Juosta - Panevėžio rajono savivaldybė

Lietuvai pagražinti draugijos 

Panevėžio rajono skyrius 

JUOSTA 

Petras Juknevičius, 

Karolina Trebaitė 

Panevėžys 2008

UDK 910.4.379.89474.5) 

Ju 56 

Nuoširdžiai dėkojame 

Kolekcininkui 

Klemensui Sakalauskui 

ir 

Panevėžio dailės dirbtuvių direktoriui 

Vytautui Šiupšinskui 

Recenzavo Sigita Biveinienė 

© Petras Juknevičius 

© Karolina Trebaitė

Lietuvoje yra apie 29 tūkstančiai upių, 

upelių ir kanalų, ilgesnių negu 0,25 km. Jų 

bendras ilgis apie 64 tūkstančiai kilometrų. 

Tuo tarpu Juostos ilgis – tik 51 km. Bet mes 

aprašyti pasirinkome būtent ją, vienintelę iš tų 

beveik trijų dešimčių tūkstančių, vingiuojančią 

dviejų apskričių – Utenos ir Panevėžio, dviejų 

rajonų – Anykščių ir Panevėžio – teritorijomis. 

Ne upės ilgis nulėmė mūsų pasirinkimą. 

Netgi ne jos gražus lietuviškas vardas. 

Daugiau lėmė turtingos istorine praeitimi 

pakrantės, čia buvusių ir esamų kultūros 

paveldo objektų gausa. 

Sakoma, kad permainų vėjai gali 

pašiaušti upės paviršių, bet negali apgręžti jos 

srovės... Nemažai permainų matė Juosta, bet ir 

toliau savo vandenis plukdo į Nevėžį. Ir taip 

nuo neatmenamų laikų, per amžius. 

3

kartais prisimena „nereguliuotą jaunystę“ ir pakyla 

iki dabartinių 1–2 m aukščio krantų lygio“. 

Vagos plotis 3-9, kai kur iki 16 m, gylis 0,5-2,0 

m. Daug kur vaga užželianti, o žiemą dažnai užšąla 

iki dugno. Vidutinis upės nuolydis 0,86 m/km. 

Srovės greitis 0,1-0,2 m/s. Vandens debitas 

vidurupyje ties Jackagaliu vidutiniškai 0,68, 

pavasario potvynio maksimumas 23,70 m 3 /s. Juostos 

vandens lygio vingiavimo per metus amplitudė: 

vidutiniškai 1,3 m., didžiausia 1,9 m. Vidutinis 

debitas žiotyse 0,86 m 3 /s. Upės krantai 1-1,5 aukščio. 

Juostos ruožas tarp Bajoriškių ir Margučių priklauso 

hidrografiniam draustiniui. 

Upės vardo kilmė siejama su latvišku ir 

lietuvišku žodžiu juosta, juostiškos formos prasme 

arba su juosti t. y „supti, juosti“. 

Didesni Juostos intakai: dešinieji – Akmena, 

Jūrupis, Malmaža, Rekstinas, Sėliupis ir kairieji 

Juostinas, Užlupys. 

6

Trumpa upės charakteristika 

Nevėžio dešinysis intakas Juosta teka 

Anykščių ir Panevėžio rajonų teritorija. Upės ilgis 51 

km, baseino plotas 273 km 2 . Tiesa, senesniuose 

šaltiniuose upės ilgis nurodytas 58 km, o baseino 

plotas 287 km². Tas skirtumas atsirado todėl, kad 

anksčiau upės pradžia nurodyta Pajuostinio kaime ir 

pažymėta, kad ji teka per Juostino ežerą. Visi vėlesni 

šaltiniai pateikia jau aukščiau minėtus duomenis, o 

upės pradžią nurodo Juostino ežerą, esantį už 3 km į 

pietryčius nuo Troškūnų. 

Juosta teka į šiaures vakarus pro Troškūnus, 

Raguvėlę, Trakiškį, Pajuostį ir įteka į Nevėžį 146 km 

nuo jo žiočių netoli Panevėžio. Upės vaga aukštupyje 

ir vidurupyje reguliuota. Apie tai rašoma knygoje 

„Juostininkai“: „1950 m. gegužės mėnesį 

melioratoriai Juostą ėmėsi, kaip jie sako, reguliuoti, 

t. y. tiesinti ir gilinti. Darbą pradėjo iš karto keturi 

ekskavatoriai – nuo Troškūnų, Antano Kulboko 

sodybos, Rūkiškio ir Raguvėlės, visi judėdami 

Panevėžio link. Tais pačiais metais darbas buvo 

baigtas. Juosta dabar primena platų griovį, 

nevandeninga, negili, apie maudymąsį joje vasaros 

metu net ir užsiminti nepatogu...[...]... Sausą vasarą 

Juosta vos čiurlena (nuteka tik 0,001 m³/sek. 

vandens), bet per stiprius pavasario polaidžius 

5

Juostos išilginis profilis: H –upės išilginis profilis, m; F – 

baseino ploto augimo grafikas, km²; Q – nuotėkio kaitos 

grafikas, m³/s-1; N – hidrografinės galios kaita, kW. Kartu 

7

pateiktas atstumas nuo žiočių (L), km ir pagrindinių intakų 

vietos ir hidrologijos stočių dislokacija. 

Juostinas – Juostos pradžia 

Tai ir plakas prie Troškūnų 

Juostino vilnis gyva. 

Kur vaidenos monas – tūno, 

Tūno vieniša kalva. 

Moną kur Aušra atbūrė, 

Margą juostą mesdama, – 

Ten upelė, ten vingurė 

Kraipos šaipos bėgdama. 

Kai pabudę šunes amsi, 

Stuksint pokšint ties giria, 

Sako, ten kas naktį tamsią 

Audžia audžia ežere. 

Kas kur buvo, kas kur dėjos 

Be žinios ar su žinia – 

Auskit amžinos audėjos, 

Auskit Juostino dugne! 

K. Inčiūra. Juostinas 

8

Šiame leidinėlyje mes remsimės vėlesnių 

informacinių leidinių duomenimis ir Juostos pradžia 

laikysime Juostino ežerą. Būtent čia saulėtą 2008-ųjų 

spalio 7-ąją ir ieškojome Juostos ištakų. Kadangi prie 

Juostino kuriasi poilsiavietės, iškasta nemažai kanalų, 

tai tik padedant vietos gyventojui pamatėme Juostos 

pradžią. 

Juostinas (Juostas) – ežeras Anykščių rajone, į 

pietryčius nuo Troškūnų. Jo ilgis – 1,9 km, 

didžiausias plotis 0,3 km, vidutinis gylis 8,0 m. 

Didžiausias ežero gylis – 25,1 m. Juostinas tyvuliuoja 

40 ha plotyje. Ežeras rininis. Jo krantai lėkšti, apaugę 

miškais ir krūmais. 

Lietuvių padavimų ir sakmių tyrinėtoja 

Bronislava Kerbelytė teigia, kad apie keliaujančius 

ežerus Lietuvoje yra užrašyti 244 siužetiniai 

variantai, kuriuose pasakojama apie 127 ežerus ir 

ežervietes. Padavimai apie ežerų keliavimą debesies 

pavidalu žinomi ir latvių bei estų tautosakoje. 

Poetas Kazys Inčiūra eiliuotai pateikė sakmę 

apie Juostino kilmę. Sakmėje pasakojama, kad 

Seserys Ūkana ir Aušra ganydamos jaučius audė 

juostas. Išvargę nuo kaitros, jos pradėjo melsti dangų, 

kad pasigailėtų ir atsiųstų lietaus. Staiga atūžė 

didžiulis debesis ir sustojo virš klonio. Debesyje 

sėdėjo didžiulis monas su ilga, iš juostų supinta, 

barzda. Seserys išsigando, bet jam prakalbus, jos 

9

sužinojo, jog šis didžiulis monas esąs užburtas 

jaunikaitis. Jis maldavo atspėti jo vardą. Niekaip 

negalėjo merginos atspėti. Aušrai pagailo benamio 

mono ir ji sušuko: „Leiskis, Juostin! Štai metu tau 

juostą...“. Staiga kilo baisi audra. Monas nusileido 

žemėn ir tapo gražiu jaunikaičiu. Bet paskui moną 

ūžtelėjo ir debesis, vandens srovė užpylė jaunuolius 

ir jaučius. Toje vietoje sutyvuliavo ežeras... 

Šiaip ar taip, Juostinas tyvuliuoja iki mūsų 

dienų. Jo, kaip ir Juostos, vardą reikia sieti su 

žodžiais juosta arba juosti. 

Iš Juostino ežero kilo šiauriniame jo pakraštyje 

esančio kaimo Pajuostinio pavadinimas. 

Manoma, jog kaimas įsikūrė XIX a. 1923 m. kaime 

buvo 7 sodybos su 49 gyventojais. Be to, tais pat 

metais minimi Pajuostinio I vienkiemiai – 5 sodybos, 

kuriose gyveno 28 žmonės. 1930 m. Pajuostinio 

kaimas išskirstytas į vienkiemius. Tarpukariu 

Pajuostinyje buvo grietinės nugriebimo punktas, 

veikė Pavasarininkų organizacija. 

Po Antrojo pasaulinio karo, kaimas priklausė 

„Aukštakalnio“ kolūkiui. 

2000 metais kaime buvo likę dvi sodybos su 6 

gyventojais. Išlikę senosios neveikiančios kaimo 

kapinės. 

Kitame krante būta Vagilkos vienkiemio. Būta, 

nes 2000-aisiais jis pažymėtas kaip išnykęs. 1923 m. 

10

trijuose vienkiemiuose buvo 15 gyventojų. Po karo 

vietovė priklausė jau minėtam „Aukštakalnio“ 

kolūkiui. 

Šiaurės vakariniame krante glaudžiasi Gurskų 

kaimas. Pavadinimo kilmė aiškinama dvejopai: iš 

lenkiško žodžio gura „kalnas“ arba iš lenkiškos 

pavardės Gorsky. 

Istoriniuose šaltiniuose kaimas paminėtas 1789 

m. 1923 m. jame buvo 16 ūkių su 90 gyventojų, o 

2000 metais čia buvo 7 sodybos, kuriose gyveno 9 

žmonės. 

Į vienkiemius kaimas išskirstytas 1931 metais. 

Tarpukaryje kaime veikė grietinės nugriebimo 

punktas. 1936 m. įkurta pradžios mokykla. 

Po Antrojo pasaulinio karo kaimas priklausė 

„Pirmūno“, vėliau – „Pažangos“ kolūkiams, 

Troškūnų tarybiniam ūkiui, galiausiai „Aukštakalnio“ 

kolūkiui. 

Pietvakariniame ežero krante prasideda 

Troškūnų miškas. Tai didelio (6900 ha) Troškūnų- 

Dabužių miškų masyvo dalis. 

Bet palikime Juostiną ir jo pakrantes ir 

keliaukime kartu su Juosta. 

11

Aukštupiu iki Troškūnų 

Pradėjusi savo penkių dešimčių kilometrų 

ilgio kelią iš Juostino ežero, Juosta krūmais 

apaugusiais laukais teka į šiaurės vakarus. Teka, bet 

nebevingiuoja arba, kaip rašo knygos „Juostininkai“ 

sudarytojas Z. Mačionis, „ji nebevingiuoja, o 

„grioviuoja“... 

