sodininkystÄ ir darÅ¾ininkystÄ 30(3â4)

LIETUVOS AGRARINIŲ IR MIŠKŲ MOKSLŲ CENTRO FILIALO 

SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO IR 

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI 

SCIENTIFIC WORKS OF THE DEPARTMENT OF AGRICULTURE AND 

FORESTRY RESEARCH CENTER LITHUANIAN INSTITUTE OF 

HORTICULTURE AND LITHUANIAN UNIVERSITY OF AGRICULTURE 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ 

30(3–4) 

Eina nuo 1983 m. 

Published since 1983 

Babtai 2011

UDK 634/635 (06) 

Redaktorių kolegija 

Editorial Board 

Doc. dr. Česlovas BOBINAS – pirmininkas (LAMMC SDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Pavelas DUCHOVSKIS (LAMMC SDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

dr. Edite KAUFMANE (Latvija, Latvijos valstybinis sodininkystės institutas, 

biomedicinos mokslai, biologija), 

dr. Aleksandras KMITAS (LŽŪU, biomedicinos mokslai, agronomija), 

dr. Pranas VIŠKELIS (LAMMC SDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Vidmantas STANYS (LAMMC SDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Andrzej SADOWSKI (Varšuvos ŽŪA, biomedicinos mokslai, agronomija), 

dr. Audrius SASNAUSKAS (LAMMC SDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Algirdas SLIESARAVIČIUS (LŽŪU, biomedicinos mokslai, agronomija). 

Redakcinė mokslinė taryba 

Editorial Scientific Council 

Doc. dr. Česlovas BOBINAS – pirmininkas (Lietuva), 

prof. habil. dr. Pavelas DUCHOVSKIS (Lietuva), dr. Kalju KASK (Estija), 

dr. Edite KAUFMANE (Latvija), prof. habil. dr. Zdzisław KAWECKI (Lenkija), 

prof. habil.dr. Albinas LUGAUSKAS (Lietuva), habil. dr. Maria LEJA (Lenkija), 

prof. habil. dr. Lech MICHALCZUK (Lenkija), prof. habil. dr. Andrzej SADOWSKI (Lenkija), 

dr. Audrius SASNAUSKAS (Lietuva), prof. dr. Ala SILAJEVA (Ukraina), 

prof. habil. dr. Algirdas SLIESARAVIČIUS (Lietuva), 

prof. habil. dr. Vidmantas STANYS (Lietuva), 

prof. dr. Viktor TRAJKOVSKI (Švedija). 

Redakcijos adresas: 

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas Sodininkystės ir daržininkystės institutas 

LT-54333 Babtai, Kauno r. 

Tel. (8 37) 55 52 10 

Faksas (8 37) 55 51 76 

El. paštas institutas@lsdi.lt 

Address of the Editorial Office: 

Institute of Horticulture Lithuanian Research Centre for Agriculture and Forestry 

LT-54333 Babtai, Kaunas district, Lithuania 

Phone +370 37 55 52 10 

Telefax +370 37 55 51 76 

E-mail institutas@lsdi.lt 

Leidinio adresas internete www.lsdi.lt 

Leidinys cituojamas CAB Abstracts, EBSCO Publishing, VINITI duomenų bazėse 

ISSN 0236-4212 

© Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas 

Sodininkystės ir daržininkystės institutas, 2011 

© Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2011



LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI. 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2011. 30(3–4). 

Kultūrinės kriaušės mikroūglių genetinis ir 

epigenetinis kintamumas in vitro dauginimo ir 

ilgalaikio saugojimo metu 

Rytis Rugienius, Vanda Lukoševičiūtė, 

Jūratė Bronė Šikšnianienė, Gražina Stanienė, 

Audrius Sasnauskas, Vidmantas Stanys, Danas Baniulis 

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas Sodininkystės ir 

daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333 Babtai, Kauno r., 

el. paštas r.rugienius@lsdi.lt 

Pastaraisiais dešimtmečiais sukurtos augalų biotechnologijos priemonės leidžia lauko 

kolekcijose abiotinių ir biotinių veiksnių pažeidžiamus vegetatyviškai dauginamų augalų genetinius 

išteklius saugoti in vitro. Tačiau izoliuotų audinių in vitro auginimo metodai gali sukelti 

genomo struktūros pakitimų. Nustatyti in vitro sąlygomis auginamų augalų DNR metilinimo 

pakitimai. Mokslinėje literatūroje nėra duomenų apie in vitro sąlygomis dauginamų kultūrinės 

kriaušės mikroūglių genetinį ir epigenetinį kintamumą. Todėl šio darbo tikslas buvo molekulinių 

žymenų metodu įvertinti in vitro dauginamų ir žemoje temperatūroje saugomų kultūrinės 

kriaušės mikroūglių genetinį ir DNR metilinimo kintamumą. Tyrimui atlikti panaudotas MJFP 

(metilinimui jautrus fragmentų ilgio polimorfizmas) metodas, pagrįstas metilinimui jautrių 

restrikcijos fermentų panaudojimu. Tyrimu parodyta, kad kriaušės mikroūglių bandiniams 

būdingas DNR sekos ir metilinimo polimorfizmas. Skirtingos genetinės prigimties klonai 

buvo identifikuoti tarp ‘Koncentrat’ veislės mikroūglių kontrolės variante, tarp ‘Koncentrat’, 

‘Princesė Dagmar’ veislių mikroūglių, daugintų in vitro, ir ‘Karalienė Jadvyga’ veislės mikroūglių, 

paimtų po ilgalaikio saugojimo žemoje temperatūroje. Naudojant DNR metilinimui 

jautrius restrikcijos fermentus identifikuoti fragmentai sudarė 8,7–13,8 % visų identifikuotų 

DNR fragmentų skaičiaus, o DNR metilinimo polimorfiškumas siekė iki 7,4 %. 

Reikšminiai žodžiai: DNR metilinimas, genetiniai ištekliai, MJFP, molekuliniai žymenys, 

Pyrus sp. 

Įvadas. Augynuose saugomiems genetiniams ištekliams dažnai žalos padaro 

nestabilios aplinkos sąlygos ir augalų ligos. Todėl vegetatyviškai dauginamiems augalams 

išsaugoti in vitro taikomos pastaraisiais dešimtmečiais sukurtos augalų biotechnologijos 

priemonės. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės 

ir daržininkystės institute kuriami ir taikomi augalų in vitro dauginimo metodai 

(Stanys ir kt., 1995; Stanys, 1998; Gustavsson, Stanys, 2000; Staniene ir kt., 2002). 

3

Instituto in vitro genetinių išteklių kolekcijoje saugoma daugiau kaip 200 skirtingų 

vegetatyviškai dauginamų sodo augalų genotipų: 164 kriaušių, 12 obelų, 25 slyvų, 

23 braškių, 15 aviečių, 13 vyšnių ir trešnių veislių ir formų. 

Genetinius išteklius saugant in vitro kyla genetinio kintamumo problema. Augalų 

genetinis stabilumas in vitro buvo tirtas molekuliniais, biocheminiais, citologiniais, 

histologiniais ir fenotipo vertinimo metodais, tyrimų rezultatai apžvelgti Harding 

(2004). Nustatyta, kad in vitro izoliuotų audinių auginimo metodai gali sukelti genomo 

struktūros pakitimų. In vitro sąlygomis auginamuose Citrus, Fragaria, Malus, Prunus 

augaluose nustatyta DNR metilinimo pakitimų (Hao ir kt., 2002 a; 2002 b; 2003). 

DNR metilinimas yra svarbus epigenetinės genų raiškos reguliacijos mechanizmas, 

dalyvaujantis daugelyje augalo vystymosi procesų. Metilinimas keičia DNR struktūrą 

ir transkripcijos reguliatorių sąveiką su genų promotorių sekomis. DNR metilinimo 

epigenetinis paveldėjimas būdingas vegetatyviniu būdų dauginamiems augalams, o 

metilinimo sąlygojami požymių pakitimai išlieka keliose kartose ir gali būti genetinio 

nestabilumo priežastis (Johnston ir kt., 2009). 

Augalų genetinis ir epigenetinis stabilumas priklauso nuo auginimo sąlygų in vitro. 

Siekiant išvengti genetinio kintamumo, augalai saugomi augimą slopinančiomis 

sąlygomis. Dažniausiai mikroūglių augimui slopinti naudojama žema temperatūra 

(Shibli ir kt., 2006). Saugant žemoje temperatūroje ypač gilaus užšaldymo sąlygomis, 

augalų biologiniai procesai sulėtėja ir tai užtikrina didesnį nei aktyviai auginamų augalų 

genetinį stabilumą (Keller ir kt., 2006). Kita vertus, saugant žemose temperatūrose, 

genetinį vientisumą gali pažeisti fiziniai, cheminiai ar fiziologinio streso veiksniai. 

Saugomos augalų dauginamosios medžiagos kokybei užtikrinti reikalinga nuolatinė 

genetinio stabilumo kontrolė. Per pastaruosius dešimtmečius įdiegtos efektyvios 

genetinių žymenų kūrimo technologijos sėkmingai taikomos atliekant sodo augalų 

genetinius tyrimus. Nespecifiniai visą genomą apimantys molekuliniai žymenys, 

tokie kaip PFIP (pagausintų fragmentų ilgio polimorfizmas, angl. AFLP), yra jautrus 

ir patikimas metodas, tinkamas augalų genetiniam stabilumui efektyviai charakterizuoti 

(Vos ir kt., 1995). Augalai metilina citozino sekas, todėl metilinimo pakitimams 

genome identifikuoti taikomas modifikuotas PFIP metodas MJFP (metilinimui jautrus 

fragmentų ilgio polimorfizmas, angl. MSFP), pagrįstas metilinimui jautrių restrikcijos 

fermentų panaudojimu (Xu ir kt., 2000). 

Darbo tikslas – molekulinių žymenų metodu įvertinti in vitro dauginamų ir žemoje 

temperatūroje saugomų kultūrinės kriaušės mikroūglių genetinį ir DNR metilinimo 

kintamumą. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. T y r i m o o b j e k t a s. Tyrimai atlikti 

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Sodininkystės ir daržininkystės 

instituto (LAMMC SDI) Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriuje. Naudoti 

kriaušių (Pyrus sp.) veislių: ‘Karalienė Jadvyga’, ‘Koncentrat’ ir ‘Princesė Dagmar’, 

augalai, saugomi LAMMC SDI kriaušių in vitro kolekcijoje. Genetinio stabilumo 

tyrimui atlikti kriaušių veislės pasirinktos naudojant kriaušės genetinio polimorfizmo 

duomenis (duomenys neskelbti). Įvertinus daugiau kaip 200 kultūrinės kriaušės veislių 

ir genetinių formų, buvo sudarytos 7 sąlyginės genetinės grupės. Pasirinktos trys 

kriaušių veislės yra skirtingoms genetinėms grupėms būdingi genotipai. 

4

M i k r o ū g l i ų a u g i n i m a s i r i l g a l a i k i s s a u g o j i m a s. Kriaušės 

mikroūgliams padauginti jie buvo auginti ant MS terpės (Murashige, Skoog, 

1962) su 0,75 mg·l -1 benzil-amino purino, 3,0 % sacharozės, 0,8 % agaro. Padauginus 

mikroūglius, išaugę nauji mikroūgliai buvo atskirti ir persodinami 

ant šviežios terpės kas 6 savaites. Ilgą laiką saugoti mikroūgliai persodinti ant 

MS terpės be augimo reguliatorių ir auginti 7 paras 22 ± 3 °C temperatūroje, 

naudojant 50–150 μmol·m -2·s -1 intensyvumo apšvietimą fluorescencinėmis 

lempomis 16/8 valandų šviesos/tamsos fotoperiodu. Po to, naudojant 

25–50 μmol·m -2·s -1 intensyvumo apšvietimą, mikroūgliai grūdinti trumpos dienos 

fotoperiodo (8 val. šviesa ir 16 val. tamsa) ir temperatūros kaitos (22 °C temperatūroje 

šviesoje ir 4 °C temperatūroje tamsoje) režimu. Grūdinti mikroūgliai laikyti 

4 °C temperatūroje tamsoje 6 mėnesius. Žemoje temperatūroje laikyti mikroūg-liai 

auginti ir persodinti pirmiau nurodytomis mikroūglių dauginimo sąlygomis. 

G e n e t i n i o s t a b i l u m o a n a l i z ė. Genetinio stabilumo analizei atlikti 

mėginiai paimti iš trijų mikroūglių auginimo ir ilgalaikio saugojimo variantų: 1) 

kontrolės mikroūgliai paimti prieš mikroūglių ilgalaikio saugojimo tyrimą; 2) mikroūgliai 

6 mėnesius dauginti pirmiau nurodytomis sąlygomis (4 padalijimo ir persodinimo 

ciklai); 3) mikroūgliai 6 mėnesius laikyti žemoje temperatūroje ir padauginti 

(vienas padalijimo ir persodinimo ciklas). Tyrimui atlikti naudotų klonų kiekis 

ir tipas nurodyti 1 lentelėje. 

Kriaušės mikroūglių genominė DNR išgryninta iš 100 mg užšaldytų lapų naudojant 

Porebski ir kt. (1997) modifikuotą cetilo-trimetilo-amonio bromido (CTAB) 

ekstrakcijos metodą. Išgryninta DNR ištirpinta TE tirpale (100 mM Tris-HCl, 10 mM 

EDTA, pH-8.0) ir saugota -20 °C temperatūroje. 

MJFP analizė atlikta naudojant modifikuotą Xu ir kt. (2000) metodą. Šimtas nanogramų 

izoliuotos genominės DNR buvo suskaidyta 2U HpaII ir MspI restrikcijos 

fermentais (UAB „Fermentas“) 1 × Tango buferiniame tirpale, inkubuojant 2 val. 

37 °C temperatūroje. Tuomet Tango buferinio tirpalo koncentracija padidinta iki 2 ×, 

pridėta 2U EcoRI restrikcijos fermento ir inkubuota tomis pačiomis sąlygomis, kaip 

pirmiau nurodyta. Į reakcijos mišinį pridėjus 1 × ligazės buferinio tirpalo, 5 mM 

ditiotreitolo, 1U T4 DNR ligazės (UAB „Fermentas“), 0,18 µM EcoRI ir 1,8 µM 

HpaII-MspI restrikcijos fermentų DNR adapterių inkubuota 16 val. 18 °C temperatūroje. 

Gauti fragmentai su adapteriais pagausinti PGR metodu naudojant neselektyvius 

pradmenis. PGR pagausinimo reakcijai naudota 10 µL mišinio, paruošto pagal Horne 

ir kt. paskelbtą metodą (2004): 0,2U DreamTaq polimerazės (UAB „Fermentas“), 

1 × polimerazės buferinio tirpalo, 0,16 mM dNTP, 10 mM ditiotreitolo, 1 % polivinilpirolidono 

(PVP-30) ir 0,25 µM kiekvieno iš pradmenų. PGR sąlygos taikytos, kaip 

nurodyta Xu ir kt. (2000) metodo aprašyme. Selektyvus PGR pagausinimas atliktas 

panaudojant fluorescuojančia žyme pažymėtą EcorRI sekai specifišką pradmenį su 

dviem selektyviais nukleotidais AC ir HpaII bei MspI sekoms specifiniais pradmenimis 

su CA ir GA selektyvių nukleotidų poromis. Pagausinti DNR fragmentai analizuoti 

kapiliarinės elektroforezės metodu panaudojant genetinį analizatorių „ABI 3130 

Genetic Analyser“ (Applied Biosystems Ltd.). Kapiliarinės elektroforezės analizei 

atlikti PGR produktas buvo atskiestas 10 kartų dejonizuoto formamido tirpalu, kurio 

sudėtyje yra DNR ilgio standartas GeneScan-500 LIZ (Applied Biosystems Ltd.). 

5

MJFP duomenų analizė atlikta naudojant „Peak Scanner v. 1.0“ programą (Applied 

Biosystems, Ltd). Elekroferogramos smailės, kurių signalo intensyvumas buvo didesnis 

nei 10 santykinių fluorescencijos vienetų (sfv), registruotos nuo 50 iki 500 bazių porų 

(bp) DNR fragmentų ilgio srityje. Skirtingiems klonams nuo bendro identifikuotų 

fragmentų skaičiaus nustatytas jiems būdingų polimorfiškų DNR fragmentų kiekis 

procentais. 

Rezultatai. Tyrimu vertintas trijų skirtingų kultūrinės kriaušės in vitro sąlygomis 

auginamų genotipų – veislių ‘Karalienė Jadvyga’, ‘Koncentrat’ ir ‘Princesė Dagmar’ 

– mikroūglių genetinis ir epigenetinis kintamumas. Tirtų genotipų mikroūglių 

bandinių kiekis, auginimo sąlygos ir polimorfizmo analizės duomenys pateikti 1 

ir 2 lentelėse. MJFP metodu buvo charakterizuoti 79 mikroūglių bandiniai. Taikant 

dvi specifinių pradmenų poras, atskirais atvejais identifikuota nuo 120 iki 188 DNR 

fragmentų (atitinkamai EcoRI AC/HpaII-MspI CA ir EcoRI AC/HpaII-MspI GA 

pradmenų porų variantai taikyti ‘Princesė Dagmar’ genominės DNR analizei). Bendras 

fragmentų skaičius buvo nuo 290 iki 334 (‘Karalienė Jadvyga’ ir ‘Koncentrat’). 

DNR fragmentai, identifikuoti taikant metilinimui jautrius restrikcijos fermentus, 

sudarė 8,7–13,8 % nuo bendro identifikuotų DNR fragmentų skaičiaus. 

Kontrolės variantą sudarė penki ‘Koncentrat’ ir keturi ‘Princesė Dagmar’ mikroūglių, 

dauginamų standartinėmis in vitro dauginimo sąlygomis, bandiniai. Nustatyta, 

kad veislės ‘Princesė Dagmar’ mikroūglių bandiniai buvo identiški, o ‘Koncentrat’ 

kontrolinės veislė bandiniams būdingas DNR polimorfizmas: vienam iš penkių tirtų 

bandinių buvo identifikuotas vienas polimorfiškas DNR sekos fragmentas (0,3 % visų 

identifikuotų fragmentų). DNR metilinimo fragmentai, identifikuoti taikant metilinimui 

jautrius restrikcijos fermentus, sudarė 12,9 % nuo bendro fragmentų skaičiaus (t. y. 

identifikuoti 43 DNR fragmentai), DNR metilinimo skirtumo tarp dviejų klonų nenustatyta. 

Veislės ‘Princesė Dagmar’ mikroūgliuose nustatytas mažesnis DNR metilinimo 

fragmentų kiekis – 8,7 % nuo bendro fragmentų skaičiaus. 

1 lentelė. Kriaušės mikroūglių tyrimo sąlygos ir genetinio bei epigenetinio kintamumo 

rezultatai 

Table 1. Experimental conditions and results of assessment of genetic and epigenetic 

lability of pear micro-shoots 

Auginimo sąlygų variantai 

Incubation conditions 

kontrolė 

control 

dauginimas 

propagation 

saugojimas 

storage 

1 2 3 4 

‘K o n c e n t r a t’ 

Bandinio Nr. 

1–5 6–17 - 

Sample No. 

Bandinių skaičius 

Number of samples 

5 12 0 

6

1 lentelės tęsinys 

Table 1 continued 

1 2 3 4 

Genotipų skaičius 

2 2 - 

Number of genotypes 

Fragmentų skaičius 

334 333 - 

Number of fragments 

DNR metilinimo fragmentai 12,9 12,6/12,9 - 

Methylation fragments, % 

DNR sekos polimorfizmas 0,3 0,9 - 

Sequence polymorphism, % 

DNR metilinimo polimorfizmas 0 0,9 - 

Methylation polymorphism, % 

‘P r i n c e s ė D a g m a r’ 

Bandinio Nr. 

18, 20–22 23–36 37–52 

Sample No. 


4 14 16 



1 2 1 



309 312 309 


DNR metilinimo fragmentai 8,7 8,7/9,5 8,7 


DNR sekos polimorfizmas 0 13,1 0 


DNR metilinimo polimorfizmas 0 7,4 0 


‘K a r a l i e n ė J a d v y g a’ 

Bandinio Nr. 

- 53–64 65–80 

Sample No. 


0 12 16 



- 1 2 



- 290 292 


DNR metilinimo fragmentai - 13,8 13,8/13,7 


DNR sekos polimorfizmas 

- 0 6,9 


DNR metilinimo polimorfizmas 


- 0 0 

7

Trisdešimt aštuoni bandiniai buvo paimti iš mikroūglių, daugintų šešis mėnesius 

standatinėmis in vitro dauginimo sąlygomis (buvo atlikti keturi dauginimo ir persodinimo 

ant šviežios terpės ciklai). ‘Karalienė Jadvyga’ veislės bandiniuose DNR sekos 

ir metilinimo polimorfizmo nenustatyta. ‘Koncentrat’ ir ‘Princesė Dagmar’ veislių 

bandiniuose identifikuota po du genetinius klonus, kurių polimorfiškų fragmentų kiekis 

buvo atitinkamai 0,9 ir 13,1 %. DNR metilinimo analizės rezultatai buvo panašūs 

kaip ir kontrolinių bandinių – nustatytas DNR metilinimo fragmentų kiekis nuo 8,7 iki 

13,8 %. Dviejų ‘Koncentrat’ klonų DNR metilinimo polimorfizmas buvo 0,9 % (t. y. 

identifikuoti trys polimorfiški DNR metilinimo fragmentai). Tiriant ‘Princesė Dagmar’ 

klonus nustatytas kelis kartus didesnis DNR metilinimo polimorfizmas – 7,4 %. 

Po šešių mėnesių saugojimo žemoje temperatūroje kriaušės mikroūgliai buvo 

perkelti ant šviežios terpės ir po vieno padauginimo ciklo buvo paimti bandiniai genetinio 

stabilumo analizei atlikti. Kadangi ‘Koncentrat’ veislės mikroūgliai po ilgalaikio 

saugojimo neišgyveno, tyrimui panaudoti trisdešimt du ‘Karalienė Jadvyga’ ir ‘Princesė 

Dagmar’ veislių mikroūgliai. Kitaip nei dauginimo variante, ‘Princesė Dagmar’ bandiniuose 

po ilgalaikio saugojimo DNR sekos ir metilinimo polimorfizmo nenustatyta, o 

veislės ‘Karalienė Jadvyga’ bandiniuose identifikuoti du genetiniai klonai, kurių DNR 

sekos polimorfiškumas buvo 6,9 %, tačiau DNR metilinimo polimorfizmo nenustatyta. 

2 lentelė. Kriaušės mikroūglių tyrimo MJFP žymenų metodu rezultatai 

Table 2. Results of MSFP marker analysis in pear micro-shoots 

A. ‘Koncentrat’ 

EcoRI AC/paII-MspI GA 

EcoRI AC/HpaII-MspI CA 

Bandinio Nr. 

Sample No. 

1 2–17 1–11, 13–16 12, 17 

Hpa II Msp I Hpa II Msp I Hpa II Msp I Hpa II Msp I 

1 2 3 4 5 6 7 8 

88,8 88,8 101,4 

98,7 98,7 102,0 

106,5 106,5 103,0 103,0 

159,7 159,7 106,4 106,4 

177,4 177,4 113,3 113,3 

192,8 192,8 115,6 115,6 

196,7 196,7 138,0 138,0 

214,5 214,5 151,9 151,9 

215,7 215,7 183,4 183,4 

219,5 219,5 237,4 237,4 

221,7 221,7 238,2 238,2 

265,9 265,9 239,5 239,5 239,5 

268,5 268,5 269,0 269,0 

270,5 270,5 291,4 291,4 

285,4 285,4 293,5 293,5 

8



1 2 3 4 5 6 7 8 

287,5 287,5 301,0 301,0 

297,8 297,8 316,2 316,2 

312,6 312,6 397,3 397,3 

348,9 348,9 398,0 398,0 

378,4 378,4 426,5 426,5 

380,0 380,0 427,8 427,8 

405,6 405,6 473,5 473,5 

433,4 433,4 

452,5 452,5 

B. ‘Karalienė Jadvyga’ 

EcoRI AC/HpaII-MspI GA 


Bandinio Nr. 

Sample No. 

53–80 53–68, 71,73–80 69, 70, 72 

Hpa II Msp I Hpa II Msp I Hpa II Msp I 

98,7 66,6 66,6 

101,7 68,3 68,3 

114,0 69,5 69,5 

134,6 101,0 101,0 

197,6 102,0 102,0 

201,0 113,0 113,0 

217,0 115,0 115,0 

219,4 173,0 173,0 

249,7 183,5 183,5 

250,4 213,0 213,0 

270,0 228,0 228,0 

288,0 269,0 269,0 

290,3 276,0 276,0 

302,5 310,0 310,0 

324,3 381,0 381,0 

367,7 406,0 406,0 

418,8 431,0 431,0 

420,0 434,0 434,0 

433,4 473,0 473,0 

448,2 477,0 477,0 

480,0 480,0 

485,0 485,0 

9



C. ‘Princesė Dagmar’ 

EcoRI AC/HpaII-MspI GA 


Bandinio Nr. 

Sample No. 

18, 20–26, 29–33, 35, 

18, 20–26, 29–33, 35, 

27, 28, 34, 36 

37–52 

37–52 

27, 28, 34, 36 

Hpa II Msp I Hpa II Msp I Hpa II Msp I Hpa II Msp I 

1 2 3 4 5 6 7 8 

55,0 55,0 65,8 65,8 

88,8 67,4 67,4 

98,6 98,6 69,5 69,5 

101,5 101,5 101,5 138,8 138,8 

106,2 106,2 106,2 144,9 144,9 

107,5 107,5 173,9 173,9 173,9 

114,0 114,0 114,0 181,3 181,3 

116,5 116,5 183,2 183,2 

131,5 131,5 186,7 186,7 

134,6 134,6 190,6 190,6 190,6 

150,9 150,9 150,9 212,9 212,9 

153,5 215,7 215,7 

178,9 178,9 221,7 221,7 

184,5 184,5 229,5 229,5 

191,8 191,8 235,2 235,2 

193,3 193,3 250,8 250,8 

206,8 206,8 206,8 269,4 269,4 

217,6 217,6 340,0 340,0 

219,4 219,4 345,7 345,7 

230,8 230,8 347,7 347,7 

231,6 231,6 351,0 351,0 351,0 

233,0 233,0 356,5 356,5 

243,5 243,5 375,3 375,3 375,3 

250,4 250,4 378,3 378,3 

302,6 383,2 383,2 383,2 

326,3 326,3 326,3 386,9 

337,5 337,5 431,2 431,2 

338,9 339,9 338,9 449,9 449,9 449,9 

357,0 473,7 473,7 

378,5 378,5 

391,9 391,9 

392,9 392,9 

397,0 397,0 397,0 

405,7 405,7 

10



1 2 3 4 5 6 7 8 

416,0 416,0 

419,0 419,0 419,0 

431,0 431,0 

433,0 433,0 

437,1 

439,6 439,6 

438,8 438,8 

441,5 441,5 

443,2 443,2 

446,2 446,2 

453,0 

Pateikti polimorfiškų DNR fragmentų duomenys. Paryškintu šriftu pažymėti genetinio 

DNR sekos polimorfizmo duomenys. / Data of polymorphic DNA fragments is presented. Data 

of DNA sequence polymorphism is shown in bold. 

11

Pav. MJFP molekulinių žymenų analizės rezultatai. Veislių ‘Koncentrat’ (A), 

‘Princesė Dagmar’ (B) būdingose elektroferogramose parodyti DNR sekos 

polimorfizmo reprezentatyvūs rezultatai (rodyklėmis pažymėtos smailės rodo 

skirtumus tarp identifikuotų genetinių tipų); veislės ‘Karalienė Jadvyga‘’ 

elektroferogramoje (C) pateikti DNR metilinimo tyrimo rezultatai 

(pažymėti skirtumai elektroforegramose, gautose naudojant Hpa II ir 

Msp I restrikcijos fermentus). Abscisių ašyje nurodytas DNR fragmentų ilgis 

bp, ordinačių ašyje – signalo intensyvumas sfv. 

Figure. Results of MSFP molecular marker analysis. Representative 

electrophoregrams of ‘Koncentrat’ (A) and ‘Princesė Dagmar’ (B) 

demonstrate polymorphism of DNA sequence (differences between two identified genetic 

types are indicated by arrows); in case of ‘Karalienė Jadvyga’ (C), 

results of DNA methylation analysis are shown (differences between two 

electropherograms obtained using Hpa II and Msp I restriction enzymes are indicated). 

DNA fragment length (bp) and signal intensity (rfu) are indicated on abscise and 

ordinate, respectively. 

Aptarimas. PFIP metodas yra taikomas genetinio polimorfizmo tyrimams atlikti 

ir yra tinkamas genetiniam stabilumui efektyviai charakterizuoti (Vos ir kt., 

1995; ). Kitaip nei standartinės PFIP analizės atveju, DNR metilinimo polimorfizmo 

tyrimams MJFP metodu MseI restrikcijos fermentas buvo pakeistas Hpa II ir 

Msp I fermentais, kuriems būdingas specifiškumas metilintoms DNR sekoms 

(Xu ir kt., 2000). Abu restrikcijos fermentai specifiškai skelia tapačią DNR seką 

(5‘-CCGG-3‘), tačiau išsiskiria skirtingu specifiškumu metilintai DNR sekai. HpaII 

fermentas neskaido sekų, kurių abu citozino nukleotidai yra metilinti, ir ne taip 

efektyviai skaido sekas su vienu metilintu citozino nukleotidu. Kita vertus, MspI 

fermentas skaido 5‘-C 5m CGG-3‘ sekas, bet neskaido 5 ‘-5m CCGG-3‘ sekų. Suskaidžius 

DNR taikant EcoRI/MspI arba EcoRI/HpaII restriktazių kombinacijas, gaunami 

skirtingi DNR fragmentų rinkiniai, kurių palyginimas atskleidžia tiek DNR sekos 

polimorfizmo, tiek ir DNR metilinimo ypatumus (1 pav.). 

Mokslinėje literatūroje nėra duomenų apie in vitro sąlygomis dauginamų ir saugomų 

kultūrinės kriaušės mikroūglių genetinį ir epigenetinį kintamumą. Todėl atliekant 

šį tyrimą MFJP žymenų metodas taikytas in vitro dauginamų ir ilgalaikio saugojimo 

sąlygomis auginamų trijų kriaušės veislių mikroūglių genetiniam ir epigenetiniam 

kintamumui charakterizuoti. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tirtiems mikroūglių 

12

andiniams būdingas DNR sekos ir metilinimo polimorfizmas (1 lentelė). Tarp kontrolinės 

veislės ‘Koncentrat’ bandinių buvo identifikuoti du skirtingos genetinės prigimties 

klonai. Nors skirtumai tarp klonų buvo nedideli (identifikuotas tik vienas polimorfiškas 

DNR fragmentas), tokie rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad šios veislės mikroūglių 

grupė buvo nevienalytė ir jai būdingi bent du skirtingos genomo struktūros klonai. 

Didesnis polimorfizmas buvo nustatytas tarp dviejų ‘Koncentrat’ ir dviejų 

‘Princesė Dagmar’ veislių mikroūglių klonų, aptiktų dauginimo in vitro variante. 

‘Princesė Dagmar’ atveju DNR sekos polimorfizmas buvo net 13,1 %, o DNR metilinimo 

polimorfizmas – 7,4 %. Tai rodo, kad in vitro dauginamiems kriaušės mikroūgliams 

būdingas genetinis kintamumas ir po šešių mėnesių dauginimo dviems iš trijų 

tirtų veislių nustatyta po dvi skirtingas genetines formas, turinčias ir DNR metilinimo 

skirtumų. 

Pastebėta, kad tiriant veislę ‘Karalienė Jadvyga’ du genetiškai skirtingi klonai 

(DNR sekos polimorfizmas – 6,9 %) buvo identifikuoti ir tarp bandinių, paimtų po 

ilgalaikio saugojimo žemoje temperatūroje. Tai rodo, kad mikroūgliams buvo būdingas 

genetinis kintamumas ilgalaikio saugojimo metu arba, kaip ir tiriant ‘Koncentrat’ 

veislę, tyrimui naudota šios veislės mikroūglių grupė buvo nevienalytė. Tačiau įdomu, 

kad DNR metilinimo pakitimų šiuose bandiniuose nenustatyta. 

Mūsų tyrimo rezultatai papildo literatūroje paskelbtus in vitro auginamų augalų 

genetinio stabilumo tyrimo įvairiais molekulinių žymenų metodais rezultatus. Polanco 

ir Ruiz (2002) AFLP metodu charakterizavo in vitro auginamų baltažiedžio vairenio, 

o Vendrame ir kt. (1999) – pekano riešuto klonų genetinį kintamumą. Xu ir kt. (2000) 

kultūrinės obels in vitro ir lauko sąlygomis auginamų augalų audinių tyrimu identifikavo 

iki 25 % polimorfiškų DNR metilinimo fragmentų. Nustatyti in vitro sąlygomis 

auginamų Citrus, Fragaria, Malus, Prunus augalų DNR metilinimo pakitimai (Hao 

ir kt., 2002 a; 2002 b; 2003). 

Išvados 1. In vitro dauginamų trijų kriaušės veislių mikroūglių genetinio ir epigenetinio 

kintamumo analizė molekulinių žymenų metodu parodė, kad didžiausias 

polimorfizmas būdingas ‘Princesė Dagmar’ veislės mikroūglių klonui, identifikuotam 

dauginimo in vitro variante. DNR sekos polimorfizmas buvo 13,1 %, o DNR 

metilinimo polimorfizmas – 7,4 %. 

2. Tiriant veislę ‘Karalienė Jadvyga’ du genetiškai skirtingi klonai (DNR sekos 

polimorfizmas – 6,9 %) buvo identifikuoti tarp bandinių, paimtų po ilgalaikio saugojimo 

žemoje temperatūroje. Tačiau DNR metilinimo pakitimų šiuose bandiniuose 

nenustatyta. 

3. DNR sekos polimorfizmas (0,3 %), būdingas klonui, identifikuotam ‘Koncentrat’ 

kontrolinės veislės variante, leidžia daryti prielaidą, kad šios veislės mikroūglių grupė 

nebuvo vienalytė. 

Padėka. Mokslinis tyrimas finansuotas Lietuvos mokslo tarybos lėšomis, projektas 

Nr. MIP-72/2010. 

13 

Gauta 2011 12 19 

Parengta spausdinti 2011 12 26

Literatūra 

1. Gustavsson, B. A., V. Stanys. 2000. Field performance of ‘Sanna’ lingonberry 

derived by micropropagation vs. stem cuttings. Hortscience, 35(4):742–744. 

2. Hao Y. J., Deng X. X. 2003. Genetically stable regeneration of apple plants from 

slow growth. Plant Cell Tissue and Organ Culture, 72: 253–260. 

3. Hao Y. J., You C. X., Deng X. X. 2002 a. Analysis of ploidy and the patterns 

of amplified fragment length polymorphism and methylation sensitive amplified 

polymorphism in strawberry plants recovered from cryopreservation, Cryo 

Letters, 23: 37–46. 

4. Hao Y. J., You C. X., Deng X. X. 2002 b. Effects of cryopreservation on developmental 

competency, cytological and molecular stability of citrus callus, Cryo 

Letters, 23: 27–35. 

5. Harding K. 2004. Genetic integrity of cryopreserved plant cells: A review. Cryo- 

Letters, 25: 3–22. 

6. Horne E. C., Kumpatla S. P., Patterson K. A., Gupta M., Thompson S. A. 2004. 

Improved high-throughput sunflower and cotton genomic DNA extraction and 

PCR fidelity. Plant Molecular Biology Reporter, 22: 83–84. 

7. Johnston J. W., Benson E. E., Harding K. 2009. Cryopreservation induces temporal 

DNA methylation epigenetic changes and differential transcriptional activity 

in Ribes germplasm. Plant Physiology and Biochemistry, 47: 123–131. 

8. Keller E. R. J., Senula A., Leunufna S., Grube M. 2006. Slow growth storage and 

cryopreservation tools to facilitate germplasm maintenance of vegetatively propagated 

crops in living plant collections. International Journal of Refrigeration, 

29: 411–417. 

9. Murashige T., Skoog F. 1962. A revised medium for rapid growth and bioassays 

with tobacco cultures. Physiologia Plantarum, 15: 473–497. 

10. Polanco C., Ruiz M. L. 2002. AFLP analysis of somaclonal variation in 

Arabidopsis thaliana regenerated plants. Plant Science, 162: 817–824. 

11. Porebski S., Grant Bailey L., Baum B. R. 1997. Modification of a CTAB DNA 

extraction protocol for plants containing high polysaccharide and polyphenol 

components. Plant Molecular Biology Reporter, 15(1): 8–15. 

12. Shibli R. A., Shatnawi M. A., Subath W. S., Ajlouni M. M. 2006. In vitro conservation 

and cryopreservation of plant genetic resources: A review. World Journal 

of Agricultural Sciences, 2(4): 372–382. 

13. Staniene G., Stanys V. and Kawecki Z. 2002. Peculiarities of propagation in vitro 

of Vaccinium vitis-idaea L. and V. praestans Lamb. Biologija, 48(1): 84–86. 

14. Stanys V. 1998. Application of in vitro technique as the way to increase the output 

of cherry seedlings. Acta Horticulture, 486: 203–208. 

15. Stanys V., Shikshnianas T., and Staniene G. 1995. Embryo development and 

embryo rescue within the genus Ribes. Norweg. J. Agr. Sci., 9(1–2): 95–104. 

16. Vendrame W. A., Kochert G., Wetzstein H. Y. 1999. AFLP analysis of variation 

in pecan somatic embryos. Plant Cell Reports, 18: 853–857. 

14

17. Vos P., Hogers R., Bleeker M., Reijans M., Lee T. V., Hornes M., Frijters A., 

Pot J., Peleman J., Kuiper M., Zabeau M. 1995. AFLP: a new technique for DNA 

fingerprinting. Nucleic Acids Res., 23: 4 407–4 414. 

18. Xu M., Li X., Korban S. S. 2000. AFLP-based detection of DNA methylation. 

Plant Molecular Biology Reporter, 18: 361–368. 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2011. 30(1). 

Somaclonal and epigenetic variability of pear micro-shoots 

during in vitro propagation and long term storage 

R. Rugienius, V. Lukoševičiūtė, J. B. Šikšnianienė, G. Stanienė, 

A. Sasnauskas, V. Stanys, D. Baniulis 

Summary 

Plant biotechnology technologies developed during last decades provide tools for in 

vitro preservation of genetic resources of vegetatively propagated plants that are endangered 

under field conditions. However, isolated tissue culture under in vitro conditions could induce 

changes in genome structure. Studies on in vitro grown plants demonstrate DNA methylation 

changes. Information on somaclonal and epigenetic variability of in vitro propagated pear 

micro-shoots is vague. Therefore, the objective of this study was to investigate genetic and 

DNA methylation polymorphism of pear micro-shoots propagated in vitro and stored under 

low temperature conditions. MSFP (methylation sensitive fragment length polymorphism) 

method, that employs methylation sensitive restriction enzymes, was used in the study. The 

results demonstrated polymorphism of DNA sequence and methylation among the samples of 

micro-shoots of three pear genotypes included in the study. Clones with differences in genetic 

background were identified in case of control micro-shoots of cultivar ‘Koncentrat’, microshoots 

of ‘Koncentrat’ and ‘Princesė Dagmar’ propagated under standard in vitro conditions, 

and micro-shoots of ‘Karalienė Jadvyga’ stored under low temperature conditions. Number of 

fragments identified using methylation sensitive restriction enzymes represented 8.7–13.8 % 

of total number of fragments identified in the analysis, and DNA methylation polimorphism 

up to 7.4 % was observed. 

Key words: DNA methylation, genetic resources, molecular markers, MSFP, Pyrus sp. 

