Sodininkystė ir daržininkystė - Sodininkystės ir daržininkystės institutas

LIETUVOS SODININKYSTЛS IR DARЮININKYSTЛS INSTITUTO IR
LIETUVOS ЮEMЛS ЫKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI
SCIENTIFIC WORKS OF THE LITHUANIAN INSTITUTE OF
HORTICULTURE
AND LITHUANIAN UNIVERSITY OF AGRICULTURE
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ
26(2)
Eina nuo 1983 m.
Published since 1983
Babtai – 2007

UDK 634/635 (06)
Redaktorių kolegija
Editorial Board
Doc. dr. Česlovas BOBINAS – pirmininkas (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija),
prof. habil. dr. Pavelas DUCHOVSKIS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija),
dr. Edite KAUFMANE (Latvija, Dobelės sodo augalų selekcijos stotis, biomedicinos mokslai, biologija),
dr. Aleksandras KMITAS (LŽŪU, biomedicinos mokslai, agronomija),
dr. Laimutis RAUDONIS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija),
prof. habil. dr. Vidmantas STANYS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija),
prof. habil. dr. Andrzej SADOWSKI (Varšuvos ŽŪA, biomedicinos mokslai, agronomija),
dr. Audrius SASNAUSKAS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija),
prof. habil. dr. Algirdas SLIESARAVIČIUS (LŽŪU, biomedicinos mokslai, agronomija).
Redakcinė mokslinė taryba
Editorial Scientific Council
Doc. dr. Česlovas BOBINAS – pirmininkas (Lietuva),
prof. habil. dr. Pavelas DUCHOVSKIS (Lietuva), dr. Kalju KASK (Estija),
dr. Edite KAUFMANE (Latvija), prof. habil. dr. Zdisław KAWECKI (Lenkija),
prof. habil.dr. Albinas LUGAUSKAS (Lietuva), habil. dr. Maria LEJA (Lenkija),
prof. habil. dr. Lech MICHALCZUK (Lenkija), prof. habil. dr. Andrzej SADOWSKI (Lenkija),
dr. Audrius SASNAUSKAS (Lietuva), prof. dr. Ala SILAJEVA (Ukraina),
prof. habil. dr. Algirdas SLIESARAVIČIUS (Lietuva), prof. habil. dr. Vidmantas STANYS (Lietuva),
prof. dr. Viktor TRAJKOVSKI (Švedija).
Redakcijos adresas:
Address of the Editorial Office:
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas
LT-54333 Babtai, Kauno r.
Tel. (8~37) 555 210
Faksas: (8~37) 555 176
El. paštas institutas@lsdi.lt
Lithuanian Institute of Horticulture
LT-54333 Babtai, Kaunas district, Lithuania
Phone: +370-37-555-210
Telefax: +370-37-555-176
E-mail institutas@lsdi.lt
Leidinio adresas internete www.lsdi.lt
Leidinys cituojamas CAB Internacional ir VINITI duomenų bazėse
© Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, 2007
© Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2007
2

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
OBELŲ ‘LIGOL’ VAISIŲ KOKYBĖS DINAMIKA NOKIMO
METU
Nomeda KVIKLIENĖ
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT-54333 Babtai, Kauno r.
El. paštas n.kvikliene@lsdi.lt
2001, 2003 ir 2004 metais Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute tirta nokstančių
obuolių ‘Ligol’ kokybė: vaisiaus masė, spalva, minkštimo kietumas, krakmolo susiskaidymas
ir tirpios sausosios medžiagos. Apskaičiuotas sunokimo indeksas. ‘Ligol’ vaisių biofiziniai ir
biocheminiai kokybės rodikliai nokimo metu priklausė nuo skynimo laiko. Vėliau nuskinti
vaisiai buvo geresnės prekinės išvaizdos, sukaupė daugiau tirpių sausųjų medžiagų, tačiau
buvo minkštesni. Vaisių kokybės rodiklių reikšmės ir jų dinamika priklausė nuo meteorologinių
sąlygų vegetacijos metu. Karšti ir drėgni orai vaisių vystymosi pabaigoje lėmė mažesnį tirpių
sausųjų medžiagų kiekį vaisių sultyse, intensyvesnius krakmolo hidrolizės procesus bei mažesnį
vaisių minkštimo kietumą.
Reikšminiai žodžiai: krakmolo susiskaidymas, ‘Ligol’ minkštimo kietumas, obuoliai,
sunokimo indeksas, tirpios sausosios medžiagos.
Įvadas. Obuolių išsilaikymui geros kokybės ilgą laiką didžiausios įtakos
turi optimalus skynimo laikas. Nustatyti skynimo laiką nelengva, nes nėra vieno
universalaus rodiklio, kuriuo remiantis būtų galima tiksliai nustatyti vaisių skynimo
brandą. Anksčiausiai numatyti skynimo laiką galima remiantis kalendoriniais terminais,
t. y. pagal dienų skaičių nuo gausiausio žydėjimo pabaigos arba T fazės (Ingle ir kt.,
2000; Kviklienė, 2000; Kviklienė ir kt., 2006). Vėliau vaisių skynimo laiką būtina
tikslinti pagal vaisių kokybės rodiklius, kurie apibūdinami fizikiniais pokyčiais bei
cheminės vaisių sudėties rodikliais (Truter ir kt., 1985). Dėl pektinų hidrolizės nokdami
vaisiai minkštėja, dėl chlorofilo irimo bei karotinoidų sintezės keičiasi vaisių pagrindinė
ir dengiamoji spalva, dėl aromatinių medžiagų sintezės vaisiai tampa aromatingesni.
Nokimo metu vaisių sultyse esantis krakmolas skyla ir virsta cukrumi. Obuoliams
bręstant, vaisių sultyse daugėja tirpių sausųjų medžiagų. Yra ir daugiau rodiklių, pagal
kuriuos galima apibūdinti vaisių sunokimo lygį, tačiau negalima remtis kuriuo nors
vienu iš jų, nes jie gali priklausyti nuo augimo vietos, poskiepio, derėjimo gausumo
bei meteorologinių sąlygų per vegetaciją. Vienas pastoviausių rodiklių, apibūdinančių
vaisių sunokimo brandą, yra Streifo indeksas (Streif, 1996), kuris apskaičiuojamas
pagal formulę, remiantis trimis rodikliais: minkštimo kietumu, tirpių sausųjų medžiagų
kiekiu ir krakmolo susiskaidymo laipsniu (1–10). Vaisiams nokstant, šis rodiklis mažėja.
Optimalus šio rodiklio dydis yra nustatomas kiekvienai veislei, remiantis daugiamečiais
duomenimis. Jis plačiai taikomas daugelyje šalių (Streif ir Bufler, 1990; Jager ir kt.,
1996; Meresh ir kt., 1996; Zude-Sasse ir kt., 2001).
3

