Sveikata

Sveikata 

ISSN 1392-4907 

Medicinos žurnalas 

K A I N A 3,50 Lt 

Prenumeratoriams 2,50 Lt 

2 0 0 5. 5 

Kelio sąnario 

skausmai 

Ultragarsinė 

peties skausmo 

diagnostika 

Osteoartrito 

gydymas 

Reumatoidinis 

artritas 

Reumatologinė 

sarkaidozė 

Kaip palengvinti 

artritu sergančiųjų gyvenimą 1

Sveikata 2005 • 5 

2 Mus rasite internete: www.sam.lt

Sveikata 2005 . 5 (geguþë) 592 

REDAKCIJOS KOLEGIJA: 

prof. habil. dr. Irena Balèiûnienë, 

prof. habil. dr. Vytautas Basys, 

gyd. Asta Kubilienė, 

dr. Saulius Èaplinskas, 

gyd. Ona Davidonienë, 

dr. Genadijus Dolþenko, 

prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, 

gyd. Zenonas Javtokas, 

prof. Elona Juozaitytë, 

prof. habil. dr. Aleksandras Laucevièius, 

prof. Rūta Nadišauskienė, 

doc. dr. Robertas Petkevièius, 

gyd. Romualdas Sabaliauskas (SAM 

sekretorius), 

gyd. Lilija Socevičienė, 

doc. dr. Emilis Subata, 

dr. Rima Vaitkienë 

REDAKCIJA: 

Zenonas Glaveckas 

vyriausiasis redaktorius - tel.: 261 25 29 

Elvyra Mataèiûnienë 

reklamos vadybininkë - tel.: 261 90 43 

Stasė Ignatavičiūtė 

operatorė - tel.: 261 90 43 

REDAKCIJOS ADRESAS: 

Þ. Liauksmino g. 5, 01101 Vilnius, 

faksas: 261 25 29. 

El. paðtas: sveikata@hostex.lt 

zsveikata@takas.lt 

www.sam.lt. 

2 

4 

5 

7 

13 

15 

19 

21 

23 

25 

31 

34 

37 

38 

Skeleto raumenų ligos. Miastenija 

Nijolë Misiûnienë 

Skeleto ir raumenų echoskopija 

Mykolas Petraitis 

Ultragarsinė peties skausmo diagnostika 

Mykolas Petraitis 

Kelio sąnario skausmai 

Margarita Pileckytë 

Peties sąnario skausmų priežastys 

Valerija Tamulaitienë 

Osteoartrito gydymo principai 


Reumatoidinis artritas: ankstyvo gydymo principas 

Asta Baranauskaitë 

Reumatiniai sindromai, 

susiję su piktybinėmis ligomis 

Eleonora Norkuvienë 

Septinis artritas 

Egidijus Eviltis 

Reumatoidinį artritą kontroliuojančių vaistų 

šalutinis poveikis 


Reumatologinės sarkoidozės išraiškos 

Jurgita Sabaliauskienë 

Reino sindromas 

Eleonora Norkuvienë 

Kaip palengvinti artritu 

sergančių žmonių gyvenimą 

Aldona Palionienë 

Aktuali informacija 

„Sveikatos” þurnalas iðeina kartà per mënesá. 

Leidëjas - UAB „Sveikata”. 

Spausdino UAB “Akritas”, Geležinio Vilko g. 2, Vilnius, 

tel. 231 16 56, faksas 231 16 57. 

Kaina 3,50 Lt, 

prenumeratoriams - 2,50 Lt (su pristatymu). 

Žurnalo prenumeratą priima visi Lietuvos pašto skyriai. 

Prenumerata internetu: www.prenum.katalogas.lt 

©„Sveikata” 

Pirmajame viršelyje: 

Docentė ASTA BARANAUSKAITĖ - Kauno medicinos 

universiteto Reumatologijos klinikos vadovė. 

Zenono Glavecko nuotr. 

3


Skeleto raumenų ligos. 

Miastenija 

NIJOLĖ MISIŪNIENĖ 

Raumenys sudaro per 

40 procentų kūno masės, 

jų patologijos spektras 

labai platus. Skiriamos 

įgimtos ir įgytos 

miopatijos, jos gali 

būti lokalios ar generalizuotos. 

Įgytos miopatijos 

skirstomos į degeneracines 

ir uždegimines 

(miozitai). Skeleto 

raumenys pažeidžiami 

esant įgimtiems metabolizmo 

sutrikimams, 

sergant autoimuninėmis, 

neurologinėmis, infekcinėmis, 

onkologinėmis 

ligomis, veikiant 

cheminėms medžiagoms, 

tarp jų vaistams. 

Dėl įvairių priežasčių 

atsiradę jų patologiniai 

pakitimai, miopatija gali 

pasireikšti vienodais 

nespecifiniais klinikiniais 

sindromais. 

Habil. dr. Nijolė Misiūnienė, KMU 

Reumatologijos klinikos profesorė, 

1956 m. baigė Kauno medicinos 

instituto Gydomąjį fakultetą. Nuo 

tada dirba šioje aukštojoje mokykloje 

ir Kauno universitetinėje 

ligoninėje – asistente, nuo 1973 

m. docentė Hospitalinės terapijos 

katedroje, nuo 1984 m. profesorė I 

Vidaus ligų klinikoje. 1992-1997 m. 

– Reumatologijos klinikos vadovė, 

1991-1998 m. Kauno medicinos 

universiteto prorektorė. 

Dažniausiai tai būna 

raumenų silpnumas 

(miastenija) ir jų 

skausmas (mialgija). Veiksmingą 

pagalbą pacientui 

įmanoma suteikti tik tada, 

jei nustatysime ir galėsime 

paveikti raumenų žalojimo 

priežastį. 

Daugiausia problemų 

sukelia raumenų silpnumas, 

kurio priežastis trumpai aptarsime. 

Progresuojant simetriškam 

abiejų pusių proksimalinių 

raumenų silpnumui 

visada reikia pagalvoti apie 

autoimuninę ligą, sisteminį 

polimiozitą arba, prisidėjus 

atvirų kūno vietų bėrimui, 

apie kitą šios ligos variantą 

– dermatomiozitą. Šį įtarimą 

patvirtina padidėjusi serumo 

enzimų, ypač kreatinfosfokinazės 

(KFK) koncentracija, 

vidaus organų pažeidimas, 

Raynaudo fenomenas. 

Tiksli diagnozė nustatoma 

(1 lentelė) radus specifinių 

autoantikūnų, o raumens 

bioptate skaidulų infiltraciją 

limfocitais, nekrozę ir regeneraciją. 

Neaiškiais atvejais, 

ypač kai būna ir distalinių 

raumenų disfunkcija, atliekama 

elektromiograma, kuri 

padeda atskirti miogeninius 

pakitimus nuo neurogeninių. 

Visada reikia prisiminti 

apie galimą ryšį su onkologine 

patologija, nes panašius 

paraneoplazinius pakitimus 

gali sukelti įvairūs 

maligniniai susirgimai, ypač 

adenokarcinoma. Diagnozuoti 

dermatomiozitą bus 

lengviau, jei prisiminsime 

ne tik jo diagnostinius kriterijus, 

bet ir požymius, kurie 

prieštarauja autoimuninio 

sisteminio miozito diagnozei 

ir yra būdingi kitos etiologijos 

raumenų pažeidimui 

(2 lentelė). 

Būtų klaidinga manyti, 

kad simetrinė proksimalinė 

miastenija būdinga tik sisteminiam 

autoimuniniam 

miozitui. Ji dažnai būna 

dėl vidaus sekrecijos liaukų, 

ypač skydliaukės, veik- 

Nijolė Misiūnienė. 


los sutrikimo. Diferencinę 

diagnozę apsunkina tai, kad 

esant hipotiroidizmui taip 

pat gali dešimteriopai padidėti 

kreatinfosfokinazės 

koncentracija. Daugumai 

endokrininių miopatijų būdingas 

proksimalinių raumenų 

silpnumas, jų nykimas 

(išskyrus hipotirozę, kuri 

sukelia nusilpusių raumenų 

pseudohipertrofiją). 

Sunkų miasteninį sindromą 

gana dažnai išprovokuoja 

vaistai. Dažniausiai 

pasitaiko kortikosteroidinė 

miopatija. Ilgesnį laiką gydantis 

gliukokortikoidais, 

ypač fluoro turinčiais deksametazonu 

ar triamcinolonu, 

be skausmo nusilpsta proksimaliniai, 

mažiau – liemens 

raumenys. Diferenci- 


nę diagnozę palengvina tai, 

kad nebūna kreatinfosfokinazės 

padidėjimo. Lėtinės 

miopatijos išsivysto nuo koreguojančių 

lipidų apykaitą 

mažinančių cholesterolio 

koncentraciją vaistų. Paprastai 

jas sukelia klofibratas 

(ypač jei sutrikusi inkstų 

veikla), būna apie 1% gydomų 

statinais. Proksimalinę 

miopatiją gali sukelti betablokatoriai 

(propranololis, labetalolis), 

d–penicilaminas, 

prokainamidas, alfa–interferonas 

ir dar nemažai kitų 

medikamentų. 

Lėtinė intoksikacija alkoholiu 

sukelia proksimalinių 

raumenų atrofiją, labiausiai 

pasireiškiančią kojų 

silpnumu. 

Polimiozitą gali simuliuoti 

elektrolitų balanso sutrikimai, 

ypač hipokalemija. 

1 lentelė 

Polimiozito ir dermatomiozito 

diagnozės kriterijai 

Simetrinis proksimalinių raumenų silpnumas 

Padidėjusi serumo enzimų koncentracija 

Specifiniai autoantikūnai 

Būdinga elektromiograma 

Raumenų bioptato pakitimai 

Tipiniai bėrimai 

2 lentelė 

Dermatomiozito diagnozę atitinka: 

Būdingi veido, krumplių, viršutinės krūtinės ląstos dalies bėrimai; 

Simetriškas raumenų silpnumas; 

Proksimalinis galūnių ir liemens raumenų pažeidimas; 

Kiti sisteminių jungiamojo audinio ligų klinikiniai požymiai. 

Dermatomiozito diagnozei 

prieštarauja: 

Šeiminė anamnezė; 

Miasteniją išprovokuoja įvairūs aplinkos veiksniai; 

Neurologinė simptomatika; 

Raumenų trukčiojimai, hipertonusas, mėšlungis; 

Asimetrinis pažeidimas; 

KFK padidėjimas mažiau negu 2 ar daugiau negu 50 kartų. 

Nereikėtų pamiršti paveldimų 

raumenų ligų. Jos 

būna įvairaus sunkumo, nuo 

mirtinų pakitimų vaikystėje 

iki nežymių nusiskundimų 

vyresniame amžiuje. Joms 

būdinga progresuojanti skeleto 

raumenų degeneracija, 

jų silpnumas, kontraktūros. 

Paveldėtą raumenų distrofiją 

reikia įtarti, jei vaikui 

nustatoma proksimalinė 

miastenija, kintanti KFK 

koncentracija. Būtina kuo 

anksčiau užtikrinti genetinę 

konsultaciją, profilaktikos ir 

reabilitacijos priemones. 

Bet kokiame amžiuje gali 

pasireikšti įgimtos metabolinės 

miopatijos. Skiriami 

bent devyni glikogeno metabolizmo 

sutrikimo variantai. 

Jiems visiems bendra 

tai, kad yra nusilpusi skeleto 

raumenų funkcija ir retkarčiais 

padidėja KFK koncentracija. 

Pacientai gerai 

jaučiasi tol, kol fizinis krūvis 

nedidelis ir raumenims 

reikalingą energiją užtikrina 

lipidai. Kai krūvis didelis ir 

pagrindiniu energijos šaltiniu 

tampa angliavandeniai, 

atsiranda raumenų silpnumas, 

skausmas, mėšlungis, 

kartais net jų nekrozė. Jei 

sutrikęs lipidų metabolizmas, 

būna lėtinė miastenija. 

Raumenų nusilpimu ir 

dėl to sunkiau atliekamais 

kasdieniniais darbais gali 

skųstis žmonės, sergantys 

lėtinėmis infekcijomis, maligninėmis 

ligomis, esant 

anemijai, įvairių vidaus organų 

funkcijos nepakankamumui. 

Dažnai tai susiję su 

bendru savijautos pablogėjimu, 

depresija, įvairiomis 

psichologinėmis problemomis. 

Bandant išsiaiškinti raumenų 

silpnumo priežastį 

patartina laikytis tam tikrų 

taisyklių. Renkant anamnezę 

svarbu sužinoti apie 

vartojamus vaistus, galimą 

piktnaudžiavimą alkoholiu, 

buvusią infekciją, bendros 

būklės kitimus, priklausomumą 

nuo įvairių veiksnių, 

vidaus organų funkcijos sutrikimo 

simptomus. Reikia 

išsiaiškinti šeiminį polinkį 

miopatijoms. Labai svarbu 

renkant anamnezę ir apžiūros 

metu nustatyti pakenkimo 

lokalizaciją ir simetriškumą. 

Vyraujanti pakenkimo 

lokalizacija padės 

orientuotis atskiriant pirminį 

raumenų pažeidimą nuo 

jų inervacijos sutrikimo, neuroraumeninės 

patologijos. 

Proksimalinių raumenų, 

tai yra pečių juostos, žasto, 

SPECIALISTŲ PATARIMAI 

šlaunų silpnumas labiau būdingas 

pačių raumenų patologijai. 

Būdingiausi simptomai 

yra šie – pacientui sunku 

atsistoti nuo kėdės, lipti 

laiptais, susišukuoti, atkelti 

galvą nuo pagalvės. Neurogeninis 

pažeidimas dažniau 

pasireiškia distalinių arba 

kranialinių raumenų nusilpimu. 

Tokiems ligoniams 

sunku pasukti durų rankeną, 

pasistiebti, švilpti, gerti per 

šiaudelį, jie dažnai griuvinėja, 

atsiranda diplopija, 

ptozė, raumenys trukčioja, 

pakitę refleksai ir sutrikę 

jutimai. Neurogeninės miastenijos 

su vyraujančiu kranialinių 

raumenų pažeidimu 

pavyzdys gali būti myasthenia 

gravis, atsirandanti dėl 

neuroraumeninių jungčių 

pakenkimo. Jai būdinga židininis 

raumenų silpnumas, 

greitai išsenkanti jų jėga ir 

tai, kad būklė keičiasi per 

dieną, blogėja nuo įvairių 

išorės veiksnių. 

Įtarus skeleto raumenų 

patologiją atliekami bendri 

kraujo ir šlapimo tyrimai, 

CRB arba ENG, KFK, K, 

Ca serume. Naudinga krūtinės 

ląstos rentgenograma 

(tbc, sarkoidozė), kepenų, 

inkstų, skydliaukės funkcijos 

rodikliai. Papildomai 

atliekami antikūnų tyrimai, 

elektromiografija, raumenų 

biopsija, kartais – branduolių 

magnetinio rezonanso, 

genetiniai tyrimai. 

Specifinių diagnostinių 

tyrimų, nustatančių miopatijos 

kilmę, beveik nėra, todėl 

visada labai svarbu kompleksiškai 

įvertinti turimus 

duomenis. ▲ 

5


Skeleto ir raumenų echoskopija 

MYKOLAS PETRAITIS 

Šiuolaikinės technologijos 

neatsiejamos 

nuo geros klinikinės 

praktikos standartų. 

Reumatologijoje 

skeleto raumenų sistemos 

ultragarsinis 

įvertinimas įgauna vis 

didesnę reikšmę. Šio 

tyrimo galimybės gerokai 

pagerino detalią 

sąnarių ir periartikulinių 

audinių patologijos 

diagnostiką, 

pakitimų stebint ligą 

galimybes, numatomų 

ar atliekamų intervencijų 

tikslingumą 

ir tikslumą. Tačiau 

ultragarsu negalima 

vertinti kaulinių 

struktūrų būklės, 

todėl jis nepakeičia 

rentgenologinių diagnostikos 

tyrimų. 

Mykolas Petraitis 1999 m. baigė 

Kauno medicinos universitetą, 

2000-2002 m. studijavo vidaus 

ligų, o 2002-2004 m. - reumatologijos 

specialybės rezidentūrose. 

Nuo 2004 m. dirba KMUK reumatologijos 

klinikoje. Reumatologijos 

klinikoje atlieka sąnarių ultragarsinius 

tyrimus. Kvalifikaciją kelia EU- 

LAR organizuojamuose kursuose, 

konferencijose, stažavosi Jungtinėje 

Karalystėje. 

Darbo tel. (8~37) 326220. 

Mykolas Petraitis. 


Skeleto ir raumenų 

sistemos ultragarsiniam 

tyrimui naudojami 

įrenginiai turi pasižymėti 

ypač gera skiriamąja 

galia. Naudojami didelio 

dažnio (7,5–20 MHz) linijiniai 

davikliai, kurie leidžia 

įvertinti paviršines ir smulkiausias 

audinių struktūras 

(sausgysles, raiščius, sąnario 

kapsulę, sinovinį dangalą). 

Tyrimo metu panaudojant 

ir galios dopleriografiją,atsiranda 

galimybė įvertinti 

audinių kapiliarinės kraujotakos 

intensyvumą (audinių 

perfuziją). 

Sąnarių tyrimas ultragarsu 

yra pigus, vis labiau 

prieinamas, neilgai trunkantis, 

nekenksmingas pacientui. 

Tyrimą galima kartoti 

ir įvertinti gydymo efektą, 

atlikti kontroliuojamas intervencines 

procedūras (sąnarių, 

minkštųjų audinių 

darinių punkcijas), taip užtikrinant 

jų tikslumą ir saugumą. 

Didelis echoskopijos 

privalumas, palyginti su 

kitais radiologinės diagnostikos 

metodais – tai tyrimo 

atlikimas „realiu laiku“ ir 

dinaminių mėginių galimybė, 

įvertinant sąnarių ir periartikulinių 

audinių funkciją. 

Visus duomenis galima 

kaupti duomenų bazėje, tuo 

užtikrinamas tyrimo patikimumas 

ir pakartotinio tyrimo 

nauda. 

Sąnariai echoskopuojami, 

laikantis standartizuotų 

protokolų reikalavimų – tai 

leidžia palyginti skirtingų 

centrų duomenis ir užtikrinti 

duomenų patikimumą. Stan- 

Sąnario sonografija – 

puikus metodas, padedantis 

diferencijuoti intraartikulines 

problemas: skysčio kiekį 

sąnaryje, sinovijos išvešėjimą, 

laisvus kūnus, meniskų 

būklę (plyšimus, protruziją, 

degeneraciją, cistas), kremzlės 

storį (1 pav.), mažas 

atplaišas dėl chondromaliacijos 

(2 pav.). Echoskopuojant 

galima įvertinti ir 

aplinkinių sąnario audinių 

struktūras: tepalinius maišelius, 

sausgysles ir pan. Kliniškai 

tai labai svarbu, pvz., 

sausgyslių makščių uždegiminiai 

pokyčiai gali imituoti 

sąnario uždegimą, vyresnio 

amžiaus pacientams nuo 

minimalių traumų gali plyš- 

1 pav. Kelio kremzlės įvertinimas. 

dartiškai įvertinamos šios 

struktūros: raiščiai, sausgyslės, 

tepaliniai maišeliai, 

sąnario kapsulė, sinovija ir 

jos storis, kraujotakos intensyvumas, 

kremzlės būklė. 

Indikacijos sąnarius 

echoskopiškai įvertinti yra 

pakankamai plačios ir priklauso 

nuo tiriamos srities 

2 pav. Intarpai sąnariniame 

skystyje, būdingi chondromaliacijai. 

anatominės lokalizacijos. 


3 pav. Visiškas viršdyglinio 

raumens sausgyslės plyšimas. 

ti peties rotatorių sausgyslės 

(3 pav.). 

Echoskopija užtikrina 

sąnario punkcijos tikslumą 

ir medikamentų suleidimo 

kontrolę, ypač atliekant klubo 

sąnario punkcijas. 

Minkštųjų audinių darinių 

intervencinės procedūros 

turėtų būti atliekamos 

echoskopo kontrolėje. 

Panaudojant galios dop- 

4 pav. Įvairaus laipsnio sinovijos 

kraujotakos aktyvumas 

(A – IIIº, B – 0º, C – IIº). 

5 pav. Sąnario erozijos. 


lerį, galima kiekybiškai 

įvertinti sinovijos ar kito 

uždegimiškai pakitusio audinio 

kraujotakos intensyvumą 

(4 pav.). 

Siekiant anksti diagnozuoti 

reumatoidinį artritą 

reikia tikslių duomenų apie 

pažeistų sąnarių sinovijos 

būklę, svarbi ir ankstyva erozijų 

sąnariuose diagnostika. 

Įvairių autorių duomenimis, 

echoskopijos pagalba erozijų 

sąnariuose nustatoma iki 

6 kartų daugiau nei paprasto 

rentgenologinio tyrimo 

metu (5 pav.). Tinkamiausias 

metodas šiems pakitimams 

išaiškinti – magnetinis 

branduolių rezonansas, 

bet dėl brangumo ir mažo 

prieinamumo daugelyje šalių 

jis dažnai užleidžia vietą 

pakankamai jautriam ir specifiškam 

ultragarsinės diagnostikos 

metodui. 

Taigi radiologų ir reumatologų 

rankose naujas sąnarių 

tyrimo metodas, kurio 

plėtra atveria naujas diagnostikos 

galimybes. ▲ 

Ultragarsinė peties skausmo 

diagnostika 

MYKOLAS PETRAITIS 

Ūmus ar lėtinis peties 

skausmas – dažna 

patologija, dėl 

kurios žmogus tampa 

nedarbingas, pablogėja 

jo gyvenimo 

kokybė. 

Peties skausmo 

priežasčių yra labai 

daug ir įvairių. Bene 

svarbiausias diferencinės 

diagnostikos 

klausimas – atskirti 

į petį plintantį 

kaklinės stuburo 

dalies degeneracinių 

procesų sukeltą 

skausmą nuo paties 

peties sąnario patologijos. 

Detali anamnezė, 

klinikinis ir rentgenologinis 

tyrimai 

ne visada suteikia patikimą 

informaciją. Todėl peties 

struktūrinio pažeidimo pobūdžiui 

patikslinti naudojamos 

papildomos priemonės: 

diagnostinės analgetikų injekcijos, 

ultragarsinis tyrimas, 

kompiuterinė tomografija, 

branduolių magnetinis 

rezonansas. Prieinamiausias 

iš šių diagnostinių metodų 

– ultragarsinis peties 

ir aplinkinių audinių įvertinimas. 

Lentelėje nurodyti 

dažniausiai ultragarsu nustatomi 

peties pakitimai. 

Dėl anatominės struktūros 

ypatybių kliniškai sunku 

tiksliai įvertinti uždegimi- 

nius peties sąnario pakitimus, 

tai yra sąnarinio skysčio 

kiekį, santykį su aplinkiniais 

audiniais. Ultragarsu 

nustatomas ne tik sąnario 

skysčio kiekis, sinovijos sustorėjimas 

ir išvešėjimas, sinovijos 

kraujotakos intensyvumas 

irgi svarbūs vertinant 

pažeisto sąnario būklę. 

Peties skausmu paprastai 

skundžiasi vyresni nei 

50 metų pacientai, turintys 

sąnarių ir sausgyslių degeneracinių 

pakitimų. Peties 

traumų anamnezėje nebuvimas 

vyresnio amžiaus 

žmogui nepaneigia sausgyslių 

plyšimo tikimybės. 

Ultragarsiniu tyrimu galima 

diagnozuoti šią patologiją, 

dažnai kartu stebimi kremzlės 

degeneraciniai pakitimai 

(akromioklavikulinio 

ankštumo sindromas). 

Rotatorių manžetės (viršdyglinis, 

podyglinis, podeltinis, 

mažasis apvalusis raumenys) 

pakitimai sukelia šoninį 

peties skausmą, kuris sustiprėja 

lenkiant ranką 60–120º 

kampu, naktinius skausmus. 

Ligoniui dažnai būna 

sunku tiksliai nurodyti 

skausmo lokalizaciją, 

skausminga vieta neturi aiškių 

ribų. Tiriant ultragarsu 

nustatomi įvairūs pakitimai: 

dalinis viršdyglinio raumens 

sausgyslės plyšimas 

(1 pav.), visiškas viršdyglinio 

raumens sausgyslės 

plyšimas (2 pav.), podeltinis 

bursitas (3 pav.) dažnai 

7


1 pav. Dalinis viršdyglinio raumens 

sausgyslės plyšimas. 

2 pav. Visiškas viršdyglinio raumens 

sausgyslės plyšimas. 

4 pav. Žastikaulio sąnarinio paviršiaus 

nelygumai. 

5 pav. Sausgyslės kalkėjimo 

požymiai. 

gyslės uždegimą, degeneraciją 

ar plyšimą (6, 7 pav.). 

Skystis apie dvigalvio žasto 

raumens sausgyslę gali susikaupti 

esant sąnario uždegimui, 

plyšus rotatoriams. 

Kai peties skausmus sukelia 

kaklo osteochondrozė, 

echoskopuojant nerandama 

peties ar periartikulinių audinių 

pakitimo požymių, gali 

būti nedideli degeneraciniai 

sausgyslių ar kremzlės pokyčiai. 

Sutrikus peties sąnario 

funkcijai, echoskopiškai 

diagnozuojamas „aukšto peties 

ankštumo“ simptomas. 

Ultragarsas padeda užtikrinti 

tikslų vaistų suleidimą 

Peties pokyèiai 

Dvigalvio asto raumens 

sausgyslinës makðties ir 

sausgyslës uþdegimas 

į uždegiminio židinio vietą. 

Peties ultragarsinis tyrimas 

gali padėti numatant operacinio 

gydymo taktiką, tolesnę 

paciento reabilitaciją. Dinaminiai 

mėginiai ultragarso 

kontrolėje suteikia puikią galimybę 

įvertinti ne tik struktūros 

pakitimus, bet ir funkciją 

ribojančius veiksnius. 

Taigi ultragarsu galima 

tirti kiekvieną pacientą, jei 

nežinomos jo peties skausmų 

ar funkcijos sutrikimo 

priežastys, planuojama 

vaistus leisti į sąnarį, aplinkinius 

audinius ar ketinama 

operuoti, jei įtariama, kad 

plyšo rotoriai. ▲ 

Lentelė. Ultragarsiniai peties pažeidimo požymiai. 

Diagnostiniai echoskopijos kriterijai 

Sustorëjusi (daugiau nei 2 mm) dvigalvio þasto raumens 

sausgyslinës makðties aureolë (skystis, esantis sausgyslës 

makðtyje), sausgyslës sustorëjimas ir / ar echogeniðkumo 

netekimas. 


sausgyslës plyðimas 

Sausgyslës struktûrø dalinis ar visiðkas nutrûkimas, 

plyðimo galø atitolimas ir defektà uþpildantis skystis. 


sausgyslës panirimas 

Tuðèia tarpgumburinë vaga, pasislinkusi sausgyslë. 

3 pav. Podeltinis bursitas. 

6 pav. Dvigalvio žasto raumens 

tendinitas ir bursitas. 


sausgyslës degeneracija 

Rotatoriø manþetës 

tendinitas 

Sausgyslës hipoechogeniðkumas ir suplonëjimas. 

Sausgyslës hipoechogeniðkumas ar sustorëjimas su hipo / 

hiperechogeniškais intarpais. 


kalkëjimas 

Hiperechogeniðki þidiniai, echo signalo ðeðëliai. 


ankštumas 

Þastà lenkiant, rotatoriø sausgyslëms slenkant po 

korakoakromialiniu lanku, nustatomas tepalinio maišelio 

iðsipûtimas ir / ar sausgysliø susivëlimas / sustorëjimas. 

Visiškas pomentinio 

raumens plyšimas 

Visiðkas skaidulø vientisumo nutrûkimas ar visai 

neáþiûrima sausgyslë. 

Dalinis pomentinio 

raumens plyšimas 

Dalinis skaidulø vientisumo nutrûkimas. 

Visiškas viršdyglinio 

(podyglinio) raumens 

plyšimas 

Nematomos sausgyslës skaidulos ar jø nutrûkimas nuo 

astikaulio galvutës iki poakromialinio-podeltinio tepalinio 

maiðelio. Skaidulø ásigaubimas vietoj normalaus iðkilimo. 

7 pav. Dvigalvio žasto raumens sausgyslės uždegimas (tenosinovijitas). 

kartu su rotatorių sausgyslių 

plyšimu, žastikaulio sąnarinio 

paviršiaus nelygumai (4 

pav.), sausgyslės kalkėjimo 

požymiai (5 pav.). 

Esant skausmui priekiniame 

peties sąnario paviršiuje 

bei palpaciniam skausmingumui 

žasto dvigalvio 

raumens ilgosios sausgyslės 

srityje, ultragarsas padės 

tiksliai diferencijuoti saus- 

Dalinis viršdyglinio 

(podyglinio) raumens 

plyšimas 

Pokromialinis-podeltinis 

bursitas 

Degeneraciniai 

akromioklavikulinio 

s¹nario pokyèiai 

Skystis peties s¹naryje 

Hipoechogeniðkas sausgysliø nutrûkimas ið tepalinio 

maiðelio ar þastikaulio galvutës pusës, vietinis sausgyslës 

suplonëjimas. 

Daugiau nei 2 mm hipoechogeniško skysèio tepaliniame 

maišelyje. 

Kremzlës nelygumai, osteofitai, gali bûti hipoechogeniðko 

skysèio susikaupimas, tempiantis s¹narinê kapsulê. 

Atstumas nuo uþpakalinës mentës lûpos dalies iki 

upakalinio podyglinio raumens paviršiaus didesnis nei 2 

mm. 



KELIO SĄNARIO SKAUSMAI 

MARGARITA PILECKYTĖ 

Kelio sąnarys skauda 

ir jauniems, ir pagyvenusiems 

žmonėms. 

Tai labiausiai paplitęs 

periferinio sąnario 

skausmas. Kelio 

sąnario skausmu dažniau 

skundžiasi moterys, 

vyresnio amžiaus 

ir nutukę asmenys. 

Daugiau negu 

25 proc. vyresnių negu 

50 metų žmonių 

skundžiasi lėtiniu kelio 

sąnario skausmu, 

17 proc. jį apibūdina 

kaip aštrų ir gerokai 

ribojantį fizinį pajėgumą. 

JAV kasmet į 

medikus dėl kelio sąnario 

problemų kreipiasi 

per 5 milijonus 

žmonių. 

Margarita Pileckytė 1986 m. baigė 

Kauno medicinos akademiją. Tais 

pačiais metais pradėjo dirbti Kauno 

medicinos universiteto Hospitalinės 

terapijos katedroje, vėliau KMUK 

II vidaus ligų skyriuje, o nuo 1993 

m. KMUK Reumatologijos klinikoje. 

Domisi reumatinių ligų epidemiologija. 

2000 m. apgynė med. daktaro 

disertaciją. Nuo 1995 m. atstovauja 

Baltijos šalių Europos reumatologų 

asociacijos epidemiologijos 

komitetui, o nuo 2003 m. yra šio 

komiteto sekretorė. Nuo 2004 

m. KMUK Reumatologijos klinikos 

lektorė. Yra Lietuvos reumatologų 

asociacijos valdybos narė, Lietuvos 

skausmo draugijos iždininkė. Tobulinosi 

Švedijoje, Belgijoje, daug kartų 

Anglijoje, Vokietijoje. 

