Depresijos ir nerimo sutrikimu diagnostika ir gydymo ... - psichiatrai.lt

Depresijos ir nerimo sutrikimų diagnostika ir gydymo principai 

1.0. Depresijos sutrikimų epidemiologija (negalios apsunkinti gyvenimo metai). Lietuvos 

sveikatos politika vadovaujasi Europos regiono dokumentu “Sveikata visiems XXI amţiuje” ir 

Lietuvos sveikatos programa. Tarp svarbiausių regiono sveikatos klausimų pabrėţiama ir 

psichinės sveikatos problema. PSO pateikiami duomenys apie 10 pagrindinių ligų išsivysčiusios 

rinkos ekonomikos ir buvusios socialistinės ekonomikos kraštuose. Pirmosios 2 dešimtuko vietos 

1990 metais ir 2020 metais skiriamos išeminei širdies ligai ir didţiąjai vienpolei depresijai. 

Vienpoliai depresiniai sutrikimai yra didţiulė našta visuomenei ir uţima ketvirtą vietą tarp 

visų ligų, daugiausia sunkinančių gyvenimo metus (4,4 proc.) bei yra pagrindinė metų, 

pragyventų, jaučiant negalią, prieţastis (11,9 proc. visų metų, pragyventų varginant negaliai). 15 

– 44 m. amţiaus grupėje vienpoliai depresiniai sutrikimai uţima antrą pagal sunkumą vietą ir 

sudaro 8,6 proc. negalios apsunkintų gyvenimo metų. Prognozuojama, kad iki 2020 metų 

depresijos padidės iki 5,7 proc. ir ji taps antrąja pagrindine prieţastimi prarastų dėl negalios 

gyvenimo metų. Pasaulyje dėl prarastų abiejų lyčių negalios gyvenimo metų ji bus antroji 

prieţastis po išeminės širdies ligos, o išsivysčiusiuose regionuose depresija bus pagrindinė metų, 

praleistų su negalia, prieţastimi. 

Depresijos epidemiologiniai duomenys labai skirtingi. Tam turi įtakos tyrimo metodikų 

skirtumai, poţiūrio į sutrikimų ribas įvairovė, diagnostikos patikimumo problemos ir kt. Teigiama, 

jog depresija bent kartą gyvenime gali būti sirgę nuo 5-8 proc. iki 20-30 proc. ţmonių, o sunkias 

depresijas patiria 1-2 proc. ţmonių. Kartotinis depresijos sutrikimas nustatomas 1,5 – 19 proc., o 

distimija – 3 – 3,9 proc. populiacijos. Nustatyta, kad kartotine trumpalaike depresija gali sirgti apie 

5 proc. visuomenės, o ţiemos tipo depresijos 5 kartus daţnesnės uţ vasaros. Iš visų ligonių, 

kurie kreipiasi į įvairių specialybių gydytojus, sergantieji depresija sudaro 10 proc. Literatūros 

duomenimis apie 10 proc. visų ţmonių patiria ilgiau ar trumpiau trunkančias depresines būsenas, 

o prie jų priskyrus ir švelnias, daţniausiai neatpaţintas depresijas, susidarytų apie 25 proc. 

2.0. Depresijos diagnostika. Depresija – liguistai prislėgta liūdna nuotaika, kuriai paprastai 

būdinga sulėtėjęs mąstymas ir prislopinti judesiai. 

2.1. Klasikinė depresija. Europos regiono valstybėse ir Lietuvoje depresija diagnozuojama, 

remiantis TLK-10 depresijos diagnostikos kriterijais, pagal kuriuos skiriama: 

F32 Depresijos epizodas. 

F32.0 Lengvos depresijos epizodas. 

.00 Be somatinio sindromo. 

.01 Su somatiniu sindromu. 

F32.1 Vidutinio sunkumo depresijos epizodas. 



F 32.2 Sunkios depresijos epizodas be psichozes simptomu. 

F 32.3 Sunkios depresijos epizodas su psichozes simptomais 

F 32.8 Kiti depresijos epizodai. 

F 32.9 Nepatikslintas depresijos epizodas. 

F 33 Pasikartojantis depresinis sutrikimas. 

F33.0 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, lengvos depresijos epizodas. 



F33.1 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo depresijos epizodas. 



F33.2 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų. 

F33.3 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės 

simptomais. 

www.psichiatrai.lt 1 .

F33.4 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, remisija. 

F33.8 Kiti pasikartojantys depresiniai sutrikimai. 

F33.9 Nepatikslintas pasikartojantis depresinis sutrikimas. 

F34 Nuolatiniai nuotaikos sutrikimai. 

F34.0 Ciklotimija. 

F34.1 Distimija. 

F34.8 Kiti nuolatiniai nuotaikos sutrikimai. 

F34.9 Nepatikslintas nuolatinis nuotaikos sutrikimas. 

Depresija diagnozuojama apklausus pacientą, jo aplinkos ţmones, objektyviai įvertinus 

esamą psichinę būseną ir nustačius: 

PAGRINDINIUS DEPRESIJOS SIMPTOMUS: 

pakitusią nuotaiką (liūdesys, prislėgtumas, nusiminimas, disforija ir kt.) 

interesų ir pasitenkinimo sumaţėjimą (susiaurėjęs interesų ratas, sumaţėjęs pasitenkinimo 

jausmas veikla, kuri anksčiau teikė malonumą) 

energijos bei aktyvumo sumaţėjimą ir nuovargio jausmo padidėjimą. 

KITUS SIMPTOMUS: 

susilpnėjusią dėmesio koncentraciją ir išlaikymą 

sumaţėjusią savivertę ir pasitikėjimą savimi 

kaltės ir menkavertiškumo idėjas 

niūrų ir pesimistinį ateities įsivaizdavimą 

ţalojimosi ar saviţudybės idėjas arba veiksmus 

sutrikusį miegą (insomnija, rečiau hipersomnija) 

apetito pokyčius (sumaţėjimas, rečiau padidėjimas, sąlygojantis atitinkamus svorio 

pokyčius) 

SOMATINIUS DEPRESIJOS SIMPTOMUS: 

sumaţėję interesai ir pasitenkinimas veiklą, patinkančia esant normalios nuotaikos 

silpnesnė emocinė reakcija į įprastines malonias aplinkybes ir įvykius, maţiausiai 2 

valandomis ankstesnis nei įprasta nubudimas rytais 

depresija sunkesnė rytais 

ţymus apetito sumaţėjimas 

svorio kritimas 

libido susilpnėjimas 

psichomotorinis slopinimas arba aţitacija 

Somatinis sindromas išskiriamas nustačius 4 ir daugiau minėtų simptomų. 

