Kalbų įvairovė Europos integracijos procese
Kalbų įvairovė Europos integracijos procese
Kalbų įvairovė Europos integracijos procese
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2004. Nr. 2. P. 12–16<br />
12 © Lietuvos mokslø akademija, 2004<br />
© Lietuvos mokslø akademijos leidykla, 2004<br />
Rasa Klimaitë<br />
Kalbø ávairovë <strong>Europos</strong> <strong>integracijos</strong> <strong>procese</strong><br />
Rasa Klimaitë<br />
Lietuvos teisës universitetas,<br />
Politologijos katedra,<br />
Ateities g. 20,<br />
LT-08303 Vilnius,<br />
el. paštas noell37@hotmail.com<br />
Straipsnyje nagrinëjamas kalbø ávairovës Europoje fenomenas bei jo átaka<br />
individo ir tautos identitetui. Analizuojama ðio reiðkinio prigimtis bei<br />
perspektyvos vis labiau ásibëgëjant <strong>Europos</strong> <strong>integracijos</strong> procesui. <strong>Europos</strong><br />
Sàjungos vykdoma kalbos politika analizuojama ir vertinama instituciniu,<br />
teisiniu, ekonominiu bei kultûriniu aspektu. Siekiama nubrëþti iðsiplëtusios<br />
<strong>Europos</strong> Sàjungos kalbos politikos gaires.<br />
Raktaþodþiai: kalbø ávairovë, nacionalinë kalba, tautinis identitetas, tautinë<br />
valstybë, kalbos politika, oficialiosios kalbos, darbo kalbos, kalbø<br />
lygiateisiðkumo principas<br />
ÁVADAS<br />
Europà galima apibûdinti kaip daugybæ per pastaruosius<br />
kelis ðimtmeèius susikûrusiø tautiniø valstybiø, kuriø<br />
esminis bruoþas – politinis suverenitetas. Bûtent jis<br />
yra didþiausias sunkumas ágyvendinant dràsø pastarøjø<br />
penkiø deðimtmeèiø projektà – <strong>Europos</strong> ðaliø integracijà,<br />
kuri numato, jog dalá savo suvereniø teisiø<br />
tautinës valstybës turi perleisti virðvalstybinëms <strong>Europos</strong><br />
Sàjungos institucijoms. Integracijos sëkmë ekonomikos<br />
srityje, kurioje <strong>Europos</strong> valstybës pirmiausia ir<br />
pabandë apriboti savo teises vardan bendrø tikslø, paskatino<br />
siekti ágyvendinti ðá procesà ir kitur: politikoje,<br />
teisëje, finansuose ir pan. Apie iðkilusias problemas<br />
ar nesutarimus dël to, kaip vyksta integracija ðiose<br />
srityse, daþniausiai ilgai ir nuodugniai diskutuoja<br />
tiek politikai, tiek plaèioji visuomenë. Taèiau labai nedaug<br />
dëmesio susilaukia <strong>integracijos</strong> poveikis <strong>Europos</strong><br />
kalboms, nors akivaizdu, kad kalbos turi ir turës<br />
iðties didelës átakos ðiam procesui.<br />
Kalbø ávairovë nëra specifinë <strong>Europos</strong> ar tik ðio<br />
laikmeèio problema. Ji egzistuoja per visà þmonijos<br />
istorijà, puikiai atspindëdama þmoniø bendruomeniø<br />
– tautø – gausà ir kiekvienos jø individualumà.<br />
Taèiau bûtent dabar, prasidëjus <strong>Europos</strong> ðaliø vienijimuisi,<br />
tapo akivaizdu, kad kalbø ávairovë yra ne tik<br />
vertybë, bet ir kliûtis. <strong>Europos</strong> pilieèiai kalba daugybe<br />
ávairiø kalbø, taèiau norëdami ágyvendinti bendrus<br />
(ekonominius, politinius ir kt.) projektus jie turi<br />
surasti bendrà, visiems suprantamà kalbà, kuri taptø<br />
visuotine komunikacijos priemone. Ðtai èia ir iðkyla<br />
svarbiausias klausimas: ar ðia komunikacijos priemone<br />
turëtø tapti viena kuri kalba, ar prieðingai – reikëtø<br />
skatinti þmones mokytis kuo daugiau kalbø ir<br />
taip iðsaugoti dabartinæ kalbø ávairovæ.<br />
Ði kalbø problema sudëtinga tuo, kad jos negalima<br />
iðspræsti pragmatiðkai. Problemos prieþastys glûdi<br />
ðiandieniniø <strong>Europos</strong> valstybiø formavimosi <strong>procese</strong>,<br />
kai ðios valstybës susikûrë kaip tautinës struktûros,<br />
ir daugeliui jø nacionalinë kalba buvo ypaè<br />
svarbus veiksnys politinio ðalies vienijimosi eigoje.<br />
Kalba ir ðiandien daugeliui valstybiø bei daugeliui<br />
þmoniø iðlieka vienu svarbiausiu tautinio identiteto<br />