Kelio sąnario skausmą 

gali nulemti 

sąnarį sudarančių 

struktūrų (kaulo, kremzlės, 

meniskų, sinovinio dangalo, 

raiščių, sąnario kapsulės) ar 

greta esančių audinių (tepalinių 

maišelių, sausgyslių, 

raumenų, kraujagyslių, nervų 

ir kt.) pažeidimas. 

Kelio sąnarys – 

didžiausias žmogaus 

kūne 

Tiksliai skausmo diagnostikai 

labai svarbios topografinės 

anatomijos 

žinios. Kelio sąnarys – didžiausias 

žmogaus kūne. Jį 

sudaro šlaunikaulis, blauzdikaulis 

ir iš priekio sąnarį 

pridengianti girnelė. Girnelė 

yra keturgalvio šlaunies raumens 

sezamoidinis kaulas. 

Sąnarinių paviršių kremzlė 

Margarita Pileckytė. 


stora. Tai užtikrina gerą 

abiejų sąnarinių kaulų kongruenciją, 

lygų krūvio pasiskirstymą 

po visą sąnarinį 

paviršių, apsaugo kremzles 

nuo susidėvėjimo. 

Kelio sąnarys turi du 

meniskus. Meniskų, kaip 

ir pjautuvų, vidinis kraštas 

plonas, o išorinis storas. Jų 

galai pereina į raiščius, kurie 

įsitvirtina blauzdikaulio 

priekiniame ir užpakaliniame 

tarpkrumpliniuose laukeliuose. 

Priekyje meniskus 

suriša skersinis kelio raištis. 

Storieji išoriniai meniskų 

kraštai suaugę su kapsule, 

vidiniai plonieji – laisvi. 

Meniskai papildo buferinį 

kelio sąnario aparatą. 

Kelio sąnario kapsulė 

lyginama su kelnėmis: šlaunikaulį 

apsupa vienas kapsulės 

vamzdis, o prie blauzdikaulio 

prieina du. Tuos du 

vamzdžius savo raiščiais ir 

audiniais atskiria tarpkrumplinė 

duobė. Kapsulė turi du 

sluoksnius, tepalinę ir skaidulinę 

plėves. Girnelė kaip 

langas įsistačiusi į tepalinės 

plėvės priekinę sieną. Abu 

kapsulės sluoksniai atitolę 

vienas nuo kito ir prisitvirtina 

atskirai prie girnelės 

kraštų. Skaidulinę plėvę turi 

tik užpakalinė kapsulės dalis. 

Priekyje ją atstoja keturgalvio 

šlaunies raumens 

sausgyslės išsiskleidusios 

skaidulos, dengiančios sąnarį 

iki šalutinių raiščių. Šonuose, 

pereidama ant kaulo, 

kapsulė sudaro 9 kišenes. 

Didžiausioji jų, esanti priekyje, 

susisiekia su antgirneliniu 

tepaliniu maišeliu. 

Sąnarinės kapsulės tepalinė 

plėvė, įlinkdama į sąnario 

vidų, sudaro klostes, kuriose 

yra riebalinio audinio. Šis 

pogirnelinis riebalinis kūnas 

yra po keturgalvio šlaunies 

raumens sausgysle ir jos šakomis. 

Įsikišdamas į įlankas 

tarp šlaunikaulio krumplių 

ir meniskų, abiejose pusėse 

jis įlenkia į sąnario ertmę 

tepalinę plėvę, sudarydamas 

porines sparnines klostes. 

Vidurinėje plokštumoje, 

tarp blauzdikaulio ir girnelės, 

į sąnarį įlinksta gilesnė 

pogirnelinė tepalinė klostė. 

Ši klostė pasiekia kryžmi- 

9


nius raiščius. Kelį lenkiant, 

riebalinis kūnas įsitraukia į 

sąnario gilumą, kelį tiesiant, 

jis išspaudžiamas ir išsigaubia 

poodyje, abipus girnelės 

raiščio. 

Sąnarinė ertmė dalijama 

į kelis, tarpusavyje susisiekiančius 

skyrius: vidinį ir 

išorinį blauzdikaulinį šlaunikaulio 

bei girnelinį šlaunikaulio. 

Juos skiria sagitalinė 

pertvara – pogirnelinė klostė 

ir kryžminiai raiščiai, ir horizontalinė 

– abu meniskai. 

Kelio sąnarį sustiprina 

gausūs raiščiai, kurie 

svarbūs sąnario statikoje ir 

dinamikoje. Priekiniai raiščiai 

yra keturgalvio šlaunies 

raumens sausgyslės tęsinys. 

Girnelės raištis eina nuo 

girnelės prie blauzdikaulio 

šiurkštumos ir perduoda 

raumens jėgą į blauzdikaulį. 

Vidinis ir šoninis girnelės 

laikikliai eina šalia girnelės. 

Jie prasideda abipus nuo keturgalvio 

raumens sausgyslės 

ir girnelės pamato, leidžiasi 

žemyn ir prisitvirtina 

prie blauzdikaulio krumplių 

kraštų. Šalutinis blauzdikaulio 

raištis prasideda nuo 

šlaunikaulio vidinio antkrumplio 

ir prisitvirtina prie 

blauzdikaulio vidinio krašto. 

Šalutinis šeivikaulio raištis 

eina nuo šoninio antkrumplio 

prie šeivikaulio galvos. 

Šalutiniai raiščiai neleidžia 

tiesti blauzdos prieš frontalinę 

plokštumą ir keliui 

lankstytis į šalis. Dėl jų 

įtempimo, ištiesus kelį, negalima 

blauzdos rotacija – ji 

įmanoma tik palenkus kelį, 

kai šie raiščiai atsipalaiduoja. 

Įstrižinis pakinklio raištis 

yra pusplėvinio blauzdos 

raumens sausgyslės atšaka. 

Jis eina nuo blauzdikaulio 

vidinio krumplio į šoną ir 

aukštyn, įsipindamas į kapsulę. 

Kryžminiai raiščiai 

persikryžiuodami jungia 

šlaunikaulį su blauzdikauliu. 

Jie įsiskverbę į sąnario vidurį 

iš užpakalio ir išgaubia 

į priekį užpakalinę kapsulės 

tepalinės plėvės sieną. Priekinis 

kryžminis raištis prasideda 

nuo šlaunikaulio išorinio 

krumplio vidinės pusės 

ir prisitvirtina prie blauzdikaulio 

priekinio tarpkrumplinio 

lauko, o užpakalinis 

eina nuo šlaunikaulio vidinio 

krumplio šoninės pusės 

prie blauzdikaulio užpakalinio 

tarpkrumplinio lauko. 

Užpakalinis kryžminis raištis 

perkryžiuoja priekinį iš 

užpakalio. Abu raiščiai yra 

maždaug išilginėje kojos 

ašyje ir dėl to vienodai įsitempę 

būna įvairiose kelio 

sąnario būklėse. Jie neleidžia 

išsiskirti šlaunikauliui 

su blauzdikauliu, bet netrukdo 

sukamųjų judesių. 

Aplink kelio sąnarį yra 

daug tepalinių maišelių, kurių 

dalis susisiekia su kelio 

sąnario ertme. Antgirnelinis 

maišelis yra tarp šlaunikaulio 

ir keturgalvio šlaunies 

raumens sausgyslės, virš 

girnelės. Priešgirnelinis tepalinis 

maišelis yra girnelės 

priekiniame paviršiuje. Pogirnelinis 

tepalinis maišelis 

yra po savojo girnelės raiščio 

prisitvirtinimo vieta. Pakinklinio 

raumens maišelis yra 

po pakinklinio raumens pradžia, 

prie užpakalinės kapsulės 

sienos, netoli blauzdikaulinio 

šeivikaulio sąnario. 

Pusplėvinio raumens maišelis 

yra vidinėje kelio sąnario 

pusėje ant sąnario kapsulės 

po pusplėvinio raumens 

sausgysle. Vidinis dvilypio 

blauzdos raumens maišelis 

yra tarp sąnario kapsulės ir 

minėto raumens sausgyslės 

prisitvirtinimo vietos. Bursa 

anserina yra vidinėje kelio 

sąnario pusėje, tarp vidinio 

šalutinio raiščio ir grakščiojo, 

siuvėjo bei pusplėvinio 

raumenų sausgyslių. 

Dvigalvio šlaunies raumens 

tepalinis maišelis yra ties 

raumens vidinės galvutės 

sausgyslės prisitvirtinimo 

vieta, užpakalyje ir žemiau 

pusplėvinio maišelio. 

Kelio sąnarys dviašis 

krumplinis, jis užtikrina stabilią 

atramą kūnui. Lenkimo 

judesio amplitudė apie 

130°, bet toliau dar galima 

pasyviai, pavyzdžiui, ranka 

prispausti blauzdą prie šlaunies; 

tada lenkimas pasiekia 

160°. Kai kurių asmenų kelio 

sąnariai leidžia hiperekstenziją, 

tada sąnarys sudaro 

į priekį atvirą buką kampą 

(iki 160°), tai atlinkęs kelis. 

Blauzdos sukimasis 

apie vertikalią ašį galimas 

tik sulenkus kelį. Sulenkus 

kelį 90°, sukimosi amplitudė 

pasiekia 50°, sulenkus 

120–60°, iš jų posūkiui į vidų 

tenka 5–10°, į išorę –50°. 

Kryžminiai raiščiai stabdo 

kelio sukimąsi į vidų. 

Girnelė slankioja tik šlaunikauliu 

aukštyn ir žemyn, o 

prie blauzdikaulio yra prisitvirtinusi 

standžiu raiščiu ir 

jos atstumas nuo blauzdikaulio 

nesikeičia. Girnelė, 

atkeldama keturgalvio šlaunies 

raumens sausgyslę nuo 

sąnario, padidina raumens 

jėgos momentą; ji vairuoja 

sausgyslę ir raumens traukimo 

kryptį. 

Keturgalvis šlaunies 

raumuo tiesia kelį ir lenkia 

šlaunį. Tai didžiausias ir 

stipriausias raumuo visame 

kūne. Visos keturios galvos 

šlaunies apačioje pereina į 

plačią sausgyslę, kuri tvirtai 

apgaubia girnelę ir prisitvirtina 

prie blauzdikaulio 

šiurkštumos. Siuvėjo raumuo 

lenkia šlaunį ir blauzdą, 

sulenktą blauzdą suka į vidų. 

Grakštusis raumuo pritraukia 

šlaunį, lenkia blauzdą ir 

suka ją į vidų. Pusgyslinis 

raumuo tiesia šlaunį ir lenkia 

blauzdą, sulenktą blauzdą 

suka į vidų. Pusplėvinis 

raumuo tiesia šlaunį, lenkia 

blauzdą ir suka ją į vidų. 

Dvigalvis šlaunies raumuo 

tiesia šlaunį, lenkia blauzdą 

ir suka ją į išorę. Dvilypis 

raumuo lenkia blauzdą. Padinis 

raumuo, lenkiant kelį, 

patempia sąnario kapsulę. 

Pakinklinis raumuo lenkia 

blauzdą ir suka ją į vidų. 

Kelio sąnario skausmo 

priežastys gali būti įvairios 

(1 lentelė). Vidutinio ir vyresnio 

amžiaus žmonėms 

dažniausiai kelio sąnarį 

skauda dėl tepalinių maišelių 

uždegimo, trauminės 

ar uždegiminės kilmės menisko 

kremzlės plyšimo ar 

osteoartrito. Vaikams gali 

būti Osgudo-Šlaterio liga, 

gėrybiniai „augimo“ skausmai 

ar juvenilinis artritas. 

Jauniems darbingo amžiaus 

žmonėms kelio sąnario 

skausmą neretai sukelia 

girnelės chondromaliacija 

ar trauma, kuri pažeidžia 

vidinius sąnario elementus 

(meniskus, kryžminius ar 

šalutinius raiščius). 

Ligonis turi kreiptis į 

gydytoją, jei kelio sąnarį 


skauda ar jis sustingęs ilgiau 

negu 4 savaites, pakitus eisenai, 

mažėjant ėjimo greičiui 

ar žingsnio dydžiui, kai 

tampa sunku lipti laiptais, 

atsiradus kelio sąnario nestabilumui, 

sutrikus sąnario 

funkcijai, dėl ko apribojamas 

darbingumas ar kasdienė 

fizinė veikla. 

Svarbi skausmo 

anamnezė 

Ligos diagnozei nustatyti 

svarbi skausmo anamnezė, 

tai yra duomenys apie 

skausmo sritį, intensyvumą, 

pobūdį, plitimą, skausmą 

sukeliančius, jį sustiprinančius 

ir malšinančius veiksnius 

bei lydinčiuosius simptomus: 

sąnario braškėjimą, 

sustingimą, sąnario „strigimą“, 

nestabilumą, panirimą, 

nelankstumą ir kt. Svarbu 

įvertinti, kokios kilmės – 

mechaninės, uždegiminės ar 

dvejopas – skausmas vargina 

ligonį, ar procesas vienpusis 

ar abipusis (2 ir 3 lentelės). 

Žinios apie stuburo juosmeninę 

dalį ar klubo sąnarius 

Struktûra 

Kaulas 

Meniskai 

Sinovija 

Kapsulë 

Antkaulis 

Sausgyslës 

Tepaliniai maišeliai 

gali padėti diagnozuoti ligą, 

nes esant šių sričių patologijai, 

skausmas gali plisti į 

kelio sąnarį. Svarbu įvertinti 

ir kitų organizmo sistemų 

būklę. 

Apžiūros ir apčiuopos 

metu įvertinama kelio sąnario 

krumplių, sąnarinio plyšio, 

girnelės, jos sausgyslės, 

srities aplink girnelinę, keturgalvio 

ir kitų raumenų, 

sąnario tepalinių maišelių, 

pakinklio duobės būklė, 

skausmingos srities odos 

temperatūra, ieškoma jautrių 

taškų, patinimo. Svarbu 

atkreipti dėmesį į eiseną, laikyseną, 

abiejų kojų ir kelių 

sąnarių simetriškumą, nustatyti 

kojų sąnarių aktyvų 

ir pasyvų judrumą, girnelės 

paslankumą, kelio sąnario 

stabilumą, patikrinti, ar sąnarys 

nebraška, atlikti mėginius, 

padedančius išaiškinti 

meniskų pažeidimą, įvertinti 

kelio sąnario raiščius ir kojų 

nervų būklę. 

Jei reikia, atliekami 

kraujo, sąnarinio skysčio, 

radiologinis, ultragarsinis, 

1 lentelė. Struktūros, kurių pažeidimas gali sukelti kelio sąnario skausmą. 

Greta esantys s¹nariai 

Nervai 

radioizotopinis, kompiuterinės 

tomografijos, magnetinio 

branduolinio rezonanso 

(su ar be kontrastavimo), 

elektromiografijos ar nervų 

laidumo tyrimai, artroskopija, 

artrografija, diagnostinės 

blokados ir kt. 

Dažniausios priekinio 

kelio sąnario 

skausmo priežastys 

1. Tepalinių maišelių uždegimas. 

Priešgirnelinio tepalinio 

maišelio uždegimas 

vadinamas „namų šeimininkės“ 

keliu. Jis atsiranda 

po didesnių ar mažesnių, 

bet pasikartojančių traumų, 

neretai susijęs su ilgalaikiu 

klūpėjimu. Skauda lenkiant 

kelį, einant, bėgant, spustelėjus 

pažeistą sritį. 

Pogirnelinio tepalinio 

maišelio uždegimas vadinamas 

„kilimų klojiko“ 

keliu. Jis sukelia skausmą 

po girnele. Skauda vaikštant, 

lipant laiptais, tupiant. 

Kartais tepalinių maišelių 

srityje gali būti uždegimo 

požymių. 

Skausmo prieastis 

padidëjæs vidinis spaudimas, iðemija, mikrolûþiai, 

subchondrinës dalies paþeidimas 

padidëjæs átempimas toje vietoje, kur meniskai tvirtinasi prie 

sànario kapsulës, nerviniø struktûrø paþeidimas 

uþdegimas, gaureliø ástrigimas 

ištempimas 

atkëlimas osteofitais 

pertempimas, áplyðimai, uþdegimas 

vietinis uþdegimas, ðalia esanèiø nervø (pavyzdþiui, poodinio 

nervo) dirginimas 

Skausmo plitimas 

paeidimas (L 3 dermatomas (šlaunies nervas) – šlaunis tuoj virš 

kelio s¹nario, L 4 dermatomas (poodinis nervas) – priekinis ir 

vidinis kelio s¹nario ir kojos paviršius, L 5 dermatomas (blauzdos 

odos ir šeivinis nervas) – išorinis ir vidinis kelio s¹nario ir kojos 

paviršius, S 2 dermatomas – oda virš kelio s¹nario upakalinio 

paviršiaus) 


2. Priekinio kryžminio 

raiščio pažeidimas (pavyzdžiui, 

patempimas ar plyšimas). 

Gali pasigirsti pokštelėjimo 

garsas ir koja panyra 

per kelio sąnarį, bandant ant 

jos stotis. Kelio sąnarys gali 

patinti, čiuopiamas skauda. 

Nustatomas kelio sąnario 

nestabilumas. 

3. Girnelės sausgyslės 

uždegimas vadinamas 

„šokiko keliu“. Jis dažnas 

sportininkams (tinklininkams, 

krepšininkams), bet 

gali pasitaikyti ir vyresnio 

amžiaus žmonėms. Uždegimo 

priežastis dažniausiai 

būna keturgalvio šlaunies 

raumens perkrovos, traumų 

ar nusilpimo nulemtas raumens 

sausgyslės pažeidimas 

(įplyšimas, degeneraciniai 

pakitimai ar kt.). Skausmas 

jaučiamas po girnele, jis sustiprėja 

šokinėjant, bėgant, 

tupint, lipant laiptais, kartais 

einant arba tiesiant kelio 

sąnarį panaudojus pasipriešinimą. 

Nustatomas vietinis 

skausmingumas ties sausgyslės 

prisitvirtinimo vieta 

po girnele. 

4. Raukšlė. Vaisiaus kelio 

sąnaryje yra raukšlė ar 

pertvara, kuri sąnarį dalija į 

atskirus skyrius. Normaliai 

vystantis vaisiui, ji išnyksta, 

tačiau ne visada. Raukšlės 

liekanos gali būti randamos 

šalia girnelės vidinio paviršiaus, 

žemiau girnelės, 

riebalų pagalvės srityje ar 

virš girnelės po keturgalvio 

šlaunies raumens sausgysle. 

Simptomai dažniausiai pasireiškia 

vyresniame amžiuje. 

Vidinio paviršiaus liekamoji 

raukšlė dažniausiai 

randama šalia girnelės. Ji 

eina išilgai sąnario kapsulės. 

11


Ligoniui skauda ties vidiniu 

ar apatiniu vidiniu girnelės 

kraštu. Lankstant kelį, raukšlė 

juda skersai šlaunikaulio 

vidinio krumplio ir gali sukelti 

grybštelėjimo, kelio sąnario 

strigimo ar nestabilumo 

pojūtį. Kartais skausmas 

išplinta, kelio sąnarys gali 

nusilpti, patinti. Čiuopiant 

nustatomas skausmingumas 

ties vidiniu girnelės kraštu 

ir vidine riebalų pagalve. 

5. Osgudo-Šlaterio liga. 

Tai osteochondropatija, kurios 

priežastis didelis fizinis 

krūvis. Ji dažnai pasireiškia 

jauniems fiziškai aktyviems 

asmenims. Ligos metu išsivysto 

uždegimas toje vietoje, 

kur girnelės sausgyslė 

tvirtinasi prie blauzdikaulio. 

Kartais krūvio metu sausgyslė 

taip įtempiama, kad 

atplyšta nuo blauzdikaulio 

kartu su kaulo fragmentu 

(blauzdikaulio šiurkštumos 

trakcinis periostitas ir stres 

lūžis). Skausmas sustiprėja 

krūvio metu, lipant laiptais, 

S¹nario ligos 

Šalia s¹nario 

esanèiø 

audiniø ligos 

Uþdegiminës 

reumatoidinis artritas, 

juvenilinis artritas, 

ankilozinis spondilartritas, 

þvynelinë artropatija, 

Reiterio liga, podagra, 

pseudopodagra, sisteminë 

raudonoji vilkligë, 

sarkoidozë, infekcinis 

artritas ir kt. 

tepaliniø maiðeliø, 

sausgysliø uþdegimas, 

osteomielitas ir kt. 

2 lentelė. Dažniausios kelio sąnario skausmo priežastys. 

Paeidimas 

Monoartritas 

Neuþdegiminës 

osteoartritas, osteonekrozë, 

vidiniø sànario struktûrø 

paþeidimas, lûþis, genu 

varum ir kt. 

lûþis, sausgysliø plyðimas, 

girnelës chondromaliacija, 

fibromialgija, Osgudo- 

Šlaterio liga, 

hipermobilumo sindromas, 

plintantys skausmai ir kt. 

pritūpus, atsiklaupus, lenkiant 

kelį, ypač panaudojus 

pasipriešinimą. Liga įtariama 

nustačius skausmingumą 

išilgai keturgalvio šlaunies 

raumens sausgyslės ar ties 

blauzdikaulio šiurkštuma. 

Blauzdikaulio viršutinėje 

dalyje gali būti patinimas ar 

kaulinis išsigaubimas. 

6. Girnelinis šlaunikaulio 

artritas ar girnelės chondromaliacija. 

Liga išsivysto 

sunkiai dirbant ar sportuojant, 

dėl didelių ar mikrotraumų, 

dėl įgimtų girnelės 

ar šlaunikaulio krumplių 

padėties ar formos pakitimų, 

girnelės nestabilumo, 

lūžio, keturgalvio šlaunies 

raumens nusilpimo, genu 

valgum, artrito ir kt. Sergant 

suminkštėja girnelės kremzlė, 

ji ima dilti, jos paviršius 

tampa šiurkštus, gruoblėtas, 

jame atsiranda įtrūkių, pūslelių. 

Girnelė nebegali tolygiai 

slysti šlaunikauliu, trina 

jį, pažeisdama po girnele 

esantį sąnarinį paviršių. Išskiriami 

keturi chondromaliacijos 

laipsniai: 1 – kremzlė 

suminkštėja, jos paviršiuje 

atsiranda pūslelės, 2 

– kremzlė toliau minkštėja, 

atsiranda įtrūkių, 3 – įtrūkiai 

gilėja, pasiekdami po kremzle 

esantį kaulą, 4 – kremzlė 

suyra, atidengdama kaulą. 

Skauda sulenkus kelį, 

aplink ar po girnele. Skausmas 

neplinta, jis sustiprėja 

einant, bėgant, lipant laiptais, 

ypač žemyn, atsitūpus, 

sėdint sulenktais keliais, 

stojantis iš sėdimos padėties, 

stipriai spustelėjus girnelę 

prie šlaunikaulio. Kartais, 

lankstant kelį, girdimas 

braškėjimas. Apžiūrint gali 

būti nustatomas išorinis girnelės 

pakrypimas, girnelės 

laisvumas ir polinkis panirti, 

genu valgum, netaisyklinga 

pėdos padėtis, vietinis patinimas, 

skausmingumas po 

girnelę, šlaunies raumenų 

silpnumas. 

7. Blauzdikaulinis šlaunies 

artritas. Priekinio 

šlaunikaulio krumplių ar 

blauzdikaulio plokštumos 

paviršiaus artritui būdingi 

pakitimai gali sukelti priekinį 

kelio skausmą. Čiuopiant 

gali būti nustatomas vietinis 

skausmingumas. 

8. Medialinė fibrozė. 

Skauda vidinėje priegirnelinėje 

srityje, šioje vietoje nustatomas 

jautrumas. Artroskopijos 

metu kartais randama 

vidinė sąnario kapsulės 

fibrozė. 

3 lentelė. Kelio sąnario uždegimo diferencinė diagnostika priklausomai nuo proceso išplitimo. 

Abipusis 

artritas 

Ligos 

kristalinë artropatija, infekcinis artritas, spondilartropatija, 

osteoartritas 

reumatoidinis artritas, spondilartropatija, sisteminë raudonoji 

vilkligë, kristalinë artropatija 

9. Artrofibrozė. Po kelio 

sąnario operacijos, traumos, 

sergant osteoartritu ar kelio 

sąnario uždegimu gali sumažėti 

sąnario judrumas ir 

atsirasti skausmas. Jį lemia 

fibrozinio audinio uždegimas 

ar neteisinga kineziterapijos 

technika (agresyvūs 

ir pasyvūs judesiai gali perkrauti 

sąnarį ar sukelti kaulo 

stresą). 

9. Šlaunies priekinio 

paviršiaus apatinės dalies 

skausmą gali sukelti klubo 

sąnario ar neurogeninės kilmės 

patologija. 

Dažniausios vidinio 

ir išorinio kelio 


1. Tepalinio maišelio 

uždegimas. „Žąsies pėdos“ 

(bursa anserina) tepalinis 

maišelis įtraukiamas į uždegimą 

išsivysčius grakščiojo, 

siuvėjo ar pusplėvinio 

raumenų sausgyslių insercionitui 

ar pertempimui 

(pavyzdžiui, ilgai stovint 

nepatogioje padėtyje, ilgai 

vaikščiojus ar laipiojus, dirbant 

sunkų darbą, sergant 

artroze). Skausmas jaučiamas 

vidinėje kelio sąnario 

pusėje apie 5 cm žemiau 

sąnario vidinio plyšio. Jis 

sustiprėja ilgiau pasėdėjus 

ir bandant atsistoti, lenkiant 

kelio sąnarį, lipant laiptais, 

maudžia, dažnai jaučiamas 

ir naktį, gali plisti vidiniu 

šlaunies ir blauzdos paviršiumi. 

Klubinio blauzdikaulio 

raiščio tepalinio maišelio 

uždegimas pasireiškia 

skausmu ir skausmingumu 

virš išorinio sąnario plyšio. 

Pusplėvinio raumens tepalinio 

maišelio uždegimas. 


Skauda ties pusplėvinio 

raumens sausgyslės prisitvirtinimo 

vieta, skausmas 

sustiprėja judinant kelį. 

2. Pusplėvinio raumens 

sausgyslės uždegimas. Jis 

dažniausia išsivysto dėl degeneracinių 

sausgyslės pakitimų 

ar plyšimo. Apžiūrint 

nustatomas skausmingumas 

sausgyslės srityje. 

3. Blauzdikaulinis šeivikaulio 

artritas. Retai, bet 

gali būti skausmo išorinėje 

kelio sąnario pusėje priežastis. 

4. Pakinklio sausgyslės 

uždegimas. Skauda išorinėje 

kelio sąnario pusėje, kai 

jis sulenktas 15–30° kampu 

ir apkrautas, einant, bėgant 

žemyn. Skausmas gali atsirasti 

sukant pėdą į vidų. 

Čiuopiant skauda ties sausgyslės 

prisitvirtinimo vieta 

šlaunikaulio išoriniame paviršiuje 

kiek į priekį nuo išorinio 

šalutinio raiščio, ypač 

kai ligonis sėdi sulenkęs 90° 

kampu skaudamą kelį, o 

pėdą padėjęs ant sveikosios 

kojos kelio. 

5. Meniskų patologija. 

Meniskų plyšimai gali būti 

trauminiai ar savaiminiai, 

degeneraciniai. Skauda išilgai 

kelio sąnarinio plyšio, 

čiuopiant ir darant tam 

tikrus judesius. Skausmas 

dažnai difuzinis, sustiprėja 

ištiesus kelį. Gali būti kelio 

sąnario strigimas ar vadinamasis 

užsidarymas, kurį 

pavyksta išprovokuoti tam 

tikrais mėginiais. Kelio sąnarys 

gali patinti. 

Kai pažeistas vidinis meniskas, 

skauda vidinėje kelio 

sąnario pusėje, ties sąnario 

plyšiu, maksimaliai ištiesus 

ar sulenkus kelį, pasukus 

pėdą į išorę, kai kelio sąnarys 

sulenktas 90° kampu. 

Jei sąnarys sulenkiamas tik 

truputį, skausmas sumažėja 

ar išnyksta. Ligonis negali 

visiškai ištiesti ar sulenkti 

kelio. Nustatomas skausmingumas 

ties vidiniu kelio 

sąnario plyšiu. 

Kai pažeistas išorinis 

meniskas, skauda išorinėje 

kelio sąnario pusėje, maksimaliai 

ištiesus ar sulenkus 

kelį ar pasukus pėdą į vidų, 

kai kelio sąnarys sulenktas 

90° kampu. 

Kartais kelio sąnario 

skausmą sukelia meniskų 

cistos. Čiuopiant vidinio menisko 

cista aptinkama arčiau 

vidinio menisko užpakalinio 

rago, kaip skausmingas, apvalus, 

kietas darinys, sumažėjantis 

ar pranykstantis 

sulenkus kelio sąnarį. Gali 

patinti sąnario plyšys, būna 

sunku lipti žemyn. 

6. Disekuojantis osteochondritas. 

Tai patologija, 

kurios metu spontaniškai 

atskyla subchondrinio kaulo 

fragmentas ir virš 

jo esanti sąnario 

kremzlė. Ligos 

priežastis – po sąnariniu 

paviršiumi 

esančio kaulo kraujotakos 

sutrikimas. 

Šia liga dažniau 

serga jauni žmonės. 

Ji pasireiškia 

kelio sąnaryje, 

bet kurioje šlaunikaulio 

sąnarinio 

paviršiaus dalyje. 

Pažeidimo sritis 

gali būti lazdyno 

riešuto dydžio. 

Laipsniškai visa 

pažeista sritis atskyla 

nuo kaulo ir 

Amius (metais) Paties kelio s¹nario 

skausmas 

10–18 Disekuojantis 

osteochondritas, 

menisko plyšimas, 

hipermobilumo 

sindromas, girnelës 

padëties pakitimai 

18–30 menisko plyšimas, 

hipermobilumo 

sindromas, 

nestabilumas, 

s¹nario udegimas 

30–50 menisko plyšimas, 

hipermobilumo 

sindromas, 

ankstyva 

degeneracija (dël 

patirtø traumø, 

meniscektomijos), 

s¹nario udegimas 

Per 50 

OA, uþdegiminës 

artropatijos, 

hipermobilumas 


tampa laisvu kūnu sąnaryje. 

Iš pradžių gali ir neskaudėti 

arba skauda išilgai sąnarinio 

plyšio ar girnelinėje šlaunikaulio 

srityje. Subchondrinio 

kaulo ir kremzlės fragmentas, 

patekęs į sąnario 

ertmę, gali įstrigti tarp sąnarinių 

kaulų galų. Sąnarys 

gali patinti. 

7. Blauzdikaulinis šlaunikaulio 

artritas. Jis gali būti 

degeneracinės arba trauminės 

kilmės ir gali pasireikšti 

vidiniame arba išoriniame 

kelio sąnario skyriuje. Iš 

pradžių skauda ties sąnario 

plyšiu, sąnarys gali patinti, 

sustingti, pamažu blogėja 

funkcija. Paprastai į procesą 

įtraukiami keli kelio sąnario 

skyriai. Tada skausmas būna 

difuzinis. 

Ryšys tarp kelio sąnario 

skausmo ir radiologinių 

osteoartritui būdingų požymių 

yra menkas. Nemaža 

dalis vyresnio ir pagyvenusio 

amžiaus asmenų, kurių 

rentgenogramose galima 

rasti kelio sąnario osteoartrito 

požymių, nesiskundžia 

skausmu ir nemaža dalis 

ligonių, kurie jaučia kelio 

sąnario skausmus, neturi radiologinių 

kelio sąnario pakitimų. 