15





Angliavandenių įtaka kultūrinių kriaušių mikroūglių 

užsigrūdinimui žemoje teigiamoje temperatūroje 

Vanda Lukoševičiūtė, Gražina Stanienė, Asta Blažytė, 

Audrius Sasnauskas, Dalia Gelvonauskienė, 

Danas Baniulis, Rytis Rugienius 



el. paštas v.lukoseviciute@lsdi.lt 

Tyrimai atlikti Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės 

instituto Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriuje. Naudoti kriaušių (Pyrus sp.) 

veislių: ‘Oranževoje’, ‘Hasselpear’, ‘Princesė Dagmara’, ‘Karalienė Jadvyga’, ‘Senryo’, 

‘Koncentrat’, ir hibrido Nr. 0408 mikroūgliai. Tyrimais nustatyta, kad grūdinant (inkubavus 

žemoje teigiamoje temperatūroje) tirtų monosacharidų kiekiai nepakito, tačiau galaktinolio ir 

rafinozės šeimos oligosacharidų kiekiai kriaušių mikroūgliuose gerokai padidėjo. Skirtingos 

grūdinimo sąlygos turėjo mažai įtakos galaktinolio ir rafinozės kiekio kitimui mikroūgliuose. 

Stachiozės kiekis kriaušės mikroūgliuose juos grūdinant kito nevienodai ir priklausė nuo 

veislės, grūdinimo sąlygų ir maitinamosios terpės sudėties. Kriaušių mikroūglių šaldymo in 

vitro duomenys parodė, kad grūdinimas leidžia išvengti daugelio šalčio sukeltų pažeidimų ir 

daugiau mikroūglių išgyvena. Grūdintų mikroūglių kritinės temperatūros (KT50) absoliuti 

reikšmė, palyginti su negrūdintais mikroūgliais (išskyrus ‘Senryo’), padidėjo 0,5–1,2 °C. 

‘Oranževoje’ veislės grūdintų mikroūglių KT50 absoliuti reikšmė padidėjo labiau, klono 

Nr. 0408 – mažiau. Manitolio priedas terpėje reikšmingai padidino tirtų veislių mikroūglių 

atsparumą šalčiui in vitro. 

Reikšminiai žodžiai: atsparumas šalčiui, ilgalaikis saugojimas, rafinozės šeimos cukrūs, 

Pyrus sp., veislės. 

Įvadas. Genetinė įvairovė yra svarbi ne tik gamtinių populiacijų evoliucijai, 

bet ir kuriant naujas kultūrinių augalų veisles. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų 

centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto (LAMMC SDI) kriaušių kolekcijoje 

saugoma daug vietinių ir introdukuotų genotipų, kurie turi didelę vertę moksliniams 

tyrimams ir selekcijai. Kai kurie kolekcijos vienetai yra unikalūs, auginami tik kolekcijoje. 

Klimato sąlygos ir augalų ligos kelia pavojų genetiniams ištekliams, saugomiems 

augynuose. Lietuvoje didžiausią pavojų augalams kelia šalčiai. Periodiškai pasitaikantis 

17

didesnis nei -30 °C šaltis būna pražūtingas netgi vietinėms kriaušių veislėms. Manoma, 

kad klimato atšilimo sąlygomis ekstremalių klimato sąlygų tikimybė didėja. Tai kelia 

pavojų genetiniams ištekliams. Saugiau ir patikimiau saugoti vegetatyvinę dauginimo 

medžiagą in vitro nei lauko kolekcijoje. Tokie metodai pradėti taikyti prieš keletą 

dešimtmečių. Vegetatyviškai dauginami augalai saugomi ilgalaikio kriosaugojimo 

sąlygomis arba vidutinio ilgio laikotarpį – in vitro augimą slopinančiomis sąlygomis 

(Shibli ir kt., 2006). Dažniausiai mikroūglių augimas slopinamas veikiant žema temperatūra. 

Tačiau atskiriems genotipams būdinga individuali specifinė reakcija į saugojimo 

sąlygas. Augalai nevienodai atsparūs žemoms temperatūroms ir užšalimui. Genų 

išteklių saugojimo in vitro metodams kurti reikalingos žinios apie augalų gebėjimą 

užsigrūdinti ir atsparumą stresui žemoje temperatūroje. 

Jei augalai prieš saugojimą yra grūdinami, daugiau jų išgyvena saugojimo metu 

(Kushnarenko ir kt., 2009; Chang, Reed, 2000). Šio proceso metu vyksta genų raiškos 

pakitimai, užtikrinantys audinių atsparumą žemos temperatūros poveikiui. Sumedėjusių 

augalų užsigrūdinimą sąlygoja kompleksinė žemos temperatūros ir trumpos dienos 

poveikio sąveika. Neretai atsparumo genų raiškai pakanka vien tik žemos temperatūros 

poveikio (Welling ir kt., 2004; Wisniewski ir kt., 2006). Tyrimai parodė, kad yra ryšys 

tarp augalų atsparumo šalčiui ir angliavandenių kaupimosi audiniuose (Gilmour ir kt., 

2000). Nustatyta, kad adaptacijos metu padidėja fruktozės ir gliukozės koncentracija 

ląstelėse. Augalų prisitaikymas prie streso priklauso nuo rafinozės šeimos angliavandenių 

(RŠA) – rafinozės, stachiozės – ir jų metabolizmo pirmtakų – sacharozės ir 

galaktinolio – kiekio ląstelėse (Peters ir kt., 2007). Kita vertus, prieštaringi rezultatai 

gauti tiriant, kokią reikšmę turi RŠA Arabidopsis thaliana augalų užsigrūdinimui 

(Zuther ir kt., 2004). In vitro sąlygomis augalų užsigrūdinimui ir atsparumui žemoms 

temperatūroms bei jų gyvybingumui ir kitoms biologinėms savybėms didelės reikšmės 

turi maitinamosios terpės sudėtis (Kovalchuk ir kt., 2009). Nustatyta, kad augalų 

grūdinimui ir ilgalaikio saugojimo efektyvumui reikšminga augimo reguliatorių ir 

cukrų sudėtis bei jų kiekis terpėje (Hassan, Bekheet, 2008). 

Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad žemoje temperatūroje Prunus genties augalų 

mikroūgliuose indukuojami adaptacijos mechanizmai, kurie didina jų atsparumą stresui. 

Gauti rezultatai atskleidė genų raiškos kinetikos ypatumus (Lukoševičiūtė ir kt., 2009 

a, b). Pyrus genties augalai šiuo atžvilgiu menkai ištirti. Duomenys apie rafinozės 

šeimos angliavandenių kaupimąsi ir jį lemiančių genų raišką yra naudingi kuriant 

atsparias šalčiui augalų veisles, parenkant optimalias skirtingos genetinės prigimties 

augalų užsigrūdinimo ir išsaugojimo in vitro sąlygas. 

Darbo tikslas – įvertinti rafinozės šeimos oligosacharidų, manitolio kaupimosi 

kriaušių mikroūgliuose žemoje teigiamoje temperatūroje (užsigrūdinimo metu) in vitro 

dėsningumus, nustatyti grūdinimo temperatūros ir fotoperiodo režimo, fitohormonų 

ir cukrų kiekio maitinamojoje terpėje įtaką kriaušių mikroūglių atsparumui šalčiui. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. T y r i m o o b j e k t a s. Tyrimai atlikti 

LAMMC SDI Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriuje. Naudoti kriaušių 

(Pyrus sp.) veislių: ‘Oranževoje’, ‘Hasselpear’, ‘Princesė Dagmara’, ‘Karalienė 

Jadvyga’, ‘Senryo’, ‘Koncentrat’, ir hibrido Nr. 0408 mikroūgliai. Minėti genotipai 

atrinkti atsižvelgiant į kriaušės genetinio polimorfizmo duomenis (duomenys neskelbti). 

Įvertinus daugiau kaip 200 veislių ir genetinių formų, atrinktos 7 sąlyginės genetinės 

18

grupės. Grūdinimo tyrimams pasirinktos šešios kriaušių veislės ir vienas klonas yra 

skirtingų genetinių grupių būdingi genotipai. Angliavandenių kiekiui tirti naudoti 

‘Princese Dagmara’ ir ‘Senryo’ veislių mikroūgliai. 

A u g i n i m a s i r g r ū d i n i m a s i n v i t r o. Prieš atliekant grūdinimo 

ir šaldymo tyrimus in vitro sąlygomis kriaušių mikroūgliai auginti ant 

MS terpės (Murashige, Skoog, 1962) su 3,2 µM benzil-amino purino (BAP), 

3,0 % sacharozės, 0,8 % agaro. Persodinti mikroūgliai auginti 7 paras 22 ± 3 °C 

temperatūroje, naudojant 50–150 μmol • m -2 • s -1 intensyvumo apšvietimą fluorescencinėmis 

lempomis 16/8 valandų šviesos/tamsos fotoperiodu. Po to, naudojant 

25–50 μmol • m -2 • s -1 intensyvumo apšvietimą, mikroūgliai 7 dienas grūdinti dviem 

režimais: 1) trumpos dienos fotoperiodas (8 val. šviesa ir 16 val. tamsa) ir temperatūros 

kaita (22 °C šviesa ir 4 °C tamsa) (kintamomis sąlygomis); 2) žema temperatūra (4 °C) 

(pastoviomis sąlygomis) be apšvietimo. Kontroliniai mikroūgliai grūdinti nebuvo. 

Kriaušių mikroūgliams grūdinti in vitro sąlygomis naudotos trys skirtingos sudėties 

MS terpės: 1) terpė be augimo reguliatorių, su 3,0 % sacharozės priedu; 2) terpė 

su citokininu (3,2 µM BAP) ir 3,0 % sacharozės priedu; 3) terpė, į kurią papildomai 

įdėta 2 % manitolio ir 3,0 % sacharozės. 

A n g l i a v a n d e n i ų a n a l i z ė. Augalo audinių bandiniai užšaldyti skystame 

azote ir susmulkinti grūstuvėje. Angliavandenių ekstrakcija atlikta T. Taji 

(2002) metodu. Bandiniai buvo užpilti 7 tūriais iki 80 °C pašildyto 80 % etanolio, 

po to kaitinti 10 min. 90 °C temperatūroje. Ekstraktas buvo inkubuojamas 4 °C 

16–20 valandas. Nuosėdos atskirtos centrifuguojant. Bandiniai analizuoti efektyviuoju 

skysčių chromatografu „Agilent 1200“ su šviesos lūžio kampo detektoriumi 

šiomis sąlygomis: srautas – 1,0 ml/min., Nucleosil 100-5 NH2 kolonėlė 250 × 4,6 mm 

(Marcheley-Nagel, Ltd.), kolonėlės temperatūra 25 °C. Judrioji fazė – 70 % acetonitrilo 

vandeninis tirpalas. Angliavandeniai identifikuoti ir jų koncentracija nustatyta 

pagal standartus. Pateikti duomenys atitinka vidurkį ir standartinę vidurkio paklaidą. 

A t l i e k a n t š a l d y m o t y r i m u s m i k r o ū g l i a i 2 val. inkubuoti -2 °C 

temperatūroje, po to ji sumažinta 1 °C • val. -1 greičiu iki -5 °C, -6 °C, -7 °C, -8 °C, 

-9 °C, -10 °C. Žemiausioje šaldymo temperatūroje mikroūgliai inkubuoti 1 val., po 

to 16 val. – 4 °C tamsoje. 

Ar tirti mikroūgliai buvo pažeisti, įvertinta vizualiai nustatant (balais), kiek jiems 

pakenkė šaltis, ir matuojant, kiek jonų išlaisvinta po šaldymo. Praėjus trims savaitėms 

po šaldymo nustatyta (balais), kiek mikroūglių pažeidė šaltis (0 – nepažeistas, 

1 – iki 5 % žuvusių audinių, 2 – nuo 6 iki 30 % žuvusių audinių, 3 – nuo 31 iki 75 

% žuvusių audinių, 4 – nuo 76 iki 95 % žuvusių audinių, 5 – augalas žuvęs, pažeista 

daugiau kaip 95 % audinių). Pažeistų audinių jonų išlaisvinimas buvo tiriamas konduktometriniu 

metodu, naudojant konduktometrą „InoLab Cond 720 WTW“. Buvo 

matuojamas tirpalo elektrinis laidumas. Jonų išlaisvinimui nustatyti mikroūgliai buvo 

inkubuojami dejonizuotame vandenyje 24 val. 4 °C temperatūroje. Po to matuojama 

konduktometru. Bendras jonų kiekis nustatytas matuojant tirpalo elektrinį laidumą 

po autoklavavimo. Normalizuotas nešaldytų ir maksimaliai sušaldytų (6 val., -20 °C) 

bandinių jonų išlaisvinimo procentinis santykis (Linden, 2002). 

19

Santykinis jonų išlaisvinimas temperatūroje T: SJI T 

= (JI T 

/ EL AUTOKL 

) × 100 %, 

pažeidimo indeksas temperatūroje T : I T 

= [(SJI T 

– SJI KONTR 

) / (100 – SJI KONTR 

)] × 100 %, 

normalizuotas pažeidimas temperatūroje T : (I T 

/ I -20 

) × 100 %, čia: 

JI T 

– bandinio jonų išlaisvinimas palaikius temperatūroje T; EL AUTOKL 

– bandinio 

jonų išlaisvinimas po autoklavavimo; SJI KONTR 

– santykinis jonų išlaisvinimas kontroliniuose 

(nešaldytuose) mikroūgliuose; I -20 

– bandinių, laikytų -20 °C temperatūroje, 

pažeidimo indekso vidurkis. 

Apskaičiuojant jonų išlaisvinimą, atitinkantį 50 % mikroūglių žuvimą, praėjus 

21 dienai po šaldymo, nustatytas mikroūglių pažeidimo laipsnis ir išgyvenusių bei 

žuvusių mikroūglių procentas, šaldant skirtingose temperatūrose. Kritiniu jonų išlaisvinimu 

(KJI), atitinkančiu 50 % augalų žuvimą, yra priimta laikyti jonų išlaisvinimo 

šaldant tokioje temperatūroje, kai nebuvo žuvusių mikroūglių, ir jonų išlaisvinimo 

šaldant tokioje temperatūroje, kai visi šaldyti mikroūgliai yra žuvę, aritmetinį vidurkį 

(Rajashekar ir kt., 1982). 

Mūsų tyrimų duomenimis KJI siekė 61,0 %. Temperatūrų intervalas, apimantis 

dalinį mikroūglių žuvimą, buvo nuo -6 iki -9 °C. Pagal KJI buvo apskaičiuota 

kritinė temperatūra (KT50), kurioje jonų išsilaisvinimas atitinka 50 % mikroūglių 

žuvimą. KT50 apskaičiuotas tiesinės regresijos metodu (y ¯ = a + bx, ¯ čia: a = ¯y - bx, ¯ 

b = ∑ (x - ¯x) (y - ¯y) / ∑ (x - ¯x) 2 , ¯x – žinomas jonų išlaisvinimas %; y ¯– 

žinoma temperatūra; 

x ir y yra imties vidurkiai). Pateiktas 10 pakartojimų vidurkis ir standartinė 

vidurkio paklaida, apskaičiuota naudojant kompiuterio programų paketą SELEKCIJA 

(Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Rezultatai. A n g l i a v a n d e n i ų k i e k i o k i t i m a s k r i a u š i ų m i k r o ū - 

g l i u o s e g r ū d i n i m o m e t u. Nustatyti monosacharidum – fruktozės ir gliukozės, 

disacharido, sacharozės, galaktinolio bei rafinozės šeimos angliavandenių (RŠA) rafinozės 

ir stachiozės – kiekiai kriaušių ‘Princesė Dagmara’ ir ‘Senryo’ mikroūgliuose 

prieš grūdinimą (kontrolė) ir po jo. Fruktozės (1,0–2,9 mg g -1 žalios masės), gliukozės 

(1,7–4,6 mg g -1 žalios masės), disacharido sacharozės (2,7–10,1 mg g -1 žalios masės) 

kiekiai mikroūgliuose dėl skirtingų grūdinimo sąlygų beveik nekito. 

Negrūdintuose mikroūgliuose galaktinolio ir RŠA kiekis buvo nedidelis: galaktinolio 

– nuo 0 iki 0,07 mg g -1 , stachiozės – iki 0,11 mg g -1 , rafinozės – iki 0,03 mg g -1 

žalios masės. Gauti rezultatai parodė, kad grūdinant galaktinolio ir RŠA angliavandenių 

kiekiai gerokai padidėjo (1 pav.). 

20

1 pav. Galaktinolio, rafinozės, stachiozės ir manitolio kaupimasis 

kriaušių ‘Princesė Dagmara’ (A) ir ‘Senryo’ (B) mikroūgliuose 

esant skirtingoms grūdinimo sąlygoms. Abscisių ašyje: 

C – negrūdinti mikroūgliai, 1 – grūdinti kintamomis sąlygomis, 

2 – grūdinti pastoviomis sąlygomis. 

Fig. 1. Accumulation of galactinol, rafinose, stachiose and manitol in 

‘Princesė Dagmara’ (A) ir ‘Senryo’ (B) microshoots. In abscise: C – not cold acclimated, 

1 – cold acclimated under variable conditions, 2 – cold acclimated under fixed conditions. 

21

Galaktinolio ir stachiozės kiekiai daugeliu atveju padidėjo daugiau nei 10 kartų 

ir siekė 0,77–0,79 mg g-1 žalios masės. Rafinozės kiekiai grūdintuose mikroūgliuose 

taip pat padidėjo, tačiau maksimalus kiekis nesiekė 0,22 mg g -1 žalios masės. 

Galaktinolio ir rafinozės kiekis mikroūgliuose nuo grūdinimo sąlygų beveik 

nepriklausė. ‘Senryo’ veislės mikroūgliuose po grūdinimo kintamomis sąlygomis 

terpėje su citokininu nustatytas mažiausias, palyginti su kitais variantais, galaktinolio 

kiekis. Daugiausia rafinozės aptikta mikroūgliuose, grūdintuose kintamomis sąlygomis 

terpėje su manitoliu. Stachiozės kiekis kriaušės mikroūgliuose grūdinimo metu kito 

nevienodai ir priklausė nuo veislės, grūdinimo sąlygų ir maitinamosios terpės sudėties. 

Didžiausias stachiozės kiekis nustatytas veislės ‘Princesė Dagmara’ mikroūgliuose po 

grūdinimo antru grūdinimo režimu terpėje su citokininu. 

Tačiau stachiozės kiekis ‘Senryo’ mikroūgliuose šiomis sąlygomis iš esmės nepadidėjo: 

didžiausias stachiozės kiekis buvo ir labiausiai padidėjo po grūdinimo pirmu 

grūdinimo režimu terpėje be augimo reguliatorių. Remiantis pirminiais duomenimis, 

panašios tendencijos nustatytos ir tiriant kitus kriaušės genotipus. 

Įvertinus suminį manitolio ir sorbitolio kiekį nustatyta, kad daugiausia jų buvo 

mikroūgliuose, augintuose terpėje su manitoliu. Matyt, didžioji dalis manitolio, rasto 

augaluose, perėjo iš maitinamosios terpės. Pažymėtina, kad veislės ‘Princesė Dagmara’ 

mikroūgliuose sukauptas didžiausias manitolio kiekis po grūdinimo pirmu grūdinimo 

režimu terpėje be augimo reguliatorių. 

K r i a u š i ų a t s p a r u m o š a l č i u i t y r i m a s i n v i t r o. Tyrimo duomenimis 

negrūdintų kriaušių mikroūglių, augintų terpėje be priedų, KT50, priklausomai 

nuo veislės, kito nuo -6,9 °C (‘Hesselpear’) iki -8,0 °C (‘Senryo’), grūdintų – nuo 

-7,8 °C (‘Senryo’) iki -8,7 °C (‘Karalienė Jadvyga’). 

2 pav. Kriaušių mikroūglių atsparumas šalčiui priklausomai nuo genotipo, 

grūdinimo sąlygų ir maitinamosios terpės sudėties. KT50 – kritinė temperatūra, 

kurioje jonų išsilaisvinimas atitinka 50 % mikroūglių žuvimą. 

Fig. 2. Cold hardiness of pear depending on genotype, cold acclimation and 

content of growing medium. KT50 – critical temperature, where ion 

leakage corresponds to 50 % microshoot mortality. 

22

Grūdintų mikroūglių KT50 absoliuti reikšmė, palyginti su negrūdintais mikroūgliais 

(išskyrus ‘Senryo’), padidėjo 0,5–1,2 °C (2 pav.). Šis padidėjimas visais 

atvejais buvo reikšmingas. Didžiausias jis buvo ‘Oranževoje’ veislės , mažesnis – klono 

Nr. 0408 mikroūglių. 

Kriaušių mikroūglių šaldymo in vitro duomenys rodo, kad grūdintiems mikroūgliams 

mažiau pakenkia šaltis. Tai leidžia išvengti daugelio šalčio sukeliamų pažeidimų 

ir didina mikroūglių išgyvenamumą šaldymo metu. Kitaip nei kitų veislių, ‘Senryo’ 

veislės mikroūglių grūdinimas pažeidimo nesumažino, priešingai – padidino (nors ir 

nereikšmingai). 

Šaldant kriaušių mikroūglius, išryškėjo manitolio įtaka kriaušių atsparumui 

šalčiui in vitro. Mikroūgliai, savaitę auginti 22 °C temperatūroje ir po to dar savaitę 

grūdinti kintamomis sąlygomis terpėje su manitolio priedu, buvo atsparesni šalčiui 

negu mikroūgliai, auginti ir grūdinti terpėje be manitolio ir BAP priedų. Terpėje su 

manitolio priedu grūdintų augalų KT50 absoliučios reikšmės padidėjimas, palyginti 

su terpe be priedų, buvo esminis ir siekė 0,3 °C (‘Koncentrat’), 1,1 °C (‘Hasselpear’) 

ir 1,2 °C (‘Senryo’). Dėl manitolio priedo negrūdintų ‘Koncentrat‘ veislės mikroūglių 

KT50 reikšmė padidėjo dvigubai daugiau, negu grūdintų mikroūglių, ir terpėje be 

priedų priartėjo prie pastarųjų KT50. Nors grūdinimo ir manitolio poveikis kriaušių 

mikroūglių atsparumui šalčiui daugeliu atvejų akivaizdus, tačiau atskirų veislių 

reakcija į šiuos veiksnius buvo nevienoda. Pavyzdžiui, veislės ‘Senryo’ mikroūglių 

atsparumo šalčiui grūdinimas beveik nepaveikė, o manitolio priedas gerokai padidino 

jų atsparumą. Veislės ‘Koncentrat’ mikroūglių grūdinimas gerokai padidino jų 

atsparumą šalčiui, o manitolio įtaka atsparumui, nors ir buvo akivaizdi, bet gerokai 

mažesnė negu kitų veislių. 

Aptarimas. Reakcija į šalčio stresą yra svarbus veiksnys nustatant optimalias 

kriosaugojimo ir ilgalaikio saugojimo sąlygas. Šiuo tyrimu, kaip ir ankstesniais 

mūsų ir kitų autorių tyrimais, buvo nagrinėjami tiek sumedėjusių Prunus, Cydonia 

genčių augalų, tiek žolinių Fragaria, Brassica, Miscanthus, Arabidopsis augalų užsigrūdinimo 

ypatumai in vitro ir in vivo sąlygomis. Išaiškėjo, kad rafinozės šeimos 

angliavandenių kaupimasis ir kiekis augaluose yra tiesiogiai susiję su užsigrūdinimu 

ir atsparumu šalčiui, gali būti panaudoti augalo užsigrūdinimo efektyvumui kiekybiškai 

charakterizuoti ir turi būti taikomi kaip kriterijus arba biocheminis žymuo 

vertinant augalų užsigrūdinimo efektyvumą ir atsparumą žemoms temperatūroms 

(Rugienius ir kt., 2009; Lukoševičiūtė ir kt., 2009a; Lukoševičiūtė ir kt., 2009b; Kuprienė 

ir kt., 2008; Nishizawa ir kt., 2008; Patton ir kt., 2007). Mūsų tyrimo duomenys 

parodė, kad šie dėsningumai būdingi ir Pyrus augalams. Tyrimu nustatyta, 

kad grūdinant tirtų monosacharidų kiekiai nepakito, tačiau galaktinolio ir rafinozės 

šeimos oligosacharidų kiekiai kriaušių mikroūgliuose gerokai padidėjo. 

Atskirais atvejais prieštaringi rezultatai gauti tiriant RŠA reikšmę A. thaliana augalų 

užsigrūdinimui (Zuther ir kt., 2004). Taip pat išryškėjo tam tikri mūsų ankstesniais 

tyrimais gautų skirtingų dehidrinų ir angliavandenių raiškos duomenų neatitikimai 

(neskelbti duomenys). Todėl siekdami įsitikinti ryšio tarp atsparumo šalčiui ir biocheminių 

rodiklių patikimumu ir galimybėmis panaudoti šiuos biocheminius rodiklius 

optimizuojant kriaušių genofondo saugojimo sąlygas, įvertinome keleto pasirinktų 

kriaušių veislių mikroūglių, grūdintų pirmiau minėtomis sąlygomis, atsparumą šalčiui, 

23

nustatydami jų kritinę jonų išlaisvinimo temperatūrą (KT50), kurioje jonų išsilaisvinimas 

atitinka 50 % mikroūglių žuvimą. Kriaušių mikroūglių šaldymo in vitro duomenys 

rodo, kad grūdinimas mažina šalčio sukeltus pažeidimus ir didina mikroūglių išgyvenamumą 

šaldymo metu. Tačiau grūdinimas ‘Senryo’ veislės mikroūglių pažeidimo 

nesumažino. Tokį rezultatą galėjo lemti didesnis šios veislės mikroūglių jautrumas 

stresui, kurį sukelia laikymas ir dauginimas in vitro sąlygomis. Todėl inkubavimas 

žemoje teigiamoje temperatūroje terpėje be priedų papildomo poveikio jiems neturi. 

Kriaušių mikroūglių tyrimų duomenimis manitolis terpėje neturėjo lemiamos 

reikšmės RŠA pokyčiams grūdinimo metu ir tuo pačiu užsigrūdinimo efektyvumui, 

tačiau šaldant in vitro terpėje su manitoliu kriaušių atsparumas šalčiui gerokai padidėjo, 

palyginti su terpe be manitolio. Matyt, šis veiksnys ne tiek skatino užsigrūdinimą, 

kiek sumažino osmosinį ir oksidacinį stresą žemose temperatūrose arba veikė kaip 

krioprotektorius. Panašius paaiškinimus dėl teigiamos manitolio įtakos augalų gyvybingumui 

esant žemoms temperatūroms pateikia ir kiti autoriai (Shibli ir kt., 2006). 

Nėra žinoma, ar mūsų tyrimu nustatyti dideli manitolio sorbitolio kiekiai mikroūgliuose, 

augintuose terpėje su manitoliu, yra svarbūs kaip mikroūglių užsigrūdinimo 

veiksnys, nes kiti biocheminiai rodikliai daugeliu atvejų nerodo didesnio užsigrūdinimo 

efektyvumo šiomis grūdinimo sąlygomis. Galbūt augalų užsigrūdinimo efektyvumas 

veikiant manitoliui nėra didesnis. Tačiau remiantis literatūros duomenimis (Hassan, 

Bekheet, 2008) šio angliavandenio įtaka gali būti reikšminga augalų gyvybingumui 

ilgalaikio saugojimo metu. 

Apibendrinant galima pasakyti, kad pagal angliavandenių kaupimąsi nustatyta, 

jog atskiros veislės nevienodai reagavo į skirtingą grūdinimo režimą ir maitinamosios 

terpės priedus. Gali būti, kad užsigrūdinimo efektyvumą rodo ne atskiri biocheminiai 

rodikliai, o jų suma arba tam tikras derinys, būdingas skirtingiems genotipams. Pagal 

individualias tirtų genotipų biochemines ir atsparumo šalčiui charakteristikas buvo 

parinktos optimalios kriaušių mikroūglių grūdinimo sąlygos Panaudojus šias grūdinimo 

sąlygas toliau tiriamos būdingų genotipų ilgalaikio saugojimo žemose temperatūrose 

galimybės. Nors daugeliu atvejų manitolio įtakos užsigrūdinimui nenustatyta, tačiau 

dėl jo teigiamo poveikio atsparumui žemoms temperatūroms papildomi ilgalaikio 

saugojimo tyrimai atliekami naudojant terpes su manitoliu. 

Išvados. 1. Tyrimais nustatyta, kad grūdinant (inkubavus žemoje teigiamoje 

temperatūroje) galaktinolio ir rafinozės šeimos angliavandenių kiekiai kriaušių 

mikroūgliuose gerokai padidėjo. Galaktinolio ir rafinozės kiekio kitimas mikroūgliuose 

mažai priklausė nuo skirtingų grūdinimo sąlygų. Stachiozės kiekis kriaušės 

mikroūgliuose juos grūdinant kito nevienodai ir priklausė nuo veislės, grūdinimo 

sąlygų ir maitinamosios terpės sudėties. 

2. Kriaušių mikroūglių šaldymo in vitro duomenys parodė, kad grūdinimas mažina 

šalčio sukeltus pažeidimus ir didina mikroūglių išgyvenamumą. Grūdintų mikroūglių 

KT50 absoliuti reikšmė, palyginti su negrūdintais mikroūgliais (išskyrus ‘Senryo’), 

padidėjo 0,5–1,2 ºC. ‘Oranževoje’ veislės grūdintų mikroūglių KT50 absoliuti reikšmė 

padidėjo labiau, klono Nr. 0408 – mažiau. Manitolio priedas gerokai padidino tirtų 

veislių mikroūglių atsparumą šalčiui in vitro. 

24

Padėka. Tyrimus rėmė Lietuvos mokslo taryba (projekto Nr. MIP-72/2010). 

Gauta 2011 12 26 

Parengta spausdinti 2011 12 28 

Literatūra 

1. Chang Y., Reed B. M. 2000. Extended alternating-temperature cold acclimation 

and culture duration improve pear shoot cryopreservation. Cryobiology, 40(4): 

311–322. 

2. Gilmour S. J., Sebolt A. M., Salazar M. P., Everard J. D., Thomashow M. F. 

2000. Overexpression of the Arabidopsis CBF3 transcriptional activator mimics 

multiple biochemical changes associated with cold acclimation. Plant 

Physiology, 124(4): 54–65. 

3. Hassan N. A., Bekheet S. A. 2008. Mid-term storage and genetic stability of 

strawberry tissue cultures. Research Journal of Agriculture and Biological 

Sciences, 4(5): 505–511. 

4. Kovalchuk I., Lyudvikova Y., Volgina M., Reed B. M. 2009. Medium, container 

and genotype all influence in vitro apple germplasm. Plant Cell Tissue and 

Organ Culture, 96: 127–136. 

5. Kuprienė R., Burbulis N., Blinstrubienė A., Juozaitytė R., Malinauskaitė R. 

2008. Effect of Acclimation Duration and Sucrose Level on the Cold Tolerance 

of Brassica napus L. Vagos. LŽŪU mokslo darbai, 81(34): 24–30. 

6. Kushnarenko S. V., Romadanova N. V., Reed B. M 2009. Cold acclimatization 

improves regrowth of cryopreserved apple shoot tips. Cryo Letters, 30(1): 

47–54. 

7. Linden L. 2002. Measuring cold hardiness in woody plants. Academic dissertation. 

Helsinki, 57. 

8. Lukoševičiūtė V., Rugienius R., Sasnauskas A., Stanys V., Bobinas Č. 2009 a. 

Impact of exogenous sucrose, raffinose and proline on cold acclimation of strawberry 

in vitro. Acta Horticulturae, 839(1): 203–208. 

9. Lukoševičiūtė V., Rugienius R., Stanienė G., Stanys V., Baniulis D. 2009 b. 

Grūdinimo įtaka termostabilių baltymų kiekiui trešnės ir paprastosios vyšnios 

mikroūgliuose in vitro sąlygose. Sodininkystė ir daržininkystė, 28(4): 35–43. 

10. Murashige T., Skoog F. 1962. A revised medium for rapid growth and bio-assays 

with tobacco tissue cultures. Physiologia Plantarum, 15(3): 473–497. 

11. Nishizawa A., Yabuta Y., Shigeoka S. 2008. Galactinol and raffinose as a novel 

function to protect plants from oxidative damage. Plant Physiology, 147:1 251– 

1 263. 

12. Patton A. J., Cunningham S. M., Volenec J. J., Reicher Z. J. 2007. Differences 

in Freeze tolerance of zoysiagrasses: II. Carbohydrate and proline accumulation. 

Crop Science, 47: 2 170–2 181. 

25

13. Peters S., Mundree S. G., Thompson J. A., Farrant J. M., Keller F. 2007. 

Protection mechanisms in the resurrection plant Xerophyta viscosa (Baker): 

both sucrose and raffinose family oligosaccharides (RFOs) accumulate in leaves 

in response to water deficit. Journal of Experimental Botany, 58: 1 947–1 956. 

14. Rajashekar C., Westwood M. N., Burke M. J. 1982. Deep supercooling and cold 

hardiness in genus Pyrus. Journal of the American Society for Horticultural 

Science, 107: 968–972. 

15. Rugienius R., Siksnianas T., Gelvonauskiene D., Staniene G., Sasnauskas A., 

Zalunskaite I., Stanys V. 2009. Evaluation of genetic resources of fruit crops 

as donors of cold and disease resistance in Lithuania. Acta Horticulturae, 825: 

117–124. 

16. Shibli R. A., Shatnawi M. A., Subath W. S., Ajlouni M. M. 2006. In vitro conservation 

and cryopreservation of plant genetic resources: A review. World Journal 

of Agricultural Sciences, 2(4): 372–382. 

17. Taji T., Ohsumi C., Iuchi S., Seki M., Kasuga M., Kobayashi M., Yamaguchi- 

Shinozaki, K. Shinozaki K. 2002. Important roles of drought- and cold-inducible 

genes for galactinol synthase in stress tolerance in Arabidopsis thaliana. Plant 

Journal, 29(4): 417–426. 

18. Tarakanovas P., Raudonis S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinė analizė 

taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo 

SELEKCIJA IR IRRISTAT. Akademija. 

19. Welling A., Rinne P., Vihera-Aarnio A., Kontunen-Soppela S., Heino P., 

Palva E. T. 2004. Photoperiod and temperature differentially regulate the expression 

of two dehydrin genes during overwintering of birch (Betula pubescens 

Ehrh.). Journal of Experimental Botany, 55(396): 507–516. 

20. Wisniewski M. E., Bassett C. L., Renaut J., Farrell R., Tworkoskii T., Artlip T. 

S. 2006. Differential regulation of two dehydrin genes from peach (Prunus persica) 

by photoperiod, low temperature and water deficit. Tree Physiology, 26(5): 

575–584. 

21. Zuther E., Büchel K., Hundertmark M., Stitt M., Hincha D. K., Heyer A. G. 

2004. The role of raffinose in the cold acclimation response of Arabidopsis thaliana. 

FEBS Lett. 576(1–2): 16–73. 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2011. 30(3–4). 

Influence of carbohydrates on cold acclimation of cultivated pear microshoots 

V. Lukoševičiūtė, G. Stanienė, A. Blažytė, A. Sasnauskas, 

D. Gelvonauskienė, D. Baniulis, R. Rugienius 

Summary 

For pear cultivars growing in Lithuania like for many other orchard plants, low temperature 

and temperature fluctuations during various periods of overwintering can cause heavy losses. 

Climatic conditions often constitute a serious hazard to genetic resources of many plant species 

26

maintaining in field collections. Therefore, in vitro techniques are being developed and used to 

store germplams of vegetatively propagated plants. Low temperature often is used for growth 

slowdown during long-term storage. Cold hardiness is genotype dependent and specific reaction 

to storage condition is characteristic to different genotypes. Therefore, knowledge about 

capabilities of plants to cold acclimate and withstand low temperature stress is needed for 

development of new cultivars and methods of long-term storage of germplams. 

The aim of this study is to evaluate accumulation of raffinose family carbohydrates and 

mannitol at low positive temperatures (during cold acclimation) in vitro, to assess effect of cold 

acclimation temperature, photoperiod regime, medium content of phytohormones and carbohydrates 

on pear cold hardiness in vitro. Cold hardiness was evaluated based on cold damage 

assessment and ion leakage after freezing treatment of micro-shoots. 

The study revealed that content of monosaccharide carbohydrates did not change during 

cold acclimation, however, content of raffinose family oligosaccharides increased considerably 

in acclimated pear micro-shoots. Differences in cold acclimation conditions had little effect on 

accumulation of galactinol and raffinose. Change of stachyose content in pear microshoots during 

cold acclimation varied and was dependent on pear genotype, cold acclimation conditions 

and composition of growth medium. Results of experiments on freezing of pear microshoots 

revealed that cold acclimation lowered cold injury of pear microshoots and increased their 

viability. Absolute value of critical temperature (KT50) of cold acclimated microshoots (except 

‘Senryo’) was increased by 0.5–1.2 –C, as compared to control. This increase was most 

pronounced for micro-shoots of ‘Oranževoje’, and the lowest value was for clone No. 0408. 

Mannitol supplement in growth medium caused significant increase in cold hardiness in vitro 

of microshoot of the selected evaluated cultivars. 

Key words: cold hardiness, cultivars, long-term storage, Pyrus sp., raffinose family 

carbohydrates. 

27





Klimato kaitos įtaka pavasario sezono pradžiai ir 

obelų žydėjimo prognozavimui Lietuvoje 

Danuta Romanovskaja, Eugenija Bakšienė 

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filialas, Žalioji a. 2, 

LT-02232 Vilnius, el. paštas danuta.romanovskaja@voke.lzi.lt 

Tyrimai atlikti Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filiale, panaudojus 

1971–2000 m. archyvinius fenologinius duomenis. Tyrimų tikslas – nustatyti klimato kaitos 

įtaką obelų žydėjimo pradžiai Lietuvoje ir pavasario sezono augalų indikatorių fenologinių 

fazių tinkamumą obelų žydėjimui prognozuoti. Dėl klimato kaitos ankstyvojo, tikrojo ir vėlyvojo 

pavasario periodų pradžia per 30 metų laikotarpį ankstėjo 0,35–0,54 dienos per metus. 

Nustatyta, kad ankstyvojo pavasario periodo augalų indikatorių (Corylus avellana L., Alnus 

incana Moench.) fenologinių fazių pradžiai turėjo įtakos dviejų mėnesių (vasario ir kovo) 

vidutinė oro temperatūra (r = -0,66–(-0,71)), tikrojo ir vėlyvojo pavasario periodų augalų 

indikatorių (Betula pendula Roth., Padus avium Mill., Malus domestica Borkh., Syringa 

vulgaris L.) fenofazių pradžiai – vieno mėnesio (balandžio) vidutinė oro temperatūra (r = 

-0,71–(-0,72)). Didesnės įtakos obelų žydėjimo pradžios datų kasmetei kaitai turėjo balandžio 

mėnesio temperatūros režimas (r = -0,71). Trumpa tarpfazinė trukmė (6–14 d.) tarp obelų 

(Malus domestica Borkh.) žydėjimo pradžios ir karpotojo beržo (Betula pendula Roth.) bei 

paprastosios ievos (Padus avium Mill.) fenofazių nulėmė stipresnius koreliacinius ryšius 

(r = 0,80–0,91). Tai reiškia, kad pagal tikrojo pavasario augalų indikatorių fenologinių fazių 

pradžios datas galima prognozuoti tikėtiną obelų žydėjimo pradžios laiką. 

Reikšminiai žodžiai: augalai indikatoriai, fenologinė prognozė, obelys, pavasario sezonas. 

Įvadas. Klimatas yra lemiamas augalų paplitimo, fiziologinių ir fenologinių 

procesų veiksnys. Dėl esminio vidutinės temperatūros pakilimo akivaizdžiai kinta 

šių procesų eiga visame pasaulyje, t. y. kinta augalų fenologinių fazių datos, ilgėja 

vegetacijos periodas. Natūraliai augalų fenologinių fazių kaita per metus vyksta dėsningai 

ir ritmiškai, tačiau į gamtoje vykstančius abiotinių veiksnių pokyčius daugiamečiai 

augalai reaguoja vystymosi fazių nukrypimu nuo normos, todėl jų kalendorinės 

datos kasmet skiriasi. Žiemos laikotarpio terminių sąlygų pasikeitimas sutrikdo 

sezoninį gamtos ritmą ir turi įtakos daugiamečių augalų vegetacijos atsinaujinimui. 