simboliu. Ðio fakto negalima nepaisyti siekiant, kad<br />
integracija Europoje vyktø sëkmingai. O ji gali bûti<br />
sëkminga tik tol, kol þmonës manys, jog buvimas<br />
„<strong>Europos</strong> pilieèiu“ netrukdo likti individualiu. Todël<br />
suprantama, kad kalbø klausimo negalima spræsti<br />
pragmatiðkai, t. y. paprasèiausiai apsiribojant viena<br />
kalba.<br />
Ðio klausimo sudëtingumà bei svarbà ávertino ir<br />
<strong>integracijos</strong> proceso kûrëjai, nustatydami Sàjungos<br />
prioritetus kultûros srityje. <strong>Europos</strong> Bendrijos sutarties<br />
151 straipsnyje átvirtinta nuostata, kad ,,Bendrija<br />
prisideda prie valstybiø nariø kultûrø klestëjimo,<br />
tai pat gerbia jø tautinæ ir regioninæ ávairovæ, kartu<br />
iðkeldama bendrà kultûros paveldà“, o <strong>Europos</strong> Sàjungos<br />
sutarties 6-ame straipsnyje paþymima, jog „Sàjunga<br />
gerbia savo valstybiø nariø […] tautiná identitetà“.<br />
Neatskiriama tautinio identiteto dalis yra ir<br />
kalba, todël kalbø ávairovës iðsaugojimà taip pat galima<br />
laikyti prioritetiniu Sàjungos tikslu kultûros srityje.<br />
Tai patvirtina ir Sàjungos sprendimas ákurti specialià<br />
institucijà (Generaliná Direktoratà), kuris rûpinasi<br />
visais su kalbomis susijusiais klausimais.<br />
Apibendrinant jau pasakytus dalykus, galima teigti,<br />
kad kalbø ávairovë – tai vertybë, ne tik istorine,<br />
politine ar kultûrine, bet ir teisine prasme. Vis dëlto<br />
ði ávairovë yra nemenka kliûtis tiek Sàjungos institucijoms,<br />
kurioms tenka spræsti su vertimu susijusias<br />
finansines bei organizacines problemas, tiek svarbiausiam<br />
Sàjungos tikslui – bendrajai rinkai, kurioje<br />
kalbø ávairovë ðiek tiek riboja asmenø, prekiø bei<br />
paslaugø judëjimà.
Kalbø ávairovë <strong>Europos</strong> <strong>integracijos</strong> <strong>procese</strong> 13<br />
SOCIOKULTÛRINIAI KALBØ ÁVAIROVËS<br />
ASPEKTAI<br />
Pasaulyje ásigalëjusià kalbø bei kultûrø ávairovæ daugelis<br />
suvokia kaip natûraliai egzistuojantá dalykà, ir<br />
tik retas kuris susimàsto apie ðio reiðkinio atsiradimo<br />
prieþastis, jo mastà, veikimo mechanizmà, o svarbiausia<br />
– apie jo vertæ þmonëms. Suvokti ðá fenomenà<br />
tampa ypaè aktualu pastaruoju metu, kai visas<br />
gyvenimo sritis, taip pat kalbà, vis labiau uþvaldo<br />
prieðingas – globalizacijos – reiðkinys. Kalbø ávairovë<br />
ðiame visuotinio mobilumo amþiuje vis daþniau<br />
suvokiama kaip kliûtis tiek þmoniø tarpusavio bendravimui,<br />
tiek vis glaudesniam valstybiø bendradarbiavimui.<br />
Todël logiðkas ir neiðvengiamas atrodytø<br />
toks ðios problemos sprendimas: pasirinkti vienà kurià<br />
kalbà (neabejotinos lyderës pozicijà ðiuo metu<br />
uþima anglø kalba), kuri ir taptø globaline komunikacijos<br />
priemone. Visos kitos kalbos pamaþu iðnyktø<br />
kaip nereikalingas balastas. Nors ðitoks problemos<br />
sprendimas atrodo labai parankus, taèiau ið esmës<br />
jis yra nulemtas siauro ir vienpusio poþiûrio á<br />
kalbà tik kaip á komunikacijos priemonæ, pamirðtant<br />
daugialypæ kalbos prigimtá ir jos átakà formuojantis<br />
individo bei tautos identitetui.<br />
Plaèiai paplitæs stereotipas – vertinti kalbà tik kaip<br />
þmoniø bendravimo ir tarpusavio susiþinojimo priemonæ.<br />
Nors ði – komunikacinë – kalbos funkcija neabejotinai<br />
yra labai svarbi, taèiau tikrai ne vienintelë.<br />
Bûtina suvokti, kad kalbos poveikis þmogui apima kur<br />
kas daugiau nei informacijos perteikimà. Kalba – tai<br />
pirmiausia màstymo instrumentas [5: 20]. Iðtisus ðimtmeèius<br />
trunkantis màstymo ir kalbos sàsajos tyrinëjimas<br />
ið tiesø yra labai reikðmingas, nes bûtent ðis ryðys<br />
atspindi ypatingà kalbos reikðmæ kiekvieno þmogaus<br />
gyvenime: kalba yra vienas pagrindiniø faktoriø, nulemianèiø<br />
identiteto – individualaus ar kolektyvinio (t. y.<br />
