

Taip pat tirti serbentų tarpsekcijiniai juodojo R. nigrum L. (Eucoreosma) ir raudonojo 

R. petraeum Wulf. (Ribesia) serbentų bei agrasto R. uva-crispa L. (Eugrossularia) 

tarprūšinių hibridų augalai. 

Tarprūšiniams kryžminimams naudoti juodojo serbento šešių veislių: ‘Minaj 

Šmyriov’, ‘Vakariai’, ‘Triton’, ‘Titania’‚‘Ben Tirran’ ir ‘Ben Lomond’, raudonojo serbento 

dviejų veislių: ‘Rondom’ ir ‘Jonkheer van tets’ bei agrasto keturių veislių: ‘Čiornyj 

Negus’, ‘Ščiedryj’, ‘Kursu Dzintars’ ir ‘Anglų geltonieji’, augalai. Kryžminimui 

naudotas R. nigrum × R. americanum Nr. 85 klono F 2 

hibridas su R. nigrum veisle 

‘Tauriai’. Tarprūšiniai juodojo, amerikinio (klono Nr. Rn1299) ir raudonojo serbentų 

bei agrasto F 1 

hibridai išauginti izoliuotų gemalų metodu (Stanys, 1997). Tarprūšiniai 

juodojo serbento ir mažažiedžio (Rn1514), usūrinio (Rn1493) bei jančevskio (Rn1545) 

serbentų F 1 

hibridai išauginti iš sėklų. Visų kombinacijų F 2 

ir F 3 

hibridai išauginti iš 

selekciniame augyne laisvai persikryžminusių F 1 

ir F 2 

augalų sėklų. 

Serbentynas įveistas sodinant dvimečius sodinukus ir prižiūrėtas pagal intensyvias 

sodų ir uogynų auginimo technologijas (Kviklys, 1986; Uselis, 2002). Po 2006–2007 m. 

žiemos, kai gruodžio ir sausio mėn. temperatūra buvo aukštesnė už vidutinę daugiametę, 

o vasario pabaigoje nukrito iki -18 °C, gegužės mėnesį įvertintas trečių–penktų 

derėjimo metų hibridų ištvermingumas žiemą pagal ūglių pašalimą, taikant 0–5 balų 

skalę (0 – ūgliai nepažeisti, 1 – pažeisti silpnai (iki 10 %), 2 – vidutiniškai (iki 25 %), 

3 – stipriai (iki 50 %), 4 – labai stipriai (iki 75 %), 5 – žuvę vienamečiai ir daugiamečiai 

ūgliai). 2008 metais ūgliai nevertinti, nes žiema buvo šilta ir ūgliai buvo nepažeisti. 

Atsparumas pavasario šalnoms nustatytas pagal žiedų pažeidimą. Pažeidimas 

vertintas 2007 ir 2008 metų gegužės mėnesį, po pavasario šalnų, kurių metu minimali 

temperatūra buvo atitinkamai -7,7 ir -4,9 °C, taikant 0–5 balų skalę (0 – žiedai nepažeisti, 

1 – pažeisti silpnai (iki 10 %), 2 – vidutiniškai (iki 25 %), 3 – stipriai (iki 50 %), 

4 – labai stipriai (iki 75 %), 5 – pažeista daugiau kaip 75 % žiedų). 2008 metais metro 

aukštyje iš keturių krūmo pusių (rytinės, pietinės, vakarinės ir šiaurinės) kiekvienos 

pusės penkiose kekėse, užmezgusiose po 23–30 žiedų, suskaičiuoti sveiki ir pažeisti 

žiedai. Nustatytas pažeistų žiedų procentas. 

56

Bandymo duomenys įvertinti dispersinės analizės metodu, panaudojus selekciniams 

tyrimams atlikti parengtas kompiuterio programas (Tarakanovas, 1999). 

1 lentelė. Tarprūšinių juodojo ir amerikinio (R. nigrum L. × R. americanum Mill.) 

serbentų F 2 

-F 3 

hibridų krūmų pašalimas žiemą ir žiedų pažeidimas pavasarį 

Table 1. Cold resistance of interspecific F 2 

-F 3 

hybrids (R. nigrum L. × R. americanum 

Mill.) and frost tolerance of their blossoms 

Kilmė 

Origin 

Ūglių pašalimas 

balais 

2007 m. 

Shoot injury 

(points) 

Krūmo žiedų pažeidimas 

balais 

Blossom damage 

of the whole bush 

(points) 

Žiedų pažeidimas 

metro aukštyje 

2008 m., 

Blossom damage at 

one meter level, % 

2007 m. 2008 m. 

R. nigrum* 0 1,7 ± 0,10 0,8 ± 0,06 16,8 ± 6,04 

R. americanum 3,0 ± 0,50 1,0 ± 0,01 0,4 ± 0,14 1,3 ± 0,10 

R. nigrum × R. americanum F 2 

2-83 0,3 ± 0,02 3,9 ± 0,30 2,8 ± 0,55 41,0 ± 9,00 


2-02 0,5 ± 0,01 4,9 ± 0,08 2,2 ± 0,33 43,5 ± 26,5 

Vidutiniškai F 2 

0,40 4,40 2,50 40,3 


Nr. 75 0,3 ± 0,02 4,8 ± 0,13 1,3 ± 0,30 11,5 ± 6,50 


Nr. 80 1,3 ± 0,80 4,4 ± 0,14 1,5 ± 0,27 11,5 ± 1,50 


Nr. 83 0,5 ± 0,01 3,1 ± 0,24 0,6 ± 0,16 3,5 ± 0,50 


Nr. 96 0,8 ± 0,03 1,8 ± 0,19 1,2 ± 0,25 8,5 ± 3,50 


0,65 3,54 1,66 8,80 

(R. nigrum × R. americanum 

Nr. 85 F 2 

) × R. nigrum F 3 

‘Tauriai’ 

* – vidutiniai šešių veislių duomenys 

* – average data of six cultivars 

0,2 ± 0,01 - 1,1 ± 0,17 21,8 ± 9,78 

Rezultatai. Kryžminimui naudotų šalčiui atsparių juodojo serbento veislių augalai 

2007 metų žiemos laikotarpiu nepašalo, o amerikinio serbento – pašalo stipriai 

(3 balai). Tarprūšinių serbentų hibridų (F 2 

-F 3 

) krūmai nepašalo arba pašalo silpnai 

(0,3–1,3 balo). Vidutinis juodojo ir amerikinio serbentų F 2 

hibridų krūmų pašalimas 

buvo 0,4 balo, o F 3 

hibridų – 0,65 balo. 

Juodųjų serbentų žiedų pašalimas 2007 metų pavasarį buvo vidutinis (1,7 balo) 

ir turėjo įtakos uogų derliaus sumažėjimui. Amerikinio serbento žiedai pašalo silpnai 

(1,0 balo). 2008 metais pavasario šalnos juodųjų serbentų žiedus pažeidė silpnai 

(0,8 balo), o amerikinio – beveik nepažeidė (0,4 balo). Vertinant žiedus metro aukštyje, 

išryškėjo skirtumas tarp juodojo ir amerikinio serbentų žiedų pašalimo. Amerikinio 

serbento pažeistų žiedų buvo 1,3 % o juodojo serbento – 16,8 % (1 lentelė). F 2 

-F 3 

hibridų 

žiedų pašalimas (iki 43 %) buvo gerokai didesnis nei tėvinių augalų. Tarprūšinių 

juodojo ir amerikinio serbentų hibridų žiedus 2007 metų pavasario šalnos pažeidė 

stipriai. Vidutinis F 2 

hibridų žiedų pažeidimas buvo 4,4 balo, o F 3 

– 3,5 balo. Klono 

Nr. 96 žiedai buvo pažeisti mažiausiai (1,8 balo), visų kitų – stipriai (3,1–4,9 balo). 

2008 metais pavasario šalnos juodojo ir amerikinio serbentų žiedus pažeidė daug silpniau 

(0,6–2,8 balo, arba 3,5–43,5 %): vidutinis F 2 

hibridų žiedų pažeidimas – 2,5 balo, 

57

F 3 

hibridų – 1,7 balo. Šio pavasario šalnos pažeidė 11,5–3,5 % F 3 

hibridų žiedų. F 3 

hibridų šeimoje, gautoje sukryžminus juodojo ir amerikinio serbentų F 2 

kloną Nr. 85 su 

ištvermingais žiemą juodojo serbento veislės ‘Tauriai’ augalais, F 3 

palikuonių krūmų 

pašalimas buvo silpnas, o žiedų – vidutinis. 

Amerikinio ir juodojo serbento F 2 

hibridų (2 lentelė) krūmų pašalimas 2007 metų 

žiemą buvo silpnas (0,7 balo), o F 3 

hibridų – vidutinis ir stiprus (2,4–3,3 balo). 

2 lentelė. Tarprūšinių amerikinio ir juodojo (R. americanum Mill. × R. nigrum L.) 

serbentų F 2 

-F 3 



-F 3 

hybrids (R. americanum Mill. × R. nigrum L.) 

and frost tolerance of their blossoms 

Kilmė 

Origin 


balais 

2007 m. 

Shoot injury 

(points) 

Krūmo žiedų 

pažeidimas balais 

Blossom damage of the 



2008 m. 

whole bush (points) Blossom damage at 

2007 m. 2008 m. one meter level, % 

R. americanum 3,0 ± 0,50 1,0 ± 0,01 0,4 ± 0,14 1,3 ± 0,10 

R. nigrum* 0 1,7 ± 0,10 0,8 ± 0,06 16,8 ± 6,04 

R. americanum × R. nigrum Nr. 47 F 2 

0,7 ± 0,26 4,2 ± 0,26 1,5 ± 0,19 20,1 ± 5,64 


3,3 ± 0,34 3,9 ± 0,26 0,5 ± 0,13 2,7 ± 1,67 


2,4 ± 0,75 4,7 ± 0,13 3,0 ± 0,25 53,8 ± 15,52 


2,85 4,09 1,74 28,30 



2007 metais amerikinio ir juodojo serbentų F 2 

-F 3 

hibridų žiedus pavasario šalnos 

pažeidė stipriai (3,9–4,7 balo), o 2008 metais – silpnai (0,5 balo), vidutiniškai 

(1,5 balo) ir stipriai (3,0 balo) – atitinkamai 2,7, 20,1 ir 53,8 %, tai priklausė nuo 

genotipo. Labiau pažeisti buvo tik klono R. americanum Mill. × R. nigrum L. Nr. 52 

F 3 

augalai (2 lentelė). 

Juodojo serbento ir Eucoreosma sekcijos laukinių rūšių (R. janczewskii Pojark., 

R. pauciflorum Turcz., R. ussuriensis Jancz., R. petiolare Dougl.) serbentų tarprūšinių 

F 1 

hibridų krūmų pašalimas žiemą buvo silpnas (0,3–1,3 balo) (3 lentelė). Stipriau 

pašalo R. nigrum L. veislės ‘Ben Tirran’ ir R. ussuriensis Jancz. F 1 

hibridai (1,3 balo), 

o hibrido R. nigrum L. ‘Ben Tirran’ × R. petiolare Dougl. F 2 

krūmai buvo nepažeisti. 

Taip pat buvo nepažeisti serbentų R. nigrum L., R. nigrum ssp. sibiricum Wolf. ir 

R. janczewskii Pojark. ūgliai. 

2007 metais pavasario šalnos stipriai pažeidė R. janczewskii Pojark. ir hibrido 

R. nigrum L. ‘Ben Tirran’ × R. pauciflorum Turcz. F 1 

žiedus (3 lentelė). 2008 metais 

šalnos stipriausiai pažeidė juodojo serbento sibirinio porūšio (R. nigrum ssp. Sibiricum 

Jancz.) žiedus (4,4 balo). Kitų hibridų žiedai buvo pažeisti silpnai arba vidutiniškai 

(0,7–1,9 balo). 

58

3 lentelė. Juodojo serbento (R. nigrum L.) ir Eucoreosma sekcijos serbentų rūšių: 

jančevskio (R. janczewskii Pojark.), mažažiedžio (R. pauciflorum Turcz.), 

usūrinio (R. ussuriensis Jancz.), lapkotinio (R. petiolare Dougl.), F 1 

-F 2 

hibridų 

krūmų pašalimas žiemą ir žiedų pažeidimas pavasarį 

Table 3. Cold resistance of interspecies F 1 

-F 2 

hybrids (R. nigrum L., R. janczewskii Pojark., 

R. pauciflorum Turcz., R. ussuriensis Jancz., R. petiolare Dougl.) and frost tolerance of 

their blossoms 

Kilmė 

Origin 


balais 

2007 m. 

Shoot injury 

(points) 



Blossom damage of 

the whole bush (points) 

2007 m. 2008 m. 



2008 m. 



R. nigrum* 0 1,7 ± 0,10 0,8 ± 0,06 16,8 ± 6,04 

R. nigrum sibiricum 0 - 4,4 ± 0,40 29,4 ± 12,48 

R. janczewskii 0 4,0 ± 0,27 1.1 ± 0,14 7,2 ± 1,56 

R. nigrum ‘Ben Tirran’ × 1,0 ± 0,29 - 0,7 ± 0,16 3,8 ± 1,38 

R. janczewskii F 1 

R. nigrum ‘Ben Tirran’ × 

0,3 ± 0,20 3,8 ± 0,29 1,9 ± 0,29 28,8 ± 11,35 

R. pauciflorum F 1 

R. nigrum ‘Ben Tirran’ × 1,3 ± 0,25 - 1,1 ± 0,28 12,4 ± 2,31 

R. ussuriensis F 1 

R. nigrum ‘Ben Tirran’ × 0 - 1,3 ± 0,37 7,5 ± 0,50 

R. petiolare F 2 



Ištvermingų žiemą juodojo ir raudonojo serbentų krūmai tyrimo metais buvo 

nepažeisti (4 lentelė). Šių serbentų F 2 

hibridų krūmai buvo pažeisti silpnai ir vidutiniškai 

– 0,3–1,5 balo. Krūmų pažeidimo mastas priklausė nuo juodojo serbento veislių 

genotipų. Mažiausiai pažeisti buvo hibridai, gauti sukryžminus juodojo serbento 

veislės ‘Ben Lomond’ augalus su raudonojo serbento veislės ‘Rondom’ augalais, o 

labiausiai – gauti sukryžminus juodojo serbento veislės ‘Vakariai’ augalus su raudonojo 

serbento veislės ‘Rondom’ augalais. Tarprūšinių F 2 

hibridų, gautų sukryžminus 

juodojo serbento veislės ‘Titania’ augalus su raudonojo serbento veislės ‘Jonkheer van 

tets’ augalais, krūmai buvo nepažeisti. 

Tirtų juodojo ir raudonojo serbentų veislių augalų žiedus šalnos pažeidė silpnai – 

atitinkamai 0,8 ir 0,5 balo, arba 16,8 ir 6,0 % (4 lentelė). Šių serbentų tarprūšinių 

hibridų žiedai buvo pažeisti nevienodai, tai labiausiai priklausė nuo kryžminimams 

panaudotų juodojo serbento veislių. 

Daugiausia (25,4–30,4 %) pažeistų buvo F 2 

hibridų žiedų, kai kryžminimams 

naudoti juodojo serbento veislės ‘Ben Lomond’ augalai. Kryžminimams panaudojus 

kitos juodojo serbento veislės augalus, hibridų žiedų pažeidimas buvo daug mažesnis 

(7,5–10,8 %). 

59

4 lentelė. Juodojo ir raudonojo (R. nigrum L. × R. petraeum Wulf.) serbentų 

tarprūšinių F 2 


Table 4. Cold resistance of interspecific F2 hybrids (R. nigrum L. × R. petraeum Wulf.) 

and frost tolerance of their blossoms 


Krūmo žiedų Žiedų pažeidimas 

balais pažeidimas balais metro aukštyje 

Kilmė 

2007 m. 2008 m. 

2008 m. 

Origin 

Shoot injury Blossom damage of the Blossom damage at 

(points) whole bush (points) one meter level, % 

R. nigrum* 0 0,8 ± 0,06 16,8 ± 6,04 

R. petraeum** 0 0,5 ± 0,24 6,0 ± 2,1 

R. nigrum ‘Ben Lomond’ × 0,3 ± 0,20 2,6 ± 0,24 30,4 ± 6,34 

R. petraeum ‘Rondom’ F 2 

3-2588 


R. petraeum ‘Rondom’ F 2 

3-2596 

R. nigrum ‘Vakariai’ × R. petraeum 

1,5 ± 0,10 0,6 ± 0,24 7,5 ± 5,20 

‘Rondom’ F 2 

2-273 

R. nigrum ‘Triton’ × R. petraeum 0,8 ± 0,25 1,4 ± 0,51 10,8 ± 2,13 

‘Rondom’ F2 1-90 

R. nigrum ‘Titania’ × R. petraeum 0 1,0 ± 0,27 10,0 ± 2,65 

‘Jonkheer van tets’ F 2 

3-2165 

* – vidutiniai šešių veislių duomenys / average data of six cultivars 

** – vidutiniai dviejų veislių duomenys / average data of two cultivars 

Kryžminimams naudotų veislių agrastų krūmai pašalo vidutiniškai, o juodojo serbento 

ir agrasto F 2 

hibridų krūmų pašalimas buvo silpnas arba vidutinis (0,6–2,3 balo) 

(5 lentelė). Šalčiui atspariausi F 2 

hibridai gauti sukryžminus juodojo serbento ‘Ben 

Lomond’ augalus su agrasto veislės ‘Čiornyj Negus’ augalais. Šių hibridų augalai 

pašalo silpnai – tik 0,6 balo. 

Juodojo serbento ir agrasto hibridų žiedų pašalimas pavasario šalnų metu buvo 

silpnas arba vidutinis – 0,4–2,6 balo. 

5 lentelė. Juodojo serbento ir agrasto (R. nigrum L. × R. uva-crispa L.) tarprūšinių 

F 2 



hybrids (R. nigrum L. × R. uva-crispa L.) and 

frost tolerance of their blossoms 

Kilmė 

Origin 


balais 

2007 m. 

Shoot injury 

(points) 



2008 m. 

Blossom damage of the 

whole bush (points) 



2008 m. 



1 2 3 4 

R. nigrum* 0 0,8 ± 0,06 16,8 ± 6,04 

R. uva-crispa** 1,6 ± 0,75 0,6 ± 0,21 7,5 ± 3,20 

R. nigrum ‘Ben Lomond’ × 

R. uva-crispa ‘Čiornyj Negus’ F 2 

0,6 ± 0,13 2,6 ± 0,68 34,6 ± 14,70 

60

5 lentelės tęsinys 

Table 5 continued 

1 2 3 4 


R. uva-crispa ‘Ščiedryj’ F 2 

2-1323 

R. nigrum ‘Titania’ × R. uva-crispa 1,8 ± 0,14 0,9 ± 0,34 8,8 ± 2,16 

‘Kursu Dzintars’ F 2 

729 

R. nigrum ‘Titania’ × R. uva-crispa 1,2 ± 0,44 2,2 ± 0,80 10,2 ± 2,69 

‘Anglų geltonieji’ F 2 

1-680 

* – vidutiniai šešių veislių duomenys / average data of six cultivars 

** – vidutiniai dviejų veislių duomenys / average data of two cultivars 

Aptarimas. Atliekant mūsų tyrimus kryžminimams buvo panaudoti ištvermingų 

žiemą veislių juodieji serbentai, jų krūmai buvo nepažeisti. Literatūroje nurodoma, 

kad daugumos tirtų veislių serbentai santykinai atsparūs pavasario šalnoms (Uselis 

ir kt., 2008), bet stiprios 2007 metų šalnos jų žiedus pažeidė vidutiniškai (1,7 balo). 

Priešingai nei ūgliai, kurie žiemą stipriai pašąla, vėlai žydinčio amerikinio serbento 

žiedai atsparūs pavasario šalnoms. 2008 metų pavasario šalnų metu, kai buvo pažeista 

16,8 % juodojo serbento žiedų, amerikinio serbento buvo pažeista tik 1,3 % žiedų. 

Palyginus juodojo ir amerikinio serbentų hibridus su amerikinio ir juodojo 

serbentų hibridais, matyti, kad F 3 

hibridų, turinčių amerikinio serbento citoplazmą, 

ištvermingumas žiemą kur kas mažesnis. Juodojo ir amerikinio serbentų F 3 

hibridų 

krūmų pašalimas buvo silpnas (0,65 balo), o amerikinio ir juodojo serbentų F 3 

hibridai 

pašalo stipriai (2,85 balo). Visų tirtų tarprūšinių hibridų, turinčių juodojo serbento 

citoplazmą, krūmai buvo ištvermingi žiemą – pažeidimas buvo silpnas, o turinčių 

amerikinio serbento citoplazmą – pažeidimas buvo stiprus. 

Tarprūšinių juodojo ir raudonojo serbentų F 2 

hibridų žiedų pažeidimas pavasarį 

buvo silpnas arba vidutinis ir labiausiai priklausė nuo kryžminimo kombinacijos, o jų 

krūmų pašalimas susijęs su kryžminimams naudotomis juodojo serbento veislėmis. 

Žiedų pašalimas nesusijęs su krūmų ištvermingumu žiemą. Juodojo ir amerikinio 

serbentų, juodojo ir raudonojo serbentų, juodojo serbento ir agrasto hibridai, kurių 

žiedai buvo stipriai pažeisti, buvo ištvermingi šaltom žiemom. Ryškus pavyzdys: juodojo 

serbento ‘Ben Lomond’ ir agrasto ‘Čiornyj Negus’ F 2 

tarprūšinių hibridų krūmų 

pašalimas buvo mažiausias, o žiedų pašalimas – didžiausias. 

Lyginant mažiausiai pažeistą juodojo serbento ‘Ben Lomond’ ir agrasto ‘Ščiedryj’ 

hibridą (0,4 balo ir 24,6 %) su labiausiai pažeistu juodojo serbento ‘Ben Lomond’ 

ir agrasto ‘Čiornyj Negus’ hibridu (2,6 balo ir 34,6 %) metro aukštyje, matyti, kad 

skirtumas sumažėjo dėl skirtingo krūmų aukščio. 

Pavasario šalnos stipriau pažeidžia anksti žydinčių serbentų žiedus. 2008 metais 

stipriausiai (4,4 balo) buvo pažeisti anksčiausiai žydinčio ir turinčio trumpą gilios 

ramybės periodą juodojo serbento sibirinio porūšio (R. nigrum ssp. Sibiricum Wolf.) 

žiedai. Šių tyrimų rezultatai sutampa ir su mūsų ankstesnių tyrimų (Duchovskis ir kt., 

2000; Šikšnianas ir kt., 2006), ir kitų autorių (Keep ir kt.,1977; Кичина, 1984; Князев, 

Огольцова, 2004) tyrimų rezultatais ir rodo, kad galima atrinkti vėliau žydinčius, 

atsparius pavasario šalnoms tarprūšinius serbentų hibridus. 

61

Išvados. 1. Juodojo ir amerikinio serbentų F 2 

-F 3 

hibridų krūmų pašalimas žiemą 

silpnas (0,3–1,3 balo), o amerikinio ir juodojo serbentų F 3 

hibridų – stiprus (2,4– 

3,3 balo). Hibridų, turinčių amerikinio serbento citoplazmą, krūmų atsparumas šalčiui 

daug mažesnis. Nepriklausomai nuo kryžminimo krypties atskirų hibridų žiedų pažeidimas 

pavasarį labai skyrėsi ir jų atsparumą nulėmė konkretaus augalo genotipas. 

2. Juodojo serbento veislių ir Eucoreosma sekcijos serbentų laukinių rūšių 

(R. janczewskii Pojark., R. pauciflorum Turcz., R. ussuriensis Jancz., R. petiolare 

Dougl.) tarprūšinių F 1 

hibridų krūmų pašalimas žiemą silpnas (0,3–1,3 balo), o žiedų 

pašalimas pavasarį, šalnų metu, – nuo silpno iki vidutinio (0,7–1,9 balo). 

3. Juodojo ir raudonojo serbentų krūmai ištvermingi žiemą ir jų tarprūšiniai 

hibridai buvo pažeisti silpnai. Šių rūšių tirtų veislių augalų žiedus šalnos pažeidė 

silpnai – atitinkamai 0,8 ir 0,5 balo. Šių serbentų tarprūšinių F 2 

hibridų žiedai buvo 

pažeisti nevienodai (0,6–2,6 balo) ir labiausiai priklausė nuo kryžminimui panaudotų 

juodojo serbento augalų. 

4. Juodojo serbento ir agrasto F 2 

hibridų krūmų pašalimas žiemą (0,6–2,3 balo) ir 

žiedų pašalimas pavasario šalnų metu silpnas arba vidutinis (0,4–2,6 balo). 

5. Žiedų atsparumas pavasario šalnoms nesusijęs su krūmų ištvermingumu žiemą. 

Padėka. Autoriai dėkingi Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų 

agentūrai už finansinę paramą. 

Literatūra 

62 

Gauta 2009 03 05 


1. Duchovskis P. 1998. Problems of resistance to abiotic factors of horticultural plants 

in Lithuania and their solution. Sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 3–12. 

2. Duchovskis P., Šikšnianienė J. B., Šikšnianas T., Bandaravičienė G. 2000. 

Juodųjų serbentų generatyvinių organų raida ir atsparumas pavasario šalnoms. 

Sodininkystė ir daržininkystė, 19(1): 3–14. 

3. Holubowicz T., Bereszynska E. 1984. Wplyw opryskiwan chlorkiem chlorocholiny 

(CCC) i giberelin na odpornosc na wiosenne przymrozki pąkow kwiatowych 

i kwiatow czarnej porzeczki. Prace Komisji Nauk Rolniczych i Komisji 

Nauk Lesnych, 57: 99–111. 

4. Intensyvios sodų ir uogynų auginimo technologijos. 1986. A. Kviklys (sudaryt.). 

Vilnius. 

5. Intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos. 2002. N. Uselis (sudaryt.). 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Babtai. 

6. Keep E., Parker J. H., and Knight V. H. 1977. Interspecific hybridization in black 

currant breding. Proceedings of the 8 th EUCARPIA Congress. Madrid, 345– 

350. 

7. Kluczynska J. 1972. Porzeczki. Panstwowe Wydawnictwo Rołniecze i Lesne. 

Warszawa. 

8. Sakalauskienė S., Brazaitytė A., Sakalauskaitė J., Lazauskas S., Duchovskis P., 

Samuolienė G., Povilaitis V., Juknevičienė Ž. 2008. Imituotų šalnų poveikis 

žemės ūkio augalų augimo rodikliams. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(4): 

203–211.

9. Stanys V. 1997. In vitro kultūra augalų selekcijoje. Kintamumas ir stabilumas. 

Raidė, Babtai. 

10. Šikšnianas T., Stanys V., Stanienė G. 2006. Serbentų tarprūšinių hibridų (F 1 

-F 3 

) 

atsparumas grybinėms ligoms. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 39–46. 

11. Tarakanovas P. 1999. Statistinių duomenų apdorojimo programos paketas 

„Selekcija“. Akademija, Kėdainių r. 

12. Trajkovski V., Strautina S., Sasnauskas A. 1998. Breeding for hardiness and resistence 

in black currants. Sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 150–158. 

13. Uselis N., Kviklys D., Lanauskas J., Kviklienė N., Buskienė L., Sasnauskas A. 

2008. Sodo augalų žiemojimo ir šalnų poveikio įvertinimas skirtingose šalies 

agroklimato zonose. Sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai, 21: 3–11. 

14. Кичина В. В. Генетика и селекция ягодных культур. Колос, Москва. 

15. Князев С. Д., Огольцова Т. П. 2004. Селекция черной смородины на 

современном этапе. ГАУ, Орел. 


Cold resistance of black currant interspecific hybrids and frost tolerance 

of their blossoms 

T. Šikšnianas, V. Stanys, R. Rugienius, Š. Morkūnaitė-Haimi 

Summary 

Cold resistance of interspecific intra- and inter-section Ribes hybrids and their blossom 

tolerance to spring frost was investigated. Cold resistance was evaluated from shoot damage. 

Cold resistant R. nigrum varieties were not damaged whereas R. americanum was strongly 

(3 points in 5 point scale) damaged. R. nigrum and R. americanum F 2 

-F 3 

hybrids were also 

cold resistant, however R. americanum and R. nigrum hybrids were less resistant to cold. 

R. americanum had higher blossom tolerance to spring frost. The difference is greatest when 

frost damage is estimated at the level 1 meter from ground. R. nigrum had 16.8 % damaged 

blossoms and R. americanum had only 1.3 % damaged blossoms. Despite of the direction of 

hybridization R. nigrum and R. americanum hybrid blossoms were sensitive to spring frost. 

Severe frost in 2007 strongly damaged their blossoms (about 4 points). The damage from the 

moderate frost in 2008 depended on the genotype and ranged from weak to moderate and high 

(0.5–3 points). 

Interspecific hybrids of R. nigrum varieties and wild Ribes species of Eucoreosma section 

were cold resistant and their blossoms were rather tolerant to spring frost. 

R. nigrum and R. petraeum are cold resistant and their hybrids were only slightly damaged 

during winter. The damage of blossoms varied from 0.6 to 2.6 points. The blossom tolerance 

to spring frost depended on R. nigrum varieties used in hybridization. 

R. nigrum and R. uva-crispa hybrids were slightly or moderately damaged, so were their 

blossoms, however, blossom damage was not related to damage of shoots, since most damaged 

bushes still had slightly damaged blossoms. 

Key words: hybrids, cold damage, species, Ribes, shoots, blossoms. 

63



SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(3). 

Aviečių selekcinių numerių biologinių-ūkinių 

savybių tyrimai 

Loreta Buskienė, Tadeušas Šikšnianas, Audrius Sasnauskas 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, 

Kauno r., el. paštas l.buskiene@lsdi.lt 

2006–2008 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute tirti keturi aviečių selekciniai 

numeriai. Jie išsiskyrė labai ankstyva derėjimo pradžia. Ru-1 ir Ru-3 aviečių augalai 

pasižymėjo aiškiai išreikšta remontantiškumo savybe, Ru-2 ir Ru-4 avietės derėjo tik vasarą. 

Iš tirtų aviečių selekcinių numerių derlingiausi buvo du derlius per vegetaciją išauginantys 

Ru-1 (3,7 t ha -1 ) ir Ru-3 (3,1 t ha -1 ). Ru-4 uogos buvo stambiausios ir iš esmės nesiskyrė nuo 

standartinių stambiavaisės aviečių veislės ‘Polana’ uogų. Tirti aviečių selekciniai numeriai 

pagal degustacijos rodiklius savo uogų kokybe nepralenkė standartinių veislių ‘Polana’ ir 

‘Babje leto’. Didžiausią kiekį bendro cukraus ir tirpių sausųjų medžiagų sukaupė ‘Babje leto’ 

aviečių uogos, daugiausiai askorbo rūgšties – Ru-3 uogos. 

Reikšminiai žodžiai: augumas, avietė, derėjimo laikas, derlingumas, selekcinis numeris, 

uogos masė, uogų biocheminė sudėtis. 

Įvadas. Avietės yra daugiamečiai uoginiai augalai, išauginantys aromatingas ir 

skanias uogas, pasižyminčias dietinėmis bei gydomosiomis savybėmis. Šiuolaikinė medicina 

jų uogas laiko žmogaus sveikatos ir kūrybinio ilgaamžiškumo eliksyru (Казаков, 

1994). Aviečių uogose gausu biologiškai aktyvių medžiagų, o cukrų ir rūgščių santykis 

lemia gerą skonį ir tonizuojamai veikia žmogaus organizmą (Причко, 1999). Aviečių 

uogose yra 9–13 % tirpių sausųjų medžiagų, 5,7–11,5 % bendro cukraus, 0,6–2,5 % 

organinių rūgščių, 70–100 mg 100 g -1 askorbo rūgšties, 9–45 mg 100 g -1 vitaminų B 1 

, 

B 2 

, B 6 

, B 9 

, P, PP, E, karotino bei kitų medžiagų (Липская, Легкая, 2007; Максименко 

ir kt., 2007). Aviečių uogos pasaulyje paklausios, bet jų išauginama per mažai, nes 

aviečių auginimui reikia daug rankų darbo. 

Pasaulyje verslinių avietynų plotai siekia apie 100 tūkst. ha, vidutinis aviečių 

derlingumas – 4 t ha -1 . Šiuo metu pasaulyje sukurta daugiau kaip 600 aviečių veislių, 

tačiau versliniuose uogynuose jų auginama apie 30 (Легкая, 2006). Pastaraisiais 

dešimtmečiais pasaulyje sukurta daug vertingų aviečių veislių. Vis didesnis dėmesys 

kreipiamas į vietines augalų veisles, labiausiai prisitaikiusias prie konkrečios šalies 

agroklimato sąlygų. Pavyzdžiui, jeigu Rusijoje dar visiškai neseniai pagrindinę aviečių 

veislių sortimento dalį sudarė užsienietiškos veislės, tai pastaraisiais metais jų liko tik 

5,5 %, o pagrindinę dalį sudaro rusiškos aviečių veislės (Евдокименко, 2007). 

65

Intensyvios uogininkystės sąlygomis veislė įgauna didelę reikšmę, nes jos savybės 

konkrečiomis agroklimatinėmis sąlygomis lemia gamybos efektyvumą. Akademiko 

A. Žučenkos nuomone, augalo derliaus dydis ir kokybė 50–80 % priklauso nuo veislės 

(Жученко, 2003). Daugumos Vakarų Europos šalių ir JAV selekcijos aviečių veislės 

derlingos, bet neištvermingos žiemą ir jautrios temperatūrų kaitai (Smolarz, 1996; 

Исачкин ir kt., 2001; Kikas ir kt., 2002; Gwozdecki, 2003; Zornić ir kt., 2003). Ši 

problema aktuali ir mūsų šalies klimato sąlygomis, kai žiemą dažnai atšyla ir po to 

staigiai atšąla. Šiuo atžvilgiu tradicinei aviečių auginimo sistemai puiki alternatyva yra 

remontantinių aviečių auginimas, kai dera tik vienamečiai stiebai ir dėl to išvengiama 

augalų pašalimo žiemą. Dėl šios mažiau rankų darbo reikalaujančios technologijos 

auginti remontantines avietes yra pigiau negu įprastines. Tokias avietes mažiau reikia 

purkšti pesticidais, ir jų produkcija gali būti ekologiška. Remontantinės avietės pradėtos 

plačiau auginti versliniuose uogynuose, atsiradus pasaulyje naujoms, produktyvioms 

veislėms (Адащик, 1999; Исачкин ir kt., 2001; Zornić ir kt., 2003; Danek, 2004; 

Milutinović ir kt., 2008). Lenkijoje, užimančioje antrą vietą pasaulyje pagal aviečių 

produkcijos išauginimą, remontantinės avietės užima daugiau kaip pusę verslinių 

avietynų ploto (Danek, Krόl, 2008). Lietuvoje verslinių avietynų yra daugiau kaip 

260 ha (Kviklys, 2006). 

Mūsų tyrimų tikslas – sukurti naujas, produktyvias ir geros uogų kokybės aviečių 

veisles, pritaikytas konkrečios šalies agroklimatinėms sąlygoms, siekiant aprūpinti 

vartotojus šviežiomis uogomis vasarą bei rudenį. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai vykdyti 2006–2008 m. Lietuvos 

sodininkystės ir daržininkystės instituto bandymų bazėje. Tirti Lietuvos sodininkystės 

ir daržininkystės institute sukurti 4 aviečių selekciniai numeriai: Ru-1, Ru-2, Ru-3 

ir Ru-4. Jie yra ketvirtos kartos hibridai, gauti kryžminant avietes su gervuogėmis. 

Standartinėmis aviečių veislėmis pasirinktos dvi remontantinių aviečių veislės, 

esančios Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąraše – ‘Polana’ (Lenkija) 

ir ‘Babje leto’ (Rusija). Avietės pasodintos 2003 m. pavasarį 3,0 × 0,5 m atstumais ir 

augintos pagal priimtas intensyvias uogynų auginimo technologijas (Intensyvios…, 

2002). Remontantinių veislių ‘Polana’ ir ‘Babje leto’ avietės buvo augintos pagal vienamečių 

stiebų derėjimo technologiją, kiekvieną rudenį nupjaunant visus stiebus iki 

žemės paviršiaus ir leidžiant derėti tik vienamečiams stiebams. Selekciniai numeriai 

buvo auginti pagal įprastinę aviečių auginimo technologiją, išgenint tik nuderėjusius 

dvimečius stiebus. Augalų juostos plotis – apie 60 cm, stiebų skaičius nenormuotas. 

Apskaitinio bandymų laukelio ilgis ir plotis – po 3 m, plotas – 9 m 2 . Bandymo variantai 

kartoti po keturis kartus. 

Dirvožemis – sekliai karbonatingas giliau glėjiškas rudžemis (RDg4-k1), vidutinio 

sunkumo ir sunkus priemolis. Agrocheminė dirvožemio charakteristika: pH – 7,0 (KCl 

ištraukoje), humuso – 2,3 %, P 2 

O 5 

– 290 mg kg -1 , K 2 

O – 180 mg kg -1 . 

Meteorologinės sąlygos tyrimų laikotarpiu buvo gana skirtingos. 2006 m. gegužę, 

ypač birželį ir liepą buvo sausa, bet labai daug kritulių iškrito rugpjūčio mėnesį, 

drėgnas buvo ir rugsėjis. Liepą, rugpjūtį ir rugsėjį orai buvo šiltesni nei įprastai. 

2007 m. vegetacijos periodas kritulių atžvilgiu buvo visiškai priešingas: daugiau nei 

dviguba daugiametė kritulių norma iškrito gegužės ir liepos mėnesiais, drėgnas buvo 

ir birželis bei rugsėjis, o rugpjūčio mėnesį buvo sausa. Pavasaris ir liepos mėnuo buvo 

66

žymiai vėsesni. 2008 m. gegužę, birželį ir liepą iškrito šiek tiek daugiau kritulių nei 

daugiametė norma, o drėgniausias buvo rugpjūtis. Nuo gegužės iki spalio mėnesio 

orai buvo vėsesni nei įprastai. 

Bandyme nustatyta: aviečių derėjimo pradžia ir pabaiga, aviečių vienamečių stiebų 

skaičius 1 m ilgio augalų juostoje, jų skersmuo ir aukštis; įvertintas uogų derlius ir 

vidutinė uogos masė (pirmojo, trečiojo ir paskutiniojo skynimo metu atsitiktine tvarka 

atrinkus po 100 uogų iš laukelio). Liepos antroje pusėje atliktos aviečių uogų biocheminės 

analizės. Šviežių uogų biocheminiai tyrimai atlikti pagal LSDI Biochemijos ir 

technologijos laboratorijoje naudojamas metodikas. Tirpių sausųjų medžiagų kiekis 

nustatytas refraktometru, askorbo rūgštis – titruojant 2,6-dichlorfenolindofenolio 

natrio druskos tirpalu su chloroformu (intensyvių spalvų ištraukoms), titruojamasis 

rūgštingumas – titruojant 0,1 N NaOH tirpalu ir perskaičiavus į citrinos rūgštį (Ермаков 

ir kt., 1987), invertuotas cukrus ir sacharozė – Bertrano metodu (AOAC, 1990). Uogų 

kokybė įvertinta jusliniais metodais (5 balų skalėje). 

Tyrimų duomenys statistiškai įvertinti dispersinės analizės metodu, taikomu 

rendomizuotų pakartojimų blokams. Naudota kompiuterinė programa ANOVA for 

EXCEL vers. 3.44. 

Rezultatai. Standartinės veislės ‘Polana’ aviečių stiebai išaugo iš esmės žemiausi 

– 1,24 m (1 lentelė). Apie 30 % aukštesni už juos išaugo selekcinio numerio Ru-4 

ir ‘Babje leto’ veislės aviečių stiebai. Ru-4 aviečių stiebų skersmuo buvo didžiausias 

(9,4 mm), o Ru-1 ir ‘Babje leto’ stiebai – iš esmės ploniausi (7,5 ir 7,6 mm), lyginant su 

‘Polana’ augalų stiebais. Didžiausiu stiebų skaičiumi ploto vienete išsiskyrė selekcinių 

numerių Ru-1 ir Ru-3 augalai: jų stiebų tankumas viršijo standartinės veislės ‘Polana’ 

stiebų tankumą atitinkamai 69 ir 46,6 %. Ru-2 bei Ru-4 aviečių stiebų tankumas iš 

esmės prilygo standartinių veislių augalų tankumui. 

1 lentelė. Aviečių veislių ir selekcinių numerių augumo rodikliai 

Table 1. Growth vigour indices of raspberry cultivars and accession lines 

Veislė, selekcinis numeris 

Cultivar, accession line 

‘Polana’ (standartinė / 

standard) 

‘Babje leto’ (standartinė / 

standard) 

Babtai, 2006–2008 m. 

Stiebo aukštis Stiebo skersmuo Stiebų skaičius, vnt. m -1 

Stem height, m Stem diameter, mm Stem number (unt. m -1 ) 

1,24 7,9 23,2 

1,62 7,6 26,4 

Ru-1 1,53 7,5 39,2 

Ru-2 1,45 8,1 29,0 

Ru-3 1,48 8,0 34,0 

Ru-4 1,65 9,4 29,2 

R 05 

/ LSD 05 

0,209 0,298 7,35 

Ankstyviausiu derėjimu išsiskyrė selekcinio numerio Ru-1 avietės (2 lentelė). 

67

2 lentelė. Aviečių veislių ir selekcinių numerių derėjimo laikas 

Table 2. Yielding time of raspberry cultivars and accession lines 

Babtai, 2006–2008 m. 




standard) 

‘Babje leto’ (standartinė / Liepos 19 d. 

standard) 

July 19 

Ru-1 Birželio 12 d. 

June 12 

Rugsėjo 28 d. 

September 28 

Derėjimo pradžia 

Beginning of yielding 

Liepos 23 d. 

July 23 


June 15 


June 19 

Rugsėjo 5 d. 

September 5 

Ru-4 

Birželio 25 d. J 

June 25 

Derėjimo pabaiga 

End of yielding 

Spalio 17 d. 

October 17 

Spalio 11 d. 

October 11 

Liepos 23 d. 

July 23 

Spalio 14 d. 

October 14 

Rugpjūčio 7 d. 

August 7 

Liepos 23 d. 

July 23 

Spalio 17 d. 

October 17 

Rugpjūčio 1 d. 

August 1 

Derėjimo trukmė 

Duration of yielding 

86 d. 

84 d. 

41 d. 

16 d. 

53 d. 

34 d. 

42 d. 

37 d. 

Selekciniai numeriai Ru-1 ir Ru-3 pasižymėjo aiškiai išreikšta remontantiškumo 

savybe, nes jie derėjo du kartus per vegetaciją. Tačiau jų vasaros ir rudens derliaus 

santykis buvo nevienodas. Ru-3 avietės rudenį pradėjo derėti rugsėjo pradžioje, ir jų 

rudens derlius sudarė apie 55 % viso derliaus. Ru-1 antrąjį kartą pradėjo nokinti uogas 

rugsėjo pabaigoje, ir jų rudens derlius sudarė apie 28 % bendrojo derliaus. Selekciniai 

numeriai Ru-2 ir Ru-4 derėjo tik vasarą ir taip pat pasižymėjo ankstyva derėjimo pradžia, 

ypač Ru-2 (birželio 15 d.). Ilgiausia derėjimo trukme (2 lentelė) iš tirtų aviečių 

selekcinių numerių išsiskyrė du derlius per sezoną išauginantys Ru-3 (76 d.) ir Ru-1 

(57 d.). Standartinių remontantinių veislių ‘Polana’ ir ‘Babje leto’ aviečių derėjimo 

trukmė buvo dar ilgesnė (atitinkamai 86 ir 84 d.). Trumpiausiai derėjo Ru-4 (37 d.). 

Kaip derlingiausios išsiskyrė standartinė aviečių veislė ‘Polana’ (5,4 t ha -1 ) ir 

selekcinis numeris Ru-1 (3,7 t ha -1 ) (3 lentelė). Du derlius išauginančios Ru-3 avietės 

taip pat derėjo neblogai (3,1 t ha -1 ), nors jų derėjimo trukmė buvo 19 dienų ilgesnė 

negu Ru-1. Ru-3 aviečių derlingumas prilygo standartinės veislės ‘Babje leto’ aviečių 

derlingumui. Tik vasarą derantys aviečių selekciniai numeriai buvo mažiau derlingi, 

ir jų derlius tiesiogiai priklausė nuo derėjimo trukmės. 

Selekciniu požiūriu svarbu ne tik derliaus dydis iš ploto vieneto, bet ir iš vieno 

augalo stiebo. Iš esmės didžiausią derlių, tenkantį vienam stiebui, išaugino standartinės 

‘Polana’ avietės (3 lentelė). ‘Babje leto’ uogų derlius iš vieno stiebo sudarė pusę, 

o selekcinio numerio Ru-4 aviečių – tik apie ketvirtadalį ‘Polana’ aviečių derliaus. 

Nors Ru-4 aviečių derlingumas buvo mažiausias, jos pasižymėjo stambiausiomis iš 

tirtų numerių uogomis, kurių masė iš esmės nesiskyrė nuo standartinių stambiauogės 

‘Polana’ veislės aviečių uogų (3 lentelė). Smulkiausias uogas išaugino derlingiausias 

selekcinis numeris Ru-1. 

68

3 lentelė. Aviečių veislių ir selekcinių numerių derlius bei vidutinė uogos masė 

Table 3. Yield and average berry mass of raspberry cultivars and accession lines 



Babtai, 2006–2008 m. 