8. Klubinio blauzdikaulio 

raiščio uždegimas vadinamas 

bėgiko keliu. Jo priežastis 

– pervargimas. Paprastai 

šia liga serga bėgikai ir 

kiti sportininkai. Sulenkiant 

ir tiesiant kelio sąnarį, klubinis 

blauzdikaulio raištis 

šliaužia išorinio šlaunikaulio 

krumplio paviršiumi ir 

trinasi į jį. Tai gali sukelti 

uždegimą. Skausmas jaučiamas 

išoriniame kelio sąnario 

paviršiuje ties šlaunikaulio 

krumpliu. Jis atsiranda nubėgus 

tam tikrą atstumą ir 

toliau bėgant stiprėja. Pailsėjus 

skausmas praeina, 

tačiau vėl pradėjus bėgti, 

pasikartoja. Bėgant žemyn, 

skausmas stipresnis. Lankstant 

kelį, kartais jaučiamas 

spragtelėjimas. Čiuopiant 

išorinėje kelio sąnario pusėje 

ties šlaunikaulio krumpliu 

4 lentelė. Dažniausios kelio sąnario skausmo priežastys, susijusios su amžiumi. 

Skausmas apie kelio 

sànará 

Osgudo-Šlaterio 

liga, osteomielitas, 

navikai 

pertempimo 

sindromai, bursitas, 

sausgysliø sportinës 

traumos 

Bursitas, tendinitas, 


traumos, Beikerio 

cista 

Bursitas, tendinitas, 


traumos, Beikerio 

cista 

Plintantis á kelio 

sànará skausmas 

Klubo s¹nario 

patologija 

Klubo s¹nario OA 

13


ir į priekį, kur prasideda išorinis 

šalutinis raištis, nustatomas 

vietinis skausmingumas. 

9. Aseptinė šlaunikaulio 

krumplio dalies osteonekrozė. 

Pasireiškia stipriu kelio 

sąnario plyšio skausmu. 

10. Chondrolizė. Tai 

ūmus kelio sąnario kremzlės 

suirimas, pasireiškiantis bet 

kurioje sąnario srityje. Patologija 

dažnesnė jauniems 

žmonėms, ją nulemia traumos. 

Kelio sąnarys staiga 

pradeda skaudėti ir patinsta. 

11. Blauzdikaulio proksimalinės 

srities stres reakcija 

ar stres lūžis. Šią patologiją 

išprovokuoja labai didelis 

fizinis krūvis, trauma. Diagnozė 

nustatoma atmetus kitas 

ligas. 

Dažniausios užpakalinio 

kelio sąnario 


Šį skausmą sukelia kelio 

sąnario užpakalinės dalies 

pažeidimas (artritas, sinovitas, 

meniskų patologija, 

kurios nors kelio sąnario 

užpakalinės dalies sausgyslės 

uždegimas, užpakalinio 

kryžminio raiščio ar užpakalinės 

sąnario kapsulės dalies 

trauma, blauzdos nervo 

neuritas ir kt.). 

1. Svarbus pakinklio srities 

tepalinio maišelio uždegimas 

(Beikerio cista). Ji 

dažnai susijusi su bet kokios 

etiologijos sinovitu ir 

skysčio susikaupimu kelio 

sąnaryje. Beikerio cista tai 

tepalinis maišelis, esantis po 

blauzdos trigalvio raumens 

sausgyslės prisitvirtinimo 

vieta ir 80 proc. atvejų besijungiantis 

su kelio sąnariu. 

Dėl uždegimo kelio sąnaryje 

susikaupęs skystis patenka 

į pakinklio srities tepalinį 

maišelį ir atsiranda Beikerio 

cista. Ji gali pratrūkti, skystis 

išsilieja į blauzdos raumenis 

ir sukelia jų uždegimą, labai 

primenantį tromboflebitą. 

Ligonį vargina spaudimo, 

tempimo jausmas pakinklio 

srityje ir blauzdoje, sunku 

sulenkti ir visiškai ištiesti 

kelį. Čiuopiant pakinklio 

srityje nustatomas pilnas 

skysčio darinys. Jei cistoje 

esantis skystis uždegiminis, 

galima nustatyti vietinius 

uždegimo požymius. 

Pakinklio srityje galima 

rasti ir kitų cistų, pavyzdžiui, 

dvilypio raumens tepalinio 

maišelio. Jos mechaniškai 

spaudžia audinius, gali sukelti 

vietinį uždegimą. 

2. Pakinklio srities aponeurozitas- 

tai pakinklio 

sritį dengiančios fascijos 

uždegimas ir sustorėjimas. 

Ligoniai jaučia tempimą, 

maudimą, pakinklio srities 

skausmą, sunkiau ištiesia 

kelio sąnarį. Čiuopiant aponeurozės 

prisitvirtinimo vietose 

aptinkami skausmingi 

taškai. Skausmas plinta į 

kelio sąnarį arba žemyn į 

blauzdą, gali sutrikti išorinio 

blauzdos paviršiaus 

odos jautrumas. 

Neurogeninis skausmas. 

Netoli kelio sąnario 

esančių nervų pažeidimas 

gali sukelti skausmą kelio 

sąnaryje. Sėdimojo, užtvarinio, 

blauzdinio, šeivinio, 

poodinio ir kitų kojos nervų 

refleksinė suspaudimo 

neuropatija ar radikuliopatija 

neretai gali būti klaidingai 

interpretuojama, kaip kelio 

sąnario liga. Esant neurogeninės 

kilmės skausmui, pažeisto 

nervo srityje nustatomas 

vietinis jautrumas, neurogeninės 

kilmės patinimas. 

Skausmas gali būti vietinis, 

gilus ar iradijuojantis, sustiprėja 

atliekant nervo tempimo 

mėginius, jį gali lydėti 

parestezijos, kojos raumenų 

silpnumo ir kiti simptomai. 

Gydymo parinkimas 

priklauso nuo kelio sąnario 

skausmo priežasties. Visais 

atvejais svarbios nefarmakologinės 

(antsvorio mažinimas, 

geros kokybės patogi 

avalynė, plokščiapėdystės 

profilaktika, individualiai 

parinkta gydomoji mankšta, 

šalčio, šilumos aplikacijos, 

imobilizacija, specialus 

girnelės fiksavimas ir kt.) ir 

farmakologinės (skausmo 

malšinimas paprastais analgetikais 

ar nesteroidiniais 

vaistais nuo uždegimo ir kt.) 

priemonės. Gydant uždegimą, 

svarbu pasirinkti vaistą, 

kuris sukeltų kuo mažesnį 

šalutinį poveikį. Tam tikrais 

atvejais skiriamos vietinės 

gliukokortikoidų, hialurono 

rūgšties injekcijos ar atliekama 

operacija (artroskopija 

ir kt.). ▲ 

Tas, kuris sutramdo savo dvasią, stipresnis už tą , kuris užkariauja 

miestus. 

E.Hemingvėjus 

Niekas negali spręsti apie kitus, kol neišmoks spręsti pats 

apie save. 

J.V.Gėtė 

Dažnai daug greičiau ir naudingiau pačiam prisitaikyti prie 

kitų negu priversti kitus prisitaikyti prie savęs. 

Ž. de la Briujeras 

Žmogaus charakterį geriausiai parodo jo elgesys lemiamą minutę. 

S.Cveigas 

Netikėdamas savimi, genijum nebūsi. 

O. de Balzakas 

Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla. 

A. de Sent Egziuperi 

Cezariui daug kas neleistina kaip tik todėl, kad jam leistina viskas. 

Seneka 

Tikriausiai nelengva būti velniu tam, kuris gimė sparnuotas. 

A.Miuntė “Knyga apie San Mikelę” 

Turtų ir garbės troškulys baigiasi tik karstą užvožus. 

Kung Sun Jangas 

Senatvė ateina, kai žmogus pradeda sakyti: „Niekada aš nesijaučiau 

toks jaunas“. 

Ž.Renaras 

Gražios melodijos griežiamos ir senu smuiku. 

S.Batleris 

Senatvė slepia galimybes ne mažesnes nei jaunystė, tik po kitokiais 

apdarais. 

H.V.Longfelas 

Senti nuobodu, bet tai vienintelis būdas ilgai gyventi. 

Š.O. Sent Bevas 



Peties sąnario skausmų 

priežastys 

VALERIJA 

TAMULAITIENĖ 

Sunkus fizinis darbas, 

profesinis ir buitinis 

traumatizmas, įvairūs 

žalingi veiksniai (vibracija, 

drėgmė, šaltis) 

– minkštųjų periartikulinių 

audinių pažeidimų 

priežastys. 

Dažniausiai nukenčia 

fibroziniai dariniai 

(sausgyslės, raiščiai, 

fascijos, aponeurozės), 

periartikuliniai 

sinoviniai dariniai 

(tepaliniai maišeliai, 

sausgyslių makštys). 

Minkštųjų periartikulinių 

audinių ligos 

skirstomos į pirmines, 

kurias lemia minėti 

veiksniai, bei antrines, 

kurios lydi uždegimines 

sąnarių ligas, 

endokrinologines, hematologines, 

virškinamojo 

trakto ir kitas 

ligas. 

Valerija Tamulaitienė 1976 m. baigė 

Kauno medicinos institutą.Tais 

pačiais metais įstojo į internatūrą. 

Nuo 1977 metų pradėjo dirbti 

Kauno miesto Respublikinėje klinikinėje 

ligoninėje terapeute, o nuo 

1993 m., reorganizavus terapinį 

skyrių į Reumatologijos kliniką, pradėjo 

dirbti gydytoja reumatologe. 

Yra reumatologijos klinikos administratorė. 

Nuolat traumuojant 

ir pertempiant galūnes 

plyšta sausgyslių 

fibrilės, atsiranda nekrozės 

židinukai, vėliau jos 

sklerozuojasi ir kalkėja. Sutrinka 

sausgyslių judesiai, 

sąnarių funkcija, atsiranda 

šalia esančių audinių uždegimas, 

fibrozė, sausgyslės 

prisitvirtinimo prie kaulo 

vietoje – periostito požymiai. 

Visa tai nulemia įvairaus 

pobūdžio negalavimus. 

Dirbant didžiausias krūvis 

tenka rankoms, todėl jos 

ir nukenčia dažniausiai. 

Kodėl skauda petys 

Petys yra vienas iš sudė- 

Valerija Tamulaitienė. 


tingiausių ir judriausių 

sąnarių. 

Juda ne tik „tikrasis“ 

– anatominis 

sąnarys, bet ir 

„antrinis“ peties 

sąnarys. Pastarąjį 

sudaro viršutiniame 

sluoksnyje m. 

deltoideus ir acromion 

– petikaulis, 

kurie peties 

galvutei suformuoja 

skliautą, 

apatiniame – raumenys 

rotatoriai, 

rotuojantys petį 

(m. supraspinatus, 

m. infraspi- 

natus, m. subscapulares, m. 

teres major). Šių raumenų 

sausgyslės, prisitvirtinusios 

prie žastikaulio galvutės didžiojo 

gumburo, sudaro rotacinę 

manžetę. Ertmėje tarp 

skliauto ir apatinio sluoksnio 

yra purus jungiamasis audinys 

ir sinoviniai maišeliai 

(bursa subacromialis, bursa 

subdeltoidea). 

Sunkiai fiziškai dirbančių 

žmonių patirtos 

įvairios peties traumos sukelia 

jo sąnario skausmus. 

Paprastai skausmas plinta 

į žastą žemyn, smarkiau 

suskausta keliant ar rotuojant 

ranką – sunku apsi- 

vilkti švarką, susišukuoti. 

Pagal tai, kurios anatominės 

struktūros yra pažeidžiamos, 

peties periartropatija 

(periarthropathia humeroskapuliaris) 

yra skirstoma 

į penkias formas. 

Bene dažniausia yra insercionitinė 

forma (rotacinės 

manžetės sindromas), 

kai nukenčia peties sąnarį 

rotuojančių raumenų sausgyslės. 

Pacientai skundžiasi, 

kad atliekant tam tikrus 

judesius juos vargina skausmas, 

kad jie negali miegoti 

ant pažeisto peties. Palpuojant 

nustatomas skausmingas 

taškas žastikaulio galvutės 

didžiojo gumburo srityje, 

ribota abdukcija – rankos 

atlenkimas, vidinė ir išorinė 

rotacijos. Rentgenogramose 

sausgyslių prisitvirtinimo 

vietoje matyti periostito požymiai. 

Bursinė forma pasižymi 

audringesne klinika. Staiga, 

po fizinio krūvio, o kartais 

ir be jo, atsiranda difuzinis, 

iradijuojantis į kaklą, 

užpakalinį rankos paviršių 

skausmas, stiprėjantis net 

atliekant menkiausius judesius, 

kartais naktį. Čiuopiant 

peties sąnarį skausmingas 

taškas nustatomas peties išorinėje 

dalyje, subakromia- 

15


liai. Ypač skauda lenkiant 

ranką į išorę. Rentgenogramose 

matomas lyg „debesėlis“ 

– apkalkėjusios bursos 

šešėlis. 

Trečioje vietoje pagal 

dažnumą yra tendovagininė 

humeroskapuliarinės periartropatijos 

forma. Skauda 

žastikaulio viršutinio 

trečdalio priekiniame paviršiuje. 

Skausmą sukelia 

dvigalvio raumens ilgosios 

galvutės sausgyslės makšties 

uždegimas. Palpuojant 

pagal jos eigą bus skausminga. 

Lenkiant ranką į išorę 

– perėjimas iš horizontalios 

į vertikalią padėtį sukels 

ryškesnę simptomatiką. 

Kartais pacientas gali jausti 

„trakštelėjimą“. 

Viena retesnių humeroskapuliarinės 

periartropatijos 

formų yra algodistrofinė 

forma, pasitaikanti sergant 

išemine širdies liga, kai dėl 

neuroreflektorinių sutrikimų 

sumažėja kraujotaka, 

paprastai kairiajame peties 

sąnaryje. Tada žastikaulio 

galvutės, petikaulio srityje 

rentgenogramoje matyti osteoporozės 

židinukai. 

Kapsulinė forma dažniau 

pasitaiko endokrininėmis 

ligomis, ypač cukralige 

sergantiems pacientams, kai 

pakitimai lokalizuojasi pačioje 

peties sąnario kapsulėje. 

Ji raukšlėjasi, trikdo peties 

judesius, net ir mažėjant 

skausmui. Pamažu petys 

tampa lyg „įšaldytas“. 

Rašoma, kad jei skauda 

peties sąnarį, tai 90% yra 

humeroskapuliarinė periartropatija. 

Tačiau yra dar nemažai 

priežasčių, dėl kurių 

skauda petį. 

Stuburo kaklinės dalies 

degeneraciniai pakitimai 

(osteochondrozė, deformuojanti 

spondiliozė, spondiloartrozė) 

dažnai sukelia 

iradijuojamojo pobūdžio 

skausmus petyje. Skausmo 

priežasčiai patikslinti užtenka 

paprašyti pacientą pakelti 

ranką, rotuoti ją į vidų ir į išorę. 

Judesiai nesutrikę. Palpuojant 

skausmingų taškų 

peties sąnaryje nebus. Didžiausias 

skausmingumas, 

raumens tonuso padidėjimas 

bus pagal m. trapezius eigą. 

Rentgenogramoje peties sąnarys 

be pakitimų, o stuburo 

kaklinės dalies šoninėje 

rentgenogramoje matyti minėti 

degeneracinio pobūdžio 

pakitimai. 

Vaikų ar paauglių peties 

sąnarys yra „mėgiama“ tuberkuliozinio 

proceso vieta. 

Nuolat – tiek ramus, tiek 

judinamas petys skauda, sąnarys 

gali patinti ir parausti 

palpuojant jis šiltesnis, 

skausmingas, negaluojant 

temperatūra subfebrili ar 

febrili, aktyvumo rodikliai 

– leukocitozė, kartais su 

limfocitoze, anemija, galima 

trombocitozė, padidėjęs 

ENG. Rentgenogramoje 

periartritinės fazės metu 

matomi židininiai kaulų 

struktūros pakitimai, o artritinės 

fazės metu kraštiniai 

kaulų defektai, formuojasi 

sekvestrai, siaurėja sąnarinis 

tarpas, atsiranda ir antrinio 

osteoartrito požymiai. 

Reikėtų nepamiršti ir 

infekcinio-septinio artrito, 

kai hematogeniniu keliu ar 

tiesiogiai punktuojant peties 

sąnarį diagnostikos, gydymo 

tikslu dėl nepakankamos 

aseptikos ir antiseptikos 

patenka infekcija. Stiprūs 

skausmai, paūmėjantys 

menkiausio judesio metu, 

karščiavimas su šaltkrėčiu, 

karštas, paraudęs, sutinęs 

sąnarys, ryški leukocitozė, 

padidėjęs ENG, sąnario 

punktate sinovinis skystis 

pūlingai drumstas, gelsvai 

žalsvas, leukocitozė su ryškia 

neutrofilija, padidėjęs 

baltymo kiekis, bakterijos 

pasėlyje. 

Skausmus peties sąnaryje 

gali sukelti plaučių vėžys 

(Pankosto tipo). Reiktų 

nepamiršti ir galimų metastazių 

šios lokalizacijos 

kauluose (žastikaulyje, raktikaulyje, 

petikaulyje), taip 

pat ir pirminių kaulų navikų 

– osteosarkomos ir kt. 

Peties sąnario traumos 

metu, o kartais ir be priežasties 

– savaime, esant 

ryškiems raumenų rotatorių 

sausgyslių degeneraciniams 

pakitimams, jos plyšta. Staiga 

pradeda stipriai skaudėti, 

kartais juntamas net „pokštelėjimas“, 

sutrinka judesiai. 

Paprastai tokiais atvejais 

gydymas neveiksmingas, 

nors skausmas kiek gali ir 

sumažėti, bet sutrikusi funkcija 

išlieka. Rentgenograma 

dažniausiai neinformatyvi. 

Diagnozė patikslinama tik 

atlikus peties sąnario sonoskopiją. 

Tokiu atveju gydoma 

tik chirurgiškai – sausgyslė 

susiuvama pasitelkus į 

pagalbą artroskopiją. 

Visais atvejais gerai surinkta 

anamnezė, paciento 

apžiūra, palpacija, galūnės 

judesių įvertinimas, rentgenogramų 

atlikimas, sonoskopija 

padės išvengti klaidų 

ir netinkamo gydymo. ▲ 

Amžius ne ką geresnis, jei ne 

blogesnis, patarėjas už jaunystę, 

nes jis daugiau prarado 

nei įgijo. 

H.D.Toras 

Niekas taip greitai nesendina 

žmogaus kaip mintis apie 

tai, kad jis sensta. 

G.K.Lichtenbergas 

Kvailiui senatvė – našta, neišmanėliui 

– žiema, o mokslo 

vyrui – auksinė pjūtis. 

Volteras 

Seniai ir kometos yra gerbiami 

už tą patį: už ilgą brazdą 

ir įsivaizduojamą gebėjimą 

išpranašauti ateitį. 

Dž.Sviftas 

Kiekvienas žmogus renkasi 

ilgą gyvenimą, bet ne kiekvienas 

norėtų tapti seniu. 

Dž.Sviftas 

Kiekvieną savo amžiaus 

tarpsnį mes pradedame kaip 

naujokai, ir ne sykį mums pristinga 

patirties, nors esame 

gyvenę jau nemažai metų. 

F. de Larošfuko 

Seniai didesni bepročiai negu 

jaunieji. 

F. de Larošfuko 

Kas nepamena buvusios laimės, 

tas jau senis. 

Epikūras 

Iš senatvės nesijuok – juk tu 

į ją eini. 

Menandras 

Dauguma žmonių devyniasdešimčia 

procentų gyvena 

praeitimi, septyniais – dabartimi 

ir tik trys procentai lieka 

ateičiai. 

Dž.E.Steinbekas 

Aš niekad negalvojau apie 

ateitį. Ji pati ateina pakankamai 

greit. 

A.Einšteinas 

Kad būtume tokie kaip mūsų 

protėviai, turime būti geresni: 

mėgdžiotojas – ne sekėjas. 

V.Filipsas 

Ateitis mus jaudina, o praeitis 

laiko. Štai kodėl dabartis 

mums išslysta. 

G.Floberas 



Osteoartrito gydymo principai 


Osteoartritas (OA) 

– tai pati dažniausia 

sąnarių liga. Epidemiologų 

duomenimis, 

JAV kelio sąnario OA 

simptomus nurodo 6 

proc., o klubo sąnario- 

arti 3 proc. visų 

30 metų ir vyresnių 

žmonių. Kelio sąnario 

OA būdingus histologinius 

pokyčius 

galima nustatyti visiems, 

o radiologinius 

bent vieno sąnario 

OA požymius daugumai 

vyresnių negu 60 

metų asmenų. Apie 

40 proc. šių asmenų 

skundžiasi OA simptomais, 

o 10 proc. ligonių 

liga suvaržo fizinį 

pajėgumą. Kadangi 

OA paplitimas 

tiesiogiai susijęs su 

amžiumi, prognozuojama, 

kad ateityje, 

senstant žmonėms, 

sergamumas OA dar 

labiau padidės. Daugelyje 

šalių labai paplitęs 

OA tapo viena 

pagrindinių nedarbingumo 

ir invalidumo 

priežasčių. Dėl 

šios ligos dažniausiai 

protezuojami kelio ir 

klubo sąnariai. 

Dažniausiai OA išsivystymas 

siejamas 

su amžiumi, moteriška 

lytimi (ypač kelio sąnario 

OA), antsvoriu, įgimtu 

polinkiu sirgti šia liga, keturgalvio 

šlaunies raumens 

nusilpimu, žymia sąnario 

trauma, bloga propriorecepcija, 

sunkiu fiziniu darbu ir 

estrogenų stoka. 

OA gerokai dažniau serga 

vyresni žmonės. Palyginus 

30 ir 65 metų žmones 

nustatyta, kad OA 10 kartų 

dažniau serga 65 metų žmonės. 

Degeneraciniai sąnario 

kremzlės paviršiaus pakitimai 

prasideda jau paauglystėje 

ir histologiškai tiriant 

kremzlę nustatomi daugumai 

vyresnių negu 15 metų 

paauglių. Anksčiausiai OA 

būdingi pakitimai atsiranda 

tose srityse, kurioms tenka 

atlaikyti didžiausią krūvį, 

kaip antai: meniskais nepadengtuose 

blauzdikaulio 

krumplių paviršiuose, kelio 

sąnario girnelės išoriniame 

paviršiuje ar ties jos viršutiniu 

kraštu. 

Kadangi OA sergama 

vyresniame ir senyvame 

amžiuje, jis dažnai neteisingai 

interpretuojamas kaip 

natūralus sąnarių senėjimo 

procesas. Dabar moksliškai 

pagrįsta, kad OA – tai ne 

paprastas sąnario susidėvėjimas, 

o kompleksinė liga. 

Iki 50 metų žmonių grupėje 

OA vyrams nustatomas 

dažniau negu moterims, 

o vyresnių negu 50 metų 

žmonių grupėje dažniau pažeidžiami 

moterų plaštakų, 

pėdų ir kelių sąnariai. Daugumos 

tyrimų duomenimis, 

klubo sąnario OA nepriklausomai 

nuo sergančiųjų 

amžiaus labiau paplitęs tarp 

vyrų. 

Osteoartritas moterims 

padažnėja po 

menopauzės 

Didelis OA paplitimas 

moterims pomenopauzės 

laikotarpyje patvirtina estrogenų 

svarbą ligos patogenezėje. 

Kai kurių tyrimų duomenimis, 

estrogenus vartojančioms 

moterims rečiau 

randama radiologinių OA 

pokyčių sąnariuose. Tačiau 

tai gali būti susiję ir su kiek 

kitokiu šių moterų gyvenimo 

būdu. Mokslininkai nustatė, 

kad tarp OA ir osteoporozės 

egzistuoja atvirkštinis ryšys, 

tai yra didelį kaulų mineralinį 

tankį (KMT) turintys asmenys 

dažniau serga klubo, 

kelio ir rankų sąnarių OA. 

Nepaisant to, didelis KMT 

gali apsaugoti nuo jau išsivysčiusio 

OA progresavimo, 

tuo tarpu mažėjantis KMT jį 

skatina. 

Tyrimai rodo, kad oksidantai 

gali būti daugelio su 

amžiumi susijusių ligų ir 

OA išsivystymo priežastis. 

Deguonies radikalai gali pažeisti 

sąnario kremzlės kolageną 

ir sinovinio skysčio 

hialuronatą, makromolekulę, 

kuri atsakinga už sinovinio 

skysčio klampumą. Manoma, 

kad didelės antioksidantų, 

maisto priedų dozės 

gali apsaugoti nuo audinių 

pažeidimo ir OA. Yra tyrimų, 

rodančių, kad dideliais 

kiekiais vartojamas vitaminas 

C gali tris kartus sumažinti 

OA progresavimo riziką 

ir kelio sąnario skausmą. 

Duomenys apie β- karotino 

ir vitamino E reikšmę OA 

prieštaringi. 

Normaliam kaulų metabolizmui 

reikalingas ir vitaminas 

D, nes sumažėjus 

jo kiekiui audiniuose, susidaro 

sąlygos, skatinančios 

OA progresavimą. Tyrimai 

rodo, kad trūkstant vitamino 

D, OA progresavimo rizika 

padidėja tris kartus. 

Mokslininkų duomenimis, 

dauguma OA formų 

yra genetiškai determinuotos. 

Genetiniai veiksniai lemia 

daugumą rankų ir klubo 

sąnario OA atvejų ir kiek 

mažiau kelio sąnario OA. 

Vitamino D receptoriaus, į 

insuliną panašaus augimo 

faktorius-I ir kremzlės oligomerinių 

baltymų genai bei 

HLA sritis – tai genai, kurių 

17


vaidmuo, manoma, svarbus 

OA vystytis. Jie lemia daugelio 

sąnarių OA, tačiau 

neatmetama galimybė, jog 

yra ir specifinių genų, kurie 

koduoja tik tam tikro sąnario 

OA. 

OA tyrimais pavyko nustatyti 

biocheminius sąnario 

kremzlės metabolizmo žymenis, 

tam tikras molekules, 

kurios atsiranda sąnario 

kremzlės matrikso sintezės 

ir degradacijos proceso metu. 

Tai II tipo kolageno degradacijos 

produktai ir sintezės 

žymenys (c-propeptidas), 

kremzlės oligomerinis 

matrikso baltymas ir du agrekano 

(didelės makromolekulės, 

kuri yra kremzlės viduje) 

epitopai: 846 epitopas 

ir keratano sulfatas. Ligonių, 

sergančių progresuojančiu 

OA, serume dažnai galima 

nustatyti padidėjusį kremzlės 

oligomerinio baltymo 

ir hialurono rūgšties kiekį. 

Tikimasi, kad šie biologiniai 

žymenys padės anksti 

išaiškinti asmenis, turinčius 

didesnę OA išsivystymo ir 

progresavimo riziką. 

Pastebėta, kad kelio sąnario 

OA dažnai susijęs su 

antsvoriu. Antsvorio ryšys 

su klubo sąnario OA nėra 

toks akivaizdus, ypač kai liga 

vienpusė. Ilgai diskutuota, 

ar nutukimas yra OA priežastis 

ar padarinys, kadangi 

ligos nulemtas nejudrumas ir 

invalidumas irgi gali skatinti 

nutukimą. Nauji tyrimai patvirtino 

neigiamą antsvorio 

įtaką OA. Nuolatinė didelė 

kelio ir klubo sąnario apkrova 

skatina sąnario kremzlės 

irimą, raiščių ir kitų sąnarį 

palaikančių struktūrų pakitimus. 

Taigi antsvoris skatina 

ligą, ypač moterims, o 

ligoniams lemia radiologinį 

ligos progresavimą. Tyrimai 

rodo, kad sumažėjus antsvoriui 

kelio sąnario OA rizika 

sumažėja net 50 proc., palengvėja 

ir OA simptomai. 

Kai kurie tyrimai rodo, kad 

rankos sąnarių OA irgi susijęs 

su antsvoriu. Tai paaiškinama 

medžiagų apykaitos 

sutrikimu (diabetu, lipidų 

apykaitos sutrikimu), kuris 

dažnai lydi nutukimą. 

Kai sąnariui tenkantis 

krūvis nevienodai pasiskirsto 

sąnario paviršiuje, ilgainiui 

tai gali nulemti OA atsiradimą. 

Vyresnio amžiaus 

žmonėms, ypač moterims, 

dažnai nusilpsta kelio sąnario 

raiščiai ir raumenys, 

kelio sąnarys gali panirti, 

blauzdikaulis gali pasislinkti 

ar pasisukti šlaunikaulio 

atžvilgiu, tai sudaro sąlygas 

OA vystytis. Ne mažiau 

svarbi ir propriorecepcijatai 

sąmoningas ir nesąmoningas 

sąnario padėties ir jo 

judesių suvokimas. Ši savybė 

leidžia išlaikyti sąnario 

stabilumą judant. Tačiau 

metams bėgant ji silpnėja 

ir gali ypač sutrikti senyvo 

amžiaus nejudriems asmenims, 

sudarydama sąlygas 

OA vystytis. 

Normali sąnario 

kremzlė išlaiko 

didelius krūvius 

Normali sąnario kremzlė 

turi unikalią savybę išlaikyti 

didelius krūvius. Tam turi 

įtakos didelis vandens kiekis 

kremzlėje, jos standumas ir 

didelis kolageno ir proteoglikanų 

matrikso pralaidumas. 

Krūvio metu intersticinis 

skystis išspaudžiamas iš 

kremzlės ir ji išlaiko suteiktą 

krūvį, kolageno ir proteoglikanų 

matriksas lieka 

nepažeistas. Įvairūs patologiniai 

sąnario kremzlės pokyčiai 

sutrikdo šią ypatingą 

biomechaninių savybių pusiausvyrą, 

sukeldami žymią 

kremzlės deformaciją ir riziką 

OA vystytis. 

Sąnario displazija, panirimas, 

sąnarinio paviršiaus 

lūžis, meniskų ir raiščių plyšimai 

sukelia sąnario nestabilumą 

ir gali būti OA priežastis, 

nes bet kuris didesnis 

negu 3 mm sąnarinio paviršiaus 

nekongruentiškumas 

sukelia papildomą vietinį 

krūvį sąnario kremzlei. Potrauminio 

OA riziką didina 

antsvoris, didelis fizinis aktyvumas, 

sąnario nestabilumas 

ir ilgalaikis sąnario 

paviršiaus nekongruentiškumas. 

Darbas, kurio metu atliekami 

vienodi pasikartojantys 

judesiai, ilgainiui nuvargina 

sąnarius ir aplinkinius 

raumenis ir didina OA išsivystymo 

riziką. Darbas, kurio 

metu tenka ilgai klūpėti 

ar dirbti atsitūpus, pasilenkus, 

ypač jeigu tuo pat metu 

dar tenka sunkiai kelti ar 

suktis, skatina kelio ir klubo 

sąnario OA vystymąsi. Dažniau 

OA vystosi asmenims, 

kurių darbas susijęs su lipimu 

laiptais, vaikščiojimu 

nelygiais paviršiais, ilgalaikiu 

stovėjimu ar sėdėjimu. 

Pastebėta, kad žemės ūkyje 

dirbantys asmenys dažniau 

serga klubo sąnario OA. Tyrimų 

duomenimis, profesiniai 

veiksniai sudaro 15–30 

proc. visų OA priežasčių 

vyrams. 