Nustatyta, kad daugiamečių augalų kiekvienų metų sezoninei dinamikai, ypač vegetacijos 

pradžiai, didžiausią įtaką daro klimato sąlygų pokyčiai (Menzel, 2000; Wiegolaski, 

1999). Baltijos šalių regione akivaizdūs fenologinių fazių datų pokyčiai įvy- 

29

ko per pastaruosius 30–40 metų. Estijoje per praėjusius 80 metų pavasario pradžia 

tapo ankstesnė 8 dienomis, tačiau didesni ir greitesni pokyčiai nustatyti būtent per 

paskutinius 40 metų (Ahas, 1999). Latvijoje ir Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis 

1986–2000 m. laikotarpiu pavasario sezono augalai indikatoriai (paprastasis lazdynas 

ir baltalksnis) pradėjo žydėti 10–13 d. anksčiau nei 1971–1985 metais. Be to, 

šiose šalyse nuo 1990 iki 2000 m. pavasario sezono augalų fenologinės fazės beveik 

kasmet (9 iš 10 atvejų) prasidėjo anksčiau (Kalvane ir kt., 2009). Dėl klimato šiltėjimo 

kito ne tik fenologinių fazių pradžios datos, bet ir sezonų trukmė. Nustatyta, kad 

Baltijos šalyse pavasario sezono trukmė per 30 metų laikotarpį pailgėjo vidutiniškai 

9 dienomis (Romanovskaja ir kt., 2009). 

Pastarųjų 30 metų laikotarpiu Europoje labai pakito pavasario ir vasaros sezonų 

fenologinių reiškinių datos. Dėl klimato šiltėjimo 78 % visų tirtų fenologinių fazių 

ankstėjo (iš jų 30 % duomenys statistiškai patikimi) ir tik 3 % tirtų fenologinių fazių 

vėlavo. Tyrimų duomenimis įvairių rūšių fenologiniams reiškiniams didelės įtakos 

turėjo ankstesnių mėnesių temperatūra. Nustatyta, kad pavasario–vasaros laikotarpiu 

temperatūros pakilimas 1 °C paankstino fenologines fazes 2,5 dienos ir nutolino lapų 

geltimą rudenį viena diena (Menzel ir kt., 2006). 

Vis dažniau laukiniai ir kultūriniai augalai pavasarį pradeda žydėti anksčiau. 

1961–1985 m. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis iki gegužės 20 d. obelys pražydo 

tik pietiniuose šalies rajonuose (Kulienė, Tomkus, 1990). Pastaruoju metu dėl klimato 

šiltėjimo obelys Lietuvos teritorijoje pražydo anksčiau – vidutiniškai gegužės 

10–17 dienomis (Romanovskaja, Baksiene, 2009). Obelys – plačiausiai auginamas 

sodo augalas vidutinio klimato zonoje, o Lietuvoje jų plotas sudaro apie 76 % visų 

auginamų vaismedžių ploto. 

Darbo tikslas – nustatyti klimato kaitos įtaką obelų žydėjimo pradžiai Lietuvoje 

ir pavasario sezono augalų indikatorių fenologinių fazių tinkamumą obelų žydėjimui 

prognozuoti. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimams panaudoti fenologinių stebėjimų, 

atliktų 1971–2000 m. laikotarpiu Lietuvoje, archyviniai duomenys. Fenologiniai 

reiškiniai buvo registruojami šešiose vietovėse (Trakų Vokė, Akademija, Šilutė, 

Papilė, Keturvalakiai, Grūžiai), kurios reprezentuoja visus Lietuvos fenoklimatinius 

rajonus. 

Pasirenkant augalus – sezonų indikatorius, buvo remiamasi analizės, kokie augalai 

indikatoriai Europoje naudojami dažniausiai, yra tinkami mūsų klimato zonai 

ir taikomi Lietuvoje, duomenimis (Kulienė, Tomkus, 1990). Pavasario sezono trijų 

periodų pradžios ribos pagal augalų indikatorių fenologines fazes yra šios: 

– ankstyvasis pavasaris – paprastojo lazdyno (Corylus avellana L.) ir baltalksnio 

(Alnus incana Moench.) žydėjimo pradžia; 

– tikrasis pavasaris – karpotojo beržo (Betula pendula Roth.) sužaliavimas ir 

paprastosios ievos (Padus avium Mill.) žydėjimo pradžia; 

– vėlyvasis pavasaris – paprastųjų alyvų (Syringa vulgaris L.) ir obelų (Malus 

domestica Borkh.) žydėjimo pradžia. 

Fenologiniai stebėjimai kiekvienoje vietovėje buvo atliekami tipingame pagal 

tos vietovės reljefą, dirvožemį ir augaliją 3–4 km skersmens plote (parke, miške arba 

netoli sodybos, kur augalai auga normaliomis sąlygomis). Anksti pavasarį stebėjimai 

buvo atliekami kasdien, vėliau – kas antrą dieną. Fenologinės fazės pradžia fiksuojama, 

30

kai 10 % augalo žiedų ar lapų yra aprašyto vystymosi tarpsnio. 

Tyrimams atlikti panaudota 1971–2000 m. laikotarpio 900 vnt. augalų fenologinių 

fazių datų, kasmet registruotų nurodytose šešiose vietovėse. Pasirinktas 1971–2000 m. 

laikotarpis, nes jis yra artimas laikotarpiui, parodančiam klimato normą, todėl atliekant 

fenologinius tyrimus dažnai naudojamas daugiamečiams vidurkiams apskaičiuoti. 

Fenologinių fazių datų daugiamečiai vidurkiai apskaičiuoti fenologiniams tyrimams 

atlikti rekomenduojamais metodais (Шнелле, 1961; Kulienė, Tomkus, 1990). 

Fenologiniai duomenys statistiškai įvertinti apskaičiuojant vidutinį standartinį nuokrypį 

(± Sd) ir variacijos koeficientą (V, %), fenofazių datų kitimo regresijos koeficientai 

apskaičiuoti regresijos metodu (Доспехов, 1973). 

Rezultatai. Visų sezonų augalų fenologinių fazių datos ir su jomis susijusios 

periodų pradžios datos kinta kasmet. Nustatyta, kad labiau kito ankstyvojo pavasario 

periodo augalų indikatorių fenologinių fazių datos (Sd = ± 15,8–16,4 dienos) 

(1 lentelė). Mažiau kito tikrojo ir vėlyvojo pavasario periodų pradžios datos 

(Sd = ± 6,7–7,2 dienos). 

1 lentelė. Pavasario sezono periodų pradžios datos Lietuvoje 1971–2000 m. laikotarpiu 

Table 1. The beginnings of spring season periods in Lithuania in 1971–2000 

Pavasario sezono 

periodai 

Periods of spring season 

Ankstyvasis pavasaris 

Early spring 

Tikrasis pavasaris 

True spring 

Vėlyvasis pavasaris 

Late spring 

Augalai 

Plants 

Paprastasis lazdynas 

European hazel 

(Corylus avellana L.) 

Baltalksnis 

Gray alder 

(Alnus incana Moench.) 

Karpotasis beržas 

European white birch 

(Betula pendula Roth.) 

Paprastoji ieva 

Bird cherry 

(Padus avium Mill.) 

Paprastoji alyva 

Common lilac 

(Syringa vulgaris L.) 

Obelis 

Apple tree 

(Malus domestica Borkh.) 

Vidutinė data 

Average date 

Vidutinis kvadratinis 

nukrypimas 

Mean square deviation 

(± Sd) 

03-23 16,4 

03-27 15,8 

05-01 6,9 

05-10 7,2 

05-20 7,1 

05-16 6,7 

Visų pavasario sezono periodų pradžios datos kasmet kito sinchroniškai (1 pav.), 

bet ankstyvojo pavasario periodo pradžios datos kito labiau nei kitų dviejų periodų. 

Ypač ryškūs nukrypimai, palyginti su daugiamečiu vidurkiu, buvo 1989 ir 1990 metais. 

31

Nuo 1989 m. pavasario sezonas per 12 metų (1989–2000 m. laikotarpiu) devynis kartus 

prasidėjo anksčiau. Pateikti linijiniai trendai (a, b ir c) rodo, kad visų pavasario sezono 

periodų pradžios datos ankstėjo. 

1 pav. Pavasario sezono periodų pradžios datų kitimas 1971–2000 m. Lietuvoje 

Fig. 1. Changes in the beginning dates of spring season periods in Lithuania 

during 1971–2000 

Regresijos metodu buvo nustatyta, kad fenologinių fazių datų kitimo kryptys skirtingais 

dešimtmečiais labai skyrėsi. 1971–1980 m. laikotarpiu visų augalų indikatorių 

fenologinių fazių datos vėlavo 0,88–1,69 dienos per metus (2 pav.). Fenologinių fazių 

datos ankstėjo 1981–2000 m. laikotarpiu. Tyrimų duomenimis 1981–1990 m. nustatyti 

didesni neigiami paprastojo lazdyno ir baltalksnio fenologinių fazių datų regresijos 

koeficientai (pokyčio koeficientas -4,66–(-4,82) dienos per metus). 

Augalų indikatorių, parodančių pavasario sezono vėlesnių periodų (tikrojo ir 

vėlyvojo pavasario) pradžią, fenologinės fazės 1981–1990 m. laikotarpiu ankstėjo 

mažesniais mastais (-2,11–(-1,05) dienos per metus). Priešingas kitimo kryptis rodo 

paskutinio dešimtmečio tyrimų rezultatai, t. y. ankstyvojo pavasario fenologinių fazių 

datų regresijos koeficientai buvo mažiausi, o vėlesnių periodų nuosekliai didėjo. 

32

2 pav. Augalų indikatorių fenologinių fazių datų kitimo regresijos koeficientai 

Fig. 2. Regression coefficients of the changes in 

phenological phase dates of plants-indicators 

Statistiškai patikimi koreliaciniai ryšiai tarp fenologinių fazių datų ir vidutinės 

sausio–balandžio mėnesių temperatūros buvo nustatyti 87,5 % atvejų (2 lentelė). 

2 lentelė. Augalų fenologinių fazių pradžios datų priklausomumas nuo sausio– 

balandžio mėnesių vidutinės temperatūros 

Table 2. The relationship between the beginning of phenological phases of plants and 

average January–April temperatures 

Augalai 

Plants 

Koreliacijos koeficientas r 

Coefficient of correlation (r) 

sausis 

January 

vasaris 

February 

kovas 

March 

balandis 

April 

-0,51** -0,69** -0,71** -0,33 

Paprastasis lazdynas 

European hazel 

Baltalksnis 

-0,52** -0,66** -0,69** -0,26 

Gray alder 

Karpotasis beržas -0,48** -0,51** -0,53** -0,66** 

European white birch 

Paprastoji ieva 

-0,49** -0,48** -0,53** -0,72** 

Bird cherry 

Paprastoji alyva 

-0,52** -0,36 -0,41* -0,72** 

Common lilac 

Obelis 

-0,51** -0,43* -0,45* -0,71** 

Apple tree 

* – patikimas esant 95 % tikimybės lygiui / significant at 95 % probability level; 

** – patikimas esant 99 % tikimybės lygiui / significant at 99 % probability level 

33

Neigiami koreliacijos koeficientai rodo, kad fenologinių fazių datos ankstėjo dėl 

temperatūros kilimo. Nustatyta, kad didesnės įtakos ankstyvojo pavasario augalų indikatorių 

fenologinėms fazėms turėjo temperatūros režimas, trunkantis du mėnesius iki 

fenologinių fazių pradžios (vasario ir kovo mėnesiais). Tikrojo ir vėlyvojo pavasario 

periodų augalų indikatorių fenologinės fazės labiau priklausė nuo balandžio mėnesio 

vidutinės temperatūros. 

Obelų žydėjimo pradžios datų numatymo pagal ankstesnių pavasario periodų 

augalų indikatorių fenologinių fazių datas galimybę rodo koreliaciniai ryšiai, labai 

priklausantys nuo tarpfazinės trukmės. Nuo ankstyvojo pavasario augalų indikatorių 

(paprastojo lazdyno ir baltalksnio) žydėjimo pradžios iki obelų žydėjimo pradžios 

praeina vidutiniškai 51–53 dienos (3 lentelė). Koreliaciniai ryšiai tarp minėtų augalų 

fenologinių fazių datų buvo vidutinio stiprumo (r = 0,52–0,54). Tai reiškia, kad 

obelų žydėjimo data nuo ankstyvojo pavasario pradžios datos priklausė tik 27–29 %. 

Tačiau trumpėjant tarpfazinei trukmei obelų ir augalų indikatorių fenologinių fazių 

datų tarpusavio priklausomumas stiprėjo. Todėl tikrojo pavasario augalų indikatorių 

fenologinės fazės, kurios prasideda nuo 14 iki 6 dienų anksčiau, nei pradeda žydėti 

obelys, labiau tinka obelų žydėjimo pradžios datai prognozuoti. 

3 lentelė. Tarpfazinė trukmė, augalų indikatorių ir obelų fenologinių fazių datų 

tarpusavio priklausomumas 

Table 3. The interphase duration and relationship between plants-indicators and apple 

tree dates of phenological phases 

Augalų poros 

Pairs of plants 

Tarpfazinė trukmė 

± Sd dienomis 

Interphase duration 

and ± Sd, in days 

Lygtis 

Equation 

Koreliacijos 

koeficientas r 

Coefficient of 

correlation (r) 

Paprastasis lazdynas ir obelis 53 ± 13,9 y = 0,2202x + 116,88 0,54** 

European hazel and apple tree 

Baltalksnis ir obelis 

51 ± 14,4 y = 0,2214x + 116 0,52** 

Gray alder and apple tree 

Beržas ir obelis 

14 ± 4,1 y = 0,7683x + 41,767 0,80** 

European white birch and apple tree 

Paprastoji ieva ir obelis 

6 ± 3,3 y = 0,8472x + 25,787 0,91** 

Bird cherry and apple tree 

Obelys ir paprastoji alyva 

5 ± 1,6 y = 0,9275x + 5,4846 0,98** 

Apple tree and common lilac 

** – patikimas esant 99 % tikimybės lygiui / significant at 99 % probability level 

Aptarimas. Pavasario sezonas yra palyginti ilgas ir per jį vidutinio klimato 

zonoje gerokai kinta ne tik saulės radiacija, oro temperatūra, kritulių kiekis, bet 

ir sezoninis augalų vystymasis. Todėl remiantis klimato rodikliais ir fenologiniais 

indikatoriais pavasario sezonas Lietuvoje yra suskirstytas į tris periodus (Kulienė, 

Tomkus, 1990). Ankstyvojo pavasario periodo pradžioje Lietuvoje pražysta paprastasis 

lazdynas ir baltalksnis. Šių augalų indikatorių žydėjimui inicijuoti pakanka, 

34

kad vidutinė paros oro temperatūra būtų aukštesnė nei 0 °C. Lietuvoje vidutinė paros 

oro temperatūra pakyla virš 0 °C kovo 18 d. (Galvonaitė ir kt., 2007). Nustatyta, kad 

daugelyje Lietuvos vietovių paprastasis lazdynas pražysta praėjus 4–6 dienoms po 

to, kai vidutinė paros oro temperatūra pasiekia 0 °C (Baronienė, Romanovskaja, 

2005). Vidutinės mėnesio temperatūros kaita žiemos ir ankstyvojo pavasario sezonais 

per 30-ties metų laikotarpį turėjo įtakos paprastojo lazdyno ir baltalksnio fenologinių 

fazių datų kasmečiams svyravimams. Pažymėtina, kad nuo 1990 m. žiemos 

sezonas mūsų klimato zonoje pašiltėjo labiau nei pavasario ir vasaros sezonai. 

Palyginti su daugiamečiu vidurkiu, žiemos sezono vidutinė oro temperatūra Lietuvos 

teritorijoje 1991–2003 m. laikotarpiu pakilo 1,3–1,8 °C, pavasario sezonas tapo 

1,7 °C šiltesnis. (Galvonaitė ir kt., 2007). Šaltojo metų laikotarpio terminių sąlygų 

pasikeitimas sutrikdo sezoninį gamtos ritmą, todėl daugiamečių augalų vegetacijos 

atsinaujinimas tapo akivaizdžiai ankstesnis, o šiltesni orai žiemos laikotarpiu 

ir pavasarį turėjo įtakos visų augalų fenologinių fazių datų ankstėjimui. Jautriai reaguodami 

į šilumos kiekio pokyčius žiemą, paprastasis lazdynas ir baltalksnis kai 

kuriais metais žydėjo sausio–vasario mėnesiais. Pavyzdžiui, Trakų Vokės vietovėje, 

kuri yra Pietryčių Lietuvoje, paprastasis lazdynas 1989 m. pradėjo žydėti vasario 

7 d., 1990 m. – vasario 12 d., t. y. 42–48 dienomis anksčiau (Romanovskaja, 2004). 

Tačiau tikrojo ir vėlyvojo pavasario periodų augalų indikatorių fenologinių fazių 

datų kasmečiai svyravimai buvo kur kas mažesni (Sd = ±6,7–7,2 dienos) nei ankstyvojo 

pavasario augalų indikatorių (Sd = ±15,8–16,4 dienos) (1 lentelė). Tai rodo, kad 

tikrojo ir vėlyvojo pavasario periodais atmosferos cirkuliacijos procesai buvo ne tokie 

kontrastingi, todėl rečiau pasitaikė didelių anomalijų. Dėl palankesnio temperatūros 

režimo tikrojo ir vėlyvojo pavasario periodų pradžios datos, kurias rodo mūsų 

tirtų augalų indikatorių fenologinės fazės, kasmet kito mažiau nei ankstyvojo pavasario 

periodo. Tačiau nepriklausomai nuo periodų pradžios datų kasmetinių svyravimų 

skirtumų per 1971–2000 metų laikotarpį visų trijų pavasario periodų pradžios 

datų kitimas rodo ankstėjimo tendencijas (R 2 = 0,0663–0,2503) (1 pav.). Užsienio 

šalių kitose geografinėse platumose atliktais tyrimais taip pat nustatyta, kad įvairių 

augalų fenologinių fazių datos ankstėja. Estijoje 1948–1999 m. daugiau nei 80 

% fenofazių ankstėjo pavasario sezoną, o vasarą ir rudenį buvo mažesni pokyčiai 

(Ahas ir kt., 2006). Vokietijos mokslininkų duomenimis per paskutinį XX a. dešimtmetį 

vaismedžių ir žemės ūkio augalų fenologinės fazės taip pat ankstėjo, ypač 

ryškūs augalų vystymosi pokyčiai įvyko ankstyvojo pavasario laikotarpiu. Vėlyvojo 

pavasario ir vasaros laikotarpiu augalų fenologinių fazių datų kitimas rodė silpnas 

tendencijas (Chmielewski ir kt., 2004). 

Lietuvos teritorijoje pastarųjų 30 metų laikotarpiu fenologinių fazių datos ankstėjo 

nuo 0,35 iki 0,54 dienos per metus, tačiau pokyčių mastai buvo skirtingi kiekvieną 

dešimtmetį (2 pav.). Palyginti su pirmuoju dešimtmečiu, nuo 1981–1990 m. fenologinių 

fazių datų kitimo kryptis kardinaliai pasikeitė, t. y. datos pradėjo ankstėti. Tačiau ypač 

didelius pokyčius rodo ankstyvojo pavasario augalų indikatorių (paprastojo lazdyno 

ir baltalksnio) fenologinės fazės (-4,66–(-4,82) dienos per metus). Tai reiškia, kad 

ankstyvojo pavasario periodu fenologinių fazių datos kito intensyviau. Per paskutinį 

dešimtmetį ankstėjimo tendencijos išliko, bet pokyčiai buvo mažesni. Šie rezultatai 

35

patvirtina, kad temperatūros režimas daro labai didelę įtaką daugiamečių augalų fenologinėms 

fazėms. 

Koreliaciniai ryšiai tarp augalų fenologinių fazių datų ir vidutinės oro temperatūros 

rodo, kad net žiemos mėnesių temperatūros režimas yra labai svarbus pavasarį 

prasidedančioms augalų fenologinėms fazėms. Be to, visų tyrimams pasirinktų augalų 

indikatorių vystymuisi buvo svarbesni paskutiniai du mėnesiai iki fenologinės fazės 

pradžios (3 lentelė). Panašius dėsningumus rodo ir vokiečių mokslininkės A. Menzel 

(2003) atlikti tyrimai: nustatyta, kad įvairių augalų rūšių lapų išsiskleidimas ir žydėjimas 

pavasarį ir vasarą stipriai koreliavo su ankstesnio mėnesio temperatūra (R 2 – tarp 

0,65 ir 0,85). Dviejose Baltijos šalyse (Lietuvoje ir Latvijoje) atliktų tyrimų duomenimis 

kovo mėnesį pasireiškiančių augalų fenologinių fazių datos stipriai koreliavo su 

vasario mėnesio vidutine temperatūra, gegužės mėnesį žydinčių augalų – su balandžio 

mėnesio vidutine temperatūra (Kalvane ir kt., 2009). 

Sodininkams ypač svarbu numatyti obelų sodų žydėjimo pradžios datą. Remiantis 

mūsų tyrimų rezultatais, obelų žydėjimo pradžios laiką lemia pavasario, t. y. kovo ir 

balandžio mėnesių, temperatūros režimas (r = -0,45–(-0,71)) (2 lentelė). Todėl priklausomai 

nuo šių mėnesių orų pokyčių, gali kisti obelų žydėjimo pradžios data. Nuo 

2000 m. Lietuvoje balandžio mėnesio vidutinė temperatūra kasmet viršija normą, 

tačiau kovo mėnesį orai būna permainingi, todėl vidutinė oro temperatūra ne kasmet 

būna aukštesnė už daugiametę (Galvonaitė ir kt., 2007). Per paskutinį dešimtmetį 

obelys Lietuvoje žydėjo vidutiniškai 4–5 dienomis anksčiau nei įprastai (vidutinė 

daugiametė data – gegužės 16 d.) (Romanovskaja ir kt., 2009). Tikėtina, kad ir toliau 

šiltėjant klimatui obelys pražys dar anksčiau. 

Tačiau yra galimybė numatyti obelų žydėjimo pradžios datą pagal kitų augalų 

indikatorių fenologines fazes, prasidedančias anksčiau. Tokio pobūdžio tyrimai buvo 

atlikti Slovėnijoje, indikatoriais pasirinkus pietų klimatinei zonai būdingus augalus: 

karpotąjį beržą (Betula pendula Roth.) ir paprastąjį buką (Fagus sylvatica L.) (Bergant 

ir kt., 2003). Nustatyti stiprūs koreliaciniai ryšiai tarp visų rūšių vaismedžių žydėjimo 

pradžios datų ir beržo (R 2 nuo 0,61 iki 0,91) bei buko sužaliavimo datų (R 2 – nuo 0,62 

iki 0,66). Karpotasis beržas Europoje paplitęs labai plačiai, todėl kaip indikatorius 

naudojamas ir mūsų klimatinėje zonoje. Karpotasis beržas yra tikrojo pavasario pradžios 

indikatorius. Būtent tikrojo pavasario periodu prasideda augalų augimo sezonas, 

išbrinksta vaismedžių (vyšnių, slyvų, obelų) pumpurai, o antroje šio periodo pusėje 

pražysta paprastoji ieva. Mūsų atliktais tyrimais buvo nustatyta stipri koreliacija tarp 

obelų ir tikrojo pavasario augalų indikatorių (karpotojo beržo, paprastosios ievos) bei 

vėlyvojo pavasario indikatorių (paprastųjų alyvų) fenologinių fazių datų (r = 0,80–0,98) 

(3 lentelė). Pažymėtina, kad koreliaciniai ryšiai stiprėjo trumpėjant tarpfazinei trukmei. 

Taigi stipresni koreliaciniai ryšiai buvo tarp obelų ir paprastųjų alyvų žydėjimo pradžios 

datų, kurios skiriasi tik 5 dienomis. Tačiau Lietuvoje paprastosios alyvos pradeda žydėti 

vėliau nei obelys. Todėl obelų žydėjimo pradžiai prognozuoti tikslinga pasirinkti 

ne paprastosios alyvos, bet karpotojo beržo ar paprastosios ievos fenologinių fazių 

pradžios datas. Remiantis regresinėmis lygtimis, galima prognozuoti obelų žydėjimo 

pradžios datą. Nustatyta, kad, sužaliavus karpotajam beržui, obelys pražys vidutiniškai 

36

po 14 dienų, o pražydus paprastajai ievai – vidutiniškai po 6 dienų. Be to, skirtingų 

augalų fenologinės fazės kasmet prasideda ta pačia seka, t. y. per vegetacijos periodą 

dėsningai kartojasi sezoninės kaitos programa, tačiau tarpfazinė trukmė kinta mažai 

(Kulienė, Tomkus, 1990). 

Pastaruoju metu šiltėjant klimatui augalų vegetacija prasideda anksčiau, o šiltėjant 

žiemos sezonui (kai vidutinė oro temperatūra yra aukštesnė už daugiametę vidutinę) 

susidaro palankios sąlygos žiemoti daugeliui kenkėjų. Nustatyta, kad kenkėjai sparčiai 

plinta skleidžiantis obelų žiediniams pumpurams. Pavyzdžiui, obelinio žiedgraužio 

(Anthonomus pomorum L.) paplitimas susijęs su obelų žiedinių pumpurų formavimosi 

fenologine faze (žalio kūgio–žiedpumpurių rausvėjimo tarpsnis) (Toepfer ir kt., 2004). 

Be to, per pastaruosius du dešimtmečius obelinio žiedgraužio potencialaus paplitimo 

grėsmė padidėjo daugelyje Europos regionų (Hausmann ir kt., 2004). Todėl numačius 

obelų žydėjimo datą, galima optimaliu laiku pritaikyti apsaugos priemones nuo kenkėjų 

ir išvengti jų daromos žalos arba ją sumažinti. 

Išvados. 1. Ankstyvojo pavasario periodo augalų indikatorių – paprastojo lazdyno 

(Corylus avellana L.) ir baltalksnio (Alnus incana Moench.) – fenofazių pradžios 

datos kasmet kinta labiau (Sd = ±15,8–16,4 d.) nei tikrojo ir vėlyvojo pavasario 

periodų augalų indikatorių – karpotojo beržo (Betula pendula Roth.), paprastosios 

ievos (Padus avium Mill.), paprastosios alyvos (Syringa vulgaris L.) ir obels (Malus 

domestica Borkh.) – fenologinių fazių datos (Sd = ±6,7–7,2 d.). 

2. Visų trijų pavasario periodų (ankstyvojo, tikrojo ir vėlyvojo) pradžia per 30 metų 

laikotarpį ankstėjo 0,35–0,54 dienos per metus. Ryškios ankstėjimo tendencijos pastebėtos 

nuo 1981–1990 m. dešimtmečio, o ypač sparčiai ankstėjo (4,66–4,82 dienos 

per metus) ankstyvojo pavasario pradžia. 

3. Pastebėtos tendencijos, kad ankstyvojo pavasario periodo augalų indikatorių 

fenologinių fazių pradžia priklauso nuo ilgesnio laikotarpio temperatūros režimo nei 

tikrojo ir vėlyvojo pavasario periodų augalų indikatorių. Nustatyta, kad ankstyvojo 

pavasario periodo augalų indikatorių fenologinių fazių pradžios datos patikimai 

koreliavo su dviejų mėnesių (vasario ir kovo) vidutine oro temperatūra (r = -0,66– 

(-0,71)), o vėlesnių periodų – su vieno mėnesio (balandžio) vidutine oro temperatūra 

(r = -0,71–(-0,72)). 

4. Didesnės įtakos obelų žydėjimo pradžios datų kasmetei kaitai turėjo balandžio 

mėnesio temperatūros režimas (r = -0,71). 

5. Trumpa tarpfazinė trukmė (6–14 d.) tarp obelų (Malus domestica Borkh.) žydėjimo 

pradžios ir karpotojo beržo (Betula pendula Roth.) bei paprastosios ievos (Padus 

avium Mill.) fenologinių fazių lemia stipresnius koreliacinius ryšius (r = 0,80–0,91) ir 

tai rodo šių augalų indikatorių tinkamumą fenologinėms fazėms prognozuoti. 

Gauta 2011 11 04 


37

Literatūra 

1. Ahas R. 1999. Long-term phyto-, ornitho- and ichtyophenological time-series 

analyses in Estonia. International Journal of Biometeorology, 42(3): 119–123. 

2. Ahas R., Aasa A. 2006. The effect of climate change on the phenology of selected 

Estonian plant, bird and fish population. International Journal of Biometeorology, 

51(1): 17–26. 

3. Baronienė V., Romanovskaja D. 2005. Klimato šiltėjimo įtaka augalų sezoniniam 

vystymuisi Lietuvoje 1961–2003 metais. Vagos, 66(19): 24–32. 

4. Bergant K., Črepinšek Z., Kajfež-Bogataj L. 2003. Flowering prediction of pear 

tree (Pyrus communis L.), apple tree (Malus domestica Borkh.) and plum tree 

(Prunus domestica L.) – similarities and differences. Content analysis of the 

papers in the Research reports, 77(1): 3–10. 

5. Chmielewski F. M., Müller A., Bruns E. 2004. Climate changes and trends in 

phenology of fruit trees and field crops in Germany, 1961–2000. Agricultural 

and Forest Meteorology, 121(1–2): 69–78. 

6. Galvonaitė A., Misiūnienė M., Valiukas D., Buitkuvienė M. S. 2007. Lietuvos 

klimatas. ARX Baltica, Vilnius. 

7. Hausmann C., Samietz J., Dorn S. 2004. Significance of shelter traps for 

spring monitoring of Anthonomus pomorum in apple orchards. Entomologia 

Experimentalis et Applicata, 112(1): 29–36. 

8. Kalvane G., Romanovskaja D., Briede A., Bakšienė E. 2009. Influence of climate 

change on phenological phases in Latvia and Lithuania. Climate Research, 

39(3): 209–219. 

9. Kulienė L., Tomkus J. 1990. Bendroji fenologija. Mokslas, Vilnius. 

10. Meier U. 1997. Growth Stages of Mono- and Dicotyledonous Plants. BBCH– 

Monograph. Federal Biological Research Centre for Agriculture and Forestry, 

Blackwell Wissenschafts–Verlag, Berlin. 

11. Menzel A. 2000. Trends in phenological phases in Europe between 1951 and 

1996. International Journal of Biometeorology, 44(2): 76–81. 

12. Menzel A. 2003. Plant Phenological Anomalies in Germany and their to Air 

Temperature and NAO. Climatic Change, 57(3): 243–263. 

13. Menzel A., Sparks T., Estrella N. et al. 2006. European phenological response to 

climate change matches the warming pattern. Global Change Biology, 12(10): 

1 969–1 976. 

14. Romanovskaja D. 2004. Klimato šiltėjimo įtaka fenologinių sezonų trukmei 

Lietuvos teritorijoje. Žemės ūkio mokslai, 1: 28–35. 

15. Romanovskaja D., Kalvane G., Briede A., Bakšienė E. 2009. Klimato šiltėjimo 

įtaka fenologinių sezonų trukmės pokyčiams Lietuvoje ir Latvijoje. Žemdirbystė- 

Agriculture, 96(4): 218–231. 

16. Toepfer S., Gu H., Dorn S. 2004. Phenological analysis of spring colonization of 

apple trees by Anthonomus pomorum. Entomologia Experimentalis et Applicata, 

103(2): 151–159. 

17. Доспехов Б. А. 1973. Методика полевого опыта. Колос, Москва. 

18. Шнелле Б. 1961. Фенология растений. Ленинград. 

38


The influence of climate change on the beginning of spring season and prediction 

of apple tree flowering in Lithuania 

D. Romanovskaja, E. Bakšienė 

Summary 

The study was performed at Vokė Branch of the Lithuanian Research Centre for Agriculture 

and Forestry; archival phenological data of the 1971–2000 period was employed. The objective 

of the current study was to determine the influence of climate change on the beginning of apple 

tree flowering in Lithuania and explore the suitability of spring plant phenological phases for 

the prediction of apple tree flowering. During the 30–year period, the start dates of all three 

spring periods advanced by 0.35–0.54 days per year. It has been established that on the territory 

of Lithuania the date of the beginning of flowering Corylus avellana L., Alnus incana Moench. 

depends upon the mean temperature during February and March (r = -0.66–(-0.71)) and Betula 

pendula Roth., Padus avium Mill., Malus domestica Borkh., Syringa vulgaris L. depends upon 

the mean temperature during April (r = -0.71–(-0.72)). Air temperature regime of early spring 

predetermines the beginning of the apple-tree flowering (r = 0.71). As a result, depending on 

the weather changes during this month, the start date of apple tree flowering could change also. 

We estimated a possibility to predict the start date of apple tree flowering based on the data of 

the start dates of phenophases of plants-indicators of true spring. The short interphase duration 

(6–14 days) between Malus domestica Borkh. start of flowering and Betula pendula Roth. as 

well as Padus avium Mill. Phenological phases determines stronger correlations (r = 0.80–0.91). 

Key words: apple tree, phenological prognosis, plants-indicators, spring season. 

39





Obuolinio pjūklelio (Hoplocampa testudinea Klug) 

gausumo ir žalingumo tyrimai skirtingų ūkininkavimo 

sistemų soduose 

Rimantas Tamošiūnas 1 , Laisvūnė Duchovskienė 1 , 

Algimantas Žiogas 2 , Kęstutis Tamošiūnas 3 

1 



el. paštas r.tamosiunas@lsdi.lt 

2 

Aleksandro Stulginskio universitetas, Studentų g. 11, LT-53361 

Akademija, Kauno r. 

3 

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas Žemdirbystės 

institutas, Instituto al. 1, LT-58349 Akademija, Kėdainių r. 

Obuolinio pjūklelio (H. testudinea) gausumo ir žalingumo tyrimai buvo atlikti Lietuvos 

agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Sodininkystės ir daržininkystės instituto (LAMMC 

SDI) eksperimentinės bazės ekologiniame ir intensyviame soduose 2010–2011 metais. Kenkėjo 

gausumas buvo nustatomas naudojant baltos spalvos lipniąsias gaudykles „Rebell®bianco“. 

Obuolinio pjūklelio gausumas, gausumo kitimas skraidymo laikotarpiu ir žalingumas skirtingais 

tyrimo metais buvo nevienodas. 2010 m. sąlygos kenkėjui plisti buvo palankesnės 

– obuolinis pjūklelis plito gausiau, buvo žalingesnis nei 2011 m. ir ekologiniame sode viršijo 

ekonominio žalingumo ribą. Kenkėjas nevienodai pakenkė įvairių veislių obelims: ekologiniame 

sode labiausiai nukentėjo ‘Aldas’, ‘Vitos’ ir ‘Rubinola’ veislių obelys, intensyviame 

sode – ‘Noris’, ‘Auksis’ ir ‘Lobo’. Pažeidimo intensyvumas priklausė nuo suaugėlių masinio 

skraidymo laikotarpio sutapimo su konkrečios obelų veislės žydėjimo pradžios tarpsniu 

(62–63 BBCH). 

Reikšminiai žodžiai: ekologinis obelų sodas, gausumas, Hoplocampa testudinea, intensyvus 

obelų sodas, „Rebell®bianco“, veislės, žalingumas. 

Įvadas. Obuolinis pjūklelis (Hoplocampa testudinea Klug, Hymenoptera: Tenthredinidae) 

– plačiai paplitęs specializuotas obelų vaisių užuomazgų kenkėjas, darantis 

didelę žalą versliniuose obelų soduose (Alford, 1984) ir aptinkamas visuose 

obelų auginimo regionuose tarp 40 ir 60° lygiagrečių Europoje (Velbinger, 1939) ir 

rytinėje bei vakarinėje Šiaurės Amerikos žemyno dalyse (Downes, Adison, 1942; 

Pyenson, 1943; Vincent, Mailloux, 1988). Susidarius palankioms sąlygoms obuoli- 

41

niam pjūkleliui masiškai plisti arba kai obelys dera negausiai, šio kenkėjo daroma 

žala viršija obuolinio vaisėdžio (Cydia pomonella L.) – pagrindinio obelų kenkėjo – 

daromą žalą (Graf ir kt., 1996). 

Obuolinis pjūklelis – monovoltinė vabzdžių rūšis, kuri didžiąją savo gyvybinio 

ciklo dalį praleidžia dirvožemyje kokone žiemojančios lervos būsenos. Šiai rūšiai 

būdinga užsitęsusi dalies žiemojančių lervų diapauzė, kuri gali trukti vienus dvejus 

metus (Zijp, Blommers, 1997). Obuolinio pjūklelio vystymosi ciklas yra susijęs su 

augalo maitintojo fenologija. Suaugėlių skraidymo periodo pradžia dažnai sutampa 

su ankstyvųjų ar vėlyvųjų vasarinių obelų veislių žydėjimo pradžia. Tačiau augalų 

vystymosi dėsningumai tiesiogiai priklauso nuo oro temperatūros (Baumgärtner ir kt., 

1984), o suaugusių pjūklelių pasirodymas pavasarį priklauso nuo dirvožemio temperatūros 

(Kuenen, van de Vrie, 1951). Oro ir dirvožemio temperatūrų sumų akumuliacija 

paprastai skiriasi, ypač didelio temperatūrų svyravimo laikotarpiais. Dėl šios priežasties 

skirtingais metais pjūklelių skraidymo laikotarpis prasideda anksčiau ar vėliau, nei 

pradeda žydėti tam tikrų veislių obelys. Patelės deda kiaušinius į žiedsostį ar taurėlapių 

pagrindą padarydamos pjūvį pjūkliška kiaušdėte. Kiaušiniams dėti tinkami tik 

besiskleidžiantys žiedai, esant 62–64 BBCH obelų augimo tarpsniams (Chaboussou, 

1961). Todėl svarbiausia prielaida pjūklelio žalingumui didėti yra šio trumpo obelų 

žydėjimo ir vabzdžio dauginimosi laikotarpių sutapimas. Nedidelis skraidymo laikotarpio 

pasislinkimas padidina arba sumažina potencialią pjūklelio žalą vienai ar kitai 

obelų veislei, priklausomai nuo jų žydėjimo laiko. Be to, žalingumas priklauso ir nuo 

oro sąlygų kiaušinių dėjimo laikotarpiu (Graf ir kt., 2001). 

Norint efektyviai apsaugoti obelis, pagrįsti apsaugos priemonių naudojimo 

reikalingumą, numatyti optimalų apsaugos priemonių naudojimo laiką, modeliuoti 

potencialią žalą vienai ar kitai obelų veislei, būtinos išsamios žinios apie obuolinio 

pjūklelio mitybos, dauginimosi, vystymosi, gausumo dinamikos dėsningumus obelų 

soduose mūsų agroklimato sąlygomis. 

Darbo tikslas – ištirti obuolinio pjūklelio gausumo, plitimo ir žalingumo dėsningumus 

intensyviame ir ekologiniame obelų soduose Vidurio Lietuvos sąlygomis. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai atlikti LAMMC SDI eksperimentinės 

bazės ekologiniame ir intensyviame obelų soduose 2010–2011 m. balandžio–birželio 

mėnesiais. Ekologinio sodo plotas – 0,5 ha, intensyvaus sodo – 13 ha. 

Ekologiniame sode 2010 m. stebėjimams atlikti parinktos ‘Aldas’, ‘Rubinola’, ‘Vitos’ 

obelų veislės bei selekcinis numeris 18501. Visos veislės su B396 poskiepiais. Ekologinis 

sodas buvo prižiūrimas pagal visus šios ūkininkavimo sistemos sodams keliamus 

reikalavimus. Intensyviame sode parinktos ‘Delikates’ (MM.106 poskiepis), 

‘Auksis’ (M.26), ‘Lobo’ (M.26), ‘Ligol’ (P 22), ‘Lodel’ (P 2, M.26), ‘Alva’ (M.26), 

‘Connel Red’ (M.26), ‘Noris’ (M.26) ir ‘Spartanas’ (M.26) veislės. Obelys prižiūrėtos 

pagal intensyvias obelų auginimo technologijas (Uselis, 2005). 

Obuolinio pjūklelio suaugėlių skraidymo pradžiai, pabaigai bei gausumui nustatyti 

buvo naudojamos baltos spalvos sukryžiuotų plokštumų lipniosios gaudyklės 

„Rebell ® bianco“ (Andermatt Biocontrol, Šveicarija). Gaudyklės iškabintos balandžio 

42

antrąjį dešimtadienį, likus apytiksliai savaitei iki numatomo suaugėlių pasirodymo. 