Derlius 

Uogos masė 

Yield 

Berry mass, g 

t ha -1 g st. -1 

5,4 207,6 3,13 


standard) 

‘Babje leto’ (standartinė / 3,0 102,3 2,77 

standard) 

Ru-1 3,7 83,8 1,67 

Ru-2 2,3 71,0 1,90 

Ru-3 3,1 82,1 1,93 

Ru-4 1,8 53,9 2,83 

R 05 

/ LSD 05 

1,80 59,22 0,335 

Tirti aviečių selekciniai numeriai pagal degustacijos rodiklius savo uogų kokybe 

nepralenkė standartinių veislių (4 lentelė). Išoriškai patraukliausios buvo ‘Polana’ 

aviečių uogos (4,5 balo), taip pat geros išvaizdos buvo ‘Babje leto’ ir Ru-4 aviečių 

uogos (4 balai). Skaniausios buvo ‘Babje leto’ aviečių uogos (4,2 balo), taip pat skanios 

buvo ‘Polana’ ir Ru-2 aviečių uogos (4 balai). Prasčiausiu skoniu ir bendra uogų 

kokybe išsiskyrė Ru-3 avietės (3,7 balo). Standartinių veislių ‘Polana’ ir ‘Babje leto’ 

aviečių bendra uogų kokybė buvo geriausia (atitinkamai 4,2 ir 4,1 balo). 

4 lentelė. Aviečių veislių ir selekcinių numerių uogų juslinis įvertinimas, balais 

Table 4. Sensational evaluation of raspberry cultivars and accession lines 

Babtai, 2006–2008 m. 

Veislė, selekcinis numeris Išorinis patrauklumas Skonis Bendras kokybės įvertinimas 

Cultivar, accession line External attractiveness Taste General quality evaluation 

‘Polana’ (standartinė 

4,5 4,0 4,2 

standard) 

‘Babje leto’ (standartinė 

4,0 4,2 4,1 

standard) 

Ru-1 3,8 3,9 3,9 

Ru-2 3,9 4,0 3,9 

Ru-3 3,8 3,7 3,7 

Ru-4 4,0 3,9 3,9 

Didžiausiu tirpių sausųjų medžiagų kiekiu pasižymėjo ‘Babje leto’ aviečių uogos, 

o mažiausiu – ‘Polana’ ir Ru-4 uogos (5 lentelė). Didžiausiu cukraus kiekiu uogose 

išsiskyrė ‘Babje leto’ veislės avietės, mažiausiu – selekciniai numeriai Ru-4 ir Ru-3. 

Ru-1 ir Ru-4 aviečių uogų titruojamasis rūgštingumas buvo didžiausias. 

69

5 lentelė. Aviečių veislių ir selekcinių numerių uogų biocheminė sudėtis 

Table 5. Berry biochemical composition of raspberry cultivars and accession lines 

Veislė, selekcinis 

numeris 


Tirpios 

sausosios 

medžiagos 

Dry soluble 

solids, % 

Bendras 

cukrus 

Total 

sugar, % 

Titruojamasis 

rūgštingumas 

Titratable 

acidity, % 

70 

Saldumo 

indeksas 

Sweetness 

index 

Babtai, 2006–2008 m. 

Askorbo 

rūgštis 

Ascorbic acid, 

mg 100 g -1 

Sausosios 

medžiagos 

Dry matter, 

% 

‘Polana’ (standartinė / 9,6 6,80 1,54 4,42 22,8 14,4 

standard) 

‘Babje leto’ (standartinė 

10,8 7,34 1,64 4,48 24,4 14,9 

/standard) 

Ru-1 10,4 6,22 1,94 3,21 20,4 16,5 

Ru-2 10,3 6,29 1,89 3,33 21,2 13,8 

Ru-3 10,0 5,55 1,86 2,98 26,0 13,6 

Ru-4 9,8 4,93 1,91 2,58 24,4 14,5 

Aviečių uogų skonis priklauso nuo cukrų ir rūgščių santykio (saldumo indekso). 

Tirtų aviečių uogų saldumo indekso rodikliai kito nuo 2,58 iki 4,48. Abiejų standartinių 

veislių aviečių uogų cukrų bei rūgščių santykis buvo didžiausias ir uogos skaniausios. 

Ru-4 aviečių uogų saldumo indeksas buvo mažiausias. Tirtų selekcinių numerių ir 

standartinių veislių aviečių uogos sukaupė nemažai askorbo rūgšties – nuo 20,4 iki 

26,0 mg 100 g -1 . Ru-3 aviečių uogose sukauptas didžiausias askorbo rūgšties kiekis. 

Aptarimas. Veisiant uogynus skirtingo ankstyvumo aviečių veislėmis – nuo 

ankstyvų iki vėlyvų vasarinių ir remontantinių – galima aprūpinti vartotojus šviežiomis 

aviečių uogomis 3–3,5 mėnesius (nuo birželio pabaigos iki pirmųjų rudens šalnų). 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute sukurti selekciniai aviečių numeriai 

išsiskyrė labai ankstyva derėjimo pradžia (Ru-1 aviečių vidutinė derėjimo pradžia – 

birželio 12 d.), o tai leidžia dar labiau išplėsti šviežių uogų vartojimo sezoną. Labai 

vertinga ir aviečių veislių remontantiškumo savybė, kuria pasižymėjo selekciniai numeriai 

Ru-1 ir Ru-3. Remontantinių aviečių auginimas leidžia ne tik pailginti šviežių 

uogų vartojimą iki rudens, bet ir žymiai atpiginti jų savikainą. 

Svarbiausia biologinė-ūkinė augalų savybė yra derlingumas. Aviečių derlingumas 

priklauso nuo meteorologinių sąlygų vegetacijos metu, pakankamo stiebų skaičiaus 

ploto vienete ir kitų genotipo charakteristikų (Mаксименко ir kt., 2007). Mūsų atliktuose 

tyrimuose derlingiausi buvo standartinė aviečių veislė ‘Polana’ (5,4 t ha -1 ) ir 

selekcinis numeris Ru-1 (3,7 t ha -1 ). Remontantinės veislės ‘Polana’ avietės daugelyje 

pasaulio šalių išsiskiria dideliu produktyvumu ir stambiomis uogomis (Cicala ir kt., 

2002; Danek, Krόl, 2008; Milutinović ir kt., 2008). ‘Polana’ veislės augalų derlius 

mūsų tyrimuose nepriklausė nuo stiebų aukščio ir jų tankumo, jį labiau nulėmė veislės 

genotipo savybė formuoti didelę derančią stiebo dalį. Tai patvirtina ir ankstesni 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atlikti remontantinių aviečių veislių 

tyrimai (Бускене, 2000; Buskienė, Uselis, 2002; Buskienė, 2008). Aviečių selekcinių 

numerių Ru-1 ir Ru-3 derlingumas priklausė nuo didesnio stiebų skaičiaus ploto vienete 

ir nuo ilgesnės derėjimo trukmės. Ru-3 aviečių derlingumas prilygo standartinės

aviečių veislės ‘Babje leto’ derlingumui, o tai taipogi geras rezultatas. Nors Ru-4 

aviečių derlingumas buvo mažiausias (1,8 t ha -1 ), jos išsiskyrė stambiausiomis iš tirtų 

numerių uogomis, prilygstančiomis stambiauogei aviečių veislei ‘Polana’. 

Įvertinant bendrą uogų kokybę, geriausiomis juslinėmis savybėmis pasižymėjo 

standartinės aviečių veislės, nors išoriniu patrauklumu selekcinio numerio Ru-4 uogos 

nesiskyrė nuo ‘Babje leto’, o Ru-2 aviečių uogos skoniu prilygo ‘Polana’ veislei. Uogų 

skonį žymia dalimi nulemia cukrų ir rūgščių santykis (saldumo indeksas), kuris aviečių 

uogose svyruoja nuo 2,46 iki 6,92 (Липская, Легкая, 2007). Mūsų atliktuose tyrimuose 

standartinių veislių aviečių uogų saldumo indekso rodikliai buvo didžiausi – 4,42 

(‘Polana’) ir 4,48 (‘Babje leto’). Tai rodo geras uogų skonines savybes. Baltarusijos 

agroklimatinėmis sąlygomis ‘Babje leto’ aviečių uogų saldumo indeksas siekė tik 2,46 

(Липская, Легкая, 2007). 

Svarbus aviečių uogų biocheminės kokybės rodiklis yra tirpių sausųjų medžiagų 

kiekis. Didžiausias jis buvo ‘Babje leto’ aviečių uogose, o mažiausias – ‘Polana’ 

veislės ir selekcinio numerio Ru-4 uogose. Aviečių gydomosios savybės susijusios 

su askorbo rūgšties kiekiu, kurio susikaupimą žymia dalimi lemia veislės genotipas. 

Mūsų atliktuose tyrimuose selekcinių numerių ir standartinių veislių aviečių uogos 

sukaupė nemažai askorbo rūgšties (20,4–26,0 mg 100 g -1 ). Daugiausiai askorbo rūgšties 

sukaupė Ru-3 aviečių uogos. Aviečių uogų biocheminė sudėtis priklauso ir nuo klimato 

sąlygų. Baltarusijos agroklimatinėmis sąlygomis remontantinės aviečių veislės ‘Babje 

leto’ uogos sukaupė vidutiniškai 11,9 mg 100 g -1 askorbo rūgšties (mūsų tyrimuose – 

24,4 mg 100 g -1 ) (Липская, Легкая , 2007). 

Išvados. 1. Aviečių selekciniai numeriai išsiskyrė labai ankstyva derėjimo pradžia. 

Ru-2 ir Ru-4 aviečių augalai derėjo tik vasarą, o Ru-1 ir Ru-3 avietės išaugino 

du derlius per vegetaciją. 

2. Selekcinių numerių Ru-3 ir Ru-1 avietės suformavo daugiausiai (34,0 ir 

39,2 vnt. m -1 ) stiebų ploto vienete. Ru-4 augalai išaugino didžiausio (9,4 mm) skersmens 

stiebus. Standartinės aviečių veislės ‘Polana’ stiebai išaugo žemiausi (1,24 m). 

3. Iš tirtų aviečių selekcinių numerių derlingiausi buvo du kartus per vegetaciją 

derantys Ru-1 (3,7 t ha -1 ) ir Ru-3 (3,1 t ha -1 ). Ru-4 avietės išaugino stambiausias 

(2,83 g) uogas, kurios iš esmės nesiskyrė nuo standartinės stambiavaisės ‘Polana’ 

veislės aviečių uogų. 

4. Aviečių selekciniai numeriai degustacinėmis uogų savybėms nepralenkė standartinių 

veislių ‘Polana’ ir ‘Babje leto’. Standartinių veislių aviečių uogų saldumo 

indeksas buvo didžiausias – 4,42–4,48. Didžiausią kiekį bendro cukraus ir tirpių 

sausųjų medžiagų sukaupė ‘Babje leto’ aviečių uogos, daugiausiai askorbo rūgšties – 

Ru-3 uogos. 

Padėka. Autoriai dėkoja Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų 

agentūrai už paramą atliekant šiuos tyrimus. 

Gauta 2009 03 06 


71

20. Казаков И. В. 1994. Малина и ежевика. Колос, Москва. 

21. Легкая Л. В. 2006. Основные направления селекции малины в мире. 

Плодоводство. Самохваловичи, Беларусь, 18 (1): 242–249. 

22. Липская С. Л. , Легкая Л. В. 2007. Биохимический состав ягод малины. 

Плодоводство. Самохваловичи, Беларусь, 19: 168–173. 

23. Максименко М. Г., Зуйкевич О. Г., Легкая Л. В. 2007 Результаты изучения 

качественных показателей урожая малины. Плодоводство. Самохваловичи, 

Беларусь, 19: 161–167. 

24. Причко Т. Г. 1999. Ягоды в биохимической и технологической оценке. 

Итоги и Перспективы Ягодоводства. Материалы Mеждународной Научно 

Практической Конференции. Самохваловичи, Беларусь, 22–24. 


Investigation of raspberry accession line biological-economical 

properties 

L. Buskienė, T. Šikšnianas, A. Sasnauskas 

Summary 

There were investigated four raspberry accession lines at the Lithuanian Institute of 

Horticulture in 2006–2008. They were distinguished for very early beginning of yielding. Ru-1 

and Ru-3 raspberry plants were clearly remontant, Ru-2 and Ru-4 raspberries yielded only in 

summer. Out of the investigated raspberry accession lines, Ru-1 (3,7 t ha -1 ) and Ru-3 (3,1 t ha -1 ) 

were the most productive ones – they produced two yields per vegetation. Ru-4 berries were 

the biggest and essentially didn’t differ from these of the standard big-berry cultivar ‘Polana’. 

The berry quality of the investigated raspberry accession lines according to the degustation 

indices didn’t exceed this of standard cultivars ‘Polana’ and ‘Babje leto’. The berries of ‘Babje 

leto’ accumulated the biggest amount of total sugar and dry soluble solids, and the berries of 

Ru-3 – the biggest amount of ascorbic acid. 

Key words: growth vigour, raspberry, time of yielding, productivity, accession line, 

berry mass, berry biochemical composition. 

72

Literatūra 

1. AOAC. 1990. Official Methods of Analysis. Arlington. 

2. Buskienė L. 2008. Introdukuotų remontantinių aviečių veislių augumo ir produktyvumo 

įvertinimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 27 (4): 81–86. 

3. Buskienė L., Uselis N. 2002. Biological peculiarities of autumn raspberry and 

assessment of cropping on primocanes technology. Sodininkystė ir daržininkystė, 

21 (3): 55–63. 

4. Cicala A., Continella A., Ferlito F. 2002. Preliminary Results of Primocane- 

Fruiting Red Raspberry Cultivars in Sicily. Proceedings of the VIII International 

Rubus and Ribes Symposium. Acta Horticulturae, 585 (1): 191–195. 

5. Danek J., Król K. 2008. Recent situation in raspberry production in Poland. 

Proceedings of the IX International Rubus and Ribes Symposium. Acta 

Horticulturae, 777: 289–291. 

6. Danek J. 2004. Uprawa maliny i jeźyny. Hortpress, Warszawa. 

7. Gwozdecki J. 2003. Raspberry production in Poland. Proceedings of I Symposium 

on Raspberry of Serbia and Montenegro with International Participation. Čačak, 

157. 

8. Intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos. 2002. N. Uselis (sudaryt.). 

Babtai. 

9. Kikas A., Libek A., Hanni L. 2002. Evaluation of raspberry cultivars in Estonia. 


10. Kviklys D. 2006. Lietuvos ir Latvijos sodininkystės verslo studija. Babtai. 

11. Milutinović M. D., Nikolić M., Milivojević J., Milutinović M. M., Daković G. 

2008. Growing Primocane Raspberry Cultivars in Serbia. Proceedings of the IX 

International Rubus and Ribes Symposium. Acta Horticulturae, 777: 443–445. 

12. Smolarz K. 1996. Malina I Jeźyna. Warszawa. 

13. Zornić B., Petrović S., Milošević T., Leposavić A. 2003. Raspberry products in 

Europe and the USA. Proceedings of I Symposium on Raspberry of Serbia and 

Montenegro with International Participation. Čačak, 153. 

14. Aдащик A. Г. 1999. Возделывание ремонтантных сортов малины. 

Плодоводство, 12: 104–106. 

15. Жученко А. А. 2003. Экологическая генетика культурных растений. 

Самара. 

16. Бускене Л. 2000. Продуктивность ремонтантных сортов малины при 

разных системах возделывания. Плодоводство. Самохваловичи, Беларусь, 

13: 219–223. 

17. Евдокименко С. Н. 2007. Современные сорта малины для промышленного и 

приусадебного садоводства и технологии их выращивания. Плодоводство. 

Самохваловичи, Беларусь, 19: 257–266. 

18. Ермаков А. И., Арасимович В. В., Ярош Н. П., Перуанский Ю. В., 

Луковникова Г. А., Иконникова М. И. (Под ред. А. И. Ермакова). 1987. 

Методы биохимического исследования растений. Ленинград. 

19. Исачкин А. В., Воробьев Б. Н., Аладина О. Н. 2001. Сортовой каталог. 

Ягодные культуры. ЭКСМО, Москва. 

73




Kalcio trąšų įtaka aviečių derliui ir jo kokybei 

Loreta Buskienė, Juozas Lanauskas, Pranas Viškelis 


Kauno r., el. paštas l.buskiene@lsdi.lt 

2007–2008 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute buvo tirta per lapus 

naudotų kalcio salietros ir eksperimentinių AB „Achema“ gamybos skystų kalcio trąšų įtaka 

‘Otava’ ir ‘Sputnica’ veislių aviečių augumui, derliui, uogų kokybei, jų išsilaikymui po skynimo, 

lapų cheminei sudėčiai. ‘Sputnica’ veislės augalai gausiausiai derėjo eksperimentinių 

kalcio trąšų tirpalu purkštame variante. Didžiausias ‘Otava’ veislės aviečių derlius buvo nepurkštame 

variante. Naudojant kalcio trąšas, padidėjo ‘Otava’ veislės aviečių vidutinė uogos 

masė. ‘Sputnica’ aviečių uogų masei trąšos žymesnės įtakos neturėjo. 

Naudotos kalcio trąšos padidino azoto kiekį ‘Otava’ veislės aviečių lapuose. 

Eksperimentinės kalcio trąšos ‘Sputnica’ veislės aviečių uogose padidino kalcio ir magnio 

kiekį, o kalcio salietra – kalcio kiekį. Kalcio trąšos padidino tirpių sausųjų medžiagų ir bendro 

cukraus kiekį ‘Otava’ veislės aviečių uogose. Eksperimentinės kalcio trąšos padidino askorbo 

rūgšties kiekį abiejų veislių aviečių uogose. Panaudojus kalcio salietrą, padidėjo ‘Sputnica’ 

aviečių uogų titruojamasis rūgštingumas ir bendro cukraus kiekis. Kalcio trąšos nepadidino 

nitratų kiekio aviečių uogose. 

Reikšminiai žodžiai: avietės, derlius, kalcio trąšos, lapų cheminė sudėtis, uogos masė, 

uogų biocheminė sudėtis. 

Įvadas. Augalų mityba yra svarbus veiksnys, turintis įtakos jų sveikatingumui, 

derlingumui ir derliaus kokybei. Pakankamas mitybos elementų kiekis ir tinkamas jų 

santykis dirvožemyje sudaro pagrindą optimaliai augalų mitybai, tačiau dėl nepalankių 

aplinkos veiksnių įtakos augalai mitybos elementų gali stokoti (Buskienė, Uselis, 

2008.). Dirvožemyje yra tam tikras balansas tarp įvairių mitybinių elementų, bet egzistuoja 

konkurencija tarp atskirų elementų ir vieno elemento perteklius gali apsunkinti 

kitų elementų patekimą į augalą (Минеральное питание…, 1960; Церлинг, 1978; 

Erdal ir kt., 2004). Tokiu atveju augalus naudinga purkšti trąšų tirpalais (Buskienė, 

2006). 

Labai svarbus elementas vaisių ir uogų kokybei yra kalcis. Papildomam tręšimui 

skirtų kalcio trąšų yra nemažai: Wuxal Calcium, Calcisol 500Sl, Stopit, Sadasol Ca, 

Insol Ca, Nitrabor, Calcinit ir kt. Manoma, kad ir paprasčiausios trąšos – kalcio chloridas 

ir kalcio salietra – yra gana efektyvios. 

Kai braškių uogose trūksta kalcio, jos deformuojasi, užauga nedidelės, o sunokusių 

uogų forma būna panaši kaip užuomazgų (Nestby ir kt., 2004). Per lapus panaudotos 

75

kalcio trąšos padidina braškių uogų tvirtumą ir pagerina laikymosi kokybę (Cheour 

ir kt., 1990; Na Phun ir kt., 1995; Wójcik, Lewandowski, 2003). Smolarz ir kt. (1997) 

teigia, kad tokios trąšos, kaip kalcio vuksalis, pagerina uogų spalvą, suteikia joms 

blizgesio. Kiti tyrėjai (Raynal, Carmentran, 2001) taip pat patvirtina, kad tręšimas 

dideliais kalcio kiekiais pagerina braškių uogų išvaizdą. 

Informacijos apie kalcio trąšų poveikį avietėms nėra daug. Labai svarbu padidinti 

aviečių uogų transportabilumą ir sumažinti puviniais pažeistų uogų kiekį po 

skynimo. 

Tyrimų tikslas – įvertinti kalcio trąšų įtaką aviečių augumui, derliui, jo kokybei, 

uogų išsilaikymui po skynimo, lapų cheminei sudėčiai bei palyginti AB „Achema“ 

sukurtų skystų kalcio trąšų ir kalcio salietros efektyvumą. 

Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai vykdyti Lietuvos sodininkystės 

ir daržininkystės institute 2007–2008 m. Kalcio trąšų poveikis tirtas dviem aviečių 

veislėms: ‘Otava’ (Kanada) ir ‘Sputnica’ (Rusija). Bandymo schema: 

1. Kontrolė (trąšų tirpalais nepurkšta); 

2. Ca(NO 3 

) 2 

× 4 k.; 

3. AB „Achema“ Ca trąšų tirpalas × 4 k. 

Eksperimentinio laukelio plotas – 9 m 2 (3 × 3 m), pakartojimų skaičius – 

3. Avietės pasodintos 2001 m. pavasarį 3 × 0,5 m atstumais. Avietyno būklė gera, visi 

priežiūros darbai buvo atlikti pagal intensyviuose uogynuose taikomas technologijas 

(Intensyvios..., 2002). 

Lauko bandymų dirvožemis – sekliai karbonatingas giliau glėjiškas rudžemis 

(RDg4-k1), vidutinio sunkumo ir sunkus priemolis. Agrocheminė dirvožemio charakteristika: 

pH KCl 

– 7,1, humuso – 2,3 %, P 2 

O 5 

– 290 mg kg -1 , K 2 

O – 180 mg kg -1 , 

Ca – 5 620 mg kg -1 , Mg – 1 500 mg kg -1 . 

Avietės kalcio trąšų vandeniniu tirpalu buvo purkštos 4 kartus: po žydėjimo iki 

uogų sunokimo (kas 7 dienos). Purškimams naudotas 0,7 % koncentracijos vandeninis 

trąšų tirpalas (pagal Ca(NO 3 

) 2 

). Išpurškiama skiedinio norma – 1 000 l ha -1 . 

Meteorologinės sąlygos tyrimų laikotarpiu buvo gana skirtingos. 2007 m. daugiau 

nei dviguba daugiametė kritulių norma iškrito gegužės ir liepos mėnesiais, drėgnas 

buvo ir birželis bei rugsėjis, o rugpjūčio mėnesį buvo sausa. Pavasaris ir liepos mėnuo 

buvo žymiai vėsesni. 2008 m. gegužę, birželį ir liepą iškrito šiek tiek daugiau kritulių 

nei daugiametė norma, o drėgniausias buvo rugpjūtis. Nuo gegužės iki spalio mėnesio 

orai buvo vėsesni nei įprastai. 

Bandyme nustatyta: aviečių vienamečių stiebų skaičius 1 m ilgio augalų juostoje, 

jų skersmuo ir aukštis; įvertintas uogų derlius ir vidutinė uogos masė (pirmojo, trečiojo 

ir paskutiniojo skynimo metu atsitiktine tvarka atrinkus po 100 uogų iš laukelio). 

Liepos viduryje atliktos aviečių lapų bei uogų cheminės ir uogų biocheminės analizės. 

Aviečių uogose ir lapuose nustatytas N, P, K, Ca ir Mg kiekis. Šviežių uogų biocheminiai 

tyrimai atlikti pagal LSDI Biochemijos ir technologijos laboratorijoje naudojamas 

metodikas. Tirpių sausųjų medžiagų kiekis nustatytas refraktometru, askorbo 

rūgštis – titruojant 2,6-dichlorfenolindofenolio natrio druskos tirpalu su chloroformu 

(intensyvių spalvų ištraukoms), titruojamasis rūgštingumas – titruojant 0,1 N NaOH 

tirpalu ir perskaičiavus į citrinos rūgštį (Ермаков ir kt., 1987), invertuotas cukrus ir 

sacharozė – Bertrano metodu (AOAC, 1990). 

76

Rezultatai. Įvertinus kalcio trąšų įtaką dviejų tirtų veislių aviečių augumui, 

nustatyta tendencija, kad trąšos turėjo teigiamą poveikį stiebų aukščiui (1 lentelė). 

Eksperimentinių kalcio trąšų tirpalu purkštų ‘Sputnica’ aviečių stiebai užaugo iš esmės 

(14,6 %) aukštesni, lyginant su nepurkštais. Naudojant kalcio salietrą, ‘Sputnica’ 

aviečių stiebų skersmuo buvo didesnis. ‘Otava’ aviečių stiebų skersmenį iš esmės 

(16,5–27,1 %) padidino purškimas ir kalcio salietros, ir eksperimentinių kalcio trąšų 

tirpalu. Abiejų veislių aviečių stiebų daugiausiai išaugo nepurkštame variante. Kalcio 

trąšomis purkštų aviečių stiebų skaičius buvo mažesnis, bet prilygo optimaliam. 

1 lentelė. Kalcio trąšų įtaka aviečių veislių ‘Otava’ ir ‘Sputnica’ augumo rodikliams 

Table 1. Influence of calcium fertilizer on growth vigour indices of raspberry cultivars 

‘Otava’ and ‘Sputnica’ 

Babtai, 2007–2008 m. 

Stiebo aukštis Stiebo skersmuo Stiebų skaičius, vnt. m 

Variantas 

Stem height, m Stem diameter, mm Number of stems (unt. m -1 ) 

Variant 

‘Otava’ ‘Sputnica’ ‘Otava’ ‘Sputnica’ ‘Otava’ ‘Sputnica’ 

Kontrolė 

1,47 1,57 8,5 10,8 34,8 36,0 

Control 

Eksperimentinės Ca trąšos 1,64 1,80 10,8 10,9 22,4 28,2 

Experimental Ca fertilizer 

Kalcio salietra 

1,61 1,67 9,9 11,1 28,0 20,0 

Calcium saltpetre 

R 05 

/ LSD 05 

0,285 0,230 0,95 0,295 6,25 7,34 

Abiem tyrimų metais didžiausias ‘Otava’ veislės aviečių derlius buvo nepurkštame 

variante (2 lentelė). ‘Sputnica’ veislės augalai gausiausiai derėjo eksperimentinių kalcio 

trąšų tirpalu purkštame variante – 32,9 % daugiau negu nenaudojant kalcio trąšų. 

Purškiant ‘Sputnica’ avietes kalcio salietros trąšų tirpalu, jų derlius iš esmės prilygo 

nepurkštų augalų derliui. 

2 lentelė. Kalcio trąšų įtaka ‘Otava’ ir ‘Sputnica’ veislių aviečių derliui ir vidutinei 

uogos masei 

Table 2. Influence of calcium fertilizer on the yield and average berry mass of raspberry 

cultivars ‘Otava’ and ‘Sputnica’ 

Babtai, 2007–2008 m. 

Derlius 

Uogos masė 

Variantas 

Yield, t ha 

Variant 

Berry mass, g 

‘Otava’ ‘Sputnica’ ‘Otava’ ‘Sputnica’ 

Kontrolė 

4,48 2,95 1,66 2,10 

Control 

Eksperimentinės Ca trąšos 1,94 3,92 2,09 2,04 



1,88 3,17 2,00 1,99 


R 05 

/ LSD 05 

0,927 0,785 0,310 0,190 

77

Naudojant kalcio salietrą ir eksperimentines kalcio trąšas, ‘Otava’ veislės aviečių 

vidutinė uogos masė buvo didesnė atitinkamai 20,5 ir 25,9 % (2 lentelė). Šie skirtumai 

buvo panašūs abiem tyrimų metais. Kalcio trąšos neturėjo žymesnės įtakos ‘Sputnica’ 

veislės aviečių vidutinei uogos masei. 

Buvo tirta, kokią įtaką kalcio trąšos turi aviečių uogų išsilaikymui po nuskynimo. 

2007 m. eksperimentinių kalcio trąšų tirpalu nupurkštos abiejų tirtų veislių aviečių 

uogos po 2 dienų nuo skynimo buvo daugiausiai (24–28 %) pažeistos puviniais 

(3 lentelė). Nepurkštos ir kalcio salietros tirpalu purkštos ‘Sputnica’ aviečių uogos po 

skynimo puviniais buvo pažeistos vienodai. 

3 lentelė. Kalcio trąšų įtaka puviniais pažeistų ‘Otava’ ir ‘Sputnica’ veislių aviečių 

uogų kiekiui, % 

Table 3. Influence of calcium fertilizer on berry amount of raspberry cultivars ‘Otava’ 

and ‘Sputnica’ injured by rots 

Babtai, 2007–2008 m. 

Variantas 

Variant 

Kontrolė 

Control 

Eksperimentinės Ca trąšos 




2007 m. 2008 m. 

‘Otava’ ‘Sputnica’ ‘Otava’ ‘Sputnica’ 

6 12 4 32 

28 24 30 24 

10 12 40 26 

Mažiausiai (6 %) puvo nepurkštos ‘Otava’ veislės aviečių uogos. 2008 m. aviečių 

uogos buvo skintos lietingu laikotarpiu. Kaip ir 2007 m., po skynimo mažiausiai (4 %) 

puvo nepurkštos ‘Otava’ aviečių uogos. Labiausiai (40 %) puviniais buvo pažeistos 

‘Otava’ avietės, purškiant jas kalcio salietra. ‘Sputnica’ veislės aviečių purškimas kalcio 

trąšomis sumažino uogų pažeidimą puviniais, skinant jas lietingais metais. 

Tiriant kalcio trąšų įtaką ‘Otava’ veislės aviečių lapų cheminei sudėčiai, nustatytas 

statistiškai patikimas azoto kiekio padidėjimas. Naudojant eksperimentines kalcio 

trąšas, azoto kiekis lapuose padidėjo 6,5 %, purškiant kalcio salietros tirpalu – 3,2 % 

(4 lentelė). 

4 lentelė. Kalcio trąšų įtaka ‘Otava’ veislės aviečių lapų cheminei sudėčiai 

Table 4. Influence of calcium fertilizer on leaf chemical composition of raspberry cultivar 

‘Otava’ 

Babtai, 2007 m. 

Variantas 

Variant 

Elementų kiekis 

Amount of elements, % 

N P K Ca Mg 

2,15 0,27 0,78 1,19 0,40 

Kontrolė 

Control 

Eksperimentinės Ca trąšos 2,29 0,27 0,91 1,33 0,44 



2,22 0,24 0,68 1,29 0,45 


R 05 

/ LSD 05 

0,07 0,063 0,246 0,793 0,235 

78

Eksperimentinėmis kalcio trąšomis nupurkštų aviečių lapuose buvo daugiau kalio 

ir magnio. Eksperimentinės kalcio trąšos ‘Otava’ veislės aviečių lapuose kalcio kiekį 

padidino apie 12 %, kalcio salietra – 8,4 %. Eksperimentinėmis kalcio trąšomis nupurkštų 

‘Sputnica’ veislės aviečių lapuose nustatyta daugiau kalio ir azoto, panaudojus 

kalcio salietrą – kalcio (5 lentelė). 

5 lentelė. Kalcio trąšų įtaka ‘Sputnica’ veislės aviečių lapų cheminei sudėčiai 

Table 5. Influence of calcium fertilizer on leaf chemical composition of raspberry cultivar 

‘Sputnica’ 

Variantas 

Variant 




N P K Ca Mg 

2,25 0,28 0,71 1,20 0,48 

Kontrolė 

Control 




2,22 0,27 0,75 1,43 0,40 


R 05 

/ LSD 05 

0,351 0,053 0,492 0,207 0,115 

Eksperimentinės kalcio trąšos ‘Otava’ veislės aviečių uogose padidino kalio 

(28 %) ir magnio (15 %), o taip pat ir kalcio (5 %) kiekį (6 lentelė). Panašus buvo ir 

kalcio salietros poveikis. 

6 lentelė. Kalcio trąšų įtaka ‘Otava’ veislės aviečių uogų cheminei sudėčiai 

Table 6. Influence of calcium fertilizer on berry chemical composition of raspberry 

cultivar ‘Otava’ 

Variantas 

Variant 




N P K Ca Mg 

1,10 0,23 0,76 0,20 0,13 

Kontrolė 

Control 




1,20 0,22 0,94 0,21 0,15 


R 05 

/ LSD 05 

0,178 0,107 0,506 0,102 0,058 

Purškiant ‘Sputnica’ veislės avietes eksperimentinių kalcio trąšų tirpalu, uogose 

statistiškai patikimai padidėjo kalcio (apie 17 %) ir magnio (23 %) (7 lentelė). Kalcio 

salietra taip pat padidino kalcio kiekį uogose. 

79

7 lentelė. Kalcio trąšų įtaka ‘Sputnica’ veislės aviečių uogų cheminei sudėčiai 

Table 7. Influence of calcium fertilizer on berry chemical composition of raspberry cultivar 

‘Sputnica’ 



Variantas 


Variant 

N P K Ca Mg 

Kontrolė Control 1,21 0,23 0,97 0,18 0,13 



Kalcio salietra Calcium 1,06 0,22 1,20 0,21 0,14 

saltpetre 

R 05 

/ LSD 05 

0,351 0,046 0,372 0,014 0,012 

Ištyrus kalcio trąšų įtaką ‘Otava’ veislės aviečių uogų biocheminei sudėčiai, nustatyta, 

kad, naudojant eksperimentines kalcio trąšas, tirpių sausųjų medžiagų uogose 

padaugėjo 14,6 %, o bendro cukraus – 26,2 % (8 lentelė). Kalcio salietros poveikis buvo 

panašus. Naudojant kalcio salietrą, uogų titruojamasis rūgštingumas sumažėjo 8 %. 

Tręšiant eksperimentinėmis kalcio trąšomis, askorbo rūgšties kiekis aviečių uogose 

padidėjo apie 6 %. Kalcio trąšos nepadidino nitratų kiekio ‘Otava’ aviečių uogose. 

8 lentelė. Kalcio trąšų įtaka ‘Otava’ veislės aviečių uogų biocheminei sudėčiai 

Table 8. Influence of calcium fertilizer on berry biochemical composition of raspberry 

cultivar ‘Otava’ 

Variantas 

Variant 

Kontrolė 

Control 





Tirpios sausosios 

medžiagos 

Dry soluble 

solids, % 

Bendras 

cukrus 

Total 

sugar, % 

Titruojamasis 

rūgštingumas 

Titratable 

acidity, % 

Babtai, 2007–2008 m. 

Askorbo 

rūgštis 


mg 100 g -1 

Nitratai 

Nitrates, 

mg kg -1 

9,6 4,92 2,15 20,8 96,6 

11,0 6,21 2,14 22,0 87,8 

10,8 5,86 1,98 20,2 76,5 

‘Sputnica’ veislės aviečių purškimas eksperimentinėmis kalcio trąšomis askorbo 

rūgšties kiekį uogose padidino 9 % (9 lentelė). Naudojant kalcio salietrą 5,6 % padidėjo 

uogų titruojamasis rūgštingumas ir 7,5 % padaugėjo bendro cukraus. Tirtos kalcio 

trąšos nepadidino nitratų kiekio ‘Sputnica’ aviečių uogose. 

80

9 lentelė. Kalcio trąšų įtaka ‘Sputnica’ veislės aviečių uogų biocheminei sudėčiai 

Table 9. Influence of calcium fertilizer on berry biochemical composition of raspberry 

cultivar ‘Sputnica’ 

Variantas 

Variant 

Kontrolė 

Control 





81 

Babtai, 2007–2008 m. 

Tirpios sausosios 

medžiagos cukrus rūgštingumas rūgštis 

Bendras Titruojamasis Askorbo 

Nitratai 

Nitrates, 

Dry soluble Total Titratable acidity, 

% mg 100 g -1 

-1 


mg/kg 

solids, % sugar, % 

9,3 4,52 1,93 15,6 89,0 

9,4 4,48 1,94 17,0 82,8 

9,0 4,86 2,04 16,0 82,4 

Aptarimas. Nors tirtos kalcio trąšos turėjo teigiamą poveikį abiejų veislių aviečių 

stiebų aukščiui ir skersmeniui, tačiau derliaus priedas (32,9 %) gautas ‘Sputnica’ veislės 

avietes purškiant per lapus eksperimentinių „Achemos“ gamybos kalcio trąšų tirpalu. 

‘Otava’ veislės avietės geriausiai derėjo nepurkštame variante, nors šiame variante 

stiebai išaugo žemiausi ir ploniausi, bet didesnį derlingumą, matyt, nulėmė didesnis 

stiebų skaičius ploto vienete. Gausiausiai derėjo eksperimentinių kalcio trąšų tirpalu 

purkštos ‘Sputnica’ avietės. Šiame variante stiebai išaugo aukščiausi, nors jų tankumas 

buvo mažesnis negu nepurkštų augalų. ‘Otava’ veislės aviečių uogos buvo smulkiausios 

nepurkštame variante, kuriame gautas didžiausias derlius. ‘Sputnica’ aviečių vidutinė 

uogos masė iš esmės nesiskyrė, purškiant kalcio trąšomis ar jų nenaudojant. 

Remiantis kitų šalių mokslininkų (Cheour ir kt., 1991; Na Phun ir kt., 1997; 

Wojcik, Lewandowski, 2003) teigimu, kad per lapus purškiamos kalcio trąšos padidina 

braškių uogų tvirtumą ir sumažina nuskintų uogų pažeidimą puviniais, savo tyrimuose 

įvertinome kalcio trąšų įtaką aviečių uogų išsilaikymui po nuskynimo. Abiejų aviečių 

veislių – ‘Otava’ ir ‘Sputnica’ – uogos yra gana tvirtos, ypač ‘Otava’. Kalcio trąšomis 

purkštos ‘Otava’ aviečių uogos puviniais buvo pažeistos labiau negu nepurkštos, ypač 

skintos lietingais metais ir naudojant kalcio salietrą. ‘Sputnica’ aviečių purškimas 

kalcio trąšomis sumažino supuvusių uogų kiekį lietingais metais. 

Įvertinant per lapus panaudotų kalcio trašų įtaką aviečių mitybai, nustatyta, kad 

nupurkštos avietės lapuose sukaupė ne tik daugiau kalcio, bet ir daugeliu atvejų didesnį 

kiekį azoto ir kalio. Beje, avietės yra labiausiai jautrios kaliui ir azotui. Avietėms dažnai 

trūksta kalio dėl nepakankamo šio elemento kiekio dirvožemyje arba dėl sunkaus jo 

pasisavinimo. Purškimas kalcio trašomis apsunkino augalų fosforo įsisavinimą, tačiau 

aviečių mitybai šio elemento reikia nedaug. Yra ir priešingų nuomonių. JAV mokslininkų 

nuomone, didelės kalcio trašų normos padidino fosforo kiekį aviečių lapuose, 

nors fosforo trąšos sumažino kalcio kiekį lapuose (Spiers ir kt., 1999). Kalcio trąšų 

poveikis magnio įsisavinimui buvo prieštaringas: kalcio trąšos padidino magnio kiekį 

‘Otava’ veislės aviečių lapuose, bet sumažino jo kiekį ‘Sputnica’ aviečių lapuose. JAV

atliktų tyrimų duomenimis (Spiers, 2002; Spiers ir kt., 1999), aviečių ir gervuogių tręšimas 

kalcio trąšomis padidino kalcio kiekį ir sumažino magnio kiekį augalų lapuose. 

Kalcio trąšos pagerino pagrindinių mitybinių elementų patekimą ne tik į aviečių lapus, 

bet ir į uogas. Purkštų aviečių uogose padaugėjo kalio, kalcio ir magnio, kai kuriais 

atvejais – azoto, bet sumažėjo fosforo kiekis. 

Per lapus purškiamos kalcio trąšos pagerino ‘Otava’ aviečių uogų biocheminę 

sudėtį, ženkliai padidindamos tirpių sausųjų medžiagų ir bendro cukraus kiekį. 

Analogiškuose tyrimuose su braškėmis kalcio trąšos taip pat padidino sausųjų medžiagų 

kiekį uogose (Jeong ir kt., 2001). Mūsų atliktuose tyrimuose purškimas eksperimentinėmis 

kalcio trąšomis padidino askorbo rūgšties kiekį abiejų veislių aviečių uogose. 

Gauti dviejų metų aviečių tręšimo kalcio trąšomis tyrimų rezultatai leidžia teigti, 

kad AB „Achema” pagamintas eksperimentinis kalcio nitrato tirpalas poveikiu prilygo 

biriai kalcio salietrai. 

Išvados. 1. ‘Sputnica’ veislės avietės gausiausiai derėjo eksperimentinių 

kalcio trąšų tirpalu purkštame variante. Didžiausias ‘Otava’ veislės aviečių derlius 

buvo nepurkštame variante. 

2. Naudojant kalcio trąšas, padidėjo ‘Otava’ aviečių vidutinė uogos masė. 

‘Sputnica’ aviečių uogos masei trąšos žymesnės įtakos neturėjo. 

3. ‘Sputnica’ aviečių purškimas kalcio trąšomis sumažino uogų pažeidimą puviniais 

lietingais metais. Nepurkštos ‘Otava’ aviečių uogos po skynimo puviniais buvo 

pažeistos mažiausiai. 

4. Kalcio trąšos padidino azoto kiekį ‘Otava’ aviečių lapuose. Eksperimentinės 

kalcio trąšos ‘Sputnica’ aviečių uogose padidino kalcio ir magnio kiekį, o kalcio 

salietra – kalcio kiekį. 

5. Kalcio trąšos ženkliai padidino tirpių sausųjų medžiagų ir bendro cukraus kiekį 

‘Otava’ aviečių uogose. Eksperimentinės kalcio trąšos padidino askorbo rūgšties kiekį 

abiejų veislių aviečių uogose. Panaudojus kalcio salietrą, padidėjo ‘Sputnica’ aviečių 

uogų titruojamasis rūgštingumas ir padaugėjo bendro cukraus. 

Gauta 2009 03 09 


Literatūra 

1. AOAC. 1990. Official Methods of Analysis. Arlington. 

2. Buskienė L. 2006. Aviečių mitybos geležimi optimizavimo galimybės. 


3. Buskienė L., Uselis N. 2008. The influence of nitrogen and potassium fertilizers 

on the growth and yield of raspberries cv. ‘Polana’. Agronomy Research, 6(1): 

27–35. 

4. Cheour F., Willemot C., Arul J., Makhlouf J., Charest P.M., Gosselin A. 1990. 

Foliar application of calcium chloride delays postharvest ripening of strawberry. 

Journal of the American Society for Horticultural Science, 115: 789–792. 

82

5. Cheour F., Willemot C., Arul J., Makhlouf J., Desjardins Y. 1991. Postharvest 

response of two strawberry cultivars to foliar application of CaCl2. HortScience, 

26(9): 1 186–1 188. 

6. Erdal I., Kepenek K., Kizilgőz I. 2004. Effect of foliar iron applications at different 

growth stages on iron and some nutrient concentrations in strawberry cultivars. 

Turk. J. of Agriculture and Forestry, 28: 421–427. 

7. Intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos. 2002. Uselis N. (sudaryt.). 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Babtai, Kauno r. 

8. Jeong S. K., Choi J. M., Cha K. H., Chung H. J., Choi J. S., Seo K. S. 2001. 

Deficiency symptoms, growth statistics, and nutrient uptake og. ‘Nyoho’ 

strawberry affected by controlled calcium concentrations in fertilizer solution. 

J. Korean: Soc. Hort. Sci, 42(3): 284–288. 

9. Na Phun W., Kawada K., Kusunoki M. 1995. Effect of preharvest calcium application 

on postharvest quality of ‘Nyoho’ strawberries. J. Japan Soc. Hort. Sci. 

Suppl, 2: 638–639. 

10. Na Phun W., Kawada K., Kusunoki M. 1997. Effect of spray timing, spray part 

and calcium formula on the effectiveness of calcium spray on ‘Nyoho’ strawberries. 

J. Japan Soc. Hort. Sci. Suppl, 2: 70–71. 

11. Nestby R., Lieten F., Pivot D., Raynal Lacroix C., Tagliavini M., Evenhuis B. 

2004. Influence of mineral nutrients on strawberry fruit quality and their accumulation 

in plant organs. A review. Acta Horticulturae, 649: 201–206. 

12. Raynal C., Carmentran M. 2001. Fertilization of strawberry crops-yield and fruit 

quality. Infos-CTIFL, 170: 41–44. 

13. Smolarz K., Sas L., Markowski, J. 1997. Effect of “Wuxal Kombi” and “Wuxal 

Calcium” fertilizers on the quality of strawberry fruits. Acta Horticulturae, 439: 

743–746. 

14. Spiers J. M. 2002. Influence of N, K, P, Ca, and Mg Rates on Leaf Macronutrient 

Concentration of ‘Navaho’ Blackberry. Proceedings of the VIII International 

Rubus and Ribes Symposium. Acta Horticulturae, 585 (2): 659–663. 

15. Spiers J. M., Braswell J. H., Gupton C. L. 1999. Influence of P, K, Ca, and Mg 

rates on leaf elemental concentration and plant growht of ‘Dormanred’ raspberry. 

VII International Symposium on Rubus and Ribes. Acta Horticulturae, 505: 

679–683. 

16. Wójcik, P., Lewandowski, M. 2003. Effect of calcium and boron sprays on yield 

and quality of ‘Elsanta’ strawberry. Journal of Plant Nutrition, 26(3): 671–682. 