Depresijos sunkumas nustatomas pagal simptomų raišką. Visų 3-jų depresijos epizodų 

trukmė turėtų būti maţiausiai 2 savaites, tačiau esant neįprastai sunkiems simptomams ir greitai 

pradţiai, ją galima diagnozuoti ir greičiau. Visų 3-jų sunkumo laipsnių depresija maţiau ar 

daugiau sutrikdo pacientų socialinę, darbinę ir buitinę veiklas. 

Lengvos depresijos epizodas. Tipiškiausi šio sunkumo depresijos epizodo simptomai yra 

liūdna nuotaika, sumaţėję interesai ir pasitenkinimas, padidėjęs nuovargis. Diagnostikai būtini 

maţiausiai 2 iš pagrindinių ir maţiausiai 2 kiti depresijos simptomai. Nei vienas simptomas neturi 

būti stipriai išreikštas. Asmuo, sergantis lengva depresija, paprastai jaudinasi dėl minėtų 

simptomų ir turi socialinės veiklos ir net įprasto darbo sunkumų, bet šių funkcijų nepraranda. 

Vidutinio sunkumo depresijos epizodas. Diagnostikai būtini du iš trijų tipiškos depresijos 

simptomų ir maţiausiai trys kiti depresijos simptomai. Keletas simptomų gali būti ryškūs, bet tai 

nebūtina, jeigu bendras simptomų skaičius yra pakankamas. 

Asmuo, sergantis vidutinio sunkumo depresija, paprastai turi didelių socialinės, darbinės ir 

buitinės veiklos sunkumų. 

Sunkios depresijos epizodas. Diagnostikai būtini trys pagrindiniai depresijos simptomai ir 

maţiausiai keturi kiti simptomai, kurių keletas turi būti sunkaus laipsnio. Jeigu tokie svarbūs 


simptomai kaip aţitacija arba prislopinimas yra labai ryškūs, pacientas gali nenorėti arba negalėti 

nurodyti daugelio depresijos simptomų, taip apsunkinant tolesnę diagnostiką. 

Labai maţa tikimybė, kad šio epizodo metu ligonis sugebės tęsti socialinę, darbinę ar 

buitinę veiklą, o jei ir sugebės, tai ji bus labai ribota. 

Sunkios depresijos epizodas gali reikštis su psichozės simptomais ir be jų. Psichozinę 

simptomatiką nurodo : 

kliedesiai (būdinga nusidėjimo, nuskurdimo, neišvendiamos nelaimės idėjos); 

haliucinacijos (klausos ir uoslės haliucinacijom būdingi šmeiţiantys, kaltinantys balsai bei 

atmatų, puvimo arba mėsos irimo kvapai); 

sunkus psichomotorinis slopinimas, galintis progresuoti iki stuporo; 

Kliedesiai ir haliucinacijos gali atitikti (būti kongruentiniai) nuotaikos sutrikimo sunkumą 

(pvz.: savikaltos, nuostolio, nihilistiniai) arba neatitikti (nekongruentiniai). Nekongruentiniai 

simptomai būna apie 15% pacientų. 

2.2. Užmaskuotos depresijos. Šios depresijos dar vadinamos slaptosiomis, vegetacinėmis, 

somatinėmis, depresijomis be depresijos, depresijų ekvivalentais arba latentinėmis.Tai 

depresijos, kurių metu pirmiausiai išsyškėja ne liguisti nuotaikos sutrikimai, o kokios nors ligos, 

daţnai somatinės simptomai. Ši depresija lyg uţsimaskuoja, uţsideda kitos ligos kaukę. Tad 

suprantama, kad šios depresijos neretai lieka neatpaţintomis, juo labiau, kad ligoniai paprastai 

kreipiasi ne į psichiatrus, o į kitų specialybių gydytojus. Manoma, kad visų ligonių, kurie kreipiasi į 

gydytojus, maţdaug pusė serga uţmaskuotomis depresijomis. 

Uţmaskuotų depresijų simptomatika labai įvairiaformė (polimorfiška), daţniau vidutinio 

intensyvumo. Ligoniai daţniausiai skundţiasi bendru silpnumu, nerviniu išsekimu, širdies ir 

kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo sistemų veiklos sutrikimais, greta kurių stebima iniciatyvos 

stoka, nerimas, nuovargio jausmas, astenija. Ligoniams gana daţnai sunku nupasakoti savo 

negalavimus. Vieni iš daţnesnių poţymių yra miego sutrikimai (sunku uţmigti, paviršutiniškas 

miegas, daţni pabudimai, pernelyg ankstyvi nubudimai), nevalgumas (sumaţėja kūno masė), 

libido ir potencijos susilpnėjimas ( moterims gali sutrikti mėnesinių ciklas). Daţnai vargina 

skausmai, parestezijos, pykinimas, vėmimas, vidurių uţkietėjimas ar viduriavimas, spaudimo 

jausmas krūtinėje. 

Visi šios rūšies depresijos simptomai neturi organinio pagrindo, nenustatoma ir tų organų 

funkcijų sutrikimų (arba jie nustatomi minimalūs, neatitinkantys savijautos sunkumo), jų negalima 

susieti su kokia nors viena liga, jie nesudaro ir pilno klinikinio sindromo. 

Uţmaskuotos depresijos klasifikuojamos pagal negalavimų lokalizaciją ir pobūdį. Skiriami 

sekantys depresijos variantai: 

2.2.1.Alginis – senestopatinis. Vyrauja skausmas arba senestopatijos. Skausmų 

lokalizacija kintanti, tai savotiški, senestopatiniai, klajojantys skausmai, sustiprėjantys naktį arba 

rytą, topografiškai neatitinkantys inervacijos zonų, jų negalima priskirti jokiai somatinei 

ligai.Jutimai linkę periodiškai kartotis arba priklauso nuo psichogeninių veksnių. Jų neveikia 

analgetikai, bet gerai veikia antidepresantai, trankviliantai ar net maţos neuroleptikų dozės. 