2010 m. ekologiniame sode šachmatine tvarka išdėstytos 4 gaudyklės, po vieną ant 

pasirinktos veislės obelų. 2011 m. iškabintos 28 gaudyklės, po 4 ant kiekvienos tiriamos 

veislės. Intensyviame sode 2010 m. buvo iškabinta 19 gaudyklių (po 3 ant ‘Auksis’ ir 

‘Alva’, po 2 – ‘Delikates’, ‘Lobo’ ir ‘Lodel’ P 2 veislių, ant likusių tiriamų veislių – po 

vieną). 2011 m. sode iškabinta 40 gaudyklių, po 4 ant kiekvienos veislės, gaudyklės 

išdėstytos šachmatine tvarka skirtingose eilėse. Gaudyklės iškabintos pietinėje vainiko 

pusėje, 160–170 cm aukštyje. Meteorologiniai duomenys gauti iš meteorologinės 

stotelės „iMETOS ® sm“ (Pessl Instruments, Austrija), įrengtos SDI eksperimentinės 

bazės obelų sode. 

Iki suaugėlių skraidymo pradžios gaudyklės buvo reguliariai apžiūrimos kas 

2–4 dienos. Suaugėliams pasirodžius apskaitos buvo atliekamos kas 2–7 dienos. 

Suaugėliai buvo suskaičiuojami ant kiekvienos gaudyklės, su pincetu surenkami į 

plastikinius indelius, laboratorijoje nustatoma jų lytis. Paskutinė apskaita, kai buvo 

užfiksuotas nors vienas individas ant gaudyklės, laikoma suaugėlių skraidymo pabaiga. 

Žalingumo apskaitos atliktos pagal metodinius reikalavimus (Žemės ūkio augalų kenkėjai, 

ligos ir jų apskaita, 2002). Vaismedžių augimo ir vystymosi tarpsniai nustatyti 

pagal klasikinę Meier (1997) BBCH skalę. Gausumo duomenys įvertinti absoliučiais 

skaičiais ir apskaičiuotas vidutiniškai vienai gaudyklei tenkančių individų skaičius per 

visą skraidymo laikotarpį ir per kiekvieną apskaitą. Kartu su vidurkiais pateikiamos 

jų standartinės paklaidos. Žalingumas įvertintas procentais. Gausumo ir žalingumo 

tarpusavio priklausomumui įvertinti atlikta koreliacinė analizė. 

2010 m. meteorologinės sąlygos buvo palankesnės obuolinio pjūklelio suaugėliams 

plisti. Gegužės pradžioje, suaugėliams pradėjus skraidyti, laikėsi vėsūs, drėgni, 

vėjuoti ir nepastovūs orai, būta ryškių temperatūros svyravimų. Gegužės viduryje 

temperatūra pradėjo kilti, įsivyravo sausesni, saulėti, šilti, nevėjuoti orai. Gegužės 

pabaigoje orai išliko šilti, dienomis vyravo karštis ir didelė oro drėgmė, retkarčiais 

iškrisdavo kritulių. Tokie orai išsilaikė iki stebėjimų pabaigos. 2011 m. sąlygos buvo 

nepalankios obuoliniam pjūkleliui maitintis ir daugintis. Gegužės mėnesį meteorologinės 

sąlygos buvo permainingos: pirmomis dienomis vyravo šalti orai, tačiau nuo 

gegužės 5 d. atšilo, savaitę laikėsi šilti, sausi orai, paros temperatūros svyravimai buvo 

nedideli. Gegužės antrąjį dešimtadienį vėl atšalo, ypač naktimis, įsivyravo nepastoviai 

debesuoti, vėjuoti orai. Tokie orai su trumpais atšilimais laikėsi iki gegužės pabaigos, 

kai vėl ėmė šilti (1 lentelė). 

43

1 lentelė. Meteorologinės sąlygos 2010–2011 m. ir daugiamečiai vidurkiai 

1924–2000 metais. 

Table 1. Meteorological conditions in 2010–2011 and long-term averages of 1924–2000 

Dešimtadienis 

Mėnesiai 

Month 

Decade 

Gegužė 

May 

Birželis 

June 

Oro temperatūra 

Air temperature, C° 

mėnesio daugiamečiai 

vidurkiai 

month long-term 

averages 

2010 m. 2011 m. 

Krituliai 

Precipitation, mm 


vidurkiai 


averages 

2010 m. 2011 m. 

I 14,9 11,4 11,9 26,4 14,4 

II 15,3 13,9 25,2 18,0 43,7 

III 10,8 15,9 19,8 14,8 

Iš viso: 

Total: 

13,7 13,7 71,4 50,2 

I 16,4 21,5 16,6 72,6 45,8 50,4 

Rezultatai. Obuolinio pjūklelio suaugėlių gausumas buvo nevienodas ir, lyginant 

ekologinį obelų sodą su intensyviu, matyti, kad skirtingais tyrimų metais 

įvairavo. 2010 m. vidutinis suminis suaugusių individų gausumas buvo didesnis nei 

2011 m. (1 pav.) abiejų sistemų soduose. 

1 pav. Obuolinio pjūklelio (H. testudinea) suaugėlių vidutinis gausumas skraidymo 

laikotarpiu intensyviame (a) ir ekologiniame (b) soduose 2010–2011 metais. 

Fig. 1. Mean abundance of apple sawfly (H. testudinea) during flight period in conventional 

(a) and organic (b) orchards in 2010–2011. 

44

Ekologiniame sode gausumas siekė 38,3 ± 13,1 suaugėlio gaudyklei ir buvo 

gerokai didesnis nei intensyviame sode – 15,6 ± 3,5 suaugėlio gaudyklei. 2011 m. 

sezono metu obuolinis pjūklelis plito negausiai. Lyginant gausumą skirtinguose soduose 

2011 m. gauti priešingi rezultatai – kenkėjas gausiau plito intensyviame sode, 

t. y. 8,9 ± 1,1 suaugėlio gaudyklei, o ekologiniame – 4,2 ± 0,7 suaugėlio gaudyklei. 

Obuolinio pjūklelio suaugėlių gausumo pasiskirstymas skirtingų veislių obelyse 

taip pat buvo labai nevienodas. Intensyviame sode 2010 m. daugiausia kenkėjo 

suaugėlių aptikta ‘Auksis’ (33,3 ± 20,5 suaugėlio gaudyklei) ir ‘Lobo’ (22,0 ± 12 

suaugėlio gaudyklei) veislių obelyse, tai kelis kartus daugiau nei kitų veislių obelyse 

(4–15 suaugėlių gaudyklei) (2 pav.). 

2 pav. Obuolinio pjūklelio (H. testudinea) suaugėlių vidutinis gausumas 

skraidymo laikotarpiu skirtingų veislių obelyse i ‘Lodel 1 ’ su P 2 poskiepiu; 

‘Lodel 2 ’ su M.26 poskiepiu ntensyviame sode 

Fig. 2. Mean abundance of apple sawfly (H. testudinea) in 

different cultivars during flight period in conventional orchard in 

2010–2011. ‘Lodel 1 ’ P 2 rootstock; ‘Lodel 2 ’ M.26 rootstock. 

2010–2011 metais. 

2011 m. kenkėjų skaičius ‘Auksis’ ir ‘Lobo’ veislių obelyse buvo atitinkamai 8,3 

ir 2,5 karto mažesnis (atitinkamai 4,0 ± 1,7 ir 8,8 ± 4,9 suaugėlio gaudyklei) nei 2010 

metais. Kitų veislių obelyse suaugusių individų skaičius išliko panašus, tik ‘Ligol’ ir 

‘Alva’ veislių obelyse buvo didesnis nei 2010 metais. Ekologiniame sode 2011 m. 

obuolinio pjūklelio buvo kur kas mažiau nei 2010 m., taip pat būta skirtumų tarp veislių. 

45

Abejais tyrimo metais daugiausia suaugusių pjūklelių buvo sugauta ant ‘Vitos’ veislės 

ir selekcinio numerio 18501 obelų – atitinkamai 69 ir 51 suaugėlis gaudyklei 2010 m. 

ir 8,3 ± 3,1 bei 5,5 ± 0,5 suaugėlio gaudyklei 2011 metais (3 pav.). 

3 pav. Obuolinio pjūklelio (H. testudinea) suaugėlių vidutinis gausumas skraidymo 

laikotarpiu skirtingų veislių obelyse ekologiniame sode 2010–2011 metais. 

Fig. 3. Mean abundance of apple sawfly (H. testudinea) in different cultivars during flight 

period in organic orchard in 2010–2011. 

Lyginant obuolinio pjūklelio gausumo kitimą ekologiniame ir intensyviame soduose 

abejais tyrimų metais nustatyta didelių skirtumų. Suaugėlių skraidymo pradžia 

intensyviame ir ekologiniame soduose sutapo abejais tyrimų metais, tačiau gausumo 

kitimas sezono metu skyrėsi. Intensyviame sode abejais tyrimo metais pirmuosius 

du gegužės dešimtadienius ir masinio skraidymo pradžioje trečiąją gegužės dekadą, 

obelims pasiekus vainiklapių kritimo tarpsnį (66 BBCH), obuolinio pjūklelio populiacija 

plito negausiai (4 pav.). Ekologiniame sode kenkėjas plito gausiai beveik nuo 

skraidymo pradžios ir tolydžiai perėjo į masinį skraidymą (5 pav.). Be to, ekologiniame 

sode pjūklelių gausumo didėjimo periodas prasidėjo anksčiau nei intensyviame sode 

ir sutapo su obelų žydėjimo pradžia ir žiedų skleidimosi tarpsniu (60–64 BBCH). 

Masinio skraidymo laikotarpis sutapo su obelų masiniu žydėjimu (65 BBCH). Lyginant 

suaugėlių gausumo kitimą skirtingais metais išryškėjo, kad intensyviame sode 2011 m. 

suaugėliai masiškai skraidė beveik savaitę vėliau nei ankstesniais metais ir tai sutapo 

su tirtų veislių žydėjimo pabaiga (67–69 BBCH). Ekologiniame sode 2011 m. kenkėjų 

gausumas visą skraidymo laikotarpį išliko vienodai mažas ir jokių ryškių gausumo 

kitimo periodų neužfiksuota. 

46

4 pav. Obuolinio pjūklelio (H. testudinea) suaugėlių gausumo kitimas skraidymo 

laikotarpiu intensyviame sode 2010–2011 metais. 

Fig. 4. Abundance dynamics of apple sawfly (H. testudinea) during flight period in conventional 

orchard in 2010–2011. 

5 pav. Obuolinio pjūklelio (H. testudinea) suaugėlių gausumo dinamika skraidymo 

laikotarpiu ekologiniame sode 2010–2011 metais. 

Fig. 5. Abundance dynamics of apple sawfly (H. testudinea) during flight period in organic 

orchard in 2010–2011. 

47

2010–2011 m. H. testudinea žalingumas skyrėsi abiejų tipų soduose: 2010 m. šis 

kenkėjas buvo gerokai žalingesnis – jo pažeistų užuomazgų ekologiniame sode buvo 

16,2 %, o intensyviame – 5,8 %; 2011 m. žalingumas ekologiniame sode buvo labai 

mažas – 1,6 %, o intensyviame sode šio kenkėjo pažeistų vaisių užuomazgų beveik 

visiškai nebuvo – 0,1 % (2 lentelė). Skirtingų veislių obelims šis kenkėjas pakenkė 

nevienodai: intensyviame sode 2010 m. labiausiai nukentėjo ‘Noris’, ‘Auksis’, ‘Lobo’ 

ir ‘Lodel’ (P 2) veislių obelys, ekologiniame sode 2010 m. labiausiai pažeistos buvo 

‘Vitos’ bei ‘Rubinola’ veislių obelys, 2011 m. visos veislės pažeistų užuomazgų kiekiu 

beveik nesiskyrė. 

2 lentelė. Obuolinio pjūklelio žalingumas (%) intensyviame ir ekologiniame soduose 

2010–2011 metais 

Table 2. Harmfulness of apple sawfly (%) in conventional and organic orchards in 

2010–2011 

Intensyvus sodas 

Conventional orchard 

Ekologinis sodas 

Organic orchard 

žalingumas 

žalingumas 

veislė 

veislė 

harmfulness, % 

harmfulness, % 

cultivar 

cultivar 

2010 m. 2011 m. 2010 m. 2011 m. 

‘Noris’ (M.26) 18,2 0,1 ‘Rubinola’ 13,3 0,5 

‘Lodel’ (M.26) 3,4 0,1 ‘Aldas’ 24,3 1,7 

‘Lodel’ (P 2) 5,6 0,1 Nr. 18051 11,9 2,5 

‘Ligol’ (P 22) 2,2 0,0 ‘Vitos’ 14,7 1,7 

‘Auksis’ (M.26) 14,2 0,2 - - - 

‘Delikates’ (M.26) 1,8 0,2 - - - 

‘Alva’ (M.26) 0,6 0,0 - - - 

‘Spartan’ (M.26) 2,6 0,0 - - - 

‘Lobo’ (M.26) 8,8 0,0 - - - 

‘Connel Red’ (M.26) 1,0 0,0 - - - 

Iš viso: 

Total: 

5,8 0,1 Iš viso: 

Total: 

16,2 1,6 

Atlikta koreliacinė analizė parodė, kad tarp pjūklelio gausumo visą skraidymo 

laikotarpį ir jo žalingumo tiesioginio priklausomumo nebuvo abejais tyrimo metais. 

3 lentelė. Obuolinio pjūklelio suaugėlių gausumo ir žalingumo priklausomumas 

2010–2011 metais 

Table 3. Relationship between abundance and harmfulness of apple sawfly in 2010–2011 

Tyrimo metai 

Koreliacijos koeficientas r 

Year of the study 

Correlation coefficient 

2010 0,293 

2011 -0,337 

* koreliacijos koeficientas statistiškai patikimas, kai p < 0,05 / correlation significant at p < 0.05. 

48

Aptarimas. Tyrimų rezultatai parodė, kad 2010 m. obuolinis pjūklelis plito 

daug gausiau nei 2011 mmetais. Ekologiniame sode 2010 m. kenkėjo gausumas siekė 

Wildbolz ir Staub (1984) nustatytą 30–40 suaugėlių ekonominio žalingumo ribą, 

tenkančių vidutiniškai vienai „Rebell ® bianco“ gaudyklei per visą skraidymo sezoną. 

Intensyviame sode gausumas buvo beveik perpus mažesnis. Tačiau 2011 m., kai 

bendras obuolinio pjūklelio gausumas buvo labai mažas, intensyviame sode jis buvo 

netgi didesnis nei ekologiniame. Viena tokių gausumo skirtumų priežasčių – šiai 

rūšiai būdinga užsitęsusi žiemojančių lervų diapauzė. Obuolinio pjūklelio populiacijoms 

būdinga, kad kasmet nuo 15 iki 30 % žiemojančių lervų tęsiasi diapauzė dar 

vienus dvejus metus, dėl šios priežasties šis kenkėjas gausiai plinta tik kas kelerius 

metus (Доля ir kt., 2004; Zijp, Blommers, 1997). Be to, kokonuose žiemojančios lervos 

yra labai jautrios drėgmės trūkumui, esant sausrai lervos netgi gali žūti. Masinį 

pjūklelių išplitimą skatina gausūs lietūs prieš pat obelų žydėjimą suaugėlių pasirodymo 

iš dirvos metu ir praėjus dviem trims savaitėms po žydėjimo, kai lervos pereina 

į dirvožemį (Селиванова, 2001). 2009–2010 m. kritiniais obuolinio pjūklelio 

lervų vystymosi periodais susidarė palankios sąlygos, dėl to suaugėlių buvo gausu. 

Mažai kritulių ir sausi orai 2010 m. gegužės pabaigoje–birželio pradžioje ir 2011 m. 

balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje lėmė mažą pjūklelio gausumą 2011 m. skraidymo 

laikotarpiu. 

Lyginant pjūklelio populiacijų gausumą skirtingų veislių obelyse, nustatyta, kad 

intensyviame sode abejais tyrimo metais jis beveik nesiskyrė. Iš kitų veislių išsiskyrė 

tik ‘Auksis’ ir ‘Lobo’: 2010 m. šių veislių obelyse aptikta kur kas daugiau kenkėjo 

suaugėlių nei kitų stebėjimams parinktų veislių obelyse, o ‘Auksio’ veislės obelyse 

kenkėjo gausumas siekė ekonominio žalingumo ribą. 2011 m. šių veislių obelyse užfiksuotas 

didžiausias kenkėjo gausumo sumažėjimas, palyginti su kitomis veislėmis. 

Kitose stebėjimams parinktų veislių obelyse abejais metais didesnių gausumo skirtumų 

neužfiksuota. Ekologiniame sode ant ‘Vitos’ veislės ir selekcinio numerio 18501 obelų 

aptiktų suaugėlių skaičius buvo gerokai didesnis nei ant ‘Rubinola’ ir ‘Aldas’ veislių. 

Tokie dėsningumai išliko ir 2011 metais. Literatūroje nurodoma, kad obuolinio pjūklelio 

patelės skraido silpnai. Dėl šios priežasties šie kenkėjai sode plinta židiniais ir tokiose 

vietose jų gausumas ir daroma žala būna nuolatinė kasmet (Лапа, 2006; Селиванова, 

2001). Abejais šio tyrimo metais obuolinio pjūklelio suaugėlių gausumo beveik visų 

stebėtų veislių obelyse santykis buvo panašus, išskyrus ‘Auksis’ ir ‘Noris’ veisles. 

Išanalizavus suaugėlių gausumo dinamikos duomenis gauti dideli skirtumai tiek 

tarp abiejų tipų sodų, tiek skirtingais metais. Pirmieji suaugėliai abejais metais ekologiniame 

sode pasirodė keturiomis dienomis anksčiau negu intensyviame sode, obelims 

esant žalio pumpuro tarpsnio (56 BBCH). Vėliau gausumas kito labai nevienodai. 

2010 m. ekologiniame sode obuolinis pjūklelis gausiai plito visą skraidymo laikotarpį. 

Gausiausia jų buvo gegužės 18 dieną, kai visų keturių tiriamų veislių obelys masiškai 

žydėjo (65 BBCH). Intensyviame sode suaugėliai plito negausiai iki pat masinio skraidymo 

laikotarpio, kuris prasidėjo penkiomis dienomis vėliau nei ekologiniame sode. 

Iki žydėjimo tarpsnio intensyviame sode pjūkleliai plito mažai, nes prieš žydėjimą 

buvo purkšta insekticidais, kurie sunaikino pirmuosius pjūklelio suaugėlius ir turėjo 

įtakos jų gausumui vėliau nei ekologiniame sode, kuriame nebuvo taikyta jokių kenkėjų 

kontrolės priemonių. 2011 m. ekologiniame sode obuolinis pjūklelis plito labai 

49

negausiai, dėl to per visą skraidymo laikotarpį neišryškėjo jokių skaitlingumo pokyčių. 

Intensyviame sode gausumas buvo labai mažas beveik visą gegužės mėnesį ir padidėjo 

tik pačioje gegužės pabaigoje, kai visų tirtų veislių obelys jau buvo nužydėjusios 

(69 BBCH). Masinio skraidymo laikotarpis prasidėjo ir didžiausias kenkėjų gausumas 

buvo beveik savaitę vėliau negu 2010 metais. Toks vėlyvas gausumo didėjimo 

periodas buvo dėl šaltų, vėjuotų ir apsiniaukusių orų, kurie vyravo gegužės pradžioje. 

Obuolinio pjūklelio suaugėliai aktyvūs tik saulėtu oru. Kai apsiniaukę ar vėjuota, jie 

slepiasi tarp lapų, žiedų ar žolėje (Лапа, 2006). Nevienodi pjūklelių aktyvumo periodai 

lėmė ir jų žalingumą. Didžiausias žalingumas buvo užfiksuotas ekologiniame sode 

2010 metais. Labiausiai nukentėjo ‘Aldas’ veislės obelys. Intensyviame sode bendras 

žalingumas buvo mažesnis nei ekologiniame, nors masinio skraidymo metu individų 

gausumas buvo pasiekęs panašų lygį kaip ir ekologiniame. Įtakos tam turėjo tai, kad 

intensyviame sode pjūklelio gausumas didėjo vėliau, daugumai obelų jau pasiekus 

masinio žydėjimo tarpsnį (65 BBCH), o ekologiniame sode gausumas buvo didelis 

nuo obelų žydėjimo pradžios. Kiaušiniams dėti tinkami tik besiskleidžiantys žiedai 

(62–64 BBCH) (Chaboussou, 1961). Todėl svarbiausia pjūklelio žalingumo prielaida 

yra šio trumpo obelų žydėjimo ir vabzdžio dauginimosi laikotarpių sutapimas (Graf 

ir kt., 2001). 2011 metais intensyviame sode obuolinio pjūklelio gausumas pradėjo 

didėti obelims baigiant žydėti. Dėl šios priežasties žalingumas buvo mažesnis nei ekologiniame 

sode, nors gausumas – atvirkščiai – didesnis. Lyginant pjūklelių gausumo ir 

žalingumo duomenis taip pat išryškėja, kad pjūklelių didžiausio gausumo sutapimas 

su konkrečios veislės žydėjimo pradžios (išsiskleidę 20–40 % žiedų) tarpsniu, kai 

žiedai jautriausi obuolinio pjūklelio patelių daromiems pažeidimams, yra pagrindinė 

šio kenkėjo žalingumo prielaida. 

Išvados. 1. Ekologiniame sode obuolinio pjūklelio populiacijos gausumo didėjimas 

nebuvo stabdomas jokiomis priemonėmis, todėl jo gausumas ir žalingumas 

buvo dideli. Intensyviame sode obelys prieš žydėjimą buvo nupurkštos insekticidais, 

tai lėmė vėlesnį populiacijos gausumo didėjimą ir mažesnį žalingumą. 

2. Skirtingų veislių obelyse pjūklelio gausumas buvo nevienodas, tačiau tiesioginės 

įtakos žalingumui nenustatyta. Labiausiai nukentėjo ‘Aldas’, ‘Vitos’ ir ‘Rubinola’ 

veislių obelys ekologiniame bei ‘Noris’, ‘Auksis’ ir ‘Lobo’ veislių obelys – intensyviame 

sode. 

3. Obuolinio pjūklelio žalingumas priklausė nuo suaugėlių masinio skraidymo 

laikotarpio sutapimo su konkrečios obelų veislės žydėjimo pradžios tarpsniu 

(62–63 BBCH). 

Gauta 2011 12 09 


Literatūra 

1. Alford D. V. 1984. A Colour Atlas of Fruit Pests, their Recognition, Biology and 

Control, Wolfe Publishing Ltd, London, 320. 

2. Bäumgartner J., Graf B., Zahner P. 1984. A stochastic population model to 

simulate the annual growth pattern of mature Golden Delicious apple tree. 

Schweizerische Landwirtschaftliche Forschung, 23: 489–501. 

50

3. Chaboussou F. 1961. Recherches sur l`hoplocampe du pommier (Hoplocampa 

testudinea Klug). Méthode de lutte chimique. Annales des Epiphyties, 12: 293– 

315. 

4. Downes W., Andison H. 1942. The apple sawfly, Hoplocampa testudinea Klug 

on Vancouver Island, British Columbia. Proceedings of the Entomological 

Society of British Columbia, 39: 13–16. 

5. Graf B., Höhn H., Höpli H. U. 1996. The apple sawfly, Hoplocampa testudinea: 

a temperature driven model for spring emergence of adults. Entomologia 

Experimentalis et Applicata, 78: 301–307. 


Temperature effects on adult life-span and reproduction. Entomologia 

Experimentalis et Applicata, 98: 377–380. 

7. Intensyvios obelų ir kriaušių auginimo technologijos. 2005. N. Uselis (sudaryt.). 

85–95. 

8. Kuenen D. J., van de Vrie M. 1951. Waarnemingen over de biologie en de bestrijding 

van de appelzaagwesp (Hoplocampa testudinea KLUG, Hymenopt., 

Tenthredinidae). Tijdschrift over Plantenziekten, 57: 135–157. 

9. Meier U. 1997. Growth stages of Mono- and Dicotyledonous plants. Berlin, 67. 

10. Pyenson L. 1943. A destructive apple sawfly new to North America. Journal of 

Economic Entomology, 36: 218–221. 

11. Velbinger H. 1939. Beitrag zur Biologie und Bekämpfung der Apfel- und 

Birnensägewespe (Hoplocampa testudinea KLG., Hoplocampa brevis KLG.) 

(Hym. Tenthr.) gartenbauwisenschaften, 13: 492–566. 

12. Vincent C., Mailloux M. 1988. Distribution et abondance de l`hoplocampe des 

pommes au Québec de 1981 á 1986 (Hymenopter: Tenthredinidae). Annales de 

la Société Entomologique de France, 24: 39–46. 

13. Wildbolz Th., Staub A. 1984. Überwachung der Sägewespen mit 

Eiablagekontrollen, Befallskontrollen und weissen Fallen. Schweizerische 

Zeitschrift für Obst- und Weinbau, 120: 228–232. 

14. Zijp J. P., Blommers L. H. M. 1997. Prediction of flight of apple sawfly, 

Hoplocampa testudinea, using temperature sums. Entomologia Experimentalis 

et Applicata, 84: 71–75. 

15. Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita. 2002. J. Šurkus, I. Gaurilčikienė 

(sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas. Akademija, Kėdainių r. 

16. Доля Н. Н., Бондарева Л. М., Доля Л. И. 2004. К агроэкологическому 

обоснованию защиты яблони от плодового пилильщика (Hoplocampa testudinea 

Klug) в Лесостепи Украины. Iнтегрирована Захист рослин на 

початку ХХI столiття: Материалы международной научно-практической 

конференции. Киев, 289–294. 

17. Лапа О. М. 2006. Пилильщики. Карантин и захист рослин, 5: 27–28. 

18. Селиванова Н. А. 2001. Яблонный пилильщик. Защита и карантин растений, 

4: 49. 


51

Investigation of apple sawfly (Hoplocampa testudinea Klug) abundance and 

harmfulness in two differently managed apple orchards 

R. Tamošiūnas, L. Duchovskienė, A. Žiogas, K. Tamošiūnas 

Summary 

The study of apple sawfly (H. testudinea Klug) was carried out at the conventional and 

organic apple orchards of Institute of Horticulture of Lithuanian Research Centre for Agriculture 

and Forestry in 2010–2011. Abundance, dynamics during flight period and harmfulness varied 

significantly between study years, type of the orchard and different apple cultivars. In 2010 

conditions were more favourable for pest distribution – apple sawfly was more abundant and 

harmful than in 2011 and economic threshold of 30–40 individuals per trap type Rebell ® was 

reached. The extent of damage varied between different apple cultivars. Cv. ‘Aldas’, ‘Vitos’ and 

‘Rubinola’ suffered the highest damage in organic orchard, meanwhile, the highest extent of 

damage was observed in cv. ‘Noris’, ‘Auksis’ and ‘Lobo’ in conventional garden. The severity 

of damage depended on the coincidence between the highest intensity of adult flight and egglaying 

period and the phenological phase BBCH 62–64 of certain apple cultivars, when apple 

blossoms were the most susceptible of sawfly female attack. 

Key words: abundance, conventional apple orchard, cultivars, harmfulness, Hoplocampa 

testudinea, organic apple orchard, “Rebell ® bianco”. 

52





Slyvinių pjūklelių gausumas ir 

naikinimas ‘Stenli’ veislės slyvų sode 

Rimantas Tamošiūnas 1 , Laisvūnė Duchovskienė 1 , 

Algimantas Žiogas 2 

1 



el. paštas r.tamosiunas@lsdi.lt 

2 

Aleksandro Stulginskio universitetas, Studentų g. 11, LT-53361 

Akademija, Kauno r. 

Juodojo (Hoplocampa minuta Christ.) ir geltonojo (Hoplocampa flava L.) slyvinių 

pjūklelių gausumo, žalingumo ir slyvų apsaugos nuo šių kenkėjų tyrimai buvo atlikti Lietuvos 

agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto slyvyne 2010– 

2011 metais. Abejais tyrimo metais juodasis slyvinis pjūklelis plito gausiau už geltonąjį. 2011 

m. buvo palankesni pjūkleliams vystytis ir abiejų rūšių kenkėjų bendras gausumas beveik 

siekė ekonominę žalingumo ribą. Be to, gausiausio plitimo laikotarpis 2011 m. sutapo su slyvų 

žydėjimo pradžia ir masiniu žydėjimu. Šios dvi priežastys lėmė, kad pjūklelių žalingumas 

2011 m. buvo didesnis nei 2010 m. ir siekė 28 %. Tyrimams parinktų insekticidų Karate 

Zeon 5 CS ir Decis Mega 50 EW efektyvumas priklausė nuo jų panaudojimo laiko. Abiejų 

preparatų efektyvumas buvo reikšmingai didesnis, kai vaismedžiai jais buvo nupurkšti prieš 

žydėjimą (57–59 BBCH), siekė 75–99 %. 

Reikšminiai žodžiai: Hoplocampa minuta, Hoplocampa flava, gausumas, žalingumas, 

deltametrinas, lambda-cyhalotrinas, efektyvumas. 

Įvadas. Juodasis (Hoplocampa minuta Christ.) ir geltonasis (Hoplocampa flava 

L.) slyviniai pjūkleliai yra vieni pagrindinių slyvų vaisių kenkėjų Lietuvoje ir kaimyninėse 

šalyse (Zajančkauskas, 1964; Колтун, 2002 a; Шевчук, 2008). Švelnios 

žiemos, ankstyvi ir šilti pavasariai, aukštesnė temperatūra vasaromis paskatino šių 

pavojingų vaismedžių generatyvinių organų kenkėjų gausesnį plitimą. Lietuvoje šių 

kenkėjų paplitimo ir gausumo tyrimai buvo atliekami praėjusio šimtmečio viduryje. 

Zajančkausko (1964) duomenimis šie pjūkleliai, esant šiltam ir ankstyvam pavasariui, 

sunaikindavo daugiau kaip 60 % kai kurių slyvų veislių vaisių derliaus. Slyvinis 

juodasis pjūklelis labiausiai pažeisdavo ‘Kirkės’, ‘Uleno’, ‘Edinburgo’ veislių slyvas. 

Apie tai, koks šių kenkėjų gausumas ir kokią žalą jie daro slyvynuose dabartiniu 

metu Lietuvoje, duomenų nėra. Žinios apie kenkėjo gausumo kitimą, populiacijos 

53

pasiskirstymą ir žalingumą agrobiocenozėje padeda nustatyti apsaugos priemonių 

panaudojimo tikslingumą, mastą ir optimalų laiką. 

Baltarusijoje pastaruosius metus slyvų soduose, kuriuose nebuvo imtasi jokių 

apsaugos priemonių nuo šių kenkėjų, jie sunaikindavo beveik visą derlių (60–80 %). 

2002 m. slyvinis juodasis ir geltonasis pjūkleliai plito taip gausiai, kad soduose, kurie 

nebuvo purkšti insekticidais ar nupurkšti pavėluotai, buvo sunaikintas visas derlius, 

ypač ankstyvųjų veislių (Колтун, 2002 a). Ukrainos tyrėjų duomenimis juodasis slyvinis 

pjūklelis gali sumažinti derlių nuo 14 iki 46 %, o kartu su geltonuoju slyviniu 

pjūkleliu – dar daugiau (Шевчук, 2008). 

Standartinės apsaugos nuo pjūklelių priemonės yra medžių purškimas insekticidais 

žiedpumpuriams formuojantis, prieš žydėjimą ir praėjus 2 ar 3 dienoms po žydėjimo 

(Raudonis, 2007). Pirmuoju atveju purškiama nuo suaugėlių, antruoju – nuo lervų. 

Tyrimų duomenimis šiuos kenkėjus veiksmingai naikina kontaktiniai ir sisteminiai 

insekticidai (Ciglar, Barić, 2002). Be to, dažnai purkšti pagal standartines schemas 

neveiksminga, nes suaugėliai skraido ir deda kiaušinius slyvoms žydint, kai negalima 

purkšti insekticidais. Lervos gyvena užuomazgų viduje ir insekticidai (išskyrus sisteminius, 

kurių reikėtų vengti soduose dėl šalutinio poveikio vaisių kokybei) jų nepasiekia 

(Graf ir kt., 2002). Baltarusijos valstybinio augalų apsaugos instituto duomenimis 

optimalus slyvų sodmenų purškimo nuo šių pjūklelių laikas yra žydėjimo pabaiga, 

kai nukrinta trys ketvirtadaliai vainiklapių. Šiuo periodu iš kiaušinių pradeda ristis 

lervutės ir skverbtis į vaisių užuomazgas, taip pat insekticidai paveikia ir paskutinius 

skraidančius pjūklelių suaugėlius (Колтун, 2002 b). 

Darbo tikslas – ištirti juodojo ir geltonojo slyvinių pjūklelių gausumo lygį, gausumo 

kitimo dėsningumus, žalingumą ir dviejų piretroidų grupės insekticidų – Decis 

Mega 50 EW ir Karate Zeon 5CS – veiksmingumą šių kenkėjų žalingumui mažinti 

‘Stenli’ veislės slyvų sode. 

Tyrimo objektas ir metodai. Tyrimai atlikti su ‘Stenli’ veislės slyvomis 

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto slyvyne 2010–2011 metais. Vaismedžių 

augimo ir vystymosi tarpsniai nustatyti pagal klasikinę Meier (1997) BBCH 

skalę. Slyvinio juodojo pjūklelio (Hoplocampa minuta Christ.) ir slyvinio geltonojo 

pjūklelio (Hoplocampa flava L.) populiacijos gausumo kitimo ir žalingumo tyrimai 

‘Stenli’ veislės slyvų sode atlikti 2010–2011 m. balandžio–birželio mėnesiais. 

Abiejų rūšių pjūklelių saugėlių skraidymo pradžiai, pabaigai bei gausumui nustatyti 

buvo naudojamos baltos spalvos lipniosios gaudyklės „Rebell © bianco“ (Andermatt 

Biocontrol, Šveicarija). Jos buvo iškabinamos balandžio antrąjį dešimtadienį, likus 

apytiksliai savaitei iki numatomo suaugėlių pasirodymo. 2010 metais buvo iškabintos 

keturios, 2011 metais – penkios gaudyklės, trijose eilėse išdėstytos šachmatine 

tvarka pietinėje vainiko pusėje, maždaug 170 cm aukštyje. 

Suaugėlių skraidymo pradžiai užfiksuoti iki jų pasirodymo gaudyklės buvo 

apžiūrimos kas 1–3 dienas. Aptikus pirmuosius saugėlius, sugaunamų kenkėjų apskaitos 

buvo atliekamos kas 2–6 dienas. Pakliuvę abiejų rūšių suaugėliai skaičiuojami 

ant kiekvienos gaudyklės, vėliau laboratorijoje binokuliarine lupa nustatoma jų lytis. 

Paskutinė apskaita, kai buvo pastebėtas nors vienas atitinkamos rūšies individas ant 

gaudyklės, buvo laikoma suaugėlių skraidymo pabaiga. Kenkėjų žalingumas nustatytas 

pagal metodinius reikalavimus. Gausumo duomenys įvertinti absoliučiais skaičiais ir 

54

emiantis apskaitos duomenimis nustatytas vidutiniškai vienai gaudyklei tenkantis 

kenkėjų skaičius. Kartu su vidurkiais pateikiamos vidurkių standartinės paklaidos 

(Šurkus, Gaurilčikienė, 2002). 

Purkšta nugariniu purkštuvu STIHL SR400, purškiamo tirpalo kiekis – 500 l/ha. 

Bandymo laukelis – 4 vaismedžiai (4 apskaitiniai), bandymas kartotas 4 kartus, laukeliai 

išdėstyti atsitiktine tvarka. Apskaitos atliktos ir insekticidų efektyvumas apskaičiuotas 

pagal metodinius reikalavimus (Šurkus, Gaurilčikienė, 2002). Tirtos septynios skirtingo 

intensyvumo slyvų purškimo kombinacijos (1 lentelė). Tyrimams parinkti kontaktinio 

veikimo piretroidų grupės preparatai: Karate Zeon 5 CS (v. m. lambda-cyhalotrinas) 

ir Decis Mega 50 EW (v. m. deltametrinas). Pjūklelių pažeistų užuomazgų skaičiaus 

skirtumai tarp bandymo variantų buvo palyginti vieno veiksnio dispersinės analizės 

(ANOVA) metodu pagal Dunkano kriterijų (P = 0,05) (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

1 lentelė. Bandymo schema 2011m. 

Table 1. Scheme of the trial in 2011 

Purškimo laikas 

Variantai 

Application time 

Treatments prieš žydėjimą (57–59 BBCH) 

pink petal – hollow ball (57–59 BBCH) 

vainiklapiams krintant (67 BBCH) 

petal fall (67 BBCH) 

nepurkšta 

untreated 

1. Decis Mega 50 EW (0,25 l ha -1 ) Decis Mega 50 EW (0,25 l ha -1 ) 

2. Karate Zeon 5 CS (0,4 l ha -1 ) - 

3. - Karate Zeon 5 CS (0,4 l ha -1 ) 

4. Karate Zeon 5 CS (0,4 l ha -1 ) Decis Mega 50 EW (0,25 l ha -1 ) 

5. - Decis Mega 50 EW (0,25 l ha -1 ) 

6. Decis Mega 50 EW (0,25 l ha -1 ) - 

7. Decis Mega 50 EW (0,25 l ha -1 ) Karate Zeon 5 CS (0,4 l ha -1 ) 

M e t e o r o l o g i n i a i d u o m e n y s fiksuoti meteorologine stotele „iMETOS ® sm“ 

(Pessl Instruments, Austrija), įrengta SDI eksperimentinės bazės sode. 2010 m. gegužės 

mėn. pradžioje, suaugėliams pradėjus skraidyti, vyravo vėsūs, drėgni, vėjuoti 

ir nepastovūs orai, būta ryškių temperatūros svyravimų. Gegužės mėn. viduryje 

temperatūra pradėjo kilti, įsivyravo sausesni, saulėti, šilti, ramūs orai. Gegužės mėn. 

pabaigoje orai išliko šilti, dienomis vyravo karštis ir didelis oro drėgnis, nepastovūs 

krituliai. Tokie orai išsilaikė iki stebėjimų pabaigos. 2011 m. gegužės mėnesį meteorologinės 

sąlygos buvo permainingos: pirmomis dienomis vyravo šalti orai, tačiau 

nuo gegužės 5 dienos beveik savaitei įsivyravo šilti, sausi orai, paros temperatūra 

svyravo nesmarkiai. Gegužės antrąjį dešimtadienį vėl atšalo, ypač naktimis, įsivyravo 

nepastoviai debesuoti, vėjuoti orai. Tokie orai su trumpais atšilimais laikėsi iki gegužės 

mėn. pabaigos, kai vėl ėmė šilti (2 lentelė). 

55

2 lentelė. Meteorologinės sąlygos 2010–2011 m. ir daugiamečiai vidurkiai 

1924–2000 m. 

Table 2. Meteorological conditions in 2003–2004 and long-term averages of 1924–2000 

Mėnesiai 

Month 

Gegužė 

May 


June 


Air temperature, °C 

Krituliai 


Dešimtadieniai 


mėnesio daugia- 

vidurkiai 

mečiai vidurkiai 

Decade 

2010 m.2011 m. 

2010 m.2011 m. 



averages 

averages 

I 14,9 11,4 26,4 14,4 

II 15,3 13,9 11,9 25,2 18,0 43,7 

III 10,8 15,9 19,8 14,8 

Vidurkis: 13,7 13,7 71,4 50,2 

Average: 

I 16,4 21,5 16,6 72,6 45,8 50,4 

Rezultatai. Abiejų rūšių slyvinių pjūklelių vidutinis gausumas pirmaisiais tyrimo 

metais buvo beveik vienodas – 15,8 ± 3,6 juodojo ir 13,3 ± 2,6 geltonojo slyvinio 

pjūklelio suaugėlio gaudyklei (1 pav.). 

1 pav. Slyvinio juodojo (H. minuta) ir geltonojo (H. flava) pjūklelių 

gausumas visą skraidymo laikotarpį ‘Stenli’ veislės slyvų sode 2010–2011 metais. 

