UGDYMAS IR VERTYBĖS Vertybių ugdymo teoriniai ir praktiniai ...

UGDYMAS IR VERTYBËS 

8 

ISSN 1392–5016. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA. 2005 14 

Vertybiø ugdymo teoriniai ir praktiniai aspektai 

Romanas Vasiliauskas 

Docentas habilituotas 

socialiniø mokslø (edukologijos) daktaras 

Vilniaus pedagoginio universiteto 

Edukologijos katedra 

Studentø g. 39, Vilnius 

Tel. (8 5) 279 00 42 

Straipsnyje aptariama vertybiø samprata skirtingø tyrëjø poþiûriu. Taip pat siekiama nustatyti 

vertybiø vietà ugdymo proceso struktûroje. Ryðkinami ir vertybiø objektyvumo ir subjektyvumo 

aspektai, vidiniø ir iðoriniø sàlygø átaka jø internalizavimui, vertybiø ryðiai su individo poreikiais, 

interesais, idealais, tikslais ir ásitikinimais. 

Pagrindiniai þodþiai: vertybë, gërybë, vertybinës orientacijos, paþinimas, þinios, emocijos, elgesys, 

vertybiniai sprendimai. 

Ávadas 

Þmogus nuolat troðko tobulëti, ðimtmeèius 

siekë tiesos, groþio, harmonijos, vertybëse ákûnijo 

tauriausius savo bruoþus, ir jos, kaip visuomenës 

istorinës raidos patyrimo rezultatas, 

ilgainiui tapo sudedamàja individo ir visuomenës 

dalimi. Vertybës, kaip þmogaus santykis su 

bûtimi, padeda jam orientuotis aplinkoje, atsirinkti 

ið aplinkos tuos ekonominio, socialinio, 

kultûrinio gyvenimo aspektus, kurie jam 

tampa subjektyviai svarbûs brendimo ir tolesnëje 

raidoje. Visi aplinkos objektai turi potencialios 

socialinës, kultûrinës, ugdomosios vertës. 

Pasaulio sklaida þmogaus sàmonëje per 

vertybes yra ontologinio pobûdþio, nes praëju- 

siø ðimtmeèiø susiformavusios skirtingø kartø, 

perduodamos ið kartos á kartà vertybës buvoja 

mumyse, jos áeina á mûsø bûtá ir sudaro 

organinæ mûsø pasaulëvokos visumà. 

Filosofija, koncentruodama dëmesá á prieþasties 

ir pasekmës ryðiø lemiamà pasaulá (ontologinis 

tyrimo aspektas), ilgainiui pastebëjo, 

kad tikrovës objektams bûdinga ir subjektyvi 

prasmë. Vertës ir prasmës klausimas yra filosofinis, 

nes ið individo reikalaujama atsakyti, 

kas jam svarbiausia gyvenime, kokia jo pozicija 

pasaulio ir kitø atþvilgiu. Aksiologija ieðko 

atsakymø á klausimus, kas þmogui vertinga, kurias 

vertybes ið daugelio prasminga pasirinkti. 

Þmogus, gyvendamas ne tik daiktø, reiðkiniø,

et ir prasmiø pasaulyje, negali nevertinti jame 

vykstanèiø reiðkiniø ir gyvenimo socialinës 

kaitos. Individas siekia rasti gyvenimo prasmæ, 

prasmingai integruotis á materialøjá ir dvasiná 

pasaulá. Kaip teigia V. Aramavièiûtë, ,,orientacija 

á prasmæ laikytina pagrindine þmogaus 

orientacija, prasmiø siekimas bei ágyvendinimas 

– tikràja þmogaus paskirtimi, o gebëjimas 

pasirinkti ir atsakyti uþ savo pasirinkimà – prasmingo 

gyvenimo sàlyga“ [1, p. 33]. Ðiuo poþiûriu 

vertybës yra prasmiø visuma, nepaisant to, 

jos yra negatyvios ar pozityvios, vienodai reikðmingos. 

Taigi vertybës yra svarbi pedagogikos mokslo 

tyrimo sritis, nagrinëjanti ,,ugdymà kaip faktà“, 

„ugdymà kaip kultûros faktà ir reiðkiná“. 

Ugdymas, kaip kultûros faktas ir reiðkinys, egzistuoja 

ðiuolaikinëje ir praeities visuomenëje. 

Þmogus nuolat sàveikauja su praeities ir dabarties 

pasauliu. Ið individo ir aplinkos santykio 

iðplaukia vertybiø pajauta. Vertybë atsako 

á klausimà, kas kultûroje ar socialinëje aplinkoje 

kultûros reikmiø aspektu – svarbiausia. 

Pedagogikos tikslas – apraðyti ir aiðkinti ugdymo 

ir vertybiø santyká pedagoginëje tikrovëje. 

Aksiologija nagrinëja vertybiø funkcionavimà 

ir jø perdavimà (internalizacijà) ugdant þmogø, 

ugdytinio ávedimà á vertybiø pasaulá. 

Kai norime apraðyti ugdymo reiðkinius, aiðkëja, 

kad jie glûdi socialiniø tarpusavio santykiø 

sistemoje ir juos galima iðskirti tik mintyse. 

„Ugdymà iðimtinai sudaro „apibendrinimai“ 

– abstrakcijos, kurios bûtinos ugdymo teorijai“ 

[6, p. 48]. Ugdymo teorija susipynusi su 

praktika, teorijos ir praktikos prieðtaravimus 

nuolat atspindi, aiðkina pedagogika. Ugdymo 

reiðkiniø apraðymas suponuoja bûtinybæ pirmiausia 

paþinti tikrovæ, kurioje vyksta ugdymas. 