Skiriamos šio varianto sekančios formos: 

kardialinis (įvairaus intensyvumo nemalonūs jutimai širdies plote: spaudimas, dūrimas, 

deginimas, spazmai, karštis, pulsacija, tachikardija). 

panalginis (skausmai pereina iš vienos kūno dalies į kitą, t. y. neturi nuolatinės lokalizacijos). 

abdominalinis (epigastriumo, ţarnyno, kepenų skausmai). 

cefalginė (galvos skausmai:deginimo, spaudimo, pulsavimo, tirpimo, tuštumo jausmai). 

2.2.2.Nemigos (insomnijos). Pasireiškia sutrikusiu miegu, nepailsėjimo jausmu (nors ir 

miegojo visą naktį). Kartais šios kilmės miego sutrikimai gali pasireikšti apsnūdimu, kuris trunka 

visą dieną ir tik vakare palengvėja. 

2.2.3.Diencefalinis – dar vadinama vegetacine depresija, kuri gali pasireikšti sekančiomis 

formomis: 

vegetovisceraline – daţniausiai debiutuoja kaip paroksizmas naktį arba nksti rytą kaip smūgis, 

pulsavimas galvoje, širdies plote, prakaitavimas, mirties baimė. 


vazomotorine – alergine – sunku kvėpuoti, uţgula nosį, degina nosies gleivinę, pakinta balso 

tembras. 

pseudoastmine – sutrinka kvėpavimo ritmas, gilumas, daţnis. 

2.2.4.Narkomaninis – kai alkoholis vartojamas ne dėl euforijos, bet tam, kad numalšintų 

nemalonius jutimus, išvaduotų nuo sunkių minčių. Tai simptominis, t. y. antrinis alkoholizmas. 

Literatūroje aprašomi ir kiti uţmaskuotų depresijų variantai (anoreksinė, seksualinių 

sutrikimų ir kt.). 

3.0. Depresijų diferencinė diagnostika. 

Depresija diferencijuotina nuo: 

3.1. Ciklotimijos (švelnaus bipolio sutrikimo), kuriai būdinga nuolatinė nestabili nuotaika su 

daugybe besikeičiančių lengvos depresijos ir lengvo pakilimo tarpsnių, trunkančių ne trumpiau 

kaip dvejus metus su neilgesniais kaip 2 mėnesių atoslūgiais. Šie nuotaikos svyravimai paprastai 

nesusiję su išorinės aplinkos įvykiais. 

3.2. Distimijos (depresinės neurozės) – t. y. nuolatinės, daţniausiai lengvos depresinės 

nuotaikos, trunkančios ne trumpiau kaip 2 metus su neilgesniais kaip 2 mėnesių geros savijautos 

periodais. Distimija gali pereiti į depresiją, nuo kurios pasveikus vėl tęsiasi distimija (dviguba 

depresija). 

3.3. Dvipolio afektinio sutrikimo, kuriam būdingi pasikartojantys (maţiausiai 2) nuotaikos, 

aktyvumo kitimo periodai, kurių metu nuotaika tampa pakili, padidėja energija bei aktyvumas 

(manija ar hipomanija), o kartais nuotaika pablogėja, energija bei aktyvumas sumaţėja 

(depresija). Tarp šių dviejų epizodų būdingas visiško sveikumo laikotarpis. 

3.4. Organinių nuotaikos sutrikimų, kai konkreti somatinė liga pasireiškia ir nustatoma 

pirmiau negu išryškėja depresinė simptomatika. 

3.5. Psichotropinių medţiagų vartojimo sukeltų nuotaikos sutrikimų, kurių metu pirminis yra 

psichotropinių medţiagų (narkotikų, alkoholio, vaistų ir kt.) vartojimas, o nuotaikos sutrikimai 

išryškėja tam tikrame priklausomybės etape. 

3.6. Adaptacijos sutrikimų, kuomet depresinė reakcija pasireiškia stresogeninių gyvenimo 

pokyčių ar įvykių rezultate (depresiška nuotaika, nerimas, susirūpinimas, nesugebėjimas 

susitvarkyti, planuoti ateitį, toliau dirbti pradėtus ir atlikti kasdienius darbus). 

3.7. Šizoafektinio sutrikimo depresinio tipo, kurio metu pasireiškia tiek šizofrenijos, tiek 

nuotaikos sutrikimo (depresijos) simptomai. Šis sutrikimas apima visus galimus šizofrenijos ir 

depresijos simptomus. Kai kurie autoriai šizoafektinį sutrikimą vadina cikloidine psichoze, kurios 

tam tikrame etape pasireiškia ir depresinė simptomatika. 

3.8. Pošizofreninės depresijos, kada po šizofrenijos epizodo prasideda depresijos 

epizodas, atitinkantis depresijos epizodo diagnostinius kriterijus, kartu likus dar kai kuriems 

šizofrenijos simptomams. Jeigu ligoniui nebelikę jokių šizofrenijos simptomų, turi būti 

diagnozuojamas depresijos epizodas. 

3.9. Sielvarto, kuris prasideda po netekties, savigarbos jausmas nesikeičia, socialinė ir 

darbinė veikla neryškiai ir laikinai sutrikusi, somatiniai depresijos simptomai greitai praeina, 

disstresas praeina vidutiniškai po 6 – 12 savaičių, suicidinių minčių nėra arba jos trumpalaikės, 

AD neefektyvūs. 

3.10. Uţmaskuotų depresijų ir somatinių ligų diferencinė diagnostika. 

Sergantys uţmaskuota depresija daţniau pabrėţia abejingumą, pasyvumą nei blogą 

nuotaiką, o jei ją ir pripaţįsta, aiškina tai somatiniais negalavimais („ kokia gali būti nuotaika, jei 

taip blogai jaučiuosi“). 

Skausmai arba nemalonūs jutimai trunka ilgai (keletą mėnesių ar net metų), su minimaliais, 

trumpalaikiais pagerėjimais. 