Fig. 1. Plum black (H. minuta) and yellow (H. flava) sawfly abundance 

during flight season in plum cv. ‘Stenli’ in 2010–2011. 

56

2011 metais juodasis slyvinis pjūklelis plito gerokai gausiau (beveik 3,5 karto) ir jo 

gausumas siekė 54,2 ± 16,1 suaugėlio gaudyklei. Geltonojo slyvinio pjūklelio plitimo 

gausumas 2011 m. buvo šiek tiek didesnis – 16,6 ± 3,1 suaugėlio gaudyklei. 

Bendras abiejų rūšių pjūklelių plitimo gausumas 2010 m. buvo 29 ± 5,1 suaugėlio 

gaudyklei, o 2011 m. – 70,8 ± 18,2 suaugėlio gaudyklei. 

2010–2011 m. slyvinio juodojo pjūklelio ir slyvinio geltonojo pjūklelio suaugėlių 

plitimo gausumas per visą stebėjimo laikotarpį kito sinchroniškai (2 pav.). 2010 m. 

abiejų rūšių pjūklelių skraidymo laikotarpis prasidėjo gegužės 3 d. ir truko 22 dienas. 

2011 metais pirmieji H. minuta suaugėliai pasirodė diena anksčiau už H. flava – balandžio 

26 d., skraidymo laikotarpis truko 28–29 dienas. 2010 m. skraidymo pradžia 

sutapo su ‘Stenli’ veislės slyvų žaliojo pumpuro (56 BBCH) tarpsniu, 2011 m. – su 

žiedpumpurių brinkimu (51 BBCH). 

2 pav. Slyvinio juodojo (H. minuta) ir geltonojo (H. flava) pjūklelių 

suaugėlių gausumo kitimas ‘Stenli’ veislės slyvų sode 2010–2011 metais. 

Fig. 2. Plum black (H. minuta) and yellow (H. flava) sawfly abundance dynamics in 

plum cv. ‘Stenli’ in 2010–2011. 

2010 m. iki gegužės mėn. vidurio abiejų rūšių pjūkleliai plito negausiai – vid. 

0,6 ± 0,3 suaugėlio gaudyklei H. flava ir 2,5 ± 0,4 suaugėlio gaudyklei H. minuta. 

Šių kenkėjų pagausėjo ir jie masiškai pradėjo skraidyti gegužės 15–19 d., slyvoms 

baigiant žydėti (65–67 BBCH). Gausiausiai šie kenkėjai išplito gegužės 20 d.: 9,5±3,7 

suaugėlio gaudyklei H. flava ir 11,8 ± 2,3 suaugėlio gaudyklei H. minuta (2 pav.). 

Skraidymo laikotarpis baigėsi gegužės 24 d. ir sutapo su slyvų žydėjimo pabaiga, kai 

jau dauguma vainiklapių yra nukritę (67–69 BBCH). 

57

2011 m. abiejų rūšių pjūklelių gausumo kitimas taip pat sutapo, tačiau slyvinio 

geltonojo pjūklelio visą skraidymo laikotarpį buvo mažiau nei juodojo. Tai ypač išryškėjo 

masinio skraidymo metu, kai juodojo pjūklelio gausumas beveik 6 kartus viršijo 

geltonojo pjūklelio gausumą ir siekė 14,9 ± 5,7 suaugėlio gaudyklei (geltonojo pjūklelio 

gausumas – 1,4 ± 0,5 suaugėlio gaudyklei). 2011 m. masinio pjūklelių skraidymo ir 

kiaušinių dėjimo periodas buvo gegužės 10–14 d. – šešiomis dienomis anksčiau nei 

2010 m., ir sutapo su slyvų žydėjimo pradžios ir žydėjimo tarpsniais (58–67 BBCH). 

Abiejų rūšių kenkėjų bendras žalingumas 2010–2011 metais taip pat labai skyrėsi 

(3 pav.). 2010 m. bendras šių kenkėjų žalingumas siekė 6,99 %, o 2011 m. abiejų rūšių 

pjūklelių žalingumas ‘Stenli’ veislės slyvų sode siekė 27,8 %. 

3 pav. Slyvinio juodojo (H. minuta) ir geltonojo (H. flava) 

pjūklelių žalingumas ‘Stenli’ veislės slyvų sode 2010–2011 metais. 

Fig. 3. Plum black (H. minuta) and yellow (H. flava) sawfly harmfulness in 

plum cv. ‘Stenli’ in 2010–2011. 

Įvertinus preparatų Karate Zeon 5 CS ir Decis Mega 50 EW bei jų derinių, panaudotų 

skirtingu laiku, veiksmingumą slyvinių pjūklelių žalingumui mažinti, paaiškėjo, 

kad veiksmingiausiai kenkėjų žalingumą sumažino Karate Zeon 5 CS, nupurškus juo 

prieš žydėjimą, ir Karate Zeon 5 CS (nupurškus prieš žydėjimą) bei Decis Mega 50 EW 

(nupurškus vainiklapiams krintant) derinys. Šių preparatų kombinacijų biologinis 

efektyvumas buvo atitinkamai 99,0 ir 93,1 % (3 lentelė). Kiek mažesnis efektyvumas 

buvo pasiektas nupurškus Decis Mega 50 EW prieš žydėjimą ir Karate Zeon 5 CS 

vainiklapiams krintant (80,2 %) bei Decis Mega 50 EW du kartus (75,2 %). Decis 

Mega 50 EW, panaudotas du kartus – prieš žydėjimą ir vainiklapiams krintant, taip pat 

efektyviai sumažino kenkėjų žalingumą (biologinis efektyvumas – 75,2 %). Karate 

Zeon 5 CS, panaudotas vainklapiams krintant, Decis Mega 50 EW, panaudotas prieš 

žydėjimą, ir Decis Mega 50 EW, panaudotas žydėjimo pabaigoje, pjūklelių žalingumą 

mažino nepakankamai veikmingai. 

58

3 lentelė. Insekticidų įtaka slyvinių pjūklelių plitimui 2011 metais 

Table 3. Insecticide efficacy against plum sawflies 2011 

Purškimo laikas 

Treatments 

vainiklapiams krintant 

prieš žydėjimą (BBCH 57–59) 

(BBCH 67) 

before flowering (BBCH 57–59) 

petal fall (BBCH 67) 

nepurkšta 

untreated 

Žalingumas 

Harmfulness, 

% 

Insekticidų 

efektyvumas 

Insecticide 

efficacy, % 

27,8 b - 

Decis Mega 50 EW Decis Mega 50 EW 6,3 ab 75,2 

Karate Zeon 5 CS - 0,3 a 99,0 

- Karate Zeon 5 CS 22,5 ab 10,9 

Karate Zeon 5 CS Decis Mega 50 EW 1,8 a 93,1 

- Decis Mega 50 EW 11,5 ab 54,5 

Decis Mega 50 EW - 10 ab 60,4 

Decis Mega 50 EW Karate Zeon 5 CS 5,0 a 80,2 

Tomis pačiomis raidėmis pažymėtos reikšmės stulpeliuose pagal Dunkano kriterijų 

(P = 0,05) iš esmės nesiskiria / Means in column followed by the same letter in columns are not 

different significantly (P = 0.05) according to Duncan’s multiple range test. 

Aptarimas. 2010–2011 metais LAMMC SDI slyvyne atliktų tyrimų duomenimis 

abejais metais H. minuta gausumas viršijo nurodytą didelio gausumo ribą. 

Wildbolz ir Staub (1984) nurodo, kad ekonominio žalingumo riba yra 80–100 abiejų 

rūšių pjūklelių suaugėlių gaudyklei, skaičiuojant nuo skraidymo pradžios. 2011 m. 

‘Stenli’ veislės slyvų sode bendras juodojo ir geltonojo slyvinių pjūklelių gausumas 

beveik pasiekė šią ribą, o jų žalingumas buvo 28 %. Ukrainos tyrėjai nurodo 

tris juodojo slyvinio pjūklelio gausumo lygius, priklausomai nuo to, kiek suaugėlių 

vidutiniškai tenka vienai gaudyklei viso skraidymo periodo metu. Jų duomenimis 

didelis gausumas – 15,6 ± 5,7 suaugėlio gaudyklei, vidutinis – 8,7 ± 3,4 suaugėlio 

gaudyklei ir mažas – 2,2 ± 0,8 suaugėlio gaudyklei (Шевчук, 2008). Lyginant 

su nurodytu literatūroje žalingumu, (Колтун, 2002 a, Лапа, 2006; Шевчук, 2008) 

pesticidais nepurkštuose soduose žalingumas ‘Stenli’ veislės slyvoms 2010 m. buvo 

mažas, 2011 m. – didelis. 

Lyginant H. minuta ir H. flava gausumo kitimą, nustatyta, kad 2010 m. abiejų 

rūšių suaugėliai plito panašiai gausiai ir jų gausumas kito sinchroniškai. H. flava ir 

H. minuta gausumas buvo beveik vienodas, nors literatūroje nurodoma, kad Lietuvoje 

H. flava pasitaiko daug rečiau ir paprastai plinta ne taip gausiai kaip H. minuta 

(Zajančkauskas, 1964.; Заянчкаускас, Йонайтис, 1979). Abiejų rūšių pjūklelių buvo 

gausiausia slyvoms baigiant žydėti. Slyvinių pjūklelių, panašiai kaip ir obuolinių, suaugėlių 

skraidymo laikotarpio ir augalo maitintojo žydėjimo laikotarpio nesutapimas 

sumažina potencialų jų žalingumą (Лапа, 2006; Graf ir kt., 2001). 2011 m. gausiai 

plito ir žalingesnis buvo tik juodasis slyvinis pjūklelis. Žalingumą lėmė sutapę kenkėjų 

didžiausio gausumo ir slyvų žydėjimo pradžios bei žydėjimo (63–65 BBCH) tarpsniai. 

Geltonasis slyvinis pjūklelis visą laikotarpį plito ne taip gausiai. 

59

Insekticidai Karate Zeon 5 CS ir Decis Mega 50 EW veiksmingai mažino 

pjūklelių daromą žalą, tačiau rezultatų analizė parodė, kad veiksmingumas priklausė 

nuo purškimo laiko ir preparatų kombinacijų. Nepriklausomai nuo insekticido, visos 

kombinacijos, kai buvo purkšta prieš žydėjimą, veiksmingai mažino pjūklelių žalingumą. 

Visais atvejais, kai buvo purkšta po žydėjimo, insekticidų efektyvumas buvo 

menkas. Preparatų efektyvumas taip pat reikšmingai nesiskyrė, tačiau kiek efektyvesnis 

buvo Karate Zeon 5 CS. Faktas, kad purškimų vainiklapiams krintant efektyvumas 

buvo labai mažas, leidžia manyti, kad purkšta buvo pavėluotai ir insekticidas nepaveikė 

pjūklelių lervų, įsigraužusių į slyvų užuomazgas. Purškimas prieš žydėjimą, pjūklelių 

gausumui pradėjus didėti, veiksmingai naikino suaugėlius ir užtikrino efektyvią vaismedžių 

apsaugą. Apibendrinant galima teigti, kad slyvų apsaugą nuo pjūklelių galima 

užtikrinti purškiant vieną kartą, tačiau labai svarbu nustatyti tikslų purškimo laiką. 

Remiantis kitų autorių duomenimis, svarbiausia efektyvios vaismedžių apsaugos nuo 

vaisių užuomazgas pažeidžiančių pjūklelių sąlyga yra nustatyti momentą, kai lervos 

masiškai pereina iš pirmosios užuomazgos ant antrosios: tuo metu lervos atvirai išeina 

į aplinką ir gali būti tiesiogiai pasiekiamos insekticidų (Graf ir kt., 2002; Nothangl, 

1996; Шевчук, 2008; Селиванова, 2001). Šio tyrimo rezultatai parodė, kad nuo šių 

kenkėjų ‘Stenli’ veislės slyvas galima veiksmingai apsaugoti tinkamu laiku prieš žydėjimą 

nupurškus vaismedžius kontaktinio veikimo insekticidais. 

Išvados. 1. 2011 m. slyvinių pjūklelių gausumas ir žalingumas ‘Stenli’ veislės 

slyvų sode buvo dideli – 70,8 ± 18,2 suaugėlio gaudyklei skraidymo laikotarpiu ir 

27,8 % pažeistų užuomazgų. Kenkėjų didžiausio gausumo periodo sutapimas su slyvų 

žydėjimo pradžios ir žydėjimo tarpsniais turėjo įtakos kenkėjų žalingumui. 

2. Insekticidų efektyvumas buvo didžiausias nupurškus ‘Stenli’ veislės slyvas 

prieš žydėjimą, iš parinktų preparatų veiksmingiau pjūklelių žalingumą mažino Karate 

Zeon 5 CS. 

Gauta 2011 12 09 


Literatūra 

1. Ciglar I., Barić B. 2002. Monitoring the appearance and possibility for prevention 

of the apple sawfly in Croatia. J. Pest Science, 75: 41–45. 


Temperature effects on adult life-span and reproduction. Entomologia 

Experimentalis et Applicata, 98: 377–380. 

3. Graf B., Höpli H. U., Höhn H. 2002. The apple sawfly, Hoplocampa testudinea: 

egg developement and forecasting of egg hatch. Entomologia Experimentalis et 

Applicata, 105: 55–60. 

4. Meier U. 1997. Growth stages of Mono- and Dicotyledonous plants. Berlin, 67. 

5. Nothnagl A. 1996. Hoplocampa testudinea – many years experiences with control. 

Öbstbau, 21(3): 133–136. 

6. Sodo ir daržo augalų apsaugos technologijos 2007–2008 m. 2007. L. Raudonis 

(sudaryt.). Babtai, 45. 

60

7. Tarakanovas P., Raudonius S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinė 

analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo 

SELEKCIJA ir Irristat. – Akademija, Kauno r., 58. 

8. Wildbolz Th., Staub A. 1984. Überwachung der Sägewespen mit 

Eiablagekontrollen, Befallskontrollen und weissen Fallen. Schweizerische 

Zeitschrift für Obst- und Weinbau, 120: 228–232. 

9. Zajančkauskas P. 1964. Piūkleliniai vabzdžiai – kultūrinių augalų kenkėjai. 

Vilnius, 8–12. 

10. Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita. 2002. J. Šurkus, I. Gaurilčikienė 

(sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas. Akademija, Kėdainių r. 

11. Заянчкаускас П., Йонайтис В. 1979. Перепончатокрылые Литовской ССР, 

их биология и экология. Вильнюс. Acta entomologica Lituanica, 4: 32–33. 

12. Колтун Н. Е. 2002 b. Будут ли червивыми плоды в следующем сезоне 

Ахова раслин, 6: 45–46. 

13. Колтун Н. Е. 2002 a. Плодовые пилильщики в садах республики. Ахова 

раслин, 3: 49. 

14. Лапа О. М. 2006. Пилильщики. Карантин и захист рослин, 5: 27–28. 

15. Селиванова Н. А. 2001. Яблонный пилильщик. Защита и карантин растений, 

4: 49. 

16. Шевчук И. В. 2008. На белые клеевые ловушки. Мониторинг и динамики 

лёта чёрного сливового пилильщика Hoplocampa minuta Christ. способом 

отлова имаго. Карантин и захист рослин, 11: 16–18. 


Investigation of plum sawflies abundance and their control measures in 

plum cv. ‘Stenli’ 

R. Tamošiūnas, L. Duchovskienė, A. Žiogas 

Summary 

The study of black plum (H. minuta Klug) and yellow plum (H. flava L.) sawflies was carried 

out on plum cv. ‘Stenli’ in plum orchard of Institute of Horticulture of Lithuanian Research 

Centre for Agriculture and Forestry in 2010–2011. Abundance of both species was high during 

both years of the study, black plum sawfly being more abundant than yellow. More favorable 

conditions for development of both species were on 2011, abundance of both species nearly 

reaching economic threshold. Moreover, the period of highest sawfly adult abundance coincided 

with flowering period plum cv. ‘Stenli’. These reasons resulted in higher harmfulness (28 %) 

of both species than in 2010. Efficacy of insecticides Karate Zeon 5CS and Decis Mega 50 EW 

against plum sawflies was tested. The efficacy of insecticides primarily depended on the timing 

of application and was highest when applied before flowering (57-59 BBCH). 

Key words: abundance, harmfulness, deltamethrin, efficacy, Hoplocampa flava, 

Hoplocampa minuta, lambda-cyhalothrin. 

61





Vyšninių pomidorų (Lycopersicon esculentum Mill. 

var. Cerasiforme (Dunal) A. Gray) derlingumas ir 

biocheminės savybės 

Audrius Radzevičius, Jonas Viškelis, Rasa Karklelienė, 

Česlovas Bobinas, Nijolė Maročkienė 



el. paštas a.radzevicius@lsdi.lt 

Tyrimai atlikti 2007–2009 m. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo 

Sodininkystės ir daržininkystės institute. Darbo tikslas – įvertinti vyšninių pomidorų 

derlingumą atskirais metais ir nustatyti pagrindinių biocheminių rodiklių kiekį vaisiuose. 

Pomidorai auginti polietileniniuose dvišlaičiuose nešildomuose šiltnamiuose pagal LAMMC 

Sodininkystės ir daržininkystės institute priimtą integruotą pomidorų auginimo technologiją. 

Kaip tyrimo objektas buvo pasirinktos šešios valgomojo pomidoro vyšninio varieteto 

(Lycopersicon esculentum Mill. var. Cerasiforme (Dunal) A. Gray) veislės: ‘Snow bewy’, 

‘Vishenki yellow’, ‘Tangella orange’, ‘Orange sweet chewy’, ‘Huge tresies’, ‘Yellow centiflor’, 

ir keturi selekciniai numeriai: 995, 1112, 1144. 

Remiantis atlikto bandymo duomenimis nustatyta, kad vyšninio pomidoro veislės 

‘Orange sweet chewy’ vidutinis suminis (10,5 kg m -2 ) ir prekinis (9,8 kg m -2 ) derlius buvo 

gausiausias, o vaisiuose aptiktas sacharozės kiekis (0,94 %) – didžiausias. Selekciniai numeriai 

995 ir 1144 buvo plastiškiausi ir kiekvienais metais jų subrandinto derliaus kiekis nedaug kito. 

Selekcinio numerio 1144 vaisiai sukaupė daugiausia invertuoto (5,39 %) ir bendrojo cukraus 

(6,15 %) bei sausųjų (11,7 %) ir tirpių sausųjų (8,0 %) medžiagų. Daugiausia askorbo rūgšties 

(19,6 mg 100 g -1 ) susintetinusių selekcinio numerio 995 pomidorų aktyvusis rūgštingumas 

pH taip pat buvo mažiausias – 4,18. 

Reikšminiai žodžiai: biocheminė sudėtis, derlius, vyšninis pomidoras. 

Įvadas. Pomidorai – viena vertingiausių daržovių, ypač mėgstama Lietuvoje. 

Jų vaisiuose gausu tirpių cukrų, organinių rūgščių, maistinių skaidulų ir pektininių 

medžiagų, baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų (kalio, fosforo, sieros, magnio, 

kalcio, geležies, vario, natrio), daug vitaminų (B1, B2, B3, PP, C, provitamino A, I, 

H), antioksidacinių savybių turinčių karotinoidų (likopeno, β-karotino ir kt.). Pomidoruose 

esantys vitaminai bei kitos medžiagos ne tik pagerina žmonių mitybą, 

bet ir apsaugo nuo daugelio ligų. Askorbo rūgštis ir karotinoidai kaip antioksidantai 

63

tiesiogiai pašalina deguonies laisvuosius radikalus. Žmogaus organizmas askorbo 

rūgšties nesintetina, todėl mes jos turime gauti su maistu. Askorbo rūgštis – vienas 

svarbiausių antioksidantų, aptinkamų pomidorų vaisiuose (Smirnoff, 1996; Navas, 

Gomez-Diaz, 1995). Atsižvelgiant į daržovių svarbą žmogaus mitybai, rekomenduotina 

per parą suaugusiam žmogui suvalgyti 400 g, o per metus – 140–150 kg įvairių 

daržovių, tarp jų – 25–32 kg pomidorų (Viškelis ir kt., 2005). 

Pomidorų vaisius – daugiakamerinė sultinga uoga. Ji gali būti įvairių formų ir 

dydžių – apvali, paplokščia, pailga ar ovali. Vaisiaus dydis ar forma labiausiai priklauso 

nuo augalo genotipo ir tik iš dalies nuo auginimo sąlygų. Vartotojai pageidauja, kad 

pomidorai būtų derlingi ir atsparūs ligoms, tarpusavyje skirtųsi vaisių dydžiu, forma, 

skoniu, spalva, tvirtumu. Parduoti skirti pomidorų vaisiai turėtų būti transportabilūs, o 

šeimos poreikiams tenkinti didesnę paklausą turi stambiavaisės salotinio tipo veislės, 

tačiau paskutiniu metu rinkoje sparčiai didėja ir vyšninių pomidorų (angl. Cherry 

tomatoes) poreikis. 

Vyšninis pomidoras išaugina nedidelius, vynuogės ar vyšnios dydžio, vaisius. 

Būtent vyšninis pomidoras yra laikomas šiuolaikinių kultūrinių pomidorų protėviu 

(Lorenz, Maynard, 1980). Pastaruoju metu šie nedideli pomidorai išpopuliarėjo visame 

pasaulyje dėl savo patrauklios išvaizdos, gero skonio, vertingos biocheminės 

sudėties (Rosales ir kt., 2006). Palyginus skirtingas pomidorų veisles buvo pastebėta, 

kad vyšninio pomidoro (Lycopersicon esculentum Mill. var. Cerasiforme (Dunal) A. 

Gray) vaisiai išsiskiria geresniu skoniu ir kokybe. Nors jie išaugina perpus mažesnį 

derlių nei valgomieji pomidorai (Lycopersicon esculentum Mill.), tačiau juos auginti 

tikrai verta dėl vertingos vaisių biocheminės sudėties (Hallmann, Kobryn, 2003). 

Darbo tikslas – įvertinti vyšninių pomidorų derlingumą atskirais metais ir nustatyti 

pagrindinių biocheminių rodiklių kiekį vaisiuose. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Kaip tyrimo objektas buvo pasirinktos 

šešios valgomojo pomidoro vyšninio varieteto (Lycopersicon esculentum Mill. var. 

Cerasiforme (Dunal) A. Gray) veislės: ‘Snow bewy’, ‘Vishenki yellow’, ‘Tangella 

orange’, ‘Orange sweet chewy’, ‘Huge tresies’, ‘Yellow centiflor’, ir keturi selekciniai 

numeriai: 995, 1112, 1144. Tyrimai atlikti 2007–2009 m. Lietuvos agrarinių 

ir miškų mokslų centro filialo Sodininkystės ir daržininkystės institute. Pomidorai 

auginti polietileniniuose dvišlaičiuose nešildomuose šiltnamiuose pagal LAMMC 

Sodininkystės ir daržininkystės institute priimtą integruotą pomidorų auginimo 

technologiją. Bandymas atliktas kartojant po tris kartus. Derliaus apskaitinio laukelio 

plotas – 2,1 m 2 . 

Pomidorų vaisių biocheminės ir tekstūros analizės atliktos LAMMC Sodininkystės 

ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijoje. Biocheminiams 

tyrimams atlikti pomidorai skinti masinio derėjimo metu. Askorbo rūgštis nustatyta 

titruojant 2,6- dichlorfenolindofenolio natrio druskos tirpalu (Manuals, 1986; Ермаков, 

1987). Vaisiuose esančių rūgščių (pH) kiekiui nustatyti pomidorų vaisiai homogenizuoti 

„Bosch Easy Mixx“ (tipas CNHR6, Robert Bosch GmbH, Stuttgart, Germany) smulkintuvu, 

pH kiekis nustatytas pH-metru „InoLab pH Level 1“ (Laboratory equipment, 

Germany, 2004). Tirpios sausosios medžiagos nustatytos skaitmeniniu refraktometru 

64

ATAGO (PAL-1, Japonija), sausosios medžiagos – gravimetriškai, išdžiovinus 105 °C 

temperatūroje iki nekintamos masės (Manuals, 1986), cukrūs – AOAC metodu (AOAC, 

1990). 

Pomidorų derliaus ir biocheminės sudėties rezultatai matematiškai apdoroti 

„Microsoft Excel“ programa. Duomenų patikimumui įvertinti naudota statistinė programa 

STATISTICA 7. 

M e t e o r o l o g i n ė s s ą l y g o s. 2007 m. gegužės mėnesio vidutinė oro temperatūra 

buvo artima vidutinei daugiametei ir siekė 11,4 °C. Birželio ir liepos mėnesiais 

vyravo 1–2 °C vėsesni orai, palyginti su daugiamečiu vidurkiu, ir tai turėjo neigiamos 

įtakos pomidorų augimui bei vaisių mezgimui. Rugpjūčio mėnuo buvo palankus pomidorams 

nokti, vidutinė oro temperatūra šiltnamyje siekė 20,1 °C, o rugsėjo mėnuo 

buvo tik 1,5 °C vėsesnis. Rugsėjo mėnesio pirmąjį dešimtadienį baigėsi pomidorų 

vegetacija, nes prasidėjo šalnos. Užfiksuota žemiausia temperatūra -2,2 °C. Visą šį 

laikotarpį oro drėgnis šiltnamyje kito nuo 63 iki 85 %. 

2008 m. gegužės ir birželio mėnesiais vidutinė oro temperatūra buvo atitinkamai 

3,3 ir 2,5 °C žemesnė už daugiametę. Tai truputį pristabdė pomidorų augimą, tačiau 

labai palankios sąlygos pomidorams augti ir vaisiams nokti buvo liepos ir rugpjūčio 

mėnesiais, kai vidutinė paros oro temperatūra šiltnamyje svyravo nuo 17,2 iki 19,5 °C. 

Nors rugsėjo mėnesio viduryje aukščiausia temperatūra siekė net 28,8 °C, tačiau 

pirmąjį dešimtadienį užregistruotos šalnos padarė didelės žalos pomidorų augalams, 

kurių vegetacija baigėsi rugsėjo 9 dieną. Oro drėgnis šiltnamyje augalų vegetacijos 

metu įvairavo nuo 60 (birželio mėn.) iki 83 % (rugpjūčio mėn.). 

2009 m. gegužės mėnesį pomidorų daigams augti ir prigyti sąlygos buvo palankios: 

temperatūra buvo artima daugiametei, oro drėgnis siekė 65 %, tik birželio mėnesį 

įsivyravo vėsoki, lietingi, nepalankūs augalams augti orai. Mėnesio vidutinė oro temperatūra 

šiltnamyje siekė 15,8 °C, o oro drėgnis – 89 %. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais 

vyravo nelabai šilti ir lietingi orai. Mėnesio vidutinės oro temperatūros šiltnamyje 

buvo atitinkamai 20,3 ir 18,6 °C. Rugsėjo mėnesį vyravo nešalti orai, vidutinė oro 

temperatūra šiltnamyje siekė 15,7 °C, todėl ir pomidorų vegetacija tęsėsi iki 21 dienos. 

Rezultatai. Vyšninių pomidorų vidutinis suminis derlius įvairavo nuo 4,5 

(Nr. 1144) iki 10,5 (‘Orange sweet chewy’) kg m -2 (1 lentelė). Tačiau esminis skirtumas 

nustatytas tik tarp prasčiausiai (Nr. 1144) ir geriausiai (‘Orange sweet chewy’) 

derėjusių pomidorų. Veislių ‘Snow bewy’ bei ‘Vishenki yellow’ ir selekcinio numerio 

1112 pomidorai subrandino panašų derlių – atitinkamai 6,5; 6,3 ir 6,6 kg m -2 . 

Didžiausią vidutinį suminį derlių (atitinkamai 9,0 ir 9,6 kg m -2 ) išaugino ‘Tangella 

orange’ veislės ir selekcinio numerio 995 pomidorai. ‘Yellow centiflor’ veislės subrandintas 

suminis derlius siekė 7,4 kg m -2 . 

65

1 lentelė. Vyšninių pomidorų suminis derlius (kg m -2 ) 

Table 1. Total yield of cherry tomatoes (kg m -2 ) 

Veislės ir selekciniai numeriai 

Varieties and selection numbers 

Suminis derlius 

Total yield, kg m -2 

2007 m. 2008 m. 2009 m. 

Babtai, 2007–2009 m. 

vidurkis 

average 

‘Snow bewy’ 5,1 ± 1,10 6,2 ± 1,33 8,2 ± 1,46 6,5 ± 1,28 

‘Vishenki yellow’ 4,5 ± 1,26 6,8 ± 1,57 7,6 ± 1,39 6,3 ± 1,31 

‘Tangella orange’ 5,5 ± 2,34 8,2 ± 1,71 13,2 ± 2,83 9,0 ± 3,19 

‘Orange sweet chewy’ 5,5 ± 1,09 12,3 ± 1,38 13,8 ± 1,20 10,5 ± 3,61 

‘Huge tresies’ 5,3 ± 1,38 8,8 ± 1,75 3,2 ± 1,17 5,8 ± 2,31 

‘Yellow centiflor’ 5,9 ± 1,45 11,4 ± 3,62 4,9 ± 2,38 7,4 ± 2,86 

Nr. 995 11,8 ± 2,39 9,2 ± 2,24 7,9 ± 1,92 9,6 ± 1,62 

Nr. 1112 5,4 ± 1,19 8,3 ± 1,57 6,2 ± 1,13 6,6 ± 1,22 

Nr. 1144 4,0 ± 1,04 4,2 ± 0,81 5,3 ± 1,24 4,5 ± 0,57 

Vyšninių pomidorų vidutinis prekinio derliaus kiekis įvairavo nuo 3,9 (Nr. 1144) 

iki 9,8 kg m -2 (‘Orange sweet chewy’), tai sudarė nuo 87 iki 93 % suminio surinkto 

derliaus (1 ir 2 lentelės). Daugiausia prekinės produkcijos (95 %) išaugino selekcinio 

numerio 995 pomidorai, o didžiausią neprekinio derliaus dalį (16 %) išaugino ‘Tangella 

orange’ veislės augalai. 

2 lentelė. Vyšninių pomidorų prekinis derlius (kg m -2 ) 

Table 2. Marketable yield of cherry tomatoes (kg m -2 ) 

Veislės ir selekciniai numeriai 

Varieties and selection numbers 

Prekinis derlius 

Marketable yield, kg m -2 

2007 m. 2008 m. 2009 m. 

Babtai, 2007–2009 m. 

vidurkis 

average 

‘Snow bewy’ 3,3 ± 1,22 6,1 ± 1,53 8,1 ± 2,14 5,8 ± 1,99 

‘Vishenki yellow’ 3,2 ± 1,03 6,5 ± 1,37 7,4 ± 1,97 5,7 ± 1,83 

‘Tangella orange’ 3,9 ± 1,46 7,8 ± 2,06 11,2 ± 2,61 7,6 ± 2,96 

‘Orange sweet chewy’ 4,2 ± 1,20 11,9 ± 1,11 13,2 ± 1,35 9,8 ± 3,97 

‘Huge tresies’ 3,4 ± 1,16 8,8 ± 1,62 3,0 ± 1,18 5,1 ± 2,68 

‘Yellow centiflor’ 4,7 ± 1,35 11,2 ± 2,69 4,9 ± 1,44 6,9 ± 3,02 

Nr. 995 10,6 ± 2,51 8,9 ± 1,73 7,7 ± 1,31 9,1 ± 1,20 

Nr. 1112 3,8 ± 1,09 8,2 ± 1,87 6,1 ± 1,97 6,0 ± 1,82 

Nr. 1144 2,4 ± 1,84 4,2 ± 1,25 5,3 ± 1,30 3,9 ± 1,18 

66

Įvertinę metų įtaką vyšninių pomidorų suminiam (1 lentelė) ir prekiniam (2 lentelė) 

derliui, pastebėjome, kad daugumos veislių ir selekcinių linijų mažiausi derliai 

gauti 2007 metais, kai vyravo nepalankios pomidorams augti meteorologinės sąlygos. 

Tačiau selekcinis numeris 995 tais metais subrandino didžiausią suminį (11,8 kg m -2 ) 

ir prekinį (10,6 kg m -2 ) derlių. 2008 metais daugumos vyšninių pomidorų veislių ir 

selekcinių linijų augalai subrandino panašų derlių kaip ir 2009 metais, tik ‘Huge tresies’ 

ir ‘Yellow centiflor’ veislių 2009 metais užaugintas derlius buvo beveik identiškas 

2007 metų derliui. Selekciniai numeriai 995 ir 1144 buvo plastiškiausi ir kiekvienais 

metais jų subrandinto derliaus kiekis nedaug kito. 

1 pav. Vyšninių pomidorų vidutinė vaisiaus masė 

Fig. 1. Average fruit mass of cherry tomatoes 

Babtai, 2007–2009 m. 

Įvertinus vyšninių pomidorų vieno vaisiaus masę buvo nustatyta, kad didžiausius 

vaisius subrandino ‘Tangella orange‘ veislės augalai: vidutinė vieno vaisius masė siekė 

30 g (1 pav.). Beveik perpus mažesnius pomidorus išaugino ‘Snow bewy‘ ir ‘Orange 

sweet chewy‘ veislių pomidorai: jų vidutinė vaisiaus masė siekė 16 g. Mažiausius vaisius 

(jie svėrė tik 7 ar 8 g) išaugino selekcinių numerių 1144 ir 995 bei ‘Huge tresies‘ 

veislės augalai. Šie skirtumai, nustatyti lyginant didžiausius bei mažiausius vaisius 

subrandinusių veislių ir selekcinių numerių pomidorus, buvo esminiai. 

Vyšninio pomidoro vaisiuose sacharozės kiekis įvairavo nuo 0,36 (‘Yellow 

centiflor’) iki 0,94 % (‘Orange sweet chewy’), o aptiktas invertuoto cukraus kiekis 

kito nuo 3,68 (Nr. 112) iki 5,39 % (Nr. 1114) (2 pav.). Daugumos vyšninių pomidorų 

vaisiuose esanti sacharozės dalis sudarė 0,46–0,65 %, o invertuoto cukraus kiekis buvo 

artimas 4 %. Daugumos vyšninių pomidorų veislių ir selekcinių numerių vaisiuose 

nustatytas bendras cukraus kiekis įvairavo nuo 4,8 iki 5,22 %. Daugiausia cukraus, 

(net 6,15 %), sukaupė selekcinio numerio 1144 vaisiai, o mažiausias bendrojo cukraus 

kiekis (4,18 %) aptiktas ‘Huge tresies’ veislės pomidoruose. 

67

2 pav. Cukrų kiekis vyšninių pomidorų vaisiuose 

Fig. 2. Amount of sugar in cherry tomato fruit 

Babtai, 2007–2009 m. 

3 pav. Vyšninių pomidorų vaisių aktyvusis rūgštingumas pH 

Fig. 3. Active acidity (pH) in cherry tomato fruits 

Babtai, 2007–2009 m. 

68

Vyšninių pomidorų vaisiuose nustatytas aktyvusis rūgštingumas pH kito nuo 3,77 

(‘Vishenki yellow‘) iki 4,18 (Nr. 995) (3 pav.). Daugumos veislių ir selekcinių numerių 

aktyvusis rūgštingumas pH buvo artimas 4,0 ir kito nedaug. 

4 pav. Sausųjų ir tirpių sausųjų medžiagų kiekiai vyšninių pomidorų vaisiuose 

Fig. 4. Amount of dry soluble solids and dray matter in cherry tomato fruits 

Babtai, 2007–2009 m. 

Mažiausias sausųjų medžiagų kiekis vyšniniuose pomidoruose buvo 7,1 % 

(Nr. 1112), o didžiausias – net 11,7 % (Nr. 1144). Vidutinis šių medžiagų kiekis tirtuose 

vyšniniuose pomidoruose įvairavo nuo 7,5 iki 9,2 % (4 pav.). Vyšninių pomidorų 

vaisiai sukaupė vidutiniškai nuo 6,2 iki 7,4 % tirpių sausųjų medžiagų. Mažiausiai 

šių medžiagų (5 %) aptikta selekcinio numerio 1112 vaisiuose, o daugiausia (8 %) – 

selekcinio numerio 1144 pomidoruose. 

Didžiausiu susintetintu askorbo rūgšties kiekiu (19,6 mg 100 g -1 ) išsiskyrė vyšninio 

pomidoro selekcinio numerio 995 vaisiai (5 pav.), nedaug (tik 3,6 mg 100 g -1 mažiau) 

nuo jo atsiliko ir ‘Huge tresies‘ veislės vaisiai. Vyšniniuose pomidoruose vidutinis 

askorbo rūgšties kiekis įvairavo nuo 12,0 iki 14,7 mg 100 g -1 . Mažiausiai vitamino C 

susintetino ‘Tangella orange‘ bei ‘Snow bewy‘ veislių pomidorai: šiuose vaisiuose 

rasta atitinkamai 9,6 ir 10,3 mg 100 g -1 askorbo rūgšties. 

69

5 pav. Askorbo rūgšties kiekis vyšninių pomidorų vaisiuose 

Fig. 5. Amount of ascorbic acid in cherry tomato fruits 

Babtai, 2007–2009 m. 

Aptarimas. Halmann ir Kobryn (2003) nustatė, kad auginimo metai ir veislės 

genotipas turėjo įtakos vyšninių pomidorų derlingumui, o kokoso plaušų ir mineralinės 

vatos substratas reikšmingos įtakos derliui neturėjo. Lenkijoje intensyviai 

auginama vyšninio pomidoro veislė (vegetacijos periodas – 10 mėn.) ‘Favorita‘, kurios 

vidutinė vaisiaus masė siekė 13–17 g, suminis derlius – 13,15 kg m -2 , o prekinis 

– 12,8 kg m -2 , subrandino mažesnį suminį, bet didesnį prekinį derlių negu veislė 

‘Goldita‘, kurios vidutinė vaisiaus masė – 25–35 g, suminis derlius – 15,76 kg m -2 , o 

prekinis derlius – 12,49 kg m -2 (Abukhovich, Kobryn, 2010). Mūsų atliktų tyrimų 

duomenimis gautas mažesnis vyšninių pomidorų vidutinis suminis ir prekinis derlius, 

tačiau buvo taikyta ne intensyvi auginimo technologija ir vegetacija truko tik 

5 mėnesius. 

Pomidorų veislių derlingumas priklauso nuo konkrečių aplinkos sąlygų bei jos 

ūkinių ir biologinių rodiklių (Radzevičius ir kt., 2009). Pomidorų produktyvumą lemia 

vaisių skaičius ant augalo ir vidutinė vieno vaisiaus masė (Johnson ir kt., 1998; 

Jankauskienė, Brazaitytė, 2009). Vaisiaus dydį galima reguliuoti, reguliuojant vaisių 

skaičių kekėje ir kekių skaičių kvadratiniame metre, taip pat manoma, kad per didelis 

pomidorų tankis turi neigiamos įtakos vidutinei vaisiaus masei (Ganesan, Subbiah, 

2004; Rosales ir kt., 2011), tačiau Warner su bendradarbiais (2002) teigia, kad tankis 

neturi įtakos vaisiaus dydžiui, o labiausiai vaisiaus dydis ir skaičius priklauso nuo 

augalo genotipo. Tai patvirtino ir mūsų atliktas tyrimas. 

Pomidoro vaisių skonis labiausiai priklauso nuo cukraus kiekio (pirmiausia 

fruktozės ir gliukozės), organinių rūgščių (askorbo rūgšties ir bendro rūgštingumo) 

70

ir kintamos sudedamosios dalies (sausųjų medžiagų, tirpių sausųjų medžiagų ir kt.). 

Žmogaus skonio receptoriai gerą skonį susieja su dideliu sausųjų medžiagų kiekiu ir 

tirpių sausųjų medžiagų bei rūgštingumo santykiu. Paprastai dideli rūgščių ir cukrų 

kiekiai turi teigiamą poveikį vaisių skoniui (Kadar ir kt., 1977). 