Aptariant vertybiø vietà ugdymo procese, 

kyla klausimai, ar vertybës objektyviai gyvuoja 

pedagoginëje tikrovëje, kurios ið jø nulemtos 

,,gyvenimo duotos“ realybës, ar jos 

subjektyvûs iðgyvenimai, nusiteikimai, atskirtos 

nuo daiktø (materialiø objektø) tik jø reikðmës, 

kokios yra vertybës ir kurias ið jø bûtina 

perduoti jaunajai kartai, kad bûtø garantuotas 

kartø tæstinumas, ar pedagoginëje tikrovëje yra 

atotrûkis tarp mokiniams perteikiamø þiniø ir 

vertybiø, kokie to atotrûkio padariniai? Ieðkant 

atsakymø á ðiuos ir kitus klausimus, vis daugiau 

Lietuvos ir uþsienio mokslininkø ásitraukia 

á vertybiø tyrimus, á vertybes ir gërybes 

orientuotà kultûros pedagogikà. Ugdytinio ávedimà 

á materialø ir dvasiná pasaulá ugdymo procese, 

vertybës ir gërybës santyká nagrinëjo 

A. Maceina, S. Ðalkauskis. Vertybiø filosofijà, 

jø paskirtá, funkcionavimà, ávairius internalizacijos 

aspektus tyrë C. Rogers, A. Maslow, 

W. Brezinka, B. Bitinas, V. Aramavièiûtë, 

B. Kuzmickas, L. Astra, vertybes kaip auklëjimo 

sritá, jø esminius poþymius – L. Jovaiða, paaugliø 

vertybiø kaitos aspektus Europos tautø 

kontekste – M. Barkauskaitë, paaugliø dvasines 

vertybes – E. Martiðauskienë ir kt. 

Atsiþvelgiant á tai, kad vertybës yra ávairiø 

mokslø – filosofijos, psichologijos, sociologijos, 

pedagogikos – tyrimo objektas, svarbu iðanalizuoti 

vertybes kaip integruotà reiðkiná, jø 

sampratà ir ugdomàjà paskirtá. Siekiama atskleisti 

ávairius poþiûrius á vertybes, jø teorinius 

ir empirinius pagrindus. Tyrimo tikslas – 

nustatyti vertybiø esmæ, sampratà. Tikslas implikuoja 

ðiuos uþdavinius: 1) apibrëþti vertybiø 

sàvokà; 2) nustatyti vertybiø vietà ir reikðmæ 

ugdymo struktûroje; 3) paanalizuoti vidiniø 

ir iðoriniø veiksniø átakà vertybëms. 

Tyrimo metodai – filosofinës, psichologinës, 

pedagoginës literatûros analizë ir interpretavimas. 

Vertybiø samprata 

Vertybiø teorijoje þmogaus ir vertybiø santykiui 

apibûdinti vartojamos ávairios sàvokos: 

,,vertybës ugdyme“ (values in education), ,,ver- 

9

tybiø ugdymas“ – internalizacija (education of 

values), „vertybinës orientacijos“, „dvasinis, 

dorinis, socialinis ir kultûrinis ugdymas“, „charakterio 

ugdymas“, „dorybiø ugdymas“. Vertybë 

– daugiareikðmë, sudëtinga, apibendrinta 

sàvoka, kaip algoritmas matematikoje ar meniðkumas 

literatûroje. Ji skirtingø autoriø ávairiai 

traktuojama. Vertybæ vieni supranta labai 

abstrakèiai, kaip anapusinæ esybæ be erdvës ir 

laiko, kiti – kaip sàmonës reiðkiná, nuotaikos 

pasireiðkimà, subjektyvø þmogaus poþiûrá á vertinimo 

objektus, dar kiti – kaip natûralià þmogaus 

poreikiø ir gamtos dësniø iðraiðkà [18, 

p. 121–125, 136–147]. Vertybiø prasmë – iðoriniai 

ir vidiniai reiðkiniø poþymiai ir aiðkëja ið 

jø prieðybiø bei kontrastingumo. Daugeliui autoriø 

vertybës – tai gërybës, kurios atitinka 

þmogaus poreikius, troðkimus, norus, ásitikinimus. 

M. Halstead ir M. Taylor nuomone, vertybës 

– tai principai ar fundamentalûs ásitikinimai, 

kurie yra svarbûs elgesio orientyrai, 

standartai. Jais remiantis nusprendþiama, kas 

yra gera ar pageidaujama [8]. Apibûdinant vertybes 

neretai vengiama konkreèiø apibrëþimø, 

todël ieðkoma kuo abstraktesniø sàvokø. Panaðiai 

vertybes apibûdina G. Theodorson: 

,,Vertybës – tai abstraktûs elgesio principai, kuriems 

grupës nariai jauèia stiprø emocionaliai 

teigiamà pasiðventimà ir kurie atlieka standarto 

vaidmená, pagal kurá vertinami veiklos tikslai 

ir veiksmai“ [21, p. 32]. Universaliu principu 

laikomas tikëjimas þmogumi, pagarba individualybei. 

Sàvokai ,,vertybë“ bûdinga aprëpti daugelá 

prasmiø. Vertybiø internalizacijos lygmeniu tai 

reiðkia, kad individas ið daugelio vertybiø turi 

pasirinkti, jo manymu, svarbiausias, pasirinkti 

savità elgesio bûdà ir pagal ðá pasirinkimà mokytis 

elgtis. Pasirinkimas tampa komplikuotas, 

kai ið daugelio gërybiø reikia pasirinkti prioritetines. 

Gërybë – tai objektyvioji vertybiø ypatybë, 

visa tai, kas þmogaus sukurta ir tenkina 

10 

jo poreikius – kultûra, mokslas, technologija, 

menas. Þmogus gyvena toká gyvenimà, koká 

vertina, t. y. teikia pirmumà tam tikriems objektams 

ar gyvenimo bûdui, linksta labiau á vienas 

gërybes ir atmeta kitas. Auklëjimo tikslas 

– gërybes paversti vertybëmis, t. y. kad gërybës 

taptø subjektyviai reikðmingu veiklos ir elgesio 

motyvu. L. Jovaiða vertybes apibrëþia 

kaip asmeniui reikðmingiausio dalyko iðgyvenimà, 

orientuojantá jo màstymà ir jausmus á 

aukðèiausias objektyvias gërybes [10, p. 149]. 