Skausmų arba nemalonių jutimų beveik arba visai neveikia simptominis somatinis 

gydymas, o padeda BD, AD, maţos NL dozės. 

Tiriant nustatoma neryški objektyvi patologija neatitinkanti nusiskundimų arba sveikatos 

sutrikimų prieţastis lieka neaiški. 

Būsena daţnai pablogėja rytais, pavasarį ar rudenį. 


Išoriškai ši būsena gali būti panaši į pavargimą, tačiau jam nenustatoma objektyvios 

prieţasties. 

Anamnezėje neretai bent vienas iš giminės ţmonių yra patyręs panašią būseną (tokiose 

šeimose daţniau pasitaiko saviţudţių) arba serga ligomis, kurių nenustato, bet BD ar AD 

palengvina savijautą. 

4.0. Tipiškos depresijos epizodo eigos modelis, pateiktas D.J.Kupperio su kolegomis, išskira 

3 ligos stadijas: 

Ūminią (laikotarpis nuo epizodo pradţios iki atoslūgio (remisijos) pradţios); 

Stabilizacijos (tęstinio gydymo); 

Palaikomojo gydymo; 

Ūminė depresijos fazė 60 proc. sergančiųjų gali tęstis iki 6 mėnesių, 30 proc. iki vienų metų. 

Gydymas lengvina ir trumpina šią fazę. 

Depresijos atoslūgis (remisija) yra pirminis gydymo tikslas. 

Jeigu tęstinio ar stabilizuojamojo gydymo laikotarpiu vėl išryškėja depresijos simptomai, tai - 

depresijos atkrytis (to paties depresijos epizodo apimtyje). 

Jeigu depresijos simptomai grįţta palaikomojo gydymo metu arba 2 mėn. po atoslūgio 

(remisijos) pasiekimo, tai bus depresijos pasikartojimas. 

Jeigu 6 mėnesiai po atoslūgio (remisijos) depresijos simptomai nepasikartojo, pacientas 

laikomas pasveikusiu nuo šio depresijos epizodo. 

Jeigu po 2 adekvačių gydymo antidepresantais kursų atoslūgio (remisijos) nesulaukiama, 

depresija laikoma atsparia (rezistentiška) gydymui. Rezistentiškumą gali lemti neadekvačios 

antidepresantų dozės, netinkama gydymo trukmė, nepakankamas kitų gydymo priemonių 

panaudojimas. Dauguma depresijų atsparios (rezistentiškos) gydymui tik santykinai – reikia tik 

aktyvesnės gydymo taktikos ir tik nedidelė dalis depresijų yra visiškai atsparios gydymui. Yra 

duomenų, kad neveiksmingi gydymo antidepresantais kursai patys didina sutrikimo atsparumą 

ir su kiekvienu nepasisekusiu gydymu laukiamo poveikio tikimybė sumaţėja 15 – 20 proc. 

Depresija gali įgauti lėtinę eigą. 

Literatūros duomenimis 2/3 depresija sergančių pacientų nesigydo arba netinkamai gydomi. 

5.0. Depresijos gydymo taktika. 

Depresijų gydymo ir profilaktikos poţiūriu reikšmingiausiu yra laikomas kombinuotas 

gydymas, t. y. tinkamas farmakoterapijos, psichoterapijos, biologinio gydymo, socialinės pagalbos 

ir kt. derinys. 

5.1. Medikamentinis gydymas. Antidepresantai naudojami įvairaus sunkumo depresijų 

gydyme ir yra parenkami atsiţvelgiant į : 

paciento gydymosi antidepresantais patyrimą; 

gretutines ligas; 

galimą sąveiką su kitais vartojamais medikamentais; 

tikėtiną AD šalutinį poveikį; 

depresijos epizodo savybes; 

atipinius depresijos poţymius; 

paciento pageidavimus; 

vaisto kainą. 

Ūmios depresijos fazės gydymo veiksmingumas vertinamas sekančiais kriterijais: 

poveikio nėra, pagrindinių simptomų raiška sumaţėjusi 25 proc. iki 50 proc.; 

dalinis poveikis, pagrindinių simptomų raiška sumaţėjusi 26 – 49 proc.; 

poveikis yra, pagrindinių simptomų raiška sumaţėjusi 50 proc.; 

poveikis su liekamaisiais simptomais, dalinis atoslūgis; 

atoslūgis (remisija), simptomų nėra. 

Ūmioje fazėje pasiekus veiksmingumo atoslūgis pasiekiamas 2/3 nerezistentiškų depresijų 

atvejų. Api 40 proc. pacientų, reagavusių į gydymą, atoslūgis pasiekiamas tęstinio gydymo metu. 

Jeigu po 4-ių savaičių gydymo adekvačia antidepresanto doze gydomojo poveikio nėra, maţai 

tikėtina, kad vaistas šiuo atveju yra veiksmingas. Jeigu dalinis poveikis atsiranda po 4-6 savaičių, 


visiško pasveikimo galima sulaukti po 8-12 savaičių. Yra duomenų, kad vyresniems ţmonėms 

poveikis yra lėtesnis. Jeigu yra asmenybės sutrikimų, psichosocialinių stresorių, ūmios fazės 

gydymą rekomenduojama pratęsti 2-4 savaitėmis. Nepriklausomai nuo to, koks antidepresantas 

skiriamas pradiniame etape, 30-50 proc. depresijų nepakankamai pasiduoda gydymui. 

Jeigu ūmios fazės metu ligonio funkcionavimas visiškai atstatomas, vadinasi pasiektas 

atoslūgis (remisija). 

Tęstinio gydymo tikslas – stabilizuoti atoslūgį (remisiją). Jeigu 6 mėnesius depresijos 

simptomai nesikartoja, pacientas laikomas pasveikusiu nuo šio depresijos epizodo. 

Palaikomasis gydymas apsaugo nuo naujo depresijos epizodo pasikartojimo. 