Tyrimo objektas ir metodai. Tyrimai atlikti 2001, 2003 ir 2004 m. Lietuvos
sodininkystės ir daržininkystės instituto soduose. Tirtos obelys ‘Ligol’ su M26
poskiepiu. Vaisių kokybė pradėta vertinti likus 2–3 savaitėms iki numatomo optimalaus
obuolių skynimo laiko ir baigta praėjus 2–3 savaitėms po jo. Iš viso vaisiai skinti penkis
kartus. Kas savaitę buvo analizuota: vaisių spalva – vizualiai, proc.; vidutinė vaisiaus
masė – sveriant 100 vaisių, g; minkštimo kietumas – penetrometru, kg/cm 2 ; krakmolo
susiskaidymas – 10 balų skale (1 balas – dar nepradėjęs skaidytis, 10 – visas krakmolas
virtęs cukrumi); tirpios sausosios medžiagos – refraktometru, proc.
Vaisių sunokimo indeksas apskaičiuotas pagal formulę:
F/RS, čia: F – minkštimo kietumas;
R – tirpios sausosios medžiagos;
S – krakmolo susiskaidymas.
Bandymo variantai kartoti po keturis kartus. Laboratoriniams matavimams
kiekviename pakartojime nuo 4–5 medžių iš įvairių vainiko pusių nuskinta po 10 vaisių.
Tyrimų rezultatai įvertinti dispersinės analizės metodu.
Rezultatai. N u s i s p a l v i n i m a s. Per penkias tyrimų savaites vaisių spalva
pasikeitė vidutiniškai 56 procentais. 2001 ir 2003 tyrimų metais ‘Ligol’ vaisių
spalvinimosi dinamika nokimo metu buvo panaši (1 pav.). Reikšmingi spalvos
pasikeitimai užfiksuoti tik nuo antrosios savaites, o 2004 m. didžiausi spalvos
pasikeitimai fiksuoti tik pirmąją ir paskutiniąją tyrimų savaitę.
1 p a v. ‘Ligol’ vaisių spalvinimosi dinamika nokimo metu
(R 05
: 2001 m. – 6,85; 2003 m. – 4,11; 2004 m. – 7,76)
F i g. 1. Dynamics of apples blush in cv. ‘Ligol’
(LSD 05
: 2001 – 6.85; 2003 – 4.11; 2004 – 7.76)
V i d u t i n ė v a i s i a u s m a s ė. Vidutiniais duomenimis per penkias tyrimų
savaites ‘Ligol’ vaisių svoris padidėjo 26 procentais (1 lentelė).
Pirmojo ir antrojo skynimų vaisių masės skirtumai buvo nereikšmingi. Tada
vidutiniais duomenimis per parą vaisių masė padidėjo tik 0,41 procento. Vėliau obuolių
augimas suintensyvėjo. 2001 ir 2003 m. didžiausi masės pasikeitimai užfiksuoti tarp
trečiojo ir ketvirtojo skynimų, o 2004m. – per paskutiniąją tyrimų savaitę (1,74 proc.
per parą).
4

1 lentelė. Vidutinės vaisiaus masės kitimas, %
T a b l e 1. Dynamics of the average fruit weight (%)
M i n k š t i m o k i e t u m a s. Minkščiausi obuoliai buvo 2001 m., po karštos
ir lietingos vasaros (2 lentelė). Vidutiniškai per penkias savaites vaisių minkštimo
kietumas sumažėjo 28 procentais. Vidutiniais duomenimis minkštimo kietumas iš
esmės mažėjo kiekvieno skynimo metu. 2001 m. didžiausias kietumo pasikeitimas
užfiksuotas antrojo skynimo metu, o 2003 ir 2004 m. – per paskutiniąją tyrimų savaitę.
2 l e n t e l ė. Minkštimo kietumo pasikeitimas nokimo metu, kg/cm 2
T a b l e 2. Change of flesh firmness during ripening (kg/cm 2 )
K r a k m o l o s u s i s k a i d y m a s. Visais tyrimų metais krakmolo hidrolizė
vaisiuose prasidėjo panašiai (2 pav.). Tyrimų pradžioje krakmolas vaisiuose buvo tik
pradėjęs hidrolizuotis. Vaisiams nokstant, krakmolo vaisiuose mažėjo tolygiai, tik
skyrėsi intensyvumas.
Intensyviausiai krakmolo hidrolizės procesai vyko 2001 metais. Per penkias
tyrimų savaites krakmolas vaisiuose buvo visiškai hidrolizavęsis į cukrus. Lėčiausiai
krakmolo hidrolizės procesai vyko 2003 m.: po penkių savaičių nuo tyrimų pradžios
vaisiuose dar buvo likę apie 40 proc. krakmolo.
5

2 p a v. Krakmolo hidrolizės dinamika balais
(R 05
: 2001 m. – 0,50; 2003 m. – 0,13; 2004 m. – 0,47)
F i g. 2. Dynamics of starch conversion (points)
(LSD 05
: 2001 – 0.0; 2003 – 0.13; 2004 – 0.47)
T i r p i o s s a u s o s i o s m e d ž i a g o s. Šio rodiklio dydis ir dinamika tyrimų
metais buvo skirtinga.
3 p a v . Tirpių sausųjų medžiagų kiekio kitimas nokstančiuose obuoliuose, %
(R 05
: 2001 m. – 0,37; 2003 m. – 0,34; 2004 m. – 0,29)
F i g. 3. Change of soluble solids in ripening apples (%)
(LSD 05
: 2001 – 0.37; 2003 – 0.34; 2004 – 0.29)
2001 m. tirpių sausųjų medžiagų vaisių sultyse nokimo pradžioje buvo mažiausia.
Per trečiąją ir ketvirtąją tyrimų savaites šis rodiklis reikšmingai padidėjo ir pasiekė
maksimumą. 2003 m. didžiausias tirpių sausųjų medžiagų pasikeitimas vaisių sultyse
užfiksuotas antrojo matavimo metu. Vėliau, vaisiams nokstant, šio rodiklio pasikeitimai
buvo nereikšmingi. 2004 m. tirpių sausųjų medžiagų maksimumas nustatytas trečiojo
skynimo metu. Vėlinant skynimą, tirpių sausųjų medžiagų kiekis reikšmingai sumažėjo.
S u n o k i m o i n d e k s a s. Kas savaitę vaisių sunokimo indekso reikšmė
mažėjo (3 lentelė). 2001 m. didžiausias šio rodiklio pasikeitimas užfiksuotas trečiąją,
6