V. Aramavièiûtë pabrëþia ásitikinimø reikðmæ 

vertybëms. Domëjimasis kuriuo nors gyvenimo 

aspektu (mokomuoju dalyku, draugais, 

knygomis) ilgainiui perauga á tvirtà ásitikinimà, 

norà veikti pagal pasirinktà orientyrà. Vaikas, 

vadovaudamasis ásitikinimais, mokosi veikti, 

elgtis, gyventi pagal vertybes. 

A. Halderiui vertybës – orientavimosi modeliai, 

elgesio taisyklës kaip objektyviai galiojanèios, 

kuriø ,,þmonës privalo laikytis subjektyviai 

vertindami atitinkamus reiðkinius, màstydami 

ir kontroliuodami savo veiksmus“ [7, 

p. 230]. Autorius, apibûdindamas vertybes, akcentuoja 

jø neiðvengiamumà, privalomumà ir 

objektyvumà, ypaè besàlygiðkai privalu laikytis 

doroviniø vertybiø. 

Apibendrindami ávairiø autoriø paþiûras á 

vertybes, galëtume teigti, kad vertybiø koncepcija 

sudëtinga, nevienareikðmë, nes ji neatskiriamai 

susijusi su iðorës pasauliu, þmogø jaudinanèiais 

ekonomikos, kultûros, religijos, politikos 

klausimais, o kartu su jo pastangomis 

tà iðorës pasaulá padaryti sau artimà, jaukø, geidþiamà. 

Todël vertybes apibûdinanèiuose samprotavimuose 

pabrëþiama jø priklausomybë 

nuo subjekto individualiø motyvø, nuo jo poreikiø, 

interesø, siekiø, idealø, ásitikinimø, troðkimø 

ir kt. Vertybëse atsispindi þmogaus esmë 

– visa tai, kuo jis gyvena, t. y. vertybës glûdi 

þmogaus sàmonëje. Visa tai galima ávardyti 

kaip prioriteto teikimà tam tikriems materia-

liems ar dvasiniams objektams. Ðiuo poþiûriu 

vertybë yra visa, kas þmogui svarbiausia, reikðmingiausia 

socialiniu, psichologiniu, doros ar 

groþio poþiûriu, pageidaujami objektai, bûsenos, 

tikslai ar elgesio bûdai, taikomi kaip normatyviniai 

standartai. 

Vertybës kaip racionalaus màstymo, 

emociniø iðgyvenimø ir elgesio 

ugdymo vienovë 

Kaip vertybës implikuojamos á ugdymo procesà? 

Ugdymo struktûra tikslø lygmeniu apima 

paþinimo, emocinius, vertybinius ir elgesio 

komponentus. Paþinimas B. Blumo taksonomijoje 

apibûdinamas kaip þinios, jø suvokimas, 

taikymas, analizë ir sintezë. Þmogus protu suvokia 

iðorës pasaulá ir patá save, tuo paèiu savo 

santyká su vertybëmis. Todël paþinimas, dar vadinamas 

racionalumu, intelektualumu, kognityvizmu, 

nors tarp jø galima áþvelgti tam tikrø 

skirtybiø, padeda paaiðkinti vertybiø prasmæ, 

jà filosofiðkai ir psichologiðkai interpretuoti, 

nustatyti vertybiø reikðmæ ávairiose gyvenimo 

srityse. Visuomenës raidoje proto sugebëjimø 

reikðmë þmogaus tobulumui visada buvo keliama 

kaip vienas ið svarbiausiø veiksniø. Aristoteliui 

svarbiausia vertybë – tai þmogaus protingumas. 

Þmogus turi elgtis pagal protà ir 

vengti impulsyviø veiksmø. Protingumas turi 

plëtoti socialumà. Þinios þmogui duotos, kad 

jis suprastø vertingus tikslus. Per paþinimà randasi 

tokios svarbios vertybës – kritinis màstymas, 

racionalumas, idëjø analitinis ir sintetinis 

atskleidimas. 

Individas, protaudamas ir nuolat remdamasis 

þiniomis, siekia suvokti, kokie dalykai jam 

yra aktualûs ir svarbûs jo prasmiø pasaulyje. 

Paþinimo dimensijos reikðmë vertybiø struktûroje 

pirmiausia atsiskleidþia per þinias. Taigi 

paþinimo ðerdis – þinios. Mokyklos funkcija 

– teikti ne tik þiniø, bet ir formuoti pamatines 

vertybes. Natûraliai kyla klausimas, koks þiniø 

ir vertybiø ryðys, kokia vieta þinioms tenka vertybiø 

hierarchijoje, kaip þinojimas keièia paþiûras, 

elgesá, ar nëra atotrûkio tarp þiniø ir vertybiø. 

Mokytojas suinteresuotas ne tik þiniomis, 

o ir tuo, kaip mokinys, veikiamas þiniø, tampa 

þmogumi. Þinios nutiesia tiltà á daugelá dvasiniø 

vertybiø – teisingumà, sàþiningumà, gerumà. 

Mokinys trokðta daugiau nei þiniø. Þinios 

mokiniui gali bûti neutralios, savitikslës ir þinios 

– vertybës, kurios keièia paþiûras ir elgesá. 

Þinios, teiginiai mokymo procese mokiniui 

tampa subjektyviai reikðmingi. Tam tikros þinios 

tampa labai patrauklios, jomis nustatoma 

tiesa. Pavyzdþiui, þinios apie planetos Þemës 

apvalumà. Mokiniai savarankiðkai renka medþiagà, 

argumentuoja ir nustato ðià planetos 

savybæ. Taigi þinios padeda nustatyti gyvenimo 

tiesà kaip vertybæ. Þinios þmogui yra ne tik informacija, 

skelbianti naujienà, bet ir bûdas suvokti 

ir asimiliuoti naujas idëjas. 