Palaikomojoje fazėje skiriamas tas pats gydymas, kuris buvo veiksmingas ūmios ir tęstinės fazės 

metu. Kartu taikoma kognityvinė, biheivioristinė ar tarpasmeninė psichoterapija. Skiriant 

palaikomąjį gydymą reikia atsiţvelgti į epizodo pasikartojimo riziką (ankstesnių epizodų skaičių, 

komorbidines būkles, likusius simptomus tarp epizodų), sunkumo (saviţudybės, psichoziniai 

simptomai, sunkūs funkcionavimo sutrikimai), tęstinio gydymo metu patirtą nepageidaujamą 

poveikį ir paciento pageidavimus. 

Antidepresantais gydomos įvairios kilmės depresijos, fobijos, obsesijos, panikos sutrikimai, 

somatofirminiai sutrikimai ir kiti afektinio spektro komorbidiniai sutrikimai. Tricikliai antidepresantai 

parenkami atsiţvelgiant į depresijos struktūrą: melancholinei depresijai su psichomotoriniu 

slopinimu tiks stipraus antidepresinio ir aktyvuojančio poveikio antidepresantai (Clomipramini, 

Nortriptylini ir kt.), o nerimastingai depresijai rekomenduotinas anksiolitinio ir sedacinio poveikio 

antidepresantas (Amitriptyllini, Doksepini ir kt.). 

Tricikliai antidepresantai kontraindikuotini esant uţdaro kampo glaukomai, širdies veiklos 

(ypač laidţiosios sistemos) sutrikimams, persirgus miokardo infarktui, prostatos patologijai, ţarnų 

nepraeinamumui. 

Antros kartos heterocikliniai antidepresantai (Welbutrini ir kt.), pasiţymi visų 

psichoptropinio poveikio aspektų pusiausvyra: antidepresinio, sedacinio, anksiotinio ir 

psichomotoriką aktyvuojančio. 

Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (Fluoksetini, Fluvoksamini, Sertralini, 

Paroksetini, Citaliprami, Cipraleks) – tai trečios kartos antidepresantai, pasiţymintys biocheminio 

veikimo atrankumu ir turintys kai kurių nedidelių klinikinio poveikio ypatumų. 

Selektyvūs serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai (Venlafaksini) gydomuoju 

poveikiu prolygsta tricikliams antidepresantams. 

Noradrenerginio ir specifinio serotonininerg inio poveikio antidepresantai (Mirtazapini) 

rekomenduotini depresijoms su nerimu bei nemiga, teigiamai veikia paţintines funkcijas (aktualu 

vėlyvosioms depresijoms gydyti). 

Selektyvūs noradrenalino reabsorbgijos inhibitoriai (Reboksetini) gerina nuotaiką, 

motyvaciją, didina aktyvumą. 

Jeigu gydymo poveikis tik dalinis ar jo visai nėra, taikomos tokios gydymo strategijos: 

skirti kitos farmakologinės klasės antidepresantą. 

skirti kitą tos pačios klasės antidepresantą. 

skirti du skirtingų klasių antidepresantus. 

papildymas normotimikais ar skydliaukės hormonais. 

Jeigu yra skiriamas tinkamas gydymas 80 proc. depresijų pasiduoda gydymui. 

Kartotinio depresijos sutrikimo gydymo strategija. Ūmioje fazėje gydymo strategija tokia pat kaip 

depresijos epizodo. Profilaktiškai nuo 6 mėn. iki metų, o vyresniame amţiuje – iki 2 metų ir ilgiau, 

skiriama antidepresanto arba gydoma normotimiku. 

5.2. Nemedikamentinis gydymas. 

Psichoterapininis gydymas svarbus visose gydymo fazėse. 

Gydymas elektros impulsais (EIT). Gydant depresiją veiksmingumas siekia iki 78 proc. Tai 

nėra pirmo pasirinkimo gydymo metodas, jis rekomenduotinas esant: 

depresiniam sutrikimui su psichozės simptomais 

depresiniam stuporui 


depresiniam sutrikimui su didele saviţudybės rizika. 

depresiniam sutrikimui, kuris yra rezistentiškas gydymui antidepresantais. 

depresiniam sutrikimui su melancholijos simptomais. 

Transkraninė magnetinė stimuliacija (TMS). Depresijoms gydyti pradėta naudoti vos prieš 

dešimtmetį. Tyrimai parodė, kad ja gydant depresijas, gydomasis poveikis gali siekti iki 70 

proc. 

Miego ribojimas. Naudojama ūmios depresijos fazės gydymui. Šiuo būdu veiksmingai gydomos 

depresijos – 59 proc. atvejų. Tačiau šis metodas labai didina manijos atsiradimo riziką, reikia 

skirti ir normotimikų. Poveikis trumpalaikis. Išsimiegojus daugeliui pacientų gali vėl sugrįţti 

depresija. 

Šviesos terapija. Taikoma gydyti sezoninę (ţiemos) depresiją, miego sutrikimus, depresiją 

nėštumo ir laktacijos metu bei esant individualiam jautrumui antidepresantams. 

Klajoklio nervo (n. vagus) stimuliacija. Pastaraisiais metais šis gydymo būdas taikomas 

atsparioms, lėtinėms depresijoms gydyti. 

Atkryčio profilaktika. Medikamentinį profilaktinį gydymą papildo psichoterapija, taip pat 

socialinė terapija – pacientų ir jų artimųjų švietimas. 

6.0. Nerimo sutrikimų diagnostika ir gydymo taktika 

Nerimas yra labai paplitusi emocija, kurią gali patirti kiekvienas, ištiktas streso. Nerimas 

skirstomas į: 

normalų (gali jausti kiekvienas – tai lyg vara produktyviai veiklai) 

patologinį (atsiranda be aiškios priţasties, nesusijęs su provokuojančiu faktoriumi) 

nerimo būsena (nerimo jutimas dabar, tam tikru momentu ir pasireškia, esant stresinei 

aplinkai) 

nerimo bruoţą (būdingas asmenybės sutrikimui, gali trukti ilgai, net visą gyvenimą). 

Nerimo simptomai gali būti labai įvairūs. Jie skirstomi į psichinius ir somatinius. 