o 2003 m. – antrąją tyrimų savaitę. 2004 m. sunokimo indeksas mažėjo tolygiai. 2001
ir 2003 m. vaisių sunokimo indekso reikšmė ir jo dinamika buvo panaši, o 2004 m.
obuoliai noko 2–3 savaitėmis vėliau.
3 l e n t e l ė. Vaisių sunokimo indekso dinamika
T a b l e 3. Dynamics of maturity index
Aptarimas. Vaisiams nokstant, keitėsi jų kokybės rodikliai. Vėliau nuskinti
obuoliai buvo stambesni, geriau nusispalvinę, vaisių sultyse buvo daugiau tirpių
sausųjų medžiagų. Obuolių dydis ir spalva apibūdina vaisių prekinę išvaizdą ir, nors
tai nėra patys svarbiausi kokybės rodikliai brandai apibūdinti, optimalios skynimo
brandos vaisiai turi būti būdingo tai veislei dydžio ir tinkamai nusispalvinę (Casals
ir kt., 2006). Visais tyrimų metais didžiausi ‘Ligol’ vaisių spalvos pasikeitimai buvo
nustatyti per paskutines tyrimų savaites. Todėl labai svarbu nepaankstinti šios veislės
obuolių skynimo, nes prastai nusispalvinę jie yra ne tik blogesnės prekinės išvaizdos,
bet ir daug prastesnio skonio (Czynczyk ir Bielicki, 2002 ). Reikšmingiausi vaisių
masės pasikeitimai taip pat užfiksuoti nokimo pabaigoje.
Obuolių minkštimo kietumas yra labai svarbus vaisių kokybės rodiklis. Obuoliams
nokstant, jų audiniai dėl pektinų hidrolizės tampa minkštesni. Nuo minkštimo kietumo
labai priklauso geras vaisių laikymasis (Ingle ir kt., 2000; Yong Soo ir kt., 1998).
Užsienio tyrėjai nurodo, kad vaisių, skirtų ilgai laikyti, minkštimo kietumas turėtų
būti 7–9 kg/cm 2 , nelygu veislės skynimo branda (Meresh ir kt., 1996, Goffings ir
kt., 1996). Mūsų bandyme ‘Ligol’ obuoliai buvo minkščiausi 2001 m., po karštos ir
lietingos vasaros. Jau nuo antrojo skynimo jų minkštimo kietumas buvo mažesnis nei
7 kg/cm 2 . 2003 m. tik paskutiniojo skynimo vaisiai buvo minkštesni nei 7 kg/cm 2 .
Turint omenyje, kad vaisių kokybė laikymo metu labai priklauso nuo vaisių kokybės
skynimo metu, būtina nuolat sekti šį rodiklį.
Tirpių sausųjų medžiagų kiekis vaisių sultyse tyrimų metais buvo skirtingas.
Literatūroje nurodoma, kad šis rodiklis labiausiai priklauso nuo aplinkos sąlygų ir
derėjimo gausumo (Braun ir kt., 1995). Nokimo metu tirpių sausųjų medžiagų kiekis
vaisių sultyse didėjo. Vidutiniais duomenimis daugiausia jų buvo trečiojo–ketvirtojo
skynimo metu. Vaisiuose, kuriuose skynimo metu yra daugiausia tirpių sausųjų
medžiagų, ir laikymo metu paprastai jų būna daugiau (Ingle ir kt., 2000). Tačiau kiti
tyrėjai nurodo, kad ši teorija pasitvirtina ne visada (Braun ir kt.,1995; Kviklienė ir kt.,
2006; Kviklienė, 2000).
Literatūroje nurodoma, kad krakmolo kiekis vaisiuose yra vienas svarbiausių ir
7

tiksliausiai vaisių sunokimo lygį apibūdinančių rodiklių (Peirs ir kt., 2002; Brookfield
ir kt., 1997). Mūsų bandyme 2004 m. krakmolo hidrolizės procesai vyko lėčiau. Tai
rodo, kad šiam rodikliui įtakos turi ir išoriniai veiksniai. Lėtesnė krakmolo hidrolizė
nulėmė ir lėtesnį vaisių nokimą tais metais: 2004 m. vaisiai noko 2–3 savaitėmis vėliau.
Išvados. 1. ‘Ligol’ vaisių biofiziniai ir biocheminiai kokybės rodikliai ir jų
dinamika nokimo metu priklauso nuo vaisių skynimo laiko ir meteorologinių sąlygų
vegetacijos metu.
2. Vėliau nuskinti vaisiai yra geresnės prekinės išvaizdos, sukaupia daugiau tirpių
sausųjų medžiagų, tačiau yra minkštesni.
3. Karšti ir drėgni orai vaisių vystymosi pabaigoje lemia mažesnį tirpių sausųjų
medžiagų kiekį vaisių sultyse, intensyvesnius krakmolo hidrolizės procesus bei mažesnį
vaisių minkštimo kietumą.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
Literatūra
1. B r a u n H., Brosh B., Ecker P., Krumbock K. Changes in quality off apples
before, during and after CA-cold storage. Obstau und fruchteverwertung. 1995.
Vol. 45(5–6). P. 143–206.
2. Brookfield P., Murphy P., Harker R., MacRae E. Starch degradation and starch
pattern indices; interpretation and relation to maturity // Postharvest Biology and
Technology. 1997. 11(1). P. 23–30.
3. C a s a l s M . , B o n a n y J . , C a r b o J . , A l e g r e S . , I g l e s i a s I . ,
Molina D., Casero T. and Recasens I. Establishment of criterion to determine the
optimal harvest date of ‘Gala’ apples based on consumer preferences // Journal
of fruit and ornamental plant research. 2006. Vol. 15. P. 53–63.
4. C z y n c z y k A., Bielicki P. Ten-year results of growing the apple cultivar ‘Ligol’
in Poland // Horticulture and vegetable growing. 2002. 21(4) P. 12–21.
5. G o f fi n g s G., Herregods M. The distribution of ripening ‘Jonagold’ and ‘Golden
Delicious’ apples within the tree // Cost 94. The postharvest treatment of fruit and
vegetables. East Malling, 1996. P. 117–125.
6. Ingle M., Souza M. C., Townsend E. C. Fruit characteristic of ‘York’ apples during
development and after storage // HortScience. 2000. 35(1). P. 95–98.
7. Y o n g Soo H.,Yong-Pil Ch., YacChang L. Influence of harvest date and
postharvest treatments on fruit quality during storage and simulated marketing
in ‘Fuji’ apples // J. of Korean soc. For Hor. Sc. 1998. 39(5). P. 574–578.
8. J a g e r A., Roelofs F. P. M. M., Westerweele K. and Lieshaut J.
Optimum harvest date of apples for direct consumption and for prolonged
storage // Annual Report. Wilhelminedorp Fruit Research Station: 1996.
P. 83–85.
9. K v i k l i e n ė N., Kviklys D., Viskelis P. Changes in fruit quality during ripening
and storage in the apple cultivar ‘Auksis’ // Journal of fruit and ornamental plant
research. 2006. Vol. 14. P. 195–206.
8