17. Ермаков А. И., Арасимович В. В., Ярош Н. П., Перуанский Ю. В., 

Луковникова Г. А., Иконникова М. И. (Под ред. А. И. Ермакова). 1987. 

Методы биохимического исследования растений. Ленинград. 

18. Минеральное питание плодовых и ягодных культур. 1960. Под ред. 

Ф. Ч. Нормана, Москва: Гос. изд-во сельхоз. Литературы. 

19. Церлинг В. В. 1978. Агрохимические основы диагностики минерального 

питания с. х. культур. Москва: Наука. 

83


Influence of calcium fertilizer on raspberry yield and its quality 

L. Buskienė, J. Lanauskas, P. Viškelis 

Summary 

In 2007–2008 at the Lithuanian Institute of Horticulture there was investigated the influence 

of calcium saltpetre and experimental liquid calcium fertilizer made by AB “Achema” and 

applied through leaves on growth vigour, yield, berry quality, their preservation after gathering 

and leaf chemical composition of raspberry cultivars ‘Otava’ and ‘Sputnica’. Cultivar ‘Sputnica’ 

yielded most abundantly when sprayed with experimental calcium fertilizer. Raspberry cultivar 

‘Otava’ produced the biggest yield in unsprayed variant. Applying calcium fertilizer, the 

average berry mass of cultivar ‘Otava’ increased. Fertilizer didn’t influence more significantly 

berry mass of cultivar ‘Sputnica’. 

The applied calcium fertilizer increased nitrogen amount in the leaves of raspberry cultivar 

‘Otava’. Experimental calcium fertilizer increased calcium and magnesium amount in the 

berries of raspberry cultivar ‘Sputnica’ and calcium saltpetre increased the amount of calcium. 

Calcium fertilizer increased the amount of dry soluble solids and total sugar in the berries of 

raspberry cultivar ‘Otava’. Experimental calcium fertilizer increased the amount of ascorbic 

acid in the berries of both cultivars. Applying calcium saltpetre, berry titratable acidity and 

the amount of total sugar of raspberry cultivar ‘Sputnica’ increased. Calcium fertilizer didn’t 

increase the amount of nitrates in raspberry berries. 

Key words: raspberry, yield, calcium fertilizer, leaf chemical composition, berry mass, 

berry biochemical composition. 

84




Valgomosios morkos, raudonojo burokėlio ir valgomojo 

svogūno veislių reprodukcinių savybių tyrimai ex situ 

Rasa Karklelienė, Nijolė Maročkienė, Audrius Radzevičius, 

Česlovas Bobinas, Edita Dambrauskienė, 

Laisvūnė Duchovskienė, Aušra Brazaitytė 


Kauno r., el. paštas R.Karkleliene@lsdi.lt 

Tyrimai atlikti 2004–2008 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, siekiant 

ištirti daržo augalų genofonde esančių veislių reprodukcines savybes, jas panaudoti genetiniams 

ištekliams atnaujinti ir išskirti veiksnius, sąlygojančius sėklų biologines ir ūkines savybes. 

Tirtos sėklomis dauginamų daržo augalų – valgomosios morkos, raudonojo burokėlio ir valgomojo 

svogūno – veislių reprodukcinės savybės. 

Tiriant dvimečių šakniavaisių daržovių sėklų kokybės rodiklius, nustatyta, kad 

‘Garduolių’ veislės morkų sėklos yra daigesnės (vid. 74,1 %) nei ‘Vaiguvos’ (vid. 59,6 %) 

veislės morkų. Iš tirtų daržovių rūšių meteorologinės sąlygos didesnės įtakos turėjo svogūnų 

sėklų kokybės rodikliams. ‘Lietuvos diiųjų’ veislės svogūnų sėklos sausesniais metais (2006 

m.) buvo apie 10 % daigesnės nei drėgnesniais. Svogūnų sėklų daigumas svyravo nuo 73,0 iki 

80,9 %. Augalų vegetacijos metu sėklojai dažniausiai sirgo grybinėmis ligomis: alternarioze, 

stemfilioze, cerkosporoze, fomoze, maru ir netikrąja miltlige. 

Reikšminiai žodžiai: burokėliai, kokybė, morkos, produktyvumas, reprodukcinės savybės, 

sėklojai, sėklos, svogūnai. 

Įvadas. Šiuo metu daržo augalų genetinius išteklius sudaro 42 rūšys ir 1 099 veislės, 

linijos, selekciniai numeriai, laukinės formos ir kt. Lietuvoje išvesta daugiau kaip 

60 daržo augalų veislių, sukurtos 49 linijos, introdukuota nemažai augalų veislių ir 

hibridų (Karklelienė, Bobinas, 2008). Svarbu ištirti ir įvertinti daržovių (šakniavaisių 

ir česnakinių) bei kitų daržo augalų genetinius išteklius, jų išsaugojimo galimybes. 

Valgomoji morka (Daucus sativus Röhl.), raudonasis burokėlis (Beta vulgaris L.), 

valgomasis svogūnas (Allium cepa L.) yra dvimečiai kryžmadulkiai augalai. Pirmaisiais 

metais valgomosios morkos ir raudonieji burokėliai užaugina sultingus šakniavaisius, 

svogūnai – ropeles. Laikymo metu daržovės pereina jarovizaciją, pavasarį pasodintos 

pradeda generatyvinę raidą (Bobinas, 1999; Michalik, 1993). Siekiant išlaikyti daržovių 

derlingumą, maistinę kokybę, atsparumą ligoms, būtina kasmet vykdyti veislės išlaikymo 

ir atnaujinimo sėklininkystę pagal tam tikrus sėklininkystės sistemos reikalavimus. 

85

Sėklos kokybę lemia agrotechnika, klimato sąlygos, veislės genetinė prigimtis ir kt. 

(Bobinas, 1999; Brewster, 1994). Sėklos labai jautrios nepalankioms augimo sąlygoms. 

Esant aukštai temperatūrai ir mažai santykinei drėgmei, sumažėja žiedadulkių fertilumas 

(Угарова, 2003), o drėgni, šilti orai skatina ligų plitimą (Šidlauskienė, 2003). 

Įvertinus daržovių sėklojų morfologinius rodiklius atskirais jų augimo etapais, galima 

išauginti geros kokybės sėklas. Auginant dvimečių daržovių sėklojus, būtina parinkti 

tinkamas dirvas. Jiems tinkamos humusingos, greičiau įdirbamos pavasarį dirvos, nes 

daugumos sėklojų vegetacija trunka nuo 120 iki 160 dienų (Karklelienė ir kt., 2005). 

Lietuvoje nustatyta, kad morkų sėklojų vegetacija trunka 150–170 dienų (Gaučienė, 

2001). Geram sėklų derliui gauti būtina, kad augalai gerai įsišaknytų. Kol orai vėsesni 

ir pakanka drėgmės, išsivysto stipri šaknų sistema, lapų skrotelės bei žiedstiebiai 

(Bobinas, 1999). Daržovių sėklininkystėje labai svarbu nustatyti optimalias aplinkos 

veiksnių sąlygas įvairiais augalų organogenezės etapais. Nustatyta, kad mūsų agroklimato 

sąlygomis liepos–rugpjūčio mėnesiais būna didžiausias šviesos intensyvumas. 

Sudarius palankias dirvos drėgnumo bei mineralinės mitybos sąlygas, galima tikėtis 

geros kokybės sėklų (Duchovskis ir kt., 2001). 

Darbo tikslas – ištirti genofonde esančių daržo augalų – morkų, burokėlių ir svogūnų 

– veislių reprodukcines savybes ex situ, siekiant panaudoti jas genetiniams ištekliams 

atnaujinti, išskirti veiksnius, sąlygojančius sėklų biologines ir ūkines savybes. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tirtos sėklomis dauginamų daržo augalų – 

valgomosios morkos (Daucus sativus Röhl.), raudonojo burokėlio (Beta vulgaris L. 

subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris), valgomojo svogūno (Allium cepa L.) – 

veislės. 

Šakniavaisių daržovių veislių pasodai laikyti dviem būdais: daržovių kameroje (temperatūra 

– +1 °C ir santykinė drėgmė – 90–95 %) ir stacionariame rūsyje (temperatūra – 

nuo +2 iki +7 °C ir santykinė drėgmė – 90–95 %). Morkų, burokėlių, kopūstų pasodai 

daržovių kameroje laikyti du sezonus (2006–2007 m. ir 2007–2008 m.). Dvimečių 

daržovių pasodai laikyti nuo derliaus nuėmimo iki balandžio vidurio, vėliau pasodinti 

į dirvą. Tirti dviejų morkų, keturių burokėlių ir vienos svogūnų veislės dvimečių daržovių 

sėklojų bei daugiamečių svogūnų morfologiniai rodikliai. Bandymo variantai 

kartoti po tris kartus. 

Tyrimai atlikti lauko bandymų sėjomainoje. Dirvožemis – priesmėlis ant lengvo 

priemolio, karbonatingasis sekliai glėjiškas išplautžemis (IDg 8-k, /Calc(ar) 

i – Epihypogleyc Luvisols – LVg-p-w-cc) (Buivydaitė ir kt., 2001). Augalams augant 

fiksuoti rodikliai, charakterizuojantys jų reprodukcines savybes, lemiantys sėklų kiekį ir 

kokybę (Сидак, Мирошниченко, 1993). Pagrindiniai daržovių sėklų kokybės rodikliai 

įvertinti ir apdoroti dispersinės analizės metodu (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

2004–2008 m. įvairių lauko daržovių pasėliuose nustatytas ligų paplitimas ir 

intensyvumas. Apskaitos pradėtos, kai pasirodė pirmieji ligų požymiai (Žemės ūkio 

augalų kenkėjai, 2002). 

Meteorologinės sąlygos. 2004–2008 m. gegužės ir birželio mėnesiais 

vidutinė oro temperatūra buvo artima daugiamečiams vidurkiams (1 lentelė). 

86

1 lentelė. Meteorologinės sąlygos augalų vegetacijos metu 

Table 1. Meteorological conditions during seed plant vegetation 

Mėnuo 

Month 

Gegužė 

May 

Birželis 

June 

Liepa 

July 

Rugpjūtis 

August 

Rugsėjis 

September 

Gegužė 

May 


June 

Liepa 

July 

Rugpjūtis 

August 

Rugsėjis 

September 

2004 2005 

Metai 

Years 

2006 2007 2008 

Daugiametis 

vidurkis 

Mean of years 

Oro temperatūra 

Weather temperature,°C 

10,7 11,2 11,0 11,4 10,3 12,0 

13,7 15,0 16,3 15,4 14,0 16,5 

16,1 19,4 19,3 15,2 15,5 17,7 

16,7 18,2 17,5 16,5 15,7 16,4 

11,6 11,3 14,5 12,5 9,3 12,0 

Krituliai 

Precipitation, mm 

46,2 58,8 24,9 104,4 41,8 43,7 

77,4 66,6 4,6 72,2 59,6 50,4 

50,4 109,4 10,1 173,6 56,8 71,8 

123,4 80,2 57,8 42,8 90,0 75,8 

36,2 53,6 83,0 57,8 50,4 30,0 

2004 ir 2005 m. orai buvo artimi daugiamečiams vidurkiams, išskyrus lietingą 

2004 m. rugpjūtį ir 2005 m. liepos mėnesį. 2006 m. vyravo sausesni ir šiltesni orai. 

Drėgniausi buvo 2007 m., ypač lietingas buvo liepos mėnuo (kritulių iškrito 173,6 mm), 

kai daugumos daržovių sėklojai buvo butonizacijos ir žydėjimo tarpsnių. Tais metais 

sėklojai suformavo mažiau daigių sėklų. 2007 ir 2008 m. vyravo panašūs orai. 

Rezultatai. Valgomosios morkos reprodukcinių savybių tyrimai. 

Įvertinus valgomosios morkos veislių – ‘Garduolės’ ir ‘Vaiguva’ – šakniavaisius, nustatyta, 

kad morkos gerai išsilaikė tiek daržovių kameroje, tiek stacionariame rūsyje, 

tačiau silpnesnės buvo ‘Vaiguvos’ veislės šakniavaisių (laikyti stacionariame rūsyje) 

skrotelės, nes šakniavaisių atžėlė 84 %. Atžėlę abiejų veislių morkų sėklojų augalai 

vystėsi panašiai. Per tyrimų metus nustatyta, kad ‘Garduolių‘ veislės sėklojai pradeda 

žydėti anksčiau, tačiau ilgiau žydi. Išmatavus sėklojų aukštį, nustatyta, kad tirtų 

veislių sėklojų augalai mažai skyrėsi (vidutiniškai 105,3–115,8 cm). Morkos išaugino 

aukštesnius sėklojus (129,4–133,2 cm) ir anksčiau formavo žiedstiebius 2004 m. Nors 

tais metais orai buvo vėsesni, tačiau kritulių kiekis skatino sėklojų augimą. 

87

2 lentelė. Morkų sėklojų morfologiniai rodikliai 

Table 2. Morphological parameters of carrot seed stalks 

Babtai, 2004–2008 m. 

Veislės 

Cultivars 

Sėklojo aukštis 

Seed stalk height, cm 

Morfogenetinių struktūrų kiekis augale, vnt. 

Morphogenetic structures of seed stalks, pcs. 

2004 m. 

‘Garduolės‘ 129,4 10,9 

‘Vaiguva‘ 133,2 10,0 

2005 m. 

‘Garduolės‘ 105,2 9,9 

‘Vaiguva‘ 99,5 9,2 

2006 m. 

‘Garduolės‘ 104,8 10,4 

‘Vaiguva‘ 110,4 7,1 

2007 m. 


‘Vaiguva‘ 102,2 7,3 

2008 m. 


‘Vaiguva‘ 100,3 7,8 

R 05 

/ LSD 05 

6,663 2,112 

Reprodukcinės morkų veislių savybės buvo vertintos pagal sėklojo produktyvumą, 

1 000 sėklų masę (3 lentelė). Visais tyrimo metais gauti panašūs rezultatai – ‘Vaiguvos’ 

veislės morkų 1 000 sėklų masė buvo didesnė. 

3 lentelė. Morkų veislių reprodukcinių savybių įvertinimas 

Table 3. Estimation of reproduction parameters of carrot cultivars 

Veislė 

Cultivar 

Metai 

Years 

2004 2005 2006 2007 2008 

Babtai, 2004–2008 m. 

vidurkis 

average 

Sėklojo produktyvumas 

Productivity of seed stalks, g 

‘Garduolės ’ 4,7 5,2 5,8 5,0 5,4 5,22 

‘Vaiguva’ 5,7 5,8 5,2 4,6 5,0 5,26 

R 05 

/ LSD 05 

0,38 0,99 0,99 0,25 0,78 0,86 

1 000 sėklų masė 

Weight of 1 000 seed, g 

‘Garduolės ’ 1,0 1,0 1,1 1,2 1,2 1,1 

‘Vaiguva’ 1,3 1,0 1,2 1,3 1,2 1,2 

R 05 

/ LSD 05 

0,50 0,50 0,48 0,25 0,50 0,15 

88

Taip pat buvo įvertintas ligų išplitimas morkų sėklojuose. Morkas labiau pažeidė 

Alternaria dauci grybai, tačiau per tyrimų metus neigiamos įtakos sėklų kokybei 

nepastebėta. Mūsų tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos klimato 

sąlygomis ne kiekvienais metais galima gauti aukštos kokybės morkų sėklas. Visais 

tyrimo metais daigesnės buvo ‘Garduolių’ veislės sėklos (1 pav.). 

1 pav. Morkų sėklų daigumas 

Fig. 1. Viability of carrot seeds 

Babtai, 2006–2008 m. 

Raudonojo burokėlio reprodukcinių savybių tyrimai. Prasčiausiai 

išsilaikė ‘Jonių’ ir ‘Ilgių’ veislių burokėliai, laikyti daržovių kameroje. Sodinti 

buvo atrinkti daržovių pasodai su stipresne skrotele. Pasodų laikymo būdai didesnės 

įtakos turėjo ‘Kamuolių 2’ veislės burokėlių sėklojų žydėjimui. Dviem dienomis 

anksčiau pradėjo ir baigė žydėti augalai, kurių pasodai laikyti stacionariame rūsyje. 

Kitų veislių burokėlių sėklojams pasodų laikymo būdai įtakos neturėjo. ‘Jonių’ ir 

‘Kamuolių 2’ veislių burokėlių sėklojai suformavo daugiau morfogenetinių struktūrų. 

Raudonojo burokėlio ‘Ilgiai’ sėklos buvo charakteringos veislei, smulkios, 1 000 

sėklų masė – vidutiniškai 18,4 g, kitų veislių 1 000 sėklų masė svyravo nuo 21,5 iki 

23,5 g. Skirtingas buvo ne tik atskirų veislių sėklojų, bet ir tos pačios veislės atskirų 

sėklojų produktyvumas (kito nuo 28,5 iki 52,8 g) (4 lentelė). 

89

4 lentelė. Burokėlių sėklojų morfologiniai rodikliai 

Table 4. Morphological parameters of red beet seed stalks 

Veislės 

Cultivars 

Sėklojo 

aukštis 

Seed stalk 

height, cm 

Morfogenetinių struktūrų 

kiekis augale, vnt. 

Morphogenetic structures of 

seed stalks (pcs.) 

Sėklojo 

produktyvumas 

Productivity of 

seed stalks, g 

Babtai, 2004–2008 m. 

1 000 sėklų 

masė 

Weight of 

1 000 seed, g 

‘Kamuoliai 2’ 125,5 7,3 32,4 23,5 

‘Vytėnų bordo’ 132,1 7,0 52,8 23,4 

‘Joniai’ 119,1 8,2 44,2 21,4 

‘Ilgiai’ 127,0 6,0 28,5 18,4 

R 05 

/ LSD 05 

15,24 0,61 10,47 3,02 

Įvertintos buvo dviejų dvisėklių veislių ir dviejų daugiasėklių veislių burokėlių 

sėklos. Dvisėklių ‘Ilgių’ ir ‘Jonių’ veislių sėklos buvo 75,5–76,4 % dvidaigės. 

‘Kamuolių 2’ veislės burokėlių daugiadaigės sėklos sudarė 76,3 %. Burokėlių veislės 

‘Vytėnų bordo’ daugiadaigių sėklų buvo 63,7 %, dvidaigių – 29,1 % (5 lentelė). 

5 lentelė. Sėklų pasiskirstymas pagal sėklų skaičių kamuolėlyje 

Table 5. Classification of seeds according to their amount in seedballs 

Babtai, 2004–2008 m. 

Sėklų kamuolėlių struktūra 

Veislės 

Structure of seedballs, % 

Cultivars daugiasėkliai 

of many seeds 

dvisėkliai 

of two seeds 

vienasėkliai 

of one seed 

‘Kamuoliai 2’ 76,3 19,1 4,6 

‘Vytėnų bordo’ 63,7 29,1 7,2 

‘Joniai‘ 11,0 75,5 13,5 

‘Ilgiai’ 6,7 76,4 16,9 

Nustatant sėklojų reprodukcines savybes buvo įvertintas ligų išplitimas burokėlių 

sėklojuose. Burokėlių augalus pažeidė cerkosporozė ir fomozė. Didžiausias daigumas 

per visus tyrimo metus buvo ‘Jonių’ veislės sėklų, išskyrus 2006 m., kai didesnis gautas 

‘Kamuolių 2’ veislės burokėlių sėklų daigumas (2 pav.). 

90

2 pav. Burokėlių sėklų daigumas 

Fig. 2. Viability of red beet seeds 

Babtai, 2006–2008 m. 

Valgomojo svogūno reprodukcinių savybių tyrimai. Valgomojo 

svogūno morfofiziologinių rodiklių kaita priklauso nuo nuolat kintančios drėgmės 

ir augalams augant, ir sėkloms bręstant. Tyrimų rezultatai parodė, kad svogūnų sėklojų 

žiedyno aukštis ir skersmuo mažai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, nes 

visais tyrimų metais šie rodikliai buvo panašūs. Daugiau žiedų svogūnai suformavo 

2006 m. (žiedai žiedyne formuojami birželio–liepos mėn.), šiuo laikotarpiu kritulių 

iškrito tik 14,7 mm. Tais metais sėklojai formavo daugiau ir didesnes sėklas žiedyne. 

Nustatyta, kad ‘Lietuvos didžiųjų‘ veislės svogūnų 1 000 sėklų sveria vidutiniškai 

apie 3,81 g (6 lentelė). 

91

6 lentelė. Valgomojo svogūno ‘Lietuvos didieji’ sėklojų generatyvinių organų 

biometriniai rodikliai 

Table 6. Biometrical data of generative organs of edible onion ‘Lietuvos didieji’ seed 

stalks 

Babtai, 2004–2008 m. 

Rodikliai 

Parameters 

Žiedyno aukštis 

Inflorescence height, cm 

Žiedyno skersmuo 

Inflorescence diameter, cm 

Žiedų kiekis žiedyne, vnt. 

Number of flowers in the inflorescence (pcs.) 

Sėklų kiekis žiedyne, vnt. 

Number of seeds in the inflorescence (pcs.) 

Sėklų masė žiedyne 

Weight of seeds in the inflorescence, g 

1 000 sėklų masė 

Weight of 1 000 seed, g 

Metai 

Years R 05 

vid. 

2004 2005 2006 2007 2008 

average 

LSD 05 

6,2 6,5 6,7 6,7 6,8 6,6 0,250 

7,9 7,4 6,6 7,2 7,2 7,2 0,053 

615 596 673 553 547 597 27,925 

1 350 1 432 1 472 1 189 1 210 1 331 149,04 

5,4 5,1 6,3 4,5 4,6 5,1 0,33 

3,92 3,60 3,98 3,83 3,75 3,81 0,41 

Ištyrus valgomojo svogūno sėklojus, juose rasta stemfiliozės (Stemphyllium allii) 

ir alternariozės (Alternaria porri) sukėlėjų. 

Tyrimo duomenimis geresnės sėklų biologinės savybės buvo sausesniais ir šiltesniais 

2006 metais (3 pav.). Svogūnų sėklų daigumas svyravo nuo 73,0 iki 80,9 %. 

3 pav. Svogūnų veislės ‘Lietuvos didieji’ sėklų daigumas, % 

Fig. 3. Seed viability of onion seed cultivar ‘Lietuvos didieji’ (%) 

Babtai, 2006–2008 

92

Aptarimas. Mūsų klimato sąlygomis iš tirtų daržovių rūšių aukštos kokybės 

reprodukcinėmis savybėmis išsiskyrė burokėliai ir svogūnai. Tyrimo duomenimis burokėlių 

1 000 sėklų masė priklauso nuo veislės genetinės prigimties ir meteorologinių 

sąlygų. Sausesniais ir šiltesniais 2006 metais burokėliai suformavo nuo 68,0 iki 82,0 % 

daigumo sėklas. Analogiškus duomenis, kad sėkloms bręsti palankūs šilti (16–18 °C) 

ir sausi orai, pateikia ir kiti tyrėjai (Bruck-Kowalska, Pędziński, 1995; Karklelienė 

ir kt., 2005). Didžiausią įtaką augimo sąlygos darė morkų sėklojų vystymuisi ir sėklų 

kokybei. Mūsų tyrimais nustatyta, kad 2006 m., kai sėkloms bręstant (rugpjūčio mėn.) 

buvo sausesni orai, gautos daigesnės sėklos. Tą faktą patvirtina ir kitų tyrėjų duomenys 

(Угарова, 2003). Kai dažnai lyja, sėklos ilgiau bręsta, o kai labai karšta, sėklos nespėja 

užaugti, sudžiūva, būna nevisavertės (Gaučienė, 2001; Hodkin, 1998). Mūsų tyrimų 

rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos klimato sąlygomis ne kasmet galima 

gauti aukštos kokybės morkų sėklas. Tokius rezultatus patvirtina O. Gaučienės (2001) 

atlikti morkų heterozinių hibridų ir linijų tyrimai. 

Įvertinus valgomojo svogūno veislės ’Lietuvos didieji’ sėklojus, nustatyta, kad 

augalo morfofiziologinių rodiklių kaita priklauso nuo nuolat kintančios drėgmės 

augalams augant ir sėkloms bręstant. Sausesniais metais (2006 m.) svogūnų sėklų 

daigumas gautas didžiausias (80,9 %). Analogiškus duomenis, kad sėkloms bręsti 

palankūs šilti (16–18 °C) ir sausi orai, pateikia ir kiti tyrėjai (Brewster, 1994; Bruck- 

Kowalska, Pędziński, 1995). 

Išvados. Šakniavaisių daržovių sėklojų vystymuisi turi įtakos veislės genetinės 

savybės ir augimo sąlygos. ‘Garduolių’ veislės morkų sėklos daigesnės (vid. 74,1 %) 

nei ‘Vaiguvos’ veislės morkų (vid. 59,6 %). ‘Jonių’ veislės burokėliai suformuoja 

82,8 % daigumo sėklas. Mažiausio daigumo (58,5 %) sėklas išaugina ‘Vytėnų bordo’ 

veislės burokėliai. Svogūnai formuoja vidutinio stambumo (1 000 sėklų masė – 3,81 g) 

ir vidutiniškai daigias – nuo 73,0 iki 80,9 % – sėklas. Augalų vegetacijos metu sėklojai 

dažniausiai serga grybinėmis ligomis: alternarioze, stemfilioze, cerkosporoze, fomoze, 

maru ir netikrąja miltlige. 

Gauta 2009 03 05 


Literatūra 

1. Bobinas Č. 1999. Daržo augalų sėklininkystė. Babtai, Kauno r. 

2. Brewster J. I. 1994. Onions and other vegetable Alliums. Cambridge. 

3. Bruck-Kowalska M., Pędziński M. 1995. Burak ćwiklowy – przyspieszoni cykl 

rozwojowy. Hodowla I Nasiennctwo Ogrodnieze. Spóckazo. O.w Nochowie, 

404–405. 

4. Buivydaitė V., Motuzas A., Vaičys M. 2001. Naujoji Lietuvos dirvožemių klasifikacija 

(1999). Akademija, Kauno r. 

5. Duchovskis P., Bobinas Č., Orentienė V. 2001. Valgomųjų morkų (Daucus sativus 

Röhl.) sėklų augimas ir vystymasis ontogenezėje. Sodininkystė ir daržininkystė, 

20(2): 48–54. 

6. Gaučienė O. 2001. Morkos. Babtai, Kauno r. 

93

7. Hodkin T. 1998. Perspectives on the availability and use of plant genetic resources. 

Plant varieties and seeds, 11(1): 15–27. 

8. Karklelienė R., Bobinas Č. 2008. Daržovių selekcijos raida ir pasiekimai. 


9. Karklelienė R., Maročkienė N., Petronienė D., Bobinas Č. 2005. Investigations 

of reproduction characteristics of the main vegetable varieties. Sodininkystė ir 


10. Michalik B. 1993. Hodowla Roślin Warzywnych. Warszawa. 

11. Šidlauskienė A. 2003. Alternaria Nees genties grybai – daržovių ligų sukėlėjai: 

daktaro disert. santr. Babtai. 

12. Tarakanovas P., Raudonius S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinė 

analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo 

SELEKCIJA IR IRRISTAT. Akademija, Kauno r. 

13. Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita. 2002. J. Šurkus, I. Gaurilčikienė 

(sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas, Akademija, Kėdainių r. 

14. Сидак В. А. Мирошниченко В. А. 1993. Урожайностъ и посевные 

качества семян у разных типов семенников кормовой свеклы. Селекция и 

семеноводство, 47–51. 

15. Угарова С. В. 2003. Генетическая обусловленность признаков моркови при 

селекции на гетерозис в условиях Западной Сибири. Барнаул. 


Reproduction features of edible carrot, red beet and onion 

cultivars ex situ 

R. Karklelienė, N. Maročkienė, A. Radzevičius, Č. Bobinas, 

E. Dambrauskienė, L. Duchovskienė, A. Brazaitytė 

Summary 

The investigation was carried out at the Lithuanian Institute of Horticulture in 2004–2008. 

The aim of this experiment was to investigate vegetable reproduction features of selected 

varieties and lines for applying them to renewal of genetic reserves, as well to establish the 

factors influencing the biological and agricultural features on seeds. The species, varieties and 

selected samples of red beet, edible carrot and edible onion propagated by seeds were investigated. 

Investigation of seed quality of biennial root-crop vegetables showed that ‘Garduolės’ 

cultivar seeds were of higher viability (viable – 74.1 %) in comparison with ‘Vaiguva’ (59.6 %). 

Investigations showed that cultivar genotype and meteorological conditions influenced morphological 

characteristics of the grown onion seeds. Cultivar’s ‘Lietuvos didieji’ seed germination 

was 10 % higher in dry year (2006). Onion seed viability varied from 73.0 to 80.9 %. During 

vegetation period the seed plants were injured by fungous disease. There were found typical 

vegetable pathogens Alternaria, Botrytis, Cercospora, Cladosporium, Fusarium, Stemphylium 

and Phoma genera. 

Key words: quality, carrot, onion, productivity, red beet, reproduction features, seed 

stalks. 

94




Skystų trąšų ,,Biokal 01‘‘ įtaka ekologiškai auginamų 

burokėlių derliui ir kokybei 

Roma Starkutė, Pranas Viškelis, Vytautas Zalatorius, 

Ona Bundinienė, Danguolė Kavaliauskaitė 


Kauno r., el. paštas r.starkute@lsdi.lt 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 2005–2007 metais ekologiškoms 

daržovėms auginti paruoštame bandymų lauke, priesmėlio ant lengvo priemolio karbonatingajame 

sekliai glėjiškame išplautžemyje, tirta skystų trąšų ,,Biokal 01“ ir kalio magnezijos 

įtaka raudonųjų burokėlių ‘Kamuoliai 2’ derlingumui ir kokybei. 

Nustatyta, kad burokėlių sėklas apdorojus skystomis trąšomis ,,Biokal 01“ išaugo vienodesnis 

ir tankesnis pasėlis. 

Tręšti prieš sėją kalio magnezija ir tris kartus per vegetaciją skystomis trąšomis 

,,Biokal 01“ burokėliai buvo didesnio skersmens ir masės. Šakniavaisio skersmuo, palyginti su 

netręštų burokėlių skersmeniu, padidėjo 18 mm, arba 26,6 %, o masė – 139 g, arba 65,2 %. 

Visais tyrimų metais didžiausias burokėlių šakniavaisių standartinis derlius bei derliaus 

priedas (atitinkamai 32,8 t ha -1 ir 7,2 t ha -1 ) gauti tręšiant prieš sėją kalio magnezija ir tris kartus 

per vegetaciją ,,Biokal 01“ trąšomis. 

Sausųjų medžiagų kiekiai burokėlių šakniavaisiuose svyravo nuo 18,8 iki 19,8 %, tirpių 

sausųjų medžiagų – nuo 15,7 iki 16,5 %, cukraus – nuo 9,5 iki 10,51 % ir nitratų – nuo 207 iki 

366 mg kg -1 . Tręšimas tirtomis trąšomis neturėjo žymesnės įtakos minėtų rodiklių kitimui. 

Reikšminiai žodžiai: ,,Biokal 01“, kalio magnezija, kokybės rodikliai, raudonieji burokėliai, 

standartinis derlius. 

Įvadas. Burokėliai yra plačiai Lietuvoje auginama, mėgstanti trąšią, nerūgščią, 

lengvo ar vidutinio sunkumo dirvą daržovė. Iš visų šakniavaisinių daržovių jiems daugiausia 

reikia maisto medžiagų (Буренин ir kt., 1983). Todėl užauginti gausų ir geros 

kokybės ekologiškai auginamų burokėlių derlių, tinkamai ir subalansuotai netręšiant, 

labai sunku. Ekologiniuose ūkiuose uždraudus naudoti sintetines trąšas ir pesticidus, 

ieškoma alternatyvių natūralios kilmės trąšų ir biologinių augalų apsaugos priemonių. 

Didelę reikšmę įgyja sėjomainos, agrotechninės ir profilaktinės priemonės. Ekologinio 

burokėlių auginimo sistemoje sintetines trąšas turi pakeisti organinės (mėšlas, kompostai, 

žalioji trąša) ir natūralios kilmės įvairios mineralinės trąšos (Pekarskas ir kt., 

1999; Liet. dirvožemių ..., 1998). 

Viena iš ekologiniams ūkiams skirtų sertifikuotų trąšų – kalio magnezija. Šių trąšų 

95

optimalios normos nustatomos pagal dirvožemio tyrimo rezultatus, atsižvelgiant į auginamų 

daržovių rūšį ir planuojamą derlių. Ypač patartina jomis tręšti mažo kalingumo 

dirvožemiuose auginamus augalus (Bartaševičienė, Pekarskas, 2007). 

Nors burokėliai didžiąją maisto medžiagų dalį pasiima iš priešsėjinio kultivavimo 

metu išbertų trąšų ir dirvožemio, tačiau intensyvaus biomasės auginimo laikotarpiu 

dažnai jų pritrūksta. Intensyvus biomasės augimo laikotarpis prasideda praėjus maždaug 

šešioms savaitėms po sudygimo, burokėliams išauginus apie 10 lapų ir pradėjus 

augti šakniavaisiui. 

Ūkininkaujant ekologiškai, kyla klausimas dėl papildomo augalų tręšimo jų 

vegetacijos metu. Papildomai tręšiant per lapus, sumažinamas maisto medžiagų trūkumas 

augalams kritiniu momentu, suintensyvinamas mitybos elementų paėmimas iš 

dirvožemio. Be to, tręšiant per lapus, nekeičiama dirvos struktūra, mažėja dirvožemio 

ir gruntinių vandenų užterštumas (Jankowski ir kt., 1999). 

Vengrijoje gaminama natūralios kilmės skysta trąša ,,Biokal 01“, sertifikuota 

Lietuvoje kaip ekologinė trąša, tinka burokėliams papildomai tręšti per lapus. Į trąšos 

sudėtį įeina 57 proc. vaistažolių ekstrakto, 38 proc. biohumuso ekstrakto, 5 proc. 

eterinių aliejų ir gydomasis vanduo, mikroelementai, natūralios kilmės mineralinės 

medžiagos. ,,Biokal 01“ trąšose yra apie 230 mg l -1 azoto, 370 mg l -1 fosforo, 480 mg l -1 

kalio, 110 mg l -1 kalcio, 30 mg l -1 magnio, 10 mg l -1 geležies. Be šių medžiagų, yra 

mikroelementų – boro, cinko, vario, mangano, biologiškai aktyvių medžiagų, kurios 

skatina geresnį sėklų sudygimą, augalų augimą ir saugo nuo grybelinių ligų (Pekarskas, 

2005). Skystų trąšų ,,Biokal 01“ veikimas mažai tyrinėtas, o duomenų apie minėtos 

trąšos įtaką daržovėms nebuvo, todėl 2005 m. pradėti tyrimai Lietuvos sodininkystės 

ir daržininkystės institute. 

Darbo tikslas – įvertinti skystų trąšų ,,Biokal 01“ ir kalio magnezijos efektyvumą 

ekologiškai auginamų burokėlių derlingumui ir kokybei. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Bandymai atlikti 2005–2007 metais 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto ekologiškoms daržovėms auginti 

skirtame lauke. Dirvožemis – priesmėlis ant lengvo priemolio karbonatingasis sekliai 

glėjiškas išplautžemis (IDg 8-k, / Calc(ar)i – Epihypogleyc Luvisolls – LVg-p w cc). 

Armuo 22–25 cm storio, mažai humusingas (1,58 %), neutralus (pH KCL 

7,0). Jame 

gausu judriojo fosforo (354 mg kg -1 dirvožemio), kalio (146 mg kg -1 dirvožemio) 

bei kalcio (4 500 mg kg -1 ), tačiau mažai azoto (0–40 cm sluoksnyje – 56,6 kg ha -1 

N-NH 4 

+ N-NO 3 

). 

Rudenį dirva giliai suarta, pavasarį išlyginta ir sekliai sukultivuota. 

Auginta lietuviška burokėlių veislė ‘Kamuoliai 2’. Jų priešsėlis buvo žirnių, 

avižų ir miežių mišinys žaliajai trąšai. Burokėliai auginti lygiame dirvos paviršiuje, 

sėti pagal schemą – 62 + 8 cm (8 cm pločio juostelėje sėklos sėtos dviem eilutėmis), 

sėklos norma – 500 000 vnt. ha -1 daigių sėklų. 

Tyrimai atlikti pagal schemą: 

1) Netręšta (kontrolė) 

2) „Biokal 01“ tręšta tris kartus per augalų vegetaciją 

3) Kalio magnezija tręšta prieš sėją, „Biokal 01“ – tris kartus per augalų vegetaciją 

4) „Biokal 01“ apdorotos sėklos, tręšta tris kartus per augalų vegetaciją 

„Biokal 01“ burokėliai tręšti tris kartus per vegetaciją , pradedant nuo 4–6 lapų 

96

tarpsnio ir kartojant kas 12–15 dienų. Kiekvieną kartą buvo naudota 10 l ha -1 skystų 

trąšų ir 200 l ha -1 vandens. Ketvirtame variante sėklos prieš sėją 48 val. mirkytos 

„Biokal 01“ tirpale (3 dalys preparato ir 10 dalių vandens), po to išdžiovintos ir pasėtos. 

Kalio magnezija (K 90 

) išberta ir įterpta prieš daržovių sėją. 

Bandymo variantai kartoti po keturis kartus. Laukeliai išdėstyti sistemine tvarka. 

Apskaitinio laukelio plotas – 4,2 m 2 . 

Prieš įrengiant bandymą iš lauko ploto ariamojo (0–25 cm) ir iš poarmeninio 

(mineraliniam azotui nustatyti) sluoksnių paimti dirvožemio ėminiai. Nustatyta: 

pH KCL 

(potenciometriniu (ISO 10390:2005) metodu), humusas, % (sauso deginimo 

(ISO 10694:1995) metodu), judrieji P 2 

O 5 

ir K 2 

O, mg kg -1 (Egnerio-Rimo-Domingo 

(A-L, Gost 26208-84) metodu), mineralinis azotas, mg kg -1 (jonometriniu metodu), 

kalcis, mg kg -1 (atominės absorbcijos spektrometriniu (SVP D-06) metodu). Analizės 

atliktos LŽI Agrocheminių tyrimų centre. 

Daržovių derlius nuimtas joms pasiekus techninę brandą. Prieš derliaus nuėmimą 

atlikti biometriniai šakniavaisių matavimai (išmatuotas 10 šakniavaisių skersmuo ir 

jie pasverti). Jungiant pagal variantus, paimti bandiniai biocheminėms analizėms. 

Burokėlių šakniavaisių biocheminės sudėties tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir 

daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijoje taikomais metodais: 

tirpios sausosios medžiagos nustatytos refraktometru (Методы…, 1987) (skaitmeninis 

refraktometras ATAGO), bendras cukrų kiekis – Bertrano metodu (AOAC, 1990), sausosios 

medžiagos – gravimetriškai, išdžiovinus +105 °C temperatūroje iki nekintamos 

masės (Food analysis, 1986), nitratai – potenciometriniu būdu su jonselektyviu nitratų 

elektrodu (Metodiniai nurodymai…, 1990). 

Duomenų patikimumas įvertintas vienfaktorinės dispersinės analizės metodu, 

naudojant programą ANOVA (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Meteorologinės sąlygos. 2005 m. pavasarį vyravo sausesnis ir šaltesnis 

oras. Burokėliai dygo nevienodai, tačiau vegetacijos viduryje ir iki derliaus nuėmimo 

augo patenkinamai. Gausesni krituliai iškrito liepos mėnesį. 2006 metais gegužės 

mėnesį, pirmoje vegetacijos pusėje, augalams sudygti ir augti sąlygos buvo 

blogos – trūko drėgmės. Buvo sulėtėjęs augimas, todėl augalai dygo ilgai ir sudygo 

pavėluotai. Vėliau, t. y. antroje vegetacijos pusėje, sąlygos augalams augti buvo 

palankios. Užteko drėgmės ir šilumos. 2007 m. vegetacijos laikotarpis buvo vėsus 

ir, palyginti su daugiamečiu vidurkiu, sausas. Oro temperatūra balandžio–spalio 

mėnesiais buvo 1,2 °C žemesnė už daugiametę vidutinę, o kritulių iškrito 12,8 mm 

daugiau negu daugiametis vidurkis. Gegužės mėnesio pirmasis ir antrasis dešimtadieniai 

buvo gerokai vėsesni, o trečiasis – šiltas, bet visas mėnuo buvo lietingas 

(104,4 mm, daugiametis vidurkis – 44,2 mm). Birželio dviejų pirmųjų dešimtadienių 

temperatūros buvo artimos vidutinei, o trečiasis buvo gana vėsus. Pirmasis 

mėnesio dešimtadienis buvo sausas, bet drėgmės pakako, nes praėjęs mėnuo buvo 

lietingas, o kiti du dešimtadieniai – drėgni. Liepos mėnuo buvo vėsus ir lietingas. 

Per mėnesį iškrito 2,3 karto daugiau kritulių negu daugiametis vidurkis. Vien tik 

liepos 7 dieną iškrito 72 mm kritulių, tai sudaro 41,5 proc. visos mėnesio normos, 

arba beveik 6 kartus daugiau negu daugiametė vidutinė dešimtadienio kritulių norma. 

Rugpjūčio mėnesio temperatūra buvo artima daugiametei vidutinei ir pirmieji 

du dešimtadieniai augalams augti buvo palankūs. Užteko drėgmės ir šilumos. 

97

1 lentelė. Meteorologinės sąlygos 

Table 1. Meteorological conditions 

Mėnesiai 

Month 

Balandis 

April 

Gegužė 

May 


June 

Liepa 

July 

Rugpjūtis 

August 

Rugsėjis 

September 

Vidutinė 

mėnesio 

Multiannual 

month value 


Air temperature, °C 

Krituliai 

Precipitation, mm 

vidutinė 

vidutinė 

daugiametė 

daugiametė 

2005 m. 2006 m. 2007 m. 

2005 m. 2006 m. 2007 m. 

multiannual 

multiannual 

value 

value 

10,0 6,5 5,0 5,9 10,0 15,4 40,0 

11,5 11,9 11,2 12,0 65,4 23,8 104,4 44,2 

14,8 16,3 15,1 16,5 66,6 13,8 72,2 51,0 

19,1 19,3 15,2 17,7 3,8 30,2 173,6 72,0 

14,7 17,5 16,6 16,4 109,4 173,4 42,8 73,5 

12,8 14,5 10,6 12,0 19,9 83,0 57,8 30,7 

13,4 15,8 11,3 12,5 45,8 65,2 73,9 61,1 

Kauno meteorologijos stoties duomenys 

Kaunas Meteorological Station data 

Rezultatai. Apdorotos skystomis trąšomis ,,Biokal 01“ burokėlių sėklos visais 

tyrimų metais sudygo geriau ir vienodžiau. Pasėlis buvo tankesnis (1 pav.). Apdorotų 

skystomis trąšomis ,,Biokal 01“ augalų tankumas, palyginti su be trąšų augintų burokėlių 

pasėlių tankumu, padidėjo vidutiniškai 2,8 vnt., arba 15,7 %. Pasėlio tankumui 

įtakos turėjo ir meteorologinės sąlygos, ypač drėgmė burokėliams dygstant. Geriausios 

sąlygos burokėliams dygti buvo 2005 m., kai gegužės mėnesį iškrito 65,4 mm kritulių. 

Viename ilginiame metre, nesvarbu kaip tręšta, buvo 15,7 vnt. augalų, o 2006 m., kai 

iškrito tik 23,8 mm kritulių, t. y. tik pusė mėnesio daugiametės normos, pasėlis buvo 

rečiausias (15,0 vnt.). 

Išmatavus ir pasvėrus burokėlio šakniavaisį gauta, kad jo skersmuo buvo vidutiniškai 

67,6 mm ilgio, o masė – 213 g. Mažiausia šakniavaisio masė ir jo skersmuo 

buvo auginant burokėlius be trąšų (1 pav.). Šakniavaisio skersmuo, tręšiant prieš 

sėją kalio magnezija ir tris kartus per vegetaciją „Biokal 01“, palyginti su be trąšų 

augintų burokėlių skersmeniu, padidėjo 17,1 mm, arba 20,2 %, masė – 139 g, arba 

40,2 %. Burokėlių sėklas prieš sėją apdorojus ,,Biokal 01“ ir tręšiant juo tris kartus 

per vegetaciją, šakniavaisio masė, palyginti su netręštais, padidėjo 81 g, arba 27,6 %, 

o skersmuo – 7,5 mm, arba 10 %. Tręšiant burokėlius vien ,,Biokal 01“ per vegetaciją 

tris kartus, šakniavaisio masė, palyginti su netręštų šakniavaisių mase, padidėjo 15 g, 

arba 6,6 %, o skersmuo – 5,5 mm, arba 7,5 %. 