tautos) – formavimàsi [10: 10]. Kiekviena kalba, net ir<br />
maþiausia, iðreiðkia tam tikros etninës grupës „dvasià“,<br />
todël galima teigti, jog ðalia kitø faktoriø, formuojanèiø<br />
kiekvienos tautos identitetà (tokiø kaip geografiniai,<br />
istoriniai-politiniai, psichologiniai, religiniai<br />
ir kt. ypatumai), kalbos vaidmuo ðiame <strong>procese</strong> yra<br />
ypatingas – ji yra ne tik komunikacijos priemonë, bet<br />
ir kolektyvinio identiteto simbolis.<br />
Nacionaliniø kalbø atsiradimas Europoje buvo lemiamas<br />
faktorius suvereniø <strong>Europos</strong> valstybiø, taigi<br />
ir paèios <strong>Europos</strong>, kaip jà dabar suprantame, susiformavimo<br />
<strong>procese</strong>. <strong>Europos</strong> – daugiatauèio ir daugiakalbio<br />
kontinento – atsiradimà labai aiðkiai þymi<br />
ne tik istoriniai-politiniai, bet ir lingvistiniai procesai.<br />
Kalbø ásitvirtinimas aiðkiose teritorinëse ribose<br />
daþnai pateikiamas kaip svarus argumentas, árodantis,<br />
jog kalbinis pamatas buvo viena svarbiausiø prielaidø<br />
nacionaliniø valstybiø kûrimuisi Europoje [10:<br />
13]. Nors kalbø gausa ir trukdë þmonëms laisvai<br />
bendrauti, taèiau tuo pat metu ðis reiðkinys leido<br />
nusistovëti gyvenvietëms, rastis tautoms ir gimti tautinio<br />
tapatumo jausmui [4: 310].<br />
Taigi nors kalbos turëjo ypatingos reikðmës formuojantis<br />
nacionalinëms valstybëms, taèiau neaiðku,<br />
ar ðis tautos ir kalbos ryðys iðliks toks pat glaudus<br />
ir ateities Europoje, kurioje tautinës valstybës jau<br />
nebebus pagrindinës þaidëjos ir kur tautiná identitetà<br />
pamaþu keis europietiðkasis.<br />
Penkis deðimtmeèius trunkantá Vakarø <strong>Europos</strong><br />
valstybiø vienijimàsi neabejotinai galima laikyti sëkmingu<br />
projektu. Tai árodo ir nemaþas skaièius ðaliø<br />
kandidaèiø, norinèiø prisijungti prie ðio „klubo“ –<br />
<strong>Europos</strong> Sàjungos. Vis dëlto integracija turi ir savo<br />
„kainà“: dalá suvereniteto (o tai reiðkia – ir nacionalinio<br />
identiteto) valstybës narës turi atiduoti organizacijai,<br />
á kurià jungiasi. Tokia „kaina“ ne visais<br />
atvejais yra priimtina.<br />
Nors dël paèios <strong>integracijos</strong> idëjos abejoniø praktiðkai<br />
niekam nekyla, taèiau suvereniø galiø perleidimà<br />
<strong>Europos</strong> Sàjungai valstybiø nariø pilieèiai toli<br />
graþu ne visada vertina palankiai [6: 32]. Tai paaiðkinama<br />
tuo, jog <strong>Europos</strong> Sàjunga – net ir integruoèiausias<br />
jos pirmasis ramstis – yra tautø ir tautiniø<br />
valstybiø bendrija [2: 90], taigi ir jos pilieèiø identitetas<br />
yra tautinio pobûdþio, t. y. pirmiausia susijæs<br />
su gyvenamàja vieta, regionu ar valstybe. Europietiðkasis<br />
identitetas tik papildo nacionaliná, taèiau negali<br />
(bent jau kol kas) jo pakeisti.<br />
Þinant, jog tautinio identiteto formavimuisi ypatingos<br />
reikðmës turi nacionalinë kalba, ðá faktoriø bûtø<br />
galima iðnaudoti stiprinant su Europa susijusá pilieèiø<br />
tapatumo jausmà [10: 20]. Iðsaugoti kalbinæ ir kultûrinæ<br />
<strong>Europos</strong> ðaliø ávairovæ tampa ypaè svarbu ðiuo<br />
metu, kai siekiant bendro tikslo – <strong>integracijos</strong> – vis<br />
daugëja srièiø ir klausimø, kuriuose sprendimo teisë<br />
perleidþiama Sàjungos institucijoms, ir kai valstybëms<br />
narëms tenka atsisakyti vis daugiau simbolinæ reikðmæ<br />
turinèiø tautinës valstybës elementø (pavyzdþiui, nacionalinës<br />
valiutos pakeièiamos bendràja valiuta – euru).<br />
Todël suprantama, jog daþnai <strong>Europos</strong> Sàjunga<br />
paprastø pilieèiø yra vertinama kaip tolimas ir svetimas<br />
„Briuselio biurokratinis mechanizmas“ [2: 89]. Norint<br />
sukurti vadinamàjá <strong>Europos</strong> identitetà, t. y. siekiant<br />
iðlaikyti þmoniø norà bûti ðioje organizacijoje, bûtina<br />