10. Kviklienė N. Nokstančių obuolių kokybės kitimas // Sodininkystė ir daržininkystė.
Babtai, 2000. T. 19(1). P. 33–42.
11. M e r e s h P., Sass P., Lovasz T. Evaluation of harvest indexes of apples growing
in Hungary // Cost 94. The postharvest treatment of fruit and vegetables. East
Malling:1996. P. 53–60.
12. P e i r s A., S c h e e r l i n c k N., P e r e z A. B., Jancsok P., Nicolai B. M.,
Uncertainty analysis and modelling of the starch index during apple fruit
maturation // Postharvest Biology and Technology. 2002. (26). P. 199–207.
13. S t r e i f J., Bufler G. Physiological ripening parameters at optimum picking date
off different apple varieties // Abstracts of contributed papers. XXIII international
Horticulture congress. Firenze, 1990. P. 636.
14. Streif J. Optimum harvest date for different apples cultivars in the ‘Bodensee’
area // Cost 94. The postharvest treatment of fruit and vegetables. East Malling:
1996. P. 15–20.
15. Truter A., Eksteen G., Van der Westhuizen A., Pereboom V., Evaluation of
maturation indices to determine optimum harvest stage of apple // HortScience.
1985. (2). P. 19–25.
16. Z u d e-Sasse M., Herold B., Geyer M., Huyskens-Keil S. Influence of maturity
stage on physical properties in apple // Acta Horticulturae. 2001. 553. Vol. 1.
P. 109–110.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
DYNAMICS OF APPLE CV. ‘LIGOL’ QUALITY PARAMETERS DURING
RIPENING
Nomeda Kviklienė
Summary
In 2001, 2003 and 2004 at the Lithuanian Institute of Horticulture changes in fruit quality
parameters – weight, blush, firmness, soluble solids and starch conversion – were determined
in ripening ‘Ligol’ apple. Apples were harvested 5 times at weekly intervals before, during and
after estimated optimum harvest date. The Streif index was calculated at each picking time. It
was found that all quality parameters were specific for each year and dependent from influence of
the annual climatic conditions. During investigation period all fruit quality parameters changed
according to harvest date. Later harvested fruits were softer, had higher starch index and SSC.
Hot and rainy conditions at the end of fruit development period influenced significant reduce
of SSC, more intensive degradation of starch and lower fruit firmness.
Key words: apple, flesh firmness, ‘Ligol’ maturity index, SSC, starch conversion.
9

SCIENTIFIC WORKS OF THE LITHUANIAN INSTITUTE OF HOR-
TICULTURE AND LITHUANIAN UNIVERSITY OF AGRICULTURE.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
TOXICITY OF ABAMECTIN TO RUST MITE, ACULUS
SCHLECHTENDALI (ACARI: ERIOPHYIDAE) IN APPLE
TREE ORCHARD
Laimutis RAUDONIS, Alma VALIUŠKAITĖ, Elena SURVILIENĖ
Lithuanian Institute of Horticulture, Laboratory of Plant Protection, LT-54333
Babtai, Kaunas distr., Lithuania E-mail l.raudonis@lsdi.lt
The effect and toxicity of Abamectin 18 g l -1 to the rust mite (Aculus schlechtendali Nalepa)
was studied in apple tree orchard in 2005–2006. Abamectin 18 g l -1 at the rates of 27 g AI ha -
1
and 18 g AI ha -1 was very toxic (mortality ranged from 75.1 to 98.6%) to the mites 2–5, 7 and
31 days after treatment. Abamectin 18 g l -1 , 13.5 g AI ha -1 was rated as very toxic (mortality –
94.3–97.9%) after 2–5 and 7 days and from moderately to very toxic (mortality – 66.5–82.7%)
31 day after treatment. Spirodiclofen 240 g l -1 , 96.0 g AI ha -1 was rated as very toxic 2–5, 7
days and 31 days after treatment and showed long term of action, meanwhile Lambdacihalotrin
50 g l -1 , 25.0 g AI ha -1 was very toxic to the mites after 2–5 and 7 days, but from slightly to
moderately toxic 31 day after treatment.
Key words: Abamectin, Aculus schlechtendali, apple tree, rates, toxicity.
Introduction. Rust mite (A. schlechtendali Nalepa) and fruit tree red spider mite
(Panonychus ulmi Koch.) are the key pests in apple tree in many countries (Edland,
1994; Raudonis, 2001; Hardman et al., 2003). Outbreaks of phytophagous mites have
been induced mostly to application of broad spectrum pesticides that kill predators
which would otherwise control these mites (Easterbrook, 1985; Edland, 1994; Hardman
et al., 2003) and frequent acaricide applications against the increased phytophagous
mite population result their greater resistance to pesticides (Devine et al., 2001;
Elzen, Hardee, 2003; Van Leeuwen et al., 2005). European guidelines for integrated
fruit production require restrictions in pesticide use (Dickler, Schaefermeyer, 1991).
The reduction of the use of pesticides stimulates to look for development of new
plan protection products. The Integrated pest management (IPM), which is based on
selective toxicity of pesticides to the phytophagous mites and harmless to predatory
mite, became the most relevant strategy of plant protection (Tuovinen, 1992; Edland,
1994; Leake, 2000; Cuthbertson, Murchie, 2004). For the development IPM strategies,
information is required on the direct effect of chemicals upon the phytophagous mites
and their predators of a given ecosystem. The toxicity of pesticides on mites and
their predators has been widely studied in many countries, using a range of different
pesticides at different rates on various developmental stages. (Zon, Geest, 1980;
Sterk et al., 1999; Nauen et al., 2001; Kim, Yoo, 2002; Choi et al., 2003; Hardman et
al., 2003; Cuthbertson, Murchie, 2003; Raudonis et al., 2004; Martínez-Villar et al.,
2005). However, the existing active substances of pesticides are review by European
10

Commission and many old with detrimental effect active substances will be withdrawn
from the market.
The aim of this study was to investigate the impact of recently placed in the
marked insecticide - acaricide Abamectin 18 g l -1 in apple orchard on populations of
A. schlechtendali.
Materials and methods. The field trials were carried out in the apple tree orchard at
the Lithuanian Institute of Horticulture in 2005–2006. The apple trees (cultivar ‘Lobo’)
were planted in 1995. 1250 trees per hectare were planted. The soil was fertilized with
N – 70 kg ha -1 annually before flowering. Effector 700 WG 1.0 kg ha -1 at 09, 57 and
73 growth stages was treated for control of apple scab.
The trial was carried out according to trial plan as presented in Table 1.
T a b l e 1. Trial plan
1 le n t e l ė. Bandymo planas
Plot size at least 5 trees, 4 replications at random plot distribution. Motor sprayer
STIHL SR400 was used for spraying, water volume – 500 l ha -1 . Weather conditions at
73 growth stage according to BBCH scale (Meier, 1997) during application presented
in Table 2.
T a b l e 2. Weather conditions at application in 2005–2006
2 le n t e l ė. Oro sąlygos purškimo metu 2005–2006 m.
Assessments in 2005 and 2006 were made as follows: before application (07.13
and 07.12), 2–5 (07.18 and 07.14), 7 (07.23 and 07.21) and 31 day (08.15 and 08.14)
after application. Assessments were made on 25 leaves for assessment the number of
A. schlechtendali per leaf in each plot.
Meteorological data (air temperature and amount of precipitation) were recorded
using scab warning equipment Metos D (Table 3).
11