Asmenybës formavimo lygmeniu svarbu, 

kad ugdytinis ásitrauktø á mokymàsi ne tik protu, 

bet ir jausmais, iðgyvenimais. Todël kyla 

klausimas, kaip paþinimo ir emociniai aspektai 

susijæ ugdymo struktûroje, vertybiø 

ieðkojimo paradigmoje? Kaip teigia W. Brezinka, 

viena autoriø grupë vertybiniams sprendimams 

priskiria empiriná turiná, kita grupë su 

tuo nesutinka. Filosofinëje literatûroje pirmasis 

poþiûris vadinamas kognityviuoju, antrasis 

– nekognityviuoju. Tie, kurie vertybinius sprendimus 

mano esant tik jausmø iðraiðkà laikysis 

nuomonës, kad vertybiniai sprendimai visiðkai 

nesusijæ su moksliniais teiginiais. Taèiau 

kruopðti analizë rodo, kad vertybiniai sprendimai 

turi empirinio turinio ir galima parodyti, 

kad jie logiðkai yra teisingi arba neteisingi, 

galiojantys ar negaliojantys [6, p. 88]. 

Emocinis lygmuo, kaip ir paþinimo, yra neatskiriama 

vertybiø struktûros sudedamoji dalis, 

ákûnijanti patirtá kaip energijos ðaltiná, gro- 

11

þio pajautimà, entuziazmà, draugystæ, meilæ, 

gerà elgesá. Emocinis lygmuo laikomas tokiu 

svarbiu, kad vertybës daþnai apibrëþiamos kaip 

individo tiesioginës emocinës reakcijos. Emocijos 

atspindi þmogaus santyká su ávairiais objektais 

– gamta, veikla, kitais þmonëmis. Kaip 

teigia B. Bitinas, emocijø vaidmuo internalizavimo 

procese yra analogiðkas màstymui mokymo 

procese [4, p. 182]. Emociniai iðgyvenimai 

savajam ,,Að“ padeda susivokti bûsenose, 

atitinkamai reaguoti, turëti nuostatà tam tikrø 

vertybiø atþvilgiu. Vertybiniai jausmai veikia 

visà asmenybæ, jà taurina, jie iðreiðkiami 

vertybiniais teiginiais. Þmogaus vertybes nulemia 

tai, kokiais jausmais jis vadovaujasi gyvenime. 

Ar padës draugui ið meilës, pagarbos, 

uþuojautos, ar bijodamas paniekos, nenorëdamas 

bûti atstumtas. Jausmai gali bûti ávairûs: 

patriotizmo, draugystës, pareigos, atsakomybës, 

garbës, gëdos, pagarbos, uþuojautos ir kt. 

Ypaè svarbûs laikomi garbës, savigarbos, gëdos, 

kaltës jausmai. 

Ugdymo procese jo komponentai veikia ne 

izoliuotai, o kaip visuma, t. y. mokinys, paþindamas 

gyvenimo ávykius, juos kartu iðgyvena, 

taip pat reaguoja savo iðraiðka, gestais ir tuo 

labiau paþindamas save. Jausmai ávertina tai, 

kà paþino protas. 

Paþinimà ir vertybes sieja ne tiktai þinios, 

bet ir elgesys. Þmogaus elgesá lemia tai, kaip 

jis supranta visuomenës elgesio normas, reikalavimus, 

apskritai savo vietà aplinkoje, koká 

jis turi atlikti socialiná vaidmená, ko aplinkiniai 

laukia ið jo. Nors vizualiai stebëti vertybiø priklausomybæ 

nuo þiniø yra sudëtinga, taèiau gilesnë 

analizë rodo, kad þmogaus elgesiui didesnæ 

átakà daro ne patys iðorës ávykiai, o tai, 

kaip juos asmuo supranta ir interpretuoja. Vertybiø 

internalizavimo lygmeniu svarbu, kad 

mokinys ásitrauktø á mokymàsi ne tik protu, bet 

ir jausmais, vertinimais, elgesiu. Á vertybes 

orientuota pedagogika siekia atsisakyti paþini- 

12 

mo suabsoliutinimo ir emocinio komponentø 

suprieðinimo. Ávedant individà á vertybiø pasaulá, 

protas ir emocijos daro átakà kaip visuma, 

nes emocijos kyla kaip minèiø padarinys. 

Vertybës socialiniu kontekstu 

Ugdymo realybës negalima susiaurinti teigiant, 

kad vertybës glaudþiai susijusios su paþinimo, 

emociniu ir elgesio lygmeniu. Svarbu neiðleisti 

ið dëmesio akiraèio ir socialinio konteksto, 

kuriame priimami vertybiniai sprendimai. Vertybes 

daþnai lemia situacija. Ðiuo poþiûriu svarbu 

apsispræsti, kad pedagogikos tyrimo objektas 

yra ne tiktai ugdymo reiðkiniai, o labiau 

visi reiðkiniai, susijæ su ugdymu. Ugdymo objektas 

yra þmogaus tikrovës visuma ugdymo 

perspektyvos poþiûriu. Ið ðio supratimo aiðkëja 

didelë situacijø reikðmë vertybëms. Ugdymas 

visada vyksta tam tikromis situacijomis, o 

ugdymo veiksmai yra svarbiausias situacijos 

komponentas. Situacija negali bûti suvokiama 

neatsiþvelgiant á ugdymo veiksmus. Ðie veiksmai 

yra tik priemonë tikslui pasiekti ir kiekvienas, 

kuris norëtø juos apraðyti, turi susipaþinti 

su kitais situacijos, kurioje vyksta ugdymas, 

komponentais. 