1 lentelė. Nerimo simptomai 

Psichiniai 

Grėsmės ir baimės jausmas 

Padidėjęs dirglumas 

Panika 

Bloga nuojauta 

Siaubo jausmas 

Nerimastis dėl smulkmenų 

Sumaţėjusi dėmesio koncentracija 

Nesugebėjimas atsipalaiduoti 

Somatiniai 

Galvos skausmas ir svaigimas 

Pasunkėjęs mąstymas 

Svaigulys 

Smaugimo jausmas 

Burnos sausumas 

"Gumulas" gerklėje 

Hiperventiliacija 

Dusulys 

Mirties nuo uţdusimo baimė 

Pasunkėjęs kvėpavimas 

Krūtinės skausmas, širdies plakimas, tachikardija 

Pykinimas, vėmimas, viduriavimas 

Pilvo skausmas 

Sutrikusios lytinės funkcijos 

Padaţnėjęs šlapinimasis 

Krūpčiojimas, nenustygimas vietoje 

Įtempti raumenys, virpulys, drebulys 

Raumenų skausmas 

Parestezijos 


Kojų ir bendras silpnumas, greitas nuovargis 

Padidėjęs prakaitavimas, šaltkrėtis, hiperhidrozė 

TLK-10 klasifikacijoje išskirti nerimo simptomai, pasireiškiantys patologiniu nerimu. Tokios 

diagnozės (TLK-10) rašomos tik tada, kai nėra organinės patologijos ar kitos sunkios psichikos 

ligos: 

F40 Fobiniai nerimo sutrikimai. 

F40.0 Agorafobija 

.00 Be panikos sutrikimų; 

.01 Su panikos sutrikimu; 

F40.1 Socialinės fobijos 

F40.2 Specifinės (izoliuotos) fobijos 

F40.8 Kiti fobiniai nerimo sutrikimai 

F40.9 Nepatikslintas fobinis nerimo sutrikimas. 

F41 Kiti nerimo sutrikimai 

F41.0 Panikos sutrikimas 

F41.1 Generalizuotas nerimo sutrikimas 

F41.2 Mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas 

F41.8 Kiti specifiniai nerimo sutrikimai 

F41.9 Nepatikslinti nerimo sutrikimai. 

6.1. Fobiniai nerimo sutrikimai – tai grupė sutrikimų, kurių pagrindinis simptomas yra baimė ir 

nerimas. Šiuos jausmus sukelia tokios situacijos ar aplinkybės, kurios tuo metu realiai nėra 

pavojingos (stovėjimas eilėje, vaţiavimas autobusu ir kt.). Pabrėţtina, kad fobiją išgyvenančio 

ţmogaus subjektyvūs pojūčiai, fiziologinės reakcijos ir elgesys yra lygiai tokie pat kaip atitinkamą 

objektyvų, realų pavojų išgyvenančio ţmogaus ir gali svyruoti nuo lengvo nesaugumo jausmo iki 

siaubo. 

6.1.1. Agorafobija – viena daţniausių fobijų, siekianti bendroje populiacijoje iki 2,5 – 6,5 

proc. ir 2 kartus daţnesnė moterų tarpe nei vyrų. Pagrindiniai šio sutrikimo simptomai baimė 

perţengti namų ribas, stovėti eilėje parduotuvėje, būti uţdarose patalpose (kino teatre ar kitur), 

vaţiuoti autobusu ar troleibusu, būti viešose vietose, iš kur, paciento įsitikinimu, negalės pabėgti į 

saugią vietą (paprastai į namus). 

Tokiose situacijose atsidūrusį ţmogų uţplūsta siaubą keliančios mintys, kad praras 

sąmonę, numirs, negaus pagalbos. Subjektyviai toks ţmogus patiria somatinius ir psichinius 

nerimo simptomus, nutraukia tuo metu buvusią savo veiklą. Tokie asmenys daţnai sugeba 

susitvarkyti savo gyvenimą taip, kad jiems pavyksta išvengti nerimą keliančių situacijų. Nors 

nerimo lygis ir varginančio elgesio apimtis labai svyruoja, šis fobinis sutrikimas yra vienas 

labiausiai invalidizuojančių ir kai kurie ţmonės tampa visiškai pririšti prie namų dėl minčių, kad 

praras sąmonę ir nesulauks pagalbos atsidūrę viešoje vietoje. 

Diagnozuojant šį sutrikimą reikalingi visi šie kriterijai: 

fiziologiniai ar vegetacinės nervų sistemos simptomai privalo būti pirminiai nerimo poţymiai, o 

ne antriniai kitų simptomų, tokių kaip kliedesiai ar įkyrios mintys, palydovas. 

nerimą sukelia tik maţiausiai 2 šių situacijų: minia, vieša vieta, išėjimas iš namų, kelionė 

vienam, fobinių situacijų vengimas (esminis sutrikimo bruoţas). 

Jeigu išvengti nerimą keliančios situacijos nepavyksta, baimės jausmas gali sustiprėti iki 

panikos priepuolio. Tada diagnozuojam agorafobiją su panikos sutrikimu. Šiuo atveju ţmogus gali 

tapti namisėda arba netgi invalidizuotis. 

6.1.2. Socialinės fobijos pasireiškia baime būti tarp ţmonių, paprastai maţos ţmonių 

grupės dėmesio centre (susirinkimai, seminarai, valgymas, gėrimas viešai ir kt.) - tai yra 

priešingai negu minioje. Sutrikimo daţnis siekia iki 13 proc. populiacijos ir vienodai daţnai 

sutinkamas tiek vyrams, tiek moterims. 

Socialinės fobijos gali būti: 

apibrėţtos (susijusios tik su valgymu, kalbėjimu viešai ar kt.) 

difuzinės (susijusios su visomis socialinėmis situacijomis uţ šeimos rato) 


Socialinės fobijos susijusios su ţemu savęs vertinimu ir kritikos baime. Jos reiškiasi tokiais 

nusiskundimais kaip paraudimas, rankų virpėjimas, pykinimas, staigus poreikis šlapintis ir kt. 

Kartais pacientai būna įsitikinę, kad šie simptomai yra pagrindinė jų problema ir kreipiasi 

pagalbos būtent dėl jų. Šis sutrikimas diagnozuojamas kai nustatoma: 

fiziologiniai, elgesio bei vegetacinės nervų sistemos simptomai kaip pirminiai nerimo poţymiai, 

o ne atriniai kitų simptomų, kaip kliedesiai ar įkyrios mintys, pasireiškimai. 

nerimas privalo pasireikšti išskirtinai apibrėţtose socialinėse situacijose, 

turi būti aiškus fobiją keliančių situacijų vengimas. 