Moksliniai tyrimai su ekologiškai ir intensyviai auginamais stambiavaisiais ir 

vyšniniais pomidorais parodė, kad vyšninio pomidoro veislės ‘Koralik’ vaisiuose 

buvo kur kas daugiau visų maistinių medžiagų negu kitų tirtų valgomojo pomidoro 

stambiavaisių veislių (‘Rumba’, ‘Juhas’, ‘Kmicic’, ‘Gigant’) vaisiuose (Hallmann, 

Rembialkowska, 2007). Mūsų augintuose pomidoruose buvo labai daug cukraus, o 

užsienio mokslininkų auginamuose vyšniniuose pomidoruose bendras cukraus kiekis 

įvairavo nuo 2,41 iki 4,0 % (Abukhovich, Kobryn, 2010). 

Lietuvos tyrėjų duomenimis vidutinis tirpių sausųjų medžiagų kiekis valgomojo 

pomidoro vaisiuose siekia 6,13 %, o sausųjų medžiagų randama 6,86 % (Viškelis 

ir kt., 2005). Lenkijoje atliktais tyrimais nustatyta, kad vyšninio pomidoro vaisiuose 

sausųjų medžiagų kiekis įvairavo nuo 4,97 iki 8,09 % (Abukhovic, Kobryn, 2010). 

Iš Anglijos gauti tyrimų rezultatai rodo, kad vidutinis sausųjų medžiagų kiekis vyšninio 

pomidoro vaisiuose yra 8 % (Ho, 1995). Mūsų tirti vyšninio pomidoro vaisiai 

kaupė daugiau ir sausųjų medžiagų (vidutiniškai 6,78 %), ir tirpių sausųjų medžiagų 

(vidutiniškai 8,54 %), palyginti su mūsų šalyje auginamais valgomojo pomidoro bei 

užsienietiškais vyšninio pomidoro vaisiais. 

Italijos mokslininkai, ištyrę keturiolika vyšninio pomidoro veislių ir keturis hibridus, 

nustatė, kad vitamino C kiekis skirtingų veislių pomidoruose iš esmės skiriasi 

(Marcello ir kt., 2006). Tai patvirtina ir mūsų tyrimai: reikšmingi askorbo rūgšties 

kiekio skirtumai buvo nustatyti tarp daugiausia ir mažiausiai vitamino C susintetinusių 

pomidorų veislių ir selekcinių numerių. 

Išvados. 1. Vyšninio pomidoro veislės ‘Orange sweet chewy’ vidutinis suminis 

(10,5 kg m -2 ) ir prekinis (9,8 kg m -2 ) derlius buvo gausiausias, o vaisiuose nustatytas 

sacharozės kiekis (0,94 %) – didžiausias. 

2. Selekciniai numeriai 995 ir 1144 buvo plastiškiausi, nes kiekvienais metais jų 

subrandinto derliaus kiekis kito nedaug. 

3. Selekcinis numerio 1144 vaisiai sukaupė daugiausia invertuoto (5,39 %) ir 

bendrojo cukraus (6,15 %) bei sausųjų (11,7 %) ir tirpių sausųjų (8,0 %) medžiagų. 

4. Daugiausia askorbo rūgšties (19,6 mg 100 g -1 ) susintetinusių selekcinio numerio 

995 pomidorų aktyvusis rūgštingumas pH taip pat buvo mažiausias 4,18. 

Gauta 2011 12 09 


Literatūra 

1. Abukhovich A., Kobryn J. 2010. Yield and changes in the fruit quality of cherry 

tomato grown on the cocofibre and rockwoolslabs for the second time. Acta 

Scientiarum Polonorum, Hortorum Cultu, 9(4): 93–98. 

2. AOAC. 1990. Official methods of analysis. K. Herlich (ed.), Arlington, Virginia. 

71

3. Ganesan M., Subbiah V. R. 2004. A case study on increasing tomato productivity 

in a low cost naturally ventilated greenhouse with different spacing. Proceedings 

of Biodiversity Resources Management and Sustainable Use, 119–122. 

4. Hallmann E., Kobryn J. 2003. Yield and quality of cherry tomato (Lycopersicon 

esculentum var. Cerasiforme) cultivated on rockwool and cocofibre. Acta 

Horticulturae, 614(2): 693–697. 

5. Hallmann E., Rembialkowska E. 2007. Comparison of the nutritive quality 

of tomato fruits from organic and conventional production in Poland. In: 

U. Niggli, C. Leifert, T. Alfoldi, L. Luck, H. Willer (eds.), Proceedings of the 3rd 

International Congress of the European Integrated Project ‘Quality Low Input 

Food’ (QLIF). University of Hohenheim, Germany, 131–134. 

6. Ho L. C. 1995. The mechanism of assimilate partitioning and carbohydrate compartmentation 

in fruit in relation to the quality and yield of tomato. Journal of 

Experimental Botany, 47: 1 239–1 243. 

7. Jankauskienė J., Brazaitytė A. 2009. Tankinimo būdai ir jų įtaka pomidorų derliui. 

Sodininkystė ir daržininkystė, 28(1): 105–113. 

8. Johnson H. E., Salter G. J., Smith A. R., Hall M. A. 1998. Tomato growth and 

fruit quality in soilless culture. Acta Horticulture, 491: 337–342. 

9. Kadar A. A., Stevens M. A., Albright-Holton M., Morris L., Algazi M. 1977. 

Effect of fruit ripemess when picked on flavor and composition in fresh market 

tomatoes. Journal of the American Society for Horticultural Science, 102: 

724–731. 

10. Lorenz O. A., Maynard D. N. 1980. Knott’s Handbook for Vegetable Growers 

.Second ed. John Wiley and Sons, NY, USA. 

11. Manuals of food quality. 1986. Food analysis: general techniques, additives, 

contaminants, and composition. Rome, 7: 205. 

12. Marcello S., Lenucci D. C., Taurino M., Piro G., Dalessandro G. 2006. 

Antioxidant composition in cherry and high-pigment tomato cultivars. Journal 

of Agricultural and Food Chemistry, 54(7): 2 606–2 613. 

13. Navas P., Gomez-Diaz C. 1995. Ascorbate free radical and its role in growth 

control. Protoplasma, 184: 8–13. 

14. Radzevičius A., Karklelienė R., Bobinas Č., Viškelis P. 2009. Nutrition quality 

of different tomato cultivars. Žemdirbystė-Agriculture, 96(3): 67–75. 

15. Rosales M. A., Cervilla L. M., Sanchez-Rodriguez E., Rubio-Wilhelmi M. M., 

Blasco B., Rios J. J, Soriano T., Castilla N., Romero L., Ruiz J. M. 2011. The 

effect of environmental conditions on nutritional quality of cherry tomato fruits: 

evaluation of two experimental Mediterranean greenhouses. Journal of the 

Science of Food and Agriculture, 91(1): 152–162. 

16. Rosales M. A., Ruiz J. M., Hernandez J., Soriano T., Castilla N., Romero L. 

2006. Antioxidant content and ascorbate metabolism in cherry tomato exocarp 

in relation to temperature and solar radiation. Journal of the Science of Food and 

Agriculture, 86(10): 1 545–1 551. 

17. Smirnoff N. 1996. The function and metabolism of ascorbic acid in plants. 

Annals of Botany, 78: 661–669. 

72

18. Viškelis P., Vilkauskaitė G., Noreika R. K. 2005. Pomidorų cheminė sudėtis, 

funkcinės savybės ir suvartojimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 182– 

192. 

19. Warner J., Hao X., Zhang T. Q. 2002. Effects of row arrangement and plant 

density on yield and quality of early, small-vined processing tomatoes. Canadian 

Journal of Plant Science, 82: 765–770. 

20. Ермаков А. И. 1987. Методы биохимического исследования растений. 

Ленинград. 


Yield and biochemical properties of cherry tomatoes 

(Lycopersicon esculentum Mill. var. Cerasiforme (Dunal) A. Gray) 

A. Radzevičius, J. Viškelis, R. Karklelienė, Č. Bobinas, N. Maročkienė 

Summary 

Investigation was carried out at the LRCAF Institute of Horticulture in 2007–2009. The 

aim of this experiment was to evaluate yield and biochemical parameters of cherry tomatoes 

(Lycopersicon esculentum Mill. var. Cerasiforme (Dunal) A. Gray). Tomatoes were grown 

according to integrated tomato growing technology approved by Institute of Horticulture. The 

object of investigation was six varieties (‘Snow bewy’, ‘Vishenki yellow’, ‘Tangella orange’, 

‘Orange sweet chewy’, ‘Huge tresies’, ‘Yellow centiflor‘) and three selection numbers (995, 

1112, 1144) of cherry tomatoes. 

It was established that the highest total (10.5 kg m -2 ) and marketable (9.8 kg m -2 ) yield 

had cherry tomato variety ‘Orange sweet chewy’; also their fruits were rich in saccharose. 

Selection numbers 995 and 1144 were flexible and every year their yield varied in small range. 

Selection number 1144 fruits accumulated the highest amount of inverted (5.39 %) and total 

sugar (6.15 %); besides, their fruits had a lot of dry soluble solids (8.0 %) and dry matter (11.7 

%). Selection number 995 tomatoes had the biggest amount of ascorbic acid (19.6 mg 100 g -1 ) 

and the lowest active acidity pH (4.18). 

Key words: biochemical composition, cherry tomatoes, yield. 

73





Beržų sulos cheminė sudėtis 

Pranas Viškelis, Marina Rubinskienė 



el. paštas biochem@lsdi.lt 

Šiaurės šalių mokslininkų atlikti beržų sulos cheminės sudėties, jos išsiskyrimo mechanizmo 

ir medicininio poveikio tyrimų rezultatai rodo šio produkto maistinę ir gydomąją 

vertę. Beržų sula Lietuvoje vartojama nuo seno ir naudojama liaudies medicinoje. Sulos 

kokybės tyrimo rezultatų Lietuvoje nėra. Šiuo darbu buvo įvertinti surinktos šviežios beržų 

sulos biocheminiai, cheminiai ir fizikiniai kokybės rodikliai. Beržų suloje rasta vidutiniškai 

1,1 proc. tirpių sausųjų medžiagų, 1,07 % cukrų, 7,2 mg 100 g -1 askorbo rūgšties, nedidelis 

kiekis fenolinių junginių (1,45 mg 100 g -1 ) ir organinių rūgščių. Nitratų beržų sulos bandiniuose 

nerasta. Šviežioje beržų suloje nustatyti devyni makro- ir mikroelementai. Daugiausia 

randama kalio (K) – 115 mg kg -1 . 

Reikšminiai žodžiai: beržų sula, biocheminė sudėtis, mikroelementai, spalva. 

Įvadas. Šviežia beržo sula yra tradicinis gaivus pavasarinis tonikas, savo skoniu 

primenantis lengvai mineralizuotą vandenį. Suomijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, 

Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje šis gėrimas ypač vertinamas. Komerciniais 

pagrindais beržų sula realizuojama Skandinavijoje, Rusijoje ir Kinijoje, pastarojoje 

naudojama tradicinėje medicinoje. Šis augalinis tirpalas valo organizmą, šalina 

toksines medžiagas, padeda gydyti odos, inkstų ir šlapimo takų ligas, reumatą ir 

podagrą. Pabrėžiamos ir beržų sulos antimikrobinės savybės (Klinger ir kt., 1989). 

Šiaurės šalių mokslininkų atlikti beržų sulos cheminės sudėties, jos išsiskyrimo mechanizmo 

bei medicininio poveikio tyrimai rodo šio produkto maistinę ir gydomąją 

vertę (Kallio ir kt., 1989; Tyree, 1995; Drozdova ir kt., 1995; Shen ir kt., 2001; Windt, 

2007). Beržų ir klevų suloje randama d-amino rūgštis turi fiziologinių ir farmakologinių 

savybių (Patzold, Bruckner, 2005). 

Priklausomai nuo beržų rūšies, augimvietės ir klimato sąlygų, cukrų koncentracija 

suloje kinta nuo 0,5 iki 2 %, vidutiniškai jos nustatyta apie 1 %. Klevų suloje 

dominuoja sacharozė, o beržų sulos cukruje randama apie 42–54 % fruktozės ir 

45 % gliukozės nuo bendro monosacharidų kiekio (Helfferich, 2003). Fruktozę dėl 

jos cheminės sudėties žmogaus organizmas lengviau virškina ir pasisavina. Iš cukrų ji 

išsiskiria mažiausiu glikemijos indeksu, todėl yra tinkamiausia vartoti. Priklausomai 

75

nuo tekėjimo trukmės kinta ir monosacharidų koncentracija: pradžioje jų randama 

0,9 %, o sulos ėmimo pabaigoje tirpale gliukozės ir fruktozės koncentracija padidėja 

iki 1,3 %, tačiau sulos aktyvus rūgštingumas (pH) sumažėja nuo 6,0 iki 5,6 (Zyryanova 

ir kt., 2010). Kanados mokslininkai Haq ir Adams (1962) popierinės chromatografijos 

metodu beržų suloje identifikavo septynis angliavandenių junginius. 

Beržų suloje randama organinių rūgščių, pavyzdžiui: obuolių, fosforo, gintaro ir 

citrinų (Kallio ir kt., 1986). Malonaus, gaivinančio skonio dietinis gėrimas – beržų sula, 

kaip ir klevų sula, vertinga dėl mineralinių druskų įvairovės, vitaminų C ir B grupės, 

taninų, flavonoidų, gliukozidų ir kitų junginių kiekio. Šis augalinis tirpalas skatina 

medžiagų apykaitą (Perkins, van den Berg, 2009; Sehm, 2007). Tačiau literatūroje 

skelbiama mažai informacijos apie fenolinių junginių kiekį ir jų sudėtį beržų suloje. 

Klevų suloje nustatyta keletas minėtų junginių, jų koncentracija gali siekti 0,1 mg/l 

(Abou-Zaid ir kt., 2008). 

Lietuvoje sulos kokybės vertinimo ir laikymo tyrimų rezultatų mes neradome. 

Darbo tikslas – įvertinti šviežios beržų sulos biocheminius, cheminius ir fizikinius 

kokybės rodiklius. 

Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Šviežios beržų sulos bandiniuose nustatyta: 

tirpios sausosios medžiagos – skaitmeniniu refraktometru ATAGO; monosacharidai 

ir sacharozė – Bertrano metodu (AOAC, 1990 1 ); askorbo rūgštis – titruojant 

2,6-dichlorfenolindofenolio natrio druskos tirpalu (AOAC, 1990 2 ); titruojamasis 

rūgštingumas – titruojant 0,1 N NaOH tirpalu, perskaičiuota į citrinos rūgšties kiekį 

(Ермаков ir kt., 1987); nitratų kiekis – potenciometriškai, su jonselektyviu elektrodu 

(Metodiniai nurodymai, 1990); fenolinių junginių kiekis nustatytas Folin-Ciocalteu 

metodu (Slinkard, Singleton, 1977) ir išreikštas galo rūgšties ekvivalentu. Aktyvusis 

rūgštingumas (pH) matuotas pH-metru inoLab pH Level 1 su SenTix 81 (WTW) 

elektrodu. 

Mikro- ir makroelementų tyrimai atlikti LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijoje. 

Šviežios beržų sulos bandiniuose nustatyta: kalis (K) ir natris (Na) - liepsnos 

emisijos spektrometriniu metodu; kalcis (Ca), magnis (Mg), cinkas (Zn), manganas 

(Mn), chromas (Cr), geležis (Fe) ir varis (Cu) – atominės absorbcijos spektrometriniu 

metodu. Spalvos koordinatės buvo matuojamos spektrofotometru MiniScan XE Plus 

(Hunter Associates Laboratory, Inc., Reston, Virginia, USA). Šviesos atspindžio režimu 

buvo matuojami parametrai L*, a* ir b* (atitinkamai šviesumas, raudonumo ir 

geltonumo koordinatės pagal CIEL*a *b* skalę) ir apskaičiuojamas spalvos grynumas 

(C = (a*2 + b*2) 1/2 ) ir spalvos tonas (h° = arctan (b*/a*)) (McGuiere, 1992). Tyrimai 

atlikti CIEL*a *b* vienodo kontrasto spalvų erdvėje (CIE L*a *b*, 1996). 

Naudojantis „MS Exel“ programa apskaičiuota tyrimo duomenų vidurkio standartinė 

paklaida. 

Rezultatai. Labai svarbu, kad vartoti šviežia arba laikyti ir perdirbti skirta sula 

būtų geros pradinės kokybės. Nustatyta, kad Lietuvos klimato sąlygomis beržų suloje 

vidutiniškai būna sukaupta 1,07 % cukrų (1 pav.). Tarp cukrų dominuoja monosacharidai 

(0,85%), kurių koncentracija yra keturis kartus didesnė negu sacharozės 

(0,22 %). Mūsų gautus duomenis patvirtina ir kitų tyrėjų skelbiami rezultatai (Helfferich, 

2003). Tirpių sausųjų medžiagų beržų suloje nustatyta 1,1 procento. 

76

1 pav. Cukrų kiekis šviežioje beržų suloje 

Fig. 1. The amount sugar in fresh birch sap 

Suloje sukaupta 7,2 mg 100 g -1 askorbo rūgšties (2 pav.). Pagal vitaminingumą 

beržų sula lenkia daugelio Lietuvoje užaugintų obelų veislių vaisius, kurie sukaupia 

mažesnį askorbo rūgšties kiekį (Viškelis ir kt., 2011). 

Šviežioje beržų suloje nėra daug organinių rūgščių, tačiau jos vertinamos dėl 

teigiamo poveikio sveikatai. Tyrimų duomenimis sulos titruojamasis rūgštingumas 

siekia tik 11,52 mg 100 g -1 (2 pav.). 

2 pav. Šviežios beržų sulos biocheminės sudėties rodikliai 

Fig. 2. Chemical composition of fresh birch sap 

Žmogaus organizme organinės rūgštys saikingai neutralizuoja skystąsias organizmo 

terpes, reguliuoja vidaus sekrecijos liaukų veiklą, turi priešnavikinį ir antisklerotinį 

poveikį ir kt. 

77

Fenoliniai junginiai – svarbus produkto maistinės vertės rodiklis. Jie išsiskiria 

antioksidaciniu aktyvumu, sujungia laisvuosius radikalus ir šalina iš organizmo 

radioaktyvias medžiagas (Sr, Co), slopina uždegimus ir reguliuoja žarnyno veiklą. 

Mūsų duomenimis beržų suloje fenolinių junginių kiekis nedidelis. Suloje jų radome 

tik 1,45 mg 100 g -1 (2 pav.). Sulos aktyvusis rūgštingumas – 5,71. Mūsų gautas rodiklis 

neprieštarauja kitų mokslininkų paskelbtiems rezultatams (Zyryanova ir kt., 2010). 

Nitratų tirtuose beržų sulos bandiniuose nerasta. 

Literatūroje nurodoma, kad beržų suloje randama nemažai mineralinių medžiagų, 

kurios suteikia šiam tirpalui mineralizuoto vandens skonį (Harju, Huldén, 1990). 

Šviežioje beržų suloje nustatyti devyni makro- ir mikroelementai. Tirpale daugiausia 

aptikta kalio (K) – 115 mg kg -1 (3 pav.). 

3 pav. Makro- ir mikroelementų koncentracija šviežioje beržų suloje 

Fig. 3. Micro- and macroelement content in fresh birch sap 

Šis cheminis elementas svarbus širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai, reguliuoja 

kraujospūdį, kartu su natriu būtinas vandens kiekiui ląstelėse palaikyti. Kalis dalyvauja 

perduodant nervinį impulsą, energijos gamybos iš baltymų, riebalų ir angliavandenių 

procese vykstant medžiagų apykaitai (Mark ir kt., 2008). Pagal gausumą mineraliniai 

elementai išdėstyti tokia tvarka: kalcis (56,5 mg kg -1 ), magnis (22,0 mg kg -1 ), natris 

(14,5 mg kg -1 ), cinkas, manganas, geležis, varis ir chromas (3 pav.). 

Produkto spalva lemia produktų išorinio patrauklumo įvertinimo rezultatus. 

Kadangi beržų sula yra natūraliomis dažančiomis medžiagomis nenuspalvintas, 

skaidrus maistinis tirpalas, mes lyginome jos spalvos rodiklius su distiliuoto vandens 

spalvos rodikliais kaip su kontrolės variantu. Pastebėta, kad šviežios beržų sulos ir 

distiliuoto vandens šviesumo (L*) bei spalvos koordinatės b rodiklių skirtumai yra 

labai maži. 

78

Lentelė. Beržų sulos spalvos rodikliai 

Table. Color indices of birch sap 

Distiliuotas vanduo 

Distilled water 

Šviežia beržų sula 

Fresh birch sap 

Spalvos koordinatės 

Colour indices 

L* a b C h° 

51,13 b** -0,81 b** 0,46 b 0,93 b* 150,41 b** 

51,42 a -0,59 a 0,42 a 0,82 a 136,41 a 

Akivaizdžiai patikimai skiriasi vandens ir sulos spalvos tono (h°), spalvų grynumo 

(C) bei spalvų koordinatės a rodikliai (lentelė). 

Išvados. 1. Šviežioje beržų suloje nustatyta vidutiniškai 1,07 % cukrų, tarp kurių 

dominuoja monosacharidai, ir 7,2 mg 100 g -1 askorbo rūgšties. Fenolinių junginių 

ir organinių rūgščių rasta nedaug – atitinkamai 1,45 mg 100 g -1 ir 11,52 mg 100 g -1 . 

Beržų sulos aktyvusis rūgštingumas yra 5,71. 

2. Šviežioje beržų suloje nustatyti devyni makro- ir mikroelementai: kalis, kalcis, 

magnis, natris, cinkas, manganas, geležis, varis ir chromas. Daugiausia aptikta kalio 

(K) – 115 mg kg -1 ir kalcio (Ca) – 56,5 mg kg -1 . 

3. Beržų sula yra bespalvis tirpalas, tačiau jos spalvos koordinatės skiriasi nuo 

vandens spalvos koordinačių. Didesni skirtumai nustatyti tarp vandens ir sulos spalvos 

tono (h°), spalvų grynumo (C) ir spalvų koordinatės a rodiklių. 

Gauta 2011 11 30 


Literatūra 

1. Abou-Zaid M. M., Nozzolillo C., Tonon A., Coppens M., Lombardo D. A. 2008. 

High-Performance Liquid Chromatography Characterization and Identification 

of Antioxidant Polyphenols in Maple Syrup. Pharmaceutical Biology, 46(1): 

117–125. 

2. AOAC. 19901. Sucrose in fruits and fruit products. K. Helrich (ed.), Official 

Methods of Analysis. 15 th ed., AOAC Inc. Arlington. VA, 922. 

3. AOAC. 19902. Vitamin C (ascorbic acid) in vitamin preparations and juice. 

K. Helrich (ed.), Official Methods of Analysis, 15 th ed., AOAC Inc. Arlington. 

VA, 1 058. 

4. CIE L*a*b* Color Scale. 1996. HunterLab Applications Note, 8(7): 1–4. 

5. Drozdova G., Demurov E., Bakhilov V. and Frolov V. 1995. Some aspects 

of pharmacological activity of birch sap and birch drag-preparations. In: M. 

Terazawa et al. (eds.), Tree Sap, Hokkaido University Press, Sapporo, 85–89. 

6. Harju L., Huldén S. G. 1990. Birch sap as tool for biogeochemical prospecting. 

Journal of Geochemical Exploration, 37(3): 351–365. 

79

7. Haq S., Adams G. A. 1962. Oligosaccharides of birch sap. Canadian Journal of 

Biochemistry and Physiology, 40(8): 989–997. 

8. Helfferich D. Birch: white gold in the boreal forest. 2003. Journal Agroboreal, 

35(2): 4–12. 

9. Kallio H., Ahtonen S., Raulo J., Linko R. R. 1986. Identification of the Sugars 

and Acids in Birch Sap. Journal of Food Science, 50(1): 266–269. 

10. Kallio H., Teerinen T., Ahtonen S., Suihko M. and Linko R. R. 1989. Composition 

and properties of birch syrup (Betula pubescens). Journal of Agricultural and 

Food Chemistry, 37: 51–54. 

11. Klinger W., Hirschelmann R., Suss J. 1989. Birch sap and birch leaves extract: 

Screening for antimicrobial, phagocytosis influencing, antiphlogistic and antipyretic 

activity. Pharmazie, 44: 558–560. 

12. Mark C., Houston M. D., Karen J., Harper M. S., Pharm D. 2008. Potassium, 

Magnesium and Calcium: Their Role in Both the Cause and Treatment of 

Hypertension. Journal of Clinical Hypertension, 10(7): 3–11. 

13. McGuiere R. G. 1992. Reporting of objective color measurements. HortScience, 

27(12): 1 254–1 255. 

14. Metodiniai nurodymai nitratams nustatyti augalininkystės produkcijoje. 1990. 

Vilnius, 41. 

15. Patzold R., Bruckner H. 2005. Mass Spectrometric Detection and Formation of 

D-Amino Acids in Processed Plant Saps, Syrups, and Fruit Juice Concentrates. 

Journal of Agricultural and Food Chemistry, 53: 9 722−9 729. 

16. Perkins T. D., van den Berg A.K. 2009. Maple Syrup – Production, Composition, 

Chemistry, and Sensory Characteristics. In: Advances in Food and Nutrition 

Research, Vol. 56. Amsterdam etc: Elsevier/Academic Press, 104–140. 

17. Sehm E. 2007. Birkensaft. Das Gesundheitselixier aus der Natur. Norderstedt: 

Books on Demand GmbH, 52. 

18. Shen Y. B., Kazusaka A., Fujita S. and Terazawa M. 2001. Preventative properties 

of birch sap against oxidative stress in rats. In: M. Terazawa (ed.), Tree Sap 

II, Hokkaido University Press, Sapporo, 147–151. 

19. Slinkard K. and Singleton V. L. 1977. Total phenol analysis: Automation and 

comparison with manual methods. American Journal of Enology and Viticulture, 

28: 49–55. 

20. Tyree M. T. 1995. The Mechanism of maple sap exudation. In M. Terazawa 

et al. (eds.), Tree Sap, Hokkaido University Press, Sapporo, 37–45. 

21. Viškelis P., Rubinskienė M., Sasnauskas A., Bobinas Č., Kviklienė N. 2011. 

Changes in apple fruit quality during a modified atmosphere storage. Journal of 

Fruit and Ornamental Plant Research, 19(1): 155–165. 

22. Windt C. W. Nuclear Magnetic Resonance imaging of sap flow in plants. 2007. 

Thesis, Wageningen University, Nederland. 

23. Zyryanova O. A., Terazawa M., Takayoshi K., Zyryanov V. I. 2010. White Birch 

Trees as Resource Species of Russia: Their Distribution, Ecophysiological 

Features, Multiple Utilizations. Eurasian Journal of Forest Research, 13–1: 

25–40. 

80

24. Ермаков А. И., Арасимович В. В., Ярош Н. П., Перуанский Ю. В., 

Луковникова Г. А., Иконникова М. И. 1987. Методы биохимического 

исследования растений. Под ред. А. И. Ермакова. ВО Агропромиздат. 

Ленинград. 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2011. 30(1). 

Chemical composition of birch sap 

P. Viškelis, M. Rubinskienė 

Summary 

The results of investigations, which were carried out by scientists of North countries, about 

birch sap chemical composition, mechanism of its secretion and medical effect show nutritional 

and healing value of this product. Birch sap was being used in Lithuania from old times in folk 

medicine. There are no results of sap quality investigations in Lithuania. This study evaluated 

biochemical, chemical and physical parameters of the collected fresh birch sap. There was 

found in birch sap on the average 1.1 % of dry soluble solids, 1.07 % of sugars, 7.2 mg 100 

g -1 of ascorbic acid, small amount of phenolic compounds (1.45 mg 100 g -1 ) and organic acids. 

Nitrates in birch sap samples weren’t detected. In fresh birch sap there found nine macro- and 

microelements. The biggest amount comprised potassium (K) – 115 mg kg -1 . 

Key words: biochemical composition, birch sap, colour, microelements. 

81




SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2011. 30(3-4) 

Paprastojo putino (Viburnum opulus) vaisių dydžio ir 

biocheminės sudėties kitimas vaisiams nokstant 

Laima Česonienė 1 , Remigijus Daubaras 1 , Pranas Viškelis 2, 3 

1 

VDU Kauno botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6, LT-46324 

Kaunas, el. paštas l.cesoniene@bs.vdu.lt 

2 

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas Sodininkystės 

ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333 Babtai, 

Kauno r., el. paštas biochem@lsdi.lt 

3 

Kauno technologijos universitetas, Maisto produktų 

technologijos katedra, Radvilėnų pl. 19, LT-50254, Kaunas, 

el. paštas pranas.viskelis@ktu.lt 

Nustatyta biocheminių junginių dinamika paprastojo putino Viburnum opulus vaisiuose 

jiems nokstant ir vaisių dydis. Tyrimams pasirinktos veislės ‘Kijevskaja Sadovaja’, 

‘Šukšinskaja’ ir ‘Krasnaja Grozd’, klonai P 1 ir P 2 bei varietetai V. opulus var. americanum 

ir V. opulus var. sargentii. Nustatyta, kad vidutinė vieno vaisiaus masė nebedidėja nuo techninės 

brandos stadijos. Didžiausią askorbo rūgšties kiekį biologinės brandos metu sukaupė 

varieteto V. opulus var. sargentii ir klono P 1 vaisiai – atitinkamai 58,4 ir 56,0 mg/100 g. 

Šioje stadijoje paprastojo putino vaisiuose nustatyta ir daugiausia cukrų bei tirpių sausųjų 

medžiagų, o didžiausias titruojamasis rūgštingumas buvo nustatytas neprinokusiose uogose 

(I nokimo tarpsnis). Tikslesniam derliaus nuėmimo laikui nustatyti refraktometru turi būti 

vertinamas tirpių sausųjų medžiagų kiekis. 

Reikšminiai žodžiai: biocheminė sudėtis, nokimo tarpsnis, putinas, vaisius. 

Įvadas. Paprastojo putino V. opulus vaisiai yra naudojami ne tik maistui, bet ir 

įvairių vaistinių preparatų gamybai, taip pat yra labai populiarūs liaudies medicinoje. 

Šiuose vaisiuose esantys biologiškai aktyvūs junginiai padeda sergant širdies 

ir peršalimo ligomis, sutrikus virškinimo sistemai ir esant vidiniam kraujavimui. 

Rusijoje, Ukrainoje, daugelyje Sibiro tautų putino vaisius deda į įvairius padažus, 

pyragus ir gėrimus (Osipova, 2001; Zayachkivska ir kt., 2006; Velioglu ir kt., 2006). 

Paprastojo putino vaisiai naudojami maistui ir Skandinavijos šalyse, o Kanadoje jais 

pakeičiamos stambiauogės spanguolės (Vaccinium macrocarpon Aiton) (Velioglu 

ir kt., 2006). Atlikti paprastojo putino vaisių biocheminės sudėties tyrimai parodė, 

kad putino vaisiuose kaupiasi fenolinės rūgštys, antocianinai (Altun, Yilmaz, 2007; 

Deineka ir kt., 2005), įvairūs kiti fenoliniai junginiai (Sagdic ir kt., 2006), organinės 

83

ūgštys (Çam ir kt., 2007), karotinoidai (Евтухова ir kt., 2000). Šie junginiai turi 

uždegimo slopinamųjų savybių, skatina gliukozės apytaką kraujyje, gerina lipidų 

metabolizmą (Lobstein ir kt., 2003; Gavrilin ir kt., 2007). Taip pat yra tyrinėtos šių 

vaisių antimikrobinės savybės ir nustatyta, kad paprastojo putino vaisių ekstraktai 

stabdo kai kurių patogeninių bakterijų dauginimąsi (Sagdic ir kt., 2006). 

Nustatyta, kad paprastojo putino sėklose taip pat yra antioksidacinių savybių 

turinčių junginių, jos – ypač didelis flavonoidų šaltinis (Çam ir kt., 2007). Atlikti ir 

kitų Viburnum L. genties rūšių (V. dilatatum Thunb., V. cornifolium Killip & Smith, 

V. pichinchense Benth., V. plicatum Thunb. ex Muray) tyrimai patvirtino, kad jų vaisiai 

ir lapai kaupia biologiškai vertingas medžiagas: fenolinius junginius, antocianinus, glikozidus 

(Kim ir kt., 2005; Lobstein ir kt., 2003; Kim ir kt., 2003; Kikuchi ir kt., 2011). 

Varietetas V. opulus var. opulus yra aptinkamas Rytų, Šiaurės Rytų, Vakarų ir 

Centrinėje Europoje, Vakarų ir Rytų Sibire. Šiaurės Amerikoje natūraliai auga paprastojo 

putino triskiautis varietetas V. opulus L. var. americanum Aiton, o Korėjoje, 

Šiaurės Kinijoje ir Japonijoje yra paplitęs paprastojo putino retaplaukis varietetas 

V. opulus L. var. sargentii (Koehne) Takeda. Paprastojo putino veislės dažniausiai buvo 

kuriamos atrenkant augalus pagal lapų ir vaisių spalvą bei krūmo augumą. Europoje 

ir Azijoje paplitusio V. opulus L. var. opulus vaisiai yra kartesni. Gerų rezultatų yra 

pasiekę Rusijos mokslininkai, jų išvestų putino veislių vaisiai yra daug geresnio skonio, 

juose yra daug biologiškai aktyvių junginių (Česonienė ir kt., 2009). Iki šiol išsamesni 

putinų, kurių vaisiai naudojami maistui, tyrimai buvo atliekami Rusijoje ir Ukrainoje 

(Gavrilin ir kt., 2007; Евтухова ir kt., 2000). Pasaulinėje mokslinėje literatūroje duomenų 

apie biocheminę vaisių sudėtį, šių vaisių nokimo ypatumus ir naudojimo maisto 

ir farmacijos pramonėje galimybes yra labai mažai (Česonienė ir kt. 2009; Česonienė 

ir kt., 2008; Velioglu ir kt., 2006; Rop ir kt., 2010). 

Darbo tikslas – nustatyti paprastojo putino V. opulus vaisių dydžio ir cheminės 

sudėties dinamiką jiems nokstant. 

Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Vaisių bandiniai tyrimams buvo imami 

iš VDU Kauno botanikos sodo Viburnum L. genties kolekcijos. Tyrimams pasirinktos 

trys masiškai derančios ir pagal agrobiologines ypatybes atrinktos kultūrinės 

paprastojo putino V. opulus var. opulus veislės (Ukrainoje išvesta ‘Kijevskaja Sadovaja’, 

Rusijoje išvestos ‘Šukšinskaja’ ir ‘Krasnaja Grozd’), du lietuviškos kilmės 

klonai (P 1 ir P 2) ir varietetai V. opulus var. americanum ir V. opulus var. sargentii. 

Vaisių bandiniai surinkti keturių vaisių nokimo tarpsnių metu: I nokimo tarpsnis 

– vaisiai pradeda spalvintis; II nokimo tarpsnis – vaisiai nusispalvinę, bet dar nepradėję 

minkštėti (techninė branda); III nokimo tarpsnis – vaisiai yra nusispalvinę, 

pradėję minkštėti (vartojimo branda), IV nokimo tarpsnis – vaisiai pernokę (biologinė 

branda). Bandiniai surinkti iš skirtingų augalo vietų (iš gerai apšviestų ir lajos 

vidurio), kiekvieno bandinio svoris – 0,6–0,7 kg. 

Vidutinė vaisiaus masė nustatyta sveriant 100 vaisių analitinėmis svarstyklėmis, 

kurių tikslumas – 0,01 g (ISHIDA, Japonija, modelis DJ-150E). Bendras cukraus kiekis 

nustatytas Bertrano metodu, redukuojantys cukrūs – inversijos metodu, o sacharozės 

kiekis – prieš ir po inversijos (AOAC a , 1990). Askorbo rūgšties kiekis nustatytas 

titruojant 2,6-dichlorfenolindofenolio natrio druskos tirpalu ir naudojant chloroformą 

(intensyviai spalvotoms ištraukoms), titruojamasis rūgštingumas – titruojant 

84

0,1 N NaOH tirpalu ir perskaičiuojant į citrinos rūgšties kiekį (AOAC b , 1990). Bendras 

sausųjų medžiagų kiekis nustatytas gravimetriškai, uogos džiovintos 105 °C temperatūroje 

iki nekintamos masės (Food..., 1986). Tirpios sausosios medžiagos nustatytos 

skaitmeniniu refraktometru (ATAGO PR-32, Atago, Japonija). Statistinė duomenų 

analizė atlikta naudojant programų paketą SELEKCIJA, kuris veikia kaip prietaika 

bazinės programos „Excel“ pakete (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Rezultatai. Putino vaisiai yra sultingi kaulavaisiai, kurių kauliukas apskritas 

ir plokščias. Perdirbant šiuos vaisius minkštimas atskiriamas, todėl svarbu įvertinti 

ne tik vaisių dydį, bet ir tai, kokią vaisiaus dalį sudaro minkštimas. Nustatyta, kad 

pirmojo nokimo tarpsnio metu, kai vaisiai pradėjo spalvintis, vidutinė vieno vaisiaus 

masė siekė 46,1 g. Kitų dviejų nokimo tarpsnių metu vaisių masė padidėjo, tačiau 

esminio skirtumo tarp II, III ir IV nokimo tarpsnių nenustatyta (Lentelė). Per pirmuosius 

tris nokimo tarpsnius vaisių minkštimas nesikeitė, o per ketvirtąjį tarpsnį 

minkštimas iš esmės padidėjo ir siekė vidutiniškai 73,5 %. 

Lentelė. Paprastojo putino Viburnum opulus vaisių dydžio ir minkštimo kitimas 

jiems nokstant 

Table. Change of Viburnum opulus fruit size and pulp during ripening 

Nokimo tarpsnis 

Maturity stage 

I nokimo tarpsnis 

I maturity stage 

II nokimo tarpsnis 

II maturity stage 

III nokimo tarpsnis 

III maturity stage 

IV nokimo tarpsnis 

IV maturity stage 

Vidutinė vaisiaus masė 

Average fruit weight, g 

Vaisiaus minkštimas 

Fruit pulp, % 

46,1 a 64,8 a 

58,5 b c 65,5 a 

60,3 b c 65,0 a 

61,2 c 73,5 b 

Skirtumai stulpelyje tarp skaičių, pažymėtų ta pačia raide, yra ne esminiai, kai α = 0,05 / 

Means followed by the same letter in the column are not significantly different at α = 0.05 

Nesunokę putino vaisiai yra nemalonaus kartoko skonio ir nėra tinkami nei vartoti 

švieži, nei perdirbti. Todėl svarbu nustatyti optimalų derliaus nuėmimo laiką, kad būtų 

užtikrintas ir atitinkamas biologiškai aktyvių junginių kiekis. 

V. opulus vaisiai per pirmąją nokimo stadiją sukaupė vidutiniškai 6,22 % cukrų. 

Priklausomai nuo veislės bendras cukrų kiekis kito nuo 5,56 (V. opulus var. sargentii) 

iki 6,49 % (klonas P 2). Techninės brandos vaisiuose (II nokimo tarpsnis) bendras 

cukrų kiekis gerokai padidėjo, o vidutinis kiekis vaisiuose buvo 7,98 %. Vartojimo 

ir biologinės brandos vaisiuose bendras cukrų kiekio padidėjimas nebuvo iš esmės 

didesnis, palyginti su technine branda. 

85

Pirmojo nokimo tarpsnio vaisiuose nustatytas vidutinis invertuoto cukraus kiekis 

buvo 5,56 %, o didžiausias invertuoto cukraus kiekis, rastas techninės brandos 

(III nokimo tarpsnis) vaisiuose, – 7,46 %. Techninės, vartojimo ir biologinės brandos 

vaisiuose (II, III ir IV nokimo tarpsniai) invertuoto cukraus kiekis iš esmės nesiskyrė. 

Sacharozės kiekis labai skyrėsi jau pirmo nokimo tarpsnio vaisių tirtuose bandiniuose: 

veislės ‘Kijevskaja Sadovaja’ vaisiuose rasta 0,37 %, o V. opulus var. sargentii 

vaisiai sukaupė 1,20 % sacharozės. Didžiausias sacharozės kiekis (1,72 %) rastas ir 

V. opulus var. sargentii biologinės brandos (IV nokimo tarpsnis) vaisiuose. Tačiau vidutinis 

sacharozės kiekis visų nokimo tarpsnių vaisiuose skyrėsi labai nedaug (1 pav.). 