gerbti, saugoti ir puoselëti kiekvienos ðalies ar regiono<br />
kultûriná savitumà. Tai leistø sukurti kultûriná <strong>Europos</strong><br />
identitetà, kuris savo ruoþtu taptø prielaida politiniam<br />
europieèiø identitetui formuotis [7: 48]. Taigi<br />
pagarba nacionalinëms kalboms galëtø bûti svarbus<br />
veiksnys kuriant „pilieèiø Europà“.<br />
KALBOS POLITIKA EUROPOS ŠALYSE<br />
Nemaþai europieèiø yra ásitikinæ, jog daugiakalbystë<br />
<strong>Europos</strong> valstybëse yra retas, gal net iðimtinis atve-
14<br />
Rasa Klimaitë<br />
jis. Toká màstymà nulëmë europietiðkos tautinës valstybës<br />
ideologija, ásigalëjusi XIX amþiuje ir vis dar<br />
tebedaranti stiprø poveiká. Pagal ðià ideologijà, nacionalines<br />
valstybes Europoje sukûrë homogeninës<br />
tautos, todël kiekviena tokiø valstybiø turëtø turëti<br />
vienà nacionalinæ kalbà [5: 21]. Taèiau iðskyrus vienintelæ<br />
iðimtá – Islandijà, – kuri dël savo ypatingos<br />
geografinës padëties yra idealus uþdaros nacionalinës<br />
valstybës pavyzdys, visose <strong>Europos</strong> valstybëse kalbø<br />
ir kultûrø ávairovë egzistuoja de jure ar bent jau<br />
de facto [5: 21, 10: 37]. Svarbiausia to prieþastis yra<br />
ne migracijos procesas, o istoriðkai susiklostæs faktas,<br />
kad politinës valstybiø sienos beveik niekada nesutampa<br />
su „kalbinëmis sienomis“ [5: 22]. Taigi idëja<br />
apie kultûriniu ir kalbiniu poþiûriu homogeninæ<br />
valstybæ Europoje praktiðkai yra utopija.<br />
Pagal tai, kiek kalbiniø bendruomeniø yra ðalyje<br />
ir koks kalbiniø maþumø santykis su pagrindine grupe,<br />
galima iðskirti tris kalbinius <strong>Europos</strong> ðaliø modelius<br />
[8: 14]:<br />
– santykinai homogeniðkos valstybës (pvz., Portugalija,<br />
Airija);<br />
– valstybës, kuriose kalbinës maþumos sudaro iki<br />
10% visø tos ðalies gyventojø (pvz., Danija, Vokietija,<br />
Suomija, Graikija, Italija, Olandija, Austrija, Ðvedija,<br />
Didþioji Britanija);<br />
– daugiatautës ir daugiakalbës valstybës, kuriose<br />
kalbinës maþumos sudaro daugiau nei 10% visø tos<br />
ðalies gyventojø (pvz., Belgija, Prancûzija, Ispanija).<br />
Beveik visose ðalyse kalbiniø grupiø padëtis reglamentuojama<br />
laikantis principo, jog aukðèiausias statusas<br />
suteikiamas didþiausià tos ðalies gyventojø dalá<br />
sudaranèios bendruomenës kalbai. Pagal tai, kokios<br />
teisës suteikiamos kalbinëms maþumoms, galima iðskirti<br />
tris <strong>Europos</strong> valstybiø (ES nariø) tipus [10:<br />
38]:<br />
1) oficialiai vienakalbëmis laikomos valstybës,<br />
2) oficialiai vienakalbëmis laikomos valstybës, kuriose<br />
numatytas specialus kalbiniø maþumø teisiø<br />
reglamentavimas,<br />
3) oficialiai daugiakalbëmis laikomos valstybës.<br />
Vienkalbystës principas<br />
Prie ðios grupës galima priskirti valstybes, kuriø kalbos<br />
politikos objektas yra tik nacionalinë kalba, pripaþástant<br />
jà vienintele oficialiàja tos ðalies kalba. Kitaip<br />
tariant, siekiama ágyvendinti vienkalbystës principà<br />
„viena valstybë – viena kalba“. Vis dëlto net ir<br />
ðio tipo valstybëse gali bûti pripaþástamos kalbinës<br />
maþumos, suteikiant joms ribotà (regioniná) statusà<br />
ar net imantis ðiokiø tokiø priemoniø (tiesa, tik regioniniame<br />
lygmenyje) jø iðsaugojimui [9: 56]. Ðià<br />
valstybiø grupæ dar galima skirstyti á du pogrupius<br />
pagal tai, ar ðalis ið tiesø yra beveik vienakalbë (pvz.,<br />
Portugalija), ar vienkalbystæ joje siekiama átvirtinti<br />
dël politiniø sumetimø (pvz., Prancûzija).<br />
Kalbiniø maþumø teisiø reglamentavimas<br />
Vienkalbystë, kaip jau buvo minëta, yra retas reiðkinys,<br />
todël daugumai <strong>Europos</strong> ðaliø tenka spræsti kalbiniø<br />
maþumø klausimà. Priklausomai nuo ávairiai<br />
susiklosèiusiø istoriniø ir politiniø aplinkybiø, ðioms<br />
maþumoms suteikiama daugiau ar maþiau teisiø visuomeniniame<br />