Pirmasis kaimas Juostos kelyje – Smėlynė, 

įsikūręs abipus upės. Jo pavadinimas greičiausiai 

kilęs nuo žodžių smėlis, smėlėtas. 1923 m. čia buvo 

12 ūkių su 60 gyventojų. Smėlynė į vienkiemius 

išsiskirstė 1932 m. Tarpukariu kaime veikė grietinės 

nugriebimo punktas. Po Antrojo pasaulinio karo, 

1949 m. įkūrus ‚Aukštakalnio“ kolūkį, Smėlynė tapo 

centrine gyvenviete. 1985 m. čia buvo įkurtas 12 ha 

ploto parkas. 2000 m. 92 sodybose gyveno 417 

žmonių. 

Kaime yra senosios žydų kapinės ir genocido 

vieta. 

Į kaimo teritoriją patenka buvusio Troškūnų 

dvaro sodyba, kurios išlikę 10 pastatų išsidėstę 

abipus Juostos. Istoriniuose šaltiniuose dvaras 

paminėtas XVI a. Jo istorija glaudžiai susijusi su 

Troškūnų miesto istorija. Apie 1906 m. dvarininkas 

Stasys Montvila Troškūnų dvare įkūrė vargšų vaikų 

lietuvišką-lenkišką mokyklą. 1923 m. dvare buvo 22 

12

sodybos su 224 gyventojais. Dvaras priklausė 

Sakalauskams, Petkevičiams, Hoppenams, 

Montviloms. 

Po Antrojo pasaulinio karo Troškūnų dvare 

buvo įkurtas tarybinis ūkis. 

Kairiajame Juostos krante Troškūnėliai, 

kuriuose 2001 m. gyveno 16 žmonių, dešiniajame – 

Pajuostis. Jame 2001 m. užrašyta 17 gyventojų. 

Juostos dešiniajame krante – didžiausia jos 

kelyje gyvenamoji vieta Troškūnų miestas. 

Kad čia žmonės gyveno jau priešistoriniais 

laikais liudija archeologiniai radiniai – akmeniniai 

kirviai (4 siaurėjančia, 2 keturkampe, 1 apvalia 

pentimi, vienas įtveriamasis). 

XVI a. minimas Troškūnų kaimas. Valsčius 

paminėtas 1512 m. 

XVII viduryje prasidėjusios negandos 

pristabdė Lietuvos miestų ir miestelių plėtojimąsi, 

mažiau gyvenvietėms būdavo teikiama ir privilegijų. 

XVII a. antrojoje pusėje pirmą kartą privilegijas 

savivaldai, turgums ir prekymečiams gavo 24 miestai 

ir miesteliai, iš jų 9 naujai įkurti, tame tarpe 1698 m. 

ir Troškūnai. Mat, 1696 m. Troškūnų dvaro 

savininkas Vladislovas Sakalauskas su žmona Ona 

Karužaitė pasikvietė bernardinus, davė jiems žemės ir 

pastatė mūrinį vienaukštį vienuolyną. 1698 m. 

dvarininkai pastatė medinę bažnyčią. Naujai įkurtą 

13

gyvenvietę pavadino savo vardu – Vladislavovu. Taip 

augantis miestelis vadinosi iki XVIII a. pabaigos. 

Tiesa, vietiniai gyventojai vartojo ir senąjį 

asmenvardinės kilmės Troškūnų vardą. 1773 m. prie 

vienuolyno buvo įsteigta mokykla, kuriai bernardinai 

savo lėšomis pastatė dviaukštį namą. 1807 m. 

mokykla tapo kolegija. Joje mokytojavo Simonas 

Grosas, gramatikos „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“ 

autorius; mokėsi 1863 m. sukilimo dalyvis, 

dailininkas Eliziejus Liutkevičius, rašytojas 

Kajetonas Aleknavičius, dailininkas Kanutas 

Ruseckas ir kiti. 

1743 m. Troškūnuose buvo 3 sodybos, 

karčema. 1743 ir 1770 m. miestelis labai nukentėjo 

nuo kilusių gaisrų. Sudegė ir pirmoji bažnyčia. 

Dabartinė mūrinė Švč. Trejybės parapijos bažnyčia 

pastatyta 1789 m. XVIII a. pabaigoje Troškūnų 

klebonu buvo religinių raštų autorius Kiprijonas 

Lukauskis (Lukauski). Jis paliko 190 puslapių 

rankraštį „Duona dwasiszka“ ir 39 katekizminių 

pamokslų rinkinį – „Pamokslas isz prisakymu Diewa 

apie Pavinascias giwenima krikscioniszka, per 

kuniga Cypriona Lukauski kleboną Traszkunu 

surasitas metusij Chrystusa 1797“. 

XIX a. Troškūnai išaugo. 1833 m. čia gyveno 

294, 1869 – 321, o 1897 –1221 žmogus. Apie 1850 

m. buvo 30 žydų ir 15 krikščionių namų. 1869 m. 

14

uvo 50 gyvenamųjų namų, pradėjo veikti spirito 

varykla. Tada ten buvo pašto stotis, 2 vandens ir 1 

vėjo malūnai. 1875 m. įsteigtas kredito kooperatyvas. 

1888 m. įkurta vaistinė. 

Neaplenkė Troškūnų ir XIX šimtmečio kovos 

už laisvę. 1831 m. į Troškūnus atvyko ir visą savaitę 

čia išbuvo sukilėliai. 1863–1864 metų sukilimo metu 

prie Troškūnų įvyko susirėmimas tarp sukilėlių ir 

carinės kariuomenės, 1863 m. lapkričio 7 d. į rusų 

nelaisvę pateko sukilėlių vadas D. Maleckis 

(sušaudytas Ukmergėje). 1864 m. caro valdžia uždarė 

vienuolyną. 

Pagal 1834 m. sausio 3 d. gimnazijų ir 

apskričių mokyklų etatus Vilniaus gubernijai buvo 

numatyta Panevėžyje įsteigti 5 klasių bajorų 

apskrities mokyklą, kuri dėl patalpų stokos buvo 

atidaryta Troškūnuose. 1840 m. mokykla perkelta į 

Panevėžį. 1865 m. Troškūnuose įsteigta berniukų, 

1867 m. – mergaičių valdinės pradinės mokyklos. 

Prasidėjus lietuviškos spaudos draudimui, 

nelegalią literatūrą Troškūnuose platino Garšvų 

knygnešiai. Ypač K. Ūdra, veikęs per savo padėjėją 

Matą Imbrasą, elgetą Mataušą, vadinamą Vienakoju. 

Miestelyje gyveno nemažai žydų. Jie buvo 

pasidalinę į dvi sektas ir turėjo 2 sinagogas. Dar XX 

a. pabaigoje vietos gyventojai pasakojo: „Žydai 

15

gyveno beveik visame miestelyje. Visi namai buvo 

žydų, tiktai bažnyčia ne jų“. 

XIX a. pabaigoje nutiesus siaurąjį geležinkelį 

Panevėžys-Anykščiai-Švenčionėliai, į šiaurės rytus 

nuo miestelio buvo pastatyta geležinkelio stotis. 1923 

m. čia buvo 3 sodybos su 51 gyventoju. 

XX amžių Troškūnai pasitiko turėdami per 

1200 gyventojų. Dideli gaisrai miestelį nuniokojo 

1904 ir 1937 metais. 

Tarpukariu, 1931 m. Troškūnuose įsteigtas 

pagalbos punktas gimdyvėms, 1938 m. – 

ambulatorija. 

1920 m. lapkričio 21 d. Troškūnų šauliai 

kovėsi su įsiveržusiais lenkų raitininkais. 5 šauliai 

buvo suimti ir lenkų sušaudyti. 

1923 m. Troškūnuose buvo 1101 gyventojas. 

1929–1937 m. Mieste įsikūrę pranciškonai 

suremontavo bažnyčią, vienuolyną, pastatė parapijos 

salę, įsteigė prieglaudą. 

Antrojo pasaulinio karo metais Troškūnų 

apylinkėse veikė „Gražinos“ raudonųjų partizanų 

junginys, vadovaujamas K. Štaro (nušautas 1944 m.), 

pokario metais – Algimanto apygardos partizanų 

junginiai, vadovaujami troškūniečio Antano Slučkos- 

Šarūno. 

XIX a.– 1950 m. Troškūnai buvo valsčiaus 

centras, o 1950–1959 m. rajono centras. Ėjo laikraštis 

16

„Staliniečio kelias“. 1956 m. Troškūnai gavo miesto 

teises. 1959 m. mieste gyveno 1495 žmonės. 1960– 

1985 m. čia veikė Troškūnų žemės ūkio 

mechanizavimo mokykla Nr.2. Nuo 1987 m. keletą 

metų veikė Utenos trikotažo ir galanterijos 

gamybinio susivienijimo filialas – trikotažo siuvykla. 

Po Antrojo pasaulinio karo vienuolynas buvo 

nacionalizuotas, naudojamas įvairiai ūkinei 

paskirčiai, vėliau apleistas. Panevėžio vyskupijai 

gražintas 1989 m. 

Nuo 1959 m. iki 1995 m. Troškūnai buvo 

apylinkės centras, o 1995 m. tapo seniūnijos centru. 

2005 m. mieste gyveno 500 gyventojų. 2003 m. buvo 

patvirtintas Troškūnų miesto herbas (aut. – R. 

Rimkūnas). 

Troškūnuose verta aplankyti vėlyvojo baroko 

stiliaus lotyniško kryžiaus plano Švč. Trejybės 

bažnyčią (archit. M. Knakfusas), kurioje yra seniausi 

Anykščių krašto vargonai (meistr. M. Jansonas, 

vėliau – J. Radavičius), vienuolyną, pasigrožėti 

varpine (archit. P. Rosi). Miesto centre yra paminklas 

Algimanto apygardos partizanams atminti (aut. J. 

Jagėla, archit. A. Kaušinienė). 

Kapinėse palaidota visuomenės veikėja Felicija 

Povickaitė-Bartkevičienė (1873-1945). 

Troškūnuose į Juostą įteka dešinysis intakas 

Malmaža. Dėl upelio vardo kalbininkai vienigos 

17

nuomonės neturi. Vieni mano, kad tai gali būti 

reduplikuotinis darinys iš lietuviško žodžio mažas. 

Kiti, kad tai vėlesnis perdirbinys iš kokio sudurtinio 

vietovardžio, galbūt net sėliško, kurio prototipas 

galėtų būti pavyzdžiui latvių Męlmeži. (latviškai 

Męlns „juodas“ir mežs „miškas“). 

Juosta toliau teka šiaurės vakarų kryptimi. Vos 

už dviejų kilometrų į vakarus nuo Troškūnų, 

dešiniajame Juostos krante išsidėstę 136 Vaidlonių 

kaimo sodybos. 2000 metais čia gyveno 353 žmonės. 

Rašytiniuose šaltiniuose Vaidlonys minimi nuo 1744 

m. Iš 1789 m. dokumento matyti, kad kaimas su 16 

valstiečių šeimų priklausė Troškūnų dvarui. 