Baimė socialinėse situacijose kartais gali peraugti į panikos priepuolį, todėl kraštutiniais 

atvejais tokie pacientai gyvena visiškai atsiskyrę nuo visuomenės. 

6.1.3. Specifinės (izoliuotos) fobijos kyla gana specifinėse situacijose ar susidūrus su 

specifiniu dirgikliu: tamsoje, aukštai, pamačius ţaizdą ar kraują ir kt. šių fobijų daţnis 

populiacijoje siekia iki 11 proc. 

Šie ţmonės būna taip pat išmokę vengti baimę sukeliančių situacijų, nes, patekę į jas, gali 

išgyventi baimę, vėlgi siekiančią panikios priepuolio lygį. Šis sutrikimas diagnozuojamas, kai 

nustatoma: 

fiziologiniai ir vegetaciniai nervų sistemos simptomai kaip pirminiai, o ne kliedesių ar įkyrumų 

išraiška 

nerimą keliantis apibrėţtas fobinis objektas arba situacija 

fobiją keliančių siatuacijų vengimas 

6.2. Kiti nerimo sutrikimai turi būdingą bruoţą – nerimo atsiradimą be aiškiai suvokiamos 

prieţasties ar paskatos. 

6.2.1. Panikos sutrikimas (epizodinis paroksizminis nerimas) daţnai būna fobinių nerimo 

sutrikimų kraštutinė išraiška. Paplitimas- 3 proc. populiacijos ir du kartus daţnesnis moterų tarpe. 

Šie stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, jeigu jie nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar 

aplinkybėmis, lieka neprognozuojami. Daţni ir neprognozuojami panikos priepuoliai sukelia baimę 

būti vienam ar viešoje vietoje. Po panikos priepuolio daţnai išlieka baimė. Panikos priepuolio 

metu pasireiškia labai įvairūs psichiniai ir somatiniai nerimo simptomai: 

sustiprėjęs širdies plakimas ar tachikardija; 

padaţnėjęs kvėpavimas ar oro trūkumas; 

smaugimo jausmas; 

diskomfortas krūtinėje; 

prakaitavimas; 

virpulys, drebėjimas, galvos svaigimas, sukimosi, svaigimo ar apdujimo jausmas, pykinimas; 

baimė prarasti savitvardą, baimė išprotėti, numirti; 

šalčio, karšio jutimai ir kt. 

Minėti simptomai atsiranda staiga ir pasiekia intensyvumo viršūnę per 10 minučių. Tokie 

ţmonės daţniausiai kreipiasi į bendro profilio gydytojus, nes apie 90 proc. jų įsitikinę, kad tai 

somatinė problema. Tokie ţmonės gali sudaryti apie 50-60 proc. skubos tvarka besikreipiančių 

pagalbos dėl “krūtinės ląstos skausmų”. Anksčiau tai padengdavo vegetacinės distonijos 

diagnozė, nors iš tikro ši diagnozė buvo nepaaiškinamų simptomų sankaupa. 

Diagnozuojama kai nustatoma bent keli sunkūs vegetacinio nerimo priepuoliai atsiradę 

maţdaug per 1 mėn.: 

situacijoje, kuri objektyviai nėra pavojinga; 

priepuoliai atsiranda ne tik ţinomose ir prognozuojamose situacijose; 

tarp panikos priepuolių pacientas beveik nejaučia jokių nerimo simptomų (galimas lūkesčio 

nerimas). 

Eksperimentais įrodyta, kad tokių ţmonių centrinė nervų sistema gali turėti įgimtą jautrumą 

tam tikroms medţiagoms, todėl jiems panikos simptomus galima sukelti kofeinu, įkvėptu CO 2 ir kt. 

6.2.2. Generalizuotas nerimo sutrikimas įvairių autorių duomenimis siekia 2,5 – 8 proc. 

populiacijoje ir yra daţnesnis tarp moterų. Pagrindinis šio sutrikimo bruoţas yra nuolatinis 

nerimas, tačiau jis neapsiriboja ir nėra stipriai susijęs su jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, tai 


yra jis “laisvai plaukiojantis”, dar vadinamas “plūduriuojančiu nerimu”. Ţmones nuolat kankina 

baimė, kad kaţkas bloga atsitiks jiems ar jų artimiesiems (liga, autoavarija), jie pilni įvairiausių 

blogų nuojautų. Daţniausiai skundţiamasi nuolatiniu nervingumu, virpuliu, raumenų įtampa, 

prakaitavimu, galvos svaigimu, širdies plakimu, silpnumu, kitais vegetaciniais nerimo poţymiais. 

Šie ţmonės daţnai kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus ir išsako savo skundų somatinius 

komponentus. Diagnostikai būdinga, kad pacientas jaustų nerimo simptomus, trunkančius 

daugumą dienų bent kelias savaites, o daţniausiai - kelis mėnesius iš eilės. Simptomai turi šių 

elementų: 

bloga nuojauta (nerimas dėl būsimų nesėkmių, jausmas “lyg ant ribos”, sunku koncentruoti 

dėmesį ir t.t); 

raumenų įtampa (negalėjimas nustygti vietoje, virpulys, nesugebėjimas atsipalaiduoti, įtampos 

galvos skausmai); 

vegetacinis hiperaktyvumas (galvos svaigimas, prakaitavimas, tachikardija, padaţnėjęs 

kvėpavimas, diskomfortas epigastriume, silpnumas, burnos dţiūvimas ir t.t.). 

Netgi pilnai išgydytas generalizuotas nerimas 80 proc. pacientų per pirmuosius 3 metus turi 

galimybę pasikartoti. 

6.2.3. Mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas bendroje populiacijoje siekia 5 proc. daţnį, o 

bendroje medicininėje praktikoje apie 20 proc. Šiems ţmonėms būdingas mišrus simptomų 

derinys: 

nerimo (širdies plakimas, galvos svaigimas, sausumas burnoje, oro trūkumas, parestezijos) 

depresijos (nuovargis, bloga nuotaika, nemiga, interesų bei seksualinio potraukio praradimas) 

somatiniai (galvos ir sprando skausmai, virškinimo sutrikimai) 

socialiniai (nesusidoroja su įprastu krūviu darbe ir namie). 