98

1 pav. Skystų trąšų ,,Biokal 01“ ir kalio magnezijos įtaka 

burokėlių pasėlio tankumui 

Fig. 1. Influence of liquid fertilizer “Biokal 01” and 

potassium magnesia on the density of red beet crop 

2 pav. Skystų trąšų ,,Biokal 01“ ir kalio magnezijos įtaka 

burokėlio šakniavaisio biometriniams rodikliams 

1) netręšta (kontrolė); 2) „Biokal 01“ tręšta tris kartus per augalų vegetaciją; 

3) kalio magnezija tręšta prieš sėją ir „Biokal 01“ – tris kartus per augalų vegetaciją; 

4) „Biokal 01“ apdorotos sėklos prieš sėją ir tręšta tris kartus per augalų vegetaciją 

Fig. 2. Influence of liquid fertilizer “Biokal 01” and potassium magnesia on 

biometrical indices of red beet crop 

1. Not fertilized (control), 2. Fertilized with “Biokal 01” for 3 times during vegetation, 

3. Fertilized with potassium magnesia before sowing; fertilized with “Biokal 01” 

for 3 times during vegetation, 4. Seeds treated with “Biokal 01” before sowing; 

fertilized for 3 times during vegetation 

99

LSDI atliktų tyrimų duomenimis, tręšimas kalio magnezija ir vegetacijos metu – 

skysta trąša ,,Biokal 01“ didino burokėlių derlių. 2006 metais buvo gautas didžiausias 

burokėlių šakniavaisių standartinis derlius (42,5 t ha -1 ). Derlius, palyginti su be trąšų 

augintų burokėlių derliumi, padidėjo 14,3 t ha -1 . 2005 ir 2007 metais išryškėjo ta pati 

tendencija, tačiau derlius ir derliaus priedai buvo mažesni – gautas atitinkamai 3,0 ir 

4,1 t ha -1 derliaus priedas. Matyt, burokėlių derlių ir derliaus priedą lėmė ne tik tręšimas, 

bet ir meteorologinės sąlygos. Nors 2006 metų pavasaris buvo sausas ir augalai 

sudygo blogiau, tačiau nuo vegetacijos vidurio iškritęs pakankamas kritulių kiekis ir 

gana šiltas oras sudarė geras sąlygas burokėliams augti. 

Trejų metų vidutiniais duomenimis, prieš sėją tręšiant kalio magnezija ir tris 

kartus per vegetaciją ,,Biokal 01“, gautas didžiausias standartinis burokėlių derlius 

(32,8 t ha -1 ). Standartinis derlius, palyginti su be trąšų augintų burokėlių derliumi, 

padidėjo 7,2 t ha -1 , arba 28,1 %, palyginti su derliumi, gautu tręšiant „Biokal 01“ tris 

kartus per vegetaciją – 3,3 t ha -1 , arba 11,2 %. 

2 lentelė. Skystų ekologiškų trąšų „Biokal 01“ ir kalio magnezijos įtaka raudonųjų 

burokėlių šakniavaisių standartiniam derliui, t ha -1 

Table 2. Influence of liquid fertilizer “Biokal 01” and potassium magnesia on the standard 

yield of red beet root crop (t ha -1 ) 

Babtai, 2005–2007 m. 

priedas priedas priedas 

t ha -1 t ha -1 t ha -1 

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2005–2007 m. 

Variantai 

priedas 

t ha -1 

Treatments t ha -1 increase, t ha -1 increase, t ha -1 increase, t ha -1 increase, 

Netręšta (kontrolė) 

25,0 0 28,2 0 23,7 0 25,6 0 

Not fertilized (control) 

Tręšta ,,Biokal 01“ tris kartus 26,0 1,0 37,3 9,1 25,3 1,6 29,5 3,9 

per augalų vegetaciją 

Fertilized with “Biokal 01” for 3 

times during plant vegetation 

Tręšta kalio magnezija prieš 28,0 3,0 42,5 14,3 27,8 4,1 32,8 7,2 

sėją ir ,,Biokal 01“ tris kartus 


Fertilized before sowing with 

potassium magnesia and “Biokal 

01” for 3 times during plant 

vegetation 

,,Biokal 01“ prieš sėją apdorotos 

26,4 1,4 41,9 13,7 26,7 3,0 31,5 5,9 

sėklos ir tręšta tris kartus 


Seeds treated with “Biokal 01” 

before sowing; fertilized for 3 

times during plant vegetation 

R 05 

/ LSD 05 

0,7 5,1 2,0 3,2 

100

Ekologiškai auginant burokėlius, labai svarbu gauti net tik didelį, bet ir geros 

kokybės derlių. Atlikus burokėlių šakniavaisių biochemines analizes nustatyta, kad 

tręšimas skystomis trąšomis ,,Biokal 01“ per lapus neturėjo žymesnės įtakos sausųjų 

ir tirpių sausųjų medžiagų kiekiui burokėlių šakniavaisiuos (3 lentelė). Apdorojus 

sėklas ,,Biokal 01“ ir juo tręšiant tris kartus per vegetaciją, sausųjų medžiagų kiekis 

šakniavaisiuose sumažėjo 1,3 %, tačiau 1,1 % padidėjo cukrų kiekis. 

Didžiausias nitratų kiekis šakniavaisiuose gautas apdorojus sėklas ,,Biokal 01“ ir 

tręšiant juo pasėlį tris kartus per vegetaciją. Nitratų kiekis, palyginti su kiekiu, rastu 

auginant burokėlius be trąšų, padidėjo 159 mg kg -1 , arba 76,8 %. 

3 lentelė. Skystų trąšų „Biokal 01“ ir kalio magnezijos įtaka ekologiškai auginamų 

burokėlių šakniavaisių biocheminei sudėčiai 

Table 3. Influence of liquid fertilizer “Biokal 01” and potassium magnesia on the biochemical 

composition of ecologically grown red beet root crop 

Variantai 

Treatments 

Netręšta (kontrolė) 

Not fertilized (control) 

Tręšta ,,Biokal 01“ 

tris kartus per augalų 

vegetaciją 

Fertilized with “Biokal 

01” for 3 times during 

plant vegetation 

Tręšta kalio magnezija 

prieš sėją ir ,,Biokal 

01“ tris kartus per 

augalų vegetaciją 

Fertilized before sowing 

with potassium magnesia 

and “Biokal 01” for 

3 times during plant 

vegetation 

,,Biokal 01“ prieš sėją 

apdorotos sėklos ir tręšta 

tris kartus per augalų 

vegetaciją 

Seeds treated with “Biokal 

01” before sowing; 

fertilized for 3 times 

during plant vegetation 

Babtai, 2005–2007 m. 

Cukrūs 

Sausosios Tirpios sausosios 

medžiagos 

Nitratai 

Sugars, % medžiagos 

Nitrates, 

invertuotas sacharozė bendras Dry matter, Dry soluble 

mg kg 

inverted saccharose total % solids, % 

-1 

0,97 8,53 9,50 19,6 16,0 207 

0,84 8,91 9,75 19,2 16,5 227 

0,90 9,23 10,13 19,8 16,0 328 

0,97 9,54 10,51 18,2 15,7 366 

101

Aptarimas. Raudonųjų burokėlių derliaus dydį ir kokybę lemia šakniavaisio 

masė ir skersmuo (Bundinienė ir kt., 2007). Atsižvelgiant į privalomuosius kokybės 

reikalavimus, apvalūs subrendusių burokėlių šakniavaisiai turi atitikti standartinius 

dydžio reikalavimus: I klasės subrendusių burokėlių šakniavaisiai turi būti ne mažesni 

kaip 60 mm skersmens, 200 g svorio ir ne didesni kaip 100 mm skersmens, II klasės – 

50–120 mm (Privalomieji kokybės reikalavimai, 2003). 

Apibendrinant bandymo rezultatus galima teigti, kad didelės reikšmės burokėlių 

sėklų tolygesniam sudygimui ir pasėlio tankumui, lemiančiam šakniavaisio masę ir 

skersmenį, turėjo sėklų apdorojimas ,,Biokal 01“. Šio bandymo duomenys patvirtino 

kitų mokslininkų teiginius, kad prastos kokybės šakniavaisiai išauga ir maži derliai 

būna dėl per retų, netolygaus tankumo pasėlių (Ulmanis ir kt., 1997). Rusijos mokslininkai 

Kononkovas ir Gubkinas retų ir netolygiai sudygusių pasėlių priežastimi 

laiko netinkamą lauko daigumą ir nevienodą dygimo greitį. Jie siūlo geriau paruošti 

dirvą sėjai, sėti kalibruotas sėklas, nustatyti geriausią sėklų įterpimo gylį (Кононков, 

Губкин, 1986). 

Pagrindinis trąšų svarbos ir tinkamumo rodiklis yra standartinis derlius ir jo kiekis 

bendroje produkcijoje (Bundinienė ir kt., 2006). Apdorojus sėklas ,,Biokal 01“ ir juo 

tręšiant per vegetaciją tris kartus arba tik tręšiant vegetacijos metu, gauti didesni burokėlių 

šakniavaisių standartiniai derliai nei auginant burokėlius be trąšų. Analogiškus 

rezultatus gavo ir kiti mokslininkai (Pekarskas, 2008; Jakub, 2008). 

Mūsų tyrimų geriausi rezultatai gauti tręšiant kalio magnezija prieš sėją ir 

,,Biokal 01“ tris kartus per vegetaciją. Standartinis derlius buvo 28,1 % didesnis nei 

auginant burokėlius be trąšų. Rezultatai patvirtino teiginius, kad tręšiant daržoves 

mineralinėmis ir organinėmis trąšomis gaunami geriausi derliai (Борисов, 2008), o 

kalio trąšos didina burokėlių šakniavaisių derlių (Bartaševičienė, Pekarskas, 2007). 

Išanalizavus tyrimų duomenis taip pat gauta, kad tręšimas tirtomis trąšomis neturėjo 

didesnės įtakos burokėlių biocheminei sudėčiai. Pasirodė, kad gauti duomenys 

yra analogiški kitų mokslininkų atliktų tyrimų rezultatams, rodantiems, kad burokėlių 

šakniavaisių biocheminei sudėčiai didesnės įtakos turi meteorologinės sąlygos 

(Tarvydienė, Petronienė, 2003; Trani ir kt., 2005). 

Išvados. 1. Burokėlių sėklų apvėlimas prieš sėją ,,Biokal 01“ turėjo teigiamos 

įtakos burokėlių sudygimui. Pasėlis buvo tankesnis ir vienodžiau sudygo. 

2. Tręšti kalio magnezija prieš sėją ir ,,Biokal 01“ tris kartus per augalų vegetaciją 

burokėliai buvo didesnio skersmens ir masės. Burokėlių šakniavaisio skersmuo, 

palyginti su netręštais, padidėjo 18 mm, arba 26,6 %, o masė – 139 g, arba 65,2 %. 

3. Visais tyrimų metais didžiausias burokėlių šakniavaisių standartinis derlius bei 

derliaus priedas (atitinkamai 32,8 t ha -1 ir 7,2 t ha -1 ) gauti, kai tręšta kalio magnezija 

prieš sėją ir ,,Biokal 01“ tris kartus per augalų vegetaciją 

4. Burokėlių šakniavaisių biocheminei sudėčiai tręšimas ,,Biokal 01“ ir kalio 

magnezija neturėjo žymesnės įtakos. 

Gauta 2009 02 27 


102

Literatūra 

1. AOAC. 1990. Official Methods of Analysis. Arlington, 17: 1 001. 

2. Bartaševičienė B., Pekarskas J. 2007. Kalio trąšų įtaka ekologiškai auginamų 

daržovių derlingumui ir kokybei. Vagos, 74(27): 7–13. 

3. Bundinienė O., Bobinas Č., Duchovskis P. 2006. Azoto trąšų formų ir ceolito 

įtaka burokėlių produktyvumui ir morfometriniams rodikliams. Sodininkystė ir 


4. Bundinienė O., Viškelis P., Zalatorius V. 2007. Papildomo tręšimo per lapus įtaka 

raudonųjų burokėlių derliui ir šakniavaisių kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 

26(1): 108–118. 

5. Jakub P. 2008. Balance of nitrogen, phosphorus and potassium in integrated and 

ecological farming system. Journal of Central European Agriculture, 9(1): 218. 

6. Jankowski K., Jodelka J., Kolczarek R. 1999. Effectiveness of permanent meadow 

foliar fertilisation with nitrogen. Electronic journal of polish agricultural 

universities. http://www.ejpau.media.pl/volume2/issue2/agronomy/art-02.html 

7. Food analysis: general techniques, additives, contaminants and composition. 

1986. Rome: FAO. 

8. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita. 1998. J. Mažvila (sudaryt.). 

Kaunas. 

9. Metodiniai nurodymai nitratams nustatyti augalininkystės produkcijoje. 1990. 

Vilnius. 

10. Pekarskas J. 2008. Biologinių preparatų biojodžio ir ,,Biokal 01‘‘ įtaka auginamų 

burokėlių derliui ir biocheminei sudėčiai. Sodininkystė ir daržininkystė, 

27(4): 147–154. 

11. Pekarskas J. 2005. Ekologinio ūkininkavimo įtaka dirvožemio agrocheminėms 

savybėms ir augalų mitybos problemų sprendimas. Akademija, Kauno r. 

12. Pekarskas J., Kučinskas J., Žekonienė V. 1999. Tręšimo problemos ir jų sprendimo 

būdai Lietuvos ekologiniuose ūkiuose. Su ekologiškais produktais į Europą. 

Tarptautinio seminaro ,,Ekologinis ūkis: teorija ir praktika“ pranešimų medžiaga. 

Kaunas, 78–91. 

13. Privalomieji kokybės reikalavimai šviežiems vaisiams ir daržovėms. 2001. 

Babtai. 


analizė, taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo 

SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija, Kauno r. 

15. Tarvydienė A., Petronienė D. 2003. Raudonųjų burokėlių derlius ir biocheminė 

sudėtis Rytų, Vidurio ir Vakarų Lietuvos agroklimatinėse zonose. Sodininkystė 

ir daržininkystė, 22(1): 108–120. 

16. Trani P. E., Cantarella H., Tivelli S. W. 2005. Table beet yield depending on rates 

of ammonium sulphate applied as side dressing. Horticultura Brasileira, 23(3): 

726–730. 

17. Ulmanis J., Nollendorfs V., Kilevica M. 1997. Dardenu un saknaugu audzešana 

sėklam. Talsi, 127–139. 

103

18. Борисов В. А. 2008. Комплексное использование агрохимических средств 

как основа экологически безопасной системы удобрения овощных культур. 

Овощеводство, 15: 63–70. 

19. Буренин В. И., Адигезалов И. И., Васильев Ю. В. 1983. Выращивание 

столовой свеклы в Нечерноземной зоне РСФСР. Ленинград. 

20. Кононков П. В.‚ Губкин В. Н. 1986. Повышение полевой всхожести семян 

овощных культур. Россельхозиздат, Москва. 

21. Методы биохимического исследования растений. 1987. Под ред. 

А. И. Ермакова. Ленинград. 


Influence of liquid fertilizer “Biokal 01” on the yield and quality of 

ecologically grown red beet 

R. Starkutė, P. Viškelis, V. Zalatorius, O. Bundinienė, D. Kavaliauskaitė 

Summary 

At the Lithuanian Institute of Horticulture, in the experimental field for ecological 

vegetable growing in 2005–2007 there was investigated the influence of liquid fertilizer 

“Biokal 01” and potassium magnesia on red beet ‘Kamuoliai 2’ productivity and quality. 

Experiments were carried out in the calcaric epihypogleyic luvisol of sandy loam on light 

loam soil. It was established that the treatment of red beet seeds with the liquid fertilizer 

“Biokal 01” produced more even and denser crop. Red beets fertilized before sowing with 

potassium magnesia and for three times per vegetation with liquid fertilizer “Biokal 01” 

were of bigger diameter and weight. Root crop diameter in comparison with this of not 

fertilized red beet increased 18 mm or 26.6 %, weight – 139 g or 65.2 %. In all the years of 

investigations the biggest standard root crop yield and yield addition (correspondingly 32.8 t 

ha -1 and 7.2 t ha -1 ) were obtained fertilizing before sowing with potassium magnesia and for 

three times per vegetation with liquid fertilizer “Biokal 01”. Dry matter amounts in red beet 

root crops fluctuated from 18.8 up to 19.8 %, dry soluble solids – from 15.7 up to 16.5 %, 

sugar – from 9,5 up to 10,51 %, nitrates – from 207 up to 366 mg kg -1 . Fertilization with the 

investigated fertilizers didn’t influence significantly the variation of the mentioned parameters. 

Key words: “Biokal 01”, potassium magnesia, quality parameters, red beet, standard 

yield. 

104




Tankinimo būdai ir jų įtaka pomidorų derliui 

Julė Jankauskienė, Aušra Brazaitytė 


Kauno r., el. paštas j.jankauskiene@lsdi.lt 

2006–2008 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute dviguba polimerine 

plėvele dengtame šiltnamyje „Multi Rovero 640 TR“ auginti ‘Kassa’ hibridiniai pomidorai ir 

tirta auginimo tankio įtaka augalų augimui, vystymuisi ir derliui. Augalai auginti skirtingu 

tankiu: 2,5 aug. m -2 ; 3,1 aug. m -2 , sodinant 5 augalus į mineralinės vatos bloką, ir 3,1 aug. m -2 , 

sodinant 4 augalus į mineralinės vatos bloką, bet paliekant virš pirmos kekės kas ketvirto 

augalo papildomą atžalą. Matuotas augalų aukštis, lapų asimiliacinis plotas, nustatytas sausųjų 

medžiagų kiekis lapuose ir vaisiuose, atlikta pomidorų derliaus apskaita. Daugiau sausųjų 

medžiagų lapuose ir vaisiuose kaupia rečiau auginti pomidorai. Tankiau augintų pomidorų 

derlius gaunamas didesnis negu rečiau augintų, tačiau rečiau augintų pomidorų vidutinė 

vaisiaus masė yra didesnė negu augintų tankiau. 

Reikšminiai žodžiai: derlius, papildoma atžala, pomidorai, sausosios medžiagos, tankis, 

vidutinė vaisiaus masė. 

Įvadas. Augalo maitinamasis plotas – tai vienas svarbiausių daržovių auginimo 

šiltnamiuose technologijos elementų, kuriais galima reguliuoti derliaus kiekį. Augalų 

maitinamasis plotas priklauso nuo veislės, hibrido, auginimo laiko (t. y. apšvietimo), 

auginimo būdo, taip pat nuo mineralinės mitybos. Optimalus plotas pomidoro augalui 

yra 0,35–0,4 m 2 (Papadopoulos, 1991). Kai apšvietimo sąlygos geros, augalus galima 

auginti tankiau. Pernelyg didelis augalų tankis gali turėti įtakos vaisių smulkėjimui, 

tapti ligų atsiradimo priežastimi. Pomidorų tankis šiltnamyje gali būti reguliuojamas 

paliekant augti papildomą atžalą. Augalų tankis ir augalo stiebų skaičius yra veiksniai, 

turintys įtakos šviesos patekimui į augalą. Saulės radiacija per metus kinta ir jos 

kiekis priklauso nuo augalo rūšies, auginimo sezono (Papadopoulos, Ormrod, 1990). 

Pagrindinis tikslas, formuojant papildomas atžalas, yra augalų produktyvumo didinimas, 

siekiant maksimaliai panaudoti saulės šviesą šiltnamyje. Paprastai pomidorai 

žieminiuose stikliniuose šiltnamiuose sodinami sausio–vasario mėnesiais, o maksimali 

saulės radiacija mūsų sąlygomis yra birželio–liepos mėnesiais. Todėl, siekiant 

maksimaliai panaudoti saulės energiją, didinamas stiebų skaičius ploto vienete, t. y. 

paliekama ant augalo augti šoninė atžala. Gali būti paliekama kas trečio ar ketvirto 

augalo eilėje atžala. Taip augalų tankis padidinamas nuo 2,5 iki 3,5–3,7 aug. m -2 . 

Kitas tikslas – padidinti vaisių skaičių kvadratiniame metre, kad jis būtų didesnis nei 

kvadratiniame metre auginant 2,04 augalo (Cockshull ir kt., 2001). 

105

Vienų mokslininkų duomenimis, skirtingas pomidorų tankis turi įtakos ne tik 

vidutinei vaisiaus masei ir derliui, bet ir sausųjų medžiagų kiekiui augale, o kiti teigia, 

kad augalų tankis neturi įtakos sausųjų medžiagų pasiskirstymui augale ir vaisiuose 

(Ganesan, Subbiah, 2004; Heuvelink, 1995). 

Darbo tikslas – nustatyti pomidorų tankio įtaką sausųjų medžiagų kaupimuisi 

pomidorų lapuose bei vaisiuose ir pomidorų derliui. 


sodininkystės ir daržininkystės institute dviguba polimerine plėvele dengtame šiltnamyje 

„Multi Rovero 640 TR“ (Olandija). Sėjos laikas – 2006 02 15, 2007 02 02, 2008 

02 01. Pomidorų daigai auginti mineralinės vatos kubeliuose šildomame daigyne ant 

stelažų ir papildomai švitinti. Į šiltnamį sodinti 2006 04 10, 2007 03 27, 2008 04 03. 

Šiltnamyje pomidorai tręšti „Nutrifol“ (žalias ir rudas) trąšomis, magnio sulfatu, kalcio 

ir amonio salietra, atsižvelgiant į augimo tarpsnį. Vandeniui rūgštinti naudota azoto 

rūgštis. Druskų koncentracija maitinamajame tirpale – EC 2,8–3,0, rūgštumas – pH 

5,5–5,8. Pomidorų vegetacijos pabaiga – 2006 10 16, 2007 10 22, 2008 10 31. Tirti 

augalų tankinimo būdai: a 0 

– 2,5 aug. m -2 (4 augalai mineralinės vatos bloke), a 1 

– 

3,1 aug. m -2 (5 augalai mineralinės vatos bloke), a 2 

– 3,1 aug. m -2 (4 augalai mineralinės 

vatos bloke, tačiau laukelyje palikta augti virš pirmos kekės kas ketvirto augalo 

papildoma atžala). Laukelio plotas – 8 m 2 . Variantai kartoti po tris kartus. Laukeliai 

išdėstyti randomizuotai. 

Matuotas augalų aukštis ir lapų asimiliacinis plotas (tris kartus per vegetaciją kas 

savaitę augalus pasodinus), nustatytas sausųjų medžiagų kiekis lapuose ir vaisiuose 

(tris kartus per vegetaciją: I matavimas – derėjimo pradžioje, II matavimas – augalams 

masiškai derant, III matavimas – antroje derėjimo pusėje). Matuotas viso augalo lapų 

ilgis, po to lapų asimiliacinis plotas apskaičiuotas pagal formulę (Коняев, 1970): 

y = (-17,2 + 0,364 × x) × n, čia: 

y – lapų asimiliacinis plotas, cm -2 ; 

x – lapo ilgis, cm; 

n – lapų skaičius, vnt. 

Sausosios medžiagos nustatytos išdžiovinus lapus bei vaisius 105 °C temperatūroje 

iki nekintamos masės. Atlikta pomidorų derliaus apskaita. Pomidorų derlius imtas 

tris kartus per savaitę, vaisiai rūšiuoti į prekinius ir neprekinius. Derliaus duomenys 

apdoroti statistiniais metodais (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Rezultatai. Visi augalai vystėsi vienodai ir turėjo tiek pat lapų ant augalo, tačiau 

rečiausiai auginti pomidorai buvo žemesni (skirtumas neesminis) negu sodinti tankiau 

ir tie, kurie turėjo papildomą atžalą (1 lentelė). Tankiausiai pasodinti augalai buvo 

3–5,5 proc. (tai priklausė nuo matavimo) aukštesni, o augalai, kurie tankinti paliekant 

papildomą atžalą, buvo 6,0–7,7 proc. aukštesni negu rečiausiai auginti augalai. 

Praėjus 10 dienų po sodinimo, ir rečiau, ir tankiau pasodintų augalų lapų asimiliacinis 

plotas buvo vienodas (2 lentelė). Vėliau (20 d. po sodinimo) tankiausiai 

sodintų augalų lapų asimiliacinis plotas buvo 9,2 proc. didesnis negu rečiausiai 

pasodintų augalų (skirtumas neesminis). Tačiau, augalams augant, tankiau pasodintų 

augalų lapai buvo smulkesni ir jų paviršius buvo mažiausias, palyginti su rečiau sodintais 

augalais. Rečiausiai sodintų augalų – be papildomos atžalos ir su papildoma 

atžala – ant pagrindinio stiebo augančių lapų asimiliacinis plotas, t. y. neskaitant 

papildomos atžalos lapų asimiliacinio ploto, buvo beveik vienodas. Tačiau su papildomos 

atžalos lapų plotu viso augalo lapų asimiliacinis plotas buvo didesnis negu 

106

ečiausiai ir tankiausiai sodintų augalų. Matuojant antrąjį kartą, papildomos atžalos 

lapų plotas sudarė 9,7 proc. viso augalo asimiliacinio lapų ploto, o matuojant trečiąjį 

kartą – 29,2 proc. Taigi, paliekant kas ketvirto augalo papildomą atžalą, padidėja lapų 

asimiliacinis plotas ploto vienete. 

1 lentelė. Skirtingu tankiu augintų pomidorų aukštis ir lapų skaičius 

Table 1. Height and number of leaves of tomatoes grown in different spacing 

Variantas 

Variant 

I matavimas 

I measure 

augalo 

aukštis 

plant height, 

cm 

lapų skaičius, 

vnt. 

number of 

leaves (unit) 

II matavimas 

II measure 

augalo 

aukštis 

plant height, 

cm 


vnt. 

number of 

leaves (unit) 

III matavimas 

III measure 

augalo 

aukštis 

plant height, 

cm 


vnt. 

number of 

leaves (unit) 

2,5 aug. m -2 93,0 15,9 120,5 18,7 142,8 22,1 

Plant m -2 

3,1 aug. m -2 95,7 15,7 123,6 19,0 150,7 21,9 

Plant m -2 

3,1 aug. m -2 98,6 15,9 128,4 18,4 153,9 21,9 

(atžala) 

Plant m -2 

(lateral shoot) 

R 05 

/ LSD 05 

19,29 0,98 15,63 1,69 22,84 0,80 

2 lentelė. Skirtingu tankiu augintų pomidorų lapų asimiliacinis plotas 

Table 2. Leaf area of tomatoes grown in different spacing 

Lapų asimiliacinis plotas 

Variantas 

Leaf area, cm -2 

Variant 

I matavimas 

I measure 

II matavimas 

II measure 

III matavimas 

III measure 

2,5 aug m -2 

2 482,6 3 917,6 6 035,2 

Plant m -2 

3,1 aug m -2 

Plant m -2 2 415,3 4 276,9 5 600,2 

3,1 aug m -2 (atžala) 

Plant m -2 (lateral shoot) 

2 511,7 4 015,8 + 3 90,1 

(atžala / lateral shoot) 

R 05 

/ LSD 05 

439,3 882,9 2 299,0 

107 

6 145,0 + 1 793,6 

(atžala / lateral shoot) 

Augalų tankinimas neturėjo teigiamos įtakos sausųjų medžiagų kaupimuisi augalų 

lapuose bei vaisiuose (1, 2 pav.). Sausųjų medžiagų kiekis lapuose vegetacijos 

metu, nelygu augalų tankis, šiek tiek svyravo, tačiau vidutiniais duomenimis (trijų 

matavimų vidurkis) mažiausiai sausųjų medžiagų lapuose kaupė tankiausiai pasodinti 

pomidorai. Derėjimo pradžioje skirtingu tankiu augintų pomidorų vaisiuose 

sausųjų medžiagų kiekis buvo vienodas – 4,71–4,8 proc. (2 pav.). Masinio pomidorų 

derėjimo metu tankiausiai augintų pomidorų vaisiuose sausųjų medžiagų kiekis buvo 

mažiausias – 4,96 proc., rečiausiai – 5,15 proc., o pomidorų, kurie turėjo papildomą 

atžalą, – 5,07 proc.

1 pav. Sausųjų medžiagų kiekis skirtingu tankiu augintų pomidorų 

lapuose vegetacijos metu 

Fig. 1. Dry matter amount in the leaves of tomatoes grown in different spacing 

during vegetation 

2 pav. Sausųjų medžiagų kiekis skirtingu tankiu augintų pomidorų 

vaisiuose vegetacijos metu 

Fig. 2. Dry matter amount in the fruits of tomatoes grown in different spacing 

during vegetation 

108

Pomidorų tankinimas turėjo teigiamos įtakos pomidorų produktyvumui (3 pav.). 

Didžiausias ankstyvasis derlius gautas tankiausiai, t. y. 3,1 augalo į kvadratinį metrą, 

sodintų pomidorų. Pirmąjį derėjimo mėnesį jis siekė 6,63 kg m -2 ir buvo 10–11,8 proc. 

didesnis (neesminis skirtumas) negu pomidorų, kurie auginti retai ir tankinti paliekant 

šoninę atžalą. Suminis derlius buvo didesnis tuose variantuose, kuriuose pomidorai auginti 

tankiau (skirtumas esminis). Didžiausias suminis derlius buvo pomidorų, sodintų 

3,1 augalo į kvadratinį metrą tankiu. Jis buvo 11,9 proc. (esminis skirtumas) didesnis 

nei pomidorų, kurie auginti retai, ir 3,8 proc. didesnis (neesminis skirtumas) negu 

pomidorų, kurie tankinti paliekant šoninę atžalą. Pomidorų, kurie tankinti paliekant 

kas ketvirto augalo šoninę atžalą, derlius buvo 7,8 proc. didesnis (esminis skirtumas) 

negu rečiausiai augintų pomidorų. 

3 pav. Skirtingu tankiu augintų pomidorų ankstyvasis ir suminis derlius 

Fig. 3. Early and total yield of tomatoes grown in different spacing 

Pomidorų tankinimas turėjo įtakos vidutinei vaisiaus masei (4 pav.). Tankiau pasodintų 

ir papildoma atžala tankintų pomidorų vidutinė vaisiaus masė buvo 3,3 proc. 

mažesnė nei rečiau pasodintų, tačiau šis skirtumas neesminis. 

109

4 pav. Skirtingu tankiu augintų pomidorų vidutinė vaisiaus masė 

Fig. 4. Average fruit weigh of tomatoes grown in different spacing 

Aptarimas. Sodinimo tankis – vienas veiksnių, lemiančių ne tik derliaus dydį, 

bet jo kokybę (Fandi ir kt., 2007). Fery ir Janick (1970) duomenimis, pomidorų derlių 

daugiau lemia azoto kiekis negu augalų tankis. Pomidorų derlius priklauso nuo 

sodinimo laiko bei tankio. Ganesan ir kt. (2004) duomenimis, skirtingas pomidorų 

tankis turi įtakos sausųjų medžiagų kiekiui augale, vaisių skaičiui, vidutinei vaisiaus 

masei ir derliui. Papadopoulos ir Ormrod (1991) pažymi, kad, mažėjant atstumui tarp 

augalų eilėje, mažėja pomidorų lapų plotas. Nustatyta, kad, kai atstumas tarp augalų 

eilėje buvo mažesnis negu 45 cm, sulėtėjo augalų vystymasis (Papadopoulos, Ormrod, 

1991). K. Boztok ir kitų (1992) duomenimis, didžiausias pomidorų derlius gautas, 

kai atstumas tarp augalų eilutėje buvo 22,5 cm. Mūsų bandymuose rečiausiai auginti 

pomidorai buvo žemesni negu sodinti tankiau ir tie, kurie turėjo papildomą atžalą. 

Augalų tankis turėjo įtakos lapų asimiliaciniam plotui. Pomidorų augimo pradžioje ir 

rečiau, ir tankiau pasodintų augalų tankis buvo beveik vienodas, tačiau vėliau, jiems 

augant, tankiau pasodintų augalų lapų paviršius buvo mažiausias, palyginti su rečiau 

sodintais augalais. Tačiau lapų asimiliacinis plotas ploto vienete buvo didžiausias, kai 

pomidorai pasodinti tankiausiai. 

Heuvelink (1995) tyrė pomidorų tankio (1,6, 2,1 ir 3,1 aug. m -2 ) įtaką sausųjų 

medžiagų kiekiui vaisiuose ir nustatė, kad skirtingu tankiu augintų augalų vaisiuose 

sukaupta vienodai sausųjų medžiagų – 57–59 proc. Mūsų bandyme tankiau augančių 

pomidorų lapuose ir vaisiuose sukaupta mažiau sausųjų medžiagų, o rečiausiai pasodintų 

pomidorų lapuose ir vaisiuose jų kiekis buvo didesnis. Taigi, augalų tankinimas neturėjo 

teigiamos įtakos sausųjų medžiagų kaupimuisi augalų lapuose bei vaisiuose. 

Optimalus augalų auginimo tankis didina pomidorų derlių ir gerina jų kokybę. 

Maitinamasis plotas turi įtakos pomidorų fotosintezei ir lapų asimiliaciniam plotui. Jo 

sumažėjimas daro neigiamą įtaką vaisiaus dydžiui (Papadopoulos, Pararajasingham, 

1997). Kai kurie mokslininkai teigia, kad tankiau pasodintų pomidorų derlius yra 

110

didesnis negu rečiau pasodintų (Papadopoulos, Pararajasingham, 1997; Stoffella ir kt., 

1995; Saito ir kt., 2006). Kitų mokslininkų duomenimis, tankiau pasodintų pomidorų 

ankstyvasis derlius didesnis, o jų vidutinė vaisiaus masė mažesnė (Cockshull, Ho, 

1995). N. Saglan ir kitų (1995) duomenimis, pomidorų, augančių aukštuose tuneliuose, 

derlius iš augalo bei vaisiaus masė buvo didesnė, sodinant juos 0,75 x 0,35 m atstumu, 

palyginti su sodintais 0,75 × 0,25 ir 0,75 × 0,15 m atstumais. Shuangxi (1985) teigia, 

kad augalų tankis neturi įtakos prekiniam pomidorų derliui. Papildoma atžala ant augalo 

didina lapų ploto indeksą, taip pat reikšmingai didėja bendras derlius (Cockshull 

ir kt., 2001). R. Peil ir J. Galvez (2004) duomenimis, tankinant augalus nuo 2,4 iki 

3,5 aug. m -2 , gautas didesnis ankstyvasis derlius, vaisiai buvo vienodo dydžio, bet tai 

neturėjo įtakos vidutinei vaisiaus masei ir suminiam derliui. Mūsų bandymo duomenimis, 

pomidorų tankinimas turėjo teigiamos įtakos pomidorų ankstyvajam ir suminiam 

derliui. Didžiausias ankstyvasis derlius gautas tankiausiai, t. y. 3,1 augalo į kvadratinį 

metrą, sodintų pomidorų. Šių pomidorų suminis derlius taip pat buvo didžiausias. 

Vaisiaus dydį galima reguliuoti, reguliuojant vaisių skaičių kekėje ir kekių skaičių 

kvadratiniame metre (Field, Nichols, 2004). Teigiama, kad per didelis pomidorų 

tankis turi neigiamos įtakos vidutinei vaisiaus masei (Cockshull, Ho, 1995 ; Ganesan, 

Subbiah, 2004; Kobayashi, 1999; Papadopoulos, Pararajasingham, 1997). Kitų autorių 

duomenimis, tankis neturi įtakos vaisiaus dydžiui (Warner ir kt., 2002). Mūsų bandymo 

duomenimis, pomidorų tankinimas turėjo nedidelės įtakos vidutinei vaisiaus masei. 

Tankiau pasodintų ir paliekant papildomą atžalą tankintų pomidorų vidutinė vaisiaus 

masė buvo mažesnė nei rečiau pasodintų. 

Išvados. 1. Pomidorų auginimo tankis turi įtakos derliaus dydžiui: 3,1 aug. m -2 

tankiu augintų pomidorų derlius yra didžiausias. 

2. Tankiau augančių pomidorų lapuose ir vaisiuose sukaupta mažiau sausųjų 

medžiagų. 

3. Rečiau augintų pomidorų vidutinė vaisiaus masė yra didesnė negu augintų 

tankiau (3,1 aug. m -2 ) ir tų pomidorų, kurie tankinti paliekant šoninę atžalą. 

Gauta 2009 02 26 


Literatūra 

1. Boztok K., Gül A., Yoltas T. 1992. The effects of plant density at equal truss 

number per square meter on yield in glasshouse tomato. Acta Horticulturae, 303: 

85–90. 

2. Cockshull K. E., Ho L. C., Fenlon J. S. 2001. The effect of the time of taking 

side shoots on the regulation of fruit size in glasshouse-grown tomato crops. The 

Journal of Horticultural Science and Biotechnology, 76(4): 474–483. 

3. Cockshull K. E., Ho L. C. 1995. Regulation of tomato fruit size by plant density 

and truss thinning. Journal of Horticultural Science, 70(3): 395–407. 

111

4. Fandi M., Muhtaseb J., Hussein M. 2007. Effect of plant density on tomato yield 

and fruit quality growing in tuff culture. Acta Horticulturae, 741: 207–212. 

5. Fery, R. L., Janick J. 1970. Effects of planting pattern and population pressure 

on the yield response of tomato, HortScience, 5(5): 443–444. 

6. Field S., Nichols M. 2004. Control of fruit size in hydroponic greenhouse tomatoes. 


7. Ganesan M., Subbiah V. R. 2004. A case study on increasing tomato productivity 

in a low cost naturally ventilated greenhouse with different spacing. Proceedings 

of Biodiversity Resources Management and Sustainable Use, 119–122. 

8. Heuvelink E. 1995. Effect of plant density on biomass allocation to the fruits 

in tomato (Lycopersicon esculentum Mill.). Scientia Horticulturae, 64(3): 

193–201. 

9. Kobayashi S. 1999. Effects of plant density and number of leaf above the truss 

on plant growth and fruit yield. Journal of the Society of Agricultural Structures, 

30(1): 53–60. 

10. Papadopoulos A. P. 1991. Growing greenhouse tomatoes in soil and in soilless 

media. Agriculture Canada Publication, 1865/E. 

11. Papadopoulos A. P., Ormrod D. P. 1991. Plant spacing effect on growth and development 

of the greenhouse tomato. Canadian Journal of Plant Science, 71(1): 

297–304. 

12. Papadopoulos A. P., Ormrod D. P. 1990. Plant spacing effects on yield of the 

greenhouse tomato. Canadian Journal of Plant Science, 70: 565–573. 

13. Papadopoulos A. P., Pararajasingham S. 1997. The influence of plant spacing on 

light interception and use in greenhouse tomato. Scientia Horticulturae, 69(1–2): 

1–29. 

14. Peil R. M. N., Galvez J. L. 2004. Yield of tomato crop as a result of grafting and 

shoot density in hydroponic system. Horticultura Brasileira, 22(2): 265–270. 

15. Saglan N., Yazgan A. 1995. The effects of planting density and the number of 

trusses per plant on earliness, yield and quality of tomato grown under unheated 

high plastic tunnel. Acta Horticulturae, 412: 258–267. 

16. Saito T., Fukuda N., Nishimura S. 2006. Effects of salinity, planting density and 

lateral shoot leaves under truss on yield and total soluble solids of tomato fruits 

grown in hydroponics. Horticultural Research, 5(4): 415–419. 

17. Shuangxi S. 1985. Effect of plant density on processing tomato yields. In: 

AVRDC-TOP Training Report. Kasetsartt Universi AVRDC-TOP, 85. 

18. Stoffella P. J., Locascio S. J., Everett P. H., Howe T. K., Scott J. W., Olson S. M. 

1988. Yields of two tomato cultivars differing in shoot growth at several plant 

populations and locations. HortScience, 23: 991–993. 


analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT–PLOT iš paketo 

SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija, Kauno r. 

20. Warner J., Hao X., Zhang T. Q. 2002. Effects of row arrangement and plant 

density on yield and quality of early, small-vined processing tomatoes. Canadian 

Journal of Plant Science, 82: 765–770. 

21. Коняев Н. Ф. 1970. Математический метод определения площади листьев 

растений. Доклады ВАСХНИЛ, 9: 5–6. 

112


Methods of thickening ant their influence on tomato yield 

J. Jankauskienė, A. Brazaitytė 

Summary 

At the Lithuanian Institute of Horticulture in 2006–2008 tomato hybrid ‘Kassa’ was 

grown in greenhouse “Multi Rovero 640 TR” covered with double polymeric film and the 

influence of plant density on dry matter accumulation in leaves and fruits, on early and total 

yield was investigated. Tomato was grown in different densities: 2,5 plant m -2 , 3,1 plant m -2 

(5 plant in the rockwool), 3,1 plant m -2 (4 plant in the rockwool, but each fourth plant had a 

lateral shoot). During investigation there was measured plant height, established leaves areas, 

dry matter content in tomato leaves and fruits. Tomatoes, which were grown at sparse intervals 

accumulated more dry matter in their leaves and fruits. Plant spacing influences the earliness of 

investigated tomato hybrids and affect yield size. Tomatoes, which were grown at sparse intervals, 

produced the biggest early and total yield, but average weight of these hybrids was smaller. 

Key words: average fruit weigh, lateral shoot, dry matter, yield, plant density, tomato. 

113

SCIENTIFIC WORKS OF THE LITHUANIAN INSTITUTE OF 

HORTICULTURE AND LITHUANIAN UNIVERSITY OF AGRICULTURE. 


After-effect of light-emitting diodes lighting on tomato 

growth and yield in greenhouse 

Aušra Brazaitytė 1 , Pavelas Duchovskis 1, 3 , 

Akvilė Urbonavičiūtė 1, 3 , Giedrė Samuolienė 1, 3 , 

Julė Jankauskienė 1 , Vytautas Kazėnas 3 , 

Aistė Kasiulevičiūtė-Bonakėrė 1 , Zenius Bliznikas 2 , 

Algirdas Novičkovas 2 , Kęstutis Breivė 2 , Artūras Žukauskas 2 

1 

Lithuanian Institute of Horticulture, Kauno 30, LT-54333 Babtai, Kaunas distr., 

Lithuania, e-mail: a.brazaityte@lsdi.lt 

2 

Institute of Materials Science and Applied Research, Vilnius University, 

Saulėtekio al. 9-III, LT-10222 Vilnius, Lithuania 

3 

Lithuanian University of Agriculture, LT-53067, Noreikiškės, Kaunas district, 

Lithuania 

The objective of our studies was to evaluate growth, development and yielding of tomato 

in greenhouse, which transplants were grown under various combinations of light-emitting 

diodes illumination. Tomato transplants were grown in phytotron chambers. System of five 

high-power solid-state lighting modules with the main 447, 638, 669 and 731 nm LEDs were 

used in the experiments. Supplemental LEDs of different wavelength were used in particular 

modules: L1 – without additional LEDs, L2 – 380 nm, L3 – 520 nm, L4 – 595 nm, L5 – 622 nm. 

The similar photon flux density (PFD) in all modules was maintained by regulating PFD of 638 

nm LEDs. Tomato seedlings were transplanted to peat substratum and grown in greenhouses. 

It was established that significant effect of illumination using different LEDs combination 

on growth and development of tomato hybrid ‘Raissa’ F 1 

transplants remained about one 

month after moving tomato to greenhouses. After-effect on photosynthesis pigments system 

of tomatoes in greenhouses lasted two weeks. Neither of light-emitting diodes combination 

had significant effect on early tomato yield. Yellow light, supplemental for the main LEDs 

combination, used for transplant illumination, decreased total tomato yield. 

Key words: growth, high-power light-emitting diodes, illumination spectrum, photosynthetic 

pigments, tomato, yield. 

Introduction. The tomato is a commercially important crop throughout the 

world. At northern latitudes tomato are grown in greenhouses: planted in mid-winter 

and harvested until late autumn. Transplants are produced under unfavourable conditions 

of low natural light and short daylengths, and supplementary illumination 

115

can promote plant growth and earlier yield later (Boivin et al., 1987; McCall, 1992; 

McCall, 1996). Most commonly high-pressure sodium lamps (HPS) are used for such 

lighting. Illumination with HPS lamps is neither spectrally optimal, nor energetically 

effective (Spaargaren, 2001; Heuvelink et al., 2006). In 1990 light-emitting diodes 

(LEDs) were tested for plant growth (Bula et al., 1991) and now more and more often 

are used for plant lighting (Morrow, 2008). LEDs have a variety of advantages over 

traditional forms of horticultural lighting. Their small size, durability, long lifetime, 

cool emitting temperature, and the option to select specific wavelengths for targeted 

plant response make LEDs more suitable for plant-based uses than many other light 

sources (Massa et al., 2008). LED illumination has been studied for such horticultural 

plants as lettuce (Bula et al., 1991; Yorio et al., 2001, Brazaitytė et al., 2006; Kim et al., 

2004), radish (Yorio et al., 2001; Tamulaitis et al., 2005), spinach (Yorio et al., 2001), 

pepper (Schuerger et al., 1997), tomato (Kaneko-Ohashi et al., 2004; Menard et al., 

2006), strawberry (Yanagi et al., 2006). However, light-emitting diodes systems are 

most often based on such light components as blue, red and far-red LEDs (Schuerger 

et al., 1997; Lian et al., 2002; Jao and Fang, 2004; Matsuda et al., 2004) or hybrid illumination 

such fluorescent supplemented by red or blue LEDs (Schuerger et al., 1997; 

Yorio et al., 2001; Topchiy et al., 2005; Menard et al., 2006). Few years ago Kim et al. 

(2004; 2006) tested red, blue and green LEDs system for lettuce growth. Data about 

the use of other LED colours for plant cultivation was not found. Though in literature 

there are some data about tomato growth and harvest using LEDs as supplement for 

HPS lamps during the whole growth period (Menard et al., 2006), but there are no 

data about tomato transplant growth using sole illumination of light- emitting diodes 

and after-effects on yield. 

The objective of this study was to evaluate growth, development and yielding of 

tomato in greenhouse, which seedlings were grown under various combinations of 

light-emitting diodes. 

Objects, methods and conditions. Vegetative trials were performed in chambers 

and greenhouse of phytotron complex of LIH. Tomato hybrid ‘Raissa’ F 1 

was sown 

in peat substrate (pH 6.0–6.5) enriched with fertilizers PG MIX (NPK 14-16-18; 

1.3 kg/m 3 ). All plants were watered when necessary. Photoperiod till tomato germination 

was 14 h and temperature was maintained at 23 °C. After germination photoperiod 

was 18 h and day/night temperature was maintained at 22/18 °C. 