Mortality of mites was calculated according to formula: x = 100 (1 – Ab/Ba) (x –
mortality, %, A – number of mites, before spraying in untreated plot, B – number of
mites, before spraying in treated plot, a – number of mites, after spraying in untreated
plot, b – number of mites, after spraying in treated plot).
Quantitative toxicity categories those employed by the International Organization
for Biological Control for assessment of pesticide toxicity to phytophagous mites
in field trials were applied: non-toxic (< 25% mortality), slightly toxic (25–50%),
moderately toxic (51–75%), very toxic (> 75%) (Hassan et al., 1985).
The number of rust mites was compared among treatments in this study with a
single factor analysis of variance (ANOVA). Specific differences were identified with
Duncan’s multiple range test.
T a b l e 3. Meteorological conditions in 2005–2006
3 le n t e l ė. Meteorologinės sąlygos 2005–2006 m.
Results. Tables 4 to 7 show the effect and toxicity of Abamectin 18 g l -1 to
A.schlechtendali in apple trees. Abamectin 18 g l -1 , 27 g AI ha -1 reduced to 0.12 and
0.25 the mean number of mites per leaf 5 and 7–31 days after treatment, respectively.
Meanwhile the number of mites was on average 9.75, 9.62 and 2.75 per leaf in
unsprayed plots 5, 7 and 31 days after treatment in 2005 (Table 4). Mite mortality in
5, 7 and 31 days after Abamectin 18 g l -1 , 27 g AI ha -1 treatment was 98.5, 96.9 and
89.0% respectively, what indicates it to be very toxic to A. schlechtendali (Table 5).
Similar results showed of Abamectin 18 g l -1 , 18 g AI ha -1 and 13.5 g AI ha -1 . There
were not found any statistical differences of the number of A. schlechtendali after all
rate (27 g AI ha -1 , 18 g AI ha -1 , 13.5 g AI ha -1 ) treatments of Abamectin 18 g l -1 . The
toxicity of Abamectin 18 g l -1 to the A. schlechtendali was compared with toxicity
of Spirodiclofen 240 g l -1 , 96 g AI ha -1 and Lambdacihalotrin 50 g l -1 , 25 g AI g ha -1 .
The mortality of mites was 99.3, 99.2 and 100% after Spirodiclofen, meanwhile the
mortality was 93.5, 88.6 and only 40.5% 5, 7 and 31 days after Lambdacihalotrin
treatment. Lambdacihalotrin was rated as very toxic after 5 and 7 days and only slightly
toxic 31 day after treatment.
The number of mites was on average 17.1, 16.9 and 17.4 per leaf in unsprayed plots
5, 7 and 31 days after treatment in 2006 (Table 6). It was twice higher in comparison
with 2005. There weren’t found any statistical differences of the number of A.
schlechtendali after treatments with Abamectin 18 g l -1 , 27 g AI ha -1 and 18 g AI ha -1
and the both rates of Abamectin were rated as very toxic to the rust mites 5, 7 and
31 days after treatment. Abamectin 18 g l -1 , 13.5 g AI ha -1 was very toxic (mortality
94.9–94.3%) after 5 and 7 days and moderately toxic (mortality 66.5%) 31 day after
12

treatment. The same toxicity showed Lambdacihalotrin 50 g l -1 , 25.0 g AI ha -1 . The
mortality of A. schlechtendali ranged from 56.6 to 94.7%. The highest mortality (89.3%)
of rust mites 31 day after treatment gave Spirodiclofen 240 g l -1 , 96.0 g AI ha -1 and it
showed long term of action.
T a b l e 4. Effects of Abamectin against rust mite (Aculus schlechtendali) in apple
tree orchard in 2005
4 le n t e l ė. Abamectino poveikis rusvosioms erkėms (Aculus schlechtendali) obelų sode
2005 metais
Ta b l e 5. Toxicity of Abamectin to rust mite (Aculus schlechtendali) in apple
tree orchard in 2005
5 le n t e l ė. Abamectino toksiškumas rusvosioms erkėms (Aculus schlechtendali) obelų
sode 2005 metais
13

T a b l e 6. Effects of Abamectin against rust mite (Aculus schlechtendali) in
apple tree orchard in 2006
6 le n t e l ė. Abamectino poveikis rusvosioms erkėms (Aculus schlechtendali) obelų sode
2006 metais
T a b l e 7. Toxicity of Abamectin to rust mite (Aculus schlechtendali) in apple
tree orchard in 2006
7 le n t e l ė. Abamectino toksiškumas rusvosioms erkėms (Aculus schlechtendali) obelų
sode 2006 metais
Discussion. Numbers of A. schlechtendali remained small at the beginning of the
season. It was not until after the beginning of July that numbers began to increase and
greatly exceeded the recommended threshold of five mites per leaf (Cross and Berrie,
1994). Small numbers of A. schlechtendali at the beginning of the season of 2005
14

can be explained by low air temperature. In July of 2005 and 2006 meteorological
conditions for A. schlechtendali were favorable. High air temperature and dry weather
resulted high infestation of apple trees by mites in 2006. All rates of Abamectin 18 g l -1
were very toxic to A. schlechtendali 2–5, 7 and 31 days after treatment. Meanwhile
Abamectin 18 g l -1 showed lower toxicity 31 day after treatment in 2006. It have
been reported, that the toxic effects of pesticides to mites depends on the chemistry
of pesticides, their rates, microclimatic conditions and the development stages of the
mites (Edland, 1994; Martínez-Villar et al., 2005). The toxicity of Abamectin was
compared with the toxicity of Lambdacihalotrin and Spirodiclofen to A. schlechtendali.
Spirodiclofen 240 g l -1 , 96.0 g AI ha -1 was rated as very toxic 2–5, 7 and 31 days after
treatment and showed long term of action. Similar toxicity patterns of different rates
of Spirodiclofen to the mites were recorded (Raudonis et al., 2005; Raudonis, 2006).
Lambdacihalotrin 50 g l -1 , 25.0 g AI ha -1 was very toxic after 2–5 and 7 days, but
from slightly to moderately toxic 31 day after treatment. The lower term of action of
Lambdacihalotrin was reported in other crops (Raudonis 2005 et al., Raudonis, 2006).
Conclusions. 1. Abamectin 18 g l -1 at the rates 27 g AI ha -1 and 18 g AI ha -1 was
very toxic (mortality ranged from 75.1 till 98.6%) to the A. schlechtendali 2–5, 7 and
31 day after treatment.
2. Abamectin 18 g l -1 , 13.5 g AI ha -1 was rated as very toxic to the A. schlechtendali
(mortality – 94.3–97.9%) after 2–5 and 7 days and from moderately to very toxic
(mortality – 66.5–82.7%) 31 day after treatment.
3. Spirodiclofen 240 g l -1 , 96.0 g AI ha -1 was rated as very toxic 2–5, 7 and 31 days
after treatment and showed long term of action, meanwhile Lambdacihalotrin 50 g l -1 ,
25.0 g AI ha -1 was very toxic to the mites after 2–5 and 7 days, but from slightly to
moderately toxic 31 day after treatment.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
References
1. C h o i W., Lee S. G., Park H. M., Ahn Y. J. Toxicity of Plant Essential Oils to
Tetranychus urticae (Acari: Tetranychidae) and Phytoseiulus persimilis (Acari:
Phytoseiidae) // Journal of Economic Entomology. 2003. 97(2). P. 553–558.
2. Cr o s s J . V., Berrie A. M. Sampling and assessment of pests and diseases as
the basis for decision making in orchards in the UK. Aspects Appl. Biol. 1994.
37. P. 225–236.
3. C u t h b e r t s o n A. G. S., Murchie A. K. The impact of fungicides to control
apple scab (Venturia inaequalis) on the predatory mite Anystis baccarum and its
prey Aculus schlechtendali (apple rust mite) in Northern Ireland Bramley orchards
// Crop protection. 2003. 22. P. 1125–1130.
4. Cuthbertson A. G. S., Murchie A. K. The phenology, oviposition and feeding rate
of Anystis baccarum, a predatory mite in Bramley apple orchards in Northern
Ireland // Experimental and Applied Acarology. 2004. 34. P. 367–373.
5. Devine G. J., Barber M., Denholm J. Incidence and inheritance of resistance to
METI-acaricides in European strains of the two-spotted spider mite (Tetranychus
15