Vidutinio intensyvumo 

reguliarus bėgimas nėra OA 

rizikos veiksnys. Neigiamą 

įtaką sąnariui daro tik didelio 

intensyvumo sporto šakos, 

kai sportuojant sąnariai 

nukenčia dėl neišvengiamų 

ūmių tiesioginių susidūrimų 

su kitais žaidėjais, žaidimo 

paviršiais ar sporto inventoriumi 

(pavyzdžiui, žaidžiant 

futbolą ar beisbolą). 

Sergant kelio sąnario 

OA dažnai nusilpsta keturgalvis 

šlaunies raumuo. 

Taip atsitinka dėl skausmo, 

kai sąnarys mažiau juda. 

Tačiau keturgalvio šlaunies 

raumens silpnumas gali būti 

savarankiškas kelio sąnario 

OA rizikos veiksnys. Tyrimai 

rodo, kad, padidėjus šio 

raumens jėgai, liga lėčiau 

progresuoja ir palengvėja 

jos simptomai. 

Dažniausiai OA vystosi 

dėl sisteminių ir vietinių 

biomechaninių veiksnių sąveikos. 

OA pažeidžia visą 

sąnarį. Progresuoja židininė 

hialininės sąnario kremzlės 

fragmentacija, ji nyksta, 

šiuos procesus lydi antriniai 

po kremzle esančio kaulo 

pokyčiai: jis hipertrofuoja, 

formuojasi kraštiniai osteofitai, 

kaulas tampa stangrus, 

sklerozuoja. Pažeidžiami 

minkštieji aplink sąnarį 

esantys audiniai. Vystosi sinovijos 

uždegimas, sustorėja 

sąnario kapsulė, sąnario 

raiščiai laisvėja, nusilpsta 

aplinkiniai raumenys. Tačiau 

OA – tai ne paprastas 

sąnario kremzlės susidėvėjimas. 

Kremzlė yra metaboliškai 

aktyvus audinys ir, 

sergant OA, jos anabolinis ir 

katabolinis aktyvumas padidėja. 

Suintensyvėja baltymų 

sintezė chondrocituose. Iš- 


siskiria didelis kiekis metaloproteazių 

ir fermento agrekanso, 

kuris ardo kremzlės 

proteoglikaną, agrekaną. 

Labai suaktyvėja kataboliniai 

procesai. Chondrocitai 

ima ardyti savo matriksą. 

Jo degradacija anksčiausiai 

pasireiškia aplink kremzlės 

paviršiuje esančias ląsteles. 

Nyksta matrikso tinklas, o 

jo regeneracija sutrinka. To 

priežastis yra nepakankama 

ląstelių proliferacija, sumažėjęs 

mitotinis jų aktyvumas 

vyresniame amžiuje 

ar sąnario kremzlės ląstelių 

apoptozė. Sąnario kremzlėje 

daugėja uždegiminių citokinų 

(interleukino-1, tumoro 

nekrozės faktoriaus α ir kt.). 

Jie dar labiau stimuliuoja 

katabolinius ir slopina anabolinius 

procesus. Sąnario 

kremzlės ląstelės atsako į 

citokinų poveikį, bet praranda 

sugebėjimą reaguoti 

į stimuliuojantį augimo faktoriaus 

veikimą. Normaliai 

egzistuojanti pusiausvyra 

tarp sąnario kremzlės sintezės 

ir degradacijos pasislenka 

į katabolinę pusę, kuri 

ima vyrauti. 

Sergant OA, sustorėja 

ir sustandėja subchondrinis 

kaulas. Sąnario kremzlė 

krūvio metu patiria papildomą 

stresą ir pažeidžiama. 

Pastarųjų metų tyrimai rodo, 

kad OA dažnai prasideda 

nuo subchondrinio kaulo, o 

ne nuo sąnario kremzlės patologinių 

pokyčių. 

Dauguma žmonių 

nejaučia simptomų 

Dauguma žmonių, kuriems 

pasireiškia patologiniai 

ir radiologiniai OA 

požymiai, nejaučia jokių 

simptomų. Liga nesukelia 

simptomų tol, kol pažeidžia 

skausmą sukeliančias struktūras. 

Svarbu atminti, kad 

OA diagnozė visų pirma 

remiasi klinika. OA sukelto 

skausmo priežastis gali būti 

besiformuojantys osteofitai, 

kurie ištempia antkaulį, padidėjęs 

vidinis spaudimas 

kaule, mikrolūžiai, meniskų, 

raiščių pažeidimas, sąnario 

kapsulės ištempimas ir sinovitas. 

Ne mažiau svarbus 

ir centrinis skausmo komponentas, 

kuriam atsirasti 

sudaro sąlygas nerimas, 

depresija ir gretutinės ligos, 

kurios lydi OA. 

Gydymas 

OA sergantys ligoniai į 

gydytoją kreipiasi dėl skausmo, 

tačiau gydymo tikslas 

neturėtų būti vien skausmo 

malšinimas. Prieš pradedant 

gydyti, būtina tiksliai nustatyti 

ligos diagnozę, įvertinti 

sąnario uždegimo laipsnį, 

gydymo poreikį ir bendrą ligonio 

sveikatos būklę. Kiekvienam 

ligoniui turi būti 

parinkta individuali gydymo 

programa. Pagrindiniai OA 

gydymo tikslai: palengvinti 

simptomus, pagerinti sąnario 

funkciją ir su sveikata 

susijusią gyvenimo kokybę, 

išlaikyti darbingumą ir pristabdyti 

ligos progresavimą. 

OA gydymo etapai tai: 

I. nemedikamentinis 

gydymas (ligonio mokymas, 

fizioterapija ir ergoterapija, 

antsvorio mažinimas, 

fiziniai pratimai, pagalbinės 

priemonės); 

II. medikamentinis 

gydymas (acetaminofenas, 

nesteroidiniai vaistai nuo 

uždegimo (NVNU), centrinio 

veikimo nenarkotiniai 

ir narkotiniai analgetikai, 

pagalbiniai vaistai ir įvairių 

vaistų deriniai); 

III. chirurginis gydymas. 

Bet kuriame gydymo 

etape, esant indikacijoms, 

galima į sąnarį sušvirkšti 

gliukokortikoidų arba hialurono 

rūgšties, atlikti sąnario 

ertmės lavažą, vartoti 

vietiškai veikiančius vaistus 

(NVNU tepalus, kapsaiciną, 

dimetilsulfoksidą). 

Stiprūs raumenys palaiko 

sąnario stabilumą ir užtikrina 

normalią jo funkciją. OA 

sergančių ligonių sąnaryje 

ir aplinkiniuose audiniuose 

besivystantys pakitimai pakeičia 

sąnario mechaniką ir 

sukelia raumenų nusilpimą, 

sąstingį, suvaržo sąnario 

funkciją. Fiziniai pratimai, 

kurie pagerina sąnario judrumą, 

svarbūs ne tik gydant 

OA, bet ir jo profilaktikai, 

sustiprėjus raumenims, mažėja 

skausmas. Geriausiai 

fizinius pratimus parenka 

specialistas. Patariama atlikti 

pasyvius ir aktyvius, 

izometrinius, izotoninius arba 

izokinetinius, aerobinius 

fizinius pratimus (vaikščiojimas, 

plaukimas, važinėjimas 

dviračiu). 

Tyrimai rodo, kad apie 

26 proc. įvairiomis ligomis, 

tarp jų ir OA, sergančių ligonių 

gydosi netradiciniais 

metodais (žolėmis, maistu, 

psichologinio poveikio 

priemonėmis, homeopatija, 

manualine terapija, bioelektromagnetine 

terapija, akupunktūra 

ir kt.). Pasirinkti 

šiuos metodus skatina nepasitenkinimas 

tradicinio gydymo 

rezultatais. Tačiau dar 


trūksta moksliniais tyrimais 

pagrįstų įrodymų apie šių 

metodų veiksmingumą OA. 

Kaip sumažinti 

skausmą 

Labai svarbus ligonio ir 

jo artimųjų mokymas, kaip 

sumažinti skausmą, pagerinti 

gyvenimo kokybę, kuo 

ilgiau išlaikyti sąnario funkciją, 

tausoti sąnarius. Būtina 

gerinti darbo ir buities 

sąlygas, pasirinkti tinkamą 

kasdienį fizinį aktyvumą. 

Svarbu sumažinti antsvorį, 

papildyti maistą vitaminais. 

Ligos progresavimą stabdo 

įvairios pagalbinės priemonės 

(tinkama avalynė, batų 

įklotai, tinkamai parinktos 

lazdelės, ramentai, vaikštynės, 

įtvarai, ortezai, vidinis 

kelio sąnario girnelės fiksavimas), 

pagalba buityje (tualeto 

sėdynės, kėdės paaukštinimas, 

įvairios rankenėlės 

ir kt.). Skausmą ir uždegimą 

numalšina fiziniai metodai 

(šiluma, šaltis, transkutaninė 

elektrinė nervo stimuliacija 

ir kt.). 

Jei nėra akivaizdžių sąnario 

uždegimo požymių, 

remiantis Amerikos reumatologų 

kolegijos OA ir 

Amerikos geriatrijos draugijos 

ir lėtinio skausmo 

gydymo vyresnio amžiaus 

žmonėms gydymo gairėmis, 

pirmuoju pasirinkimo 

vaistu skausmui malšinti 

yra paprastas analgetikas, 

acetaminofenas. Rekomenduojama 

jo vartoti 3–4 g per 

dieną. Vaisto veiksmingumą 

galima įvertinti ne anksčiau 

kaip po 2 savaičių. Tačiau 

jis gali sustiprinti varfarino 

poveikį, reikėtų atsargiai 

jį skirti kepenų ligomis 

19


sergantiems žmonėms ar 

tiems, kurie piktnaudžiauja 

alkoholiu. Acetaminofenas 

gali būti rekomenduojamas 

analgezijai ligoniams, kuriems 

yra inkstų funkcijos 

nepakankamumas. Jei gydymas 

acetaminofenu negelbsti 

ir nustačius artrito 

požymius, skiriami NVNU. 

Remiantis epidemiologinių 

tyrimų duomenimis, 20–30 

proc. visų hospitalizacijų 

ir mirčių dėl peptinių opų 

vyresniems negu 65 metų 

žmonėms nulemtos gydymo 

NVNU. Kraujavimo iš 

virškinimo trakto rizika dėl 

NVNU ypač padidėja vyresnio 

amžiaus žmonėms ir 

žmonėms, turintiems peptinės 

opos ar kraujavimo iš 

virškinimo trakto anamnezę, 

vartojantiems gliukokortikoidus 

ar antikoaguliantus, 

rūkantiems, vartojantiems 

alkoholį. Tūkstančius ligonių 

įvairiose šalyse apimančiais, 

dvigubai aklais atsitiktinės 

atrankos klinikiniais 

tyrimais įrodyta, kad gydymas 

koksibais saugesnis 

virškinimo traktui. Rizikos 

grupės ligoniams, jei gydymas 

NVNU neišvengiamas, 

patartina vartoti koksibus 

arba tradicinius NVNU, derinamus 

su skrandžio gleivinę 

saugančiais vaistais 

(misoprostoliu 200 mkg 4 

kartus per dieną, omeprazoliu 

20-40 mg per dieną arba 

didelėmis famotidino dozėmis). 

Kai gydymas analgetikais 

ar NVNU negelbsti, 

tenka derinti šių grupių 

vaistus. Jei skausmas labai 

stiprus, į gydymo schemą 

įtraukiami centrinio veikimo 

nenarkotiniai analgetikai, 

tramadolis. Vartojant šį vaistą 

gali pasireikšti mieguistumas, 

pykinimas, užkietėti 

viduriai. Tik labai stipriam 

skausmui malšinti skiriami 

centrinio veikimo narkotiniai 

analgetikai (kodeinas ir 

kt.). Opiatų vartojimą riboja 

jų šalutinis poveikis (vidurių 

užkietėjimas, pripratimas, 

priklausomybė, kvėpavimo 

centro slopinimas). Be to, 

trūksta tyrimų, kuriais būtų 

moksliškai pagrįstas narkotinių 

analgetikų tinkamumas 

lėtiniam reumatiniam skausmui 

malšinti. Kartais gelbsti 

pagalbiniai vaistai (antidepresantai, 

centrinio veikimo 

miorelaksantai ir kt.). Norint 

išvengti šalutinio vaistų poveikio, 

jais OA gydyti reikėtų 

tik ligai paūmėjus. 

Mums neskirta būti dabarties teisėjais. 

A.Fransas 

Klaidinga nuomonė, kad praeitis geresnė už dabartį, matyt, paplitusi 

visose epochose. 

H.Grilis 

Mūsų praeities garbinimas proporcingas jos nepažinimui. 

T.Parkeris 

Iš amžiaus, nepažinusio vilčių, gimsta amžius, nepažįstąs baimės. 

A. de Miusė 

Numatyti pavyksta ne burtus metant ir ne spėjant, o protu. 

Erazmas Roterdamietis 

Reikia ko nors daugiau negu talentus suprasti dabarčiai, kažko 

daugiau negu genijus numatyti ateičiai, ir taip lengva aiškinti praeitį. 

A.Mickevičius 

Sąnario struktūrą 

atkuriantys vaistai 

dar tiriami ir 

jų veiksmingumas 

žmogui neįrodytas 

Perspektyviausiu laikomas 

genų inžinerijos metodas, 

kurio metu audiniams 

tiekiama DNR, o audinys 

nuo jos nurašo tam tikrą informaciją. 

Taip gydomosios 

molekulės nusiunčiamos į 

patologinio proceso vietas 

– sąnarius. Naujai patiekta 

DNR gali koduoti augimo 

faktorius, kurie stimuliuoja 

chondrocitų proliferaciją ir 

kremzlės matrikso produkciją, 

lemia implantuotų ar 

sąnario ląstelių chondrocitinę 

diferencijaciją ir skatina 

kremzlės regeneraciją. Kita 

genų inžinerijos galimybė 

yra genų, kurie koduoja citokinų 

augimo faktorių ir 

proteazių inhibitorių ar antagonistų 

gamybą, implantacija. 

Jie apsaugo kremzlę 

nuo degeneracinių pakitimų, 

pristabdo jos irimą. 

Daug vilčių siejama su 

medžiagomis, kurios slopina 

azoto oksido (skatinančio 

sąnario kremzlės irimą) 

gamybą, tyrinėjamas tetraciklinų 

grupės antibiotikų ir 

jų pusiausintetinių analogų 

(doksiciklino ir minociklino), 

hialurono rūgšties 

derivatų veiksmingumas 

gydant osteoartritą. Daugėja 

duomenų apie įvairių 

maisto priedų (avokadų, 

sojų, kolageno, vitaminų D, 

C, E, seleno, vario, chondroitinsulfato, 

gliukozaminosulfato) 

profilaktiką ir 

gydomąjį poveikį. Tačiau 

šių vaistų veiksmingumas 

ir saugumas dar turi būti 

patvirtintas atliekant patikimus 

klinikinius tyrimus. 

Yra duomenų, kad osteoartrito 

vystymąsi stabdo pakaitinė 

hormonoterapija 

estrogenais. Esant ryškiam 

antriniam sinovitui, tinka 

intrasąnarinės hormonų injekcijos. 

Tačiau jų negalima 

atlikti dažniau negu vieną 

kartą per šešias savaites 

ir dažniau negu 3–4 kartus 

per metus. Žinant osteoartrito 

priežastį, jei yra galimybė, 

ją būtina pašalinti. 

Vėlyvas osteoartrito stadijas 

tenka gydyti chirurgiškai: 

sąnariai protezuojami, 

riboti trauminės kilmės sąnario 

kremzlės defektai užpildomi 

autologiniais chondrocitų 

transplantais ir kt. ▲ 

Apie ateitį reikia galvoti, bet nereikia dėl jos kankintis. 

N.Gogolis 

Tik kvailys, galvodamas apie ateitį, užmiršta dabartį. 

N.Gogolis 

Toli gražu nepakanka parodyti, kad dabartis aukščiau už praeitį; 

dar reikia sukelti nuojautą, kad ateitis aukščiau už 

mūsų dabartį. 

O. de Balzakas 

Ainiai kiekvienam atlygins pagal nuopelnus. 

Tacitas 

Praeitį lengviau neigti negu taisyti. 

Livijus 

Dievų numylėtiniai miršta jauni. 

E.Moravskis 



REUMATOIDINIS ARTRITAS: 

ankstyvo gydymo principas 

ASTA BARANAUSKAITĖ 

Reumatoidinio artrito 

(RA) tyrinėjimai 

leido padaryti išvadą, 

kad šios ligos sukeliami 

pažeidimai – 

sąnarių destrukcija ir 

negrįžtamas jų funkcijos 

sutrikimas – labiausiai 

yra nulemti 

lėtinio išliekamo, nepakankamai 

kontroliuojamo 

uždegimo. 

Reumatoidinio artrito 

gydymo strategija 

pradėta keisti 

20 a. 9 dešimtmečio 

pabaigoje, kai pasirodė 

duomenys apie su 

reumatoidiniu artritu 

susijusį mirtingumo 

padidėjimą. 

Asta Baranauskaitė 1991 m. baigė 

aspirantūrą Maskvoje, apgynė 

daktaro disertaciją ir pradėjo dirbti 

Kauno medicinos universitete. Nuo 

1997 m. – docentė, Reumatologijos 

klinikos vadovė. Paskelbusi 

mokslinių darbų Lietuvos ir užsienio 

spaudoje, stažavosi JAV, Belgijoje. 

Darbo tel. (8~37) 326234. 

Ankstyva terapinė 

intervencija, kuria 

siekiama slopinti 

uždegimą, gali užkirsti kelią 

sąnarių suardymui, sumažinti 

invalidumo reiškinius, 

pagerinti gyvenimo kokybę 

ir pailginti gyvenimą. 

Daugelis prospektyvinių 

studijų įrodė RA būdingą 

laipsniškai progresuojančią 

eigą, lėtinio poliartrito 

persistavimą (išlikimą), nevisiškai 

pasiduodantį įprastiniam 

gydymui. Kai kurie 

autoriai teigia, kad gera RA 

prognozė neegzistuoja, liga 

Asta Baranauskaitė. 


gali tiktai greitai arba lėtai 

progresuoti. 

Sąnarių struktūros pažeidimas 

pakankamai gerai atsispindi 

rentgenogramose ir 

koreliuoja su funkcijos sutrikimo 

rodikliais. Ilgai, 12 

metų, trukęs prospektyvinis 

sergančiųjų RA stebėjimas 

patvirtino, kad ligos pradžioje 

statistinė priklausomybė 

tarp rentgenologinių 

požymių ir invalidumo yra 

mažesnė, bet praėjus keleriems 

metams, ji darosi vis 

reikšmingesnė. Gausūs studijų 

duomenys rodo, kad 75 

proc. ligonių subchondrinės 

erozijos atsiranda per pirmuosius 

dvejus ligos metus. 

Jei per trejus ligos metus jų 

neatsirado, tikėtina, kad nebus 

ir tolesnėje ligos eigoje. 

Ankstyvosios (pirmųjų 

ligos metų) RA stadijos 

tyrimai leidžia manyti, kad 

svarbiausi ligos progresavimo, 

rentgenologinių ir invalidumo 

reiškinių progresavimo 

rizikos veiksniai yra šie: 

• stambiųjų sąnarių 

pažeidimas, 

• aktyvus uždegimas, 

užsitęsęs 3 ir daugiau mėnesių, 

• rankų sąnarių pažeidimas, 

• aukšti ligos uždegiminio 

aktyvumo rodikliai, 

• aukšti RF ir CRB 

titrai, 

• erozijos rentgenogramose. 

Svarstant ligonio perspektyvą, 

padeda ir naujos 

diagnostinės technologijos 

branduolių magnetinis rezonansas, 

ultragarsinis tyrimas, 

biocheminiai ir imunologiniai 

žymenys. Tinkamas 

šių veiksnių įvertinimas leidžia 

parinkti tinkamiausią 

gydymą ligos pradžioje. 

21


Anksti panaudoti ligos 

eigą modifikuojantys 

vaistai gerina 

reumatoidinio artrito 

baigtį 

RA gydyti ligos pradžioje 

galima pasirinkti nemažai 

patogenetiškai veikiančių 

ligos eigą modifikuojančių 

vaistų (LMV): iš tradicinių 

minėtini hidroksichlorochinas, 

sulfasalazinas, metotreksatas, 

aukso druskos, 

naujesni preparatai: leflunomidas, 

citokinų interleukino-1 

arba TNF inhibitoriai. 

Metotreksatas – dažniausiai 

vartojamas LMV. Daugelis 

studijų parodė, kad jis 

veiksmingas ir ilgą laiką gerai 

toleruojamas. Nuo 1990 

metų pradėtos vartoti didesnės 

vaisto dozės (20–25 

mg per savaitę), išbandytas 

parenteralinis naudojimas 

davė gerus rezultatus. 

Keletas klinikinių tyrimų 

parodė, kad LMV (aukso 

druskos, sulfasalazinas, metotreksatas) 

gali sustabdyti 

rentgenologinių RA požymių 

progresavimą. Tai įrodyta 

ir su naujaisiais preparatais 

– TNF inhibitoriais. 

Nedidelės dozės prednizolono 

(per dieną iki 10 mg) 

gerai simptomiškai gydo uždegimą, 

bet ilgai vartojant 

atsiradęs šalutinis poveikis 

kelia abejonių dėl šios terapijos 

tikslingumo. Kartu su 

LMV paskyrus ir prednizolono, 

per pirmus 6 gydymo 

mėnesius pasiekiamas geresnis 

klinikinis efektas, per 

12 mėnesių – lėčiau vystosi 

rentgenologiniai požymiai, 

palyginti su prednizolono 

negaunančiais pacientais. 

Tačiau ilgiau kaip metus 

tęsiant gydymą, šie skirtumai 

darosi nereikšmingi. 

Todėl manoma, kad nedidelės 

dozės prednizolono turi 

nepakankamą patogenetinį 

ligos eigą modifikuojantį 

veikimą, todėl turėtų būti 

derinamos su kitais LMV. 

Kliniškai svarbiu laikomas 

osteoporozinių lūžių rizikos 

didėjimas, ilgiau nei 6 mėnesius 

gydant gliukokortikoidais. 

Uždelsto gydymo rezultatų 

analizė (klinikinių 

tyrimų pacientai, kurie iš 

pradžių buvo randomizuoti į 

placebo grupę ir tik po tam 

tikro laiko (3–6 mėnesių) 

pervesti į gydymą gaunančią 

grupę) aiškiai parodė, kad 

ankstyvesnis LMV paskyrimas 

pagerina ir klinikinius, 

ir laboratorinius simptomus. 

Vėliau pradėjus skirti LMV, 

po 2 metų būna statistiškai 

patikimai blogesni rentgenologiniai 

pakitimai. 

Ankstyvesnis LMV naudojimas 

turi teigiamą reikšmę 

ir mirštamumo rodikliams. 

Ilgas (nuo 1985 metų) 

Olandijos pacientų stebėjimas 

parodė, kad anksti 

pradėjus gydyti LMV, jų 

gyvenimo trukmė prilygsta 

to paties amžiaus ir lyties 

nesergančių RA žmonių 

gyvenimo trukmei. LMV 

toksiškumas nėra pavojingesnis 

už ilgai naudojamus 

nesteroidinius vaistus nuo 

uždegimo. Šie duomenys 

suteikė pasitikėjimo naująja 

RA gydymo taktika. 

Tačiau nuolatinė remisija, 

net ir pradėjus gydyti ligos 

pradžioje, yra gana retas 

dalykas. Sergant RA 0,5–2 

metus ir naudojant vieną 

LMV , remisija pasiekiama 

12–27 proc. atvejų. Pasiekus 

dalinę remisiją ir nutraukus 

gydymą, per dvejus kitus 

metus RA paūmėja daugiau 

nei 50 proc. ligonių. 

Kombinuota 

terapija 

Pakankamai patikimi tyrimai 

rodo papildomą LMV 

derinių terapinį efektą, toksiškumui 

išliekant priimtinose 

ribose. 

Jei ligonius su nustatyta 

(pažengusia) liga gydant metotreksatu 

nebuvo pasiektas 

norimas efektas, papildomai 

paskyrus TNF inhibitorių, 

ciklosporino ar leflunomido, 

gaunamas klinikinių simptomų 

pagerėjimas. 

Kombinuotos terapijos 

veiksmingumas buvo parodytas 

Mottonen studijoje, 

skiriant metotreksatą 

(7,5–15 mg per savaitę), 

sulfasalaziną (1–2 gr. per 

dieną), plakvenilį (300 mg 

per dieną) ir prednizoloną 

(5–10 mg per dieną), po 

dvejų metų remisija buvo 

pasiekta 36 proc. ligonių, 

o skiriant tik sulfasalaziną 

– 18 proc. ligonių. Monoterapijos 

grupėje atsirado 

gerokai daugiau erozijų. 

Šalutinis poveikis abiejose 

grupėse buvo panašus. 

Calguneri duomenys 

rodė, kad gydymas dvejus 

metus dviejų (metotreksatas 

ir sulfasalazinas arba metotreksatas 

ir plakvenilis ) arba 

visų trijų vaistų deriniu 

buvo veiksmingesnis nei 

monoterapija. 

Trumpalaikis gliukokortikoidų 

vartojimas, net ir 

didesne doze, gydant kombinuotos 

terapijos deriniais, 

neišsiskiria ypatingu šalutiniu 

poveikiu. 

Šiandien klinikinėje 

praktikoje dažniausiai vartojamos 

šios vaistų kombinacijos: 

metotreksatas ir 

plakvenilis arba metotreksatas 

ir sulfasalazinas. Dauguma 

reumatologų LMV 

derinius skiria tiems, kam 

nepakankamai pagerėjo nuo 

monoterapijos, tai yra, laikomasi 

pamažu intensyvinamo 

gydymo taktikos. Iš 

pradžių galima ir trumpalaikė 

agresyvi terapija, bet vėliau, 

atsižvelgiant į klinikinį 

efektą, mažinamas medikamentų 

skaičius ir pereinama 

prie monoterapijos. 

Pastebėta, kad geriausių 

gydymo rezultatų pasiekia 

tie ligoniai, kurie serga neseniai. 

Ilgai sergančių ligonių, 

invalidų, gydomų vaistais 

nuo uždegimo ir ligą modifikuojančiais 

vaistais, sveikata 

pagerėja nežymiai. 

Taigi RA gydymo sėkmė 

labai priklauso nuo ankstyvos 

diagnostikos. Net 60 

procentų ligonių, kuriems 

poliartritas užsitęsia kelis 

mėnesius, per kitus dvejus 

metus išsivysto tipinis RA 

su būdingais rentgenologiniais 

pakitimais ir nepalankia 

atokiąja prognoze. 

Laiku reumatologo diagnozuota 

liga, sudėtingi ir 

brangūs tyrimai, agresyvus 

gydymas, daugelio ekspertų 

nuomone, yra pakankamai 

pagrįsti ir taikytini klinikinėje 

praktikoje. ▲ 



Reumatiniai sindromai, susiję 

su piktybinėmis ligomis 

ELEONORA 

NORKUVIENĖ 

Įvairūs reumatiniai 

sindromai gali lydėti 

vėžinius susirgimus, 

kartais jie netgi gali 

būti pirmuoju onkologinės 

ligos simptomu. 

Netipinė reumatinės 

ligos klinika ar 

simptominio gydymo 

efekto nebuvimas turėtų 

paskatinti ieškoti 

galimo piktybinio 

susirgimo, nors 

tokių tyrimų, ypač 

invazinių, apimtis tebėra 

diskusijų objektas. 

Pateiktoje apžvalgoje 

primename dažniausiai 

literatūroje aprašomus 

su onkologinėmis 

ligomis siejamus 

reumatinius sindromus. 

Eleonora Norkuvienė 2000 m. baigė 

Kauno medicinos universitetą. 

2004 m., baigusi vidaus ligų rezidentūrą, 

įgijo vidaus ligų gydytojo 

kvalifikaciją. Tais pačiais metais 

įstojo į KMU Reumatologijos rezidentūrą. 

Paskelbusi mokslinių 

darbų Lietuvos spaudoje. Stažavosi 

Danijoje, Ispanijoje. 

Darbo tel. (8~37) 326220. 

Eleonora Norkuvienė. 


Miozitai 

Dermatomiozitas dažniau 

nei kitos uždegiminės 

miopatijos pasireiškia kaip 

paraneoplastinis sindromas. 

Šis vėžinis susirgimas nustatomas 

25–35 proc. šia 

liga sergančių žmonių. Dažniausiai 

dermatomiozitu suserga 

kiaušidžių, plaučių, 

skrandžio, storžarnių vėžiu 

sergantys pacientai, Azijos 

gyventojai, sergantys nosiaryklės 

srities piktybiniais 

navikais. 

Sergant polimiozitu, 

vėžio rizika kiek mažesnė: 

jis diagnozuojamas 14–30 

proc. ligonių. 

Daug mažiau duomenų 

apie žmones, sergančius inkliuzinių 

kūnų miozitu. 

Pasireiškus dermatomiozito 

klinikai, navikinės ligos 

simptomai paprastai išryškėja 

per pirmuosius metus. 

Manoma, kad tyrinėjimai 

dėl galimos maligninės ligos 

turėtų būti planuojami 

tikslingai, atsižvelgiant į 

konkretaus paciento amžių, 

individualius skundus ir 

simptomus. Tačiau didesnis 

budrumas šiuo požiūriu 

turėtų išlikti apie 5 metus 

po dermato ar polimiozito 

diagnozės. 

Vaskulitas 

Dažniausiai su vėžinėmis 

ligomis siejami leukocitoklastinis 

vaskulitas ir odos 

mazginis poliarteritas – jie 

pasireiškia apie 8 proc. piktybinėmis 

ligomis sergančių 

žmonių. 

Paraneoplastinis leukocitoklastinis 

vaskulitas dažniausiai 

būna su hematopoetinės 

sistemos navikais, nors 

daugėja ir diagnozuojamų 

solidinių navikų atvejų. 

Daug rečiau aprašomi su 

ANCA asocijuoto vaskulito, 

Vegenerio granuliomatozės 

ir piktybinio susirgimo 

deriniai. Paprastai piktybinės 

ligos klinika atsiranda 

imunosupresinio gydymo 

fone, todėl negalima atmesti 

vaistų, ypač ciklofosfamido, 

kancerogeninės įtakos. 

Krioglobulinemija 

Krioglobulinemijai būdingas 

padidėjęs kraujo 

klampumas ir imunokompleksinis 

vaskulitas. Kliniškai 

pasireiškia artralgijos, 

artritai, neuropatija, nuovargis, 

vidaus organų pažeidimas, 

dažniausiai nefritas. 

I tipo monokloninė 

krioglobulinemija siejama 

su limfoproliferacinėmis 

ligomis – mielomine liga ir 

Valdenstromo makroglobulinemija. 

II tipo mišri krioglobulinemija 

gali būti susijusi su 

neHodžkino tipo limfoma 

(5–8% ligonių, sergančių 

mišria krioglobulinemija, 

per 5–10 metų diagnozuojama 

šio tipo limfoma). 

III tipo polikloninė 

krioglobulinemija susijusi 

su jungiamojo audinio ligomis 

ir infekcijomis. 

Antifosfolipidinis 

sindromas 

Antifosfolipidiniai antikūnai 

ir trombozės dažniausiai 

siejami su pagrindine 

autoimunine liga, ypač vilklige. 

