Obelų šaknies kaklelio puvinio įtaka vegetatyvinių - Sodininkystė ir ...

metais atlikus obelų poskiepių populiacijų tyrimus, išaiškinta, kad atsparumo šaknies
kaklelio puviniui skirtumai tarp populiacijų iš dalies priklauso nuo genetinės prigimties
(Smit, Labuschagne, 2004), todėl atsiranda galimybė selekcijos būdu atrinkti atsparius
ar net imunius puviniui poskiepius. Vienos stipriausių pasaulyje poskiepių selekcijos
grupių Cornell – Geneva tyrimų stoties programoje buvo numatyta sukurti obelų poskiepius,
imunius daugeliui ligų ir bakterijų, tarp jų – ir pašaknio ligoms (Johnson ir
kt., 2001; Robinson ir kt., 2003). Šiuo metu jau išvesti du atsparūs poskiepiai – G.41
ir G.935 – ir tiriama daugelis kitų (Robinson ir kt., 2004, 2006).
Lietuvoje nuoseklių Phytophthora genties dirvos ligos sukėlėjų rūšių sudėties,
jų sukeliamų puvinių pavojingumo bei paplitimo, obelų poskiepių jautrumo tyrimų
nebuvo daryta. Šiuo metu verslinėje sodininkystėje ir dauginant augalus naudojama
įvairios kilmės dauginamoji medžiaga, dažnai introdukuota iš kitų šalių. Įvežtinė
medžiaga gali būti potencialiai pavojinga šaknų kaklelio puviniui paplisti ir padaryti
ekonominės žalos. Todėl poskiepių atsparumo tyrimai yra aktualūs ir teoriniu, ir
praktiniu požiūriu.
Darbo tikslas – nustatyti pagrindinių obelų poskiepių atsparumą šaknies kaklelio
puviniui, ligos poveikį vertinant biometriniais požymiais.
Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai atlikti 2006–2008 m. Lietuvos
sodininkystės ir daržininkystės institute. Tirti penki vegetatyviniai obelų poskiepiai:
vidutinio augumo MM.106 ir B.118, žemaūgiai M.9, P 60 ir B.396. Tyrimuose ex situ
po 48 vnt. kiekvienos rūšies poskiepių buvo pasodinta vegetacinėje aikštelėje į vegetacinius
indus. 40 poskiepių buvo dirbtinai užkrėsti. Užkrėtimui naudoti 5 × 5 mm
PDA terpės gabaliukai su Phytophthora cactorum izoliatu Nr. 1 ir uždėti ant poskiepio
pašaknio zonoje padaryto pjūvio bei aprišti parafilmu. Phytophthora cactorum izoliatas
Nr. 1 buvo išskirtas 2005 m. iš stipriai pažeistų derančių obelų šaknų, atvežtų
iš Panevėžio rajono vaismedžių sodo. Grynoji kultūra buvo palaikoma laboratorijoje
ant PDA mitybinės terpės Petri lėkštelėse, laikant jas tamsoje ± 5 °C temperatūroje.
Kontrolė – neužkrėsti poskiepiai. Pirma apskaita daryta praėjus trims, o antra – keturiems
mėnesiams po užkrėtimo. Apskaitų metu įvertinti biometriniai poskiepių rodikliai:
bendra šviežia masė (g), šviežios masės pasiskirstymas tarp poskiepio organų:
šaknų, stiebo, lapų, ūglių (g). Duomenų dispersinė analizė atlikta „Anova“ kompiuterine
programa, skirtumai tarp variantų įvertinti Fišerio kriterijumi.
Rezultatai. Neužkrėsti vidutinio augumo grupei priklausantys poskiepiai MM.106
ir B.118 augo sparčiau nei žemaūgiai poskiepiai M.9, P 60 ir B.396. Per vieną vegetacijos
sezoną MM.106 ir B.118 poskiepių bendra masė didėjo vidutiniškai 115–120 proc.,
o žemaūgių poskiepių – 93–102 proc. (1 pav.). Augimo skirtumai tarp poskiepių praėjus
3 ir 4 mėnesiams išliko tokie patys.
Šaknies kaklelio puviniu užkrėstų skirtingų poskiepių šviežios masės prieaugis
lauke skirtingu apskaitos laiku buvo nevienodas. Pirmosios apskaitos metu labiausiai
padidėjo B.118 ir M.9 poskiepių šviežia masė (2 pav.). Iš esmės mažesnis buvo
MM.106 ir P 60 poskiepių šviežios masės prieaugis – atitinkamai tik 18 ir 25 proc.
Poskiepis B.396 užėmė tarpinę padėtį ir iš esmės skyrėsi nuo daugiausia ir mažiausiai
priaugusių poskiepių. Antrosios apskaitos metu, t. y. vegetacijos pabaigoje, santykis
tarp poskiepių pasikeitė. Didžiausias buvo B.118 ir B.396 poskiepių procentinis masės
prieaugis – didesnis kaip 50 proc., o mažiausias (kaip ir pirmosios apskaitos metu) –
MM.106 ir P 60 poskiepių. M.9 poskiepis iš esmės nesiskyrė nei nuo vienos, nei nuo
kitos poskiepių grupės.
30