urticae) (Acari: Tetranychidae) // Pest Management Science. 2001. 57(5). P.
443–448.
6. Dickler E, Schafermeyer S. General principles, guidelines and standards for
integrated production of pome fruits in Europe, and procedures for endorsement
of national or regional guidelines and standards // IOBC/WPRS Bulletin. 1991.
14(3). P. 1–67.
7. E a s t e r b r o o k M. A., Solomon M. G., Cranham J. E., S o u t e r E. F. Trials
of an integrated pest management programme based on selective pesticides in
English apple orchards // Crop Protection. 1985. 4(2). P. 215–230.
8. E d l a n d T. Integrated pest management (IPM) in orchards, with reference to
benefits and risk of introducing biocontrol agents. Norway, 1994. 44 p.
9. Elzen G. W., Hardee D. D. United States Department of Agriculture-Agricultural
Research Service research on managing insect resistance to insecticides // Pest
Management Science. 2003. 59(6–7). P. 770–776.
10. H a r d m a n J. M., Franklin J. L., Moreau D. L., Bostanian N. J. An index for
selective toxicity of miticides to phytophagous mites and their predators
based on orchard trials // Pest Management Science. 2003. 59. P. 1324–1332.
11. H a s s a n S . A . , A l b e r t R . , B i g l e r F. , B l a i s i n g e r P. ,
B o g e n s c h u t z H., B o l l e r E., Brun F., Chiverton P., Edwards
P., Englert W. D., Huang P., Inglesfield C., Naton E., Oomen P. A.,
O v e r m e e r W. P. J . , R i e c k m a n n W. , S a m s o e - P e t e r s e n L . ,
Staubli A., Tuset J. J., Viggiani G., Vanwetswinkel G. Results of the third
joint pesticide testing programme by the IOBC/WPRS working group
‘Pesticides and beneficial organisms’ // Z Angew Entomol 1987. 103.
P. 92–107.
12. K i m S. S., Yoo S. S. Comparative toxicity of some acaricides to the predatory mite,
Phytoseiulus persimilis and the two-spotted spider mite, Tetranychus urticae //
BioControl. 2002. 47(5). P. 563–573.
13. L e a k e A. The development of integrated crop management in agricultural
crops: comparisons with conventional methods // Pest Management Science.
2000. 56(11). P. 950–953.
14. Martínez-Villar E., Sáenz-De-Cabezón F. J., Moreno-Grijalba F., Marco V., Pérez-
Moreno I. Effects of azadirachtin on the two-spotted spider mite, Tetranychus
urticae (Acari: Tetranychidae) // Experimental and Applied Acarology. 2005.
35(3). P. 215–222.
15. Meier U. Growth stages of Mono- and Dicotyledonous plants. BBCH Monograph.
Berlin: Blackwell Wissenschafts-Verlag, 1997. 622.
16. Nauen R., Stumpf N., Elbert A., Zebitz C. P. W., Kraus W. Acaricide toxicity and
resistance in larvae of different strains of Tetranychus urticae and Panonychus
ulmi (Acari: Tetranychidae) // Pest Management Science. 2001. 57(3). P. 253–261.
17. R a u d o n i s L. Comparative toxicity of spirodiclofen and lambdacihalotrin
to Tetranychus urticae, Tarsonemus pallidus and predatory mite Amblyseius
andersoni in a strawberry site uder field conditions // Agronomy Research. 2006.
4. P. 317–322.
18. Raudonis L., Survilienė E., Valiuškaitė A. Toxicity of Pesticides to Predatory Mites
and Insects in Apple-tree site under field conditions // Environmental Toxicology.
16

2004. 19(4). P. 291–295.
19. Raudonis L., Valiuškaitė A., Survilienė E. Effects of spirodiclofen on the twospotted
spider mite, Tetranychus urticae (Acari: Tetranychidae) in strawberries
// Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai, 2005. 24(2). P. 43–53.
20. S t e r k G . , H a s s a n S . A , B a i l l o d M . , B a k k e r F. , B i g l e r F. ,
Blumel S., Bogenschutz H., Boller E., Bromand B., Brun J., Calis J. N. M.,
Coremans-Pelseneer J., Duso C., Garrido A., Grove A., Heimbach U., Hokkanen
H., Jacas J., Lewis G., Moreth L., Polgar L., Roversti L., Samsoe Petersen L.,
Sauphanor B., Schaub L., Staubli A., Tuset J. J., Vainio A., Van de Veire M.,
Viggiani G., Vinuela E., Vogt H. Results of the seventh joint testing programme
carried out by the IOBC/WPRS –Working Group “Pesticides and Beneficial
Organisms” // BioControl 1999. 44. P. 99–117.
21. Tuovinen T. Predatory mites in Finish apple orchards // Acta Phyt. Ent. Hungarica
1992. 27(2). P. 609–613.
22. V a n Leeuwen T., Van Pottelberge S., Tirry L. Comparative acaricide susceptibility
and detoxifying enzyme activities in field-collected resistant and susceptible strains
of Tetranychus urticae // Pest Management Science. 2005. 61(5). P. 499–507.
23. Zon A. Q., Geest L. P. S. Effects of pesticides on predacious mites. In: Minks AK,
Gruys P. editors. Integrated control of insect pests in the Netherlands. Wageningen:
Pudoc, 1980. p. 227.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. MOKSLO DARBAI. 2007. 26(2).
ABAMECTINO TOKSIŠKUMAS RUSVOSIOMS ERKĖMS ACULUS SCH-
LECHTENDALI (ACARI: ERIOPHYIDAE) OBELŲ SODE
L. Raudonis, A. Valiuškaitė, E. Survilienė
Santrauka
2005–2006 m. tirtas abamectino 18 g l -1 poveikis ir toksiškumas rusvosioms erkėms
(A. schlechtendali) obelų sode. Abamectino 18 g l -1 27 g v.m. ha -1 ir 18 g v.m. ha -1 normos buvo
labai toksiškos (toksiškumas – nuo 75,1 iki 98,6 proc.) rusvosioms erkėms praėjus 2–5, 7 ir 31
d. po purškimo. Abamectino 18 g l -1 13,5 g v.m. ha -1 norma buvo labai toksiška (toksiškumas
– 94,3–97,9 proc.) erkėms, praėjus 2–5 ir 7 d., ir vidutiniškai bei labai toksiška (toksiškumas
– 66,5–82,7 proc.), praėjus 31 d. po purškimo. Spirodiclofeno 240 g l -1 96,0 g v.m. ha -1 norma
buvo labai toksiška, praėjus 2–5, 7 ir 31 d. po purškimo, ir ilgai apsaugojo obelis nuo erkių.
Lambdacihalotrino 50 g l -1 25,0 g v.m. ha -1 norma buvo labai toksiška erkėms, praėjus 2–5 ir
7 d., tačiau mažai ar vidutiniškai toksiška, praėjus 31 d. po purškimo.
Reikšminiai žodžiai: Abamectinas, Aculus schlechtendali, normos, obelys, toksiškumas.
17