1923 m. kaime buvo 64 ūkiai su 319 

gyventojų. Į vienkiemius vaidloniškiai išsiskirstė 

1929 metais. 

Po Antrojo pasaulinio karo, nuo 1944 m. iki 

1963 m. Vaidlonys – apylinkės centras. Kaimas 

priklausė 1949 m. sukurtam P. Cvirkos kolūkiui, o 

kolūkius sustambinus 1950–1990 m. buvo K. Štaro 

kolūkio centrinė gyvenvietė. 

Kaime yra malūnas, lentpjūvė. 

Kairiajame Juostos krante tęsiasi Troškūnų 

miškai. Iš jų surinkęs vandenis į Juostą įsilieja 

kairysis intakas Užlupys. Upelio vardo kilmė neaiški. 

Ryšys su lietuviškais žodžiais užlos „klėties lubos, 

lubos ant prieklėčio“ ar su užla „skylė lubose 

18

dūmams išeiti“ dėl semantikos labai abejotinas. Gal 

tai tarmybės su šaknimi ūžl- darinys. Tuomet galima 

būtų sieti su ūžti. Bet tai tik prielaida. 

Vidurupio vingiais 

Sąlyginai upės ruožą nuo Troškūnų prieigų, 

Vaidlonių kaimo, iki Raguvėlės, laikysime vidurupiu. 

Senesniuose žemėlapiuose dešiniajame krante 

pažymėtas Juostos hidrologinis draustinis, naujuose 

dokumentuos nebeminimas. 

Juosta tęsia savo kelią šiaurės vakarų kryptimi. 

Dešiniajame jos krante – Tešliūnai. Istoriniuose 

šaltiniuose kaimas pirmą kartą paminėtas 1765 m. 

XVIII a. priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. 

XIX a. viduryje čia buvo 5 ūkiai su 49 gyventojais. 

1923 m. kaime buvo 14 sodybų, kuriose gyveno 80 

žmonių. 

Tarpukaryje kaime veikė pradžios mokykla. 

Tik 1941 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius. 


„Darbininko“ kolūkiui, vėliau įjungtas į K. Štaro 

kolūkį. 

2000 metais buvo likę dvi sodybos su 4 

gyventojais. 

19

Beveik priešais Tešliūnus, kairiajame Juostos 

krante, buvo įsikūręs Survilų kaimas. Buvo, nes 2000 

metais jis jau užregistruotas kaip išnykęs: kaime 

nebebuvo gyventojų. Nors 1923 m. Survilų kaime dar 

buvo 2 sodybos su 13 gyventojų. Be to, 6 sodybos su 

30 gyventojų nurodytos Survilų dvare. 

O štai taip kairiajame Juostos krante esančiame 

Skamarokų kaime 2000 metais dar užregistruotos 2 

sodybos, deja, tik su dviem gyventojais... Kaimas 

paminėtas 1789 m. dokumentuose. Tuomet jis 

priklausė ponui Micevičiui. 

Į vienkiemius skamarokiečiai išsiskirstė 

įgyvendinant Stolypino žemės reformą 1910 metais. 

1923 m. Skamarokų kaime buvo 18 ūkių, kuriuose 

gyveno 75 žmonės. Dar minimas ir Skamarokų II 

kaimas su 7 sodybomis ir 37 gyventojais. 

Po Antrojo pasaulinio karo kaimas priklausė P. 

Cvirkos kolūkiui, o kolūkius stambinant buvo 

įjungtas į K. Štaro kolūkį. 

Vienišas geležinis kryžius žymi senąsias, jau 

nebeveikiančias, kaimo kapines. 

Dešiniajame Juostos krante, prie kelio 

Raguvėlė – Troškūnai, išsidėstę 28 Mileikiškių kaimo 

sodybos. 2001 metais kaime buvo 70 gyventojų. 

Kaimas paminėtas 1789 m. dokumente: buvo 5 

bajorų, 3 valstiečių kiemai ir 2 karčemos, kurios 

priklausė ponui Vaitkevičiui. 

20

1923 m. Mileikiškiuose buvo 13 ūkių su 88 

gyventojais. Į vienkiemius kaimas išsiskirstė 1928 m. 

Tarpukaryje kaime buvo grietinės nugriebimo 

punktas, veikė Pavasarininkų organizacija. 1929 m. 

atidaryta pradinė mokykla. 1933 m. ji įsikūrė 

naujame pastate. 

Po Antrojo pasaulinio karo kaimas buvo 

įjungtas į sukurtą „Darbininko“ kolūkį, vėliau 

priklausė K. Štaro kolūkiui. 

Išlikę neveikiančios kaimo kapinės. 

Mileikiškių laukuose Juostos vandenis papildo 

dešinysis intakas Jūrupis. Surinkęs Vaidlonių, 

Tešliūnų kaimų laukų vandenis, kurį laiką jis teka 

lygiagrečiai Juostai. Upelio vardas kildinamas iš 

latvių ir lietuvių kalbų žodžio jūra. Kalbininkai netgi 

mano, kad šis žodis praeityje galėjo turėti bendresnę 

vandens reikšmę. 

Siauru ruožu prie Juostos dešiniojo kranto 

priėjo dabar jau išnykęs Laukagalėlių kaimas. 1923 

m. čia buvo 8 ūkiai su 37 gyventojais. Apie 1939 m. 

laukagaliečiai išsiskirstė į vienkiemius. 


„Tarybinės juostos“, vėliau – K. Štaro kolūkiams. 

Abipus Juostos įsikūrę Bečerninkai. 1789 m. 

kaimas su 12 valstiečių kiemų ir karčema priklausė 

Upytės pavieto bajorų maršalkai Straševičiui. 

21

1923 m. kaime buvo 21 sodyba ir 123 

gyventojai, o dar 3 ūkiai buvo vienkiemiuose. Juose 

gyveno 11 žmonių. Visas kaimas į vienkiemius 

išsiskirstė 1939 metais. 

1919 m. kaime pradėjo veikti pradžios 

mokykla. Po 1927 m. ji perkelta į Tešliūnus. 

Po Antrojo pasaulinio karo Bečerninkai 

priklausė „Artojo“, vėliau – „Pirmūno“, K. Štaro 

kolūkiams. 

2001 metais kaime buvo 5 sodybos, kuriose 

gyveno 16 gyventojų. 

Išlikę neveikiančios kaimo kapinės. 

Bečerninkų kaimo laukuose, pasiekusi 

Raguvėlės – Troškūnų kelią, Juosta pasuka į vakarus, 

padaro lanką. Pasiekusi Juostininkus, suka į šiaurę. 

Abiejuose krantuose – Juostininkų miškas. 

Juosta davė vardą Juostininkų kaimui. Kaimas 

įsikūręs abiejuose Juostos krantuose. Kairiajame 

Juostos krante būta V–X amžių kapinyno. Galimas 

dalykas, kad čia būta ir II–III amžių pilkapių. 

Prie Juostininkų buvo apie 10 ha pelkė Platušė. 

Pasak senolių, čia nusileidęs didelis debesis ir davęs 

vardą vietovei. Miške buvusią Špižiornės vietovę 

galima sieti su balų rūdos gamyba. 

Pirmą kartą kaimas paminėtas 1610 m. 

Raguvos dvaro inventoriuje. 1789 m. minimas ir 

Juostininkų dvaras bei karčema. 

22


gyventojais, o vienkiemiuose buvo dar 14 sodybų su 

55 gyventojais. Į vienkiemius juostininkiečiai baigė 

skirstytis tik apie 1940 metus. Tarpukaryje kaime 

buvo malūnas, 2 privačios parduotuvės, 1926 m. 

atidaryta „Ąžuolo“ bendrovės pieninė. 

1943–1991 metais Juostininkuose veikė 

pradinė mokykla, vienu metu išaugusi iki 

aštuonmetės. 1963–1986 m. kaimas buvo apylinkės 

centras. 


„Tarybinės juostos“, vėliau – „Ąžuolo“ kolūkiams, 

Troškūnų, Raguvėlės tarybiniams ūkiams. 

2000 m. Juostininkuose buvo 26 sodybos, 

kuriose gyveno 73 žmonės. Kaime veikė malūnas, 

lentpjūvė. Juostininkų girininkija įkurta 1959 m. 

Yra veikiančios kapinės. 

Juostininkai – ilgamečio „Panevėžio tiesos“ 

redaktoriaus Alfonso Dagelio (1923–1982) gimtinė. 

Juosta šiek tiek krypteli į vakarus, bet 

išsitiesina ir toliau tekėdama į šiaurę pasiekia 

Rūkiškio kaimo laukus. Kaimo sodybos išsidėstę 

dešiniajame Juostos krante, abipus Raguvėlės – 

Troškūnų kelio. 


gyventojais, vienkiemiuose – 17 ūkių su 75 

gyventojais. 2001 m. kaime gyveno 73 žmonės. 

23


Troškūnų tarybiniam ūkiui, vėliau – „Ąžuolo“ 

kolūkiui, paskui buvo priskirtas Raguvėlės 

tarybiniam ūkiui. 


Virš Rukiškio 2006 m. buvo pasiektas Lietuvos 

oreivystės rekordas: pilotas V. Sacharinas ir 

alpinistas V. Vitkauskas karšto oro balionu buvo 

pakilę į beveik 11 km. aukštį. 

Kairiajame Juostos krante dunkso jau 

Panevėžio rajonui priklausantis Noriškių miškas. 

Tarp jo ir Juostos – Vidugirių kaimas. Dar 1923 m. 

jame buvo 21 sodyba su 127 gyventojais. 2000 m. čia 

buvo likusi 1 negyvenama sodyba. Kaimo 

pavadinimas byloja, kad jis kūrėsi tarp miškų – 

Noriškių ir Močiutkalnio. 

Po Antrojo psaulinio karo čia buvo sukurtas 

„Naujosios vagos“ kolūkis, vėliau kaimas priklausė 

Raguvėlės tarybiniam ūkiui. 

Juosta kerta Raguvėlės – Troškūnų kelią ir 

nepasiekusi Jackagalio miško daro lanką ir toliau jau 

teka į vakarus. Kairiajame Juostos krante įsikūrę 6 

Jackagalio kaimo sodybos su 11 gyevntojų (2000 m.). 

1923 m. kaime buvo 27 ūkiai, kuriuose gyveno 141 

žmogus. Apie 1925 m. kaimas išsiskirstė į 

vienkiemius. 

24

Tarpukaryje kaimas garsėjo gegužinėmis, žirgų 

lenktynėmis. Čia veikė Pavasarininkų draugija, 

Ateitininkų ir Šaulių sąjungų skyriai. 


„Tvirto ąžuolo“, „Naujosios vagos“ kolūkiams, o 

vėliau – Raguvėlės tarybiniam ūkiui. 


Juosta vėl prateka po Raguvėlės – Troškūnų 

keliu ir prieš Raguvėlę į ją įsilieja per išnykusio 

Konciapolio vienkiemio laukus atbėgęs iš Rekstino 

miško dešinysis intakas Rekstinas. Anot hidronimų 

specialistų, šaknis rekst- greičiausiai kilusi iš regzt–, 

lietuviškas žodis regzti reiškia „pinti, megzti“. 