1 pav. Cukrų, invertuoto cukraus ir sacharozės vidutinio kiekio dinamika 

V. opulus vaisiuose jiems nokstant 

Fig. 1. Variation of average total sugars, reducing sugars, 

and sucrose amounts in fruits of V. opulus during ripening period 

Vidutinis sausųjų medžiagų kiekis vaisiams nokstant kito palyginti nedaug ir 

vartojimo (II nokimo tarpsnis) bei biologinės brandos (IV nokimo tarpsnis) vaisiuose 

siekė 13,5 %, o I nokimo tarpsnio ivariuose – 13,3 %, todėl esminio skirtumo tarp 

rodiklių įvairiais nokimo tarpsniais nenustatyta (2 pav.). Tačiau tirtos veislės, klonai 

ir varietetai tarpusavyje akivaizdžiai skyrėsi sausųjų medžiagų kiekiu. Daugiausia 

šių medžiagų sukaupė klono P 2 vaisiai – nuo 13,5 % per I nokimo tarpsnį iki 15,5 % 

biologinės brandos stadijoje (IV nokimo tarpsnis). Didžiausias titruojamasis rūgštingumas 

nustatytas I nokimo tarpsnio vaisiuose: jis, vaisiams nokstant, mažėjo, tačiau 

per II–IV nokimo tarpsnius iš esmės nekito. 

86

2 pav. Tirpių sausųjų medžiagų, sausųjų medžiagų ir titruojamojo rūgštingumo 

vidutinio kiekio dinamika V. opulus vaisiuose jiems nokstant 

Fig. 2. Variation of average total soluble solids, dry matter and 

titratable acidity in fruits of V. opulus during ripening period 

I nokimo tarpsnio putinų vaisiuose nustatytas vidutinis tirpių sausųjų medžiagų 

kiekis siekė 8,0 %. Daugiausia šių medžiagų per pirmą nokimo stadiją sukaupė veislė 

‘Šukšinskaja’ (8,5 %). Vidutinis tirpių sausųjų medžiagų kiekis nokstančiuose vaisiuose 

didėjo iki 12,2 % (IV nokimo tarpsnis). Daugiausia tirpių sausųjų medžiagų nustatyta 

veislės ‘Kijevskaja Sadovaja’ ir klono P 2 vaisiuose – atitinkamai 14,5 ir 13,9 %. 

Svarbi putinų veislių ir klonų vaisių savybė yra jų skonis. Jį lemia cukrų ir rūgščių 

santykis bei kartumą suteikiančių junginių kiekis. Vidutinis tirtų bandinių saldumo 

indeksas per I nokimo tarpsnį siekė 3,76, o per II nokimo tarpsnį padidėjo iki 6,84, 

tačiau vaisiams toliau nokstant iš esmės nekito – vartojimo ir biologinės brandos stadijose 

buvo atitinkamai 6,36 ir 6,56. Galima išskirti kloną P 1 ir veislę ‘Šukšinskaja’, 

kurių saldumo indeksas palaipsniui didėjo ir IV nokimo tarpsnio (biologinė branda) 

vaisiuose buvo didžiausias – atitinkamai 8,78 ir 8,2, t. y. gerokai viršijo vidutinį saldumo 

indeksą (6,56). 

Per pirmąją ir antrąją nokimo stadijas vidutinis askorbo rūgšties kiekis vaisiuose 

kito palyginti nedaug – nuo 18,0 iki 19,6 mg 100 g -1 (3 pav.). 

Vaisiams nokstant vidutinis askorbo rūgšties kiekis juose didėjo. Nustatyta, 

kad vartojimo brandos vaisiuose (III nokimo tarpsnis) askorbo rūgšties buvo vidutiniškai 

27,0 mg 100 g -1 , o biologinės brandos vaisiuose (IV nokimo tarpsnis) – 

44,3 mg 100 g -1 g. Visų tirtų bandinių įvairių nokimo tarpsnių vaisiuose askorbo 

rūgšties kiekis skyrėsi (4 pav.). 

87

3 pav. Vidutinio askorbo rūgšties kiekio dinamika 

V. opulus vaisiuose jiems nokstant 

Fig. 3. Variation of average ascorbic acid amounts in fruits of 

V. opulus during ripening period 

4 pav. Askorbo rūgšties kiekio dinamika skirtingų V. opulus bandinių vaisiuose 

Fig. 4. Variation of ascorbic acid amounts in different accessions of V. opulus 

Didžiausią askorbo rūgšties kiekį per vartojimo ir biologinės brandos stadijas 

sukaupė V. opulus var. sargentii ir klonas P 1 – atitinkamai 30,0; 58,4 mg 100 g -1 ir 

29,2; 56,0 mg 100 g -1 . 

88

Aptarimas. Pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama augalams, kurių vaisiai 

sukaupia daug biologiškai aktyvių medžiagų. Šie vaisiai gali būti naudojami 

įvairiems maisto produktams, kuriuose reikia pagausinti vertingų natūralių cheminių 

junginių kiekius, gaminti (Kähkönen ir kt., 1999). 

Apibendrinus atliktus biocheminius paprastojo putino V. opulus vaisių tyrimus, 

galima teigti, kad cheminių junginių kiekis jiems nokstant labai įvairuoja. Šiuos dėsningumus 

būtina įvertinti siekiant tiksliau nustatyti tinkamiausią vaisių derliaus nuėmimo 

laiką. Taip pat svarbu apibrėžti, kada vaisiai ne tik sukaupia didelį biologiškai aktyvių 

medžiagų kiekį, bet ir įgyja gerą skonį. Gautus rezultatus palyginus su anksčiau skelbtais 

duomenimis galima teigti, kad varieteto V. opulus var. sargentii vaisiai sukaupia 

ne tik didelį askorbo rūgšties, bet ir fenolinių junginių kiekį (Česonienė ir kt., 2008). 

Planuojant skirtingų putinų veislių vaisių skynimo laiką, rekomenduojama rankiniu 

refraktometru nustatyti tirpių sausųjų medžiagų kiekį: remiantis atliktų tyrimų duomenimis, 

jis turi būti ne mažesnis negu 11,0 %. Net ir kultūrinių paprastojo putino 

veislių vaisiai yra būdingo kartoko skonio. Mūsų tyrimų duomenimis klono P 1 ir 

veislės ‘Šukšinskaja’ vaisiai išsiskiria iš kitų geru skoniu. Jų vaisių saldumo indeksas 

tiek vartojimo, tiek biologinės brandos metu taip pat buvo pats didžiausias. 

Domėjimąsi V. opulus vaisių chemine sudėtimi skatina tai, kad juose nustatyti 

biologiškai aktyvūs junginiai yra stiprūs antioksidantai. Antioksidacinės apsaugos 

sistemos žmogaus ląstelėje yra svarbios, jos saugo ląstelę nuo kenksmingų laisvųjų 

radikalų. Nors oksidacinis stresas ląstelėse susijęs su normaliais fiziologiniais procesais 

ir aplinkos poveikiu, jis labiausiai pasireiškia sergant uždegimais, lėtinėmis ligomis: 

ateroskleroze, onkologinėmis ligomis, katarakta, reumatoidiniu artritu (Heinonen, 

2007; Sagdic ir kt., 2006). Oksidacinis stresas – viena iš organizmo senėjimo priežasčių. 

Todėl antioksidacinių savybių turintys cheminiai junginiai yra labai svarbūs 

maisto komponentai. Kita vertus, atlikti tyrimai patvirtina, kad biologiškai aktyvių 

medžiagų kiekį lemia ne tik abiotiniai veiksniai, bet ir genotipas, todėl yra tikslinga 

atrinkti vertingas veisles ir klonus ir auginti juos pramoninėse plantacijose. Nustatyta, 

kad tirti putinų klonai ir veislės labai skiriasi askorbo rūgšties kiekiu, todėl yra tikslinga 

vykdyti selekciją ir atrinkti klonus su didesniu askorbo rūgšties kiekiu. Maisto pramonėje 

paprastai yra naudojamas paprastojo putino vaisių minkštimas. Atlikti tyrimai 

patvirtino, kad sunokusiuose vaisiuose jis sudaro apie tris ketvirtadalius bendro svorio. 

Tačiau kai kurių autorių duomenimis (Çam ir kt., 2007) paprastojo putino sėklos taip 

pat yra vertingų biologiškai aktyvių junginių šaltinis, todėl, perdirbant vaisius, sėklas 

būtų galima naudoti farmacijos pramonėje. 

Išvados. 1. Per visus nokimo tarpsnius vidutinė V. opulus vaisių masė nesikeičia, 

tačiau nustatyta, kad didžiausia yra biologinės brandos vaisių minkštimo dalis. 

2. Biologinės brandos putinų vaisiai sukaupia ypač daug askorbo rūgšties. 

Daugiausia askorbo rūgšties nustatyta V. opulus var. sargentii ir klono P1 vaisiuose. 

3. V. opulus vaisiai daugiausia cukrų ir tirpių sausųjų medžiagų sukaupia per 

IV nokimo tarpsnį (biologinė branda), o rūgščių – per I nokimo tarpsnį. 

4. Planuojant putinų vaisių derliaus nuėmimo terminus, reikia atsižvelgti į tirpių 

sausųjų medžiagų kiekį: jis turi būti ne mažesnis negu 11,0 %. 

89 

Gauta 2011 12 15 

Parengta spausdinti 2011 12 23

Literatūra 

1. Altun M. L., Yilmaz B. S. 2007. HPLC method for the analysis of salicin and 

chlorogenic acid from Viburnum opulus and V. lantana. Chemistry of Natural 

Compounds, 43: 205–207. 

2. AOAC a . 1990. Sucrose in fruits and fruit products. In: K. Helrich (ed.), Official 

Methods of Analysis, 15 th ed., AOC Inc., Arlington, VA. 

3. AOAC b . 1990. Vitamin C (ascorbic acid) in vitamin preparations and juices. In: 

K. Helrich (ed.), Official Methods of Analysis, 15 th ed., AOC Inc., Arlington, 

VA. 

4. Çam M., Hişl Y., Kuscu A. 2007. Organic acid, phenolic content, and antioxidant 

capacity of fruit flesh and seed of Viburnum opulus. Chemistry of Natural 

Compounds, 43: 460–461. 

5. Česonienė L., Daubaras R., Viškelis P. 2009. Biochemical and agro-biological 

diversity of Viburnum opulus genotypes. Central European Journal of Biology, 

5(6): 864–871. 

6. Česonienė L., Daubaras R., Viškelis P. 2008. Evaluation of productivity and biochemical 

components in fruit of different Viburnum accessions. Biologija, 54(4): 

93–96. 

7. Deineka V. I., Sorokopudov V. N., Deineka I. A., Shaposhnik E. I., Kol’tsov S. 

V. 2005. Anthocyanins from fruit of some plants of the Caprifoliaceae family. 

Chemistry of Natural Compounds, 41(2): 162–164. 

8. Food analysis: general techniques, additives, contaminants, and composition. 

Rome, FAO, 1986. 

9. Gavrilin M. V., Markova O. M., Likhota T. T., Izmailova E. A. 2007. Optimization 

of the procedure of vitamin determination in Viburnum oil. Pharmaceutical 

Chemistry Journal, 41(2): 101–104. 

10. Heinonen M. 2007. Antioxidant activity and antimicrobial effect of berry phenolics. 

Molecular Nutrition & Food Research, 51: 684–691. 

11. Kähkönen M. P., Hopia A. I., Vuorela H. J., Rauha J. P., Pihlaja K., Kujala T. S. 

1999. Antioxidant activity of plant extracts containing phenolic compounds. 

Journal of Agricultural and Food Chemistry, 47: 3 954–3 962. 

12. Kikuchi M., Onoguchi R., Yaoita Y., Machida K. 2011. Two new glycosides 

from Viburnum plicatum Thunb. ex Murray var. plicatum f. plicatum. Journal of 

Natural Medicines, 65(1): 202–205. 

13. Kim Mi-Yeon, Iwai K., Matsue H. 2005. Phenolic composition of Viburnum dilatatum 

Thunb. Fruits and their antiradical properties. Journal of Food Composition 

and Analysis, 18: 789–802. 

14. Kim Mi Yeon, Iwai K., Onodera A., Matsue H. 2003. Identification and antiradical 

properties of anthocyanins in fruit of Viburnum dilatatum Thunb. Journal of 

Agricultural and Food Chemistry, 51(21): 6 173–6 177. 

15. Lobstein A., Weniger B., Malécot V., Um B.H., Alzate F., Anton R. 2003. 

Polyphenolic content of two Colombian Viburnum species (Caprifoliaceae), 

Biochemical Systematic and Ecology, 31: 95–97. 

90

16. Osipova I. 2001. Allelopathic properties of European cranberry bush (Viburnum 

opulus L.) – valuable decorative, medicinal and fruit plant. In: P. Salaš (ed.), 

Proceedings of 9 th International Conference of Horticulture. 3–6 September 

2001, Lednice, Czech Republic, 1: 146–152. 

17. Rop O., Reznicek V., Valsikova M., Jurikova T., Mlcek J., Kramarova D. 2010. 

Antioxidant properties of European cranberrybush fruit (Viburnum opulus var. 

edule). Molecules, 15: 4 467–4 477. 

18. Sagdic O., Aksoy A., Ozkan G. 2006. Evaluation of the antibacterial and antioxidant 

potentials of cranberry (gilaburu, Viburnum opulus L.) fruit extract. Acta 

Alimentaria, 35(4): 487–492. 

19. Tarakanovas P., Raudonius S. 2003. Agronominių tyrimų statistinė analizė, 

taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT iš paketo SELEKCIJA. 

Akademija. 

20. Velioglu I. S., Ekici L., Poyrazoglu E. S. 2006. Phenolic composition of European 

cranberry bush (Viburnum opulus L.) and astringency removal of its commercial 

juice. International Journal of Food Science, 41: 1 011–1 015. 

21. Zayachkivska O. S., Gzegotsky M. R., Terletska O. I., Lutsyk D. A., 

Yaschenko A. M., Dzhura O. R. 2006. Influence of Viburnum opulus proanthocyanins 

on stress induced gastrointestinal mucosal damage. Journal of Physiology 

and Pharmacology, 57(5): 155–167. 

22. Евтухова О. М., Теплюк М. Ю., Леонтьева В. М., Иванова Г. В. 2000. 

Содержание биологически активных содинений в плодах калины и 

жимолости, произрастающих в Красноярском крае. Химия растительного 

сырья, 1: 77–79. 


Variation of Viburnum opulus fruit size and biochemical composition during 

ripening 

L. Česonienė, R. Daubaras, P. Viškelis 

Summary 

Variation of biochemical compounds during ripening was determined in V. opulus fruits. 

Cultivars ‘Kijevskaja Sadovaja’, ‘Šukšinskaja’ and ‘Krasnaja Grozd’, clones P 1 and P 2 as 

well as varieties V. opulus var. americanum and V. opulus var. sargentii were selected for investigations. 

The average fruit mass did not change after technical maturity stage. The largest 

amounts of ascorbic acid were detected in V. opulus var. sargentii and P 1 fruits at the stage of 

biological maturity, respectively 58.4 and 56.0 mg/100 g. Fruits of V. opulus accumulated the 

largest amounts of sugars and dry soluble solids at the biological maturity, however, the highest 

mean content of titratable acidity was observed in unripen berries (maturity stage I). For more 

precise identification of the maturity stage, a refractometer is useful and it is not complicated 

to apply them for the fast determination of dry soluble solids. 

Key words: biochemical composition, cranberry bush, fruit, maturity stage. 

91





Vaistinių valerijonų (Valeriana officinalis L.) pasėliuose 

naudojamų herbicidų veiksmingumas ir saugumas 

Danguolė Kavaliauskaitė 



el. paštas d.kavaliauskaite@lsdi.lt 

2009–2010 m. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filiale Sodininkystės ir daržininkystės 

institute buvo atlikti herbicidų veiksmingumo tyrimai vaistinių valerijonų pasėlyje. 

Tirti herbicidai iš esmės sumažino bendrą piktžolių skaičių vaistinių valerijonų pasėlyje. 

Piktžolės buvo mažai jautrios (30–34 %) herbicidui Stompui 330 purškiant juo (0,75 l ha -1 ) 3–4 

lapelių tarpsnio valerijonus. Herbicidų Stompo 330 (0,75 l ha -1 ), purkšto valerijonams esant 3–4 

lapelių tarpsnio, ir Fiuzilado forte (1,0 l ha -1 ), purkšto vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 

cm aukščio, derinys sumažino bendrą piktžolių skaičių 41–44 %. Labiausiai bendras piktžolių 

skaičius sumažėjo (76,5–78,4 %) nupurškus herbicidu Fenixu (2,5 l ha -1 ) valerijonams išauginus 

3–4 lapelius ir Fiuziladu forte (1,0 l ha -1 ), vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm aukščio. 

Reikšminiai žodžiai: herbicidai, piktžolės, vaistinis valerijonas. 

Įvadas. Plantacijose auginami vaistiniai valerijonai išaugina daugiau ir vienodesnės 

žaliavos negu natūraliai augantys (Kolodziej, Najda, 2007). Daugelio raminančių 

vaistinių preparatų pagrindinė sudedamoji dalis yra vaistinių valerijonų 

žaliava. Vaistams gaminti naudojama požeminė vaistinių valerijonų dalis – šaknys 

ir šakniastiebiai, kurių sudėtyje yra aktyviųjų medžiagų. Atlikus jų hidrolizę gaunamos 

valerijono rūgštys (Bos ir kt., 1997; Bos ir kt., 1998; Gao, Bjork, 2000; Karlowicz-Bodalska, 

2004). Viena pagrindinių problemų, auginant vaistinių valerijonų 

plantacijas, yra piktžolių kontrolė. Ypač ši problema išryškėja po vaistinių valerijonų 

pasodinimo praėjus 2–3 savaitėms, kai vienametės dviskiltės piktžolės ima 

konkuruoti su kultūriniais augalais. Lietuvoje nėra registruoto nė vieno herbicido, 

leistino naudoti vaistinio valerijono plantacijose. Kaimyninėje Lenkijoje valerijonų 

pasėliams yra registruoti herbicidai Reglonas super (200 g l -1 dikvato), Fiuziladas super 

(125 g l -1 fluazifo-p-butilo), kuriuos galima naudoti vaistinių valerijonų pasėlyje 

daigams prigijus ir taip sumažinti piktžolių skaičių jame (Kwiatkowski, 2008). Nors 

daugelis herbicidų vaistinius augalus paveikia fitotoksiškai (Primot ir kt., 2005) 

ir yra tyrimų (Melander ir kt., 2005), kurių rezultatai rodo, kad vaistinių augalų 

93

pasėliuose piktžoles reikėtų naikinti mechaniniu būdu, bet išsiversti be herbicidų 

auginant didelius plotus yra gana sunku. Daugelio su herbicidais vaistinių augalų 

pasėliuose atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad herbicidai daro tik minimalų poveikį 

augalams (Michaud ir kt. 1993; Kwiatkowski, Kołodziej, 2005; Kołodziej, Najda, 

2007; Kwiatkowski, 2008 a, 2008 b). 

Darbo tikslas – preliminariai ištirti kelių herbicidų poveikį vaistinių valerijonų 

pasėlio piktžolėtumui ir jų toksiškumą vaistiniams valerijonams. 

Tyrimo objektas metodai ir sąlygos. Tyrimai atlikti 2009–2010 m. tuometiniame 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Dirvožemis – priesmėlis 

ant lengvo priemolio, karbonatingasis sekliai glėjiškas išplautžemis (IDg 8-k,/ 

Calc(ar)i – Epihypogleyc Luvisolls – LVg-p w cc). Armuo 22–25 cm storio, mažai 

humusingas (1,58 %), neutralus (pH KCL 

7,0). Jame gausu judriojo fosforo (354 mg kg -1 

dirvožemio), kalio (146 mg kg -1 dirvožemio) ir kalcio (4 500 mg kg -1 dirvožemio), 

tačiau mažai azoto (0–40 cm sluoksnyje – 56,6 kg ha -1 N-NH 4 

+ N-NO 3 

). Prieš vaistinių 

valerijonų daigų sodinimą išbarstyta 60 kg ha -1 N, 90 kg ha -1 P, 150 kg ha -1 K. 

Valerijonų daigai buvo pasodinti 30 × 70 cm atstumais. Bendras laukelio plotas – 6 

× 3 = 18 m 2 , apskaitinio – 5 × 2 = 10 m 2 . Variantai kartoti po 4 kartus. Bandymo 

plotas – 216 m 2 . 

Herbicidai vaistinių valerijonų pasėlyje purkšti po daigų pasodinimo praėjus 

dviem savaitėms ir daigams visai prigijus p a g a l s c h e m ą: 

1) Kontrolė (be herbicidų, ravėta). 

2) Stompas 330 (0,75 l ha -1 ) valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio. 

3) Stompas 330 (0,75 l ha -1 ) valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio ir Fiuziladas 

forte (1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm aukščio. 

4) Fenixas (2,5 l ha -1 ) valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio ir Fiuziladas forte 

(1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm aukščio. 

Vandens norma – 400 l ha -1 . Herbicidai purkšti nugariniu purkštuvu. Atlikus 

piktžolių apskaitą, piktžolės ravėtos vieną kartą. Piktžolės suskaičiuotos keturiose 

kiekvieno laukelio vietose, 0,25 m 2 dydžio ploteliuose, einant per laukelį įstrižai, vieną 

kartą praėjus mėnesiui po paskutiniojo purškimo. Pasėlio piktžolėtumo duomenys 

apskaičiuoti dispersinės analizės būdu, piktžolių skaičiaus duomenys prieš atliekant 

statistinę analizę perskaičiuoti pagal formulę: √(x + 1) (Tarakanovas, 1999). Tyrimų 

duomenų dispersinė analizė atlikta programa ANOVA. 

M e t e o r o l o g i n ė s s ą l y g o s. Visų vegetacijos laikotarpio mėnesių (gegužės–rugpūčio) 

oro temperatūra pirmaisiais tyrimo metais buvo žemesnė už 

vidutinę daugiametę (2009 m. – 2,0 °C), o antraisiais tyrimo metais buvo aukštesnė 

už vidutinę daugiametę (2010 m. – 1,8 °C) (1 lentelė). Vidutinė 2009 m. vegetacijos 

laikotarpio oro temperatūra buvo žemesnė nei 2010 m. tą patį laikotarpį. 

94

1 lentelė. Meteorologinės sąlygos vegetacijos laikotarpiu. Babtų agrometeorologinės 

stotelės duomenys, iMETOS prognozavimo sistema 

Table 1 Meteorological conditions during vegetation period. Data of Babtai agrometeorological 

station, iMETOS prognostication system 

Mėnuo 

Month 

Gegužė 

May 


July 

Liepa 

June 

Rugpjūtis 

August 

Vidututiškai 

Average 

05–08 


Air temperature, °C 

Kritulių kiekis 


daugiametė 

daugiametis 

2009 m. 2010 m. vidutinė 

multiannual 

2009 m. 2010 m. vidutinis 

multiannual 

10,5 15,0 12,3 43,0 51,6 50,7 

12,8 17,8 15,9 96,2 48,0 71,2 

16,3 19,3 17,3 95,6 203,6 75,3 

14,6 17,1 16,7 48,3 135,2 78,4 

13,5 17,3 15,5 70,8 109,6 84,5 

Kritulių pirmaisiais tyrimo metais per vegetacijos laikotarpį iškrito mažiau už 

daugiametį vidurkį, o antraisiais – daugiau, bet 2009 m. buvo sausesni nei 2010 metai. 

Kritulių pasiskirstymas atskirais vegetacijos mėnesiais gerokai skyrėsi. 2009 m. 

gegužės ir rugpjūčio mėnesiai buvo sausesni už daugiamečius vidurkius, o birželio ir 

liepos mėnesiais kritulių iškrito daugiau nei daugiametis vidurkis. 2010 m. birželio 

mėnuo buvo sausas, o liepos ir rugpjūčio mėnesiais iškrito 63–42 % kritulių daugiau 

nei daugiamečiai vidurkiai ir augalams augti drėgmės buvo net per daug. 

Rezultatai. Visuose vaistinių valerijonų laukeliuose, purkštuose herbicidais, 

bendras piktžolių skaičius sumažėjo iš esmės. Piktžolės buvo mažai jautrios (30– 

34 %) herbicidui Stompui 330 purškiant juo (0,75 l ha -1 ) 3–4 lapelių tarpsnio valerijonus. 

Herbicidų Stompo 330 (0,75 l ha -1 ), purkšto valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio, 

ir Fiuzilado forte (1,0 l ha -1 ), purkšto vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm 

aukščio, derinys sumažino bendrą piktžolių skaičių 41–44 %. Labiausiai bendras 

piktžolių skaičius sumažėjo (76,5–78,4 %) nupurškus herbicidu Fenixu (2,5 l ha -1 ) 

valerijonams išauginus 3–4 lapelius ir Fiuziladu forte (1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms piktžolėms 

esant 10–15 cm aukščio (2 lentelė). Vienamečių vienaskilčių piktžolių skaičius 

iš esmės sumažėjo tik tuose laukeliuose, kurie buvo purkšti priešvarpiniu herbicidu 

Fiuziladu forte (1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm aukščio. 

Vienamečių vienaskilčių piktžolių skaičius sumažėjo iki 73 % (2 lentelė). 

95

2 lentelė. Herbicidų įtaka piktžolių skaičiui vaistinių valerijonų (Valeriana officinalis 

L.) pasėlyje 

Table 2. Influence of herbicide on the number of weeds in Valeriana officinalis L. crop 

Variantai 

Treatments 

Nepurkšta (ravėta) 

Untreated (weeded) 

Stompas 330 (0,75 l ha -1 ) 

valerijonams esant 3–4 lapelių 

tarpsnio 

Stomp 330 0.75 l ha -1 when Valeriana 

officinalis has 3–4 leaves 

Stompas 330 (0,75 l ha -1 ) valerijonams 

esant 3–4 lapelių tarpsnio 

ir Fiuziladas forte (1,0 l ha -1 ) 

vienaskiltėms piktžolėms esant 

10–15 cm aukščio 



and Fiuziladas Forte 1.0 l ha -1 

when monocotyledonous weeds 

are 10–15 cm in height 

Fenixas (2,5 l ha -1 ) valerijonams 

esant 3–4 lapelių tarpsnio ir 

Fiuziladas forte (1,0 l ha -1 ) 

vienaskiltėms piktžolėms esant 


Fenix 2.5 l ha -1 when Valeriana 

officinalis has 3–4 leaves and 

Fiuziladas Forte 1.0 l ha -1 when 

monocotyledonous weeds are 

10–15 cm in height 

Bendras piktžolių skaičius, 

vnt. m -2 

Total number of weeds 

(pcs. m -2 ) 

Babtai, 2009–2010 m. 

Vienamečių vienaskilčių 

piktžolių skaičius, vnt. m -2 

Number of annual 

monocotyledonous weeds 

(pcs. m -2 ) 

2009 m. 2010 m. vidutiniškai 

average 

2009 m. 2010 m. vidutiniškai 

average 

120,7 139,5 130,1 16,5 18,2 17,4 

84,5* 92,2* 88,4* 15,2 17,5 16,4 

71,2* 78,5* 74,9* 5,7* 6,5* 6,1* 

28,4* 30,1* 29,2* 4,5* 5,5* 5,0* 

* iš esmės mažiau negu nepurkštame variante (R 05 

) / essentially less than in the untreated 

treatment (LSD 05 

). 

Visuose vaistinių valerijonų laukeliuose, purkštuose herbicidais, vienamečių 

dviskilčių piktžolių skaičius sumažėjo iš esmės. Mažiausiai jautrios (33–38 %) piktžolės 

buvo herbicidui Stompui 330 purškiant juo (0,75 l ha -1 ) 3–4 lapelių tarpsnio 

valerijonus. Herbicidų Stompo 330 (0,75 l ha -1 ) ir Fiuzilado forte (1,0 l ha -1 ) derinys 

sumažino vienamečių dviskilčių piktžolių skaičių 37–40 %. Kiti autoriai gavo labai 

96

panašius tyrimų rezultatus tiek vaistinių valerijonų (Kwiatkowski 2008 a, 2008 b), 

tiek kitų vaistinių augalų pasėliuose (Michaud ir kt. 1993; Kwiatkowski, Kołodziej, 

2005; Melander ir kt., 2005). Labiausiai vienamečių dviskilčių piktžolių skaičius 

sumažėjo (75,3–76,6 %) nupurškus herbicidais Fenixu (2,5 l ha -1 ) ir Fiuziladu forte 

(1,0 l ha -1 ) (3 lentelė). 

3 lentelė. Herbicidų įtaka vienamečių dviskilčių piktžolių skaičiui vaistinių valerijonų 

(Valeriana officinalis L.) pasėlyje 

Table 3. Influence of herbicide on the number of annual dicotyledonous weeds in Valeriana 

officinalis L. crop 

Variantai 

Treatments 




esant 3–4 lapelių tarpsnio 




esant 3–4 lapelių tarpsnio ir 

Fiuziladas forte (1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms 

piktžolėms esant 10–15 cm 

aukščio 


officinalis has 3–4 leaves and Fiuziladas 

Forte 1.0 l ha -1 when monocotyledonous 

weeds are 10–15 cm in height 


esant 3–4 lapelių tarpsnio ir Fiuziladas 

forte (1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms 

piktžolėms esant 10–15 cm aukščio 

Fenix 2.5 l ha -1 when Valeriana officinalis 

has 3–4 leaves and Fiuziladas 

Forte 1.0 l ha -1 when monocotyledonous 


Babtai, 2009–2010 m. 

Vienamečių dviskilčių piktžolių skaičius, vnt. m -2 

Number of annual dicotyledonous weeds (pcs. m -2 ) 

2009 m. 2010 m. 

vidutiniškai 

average 

104,2 121,2 112,7 

69,2* 74,7* 72,0* 

65,5* 72, 5* 68,7* 

25,7* 28,3* 27,0* 

* iš esmės mažiau negu nepurkštame variante (R 05 

) / essentially less than in the untreated 

treatment (LSD 05 

). 

97

Tyrimų metais vaistinių valerijonų pasėlyje vyravo šios piktžolių rūšys: baltoji 

balanda (Chenopodium album L.), smulkiažiedė galinsoga (Galinsoga parviflora L.), 

trikertė žvaginė (Capsella bursa-pastoris L.), daržinė žliūgė (Stellaria media L.), 

vienametė miglė (Poa annua L.) ir paprastoji rietmenė (Echinochloa crus-galli L.). 

Herbicidui Stompui 330 (norma – 0,75 l ha -1 ), purkštam valerijonams esant 3–4 lapelių 

tarpsnio, mažai jautrios buvo baltoji balanda (36,7 %), smulkiažiedė galinsoga (38,0 %), 

trikertė žvaginė (42,5 %) ir daržinė žliūgė (25,7 %). Vienaskiltės piktžolės (vienametė 

miglė ir paprastoji rietmenė) buvo ypač mažai jautrios – jų žuvo atitinkamai 16,6 ir 

4,2 %. Purškimas Stompu 330 (0,75 l ha -1 ) valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio 

ir Fiuziladu forte (1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm aukščio turėjo 

mažai įtakos vienamečių dviskilčių piktžolių skaičiui – jų sumažėjo atitinkamai 

nuo 20,5 iki 44,7 %, bet vienametė miglė ir paprastoji rietmenė buvo labai jautrios 

(77,7–74,6 %). Fenixo (2,5 l ha -1 ), purkšto valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio, ir 

Fiuzilado forte (1,0 l ha -1 ), purkšto vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm aukščio, 

derinys veiksmingiausiai sumažino tiek vienamečių dviskilčių (80,5–92,0 %), tiek 

vienamečių vienaskilčių (68,5–78,2 %) piktžolių skaičių vaistinių valerijonų pasėlyje 

(4 lentelė). 

Dalį bandymų laukeliuose augintų vaistinių valerijonų herbicidai paveikė fitotoksiškai. 

Ant nedaug pažeistų augalų lapų išryškėjo rudos dėmės, lapų pakraščiai 

parudavo ir apdžiūvo. Po kurio laiko taip pažeisti lapai visai nudžiūvo, bet patys augalai 

nežuvo. Kuo daugiau laiko praėjo po purškimo herbicidais, tuo daugiau truputį 

pažeistų augalų atsigavo ir augo toliau, pažeidimų žymės visai išnyko. Kiti pažeisti 

augalai, kurie neatsigavo, praėjus 8 savaitėms po purškimo Stompu žuvo. Nupurškus 

Fenixu žuvusių augalų buvo jau praėjus 4 savaitėms po purškimo. 

Nupurškus Stompu 330 (0,75 l ha -1 ) valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio ir 

Stompu 330 (0,75 l ha -1 ) valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio bei Fiuziladu forte 

(1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm aukščio, praėjus 4 savaitėms 

fitotoksiškai buvo pažeista 20–21 % augalų laukelyje. Praėjus 8 savaitėms jų skaičius 

sumažėjo iki 12–10 %, o po 12 savaičių pažeistų augalų liko tik po 1 % laukelyje 

(5 lentelė). Praėjus 4 savaitėms po purškimo Stompu 330 (0,75 l ha -1 ) valerijonams esant 

3–4 lapelių tarpsnio ir Stompu 330 (0,75 l ha -1 ) valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio 

bei Fiuziladu forte (1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm aukščio, 

žuvusių augalų dar nebuvo, tačiau praėjus 8 savaitėms aptikta 4–5 % žuvusių augalų, 

tiek pat jų išliko ir po 12 savaičių. Kwiatkowski (2008a, 2008b) rezultatų duomenimis 

Stompu 330 ir Fiuziladu forte purkštų valerijonų pasėlyje ne tik sumažėjo piktžolių 

skaičius, bet ir nebuvo pastebėta jokio neigiamo fitotoksinio poveikio. 

98

4 lentelė. Kai kurių vienamečių dviskilčių piktžolių rūšių skaičiaus sumažėjimas 

(%) vaistinių valerijonų (Valeriana officinalis L.) pasėlį nupurškus herbicidais 

Table 4. Efficiency of herbicide for reduction (%) of main dicotyledonous weeds species 

in Valeriana officinalis L. 

Babtai, 2009–2010 m. 

Variantai 

Treatments 

Baltoji balanda 

Chenopodium album L. 

Smulkiažiedė galinsoga 

Galinsoga praviflora Cav. 

Daržinė žliūgė 

Stellaria media L. 

Trikertė žvaginė 

Capsella bursa-pastoris L. 

Vienametė miglė 

Poa annua L. 

Paprastoji rietmenė 

Echinochloa crus galli 



Stompas 330 (0,75 l ha -1 ) valerijonams esant 

3–4 lapelių tarpsnio 

Stomp 330 0.75 l ha -1 when Valeriana officinalis 

has 3–4 leaves 

Stompas 330 (0,75 l ha -1 ) valerijonams esant 

3–4 lapelių tarpsnio ir Fiuziladas forte 

(1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms piktžolėms esant 


Stomp 330 0.75 l ha -1 when Valeriana officinalis 

has 3–4 leaves and Fiuziladas Forte 1.0 l ha -1 

when monocotyledonous weeds are 10–15 cm in 

height 

Fenixas (2,5 l ha -1 ) valerijonams esant 3–4 

lapelių tarpsnio ir Fiuziladas forte (1,0 l ha -1 ) 

vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm 

aukščio 

Fenix 2.5 l ha -1 when Valeriana officinalis has 

3–4 leaves and Fiuziladas Forte 1.0 l ha -1 when 

monocotyledonous weeds are 10–15 cm in height 

- - - - - - 

36,7 38,0 25,7 42,5 16,6 4,2 

40,2 35,0 20,5 44,7 77,7 74,6 

85,5 92,0 80,5 82,5 68,5 78,2 

Nupurškus Fenixu (2,5 l ha -1 ) valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio ir Fiuziladu 

forte (1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm aukščio, praėjus 4 savaitėms 

buvo 35 % pažeistų augalų. Praėjus 8 savaitėms jų sumažėjo iki 30 %, o praėjus 

12 savaičių – iki 25 %. Žuvusių augalų pradžioje buvo tik 5 %, o praėjus 8 savaitėms 

jų skaičius padidėjo iki 10 % ir toks išliko ir praėjus 12 savaičių. 

99

5 lentelė. Herbicidų poveikio fitotoksiškumas (%) vaistinių valerijonų pasėlyje 

Table 5. Phytotoxicity of herbicide in Valeriana officinalis L. 

Variantai 

Treatments 




esant 3–4 lapelių 

tarpsnio 

Stomp 330 0.75 l ha -1 when 

Valeriana officinalis has 3-4 

leaves 

Stompas 330 (0,75 l ha -1 ) 

valerijonams esant 3–4 

lapelių tarpsnio ir Fiuziladas 

forte (1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms 


aukščio 

Stomp 330 0.75 l ha -1 when 

Valeriana officinalis has 3–4 

leaves and Fiuziladas Forte 1.0 

l ha -1 when monocotyledonous 



esant 3–4 lapelių 

tarpsnio ir Fiuziladas forte 

(1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms 


aukščio 

Fenix 2.5 l ha -1 when Valeriana 

officinalis has 3–4 leaves and 

Fiuziladas Forte 1.0 l ha -1 when 

monocotyledonous weeds are 

10–15 cm in height 

Pažeistų/žuvusių 

vaistinio valerijono 

augalų (%) po purškimo 

herbicidais 

praėjus 4 savaitėms 

Break/dead plant of 

Valeriana officinalis 

L. (%) 4 weeks 

after spraying of 

herbicide 




herbicidais 

praėjus 8 savaitėms 



L. (%) 8 weeks 


herbicide 

Babtai, 2009–2010 m. 




herbicidais 

praėjus 12 savaičių 



L. (%) 12 weeks 


herbicide 

- - - 

20/0 12/4 1/4 

21/0 10/5 1/5 

35/5 30/10 25/10 

Aptarimas. Mažiausiai jautrios (33–38 %) piktžolės buvo herbicidui Stompui 

330 purškiant juo (0,75 l ha -1 ) 3–4 lapelių tarpsnio valerijonus. Herbicidų Stompo 

330 (0,75 l ha -1 ) ir Fiuzilado forte (1,0 l ha -1 ) derinys sumažino vienamečių dviskilčių 

100

piktžolių skaičių 37–40 %. Kiti autoriai gavo labai panašius tyrimų rezultatus tiek 

vaistinių valerijonų pasėliuose (Kwiatkowski 2008a, 2008b), tiek kitų vaistinių augalų 

pasėliuose (Michaud ir kt. 1993; Kwiatkowski ir Kołodziej, 2005; Melander ir kt., 

2005). Mūsų tyrimų duomenimis Stompu 330 purkštuose pasėliuose buvo pastebėtas 

jo fitotoksiškumas augalams, o Kwiatkowski (2008 a, 2008 b) tyrimų duomenimis 

Stompu 330 ir Fiuziladu forte purkštų valerijonų pasėlyje ne tik sumažėjo piktžolių 

skaičius, bet ir nebuvo pastebėta jokio neigiamo fitotoksinio poveikio. 

Išvados. 1. Herbicidų Fenixo (2,5 l ha -1 ), purkšto valerijonams esant 3–4 lapelių 

tarpsnio, ir Fiuzilado forte (1,0 l ha -1 ), purkšto vienaskiltėms piktžolėms esant 

10–15 cm aukščio, derinys veiksmingiausiai sumažino tiek vienamečių dviskilčių 

(80,5–92,0 %), tiek vienamečių vienaskilčių (68,5–78,2 %) piktžolių skaičių vaistinių 

valerijonų pasėlyje. 

2. Po purškimo Fenixu (2,5 l ha -1 ) valerijonams esant 3–4 lapelių tarpsnio ir 

Fiuziladu forte (1,0 l ha -1 ) vienaskiltėms piktžolėms esant 10–15 cm aukščio praėjus 

12 savaičių buvo pažeisti 25 % augalų, o žuvusių buvo 10 %. 

3. Herbicidų Stompo 330 (0,75 l ha -1 ) ir Fiuzilado forte (1,0 l ha -1 ) derinys sumažino 

vienamečių dviskilčių piktžolių skaičių 37–40 %. Praėjus 4 savaitėms fitotoksiškai 

buvo pažeista 20–21 % augalų laukelyje. Praėjus 12 savaičių po purškimo fitotoksiškai 

pažeistų augalų liko tik po 1 %, žuvusių buvo 4–5 %. 