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
KLIMATO KAITOS ĮTAKA OBELŲ ŽYDĖJIMO PRADŽIAI
LIETUVOS TERITORIJOJE
Danuta ROMANOVSKAJA, Eugenija BAKŠIENĖ
Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialas, LT- 02232 Žalioji a. 2, Trakų Vokė,
Vilnius. El. paštas danuta.romanovskaja@voke.lzi.lt
Straipsnyje apibendrinti 1961–2006 m. Lietuvoje atliktų obelų (Malus domestica
Borkh.) rudeninės veislės ‘Paprastojo antaninio’ fenologinių stebėjimų duomenys. Tyrimams
atlikti naudoti devyniolikos vietovių, kuriose fenologiniai stebėjimai buvo atliekami daugiau
nei dvidešimt metų, duomenys. Nustatyta, kad įvairiose Lietuvos vietovėse obelys pradeda
žydėti gegužės 11–17 d. (± 3–5 d.), vidutiniškai Lietuvoje – gegužės 16 d. Įvertinus obelų
žydėjimo pradžios datų pokyčius, nustatyta, kad dėl klimato kaitos pastarąjį dešimtmetį
obelys pražysta 4–5 dienomis anksčiau už nustatytą daugiametę datą. Didesnę įtaką
obelų žydėjimo pradžios datų kasmetinei kaitai turi balandžio mėnesio terminis režimas
(r = -0,48 – (-0,80)).
Reikšminiai žodžiai: obelys, oro temperatūra, žydėjimo pradžia.
Įvadas. Temperatūros įtaka augalų augimui ir fenologinių fazių kaitai yra labai
didelė. Temperatūros padidėjimas žiemos laikotarpiu sutrikdo daugiamečių augalų
normalų vystymąsi, pasireiškia didelės fenologinių fazių anomalijos. Šiltėjant klimatui,
vis dažniau pasikartoja šiltos žiemos, per daug ankstyvi šilti pavasariai, kurie paskatina
ir ankstyvesnę augalų vegetaciją. Palyginus septynių rūšių medžių ir krūmų pražydimo
datų vidurkius 1974–1978 ir 1999–2003 m., nustatyta, kad ši fenologinė fazė tapo
ankstyvesnė 4–17 dienų (Baronienė ir kt., 2005). Matematinė šių duomenų analizė
patvirtino ryšį tarp vidutinės metinės temperatūros ir augalų pumpurų sprogimo bei
žydėjimo: kuo aukštesnė temperatūra, tuo ankstyvesnis augalų vystymasis. Be to,
nustatyta, kad skirtingų augalų pumpurų sprogimą ir žydėjimą temperatūra veikė
nevienodai, tačiau beveik visais atvejais augalų vystymosi fazės ankstyvumas labiau
priklausė nuo temperatūros. Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, augalų žydėjimo
pradžios datos priklauso nuo to, koks terminis režimas yra du mėnesius iki augalų
pražydimo (Menzel, 2000). Daugelio šalių mokslininkai nurodo, kad nuo XX a.
pabaigos dėl klimato šiltėjimo pavasarį ir vasarą pražystančių augalų fenologinių fazių
datos tapo kur kas ankstyvesnės, o rudens fenologinių reiškinių datos turėjo tendenciją
vėluoti, t. y. pailgėjo augalų augimo sezonas (Chmielewski ir kt., 2000; Defila, 2000;
Menzel, 2000, 2003; Tucker ir kt., 2001; Romanovskaja, 2004). Nustatyta, kad augalų
augimo sezonas Europoje kiekvieną dešimtmetį prasideda 2–7 dienomis anksčiau, o
per 1969–1998 m. laikotarpį iš viso pailgėjo vidutiniškai 8 dienomis (Chmielewski ir
kt., 2000). Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų skelbiamos meteorologinių sąlygų
prognozės rodo, kad klimato šiltėjimas tęsis. Lietuvoje, remiantis įvairiais klimato
18

prognostiniais modeliais, buvo sukurti oro temperatūros ir kritulių kiekio kitimo
scenarijai iki 2050 m. (Bukantis ir kt., 1996). Prognozuojama, kad XXI a. viduryje
vidutinė žiemos oro temperatūra Lietuvos teritorijoje bus aukštesnė už dabartinę
1,2–1,3°C, pakils ir vasaros sezono vidutinė oro temperatūra. Numatoma, kad ateityje
pakitusios hidroterminės sąlygos turės įtakos vegetacijos periodo trukmei ir žemės
ūkio augalų augimui. Fenologinių fazių pradžios datų pokyčiai žemės ūkio augalų
augintojams yra labai svarbūs, nes nuo jų priklauso, kada naudoti augalų apsaugos
nuo ligų ir kenkėjų priemones.
Darbo tikslas – nustatyti klimato kaitos ir terminio režimo įtaką obelų žydėjimo
pradžiai Lietuvos teritorijoje 1961–2006 m.
Tyrimo metodai ir sąlygos. 1961–2006 m. fenologinių stebėjimų duomenys rinkti
anketų būdu iš fenologinių reiškinių stebėtojų, kurie stebėjimus atliko senuose soduose,
išsidėsčiusiuose jų gyvenamoje vietovėje. Stebėjimams būdavo pasirenkamas 3–4 km
skersmens plotas. Užregistruotos obelų (Malus domestica Borkh.) rudeninės veislės
‘Paprastojo antaninio’ žydėjimo pradžios datos. Vietovių, kuriose buvo atliekami
fenologiniai stebėjimai, tinklas apima teritoriją tarp 54°10' ir 56°15' šiaurės platumos ir
21°48' ir 26°33' rytų ilgumos. Tyrimams pasirinkti archyvų duomenys iš devyniolikos
vietovių, kuriose fenologiniai stebėjimai buvo atliekami daugiau nei dvidešimt metų.
L. Kulienė ir J. Tomkus suskirstė Lietuvos teritoriją į fenologinius klimatinius rajonus,
kurie skiriasi vienas nuo kito gyvosios ir negyvosios gamtos sezoniniais ritmais bei
hidroterminiais rodikliais (Kulienė ir kt., 1990). Tyrimams atlikti duomenys buvo
imami iš visų fenologinių klimatinių rajonų:
I. Vakarų Žemaičių lygumos ir Vidurio Lietuvos žemumos rajono: Veisėjų,
Seirijų, Varėnos, Akademijos, Lukšių, Lekėčių, Jūravos, Keturvalakių, Kazlų Rūdos,
Šilutės;
II. Žemaičių aukštumos rajono: Ariogalos, Radviliškio, Kelmės, Joniškėlio,
Grūžių, Papilės;
III. Aukštaičių rajono: Širvintų, Trakų Vokės, Dūkšto.
Tyrimų laikotarpiu fenologiniai stebėjimai buvo atliekami pagal St. Nacevičiaus
fenologinių stebėjimų metodiką (Nacevičius, 1975). Duomenys buvo statistiškai
įvertinti: apskaičiuota vidutinė data, vidutinė standartinė paklaida (Sx) ir vidutinis
kvadratinis nukrypimas (± S). Statistinis priklausomumas tarp obelų žydėjimo pradžios
datų ir oro temperatūros buvo nustatytas koreliacijos ir regresijos metodais (Доспехов,
1973).
Rezultatai. Atliktų tyrimų duomenimis, Lietuvoje obelys pradeda žydėti
vidutiniškai gegužės 11–17 dienomis (1 pav.). Anksčiau obelys pražydo tose
vietovėse, kurios priklauso Vakarų Žemaičių lygumos ir Vidurio Lietuvos žemumos
rajonui (Veisėjuose, Varėnoje, Seirijuose, Keturvalakiuose, Kazlų Rūdoje, Jūravoje,
Šilutėje). Vėliau obelys pradeda žydėti Žemaičių aukštumos rajone (Kelmėje, Papilėje,
Grūžiuose) ir Aukštaičių rajone (Trakų Vokėje, Širvintose, Dūkšte). Nustatytos
obelų pražydimo vidutinių datų paklaidos parodė, kad skirtumas tarp vidutinių datų
skirtingose vietovėse buvo nedidelis, t. y. iš esmės neviršijo paklaidų ribų.
19