Nebėra kairiajame Juostos krante buvusio 

Noriškių kaimo, kuriame 1923 m. būta 8 ūkių su 67 

gyventojais. Pasakojma, kad šį kaimą įkūrė 

Raguvėlės dvarininkas Komaras, davęs žemės savo 

liokajui ir virėjui. Taip gimė kaimas tarp dvaro 

miško, krūmynų ir pelkynų. 

Senieji kaimo gyventojai Stankevičiai, Pukiai, 

Seliavos, Bernatavičiai naikinat vienkiemius išsikėlė 

į Limeikius. 

Prieš Raguvėlę Juostos vagoje įrengti du 

slenksčiai. Toliau Juosta teka per buvusio Raguvėlės 

dvaro teritoriją, atskirdama dvaro sodybos ūkinį 

sektorių nuo reprezentacinės dalies. Iš N. Ordos 

paveikslo matyti, kad dvare Juosta buvo patvenkta. 

25

Čia Juostos pakrantėse žmonių gyventa dar 

prieš dvaro atsiradimą. Antai, P. Tarasenka mini 

kalvą, kurioj imant žvyrą iškasama daug žmonių 

kaulų, o „Komaro miške per pelkę eina akmenimis 

išgrįstas 1½ km ilgio ir 3 m pločio senobinis kelias“. 

J. Elisonas, B. Kviklys mini Rekstino miške esantį 

akmenį su iškaltomis žmogaus pėdomis. 

Pirmosios žinios apie Raguvėlės dvarą mus 

pasiekia iš XVII amžiaus. Tada jis priklausė 

Sokolovskiams, o po 1698 m. dvarą įsigijo Ukmergės 

pavieto kardininkas Mikolojus Komaras ir nuo XVIII 

a. dvaras tapo šios giminės tėvonija. Dvaras ypač 

išaugo XVIII a. pabaigoje –XIX a. pirmojoje pusėje. 

Juozo Komaro iniciatyva buvo pastatyti pagrindiniai 

dvaro pastatai – rūmai, oficina, ratinė, svirnai, 

smuklė. Toliau ansamblį kūrė Konstantinas Komaras. 

1859 m. Raguvėlėje buvo 3 kiemai su 30 gyventojų. 

Buvo vandens malūnas ir smuklė. Dvaro valda buvo 

didelė: 1882 m. su palivarkais buvo 1494 dešimtinės 

dirbamos ir 136 dešimtinės netinkamos dirbti žemės 

bei 1932 dešimtinės miško. 

1923 m. Raguvėlės dvare buvo 3 sodybos su 

205 gyventojais. Šalia dvaro kūrėsi ir kaimas. 

Tarpukaryje jame buvo pašto agentūra, pieno 

perdirbimo bendrovė, veikė Raguvėlės girininkija. 

Kaimas išaugo po Antrojo pasaulinio karo kai buvo 

įjungtas į ‚Pirmūno“, „Naujo gyvenimo“ kolūkius, 

26

vėliau – į Raguvėlės žemės ūkio technikumo 

mokomąjį ūkį, Raguvėlės tarybinį ūkį, kurio centrine 

gyvenviete buvo 1975–1989 metais. 1986 m. čia 

gyveno 394 žmonės, veikė kultūros namai ir 

biblioteka, paštas, medicinos paslaugų punktas, 

parduotuvė. 1944–1963 m. Raguvėlė buvo apylinkės 

centras. 2000 m. čia gyveno 397 žmonės. 

Jau 1910 m. Raguvėlės dvare minima 

mokykla. 1918–1949 m. veikė Raguvėlės pradinė 

mokykla, vėliau reorganizuota į septynmetę, 

aštuonmetę ir pagrindinę. 

Nacionalizuotuose Raguvėlės dvaro 

centriniuose rūmuose 1940–1944 m. veikė Raguvėlės 

žemės ūkio mokykla, 1944–1947 m.– žemės ūkio 

mechanizacijos mokykla su mokomuoju ūkiu. Nuo 

1959 m. iki 1971 m. čia buvo Raguvėlės žemės ūkio 

technikumas, o 1971–1975 m. – Raguvėlės vienmetė 

bitininkystės-sodininkystės meistrų mokykla. 

Nuo 1784 m. minima Raguvėlės koplyčia, 

kurioje pamaldas laikydavo vienuoliai bernardinai. 

1796 m. dvarininkas Jurgis Komaras pastatė medinę 

klasicistinę Šv. Stepono Kankinio bažnyčią, išlikusią 

iki mūsų dienų. Parapijos teises Raguvėlė gavo 1924 

m. XIX a. pabaigoje Raguvėlės vargonininku dirbo 

kompozitorius Juozas Gruodis. 

Raguvėlės neveikiančiose dvaro kapinėse yra 

1849 m. statyta neogotikinė koplyčia – Komarų 

27

šeimos mauzoliejus. Po 1863–1864 metų sukilimo 

koplyčia paversta stačiatikių cerkve, o sovietmečiu 

joje buvo laikomos dujos. Koplyčia restauruota tik 

atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 

Beje, miškelyje netoli koplyčios, prie kelio į 

Tumagalį, 1863 m. buvo pakarti sukilėliai. Jų 

atminimui 1989 m. rugsėjo 24 d. atidengtas 

stogastulpis (aut. P. Rumčikas). 

1940 m. nacionalizuojant Raguvėlės dvarą 

Konstantino Komaro įpėdiniams priklausė 304 ha 

valda. 1992 m. ansamblis gražintas Alinai 

Komaraitei–Rimševičienei. Dvaro sodyba – 

klasicizmo bei romantizmo laikotarpio pastatai ir 

geometrinio planavimo 8 ha parkas. Maždaug 20 

hektarų plote išlikę 20 dvaro pastatų. 1983 m. rūmai 

buvo suremontuoti (archit. R. Kazlauskas), 1985 m. 

restauruotas šiaurinis svirnas, kuriame kurį laiką 

veikė „Komaro kavinė“. 

Viena iš įdomesnių Raguvėlės dvaro istorijų 

tai, kad 1822 m. važiuodamas iš Ukmergės į Biržus, 

dvare su gausia palyda buvo apsistojęs Rusijos caras 

Aleksandras I. Viename rūmų kambaryje kaip dvaro 

įžymybė stovėjusi kėdė su užrašu, kad joje sėdėjęs 

pats caras. B. Kviklys pateikė citatą iš 1897 m. 

„Tėvynės sargo“, kaip tų metų vasarą Raguvėlės 

dvare apsilankęs Surdegio stačiatikių vienuolyno 

archimandritas pamatęs tą kėdę su užrašu puolė be 

28

paliovos žegnotis ir parkritęs ant žemės ilgai bučiavo 

tos kėdės kojas kaip didžiausią šventenybę. 

Pasakojama, kad neužilgo jis buvęs paaukštintas 

pareigose... 

Kitas kuriozas, tai pokario metų 

administracinis–teritorinis padalijimas: Raguvėlės 

dvaro ansamblis yra Anykščių, o neveikiančios 

kapinės su koplyčia jau Panevėžio rajone. Laidoti 

mirusiuosius Raguvėlės gyventojai veža iš Anykščių 

rajono, Utenos apskrities į Panevėžio rajoną, 

Panevėžio apskritį, mat veikiančios Raguvėlės kaimo 

kapinės yra Panevėžio rajono teritorijoje... 

Raguvėlės dvaro ansamblio ribose Juosta 

pradeda savo kelią Panevėžio rajono Miežiškių 

seniūnijos teritorija. 

Žemupio kilpos Panevėžio rajone 

Pasiekusi Panevėžio rajoną, Juosta teka 

toliau vakarų kryptimi. Dešiniajame krante – 

Raguvėlės kaimo kapinės. Toliau abipus Juostos – 

Pajuosčio kaimo laukai. 2001 m. prie kelio į 

Nibragalį esančiose sodybėlėse gyveno tik 8 žmonės. 

Pajuostis – vietovė su garsia istorine praeitimi. 

Pajuosčio dvaras paminėtas 1790 m. dokumentuose, 

kai trys broliai – Ignas, Jonas ir Jokūbas Šiukštos – 

29

dalijosi dvaro turtą. Lenkijos geografiniame 

žemėlapyje nurodyta, kad dvarą valdė generolas 

Mateušas Riomeris. 1882 m. vėl nurodyti Šiukštos. 

Jie turėjo 56 dešimtines nedirbamos žemės ir 176 

dešimtines miško. 

1923 m. dvare buvo 3 ūkiai su 38 gyventojais. 

1925 m. dvaras priklausė Zilniams, kurie valdė 175 

ha žemės. 1940 m. nacionalizuojant dvarą, savininkė 

Mikalina Zilnienė turėjo 80 ha žemės. „Dvaras stovi 

ant Juostos upelio, apaugęs didžiuliais medžiais. 

Gyvenamas namas paprastas ir nuomininkų 

gyvenamas“, – pažymima tų metų aprašyme. 

Dvarvietė yra kairiajame Juostos krante. Ją 

žymi tik medžiai. 

Iš Pajuosčio dvaro kilęs Juozas Masilionis 

(1914–2000), panevėžiečių klubo Čikagoje vadovas, 

knygos „Panevėžys. Geografinės ir istorinės žinios 

apie apylinkes ir mietą“ (1963) redaktorius. 

Nuo Pajuosčio dvarvietės Juosta suka savo 

tėkmę į šiaurės vakarus, kerta Raguvėlės – Nevėžio 

(Smilgių) kelią, trumpai krypteli į vakarus, kad 

prisijungtų didžiausią, apie 11 km ilgio, savo kairįjį 

intaką Juostiną, ir vėl vingiuoja šiaurės vakarų 

kryptimi. 

Upelio vardas kildinamas iš tų pačių žodžių 

kaip ir Juostos. Juostino pakrantėse įsikūrę seni 

Jočiūnų, Užuprūdžių kaimai, gatvinio kaimo planą 

30

išlaikęs Tumagalys ir kupetinis Trumpragio kaimas. 

Pastarojo laukuose, upelio kairiajame krante yra 

Salos kalnas, dar vadinamas Lingiakalniu. Iš šių 

kraštų kilęs parkotyrininkas S. Deveikis jį vadina 

„krašto Rambynu“, nes čia nuo seno buvo jaunimo 

gegužinių, joninių vieta. Pasak padavimų, kalną 

kepurėmis supylę švedai. Budrionių kaimo laukuose, 

kairiajame Juostino krante yra alkalnis, o dešiniajame 

– šalia kaimo kapinaičių būta nemažo pilkapyno: dar 

1925 m. buvo apie 35 6-10 m skersmens ir 0,5 m 

aukščio pilkapiai, kurie apardyti renkant vainikų 

akmenis, ariant lauką. Dalis galėjo būti sunaikinta 

įrengiant Budrionių kaimo kapines. Į archeologinę 

literatūrą objektas pateko Pajuosčio pilkapių vardu. 

1971–1974 m. jį tyrinėjo archeologas dr. M. 

Michelbertas. Nustatyta, kad čia laidota ir vėliau, t. y. 

VII–XII bei XVI–XVIII amžiais. 

Juostino vaga apie 1960 m. melioratorių 

reguliuota. 