Gauta 2011 12 23 


Literatūra 

1. Bos R., Woerdenbag H. J., Hendriks H., Scheffer J. J. C. 1997. Composition 

of the essential oils from underground parts of Valeriana officinalis L. s. l. and 

several closely related taxa. Flav. Fragr. J., 12: 359–370. 

2. Bos R., Woerdenbag H. J., van Putten F. M. S., Hendriks H., Scheffer J. J. C. 

1998. Seasonal variation of the essential oil, valerenic acid and derivatives, and 

valepotriates in Valeriana officinalis roots and rhizomes, and the selection of 

plants suitable for phytomedicines. Planta Med., 64: 143–7. 

3. Gao X. Q., Bjork L. 2000. Valerenic acid derivatives and valepotriares among 

individuals, varietes and species of Valeriana. Fitoterapia, 71: 19–24. 

4. Karlowicz-Bodalska K. 2004. Ocena korzenia kozlka lekarskiego (Valeriana 

officinalis) jako srodka o dzialaniu uspokajającym i ulatwiającym zasypianie. 

Postępy Fitoterapii, 3: 146–9. 

5. Kolodziej B., Najda A. 2007. Plantation establishment methods in cultivation of 

chosen medicinal plants. Herba Pol., 53: 268–272. 

6. Kwiatkowski C. 2008 a. Influence of selected herbicides on weed infestation and 

yielding of common valerian (Valeriana officinalis L.). Herba Polonica, 54(2): 

13–21. 

7. Kwiatkowski C., Kołodziej B. 2005. Wpływ przedplonu i sposobu pielęgnacji 

na zachwaszczenie łanu i jakość surowca tymianku właściwego (Thymus vulgaris 

L.). Ann. UMCS, Sect. E, 60: 175–184. 

101

8. Kwiatkowski C. 2008 b. Ocena wybranych herbicydów w uprawie kozłka lekarskiego 

Valeriana officinalis L.). Postępyw Ochronie Roślin, 48(1): 287–290. 

9. Melander B., Rasmusen I. A., Barberi P. 2005. Integrating physical and cultural 

methods of weed control examples from European Research. Weed Sci. 53: 

369–381. 

10. Michaud M., Gosselin A., Tremblay N., Benoit D., Belanger A., Desroches B. 

1993. Effect of a herbicide and two grown in Quebec (Canada). Acta Hort. 331: 

311–318. 

11. Primot S., Valantin-Morison M., Makowski D. 2005. Predicting the risk of weed 

infestation in winter oil seed rape crops. Weed Res, 46: 22–23. 

12. Tarakanovas P. 1999. Statistinių duomenų apdorojimo programų paketas 

SELEKCIJA. Akademija, Kėdainių r. 


Efficacy and safety of herbicide applied in Valeriana officinalis L. 

D. Kavaliauskaitė 

Summary 

Field experiments in Valeriana officinalis L. to investigate herbicide efficacy were carried 

out at the Lithuanian Institute of Horticulture in 2009–2010. Investigated herbicide decreased 

total number of weeds in Valeriana officinalis L. essentially. Weeds were little sensitive 

(30–34 %) to herbicide Stomp 330 0.75 l ha -1 sprayed when Valeriana officinalis L. has 3–4 

leaves. Combination of herbicide Stomp 330 0.75 l ha -1 sprayed when Valeriana officinalis L. 

has 3–4 leaves and Fiuziladas Forte 1.0 l ha -1 – when monocotyledonous weeds are 10–15 cm 

in height decreased total number of weeds by 41–44 %. Mostly total weeds number decreased 

(76.5–78.4 %) after spraying herbicide Fenix 2.5 l ha -1 when Valeriana officinalis L. has 3–4 

leaves and Fiuziladas Forte 1.0 l ha -1 – when monocotyledonous weeds are 10–15 cm in height. 

Key words: herbicide, Valeriana officinalis L., weeds. 

102

SCIENTIFIC WORKS OF THE INSTITUTE OF HORTICULTURE, 

LITHUANIAN RESEARCH CENTRE FOR AGRICULTURE AND 

FORESTRY AND LITHUANIAN UNIVERSITY OF AGRICULTURE. 


Effect of far-red light on the growth of chrysanthemum 

plantlets in vitro 

Anželika Kurilčik 1, 3 , Stasė Dapkūnienė 1, 2 , Genadij Kurilčik 4 , 

Pavelas Duchovskis 3 , Akvilė Urbonavičiūtė 3 , Silva Žilinskaitė 1 , 

Artūras Žukauskas 4 

1 

Botanical Gardens of Vilnius University, Kairėnų 43, LT-10239, 

Vilnius, Lithuania 

2 

Plant Gene Bank, Stoties 2, LT-58343 Akademija, Kėdainiai 

distr., Lithuania 

3 

Lithuanian Institute of Horticulture, LT-54333 Babtai, Kauno 30, 

Kaunas distr., Lithuania 

4 

Institute of Materials Science and Applied Research, Vilnius 

University, Saulėtekio 9-III, LT-10222 Vilnius, Lithuania 

The influence of far-red light on chrysanthemum growth was studied using a light-emitting 

diode (LED)-based illuminator. Four groups of chrysanthemum plantlets (Chrysanthemum 

morifolium Ramat. ‘Ellen’) were simultaneously grown under independently set different 

illumination regimes. The study showed that far-red light hinders chrysanthemum growth 

processes in vitro, but increases growth of root length. Meanwhile, with an increase of far-red 

light photon flux density, the rooting rate of explants decreases. Fresh and dry weight accumulation 

was depended on the rooting processes of chrysanthemum plantlets. The study also 

shows that phytohormones are involved in dry matter accumulation and rhizogenesis processes. 

The presence of far-red light reduces the content of all photosynthetic pigments. This shows 

that by adjusting of the incident spectrum using a multiwavelength solid-state illuminator, 

the growth process of chrysanthemum culture in vitro can be controlled. 

Key words: Chrysanthemum morifolium, light-emitting diodes (LEDs), micropropagation, 

morphogenesis, solid-state lighting. 

Abbreviations: ABA – abscisic acid, BAP – 6-benzylaminopurine, DW – dry 

weight, GA – gibberellic acid, IAA– indole-3-acetic acid, FW – fresh weight, HPLC – 

high-performance liquid chromatography, LED – light-emitting diode, MS – Murashige 

and Skoog nutrient medium, PFD – photon flux density, Z – zeatin, ZR – zeatin riboside. 

Introduction. Chrysanthemum is the second economically most important 

103

cut-flower crop following rose (Teixeira da Silva, 2004) and is widely reproduced 

by micropropagation. From an application standpoint, plant morphogenesis can be 

influenced by a correct choice of lighting, which may affect plant photoreceptors. 

Light modifies plant growth and development through various signal transduction 

networks. Plants have evolved a complex set of photoreceptors: cryptochromes and 

phototropines absorb blue and UV-A light, whereas phytochromes absorb red/far-red 

light (Fankhauser, Chory, 1997; Batschauer, 1999; Quail, 2002). It is known that 

phytochromes can adjust concentration of endogenous phytohormones. 

Light-emitting diode (LED) based illuminators provide an alternative to fluorescent 

lamps as a light source with tailored spectrum that can meet specific needs of 

plants (Žukauskas et al., 2002; Tamulaitis et al., 2005). Tailoring of spectral components 

and photon flux density for in vitro growth was shown to influence the processes 

of gemmagenesis and rhizogenesis in Chrysanthemum morifolium Ramat (Kurilčik 

et al., 2008a, b). 

The present study was aimed at the analysis of far-red light effect on the exogenous 

and endogenous growth parameters of chrysanthemum plantlets, which were cultured 

in vitro under a solid-state illuminator. 

Objects, methods and conditions. Chrysanthemum plantlets (Chrysanthemum 

morifolium Ramat. ‘Ellen’) were grown in vitro and harvested after the experiment 

as described previously (Kurilcik et al., 2008 a). Fractional photon flux 

densities (PFDs) of spectral components are specified in Table 1. PFDs of blue 450- 

nm and red 660-nm components were fixed at constant levels (13 µmol m -2 s -1 and 

26 µmol m -2 s -1 respectively), while for the far-red 735-nm component it was varied 

from 0 to 10 µmol m -2 s -1 ). Before the experiment, PFDs were measured at the level of 

plantlets position using a photometer (model RF-100 G. PAR-100, Sonopan, Poland). 

Table 1. Photon flux densities (in µmol m -2 s -1 ) of illumination spectral components 

in growth treatments 

1 lentelė. Apšvietimo spektro komponenčių fotonų srauto tankis (µmol m -2 s -1 ) skirtinguose 

eksperimento deriniuose 

Treatments 

Deriniai 

total 

bendras 

Photon flux density 

Fotonų srauto tankis (µmol m -2 s -1 ) 

450 nm 660 nm 735 nm 

FR1 39.0 13 26 0 

FR2 41.5 13 26 2.5 

FR3 44.0 13 26 5 

FR4 49.0 13 26 10 

Fresh and dry weight (FW and DW, respectively), stem and root length, number 

of leaves and roots, amount of photosynthesis pigments and phytohormones of 

chrysanthemum plantlets were studied after 42 days of cultivation. 35–36 replicates 

104

were used for biometric analysis. Among them 18 replicates were randomly selected 

for dry weight measurement. To determine dry weight, the plantlets were oven-dried 

at 105 °C until a constant mass was reached. Other 17–18 replicates were used for 

the measurement of photosynthetic pigment according to Wettstein (1957) method 

by a double-array spectrofotometer (model Genesys 6, Thermospectronic, USA) and 

phytohormones concentrations by high-performance liquid chromatography (HPLC). 

Samples for HPLC were prepared by grounding 1 to 2 g of fresh tissue per sample 

into powder under liquid nitrogen treatment. The extracts were centrifuged and 

pre-purified using solid-phase extraction with NH2- cartridge columns. The prepared 

samples were stored in vials at 4 °C, as proposed by Wang et al. (2003). Analysis of 

GA3, IAA, ABA and Z was performed using a HP 1050 Series liquid chromatography 

system with a variable-wavelength UV-VIS detector (Agilent Technologies, Waldbronn, 

Germany). An Intersil ODS-2 column (150 × 4.6 mm 2 ) (Alltech, Deerfield, USA) was 

used for phytohormones separation. Mobile phase: 45 % methanol containing 1 % acetic 

acid. Flow rate: 1 mL/min. The wavelengths of 254 nm for GA 3 

and ABA detection, 

270 nm for Z and 280 nm for IAA detection, respectively, were set. 

Results and discussion. Differences in growth of the chrysanthemum plantlets 

were affected by the far-red light quantity (Fig. 1). 

105

Fig. 1. Measured parameters of Chrysanthemum explants grown in vitro 

under different illumination regimes: shoot and root length (a); 

fresh and dry weight (b); dry matter content and rooting rate (c); 

contents of photosynthetic pigments in leaves (d); concentrations of endogenous 

phytohormones in leaves (e, f). The results are expressed in means ± SEM. 

1 pav. Chrizantemų eksplantų biometriniai rodikliai skirtingo apšvietimo sąlygomis 

(žr. 1 lentelę): a) stiebo ir šaknų ilgis; b) žalia ir sausa masė; 

c) žalios ir sausos masės santykis ir eksplantų šaknijimasis; 

d) fotosintezės pigmentų kiekis lapuose; 

e) ir f) endogeninių fitohormonų kiekis lapuose 

The length of roots of the plantlets increased with increasing of the far-red light 

PFD from 0 to 10 µmol m -2 s -1 (Fig. 1 a). Meanwhile, the shoot length of the plantlets 

has a nonmonotonous dependence on the fractional PFD of far-red component. 

Dry weight and fresh weight (DW and FW, respectively) have a tendency to 

increase with increasing of far red light PFDs from 0 to 10 µmol m -2 s -1 (Fig. 1 b). 

However, in the treatment FR2 the smallest values of these parameters were observed. 

Kim et al. (2004) showed that the presence of far-red light in illumination of 

chrysanthemum plantlets in combination with blue or red light reduced DW and FW 

of regenerates. We suppose that in our study DW and FW as well as DW to FW ratio 

depend on the rooting of chrysanthemum plantlets (Fig. 1 c). We believe that phytohormones 

are also involved in dry matter accumulation and rhizogenesis processes 

(Fig. 1 e, f). Meanwhile, the leaf and root number of chrysanthemum plantlets were 

not significantly influenced by the treatments (data not shown). 

The increase of PFD of far-red component from 0 to 5 µmol m -2 s -1 (in 

treatments FR1-FR3, respectively) resulted in the decrease of all photosynthetic 

pigments (Fig. 1 d). Further increase of far-red component fractional PFD up to 

106

10 µmol m -2 s -1 in treatment FR4 stabilized the changes of photosynthesis parameters. 

Kim et al. (2004) also indicated negative effects of blue and blue + far red light on 

photosynthesis pigments of chrysanthemum plantlets in vitro. 

Conclusions. Spectrally tailored solid-state lighting is an effective tool for the 

cultivation of chrysanthemum culture in vitro. We suggest that this technique has 

perspective for using it on a commercial scale. 

Gauta 2011 12 26 


References 

1. Batschauer A. 1999. Light perception in higher plants. Cell Mol. Life Sci., 55: 

153–165. 

2. Fankhauser C., Chory J. 1997. Light control of plant development. Annu Rev. 

Cell. Dev. Biol., 13: 203–29. 

3. Kim S. J., Hahn E. J., Heo J. W., Paek K. Y. 2004. Effects of LEDs on net photosynthetic 

rate, growth and leaf stomata of chrysanthemum plantlets in vitro. 

Scientia Horticulturae, 101: 143–151. 

4. Kurilčik A., Miklušytė-Čanova R., Dapkūnienė S., Žilinskaitė S., Kurilčik 

G., Tamulaitis G., Duchovskis P., Žukauskas A. 2008 a. In vitro culture of 

Chrysanthemum plantlets using light-emitting diodes. Central European Journal 

of Biology, 3(2): 161–167. 

5. Kurilčik A., Dapkūnienė S., Kurilčik G., Žilinskaitė S., Žukauskas A., 

Duchovskis P. 2008 b. Effect or the photoperiod duration on the growth of 

Chrysanthemum plantlets in vitro. Sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 39–46. 

6. Quail P. H. 2002. Photosensory perception and signaling in plant cells: new paradigms 

Curr. Opin. Cell Biol., 14: 180–188. 

7. Tamulaitis G., Duchovskis P., Bliznikas Z., Breivė K., Ulinskaitė R., Brazaitytė 

A., Novičkovas A., Žukauskas A. 2005. High-power light-emitting diode based 

facility for plant cultivation. Journal of Physics D: Applied Physics, 38: 3 182– 

3 187. 

8. Teixeira da Silva J. A. 2004. Ornamental chrysanthemums: improvement by 

biotechnology – Review of Plant Biotechnology and Applied Genetics. Plant 

Cell Tissue and Organ Culture, 79: 1–18. 

9. Wang Y., Mopper S., Hasenstein K. H. 2003. Effects of salinity on endogenous 

ABA, IAA, JA and SA in Iris hexagona. Journal of Chemical Ecology, 27: 327– 

342. 

10. Žukauskas A., Shur M. S., Gaska R. 2002. Introduction to Solid State Lighting. 

New York, Willey. 

107

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. MOKSLO DARBAI. 2011. 30(3–4). 

Tolimosios raudonosios šviesos poveikis chrizantemų eksplantų auginimui 

in vitro 

A. Kurilčik, S. Dapkūnienė, G. Kurilčik, P. Duchovskis, A. Urbonavičiūtė, 

S. Žilinskaitė, A. Žukauskas 

Santrauka 

Aptariamas tolimosios raudonosios šviesos poveikis chrizantemų eksplantų morfogenezei. 

Tyrimo objektas – chrizantemų veislė ‘Ellen’ (Chrysanthemum morifolium Ramat. ‘Ellen’), 

auginama in vitro 16 × 150 mm dydžio mėgintuvėliuose su 5 ml maitinamosios terpės. Keturios 

augalų grupės 42 paras buvo auginamos skirtingo apšvietimo sąlygomis. 

Nustatytas tolimosios raudonosios šviesos inhibuojantis poveikis eksplantų stiebo tįsimui. 

Tuo pačiu metu tolimosios raudonosios šviesos fotonų srauto tankio didėjimas neigiamai veikė 

eksplantų šaknijimosi procesus, bet skatino šaknų ilgėjimą. Parodyta, kad žalios ir sausos 

masės akumuliacija priklauso nuo eksplantų įsišaknijimo. Tyrimais nustatyta, kad fitohormonai 

dalyvauja eksplantų sausos masės akumuliacijos ir rizogenezės procesuose. Tolimoji raudonoji 

šviesa redukavo visų fotosintetinių pigmentų kiekį. 

Reikšminiai žodžiai: Chrysanthemum morifolium, kietojo kūno apšvietimas, mikrodauginimas, 

morfogenezė, šviesos diodai (LED). 

108

ATMINTINĖ AUTORIAMS, RAŠANTIEMS 

Į MOKSLO DARBUS „SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ“ 

Straipsnio rankraščio pateikimo–priėmimo procedūra 

Straipsnius redakcijai gali pateikti bet kurie Lietuvos ar užsienio šalies mokslo 

darbuotojai bei asmenys, dirbantys mokslinį darbą. Ne mokslo darbuotojo straipsnis 

turi būti parašytas kartu su mokslo darbuotoju. 

Rankraštis redakcijai siunčiamas paštu dviem egzemplioriais, atspausdintas 

kompiuteriu popieriuje, laikantis toliau tekste nurodytų reikalavimų. Pateiktas 

straipsnio rankraštis užregistruojamas ir perduodamas redaktorių kolegijos nariui, 

kuruojančiam šią sritį. Jis įvertina, ar rankraščio turinys ir forma atitinka 

svarbiausius periodiniams straipsniams keliamus reikalavimus. Rankraščiai, kurie 

buvo atmesti pirmojo vertinimo metu, su aiškinamuoju raštu grąžinami autoriui. 

Jeigu straipsnio tinkamumas nekelia abejonių, redaktorių kolegijos narys skiria 

du recenzentus. 

Pataisytą rankraštį autorius turi atsiųsti el. paštu arba paštu redakcijai kartu su 

elektronine laikmena (diskeliu arba kompaktiniu disku) per dešimt dienų. 

Struktūra ir apimtis 

Rankraščio reikalavimai 

Rankraščio forma turi atitikti periodiniams moksliniams straipsniams keliamus 

reikalavimus. Teksto ir jo sudedamųjų dalių seka tokia: 

– Straipsnio pavadinimas (ne daugiau kaip 10 žodžių) 

Pavadinimas rašomas mažosiomis raidėmis paryškintu šriftu (Augalų adaptacijos 

prie šalčio molekulinio mechanizmo aspektai). 

– Autoriaus vardas, pavardė 

Vardas, pavardė – mažosiomis raidėmis paryškintu šriftu (Viktor Sharma). 

Jeigu yra keli autoriai, rašoma mažėjančia jų autorystės indėlio tvarka. 

– Institucija, adresas, elektroninis paštas 

Rašomi mažosiomis raidėmis kursyvu (Italic) (Lietuvos agrarinių ir miškų 

mokslų centro filialas Sodininkystės ir daržininkystės institutas). 

Pagrindinis tekstas 

– Santrauka (iki 1 400 rašybos ženklų, arba 250 žodžių) 

Labai glaustai pateikiami tikslai, sąlygos, svarbiausi rezultatai. 

– Reikšminiai žodžiai (ne daugiau kaip 10) 

– Įvadas 

Trumpai išdėstoma nagrinėjama problema, ankstesni kitų panašių tyrimų 

rezultatai, darbo reikalingumas, originalumas. Nurodomas darbo tikslas. 

– Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos 

109

– Rezultatai 

Trumpai išdėstomi tyrimų metu surinkti duomenys, dokumentai (lentelės, 

grafikai). 

– Aptarimas 

Aptariami, bet ne kartojami „Rezultatų“ skyrelyje pateikti duomenys, palyginami 

su kitų autorių duomenimis, aiškinamos tirtų reiškinių priežastys, keliamos 

naujos idėjos, hipotezės. 

– Išvados 

– Padėka (neprivaloma) 

– Literatūra 

Rekomenduojama į sąrašą įtraukti ne mažiau kaip 10 naujausių literatūros 

šaltinių rašoma tema. 

– Santrauka lietuvių ir anglų kalbomis (600–1 400 sp. ženklų) 

Straipsnių, kurie parašyti remiantis netradiciniais bandymų duomenimis ir jų 

rezultatais, struktūrinės teksto dalys gali būti ir kitokios. 

Straipsnis turi būti ne daugiau kaip 10 puslapių apimties kompiuteriu rinkto 

teksto, įskaitant lenteles ir paveikslus (didesnės apimties straipsniai derinami su 

redaktorių kolegijos pirmininku). 

Teksto parengimas 

Straipsnis rašomas lietuvių ir anglų kalbomis ir spausdinamas Microsoft 

WORD teksto redaktoriumi Windows 2000, XP ar VISTA operacinėse sistemose. 

Tekstas rašomas TIMES NEW ROMAN 12 dydžio šriftu, A4 formato 

(210 × 297 mm) lape, atstumas tarp rankraščio eilučių – 1 (single), išlyginamas iš 

abiejų pusių. Paraščių plotis: viršuje – 2 cm, apačioje – 2 cm, dešinėje – 1,5 cm, 

kairėje – 3 cm. Straipsnis pateikiamas elektronine laikmena. 

Paryškintai (Bold) rašoma: straipsnio pavadinimas visomis kalbomis, antraštės 

bei svarbiausi struktūros elementai (įvadas, tyrimo objektas, metodai ir sąlygos, 

rezultatai, aptarimas, išvados, padėka, literatūra, santrauka). Kursyvu (Italic) 

rašomi lotyniškieji augalų rūšių, genčių, ligų, kenkėjų, mikroorganizmų ir kitų 

biologinių objektų pavadinimai. Augalų veislių pavadinimai rašomi viengubose 

kabutėse (pvz., ‘Auksis’). 

Cituojamas šaltinis tekste nurodomas lenktiniuose skliaustuose (autoriaus 

pavardė, metai). 

Lentelės 

Lentelėse neturi būti kartojama paveiksluose ar kitose iliustracijose pateikta 

informacija. 

Lentelių tekstas rašomas lietuvių ir anglų kalbomis TIMES NEW ROMAN 

12 dydžio šriftu, jeigu parašyti tekstai talpinami vienoje eilutėje, tarp jų dedamas 

ženklas /. Lentelės teksto dalys vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis neatskiriamos. 

Horizontaliomis linijomis atskiriamos tik lentelės metrikos dalys ir lentelės 

pabaiga. Lentelės padėtis puslapyje tik vertikali (Portrait). 

110

Bandymų veiksnių gradacijos lentelėse neturi būti žymimos skaičiais, sudėtingomis 

santrumpomis, o pateikiamos visa arba suprantamai sutrumpinta aprašo 

forma. Pateikiama santrumpa turi būti paaiškinama pirmosios lentelės (paveikslo) 

apraše. 

Statistiniai duomenys, skaičiai ir skaitmenys 

Pageidautina detaliai aprašyti taikytus tyrimų metodus ir nurodyti jų originalius 

šaltinius. Labai svarbi informacija apie lauko, vegetacinių ir kt. bandymų 

išdėstymo schemą ir jos pasirinkimo motyvus. Lentelėse ir paveiksluose pateikiami 

duomenys privalo būti statistiškai įvertinti. Rodiklių žymėjimo santrumpos turi 

būti paaiškintos, jeigu jos neatitinka tarptautinių ISO standartų. 

Paveikslai 

Visa iliustracinė medžiaga – brėžiniai, grafikai, diagramos, fotografijos, piešiniai 

ir kt. – vadinami bendru paveikslų vardu. Tekstas juose rašomas lietuvių ir 

anglų kalbomis. 

Paveikslai turi būti nespalvoti, padaryti Microsoft Office 2000, 2003, XP, 

VISTA paketų elektroninėje lentelėje EXCEL su suderintomis programomis ir 

pradine informacija. Redakcija pasilieka teisę keisti jų formatą pagal straipsnio 

ar viso leidinio dizainą. 

Įrašai ir simboliai paveiksluose turi būti parašyti ne mažesniu kaip 10 dydžio 

TIMES NEW ROMAN šriftu. Paveikslų blokų dalys turi būti sužymėtos 

raidėmis a, b, c ir t. t. 

Literatūra 

Į literatūros sąrašą turi būti įtraukiamos tik mokslinės publikacijos. 

Citavimo pavyzdžiai: 

Vieno autoriaus knyga: 

1. Brazauskienė M. D. 2004. Agroekologija ir chemija. Naujasis lankas, 

Kaunas. 

2. Blažek J. 2001. Pìstujeme jablonì. Nakladatelství Brázda, s. r. o., Praha. 

Kelių autorių knyga: 

1. Kawecki Z., Łojko R., Pilarek B. 2007. Mało znane rośliny sadownicze. 

Wydawnictwo UWM, Olsztyn. 

2. Žemės ir miškų ūkio augalų pesticidų katalogas. 2005. G. Rimavičienė (sudaryt.). 

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Akademija, Kėdainių r. 

111

Straipsnis knygoje: 

1. Streif J. 1996. Optimum harvest date for different apple cultivar in the 

‘Bodensee’ area. In: A. de Jager, D. Johnson, E. Hohn (eds.), Determination and 

Prediction of Optimum Harvest Date of Apples and Pears. COST 94. European 

Commission. Luxembourg, 15–20. 

2. Byme D. H., Sherman W. B., Bacon T. A. 2000. Stone fruit genetic pool and 

its exploitation for growing under warm winter conditions. In: A. Erez (ed.), 

Temperature Fruit Crops in Warm Climates. Kluwer Academic Publishers, 

Netherlands, 157–230. 

3. Keller R. R. J. 2002. Cryopreservation of Allium sativum L. (Garlic). In: 

L. E. Towill, Y. P. S. Bajas (eds.), Biotechnology in Agriculture and Forestry. 

Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg, 50: 38–47. 

Straipsnis konferencijos medžiagoje: 

1. Kampuss K., Strautina S. 2004. Evaluation of blackcurrant genetic resources 

for sustainable production. Proceedings of the International Workshop 

on Protection of Genetic Resources of Pomological Plants and Selection of 

Genitors with Traits Valuable for Sustainable Fruit Production. 22–25 August, 

Skierniewice, Poland, 147–158. 

Vieno autoriaus žurnalo straipsnis: 

1. Korban S. S. 1986. Interspecific hybridization in Malus. Hort. Science, 21(1): 

41–48. 

Žurnalo straipsnis (du ir daugiau autorių): 

1. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B. 2002. Evaluation of 

new scab resistance apple in the first-fifth years in orchard. Sodininkystė ir 

daržininkystė, 21(3): 29–37. 

2. Balan V., Oprea M., Drosu S., Chireceanu C., Tudor V., Petrisor C. 2006. 

Maintenance of biodiversity of apricot tree phenotypes in Romania. Acta 

Horticulturae, 701: 207–214. 

Straipsnis e. žurnale: 

1. Stanys V., Mažeikienė I., Stanienė G., Šikšnianas T. 2007. Effect of phytohormones 

and stratification on morphogenesis of Paeonia lactiflora Pall. 

isolated embryos. Biologija, 18(1). http://images.katalogas.lt/maleidykla/ 

Bio71/Bio_027_030.pdf 

Duomenų bazė: 

FAO Stat Database. 2005. http://faostat.fao.org/faostat/ 

Disertacijos santrauka: 

1. Čižauskas A. 2003. Valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) auginimo iš sėklų 

technologijos elementų tyrimai: daktaro disert. santr. Babtai. 

112

GUIDELINES FOR THE PREPARATION AND SUBMISSION 

OF ARTICLES TO THE VOLUMES OF SCIENTIFIC WORKS 

“SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ“ 

Rules for Submission – Acceptance of Papers 

Papers can be contributed by any Lithuanian and foreign scientific workers 

and persons carrying out scientific research. The latter’s paper will be accepted 

only when the co-author is scientific worker. 

Manuscripts should be sent by mail typed on computer printed in two copies 

on paper taking in account following instructions. The manuscript will be registered 

and submitted to the member of the Editorial Board in charge. He (she) will 

evaluate if the contents and the form corresponds to the main requirements for 

periodical articles. Manuscripts rejected during the first evaluation will be returned 

to the author with explanatory remarks. If the article is approved the member of 

the Editorial Board appoints two reviewers. 

The author must return the corrected manuscript to the Editorial Board in ten 

days by e-mail or by mail in a diskette or CD. 

Structure and length 

Requirements to the manuscript 

The form of a manuscript has to correspond to the requirements for periodical 

scientific articles. The paper should be organized in the following order: 

– Title (should not exceed 10 words) 

Title should be written in small letters in bold (Aspects of plant color acclimation 

molecular mechanism). 

– Author(s)’ name, surname 

The name and surname should be written in small letters in bold (Viktor 

Sharma). If there is more than one author they are listed according to their input 

to the paper. 

– Institution(s), address, email address 

Should be written in small letters in Italic (Institute of Horticulture Lithuanian 

Research Centre for Agriculture and Forestry). 

The main text 

– Abstract (should not exceed 1 400 characters or 250 words) 

Should contain the statement of the aims, methods and main results in 

short. 

– Key words (should not exceed 10 words) 

– Introduction 

Should present the investigated subject, results of earlier related research, 

113

easons of the study, innovation. Should indicate the aim of the investigation. 

– Object, methods and conditions 

– Results 

Should present concisely the collected data during investigation, documentation 

(tables, figures). 

– Discussion 

Should not repeat results presented in “Results” but should interpret them 

with reference to the results obtained by other authors, explain the reasons of the 

investigated phenomena and raise new ideas, hypotheses. 

– Conclusions 

– Acknowledgements (optional) 

– References 

Should be kept to a minimum of 10 latest references on this theme. 

– Summary in Lithuanian and English (600–1 400 characters) 

Articles written based on non-traditional trial data and the obtained results 

may have other than traditional structural parts of a paper. 

The article should not exceed 10 pages of computer text, tables and figures 

included (longer articles are agreed with the chairman of the Editorial Board). 

Text preparation 

The manuscripts should be submitted in Lithuanian and English, typed on a 

PC, used Microsoft WORD for Windows 2000 XP or VISTA word-processor 

format. The font to be typed – TIMES NEW ROMAN size 12, on A4 paper 

(210 × 297 mm), single spaced, justified. Margins: top – 2 cm, bottom – 2 cm, 

right – 1.5 cm, left – 3 cm. Article should be submitted in electronic carrier. 

In bold there are written the title of the paper in all languages, headings and all 

main structural elements (introduction, object, methods and conditions, results, 

discussion, conclusions, acknowledgements, references, abstract). In Italic there 

are written Latin names of species, genera, diseases, pests micro-organisms and 

other biological objects. Names of plant cultivars should be placed within single 

quotation marks (for example, ‘Auksis’). 

The quoted reference in the text is indicated in round brackets (author’s surname, 

year). 

Tables 

Information given in figures or other illustrations, should not be repeated in 

tables. 

Text in tables is written in Lithuanian and English languages. If Lithuanian 

and English texts are in one line they are separated by /. Do not use vertical and 

horizontal lines to separate parts of the text. A horizontal line separates only headings 

of columns and the end of the table. Orientation in a page only vertical 

(Portrait). 

Trial variants in tables should not be numbered or submitted in complicated 

114

abbreviations. Tables should be self explanatory, and if there are abbreviations, 

they should be understandable. The used abbreviation should be explained in the 

description of first table (figure). 

Statistical data, figures, numerals 

It is desirable to describe in detail the applied research methods and indicate 

their original references. The information on the scheme (design) of field, 

vegetative and other trials and motivation of their choice is very important. Data 

presented in tables and figures must be statistically processed. Abbreviations 

of parameters should be explained if they do not correspond to the international 

standard abbreviations (ISO). 

Figures 

All illustrations – drawings, graphs, diagrams, photographs, pictures, etc. are 

considered as figures. The text in them is written in Lithuanian and English. 

Figures must be drafted in black colour in Microsoft Office 2000, 2003, XP, 

VISTA package, EXCEL electronic table with conformed programs and initial 

information. Editorial Board has the right to change their format according to the 

design of the article or the whole publication. 

Letters and symbols in figures should be not smaller than size 10 TIMES 

NEW ROMAN. Block parts of figures should be numbered consecutively by 

letters a, b, c, etc. 

References 

Into references it may be included scientific publications. 

Titles of foreign journals, volumes of conference articles, etc., are not abbreviated. 

The reference list should be arranged in alphabetical order. 

Examples of quotation: 

Book of one author: 

1. Brazauskienė M. D. 2004. Agroekologija ir chemija. Naujasis lankas, 

Kaunas. 

2. Blažek J. 2001. Pìstujeme jablonì. Nakladatelství Brázda, s. r. o., Praha. 

Books of several authors: 

1. Kawecki Z., Łojko R., Pilarek B. 2007. Mało znane rośliny sadownicze. 

Wydawnictwo UWM, Olsztyn. 

2. Žemės ir miškų ūkio augalų pesticidų katalogas. 2005. G. Rimavičienė (sudaryt.). 

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Akademija, Kėdainių r. 

115

Article in book: 

1. Streif J. 1996. Optimum harvest date for different apple cultivar in the 

‘Bodensee’ area. In: A.de Jager, D. Johnson, E. Hohn (eds.), Determination 

and Prediction of Optimum Harvest Date of Apples and Pears. COST 94. 

European Commission. Luxembourg, 15–20. 

2. Byme D. H., Sherman W. B., Bacon T. A. 2000. Stone fruit genetic pool and 

its exploitation for growing under warm winter conditions. In: A. Erez (ed.), 

Temperature Fruit Crops in Warm Climates. Kluwer Academic Publishers, 

Netherlands, 157–230. 

3. Keller R. R. J. 2002. Cryopreservation of Allium sativum L. (Garlic). In: 

L. E. Towill, Y. P. S. Bajas (eds.), Biotechnology in Agriculture and Forestry. 

Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg, 50: 38–47. 

Article in conference material: 

1. Kampuss K., Strautina S. 2004. Evaluation of blackcurrant genetic resources 

for sustainable production. Proceedings of the International Workshop 

on Protection of Genetic Resources of Pomological Plants and Selection of 

Genitors with Traits Valuable for Sustainable Fruit Production. 22–25 August, 

Skierniewice, Poland, 147–158. 

Article in scientific journal: 

1. Korban S. S. 1986. Interspecific hybridization in Malus. HortScience, 21(1): 

41–48. 

2. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B. 2002. Evaluation of 

new scab resistance apple in the first-fifth years in orchard. Sodininkystė ir 

daržininkystė, 21(3): 29–37. 

3. Balan V., Oprea M., Drosu S., Chireceanu C., Tudor V., Petrisor C. 2006. 

Maintenance of biodiversity of apricot tree phenotypes in Romania. Acta 

Horticulturae, 701: 207–214. 

Article in e. journal: 

1. Stanys V., Mažeikienė I., Stanienė G., Šikšnianas T. 2007. Effect of phytohormones 

and stratification on morphogenesis of Paeonia lactiflora Pall. 

isolated embryos. Biologija, 18(1). http://images.katalogas.lt/maleidykla/ 

Bio71/Bio_027_030.pdf 

Database: 

FAO Stat Database. 2005. http://faostat.fao.org/faostat/ 

Thesis abstract: 

1. Čižauskas A. 2003. Valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) auginimo iš sėklų 

technologijos elementų tyrimai: daktaro disert. santr. Babtai. 

116

Turinys – Contents 

R. Rugienius, V. Lukoševičiūtė, J. B. Šikšnianienė, G. Stanienė, A. 

Sasnauskas, V. Stanys, D. Baniulis 

Kultūrinės kriaušės mikroūglių genetinis ir epigenetinis kintamumas in vitro dauginimo 

ir ilgalaikio saugojimo metu............................................................................3 

Somaclonal and epigenetic variability of pear micro-shoots during in vitro propagation 

and long term storage ....................................................................................15 

V. Lukoševičiūtė, G. Stanienė, A. Blažytė, A. Sasnauskas, 

D. Gelvonauskienė, D. Baniulis, R. Rugienius 

Angliavandenių įtaka kultūrinių kriaušių mikroūglių užsigrūdinimui žemoje teigiamoje 

temperatūroje ...................................................................................................17 

Influence of carbohydrates on cold acclimation of cultivated pear microshoots ........26 

D. Romanovskaja, E. Bakšienė 

Klimato kaitos įtaka pavasario sezono pradžiai ir obelų žydėjimo prognozavimui 

Lietuvoje.............................................................................................................29 

The influence of climate change on the beginning of spring season and prediction 

of apple tree flowering in Lithuania..........................................................................39 

R. Tamošiūnas, L. Duchovskienė, A. Žiogas, K. Tamošiūnas 

Obuolinio pjūklelio (Hoplocampa testudinea Klug) gausumo ir žalingumo tyrimai 

skirtingų ūkininkavimo sistemų soduose............................................................41 

Investigation of apple sawfly (Hoplocampa testudinea Klug) abundance and 

harmfulness in two differently managed apple orchards...........................................52 

R. Tamošiūnas, L. Duchovskienė, A. Žiogas 

Slyvinių pjūklelių gausumas ir naikinimas ‘Stenli’ veislės slyvų sode ....................53 

Investigation of plum sawflies abundance and their control measures in plum 

cv. ‘Stenli’..................................................................................................................61 

A. Radzevičius, J. Viškelis, R. Karklelienė, Č. Bobinas, N. Maročkienė 

Vyšninių pomidorų (Lycopersicon esculentum Mill. var. Cerasiforme (Dunal) 

A. Gray) derlingumas ir biocheminės savybės.........................................................63 

Yield and biochemical properties of cherry tomatoes (Lycopersicon esculentum Mill. 

var. Cerasiforme (Dunal) A. Gray)............................................................................73

P. Viškelis, M. Rubinskienė 

Beržų sulos cheminė sudėtis......................................................................................75 

Chemical composition of birch sap...........................................................................81 

L. Česonienė, R. Daubaras, P. Viškelis 

Paprastojo putino (Viburnum opulus) vaisių dydžio ir biocheminės sudėties kitimas 

vaisiams nokstant ......................................................................................................83 

Variation of Viburnum opulus fruit size and biochemical composition during ripening 

...........................................................................................................................91 

D. Kavaliauskaitė 

Vaistinių valerijonų (Valeriana officinalis L.) pasėliuose naudojamų herbicidų veiksmingumas 

ir saugumas..............................................................................................93 

Efficacy and safety of herbicide applied in Valeriana officinalis L.........................102 

A. Kurilčik, S. Dapkūnienė, G. Kurilčik, P. Duchovskis, 

A. Urbonavičiūtė, S. Žilinskaitė, A. Žukauskas 

Effect of far-red light on the growth of chrysanthemum plantlets in vitro..............103 

Tolimosios raudonosios šviesos poveikis chrizantemų eksplantų auginimui in vitro 

.................................................................................................................................108 

Atmintinė autoriams, rašantiems į mokslo darbus „Sodininkystė ir daržininkystė“ ......109 

Guidelines for the preparation and submission of articles to the volumes of scientific 

works “Sodininkystė ir daržininkystė“..................................................................................113

Užrašams

ISSN 0236-4212 

Mokslinis leidinys 

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo 

Sodininkystės ir daržininkystės instituto ir 

Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbai 

„Sodininkystė ir daržininkystė“. T. 30(3–4). 1–120. 

Redagavo ir skaitė korektūrą Danguolė Vanagaitė, Jolanta Kriūnienė 

Kompiuteriu maketavo Larisa Kazlauskienė 

SL 1070. 2011 12 30 7,5 sp. l. Tiražas 150 egz. 

Išleido Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas 

Sodininkystės ir daržininkystės institutas, 

LT-54333 Babtai, Kauno r. 

Spausdino UAB „Mudu2“, Studentu g. 12-64, 

LT-50243 Kaunas 

Užsakymo Nr. 9679

sodininkystÄ ir darÅ¾ininkystÄ 30(3â4)

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

sodininkystÄ ir darÅ¾ininkystÄ 30(3â4)