Tomato seedlings were transplanted to the greenhouse and planted in tumblers 

(54 × 37 × 33 cm) with peat substratum (two plants per tumbler). Plants were watered 

when necessary and fertilized three times per week with 0.2 % complex fertilizes 

“Kemira Combi” (NPK 14:11:25 plus magnesium (1.4 %) and microelements). 

Tomatoes in greenhouse were grown for 4.5 months and yield was harvested from 

six trusses. 

Tomato seedlings were grown for 30 days under illumination, which PFDs and 

spectral distributions were maintained as specified in Table 1. System of five highpower 

solid-state lighting modules with the main 447 (LuxeonTM type LXHL-LR5C, 

Lumileds Lighting, USA), 638 (LuxeonTM type LXHL-MD1D, Lumileds Lighting, 

116

USA), 660 (for L1) (L660-66-60, Epitex, Japan), 669 (L670-66-60, Epitex, Japan) 

and 731 (L735-05-AU, Epitex, Japan) nm LEDs were used in the experiments. 

Supplemental LEDs of different wavelengths were used in particular modules: L1 – 

without additional LEDs, L2 – 380 nm (NCCU001E, Nichia, Japan), L3 – 520 nm 

(LuxeonTM type LXHL-MM1D, Lumileds Lighting, USA), L4 – 595 nm (LuxeonTM 

type LXHL-MLAC, Lumileds Lighting, USA), L5 – 622 nm (LuxeonTM type 

LXHL-MHAC, Lumileds Lighting, USA). The similar photon flux density (PFD) in 

all modules was maintained by regulating PFD of 638 nm LEDs. For comparison, 

a parallel growth of the same plant (reference) was performed under illumination of 

high-pressure sodium lamps SON-T-Agro (PHILIPS). 

Table 1. Photon flux densities (PFD) in μmol m -2 s -1 in five high-power solidstate 

lighting modules 

1 lentelė. Fotonų srauto tankis skirtinguose moduliuose automatizuotoje penkių modulių 

apšvietimo sistemoje (μmol m -2 s -1 ) 

Photon flux densities 10 cm from light source 

Treatment Fotonų srauto tankis 10 cm atstumu nuo šviesos šaltinio (μmol m -2 s -1 ) 

Šviestuvas 380 

(nm) 

447 

(nm) 

520 

(nm) 

595 

(nm) 

622 

(nm) 

638 

(nm) 

660 

(nm) 

669 

(nm) 

731 

(nm) 

total 

bendras 

L1 - 30 - - - 117 24 - 7 178 

L2 9 31 - - - 130 - 23 7 200 

L3 - 30 12 - - 122 - 23 7 194 

L4 - 31 - 15 - 130 - 23 7 206 

L5 - 31 - - 29 130 - 23 7 220 

Height, number of leaves and organogenesis stages (according to methodology 

of Kuperman (Куперман et al., 1982)) of tomato plants were determined during 

eight weeks, one time per week. Photosynthetic pigments content per one gram of 

green foliage weight was measured in 100 % acetone extract according to Wettstein 

method (Wettstein, 1957) using Genesys 6 spectrophotometer (ThermoSpectronic, 

USA). Measurements were performed in three replicates after transplantation and after 

two, four and eight weeks in greenhouse. The first leaf above first inflorescence was 

taken for measurement of photosynthetic pigments. Ripe fruits were harvested three 

times per week. The results were analysed using the analysis of variance (ANOVA). 

Standard deviations were determined by MS Excel and were denoted as error bars in 

all column-based figures. 

Results. SON-T Agro lamps delayed the development of tomato transplants. 

Transplants were the shortest, formed the least number of leaves (Table 2). Some plants 

were only in organogenesis stages V, i. e. plants still were at flower formation stage 

(Полумордвинова, 1976) (Table 3). Comparing to tomato transplants, grown under 

different high-power solid-state lighting treatments, it was determined that the main 

LEDs combination with supplemental orange (662 nm) light decreased the number 

of leaves formed and the height of plants. Tomato transplants, grown under the main 

LEDs combined with supplemental 520 nm light (L3) were slightly higher and have 

formed one leaf more than above-mentioned plants (Table 2). 

117

Table 2. Changes of some biometric indices in tomato after transplantation to 

the greenhouse 

2 lentelė. Pomidorų biometrinių rodiklių pokyčiai persodinus į šiltnamį ir toliau jame 

auginant 

During 

transplantation 

Persodinimo 

metu 

Indices 

Rodikliai 

Height 

Aukštis (cm) 

Number of leaves 

Lapų skaičius 

Weeks 

after 


Savaitės po 

persodinimo 

“SonT- 

Agro” 

Treatments 

Apšvietimo derinys 

L1 L2 L3 L4 L5 

23.5 ± 1.1 43.4 ± 0.9 45.8 ± 3.0 38.6 ± 1.7 46.6 ± 0.7 33.0 ± 2.0 

4.6 ± 0.4 7.6 ± 0.2 7.6 ± 0.2 7.4 ± 0.2 7.6 ± 0.2 6.4 ± 0.2 

1 Height 30.1 ± 2.4 41.2 ± 2.2 42.2 ± 1.2 37.4 ± 2.0 39.8 ± 1.8 32.8 ± 2.5 

Aukštis (cm) 

Number of leaves 7.0 ± 0 7.5 ± 0.2 8.0 ± 0.2 7.2 ± 0.4 7.5 ± 0.2 6.8 ± 0.5 


2 Height 41.0 ± 1.8 56.8 ± 2.5 56.0 ± 1.8 49.7 ± 2.3 52.5 ± 2.5 45.3 ± 3.0 

Aukštis (cm) 

Number of leaves 8.7 ± 0.2 10.2 ± 0.2 10.3 ± 0.2 9.2 ± 0.4 9.5 ± 0.2 8.8 ± 0.5 


3 Height 61.7 ± 1.7 79.3 ± 2.0 77.3 ± 2.1 68.7 ± 2.1 73.5 ± 2.7 64.8 ± 3.5 

Aukštis (cm) 



4 Height 79.7 ± 1.3 94.2 ± 3.8 94.2 ± 2.4 89.2 ± 1.9 94.5 ± 4.4 85.7 ± 3.9 

Aukštis (cm) 



5 Height 

Aukštis (cm) 

103.3 ± 

2.1 

114.8 ± 

4.4 

117.6 ± 

3.4 

113.2 ± 

2.2 

120.6 ± 

6.1 

110.4 ± 

3.8 



6 Height 

Aukštis (cm) 

119.4 ± 

2.0 

130.3 ± 

5.9 

132.1 ± 

3.4 

130.3 ± 

2.6 

138.3 ± 

6.5 

126.4 ± 

3.3 



7 Height 

Aukštis (cm) 

140.1 ± 

1.9 

151.1 ± 

5.9 

154 ± 4.3 153.8 ± 

2.9 

158.8 ± 

6.6 

147.2 ± 

3.5 



21.2 ± 

0.5 

23.2 ± 

0.5 

23.0 ± 

0.3 

23.3 ± 

0.4 

24.0 ± 

0.4 

22.2 ± 

0.4 

8 Height 

Aukštis (cm) 

150.4 ± 

2.8 

163.5 ± 

6.2 

166.8 ± 

4.5 

169.6 ± 

2.6 

172.8 ± 

6.8 

163.6 ± 

2.8 



24.0 ± 

0.2 

25.2 ± 

0.3 

24.8 ± 

0.4 

25.0 ± 

0.4 

25.5 ± 

0.5 

24.8 ± 

0.6 

118

However, supplemental green light slightly inhibited transplant development. Most 

of plants were in organogenesis stages VII–VIII (gametogenesis and bud formation 

occurred), but there still were some plants in organogenesis stage VI, i. e. micro- and 

macrosporogenesis occurred (Полумордвинова, 1976). Such transplants had the 

smallest apex in comparison to transplants grown under other LEDs combinations 

(Table 3). 

Table 3. Development of tomato apex after transplantation to the greenhouse 

(according F. Kuperman) 

3 lentelė. Pomidorų kūgelio vystymąsis (pagal F. Kuperman) persodinus į šiltnamį 

Weeks after 


Savaitės po 

persodinimo 

During 

transplant 

Persodinimo 

metu 

Development 

of apex 

Stage 

Etapas 

119 

Treatments 

Apšvietimo derinys 

Augimo kūgelio 

išsivystymas 

“SonT- 

Agro” 

L1 L2 L3 L4 L5 

V–VII VII–VIII VII–VIII VI–VIII VII–VIII VII–VIII 

Height 1.3 ± 0.3 8.4 ± 3.8 13.9 ± 2.8 5.7 ± 2.5 10.5 ± 2.9 7.2 ± 3.6 

Aukštis (mm) 

1 Stage VIII VII–IX VIII–IX VIII–IX VIII–IX VII–IX 

Etapas 

Height 17.7 ± 3.9 27.5 ± 6.2 33.3 ± 3.1 25.9 ± 4.7 27.7 ± 5.2 22.8 ± 7.2 

Aukštis (mm) 

2 Stage VIII–IX VIII–X IX–X VIII–X VIII–X VIII–X 

Etapas 

Height 35.2 ± 5.7 53.0 ± 8.4 63.2 ± 6.2 51.3 ± 4.9 54.8 ± 4.7 45.2 ± 9.8 

Aukštis (mm) 

3 Stage IX–X VIII–X X IX–X IX–X IX–X 

Etapas 

Height 83.0 ± 9.8 106.7 ± 108.0 ± 94.8 ± 7.0 86.8 ± 7.7 85.0 ± 9.9 

4 

Aukštis (mm) 

Stage 

X 

10.0 

X 

10.5 

X X X X 

Etapas 

5 

Height 

Aukštis (mm) 

Stage 

140.0 ± 

12.8 

X 

152.5 ± 

6.9 

X 

130.0 ± 

14.7 

X 

127.5 ± 

13.5 

X 

125.0 ± 

14.2 

X 

120.0 ± 

8.5 

X 

Etapas 

6 

Height 

Aukštis (mm) 

Stage 

153.3 ± 

13.3 

X 

171.6 ± 

14.4 

X 

145.0 ± 

14.7 

X 

147.5 ± 

18.3 

X 

130.0 ± 

16.6 

X 

138.3 ± 

8.4 

X 

Etapas 

7 

Height 

Aukštis (mm) 

Stage 

164.2 ± 

8.4 

XI 

178.3 ± 

14.0 

XI 

148.3 ± 

18.3 

XI 

161.7 ± 

16.2 

XI 

142.5 ± 

14.6 

XI 

162.5 ± 

11.2 

XI 

Etapas 

8 

Height 

Aukštis (mm) 

Stage 

173.3 ± 

9.1 

XI 

188.3 ± 

11.7 

XI–XII 

160.8 ± 

19.0 

XII 

174.2 ± 

20.3 

XI–XII 

146.7 ± 

12.6 

XI 

172.5 ± 

11.1 

XI 

Etapas 

Height 

Aukštis (mm) 

181.7 ± 

8.7 

195.8 ± 

10.5 

172.5 ± 

14.5 

184.2 ± 

20.2 

156.7 ± 

11.0 

181.7 ± 

11.5

Tomato transplants, grown under the main LEDs illumination without supplemental 

LEDs (L1) and under combination with supplemental 380 nm (L2) and 595 

nm (L4) lights were higher than above mentioned plants, but no significant differences 

neither in height nor in number of leaves was determined between them (Table 2). 

These transplants were at organogenesis stages VII–VIII (Table 3), i. e. gametogenesis 

and bud formation occurred (Полумордвинова, 1976). However, the main LEDs 

treatment with supplemental 380 nm light stimulated the height of apexes of tomato 

transplants (Table 3). 

In the greenhouse such tomato growth trends remained for about four weeks 

(Table 2). Later the height of tomato, which transplants were grown using five different 

high-power solid-state lighting combinations, equalised. After-effect of SON-T Agro 

lamps still was noticed after seven weeks growth period in greenhouse. Such plants 

were lower and had two leaves less than others. Tomatoes, which transplants were 

grown under the main LEDs combined with supplemental orange (662 nm) light (L5), 

formed one leaf less. Significant differences in leaf number were not observed in the 

eighth growth week in greenhouse (Table 2). 

The effect of different illumination for tomato development was more noticeable 

till third growth week in greenhouse (Table 3). At that time all tomato, which 

transplants were grown under LEDs combined with supplemental 380 nm light (L2), 

were at organogenesis stages X, i. e. their fruits grew more intensively, and they had 

the greatest inflorescence. The first inflorescence of tomato, which transplants were 

grown under the main LEDs treatment, was the similar height as above mentioned, but 

some plants still were at organogenesis stage VIII. Later, the after-effect of different 

illumination was not determined. All tomatoes were at organogenesis stages X–XI, 

which generally last for more than forty days (Полумордвинова, 1976). Supplemental 

380 nm light for transplant illumination accelerated fruit ripening. All plants were at 

organogenesis stage XII. Fruits also ripened on some plants, which transplants were 

grown under main LEDs treatment and under supplemental 520 nm light (L3). There 

were no matured fruits on tomatoes (organogenesis stage XI), which transplants were 

grown under SON-T Agro lamps and under LEDs combinations with supplemental 

595 nm (L4) and 622 nm (L5) light. 

Photosynthesis pigment content was significantly higher in the leaves of tomato 

transplants, which were grown under the main LEDs treatment and under combination 

with supplemental 380 nm light (L2) (Fig. 1). Such trend remained for two weeks 

growing period in greenhouse. Yellow LEDs, supplemental for the main combination 

(L4), had no negative effect on pigment contents in leaves of tomato transplants. 

Though total chlorophylls content in these tomatoes was significantly lower after 

two weeks growth in greenhouse. Differences in photosynthesis pigment contents in 

tomato leaves were insignificant after one and after two months of growth period in 

greenhouse. Ratio of chlorophyll a and b was significantly higher in leaves of tomato 

transplants, grown under the main LEDs treatment and under combination with 

supplemental 595 nm light (L4). After two weeks of growth period in greenhouse it 

was higher in tomatoes, which transplants were grown under LEDs combination with 

supplemental 595 nm and 622 nm (L5) light. 

120

Fig. 1. Changes in photosynthesis pigment content in tomato leaves after 

transplantation to the greenhouse. Measurements: 1 – during transplantation, 

2 – after two weeks, 3 – after four weeks, 4 – after eight weeks in the greenhouse. 

Significant differences from reference treatment are denoted by an asterisk (*) 

at p ≤ 0.05 (mean ± SE, n = 3). 

1 pav. Pomidorų fotosintezės pigmentų pokyčiai lapuose po persodinimo auginant 

šiltnamyje. Matavimai: 1 – persodinimo metu, 2 – po dviejų savaičių, 

3 – po keturių savaičių, 4 – po aštuonių savaičių. Reikšmingi skirtumai nuo kontrolinių 

augalų pažymėti žvaigždute (*) p ≤ 0.05 (vidurkis ± standartinė paklaida, n = 3). 

Early yield of tomato differed insignificantly. However, the yields of tomatoes, 

which transplants were grown under the main LEDs treatment and under combination 

with supplemental 380 nm light (L2), was slightly greater and more fruits were formed. 

Using SON-T Agro lamps, and yellow and orange LED light, supplemental for 

the main in LEDs treatment for tomato transplant illumination, the lower early yield 

and fruit number at that moment was determined. Total yield significantly decreased 

using supplemental 595 nm (L4) LEDs in the main LEDs treatment for transplant 

illumination. 

121

Fig. 2. Fruit number (a) and yield (b) per tomato plant. 1 – after two weeks, 

2 – total. Significant differences from reference treatment are denoted by an 

asterisk (*) at p ≤ 0.05 (mean ± SE, n = 6). 

2 pav. Pomidorų vaisių skaičius (a) ir derlius (b) iš augalo. 1 – po dviejų savaičių, 

2 – bendras. Reikšmingi skirtumai nuo kontrolinių augalų pažymėti žvaigždute (*) 

p ≤ 0.05 (vidurkis ± standartinė paklaida, n = 6). 

Discussion. Usually the tomato transplants are grown during autumn–winter 

period when natural day length is short and light intensities low. Many investigations 

show that supplemental illumination of various intensity and quality of light greatly 

enhanced plant growth and development. However, there was not much effect on 

subsequent plant growth after seedling transplanting or fruit production (Boivin et al., 

1987; McCall, 1992; Tremblay, Gosselin, 1998). According to the literature data, the 

timing of the use of supplemental lighting is important. The use of supplemental lighting 

for tomato, the cultivation of tomato transplants in December and January showed 

benefits against usual lighting treatments, but, when plants were cultivated in March, 

lighting had no effect. As natural light conditions improves in spring, the influence of 

supplemental lighting was reduced (Boivin et al., 1987; Tremblay, Gosselin, 1998). For 

better investigation of after-effects of different lighting and for elimination of the other 

factor impact, experiments were carried out in phytotron chambers. It was established 

that different illumination conditions during tomato transplant growth had after-effect 

for their growth in greenhouse about four weeks. After seven weeks growth period in 

greenhouse, tomatoes, which transplants were grown under the main LEDs combined 

with supplemental orange light and under SON-T Agro lamps, still had formed less 

leaves and lower in height in comparison with other treatments. 

Different lighting provided during transplant cultivation influenced tomato development 

in greenhouse. During investigation, it was established that 380 nm UV light, 

supplemental for the four main LED components, stimulated tomato development. This 

effect remained till third growth week in greenhouse. Such lighting slightly accelerated 

harvesting time and increased early and total yield. According to McCall (1992), greater 

early yield and marked value was maintained by increasing levels of supplementary 

light and remained throughout 16 week harvesting period. It was found no significant 

differences in fruit number, yield or mean fruit size in other investigations with supplemental 

lighting of various intensity and quality (Decoteau, Friend, 1991; Evans, 

McMahon, 2000). In our vegetative trials harvest period lasted for 8 weeks and yield 

was harvested from six clusters, because generally 4–5 inflorescences developed during 

122

tomato transplants growth under selected illumination conditions (Полумордвинова, 

1976) and only they could be influenced by different lighting. 

Different lighting influenced photosynthesis pigment contents in tomato transplant 

leaves. Leaves of tomato transplants grown under the main LEDs composition (L1) and 

under combination with supplemental 380 nm light (L2) had greatest pigments content 

in comparison to other treatments. Such trends remained for two weeks of growth in the 

greenhouse period. Photosynthesis pigments content was remarkably increased in the 

leaves of tomatoes, which transplants were grown under the main LEDs combination 

with supplemental 380 nm light. Higher content of photosynthesis pigments generally 

determines the more intensive photosynthesis process. Higher content of assimilates 

produced during this process could be transported to fruits at the stage of intensive 

growth (organogenesis stage X), thus determined a slightly greater early yield. 

Tomatoes, which transplants were illuminated with the main LEDs combined 

with supplemental 595 nm (L4) and 622 nm (L5) light, should be mentioned individually. 

Though the main LEDs combination with supplemental yellow light influenced 

tomato transplant development and photosynthesis pigments content similarly, 

as the main LEDs treatment and combination with supplemental 380 nm light, but 

their development slowed down during the growth period in the greenhouse. These 

tomatoes were not ripened yet after eight weeks of growth period in greenhouse. Total 

chlorophyll content in leaves of these tomatoes was significantly lower after two weeks 

of growth period in greenhouse in comparison to other treatments. Their total yield 

was significantly lower. Possibly, yellow light in the main LEDs composition could 

disturb normal photosynthesis process, determine senescence and decreased productivity 

of plants. Glowacka and Piszcek (2003) also determined that the application of 

yellow light during transplant production considerably delayed the fruit yield. The 

main LEDs, combined with supplemental orange light provided for tomato transplant 

illumination, reduced height, number of leaves and photosynthesis pigment contents 

in leaves. Their growth and development in the greenhouse was slower and the yield 

was similar to this of tomatoes, which transplants were grown under the main LEDs 

combined with supplemental 595 nm light. Data about orange light effect on tomato 

was not found, but it was noticed in literature that the plants under orange light grew 

very slowly (Raab, 2003). 

Conclusions. We conclude that significant effect of different LED illumination 

on growth and development of tomato hybrid ‘Raissa’ F 1 

transplants remained for 

about one month after tomato transplantation in greenhouses. After-effect on tomato 

photosynthesis pigment system in greenhouses continued for two weeks. Neither of 

LED combinations had significant effect on early tomato yield. Yellow light, supplemental 

for the main LEDs treatment, used for illumination during transplant growth 

period decreased total tomato yield. 

Acknowledgements. The work was supported by the Lithuanian State Science 

and Studies Foundation. 

Gauta 2009 03 06 


123

Literature 

1. Boivin C., Gosselin A., Trudel M. J. 1987. Effects of supplementary lighting 

on transplant growth and yield of greenhouse tomato. HortScience, 22(6): 

1 266–1 268. 

2. Brazaitytė A., Ulinskaitė R., Duchovskis P., Samuolienė G., Šikšnianienė J. B., 

Jankauskienė J., Šabajevienė G., Baranauskis K., Stanienė G., Tamulaitis G., 

Bliznikas Z., Žukauskas A. 2006. Optimisation of lighting spectrum for photosynthetic 

system and productivity of lettuce by using light-emitting diodes. Acta 


3. Bula R. J., Morrow R. C., Tibbitts T. W., Barta D. J., Ignatius R. W., Martin T. S. 

1991. Light-emitting Diodes as a Radiation Source for Plants. HortScience, 

26(2): 203–205. 

4. Decoteau D. R., Friend H. H. 1991. Growth and subsequent yield of tomatoes 

following end-of-day light treatment of transplants. HortScience, 26: 

1 528–1 530. 

5. Evans W. B., McMahon M. 2000. Light-filtering film reduces tomato seedling 

height without altering fruit quality and yield. HortScience, 35: 441–442. 

6. Glowacka B., Piszczek P. 2003. Yielding of tomato (Lycopersicon esculentum 

Mill.) cultivated in glasshouse from transplants and cuttings exposed to light of 

varied colour. Vegetable Crops Research Bulletin, 59: 61–73. 

7. Heuvelink E., Bakker M. J., Hogendonk L., Janse J., Kaarsemeker R., 

Maaswinkel R. 2006. Horticultural lighting in the Netherlands: new developments. 


8. Jao R. C., Fang W. 2004. Growth of potato plantlets in vitro id different 

when provided concurrent versus alternating blue and red light photoperiods. 

HortScience, 39(2): 380–382. 

9. Kaneko-Ohashi K., Fujiwara K., Kimura Y., Matsuda R., Kurata K. 2004. 

Effects of red and blue LEDs low light irradiation during low temperature storage 

on growth, ribulose-1,5-bisphosphate carboxylase/oxygenase content, 

chlorophyll content and carbohydrate content of grafted tomato plug seedlings. 

Environmental Control in Biology, 42(1): 65–73. 

10. Kim H. H., Goins G. D., Wheeler R. M., Sager J. C. 2004. Stomatal conductance 

of lettuce grown under or exposed to different light qualities. Annals of Botany, 

94: 691–697. 

11. Kim H. H., Wheeler, R. M., Sager J. C., Goins, G. D., Norikane J. H. 2006. 

Evaluation of lettuce growth using supplemental green light with red and blue 

light-emitting diodes in a controlled environment – a review of research at 

Kennedy Space Center. Acta Horticulturae, 711: 111–119. 

12. Lian M. L., Murthy H. N., Paek K. Y. 2002. Effects of light emitting diodes 

(LEDs) on the in vitro induction and growth of bulblets of Lilium oriental hybrid 

‘Pesaro’. Scientia Horticulturae, 94: 365–370. 

13. Massa G. D., Kim H.-H., Wheeler R. M., Mitchell C. A. 2008. Plant productivity 

in response to LED lighting. HortScience, 43(7): 1 951–1 956. 

124

14. Matsuda R., Ohashi-Kaneko K., Fujiwara K., Goto E., Kurata K. 2004. 

Photosynthetic characteristics of rice leaves grown under red light with or 

without supplemental blue light. Plant Cell Physiology, 45(12): 1 870–1 874. 

15. McCall D. 1992. Effect of supplementary light on tomato transplant growth, and 

the after-effects on yield. Scientia Horticulturae, 51(1–2): 65–70. 

16. McCall D. 1996. Growth and floral initiation in young tomato plants – effects of 

temperature, irradiance and salinity. Ph. D. Thesis. 

17. Menard C., Dorais M., Hovi T., Gosselin A. 2006. Developmental and physiological 

responses of tomato and cucumber to additional blue light. Acta 


18. Morrow R. C. 2008. LED lighting in horticulture. HortScience, 43(7): 

1 947–1 950. 

19. Raab A. S. (2003). Plants under the rainbow. www.edu./CSSF/History/2003/ 

Projects/J1621.pdf (2007 11 23). 

20. Schuerger A. C., Brown C. S., Stryjewski E. C. 1997. Anatomical features of 

pepper plants (Capsicuum annuum L.) grown under red light-emitting diodes 

supplemented with blue or far-red light. Annals of Botany, 79: 273–282. 

21. Spaargaren Ir. J. J. 2001. Supplemental lighting for greenhouse crop. Hortilux 

Schreder B. V. and P. L. Light System, inc., Netherlands. 

22. Tamulaitis G., Duchovskis P., Bliznikas Z., Breivė K., Ulinskaitė R., 

Brazaitytė A., Novičkovas A. , Žukauskas A. 2005. High-power light-emitting 

diode based facility for plant cultivation. Journal of Physics D: Applied Physics, 

38: 3 182–3 187. 

23. Topchiy N. M., Sytnik S. K., Syvash O. O., Zolotareva O. K. 2005. The effect 

of additional red irradiation on the photosynthetic apparatus of Pisum sativum. 

Photosynthetica, 43(3): 451–456. 

24. Tremblay N., Gosselin A. 1998. Effect of carbon dioxide enrichment and light. 

HortTechnology, 8(4): 524–528. 

25. Wettstein D. 1957. Chlorophyll Letale und der submikroskopishe Formweschsel 

der Plastiden. Experimental cell research, 12: 427. 

26. Yanagi T., Yachi T., Okuda N., Okamoto K. 2006. Light quality of continuous 

illuminating at night to induce floral initiation of Fragaria chiloensis L. CHI- 

24-1. Scientia Horticulturae, 109: 309–314. 

27. Yorio N. C., Goins G. D., Kagie H. R., Wheeler R. M., Sager J. C. 2001. 

Improving spinach, radish, and lettuce growth under red light-emitting diodes 

(LEDs) with blue light supplementation. HortScience, 36: 380–383. 

28. Куперман Ф. М., Ржанова Е. И., Мурашев В. В. и др. 1982. Биология 

развития культурных растений. Высшая школа, Москва. 

29. Полумордвинова И. В. 1976. Органогенез томатов. Бюлетень ВИР, 64: 

23–28. 

125

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. MOKSLO DARBAI. 2009. 28(1). 

Pomidorų augimas ir derėjimas šiltnamyje po kietakūnio apšvietimo 

poveikio daigams 

A. Brazaitytė, P. Duchovskis, A. Urbonavičiūtė, G. Samuolienė, 

J. Jankauskienė, V. Kazėnas, A. Kasiulevičiūtė-Bonakėrė, 

Z. Bliznikas, A. Novičkovas, K. Breivė, A. Žukauskas 

Santrauka 

Tyrimų tikslas – ištirti pomidorų augimą, vystymąsi ir derėjimą šiltnamyje po to, kai daigai 

buvo auginami švitinant puslaidininkinėmis lempomis su skirtingų spektrinių komponenčių deriniais. 

Pomidorų daigai auginti fitotrono kamerose. Tyrimams naudotas kietakūnio apšvietimo 

modulis, sudarytas iš penkių puslaidininkinių lempų su skirtingais šviestukų deriniais. Kaip 

pagrindiniai, visose lempose buvo naudoti 447, 638, 669 ir 731 nm šviestukai. Atitinkamose 

lempose buvo naudoti tokie papildomi šviestukai: L1 – be papildomų šviestukų, L2 – 380 nm, 

L3 – 520 nm, L4 – 595 nm, L5 – 622 nm. Po skirtingomis lempomis išauginti pomidorų daigai 

buvo toliau auginti šiltnamyje. Tyrimų rezultatai parodė, kad didelis skirtingo daigų apšvietimo 

poveikis pomidorų augimui ir vystymuisi išliko pirmąjį auginimo šiltnamiuose mėnesį. Šis 

poveikis fotosintezės pigmentų sistemai truko dvi savaites. Labai didelės įtakos ankstyvam 

pomidorų derliui nenustatyta. Papildoma geltona šviesa, naudota daigams apšviesti, mažino 

bendrą pomidorų derlių. 

Reikšminiai žodžiai: augimas, derlius, fotosintezės pigmentai, kietakūnis apšvietimas, 

spektras, pomidorai. 

126




Saldžiosios paprikos veislės ‘Alanta’ biologinių-ūkinių 

savybių įvertinimas 

Nijolė Maročkienė, Rasa Karklelienė, Česlovas Bobinas 


Kauno r., el. paštas n.marockiene@lsdi.lt 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 2000–2008 m. buvo vykdyta saldžiosios 

paprikos geltonais vaisiais (Capsicum annuum L. subsp. microcarpum var. grossum (L.) Sendt.) 

selekcija. 2006–2008 m. stabilizuota vienguba polietileno plėvele dengtuose pavasariniuose 

šiltnamiuose tirta nauja saldžiosios paprikos veislė ‘Alanta’. Biologiniai ir ūkiniai rodikliai 

lyginti su lietuviška veisle ‘Reda’ ir standartine veisle ‘Gourmet’. Įvertinti augalų fenologiniai 

stebėjimai, augalų augumas, morfologiniai rodikliai, vaisių derlius ir kokybė. Nustatyta, kad 

veislės ‘Alanta’ augalai būna vidutiniškai 77 cm aukščio, formuoja 2–3 pagrindines šakas. 

Vaisiai nupjauto cilindro formos, sultingi, švelnaus skonio, augantys – žali, sunokę – oranžiniai, 

vidutiniškai 10 cm ilgio, 8,1 cm skersmens. Vidutinė prekinio vaisiaus masė – 226 g, 

minkštimo skersmuo – 8 mm. Augalai buvo auginti eilėmis 70 cm atstumu, tarp augalų – 

40 cm atstumas. Augalų tankumas – 3,6 vnt. m -2 . Vidutinis suminis derlius – 7,88 kg m -2 , 

sunokusių – 5,76 kg m -2 . Pirmieji vaisiai pradėjo nokti nuo sudygimo praėjus vidutiniškai 108 

dienoms. Derėjimo trukmė – 58–67 dienos. 

Pagal biologinių ir ūkinių savybių visumą ‘Alanta’ priskiriama vidutinio ankstyvumo 

saldžiųjų paprikų veislių grupei. Rekomenduojama auginti uždarame grunte. 

Reikšminiai žodžiai: derlius, biocheminė sudėtis, kokybė, saldžioji paprika, selekcija, 

vaisiai, veislė. 

Įvadas. Paprikos (Capsicum L.) gentyje yra 35 rūšys, paplitusios Pietų ir Vidurio 

Amerikoje. Lietuvoje auginama viena rūšis. Genties tipas – Capsicum annuum L.; jam 

priklauso saldžiosios paprikos ir jalapeno pipirai (Somos, 1984; Аутко, 2003). 

Saldžioji paprika Europoje pradėta auginti 1494 m. (Воронина ir kt., 1989). 

Pastaruoju metu įvairiose šalyse sukurta daug saldžiosios paprikos veislių ir hibridų. 

Keičiantis rinkai Lietuvoje vis plečiasi paprikų veislių pasiūla. Parinkti veisles ir hibridus, 

tinkamus auginti šiltnamiuose, po priedangomis ir lauke, neįvertinus jų svarbių 

biologinių ir ūkinių savybių komplekso, yra sudėtinga (Maročkienė, 2006). Į 2008 

m. nacionalinį augalų veislių sąrašą Lietuvoje įrašyta ‘Reda’ (Lietuva) ir hibridinė 

saldžiųjų paprikų veislė ‘Roxy’ (Olandija). 

Saldžioji paprika pagal vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekį yra viena vertingiausių 

daržovių. Daugiausia saldžiųjų paprikų auginama Olandijoje. Čia labiausiai 

išvystyta ir šių daržovių selekcija (Дымниш, 1996 ). 1992 m. Lietuvos sodininkystės 

127

ir daržininkystės institute pradėta saldžiosios paprikos selekcija, siekiant sukurti derlingesnes 

ir ankstyvesnes veisles. 2000 m. buvo sukurta pirmoji lietuviška saldžiosios 

paprikos veislė raudonais vaisiais ‘Reda’, tinkama auginti nešildomuose šiltnamiuose 

ir po priedangomis (Maročkienė, 2002). 2008 m. sukurta saldžiosios paprikos veislė 

geltonais vaisiais ‘Alanta’, tinkama auginti uždarame grunte (Maročkienė, 2009 ). 

Darbo tikslas – ištirti ir įvertinti saldžiosios paprikos veislės ‘Alanta’ biologines 

ir ūkines savybes. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. 2000–2002 m. Lietuvos sodininkystės ir 

daržininkystės institute sukryžminus saldžiosios paprikos veislę ‘Gourmet’ (Lenkija) 

su nežinoma ispaniška veisle (Nr. 1-97) buvo sukurtos keturios saldžiosios paprikos 

linijos. 2003–2005 m. gautos linijos tirtos pagal daugelį vertingų požymių: žydėjimo 

ankstyvumą, sunokimo ankstyvumą, derėjimo intensyvumą, augalų ir vaisių morfologines 

savybes, derlingumą, ligotumą. 2006–2008 m. vienguba stabilizuota polietileno 

plėvele dengtuose pavasariniuose šiltnamiuose atlikti saldžiosios paprikos selekcinio 

numerio 027 (‘Alanta’) konkursiniai veislių tyrimai. Tyrimų metu biologiniai ir ūkiniai 

saldžiosios paprikos ‘Alanta’ rodikliai buvo lyginti su lietuviška veisle ‘Reda’ ir 

standartine veisle ‘Gourmet’. 2008 m. pagal konkursinių bandymų rezultatus atrinktas 

selekcinis numeris 027 buvo pavadintas ‘Alanta’. 

Saldžiosios paprikos veislės ‘Alanta’ konkursiniai tyrimai atlikti humusingoje, 

purioje dirvoje. Dirvožemio pH KCL 

6,2–6,5. Auginta pagal LSDI priimtą saldžiųjų 

paprikų auginimo technologiją. Saldžiųjų paprikų veislės ‘Alanta’ rodikliai lyginti su 

veislių ‘Reda’ ir ‘Gourmet’. Kaip kontrolinis variantas pasirinkta veislė ‘Reda’. 

Kiekvienais tyrimų metais saldžiosios paprikos buvo pasėtos kovo antrąjį dešimtadienį. 

Daigai pikuoti į 12 cm skersmens polimerinius puodelius su durpių mišiniu 

balandžio antrąjį dešimtadienį. Auginti 47–52 dienas. Daigai sodinti eilėmis, 70 cm 

atstumais tarp eilių ir 40 cm atstumais tarp augalų eilėse gegužės antrąjį ir trečiąjį dešimtadienius. 

Augalo maitinamasis plotas – 280 cm 2 . Tankumas – 3,6 vnt. m -2 . Tyrimų 

variantai kartoti tris kartus. Pakartojime sodinta po 18 augalų. Laukeliai išdėstyti 

rendomizuotai. Apskaitomasis laukelis – 3,92 m 2 , bendras – 5,04 m 2 ploto. Augalai 

neformuoti. Vaisių derlius pradėtas imti rugpjūčio 1–4 dieną. 

Tyrimų metu stebėti fenologiniai reiškiniai ir įvertinti augimo tarpsniai (žydėjimo 

pradžia, vaisių nokimo pradžia, derėjimo ir vegetacijos trukmė) dienomis. Atliktas 

augalų ir vaisių morfologinis įvertinimas: išmatuotas augalų aukštis ir plotis (cm), 

vaisių ilgis ir skersmuo (cm), minkštimo skersmuo (mm), apskaičiuotas vaisiaus 

formos indeksas. Atlikta vaisių derliaus apskaita. Kartą per savaitę derlius buvo 

svertas, vaisiai skaičiuojami. Atskirai sverti ir skaičiuoti prekiniai (sunokę ir žali) ir 

neprekiniai (ligoti ir maži) vaisiai. Apskaičiuotas bendras ir prekinis derlius (kg m -2 ), 

sunokusių vaisių išeiga (%). Gauti rezultatai lyginti su kontroline lietuviška veisle 

‘Reda’ ir tėvine veisle ‘Gourmet’. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 

pomologų komisija įvertino vaisių kokybę (patrauklumą, skonį, sultingumą, bendrą 

kokybę) balais. Saldžiųjų paprikų vaisių cheminės analizės (cukrūs, tirpios sausosios 

medžiagos, sausosios medžiagos, askorbo rūgštis, karotinas, nitratai) atliktos Lietuvos 

sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijoje 

pagal naudojamas metodikas. 

Nešildomuose pavasariniuose šiltnamiuose mikroklimatą lemia lauko meteorologinės 

sąlygos (Staugaitis, 1998). Tyrimo metu lauko oro temperatūra buvo skirtinga. 

128

2006 metais augalų vegetacijos laikotarpiu vidutinė oro temperatūra buvo 1,3 °C 

aukštesnė už vidutinę daugiametę. Vaisiams nokti sąlygos buvo geros. 2007 m. augalų 

vegetacijos mėnesiais vyravo kiek vėsesni orai. Vidutinė oro temperatūra buvo 

0,8 °C žemesnė už daugiametį vidurkį. Ypač buvo vėsūs liepos ir rugsėjo mėnesiai. 

Liepos mėnesį oro temperatūra buvo 2,1 °C, o rugsėjo mėnesį – 1,6 °C žemesnė negu 

daugiametė vidutinė. 2008 m. oro temperatūra augalų vegetacijos mėnesiais buvo 

žemesnė, negu rodo daugiamečiai vidutiniai rodikliai. Vidutinė oro temperatūra buvo 

1,5 °C žemesnė už vidutinę daugiametę (1 lentelė). 2007–2008 m. augalams augti ir 

vaisiams nokti sąlygos buvo vidutinės. 

1 lentelė. Meteorologinės sąlygos vegetacijos metu 

Table 1. Meteorological conditions during vegetation 

Kauno meteorologijos stoties 2006–2008 m. duomenys 

Data of Kaunas meteorological station, 2006–2008 

Mėnesiai 

Metai 

Vidurkis 

Months 

Year 

Average 

05 06 07 08 09 10 


Air temperature, °C 

1924–2000 12,3 15,9 17,3 16,9 12,2 7,1 13,6 

2006 11,9 16,3 19,3 17,5 14,5 9,7 14,9 

2007 11,2 15,1 15,2 16,6 10,6 7,8 12,8 

2008 10,6 14,1 15,5 15,7 9,6 6,4 12,1 

Tyrimų duomenys įvertinti dispersinės analizės metodais, naudojant „Anova“ 

statistinę programą (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Rezultatai. Vidutiniais trejų metų duomenimis, saldžiosios paprikos ‘Alanta’ augalai 

pradėjo žydėti 2 dienomis vėliau nei ‘Redos’ ir 3 dienomis vėliau nei ‘Gourmet’ 

(2 lentelė). 

2 lentelė. Saldžiųjų paprikų augimo tarpsniai, 2006–2008 m. vidurkiai 

Table 2. Growth periods of sweet pepper (averages of 2006–2008) 

Augimo tarpsniai, d. 

Growth periods, days 

Sėja sudygimas 

Sowing-germination 

Sudygimas žydėjimo pradžia 

Germination-beginning of flowering 

Sudygimas vaisių nokimo pradžia 

Germination-beginning of fruit ripening 

Derėjimo trukmė 

Duration of yielding 

Vegetacijos trukmė 

Duration of vegetation 

Veislės 

R 

Cultivars 

05 

LSD 

‘Reda’ ‘Alanta’ ‘Gourmet’ 

05 

12 14 13 1,825 

62 64 61 4,162 

107 108 106 2,544 

63 64 64 0,956 

188 187 187 1,927 

129

Pirmieji vaisiai pradėjo nokti vidutiniškai liepos 17 dieną. Anksčiausiai sunoko 

‘Gourmet’, vėliausiai – ‘Alantos’ vaisiai. Visų veislių derėjimo trukmė buvo 

63–64 dienos. Paskutinis vaisių derlius imtas vidutiniškai spalio 5 dieną. Vegetacijos 

trukmė – 187–188 dienos. 

Įvertinus saldžiųjų paprikų augalų augumą nustatyta, kad veislės ‘Alanta’ augalai 

augo sparčiausiai ir buvo aukščiausi (3 lentelė). Šios veislės augalų aukštis (76,8 cm) ir 

vaisiaus masė (226 g) iš esmės skyrėsi nuo kitų veislių. Vaisių kiekiu iš augalo išsiskyrė 

veislė ‘Reda’ (11 vnt.). ‘Alanta’ išaugino vidutiniškai 10 vaisių. Vidutinė ‘Alantos’ 

vaisiaus masė buvo 44 g didesnė nei ‘Redos’ ir 59 g nei ‘Gourmet’. 

3 lentelė. Saldžiųjų paprikų augumo rodikliai, 2006–2008 m. vidurkiai 

Table 3. Indices of sweet pepper growth vigour (averages of 2006–2008) 

Veislės 

Augalo 

Plant 

Vaisių 

Fruit 

Cultivars aukštis skersmuo kiekis iš augalo, vnt. vidutinė masė 

height, cm diameter, cm number from plant (unt.) average mass, g 

‘Reda’ 69,6 66,6 11 192 

‘Alanta’ 76,8 68,3 10 226 

‘Gourmet’ 66,6 63,7 9 167 

Vidurkis 

71,0 66,2 10 195 

Average 

R 05 

/ LSD 05 

1,578 1,962 3,98 19,226 

2006–2008 m. duomenimis, vidutinis vaisiaus ilgis kito nuo 9,7 cm (‘Gourmet’) 

iki 11,5 cm (‘Reda’) (4 lentelė). Didžiausiu skersmeniu (8,1 cm) pasižymėjo veislės 

‘Alanta’ vaisiai. Didžiausiu minkštimo storiu (8 mm) išsiskyrė ‘Alantos’ paprikos. 

Kontrolinės veislės ‘Reda’ vaisiai buvo ilgiausi (indeksas – 1,7), ‘Alantos’ – trumpiausi 

ir storiausi (indeksas – 1,3). Saldžiosios paprikos ‘Alanta’ veislės augalai savidulkiai, 

formuoja 2–3 pagrindines šakas. Stiebas status, šakotas. Lapai kotuoti, pailgai kiaušiniški, 

viršūnėje smailėjantys. Vaisiai nupjauto cilindro formos, lygūs, nokstantys – žali, 

sunokę – oranžiniai, stambūs, švelnaus skonio, sultingi, su keturiomis kameromis. 

4 lentelė. Saldžiųjų paprikų vaisių morfologinių požymių įvertinimas, 2006– 

2008 m. vidurkiai 

Table 4. Morphological indices fruit of sweet pepper (averages of 2006–2008) 

Veislės 

Cultivars 

Ilgis 

Length, cm 

Skersmuo 

Diameter, cm 

Minkštimo storis 

Thickness of flesh, mm 

Indeksas 

Index 

‘Reda’ 11,5 6,9 7 1,7 

‘Alanta’ 10,0 8,1 8 1,3 

‘Gourmet’ 9,7 7,1 7 1,4 

Vidurkis 

10,4 7,4 7,3 1,5 

Average 

R 05 

/LSD 05 

1,578 1,962 3,98 

2006–2008 m. vidutinis suminis ‘Alantos’, ‘Redos’ ir ‘Gourmet’ derlius buvo 

nuo 5,61 kg m -2 (‘Gourmet’) iki 8,47 kg m -2 (‘Alanta’) (1 pav). Maistui tinkami ir žali

saldžiosios paprikos vaisiai (Воронина ir kt., 1989). Prekinį derlių sudaro sunokę, 

nokstantys ir žali vaisiai. Tirtų saldžiųjų paprikų grupėje vidutiniškai daugiausiai 

prekinių vaisių išaugino ‘Alanta’ (7,8 kg m -2 ), mažiausiai – ‘Gourmet’ (4,97 kg m -2 ). 

‘Alantos’ ir ‘Redos’ vaisių vidutinė prekinio derliaus išeiga buvo vienoda – 92,8 %. 

Veislės ‘Reda’ augalai išaugino mažiausiai neprekinių vaisių (0,49 kg m -2 ). 

1 pav. Saldžiųjų paprikų derliaus palyginimas, kg m -2 

Fig. 1. Comparison of sweet pepper yield (kg m -2 ) 

Tirtų veislių vidutinis sunokusių vaisių kiekis (vnt. m -2 ) atskirais tyrimų metais 

buvo skirtingas (2 pav.). 2008 m. ‘Redos’ (31 vnt. m -2 ), o 2007 m. ‘Alantos’ (28 vnt. m -2 ) 

sunokusių vaisių kiekis buvo didžiausias. 

2 pav. Saldžiųjų paprikų sunokusių vaisių kiekio palyginimas, vnt. m -2 

Fig. 2. Comparison of sweet pepper ripe fruit amount (unt. m -2 ) 

131

Kiekvienais tyrimų metais vidutiniškai didžiausią sunokusių vaisių derlių davė 

‘Alanta’ (3 pav.). 