Aptariant pedagogikos tyrimo objekto ribas 

ir vertybiø vietà jame, kyla klausimas, koks 

skirtumas tarp individualaus, asmeninio poþiûrio 

á ugdymà ir sociokultûrinio poþiûrio. Pirmu 

atveju, ugdymas laikomas tik individo tobulinimo 

priemonë, antruoju – priemonë, siekiant iðsaugoti 

visuomenës ir kultûros vientisumà, pereinant 

ið kartos á kartà. Abu poþiûriai remiasi 

ta paèia aplinkybiø visuma. Ugdymu siekiant suteikti 

vaikams ir paaugliams þiniø, sugebëjimø 

ir vertybiø, kuriø jiems prireiks norint gyventi 

nepriklausomai. Visuomenë tuo paèiu áneða indëlá 

á iðlikimà ir kultûros paveldo perdavimà bûsimoms 

kartoms.

Pasaulis yra nulemtas vertybiø, universalios 

vertybës – gëris, tiesa, groþis – jungia tautas. 

Vertybiø objektyvumas kyla ir ið þmogaus individualios 

raidos, ið bûtinumo tenkinti savo 

socialinius ir kultûrinius poreikius. Þmogus 

nuolat susiduria su aplinkos, ávairiø reiðkiniø, 

objektø vertingumo problema. Pedagogui tenka 

mokyti labai skirtingus mokinius: vieni mokiniai 

ið tradiciniø darniø ðeimø, kiti – ið iðsiskyrusiø, 

kiti turi ávairiø polinkiø, interesø. Pedagogas 

visa tai turi permàstyti per vertybiø prizmæ. 

Individas, socializuodamasis aplinkoje, turi 

priimti dorovines normas, kitaip jis nepritaps 

prie aplinkos. Taigi þmogus negali bûti 

neutralus vertybiø aspektu. 

Vertybiø reikðmæ ugdymo procesui galime 

grásti ir tuo, kad niekas negali ugdyti ir ugdytis 

nesiremdamas vertybiniais sprendimais. Abu 

ugdymo sàveikos dalyviai – ugdytojas ir ugdytinis 

– aktyviai dalyvauja vertinimo ir vertybiniø 

sprendimø priëmimo procese. Kiekvienas 

ugdytojas vertina. Ugdytojas sprendþia apie ugdytinio 

asmenybæ ir vertina konceptualizuotas 

asmenybës bûsenas ir savybes kaip sugebëjimus 

ir paþiûras. 

Vertybiø prasmë aiðkëja ið prieðybiø, kontrastingumo. 

Jeigu vienas asmuo yra mylimas, 

gerbiamas, vertinamas dël savo pozityviø poþymiø, 

tai kitas prieðingai – juo bjaurimasi, jis 

nemëgstamas ar net nekenèiamas. Kiekvienas 

daiktas, objektas turi negatyvumo ar pozityvumo 

poþymiø. Vertybinis poþiûris reiðkiamas ne 

tik prieðybëmis, etiketëmis – teisingas ir neteisingas, 

geras ar blogas, naudingas ar þalingas, 

bjaurus ar graþus, bet ir sprendimais, vartojant 

ir kitas sàvokas, pavyzdþiui: „didþiausia nuodëmë 

mokant yra nuobodybë“, „faktinës þinios 

yra nereikðmingos“, „mokymasis yra laiko 

gaiðimas“, „melagystë yra visada teisingai baudþiama“, 

„ugdymas rykðte yra neabejotinai blogas 

auklëjimas“, „ugdymas, kuris nieko gero 

nedavë poreikiams tenkinti“ ir kt. Taèiau ver- 

tinimu iðreiðkiame aukðtesná ar þemesná sutikimo 

laipsná ar visiðkai indiferentiðkà poþiûrá á 

objektà. Greta gero ar blogo vertinimo visada 

gali bûti ir indiferentiðkas. 

Geras 

Blogas Indiferentiðkas 

Vertinant bûtina skirti vertinamàjá dalykà 

ir jam priskiriamà vertybæ. Objektas, kuriam 

priskiriama vertybë, laikomas vertybës neðëju. 

Ðis vertybiø neðëjas turi vertæ kam nors arba 

laikomas vertybe, bet savaime nëra vertybë. 

Ið objekto, kaupianèio savyje potencialià 

vertybæ, ir jo vertintojo pozicijø iðaiðkëja gërybës 

ir vertybës santykis. Amþiø eigoje sukurtos 

materialinës ir dvasinës gërybës turi tapti 

troðkimø ir vertinimø objektu. Jeigu þmonija 

nieko nebûtø sukûrusi, nebûtø ko trokðti ir vertinti. 

Anot S. Ðalkauskio, gërybë – tai ,,visa materialinë 

kultûra, sukurta sutelktomis þmoniø 

pastangomis...“ [20, p. 14]. Gërybës yra konkreèios 

– pinigai, turtas, ávairûs daiktai ir abstrakèios 

– sveikata, mokslas, technologija, menas, 

draugystë, meilë ir kt. Ugdytinio brendimas 

gali bûti ,,uþpildytas“ ir persmelktas nereikðmingø 

ir visuomeniðkai reikðmingø gërybiø 

ir vertybiø. Kokias vertybes vaikai ir jaunimas 

turi ugdytis ir kurios ið jø turi dominuoti 

jø sàmonëje? Tai klausimai, á kuriuos atsakymo 

ieðkoma ðimtmeèius. Gërybiø vertë pedagoginiame 

procese atsiskleidþia per ugdymo 

tikslus. 

Vertinamos situacijos, turimos priemonës, 

taip pat galimi poveikiai, kurie sudaromi esant 

skirtingoms situacijoms. Ugdyti – tai reiðkia atrinkti, 

spræsti, teikti pirmenybæ, vengti, atmes- 

13

ti ir atsisakyti. Niekas, kas veikia ir ugdo, negali 

iðvengti vertinimo. Taigi ugdymas reiðkia 

þmoniø ir situacijø, idëjø, troðkimø, reikalavimø 

ir pasiekimø, institucijø ir veiksmø, tikslø 

ir priemoniø nuolatiná subjektyvø vertinimà. 