Tačiau atkreipiamas 

dėmesys ir į tai, kad šis sindromas 

gali būti susijęs ir 

su įvairiais (solidiniais arba 

limfoproliferaciniais) pik- 

23


tybiniais susirgimais. Vėžiu 

sergantiems žmonėms antifosfolipidiniai 

antikūnai nustatomi 

2–5 kartus dažniau 

nei kitiems žmonėms (apie 

7 proc. atvejų). 

Žmonėms, sergantiems 

išeminiu insultu, randami 

antifosfolipidiniai antikūnai, 

piktybinis navikas per 12 

mėnesių po insulto diagnozuotas 

19 proc. atvejų (kai 

nėra antikūnų – tik 5 proc.). 

Karcinomatozinis 

poliartritas 

Šiuo terminu apibūdinamas 

paraneoplastinis artritas, 

kuris nėra nulemtas 

tiesioginės tumoro invazijos 

ar metastazių. 

Sindromas gali imituoti 

reumatoidinį artritą, nors 

būna nevisiškai tipiškas 

– dažnesnis asimetrinis kojų, 

rankų smulkiųjų sąnarių 

artritas, nerandama reumatoidinio 

faktoriaus. Paprastai 

pasireiškia vyresnio 

amžiaus žmonėms, liga prasideda 

audringai. 

Dažniausiai susijęs su 

krūties, žarnų, plaučių, kiaušidžių 

vėžiu ar limfoproliferaciniais 

susirgimais. 

Recidyvuojantis seronegatyvus 

simetrinis sinovitas 

su edema 

Pagrindiniai simptomai 

– staiga prasidėjęs plaštakų 

smulkiųjų sąnarių (proksimalinių 

interfalanginių, 

metakarpofalanginių), riešų 

artritas ir plaštakų edema. 

Dažniau pasireiškia vyresniame 

amžiuje, vyrams, 

reumatoidinis faktorius nenustatomas. 

Įtarti piktybinį 

susirgimą reiktų, esant sisteminiams 

simptomams: 

karščiavimui, svorio kritimui, 

nejaučiant pagerėjimo 

po gydymo hormonais. Gali 

būti įvairių navikų atvejais. 

Reino sindromas 

Piktybinio susirgimo 

reiktų ieškoti, jei Reino 

(Raynaud) sindromas prasideda 

vyresniam nei 50 

metų amžiaus ligoniui arba 

yra asimetrinis kraujotakos 

sutrikimas, išsivysto pirštų 

nekrozė. 

Reino sindromas dažniausiai 

pasireiškia anksčiau 

(7–9 mėnesiais) nei naviko 

klinika. 

Sindromą gali sukelti 

įvairūs, dažniausiai inkstų, 

virškinamojo trakto ir plaučių 

navikai. 

Reumatinė 

polimialgija 

Atipinės, susijusios su 

naviku, reumatinės polimialgijos 

simptomai: ligonio 

amžius (jaunesni kaip 50 

metų), asimetrinis raumenų 

pažeidimas; ENG < 40 arba 

>100 mm/val.; silpnas arba 

pavėluotas atsakas į gydymą 

prednizolonu (10–20 mg per 

dieną), sunki anemija, proteinurija. 

Dažniausiai aprašomos 

paraneoplastinės polimialgijos 

priežastys: inkstų, 

plaučių, storosios žarnos 

karcinoma, mielominė liga. 

Keletas prospektyvinių 

studijų teigia, kad esant tipinei-klasikinei 

reumatinės 

polimialgijos klinikai, nėra 

didelės rizikos sirgti piktybinėmis 

ligomis. 

Refleksinė simpatinė 

distrofija 

Šiam sindromui būdingas 

vienpusis galūnės 

skausmas, patinimas, lokali 

osteoporozė, blogas atsakas 

į simptominį gydymą. 

Dažniausia priežastis 

– lokalūs tumorai, pažeidžiantys 

žvaigždinį mazgą 

ir peties rezginį (Pankosto 

navikas). 

Palmarinis fascijitas 

ir artritas 

Tai progresuojanti abipusė 

delno fascijos fibrozė, 

pasireiškianti pirštų kontraktūromis 

ir uždegiminiu 

poliartritu. Paprastai šis 

sindromas susijęs su onkologiniais 

susirgimais, dažniausiai 

kiaušidžių, krūties, 

skrandžio, kasos navikais. 

Fascijito-panikulito 

sindromas 

Pasireiškia odos ir giliųjų 

audinių induracija, fibroze, 

lėtiniu uždegimu. Būdinga 

kraujo ir/ar audinių eozinofilija. 

Sindromas gali būti 

susijęs su kraujo ligomis, 

rečiau kasos, krūtų, prostatos 

karcinoma. Šiais atvejais 

būdingas rezistentiškumas 

gydant gliukokortikoidais. 

Eritromelalgija 

Sindromas, pasireiškiantis 

deginimo, šilumos galūnėje 

(dažniausiai kojoje), 

eritemos priepuoliu, kurį 

sukelia karštis, fiksuota padėtis. 

Palengvėja atšaldžius, 

pakėlus galūnę. Sindromas 

gali būti susijęs su idiopatine 

trombocitoze, kita mieloproliferacine 

liga. Gydyti 

rekomenduojama aspirinu. 

Reumatiniai sindromai, 

susiję su pirminio 

tumoro ar metastazių 

tiesioginiu 

poveikiu 

Leukemijos atveju galima 

tiesioginė sinovijos infiltracija 

leukeminiu infiltratu. 

Būdingi kaulų skausmai, 

monartritas arba reumatoidinį 

artritą primenantis 

poliartritas. Šie simptomai 

gali pasireikšti net 3 mėnesiais 

anksčiau nei kraujo 

liga. Atkreiptinas dėmesys 

į neatitikimą tarp skausmo 

intensyvumo ir palyginti 

nedidelių objektyvių pakitimų 

sąnariuose, blogą atsaką 

į gydymą nuo uždegimo, 

rentgenogramose atsirandančius 

kaulų lizinius pokyčius, 

ankstyvą osteopeniją. 

Metastazėms būdingas 

nuolatinis kaulų skausmas, 

ypač sustiprėjantis naktį, paūmėjantis 

atliekant judesius. 

Į kaulus dažniausiai metastazuoja 

prostatos, skydliaukės, 

plaučių , krūtų ir inkstų 

navikai. Dažniausiai pažeidžiamas 

stuburas ir dubens 

kaulai. 

Artritas, susijęs su metastazėmis, 

paprastai pasireiškia 

viename (ypač kelio) 

sąnaryje. 

Su chemoterapija 

susiję reumatiniai 

sindromai 

Praėjus kelioms savaitėms 

ar mėnesiams po chemoterapijos, 

gali atsirasti 

migruojančio pobūdžio 

artralgijos, mialgijos arba 

artritas, sustingimas smulkiuosiuose 

plaštakų sąnariuose, 

panašūs į reumatoidinį 

artritą. Tačiau nebūdingas 

sinovijos išvešėjimas, 

nebūna serologinių, rentgenologinių 

reumatoidiniam 

artritui būdingų pokyčių. 

Simptomai savaime praeina 

per maždaug 1 metus. ▲ 



SEPTINIS ARTRITAS 

EGIDIJUS EVILTIS 

Septinis artritas (SA) – 

greičiausiai iš visų sąnarių 

ligų gali sukelti 

sąnario destrukciją 

ir jo funkcijos nepakankamumą. 

Ankstyva 

šios ligos diagnostika ir 

terapinis ar chirurginis 

gydymas pagerina prognozę. 

Diagnozuojant 

SA, pacientai klasifikuojami 

pagal tris Newmano 

kriterijus: 

A – mikroorganizmas 

išskirtas iš sąnarinio 

skysčio, 

B – tipiniai klinikiniai 

SA požymiai, o bakterijos 

išskirtos iš kitų 

audinių (pvz., kraujo), 

C – sukėlėjas sąnariniame 

skystyje nerastas, 

bet skystis drumstas 

arba yra histologiniai 

(artroskopinė biopsija) 

arba rentgenologiniai 

infekcijos požymiai. 

B ir C kriterijai kartais 

gali nulemti SA hiperdiagnostiką. 

Egidijus Eviltis 1982 m. baigė 

Kauno medicinos akademiją. 

Tais pačiais metais baigė KMUK 

terapijos specialybės internatūrą. 

1984-1985 metais dirbo I vidaus 

ligų katedroje stažuotoju. 1986 

metais priimtas į šią katedrą asistentu. 

1989 m. apgynė medicinos 

daktaro disertaciją. Nuo 1993 m. 

dirba docentu KMU reumatologijos 

klinikoje. Paskelbęs mokslinių darbų 

Lietuvos ir užsienio spaudoje. Stažavosi 

Švedijoje, Norvegijoje, JAV. 

Darbo tel. (8~37) 326220. 

Populiacijoje, diagnostikai 

naudojant 

visus tris Newmano 

kriterijus, per metus septiniu 

artritu suserga 10 žmonių iš 

100 000. Rizikos grupėse 

(sergantieji reumatoidiniu 

artritu, pacientai su protezuotais 

sąnariais, gydomi 

imunosupresiniais vaistais, 

esant odos infekcijai) sergamumas 

yra didesnis net 2–6 

kartus. Dažniausia septiniu 

artritu serga vaikai iki 5 metų 

ir vyresni nei 68 metų amžiaus 

žmonės. Septinį artritą 

predisponuojantys veiksniai 

nurodyti 1 lentelėje. 

SA paprastai atsiranda 

tik viename sąnaryje, poliartritas 

būna 10–20% atvejų. 

Kelis yra dažniausiai pažeidžiamas 

sąnarys, sudarantis 

45–56% visų septinio artrito 

atvejų. 

Dauguma SA išsivysto, 

bakterijoms hematogeniniu 

būdu patekus į sinovinį dangalą 

bakteriemijos epizodo 

metu. 

Bakteriemijos šaltiniai 

dažniausiai yra odos infekcija 

arba invazinės odos ir 

poodžio procedūros, intravaskuliniai 

kateteriai, intraveninių 

narkotikų naudojimas, 

diabetinės pėdos 

opos, burnos ertmė. Rečiau 

infekcija patenka iš kvėpavimo 

takų, urogenitalinės 

sistemos. Protezuoto sąnario 

Egidijus Eviltis. 


septinis artritas išsivysto paprastai 

dėl operacijos metu 

patekusios infekcijos. SA, 

kaip pirminės kaulo infekcijos 

(osteomielito) pasekmė, 

būdinga vaikams. 

Septinį artritą paprastai 

(37–60% atvejų) sukelia 

staphylococcus aureus, ypač 

sergantiesiems cukriniu diabetu 

ir vaikams. Septinio 

artrito sukėlėjų dažnis –nurodytas 

2 lentelėje. 

SA patogenezė yra multifaktorinė 

ir priklauso nuo 

bakterinio patogeno ir makroorganizmo 

imuninio atsako. 

Sąnario bakterinės infekcijos 

procesas skirstomas 

į tris etapus: bakterijų kolonizacija, 

įsitvirtinimas sąnariniuose 

audiniuose, imuninio 

atsako indukcija. Uždegiminiai 

citokinai 

ir bakteriniai toksinai 

sukelia metaloproteinazių 

ir 

lizosominių bei 

proteolizinių fermentų 

išsiskyrimą. 

Dėl jų poveikio 

vystosi greita 

(pastebima jau po 

3 dienų) kremzlės 

degradacija, subchondrinio 

kaulo 

destrukcija. Šie 

procesai gali tęstis 

ir jau antibiotikais 

pašalinus bakterinę 

infekciją. 

SA diagnostikos esmė 

– patogeninio mikroorganizmo 

išskyrimas iš sąnarinio 

skysčio. Įtarus SA iš 

klinikinio vaizdo, nedelsiant 

reikia atlikti artrocentezę, 

sąnarinio skysčio aspiraciją, 

mikrobiologinį ištyrimą, 

kuo anksčiau paskirti antibiotikus. 

Paciento įvertinimas prasideda 

nuo detalios anamnezės, 

siekiant išsiaiškinti predisponuojančius 

SA veiksnius: 

galimus bakteriemijos 

šaltinius, sistemines sąnarių 

ligas ar traumas. 

SA paprastai prasideda 

ūmiu vieno sąnario skausmu, 

patinimu, čiuopiant jis 

būna šiltesnis, pacientas 

karščiuoja, ryški bendra intoksikacija. 

25


1 lentelė. Septinio artrito rizikos 

veiksniai. 

Sisteminiai 

Amžius – per 60 metų ir 

mažiau kaip 5 metai. 

Reumatoidinis artritas 

Cukrinis diabetas 

Imunosupresiniai vaistai 

Lėtinės kepenų ligos 

Alkoholizmas 

Lėtinis inkstų nepakankamumas 

Piktybiniai augliai 

Intraveniniai narkotikai 

Hemodializė 

Organų transplantacija 

Hipogamaglobulinemija 

Lokalūs 

Protezuotas sąnarys 

Odos infekcija 

Sąnario chirurgija 

Sąnario trauma 

Osteoartritas 

Socialiniai 

Žemas socialinis-ekonominis 

statusas 

Žemas išsilavinimas 

Septinis oligoartritas 

ar poliartritas būdingas tik 

sergantiems sunkiomis gretutinėmis 

ligomis arba vartojantiems 

citostatikus. Šių 

pacientų kūno temperatūra 

gali būti subfebrili. 

Seniems žmonėms irgi 

gali būti būdingas tik subfebrilus 

karščiavimas ir minimalūs 

sąnarių simptomai. 

Kraujyje, ypač vaikų, nustatoma 

leukocitozė, dominuoja 

neutrofilai, būdingas 

padidėjęs eritrocitų nusėdimo 

greitis ir C – reaktyvaus 

baltymo koncentracija. 

Kraujo pasėlis būna teigiamas 

50–70 % atvejų. 

Odos, kvėpavimo ir urogenitalinės 

sistemos turėtų 

būti ištirtos ir, radus infekcijos 

židinį, atliktas pasėlis. Visi 

pasėliai turi būti atliekami 

prieš paskiriant antibiotikus. 

Sąnarinis skystis turi būti 

paimtas tyrimui nedelsiant, 

jei tik įtariamas SA. Jeigu 

sąnarį sunku punktuoti dėl 

anatominių ypatumų (klubo, 

sakroilijinis sąnarys), punkcija 

turi būti atliekama ultragarso 

kontrolėje. 

Sąnarinis skystis, esant 

SA, būna drumstas, leukocitų 

daugiau kaip 50 000/mm 3 , 

neutrofilų daugiau nei 75%. 

Imunosupresyvių ligonių 

leukocitų skaičius gali neviršyti 

30 000/mm 3 , bet neutrofilų 

vis tiek yra daugiau 

nei 75–80%. 

Gramo būdu paruošto 

tepinėlio įvertinimas leidžia 

atskirti, ar sukėlėjas gramteigiamas, 

ar gramneigiamas 

ir pradėti gydymą antibiotikais, 

nelaukiant pasėlio 

rezultatų. 

Pasėlis turi būti atliktas 

į terpes, skirtas aerobams, 

anaerobams ir, jei reikia, 

mikobakterijoms ir grybeliams. 

Pasėliai, esant SA, 

būna teigiami apie 90% atvejų. 

Polimerazių grandinės 

reakcijos neturi didesnio 

privalumo prieš įprastą sąnarinio 

skysčio pasėlį. 

Sergant SA, periartikulinė 

osteoporozė rentgenogramose 

gali atsirasti jau 

2 lentelė. Septinio artrito sukėlėjai (%). 

Bakterijos 

Australija 

(n 191) 

1976–1994 

po 3 dienų, per 1–2 savaites 

– sąnarinio tarpo susiaurėjimas 

ir erozijos. Vėlyvose 

stadijose, jei SA netinkamai 

gydytas, rentgenogramose 

atsiranda sąnario destrukcija, 

osteomielitas, ankilozė, 

periartikulinių audinių kalcifikacija, 

subchondriniai 

kaulo defektai. 

Ultragarsinis sąnario 

tyrimas, kompiuterinė tomografija, 

magnetinis rezonansas 

gali parodyti net 

nedidelius skysčio kiekius, 

jų kontrolėje galima atlikti 

sunkiai prieinamų sąnarių 

(klubo, sakroilijinių) punkciją, 

anksčiau nustatyti 

kremzlės ir kaulo destrukciją, 

minkštųjų audinių uždegimą 

ar osteomielitą. 

Kliniškai septinį artritą 

gali priminti kristalinių 

artritų (podagros ir chondrokalcinozės), 

reaktyvaus, 

reumatoidinio artrito ir kitų 

lėtinių poliartritų paūmėjimas. 

Tuberkuliozinis ar grybelinis 

artritas turėtų būti 

įtartas esant lėtiniam persistuojančiam 

monoartritui. 

Šie artritai dažnesni kojų 

sąnariuose ir stubure. Sąnarinio 

skysčio pasėliai yra 

teigiami 80–90 % iš sergančiųjų 

tuberkulioziniu ar 

Olandija 

(n 214) 

1990–1993 

Anglija 

(n 1158) 

1990–1993 

grybeliniu artritu. Jei pasėlis 

neigiamas, bet kliniškai 

įtariamas tuberkuliozinis 

ar grybelinis artritas, turėtų 

būti atlikta artroskopija ir 

paimta sinovijos biopsija tuberkuliozės 

sukėlėjo ar grybelių 

kultūrai išauginti. 

Įtariant SA paimama sąnarinio 

skysčio mikrobiologiškai 

ištirti ir nedelsiant 

turi būti pradėtas gydymas 

antibiotikais. Antibiotikas 

parenkamas įvertinus klinikinius 

duomenis, sąnarinio 

skysčio tyrimo Gramo būdu 

ir pasėlio bei bakterijų rezistentiškumo 

tyrimo rezultatus. 

Jeigu tepinėlyje matomi 

gramteigiami į stafilokokus 

panašūs mikroorganizmai, 

gydymas pradedamas intraveniniais 

penicilinazei rezistentiškais 

antibiotikais. Jeigu 

įtariamas rezistentiškumas 

meticilinui ar oksacilinui, 

turėtų būti skiriamas vankomicinas. 

Jeigu gramteigiami 

mikroorganizmai panašūs į 

streptokokus, reikia gydyti 

penicilinu. Radus gramneigiamą 

sukėlėją, skiriami 

trečios kartos cefalosporinai 

(pvz., ceftriaksonas). Jeigu 

imunosupresyviam ligoniui 

randamas gramneigiamas 

mikroorganizmas, rekomenduojama 

skirti trečios 

Prancûzija 

(n 162) 

1989–1998 

Ðkotija 

(n 75) 

1997–1999 

Staph. aureus 37 44 39 50 60 

Staph. epiderm. 1 5 1 13 9 

Streptokokai 22 21 28 20 21 

Pneumokokai 1 3 10 2 nëra 

duomenø 

Gramneigiami 4 17 19 10 9 

(ið viso) 

Anaerobai 3 2 1,5 1 nëra 

duomenø 



kartos cefalosporiną, turintį 

antipseudomoninį aktyvumą 

(pvz., ceftazidimą) arba 

piperaciliną su aminoglikozidu. 

Kai bakterijų Gramo 

būdu nerandama, skiriamas 

plataus spektro cefalosporinas 

ar pusiau sintetinis penicilinas. 

Kai gaunami pasėlio 

ir sukėlėjo jautrumo antibiotikams 

rezultatai, gydymas 

gali būti koreguojamas. 

Jeigu pacientas pradėtas 

gydyti antibiotikais prieš atliekant 

sąnarinio skysčio pasėlį 

ir tyrimas Gramo būdu 

bei pasėliai neigiami, reikia 

skirti empirinį gydymą, kurį 

gali tekti tęsti kelias savaites, 

kol paaiškės jo veiksmingumas. 

Antibiotikų dozės skiriamos 

tokios, kokios skiriamos 

sepsiui gydyti. Į veną 

antibiotikai turi būti leidžiami 

mažiausiai 2 savaites, 

paskui peroraliai dar 1–4 savaites. 

Ilgiau gali tekti skirti 

gydant infekcijas, sukeltas 

P. aeruginosa ar Enterobacter 

spp. Jeigu artritą sukėlė 

S. Aureus – rekomenduojama 

į veną antibiotikus leisti 

4 savaites, tai sumažina recidyvų 

tikimybę. 

Tinkamam pūlingo sąnarinio 

skysčio drenažui iš 

sąnario gali būti naudojama 

punkcija su turinio aspiracija. 

Jeigu per 5–7 dienas nėra 

klinikinio efekto, indikuotinas 

artroskopinis ar atviras 

drenažas. Pirmenybė teikiama 

artroskopiniam drenažui, 

ypač kai yra kelio SA. Artrotomija 

rekomenduojama 

bet kuriam sąnariui, jei SA 

sukėlėjas – P. aeruginosa ar 

kiti anaerobai. 

Reabilitacija, siekiant 

išsaugoti ir atkurti sąnario 

funkciją, pradedama kuo 

anksčiau. Ūmioje fazėje 

naudojami izotoniniai pratimai, 

kad nesiatrofuotų 

raumenys . Aktyvūs judesiai 

per sąnarį gali būti pradėti 

po 24 valandų , praėjus aktyvaus 

artrito požymiams. ▲ 

Reumatoidinį artritą 

kontroliuojančių vaistų 

šalutinis poveikis 



(RA) – labai agresyvi 

liga. Tyrimai rodo, 

kad daugumai ligonių 

sąnarių pažeidimas 

ir erozijos atsiranda 

per pirmuosius 

ligos metus. Jeigu RA 

negydomas, progresuoja 

sąnarių pažeidimas, 

deformacijos, 

blogėja funkcija, ligonis 

tampa nedarbingas 

ar neįgalus. Net 

50 proc. ligonių po 

10 metų jau nebegali 

dirbti įprasto darbo. 

RA sergančių ligonių 

gyvenimo trukmė sutrumpėja 

3–7 metais. 

Nors RA neišgydomas 

ir iki šiol nežinoma, 

kaip nuo 

jo apsisaugoti, ankstyva 

diagnostika ir laiku paskirti 

ligą kontroliuojantys vaistai 

nuo reumato (LKVR) gali 

pristabdyti jo progresavimą, 

pagerinti gyvenimo kokybę 

ir ligos prognozę. Todėl RA 

– greitos pagalbos reikalaujanti 

liga, kuri nuo pirmų 

savaičių ir mėnesių turi būti 

gydoma agresyviai. Galutinis 

gydymo tikslas – sukelti 

visišką proceso remisiją, 

nors jis ne visada pasiekiamas. 

Esant remisijai, ligonio 

nevargina uždegiminio 

pobūdžio sąnarių skausmas, 

rytinis sąnarių sustingimas, 

nuovargis, nėra sinovito, 

kartojant rentgenogramas, 

nerandama sąnarių pažeidimo 

progresavimo požymių, 

ENG arba CRB kiekis būna 

normalus. Kitiems ligoniams 

tinkamas gydymas 

padeda tik sumažinti RA 

aktyvumą, skausmą, sąnarių 

pažeidimo laipsnį ir išsaugoti 

jų funkciją. 

RA pasireiškia 0,6–0,9 

proc. suaugusių žmonių, todėl 

bendrosios praktikos gydytojai 

dažnai turi mažą patirtį, 

kad galėtų diagnozuoti 

ligą ir ją gydyti. Įtarus RA 

būtina reumatologo konsultacija. 

RA gydymas laikui 

bėgant gali kisti. Reumatologas 

turi nuolat vertinti ligos 

aktyvumą, gydymo veiksmingumą, 

koreguoti gydymo 

schemas. RA gydymas 

dažnai susijęs su šalutiniu 

vaistų poveikiu, kuris kartais 

gali būti net grėsmingas 

gyvybei. Norint jų išvengti, 

prieš paskiriant gydymą būtina 

įvertinti ligonio būklę, 

nustatyti vaistų toksiškumo 

rizikos veiksnius. Labai 

svarbus geras gydytojo 

ir ligonio tarpusavio ryšys, 

ligonio mokymas apie saugias 

vaistų dozes, šalutinio 

poveikio simptomus ir požymius 

bei gydymo monitoriavimas 

(periodinė ligonio 

apžiūra ir laboratoriniai tyrimai). 


dažniausiai gydomas trijų 

grupių vaistais. Nesteroidiniai 

vaistai nuo uždegimo 

svarbūs simptominiam gydymui, 

malšinant skausmą 

ir uždegimą. Gliukokortikosteroidai 

veikia uždegimą 

stipriau, tačiau šalutinis 

poveikis riboja jų vartojimą. 

LKVR stabdo ligos progresavimą. 

Dažniausiai vartojami 

LKVR skiriasi savo 

27


veiksmingumu, veikimo 

pradžia, dozėmis ir šalutiniu 

poveikiu. 

Hidroksichlorochinas. 

Pradėjus vartoti hidroksichlorochiną, 

gydymo 

efektas gali pasireikšti po 

3–6 mėn. Vaisto dozė – 200 

mg 2 kartus per dieną (3–5 

mg/kg per dieną). Vaistas 

vartojamas po valgio, gausiai 

užsigeriant skysčiais. 

Apelsinų sultys gali pašalinti 

kartumo skonį burnoje. 

Antacidiniai vaistai blogina 

jo rezorbciją. 

Regos organo pažeidimas 

gana retas reiškinys, tačiau 

reikšmingiausias. Vartojant 

400 mg hidroksichlorochino 

per dieną, jis randamas 

mažiau negu 1 proc. 

ligonių. Laiku nustačius pirmuosius 

požymius ir nutraukus 

gydymą, regėjimas atsistato. 

Akių toksiškumas susijęs 

su vaisto sankaupomis 

ragenoje, rainelėje, krumplyne, 

tinklainėje, optinio 

nervo papiloje. Ragena gali 

netekti skaidrumo, pakinta 

rainelės pigmentas, sutrinka 

krumplyno veikla, akomodacija, 

sumažėja regėjimo 

aštrumas. Sunkiausia pažeidimo 

forma – oksidacinis 

fotoreceptorių pažeidimas, 

kurį sukelia vaisto sankaupos 

tinklainėje. Anksčiausiai 

sutrinka spalvų, ypač 

raudonos, matymas. Pirmasis 

objektyvus premakulopatijos 

požymis – nedidelis 

regėjimo lauko defektas, nustatomas 

panaudojus raudonos 

spalvos tyrimo objektą. 

Vėliau randami pakitimai 

akių dugne. Tačiau jie nespecifiniai 

ir gali būti randami 

kitų makulinės tinklainės 

srities degeneracijų metu. 

Pakitimams progresuojant, 

periferinis matymas pamažu 

blogėja, atsiranda centrinė 

skotoma, galimas apakimas. 

Tinklainės pažeidimo rizika 

didėja, kai suminė vaisto dozė 

viršija 1000 g (vartojant 

ilgiau negu 10 metų), jeigu 

hidroksichlorochino vartojama 

daugiau negu 6,0–6,5 

mg/kg per dieną, jeigu ligonis 

vyresnis negu 70 metų 

amžiaus, kai sutrikusi kepenų 

ar inkstų funkcija. Todėl, 

esant kepenų arba inkstų 

funkcijos nepakankamumui 

(IFN), vaisto dozę reikia sumažinti 

50 proc. 

Dažna fotofobija, kuriai 

išvengti rekomenduojami 

akiniai nuo saulės. 

Kiti hidroksichlorochino 

šalutiniai poveikiai ne tokie 

pavojingi (1 lentelė). Gali 

atsirasti virškinimo trakto 

simptomai: anoreksija, pykinimas, 

vėmimas, pilvo 

skausmai, žarnyno spazmai, 

viduriavimas. Jie susiję su 

vaisto doze, todėl jeigu mažesnės 

hidroksichlorochino 

dozės neveiksmingos, jas 

didinti reikia pamažu. 

Kai kuriems ligoniams 

pasireiškia odos pažeidimas: 

įvairaus pobūdžio, dažnai 

niežintis bėrimas, 10 proc. 

ligonių gali pakisti odos, 

nagų pigmentacija, oda gali 

įgauti melsvai juodą atspalvį 

arba depigmentuotis, gali 

pražilti plaukai, gali atsirasti 

fotosensibilizacija, retais 

atvejais alopecija. Odos 

pigmentacija gali pakisti tik 

vartojant vaistą daugelį metų. 

Nuo fotosensibilizacijos 

gelbsti nuo UV spindulių 

apsaugantys kremai. 

Kartais išsivysto kraujo 

pakitimai: leukopenija, 

trombocitopenija, labai retai 

aplastinė anemija. 

Hidrokschlorochinas gali 

sukelti miopatiją ar neuromiopatiją. 

Dėl vaisto poveikio 

į akies obuolio raumenis 

kai kurie ligoniai jau gydymo 

pradžioje nurodo, kad 

nebegali fokusuoti žvilgsnio, 

sutrinka akomodacija 

ar konvergencija, atsiranda 

dvejinimasis akyse. Tačiau 

regėjimas nepablogėja, 

simptomai neprogresuoja, o 

ilgainiui gali savaime išnykti. 

Kartais atsiranda rankų, 

ypač proksimalinių raumenų 

silpnumas. Susilpnėja 

arba išnyksta gilieji sausgyslių 

refleksai. Galima nustatyti 

kardiomiopatijos požymius. 

Raumenų fermentų 

kiekis dažniausiai išlieka 

normalus arba nesmarkiai 

padidėja. Elektromiografija 

parodo neuropatijai ir miopatijai 

būdingus pakitimus, 

o raumenų histologiniuose 

preparatuose randama I tipo 

raumenų skaidulų vakuolinė 

degeneracija. Kur kas 

rečiau išsivysto miastenia 

gravis. Jai būdingas gana 

didelis raumenų silpnumas, 

antikūnai prieš acetilcholino 

receptorius. 

Nervų sistemos pažeidimas: 

galvos skausmai, spengimas 

ausyse, klausos sutrikimas, 

nemiga, padidėjęs 

jautrumas, dirglumas, košmariški 

sapnai, suicidinės 

mintys, mąstymo, vestibuliniai 

sutrikimai, psichozė, 

sąmonės pritemimas, traukuliai, 

periferinė neuropatija. 

Šie simptomai gali praeiti 

savaime arba sumažinus 

vaisto dozę. 

Hidroksichlorochinas 

yra vaistų nuo epilepsijos 

antagonistas, gali sustiprinti 

digoksino veikimą. 

Prieš pradedant gydymą 

hidroksichlorochinu, vyresnius 

negu 40 metų ir akių 

ligomis sirgusius ligonius 

turi apžiūrėti okulistas. Tikrinamas 

akiplotis, regėjimo 

aštrumas ir akių dugnas. 

Pagrindinis ligonio monitoriavimo 

tikslas – anksti 

pastebėti grįžtamus tinklainės 

pakitimus. Ligonis turi 

pranešti apie bet kokius 

gydymo metu atsiradusius 

regėjimo sutrikimus (ryškios 

šviesos netoleravimą, 

pablogėjusį naktinį arba periferinį 

matymą, jeigu darosi 

sunku pamatyti visą žodį 

arba veidą). Atsiradus šiems 

simptomams, gydymas turi 

būti nutrauktas, o ligonis nukreiptas 

okulisto konsultacijai. 

Akiplotis, ypač raudonai 

spalvai, regėjimo aštrumas 

ir akių dugnai turi būti tikrinami 

kas 12 mėn. Vyresnio 

amžiaus, ilgiau negu 8 metus, 

didesnėmis negu 6–6,5 

mg/kg per dieną hidroksichlorochino 

dozėmis gydomi 

ligoniai, kurių kepenų arba 

inkstų funkcija sutrikusi, 

tikrinami kas 6 mėn. 