Priglaudusi Juostiną, Juosta pasiekia 

Nibragalio kaimo laukus. Gatvinis kaimas yra jos 

dešiniajame krante. Kalbininkas J. Šukys kaimo 

pavadinimą laiko asmenvardiniu – iš Nibrio galas. 

Tiesa, tokia pavardė nei pravardė apie Miežiškius 

nežinoma, bet Klaipėdos rajone yra Nibrai, Prienų – 

Nibriai. 

31

Dvarininkai Komarai čia buvo įkūrę karčemą. 

1923 m. Nibragalio kaime buvo 33 ūkininkų sodybos 

su 167 gyventojais. 2001 m. čia gyveno 39 žmonės. 

Kaimo laukuose yra akmuo su ženklais, kuris 

buvo įrašytas į archeologijos paminklus. 

Kairiajame Juostos krante yra Girelės 

viensėdis, kuriame 1923 m. buvo 1 sodyba su 9 

gyventojais, o 2001 metais gyveno 4 žmonės. 

Dešiniajame Juostos krante plyti Bajoriškių 

kaimo laukai. Nuo Bajoriškių prasideda Juostos 

hidrografinis draustinis, įsteigtas 1992 m. Draustinio 

plotas – 305 ha, iš jų 160 ha – miškai, beveik visi 

dabar priklausantys privatiems savininkams. Vyrauja 

beržynai (57,5%) ir baltalksnynai (22,9%), bet yra ir 

pušynų, eglynų, šiek tiek liepynų, uosynų, 

juodalksnynų. Šio draustinio tikslas – apsaugoti 

vertingą negilaus salpinio slėnio mažai vingiuotą 

Juostos upelio atkarpą. 

Bandymų sukurti draustinį buvo 1950–1960 

metais, bet tikslas įgyvendintas tik atkūrus 

nepriklausomybę. 

Nuo čia Juostos vaga nereguliuota, ji teka 

išlaikiusi natūralų savo vaizdą. 

Kairiajame krante – Pučekų miškas, o 

dešiniajame – Bajoriškių kaimas. Kalbininkas J. 

Šukys kaimo pavadinimo kilmę aiškina dvejopai: iš 

pavardės Bajoras arba iš kadaise vartoto bendrinio 

32

žodžio bajoriškis, tai yra bajorui priklausantis 

valstietis. 

Kaimas minimas 1790 m. Pajuosčio dvaro 

inventoriuje. 1902 m. kaime gyveno 119 žmonių, o 

1923 m. čia buvo 26 ūkiai su 123 gyventojais. 2001 

m. Bajoriškių kaime gyveno 25 žmonės. 

Toliau, Juostos dešiniajame krante plyti 

Bajoriškėlių kaimo laukai. Pats pavadinimas byloja, 

kad tai mažesnis už Bajoriškiuskaimas. 1923 m. 

Bajoriškėlių viensėdyje buvo 6 sodybos su 32 

gyventojais. 2001 m. čia gyveno 8 žmonės. 

Kairiajame Juostos krante ir toliau tęsiasi 

Pučekų miškas, o dešiniajame įsikūręs Martyniškių 

kaimas. Atsirado jisai XIX a. pabaigoje, kai kelios 

rusų šeimos sutvarkė nusipirktą dirvonuojančią ir 

krūmais bei mišku apaugusią žemę. 1892 m. šis 

kaimas ir nurodytas kaip gyvenvietė. 1902 m. čia 

gyveno 44 žmonės. 1923 m. buvo 14 ūkių su 83 

gyventojais. 2001 m. kaime gyveno 19 žmonių. 

Martyniškiuose yra veikiančios stačiatikių 

kapinės. 

Juosta pasiekia Margučių kaimo laukus. Kaimo 

sodybos išsidėstę kairiajame krante. 2001 m. kaime 

gyveno 53 žmonės. 

Čia baigiasi Juostos hidrografinis draustinis. 

Abipus Juostos išsidėstę Kulbių kaimo 

sodybos. Kaimo pavadinimas – pavardinės kilmės. 

33

Kulbių šiose apylinkėse gausu. Beje, kaimyninis 

kaimas Kulbagalys reikštų Kulbės galas (vienas 

dėmuo iš pavardės, kitas – iš bendrinio žodžio 

„galas“). 

Apie 1870 m. Pajuosčio dvarininkai 

Meištavičiai Kulbiuose įkūrė dvarą. Dokumentuose 

jis vadinamas Kulbių-Pajuosčio dvaru. XX a. 

pradžioje dvarą nupirko Komarai. Mykolui komarui 

žuvus Pirmajame pasauliniame kare, dvarą valdė 

Karolis Švetkauskas, o po jo – Jeronima 

Paulionienė.1923 m. dvaro žemėje buvo 11 ūkinių 

kiemų su 59 gyventojais. 1925 m. dvaro, jau vadinto 

Miežiškių-Kulbių dvaru, 10 ha paskirta Miežiškių 

pavargėlių šelpimo komitetui. 1926 m. apie 3,5 ha 

žemės sklypas perduotas Tekoriškio pradžios 

mokyklai. 

Dvaro sodybą sudarė rūmai, keli kumetynai, 

svirnas, rūsys, arklidė, karvidė, dvi kūtės, daržinė, 

klojimas, kalvė, pirtis. 

Apleisti dvaro rūmai nugriauti 1989–1990 m. Liko 

tik parko fragmentai 

1892 m. paminėta Kulbių gyvenvietė. 1902 m. 

kaime gyvena 132 žmonės. 1923 m. kaime buvo 22 

ūkiai su 115 gyventojų, o viensėdyje – 19 ūkių su 83 

gyventojais. 2001 m. kaime gyveno 30 žmonių. 

Kulbių kaime į Juostą įteka dešinysis intakas 

Akmena. Savo vandenis jis atplukdo iš Bajoriškių, 

34

Novogrudkos ir Martyniškių kaimų laukų. Upelio 

vardas kilęs iš lietuviško žodžio akmuo, akmenas. 

Juosta pasiekusi Panevėžio – Anykščių suartąjį 

geležinkelį staiga pasuka į vakarus. 

Kairiajame krante yra Sutkūnų kaimo laukai. 

1923 m. kaime buvo 6 ūkiai, kuriuose gyveno 41 

žmogus. 2001 m. kaime surašyti 6 gyventojai. 

Sutkūnų kaimo laukuose į Juostą` įteka 

nedidelis kairysis intakas Pjaunė, atbėgęs iš Margučių 

kaimo laukų. Kalbininkų aiškinimu upelio vardas 

kilęs iš lietuviškų žodžių pjaunė, pjaunys 

„krūmokšnių priaugusi pelkė, loma, kur pavasarį ir 

rudenį laikosi vanduo“, pjaunis „loma, klonis“. 

Dešiniajame Juostos krante – Taruškos. 

Kaimas paminėtas 1684 m. Pajuosčių dvaro 

inventoriuje. Jo pavadinimas greičiausiai 

asmenvardinės kilmės, nes tame inventoriuje 

minimas gyventojas Jurgis Taruška. J. Elisonas apie 

kaimo senovę yra paskelbęs tokį pasakojimą: „Netoli 

nuo vienkiemio yra miškas, kur riogso kalnas. 

Kaimiečiai pasakoja, kad tame kalne gyvenę 

maištininkai ir pro dar šiandieną jame pastebimas 

skyles išlysdavę iš jo į mišką“. Taip aprašyta 1863 m. 

sukilėlių stovyklavietė. 

V. Meištavičius savo atsiminimuose rašo, kad 

čia buvo Pajuosčio dvaro palivarkas. Jis minimas 

1892 m. 1903 m. Taruškų viensėdyje gyveno 41, 

35

gyvenvietėje – 46, o palivarke – 63 žmonės. Nutiesus 

siaurąjį geležinkelį, prie kelio iš Panevėžio į Subačių 

buvo įrengta geležinkelio stotis. 1923 m. Taruškų I 

(Tekoriškio) viensėdyje buvo 7 ūkiai su 28 

gyventojais, o Taruškų II viensėdyje – 5 ūkiai su 26 

gyventojais. 2001 m. Taruškose gyveno 72 žmonės. 

Nuo 1961 m. Taruškose veikia Panevėžio 

urėdijos girininkija. 

Nedidelis kanalizuotas dešinysis Juostoa 

intakas kai kuriuose žemėlapiuose pavadintas 

Taruškų upeliu. Greičiausiai tai vėliau nuo kaimo 

suteiktas vardas. 

Juosta pralenda pro Miežiškių – Taruškų kelią 

ir toliau plukdo savo vandenis vakarų kryptimi. 

Kairiajame krante – Pakalnių miškas, o nuo jo palei 

Juosta – Girelės k. 1923 m. čia buvusioje 1 

viensėdžio sodyboje gyveno 9 žmonės, 2001 m. 

kaime buvo 4 gyventojai. 

Dešiniajame krante yra Trakiškio kaimas. 

Pavadinimas rodo, kad kaimo kūrimasis susijęs su 

miško kirtimu. Žodis trakas lietuvių kalboje 

pirmiausia reiškia pakilesnę miško pievą, aikštę ir tos 

vietos šieną. Taigi trakininkai yra iškirstos arba 

išdegintos vietos, pakilesnės pievos gyventojai. 

1892 m. čia nurodyta gyvenvietė. Meištavičiai 

Trakiškyje įkūrė Pajuosčio dvaro palivarką, kuriame 

1902 m. gyveno 30 žmonių. Tarpukaryje vykdant 

36

Žemės reformą palivarkas buvo išparceliuotas. 1923 

m. kaime buvo 13 ūkių, kuriuose gyveno 66 žmonės. 

Kaimas išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai 

tapo „Taikos“ kolūkio centrine gyvenviete. Kaime 

atsirado biblioteks, kultūros namai, ryšių skyrius, 

medicinos punktas. 1987 m. Trakiškyje gyveno 318, 

o 2001 m. – 427 žmonės. 

Kaime veikia alaus darykla. 

Ties Trakiškiu Juostos vaga pasidaro labai 

vingiuota, anot senolių „kaip virvė kišenėje“. 

Kairiajam Juostos krante yra Biliūnų kaimo 

laukai. Senesniuose dokumentuose kaimas 

neminimas. Jis greičiausiai atsirado tarpukaryje 

parceliuojant Pajuosčių dvarą ir jo palivarkus. 2001 

m. kaime gyveno 32 žmonės. 

Šalia Juostos esančioje sodybėlėje gyvena 

medžio drožėjas Stanislovas Šimonėlis (g.1936). 

Dešiniajame Juostos krante esančiame 

Tekoriškio kaime 2001 m. gyveno 60 žmonių. 1923 

m. kaime buvo 18 ūkių su 93 gyventojais, 1902 m. 

palivarke buvo 33, o kaime 28 gyventojai. 

Iš Gitėnų miškų masyvos, Kleokalnio miško, 

Tekoriškio kaimo laukais į Juostą atbėga Sėliupis. 

Šaknies sėl- kilmė visai neaiški. Galima būti ir iš 

etnonimo sėlis. Juolab, kad už Gitėnų miškų į rytus 

buvo istorinės baltų genties sėlių žemės. Kalbininkai 

siūlo ir kitas interpretacijas, pavyzdžiui sieti su 

37

lietuvišku žodžiu sėlinti tai yra „tykiai artintis, 

slinkti; pamažu, lėtai artintis, slinkti“. Šiuo atveju 

taip būtų apibūdinama upelio tėkmė. 