Ið ávairiø vertybiniø orientavimo koncepcijø 

tikslinga iðskirti bendriausius, daugelio autoriø 

pripaþástamus vertybiø poþymius ir indikatorius. 

Poreikiai, interesai kaip vertybës 

Vaikas aplinkoje domisi ne visais ávykiais, faktais, 

reiðkiniais, situacijomis, o tik tomis, kurios 

jam atrodo patrauklios. Domëjimasis vienais 

objektais ir abejingumas ar neutralumas 

kitø atþvilgiu rodo, kad vaiko santykiø su aplinka 

pradþios pozicija yra poreikiai, interesai, 

troðkimai. Vaiko fizinë ir psichinë bûsena sukelia 

tam tikrus poreikius – interesus. Poreikiai 

reguliuoja jo jausmus, santykius, nusako, 

kokià prasmæ þmogus teikia iðorës pasauliui, 

kam teikia pirmumà. Þmogus turi poreiká su 

kaþkuo sutikti ar nesutikti, kaþkà mylëti, vertinti, 

gerbti, kaþko laukti. Kaþkas turi bûti mylimas, 

kaþkas – atstumtas. Tokio vertinimo pradþia 

– vidinis poreikis. A. Maslow, lygindamas 

poreikius ir vertybes, klausia, ar vertybës yra 

instinktyvios, organizmo paveldëtos, kaip meilës 

ar vitamino D poreikis? Paðalinæ D vitaminà 

ið savo dietos, susergame, atëmæ meilæ ið 

savo vaikø, juos praþudome, o atëmæ tiesà ið 

þmogaus, já padarome átarø, nepasitikintá. Taigi 

A. Maslow áþvelgia poreikiø ir vertybiø ryðius, 

taip pat skirtumus. Jo nuomone, ,,þmogui bûdinga 

poreikiø hierarchija, kurioje biologiniai 

poreikiai yra hierarchijos pagrindas, o dvasiniai 

– virðûnë. Bet vertybëms, ne taip kaip biologiniams 

poreikiams, vidinë ir iðorinë hierarchija 

nebûdinga. Visos vienodai svarbios, kiekvienà 

galima apibûdinti kitomis [...], tiesa turi 

bûti iðbaigta, estetiðka, visapusiðka [...], groþis 

14 

turi bûti tikras, geras, visapusiðkas“ [17, 

p. 418]. A. Maslow biologinius poreikius lygina 

su vertybëmis, o kiti autoriai jas sieja su ávairiais 

poreikiais. Asmenybës ásitraukimà á vertybiø 

pasaulá per poreikius pabrëþia A. Jacikevièius 

teigdamas, kad vertybës yra ,,daiktai, 

reiðkiniai ar þmonës, kurie tiesiogiai patenkina 

[...] asmenybës materialinius ar dvasinius 

poreikius.“ [9, p. 147]. L. Astra vertybiø sampratos 

koncepcijos svarbiausiu komponentu 

ávardija kultûros poreikius. Todël, jos nuomone, 

vertybës – visuotinai suvoktos kultûrinës 

reikmës, átvirtintos þmoniø socialinës veiklos 

etalonais, elgesio normomis [2]. Taigi vertybiø 

vertingumo ir reikðmingumo pagrindu, jø ásisàmoninimo 

sàlyga laikomi poreikiai, kurie ákûnija 

visa tai, ko þmogus trokðta ir nuolat siekia. 

Idealai kaip vertybës 

Þmogaus tobulinimo idëja visada buvo susijusi 

su idealistine bûties samprata. Þmogus nuolat 

balansuoja tarp to, kas yra ir galëtø bûti. 

Anot A. Maceinos, „bûtis yra pastatyta tarp 

dviejø terminø: realybë ir idealas“ [14, 

p. 21]. Þmogaus bûtis vertybiniuose apmàstymuose 

iðkyla kaip siekimo, kûrimo ateityje objektas. 

Þmogaus esmë skleidþiasi ateities lygmeniu 

ir kontekstu, nes jis jauèiasi ne tik dabar 

esantis, o dar labiau tampantis, nes bûtis 

suvokiama ir iðgyvenama trejopai: kaip esanti, 

tampanti ir normuojanti [15, p. 95]. Atsiþvelgiant 

á idealo turinio ávairovæ, skiriami ávairûs 

idealo tipai – demokratinis, humanistinis, 

krikðèioniðkasis, pastarasis dar skirstomas á 

transcendentiná, moraliná ir socialiná [9, p. 12]. 

Svarbiausi idealai, anot S. Ðalkauskio, – tiesa, 

gëris, groþis ir ðventumas. Þemiau uþ jø stovi 

kitos vertybës – sveikata, valdþia, utilitarinës 

vertybës. Absoliutus idealas – tobuliausioji 

Esybë, Dievas, kuris yra visø idealø ðaltinis ir 

baigtis [20, p. 359]. Krikðèioniðkojo tipo turi-

nyje idealia vertybe laikoma Aukðèiausioji bûtybë, 

ið kurios kyla pagrindinës krikðèioniðkosios 

vertybës – tikëjimas, viltis, meilë, pagarba 

þmogui, gerumas. Meilë Dievui reiðkiasi per 

meilæ þmogui. Jei þmogus neturi aukðtø idealø, 

jis turi þemus, kurie nulemti utilitariniø vertybiø 

ir geiduliø. Idealo sinonimas yra tikslas. 

Þmogaus keliamame tiksle, siekiamybëje yra 

kaþkas daugiau, ko galima pasiekti esamomis 

aplinkybëmis. Kadangi þmogui bûdingi vaizdiniai 

apie idealà, geresnës ateities troðkimas, tai 

ugdymas visada yra grindþiamas idealais. Ðiuo 

poþiûriu auklëjimas yra idealizuotø vertybiø 

diegimas á mokinio sàmonæ. 