gyvenime. Pagal tai, koks statusas<br />
valstybëje suteikiamas kalbinëms maþumoms, ðios<br />
grupës <strong>Europos</strong> ðalis bûtø galima suskirstyti á tris<br />
pogrupius (turint omenyje, jog toks skirstymas nëra<br />
grieþtas).<br />
• Kalbiniø maþumø teisiø apsauga – ðiai grupei<br />
priskiriamos vienà oficialiàjà kalbà turinèios valstybës,<br />
pripaþástanèios kalbiniø maþumø egzistavimà ir<br />
netgi taikanèios ávairias priemones ðioms kalboms<br />
saugoti bei plëtoti. Vis dëlto ðiose valstybëse tautiniø<br />
maþumø kalboms suteikiamas tik ribotas statusas.<br />
Tipiðkais pavyzdþiais ðioje grupëje galëtø bûti<br />
Didþioji Britanija bei Olandija.<br />
• Kalbinës autonomijos principas – šiai grupei<br />
priklauso vienà nacionalinæ oficialiàjà kalbà turinèios<br />
valstybës, kuriose tautinës maþumos turi politinæ<br />
autonomijà. Dël ðios prieþasties ir ðiø regionø<br />
kalbos turi oficialø statusà (t. y. laikomos regioninëmis<br />
oficialiosiomis kalbomis), be to, kiekvienas toks<br />
regionas vykdo savarankiðkà kalbos politikà. Ryðkiausias<br />
tokio tipo valstybës pavyzdys – Ispanija; ið dalies<br />
ðiai grupei galima priskirti ir Italijà.<br />
• Kalbinio federalizmo principas – pagal ðá principà<br />
visø konkreèioje valstybëje gyvenanèiø kalbiniø<br />
bendruomeniø kalboms pripaþástamas oficialus statusas<br />
nacionaliniame lygmenyje. Daþniausiai ðiai grupei<br />
priklauso federalistinës santvarkos daugiakalbës<br />
valstybës, pavyzdþiui, Belgija ar Ðveicarija.<br />
Instituciðkai átvirtinta daugiakalbystë<br />
Ðiai grupei priklausanèios ðalys taip pat turi po kelias<br />
oficialiàsias kalbas, taèiau jose kalbos pasiskirsèiusios<br />
ne regionais, bet apima visà ðalies teritorijà.<br />
Ið <strong>Europos</strong> Sàjungos nariø tokios kalbinës sistemos<br />
pavyzdþiu galima laikyti Airijà, Suomijà bei Liuksemburgà.<br />
Ðiose ðalyse ástatymiðkai átvirtinta nuostata,<br />
kad visos konkreèioje ðalyje vartojamos kalbos<br />
yra lygiateisës.<br />
KALBOS POLITIKA EUROPOS SÀJUNGOJE<br />
<strong>Europos</strong> Sàjungos kalbos politika labai skiriasi nuo<br />
visø kitø tarptautiniø organizacijø kalbos politikø.<br />
Jungtines Tautas, visas joms pavaldþias struktûras bei<br />
kitas tarptautines organizacijas ákûrë valstybës, kurios<br />
ir yra ðiø organizacijø subjektai. <strong>Europos</strong> angliø<br />
ir plieno bendrija, o vëliau ir Ekonominë bei Atominës<br />
energetikos bendrijos taip pat buvo ákurtos<br />
tarptautiniø sutarèiø pagrindu, taèiau ðios bendrijos<br />
jau buvo tarptautinë organizacija sui generis, o tiks-
Kalbø ávairovë <strong>Europos</strong> <strong>integracijos</strong> <strong>procese</strong> 15<br />
liau – pirmoji istorijoje virðvalstybinë organizacija,<br />
kurios subjektais buvo pripaþintos ne tik valstybës,<br />
bet ir asmenys [1: 2].<br />
Tarptautiniø organizacijø atveju bendrauja valstybës,<br />
todël laikomasi taisyklës, jog tokiø organizacijø<br />
institucijos savo veiklà vykdo pagrindinëmis<br />
pasaulio kalbomis (pvz., anglø, prancûzø ir kt.). Daþniausiai<br />
tokiø organizacijø kalbos politika remiasi selektyvinës<br />
daugiakalbystës principu [10: 69], t. y. institucijose<br />
darbas vyksta keliomis pasirinktomis kalbomis<br />
(pvz., Jungtinës Tautos ðiuo metu turi ðeðias<br />
oficialiàsias kalbas: anglø, prancûzø, ispanø, kinø,<br />
rusø ir arabø). Kartais tokio tipo organizacijos laikosi<br />
vienkalbystës principo [10: 70], t. y. darbas institucijose<br />
vyksta tik viena kalba (pvz., <strong>Europos</strong> laisvosios<br />
prekybos organizacijoje (EFTA) vartojama tik<br />
anglø kalba).<br />
Taèiau <strong>Europos</strong> Sàjungos institucijos „bendrauja“<br />
ne tik su valstybëmis narëmis, bet ir su jø pilieèiais<br />
(fiziniais ir juridiniais asmenimis), be to, Sàjungos<br />