3 pav. Saldžiųjų paprikų sunokusių vaisių derliaus palyginimas, kg m -2 

Fig. 3. Comparison of sweet pepper ripe fruit yield (unt. m -2 ) 

2008 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto pomologų komisija 

įvertino bendrą saldžiosios paprikos vaisių kokybę balais (5 balai – labai gerai). Veislės 

‘Alanta’ vaisiai patrauklumu prilygo kontrolinės veislės ‘Reda’ vaisiams. Jų skonis 

(4,6 balo) ir sultingumas (4,7 balo) buvo geriausi. Bendrai geriausiai buvo įvertinti 

veislės ‘Alanta’ vaisiai (4,7 balo) (5 lentelė). 

5 lentelė. Saldžiųjų paprikų vaisių kokybės rodikliai, balais 

Table 5. Quality indices of sweet pepper fruits, scores 

132 


Veislė 

Cultivar 

Patrauklumas 

Appearance 

Minkštimo sultingumas 

Juiciness of flesh 

Skonis 

Taste 

Bendras įvertinimas 

Total estimation 

‘Reda’ 4,7 4,5 4,5 4,6 

‘Alanta’ 4,8 4,7 4,6 4,7 

‘Gourmet’ 4,5 4,6 4,5 4,6 

Vidurkis 

Average 

4.7 4.6 4.6 4.6 

Saldžiųjų paprikų biocheminę sudėtį lemia veislė, vaisių spalva ir auginimo 

sąlygos. Bendru cukraus kiekiu labiausiai išsiskyrė ‘Alantos’ paprikos (7,2 %) (6 lentelė). 

Askorbo rūgšties kiekis skirtingų veislių vaisiuose kito vidutiniškai nuo 121,0 

(‘Gourmet’) iki 146,0, mg 100 g -1 (‘Alanta’). Daugiausia nitratų sukaupė ‘Alantos’ 

43 mg kg -1 , o mažiausiai – ‘Redos’ ir ‘Gourmet’ vaisiai (37,4 mg kg -1 ). Sausųjų

medžiagų kiekiu išsiskyrė ‘Alantos’ (8,9 %), o tirpiųjų medžiagų – ‘Redos’ vaisiai. 

2006–2007 m. įvertinus vidutinę biocheminę sudėtį, tarp saldžiosios paprikos veislių 

patikimų skirtumų nebuvo. 

6 lentelė. Saldžiosios paprikos vaisių biocheminė sudėtis, 2006–2007 m. vidurkiai 

Table 6. Biochemical composition of sweet pepper fruits (averages of 2006–2007) 

Cukrūs 

Tirpios Askorbo 

Sausosios 

Sugar, % sausosios rūgštis Karotinas medžiagos 

Nitrates, 

Nitratai 

Veislės 

invertuotas 

Dry soluble acid, mg 100 g -1 Dry mat- 

mg kg 

medžiagos Ascorbic Carotene, 

Cultivars sacharozė bendras 

saccharose total 

-1 

inverted 

solids, % mg 100 g -1 ter, % 

‘Reda’ 5,87 1,19 7,06 8,4 121,0 16,3 8,8 37,4 

‘Alanta’ 5,47 1,73 7,20 8,2 146,0 16,8 8,9 43,0 

‘Gourmet’ 5,33 1,72 7,05 8,3 145,0 16,2 8,5 37,4 

Vidurkis 5,56 1,55 7,10 8,3 137,3 16,4 8,7 39,3 

Average 

R 05 

/LSD 05 

0,498 0,436 0,875 0,379 7,812 0,497 0,625 1,314 

Aptarimas. Saldžioji paprika ‘Alanta’ priskiriama Capsicum annuum L. rūšiai, 

subsp. microcarpum porūšiui, var. grossum (L.) Sendt. atmainai (Фадеева ir kt., 1990). 

Saldžiųjų paprikų vaisių nokimo pradžią ir trukmę labiausiai lemia temperatūros kaita 

(Пивоваров, 1997). Pastaruoju metu sukurta daug veislių ir hibridų su skirtingos 

formos, spalvos ir skonio vaisiais, tinkamais auginti įvairaus tipo šiltnamiuose ir lauke. 

Tačiau ne visos veislės ir hibridai tinka auginti Lietuvos agroklimato sąlygomis. 

Tam reikalingos kuo ankstyvesnės veislės ir išsamūs tyrimai. Fenologiniai stebėjimai 

parodė, kad saldžiosios paprikos vaisių nokimo pradžią ir trukmę labiausiai lemia oro 

temperatūros kaita. Augalai vegetaciją baigia iki pirmųjų šalnų. 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atlikti tyrimai parodė, kad 

per trejus derėjimo metus didžiausią vaisių derlių išaugino veislės ‘Alanta’ augalai. 

Saldžiųjų paprikų biocheminę sudėtį lemia veislė, vaisių spalva ir auginimo sąlygos. 

Šios daržovės vertinamos kaip vitaminų, karotino (A provitamino), mineralinių medžiagų, 

ypač kalio, šaltinis (Dobržanska, 1997; Somos, 1984). Veislės ‘Alanta’ vaisių 

kokybė (patrauklumas, skonis, sultingumas, bendra kokybė) įvertinta geriausiai. 

Išvados. 1. Iš tirtų saldžiosios paprikos veislių didžiausią vaisių derlių išaugino 

‘Alanta’ (vidutinis prekinis derlius – 7,31 kg m-²), mažiausią – ‘Gourmet’ 

(4,97 kg m -2 ). 

2. Stambiausi buvo veislės ‘Alanta’ (226 g) vaisiai. 

3. Saldžiosios paprikos veislė ‘Alanta’ išsiskyrė vaisių išoriniu patrauklumu, 

sultingumu ir skoniu. 

4. Daugiausia askorbo rūgšties ir karotino sukaupė ‘Alantos’ vaisiai. 

5. Įvertinus tirtų požymių visumą, nustatyta, kad ‘Alanta’ gali būti priskiriama 

saldžiųjų paprikų vidutinio ankstyvumo veislių grupei ir tinkama auginti uždarame 

grunte. 

133 

Gauta 2009 03 06 

Parengta spausdinti 2009 03 24

Literatūra 

1. Dobržanska J. 1997. Papryka pod szktem i folią. Warszawa: 34–45. 

2. Maročkienė N. 2009 m. ‘Alanta’ – nauja saldžiosios paprikos veislė. Sodininkystės 

ir daržininkystės mokslo tyrimai, 22: 108–112. 

3. Maročkienė N. 2006. Saldžiosios paprikos produktyvumas nešildomuose pavasariniuose 

šiltnamiuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 177–185. 

4. Maročkienė N. 2002. Saldžiosios paprikos veislė ‘Reda’. Sodininkystė ir daržininkystė, 

21(1): 46–52. 

5. Somos A. 1984. The Paprika. Akademija Kadio, Budapest. 

6. Staugaitis G. 1998. Saldžiosios paprikos auginimas šiltnamiuose. Sodininkystė 

ir daržininkystė, 17(1): 96–109. 

7. Tarakanovas P., Raudonius S. 2003. Agronominių tyrimų statistinė analizė, 

taikant kompiuterinę programą ANOVA, STAT, SPLIT – PLOT iš paketo 

IRRISTAT. Akademija, Kėdainių r. 

8. Аутко А. 2003. Тепличное овощеводство. Минск. 

9. Воронина М. В., Штрейс Р. И., Селиванова О. К. 1989. Перец сладкий в 

защищённом грунте. Москва. 

10. Дымниш О. В. 1996. Отечественные сорта и гибриды перца сладкого, 

рекомендуемые для защитного грунта. Гавриш, 5: 8–10. 

11. Фадеева Г. С., Буренина В. И. 1990. Генетика культурных растений. 

Ленинград 

12. Пивоваров В. Б., Мамедов М. И., Бочарникова Р. И. 1997. Пасленовые 

культуры в нечерноземной зоне России (томат, перец). Москва 214–225. 


Evaluation of biological-economical properties of sweet pepper 

cultivar ‘Alanta’ 

N. Maročkienė, R. Karklelienė, Č. Bobinas 

Summary 

There was carried out the selection of sweet pepper with yellow fruits (Capsicum annuum 

L. subsp. microcarpum var. grossum (L.) Sendt.) at the Lithuanian Institute of Horticulture 

in 2000–2008. New sweet pepper cultivar ‘Alanta’ investigated in spring greenhouses covered 

with single polyethylene film was stabilized in 2006–2008. Biological and economical indices 

were compared with these of Lithuanian cultivar ‘Reda’ and standard cultivar ‘Gourmet’. There 

were evaluated phenological observations, growth vigour, morphological indices, fruit yield 

and quality. It was established that the plants of cultivar ‘Alanta’ on the average are of 77 cm 

in height and form 2–3 main branches. The fruits are of cut cylinder form, juicy, of sweet taste, 

green while growing and orange when ripe, on the average of 10 cm in length and 8.1 cm in 

134

diameter. The average weight of marketable fruit – 226 g, flesh diameter – 8 mm. Plants were 

grown in rows at the distances of 70 cm, inter-rows – 40 cm. Plant density – 3.6 unt. m -2 . The 

average total yield – 7.88 kg m -2 , of ripe fruits – 5.76 kg m -2 . The first fruits began to ripe on 

the average 108 days after germination. Duration of yielding was 58–67 days. According to the 

whole of biological and economical properties, ‘Alanta’ belongs to the averagely early sweet 

pepper group. It is recommended to grow this cultivar in the closed soil. 

Key words: yield, biochemical composition, quality, sweet pepper, selection, fruits, 

cultivar. 

135




Pažemio ozono ir ultravioletinės-B spinduliuotės 

kompleksinis poveikis valgomojo ridikėlio 

(Raphanus sativus L.) augimui bei fotosintezės 

pigmentams 

Jurga Sakalauskaitė 1 , Aušra Brazaitytė 1 , Sandra Sakalauskienė 1 , 

Akvilė Urbonavičiūtė 1 , Giedrė Samuolienė 1 , 

Aleksandr Lukatkin 2 , Dmitrij Bašmakov 2 , Pavelas Duchovskis 1 

1 


Kauno r., el. paštas j.sakalauskaite@lsdi.lt 

2 

Mordovijos valstybinis universitetas, Uljanovo 26b, Saransk, Rusija, 

el. paštas aslukatkin@yandex.ru 

Tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų fiziologijos 

laboratorijos fitotroniniame komplekse. Tirtas diferencijuotas ir kompleksinis ozono ir UV-B 

spinduliuotės poveikis valgomajam ridikėliui (Raphanus sativus L.), veislė – ‘Žara’. Tyrimo 

metu vadovautasi prielaida, kad ridikėlių, adaptaciniu periodu paveiktų kuriuo nors veiksniu 

(UV-B, O 3 

), rodikliai pagrindinio poveikio metu buvo geresni negu neveiktų šiais stresoriais 

ridikėlių (kontroliniai augalai). Augalai prisitaikė prie tirtų veiksnių poveikio. Vadovaujantis 

šiais samprotavimais ir gautais ridikėlių tyrimo rezultatais, galima teigti, kad valgomasis 

ridikėlis neprisitaikė ne tik prie kito, bet ir prie to paties veiksnio stipresnio poveikio. Po 

pagrindinio poveikio sąlyginai stiprios koncentracijos ozonu ar UV-B spinduliuote, ridikėlių 

lapuose padidėjo fotosintezės pigmentų kiekis. Tai rodo, kad augaluose buvo aktyvuojamos 

apsaugos sistemos, tačiau nebuvo išlaikyta pusiausvyra tarp stresorių daromos žalos ir pažeistas 

funkcijas atkuriančių procesų. 

Reikšminiai žodžiai: valgomasis ridikėlis (Raphanus sativus L.), pažemio ozonas (O 3 

), 

ultravioletinė-B spinduliuotė (UV-B), fotosintezė, biometriniai rodikliai. 

Įvadas. Vis aktualesnės tampa aplinkos problemos, susijusios su ozono kiekio 

pokyčiais stratosferoje ir troposferoje. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios 

fiksuojamas gana spartus stratosferos ozono sluoksnio irimas, dėl to didėja ultravioletinės 

spinduliuotės srautas, pasiekiantis Žemės paviršių (Krizek ir kt., 1998). 

Taip pat dėl didėjančios azoto dioksido, pagrindinio ozono pirmtako, koncentracijos 

troposferoje didėja pažemio ozono kiekis. Didėjanti pažemio ozono koncentracija ir 

intensyvėjanti UV-B spinduliuotė daro neigiamą poveikį augalams, sukelia neigiamus 

jų morfologijos ir fiziologijos pokyčius (Caldwell ir kt., 1995). Troposferos ozonas ir 

137

ultravioletinė-B spinduliuotė gali augalą veikti vienu metu arba jų poveikis sustiprėti 

paeiliui, todėl svarbu ištirti tiek diferencijuotą, tiek kompleksinį šių veiksnių poveikį 

augalams. Išskiriami du stresorių sąveikos tipai: sinergizmas ir kryžminė adaptacija. 

Pirmuoju atveju išoriniai veiksniai sustiprina vienas kito poveikį ir, veikiant vienam 

stresoriui, augalai tampa jautresni kitiems stresoriams (Alexieva ir kt., 2003). Kitu 

atveju trumpalaikis ir nestiprus vieno veiksnio poveikis suaktyvina kai kuriuos apsauginius 

mechanizmus ir dėl to padidėja atsparumas tolesniam nepalankiam poveikiui 

(kryžminė adaptacija). Prisitaikymo mechanizmai nėra galutinai ištirti, tik žinoma, 

kad, išvengdami žalingo stresoriaus poveikio, augalai suaktyvina įvairias apsaugos 

sistemas (Alexieva ir kt., 2003; Wang ir kt., 2003). Jau įrodyta, kad UV-B spinduliuotė 

ir ozonas, be kitų neigiamų padarinių, sukelia augaluose oksidacinį stresą (Apel, 

Hirtt, 2004), todėl kryžminė adaptacija pastebima gana dažnai (Kuznetsov, 2001; 

Alexieva ir kt., 2003). Polle (1997) įrodė, kad nedidelė UV-B radiacija gali stimuliuoti 

antioksidacines apsaugos sistemas ir padidinti kryžminę toleranciją kitiems aplinkos 

veiksniams. Geriausias miežių veislės ‘Aura’ prisitaikymo efektas gautas tuomet, kai 

augalai pirmiausia buvo pripratinti prie nedidelės koncentracijos ozono, o po to paveikti 

didelės dozės UV-B spinduliuote. Didžiausios miežių ‘Henni’ adaptacinės galimybės 

buvo tada, kai jie pirmiausia buvo pripratinti prie silpnos spinduliuotės, o vėliau veikti 

didelės dozės UV-B spinduliuote (Dėdelienė ir kt., 2006). 

Darbo tikslas – ištirti pažemio ozono (O 3 

) ir ultravioletinės-B spinduliuotės (UV-B) 

diferencijuotą ir kompleksinį poveikį valgomajam ridikėliui ir nustatyti prisitaikymo 

prie šių veiksnių galimybes. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir 

daržininkystės instituto Augalų fiziologijos laboratorijos fitotroniniame komplekse 2006 

m. Siekiant išvengti kitų aplinkos veiksnių poveikio, tyrimai daryti kontroliuojamos ir 

reguliuojamos aplinkos kamerose. Bandymo metu išskirtas adaptacinis ir pagrindinis 

ozono ir UV-B spinduliuotės poveikis. Bandymo schema pateikta 1 paveikle. 

Adaptaciniame etape dalis augalų veikti sąlyginai silpnos koncentracijos ozonu 

(120 µg m -3 ) ar sąlyginai silpna UV-B spinduliuote (3 kJ m -2 parą -1 ). Kita dalis 

augalų auginta kontrolinėje kameroje be ozono ir UV-B spinduliuotės. Poveikio 

trukmė – 7 dienos. Pagrindiniame etape tie patys augalai veikti tuo pačiu ar kitu, tik 

sąlyginai stipresniu, veiksniu: ozono koncentracija – 240 µg m -3 , UV-B spinduliuotės 

dozė – 9 kJ m -2 parą -1 . Adaptacinio poveikio metu kontrolinėje kameroje auginti 

augalai pagrindiniame etape taip pat buvo veikiami sąlyginai didelės dozės UV-B 

(9 kJ m -2 parą -1 ) spinduliuote arba didesnės koncentracijos ozonu (240 µg m -3 ). Dalis 

augalų palikta absoliučiai kontrolei. Poveikio trukmė – taip pat 7 dienos. Nurodytos 

ozono koncentracijos buvo palaikomos 7 val. per dieną. Kad gautų atitinkamą UV-B 

spinduliuotės paros dozę, augalai buvo veikti tam tikrą laiką. 

Tyrimui ridikėliai pasėti į 5 l talpos vegetacinius indus, neutralaus rūgštumo durpių 

substratą (6–6,5 pH), ir 12 dienų po sudygimo auginti šiltnamyje. Sunešti į fitokameras 

augalai buvo paliekami ten dviem paroms, kad prisitaikytų prie pasikeitusios aplinkos. 

Vėliau kamerose nustatyti tiriami veiksniai. Atliekant tyrimus buvo palaikomas 

16 val. fotoperiodas. Šviesos šaltinis fitokamerose – „Son-T-Agro“ (PHILIPS) lempos. 

Temperatūra dieną buvo 21 °C, naktį – 17 °C. Ozonas generuotas generatoriumi 

OSR-8 (Ozone Solutions, Inc.), koncentracija matuota ozono monitoriumi OMC-1108 

(Ozone Solutions Inc.). UV-B spinduliuotę skleidė UV-B lempos (TL 40W/12 RS 

UV-B Medical, Philips, JAV). Tyrimas darytas trimis pakartojimais. 

138

1 pav. Pažemio ozono ir UV-B spinduliuotės diferencijuoto ir 

kompleksinio poveikio augalams schema. K – neveikti augalai. 

Fig. 1. Scheme of differential and integrated impact of ozone and 

ultraviolet-B radiation. K – control. 

Biometriniams rodikliams įvertinti išmatuotas ridikėlių antžeminės dalies aukštis, 

asimiliacinis plotas, šakniavaisių skersmuo. Augalų asimiliacinis plotas išmatuotas 

lapų ploto matuokliu WinDIAS, Delta-T Devices. Sausųjų medžiagų kiekis nustatytas 

išdžiovinus augalus 105 ºC temperatūroje iki nekintamos masės. 

Fotosintezės pigmentų (chlorofilų a, b ir karotinoidų) kiekis žalioje lapų masėje 

nustatytas 100 % acetono ekstrakte spektrofotometriniu metodu (Гавриленко, 

Жигалова, 2003) spektrofotometru „Genesys 6“ (ThermoSpectronic, JAV). 

Statistinei analizei atlikti apskaičiuoti vidurkiai ir standartinės paklaidos, naudojant 

MS EXCEL statistinę programą. Duomenų patikimumui įvertinti naudota statistinė 

programa ANOVA (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Rezultatai. Adaptacinio poveikio metu sąlyginai silpnos koncentracijos ozonas 

(120 µg m -3 ) ar UV-B spinduliuotė (3 kJ m -2 parą -1 ) neturėjo neigiamo poveikio ridikėlių 

antžeminės dalies aukščiui (1 lentelė). Pagrindinio poveikio metu ridikėliai, 

be išankstinės adaptacijos (K + O 3 

, K + UV-B), veikti sąlyginai stiprios koncentracijos 

ozonu (240 µg m-3) ar UV-B spinduliuote (9 kJ m -2 parą -1 ), išaugino šiek tiek 

mažesnio aukščio antžeminę dalį nei neveikti augalai (K + K). Ridikėliai, kurie po 

poveikio mažesnės koncentracijos ozonu buvo paveikti stipresniu tuo pačiu stresoriumi 

(O 3 

+ O 3 

), taip pat išaugino panašaus aukščio antžeminę dalį kaip neveikti augalai. 

Adaptacinio poveikio etape sąlyginai silpna, o pagrindiniame etape sąlyginai stipri, 

139

UV-B spinduliuotė (UV-B + UV-B) iš esmės slopino ridikėlių antžeminės dalies augimą. 

Taikant skirtingų veiksnių derinius, gauti priešingi rezultatai. Adaptaciniu laikotarpiu 

paveikus sąlyginai mažos dozės UV-B spinduliuote, pagrindinio poveikio laikotarpiu 

stiprios koncentracijos ozonas (UV-B + O 3 

) slopino ridikėlių antžeminės dalies augimą. 

Sąlyginai silpnos koncentracijos ozonas adaptaciniame etape ir didelės dozės UV-B 

spinduliuotė (O 3 

+ UV-B) pagrindinio poveikio laikotarpiu nedarė esminio poveikio 

antžeminės dalies aukščiui (1 lentelė). 

1 lentelė. Valgomojo ridikėlio augimo rodikliai po adaptacinio ir pagrindinio 

poveikio ozonu ir UV-B spinduliuote. K – neveikti augalai, pirmoji raidė žymi 

adaptacinį, antroji – pagrindinį poveikį. Esminiai skirtumai nuo neveiktų (K, K + 

K) augalų pažymėti žvaigždute: ** p ≤ 0,01, *p ≤ 0,05 (vidurkis ± Sx, n = 5). 

Table 1. Differential and integrated impact of O 3 

and UV-B radiation on radish growth 

indices. K – control, first letter indicates adaptation, second – the main impact. Significant 

differences from control treatment are denoted by an asterisk: *p ≤ 0.05 (mean ± SE; 

n = 5). 

Poveikis 

Treatment 

Antžeminės dalies 

aukštis 

Overground part 

height, cm 

Asimiliacinis plotas 

Assimilation on area, 

cm 2 

Šakniavaisių 

skersmuo 

Rhizocarp diameter, 

cm 

Adaptacinis poveikis 

Adaptation impact 

K 25,7 ± 1,3 105,3 ± 8,2 1,9 ± 0,2 

O 3 

– 120 µg m -3 24,4 ± 0,4 69,1 ± 6,8** 1,2 ± 0,3 

UV-B – 3 m -2 parą / day -1 23,4 ± 1,4 106,2 ± 10,8 1,6 ± 0,2 

Pagrindinis poveikis 

The main impact, O 3 

– 240 µg m -3 

K + K 18,7 ± 1,1 111,9 ± 10,8 1,9 ± 0,1 

K + O 3 

17,8 ± 0,5 63,7 ± 6,5** 1,5 ± 0,1 

O 3 

+ O 3 

18,0 ± 0,7 57,7 ± 7,4** 0,6 ± 0,2** 

UV-B + O 3 

15,4 ± 0,5* 49,6 ± 4,2** 1,3 ± 0,3* 


The main impact, UV-B – 9 kJ m -2 parą / day -1 

K + K 18,7 ± 1,1 111,9 ± 8,2 1,9 ± 0,1 

K + UV-B 16,7 ± 1,4 58,3 ± 7,9** 1,5 ± 0,2 

UV-B + UV-B 13,4 ± 0,8* 65,4 ± 12,9** 1,4 ± 0,3 

O 3 

+ UV-B 16,0 ± 1,0 54,9 ± 8,8** 0,6 ± 0,2* 

Adaptacinio poveikio metu sąlyginai silpnos koncentracijos ozonas pažeidė ridikėlių 

asimiliacinį plotą, skatino priešlaikinį lapų džiūvimą ir numetimą (1 lentelė). 

Sąlyginai mažos dozės UV-B spinduliuotė neturėjo esminio poveikio ridikėlių asimiliaciniam 

plotui. Pagrindinio poveikio laikotarpiu stipresnės koncentracijos ozonas 

ar UV-B spinduliuotė pažeidė visų ridikėlių fotosintezės aparatą, nesvarbu koks buvo 

adaptacinio veiksnio pobūdis (1 lentelė). 

140

Jau adaptaciniame etape ridikėlius paveikus sąlyginai silpnos koncentracijos 

ozonu buvo nežymiai slopinamas šakniavaisių augimas (1 lentelė). Pagrindiniame 

poveikio etape sąlyginai stiprios koncentracijos ozonas ar UV-B spinduliuotė dar labiau 

slopino ridikėlių šakniavaisių, kurie adaptaciniame periode buvo prisitaikę prie 

silpnos koncentracijos ozono (O 3 

+ O 3 

, O 3 

+ UV-B), augimą. Taip pat pagrindiniame 

etape stiprios koncentracijos ozonas iš esmės slopino ridikėlių, prisitaikiusių prie 

silpnos UV-B spinduliuotės (UV-B + O 3 

), šakniavaisių augimą. Ridikėliai, paveikti 

silpna UV-B spinduliuote, o po to – stipria (UV-B + UV-B), išaugino šakniavaisius, 

prilygstančius nepaveiktiems augalams. Augalai, be išankstinės adaptacijos (K), pagrindiniame 

poveikio etape paveikti sąlyginai stiprios koncentracijos ozonu (K + O 3 

) 

ar UV-B spinduliuote (K + UV-B), taip pat išaugino šakniavaisius, prilygstančius 

nepaveiktiems augalams (K + K) (1 lentelė). 

Adaptacinio poveikio metu skirtingi veiksniai nedarė esminio poveikio ridikėlių 

sausųjų medžiagų kaupimuisi ir pasiskirstymui augale. Galima paminėti tai, kad sąlyginai 

silpnos koncentracijos ozonas šiek tiek slopino sausųjų medžiagų kaupimąsi 

ridikėlių šakniavaisiuose (2 lentelė). 

2 lentelė. Valgomojo ridikėlio (Raphanus sativus L.) sausųjų medžiagų kaupimasis 

po adaptacinio ir pagrindinio poveikio ozonu bei UV-B spinduliuote. 

K – neveikti augalai, pirmoji raidė žymi adaptacinį, antroji – pagrindinį poveikį. 

Esminiai skirtumai nuo neveiktų (K, K + K) augalų pažymėti žvaigždute: 

**p ≤ 0,01, *p ≤ 0,05 (vidurkis ± Sx, n = 5). 


and UV-B radiation on dry biomass 

accumulation in radish plants. K – control, first letter indicates adaptation, second – the 

main impact. Significant differences from control treatment are denoted by an asterisk: 

** p ≤ 0.01, *p ≤ 0.05 (mean ± SE; n = 5). 

Sausos biomasės pasiskirstymas 

Poveikis 

Dry biomass accumulation, mg 

Treatment 

lapuose 

leaves 

šakniavaisiuose 

rhizocarps 



K 230,8 ± 29,1 161,2 ± 28,7 

O 3 

- 120 µg m -3 243,4 ± 17,8 96,8 ± 42,1 

UV-B – 3 kJ m -2 parą / day -1 300,4 ± 28,6 171,6 ± 48,9 



– 240 µg m -3 

K + K 242,6 ± 16,8 313,8 ± 70,8 

K + O 3 

289,2 ± 27,3 166,2 ± 21,3 

O 3 

+ O 3 

205,0 ± 41,0 86,6 ± 20,4* 

UV-B + O 3 

193,8 ± 20,4 135,0 ± 50,5 


The main impact, UV-B – 9 kJ m -2 parą -1 / day -1 

K + K 242,6 ± 16,8 313,8 ± 70,8 

K + UV-B 217,4 ± 35,2 344,4 ± 129,4 

UV-B + UV-B 240,2 ± 32,5 235,0 ± 44,6 

O 3 

+ UV-B 217,4 ± 55,7 64,8 ± 16,5** 

141

Po pagrindinio poveikio ozonu ar UV-B spinduliuote ridikėlių lapuose buvo 

kaupiamas panašus sausųjų medžiagų kiekis. Tačiau sąlyginai stiprios koncentracijos 

ozonas pagrindinio poveikio metu sutrikdė sausųjų medžiagų pernešimą ir kaupimąsi 

ridikėlių šakniavaisiuose. Augalus paveikus silpnesnės koncentracijos ozonu, o vėliau 

– stipresnės (O 3 

+ O 3 

), jų šakniavaisiuose sausųjų medžiagų sukaupta mažiau nei 

neveiktų ridikėlių. Pagrindinis poveikis stipresne UV-B spinduliuote neturėjo esminės 

įtakos sausųjų medžiagų sintezei ridikėlių šakniavaisiuose, išskyrus ridikėlius, kurie 

adaptacijos metu buvo paveikti sąlyginai silpnos koncentracijos ozonu (O 3 

+ UV-B) 

(2 lentelė). 

Adaptaciniu periodu sąlyginai silpnos koncentracijos ozonas (120 µg m -3 ) iš esmės 

mažino chlorofilo a kiekį, o sąlyginai silpna UV-B spinduliuotė nedarė esminio 

poveikio šio pigmento kiekiui ridikėlių lapuose (3 lentelė). 

3 lentelė. Fotosintezės pigmentų kiekis valgomojo ridikėlio (Raphanus sativus 

L.) lapuose po adaptacinio ir pagrindinio poveikio ozonu ir UV-B spinduliuote. 

K – neveikti augalai, pirmoji raidė žymi adaptacinį, antroji – pagrindinį 

poveikį. Esminiai skirtumai nuo neveiktų (K, K + K) augalų pažymėti žvaigždute: 

** p ≤ 0,01, *p ≤ 0,05 (vidurkis ± Sx, n = 3). ŽM – žalia masė. 


and UV-B radiation on radish photosynthetic 

pigment content. K – control, first letter indicates adaptation, second – the 

main impact. Significant differences from control treatment are denoted by an asterisk: 

**p ≤ 0.01, *p ≤ 0.05 (mean ± SE; n = 3). FW – fresh weight. 

Fotosintezės pigmentų kiekis 

Poveikis 

Photosynthetic pigment content, mg g -1 ŽM/FW 

Treatment chlorofilas a 

chlorophyll a 

chlorofilas b 

chlorophyll b 

chlorofilas a/b 

chlorophyll a/b 

karotinoidai 

carotenoids 



K 0,41 ± 0,05 0,16 ± 0,02 2,6 ± 0,13 0,37 ± 0,05 

O 3 

– 120 µg m -3 0,25 ± 0,03* 0,16 ± 0,03 1,6 ± 0,08** 0,21 ± 0,01* 

UV-B – 3 kJ m -2 parą / day -1 0,32 ± 0,03 0,19 ± 0,01 1,7 ± 0,06** 0,34 ± 0,02 



– 240 µg m -3 

K + K 0,32 ± 0,02 0,15 ± 0,01 2,1 ± 0,22 0,24 ± 0,01 

K + O 3 

0,73 ± 0,05* 0,43 ± 0,03** 1,7 ± 0,03 0,39 ± 0,04* 

O 3 

+ O 3 

0,52 ± 0,12 0,27 ± 0,07 1,9 ± 0,08 0,25 ± 0,05 

UV-B + O 3 

0,60 ± 0,14 0,34 ± 0,09* 1,8 ± 0,1 0,42 ± 0,04* 


The main impact, UV-B – 9 kJ m -2 parą -1 / day -1 

K + K 0,32 ± 0,02 0,15 ± 0,01 2,1 ± 0,22 0,24 ± 0,01 

K + UV-B 0,37 ± 0,06 0,19 ± 0,02 2,0 ± 0,09 0,23 ± 0,02 

UV-B + UV-B 0,55 ± 0,14 0,28 ± 0,05 1,9 ± 0,27 0,32 ± 0,08 

O 3 

+ UV-B 0,68 ± 0,17* 0,32 ± 0,07* 2,1 ± 0,15 0,33 ± 0,05 

Pagrindinio poveikio metu, ridikėlius paveikus stiprios koncentracijos ozonu 

(240 µg m -3 ) (K + O 3 

, O 3 

+ O 3 

, UV-B + O 3 

), chlorofilo a jų lapuose buvo kaupiama 

142

daugiau nei neveiktų augalų lapuose (K + K). Šio pigmento kiekis ypač padidėjo 

augaluose, kurie nepatyrė adaptacinio poveikio (K + O 3 

). Pagrindinio poveikio metu 

ridikėlius paveikus didelės dozės UV-B spinduliuote, iš esmės didesnis chlorofilo a 

kiekis buvo nustatytas prie ozono prisitaikiusių augalų lapuose (O 3 

+ UV-B). Kituose 

augaluose (K + UV-B, UV-B + UV-B) chlorofilo a kiekis nedaug padidėjo (3 lentelė). 

Adaptacinio poveikio metu chlorofilas b, priešingai nei chlorofilas a, nebuvo jautrus 

sąlyginai silpnos koncentracijos ozonui. Stiprios koncentracijos ozonas iš esmės 

didino chlorofilo b kiekį ridikėlių, neprisitaikiusių prie silpnesnio veiksnio (K + O 3 

) 

arba prisitaikiusių prie sąlyginai silpnos UV-B spinduliuotės (UV-B + O 3 

), lapuose. 

Veikiant tam pačiam stipresniam veiksniui (O 3 

+ O 3 

), chlorofilo b buvo kaupiama 

daugiau, palyginti su neveiktais (K + K) augalais, tačiau šis padidėjimas nebuvo 

esminis. Didelės dozės UV-B spinduliuotė iš esmės padidino chlorofilo b kiekį tik 

tų ridikėlių, kurie buvo prisitaikę prie sąlyginai silpnos koncentracijos ozono (O 3 

+ 

UV-B), lapuose. Kituose augaluose (K + UV-B, UV-B + UV-B) chlorofilo b kiekis 

nedaug padidėjo (3 lentelė). 

Iš esmės mažesnį chlorofilo a ir b santykį, palyginti su neveiktais augalais, adaptaciniu 

periodu lėmė mažesnis chlorofilo a ir didesnis chlorofilo b kiekis ridikėlių, veiktų 

sąlyginai silpnos koncentracijos ozonu ar UV-B spinduliuote, lapuose. Po pagrindinio 

poveikio ozonu ar UV-B spinduliuote visų ridikėlių lapuose chlorofilo a ir b santykis 

buvo panašus (3 lentelė). 

Adaptacinio periodo metu sąlyginai silpnos koncentracijos ozonas mažino karotinoidų 

kiekį ridikėlių lapuose, o UV-B spinduliuotė neturėjo esminio poveikio. 

Poveikis stiprios koncentracijos ozonu iš esmės didino karotinoidų kiekį ridikėlių, 

neprisitaikiusių prie silpnesnių veiksnių (K + O 3 

) arba prisitaikiusių prie silpnesnės 

UV-B spinduliuotės (UV-B + O 3 

), lapuose. Pagrindinis poveikis UV-B spinduliuote 

nežymiai didino karotinoidų kiekį tik prisitaikiusių prie silpnesnės UV-B spinduliuotės 

(UV-B + UV-B) arba silpnesnės koncentracijos ozono (O 3 

+ UV-B) ridikėlių lapuose 

(3 lentelė). 

Aptarimas. Ozono ir UV-B spinduliuotės kompleksinio poveikio tyrimų nėra 

daug. Įvairių augalų požymių tyrimų rezultatai rodo, kad bendras ozono ir UV-B 

spinduliuotės poveikis reiškiasi nevienodai. Be to, nustatytas šio poveikio priklausomumas 

nuo augalo rūšies ir genotipo (Krupa, 2003; Fujibe ir kt., 2004). Darydami šį 

tyrimą vadovavomės prielaida, kad ridikėlių, adaptaciniu periodu paveiktų kuriuo nors 

veiksniu (UV-B, O 3 

), rodikliai pagrindinio poveikio metu buvo geresni nei neveiktų 

šiais stresoriais ridikėlių (kontroliniai augalai). Augalai adaptavosi prie tirtų veiksnių 

poveikio. Vadovaujantis šia prielaida ir remiantis tyrimų duomenimis, galima teigti, 

kad valgomasis ridikėlis neprisitaikė ne tik prie kito, bet ir prie to paties stipresnio 

veiksnio poveikio. Ridikėliuose, veiktuose stipriu stresoriumi, prieš tai paveikus juos 

skirtingu silpnu stresoriumi, nevyko kryžminės adaptacijos procesai, o šie stresoriai 

sustiprino vienas kito poveikį. Taip pat mažesnės koncentracijos ozonas sustiprino 

didesnės koncentracijos ozono poveikį, kaip ir mažesnės dozės UV-B spinduliuotė 

sustiprino didesnės dozės UV-B spinduliuotės poveikį ridikėliams. 

Literatūroje teigiama, kad trumpalaikis ir nestiprus vieno veiksnio poveikis 

gali neutralizuoti žalingą po jo einančio veiksnio poveikį, nes pirmasis suaktyvina 

143

kai kuriuos apsauginius mechanizmus, pagerėja atsparumas tolesniam nepalankiam 

poveikiui (Alexieva ir kt., 2003; Wang ir kt., 2003), t. y. augaluose vyksta kryžminė 

adaptacija. Nors ridikėlių prisitaikymo prie ozono ir ultravioletinės-B spinduliuotės 

poveikių mechanizmai yra panašūs, priešingai nei teigia kiti autoriai (Kuznetsov, 2001; 

Alexieva ir kt., 2003), ridikėliuose nevyko kryžminės adaptacijos procesai, o minėti 

stresoriai sustiprino vienas kito poveikį. 

Po pagrindinio poveikio sąlyginai stiprios koncentracijos ozonu ar UV-B spinduliuote 

ridikėlių lapuose nustatytas didesnis fotosintezės pigmentų kiekis. Tai rodo, kad 

augaluose buvo aktyvuojamos apsaugos sistemos, tačiau nebuvo išlaikyta pusiausvyra 

tarp stresorių daromos žalos ir pažeistas funkcijas atkuriančių procesų. Pagrindinio 

poveikio metu sąlyginai stiprios koncentracijos ozonas ar ultravioletinė-B spinduliuotė 

išsekino ridikėlių gynybines sistemas, tai sukėlė didelius pakenkimus augalams ir 

netgi jų žūtį. 

Išvados. Valgomojo ridikėlio prisitaikymo prie kompleksinio ozono ir ultravioletinės-B 

spinduliuotės poveikio galimybių tyrimai parodė, kad ridikėliai neprisitaikė ne 

tik prie kito, bet ir prie to paties stipresnio tirto veiksnio poveikio, t. y. juose nevyko 

kryžminės adaptacijos procesai, o šie stresoriai sustiprino vienas kito poveikį. Sąlyginai 

silpnos koncentracijos ozonas ar ultravioletinė-B spinduliuotė adaptacijos periodo metu 

nepakankamai suaktyvino apsaugos mechanizmus, kurie turėjo neutralizuoti minėtų 

veiksnių poveikį ir pagerinti augalų atsparumą sąlyginai stiprios koncentracijos ozonui 

ar ultravioletinei-B spinduliuotei. 

Padėka. Už tyrimams suteiktą finansinę paramą dėkojame Lietuvos valstybinam 

mokslo ir studijų fondui bei Rosobrazovanije fondui. 

Gauta 2009 03 02 


Literatūra 

1. Alexieva V., Ivanov S., Sergiev I., Karanov E. 2003. Interaction between stresses. 

Bulg. J. Plant Physiol., Special Issue, 1–17. 

2. Apel K., Hirtt H. 2004. Reactive oxygen species: metabolism, oxidative stress, 

and signal transduction. Annual Review of Plant Biology, 55: 373–399. 

3. Caldwell M. M., Teramura A. H., Tevini M., Bornman J. F., Bjorn L. O., 

Kulandaivelu G. 1995. Effects of increased solar ultraviolet radiation on terrestrial 

plants. Ambio, 24: 166–173. 

4. Dėdelienė K., Brazaitytė A., Stankevičiūtė S. 2006. Vasarinių miežių adaptacija 

prie diferencijuoto ir kompleksinio UV-B ir ozono poveikio. Sodininkystė ir 


5. Fujibe T., Sati H., Arakawa K., Yabe N., Takeuchi Y., Yamamoto K. T. 2004. A 

methyl viologen-resistant mutant of Arabidopsis which is allelic to ozone–sensitive 

rcdl, is tolerant to supplemental ultraviolet-B irradiation. Plant Physiology, 

134: 275–285. 

144

6. Krizek D. T., Britz S. J., Mirecki R. M. 1998. Inhibitory effects of ambient levels 

of solar UV-A and UV-B radiation on growth of cv. ‘New Red Fire’ lettuce. 

Physiologia Plantarum, 103: 1–7. 

7. Krupa S. V. 2003. Joint effects of elevated levels of ultraviolet–B radiation, 

carbon dioxide and ozone on plants. Photochemistry and Photobiology, 78(6): 

535–542. 

8. Kuznetsov V. V. 2001. General resistance of plants to abiotic stress factors: possible 

mechanisms and signals. Plant under environmental stress. International 

Symposium. Moscow, 150–151. 

9. Polle A. 1997. Defense against photo-active damage in plants. In: J. G. Scandalios 

(ed.), Oxidative stress and the molecular biology of antioxidant defenses. Cold 

Spring Harbor Laboratory Press, 623–666. 


analizė, taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo 

SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija, Kėdainių r. 

11. Wang W. X., Vinocur B., Altman A. 2003. Plant response to drought, salinity and 

extreme temperatures: towards genetic engineering for stress tolerance. Planta, 

218: 1–14. 

12. Гавриленко В. Ф., Жигалова Т. В. 2003. Большой практикум по фотосинтезу. 

Академия, Москва. 


Differential and integrated impact of tropospheric ozone and 

ultraviolet-B radiation on radish (Raphanus sativus L.) 

growth and photosynthesis pigments 

J. Sakalauskaitė, A. Brazaitytė, S. Sakalauskienė, A. Urbonavičiūtė, 

G. Samuolienė, A. Lukatkin, D. Bašmakov, P. Duchovskis 

Summary 

Research was carried out in growth chambers of controlled environment at Laboratory 

of Plant Physiology, Lithuanian Institute of Horticulture. There was investigated differential 

and integrated impact of ozone and UV-B radiation on radish plants (Raphanus sativus L.), 

cv. ‘Žara’. We followed the assumption that if plants treated with lower O 3 

concentration 

or UV-B radiation during the adaptation period and during the main impact period exposed 

to the same or other stronger factor distinguished by better indices as non-treated plants; it 

indicated that plants were adapted to the investigated stressors impact. The results of investigations 

of radish adaptation to complex ozone and UV-B irradiation exposure indicate, that 

no cross-tolerance emerge in radish plants: they do not adapt neither to the other stressor 

of higher intensity, nor to the same stressor of higher intensity. Moreover, these stressors 

strengthen each others negative effect. Relatively low ozone concentration or UV-B irradiation 

dose insufficiently activate defensive mechanisms, which should neutralize and improve 

plant resistance to the relatively higher ozone concentration or UV-B irradiation dose. 

Key words: radish (Raphanus sativus L.), tropospheric ozone (O 3 

), ultraviolet-B radiation 

(UV-B), photosynthesis, morphological indices. 

145

SCIENTIFIC WORKS OF THE LITHUANIAN INSTITUTE OF 

HORTICULTURE AND LITHUANIAN UNIVERSITY OF AGRICULTURE. 


The effect of light quality on nutritional 

aspects of leafy radish 

Akvilė Urbonavičiūtė 1 , Giedrė Samuolienė 1 , Aušra Brazaitytė 1 , 

Pavelas Duchovskis 1, 3 , Rasa Karklelienė 1 , Kristina Šliogerytė 1 , 

Artūras Žukauskas 2, 3 

1 

Lithuanian Institute of Horticulture, Kauno 30, LT-54333 Babtai, Kaunas distr., 

Lithuania, e-mail a.urbonaviciute@lsdi.lt 

2 

Institute of Materials Science and Applied Research, Vilnius University, 

Saulėtekio al. 9-III, LT-10222 Vilnius, Lithuania 

3 

JSC ‘Hortiled’, LT-44403, Kaunas, Lithuania 

In this study we present the evaluation of the effect of different light emitting diode (LED) 

light spectra on the nutritional aspects in leafy radish (Raphanus sativus L. cv. ‘Tamina’). The 

effect of sole red light (638 nm), the combination of red (638, 669 nm), blue (445 nm) and far 

red (731 nm) light and their supplementation with UV (385 nm), amber (595 nm) and green 

(510 nm) LEDs was investigated. Light effect on the indices of nutritional quality of radish 

leaves and stems was unequal and diverse. LED lighting promoted antioxidant activity and 

contents of phenolic compounds in radish leaves, although vitamin C and monosacharide 

contents were reduced. High flux of sole red light, acting as the photo-oxidative stressor for 

plants, accelerated the accumulation of violoxanthin cycle pigments in plant material, whereas 

amber and green lights, supplemental for the red and blue components promoted β-carotene 

accumulation. Supplemental UV light had the effect, the most comparable to the reference 

lighting with HPS lamps. 

Key words: light emitting diodes, light spectra, nutritional quality, radish leaves. 

Introduction. Agricultural innovations are going towards cultivating vegetable 

food of improved nutrition and functionality for healthy diets and therapeutics 

(McGloughlin, 2008). Together with other genetic and agricultural implements, lighting 

might be the relevant toll for phytochemical-rich vegetable cultivation. Light not only 

participate as the signal for the directional light-sensitive metabolic reactions, but also 

acts as the photo-oxidative stressor, inducing active acclimation processes or causing 

metabolic disruptions (Jansen et al., 2008). A common plant acclimation response to 

a variety of environmental stressors is the accumulation of antioxidants and secondary 

metabolites, such as carotenoids, flavonoids, tocopherols, ascorbate (Mittler, 2002). It 

is known how the light irradiance level affect different plants (Carvalho et al., 2008; 

Stanelonia et al., 2008), although the knowledge regarding the effect of light spectral 

147

quality for metabolic and photo oxidative processes is still limited. However, it is of 

economical and nutritional importance to explain this effect by scientific findings. 

Solid-state lighting, based on light emitting diodes (LED), is potentially one of 

the biggest advancements in horticultural lighting in decades (Morrow, 2008). The 

possibility to simple tailoring of the illumination spectra, the energy-saving properties, 

longevity and versatile application possibilities – these LED features accelerated plant 

photobiological studies and enabled to obviate limitations of conventional lighting 

technologies, introduced novel LED applications. In this study we present the solid-state 

lighting application possibilities for green vegetable and sprout cultivation. 