Čia pat, abipus Juostos įsikūrusi Karšinauka. 

Nors V. Meištavičius Karšinauką mini kaip seną 

Pajuosčio dvaro valdą, duomenų apie ją teaptinkame 

tik 1892 m. Tada čia paminėtos dvi gyvenvietės. 

1903 m. Karšinaukos viensėdyjoje gyveno 75 

žmonės. 1923 m. Karšinaukoje buvo 16 ūkių su 99 

gyventojais, 2001 m. gyveno 69 žmonės. 

Seniau Karšinaukoje buvo 3-4 degutinės, 

kuriose kaimo gyventojai savo reikmėms degdavo 

degutą. Kaime buvo ir plytinė. 

Karšinaukoje, kairiajame Juostos krante 

esančioje sodyboje, nuo 1978 m. iki mirties gyveno 

taitodailininkas, liaudies poetas Bronius Zavackis 

(1931–1987). 

Kairiajame krante – Kurganava. Jau ne kartą 

minėti Pajuosčių dvarininkai Meištavičiai čia buvo 

įsteigę palivarką, kuris po Pirmojo pasaulinio karo 

liko be šeimininkų. 1924 m. palivarko gyvenamajame 

pastate buvo įsteigta pradžios mokykla. Apie 1938– 

1939 metus pastatytas priestatas. Dabar čia įsikūrusi 

Kurganavos pagrindinė mokykla. 

1923 m. Kurganavos kaime buvo 11 ūkių su 66 

gyventojais. Dabar kaimo gyventojai priskirti Biliūnų 

kaimui. 

38

Šalia Kurganavos mokyklos, Pajuosčių miške 

yra žydų genocido aukų palaidojimo vieta: 1941 metų 

rugpjūčio mėnesį hitlerininkai ir jų talkininkai čia 

nužudė apie 8000 žydų tautybės žmonių. 

Dešiniajame Juostos krante – Batrakai. Nėra 

aiškus šio kaimo pavadinimas: ar nuo žodžio trakas, 

kas tikėtina, nes netoli yra Trakiškis, turintis giminigą 

šaknį; gal nuo rusiško žodžio батрак – „kumetys, 

bernas“. Tai irgi neatmestinas variantas, turint 

galvoje čia buvusias Pajuosčio dvaro valdas ir šiame 

kaime gyvenusius rusus. 

Senesni šaltiniai kaimo nemini. 1923 m. 

surašymo duomenimis, kaime buvo 29 ūkiai su 167 

gyventojais. 2001 m. kaime gyveno 41 žmogus. 

Kaime buvo pastatytas vandens malūnas, 

Juostoje padaryta užvanka, bet vandens srovė buvo 

per silpna ir nepajėgė sukti girnų. Veliau buvo 

pastatytas lokomobilis. 

Mogilkos miške yra veikiančios sentikių 

kapinės. 

Už Barakų, visai šalia Panevėžio miesto ribos, 

dešiniajame Juostos krante glaudžiasi Kaimiškis. Šį 

kaimą daugiau žinome dėl to, kad miškininkai čia 

įkūrė medelyną. Senesniuose dokumentuose kaimas 

neminimas. Todėl peršasi išvada, kad kaimas, bent 

jau tokiu pavadinimu, atsirado Tarpukariu vykdant 

39

žemės reformą, kai buvo apkarpytos Pajuosčio dvaro 

ir jo palivarkų valdos. 

1923 m. Kaimiškyje buvo 9 ūkiai, kuriuose 

gyveno 35 žmonės. 2001 m. gyveno 37 žmonės. 

Juosta atvingiuoja į paskutinę gyvenvietę savo 

kelyje – Pajuostį. 

Juostos ir Nevėžio santakoje jau XVI 

šimtmetyje įsikūrė dvaras. Dvarą valdė 

Komajevskiai, Sumorokovai, Jaroslavskiai, 

Vizgirdos, Blinstrubai, o nuo XVII a. iki Pirmojo 

pasaulinio karo čia šeimininkavo Meištavičiai. Iš 

Pajuosčio kilę žinomi šios giminės veikėjai: Upytės 

(Panevėžio) apskrities bajorų maršalka 1848 ir 1875 

metais Edvardas Meištavičius (1821–1889), įvairias 

valstybines pareigas carinėje Rusijoje ir tarpukario 

Lenkijoje ėjęs monografijos „Karpiai“ (1906 m. 

lenkų k.) autorius Aleksandras Meištavičius (1864– 

1943), kunigas, istorikas Valerijonas Meištavičius 

(1893–1982). Pastarojo atsiminimais „Pašnekesiai 

apie laikus ir žmones“ (1986 m., lietuvių kalba 2004 

m.) pasinaudojome rašydami šią knygelę. 

XVIII a. pabaigoje – XIX amžiuje Meištavičiai 

sukūrė gražų dvaro ansamblį, o Pajuosčių parkas, 

suformuotas abipus Juostos, anot V. Meištavičiaus 

savo puošnumu nusileido nebent Verkių parkui. Buvo 

čia ir skulptūrų. 

40

1882 m. dvaro su palivarkais valdą sudarė 

1412 dešimtinių dirbamos ir 40 dešimtinių 

nedirbamos žemės bei 1270 dešimtinių miško. 1910 

m. Pajuosčio dvare du Taruškų ir Dembavos 

palivarkais buvo 2117 dešimtinių apmokestintos 

žemės. 

Po Pirmojo pasaulinio karo A. Meištavičiui 

pasitraukus į Lenkiją, Lietuvos valdžia dvarą 

konfiskavo. Dvaro žemės buvo išdalintos. 1923 m. 

čia jau buvo 32 ūkiai su 367 gyventojais. Dvaro 

pastatai buvo perduoti Lietuvos kariuomenei: čia 

įsikūrė 4-asis Karaliaus Mindaugo pulkas. 

Dvarvietėje pradėtos statyti kareivinės, 1938 m. 

įrengtas aerodromas. Po Antrojo pasaulinio karo 

Pajuostyje buvo dislokuoti Tarybinės armijos 

aviacijos daliniai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 

čia įsikūrė Panevėžio Karaliaus Mindaugo 

motorizuotas pėstininkų balionas ir 2-oji aviacijos 

bazė. 

Pajuostyje Juosta įteka į Nevėžį. Priešais 

santaką, kairiajame Nevėžio krante būta pilkapių ir 

kapinyno. 

Šaltiniai ir literatūra 

1. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach 

Rzeczypospolitej. – T.3. – Wrocław – Warszawa – 

Kraków. – 1992. – P.115-122. 

41

2. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach 

Rzeczypospolitej. – T.4. – Wrocław – Warszawa – 

Kraków. – 1993. – P.330-333. 

3. Andriušaitienė G., Juknevičius P. Fašistų nusikaltimų 

liudininkas // Panevėžio tiesa. – 1984 04 28. 

4. Balinski M., Lipinski T. Starożytna Polska pod względem 

historycznym, jeograficznym i statystycznym. – T.4. – 

Warszawa. – 1886. – P. 229. 

5. Baliulis A. ir kt. Troškūnai // Tarybų Lietuvos 

enciklopedija. – T.4. – V. – 1988. – P.346. 

6. Bočiulytė A. Sukilėlių atminimui // Tėvynė. – 1996 06 08. 

7. Buszynski I. Brzegi Niewiaży. – Wilno. – 1873. – P.9-10. 

8. Butėnas D. Eliziejus Liutkevičius // Panevėžio tiesa. – 

1985 04 10. 

9. Čepas R. Raguvos valsčiaus mokyklos 1918–1940 m. // 

Raguva. – V. – 2001. – P.255-264. 

10. Čerbulėnas K. Raguvėlės sodybinis ansamblis // Panevėžio 

tiesa. – 1971 06 11. 

11. Čerbulėnas K. Raguvėlės sodybinis ansamblis // Statyba ir 

architektūra. – 1970. – Nr.10.–P.22-23. 

12. Čerbulėnas K. Troškūnų architektūrinis kompleksas // 

Statyba ir architektūra. – 1974. – Nr,7. – P. 31-32. 

13. Deveikis S. Juostino kloniai // Tėvynė. – 1989 02 16. 

14. Deveikis S. Mano sodžius prie mėlyno šilo... // Tėvynė. – 

1974 06 27. 

15. Deveikis S. Nevėžio, Juostos ir Juostino kloniuose // 

Raguva. – V. – 2001. – P.25-28. 

16. Deveikis S. Raguvėlės dvaras ir bažnytkaimis // Raguva. – 

V. – 2001. – P.123-131. 

17. Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Komarai.Konferencijos, įvykusios 2001 m. kovo 2 d., 

pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. 

– Panevėžys. – 2001. 

18. Elisonas J. Archeologinių ir šiaip įdomių, tiek Panevėžio 

apskrities, tiek kitų artimų apylinkių, vietų sąrašas, kurį yra 

surinkę Panevėžio valstybinės gimnazijos mokiniai // 

42

Švietimo darbas. – 1925. – Nr.4. – P.307, 311, 325, 328, 

332; – Nr.5. P.443. 

19. Giraitienė M. Raguvėlės bažnyčią pastatė Jurgis Komaras 

// Panevėžio rytas. – 1996 07 26. 

20. Giraitis A. Trumpa Raguvėlės parapijos istorija // Raguva. 

– V. – 2001. – P.136-139. 

21. Guobis R. Anykščių krašto paminklai // Gimtinė. – 1996 . 

– Nr.4. – P.3. 

22. Inčiūra K. Juostinas // Inčiūra K. Stirnų šaltinis. Poezijos 

rinktinė. – V. – 1979. – P.250-256. 

23. Iš Panevėžio krašto tautosakos. – T.2. – P.295-317, 335- 

347. 

24. Ištrauka iš Panevėžio apskrities žemės tvarkytojo metinės 

darbų atskaitos apie išparceliuotus dvarus Panevėžio 

apskrityje 1924 metais // Panevėžio balsas. – 1925 01 01. 







27. Jablonskis J. Lietuvos TSR upių kadastras. – D.3. – Priedas 

6. Kadastriniai grafikai. – V. – 1962. 

28. Josta // Słownik geograficzny królewstwa Polskiego i 

innych krajów słowianskich (toliau – SGKP). – T.3. – 

Warszawa. – 1882. – P.606. 

29. Juknevičius P. Alkakalniai // Panevėžio tiesa. – 1986 05 

13. 

30. Juknevičius P. Ar kultūros paminklas Nibragalio akmuo ? 

// Tėvynė .– 1982 08 19. 

31. Juknevičius P. Bajorų Komarų giminės istorijos fragmentai 

// Raguva. – V. – 2001. – P.117-122. 

32. Juknevičius P. Budrionių alkakalnis // Tėvynė. – 1984 06 

28. 

33. Juknevičius P. Gal susidomės gamtosaugininkai? // 

Panevėžio balsas. – 1992 09 04. 

43

34. Juknevičius P. Mūsų kaimai. Pro „siauruko“ langą // 

Tėvynė. – 2006 10 11. 