teisë turi virðenybæ prieð nacionalines valstybiø nariø<br />
teises. Todël Sàjungos pilieèiai turi demokratinæ<br />
teisæ visà informacijà gauti savo gimtàja kalba [1:<br />
2]. Taigi <strong>Europos</strong> Sàjungos kalbos politikos moto –<br />
„vienybë ávairovëje“ („unity in diversity“) [1: 3]. Ðitaip<br />
iðreiðkiama pagarba kiekvienos narës nacionaliniam<br />
savitumui, o kartu tai yra tas demokratinis<br />
pamatas, ant kurio statoma „integruotoji Europa“<br />
[3: 83].<br />
Nuo pat <strong>integracijos</strong> proceso pradþios laikomasi<br />
principo, jog bent viena kiekvienos valstybës narës<br />
kalba pripaþástama oficialiàja (Bendrijos)/Sàjungos<br />
kalba. Ðiuo metu penkiolika valstybiø <strong>Europos</strong> Sàjungoje<br />
bendrauja vienuolika oficialiøjø kalbø (be to,<br />
išimtinis statusas suteiktas ir dvyliktajai – airiø –<br />
kalbai). Dauguma Sàjungos institucijø leidþiamø teisës<br />
aktø verèiama á visas oficialiàsias kalbas. Ði nuostata<br />
iðliks ir ateityje, nepriklausomai nuo to, kiek<br />
valstybiø nariø sudarys <strong>Europos</strong> Sàjungà ir kiek joje<br />
bus oficialiøjø kalbø. Tai susijæ su jau minëta specifine<br />
teisine Sàjungos prigimtimi – virðvalstybiðkumu,<br />
– kuris ir yra svarbiausia <strong>Europos</strong> Sàjungoje galiojanèio<br />
kalbø lygiateisiðkumo principo prielaida. Kitas<br />
svarbus aspektas – Sàjungos pilieèiø teisë rinkti ir<br />
bûti renkamiems á <strong>Europos</strong> Parlamentà. Ðios teisës<br />
ribojimas priklausomai nuo uþsienio kalbø mokëjimo<br />
taip pat paþeistø demokratijos principus. Taigi<br />
nepaisant visø sunkumø, kylanèiø dël kalbø ávairovës,<br />
oficialiøjø kalbø skaièiaus negalima maþinti, o<br />
ateityje, ástojus naujoms narëms, jis neiðvengiamai<br />
turës didëti.<br />
Visai kas kita – vadinamosios darbo kalbos, kuriomis<br />
bendraujama <strong>Europos</strong> Sàjungos institucijø viduje.<br />
Ðiuo metu, nors ir neoficialiai, aiðkiai ásitvirtino<br />
trys darbo kalbos: anglø, prancûzø ir vokieèiø<br />
(kai kuriose ES institucijose jø yra penkios – trys<br />
minëtosios bei ispanø ir italø). Toks apribojimas visiðkai<br />
pateisinamas siekiant efektyvaus ðiø institucijø<br />
darbo, taèiau kartu jis yra ir kai kuriø svarbiø problemø<br />
prieþastis. Pirma, tokia prioritetinë kai kuriø<br />
kalbø padëtis lemia dviejø nelygiaverèiø kategorijø<br />
politikø ir valdininkø atsiradimà: tokiø, kurie gali<br />
dirbti (diskutuoti, derëtis, formuluoti sprendimus) savo<br />
gimtàja kalba, ir tokiø, kurie turi taip gerai mokëti<br />
bent vienà uþsienio (t. y. ES darbo) kalbà, kad<br />
tai netaptø kliûtimi jø darbui. Suprantama, jog tie<br />
politikai ir valdininkai, kuriems viena ið Sàjungos<br />
darbo kalbø yra gimtoji, turi neabejotinà pranaðumà<br />
prieð likusius. Antra problema labiau teisinio pobûdþio:<br />
iðties labai sunku bûtø grieþtai nubrëþti ribà<br />
tarp institucijø viduje vykstanèio darbo, kurio metu<br />
pateisinamas kalbø skaièiaus apribojimas, ir darbo<br />
uþ ðiø institucijø, kai jau bûtina laikytis kalbø lygiateisiðkumo<br />
principo. Dar viena sudëtinga problema –<br />
kurios kalbos pasirenkamos darbo kalbomis ir koká<br />
tai daro poveiká kitoms kalboms.<br />
Be ðiø sunkumø instituciniame lygmenyje, kalbø<br />
ávairovë gali tapti rimta kliûtimi ir <strong>Europos</strong> Sàjungos<br />
bendrojoje rinkoje. Uþsienio kalbø mokëjimas,<br />
o tiksliau – nepakankamas jø mokëjimas, gali gerokai<br />
apriboti pilieèiø teisæ ásidarbinti bet kurioje valstybëje<br />
narëje, nes priimant á darbà pilietá, atvykusá<br />
ið kitos valstybës narës, labai daþnai (ypaè valstybiniame<br />
sektoriuje) keliama sàlyga iðlaikyti ne tik kvalifikaciná,<br />
bet ir kalbos mokëjimo egzaminà. Be to,<br />
kalbø ávairovë gali riboti ir laisvà prekiø judëjimà<br />