Sulfasalazinas. Pradėjus 

vartoti sulfasalaziną gydymo 

efektas gali pasireikšti 

po 1–2 mėn. Vaisto dozė 

– 1000 mg 2–3 kartus per 

dieną. Sulfasalazino šalutinis 

poveikis gana dažnas. 

Virškinimo trakto simptomai: 

anoreksija, pykinimas, 

vėmimas, dispepsija, 

nevirškinimas, pilvo skausmai, 

gali padidėti kepenų 

fermentai. 

Odos pažeidimas: bėrimai, 

dermatitas, fotosensibilizacija, 

alopecija. 


Kraujo pakitimai: leukopenija 

(1–3 proc.), retai 

agranulocitozė, trombocitopenija, 

aplastinė anemija. 

Leukopenija dažniausiai pasireiškia 

per pirmus 6 mėn. 

nuo gydymo pradžios, kartais 

vėliau. Ją anksti pastebėjus, 

sumažinus vaisto dozę 

arba jį nutraukus, leukopenija 

išnyksta. Ligoniams, 

turintiems fermento gliukozės-6-fosfato 

dehidrogenazės 

trūkumą, gali išsivystyti 

hemolizinė anemija. 

Alerginės reakcijos ypač 

dažnos žmonėms, kurie 

jautrūs sulfanilamidų grupės 

vaistams. 

Labai retai pažeidžiama 

nervų sistema. Gali atsirasti 

galvos skausmai, svaigimas, 

nuotaikos kitimai, psichikos 

sutrikimai. 

Plaučių pažeidimas: gali 

išsivystyti ūmus pneumonitas, 

kuris pasireiškia karščiavimu, 

kosuliu, dusuliu, 

fibrozuojantis alveolitas. 

Kartais diagnozuojama 

nefropatija. 

Labai retais atvejais išsivysto 

autoimuniniai sindromai, 

pvz., sisteminė raudonoji 

vilkligė. 

Poveikis lyties organams 

pasireiškia azospermija, oligospermija. 

Vartojant sulfasalaziną 

šlapimas ir prakaitas gali 

įgauti oranžinę spalvą, 

minkštos kontaktinės linzės 

gali nusidažyti gelsva spalva. 


sulfasalazinu reikia atlikti 

visą kraujo vaizdo* ir kepenų 

fermentų (GOT, GPT, 

ŠF) tyrimą. Pagrindinis ligonio 

monitoriavimo tikslas 

– anksti pastebėti kraujo 

pakitimus. Ligonį stebėti 

dėl mielosupresijos simptomų**, 

fotosensibilizacijos, 

bėrimų. Pirmus 3 gydymo 

mėnesius visą kraujo vaizdo* 

tyrimą atlikti kas 2, o 

kepenų fermentų kas 4 savaites. 

Paskui kraują ir kepenų 

funkciją tikrinti kas 

1–3 mėn. 

Metotreksatas. Pradėjus 

vartoti metotreksatą 

gydymo efektas gali pasireikšti 

po 1–2 mėn. Vaisto 

dozė – 7,5–20 mg, rečiau 

30 mg per savaitę. Vaistas 

geriamas nekramtant, valgant 

ar tuoj po valgio. Visa 

dozė suvartojama iš karto 

arba per du tris kartus kas 

12 valandų. Kai vaisto dozė 

didelė, ją galima sušvirkšti į 

raumenis ar poodį. Gydantis 

metotreksatu negalima vartoti 

alkoholio. 

Tyrimai rodo, kad metotreksatas 

ne toks toksiškas 

kaip sulfasalazinas arba azatioprinas 

(1lentelė). Dauguma 

šalutinių poveikių tiesiogiai 

susiję su antagonistiniu 

poveikiu į folatų apykaitą, 

purinų metabolizmo slopinimu 

arba citostatiniu 

poveikiu į audinius, ypač 

tuos, kurių ląstelės greitai 

atsinaujina: kaulų čiulpų ir 

virškinimo trakto. Pirmais 

6 gydymo mėnesiais bet 

kokio pobūdžio toksiškumo 

reakcijų pavojus didesnis. 

Virškinimo trakto simptomai: 

anoreksija, pykinimas, 

vėmimas, viduriavimas, 

pilvo skausmai, kepenų 

fermentų padidėjimas, retais 

atvejais išsivysto kepenų cirozė, 

fibrozė. Histologiniuose 

kepenų preparatuose gali 

būti nustatomi reaktyviam 

hepatitui būdingi pakitimai 

arba kepenų fibrozė. Kepenų 

pažeidimą skatina vyresnis 

amžius, nutukimas, cukrinis 

diabetas, ypač nuo insulino 

priklausomas, persirgtas B 

arba C hepatitas, kita, ypač 

aktyvi kepenų liga, žvynelinė, 

negydytas folatų deficitas, 

alkoholio, trimetoprimo, 

sulfametoksazolio, 

probenecido vartojimas, 

IFN, ilgalaikis gydymas 

metotreksatu, didelė suminė 

ir savaitės dozė. Pykinimas, 

transaminazių padidėjimas 

susijęs su vaisto doze. 

Odos ir gleivinių pažeidimas: 

urtikarinis bėrimas, 

dermatitas, odos niežulys, 

hiperpigmentacija arba 

depigmentacija, fotosensibilizacija, 

alopecija, leukocitoklastinis 

vaskulitas, 

stomatitas. Stomatitas išsivysto 

kas trečiam metot- 

1 lentelė. Ligą kontroliuojančių vaistų nuo reumato šalutinis poveikis 

reksatu gydomam ligoniui, 

tai yra gerokai dažniau negu 

nuo kitų LKVR, ypač 

sergant Sjogreno sindromu. 

Rūkaliai juo serga rečiau, 

nes nikotinas skatina burnos 

epitelio keratinizaciją. Stomatito 

riziką didina folatų 

deficitas, antifolatų (trimetoprimo, 

sulfametoksazolio 

ir kt.) vartojimas, IFN, didesnės 

negu 20 mg per savaitę, 

metotreksato dozės. 

Kraujo pakitimai: leukopenija, 

trombocitopenija, 

megaloblastinė anemija, 

pancitopenija. Mielosupresija 

dažnesnė ligoniams, turintiems 

IFN, folatų deficitą, 

vartojantiems kitus folatų 

antagonistus, didesnes negu 

20 mg per savaitę metotreksato 

dozes. 

Plaučių pažeidimas nustatomas 

retai (2–8 proc. 

ligonių), bet gali būti pavojingas 

gyvybei. Jis gali pasireikšti 

bet kuriuo gydymo 

etapu ir nuo vaisto dozės nepriklauso. 

Tai hipersensityvinis 

intersticinis pneumonitas, 

kuriam būdinga staigi 

pradžia ir įvairūs nespecifiniai 

simptomai: neproduktyvus 

kosulys, dusulys, 

tachipnėja, cianozė, karščiavimas. 

Skreplių pasėliuose 

bakterijų augimo neranda- 

Vaistas 

Virðkinimo trakto Odos ir gleiviniø Mielosupresija 

paþeidimas paþeidimas 

Hidroksichlorochinas ++ + + 

Sulfasalazinas +++ ++ ++ 

Metotreksatas +++ +++ + 

Leflunomidas +++ +++ + 

Azatioprinas +++ + ++ 

Ciklofosfamidas +++ + +++ 

Infliksimabas - ++ + 

+ retai; ++ gana dažnai; +++ labai dažnai 


29


ma, funkciniais mėginiais 

nustatomas restrikcinio pobūdžio 

kvėpavimo funkcijos 

nepakankamumas, matoma 

sumažėjusi dujų difuzija, 

ryški hipoksemija (PO 2 

mažiau negu 55 mm/Hg). 

Pakitimams plaučiuose progresuojant, 

gali išsivystyti 

ūmus respiracinio distreso 

sindromas. Radiologinio tyrimo 

metu abipus bazalinėse 

plaučių dalyse nustatomi 

infiltratai. Histologiniuose 

plaučių audinio preparatuose 

randamas bronchitas arba 

hipersensityvinis intersticinis 

pneumonitas, plaučių 

fibrozė, noduliozė. Pastarąją 

kartais sunku atskirti 

nuo reumatoidinio plaučio. 

Diagnozavus pneumonitą, 

gydymą metotreksatu reikia 

nedelsiant nutraukti, o 

simptomams išnykus jį atnaujinti 

galima tik esant 

absoliučioms indikacijoms. 

Manoma, kad lėtinė plaučių 

arba pleuros liga, ypač 

esant sumažėjusiai gyvybinei 

plaučių talpai, rūkymas, 

reumatoidinis plautis, cukrinis 

diabetas, stomatitas, 

vyresnis amžius, anksčiau 

taikytas gydymas kitais 

LKVR, nesteroidiniai vaistai 

nuo uždegimo, sumažėjęs 

serumo albumino kiekis, 

IFN didina pneumonito rizi- 

Vaistas 

Kepenø 

paþeidimas 

ką. Daugumos autorių duomenimis, 

nustačius reumatoidinį 

plautį, metotreksato 

vartojimo reikėtų vengti. 

Po metotreksato pavartojimo 

gali atsirasti trumpalaikis 

šalutinis poveikis: 

artralgijos, mialgijos, karščiavimas, 

silpnumas, nuovargis, 

galvos skausmai, 

depresija, haliucinacijos. Šie 

simptomai pasireiškia nepriklausomai 

nuo to, kokia forma 

vaistas pradėtas vartoti, 

tačiau ją pakeitus, sumažinus 

dozę arba suvartojus ją 

dalimis, daugumai ligonių 

simptomai išnyksta. Tačiau 

kartais gydymo metotreksatu 

tenka atsisakyti. 

Gali išsivystyti anafilaksinės 

reakcijos. 

Nervų sistemos pažeidimas: 

galvos skausmai, 

svaigimas, nuovargis, silpnumas, 

šviesos baimė, nuotaikos 

pakitimai, atminties, 

dėmesio koncentravimo, 

miego sutrikimai, encefalopatija. 

Lyties organų pažeidimas: 

oligospermija, impotencija, 

ginekomastija, 

menstruacinio ciklo sutrikimai, 

nevaisingumas. 

Metotreksatas skatina 

reumatoidinių mazgelių formavimą; 

jų daugėja, jie linkę 

didėti. 

2 lentelė. Ligą kontroliuojančių vaistų nuo reumato šalutinis poveikis. 

Plauèiø 

paþeidimas 

Inkstø 

paþeidimas 

Infekcijø 

pavojus 

Yra nuomonių, kad metotreksatas 

gali sąlygoti 

Hodžkino ir ne Hodžkino 

tipo limfomų, pseudolimfomų 

išsivystymą. Duomenys 

prieštaringi. Sunku nustatyti, 

ar limfomos dažnesnės 

dėl RA nulemtų imunologinių 

sutrikimų, LKVR poveikio, 

ilgesnės metotreksatu 

gydomų ligonių gyvenimo 

trukmės. Kai kurie autoriai 

nurodo, kad limfomos vystymąsi 

reikėtų įtarti, jeigu 

stabiliai aktyviu RA sergančiam 

ligoniui staiga ir gerokai 

sumažėja reumatoidinio 

faktoriaus kiekis. Nutraukus 

gydymą metotreksatu, limfoma 

gali išnykti. 

Oportunistinių infekcijų 

paūmėjimas, ypač lokalios 

arba diseminuotos herpes 

zooster, Pneumocystis carinii, 

grybelinės ir kt. 

Metotreksatas blogina 

žaizdų, skrandžio ir dvylikapirštės 

žarnos opų gijimą, 

padidina žaizdų infekavimosi 

pavojų. Todėl 1–2 savaites 

po operacijos metotreksato 

patariama nevartoti. 

Jis netinka sergant sunkia 

virškinimo trakto opalige. 

Pavienių autorių duomenimis, 

vartojant dideles 

vaisto dozes galima susirgti 

osteoporoze ir gali lūžti 

kaulai. 

Teratogeninis 

poveikis 

Nors metotreksatas išsiskiria 

pro inkstus, jie pažeidžiami 

retai. Gali išsivystyti 

cistitas, oligurija, anurija. 

Tačiau IFN labai padidina 

visų metotreksato šalutinių 

poveikių riziką. Kai yra IFN 

metotreksatą reikia skirti 

itin atsargiai. Nesteroidiniai 

vaistai nuo uždegimo slopina 

metotreksato išsiskyrimą 

pro inkstus, skatina jo susikaupimą, 

išstumia iš junginių 

su baltymais ir didina 

laisvo metotreksato frakciją. 

Yra nuomonių, kad metotreksato 

vartojimo dieną šių 

vaistų reikėtų vengti. Tai 

itin svarbu gydant ligonius, 

sergančius IFN. Probenecidas 

slopina metotreksato tubulinę 

sekreciją, todėl abiejų 

vaistų derinys pavojingas. 

Tuo tarpu hidroksichlorochinas 

šalina metotreksato 

toksinį poveikį kepenims, 

mažina reumatoidinių mazgelių 

kiekį ir apimtį. 

Prieš gydymą metotreksatu 

reikia ištirti visą kraujo 

vaizdą*, kepenų fermentus 

(GOT, GPT, ŠF), hepatito 

B ir C virusų žymenis, albuminą 

ir UREA, kreatininą, 

elektrolitus, radiologiškai 

ištirti krūtinės ląstą. Jeigu 

ligonis serga lėtine plaučių 

liga, turi kvėpavimo sistemos 

pažeidimo simptomų, 

pakitimų plaučių rentgenogramoje, 

reikia atlikti funkcinius 

kvėpavimo mėginius. 

Jeigu ligonis labai nutukęs, 

serga cukriniu diabetu, lėtine 

kepenų liga, turi hepatito 

B ir C virusų žymenis arba 

kitus kepenų cirozės rizikos 

veiksnius, sumažėjusį albumino 

kiekį kraujyje, o gydymas 

metotreksatu būtinas, 

reikia atlikti kepenų biop- 

Hidroksichlorochinas 

 

Sulfasalazinas + + 

Metotreksatas ++ ++ 

Leflunomidas ++ + + ++ +++ + 

Azatioprinas ++ 

Ciklofosfamidas 

Infliksimabas - - - ++ ++ + 

− nėra arba labai retai; + retai; ++ gana dažnai; +++ labai dažnai 

Sukelia 

onkologines 

ligas 


siją. Monitoriavimo tikslas 

– anksti pastebėti gleivinių, 

virškinimo trakto, plaučių 

pažeidimo požymius. Ligonį 

stebėti dėl mielosupresijos 

simptomų**, dusulio, kosulio, 

ypač jei jis be aiškios 

priežasties užtrunka ilgiau 

negu 2 dienas, pykinimo, 

vėmimo, geltos, limfmazgių 

padidėjimo. Folinė ir 

folininė rūgštis mažina metotreksato 

šalutinį poveikį. 

Patariama per savaitę išgerti 

5 mg folinės rūgšties. Tai 

kompensuoja organizmo folatų 

poreikį. Didesni folinės 

rūgšties kiekiai privalumų 

neturi. Visa folinės rūgšties 

dozė gali būti suvartota iš 

karto arba po 1 mg 5 dienas 

per savaitę. Dažniausiai ji 

skiriama praėjus 12–48 val. 

po metotreksato. Jeigu folinė 

rūgštis neapsaugo nuo 

gleivinių pažeidimo arba 

nustatoma mielosupresija, 

patariama skirti folininę 

rūgštį. Ji vartojama taip pat, 

kaip ir folinė rūgštis. 

Pirmus du gydymo metotreksatu 

mėnesius visą 

kraujo vaizdą* ir kepenų 

fermentus reikia tikrinti kas 

2 savaites, vėliau, kas 4–8 

savaites. Albumino ir kreatinino 

tyrimus reikia atlikti 

kas 4–8 savaites. Radiologinį 

plaučių radiologinį tyrimą 

kartoti tik atsiradus plaučių 

pažeidimo simptomams. 

Pradėjus gydymą metotreksatu 

po 4–5 dienų gali būti 

trumpalaikis transaminazių 

padidėjimas, kuris po 1–2 

savaičių savaime išnyksta. 

Reikia turėti galvoje, kad 

nesteroidiniai vaistai nuo 

uždegimo dažniau negu 

metotreksatas lemia kepenų 

fermentų padidėjimą. Todėl, 

sutrikus kepenų funkcijai, 

dauguma autorių siūlo pirmiausia 

juos nutraukti ir tik 

funkcijai neatsikūrus, metotreksatą. 

Jei ligonis vartoja 

20 mg ar mažiau metotreksato 

per savaitę, kepenų 

fermentai normalūs, per pirmus 

8 gydymo metus kepenų 

biopsijos atlikti nereikia. 

Ji daroma, jeigu gydant arba 

nutraukus gydymą atsiranda 

ilgalaikis kepenų funkcijos 

sutrikimas (kepenų fermentai 

padidėja daugiau negu 

50 proc.). Yra nuomonių, 

kad kepenų biopsiją reikėtų 

atlikti ir žvyneline sergantiems 

ligoniams, kai suvartoto 

metotreksato suminė 

dozė pasiekia 1,5–2,5 gr. 

Leflunomidas. Leflunomidas 

vartojamas po 100 mg 

per dieną tris dienas iš eilės, 

vėliau 20 mg per dieną. Jeigu 

blogai toleruojamas, dozę 

galima sumažinti iki 10 mg 

per dieną. Patariama tabletes 

išgerti po valgio, nuryti 

su dideliu skysčių kiekiu. 

Pirmieji efektai pasireiškia 

po 4–6 savaičių, didžiausias 

– po 4–6 mėn. 

Vaistas gali sukelti leukopeniją, 

anemiją, rečiau 

trombocitopeniją, agranulocitozę. 

Virškinimo trakto toksiškumas 

pasireiškia dispepsija, 

pykinimu, vėmimu, 

anoreksija, pilvo skausmais, 

skonio pakitimais, viduriavimu, 

svorio kritimu, kepenų 

fermentų padidėjimu. 

Gali atsirasti odos ir gleivinių 

pažeidimas: burnos 

gleivinės išopėjimai, odos 

bėrimai, alopecija. 

Alerginės reakcijos pasireiškia 

egzema, odos niežuliu, 

urtikarija, eozinofilija. 

Vartojant leflunomidą, 

gali padidėti arterinis kraujo 

spaudimas. 

Kartais pažeidžiama nervų 

sistema, pradeda skaudėti 

galvą, galva svaigsta, 

pasireiškia astenizacija, parestezijos, 

nerimas. 

Gali atsirasti tenosinovitas, 

plyšti sausgyslės. 

Dažnos oportunistinės 

infekcijos. 

Gydantis leflunomidu 

negalima vartoti alkoholio. 

Norint skubiai iš organizmo 

pašalinti leflunomidą, 

tris kartus per dieną 11 

dienų vartojamas cholestiraminas 

(8 g). 

Leflunomidas netinka 

ligoniams, kurių pažeista 

kepenų ar inkstų funkcija, 

esant infekcijai, imunodeficitinėms 

būklėms, hipoproteinemijai. 

Leflunomidas gali slopinti 

varfarino, fenitoino, 

tolbutamido metabolizmą. 


leflunomidu, būtina įvertinti 

visą kraujo vaizdo*, kepenų 

fermentų (GOT, GPT), 

UREA, elektrolitų tyrimus, 

arterinį kraujo spaudimą. 

Pagrindinis ligonio monitoriavimo 

tikslas – anksti 

pastebėti kepenų, inkstų, 

kraujo pakitimus. Ligonį 

stebėti dėl mielosupresijos 

simptomų**, bėrimų. Pirmus 

6 gydymo mėnesius 

visą kraujo vaizdo* tyrimą 

atlikti kas 2, o kepenų fermentų 

ir arterinio kraujo 

spaudimo tyrimą kas 4 savaites. 

Paskui visą kraujo 

vaizdo tyrimą, kepenų funkciją 

ir arterinį kraujo spaudimą 

tikrinti kas 8 savaites. 

Azatioprinas. Pradėjus 

vartoti azatiopriną, gydymo 


efektas gali pasireikšti po 2– 

3 mėn. Vaisto dozė 50–200 

mg per dieną (1–3 mg/kg 

per dieną). Norint sumažinti 

pykinimą, vaistą patartina 

vartoti po valgio, užsigeriant 

dideliu kiekiu skysčių. 

Pašalinis poveikis dažnas. 

10 proc. ligonių išsivysto 

virškinimo trakto pažeidimas: 

pykinimas, vėmimas, 

anoreksija, viduriavimas. Jis 

atsiranda gydymo pradžioje, 

susijęs su vaisto doze ir gali 

praeiti ją sumažinus. Kartais 

epizodiškai, tik pradėjus gydymą 

2–3 kartus padidėja 

kepenų fermentai. Laikinai 

nutraukus vaisto vartojimą, 

jie normalizuojasi. Gali išsivystyti 

pankreatitas, žymus 

kepenų pažeidimas, kepenų 

venų okliuzinė liga. Kepenų 

biopsijos metu nustatomas 

hipersensityvinis hepatitas, 

židininė hepatoceliularinė 

nekrozė, kepenų venų okliuzija. 

Kepenų pažeidimo 

riziką didina lėtinės kepenų 

ligos, persirgtas B arba C 

hepatitas. 

Gali išsivystyti stomatitas, 

alopecija. 

Mielosupresija: leukopenija, 

granulocitopenija 

(su septinėmis komplikacijomis), 

megaloblastinė arba 

kitos kilmės anemija, trombocitopenija. 

Jeigu azatioprino 

dozė maža, tai yra 1–2 

mg/kg per dieną, kraujo pakitimai 

palyginti reti. Mielosupresijos 

riziką didina 

IFN, angiotenziną konvertuojančio 

fermento inhibitoriai 

(AKFI), alopurinolis. 

Todėl jeigu reikia gydymo 

alopurinoliu ir azatioprinu, 

pastarojo dozė turi būti sumažinta 

75 proc. 

Dažnos infekcinės kom- 

31


plikacijos, latentinių infekcijų 

paūmėjimas (herpes, 

grybelinės ir kitų). 

Gydymo pradžioje gali 

išsivystyti hipersensityvinio 

tipo į gripą panašios reakcijos. 

Atsiranda šalčio krėtimas, 

karščiavimas, bėrimai, 

artralgijos, pykinimas, viduriavimas. 

Padidėja kepenų 

fermentai, nustatoma hipotenzija, 

pneumonitas, hematurija, 

IFN. 

Yra duomenų, kad ilgai 

azatioprinu gydomiems 

ligoniams dažniau vystosi 

limfopoliferaciniai ir onkologiniai 

susirgimai. Tačiau 

kitų mokslininkų duomenimis, 

jie nėra dažnesni negu 

kitiems RA sergantiems, citostatinių 

vaistų nevartojantiems 

asmenims. 

Prieš gydymą azatioprinu 

reikia atlikti visą kraujo 

vaizdo*, UREA, kreatinino, 

elektrolitų, kepenų fermentų 

(GOT, GPT), hepatito B ir 

C virusų žymenų tyrimą. Ligonį 

būtina stebėti dėl mielosupresijos 

simptomų**. 

Visą kraujo vaizdo* ir kepenų 

fermentų tyrimą reikia 

kartoti kas 1–2 savaites tol, 

kol bus pasiekta stabili vaisto 

dozė, o paskui vieną kartą 

per mėnesį. Jeigu buvo rasti 

hepatito B ir C virusų žymenys, 

yra lėtinė kepenų liga, 

o gydymas azatioprinu būtinas, 

kepenų fermentus reikia 

tirti dažniau. Esant IFN, 

azatioprino dozė parenkama 

atsižvelgiant į glomerulų filtraciją 

(GF): jeigu GF 10–50 

ml/min./1,73 m 2 , azatioprino 

dozę reikia sumažinti iki 75 

proc., kai GF mažesnė negu 

10 ml/min./1,73 m 2 – 50 

proc. 

Ciklofosfamidas. Pradėjus 

vartoti ciklofosfamidą, 

gydymo efektas gali 

pasireikšti po 2–3 mėn. 

Vaisto dozė per os 50–150 

mg (0,7–3 mg/kg) per dieną, 

o skiriant parenteraliai 

(į veną), 0,5–1 gr./m 2 vieną 

kartą per mėnesį. Norint užtikrinti 

gerą ciklofosfamido 

išsiskyrimą pro inkstus, jį 

reikia vartoti pirmoje dienos 

pusėje, gerti 1,5–2,5 l skysčių 

per dieną, stengtis pasišlapinti 

kas 2 valandas. 

Gydant dažnai būna 

mielosupresija: leukopenija, 

anemija, trombocitopenija, 

kartais hemolizinė anemija. 

Jos pavojų didina alopurinolis, 

dėl kurio pailgėja 

ciklofosfamido eliminacijos 

pusperiodis. 

Kartais atsiranda hipogamaglobulinemija. 

30 proc. ligonių išsivysto 

hemoraginis cistitas arba 

šlapimo pūslės fibrozė. Abi 

šios ligos net 4 kartus padidina 

šlapimo pūslės vėžio 

riziką. Tokia didelė vėžio 

tikimybė išlieka ir praėjus 

daugiau negu 20 metų po 

gydymo. Šlapimo pūslės 

pažeidimas susijęs su vaisto 

sumine doze ir nulemtas 

toksinių su šlapimu išsiskiriančių 

ciklofosfamido 

metabolitų. Skiriant vaistą į 

veną vieną kartą per mėnesį, 

šlapimo pūslės toksiškumo 

pavojus sumažėja. Kartais 

išsivysto inkstų kanalėlių 

nekrozė. 

* hemoglobinas, eritrocitai, hematokritas, leukocitai, leukograma, trombocitai. 

** karščiavimas, infekcijos simptomai, kraujosruvos, kraujavimas. 

*** baltymas, eritrocitai. 

Gali sutrikti menstruacijų 

ciklas, pasireiškia praeinanti 

amenorėja, oligospermija, 

azospermija, testikulų 

atrofija, nevaisingumas. 

Šalutinis poveikis virškinimo 

traktui: pykinimas, 

vėmimas, viduriavimas, kepenų 

fermentų padidėjimas, 

kepenų pažeidimas. 

Gali atsirasti intersticinė 

plaučių fibrozė. 

Kartais po didelių dozių 

ciklofosfamido ir hipotoninio 

Na tirpalų infuzijų išsivysto 

antidiuretinio hormono 

sutrikusio išsiskyrimo 

sindromas. Jo metu nepaisant 

hipoosmotinio serumo 

išsiskiria daug antidiuretinio 

hormono. Sutrinka vandens 

išsiskyrimas, nustatoma 

hiponatremija (Na išsiskyrimas 

išlieka normalus), hipourikemija. 

Odos ir gleivinių pažeidimas: 

stomatitas, išopėja 

burnos gleivinė, ligonis gali 

nuplikti. 

Po ciklofosfamido infuzijos 

gali atsirasti silpnumas, 

nuovargis, venų uždegimas, 

anafilaksinės reakcijos. 

Yra duomenų, kad ciklofosfamidu 

gydytiems ligoniams 

dažniau vystosi 

mieloproliferaciniai ir onkologiniai, 

ypač odos, šlapimo 

pūslė, lytinių organų susirgimai 

(2 lentelė). 

Dažnos sunkios bakterinės, 

grybelinės ir virusinės 

(herpeso ir kitos) infekcijos, 

paūmėja latentinė infekcija. 

Galimas toksinis poveikis 

širdžiai, išsivysto kardiomiopatija. 

Prieš gydymą ciklofosfamidu 

reikia atlikti visą 

kraujo vaizdo*, šlapimo***, 

kreatinino, kepenų fermentų 

(GOT, GPT) tyrimą. Ligonį 

reikia stebėti dėl mielosupresijos 

simptomų**, hematurijos. 

Visą kraujo vaizdą* 

ir šlapimą*** būtina tirti 

kas 1-2 savaites, kol bus 

pasiekta stabili vaisto dozė 

arba pirmus 3 mėnesius. 

Paskui visą kraujo vaizdo*, 

šlapimo*** ir kepenų fermentų 

tyrimą kartoti vieną 

kartą per mėnesį. Jei ciklofosfamidas 

vartojamas į 

veną, visą kraujo vaizdo* 

ir šlapimo*** tyrimą atlikti 

prieš kiekvieną vaisto dozę 

ir po 10-14 dienų. Jeigu 

ligonis negali gerti daug 

skysčių (pvz. esant širdies 

funkcijos nepakankamumui), 

ciklofosfamido dozę 

reikia sumažinti. Toksinį 

ciklofosfamido poveikį į 

šlapimo pūslę iš dalies pašalina 

merkaptoetano sulfonatas 

(MESNA). Šio vaisto 

skiriama po ciklofosfamido 

infuzijos. 

IFN didina ciklofosfamido 

šalutinio poveikio riziką. 

Todėl vaisto dozė turi 

būti parenkama ir keičiama, 

atsižvelgiant į GF. Kai GF 

mažesnė negu 10 ml/min./ 

1,73m 2 ir ligoniui atliekamos 

hemodializės, skiriama 

75 proc. ciklofosfamido dozės, 

kai GF 25–50 ml/min. 

– 50 proc., o kai ji mažesnė 

negu 25 ml/min. – 25 proc. 

Jeigu esant pažeistai inkstų 

funkcijai, ciklofosfamidas 

vartojamas per os, o GF didesnė 

negu 30 ml/min., jo 

dozė turi būti mažesnė negu 

2 mg/kg per dieną, kai GF 

mažesnė negu 30 ml/min. – 

1–1,5 mg/kg per dieną. Kartais 

toksinių ciklofosfamido 

metabolitų išsiskyrimui pagerinti 

skiriami diuretikai. 


Infliksimabas. Dažniausia 

skiriamas po 3–5 mg/kg 

intraveninės infuzijos būdu 

0, 2, 6 savaitę, o vėliau kas 8 

savaites. Efektas pasireiškia 

jau po pirmųjų vaisto dozių. 

Infliksimabas gali paūminti 

lėtines infekcijas, 

ypač tuberkuliozę, sukelti 

alergines (dažniausiai odos 

bėrimus) reakcijas. Yra 

duomenų, kad infliksimabu 

gydytiems ligoniams gali 

išsivystyti autoimuninės 

(pvz., lupus like), širdies ir 

kraujagyslių ligos, širdies 

nepakankamumas, pancitopenija. 

Nustatyta limfomos 

atvejų, demielinizuojančių 

sindromų, neurologinių 

komplikacijų (optinio nervo 

neuritas), tačiau nėra įrodymų, 

kad šios ligos buvo 

susijusios su infliksimabo 

vartojimu. 

Infliksimabo negalima 

skirti nėštumo ir žindymo 

laikotarpiu, esant aktyviai infekcijai, 

3–4 laipsnio širdies 

nepakankamumui, demielinizuojantiems 

sindromams. 

Prieš gydymą infliksimabu 

reikia atlikti visą 

kraujo vaizdo*, šlapimo***, 

kreatinino, kepenų fermentų 

(GOT, GPT) tyrimą. Prieš 

gydymą būtina įsitikinti, 

ar ligonis neserga tuberkulioze: 

įvertinti anamnezę, 

objektyvios apžiūros požymius, 

plaučių rentgenogramą, 

tuberkulino mėginį. Ligonį 

reikia stebėti dėl alerginių 

reakcijų, infekcijos, 

citopenijų, autoimuninių 

sindromų, mielosupresijos 

simptomų**. Prieš paskiriant 

vaistą, kas kartą būtina 

įvertinti visą kraujo vaizdą* 

ir šlapimą***, kepenų ir 

inkstų funkciją. 