35. Juknevičius P. Pajuosčio dvaras // Kultūros paminklai. – 

Nr.4. –V. – 1997. – P.99-103. 

36. Juknevičius P. Pajuostės šeimininkas Aleksandras 

Meištavičius // Panevėžio rytas. – 1994 05 06. 

37. Juknevičius P. Pajuostis // Panevėžio balsas. – 1995 08 24- 

25, 29; 09 01. 

38. Juknevičius P. Panevėžio krašto alkakalniai // Gimtinė. – 

2001. – Nr.5. 

39. Juknevičius P. Paslaptingieji alkakalniai // Tėvynė. – 1983 

08 18. 

40. Juknevičius P. Raguvėlės dvaras // Tėvynė. – 2004 08 25. 

41. Juknevičius P. Raguvos apylinkių upeliai // Raguva. – V. – 

2001. – P.28-29. 

42. Juknevičius P. Raguvos valsčiaus dvarai // Raguva. – V. – 

2001. – P.113-116. 

43. Juknevičius P. Salos kalnas // Tėvynė. – 2006 08 26. 

44. Juknevičius P. Užmirštas karvedys // Tėvynė. – 1993 05 

27. 

45. Juosta // Lietuvių enciklopedija (toliau –LE). – T.10. – 

Boston. – 1957. – P.96. 

46. Juosta // Mažoji tarybinė lietuviškoji enciklopedija (toliau 

– MLTE). – T.1. – V. – 1966. – P.716. 

47. Juostininkai. Kaimas ir žmonės / Z. Mačionis. – V. – 2001. 

– P.11-15, 41-43, 45, 50, 351. 

48. Kauno valstybinio muziejaus dailininkų 1940 m. išvykos į 

Panevėžį dienoraštis // Valstybės archeologijos komisijos 

medžiaga. – B.150. – L.5, 20. 

49. Kerbelytė B.Lietuvių liaudies padavimai. – V. – 1970. – 

P.85. 

50. Kolupaila S. Nevėžis. Hidrografinė studija. – K. – 1936. – 

P.8, 9, 12, 14, 15, 18, 20, 21, 25, 26, 28, 29, 39, 47, 66. 

51. Kulikauskas P., Kulikauskienė R. Tautavičius A. Lietuvos 

archeologijos bruožai. – V. – 1961. – P.540. 

44

52. Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. – T.1. – V. 

– 1996. – P.77-78. 

53. Kunskas R. Juostinas // Tarybų Lietuvos enciklopedija 

(toliau TLE). – T.1. – V. – 1986. – P.149-150. 

54. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija. – 

T.4. – Chicago, Illinois. – 1984. – P.258-259, 312-313, 

436-440. 

55. Kviklys B. Mūsų Lietuva. – T.2. – V. – 1991. – P.653-654, 

640-643. 

56. Lietuvos apgyventos vietos. 1923 m. pirmojo visuotinojo 

Lietuvos gyventojų surašymo duomenys. – K. – 1925. – 

P.163, 164, 168, 169, 170, 173, 174, 190, 191, 192. 

57. Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos. – V. – 2004. – 

P.146. 

58. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – T.3. – V. – P.48, 77- 

78. 

59. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – V. – 1973. – 

P.52-53, 71, 153, 154, 268, 271, 344–345, 377, 482, 609. 

60. Lietuvos TSR Valstybinės žemės ūkio komisijos 

protokolai. 1940 m. – V. – 1976. – P.92. 

61. Lukšytė G. Po Raguvėlės kraštą // Tėvynė. – 2003 12 10. 

62. Maksimaitienė O. Dominykas Maleckis ir jo broliai 1863– 

1864 m. sukilime // Kraštotyra. – V. – 1969. – P.42-46. 

63. Maksimaitienė O. Švietimas Panevėžyje feodalizmo ir 

kapitalizmo laikotarpiu // Kai kurie Lietuvos TSR 

pedagogų minties ir švietimo istorijos klausimai / MMTI 

mokslinės konferencijos pranešimų tezės. – V. – 1965. – 

P.29-32. 

64. Markuckis J. Mokyklai – 200 metų // Kolektyvinis darbas. 

– 1973 09 01. 

65. Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944. Dokumentų 

rinkinys. – D.2. – V. – 1973. – P.399. 

66. Masilionis J. Ežerai, balos, kalneliai // Panevėžys. 

Geografinės ir istorinės žinios apie apylinkes ir miestą / 

Red. J. Masilionis – Chicago. – 1963. – P.22-27. 

67. Matulis R. Istoriniai akmenys. – V. – 1990. – P.126. 

45

68. Meilus E. Lietuvos miestų ir miestelių išsidėstymo raida 

(XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a.) // Urbanistika ir 

rajoninis planavimas. – Nr.15. – 1988. – P.60-80. 

69. Merkys V. Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo 

universalizmo ir tautiškumo. – V. – 1999. – P. 220, 222, 

398, 460. 

70. Meysztowicz W. Gawęndy o czasach i ludziach. – Londyn. 

– 1986. – P.15.; Meysztowicz W. Pašnekesiai apie laikus ir 

žmones. – V. – 2004. 

71. Mezginaitė E. Kulbiai: kas griūva, tas tegul griūva? // 

Tėvynė. – 1989 02 16. 

72. Michelbertas M. Nauji [archeologijos] radiniai Pajuostės 

kapinyne // Tėvynė. – 1973 03 24. 

73. Michelbertas M. Pajuosčio pilkapynas. – V. – 2004. 

74. Michelbertas M. Pajuosčių pilkapių (Panevėžio raj.) 

tyrinėjimai 1971 m. // Archeologiniai ir etnografiniai 

tyrinėjimai Lietuvoje (toliau – AETL) 1970 ir 1971 metais. 

– V. – 1972. – P.25-28. 

75. Michelbertas M. Pajuostės (Panevėžio raj.) pilkapių 

tyrinėjimai 1972 ir 1973 m. // AETL. – V. – 1974. – P.35- 

40. 

76. Michelbertas M. Pajuostės pilkapių radiniai // Tėvynė. – 

1971 11 04. 

77. Michelbertas M. Pajuostės pilkapių tyrinėjimai // Tėvynė. 

– 1976 05 04. 

78. Michelbertas M. Prekybiniai ryšiai su Romos imperija // 

Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I-XIII a. – V. – 1972. 

– P.101, 107. 

79. Michelbertas M. Radiniams – 5000 metų // Tėvynė. – 1971 

10 21. 

80. Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. I-IV 

amžius. – V. – 1986. – P.56, 57, 58, 59. 

81. Miežiškiai / V. Marciuška, J. Šukys. – V. –K. – 2003. – 

P.6, 17, 19, 28, 66, 68-75, 81-85, 88, 321. 

82. Nukentėję paminklai. – V. – 1994. – P.16-17. 

46

83. Numatytų išparceliuoti 1926 metais Panevėžio apskrities 

dvarų, ūkių ir šiaip žemės sklypų sąrašas // Panevėžio 

balsas. – 1926 03 25. 

84. Obelienius J. Lietuvos TSR vandens turistų keliai. – V. – 

1982. – P.163. 

85. Pajuostis // LE. – T.21. – Boston. – 1960. – P.360. 

86. Panevėžio apskrities savivaldybė 1918–1938. – Panevėžys. 

– 1938. – P.28. 

87. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė 

veikla. – V. – 1998. – P.383-390, 390-391. 

88. Pasaulio anykštėnų bendrija. Anykščių krašto vietovės // 

www.anykstenai.lt. 

89. Pocius J. Sunkus sugrįžimas // Respublika. – 1994 06 01. 

90. Puzinas J. Šis tas iš Panevėžio krašto pristorės // Puzinas J. 

Rinktiniai raštai. – Chicago. – 1983. – P.628-629. 

91. Raguvėlė // LE. – T.24. – Boston. – 1961. – P.430. 

92. Rainys A. Juosta // TLE – T.1. – V. – 1986. – P.149. 

93. Rainys A. Juosta // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – T.9 

– V. – 2006. – P.26. 

94. Rekstino miškas // MLTE. – 3. – V. – 1971. – P.58. 

95. Rogówek // SGKP. – T.9. – Warszawa. – 1888. – P.669. 

96. Semaškaitė I. Lietuvos pilys ir dvarai. Istorijos ir legendos. 

Architektūros bruožai. – V. – 2003. – P/117-118. 

97. Semaškaitė I. Dvarai. Spindesys ir skurdas. – V. – 2008. – 

P.267-269. 

98. Sriubienė L. Nuostabusis Raguvėlės ansamblis // 

Valstiečių laikraštis. – 1993 11 13; – Tas pats // Kaimų 

istorijos. – T.1. – V. – 1995. – P.205-206. 

99. Šukys J. Ką šneka Miežiškių vietovardžiai // Tėvynė. – 

1989 12 21. 

100. Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. – K. – 

1928. – P.110, 199, 221, 224. 

101. Tarasenka P. Pėdos akmenyje. – V. – 1958. – P.79. 

102. Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX 

a.). – V. – 1996. – P.96, 97, 174. 

47

103. Telksnytė M., Račkaitis V. Nevėžiu ir jo pakrantėmis. – V. 

– 1995. – P.35. 

104. Troškūnai // LE. – T.31. – Boston. – 1964. – P.520-522. 

105. Truska L. XVIII a. pabaigos Lietuvos bajorija (skaičius ir 

sudėtis) // Lietuvos istorijos metraštis. 1992 metai. – V. – 

1994. – P.25. 

106. 1610 m. balandžio 7 d. Raguvos dvaro, Ukmergės pavieto, 

inventorius // Lietuvos inventoriai (XVII a,). – V. – 1962. – 

P.45-56; Vertimas į lietuvių kalbą // Raguva. – V. – 2001. 

– P.92-113. 

107. 1684 m. balandžio 23 d. Pajuostės dvaro, Upytės pavieto 

inventorius // Lietuvos inventoriai (XVII a,). – V. – 1962. – 

P.341-342. 

108. 1784 m. Raguvos parapijos gyvenvietės // Raguva. – V. – 

2001. – P.146-147. 

109. Vadovas po Lietuvą / Barkauskas P., Vabalas A. – K. – 

1938. – P.244-245 

110. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – V. 

– 1981. – P.37, 138-139, 182, 203, 256, 275, 295, 356. 

111. Vėgėlė S. Eglė senelė // Girios. – 1972. – Nr.1. – P.32. 

112. Vitkauskienė I. Grafo K. Komaro dukra ir vaikaitė atkuria 

Raguvėlės dvarą // Lietuvos aidas. – 1999 05 22. 

113. Zavackis B. Juostos pakrantėmis // Panevėžio tiesa. – 1984 

11 27. 

114. Zieliński S. Bitwy i potyczki 1863–1864 r. – Rapperswil. – 

1913. – P.309. 

115. Афанасьев Д. Материалы географии и статистики 

Росии, собранные офицерами генерального штаба. 

Ковенская губерния. – Санкт – Петербург. – 1861. – 

C.730. 

116. Алфавитный список землевладелцев Ковеской 

губернии. Издание 2-е. Ковно. – 1889. – C.232, 300, 

538. 