rinkos viduje. Tai susijæ su prekiø þenklinimu: siekiant<br />
uþtikrinti, kad informacija apie prekæ bûtø suprantama<br />
kiekvienam pilieèiui, daþnai reikalaujama<br />
þenklinti prekæ visomis oficialiosiomis Sàjungos kalbomis.<br />
Tai lemia papildomas iðlaidas, kurios apsunkina<br />
laisvà prekës judëjimà rinkoje. Ði problema ypaè<br />
kebli tuo poþiûriu, kad jos negalima iðspræsti áprastinëmis<br />
priemonëmis, naudojamomis bendrojoje rinkoje<br />
– taikant teisës aktø harmonizavimo ar nacionaliniø<br />
standartø pripaþinimo principus. Kaip gi bûtø<br />
galima harmonizuoti kalbø ávairovæ Nebent ávedant<br />
bendrà kalbà, taèiau neaiðku, kurià – anglø, o gal<br />
esperanto Abipusis nacionaliniø standartø pripaþinimas<br />
problemos taip pat neiðsprendþia, nes kitø kalbø<br />
pripaþinimas bendravimo nepalengvina. Taigi dël<br />
ðio kalbø problemos savitumo <strong>Europos</strong> Sàjungos bendroji<br />
rinka ir ateityje iðliks daugiakalbë, ir ðá faktà<br />
reikia priimti tiesiog kaip egzistuojanèià realybæ, þinoma,<br />
kiekvienu konkreèiu atveju stebint, ar nacionalinës<br />
kalbinës nuostatos nëra diskriminuojanèios<br />
ir ar jos nëra taikomos neproporcingai.<br />
Tokia situacija kalbø ávairovës poþiûriu <strong>Europos</strong><br />
Sàjungoje ir jos institucijose, taèiau ne maþiau svarbus<br />
ir kitas aspektas – kaip á ðià kalbø ávairovæ reaguoja<br />
pilieèiai. Labai daþnai galima iðgirsti siûlymà,<br />
jog kiekvienas Sàjungos pilietis, be savo gimtosios<br />
kalbos, turëtø iðmokti dvi uþsienio kalbas. Tai<br />
neabejotinai labai palengvintø pilieèiø tarpusavio
16<br />
Rasa Klimaitë<br />
bendravimà, todël kalbø mokymàsi reikia skatinti, ir<br />
ðis tikslas turëtø tapti visø valstybiø nariø ðvietimo<br />
politikos prioritetu. Taèiau tai tik vienas ið daugelio<br />
kalbø problemos aspektø, todël vien jo nepakanka<br />
problemai iðspræsti. Toli graþu ne kiekvienas pilietis<br />
nori ir sugeba mokytis uþsienio kalbø. Be to, esant<br />
tokiai kalbø ávairovei, kuriø nors trijø ið jø mokëjimas<br />
neiðsprendþia visø bendravimo problemø (pvz.,<br />
koks graikas, net ir iðmokæs vokieèiø bei prancûzø<br />
kalbas, vis dëlto nesusikalbës su portugalu, be gimtosios,<br />
mokanèiu tik anglø ir ispanø kalbas).<br />
Taigi visus iðdëstytus aspektus bûtø galima apibendrinti<br />
taip: kultûrinë kalbø ávairovës vertë ir politinë<br />
bei ekonominë susikalbëjimo ðioje ávairovëje bûtinybë<br />
– tai du svarbiausi ir savo esme prieðtaringi<br />
<strong>Europos</strong> Sàjungos kalbos politikos aspektai. Siekiant,<br />
kad penkiolikos, o greitu laiku ir kur kas didesnio<br />
valstybiø skaièiaus integracija bûtø ne ðiaip tarpvyriausybinio<br />
bendradarbiavimo forumas, o tikra ðiø<br />
valstybiø – visø pirma jø pilieèiø – Sàjunga, neiðvengiamai<br />
teks ieðkoti efektyviausiø kalbø problemos<br />
sprendimo bûdø. Tokiø, kurie neáþeistø nacionaliniø<br />
pilieèiø jausmø (taip atsitiktø, jei bûtø atsisakyta<br />
dabartinës kalbø ávairovës apsiribojant viena<br />
ar pora kalbø), taèiau tuo pat metu uþtikrintø efektyvø<br />
darbà Sàjungos institucijose bei nesutrikdytø<br />
bendrosios rinkos veikimo.<br />
IŠVADOS<br />
1. Emocinis faktorius. Pagal europietiðkàjà tradicijà kalba<br />
turi ypatingos reikðmës formuojantis individo ir nacionalinës<br />
valstybës identitetui. Todël oficialiøjø kalbø<br />
skaièiaus sumaþinimas <strong>Europos</strong> Sàjungos lygmenyje<br />
neatitiktø kalbos politikos tendencijø valstybëse narëse<br />
ir galëtø tapti rimtø konfliktø prieþastimi.<br />
2. Demokratinis faktorius. <strong>Europos</strong> Parlamentas<br />
yra vienintelë pilieèiø tiesiogiai renkama Sàjungos<br />
institucija. Oficialiøjø kalbø skaièiaus sumaþinimas<br />
reikðtø, jog pilieèiø teisë bûti renkamiems á ðià institucijà<br />
ribojama priklausomai nuo uþsienio kalbø<br />