Visada gydymą LKVR 

reikia nutraukti, jeigu atsiranda 

ženkli proteinurija 

(baltymo kiekis paros šlapime 

viršija 500 mg), jeigu 

kepenų fermentai padidėja 

daugiau negu 2 kartus, jeigu 

periferiniame kraujyje leukocitų 

skaičius krenta žemiau 

kaip 4,0×10 9 /l, granuliocitų 

žemiau kaip 2,0×10 9 / 

l, o trombocitų žemiau kaip 

150×10 9 /l. Nutraukus gydymą, 

tyrimus būtina kartoti 

tol, kol jie tampa normalūs. 

Nustačius mažiau išreikštus 

laboratorinius nukrypimus, 

gydymą LKVR galima tęsti, 

o tyrimus po 1 savaitės kartoti. 

Nors duomenų apie 

LKVR teratogeninį poveikį 

trūksta, juos vartojant būtina 

veiksminga kontracepcija. 

Nėštumą galima planuoti, 

kai moterims po gydymo 

LKVR praeina bent vienas 

ovuliacijos ciklas, o vyrams 

ne anksčiau kaip po 6 mėnesių. 

Kadangi leflunomido išsiskyrimo 

pusperiodis labai 

ilgas, vyrams ir moterims 

palikuonių susilaukti leidžiama 

tik praėjus dvejiems 

metams po gydymo. 

Sergant infekcinėmis ligomis, 

prieš operacijas gydymą 

LKVR laikinai (prieš 

4 savaites) reikia nutraukti ir 

atnaujinti, jei nėra infekcijos 

pavojaus, po 1 mėnesio. 

Metotreksatu, leflunomidu, 

azatioprinu, cilkofosfamidu 

ar biologiniais vaistais 

gydomiems ligoniams negalima 

naudoti gyvų vakcinų. 

Vakcinacija galima tik po 

3–6 mėnesių nutraukus gydymą. 

Gydymą galima pradėti 

praėjus 4 savaitėms po 

vakcinacijos. ▲ 

Reumatologinės 

SARKOIDOZĖS 

išraiškos 

JURGITA 

SABALIAUSKIENĖ 

Sarkoidozė – lėtinė 

sisteminė uždegiminė 

liga, kuriai būdinga 

nekazeozinių granuliomų 

susidarymas. 

Dažnai ši liga prasideda 

įvairiais reumatiniais 

sindromais, 

todėl klinicistas, aiškindamasis 

artritų, 

vaskulitų, miopatijų 

, kitų autoimuninių 

būklių priežastis, 

turėtų pagalvoti apie 

sarkoidozę. 

Jurgita Sabaliauskienė 2001 m. 

baigė Kauno medicinos universitetą, 

2002 m. – pirminę rezidentūrą, 

įstojo į antrinę vidaus ligų rezidentūrą. 

Nuo 2004 metų studijuoja 

KMU reumatologijos rezidentūroje. 

Darbo tel. (8~37) 326220. 


Jurgita Sabaliauskienė. 


Sarkoidozės etiologija 

nežinoma. Pastebėta, 

kad pacientams, sergantiems 

ūmiu sarkoidoziniu 

artritu, dažniau nustatomi 

HLA-B8, DQ2, DR3 haplotipai. 

Imuninis atsakas gali 

būti sužadinamas kontakto 

su nežinomu svetimu antigenu, 

galbūt inhaliuojamu, 

kuris stimuliuoja alveolių 

makrofagus ir T-limfocitus. 

Mikobakterijos, propionobakterijos, 

virusai nurodomi 

kaip galimos infekcinės sarkoidozės 

priežastys. Anglų 

literatūroje aprašyti 8 atvejai, 

kai sarkoidozė išsivystė 

33


po C hepatito gydymo interferonu-α 

ir/ar ribavirinu. 

Yra duomenų apie antigenui 

specifinį T-limfocitų 

antigenų-receptorių imuninį 

atsaką ligos pradžioje. Vėliau 

patogenezėje svarbiausia 

fibrozė, ypač progresuojančios 

ligos atvejais. 

Neaišku, kaip išsivysto 

ekstrapulmoniniai pažeidimai. 

Viena iš teorijų – aktyvuotos 

T ląstelės migruoja 

į kitus audinius pro kraujagyslių 

ir limfagyslių sieneles, 

sukeldamos granuliomų 

formavimąsi. Sarkoidinių 

granuliomų ląstelėse padidėjusi 

matrikso metaloproteinazių 

ekspresija ir sumažėję 

jų inhibitorių. Manoma, kad 

matrikso metaloproteinazių 

vaidmuo svarbus vystantis 

plaučių, širdies audinio pažeidimui, 

o paskui ir fibroziniams 

procesams. 

Bendri klinikiniai 

bruožai 

Vienodai dažnai serga 

abiejų lyčių žmonės. Europoje 

šia liga dažniau serga 

šiauriečiai. Dažniausiai liga 

diagnozuojama 20–40 metų 

žmonėms, tačiau galima susirgti 

bet kuriame amžiuje, 

taip pat ir kūdikystėje. 

Sarkoidozė gali pažeisti 

įvairius organus: plaučius, 

limfmazgius, akis, sąnarius, 

kepenis, blužnį, širdį. 

Dažniausiai (90%) pažeidžiami 

plaučiai. Skiriamos 

3 sarkoidozės stadijos: 

1 – abipusė plaučių šaknų 

adenopatija be parenchimos 

pažeidimo. 

2 – abipusė adenopatija 

ir plaučių infiltratai, 

3 – plaučių infiltratai ir 

kvėpavimo funkcijos nepakankamumas 

ir/arba cor 

pulmonale. 

Gana dažnos spontaninės 

plaučių sarkoidozės remisijos: 

esant pirmai stadijai, jų 

dažnis siekia net 60%. 

Apie 30% procentų ligonių 

pažeidžiama oda. Viena 

iš ūmios sarkoidozės išraiškų 

– erythema nodosum 

kartu su artralgijomis ir abipusiu 

intratorakalinių limfmazgių 

padidėjimu (vadinamasis 

Lŏfgren sindromas). 

Kita odos pažeidimo forma 

– asimptominės hiperpigmentuotos 

papulės veido, 

sprando srityje. 

Akys pažeidžiamos apie 

25% atvejų, dažniausiai pasitaiko 

priekinis uveitas, 

rečiau – chorioretinitas, ragenos 

ir junginės mazgeliai, 

sausasis keratokonjunktyvitas. 

Miokardo pažeidimas 

dažnai kliniškai nebylus, bet 

autopsijų metu nustatomas 

iki 20% pacientų. Simptominė 

širdies liga paprastai 

pasireiškia ritmo ir laidumo 

sutrikimais. Dilatacinė 

kardiomiopatija gali sukelti 

širdies nepakankamumą. 

Yra aprašyta ir hipertrofinės 

kardiomiopatijos, ir restrikcinės 

kardiomiopatijos, išsivysčiusios 

dėl AA amiloido 

atsidėjimo, atvejų. 

Pilvo organai pažeidžiami 

gana retai. KT studijos 

rodo intraabdominalinę limfadenopatiją 

10%, hepatomegaliją 

8%, splenomegaliją 

6%, mazgelius blužnyje 

15%, kepenyse 5% atvejų. 

Šie radiniai dažniausiai aprašomi 

per pirmuosius 5 

ligos metus ir gali būti susiję 

su abdominaliniais, sisteminiais 

simptomais ir 

padidėjusiu AKF kiekiu. 

Masyvi splenomegalija reta, 

aprašyta tik apie 30 atvejų. 

Galimas sklerozuojantis 

cholangitas, aprašyta atvejų, 

kai granuliomos rastos 

skrandžio, žarnų biopsinėje 

medžiagoje. Kita neįprasta 

ligos išraiška – krūties pažeidimas. 

Reumatologinės išraiškos 

Reumatologiniai simptomai 

nustatomi 4–38% sarkoidoze 

sergančių pacientų. 

Galimi įvairūs sindromai, 

kurių metu pažeidžiami sąnariai, 

periartikuliniai audiniai, 

raumenys ir kaulai. 

Ūmus artritas gali būti 

pirma sarkoidozės išraiška. 

Dažniausiai oligoartritas, 

kartais migruojančio pobūdžio 

poliartritas, labai retai 

monartritas. Artritas linkęs 

prasidėti kovo–liepos mėnesiais. 

Būdinga lokalizacija 

– čiurnų sąnariai. Simetrinis 

čiurnų artritas ligos pradžioje 

yra didelio jautrumo 

(95%) ir specifiškumo (92%) 

sarkoidozės simptomas. Rečiau 

pažeidžiami plaštakų, 

pėdų, klubų, sternoklavikuliniai, 

sakroilijiniai sąnariai. 

Periartikulinių audinių pažeidimas 

ypač pastebimas 

apie kelius, kulkšnis. Nepriklausomai 

nuo eritemos 

ir jautrumo intensyvumo, 

greta esančių sąnarių pasyvūs 

judesiai dažnai neskausmingi. 

Sąnariniame skystyje 

gali būti padidėjęs neutrofilų 

ar limfocitų kiekis, nors 

sąnario skysčio gaunama 

ne visada – vyrauja periartikulinių 

audinių uždegimas. 

Entezitai kartu su ūminiu 

sarkoidoziniu artritu būna 

iki 33% ligonių, dažniausiai 

Achilo sausgyslių. Ūmus 

artritas paprastai praeina savaime, 

recidyvai reti. Destrukcinių 

pakitimų nebūna, 

simptomų trukmė nuo kelių 

savaičių iki 4 mėnesių. 

Lėtinis artritas, dažniausiai 

poliartritas, išsivysto 

retai, paprastai susijęs su 

ilga ligos trukme, odos pažeidimu. 

Pasitaiko daktilitų, 

kurie primena psoriazinius. 

Esant lėtiniam artritui, paūmėjimo 

periodus keičia 

remisija, galima ir persistuojanti 

eiga. Galimos deformacijos, 

aprašoma Jaccoud 

artropatija. Sinovijos 

biopsinėje medžiagoje nustatomos 

nekazeozinės granuliomos, 

sąnario skystyje 

vyrauja mononuklearai. 

Pažeidžiami nuo 50 iki 

80% ligonių raumenys. 

Nors pažeidimas paprastai 

asimptominis, galimas lokalus 

skausmingumas, raumenų 

spazmai, palpuojami 

mazgeliai, pseudohipertrofija. 

Skiriami trys raumenų 

pažeidimo tipai – ūminis, 

lėtinis ir mazginis. 

Lėtinis pasitaiko dažniausiai, 

ypač vyresnio 

amžiaus moterims. Klinika 

„užmaskuota“, simetriškai 

pažeidžiami proksimaliniai 

raumenys, gali būti jų atrofija. 

Elektromiografinis 

(EMG) tyrimas ir raumenų 

fermentų koncentracija gali 

būti normalūs. 

Ūmi forma neretai imituoja 

polimiozitą, nustatomi 

pokyčiai EMG, padidėja 

raumenų fermentų kiekis 

serume, galimas kvėpavimo 

raumenų pažeidimas. 

Mazginis pažeidimo tipas 

retas, nesukelia raumenų 


silpnumo, nustatomi būdingi 

pokyčiai BMR (gerai ribotas 

pažeidimas, mazgelio centre 

– žvaigždės pavidalo žemo 

intensyvumo signalas). 

Bioptate nustatomos granuliomos, 

kurios išsidėsto tarp 

skaidulų, jų nepažeisdamos. 

Kai kurie autoriai teigia, kad 

atsitiktinės raumenų biopsijos 

gali būti naudingos nustatant 

sarkoidozę, kadangi 

granuliomos raumenyse randamos 

75–100% pacientų. 

Kaulų pažeidimas taip 

pat dažniausiai asimptominis, 

išsivysto iki 14% ligonių. 

Daugiausia nustatoma 

plaštakose, pėdose, rečiau 

apima kaukolę, šonkaulius, 

krūtinkaulį, slankstelius, 

nosies, dubens kaulus, šlaunikaulį, 

blauzdikaulį. Susiję 

su ilgai besitęsiančia liga, 

poliorganiniu pakenkimu ir 

ypač odos pažeidimu. Tipiniai 

radiologiniai pokyčiai 

– pirštakaulių ir padikaulių 

cistos, destrukcija su skleroze 

ir periosto reakcija. Ilgųjų 

kaulų pažeidimas gali 

lemti patologinius lūžius. 

Slankstelių pažeidimas susijęs 

su nugaros skausmais ar 

neurologiniais simptomais , 

sukeltais nervo šaknelės ar 

stuburo smegenų kompresijos. 

Sausumo simptomai. 

Liga gali pažeisti egzokrinines 

liaukas, tarp jų ir seilių 

(3–9% pacientų). Kliniškai 

atskirti nuo Sjŏgreno sindromo 

sunku, reikėtų įtarti 

tada, kai yra kitų sarkoidozės 

požymių (pvz., padidėję 

intratorakaliniai limfmazgiai, 

plaučių infiltratai) ir 

nenustatoma Sjŏgreno sindromui 

būdingų serologinių 

žymenų. Marx ir kt. atliko 

mažųjų ir paausinių seilių 

liaukų biopsijas ligoniams, 

kuriems rentgenologiškai 

ar kliniškai buvo įtariama 

sarkoidozė, tačiau sausumo 

simptomų nebuvo. Mažosiose 

seilių liaukose granuliomos 

rastos 36% pacientų, 

o paausinėse liaukose – 93% 

atvejų. 

Vaskulitai – gana reta 

sarkoidozės išraiška. Gali 

būti pažeistos stambios, vidutinės 

ar smulkios kraujagyslės. 

Stambių kraujagyslių 

vaskulitas dažniau nustatomas 

afroamerikiečiams, 

Azijos gyventojams. Jei 

pažeidžiamas aortos lankas, 

histologiškai gali būti sunku 

atskirti nuo gigantinių 

ląstelių arterito. Stambių ir 

vidutinio dydžio kraujagyslių 

vaskulito klinika panaši į 

Takajasu arterito. Be galūnių 

klaudikacijos, aortos disekacijos, 

sisteminių simptomų, 

būna plaučių pažeidimas ir 

uveitas. Mažesnio spindžio 

arterijose nustatomas vaskulitas. 

Smulkių kraujagyslių 

nekrotizuojančiu vaskulitu, 

susijusiu su granuliomomis 

plaučiuose ir limfadenopatija, 

dažniau serga vaikai. 

Laboratoriniai 

tyrimai 

Sarkoidoze sergantiems 

žmonėms dažnai nustatoma 

padidėjęs ENG, CRB kiekis 

ir anemija. Sustiprėjęs sisteminis 

Th2 atsakas lemia 

padidėjusį imunoglobulinų 

kiekį ir eozinofiliją. Periferiniame 

kraujyje sumažėja 

limfocitų, trombocitopenija 

būna retai, nulemta autoimuninės 

trombocitopenijos 

ar hipersplenizmo. Apie 

80% pacientų, sergančių 

aktyvia plaučių ar sąnarių 

liga, nustatomas padidėjęs 

serumo AKF kiekis. Šį fermentą 

gamina granuliomų 

epitelioidinės ląstelės. Padidėjusi 

1,25-dihidroksicholekalciferolio 

gamyba 

lemia hiperkalciuriją su ar 

be hiperkalcemija. Gydant 

gliukokortikoidais padidėjęs 

AKF ir kalcio kiekis paprastai 

sumažėja. 

Diagnostika 

Sarkoidozė diagnozuojama, 

nustačius nekazeozines 

granuliomas, atmetus kitas 

galimas jų formavimosi 

priežastis (pvz., histoplazmozė 

ekskliuduojama serologiniais 

ir mikrobiologiniais 

tyrimais). Tais atvejais, 

kai nustatoma klasikinė triada 

(mazginė eritema, plaučių 

šaknų limfadenopatija 

ir artralgijos/poliartritas/periartritas), 

atmetus histoplazmozę, 

taip pat galima diagnozuoti 

sarkoidozę. Esant 

polisisteminiškumui ar tam 

tikrų organų pažeidimui, 

atliekama pažeistų organų 

(odos, paviršinių limfmazgių, 

skeleto raumenų, sinovijos, 

kaulų, paratrachėjinių 

ar tarpuplaučio limfmazgių, 

plaučių parenchimos, smegenų 

dangalų) biopsija. 

Bronchoalveolinio lavažo 

skystyje nustatoma CD4+ 

limfocitų, alveolito požymiai, 

rečiau makrofagų-limfocitų 

rozetės, gigantiškos 

daugiabranduolės ląstelės. 

Nurodoma, kad CD4+/CD8+ 

santykis 3,5-4,0 yra būdingas 

sarkoidozei. 

AKF kiekio nustatymas 

gali būti naudojamas ligos 

aktyvumo ir atsako į gydymą 

monitoravimui, tačiau 


šio fermento koncentracijos 

padidėjimas nėra specifinis 

sarkoidozei – gali būti 

sergant silikoze, raupsais, 

diabetu, hipertiroidizmu, asbestoze, 

Gaucher liga. 

Kveimo testas (jo metu 

tiriamajam į odą įšvirkščiama 

ligonio limfmazgio ar 

blužnies suspensijos) mažai 

specifiškas ir daugumoje šalių 

neatliekamas. 

Skenavimas radioizotopu 

galiu taip pat mažai specifinis, 

taikomas tik moksliniams 

tyrimams. Pozitronų 

emisijos tomografija padeda 

atskirti nuo piktybinių plaučių 

ligų. 

Gydymas 

Literatūroje randama 

įvairių nuomonių apie sarkoidozės 

gydymo taktiką, 

vaistų vartojimo trukmę. 

Esant sunkiai, progresuojančiai 

ligai, kai pažeidžiami 

plaučiai, akys, centrinė nervų 

sistema ir kiti gyvybiškai 

svarbūs organai, skiriami 

kortikosteroidai – iki 1 

mg/kg prednizolono per dieną, 

pamažu mažinant iki mažiausios 

veiksmingos dozės. 

Kortikosteroidai veiksmingi 

gydant ūmią miopatiją, hiperkalcemiją, 

destrukcinius 

kaulų pažeidimus, tačiau jų 

nauda esant lėtinei miopatijai 

diskutuotina. 

Ūmus artritas paprastai 

praeina savaime, simptomams 

malšinti užtenka 

trumpo analgetikų ar nesteroidinių 

vaistų nuo uždegimo 

kurso. Sunkesniais 

atvejais, kai minėti vaistai 

neveiksmingi, skiriami kortikosteroidai 

(20–40 mg 

prednizolono per dieną). 

Antimaliariniai prepa- 

35


ratai mažina T ląstelių atsaką, 

slopindami antigeno 

prezentaciją. Jie gali būti 

pasirenkami sergant odos 

ir gleivinių forma., taip pat 

kai pažeisti plaučiai, kaulai. 

Chlorochinas veiksmingesnis, 

bet dažnesnis šalutinis 

poveikis, ypač retinopatija. 

Ūmiam artritui gydyti irgi 

galima skirti kolchiciną. 

Metotreksatas skiriamas, 

kai negaunama atsako į kortikosteroidus 

arba kai reikia 

didelių prednizolono dozių 

remisijai palaikyti. 

Azatioprinas slopina ląstelinį 

imunitetą, veiksmingas, 

tačiau laikomas rezerviniu, 

nes gali būti toksiškas. 

Ciklosporinas slopina 

IL-2, citokino, reikalingo 

T ląstelių proliferacijai, gamybą. 

Jis nėra pakankamai 

veiksmingas gydant plaučių 

formas, tačiau geri rezultatai 

pastebėti gydant kortikosteroidams 

rezistentišką neurosarkoidozę. 

Toksiškasis ciklofosfamidas 

skiriamas refrakteriniais 

neurosarkoidozės atvejais. 

Apibendrinant galima 

būtų teigti, jog : 

• reumatologinių sarkoidozės 

išraiškų atpažinimas 

leistų klinicistui laiku 

nustatyti šią ligą ir skirti reikiamą 

gydymą, 

• būtini randomizuoti 

klinikiniai tyrimai įvertinti 

naujų vaistų saugumą ir 

veiksmingumą, gydant sarkoidozę, 

• kadangi galima infekcinė 

ligos kilmė, reikėtų 

atsargiai vartoti granuliomų 

formavimąsi slopinančius 

vaistus (TNF blokatorius). ▲ 

REINO SINDROMAS 

ELEONORA 

NORKUVIENĖ 

Reinò (Raynaud) sindromas 

– tai šalčio ar 

nervinio streso sukeliami 

priepuolio pobūdžio 

plaštakų ar 

pėdų pirštų kraujotakos 

sutrikimai, pasireiškiantys 

„trispalviu 

fenomenu“: odos 

pabalimu, pamėlynavimu, 

vėliau – paraudimu. 

Pirmą kartą šį fenomeną 

1862 m. aprašė 

prancūzų gydytojas 

Augustas Morisas 

Reino (Auguste Maurice 

Raynaud), todėl 

vėliau sindromas pavadintas 

jo vardu. 

Pirminis Reino sindromas, 

dar vadinamas 

Reino liga, diagnozuojamas 

neradus 

kitos sindromą galinčios 

sukelti priežasties. 

Jis pasireiškia 3– 

5% nerūkančių suaugusiųjų, 

šalto klimato 

kraštuose – net iki 

30%. Sindromas 4–9 

kartus dažniau diagnozuojamas 

moterims. 

Antrinio Reino sindromo 

dažnis priklauso 

nuo pirminės 

ligos, pvz., sergant 

sistemine sklerodermija, nustatomas 

net 95% atvejų. 

Patogenezė ir 

patfiziologija 

Pirštų pabalimą sukelia 

staigus vazospazmas, dėl 

veninės stazės oda pamėlsta, 

o pagyvėjus kraujotakai 

matomas reaktyvios hiperemijos 

nulemtas paraudimas. 

A. M. Reino iškėlė centrinės 

nervų sistemos hiperreaktyvumo 

nulemtą sindromo 

patogenezės teoriją. 

1929 metais T. Lewis iškėlė 

lokalaus kraujagyslių tonuso 

reguliacijos sutrikimo – 

kraujagyslės sienos defekto 

teoriją, pagal kurią padidėjusį 

jautrumą šalčiui lemia: 

padidėjęs periferinių α 

adrenoreceptorių jautrumas; 

su kalcitonino genu susijusio 

peptido, potencialaus 

vazodilatatoriaus, trūkumas; 

padidėjusio endotelino, 

potencialaus vazokonstriktoriaus, 

kiekis kraujagyslės 

spindyje. 

Nustatytas padidėjęs 

trombocitų išskiriamų vazokonstrikcinių 

medžiagų serotonino, 

tromboksano A2 

kiekis, nors ne visai aišku, 

ar trombocitų destrukcija ir 

mediatorių išsiskyrimas yra 

kraujagyslės spazmo priežastis 

ar jo padarinys. 

Antrinio Reino atveju 

vazokonstrikciją, išeminius 

pokyčius lemia struktūriniai 

kraujagyslės sienos 

pakitimai (sklerodermija), 

mechaninė proksimalinės 

kraujagyslės dalies obstrukcija 

(krūtinės atvaros sindromas), 

reologinės priežastys 

– padidėjęs kraujo klampumas, 

policitemija (kraujo 

ligos) ir taip toliau. 

Diagnostika 

Diagnozė nustatoma 

remiantis tipine klinika (1 

pav.). Pacientui užduodami 

3 klausimai: 

1) ar pirštai jautrūs 

šalčiui 

2) ar nuo šalčio keičiasi 

pirštų spalva 

3) ar yra „trispalvis” 

fenomenas“ 

Tipinis priepuolis turi 

minėtas 3 fazes: oda pabąla, 

pamėlynuoja, parausta. Paskutinioji 

fazė skausminga, 

pirštai paburksta, prakaituoja. 

Po priepuolio pacientas 

gali jausti tvinkčiojimą ar 

pulsavimą pirštuose. 

Provokuojantys veiksniai 

– šaltis, stresas, cigarečių 

dūmai. 

Dažniausiai sindromas 

pasireiškia rankų ar kojų 

(40%) pirštuose, kartais apima 

ausis, nosies galiuką, lūpas, 

liežuvį, krūtų spenelius. 


1 lentelė. Pirminio ir antrinio Reino sindromo klinika – diferencinė 

diagnostika. 

Pirminis Reino sindromas 

moteris 

jaunas amþius (15-45 metai) 

laipsniðka pradþia, 

paûmëjimas ðaltuoju metø 

laiku 

simetrinis paþeidimas 

tarp priepuoliø simptomø 

nëra 

 

nëra kitos ligos 

2 lentelė. Antrinio Reino sindromo priežastys. 

Antrinis Reino sindromas 

vyras 

sirgti pradeda vyresni nei 45 metø 

þmonës 

staigi pradþia, pasireiðkia ne tik 

ðaltuoju metø laiku 

asimetrinis paþeidimas 

pirðtø paburkimas, opelës pirðtø 

galuose, randai, gangrena 

pirminës ligos simptomai (pvz., 

sisteminës ligos simptomai – mialgija, 

artralgija, artritas, karðèiavimas, 

silpnumas, svorio netekimas, bërimai, 

vidaus organø paþeidimas) 

Antrinio Reino sindromo prieþastys: 

Sisteminës ligos (daþniausiai): 

Sisteminë sklerodermija 

Miðri jungiamojo audinio liga 

Sisteminë raudonoji vilkligë 

Dermatomiozitas ar polimiozitas 


Takajasu arterijitas 

Obliteruojantis endarterijitas (Buerger liga) 

Mechaninis paþeidimas – vibracinë liga, pianisto rankos 

Nuðalimas 

Stambiøjø kraujagysliø spaudimas – rëmimasis ramentu, krûtinës atvaros 

sindromas 

Brachiocefaliniø arterijø okliuzija – aterosklerozë, trombozë 

Vazospazmas – migrena, princmetalio angina 

Cheminës medþiagos ar vaistai – bleomicinas, vinblastinas, 

polivinilchloridas, â adrenoblokatoriai, ergotaminas, methysergidas, alfa 

interferonas 

Endokrininiai susirgimai – akromegalija, feochromocitoma, hipotiroidizmas 

Navikiniai susirgimai – kiauðidþiø Ca, angiocentrinë limfoma 

Kraujo ligos – krioglobulinemija, kriofibrinogenemija, ðalèio agliutininai, 

paraproteinemija, hiperviskozitetas, policitemija. 

3 lentelė. Vartojamų vaistų grupės. 


Anamnezė, klinika (1 

lentelė) 


priežasčių paieška (2 

lentelė): 

A. Apžiūra, kurios 

metu reikia atkreipti dėmesį 

į: a. radialis pulso asimetriją 

– galima okliuzinė liga; 

padėties mėginys – krūtinės 

atvaros sindromas; cianozė 

visoje rankoje, prakaituota 

oda – akrocianozės požymiai, 

nebūdinga Reino sindromui. 

B. Laboratoriniai tyrimai: 

bendras kraujo tyrimas, 

ENG, biocheminiai tyrimai, 

šlapimo tyrimas, antinukleariniai 

autoantikūnai (Scl-70, 

RNP, Sm, SS-a, SS-B), C3, 

C4 kraujyje, krioglobulinai. 

C. Instrumentiniai tyrimai: 

plaštakų ir krūtinės 

ląstos rentgenografija, angiografija, 

elektroneurografija. 

Diferencijuoti pirminį ir 

antrinį Reino sindromą padeda 

ir nago guolio mikroskopija 

(kapiliaroskopija), 

kurios metu nago guolio kapiliarai 

apžiūrimi per oftalmoskopą. 

Vertinama distalinė 

nago kapiliarų eilė: kilpų 

forma, kilpų tankis regėjimo 

lauke, ekstravazacijos požymiai. 

Šiuolaikinė videokapiliaroskopija 

suteikia galimybę 

duomenis filmuoti, 

gauti vaizdai analizuojami 

kompiuteryje (2 pav.). Normalūs 

kapiliarai (3 pav.), 

jei nėra sisteminės ligos požymių, 

patvirtina pirminio 

Reino sindromo diagnozę 

ir rodo gerą prognozę. Radus 

sklerodermijai būdingus 

pakitimus (4 pav.), net jei ir 

nėra kitų šios ligos sistemi- 

Priepuolio trukmė – nuo 

minutės iki kelių valandų. 

Praeina savaime arba sušildžius 

galūnę. Dažnis – nuo 

pavienių iki kelių epizodų 

per dieną. 

Diagnozei nustatyti užtenka 

bent 2 spalvų kaitos, 

iš kurių būtinas pabalimas. 

Provokuojantys mėginiai 

(galūnės įkišimas į 

šaltą vandenį) diagnozei 

nebūtini, dažnai neinformatyvūs, 

o kartais net pavojingi, 

todėl šiuolaikinėje 

literatūroje nerekomenduojami. 

Įtarus Reino sindromą, 

svarbiausia diferencijuoti 

pirminį nuo antrinio, nes 

nuo to priklauso gydymo 

taktika ir ligos prognozė. 

Tai padaryti padeda: 

Vaistas Atliktos studijos Studijø iðvados 

Ca kanalø blokatoriai: 

- Trumpo veikimo: nifedipinas 

10–80 mg per dien¹ 

- Ilgo veikimo: nifedipinas 

30–60 mg per dien¹ 

Daug studijø, kuriø 

trukmë 5 dienos –10 

savaièiø 

1 ilga, PK studija 

Per 50% pacientø sumaþina 

simptomø daþná ir trukmæ, 

pagerina pirðtø kraujotakà. 

66% sumaþino simptomø daþná. 

Apie 50% sumaþina daþná ir 

sunkum¹. 

Kiti dihidropiridinai: amlodipinas, 

felodipinas, isradipinas 

Kelios PK studijos 

(nedaug atvejø) 

SSRI (fluoksetinas) Kelios PK studijos Sumaina trukmê ir daná. 

Serotonino receptoriø antagonistai 

(ketanserinas) 

á adrenoreceptoriø blokatoriai 

(prazosinas, rezerpinas) 

AG II receptoriu antagonistai 

(losartanas) 

Vietiškai vartojami tiesioginiai 

vazodilatatoriai – nitroglicerino 

tepalas ar pleistras 

Antiagregantai – maos aspirino 

dozës 

Pentoksifilinas 

3 þymesnës studijos 122 atvejais 50–70% stebimas 

maþas arba vidutinis pagerëjimas. 

Kitais atvejais gydant skleroderm¹ 

– neárodytas pranaðumas prieð 

placebo. 

Daug studijø 

1 palyginamoji studija 

su nifedipinu 

Pavienës studijos 

Duomenys prieštaringi. Dviejose 

studijose prazosinas 

veiksmingesnis nei placebo. 

Rezerpino veiksmingumas 

neárodytas. 

Sumaþino RS daþná daugiau nei 

ilgo veikimo nifedipinas. 

Pagerina simptomus. 

Tepalas geriau toleruojamas nei 

pleistras. 

37


1 pav. Reino sindromas: A. išemijos fazė; B cianozė. 

(3 lentelė), iš jų populiariausi 

trumpo ir ilgo veikimo kalcio 

kanalų blokatoriai. 

Chirurginis gydymas 

– simpatektomija kaklo, 

juosmens ar pirštų lygyje. 

Indikacijos: sunki pirštų išemija, 

neveiksmingas gydymas 

vaistais. Prieš chi- 

rurginę abliaciją paprastai 

atliekama laikina ganglion 

stellate blokada bupivakainu, 

siekiant įsitikinti būsimu 

chirurginės intervencijos 

veiksmingumu. 