117. Алфавитный списокъ населённыхъ мъст Ковенской 

губернiи. – Ковно. – 1903. – C.281, 287, 306, 311, 317, 

333, 349, 350. 

48

118. Гуковский К. Понъвежский уъздю – Ковнаю – 1898ю – 

С.61. 

119. Инвентарь им. Стейбакъ и Поіосця въ Упитском 

повътъ // Акты издаваемые Виленскою комиссіею для 

разбора древнихъ актов. – Т.38. – Вильна. – 1914. – 

С.105-115. 

120. Михельбертас М. Курганы в Паюосте // 

Архелогические открытия (дальше – АО) 1971 года. – 

Москва. – 1972. – С.411-412. 

121. Михельбертас М. Погребальный памятник в Паюосте // 

АО 1973 года. – Москва. – 1974. – С.392. 

122. Михельбертас М. Раскопки в Паюосте // АО 1972 года. 

– Москва. – 1973. – С.377-379. 

123. Михельбертас М. Раскопки в Паюосте // АО 1974 года. 

– Москва. – 1975. – С.408-409. 

124. Покровский Ф. Археологическая карта Ковеской 

губернии. – Вильна. – 1899. – C.116. 

125. Cписокъ населённыхъ мъст Ковенской губернiи. 

Ковнa. – 1892. –C.193, 210, 211, 215, 226, 236, 237. 

126. Cписокъ частных землевладельцев Поневежского уезда 

составленъ въ 1910 году // Kauno apskrities archyvas. – 

F.I-18. – Ap.1. – B.36. 

Santrumpos 

Īsumā 

Nevežis upes pieteka ir 51 kilometru garā Juosta upe, 

kas plūst caur Anikščiaisas un Paņevežas rajoniem. Tā sākas 

Juostinas ezerā un tek Ziemeļrietumu virzienā caur Troškūnai 

pilsētu, Raugveles un Trakiškis ciematiem un Pajuostē ietek 

Nevežis upē. Šīs upes krastos atrodas daudz kultūras 

mantojuma objektu un viens dabas rezervāts. Upes gultne tās 

49

vidusdaļā tiek regulēta mākslīgā ceļā, bet upes lejtecē tas 

notiek dabiski. 

Upes nosaukums cēlies no lietuviešu valodas vārda 

„juosti“ – „sasiet“ un latviešu valodas vārda „josta“. 

Nozīmīgas labās pietekas ir arī Akmena, Jūrupis, 

Malmaža, Rekstina, Sēlupis un kreisās pietekas Juostinas un 

Ūžlupis. 

Résumé 

Juosta est l’affluent droit de Nevėžis. C‘est une rivière 

longue de 51 km qui traverse les regions d‘Anykščiai et 

Panevėžys. Juosta prend sa source de lac de Juostinas. Cette 

rivière coule en direction de Nord – Ouest en traversant la 

ville de Troškūnai, les villages de Raguvėlės et Trakiškis. À 

Pajuostis, elle conflue dans la rivière de Nevėžis. Les rives de 

Juosta sont riches des objets du patrimoine culturel. Il y a 

également une réserve naturelle. Le lit de cette rivière dans 

l‘amont est régulé tandis que dans l‘avant il est naturel. 

Le nom de la rivière est d‘origine des mots lettons et 

lituaniens en français(la ceinture, entourer(juosta, juosti)). 

Les affluents majeurs de Juosta sont Akmena, Jūrupis, 

Malmaža, Rekstinas, Sėliupis, les affluents droits ainsi que 

Juostinas et Užlupis qui sont les affluents gauches. 

Resumen 

Juosta es el afluente derecho del Nevezis de 51 

kilometros de largo. Juosta atraviesa las regiones de Anyksciai 

y Panevezys. El rio comienza en el lago Juostinas y continua 

50

su viaje hacia noroeste junto a Troskunai, Raguvele y 

Trakiskis. En Pajuostis el rio Juosta se fusiona en Nevezis. 

Hay objetos numerosos del patrimonio cultural así como 

reserva natural sobre las orillas de Juosta. El lecho de río cerca 

de los alcances superiores y medios de Juosta midified, no 

obstante los alcances más bajos habían sido dejados sin tocar. 

El nombre del río está derivado de las palabras 

lituanas y letonas – juosta, juosti. 

Afluentes más grandes de Juosta son los siguientes: la 

sala derecha Akmena, Jūrupis, Malmaža, Rekstinas, Sėliupis; 

la sala izquierda Juostinas y Užlupys. 

Summary 

Juosta is a 51 kilometres long river, the right affluent 

of Nevežis. Juosta flows through the regions of Anykščiai and 

Panevėžys. The feederstreem starts within the Juostinas lake 

and continues its journey towards North – West alongside 

Troškūnai, Raguvėlė, and Trakiškis. It senters Nevėžis in 

Pajuostis region. There are numerous objects of cultural 

heritage as well as one preserve over the shores of Juosta. The 

river bed near the upper and middle reaches of Juosta had been 

midified, however the lower reaches had been left untouched. 

The name of the river is being derived from Latvian 

and Lithuanian words juosta, juosti (ribbon). 

Bigger affluents of Juosta are the following: the right 

ward Akmena, Jūrupis, Malmaža, Rekstinas, Sėliupis; the left 

ward Juostinas and Užlupys. 

51

Sommario 

Juosta è un fiume di lunghezza pari a 51 chilometro, 

affluente di destra di Nevežis. Juosta attraversa le regioni di 

Anykščiai e di Panevėžys. Il feederstreem comincia all'interno 

del lago Juostinas e prosegue il relativo viaggio verso il nordovest 

accanto a Troškūnai, a Raguvėlė e a Trakiškis. Esso si 

trova in Nevėžis nella regione di Pajuostis. Ci sono numerosi 

oggetti di eredità culturale così come una riserva sopra i 

puntelli di Juosta. La base del fiume vicino alle portate 

superiori e centrali di Juosta sono state modificate, mentre le 

portate più basse non sono state trattate. 

Il nome del fiume deriva dal juosta del Lituanian e da 

una parola lettone, il juosti (nastro), 

I più grandi affluenti di Juosta sono i seguenti: la parte 

di destra Akmena, Jūrupis, Malmaža, Rekstinas, Sėliupis; la 

parte di sinistra Juostinas e Užlupys. 

Zusammenfassung 

Die Juosta ist der rechte Zufluss des Flusses Nevezis. 

Die Juosta ist 51 Kilometer lang und fließt im Bezirk von 

Anyksciai und Panevezys. Sie entspringt aus dem See 

Juostinas, fließt dann Richtung Nordwest durch das Städtchen 

Troskunai, durch die Dörfer Raguvele, Traskiai und mündet in 

Pajuostis in den Fluss Nevezis. Am Rand des Flusses 

befindetn sich wichtige kulturelle Objekte aus unserer 

Vergangenheit. Die Juosta hat ein Naturschutzgebiet. Der 

Flussweg wurde im Oberlauf und im Innenlauf korrigiert. Im 

Unterlauf ist alles naturbelassen geblieben. 

52

Der Name des Flusses wurde aus den lettischen und 

litauischen Wörtern „juosta, juosti“ (das Band, gürten) 

abgeleitet. 

Die größeren Zuflüsse sind auf der rechten Seite: 

Akmena, Jurupis, Malmaza, Rekstinas, Seliupis; und auf der 

linken Seite: Juostinas, Uzlupys. 

Резюме 

Правый приток Невежиса – река Юоста, 51 км 

длиной, протекает через территории Аникщайского и 

Паневежского районов. Беря начало в озере Юостинас, 

она течёт на северо-запад через городок Трошкунай, 

деревни Рагувеле и Тракишкис и в Паюосте впадает в 

Невежис. По берегам этой реки расположено множество 

объектов культурного наследия и один заповедник. Русло 

реки в ее верхнем и среднем течении регулируется 

искусственно, а в низовье естественным путем. 

Название реки происходит из литовских и 

латвийских понятий «josta» (лента) и «juosti» 

(перевязывать). 

Значимые правые притоки: Акмена, Юрупис, 

Малмажа, Рекстинас, Селупис; левые: Юостинас и 

Ужлупис. 

53

Trumpai apie autorius 

Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės 

administracijos vyr. specialistas paveldui. 

Karolina Trebaitė, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų 

fakulteto studentė. 

ir 

talkininkes 

Sigita Biveinienė, Panevėžio rajono savivaldybės 

administracijos Architektūros skyriaus vyr. specialistė. 

Svetlana Jerpyliova, Panevėžio rajono savivaldybės 

administracijos Informacinių technologijų skyriaus vedėja. 

Rūta Juknevičiūtė, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto 

studentė. 

Aida Kentraitė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio 

fakulteto studentė. 

Justina Panavaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos 

ir vadybos fakulteto magistrantė. 

Kristīna Putinceva, Bauskės miesto 2-osios vidurinės 

mokyklos moksleivė (Bauskas pilsētas 2. vidusskolas 12. klases 

skolniece). 

Indrė Stirbytė, Mykolo Romerio universiteto Viešojo 

administravimo fakulteto išlyginamųjų studijų studentė. 

Deimantė Žostautaitė, Miuncheno Liudviko Maksimiliano 

universiteto Ekonomikos fakulteto (Ludwig Maximilian 

Universität Fakultät für Betriebswirtschaft) studentė. 

54

Turinys 

Įvadas....................................................................................................3 

Schema..................................................................................................4 

Trumpa upės charakteristika ................................................................. 5 

Juostinas – Juostos pradžia ................................................................... 8 

Aukštupiu iki Troškūnų ...................................................................... 12 

Vidurupio vingiais............................................................................... 19 

Žemupio kilpos Panevėžio rajone....................................................... 29 

Šaltiniai ir literatūra............................................................................. 41 

Santrumpos.......................................................................................... 49 

Trumpai apie autorius ......................................................................... 54 

Knygelės išleidimą parėmė: 

Kolekcininko Klemenso Sakalausko privatus 

muziejus, Saulėtekio g. 7,Piniava, Panevėžio r. 

Lankomas susitarus. Mob. tel.8 68748167 

ir 

55

P. Juknevičius, K. Trebaitė. Juosta 

Leidinyje pateikiami duomenys apie dešinįjį Nevėžio 

intaką Juostą. Trumpai aprašomi upės pakrantėse 

esantys miesteliai, kaimai, lankytini objektai. Yra 

schema, literatūros sąrašas, anglų, ispanų, italų, latvių, 

prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. 

UDK 910.4.379.89474.5) 

Ju 56 

Redaktorius Petras Juknevičius 

Techninė redaktorė Justina Panavaitė 

Maketuotoja Svetlana Jerpyliova 

Schema Petro Juknevičiaus 

Angliškas tekstas Aidos Kentraitės 

Ispaniška ir itališkas tekstas Rūtos Juknevičiūtės 

Latviškas tekstas Kristīnos Putincevos 

Prancūziškas tekstas Indrės Stirbytės 

Vokiškas tekstas Deimantės Žostautaitės 

Viršelis ir rusiškas tekstas Svetlanos Jerpyliovos 

Spaudė UAB „Sagros reklama“ 

Stoties g. 42, Panevėžys 

Tiražas 150 

Panevėžys 2008 

56

Juosta - Panevėžio rajono savivaldybė

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?