mokëjimo. Tai turëtø neigiamos átakos pilieèiø poþiûriui<br />
á <strong>Europos</strong> Sàjungà ir dar labiau paaðtrintø<br />
dabartinius priekaiðtus dël demokratijos stygiaus.<br />
3. Teisinis faktorius. <strong>Europos</strong> Sàjunga – ne áprastinio<br />
pobûdþio tarptautinë organizacija, bet virðvalstybinë<br />
organizacija, kurios institucijø leidþiami teisës aktai<br />
daro tiesioginá poveiká kiekvienam Sàjungos pilieèiui.<br />
Oficialiøjø kalbø skaièiaus sumaþinimas reikðtø,<br />
jog ne visi pilieèiai gali skaityti jiems galiojanèias teisës<br />
normas gimtàja kalba, o tai prieðtarautø demokratijos<br />
ir skaidrios veiklos principams.<br />
4. Kultûrinis faktorius. <strong>Europos</strong> Sàjungos ásipareigojimas<br />
saugoti ir puoselëti nacionalines valstybiø<br />
nariø kultûras sudaro sàlygas formuotis kultûriniam<br />
<strong>Europos</strong> identitetui, kuris savo ruoþtu yra politinio<br />
identiteto pamatas. Kalba – svarbiausia sudëtinë kultûros<br />
dalis, todël iðsaugoti pagarbà nacionalinëms<br />
kalboms yra labai svarbu kuriant „pilieèiø Europà“.<br />
Gauta<br />
2004 05 04<br />
Literatûra<br />
1. Berteloot P. Language Policy in the European Union.<br />
Ðarèeviã S. (ed.). Legal Translation: Preparation for Accession<br />
to the European Union. Rijeka, 2001. P. 1–10.<br />
2. Böckenförde E.-W. Staat, Nation, Europa. Frankfurt/<br />
Main, 2000.<br />
3. Bruha T. Rechtliche Aspekte der Vielsprachigkeit.<br />
Bruha T., Seeler H.-J. (Hg.). Die Europäische Union<br />
und ihre Sprachen. Baden-Baden, 1998. P. 83–104.<br />
4. Eco U. Tobulos kalbos paieðkos <strong>Europos</strong> kultûroje. Vilnius,<br />
2001.<br />
5. Haarmann H. Babylonische Welt. Geschichte und Zukunft<br />
der Sprachen. Frankfurt/Main, 2001.<br />
6. Immerfall S., Sobisch A. Europäische Integration und<br />
europäische Identität: Die Europäische Union im Bewußtsein<br />
ihrer Bürger. Aus Politik und Zeitgeschichte<br />
B10/97. Beilage zur Wochenzeitung Das Parlament,<br />
1997.02.28.<br />
7. Koslowski P. Über europäische und nationale Identität.<br />
Koslowski P., Brague R. (Hg.). Vaterland Europa:<br />
Europäische und nationale Identität im Konflikt. Wien,<br />
1997. P. 41–70.<br />
8. Nelde P. H. Perspektiven einer europäischen Sprachenpolitik.<br />
Rutke D. (Hg.). Europäische Mehrsprachigkeit:<br />
Analysen – Konzepte – Dokumente. Aachen, 2002. P.<br />
11–28.<br />
9. Siguan M. Die Sprachen im vereinten Europa. Tübingen,<br />
2001.<br />
10. Witt J. Wohin steuern die Sprachen Europas Probleme<br />
der EU-Sprachpolitik. Tübingen, 2001.<br />
Rasa Klimaitë<br />
DIE ROLLE DER SPRACHEN IM EUROPÄISCHEN<br />
INTEGRATIONSPROZESS<br />
Zusammenfassung<br />
Der vorliegende Artikel beschäftigt sich mit den vielfältigen<br />
Aspekten der europäischen Sprachpolitik. Es wird<br />
ausführlich den Fragen des Zusammenspiels von Sprache<br />
und Identität sowie Sprache und Nationalismus nachgegengen,<br />
die einen ganz wichtigen Hintergrund für das Verständnis<br />
der heutigen Sprachenvielfalt in Europa bilden.<br />
Ein kurzer Überblick über die Entwicklung der nationalen<br />
Sprachpolitik in den Mitgliedstaaten der EU zeigt<br />
deutlich, dass Sprachpolitik in allen europäischen Staaten<br />
eine sehr emotionsgeladene Angelegenheit ist. Diesem<br />
Faktor soll unbedingt auf der Unionsebene Rechnung getragen<br />
werden, um meistens sehr einseitige Reformvorschläge<br />
(wie die Beschneidung der Zahl der heutigen<br />
EU-Amtssprachen) zu vermeiden.<br />
Ein besonderer Augenmerk gilt der Begründung des<br />
heutigen sprachpolitischen Systems der Europäischen<br />
Union durch das einzigartige Charakter der Union.<br />
Stichwörter: Sprachenvielfalt, Nationalsprache, nationale<br />
Identität, Nationalstaat, Sprachpolitik, offizielle Sprachen,<br />
Arbeitssprachen, Prinzip der Sprachengleichheit