Leafy radish was selected due to its phytochemical composition and enrichment with 

β-carotene, the compound, sensitive to the lighting conditions and important nutritionally, 

as the precursor of vitamin A (Chakravarty, 2000; Gutierrez et al., 2004). Thus, 

the objective is to evaluate the effect of different LED light spectra on the nutritional 

aspects in radish leaves. 

Object, materials and conditions. Lighting experiments were performed using 

originally designed (Tamulaitis, 2005) light emitting diode based lighting units, consisting 

of red basal component (640 nm, delivered by AlGaInP LEDs Luxeon TM type 

LXHL-MD1D, Lumileds Lighting, USA) and additional blue (455 nm, Luxeon TM type 

LXHL-LR5C, Lumileds Lighting, USA), red (669 nm, L670-66-60, Epitex, Japan), 

far red (735 nm, L735-05-AU, Epitex, Japan), amber (595 nm, Luxeon TM type LXHL- 

MLAC, Lumileds Lighting, USA), green (510 nm, Luxeon TM type LXHL-MM1D, 

Lumileds Lighting, USA) and UV (380 nm, NCCU001E, Nichia, Japan) LEDs. The 

LED combinations are presented in Table. L1 treatment contained the sole red light; 

treatment L2 contained red, blue and far red, “the main” components. In treatments L3- 

L5 the main components are supplemented with UV, amber and green light. Reference 

plants were grown under high-pressure sodium lamps (Son-T Agro, Philips, USA). 

Photosynthetic photon flux density of about 200 µmol m -2 s -1 was maintained in LED 

and reference lighting treatments. 

Table. The light emitting diode combinations and flux densities 

Lentelė. Kietakūnių šviestukų kombinacijos ir fotonų srauto tankiai 

Photosynthetically active flux density 

Fotosintetiškai aktyvios spinduliuotės srautas (µmol cm -2 s -1 ) 

Treatments 

blue red red far red green amber 

Deriniai 

mėlyna 445 raudona raudona tolimoji raudona žalia gintarinė 

nm 638 nm 669 nm 731 nm 510 nm 595 nm 

UV 

385nm 

L1 - 200 - - - - - 

L2 32.7 154 7.1 6 - - - 

L3 32 146.9 7.1 6 - - 8 

L4 32.8 144 7 5.4 - 11 - 

L5 32 139 7.1 6.0 15 - - 

148

Lighting experiments were performed at the Lithuanian Institute of Horticulture in 

2008, in the phytotron chambers, under controlled environmental conditions. The day/ 

night temperature was maintained at 21/17 °C. Leafy radishes (Raphanus sativus L. 

cv. ‘Tamina’) were sown in peat substrate. Lighting was applied starting from sowing 

and lasted for 10 days until harvesting, when the sprouts reached 6–7 cm in height. 

After harvesting, saccharides, vitamin C, phenolic compounds, and carotenoid content 

was assessed and the antioxidant activity of radish stems and cotyledons extracts was 

evaluated. 

Samples for the determination of saccharide content were prepared by hot-water 

extraction. Chromatographic analysis was carried out using a Shimadzu 10 A high 

performance liquid chromatography (HPLC) system with a refraction index detector 

(Shimadzu, Japan) and an Adsorbosil NH 2 

-column (150 mm × 4.6 mm; Alltech, USA) 

with mobile phase of 75 % aqueous acetonitrile at a flow rate of 1 mL min -1 . 

Vitamin C content was evaluated using a spectrophotometric method of Janghel 

et al. (2007). Total content of phenolic compounds was determined in methanolic 

extracts of fresh leaves by a spectrophotometric Folin method (Ragaee et al., 2006). 

The antioxidant activity of methanolic extracts of the investigated leafy vegetables was 

evaluated spectrophotometricaly as the ability to bind DPPH free radicals (Ragaee et al., 

2006). A Genesys 6 spectrophotometer was used for the analysis (Thermospectronic, 

USA). 

The carotenoid content was determined using the HPLC method with gradient 

elution and diode array detection (Edelenbos et al., 2001). Extraction was performed 

in 80 % iced acetone. Analysis was carried out using the Shimadzu 10 A HPLC system 

and a Zorbax Extended-C18 column (150 mm × 4.6 mm; Agilent Technologies, 

Germany). 

The error bars presented in figures and tables are the experimental uncertainties 

for the mean of five analytical measurements of a parameter. Data was processed using 

MS Excel software and Student’s t–test for a confidence range of 95 %. 

Results. There were observed no significant lighting spectra effect on growth 

parameters of leafy radish, although the accumulation of photosynthates in the radish 

leaves and stems was reliably affected by light. Total saccharide contents (Fig. 1) 

were found to be lower in all LED treatments (L1-L5), as compared to reference (R) 

plants. Sole red light (L1) had the less pronounced effect on monosaccharide, fructose 

and glucose synthesis in radish leaves, as compared to the complex treatment with 

four main spectral components (L2: red 638 nm, red 669 nm, blue 445 nm and far red 

731 nm). Supplemental amber (L4) and green (L5) lights also reliably reduced monosaccharide 

accumulation. In radish, grown under supplemental UV lighting component 

(treatment L3), monosaccharide contents were somewhat equal to reference HPS 

illumination. Disaccharide concentration in leaves was also sensitive for illumination 

spectra: reference plants accumulated a little of maltose, when in treatments L1, L3 

and L5 traces of sucrose were determined. In treatments L2 (four the main lighting 

components) and L4 (the main lighting components supplemented with amber light), 

were the lower contents of monosaccharides was observed, no disaccharides were 

determined (Fig. 1). 

149

Fig. 1. Saccharide contents in radish leaves, grown under different LED lighting 

spectra. Illumination conditions as presented in Table: R – reference illumination 

with HPS lamps; L1 – sole 638 nm red LED light; L2 – 638, 669 nm red, 445 nm 

blue and 731 nm far red light (the main LED components); L3 – the main LED 

components and supplemental UV 385 nm; L4 – the main LED components and 

supplemental amber (595 nm) light; L5 – the main LED components and supplemental 

green (510 nm) light. 

1 pav. Sacharidų sudėtis lapiniuose ridikėliuose, išaugintuose veikiant skirtingam 

kietakūnio apšvietimo spektrui. Apšvietimo sąlygos pateiktos lentelėje: R – kontroliniai 

augalai, išauginti po aukšto slėgio natrio lempomis; L1 – tik raudona 638 nm LED šviesa; 

L2 – raudonų (638 ir 669 nm), mėlynos (445 nm) ir tolimosios raudonos LED komponenčių 

derinys (pagrindinės LED komponentės); L3 –- pagrindinės LED komponentės, papildytos 

UV (385 nm) LED šviesa; L4 – pagrindinės LED komponentės, papildytos geltona (595 nm) 

šviesa; L5 – pagrindinės LED komponentės, papildytos žalia (510 nm) LED šviesa. 

Light, having the most pronounced effect on photosynthesis processes, also 

affect plant metabolic processes, thus determining their phytochemical composition 

and antioxidant activity (Fig. 2). The ability of radish leaves methanolic extracts to 

scavenge free DPPH radicals was significantly higher (about 20 %), when plants 

were grown under solid state lighting (treatments L1-L5), as compared to reference 

HPS illumination (R). Green light, supplemental for the main four LED components, 

inhibited the antioxidant activity of radish leaves extract (L5; Fig. 2). 

Phenolic compounds are responsible for photoprotection mechanisms in plants, 

thus it was expected to affect their contents and composition tailoring different spectral 

conditions (Fig. 3). Investigated solid-state lighting had no effect in the treatment, 

where four main LED components were supplemented with UV LEDs (L3). The slight 

increase in the contents of phenolic compounds was determined in radishes, grown 

under the four main LED components (L2), and supplemented with amber (L4) or 

green light (L5). In radish, grown under sole red light (L1), about 30 % decrease was 

observed (Fig. 3). 

150

Fig. 2. Antioxidant activity of radish leaf methanolic extracts, grown 

under different LED lighting spectra. Illumination treatments as in Fig. 1. 

2 pav. Lapinių ridikėlių, išaugintų veikiant skirtingam LED apšvietimo spektrui, 

metanolinių ekstraktų antioksidacinis aktyvumas. Apšvietimo deriniai tokie pat, 

kaip parodyta 1 paveiksle. 

Fig. 3. The contents of phenolic compounds in radish leaves, 

grown under different LED illumination conditions. 

Illumination treatments as in Fig. 1. 

3 pav. Fenolinių junginių kiekis lapiniuose ridikėliuose, 

išaugintuose veikiant skirtingam LED apšvietimo spektrui. 

Apšvietimo deriniai tokie pat, kaip parodyta 1 paveiksle. 

151

Light spectral conditions have unequal effect on vitamin C accumulation in leaves 

and stems of radish (Fig. 4), although in all LED illuminated plants was observed the 

suppression of vitamin C accumulation. Sole red (L1), the combination of red, blue and 

far red components (L2) and their supplementation with UV light had the less negative 

effect on vitamin C contents (1,5–1,9 times less vitamin C as compared to reference) 

in radish leaves and stems, whereas supplementation of the main components with 

amber (L4) and green (L5) light resulted in drastic effect: there were determined about 

4,4 times lower concentration of ascorbate, as compared to reference plants (Fig. 4). 

Fig. 4. Vitamin C contents in the radish sprouts, 

grown under different LED lighting spectra. 

Lighting treatments as in Fig. 1. 

4 pav. Vitamino C kiekis lapiniuose ridikėliuose, 



Carotenoid pigment, one of the most valuable phytochemical contents in radish 

leaves and stems were the light-sensitive (Fig. 5). Neoxanthin contents were remarkably 

(5.7 times) higher in radish leaves, illuminated with sole red light, in comparison to 

reference plants. The combination of four the main components (L2) had no reliable 

effect, although their supplementation with UV, amber and green light promoted neoxanthin 

accumulation in plant material. Violoxanthin concentration was increased by 

2.5 times in red light treatment (L1), however, although, under the exposure of other 

LED lighting combinations violoxanthin contents varied within the limits of errors 

(Fig. 5). 

152

Fig. 5. Carotenoid contents in radish leaves, grown under different 

LED illumination spectra. Illumination treatments as in Fig. 1. 

5 pav. Karotinoidų sudėtis lapiniuose ridikėliuose, 



Lutein contents in radish leaves were not reliably affected by light spectral quality, 

except the sole red light treatment (L1), where its concentration was double as 

compared to reference. β-carotene contents in radish leaves and stems were equal to 

zero under red light treatment (L1); it was not affected by the main LED components 

combined with UV light; and increased by 2–3 times in the radish leaves, grown under 

the main LED light components (L2), and the main components, supplemented with 

amber or green light (L4, L5; Fig. 5). 

Discussion. It is difficult to create optimal light spectral conditions of artificial 

light, because light acts on many aspects of plant existence, the rather, that not all 

of light induced processes are explored or even identified. According to our results, 

the investigated lighting was not optimal for leafy radish growth, photosynthesis 

and natural metabolism: the suppressed monosaccharide accumulation in leaves 

(Fig. 1), the increased antioxidant activity (Fig. 2), the misbalanced vitamin C (Fig. 

4) synthesis was observed. However, mild stress conditions might also serve as the 

tool for the induction of directional metabolism in plants. Leafy radish is rich in 

vitamin C, a central antioxidant, involved in stress response mechanisms (Jansen et 

al., 2008; Foyer, 2008), also in β-carotene, important for normal functioning of eyes 

and protection of the body from disease and infection (Chakravarty, 2000) and also 

participating in response to oxidative stress. Improvements in amounts or functions 

of these and other phytochemicals may well aid both plant productivity and human 

health (Demmig-Adams, Adams, 2002). Creating the light stressful conditions, the 

positive effects on antioxidant activity (Fig. 2), on carotenoid pigment (neoxanthin, 

violoxanthin and β-carotene) contents (Fig. 5) in leafy radish was attained, although 

in all LED lighting treatments the significant loss in nutritionally important ascorbate 

153

was observed. The data show, that high flux sole red light (L1), creating the photooxidative 

stress, altered the accumulation of the main violoxanthin cycle pigments 

(Havaux, Niyogi, 1999), drastically reducing β-carotene contents. Supplemental light 

spectral components, alleviating this negative effect, enhanced the β-carotene contents 

in radish leaves. Amber (L4) and green (L5) light had the most pronounced positive 

effect on β-carotene contents in plant material (Fig. 5), though these lighting components 

suppressed the monosaccharide and vitamin C accumulation in leaves. UV light, 

supplemental to the main LED components, had the effect, the most comparable to 

the reference lighting with HPS lamps. 

Conclusion. The link between light induced changes in metabolite levels and 

the nutritional and pharmacological value of plants is complex, and the understanding 

control of metabolite accumulation is vital in order to recognize potential food safety 

issues, to improve the nutritional value of food, and to facilitate development of novel 

technologies for plant product cultivation. Claims, that relevant illumination spectra 

can enhance the nutritional benefits of green vegetables and sprouts are currently unproven. 

The diverse and uneven light effect on plant metabolism suggests the possible 

appliance of investigated lighting for plant “bioreactor” cultivation, for the selected 

phytochemical production. 

Acknowledgements. The work was supported by the Lithuanian Science and 

Studies Foundation under the PHYTOLED project. 

Gauta 2009 03 09 


References 

1. Carvalho L. C., Santos S., Viela B. J., Amancio S. 2008. Solanom lycopersicon 

Mill. and Nicotiana benthamiana L. under high light show distinct responses to 

anti-oxidative stress. Journal of Plant Physiology, 165: 1 300–1 312. 

2. Charkvarty I. 2000. Food-based strategies to control vitamin A deficiency. Food 

and nutrition Bulletin, 21: 135–143. 

3. Demmig-Adams B., Adams W. W. 2002. Antioxidants in photosynthesis and human 

nutrition. Science, 298: 2 149–2 153. 

4. Edelenbos M., Christensen L. P. Grevsen K. 2001. HPLC determination of chlorophyll 

and carotenoid pigments in processes and reed pea cultivars (Pisum sativum 

L.). J. Agric. Food Chem., 49: 4 768–4 774. 

5. Foyer C. H. 2008. Prospects for enhancement of the soluble antioxidants, ascorbate 

and glutathione. BioFactors, 15: 75–78. 

6. Gutierrez R., Perez M., Perez R.L. 2004. Raphanus satinus (Radish): their chemistry 

and biology. The Scientific World Journal, 4: 811–837. 

7. Havaux M., Niyogi K. 1999. The violoxanthin cycle protects plants from photooxidative 

damage by more than one mechanism. Proc. Natl. Acad. Sci., 96: 

8 762–8 767. 

154

8. Janghel E. K., Gupta V. K., Rai M. K., Rai J. K. 2007. Micro determination of 

ascorbic acid using methyl viologen. Talanta, 72: 1 013–1 016. 

9. Jansen M. A., Hectors K., Obrien N. M., Guisez Y., Potters G. 2008. Plant stress 

and human health: Do human consumers benefit from UV-B acclimated crops 

Plant Science, 175: 449–458. 

10. McGloughlin M. 2008. Nutritionally improved Agricultural Crops. Plant 

Physiology, 147: 939–953. 

11. Mittler R. 2002. Oxidative stress, antioxidants and stress tolerance. Trends in 

Plant Science, 7: 405–410. 

12. Morrow R. C. 2008. LED Lighting in horticulture. Hortscience, 47: 1 947–1 950. 

13. Ragaee S., El-Sayed M., Abdel-Aal, Maher Noaman. 2006. Antioxidant activity 

and nutrient composition of selected cereals for food use. Food Chemistry, 95: 

32–38. 

14. Stanelonia R. J., Rodriguez-Batilera M. J., Caslab J. J. 2008. Abscisic acid, 

high light and oxidative stress down-regulate a photosynthetic gene via a promoter 

motif not involved in phytochrome mediated transcriptional regulation. 

Molecular Plant Advances, 1: 75–83. 

15. Tamulaitis G., Duchovskis P., Bliznikas Z., Breivė K., Ulinskaitė R., Brazaitytė A., 

Novičkovas A., Žukauskas A. 2005. High-power light-emitting diode based 

facility for plant cultivation. Journal of Physics D: Applied Physics, 38(17): 

3 182–3 187. 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. MOKSLO DARBAI. 2009. 28(1). 

Šviesos spektro įtaka lapinių ridikėlių maistinei kokybei 

A. Urbonavičiūtė, G. Samuolienė, A. Brazaitytė, P. Duchovskis, 

R. Karklelienė, K. Šliogerytė, A. Žukauskas 

Santrauka 

Šiame darbe pristatomas kietakūnės šviesos spektrinės sudėties poveikis lapinių ridikėlių 

(Raphanus sativus L., veislė – ‘Tamina’) maistinės kokybės rodikliams. Tirtas raudonos šviesos 

(638 nm) efektas, raudonos (638, 669 nm), mėlynos (445 nm) ir tolimosios raudonos (731 nm) 

šviesos derinio efektas bei jo papildymo UV (385 nm), geltona (595 nm) ar žalia (510 nm) kietakūne 

šviesa efektas. Šviesos spektro poveikis lapinių ridikėlių maistinės kokybės rodikliams buvo 

nevienodas. Kietakūnė šviesa padidino augalinės žaliavos antioksidacinį aktyvumą ir fenolinių 

junginių kiekį, tačiau sumažino vitamino C ir monosacharidų koncentracijas. Intensyvus raudonos 

šviesos srautas veikė augalus kaip fotooksidacinis stresas ir paskatino violaksantino ciklo pigmentų 

kaupimąsi lapuose. Geltona ir žalia šviesa, kaip papildomos mėlynos ir raudonų komponenčių 

deriniui, paskatino β-karotino kaupimąsi lapuose ir stiebuose. Papildomos UV šviesos efektas 

buvo panašiausias į kontrolinio apšvietimo aukšto slėgio natrio lempomis sukeltą efektą. 

Reikšminiai žodžiai: apšvietimo spektras, lapiniai ridikėliai, maistinė kokybė, šviesą 

emituojantys diodai. 

155




Imituotų šalnų poveikis žirnių fotosintezės pigmentų ir 

sacharidų kaupimuisi 

Sandra Sakalauskienė 1 , Aušra Brazaitytė 1 , Sigitas Lazauskas 2 , 

Akvilė Urbonavičiūtė 1 , Jurga Sakalauskaitė 1 , 

Giedrė Samuolienė 1 , Audrius Radzevičius 1 , 

Gintarė Šabajevienė 1 , Aleksandr Lukatkin 3 , 

Tatjana Kolmykova 3 , Pavelas Duchovskis 1 

1 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, 

Babtai, Kauno r., el. paštas s.sakalauskiene@lsdi.lt 

2 

Lietuvos žemdirbystės institutas, LT-58343 Akademija, Kėdainių r., 

el. paštas sigislaz@lzi.lt 

3 

Mordovijos valstybinis universitetas, Uljanovo 26b, Saransk, Rusija, 

el. paštas aslukatkin@yandex.ru 

Darbo tikslas – ištirti imituotų šalnų poveikį žirnių fotosintezės sistemos rodikliams. 

Vegetaciniai bandymai atlikti 2008 metais Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto 

Augalų fiziologijos laboratorijos fitotroniniame komplekse. Tirtas sėjamasis žirnis (Pisum sativum 

L.), veislės – ‘Pinochio’ ir ‘Cud Kelvedonu’. Poveikio metu augalai šaldyti dvi ir keturias 

dienas, imituojant 3,5 valandos trukmės šalnas. Žirnių reakcija į šalnas labai priklausė nuo 

genotipo. Dviejų ir keturių dienų šalnos neigiamai paveikė ‘Pinochio’ veislės žirnių fotosintezės 

sistemą. Tiek po dviejų, tiek po keturių dienų šalnų ‘Pinochio’ žirnių lapuose intensyviai 

kaupėsi fruktozė ir gliukozė. Heksozės aktyviai dalyvauja šalčio adaptacijos procesuose. ‘Cud 

Kelvedonu’ veislės žirniai buvo tolerantiški ir skirtingos trukmės šalnos neturėjo esminės 

įtakos sacharidų ir fotosintezės pigmentų kitimui. 

Reikšminiai žodžiai: šalnos, sėjamasis žirnis, sacharidai, fotosintezės pigmentai. 

Įvadas. Žemės ūkio gamybos efektyvumas ir konkurencingumas labai priklauso 

nuo klimato, kuris kinta sparčiau nei prognozuota (IPCC, 2007). Klimato pokyčiai 

Lietuvoje pasireiškia dažnėjančiomis ekstremaliomis meteorologinėmis sąlygomis 

(vegetacijos periodų sausros, šiltos ir besniegės žiemos, pavasario šalnos ir kt.), 

turinčiomis didelį poveikį žemės ūkio augalų raidai bei produktyvumui. Svarbiausi 

klimato kaitos padariniai mūsų geografinės platumos augalijai sietini su didėjančiais 

temperatūrų svyravimais vasarą ir žiemą bei drėgmės deficitu aktyvios vegetacijos 

laikotarpiu (Rimkus, Bukantis, 2008). 

Temperatūra – vienas svarbiausių aplinkos veiksnių, nuo kurio priklauso viso 

157

organizmo fiziologiniai procesai. Šylantis klimatas paankstina augalų vegetaciją. Todėl 

augalams kyla didelis pavasarinių šalnų pavojus. Šalnos pažeidžia jautrius augalus, kai 

jų audiniuose susiformuoja ledas (Janda ir kt., 2002). Augalų rūšis, augimo tarpsniai, 

šalnų trukmė, dirvos drėgmė bei tipas, užsigrūdinimas, šalnų ir atšilimų eiliškumas 

ir kiti veiksniai lemia atitinkamų rūšių atsparumą šalnoms (Brandsaeter ir kt., 2000; 

Badaruddin, Meyer, 2001). Temperatūra, kuri yra artima nepalankiai, aktyvuoja vidinę 

augalo reakciją, dėl to didėja atsparumas, paskatinama aklimatizacija. Augalų 

reakcija į temperatūros pokyčius (šalčio arba karščio šoką) yra lemiama genų raiškos 

(Thomashow, 1999). Šaltis aktyvina genus, sintetinama daugiau baltymų dehidrinų, 

kurie pakeičia membranų laidumą, didina atsparumą šalčiui (Borovskii ir kt., 2002; 

Anisimovienė ir kt., 2006). Žemos teigiamos temperatūros sukeliami augalų pažeidimai 

dažniausiai pasireiškia laikinais metabolizmo sutrikimais, o neigiamos temperatūros 

sukelia ir negrįžtamus pakitimus. Daugeliui augalų patyrus žemų temperatūrų stresą, 

sutrikdomas fotosintezės mechanizmas (Klimov ir kt., 2006). Dėl šalčio sutrikus 

vandens pasisavinimui ir metabolizmui, sumažėja fotocheminių reakcijų greitis, todėl 

inhibuojama fotosintezė (Ensmiger ir kt., 2006) 

Ląstelėje vykstantys cheminės sudėties persitvarkymai (sacharidų, prolino, betaino 

ir kt. kaupimasis) sąlygoja intensyvius augalų augimo ir vystymosi procesų pokyčius ir 

daugelio rūšių augalai tampa atsparesni šalnoms (Stefanowska ir kt., 1999; Vagujfalvi, 

1999; Obrist ir kt., 2001). Sacharozės kaupimasis veikia kaip dėsningas augalo aklimatizacijos 

prie šalčio streso rodiklis (Masclaux-Daubresse ir kt., 2007). 

Sėjamasis žirnis priklauso pupinių (Fabacea L.) šeimai. Šie augalai vertinami, 

nes kaupia produkcijoje didelius geros kokybės baltymų kiekius (Bourion ir kt., 2003). 

Žirniai nėra reiklūs temperatūrai, tačiau vėlyvosios šalnos gali neigiamai paveikti jų 

augimą, vystymąsi ir produktyvumą. 

Darbo tikslas – ištirti imituotų šalnų poveikį skirtingų genotipų žirnių fotosintezės 

pigmentų ir sacharidų kaupimuisi. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Imituotų šalnų vegetaciniai bandymai atlikti 

LSDI Augalų fiziologijos laboratorijos fitotroniniame komplekse. Tirtas ‘Pinochio’ ir 

‘Cud Kelvedonu’ veislių sėjamasis žirnis (Pisum sativum L.). Augalai auginti 5 l talpos 

vegetaciniuose induose. Substratas paruoštas iš neutralaus rūgštumo durpių (6–6,5 

pH) ir smėlio (3 : 1). Kiekviename vegetaciniame inde auginta po penkiolika–dvidešimt 

augalų. Dvi savaites nuo sudygimo augalai auginti fitotrono kameroje, kur buvo 

palaikomas 16 val. fotoperiodas, temperatūra dieną/naktį – +18/11 °C, apšvietimui 

naudotos „SonT-Agro“ (PHILIPS) lempos. 

Dviejų ir keturių dienų imituotų šalnų bandymas atliktas pagal tokią schemą: 

1. Kontrolė (K1) – temperatūra dieną/naktį – +14/5 °C 

2. Augalai šaldyti dvi dienas (2 d.): temperatūra dieną – +14 °C; nakties periodo 

metu imituotos 3,5 valandos trukmės šalnos, palaipsniui žeminant temperatūrą 

iki -4 °C ir vėl ją pakeliant iki 0 °C 

3. Kontrolė (K2) – temperatūra dieną/naktį – +14/5 °C 

4. Augalai šaldyti keturias dienas (4 d.): temperatūra dieną +14 °C; nakties periodo 

metu imituotos 3,5 valandos trukmės šalnos, palaipsniui žeminant temperatūrą 

iki -4 °C ir vėl ją pakeliant iki 0 °C. 

158

Bandymo variantai kartoti po tris kartus. Po poveikio augalai palikti 14 dienų 

reguliuojamo klimato kameroje, kur stebėta jų regeneracija. Čia buvo palaikomas 

16 val. fotoperiodas, temperatūra dieną/naktį – +18/11 °C, apšvietimui naudotos 

„SonT-Agro“ (PHILIPS) lempos. Po poveikio ir regeneracijos periodo žaliuose žirnių 

lapuose sacharidų kiekis nustatytas chromatografiniu, o fotosintezės pigmentų – 

spektrofotometriniu metodais. „MS Exel“ programa apskaičiuotas tyrimo duomenų 

vidurkio standartinis nuokrypis. 

Rezultatai. Fotosintezės pigmentų kiekis skirtingų genotipų žirnių lapuose iš 

esmės skyrėsi (1 pav.). ‘Cud Kelvedonu’ veislės žirnių lapuose fotosintezės pigmentų 

kiekis buvo didesnis, o ‘Pinochio’ – mažesnis. 

1 pav. Imituotų šalnų poveikis fotosintezės pigmentų kiekiui žirnių lapuose: 

A – chlorofilas a; B – chlorofilas b, C – karotinoidai 

Fig. 1. Effect of simulated frost on pea photosynthetic pigment content. 

A – chlorophyll a; B – chlorophyll b; C – carotenoids. 

159

Šalnų poveikis fotosintezės pigmentų kaupimuisi ‘Cud Kelvedonu’ veislės žirnių 

lapuose neturėjo esminės įtakos. ‘Pinochio’ veislės žirnių fotosintezės sistema jautriai 

sureagavo į šalnų poveikį. Po dviejų dienų šalnų iš esmės sumažėjo chlorofilo b 

kiekis, o po keturių dienų šalnų beveik perpus sumažėjo chlorofilo a bei karotinoidų 

(1 pav.). Po 14 dienų regeneracijos periodo ‘Pinochio’ veislės žirniuose, patyrusiuose 

dviejų dienų šalnų poveikį, chlorofilo a sintezė padidėjo, o chlorofilo b – sumažėjo. 

Žirniuose, patyrusiuose keturių dienų šalnų poveikį, buvo apie 40 % mažiau susintetinta 

karotinoidų (2 pav.). 

2 pav. Fotosintezės pigmentų kiekis žirnių lapuose po regeneracijos periodo. 

A – chlorofilas a; B – chlorofilas b, C – karotinoidai. 

Fig. 2. Photosynthetic pigment content in pea leaves after regeneration period. 

A – chlorophyll a; B – chlorophyll b; C – carotenoids. 

160

Atlikus sacharidų kiekio matavimus skirtingų genotipų žirnių lapuose, rezultatai 

buvo gana skirtingi (3, 4 pav.). 

3 pav. Angliavandenių kiekybinė sudėtis ‘Pinochio’ veislės žirnių lapuose: 

a – po poveikio, b – po regeneracijos periodo 

Fig. 3. The composition of saccharides in pea leaves, var. ‘Pinochio’; 

a – after treatment; b – after regeneration. 

4 pav. Angliavandenių kiekybinė sudėtis ‘Cud Kelvedonu’ veislės žirnių lapuose: 

a – po poveikio, b – po regeneracijos periodo 

Fig. 4. The composition of saccharides in pea leaves, var. ‘Cud kelvedonu’; 

a – after treatment; b – after regeneration. 

161

Šalnų poveikis paskatino bendrą sacharidų kaupimąsi ‘Pinochio’ veislės žirnių 

lapuose (3 pav.). Po dviejų dienų šalnų poveikio žirnių lapuose suintensyvėjo fruktozės, 

gliukozės ir sacharozės kaupimasis. Dar didesni fruktozės ir gliukozės kiekiai 

nustatyti žirnių lapuose po keturių dienų šalnų poveikio. Čia sacharozės sumažėjo, o 

maltozės – priešingai – padidėjo, palyginti su augalais, patyrusiais dviejų dienų šalnų 

poveikį. Po 14 dienų regeneracijos periodo intensyviai buvo kaupiama gliukozė ir 

sacharozė, tačiau žirniuose, patyrusiuose dviejų dienų šalnas, sacharozės kiekis buvo 

mažesnis. Šalnų poveikį patyrusių žirnių lapuose nustatyti iš esmės didesni fruktozės 

ir maltozės kiekiai (3 pav.). 

‘Cud Kelvedonu’ veislės žirnių lapuose po dviejų dienų šalnų poveikio buvo 

sukauptas panašus identifikuotų cukrų kiekis, kaip ir kontrolinių augalų lapuose 

(4 pav.). Besitęsiant šalnų poveikiui, žirnių lapuose reikšmingai sumažėjo sacharozės 

kaupimasis, o fruktozės, gliukozės ir maltozės kiekiai kito nežymiai ir mažai skyrėsi 

nuo augalų, patyrusių dviejų dienų šalnų poveikį. Regeneracijos periodo metu žirniuose, 

patyrusiuose šalnų poveikį, intensyviai kaupėsi gliukozė ir sacharozė. Fruktozės 

ir maltozės sintezė sulėtėjo, tačiau ir kontroliniuose, ir šalnas patyrusiuose žirniuose 

buvo sintetinamas panašus jų kiekis (4 pav.). 

Aptarimas. Augalų augimas ir vystymasis labai priklauso nuo aplinkos veiksnių: 

šviesos, temperatūros, drėgmės ir pakankamo apsirūpinimo maisto medžiagomis. 

Fotosintezė – pagrindinis fiziologinis procesas, lemiantis augalų produktyvumą. 

Pasikeitusios aplinkos sąlygos pirmiausia turi įtakos augalų fotosintezės sistemai. 

Mūsų atlikti tyrimai parodė, kad šalnų poveikis fotosintezės pigmentų kaupimuisi ‘Cud 

Kelvedonu’ veislės žirnių lapuose neturėjo esminės įtakos. Tačiau ‘Pinochio’ veislės 

žirniuose ilgiau trukusios šalnos sukėlė fotosintezės pigmentų kiekio mažėjimą. Tai 

rodo, kad augalų reakcija į temperatūros pokyčius priklauso nuo veislės genetinių 

savybių. 

Augalų tolerantiškumas šalčiui susijęs su osmosinio potencialo sumažėjimu ir 

tirpių junginių padidėjimu ląstelėje (Sasaki ir kt., 1998). Aplinkos stresoriai sukelia 

svarbius sacharidų metabolizmo pokyčius ir reguliuojant reakcijos į stresą mechanizmus, 

ir pačių angliavandenių sintezę bei katabolizmą. Sacharidai, kaip signalą 

perduodančios molekulės, turi įtakos augalams visuose vystymosi tarpsniuose – nuo 

sėklų dygimo iki augalo brandos. Sacharidų kaupimasis lapuose ir jų metabolizmas 

siejamas su fotosintezės inhibicija ir sumažėjusiu Rubisko fermento, atsakingo už CO 2 

fiksaciją, aktyvumu (Moore ir kt., 1998, Nie ir kt., 1995, Wang, Nobel, 1996). Mūsų 

atlikti tyrimai parodė, kad veikiant šalnoms ‘Pinochio’ žirnių lapuose kaupėsi daugiau 

sacharidų. Žirniuose, patyrusiuose keturių dienų šalnų poveikį, dėl intensyvios sacharozės 

hidrolizės reikšmingai padidėjo heksozių (fruktozės ir gliukozės) koncentracija. 

Svarbus rodiklis yra heksozių ir sacharozės santykis, nes jis parodo angliavandenių 

metabolizmo ir heksokinazių aktyvumo pakitimus. Augalų, patyrusių keturių dienų 

šalnų poveikį, šis santykis buvo apie keturis kartus didesnis nei kontrolinių augalų. Tai 

galėjo nulemti ir reikšmingai mažesnį fotosintezės pigmentų kiekį ‘Pinochio’ žirnių 

lapuose. Didesnis sacharidų kiekis augaluose padidina jų atsparumą šalnoms (Obrist 

ir kt., 2001), tačiau besikaupiantis cukrų kiekis augalų lapuose paprastai pablogina jų 

augimą (Gupta, Kaur, 2005). Tai vyksta dėl fotosintezėje dalyvaujančų genų slopinimo 

(Fowler, Thomashow, 2002). 

162

Išvados. 1. Žirnių reakcija į šalnas priklausė nuo genotipo. Dviejų ir keturių 

dienų šalnos neigiamai paveikė ‘Pinochio’ veislės žirnių fotosintezės sistemą, o ‘Cud 

Kelvedonu’ veislės žirniai buvo tolerantiški ir skirtingos trukmės šalnos jiems neturėjo 

esminės įtakos. 

2. Tiek po dviejų, tiek po keturių dienų šalnų ‘Pinochio’ žirnių lapuose intensyviai 

kaupėsi fruktozė ir gliukozė. Tai rodo, kad heksozės aktyviai dalyvauja šalčio 

adaptacijos procesuose. 

Padėka. Autoriai dėkingi Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, Lietuvos 

žemės ūkio ministerijai bei Rosobrazovanije fondui už finansinę paramą projektui. 

Gauta 2009 03 02 


Literatūra 

1. Anisimovienė N., Novickienė L., Moskevičiūtė R., Jodinskienė M., 

Jankauskienė J. 2006. Augalų adaptacijos prie šalčio molekulinio mechanizmo 

aspektai. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 45–52. 

2. Badaruddin M., Meyer D. W. 2001. Factors Modifying Frost Tolerance of 

Legume. Crop Sci., 41: 1 911–1 916. 

3. Borovskii G. B., Stupnikova I., Antipina A. I., Vladimirova S., Voinikov V. K. 

2002. Accumulation of dehydrin-like proteins in the mitochondria of cereals in 

freezing, drought and ABA treatment. Plant. Biol., 2: 5–15. 

4. Bourion V., Lejeune-Henaut I., Munier-Jolain N., Salon C. 2003. Cold acclimation 

of winter and spring peas: carbon partitioning as affected by light intensity. 

Europ. J. Agronomy, 19: 535–548. 

5. Brandsaeter, L. O., Smeby T., Tronsmo A. M., Netland J. 2000. Winter annual 

legumes for use as cover crops in row crops in alfalfa establishment on soils 

with different drainage characteristics northern regions: II. Frost resistance study. 

Crop Sci., 40: 175–181. 

6. Ensminger I., Busch F., Humer P. E. 2006. Photostasis and cold acclimation: 

sensing low temperature through photosynthesis. Physiol. Plant. 126: 28–44. 

7. Fowler S., Thomashow M. F. 2002. Arabidopsis transcriptome profiling indicates 

that multiple regulatory pathways are activated during cold acclimation in 

addition to the CBF cold response pathway. Plant Cell, 14: 1 675–1 690. 

8. Gupta A. K., Kaur N. 2005. Sugar signalling and gene expression in relation to carbohydrate 

metabolism under abiotic stresses in plants. J. Biosci., 30: 761–776.. 

9. IPCC Climate change 2007: the physical science basis. Summary for policymakers. 

Paris. 

10. Janda T., Szalai G., Rios-Gonzalez K., Veisz O., Pįldi E. 2002 Correlation 

between frost tolerance and antioxidant activities in cereals. Acta Biologica 

Szegediensis, 46(3–4): 67–69. 

163

11. Klimov V. S., Burakhanova A. E., Dubintina M. I., Alieva P. G., Salnikova P. E., 

Trunova I. T. 2006. Morphophysiological monitoring of winter wheat in spring 

in the context of global climate warming. Plant Physiology, 33(4): 363–369. 

12. Masclaux-Daubresse C., Purdy S., Lemaitre T., Pourtau N., Taconnat L., Renou 

J., Wingler A. 2007. Genetic variation suggests interaction between cold acclimation 

and metabolic regulation of leaf senescence. Plant Physiology, 143: 

434–446. 

13. Moore B. D., Cheng S. H., Rice J., Seemann J. R. 1998. Sucrose cycling, Rubisco 

expression, and prediction of photosynthetic acclimation to elevated atmospheric 

CO 2 

. Plant Cell and Environment, 21(8): 905–915. 

14. Nie G., Hedrix D. L., Webber A. N., Kimball A., Long S. P. 1995. Increased accumulation 

of carbohydrates and decreased photosynthetic gene transcript levels 

in wheat grown at an elevated CO 2 

concentration in the field. Plant Physiology, 

108(3): 975–983. 

15. Obrist D., Arnone A., Körner Ch. 2001. In situ effects of elevated atmospheric 

CO 2 

on leaf freezing resistance and carbohydrates in a Native Temperate grassland. 

Annals of Botant, 87: 839–844. 

16. Rimkus E., Bukantis A. 2008. Climate change in Lithuania. Climate change and 

forest ecosystems: international scientific conference. 22–23 October, Vilnius, 

141–142. 

17. Sasaki H., Ichimura K., Okada K., Oda M. 1998. Freezing tolerance and soluble 

sugar contents affected by water stress during cold-acclimation and de-acclimation 

in cabbage seedlings. Scientia Horticulturae, 76: 161–169. 

18. Stefanowska M., Karas M., Kubacka-Zebalska M., Kasperska A. 1999. Low 

temperature affects of growth an structure of cell Wells In winter oilseed rape 

(Brassica napus L. var. oleifeira L.). Plants Annals of Botany, 84: 313–319. 

19. Thomashow M. F. 1999. Plant cold acclimation: Freezing tolerance genes and 

regulatory mechanisms. Annu. Rev. Plant Physiology, 50: 571–599. 

20. Vagujfalvi A., Kerepesi I., Galiba G., Tischner T., Sutka J. 1999. Frost hardiness 

depending on carbohydrate changes during cold acclimation in wheat. Plant 

Science, 144: 85–92. 

21. Wang N., Nobel P. S. 1996. Doubling the CO 2 

concentration enhanced the activity 

of carbohydrate metabolism enzymes, source carbohydrate production, 

photoassimilate transport, and sink strength for Opuntia ficus-indica. Plant 

Physiology, 110: 887–893. 

164


Effect of simulated frosts on photosynthesis pigment and 

sugar content in pea 

S. Sakalauskienė, A. Brazaitytė, S. Lazauskas, A. Urbonavičiūtė, 

J. Sakalauskaitė, G. Samuolienė, A. Radzevičius, G. Šabajevienė, 

A. Lukatkin, T. Kolmykova, P. Duchovskis 

Summary 

The object of this study was to evaluate the effect of simulated late frosts on physiological 

indices of pea plants. Vegetative experiments were carried out in Laboratory of Plant Physiology 

at the Lithuanian Institute of Horticulture in phytotron complex in 2008. Investigated plants: 

Pisum sativum L. var. ‘Pinochio’ and var. ‘Cud Kelvedonu’. Plants were exposed to frost two 

and four days, by simulating frosts for three and a half hour. Different influence on plant physiological 

parameters of two and four days frosts was observed. The reaction of peas to stress 

depended on their genotype. Two and four days frost adversely affected photosynthesis system 

of pea var. ‘Pinochio’. Fructose and glucose abundantly accumulated in the leaves of pea var. 

‘Pinocchio’ after two and four days frost. Hexoses participate in tolerance to frost processes. Pea 

var. ‘Cud Kelvedonu’ was tolerant to frost and frosts of different length had not essential impact. 

Key words: frost, pea, sugar, photosynthetic pigments. 

165




Skirtingų žydėjimo indukcijos sąlygų įtaka paprastojo 

kmyno augimui bei organogenezei 

Giedrė Samuolienė 1, 2 , Pavelas Duchovskis 1, 2 

1 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, 

Babtai, Kauno r., el. paštas g.samuoliene@lsdi.lt 

2 

Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53361 Akademija, Kauno r. 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto fitotroniniame komplekse atlikti tyrimai, 

siekiant nustatyti foto- ir termoindukcijos sąlygų poveikį paprastojo kmyno augimui ir 

organogenezei. Objektas – paprastasis kmynas (Carum carvi L.), veislė – ’Gintaras’. Kmynams 

suformavus 10 lapų skrotelėje, 120 parų buvo sudarytos tokios žydėjimo indukcijos fotoperiodo 

ir temperatūros sąlygos: 8 val. – 4 °C, 16 val. – 4 °C. Gauti rezultatai parodė, kad paprastasis 

kmynas, suformavęs 10 asimiliuojančių lapų skrotelėje, buvo visai pabaigęs juvenalinį 

periodą ir gebėjo priimti tiek ilgos, tiek trumpos dienos fotoindukcinį bei termoindukcinį 

poveikį. Kmynų žydėjimo indukcijos periodas nėra ilgas, todėl dar esant žemai temperatūrai 

augaluose vyko evokacijos bei žiedų iniciacijos procesai. Žema teigiama temperatūra nėra 

kmynų evokacijos procesus ribojantis veiksnys. Ilgesnis žydėjimo indukcijos fotoperiodas 

skatino organogenezę, tačiau neturėjo esminės įtakos paprastojo kmyno augimo procesams 

skirtinguose organogenezės etapuose. 

Reikšminiai žodžiai: asimiliacinis plotas, augimo rodikliai, fotosintezės produktyvumas, 

organogenezė. 

Įvadas. Siekiant valdyti ir optimizuoti augalų morfogenezės ir derliaus formavimo 

procesus, būtina turėti žinių apie augimo bei vystymosi fiziologinius procesus ir 

biomasės pasiskirstymą tarp derliaus komponentų. Tiek augimas, tiek biomasės pasiskirstymas 

priklauso nuo augalo vystymosi tarpsnio (Fageria ir kt., 2006). Augimas 

taip pat apibūdina augalų vystymosi metu vykstančius kiekybinius pakitimus. Augalai 

gali keisti biomasės santykį, paskirstydami ją lapams, stiebams ar šaknims (Evans, 

Poorter, 2001). Anot Rubatzky ir bendraautorių (2007), šakniavaisiui augant, naujų lapų 

formavimasis sulėtėja. Žiedynstiebio formavimas ir žydėjimas taip pat labai sulėtina 

lapų augimą. Augimas remiasi biomasės kaupimu ir gali būti išreiškiamas lapų plotu, 

ūglių, šaknų ir bendra mase, augalo aukščiu, augimo tempu ar fotosintezės produktyvumu 

(McCauley, 1990). Žemės ūkyje, vykstant fotosintezės procesui, saulės energija 

surišama augalų sausoje masėje, todėl šios masės kaupimasis tinka augimui apibūdinti. 

Fotosintezės produktyvumas priklauso nuo sausos masės prieaugio asimiliacinio lapų 

ploto vienetui per laiko tarpą. Paprastai ankstyvaisiais augimo tarpsniais fotosintezės 

167

produktyvumas yra mažas, vėliau jis didėja ir maksimumą pasiekia maždaug iki žydėjimo 

(Fageria ir kt., 2006). Svarbus pasėlių augimo rodiklis yra augalo augimo ir 

lapų ploto santykis (Montero ir kt., 2000). 

Be daugelio ekologinių (temperatūra, fotoperiodas) ir agrotechninių (sėjos laikas, 

tankumas, maisto medžiagos ar drėgmė ir kt.) sąlygų, kmynų vystymuisi ir žydėjimui 

labai svarbios ir biologinės savybės. Viena pagrindinių savybių, lemiančių žydėjimo 

indukciją, yra juvenalinio periodo trukmė bei jo ryšys su vernalizacija. Literatūroje 

aptinkama nemažai darbų, patvirtinančių žemų temperatūrų svarbą kmynų žydėjimui 

(Bouwmeester, Kuijpers, 1993; Németh, 1998; Putievsky ir kt., 1994; Rünger, 1977; 

Sváb, 1993; Toxopeus, Bouwmeester, 1993). Žinoma, kad dvimečiams ir daugiamečiams 

augalams temperatūros ir fotoperiodo poveikio santykis yra svarbus žydėjimą 

kontroliuojantis veiksnys (Bernier ir kt., 1993; Corbesier, Coupland, 2005; Levy, 

Dean, 1998; Samuolienė ir kt., 2008). Tačiau literatūros duomenimis, kmynų žydėjimo 

iniciacijai visai nereikia trumpos dienos indukcijos, taip pat nustatyta, kad bet koks 

fotoperiodinis atsakas pasireiškia tik veikiant žemai temperatūrai (Németh, 1998; 

Putievsky, 1983). Pasak N. Glusenko (1977), kitas esminis kmynų žydėjimui įtakos 

turintis vystymosi rodiklis yra šakniavaisio skersmuo. Nustatytas teigiamas linijinis 

priklausomumas tarp šaknų skersmens ir sukurtos biomasės. 