Svarbu, kad šiuo atveju nepakanka nei nerimo, nei depresijos simptomų, kad diagnozuotų 

atskirą susirgimą. 

6.3. Nerimo sutrikimų diferencinė diagnostika pakankamai sudėtinga. Tuo labiau, kad nerimo 

ir depresijos sutrikimai turi visą eilę bendrų simptomų, tokių kaip baimė, panika, būkštavimas, 

lėtiniai skausmai, virškinimo trakto sutrikimai, miego sutrikimai, dėmesio koncentracijos 

sumaţėjimas ir kt. šie simptomai gali būti tiek sergant depresija, tiek esant nerimo sutrikimams. 

Depresija ir nerimo sutrkimai gali būti diagnozuojami ir kaip du vienu metu esantys 

sutrikimai (pilnai atitinkantys kiekvieno sutrkimo diagnostinius kriterijus). Pvz., diagnozavus 

depresiją iki 16,9 proc. lygiagrečiai gali būti kartu diagnozuojamas generalizuoto nerimo 

sutrikimas, 9,9 proc. panikos sutrikimas, 21,3 proc. socialinė fobija, 26,2 proc. specifinė fobija ir 

kt. 

Jei pacientuo buvo išreikšta depresija prieš pirmą kartą pasireiškiant fobiniams 

simptomams, tai šiuo atveju depresijos epizodas būtų labiau tinkama diagnozė. 

Jei agorafobijos ir socialinės fobijos diferencija yra ypač sunki, tai diagnozuojant pirmenybė 

teikiama agorafobijai, o depresijos diagnozė nenustatoma tol, kol nėra reikiamų depresijos 

epizodo kriterijų. 

Panikos priepuolius reikia diferencijuoti nuo panikos priepuolių, kurie atsiranda kitų fobinių 

sutrikimų klinikoje. Panikos priepuoliai gali atsirasti ir kaip antriniai depresinio sutrikimo 

simptomai, ypač vyrams. 

Nerimo sutrikimai diferencijuotini ir su antriniais nerimo pasireiškimais, sergant tokiomis 

pirminėmis ligomis kaip hypertireozė, feochromocitoma, širdies aritmijos, medikamentinė 

intoksikacija ( -blokatoriais, psichostimuliatoriais) ir kt. 

Nurodoma visa eilė somatinių faktorių, sąlygojančių nerimo sutrikimų (ypač generalizuoto 

nerimo) išsivystymą: 

plaučių ligos (astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, plaučių embolija) 

neurologinės ligos (insultai, epilepsija, neuroinfekcija) 

kardiovaskulinės ligos (išeminė širdies liga, prieširdinė paroksizminė tachikardija) 

toksinės būklės (vaistų šalutinis poveikis, staigus vaistų, alkoholio, benzodiazepinų 

nutraukimo sindromas, kofeino poveikis). 


6.4. Nerimo sutrikimų gydymas visų šios grupės sutrikimus turinčių pacientų yra gana sunkus ir 

ilgalaikis. Kartais jo rezultatai yra nestabilūs ir sukelia stresą pačiam gydytojui. Kartais dėl to kyla 

konfliktų tarp pacientų ir medicinos personalo. Todėl labai svarbu mokėti elgtis su pacientais, 

kuriems diagnozuojami nerimo sutrikimai. Išskiriami sekantys bendrieji elgesio su šiais pacientais 

principai: 

kantrybė ir rimtis (gydytojo ramybė gali sumaţinti paciento nerimą) 

ryţtas ir aktyvumas (ypač ūmaus ir stipraus nerimo atveju, nes gydytojo abejonės ar sutrikimas 

tokiu atveju didina ir taip didelį paciento nerimą) 

noras suprasti pacientą (padeda gydytojui suvokti psichologines paciento sutrikimo prieţastis) 

rimtas paciento simptomų traktavimas (net jei ir akivaizdu, kad simptomų prieţastis nėra 

somatiniai pokyčiai, simptomų subjektyvus išgyvenimas pacientui nei kiek ne menkesnis) 

dialogas su pacientu (kontakto su pacientu kokybė daţnai yra lemiamas gydymo veiksnys). 

Kiek sudėtingesnė uţduotis gydytojui mokėti naudotis psichoterapijos elementais. 

Pagrindinis psichoterapinių intervencijų tikslas – sumaţinti nerimą, suprantamai paaiškinti 

pacientui jo sutrikimo esmę, išmokyti naudotis simptomus slopinančiomis technikomis ar vaistais. 

Be to, ūmaus nerimo priepuoliams sumaţinti ypač svarbu greitai uţmegzti ryšį, palaikyti pokalbį, 

nuraminti, kad nėra jokių rimtų somatinių ligų (ypač stipriai bijoma insulto, infarkto, kitų 

katastrofiškų ligų). Ši intervencija turėtų trukti maţiausiai 30 minučių ir, tik jai nedavus teigiamo 

rezultato, verta pradėti psichofarmakologines intervencijas (anksiolitikai, antidepresantai ir kt.), be 

to, darbe nurodyti, kad gydymas vaistais teikia tik simptominį palengvėjimą, o sutrkimą sukėlusias 

prieţastis tikslinga gydyti psichoterapiniais metodais. 

Trankviliantai vartojami ne tik įvairiems nerimo sutrikimams, bet ir nemigos, adaptacijos, 

psichosomatinių sutrikimų gydymui. Skiriant trakviliantus (Alprazolamum, Diazepamum, 

Lorazepamum ir kt.) tinkamomis dozėmis ir adekvatų laiko tarpsnį galima išvengti tiek 

psichologinės, tiek fizinės priklausomybės. 

Antidepresantai nerimo sutrikimams gydyti (Mirtazapini, Cipraleks ir kt.) skirtini numatant 

ilgesnius gydymo terminus.

Depresijos ir nerimo sutrikimu diagnostika ir gydymo ... - psichiatrai.lt

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?