Tikslai kaip vertybë 

Tikslai, kaip ugdymo proceso dalis, numatomo 

rezultato matavimo instrumentas, kognityvi 

programa, atsispindinti paþinimo, emociniø 

iðgyvenimø, elgesio padariniais, kreipia ugdytiná 

tobulëti ávairiais poþiûriais: ugdytis naujus 

gebëjimus, kompetencijas. Á tikslus orientuotas 

ugdymas svarbus ne tik mokinio pasiekimams, 

jais vadovaujamasi pasirenkant prioritetines 

veiklos ar gyvenimo sritis. Tikslas 

orientuoja vaikà á tam tikrà gyvensenà, siekia 

pakeisti jo vidiná pasaulá, moko dirbti ir elgtis 

idealiai. Mes linkæ vadinti kiekvienà sistemà 

ugdomàja, jeigu joje keliami tikslai, nepaisant, 

ar ðie tikslai pasiekiami ir ar juos priima mokiniai. 

Tikslø taksonomijoje vertybëms tenka 

iðskirtinis vaidmuo, nes vertybë glaudþiai 

susijusi su þmogaus gyvenimo prasmës, galutinio 

tikslo paieðka. Vieni ugdymo tikslai nukreipti 

á paþinimo rezultatus ir palyginti nesunkiai 

iðmatuojami, kiti – á dvasinio ugdymo 

transcendentines vertybes, kurias iðmatuoti gerokai 

sunkiau. Tikslai mokyklos praktikoje apima 

ávairias mokinio tobulëjimo sritis. Vieni 

tikslai orientuoti á rezultatus, dar vadinami 

,,profesiniais tikslais“, kiti – á mokymo organi- 

zavimà, kaip individualizavimà, mokymà dirbti 

komanda, grupëmis, savæs vertinimu, refleksine 

analize. 

Pedagoginiame procese svarbu suderinti 

mokyklos tikslus bei mokiniø ir tëvø asmenines 

vertybes. Ugdymas mokykloje ið esmës yra 

dorovinio pobûdþio: tai supranta tëvai ir visuomenë. 

Daugelis supranta ir nori, kad mokykla 

ugdytø mokinius ne tik paþinimo poþiûriu, o 

kartu skiepytø dorovines, visuomenines vertybes, 

padëtø mokiniui integruotis á visuomenæ. 

Problema kyla, kai tëvai savo vertybes laiko ne 

kaip pirmenybës teikimà tam tikriems ugdymo 

aspektams ar savo poþiûrá, o kaip tvirtà argumentà, 

faktà, kaip kitø kësinimàsi á jø vertybes. 

Skiriasi tëvø paþiûros á tikslø prioritetus, 

o ir mokiniø poþiûris á mokomàjá dalykà 

yra pasirenkamojo pobûdþio. Bendros nuomonës 

nëra ir dël mokinio ir vertybiø santykio: 

ar mokiniø vertybes tikslinga ugdyti, ar 

tik supaþindinti su jomis, leidþiant pasirinkti. 

Kylanèios problemos rodo, kad ugdymo tikslai, 

jø prioritetai atsiranda ið mokytojø, mokiniø 

ir tëvø vertybiø. Todël mokykla turi aiðkintis 

mokiniø ir tëvø su ugdymo tikslais susijusias 

vertybes. Tikslø pliuralizmas – vienas 

ið bûdø áveikti prieðtaravimus, kylanèius dël 

skirtingø vertybiniø orientacijø á ugdymo tikslus. 

Dabar tikslø turiná europiniu kontekstu 

veikia rinkos santykiai, siekiamybë iðugdyti tokios 

kompetencijos þmogø, kuris aprûpintø 

rinkà ir patenkintø pirkëjø poreikius. 

Ásitikinimai kaip vertybë 

Auklëjimas ir vertybës sàveikauja per paþiûras, 

ásitikinimus, emocinius iðgyvenimus, nusakanèius 

vertybiø reikðmingumà individui.. 

Auklëjimas tampa veiksmingas tik per vertybes. 

Þmogus gyvena ir veikia dël vertybiø. Jø 

skiepijimas pakelia þmogø á spræstinø problemø 

lygá, apsaugo nuo uþdarumo, perdëto indi- 

15

vidualumo. Auklëjimo tikslas – ugdyti tokius 

ásitikinimus, kad gërybës taptø reikðmingos. 

Kiekvienas þmogus jam svarbø dalykà vertina 

pagal savo paþiûras ir ásitikinimus. Tvirti 

ásitikinimai teikia galimybæ uþimti tam tikrà pozicijà, 

jos principingai laikytis. Kaip teigia 

V. Aramavièiûtë, ,,vertybiø pripaþinimo laipsnis 

gali bûti labai ávairus: nuo nedidelio susidomëjimo 

iki tvirto ásitikinimo jø reikðmingumu 

ir pasirengimu jas realizuoti“ [1, p. 38]. 

Aukðèiausias nusistatymas vertybiø atþvilgiu 

yra grindþiamas þemesniu – paþinimu. Pirmiausia 

kaupiamos þinios apie objektà, ieðkoma argumentø, 

patvirtinanèiø ar paneigianèiø pasirinkimà. 

Kitoje, aukðtesnëje stadijoje trokðtamo 

objekto pasirinkimas sukelia moraliná pasitenkinimà, 

teigiamas emocijas. Ásitikinimai 

jungia savyje þinias, emocijas ir paþiûras. Kuo 

ásitikinimai gilesni, tuo tvirtesni vertybiniai 

sprendimai ir didesnës pastangos elgtis pagal 

pasirinktas vertybes. 

Vertybiø internalizacija gali bûti grindþiama 

ne vienu kuriuo ið pirmiau aptartø indikatoriø. 