Kaip rezervinė terapija, 

gresiant gangrenai, rekomenduojamas 

intraveninis prostaciklino 

analogas Iloprostas. 

Peroralinių prostaciklinų 

veiksmingumas neįrodytas. 

Nepakankamai veiksmingi ir 

prostaglandinai. 

Klinikiniai tyrinėjimai 

atliekami fosfodiesterazės 

inhibitoriais – sildenafiliu, 

endotelino receptorių inhibitoriais 

– bosentanu. 

Gydymo taktika 

Pirminis Reino sindromas: 

- prevencinės priemonės, 

2 pav. Kapiliaroskopija. 

nių požymių, antrinio Reino 

tikimybė – apie 50 proc. 

Gydymas 

Gydymo tikslas – sumažinti 

priepuolių dažnį ir 

sunkumą, išvengti audinių 

nekrozės. 

Tam pasitelkiamos nemedikamentinės 

priemonės 

(profilaktika) – šiluma (apranga 

– dvigubas sluoksnis, 

laisvi drabužiai, specialios 

šildomos pirštinės, kojinės, 

būtina skubiai sušildyti galūnę, 

prasidėjus priepuoliui), 

rekomenduojama neberūkyti, 

vengti streso, vibracijos, 

tam tikrų vaistų. Padeda 

temperatūrinė „biofeedback“ 

terapija, autogeninė 

treniruotė (autohipnozė), atsipalaidavimo 

pratimai, kurių 

tikslas – didinti jautrumo 

provokuojantiems veiksniams 

slenkstį, „išmokyti“ 

organizmą nebereaguoti į 

šaltį ar stresą ir panašiai. 

Pirminis Reino sindromas 

vaistais paprastai negydomas, 

nebent labai ryški 

klinika, šaltuoju metų laiku, 

kai vargina dažni, užsitęsę 

ir/ar sunkūs priepuoliai ir 

atsiranda išemijos požymių. 

Pagrindinė indikacija medikamentams 

– antrinis Reino 

sindromas. Bandoma veikti 

įvairias galimas sindromo 

patogenezės grandis. Vartojami 

įvairūs medikamentai 

3 pav. Kapiliaroskopija: norma. 

4 pav. Kapiliaroskopija: sklerodermija. 


- medikamentinio gydymo 

nereikia, 

- jei dažni priepuoliai 

žiemą – ilgo veikimo nifedipinas 

ar amlodipinas, 

- profilaktiškai, prieš 

kontaktą su provokuojančiu 

veiksniu – trumpo veikimo 

nifedipinas. 

Antrinis Reino sindromas: 

prevencija + medikamentinis 

gydymas. 

Ūmi išeminė krizė: 

- trumpo veikimo kalcio 

blokatoriai10–30 mg kas 8 

val., 

- aspirinas per os, 

- piršto ar riešo srities 

nervų blokada lidokainu ar 

bupivakainu, 

- intraveninė iloprosto 

infuzija (0,5–2 ng/kg kūno 

svorio) 

- persistuojant kritinei 

išemijai, esant stambios arterijos 

okliuzijai – heparinas 

į veną. 

- lokali simpatektomija 

– refrakteriniais atvejais. 

Prognozė 

Pirminio Reino sindromo 

prognozė gera, išeminės 


komplikacijos retos, apie 

10% ligonių įvyksta savaiminė 

remisija, per 10 metų 

sisteminė liga išsivysto tik 

rizika 12–15% ligonių. 


prognozė priklauso nuo 

pagrindinės ligos pobūdžio. 

Pagrindinis prognostinis 

žymeklis – pakitimai kapiliaroskopijoje. 

▲ 

Kaip palengvinti artritu 

sergančių žmonių gyvenimą 

Siekiant palengvinti 

savo dalią ir neužsisklęsti 

ribotoje namų 

aplinkoje, iniciatyvių 

žmonių dėka įkurta Kauno 

žmonių, sergančių artritu, 

bendrija. Jos gretose per 120 

žmonių, sergančių įvairiomis 

reumatinėmis ligomis. 

Dauguma šių ligų sunkios ir 

neišgydomos. Šiuos žmones 

nuolat vargina skausmas, 

dažnai sąnariai sustingsta, 

deformuojasi, blogėja jų 

judrumas. Vis sunkiau dirbti, 

vaikščioti, atlikti buities 

darbus, save aptarnauti. 

Kauno žmonių, sergančių 

artritu, bendrijos tikslas 

– suvienyti reumatinėmis 

ligomis sergančius žmones, 

padėti jiems gyventi visavertį 

gyvenimą, aktyviai reikštis 

visuomenėje. Siekiama, 

kad ligoniai gautų žinių apie 

ligą, išmoktų ją kontroliuoti, 

su ja gyventi, žinotų sveikos 

gyvensenos pagrindus ir jais 

vadovautųsi. 

Bendrijos nariai turi 

progą klausyti paskaitas 

įvairiomis medicinos temomis, 

gilinti žinias apie sąnarių 

ligas, jų paūmėjimus, 

skausmo plitimo priežastis, 

naujus gydymo vaistais ir 

be vaistų metodus. Gerai 

informuotas apie savo ligą 

žmogus gali pagerinti savo 

gyvenimo kokybę, išlaikyti 

fizinį aktyvumą, gyventi visavertį 

gyvenimą. 

Bendrija rengia projektus, 

plėtoja šviečiamąją 

veiklą, moko žmones sveikos 

gyvensenos, organizuoja 

kultūrinius renginius, 

ekskursijas. Kauno žmonių, 

sergančių artritu, bendrijos 

nariai, norėdami užmiršti savo 

negalią, skausmus, daug 

bendrauja, keliauja, lanko 

istorines Lietuvos vietoves, 

dalyvauja kultūriniuose renginiuose. 

Bendrijos nariai 

domisi Lietuvos sanatorijų 

teikiamomis gydymo galimybėmis 

gerinti judėjimo 

ir atramos aparato funkciją, 

sumažinti uždegimo išvargintų 

sąnarių skausmus, pagalba 

atkuriant darbingumą. 

Apgailestaujama, kad Lietuvoje 

daugeliui reumatinėmis 

ligomis sergančių ligonių 

nesuteikta galimybė pasigydyti 

sanatorijose. 


artritu, bendrija yra Lietuvos 

artrito asociacijos (LAA), 

vienijančios aštuonias įvairiose 

Lietuvos miestuose 

įsikūrusias bendrijas, narė. 

Asociacijos misija – padėti 

sąnarių ligomis sergantiems 

žmonėms gyventi visavertį 

gyvenimą, atstovauti mūsų 

interesams. LAA, bendradarbiaudama 

su vyriausybinėmis 

institucijomis, siekia 

pagerinti reumatinėmis 

ligomis sergančių žmonių 

medicininę pagalbą ir socialinę 

padėtį. Asociacija 

Palangoje organizuoja aktyvios 

reabilitacijos stovyklas 

„Gelbėkite savo sąnarius“. 

Čia taikoma nestandartinė 

reabilitacija, organizuojama 

daug kultūrinių renginių. 

Grįžę iš stovyklos bendrijos 

nariai labiau pasitiki savo 

jėgomis, pozityviau žvelgia 

į gyvenimą, užmiršta savo 

bėdas. 

Bendrijos nariai sukūrė 

moterų ansamblį, kuris 

švenčių progomis koncertuoja 

savo bendrijos nariams. 

Organizuojamos 

rankdarbių parodėles. Net ir 

deformuotais sąnariais, nusilpusiomis 

rankomis sukuriama 

nuostabių mezginių, 

mažų meno kūrinių. 

Lietuvos artrito asociacija 

yra Europos reumatologų 

asociacijos (EULAR) narė, 

Baltijos šalių reumato asociacijų 

tarybos narė, dalyvavo 

PARE manifesto darbo 

grupėje ir Lietuvos pacientų 

organizacijų atstovų tarybos 

veikloje. 

Visi reumatinėmis ligomis 

sergantys žmonės kviečiami 

papildyti bendrijos 

narių gretas, išklausyti įdomių 

paskaitų, pabendrauti. 

ALDONA PALIONIENĖ 


artritu, bendrijos 

pirmininkė 

39


“Aktualios informacijos” skyrelį tvarko 

sveikatos apsaugos ministro atstovė spaudai 

ODETA RIMKEVIČIŪTĖ 

Tel. (8-5) 266 14 15. 

El. paštas: odeta.rimkeviciute@sam.lt 

Ministras Žilvinas 

Padaiga kalbėjosi 

su apskričių 

gydytojais 

Sveikatos apsaugos ministerijoje 

surengtame ministro 

Žilvino Padaigos ir apskričių 

gydytojų susitikime buvo 

kalbėta apie aktualiausius 

sveikatos priežiūros reikalus 

– narkomanijos prevencijos 

priemonių plano įgyvendinimą, 

medikų darbo užmokesčio 

didinimą, medicininių 

atliekų tvarkymą, epidemiologinę 

priežiūrą. 

Ministras pristatė š.m. 

kovo 7 d. Vyriausybės nutarimu 

patvirtintą nacionalinės 

narkotikų kontrolės narkomanijos 

prevencijos 2004-2008 

programos įgyvendinimo 

priemonių planą. Susitikime 

dalyvavęs Kauno apskrities 

gydytojas Henrikas Čeida 

patikino, kad gydytojai prisidės 

prie šios programos įgyvendinimo. 

Gydytojai pritarė 

ministerijos planui visas šiais 

metais skirtas investicines lėšas, 

reikalingas plėsti psichologinės, 

medicininės, socialinės 

reabilitacijos paslaugas 

vaikams, nukentėjusiems nuo 

psichiką veikiančių medžiagų 

vartojimo, skirti kuriam nors 

vienam šalies priklausomybės 

ligų centrui. Buvo domimasi, 

kaip ketinama panaudoti 20 

tūkst. Lt, skirtų AIDS centrui, 

vykdyti infekcinių susirgimų 

prevenciją tarp asmenų, var- 

tojančių intraveninius narkotikus. 

Apskričių gydytojai kartu 

su ministru Ž. Padaiga aptarė 

neseniai pasiektą susitarimą 

tarp Vyriausybės ir medikų 

profesinių organizacijų dėl 

gydytojų ir slaugytojų darbo 

užmokesčio didinimo. Padidinus 

viešosiose įstaigose 

dirbančių medikų darbo užmokesčio 

fondą, gydytojai 

teigė įžvelgią grėsmę biudžetinių 

įstaigų medicininiam 

personalo išsaugojimui. Todėl 

Kauno apskrities gydytojas 

H. Čeida pasiūlė siekti, 

kad nuo liepos 1 d. 30 proc. 

būtų didinamas darbo užmokestis 

medikams, dirbantiems 

biudžetinėse įstaigose. Kauno 

savivaldybė jau teikia prašymus 

Finansų ministerijai, kad 

tikslinant šių metų biudžetą, 

būtų ieškoma tam reikiamų 

lėšų. Ministras, pritaręs siūlymui 

tarpininkauti sprendžiant 

šį klausimą, paskatino apskričių 

gydytojus pačius aktyviai 

siekti biudžetinėse įstaigose 

dirbančių medikų atlyginimo 

didinimo. 

Susitikime buvo diskutuojama 

apie šalies gydymo 

įstaigose veikiančias skirtingas 

apmokėjimo už paslaugas 

tvarkas, buvo teirautasi ar 

Sveikatos apsaugos ministerija 

ketina nustatyti griežtus 

reikalavimus, paaiškinančius 

kaip turi vykti atsiskaitymai 

su gydytojais. Ministras 

Žilvinas Padaiga sakė, kad 

administracija pati turi rasti 

mechanizmą, kaip administruoti 

atlyginimus, kaip gydymo 

įstaigai uždirbti daugiau 

pinigų ir kaip rūpintis savo 

darbuotojų gerbūviu. Taip 

pat apskričių gydytojai kėlė 

medicininių atliekų tvarkymo 

klausimą, buvo aiškinamasi, 

kaip veiks restruktūrizavimo 

komisija, pagal kokias procedūras 

vyks vertinimas ir iki 

kada galima tikėtis restruktūrizavimo 

programų įvertinimo 

bei pateikimo. 

Epidemiologinės priežiūros 

klausimą apskričių gydytojai 

pateikė todėl, kad pagal 

dabar veikiančius teisės aktus, 

reglamentuojančius privalomąjį 

profilaktinį aplinkos 

kenksmingumo pašalinimą, 

įvairiose įstaigose (gydymo 

įstaigose, kirpyklose) dezinfekciją 

turi atlikti asmenys, 

atitinkantys tam tikrus kvalifikacinius 

reikalavimus. Tokie 

specialistai, kaip išsiaiškino 

visuomenės sveikatos specialistai 

tose įstaigose beveik 

nedirba. Kadangi tai prieštarauja 

teisės aktams, gydytojai 

pasiūlė ministro įsakymu patvirtinti 

veiklos sričių sąrašą, 

kuriame būtų nurodyta kur turi 

dirbti specialistai, turintys 

dezinfekuotojo kvalifikaciją, 

o kur šį darbą galėtų atlikti 

įstaigos personalas. Sutarta 

šį klausimą svarstyti kito susitikimo, 

kuris, numatoma, 

vyks birželio 16 d., metu. 

SAM Ryšių su visuomene 

skyrius 

Darbo užmokestis 

didinamas per 

paslaugų įkainių 

didinimą 

Siekiant užtikrinti gydytojų 

ir slaugytojų darbo užmokesčio 

didinimą nuo š.m. 

gegužės 1 d. iš Privalomojo 

sveikatos draudimo fondo 

papildomai skirta 135 mln. litų. 

Papildomos lėšos asmens 

sveikatos priežiūros įstaigoms 

sumokėtos padidinus 

paslaugų įkainius. 

Siekiant spręsti aktualius 

sveikatos apsaugos sistemos 

klausimus, paslaugų įkainiai 

buvo didinami diferencijuotai. 

Didinant įkainius, pirmiausiai, 

buvo atsižvelgta 

į paklausiausių specialistų, 

t.y. anesteziologų, chirurgų, 

traumatologų ir kt., migracijos 

problemą. Taip pat buvo 

siekiama padidinti paslaugų 

įkainius taip, kad jie atitiktų 

realius paslaugų kaštus. 

Galima išskirti penkias 

grupes pagal kurias paslaugų 

įkainiai buvo didinami. Pirmoji 

grupė – dienos chirurgija, 

sudėtinga reanimacija, 

konsultacijos, kurių metu atliekami 

brangūs laboratoriniai 

tyrimai ir kt. Šios grupės 

paslaugų įkainiai padidinti 28 

procentais. 

Antroji paslaugų grupė 

– sudėtingos operacijos, mažiau 

sudėtinga reanimacija ir 

kt. Šių paslaugų įkainiai padidinti 

25 procentais. 


Trečia grupė – mažiau sudėtingos 

operacijos, specialistų 

konsultacijos bei sudėtingų 

terapinių ligonių gydymas. 

Paslaugų įkainiai padidinti 21 

procentu. 

Ketvirtai paslaugų grupei 

priskiriama akušerija, reabilitacija, 

nesudėtinga intensyvi 

terapija, širdies chirurgija, 

terapija, pediatrija ir kt. Šių 

paslaugų įkainiai didėja 14 

procentų. 

Penktoji paslaugų grupė 

– chemoterapija, psichiatrija, 

greitoji medicininė pagalba, 

pirminė sveikatos priežiūra, 

psichiatrija, tuberkuliozė, 

brangios procedūros ir kt., kur 

įkainis didėjo 7 procentais. 

Remiantis š.m. gegužės 

3 d. susitarimu dėl medikų 

darbo užmokesčio didinimo, 

visos papildomos lėšos gautos 

už padidintus paslaugų 

įkainius turi būti skirtos gydytojų 

ir slaugytojų darbo 

užmokesčiui. Sveikatos apsaugos 

ministro įsakymu sudaryta 

monitoringo grupė minėtam 

susitarimui įgyvendinti 

ir kontroliuoti. Monitoringo 

grupė įpareigota ne rečiau 

kaip kartą per ketvirtį pateikti 

ataskaitą apie susitarimo vykdymą 

visoms jį sudariusioms 

šalims. 

ODETA RIMKEVIČIŪTĖ 

Psichikos sveikata 

tampa sveikatos 

politikos 

prioritetu 

Sveikatos apsaugos ministerijoje 

vykusiame savivaldybių 

gydytojų susitikime 

buvo pristatytos Lietuvos 

psichikos sveikatos tendencijos, 

problemos ir galimi jų 

sprendimų būdai, jau taikomi 

šalies vakarų regione. Susitikime 

pranešimus apie psichikos 

sveikatos priežiūrą skaitė 

doc. Dainius Pūras, Klaipėdos 

AKTUALI INFORMACIJA 

miesto savivaldybės sveikatos 

apsaugos skyriaus vedėja 

Janina Asadauskienė ir Žemaitijos 

psichikos sveikatos 

centro gydytojas psichiatras 

Stasys Naujokas. 

Su savivaldybių gydytojais 

susitikęs sveikatos apsaugos 

ministras Žilvinas Padaiga 

pranešė, kad ministerija 

ketina į 2007 – 2013 metų 

bendro programavimo dokumentą 

kaip prioritetinę sritį 

įtraukti psichikos sveikatą ir 

tikisi ES paramos šios srities 

problemų sprendimui. Šių 

metų sausio mėnesį Helsinkio 

ministrų konferencijoje 

kartu su ministru Ž. Padaiga 

dalyvavęs doc. D. Pūras savivaldybių 

gydytojams pristatė 

konferencijoje pateiktus Europos 

Sąjungos šalių sprendimus 

visuomenės psichikos 

sveikatos srityje ir paaiškino 

kaip jie galėtų būti pritaikomi 

Lietuvoje. Pasak D. Pūro, 

viena svarbiausių užduočių 

– įveikti neigiamą visuomenės 

požiūrį į psichikos sutrikimų 

turinčius asmenis. 

Pasaulio banko duomenimis, 

Lietuva vertinama kaip daugiausiai 

Europoje skirianti 

lėšų socialinės atskirties įstaigų 

(internatų) išlaikymui. D. 

Pūro teigimu tokia priemonė 

yra labai brangi ir neefektyvi, 

kitos Europos šalys asmenis, 

turinčius psichikos sutrikimų 

sėkmingai integruoja į bendruomeninį 

gyvenimą. 

Helsinkio ministrų konferencijoje 

taip pat buvo 

skatinama savo šalyse stiprinti 

suvokimą, kad psichikos 

sveikata tampa centrine 

sveikatos politikos ašimi, 

nes pakirtus dvasinę sveikatą, 

neįmanoma kurti fiziškai 

sveikos visuomenės. Kaip 

prioritetinę ir objektyvią priemonę, 

sprendžiant psichikos 

sveikatos problemas doc. D. 

Pūras pasiūlė pradėti tėvų ir 

motinų mokymus, kaip būti 

geresniais savo vaikams. Manoma, 

kad psichikos sveikatos 

srityje didžiausias darbas 

turi vykti su vaikais – naująja 

visuomenės karta. Taip pat 

realiai ir kuo greičiau prisidėti 

prie psichikos sveikatos 

prevencijos užtikrinimo buvo 

paskatintos ne tik savivaldybės, 

bet ir seniūnijos, bendruomenės. 

Psichikos sveikatos priežiūrą 

Klaipėdos mieste pristačiusi 

Klaipėdos miesto 

savivaldybės sveikatos apsaugos 

skyriaus vedėja Janina 

Asadauskienė nurodė 

vieną didžiausių psichikos 

sveikatos problemų šiame 

regione – jaunimo norą žudytis. 

2000 m. atlikto tyrimo 

duomenimis daugiau nei 7 

proc. jaunimo bandė žudytis. 

Panašius skaičius apie padėtį 

Telšių rajone pateikė ir Žemaitijos 

psichikos sveikatos 

centro gydytojas psichiatras 

Stasys Naujokas. Savivaldybių 

medikai pažymėjo, kad 

psichikos sveikata yra ne tik 

sveikatos sistemos problema, 

todėl rūpintis šia sritimi turi 

ir savivaldybių socialiniai bei 

švietimo skyriai. 

J. Asadauskienė susirinkusiems 

šalies savivaldybių 

gydytojams pasakojo apie 

Klaipėdoje taikomus psichikos 

sveikatos problemų 

sprendimo būdus. Neseniai 

pradėjo veikti Klaipėdos psichikos 

sveikatos centro interneto 

puslapis www.psichika. 

lt, veikia paguodos telefonas, 

rengiamos vaikų sveikatinimo 

stovyklos, vykdomos 

prevencinės programos, įkurta 

mobili krizių įveikimo komanda. 

Joje dirba budintys 

psichologai, kurie gali būti 

sutelkti bet kuriuo metu, bet 

kurioje įvykio vietoje, iškilus 

savižudybės ar žmonių užgrobimo 

grėsmei. Ekstremaliose 

situacijose mobili krizių 

įveikimo komanda atlieka 

derybininkų darbą. Komandos 

nariai taip pat teikia psichologinę 

pagalbą gelbėjimo 

tarnyboms – ugniagesiams ir 

narams, kuriems dažnai tenka 

susidurti su žmogaus gyvybės 

gelbėjimu ar praradimu. Artimųjų 

netekties atveju komanda 

teikia pagalbą šeimoms. 

Ateityje planuojama tokią pagalbą 

teikti teismo medicinos 

ekspertams bei patologinės 

anatomijos specialistams. 

Savivaldybių gydytojų susitikime 

dalyvavęs Žemaitijos 

psichikos sveikatos centro 

gydytojas psichiatras Stasys 

Naujokas akcentavo, kad jei 

nespręsime psichikos sveikatos 

problemų, mūsų tauta 

susinaikins pati. S. Naujoko 

teigimu daugiausiai psichinę 

žmonių sveikatą žeidžia be 

saiko vartojamas alkoholis. 

Psichiatro pateikti tyrimų 

duomenys rodo, kad didžioji 

dauguma savižudybių ar nužudymų 

įvykdoma žmogui 

esant neblaivam. 82 proc. 

2000 – 2003 m. Telšių rajone 

nusižudžiusių vyrų neabejotinai 

sirgo alkoholizmu, 77 

proc. nusižudė neblaivūs. Tai, 

jog panaši tendencija stebima 

visoje Lietuvoje, patvirtina ir 

teismo medicinos ekspertai. 

Žemaitijos psichiatras S. 

Naujokas atkreipė dėmesį 

į vaikų minčių apie savižudybę 

priežastis – berniukai 

dažniausiai ima mąstyti apie 

savižudybes susipykę su tėvais, 

mergaitės – kai jaučiasi 

nemylimos ir nereikalingos. 

Tai rodo, kad pirmiausia psichikos 

sveikatą reikia stiprinti 

šeimoje. Pasak S. Naujoko, 

gyvendamas su pačiais 

blogiausiais tėvais, vaikas 

jausis geriau nei būdamas 

geriausiame internate. Kur 

kas svarbiau mokyti tėvus, 

nei atskirti nuo šeimų vaikus. 

Mokyklose taip pat turi 

būti organizuojamos sveikatos 

pamokos, nes dauguma 

vaikų, baigę mokyklą neturi 

žinių, kaip galima suvaldyti 

paprastą stresą. 

41


Susitikime buvo pateiktas 

siūlymas stiprinti bendradarbiavimą 

tarp vaikų teisių apsaugos, 

policijos, visuomeninių 

organizacijų, mokyklų, 

psichologų, o visą šių institucijų 

specialistų darbą turi 

koordinuoti savivaldybės. 

Doc. D. Pūras rekomendavo 

rudenį surengti savivaldybių 

konferenciją visuomenės 

sveikatos tema, ypatingą dėmesį 

skiriant psichikos sveikatai. 

Ryšių su visuomene skyrius 

Vilniaus greitosios 

pagalbos ligoninėje 

– du 

modernūs skyriai 

Vilniaus greitosios pagalbos 

universitetinėje ligoninėje 

oficialiai atidaryti nauji 

Akių ligų ir Ausų, nosies, 

gerklės ligų skyriai. 

Šių metų pradžioje iš pertvarkytos 

Misionierių ligoninės 

į Greitosios pagalbos 

kliniką perkelti skyriai įkurdinti 

viename rekonstruotame 

aukšte. Šalia patogių 1-4 

vietų palatų įrengti modernūs 

gydytojų apžiūros kabinetai, 

dvi visus reikalavimus atitinkančios 

operacinės. Greitosios 

pagalbos ligoninės direktorius 

Leonardas Streikus 

teigė, kad ligoninės paslaugų 

įvairiapusiškumas leidžia suteikti 

skubią pagalbą net ypač 

sunkiems ir daug traumų patyrusiems 

pacientams, kuriuos 

turi gydyti ir operuoti net keli 

įvairių sričių specialistai. 

Pasak Akių ligų skyriaus 

vedėjos Loretos Sipailienės, 

ypač svarbu tai, kad ankstesnis 

darnus ir draugiškas 

skyriaus kolektyvas restruktūrizacijos 

metu nebuvo išskaidytas 

ir buvo sėkmingai 

perkeltas į Greitosios pagalbos 

ligoninę. Skyriaus vedėja 

taip pat pabrėžė, kad žymiai 

pagerėjo pacientų gydymo 

sąlygos, sutrumpėjo jų gulėjimo 

ligoninėje laikas, be to, 

pacientams daug saugiau gydytis 

daugiaprofilinėje ligoninėje, 

kur bet kuriuo paros 

metu užtikrinama kvalifikuota 

visų reikiamų specialistų 

pagalba. Akių ligų skyrius 

vienu metu galės priimti 24 

pacientus. Kad būtų patogiau 

pacientams, skyriui priklausantis 

Akių traumų punktas ir 

operacinė, kurioje bus teikiama 

skubi pagalba, įkurdinti 

pirmajame ligoninės aukšte, 

šalia Traumatologinio punkto 

ir Priėmimo skyriaus. Nuo 

šių metų pradžios naujai veikiančiame 

skyriuje jau atlikta 

daugiau kaip 300 operacijų. 

Ausų, nosies, gerklės ligų 

skyriaus veiklą pristatęs 

vedėjas Jonas Laimutis Martinkėnas 

pabrėžė, kad dirbant 

klinikinėje ligoninėje bei modernia 

įranga aprūpintame 

skyriuje pacientams bus teikiama 

aukštesnio lygio pagalba. 

Sunkias traumas patyrusius 

ligonius vienu metu galės 

konsultuoti ir gydyti įvairių 

sričių medicinos specialistai 

– neurochirurgai, mikrochirurgai, 

okulistai, otorinolaringologai. 

Iš Misionierių 

ligoninės perkeltame skyriuje 

dirbs tas pats gydytojų kolektyvas 

ir 4 papildomai priimti 

medikai. Vienu metu skyriuje 

galės gydytis 30 pacientų. 

Ligoninės administraciją 

ir medicinos darbuotojų kolektyvą 

pasveikinęs Sveikatos 

apsaugos ministerijos valstybės 

sekretorius Vidmantas Žilinskas 

pažymėjo, kad ligoninė 

tampa moderniu ir svarbiu 

gydymo centru, jos gydytojų 

darbai yra aukštai vertinami 

visoje Lietuvoje. „Mūsų 

tikslas – sudaryti piliečiams 

kuo geresnes sąlygas, kad jie 

galėtų gydytis aukšto lygio ir 

gerai įrengtose ligoninėse“, 

– teigė V. Žilinskas. Ligoninės 

kolektyvą LR Prezidento 

vardu pasveikino į renginį 

atvykusi pirmoji šalies ponia 

Alma Adamkienė, palinkėjusi 

ir toliau siekti numatytų tikslų 

bei tapti viena moderniausių 

gydymo įstaigų. 

Greitosios pagalbos ligoninė 

modernią diagnostikos 

ir gydymo įrangą, kuri kainavo 

apie 6 mln. litų, įsigijo už 

Vilniaus miesto savivaldybės 

lėšas. Naujo ligoninės korpuso 

statybai lėšų iš valstybės 

investicinių programų skyrė 

Sveikatos apsaugos ministerija. 


Tabako kontrolės 

įstatymo pakeitimo 

iniciatyvos 

kelia nerimą 

Sveikatos apsaugos ministerija, 

įvertinusi Tabako 

kontrolės įstatymo pakeitimo 

įstatymo projektą, reiškia susirūpinimą 

dėl kai kurių projekte 

pateiktų naujų nuostatų, 

prieštaraujančių Tabako kontrolės 

įstatymo esmei ir tarptautiniams 

teisės aktams. 

Pagal 2004 m. gegužės 

1 d. įsigaliojusį Tabako kontrolės 

įstatymą, Lietuvoje 

reklamuoti tabako gaminius, 

skatinti tabako gaminių įsigijimą 

ir vartojimą yra uždrausta. 

Tačiau Ūkio ministerijos 

parengtame Tabako 

kontrolės įstatymo pakeitimo 

įstatymo projekte vėl siūloma 

įteisinti tam tikras netiesioginės 

reklamos formas - tabako 

gaminių gamintojų ir (ar) prekiautojų 

pavadinimų (firmos 

vardo) ir (ar) prekių ženklų 

pateikimą visose tabako gaminių 

pardavimo vietose. Jei 

tokia nuostata būtų įteisinta, 

ji neabejotinai atliktų reklamos 

funkciją, nes supažindintų 

vartotojus su preke ir 

informuotų apie jos buvimą 

rinkoje. Sveikatos apsaugos 

ministerija griežtai nepritaria 

tokios nuostatos įteisinimui. 

Sveikatos apsaugos ministerija 

minėto įstatymo projekte 

siūlo griežtinti rūkymą 

viešose vietose ribojančias 

nuostatas bei uždrausti rūkyti 

jaunimo diskotekų metu. Taip 

pat siekiama, kad įstatyme 

būtų aiškiai nurodyta, jog restoranuose, 

kavinėse, baruose, 

klubuose, diskotekose ir kitose 

žmonėms aptarnauti skirtose 

patalpose būtų įrengtos 

ne tik atskiros, bet ir uždaros, 

turinčios autonomišką vėdinimo 

sistemą patalpos rūkantiems 

asmenims. Artimiausiu 

metu ketinama atlikti visuomenės 

apklausą, tikintis paramos 

dėl rūkymo apribojimo 

viešose vietose draudimo. 

Pasaulio sveikatos organizacija 

ir Pasaulio bankas siūlo 

sistemingai didinti tabako 

kainas. Ši veiksminga priemonė 

gali sumažinti rūkymo 

paplitimą tarp jaunų žmonių. 

Pagal tarptautinius įsipareigojimus, 

iki 2009 m. Lietuvoje 

tabako kainos turėtų susilyginti 

su tomis, kurios yra nustatytos 

Europos Sąjungoje. 

Šiuo metu Lietuvoje tabako 

gaminių (cigarečių) akcizo 

dalis sudaro apie 45 procentus 

jų vidutinės kainos (ES 

direktyva reikalauja 57 procentų, 

bet daugelyje pasaulio 

šalių šis procentas siekia net 

70-80 procentų). Lietuvoje 

šis procentas vienas mažiausių 

Europoje. 

2004 m. Europos Komisija 

parengė Tabako vartojimo 

poveikio asmens ir visuomenės 

sveikatai Europoje ataskaitą, 

kurioje nurodoma, kad 

tabako gaminių vartojimas 

valstybių biudžetui atsieina 

daugiau nei duoda įplaukiantys 

tabako mokesčiai ir neišmokėtos 

socialinio draudimo 

išmokos dėl ankstyvos rūkančiųjų 

mirties.

Sveikata

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?