Darbo tikslas – ištirti žydėjimo indukcijos veiksnių poveikį paprastojo kmyno 

augimui ir organogenezei. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Bandymai atlikti LSDI fitotroniniame komplekse 

pagal vegetacinio bandymo metodiką (Żurbicki, 1974). Objektas – paprastasis 

kmynas (Carum carvi L.), veislė – ‘Gintaras’. Kmynams sudygus, juvenalinio periodo 

metu šiltnamyje buvo palaikoma 21/16 ± 5 °C temperatūra ir 16 val. fotoperiodas. 

Augalams suformavus 10 lapų skrotelėje, atsilikę ir peraugę augalai buvo pašalinti, o 

vegetaciniai indai su likusiais augalais perkelti į fitotrono kameras. Žydėjimo indukcijos 

metu sudarytos tokios fotoperiodo ir temperatūros sąlygos: 8 val. – 4 °C, 16 val. – 4 °C. 

Po 120 parų nustatyti organogenezės etapai pagal F. Kuperman (Куперман, 1982), 

atlikti biometriniai matavimai. Fotosintezės produktyvumas (Fpr) apskaičiuotas pagal 

formulę: 

Fpr = (M/L) × 0,5 × t 

(1), čia: 

M – sausios masės prieaugis tam tikrame organogenezės etape; L – asimiliacinis 

plotas tam tikrame organogenezės etape; T – laiko trukmė nuo sudygimo. 

Tyrimo duomenų vidurkio standartinis nuokrypis apskaičiuotas „MS Exel“ 

programa. 

Rezultatai. Nustatyta, kad po 120 parų žydėjimo indukcijos žema temperatūra 

visi augalai, nesvarbu kokia buvo fotoperiodo trukmė vernalizacijos metu, jau formavo 

generatyvius organus. Trumpos ir ilgos dienos sąlygomis apie 10 % kmynų buvo žiedų 

iniciacijos ir diferenciacijos tarpsnio (V organogenezės etapas). Mejozės, mikrosporogenezės 

ir gametogenezės procesai (VI ir VII organogenezės etapai; atitinkamai apie 38 

ir 28 % augalų) žydėjimo indukcijos metu vyko greičiau esant trumpai dienai. Tačiau 

ilga diena sąlygojo dvigubai spartesnį augalų žydėjimą (1 lentelė). Taip pat ilga diena 

lėmė šiek tiek didesnio paprastojo kmyno šakniavaisio skersmens formavimą, nors 

šie skirtumai ir nebuvo statistiškai reikšmingi (1 lentelė). 

168

1 lentelė. Žydėjimo indukcijos sąlygų poveikis paprastojo kmyno šakniavaisio 

skersmeniui skirtinguose organogenezės etapuose 

Table 1. The influence of flowering induction conditions on the rootstock diameter during 

different organogenesis stages in common caraway 

Poveikis 

Treatment 

Organogenezės 

etapas 

Organogenesis 

stage 

Šakniavaisio 

skersmuo 

Diameter of rootstock, 

mm 

8 val. / h – 4 °C 16 val. / h – 4 °C 

Žydinčių augalų 

kiekis 

Ratio of flowering 

plants, % 

Šakniavaisio 

skersmuo 

Diameter of rootstock, 

mm 

Žydinčių augalų 

kiekis 

Ratio of flowering 

plants, % 

V 7,5 ± 0,26 12 7,5 ± 0,66 9 

VI 7,8 ± 0,51 40 8,5 ± 0,22 26 

VII 10,8 ± 0,66 36 11,3 ± 0,87 29 

VIII 11,4 ± 0,15 12 10,8 ± 0,44 26 

IX - - 11,5 ± 1,01 10 

Fotoperiodo trukmė žydėjimo indukcijos (termoindukcijos) metu neturėjo įtakos 

paprastojo kmyno vystymosi tendencijoms. Ji neturėjo didelės įtakos nei šakniavaisių, 

nei žiedynstiebio formavimui. Reikšmingų skirtumų tarp šakniavaisių ar augalų 

aukščio, žiedynsiebio tarpubamblių aukščio ir skaičiaus nei trumpos, nei ilgos dienos 

sąlygomis nenustatyta (pav.). Iš 2 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad augalui 

vystantis asimiliacinis plotas didėja, nesvarbu koks lapų skaičius. Tai susiję su žiedynstiebio 

ilgiu kiekviename organogenezės etape (pav.). 

Pav. Šakniavaisio ir žiedynstiebio tarpubamblių ilgis (cm) 

skirtingais paprastojo kmyno organogenezės etapais 

Fig. 1. The length (cm) of rootstock and internodes of inflorescence stem 

during different common caraway organogenesis stages 

169

2 lentelė. Lapų skaičiaus ir asimiliacinio ploto kitimas skirtingais paprastojo 

kmyno organogenezės etapais 

Table 2. The variation of leaves number and assimilating area during different development 

stages in common caraway 

Poveikis 

Treatment 


etapas 

Organogenesis 

stage 

Lapų skaičius, 

vnt. 


(psc.) 

8 val. / h – 4 °C 16 val. / h – 4 °C 

Asimiliacinis 

plotas 

Assimilating area, 

cm 2 

Lapų skaičius, 

vnt. 


(psc.) 

Asimiliacinis 

plotas 

Assimilating area, 

cm 2 

V 16 ± 2,2 217,7 ± 69,8 19 ± 1,3 209,16 ± 22,6 

VI 14 ± 0,4 179,1 ± 24,3 16 ± 1,0 218,4 ± 88,7 

VII 21 ± 1,4 330,7 ± 153,5 15 ± 0,8 305,0 ± 19,1 

VIII 16 ± 0,9 641,2 ± 230,9 14 ± 0,9 390,3 ± 128,7 

IX - - 11 ± 1,7 394,0 ± 95,0 

Augalams vystantis, abiejų poveikių metu nustatyta ta pati žalios ir sausos masių 

kaupimo ir jų santykio tendencija (3 lentelė). V–VI organogenezės etapuose žalia ir 

sausa masės nekito. VII organogenezės etape, baigiantis mejozės procesams, ir iki žydėjimo 

labai suaktyvėjo žalios, taip pat ir sausos masių kaupimas. Augalams vystantis, 

žalios ir sausos masių santykis mažėjo. Veikiant ilga diena, šis rodiklis didėjo, išskyrus 

VII organogenezės etapą. Šiame etape nustatytas didžiausias grynasis fotosintezės 

produktyvumas, nesvarbu kokia buvo fotoperiodo trukmė (3 lentelė). 

3 lentelė. Augimo charakteristikos skirtinguose paprastojo kmyno vystymosi 

etapuose 

Table 3. Growth characteristics during different development stages in common caraway 

Poveikis 

Treatment 


etapas 

Organogenesis 

stage 

Žalia masė Sausa masė 

Fresh Dry weight, 

weight, g g 

Žalios ir sausos 

masių santykis 

Ratio of fresh and 

dry weight, % 

Grynasis fotosintezės 

produktyvumas, 

g cm -2 parą -1 

Netto photosynthetic 

productivity 

(g cm -2 day -1 ) 

8 val. / h – 4 °C V 12,6 ± 4,41 1,3 ± 0,56 10,2 ± 1,17 2,2 ± 0,34 

VI 12,4 ± 1,36 1,3 ± 0,08 10,4 ± 0,73 2,7 ± 0,48 

VII 32,7 ± 7,17 3,0 ± 0,75 9,1 ± 0,30 3,7 ± 0,78 

VIII 41,8 ± 3,8 ± 0,97 9,0 ± 0,29 2,2 ± 0,34 

10,92 

IX - - - - 

16 val. / h – 4 °C V 13,6 ± 1,18 1,6 ± 0,38 11,6 ± 2,30 2,8 ± 0,41 

VI 13,5 ± 1,93 1,3 ± 0,06 11,6 ± 1,27 2,8 ± 0,66 

VII 22,3 ± 1,72 2,8 ± 0,15 12,8 ± 1,60 3,4 ± 0,33 

VIII 25,9 ± 7,62 2,6 ± 0,69 10,3 ± 1,27 2,5 ± 0,32 

IX 29,6 ± 7,79 3,0 ± 0,89 10,2 ± 0,60 2,8 ± 0,19 

170

Aptarimas. Anot Németh ir bendraautorių (1997), dvimečių kmynų vystymuisi 

ir žydėjimo iniciacijai didelę reikšmę turi augalų išsivystymo lygis prieš žydėjimo 

indukciją bei vernalizacijos trukmė. Jau 1977 metais Glusenko nustatė, kad kmynų 

juvenalinis periodas baigiasi, kai jie suformuoja bent šešis asimiliuojančius lapus ir 

kai šakniavaisio skersmuo siekia bent 5 mm (Glusenko, 1977). Tačiau buvo pastebėta, 

kad kmynams, kurių šakniavaisio skersmuo yra mažesnis kaip 8 mm, reikia ilgesnio 

vernalizacijos periodo (Németh ir kt., 1997). Tai sutampa ir su mūsų duomenimis, 

kai 120 parų termoindukcijos poveikis lėmė visišką paprastojo kmyno perėjimą iš 

vegetatyvinės į generatyvinę būseną, tai yra visišką žiedyno ašies šoninių elementų 

susiformavimą (II evokacijos tarpsnis) (1 lentelė). Todėl kmynai, prieš žydėjimo 

indukciją suformavę 10 asimiliuojančių lapų, dar žemos temperatūros sąlygomis pabaigė 

žydėjimo iniciaciją ir evokaciją. Nustatyta, kad po vernalizacijos tik apie 10 % 

augalų buvo žiedų iniciacijos ir diferenciacijos tarpsnio, o visi kiti augalai perėję į 

vėlesnius žydėjimo iniciacijos tarpsnius. V organogenezės etape, nesvarbu kokia buvo 

fotoperiodo trukmė, visų kmynų šakniavaisių skersmuo buvo 7,5 mm (± 0,6 mm), o 

pasibaigus mikrosporogenezei ir prasidėjus gametogenezei (VII organogenezės etapas), 

šakniavaisių skersmuo buvo apie 11 mm (1 lentelė). Weglarz (1982) duomenimis, 

kmynai, suformavę 8–15 mm skersmens šakniavaisį, žydėjo 80–95 %. Havalda (1980) 

stebėjimai parodė, kad sėklų derlius priklauso nuo individų, kurių šakniavaisio skersmuo 

ne mažesnis kaip 6 mm. Tarp šakniavaisių skersmens ir produkcijos masės buvo 

nustatytas teigiamas tiesinis priklausomumas. Augalai, kurių šakniavaisio skersmuo 

buvo didesnis kaip 10 mm, buvo ypač produktyvūs. 

Mūsų duomenimis, trumpos dienos (8 val.) sąlygomis prieš mikrosporogenezę 

nustatytas šiek tiek didesnis asimiliacinis plotas. Tokių rezultatų negauta palaikant 

ilgos dienos (16 val.) fotoperiodą. Taip pat vėlesniuose organogenezės etapuose 

nustatyta asimiliacinio ploto didėjimo tendencija, nors lapų skaičius buvo mažesnis 

(2 lentelė). Anot Rubatzky, ankstyvame šakniavaisio augimo etape ypač padidėja 

bendras lapų plotas pirmiausia dėl to, kad padidėja atskirų lapų plotas, o ne lapų skaičius 

(Rubatzky ir kt., 2007). Mūsų duomenys rodo, kad asimiliacinio ploto didėjimas 

(2 lentelė) susijęs ir su žiedynstiebio vystymusi vėlesniuose organogenezės etapuose 

(pav.). Apskritai intensyvesnis lapų augimas turėjo teigiamos įtakos ir šakniavaisio 

augimui (1 ir 2 lentelės). 

Atherton ir bendraautoriai nurodo, kad skėtinių šeimos augalų, morkų lapų plotas, 

žalia ir sausa masės buvo didesnės esant žemai temperatūrai ir 16 val. fotoperiodui 

(Atherton ir kt., 1990). Mūsų duomenimis, paprastojo kmyno žalia ir sausa masės būna 

didesnės palaikant trumpos dienos fotoperiodą, tačiau jų santykis didesnis esant ilgai 

dienai (3 lentelė). Todėl galima teigti, kad kmynuose vykstantys fotosintezės procesai 

priklauso nuo fotoperiodo trukmės. Žinoma, kad sausa masė rodo organinę sausą masę, 

gautą iš fotosintezės ir baltymų metabolizmo. O sausa masės padidėjimas augalams 

augant labiausiai susijęs su intensyvia fotosinteze, kuri priklauso nuo padidėjusio 

lapų ploto (Frageria ir kt. 2006). Mūsų duomenimis, esant ilgai dienai žalios ir sausos 

masės santykis kmynuose yra didesnis, tačiau grynasis fotosintezės produktyvumas, 

palyginti su trumpos dienos poveikiu, iš esmės nesiskiria. Gali būti, kad sausos masės 

didėjimas, vystantis žiedynstiebiui (3 lentelė), susijęs su aktyviu asimiliatų pernešimu 

171

iš lapų ir stiebų į sėklas (Guindo ir kt., 1994). Kaip žinoma, skėtinių šeimos augalų ir 

žiedynstiebis, ir lapai gali formuotis vienu metu. Todėl asimiliatų pasiskirstymas tarp 

vegetatyvinių ir generatyvinių organų taip pat lemia žiedynų dydį. Apibendrinant gautus 

duomenis galima teigti, kad žydėjimas, o vėliau ir derlius, priklauso nuo suminės 

fiziologinių procesų bei morfologinio vystymosi sąveikos. 

Išvados. Paprastasis kmynas, suformavęs 10 asimiliuojančių lapų skrotelėje, buvo 

visai pabaigęs juvenalinį periodą ir gebėjo priimti tiek ilgos, tiek trumpos dienos fotoindukcinį 

bei termoindukcinį poveikį. Esant ilgam foto- ir termoindukcijos periodui, 

kmynai dar žemos temperatūros sąlygomis baigė žydėjimo indukcijos ir evokacijos 

procesus. Žema teigiama temperatūra nėra kmynų evokacijos procesus ribojantis 

veiksnys. Ilgesnis žydėjimo indukcijos fotoperiodas skatino organogenezės tempus, 

tačiau neturėjo esminės įtakos paprastojo kmyno augimo procesams skirtinguose 

organogenezės etapuose. 

Gauta 2009 02 24 


Literatūra 

1. Atherton J. G., Graigon J., Basher E. A. 1990. Flowering and bolting in carrot. 

I. Juvenility, cardinal temperatures and thermal time for vernalization. Journal of 

Horticultural Science, 65(4): 423–429. 

2. Bernier G., Havelange A., Houssa C., Petitjean A., Lejeune P. 1993. Physiological 

signals that induce flowering. The Plant Cell, 5: 1 147–1 155. 

3. Bouwmeester H., Kuijpers A. M. 1993. Relationships between assimilate supply 

and essential oil accumulation in annual and biennial caraway (Carum carvi L.). 

Journal Essent. Oil Research, 5: 143–152. 

4. Corbesier L., Coupland G. 2005. Photoperiodic flowering of Arabidopsis: integrating 

genetic and physiological approaches to characterization of the floral 

stimulus. Plant, Cell and Environment, 28: 54–66. 

5. Evans J. R., Poorter H. 2001. Photosynthetic acclimation of plants to growth 

irradiance: the relative importance of specific leaf area and nitrogen partitioning 

in maximizing carbon gain. Plant, Cell and Environment, 24: 755–767. 

6. Fageria N. K., Baligar V. C., Clark R. B. 2006. Physiology of crop production. 

The Haworth Press, USA. 

7. Glusenko N. N. 1977. Results of the study on caraway collection. Annals of 

the Research institute for essential oil crops of the ministry of agriculture. 

Simferopol. 

8. Guindo D., Wells B. R., Norman R. J. 1994. Cultivar and nitrogen rate influence 

on nitrogen uptake and partioning in rice. A Soil Science Soc. Am. Journal. 58: 

840–845. 

172

9. Havalda G. 1980. Comparison experiments on annual and biennial taxa of 

caraway. Diploma work at the University of Horticulture and Food Industry. 

Hungary. 

10. Levy Y. Y., Dean C. 1998. The transition to flowering. The Plant Cell, 10: 

1 973–1 989. 

11. McCauley G. N. 1990. Sprinkler vs. Flood irrigation in traditional rise production 

regions of southeast Texas. Agronomy Journal, 82: 677–683. 

12. Montero F. J., de Juan J. A., Cuesta A., Brasa A. 2000. Nondestructive methods 

to estimate leaf area in Vitis vinifera L. HortScience, 35(4): 696–698. 

13. Németh E., Bernáth J., Pluhár Z. 1997. Factors influencing flower initiation in 

caraway (Carum carvi L.). Journal of Herbs, Species & Medicinal Plants, 5(3): 

41–50. 

14. Németh E. 1998. Caraway. The genus Carum. Harwood Academic Publishers, 

UK. 

15. Putievsky E., Ravid U., Dudal N., Katzir I. 1994. A new cultivar of caraway 

(Carum carvi L.) and its essential oil. Journal of Herbs, Species & Medicinal 

Plants, 2: 81–84. 

16. Putievsky E. 1983. Temperature and day-length influences on the growth and 

germination of sweet basil and oregano. Journal of Horticulture Science, 58(4): 

583–587. 

17. Rubatzky V. E., Quiros C. F., Simon P. W. 2007. Carrots and related vegetable 

Umbelliferae. CPI Antony Rowe, UK. 

18. Rünger W. 1977. Flower formation and development. Mezogazdasagi Publisher, 

Budapest. 

19. Samuolienė G., Šabajevienė G., Urbonavičiūtė A., Duchovskis P. 2008. Augalų 

morfogenezė ir žydėjimo iniciacija. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(3): 

241–251. 

20. Sváb J. 1993. Carum carvi L. Wild growing and cultivated medicinal plants. 

Budapest. 

21. Toxopeus I. H., Bowmeester J. 1993. Improvement of caraway essential oil 

and carvone production in the Netherlands. Industrial Crops and Products, 1: 

295–301. 

22. Weglarz Z. 1982. Effect of agricultural agents on transition of Carum carvi L. 

From vegetative to generative phase. I. Effect of seedling rootstock size on the 

value of caraway seedlings. Herba Botanica, 28: 171–177. 

23. Żurbicki Z. 1974. Metodyka doswiadczen wazonowych. PWR I L, Warszawa. 

24. Куперман Ф. М., Ржанова Е. И., Мурашев В. В., Львова И. Н., Седова Е. А., 

Ахундова В. А., Щербина И. П. 1982. Биология развития культурных 

растений. Высшая школа, Москва. 

173


The influence of different flowering induction conditions 

on the growth and organogenesis of common caraway 

G. Samuolienė, P. Duchovskis 

Summary 

The experiments were carried out in phytotrone complex of LIH. The aim of these investigations 

was to determine the influence of photo- and thermo- induction conditions on 

the growth and organogenesis of common caraway (Carum carvi L.), var. ‘Gintaras’. For 

flowering induction common caraways with 10 leaves in rosette were kept in the phytotron 

chambers with different photo and thermo periods for 120 days: 8 h – 4 °C; 16 h – 4 °C. Our 

results showed that for common caraway with 10 assimilating leaves the juvenile period is 

completely finished. And they are able to accept bough short and long day photo inductive and 

thermo inductive stimulus. The flowering induction period for caraway isn’t long; therefore 

the processes of flowering initiation and evocation for caraway were still going during low 

temperature conditions. Low positive temperature wasn’t limiting factor for evocation processes 

in caraway. The longer photoperiod during flowering induction accelerated organogenesis, but 

made no sufficient influence on caraway growth processes during different organogenesis stages. 

Key words: assimilating area, growth parameters, organogenesis, photosynthetic productivity. 

174

ATMINTINĖ AUTORIAMS, RAŠANTIEMS 

Į MOKSLO DARBUS „SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ“ 

Straipsnio rankraščio pateikimo–priėmimo procedūra 

Straipsnius redakcijai gali pateikti bet kurie Lietuvos ar užsienio šalies mokslo 

darbuotojai bei asmenys, dirbantys mokslinį darbą. Ne mokslo darbuotojo straipsnis 

turi būti parašytas kartu su mokslo darbuotoju. 

Rankraštis redakcijai siunčiamas paštu dviem egzemplioriais, atspausdintas 

kompiuteriu popieriuje, laikantis toliau tekste nurodytų reikalavimų. Pateiktas 

straipsnio rankraštis užregistruojamas ir perduodamas redaktorių kolegijos nariui, 

kuruojančiam šią sritį. Jis įvertina, ar rankraščio turinys ir forma atitinka 

svarbiausius periodiniams straipsniams keliamus reikalavimus. Rankraščiai, kurie 

buvo atmesti pirmojo vertinimo metu, su aiškinamuoju raštu grąžinami autoriui. 

Jeigu straipsnio tinkamumas nekelia abejonių, redaktorių kolegijos narys skiria 

du recenzentus. 

Pataisytą rankraštį autorius turi atsiųsti el. paštu arba paštu redakcijai kartu su 

elektronine laikmena (diskeliu arba kompaktiniu disku) per dešimt dienų. 

Struktūra ir apimtis 

Rankraščio reikalavimai 

Rankraščio forma turi atitikti periodiniams moksliniams straipsniams keliamus 

reikalavimus. Teksto ir jo sudedamųjų dalių seka tokia: 

– Straipsnio pavadinimas (ne daugiau kaip 10 žodžių) 

Pavadinimas rašomas mažosiomis raidėmis paryškintu šriftu (Augalų adaptacijos 

prie šalčio molekulinio mechanizmo aspektai). 

– Autoriaus vardas, pavardė 

Vardas, pavardė – mažosiomis raidėmis paryškintu šriftu (Vyktor Sharma). 

Jeigu yra keli autoriai, rašoma mažėjančia jų autorystės indėlio tvarka. 

– Institucija, adresas, elektroninis paštas 

Rašomi mažosiomis raidėmis kursyvu (Italic) (Lietuvos sodininkystės ir 

daržininkystės institutas). 

Pagrindinis tekstas 

– Santrauka (iki 1 400 rašybos ženklų, arba 250 žodžių) 

Labai glaustai pateikiami tikslai, sąlygos, svarbiausi rezultatai. 

– Reikšminiai žodžiai (ne daugiau kaip 10) 

– Įvadas 

Trumpai išdėstoma nagrinėjama problema, ankstesni kitų panašių tyrimų 

rezultatai, darbo reikalingumas, originalumas. Nurodomas darbo tikslas. 

– Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos 

175

– Rezultatai 

Trumpai išdėstomi tyrimų metu surinkti duomenys, dokumentai (lentelės, 

grafikai). 

– Aptarimas 

Aptariami, bet ne kartojami „Rezultatų“ skyrelyje pateikti duomenys, palyginami 

su kitų autorių duomenimis, aiškinamos tirtų reiškinių priežastys, keliamos 

naujos idėjos, hipotezės. 

– Išvados 

– Padėka (neprivaloma) 

– Literatūra 

Rekomenduojama į sąrašą įtraukti ne mažiau kaip 10 naujausių literatūros 

šaltinių rašoma tema. 

– Santrauka lietuvių ir anglų kalbomis (600–1 400 sp. ženklų) 

Straipsnių, kurie parašyti remiantis netradiciniais bandymų duomenimis ir jų 

rezultatais, struktūrinės teksto dalys gali būti ir kitokios. 

Straipsnis turi būti ne daugiau kaip 10 puslapių apimties kompiuteriu rinkto 

teksto, įskaitant lenteles ir paveikslus (didesnės apimties straipsniai derinami su 

redaktorių kolegijos pirmininku). 

Teksto parengimas 

Straipsnis rašomas lietuvių ir anglų kalbomis ir spausdinamas Microsoft 

WORD teksto redaktoriumi Windows 2000, XP ar VISTA operacinėse sistemose. 

Tekstas rašomas Times New Roman 12 dydžio šriftu, A4 formato 

(210 × 297 mm) lape, atstumas tarp rankraščio eilučių – 1 (single), išlyginamas iš 

abiejų pusių. Paraščių plotis: viršuje – 2 cm, apačioje – 2 cm, dešinėje –1,5 cm, 

kairėje – 3 cm. Straipsnis pateikiamas elektronine laikmena. 

Paryškintai (Bold) rašoma: straipsnio pavadinimas visomis kalbomis, antraštės 

bei svarbiausi struktūros elementai (įvadas, tyrimo objektas, metodai ir sąlygos, 

rezultatai, aptarimas, išvados, padėka, literatūra, santrauka). Kursyvu (Italic) 

rašomi lotyniškieji augalų rūšių, genčių, ligų, kenkėjų, mikroorganizmų ir kitų 

biologinių objektų pavadinimai. Augalų veislių pavadinimai rašomi viengubose 

kabutėse (pvz., ‘Auksis’). 

Cituojamas šaltinis tekste nurodomas lenktiniuose skliaustuose (autoriaus 

pavardė, metai). 

Lentelės 

Lentelėse neturi būti kartojama paveiksluose ar kitose iliustracijose pateikta 

informacija. 

Lentelių tekstas rašomas lietuvių ir anglų kalbomis Times New Roman 

12 dydžio šriftu, jeigu parašyti tekstai talpinami vienoje eilutėje, tarp jų dedamas 

ženklas /. Lentelės teksto dalys vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis neatskiriamos. 

Horizontaliomis linijomis atskiriamos tik lentelės metrikos dalys ir lentelės 

pabaiga. Lentelės padėtis puslapyje tik vertikali (Portrait). 

176

Bandymų veiksnių gradacijos lentelėse neturi būti žymimos skaičiais, sudėtingomis 

santrumpomis, o pateikiamos visa arba suprantamai sutrumpinta aprašo 

forma. Pateikiama santrumpa turi būti paaiškinama pirmosios lentelės (paveikslo) 

apraše. 

Statistiniai duomenys, skaičiai ir skaitmenys 

Pageidautina detaliai aprašyti taikytus tyrimų metodus ir nurodyti jų originalius 

šaltinius. Labai svarbi informacija apie lauko, vegetacinių ir kt. bandymų 

išdėstymo schemą ir jos pasirinkimo motyvus. Lentelėse ir paveiksluose pateikiami 

duomenys privalo būti statistiškai įvertinti. Rodiklių žymėjimo santrumpos turi 

būti paaiškintos, jeigu jos neatitinka tarptautinių ISO standartų. 

Paveikslai 

Visa iliustracinė medžiaga – brėžiniai, grafikai, diagramos, fotografijos, piešiniai 

ir kt. – vadinami bendru paveikslų vardu. Tekstas juose rašomas lietuvių ir 

anglų kalbomis. 

Paveikslai turi būti nespalvoti, padaryti Microsoft Office 2000, 2003, XP, 

VISTA paketų elektroninėje lentelėje EXCEL su suderintomis programomis ir 

pradine informacija. Redakcija pasilieka teisę keisti jų formatą pagal straipsnio 

ar viso leidinio dizainą. 

Įrašai ir simboliai paveiksluose turi būti parašyti ne mažesniu kaip 10 dydžio 

TIMES NEW ROMAN šriftu. Paveikslų blokų dalys turi būti sužymėtos 

raidėmis a, b, c ir t. t. 

Literatūra 

1. 

2. 

Į literatūros sąrašą turi būti įtraukiamos tik mokslinės publikacijos. 

Citavimo pavyzdžiai: 

Vieno autoriaus knyga: 

Brazauskienė M. D. 2004. Agroekologija ir chemija. Naujasis lankas, 

Kaunas. 

Blažek J. 2001. Pìstujeme jablonì. Nakladatelství Brázda, s. r. o., Praha. 

Kelių autorių knyga: 

1. 

2. 

Kawecki Z., Łojko R., Pilarek B. 2007. Mało znane rośliny sadownicze. 

Wydawnictwo UWM, Olsztyn. 

Žemės ir miškų ūkio augalų pesticidų katalogas. 2005. G. Rimavičienė (sudaryt.). 

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Akademija, Kėdainių r. 

177

Straipsnis knygoje: 

1. Streif J. 1996. Optimum harvest date for different apple cultivar in the 

‘Bodensee’ area. In: A. de Jager, D. Johnson, E. Hohn (eds.), Determination and 

Prediction of Optimum Harvest Date of Apples and Pears. COST 94. European 

Commission. Luxembourg, 15–20. 

2. Byme D. H., Sherman W. B., Bacon T. A. 2000. Stone fruit genetic pool and 

its exploitation for growing under warm winter conditions. In: A. Erez (ed.), 

Temperature Fruit Crops in Warm Climates. Kluwer Academic Publishers, 

Netherlands, 157–230. 

3. Keller R. R. J. 2002. Cryopreservation of Allium sativum L. (Garlic). In: 

L. E. Towill, Y. P. S. Bajas (eds.), Biotechnology in Agriculture and Forestry. 

Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg, 50: 38–47. 

1. 

1. 

1. 

2. 

Straipsnis konferencijos medžiagoje: 

Kampuss K., Strautina S. 2004. Evaluation of blackcurrant genetic resources 

for sustainable production. Proceedings of the International Workshop 

on Protection of Genetic Resources of Pomological Plants and Selection of 

Genitors with Traits Valuable for Sustainable Fruit Production. 22–25 August, 

Skierniewice, Poland, 147–158. 

Vieno autoriaus žurnalo straipsnis: 

Korban S. S. 1986. Interspecific hybridization in Malus. Hort. Science, 21(1): 

41–48. 

Žurnalo straipsnis (du ir daugiau autorių): 

Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B. 2002. Evaluation of 

new scab resistance apple in the first-fifth years in orchard. Sodininkystė ir 


Balan V., Oprea M., Drosu S., Chireceanu C., Tudor V., Petrisor C. 2006. 

Maintenance of biodiversity of apricot tree phenotypes in Romania. Acta 


Straipsnis e. žurnale: 

1. Stanys V., Mažeikienė I., Stanienė G., Šikšnianas T. 2007. Effect of phytohormones 

and stratification on morphogenesis of Paeonia lactiflora Pall. 

isolated embryos. Biologija, 18(1). http://images.katalogas.lt/maleidykla/ 

Bio71/Bio_027_030.pdf 

Duomenų bazė: 

FAO Stat Database. 2005. http://faostat.fao.org/faostat/ 

Disertacijos santrauka: 

1. Čižauskas A. 2003. Valgomųjų svogūnų ( Allium cepa L.) auginimo iš sėklų 

technologijos elementų tyrimai: daktaro disert. santr. Babtai. 

178

GUIDELINES FOR THE PREPARATION AND SUBMISSION 

OF ARTICLES TO THE VOLUMES OF SCIENTIFIC WORKS 

“SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ“ 

Rules for Submission – Acceptance of Papers 

Papers can be contributed by any Lithuanian and foreign scientific workers 

and persons carrying out scientific research. The latter’s paper will be accepted 

only when the co-author is scientific worker. 

Manuscripts should be sent by mail typed on computer printed in two copies 

on paper taking in account following instructions. The manuscript will be registered 

and submitted to the member of the Editorial Board in charge. He (she) will 

evaluate if the contents and the form corresponds to the main requirements for 

periodical articles. Manuscripts rejected during the first evaluation will be returned 

to the author with explanatory remarks. If the article is approved the member of 

the Editorial Board appoints two reviewers. 

The author must return the corrected manuscript to the Editorial Board in ten 

days by e-mail or by mail in a diskette or CD. 

Requirements to the manuscript 

Structure and length 

The form of a manuscript has to correspond to the requirements for periodical 

scientific articles. The paper should be organized in the following order: 

– Title (should not exceed 10 words) 

Title should be written in small letters in bold (Aspects of plant color acclimation 

molecular mechanism). 

– Author(s)’ name, surname 

The name and surname should be written in small letters in bold. If there is 

more than one author they are listed according to their input to the paper. 

– Institution(s), address, email address 

Should be written in small letters in Italic (Lithuanian Institute of 

Horticulture). 

The main text 

– Abstract (should not exceed 1400 characters or 250 words) 

Should contain the statement of the aims, methods and main results in 

short. 

– Key words (should not exceed 10 words) 

– Introduction 

Should present the investigated subject, results of earlier related research, 

reasons of the study, innovation. Should indicate the aim of the investigation. 

179

– Object, methods and conditions 

– Results 

Should present concisely the collected data during investigation, documentation 

(tables, figures). 

– Discussion 

Should not repeat results presented in “Results” but should interpret them 

with reference to the results obtained by other authors, explain the reasons of the 

investigated phenomena and raise new ideas, hypotheses. 

– Conclusions 

– Acknowledgements (optional) 

– References 

Should be kept to a minimum of 10 latest references on this theme. 

– Summary in Lithuanian and English (600–1 400 characters) 

Articles written based on non-traditional trial data and the obtained results 

may have other than traditional structural parts of a paper. 

The article should not exceed 10 pages of computer text, tables and figures 

included (longer articles are agreed with the chairman of the Editorial Board). 

Text preparation 

The manuscripts should be submitted in Lithuanian and English, typed on a 

PC, used Microsoft WORD for Windows 2000 XP or VISTA word-processor 

format. The font to be typed – TIMES NEW ROMAN size 12, on A4 paper 

(210 × 297 mm), single spaced, justified. Margins: top – 2 cm, bottom – 2 cm, 

right – 1.5 cm, left – 3 cm. Article should be submitted in electronic carrier. 

In bold there are written the title of the paper in all languages, headings and all 

main structural elements (introduction, object, methods and conditions, results, 

discussion, conclusions, acknowledgements, references, abstract). In Italic there 

are written Latin names of species, genera, diseases, pests micro-organisms and 

other biological objects. Names of plant cultivars should be placed within single 

quotation marks (for example, ‘Auksis’). 

The quoted reference in the text is indicated in round brackets (author’s surname, 

year). 

Tables 

Information given in figures or other illustrations, should not be repeated in 

tables. 

Text in tables is written in Lithuanian and English languages. If Lithuanian 

and English texts are in one line they are separated by /. Do not use vertical and 

horizontal lines to separate parts of the text. A horizontal line separates only headings 

of columns and the end of the table. Orientation in a page only vertical 

(Portrait). 

Trial variants in tables should not be numbered or submitted in complicated 

abbreviations. Tables should be self explanatory, and if there are abbreviations, 

180

they should be understandable. The used abbreviation should be explained in the 

description of first table (figure). 

Statistical data, figures, numerals 

It is desirable to describe in detail the applied research methods and indicate 

their original references. The information on the scheme (design) of field, 

vegetative and other trials and motivation of their choice is very important. Data 

presented in tables and figures must be statistically processed. Abbreviations 

of parameters should be explained if they do not correspond to the international 

standard abbreviations (ISO). 

Figures 

All illustrations – drawings, graphs, diagrams, photographs, pictures, etc. are 

considered as figures. The text in them is written in Lithuanian and English. 

Figures must be drafted in black colour in Microsoft Office 2000, 2003, XP, 

VISTA package, EXCEL electronic table with conformed programs and initial 

information. Editorial Board has the right to change their format according to the 

design of the article or the whole publication. 

Letters and symbols in figures should be not smaller than size 10 TIMES 

NEW ROMAN. Block parts of figures should be numbered consecutively by 

letters a, b, c, etc. 

References 

Into references it may be included scientific publications. 

Titles of foreign journals, volumes of conference articles, etc., are not abbreviated. 

The reference list should be arranged in alphabetical order. 

Examples of quotation: 

Book of one author: 

1. 

2. 

1. 

2. 

Brazauskienė M. D. 2004. Agroekologija ir chemija. Naujasis lankas, 

Kaunas. 

Blažek J. 2001. Pìstujeme jablonì. Nakladatelství Brázda, s. r. o., Praha. 

Books of several authors: 

Kawecki Z., Łojko R., Pilarek B. 2007. Mało znane rośliny sadownicze. 

Wydawnictwo UWM, Olsztyn. 

Žemės ir miškų ūkio augalų pesticidų katalogas. 2005. G. Rimavičienė (sudaryt.). 

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Akademija, Kėdainių r. 

181

Article in book: 

1. Streif J. 1996. Optimum harvest date for different apple cultivar in the 

‘Bodensee’ area. In: A.de Jager, D. Johnson, E. Hohn (eds.), Determination 

and Prediction of Optimum Harvest Date of Apples and Pears. COST 94. 

European Commission. Luxembourg, 15–20. 

2. Byme D. H., Sherman W. B., Bacon T. A. 2000. Stone fruit genetic pool and 

its exploitation for growing under warm winter conditions. In: A. Erez (ed.), 

Temperature Fruit Crops in Warm Climates. Kluwer Academic Publishers, 

Netherlands, 157–230. 

3. Keller R. R. J. 2002. Cryopreservation of Allium sativum L. (Garlic). In: 

L. E. Towill, Y. P. S. Bajas (eds.), Biotechnology in Agriculture and Forestry. 

Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg, 50: 38–47. 

Article in conference material: 

1. 

1. 

2. 

3. 

1. 

Kampuss K., Strautina S. 2004. Evaluation of blackcurrant genetic resources 

for sustainable production. Proceedings of the International Workshop 

on Protection of Genetic Resources of Pomological Plants and Selection of 

Genitors with Traits Valuable for Sustainable Fruit Production. 22–25 August, 

Skierniewice, Poland, 147–158. 

Article in scientific journal: 

Korban S. S. 1986. Interspecific hybridization in Malus. HortScience, 21(1): 

41–48. 

Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B. 2002. Evaluation of 

new scab resistance apple in the first-fifth years in orchard. Sodininkystė ir 


Balan V., Oprea M., Drosu S., Chireceanu C., Tudor V., Petrisor C. 2006. 

Maintenance of biodiversity of apricot tree phenotypes in Romania. Acta 


Article in e. journal: 

Stanys V., Mažeikienė I., Stanienė G., Šikšnianas T. 2007. Effect of phytohormones 

and stratification on morphogenesis of Paeonia lactiflora Pall. 

isolated embryos. Biologija, 18(1). http://images.katalogas.lt/maleidykla/ 

Bio71/Bio_027_030.pdf 

Database: 

FAO Stat Database. 2005. http://faostat.fao.org/faostat/ 

Thesis abstract: 

Čižauskas A. 2003. Valgomųjų svogūnų ( 

1. Allium cepa L.) auginimo iš sėklų 

technologijos elementų tyrimai: daktaro disert. santr. Babtai. 

182

Turinys – Contents 

D. Kviklys, N. Kviklienė 

Obelų intarpų įtaka vaisių vidinei ir išorinei kokybei.................................................3 

Interstem effect on apple fruit internal and external quality ......................................9 

D. Kviklys 

Obelų su intarpais augumo ir derėjimo ypatumai......................................................11 

Growth and yield of interstem apple trees ................................................................17 

N. Uselis, G. Šabajevienė, N. Kviklienė 

‘Rubin’ veislės obelų su žemaūgiu P 60 poskiepiu formavimo laikas ir būdai............. 

...................................................................................................................................19 

Training time and methods of apple tree cultivar ‘Rubin’ on dwarf rootstock P 60 ... 

...................................................................................................................................28 

D. Kviklys, A. Valiuškaitė, N. Kviklienė 

Obelų šaknies kaklelio puvinio įtaka vegetatyvinių poskiepių biometriniams rodikliams..........................................................................................................................29 

Effect of rootstock crown rot on biometric characters .............................................35 

N. Kviklienė, D. Kviklys, N. Uselis, J. Lanauskas 

Obelų ‘Alva’ žiedų ir užuomazgų retinimas rankomis..............................................37 

Apple tree ‘Alva’ flower and fruitlet mannual thinning............................................42 

R. Rugienius, V. Stanys, G. Stanienė 

Kriaušės ir trešnės poskiepių genetinė transformacija šaknijimąsi skatinančiu rolB 

genu, transgeno raiškos tyrimai in vitro....................................................................43 

Genetic transformation of pear and sweet cherry rootstocks by rooting stimulating 

rolB transgene and evaluation of its expression in vitro............................................54 

T. Šikšnianas, V. Stanys, R. Rugienius, Š. Morkūnaitė-Haimi 

Tarprūšinių serbentų hibridų ištvermingumas žiemą ir žiedų atsparumas pavasario 

šalnoms......................................................................................................................55 

Cold resistance of black currant interspecific hybrids and frost tolerance of their blossoms...........................................................................................................................63

L. Buskienė, T. Šikšnianas, A. Sasnauskas 

Aviečių selekcinių numerių biologinių-ūkinių savybių tyrimai................................65 

Investigation of raspberry accession line biological-economical properties ...........73 

L. Buskienė, J. Lanauskas, P. Viškelis 

Kalcio trąšų įtaka aviečių derliui ir jo kokybei.........................................................75 

Influence of calcium fertilizer on raspberry yield and its quality..............................84 

R. Karklelienė, N. Maročkienė, A. Radzevičius, Č. Bobinas, 

E. Dambrauskienė, L. Duchovskienė, A. Brazaitytė 

Valgomosios morkos, raudonojo burokėlio ir valgomojo svogūno veislių reprodukcinių 

savybių tyrimai ex situ.........................................................................................85 

Reproduction features of edible carrot, red beet and onion cultivars ex situ ...........94 

R. Starkutė, P. Viškelis, V. Zalatorius, 

O. Bundinienė, D. Kavaliauskaitė 

Skystų trąšų ,,Biokal 01‘‘ įtaka ekologiškai auginamų burokėlių derliui ir kokybei ... 

...................................................................................................................................95 

Influence of liquid fertilizer “Biokal 01” on the yield and quality of ecologically 

grown red beet ........................................................................................................104 

J. Jankauskienė, A. Brazaitytė 

Tankinimo būdai ir jų įtaka pomidorų derliui..........................................................105 

Methods of thickening ant their influence on tomato yield.....................................113 

A. Brazaitytė, P. Duchovskis, A. Urbonavičiūtė, G. Samuolienė, 

J. Jankauskienė, V. Kazėnas, A. Kasiulevičiūtė-Bonakėrė, 

Z. Bliznikas, A. Novičkovas, K. Breivė, A. Žukauskas 

After-effect of light-emitting diodes lighting on tomato growth and yield in greenhouse........................................................................................................................115 

Pomidorų augimas ir derėjimas šiltnamyje po kietakūnio apšvietimo poveikio daigams.........................................................................................................................126 

N. Maročkienė, R. Karklelienė, Č. Bobinas 

Saldžiosios paprikos veislės ‘Alanta’ biologinių-ūkinių savybių įvertinimas ...... 127 

Evaluation of biological-economical properties of sweet pepper cultivar ‘Alanta’ ..... 

.................................................................................................................................134

J. Sakalauskaitė, A. Brazaitytė, S. Sakalauskienė, A. Urbonavičiūtė, 

G. Samuolienė, A. Lukatkin, D. Bašmakov, P. Duchovskis 

Pažemio ozono ir ultravioletinės-B spinduliuotės kompleksinis poveikis valgomojo 

ridikėlio (Raphanus sativus L.) augimui bei fotosintezės pigmentams...................137 

Differential and integrated impact of tropospheric ozone and ultraviolet-B radiation 

on radish (Raphanus sativus L.) growth and photosynthesis pigments...................145 

A. Urbonavičiūtė, G. Samuolienė, A. Brazaitytė, P. Duchovskis, 

R. Karklelienė, K. Šliogerytė, A. Žukauskas 

The effect of light quality on nutritional aspects of leafy radish.............................147 

Šviesos spektro įtaka lapinių ridikėlių maistinei kokybei.......................................155 

S. Sakalauskienė, A. Brazaitytė, S. Lazauskas, A. Urbonavičiūtė, 

J. Sakalauskaitė, G. Samuolienė, A. Radzevičius, 

G. Šabajevienė, A. Lukatkin, T. Kolmykova, P. Duchovskis 

Imituotų šalnų poveikis žirnių fotosintezės pigmentų ir sacharidų kaupimuisi .....157 

Effect of simulated frosts on photosynthesis pigment and sugar content in pea ...165 

G. Samuolienė, P. Duchovskis 

Skirtingų žydėjimo indukcijos sąlygų įtaka paprastojo kmyno augimui bei organogenezei.........................................................................................................................167 

The influence of different flowering induction conditions on the growth and organogenesis 

of common caraway....................................................................................174 

Atmintinė autoriams, rašantiems į mokslo darbus „Sodininkystė ir daržininkystė“ .................. 

...............................................................................................................................................175 

Guidelines for the preparation and submission of articles to the volumes of 

Scientific Works “Sodininkystė ir Daržininkystė”................................................................179

Užrašams

Užrašams

Užrašams

Užrašams

Užrašams

Užrašams

ISSN 0236-4212 

Mokslinis leidinys 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto ir 

Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbai 

Sodininkystė ir daržininkystė. T. 28(1). 1–192. 

Redagavo ir skaitė korektūrą Danguolė Vanagaitė, Jolanta Kriūnienė 

Kompiuteriu maketavo Larisa Kazlauskienė 

SL 1070. 2009 03 23 12 sp. l. Tiražas 200 egz. 

Išleido Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, 

LT-54333 Babtai, Kauno r. 

Spausdino UAB „Judex“ leidykla-spaustuvė, Europos pr. 122, 

LT-46351 Kaunas 

Užsakymo Nr. 9009

SodininkyStÄ ir darÅ½ininkyStÄ 28(1)

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?

SodininkyStÄ ir darÅ½ininkyStÄ 28(1)