Kaip nurodo D. Levis, ,,vertybës gali bûti 

apspræstos jausmø arba tikëjimø, arba troðkimø. 

Arba visø jø kombinacijos. Arba kai kada 

dviejø ar trijø ið karto“ [14, p. 114]. Internalizacijos 

lygmeniu ásitikinimai tampa vertybëmis, 

jei atitinka ðiuos reikalavimus: 

• laisvai pasirinktos, 

• pasirinktos ið keliø alternatyvø, 

• draugø, vyresniøjø pripaþintos ir vertinamos. 

16 

Iðvados 

Atlikta kokybinë vertybiø analizë leidþia padaryti 

ðias iðvadas: 

1. Ugdymo aksiologija siekia ávardyti ir susieti 

ávairius reiðkinius á visumà. Sàvoka 

,,vertybë“ vartojama labai ávairiomis 

reikðmëmis: kaip pasaulio vertæ turintis 

aspektas, kaip patrauklûs objektai, gyvenimo 

kokybë, vertingi daiktai ar reiðkiniai, 

elgesio normos, daromi sprendimai. 

Ið ðios vertybes nusakanèios ávairovës galime 

iðskirti jø universaliausius aspektus: 

tai pirmumo, reikðmingumo teikimas, 

nuolatiniai apibendrinti vaizdiniai apie 

gerovæ, visa tai, kas þmogui brangu, laukiama 

ir trokðtama. 

2. Ðiuolaikinë pedagogikos teorija ugdymà 

traktuoja kaip universalø procesà, apimantá 

paþinimo, emocinio-vertybinio 

elgesio aspektus. Paþinimas ir emocijos 

vertybiniuose sprendimuose susijusios 

priklausomybëmis. Emocijomis vertinama 

tai, kas paþinta protu, iðreiðkiamas 

individo ir vertybiø santykis, rodomas 

dëmesys prioritetiniams objektams, sutikimas 

su ásivaizduojamu gëriu. 

3. Iðskirtini ðie vertybiø sampratos koncepcijø 

aspektai: poreikiai, interesai kaip 

vertybë, idealai, tikslai kaip vertybë, ásitikinimai 

kaip vertybë. Taigi vertybës – 

svarbus individø pozicijos formavimo ir 

jø elgesio orientavimo veiksnys ir reikðminga 

kultûros sritis, ákûnijanti visa tai, 

kà sukûrë þmonija.

LITERATÛRA 

1. Aramavièiûtë V. Ugdymo samprata. Vilnius. 1998. 

2. Astra L. Ðiuolaikinës lietuviø vertybës // Kultûra 

– tautos bûties pagrindas. Kaunas, 1994. 

3. Barkauskaitë M. Devintøjø klasiø mokiniø nuostatø, 

vertybiø ir vertinimø tyrimas // Pedagogika. 

1997, t. 33, p. 15–37. 

4. Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius, 2000. 

5. Bitinas B. Vvedenie v filosofiju vospitanija. 

Moskva, 1996. 

6. Brezinka W. Philisophy of Educational Knowledge. 

Boston, 1992. 

7. Halder A. Filosofijos þodynas. Vilnius: Alma 

litera, 2002. 

8. Halstead M., Taylor M. Learning and Teaaching 

about Values: a review of recent research // Cambridge 

Journal of Education; Jun 2000, Vol. 30, Issue 2. 

9. Jacikevièius A. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius, 

1995. 

10. Jovaiða L. Hodegetika. Auklëjimo mokslas. Vilnius, 

1995. 

11. Juknevièius S. Skirtingos dimensijos. Lietuvos gyventojø 

vertybës europiniame kontekste. Vilnius, 2002. 

THEORETICAL AND PRACTICAL ASPECTS OF VALUE EDUCATION 

Romanas Vasiliauskas 

Summary 

The article treats the views of various scientists on 

the concept of values. Such values are treated as an 

interdisciplinary object which includes philosophical, 

psychological and pedagogical approaches. 

Findings suggest that value is one of the main 

parts of the educational structure, in which cognition, 

emotional and behavioural aspects are closely 

related in the valuing process. In the study of the 

Áteikta 2004 04 15 

Priimta 2004 12 02 

12. Kuzmickas B. Laimë, asmenybë, vertybës. Vilnius, 

2001. 

13. Levis D. Dispositional Theories of Value // 

Procedings of the Aristotelen Society, Supplementary 

Volume 63 (1989). 

14. Maceina A. Kultûros filosofijos ávadas. Kaunas, 

1936. 

15. Maceina A. Gamta ir kultûra // Logos. 1937, 

Nr.1. 

16. Martiðauskienë E. Vyresniøjø paaugliø poþiûrio 

á dorines vertybes dinamika // Acta Paedagogika 

Vilnensia. 2001, t. 8, p. 85–90. 

17. Maslow A. Humanistinës pedagogikos tikslai 

ir reikðmë // Lietuvos ir uþsienio psichologijos antologija 

/ Sudarë M. Garbaèiauskienë. Kaunas, 1999. 

18. Navickas J. Vertybë ir dorovë. Roma, 1988. 

19. Ðalkauskis. S. Pedagoginiai raðtai. Kaunas, 

1991. 

20. Ðalkauskis S. Jaunuomenë ir gyvoji dvasia // 

Raðtai. T. 5. Vilnius, 1996. 

21. Theodorson G. A. A modern dictionary of 

sociology. New York, 1969. 

aspects of value concepts a conclusion is made that 

value forms a whole of meanings. Various aspects of 

its meanings, such as negativeness and positiveness, 

as well as objective and subjective demand character 

of values are revealed. The process of valuing is determined 

by such indicators as needs, interest, ideal, 

aims and beliefs. The study shows in what way these 

indicators affect the process of valuing. 

17

UGDYMAS IR VERTYBĖS Vertybių ugdymo teoriniai ir praktiniai ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?