1 p a v. Obelų žydėjimo pradžios vidutinės daugiametės datos įvairiose Lietuvos
vietovėse
F i g. 1. Average long-term dates of the beginning of apple-tree flowering in different stations
of Lithuania
1961–2006 m. vidutiniai duomenys / average data
1961–2006 m. laikotarpiu vidutinė obelų žydėjimo pradžios data visoje Lietuvoje
(devyniolikos vietovių vidurkis) kasmet buvo skirtinga, tačiau nustatyti nukrypimai
nuo daugiamečio vidurkio parodė, kad obelys pražysdavo vis anksčiau (2 pav.). Nuo
1980 m. nukrypimai būdavo vis dažnesni ir didesni.
2 p a v. Obelų žydėjimo pradžios datų nukrypimai nuo daugiamečio vidurkio visoje
Lietuvos teritorijoje
F i g. 2. Anomalies of the beginning of of apple-tree flowering in Lithuania
1961–2006 m. vidutiniai duomenys / average data
Atskirų dešimtmečių obelų pražydimo vidutinių datų palyginimas su daugiamečiu
vidurkiu parodė šių pokyčių mastus. Neatsižvelgiant į kasmetinius svyravimus, galima
20

teigti, kad pirmaisiais dviem tyrimų dešimtmečiais (1961–1980 m.) vidutinė obelų
žydėjimo pradžios data nekito (obelys pražysdavo vidutiniškai gegužės 19 d.), tačiau
1981–1990 m. tapo 5 dienomis ankstyvesnė, o vėlesniais laikotarpiais obelys buvo
linkusios pražysti dar anksčiau (3 pav.).
3 p a v. Obelų žydėjimo pradžios Lietuvoje
įvairiais laikotarpiais vidutinės datos
F i g. 3. Average dates of the beginning of apple-tree flowering
in Lithuania during the different periods
1961–2006 m. vidutiniai duomenys / average data
Šios tendencijos rodo obelų žydėjimo pradžios ryšį su terminiu režimu, kuris
pastaruoju metu kinta šiltėjimo linkme. Koreliacijos skaičiavimų duomenys parodė,
kad nuo sausio iki balandžio mėnesio temperatūros įtaka obelų žydėjimo pradžiai vis
didėjo. Pavyzdžiui, sausio mėnesio vidutinė temperatūra silpnai koreliavo su obelų
žydėjimo pradžios data beveik visose vietovėse (išskyrus Veisėjus ir Šilutę, kur buvo
nustatytas vidutinio stiprumo koreliacijos ryšys), o tarp balandžio mėnesio vidutinės
oro temperatūros ir obelų žydėjimo pradžios datų koreliacijos ryšiai buvo vidutinio
stiprumo ir stiprūs (nuo -0,50 iki -0,80) (1 lentelė).
21

1 l e n t e l ė. Obelų žydėjimo pradžios datų įvairiose Lietuvos vietovėse
priklausomumas nuo sausio–balandžio mėnesių vidutinės temperatūros
T a b l e 1. The relationship between the beginning of apple-tree flowering and the average
January – April temperatures
1961–2006 m. vidutiniai duomenys / average data
Aptarimas. Kad daugiamečiai augalai reaguoja į gamtoje vykstančius abiotinių
veiksnių pokyčius, rodo jų vystymosi fazių nukrypimas nuo normos. Atliktų tyrimų
rezultatai leidžia teigti, kad obelų pražydimo data Lietuvoje pasikeitė dėl klimato
šiltėjimo. L. Kulienės duomenimis, prieš keletą dešimtmečių obelys pražysdavo iki
gegužės 20 d. tik pietiniuose šalies rajonuose (Kulienė ir kt., 1990). Pastaruoju metu
obelys visoje Lietuvoje pražysta vidutiniškai gegužės 11–17 dienomis (1 pav.). Obelų
žydėjimo pradžios datų maksimalios paklaidos visose tirtose vietovėse buvo 3–5
dienos. Kiek anksčiau obelys pražysdavo šalies pietiniuose rajonuose ir pajūryje. Šiuos
skirtumus lėmė nevienodos klimato sąlygos Lietuvos teritorijoje. Pavyzdžiui, Žemaičių
aukštumos rajone ir Aukštaičių rajone yra nemaži aukštumų plotai, kuriuose fenologinių
fazių pasireiškimui ir augalų sezoniniam vystymuisi didelės įtakos turi absoliutus
aukštis (Kulienė ir kt., 1990). Tačiau maži obelų žydėjimo pradžios datų svyravimai
įvairiose vietovėse parodė, kad geografinės padėties įtaka obelų pražydimui buvo
neesminė. Kasmetinė obelų žydėjimo pradžios datų kaita susijusi su aplinkos terminiu
režimu. Manome, kad būtent dėl klimato šiltėjimo pastarąjį dešimtmetį, t. y. nuo
2001 m., obelys Lietuvos teritorijoje pražysdavo vidutiniškai 8 dienomis anksčiau negu
1961–1980 m. laikotarpiu (3 pav.). Be to, 1981–2006 m. laikotarpiu (1989, 1990, 1993,
2000, 2002 m.) obelų žydėjimo pradžios datų neigiami nukrypimai nuo daugiamečio
22

vidurkio buvo dažnesni ir viršijo 10 dienų (2 pav.). Panašūs rezultatai gauti tiriant kitų
rūšių augalų fenologinius dėsningumus ir Lietuvoje, ir užsienyje. Lietuvoje atliktais
tyrimais nustatyta, kad didesni kasmetiniai fenologinių fazių datų svyravimai būdingi
anksti pražystantiems laukiniams augalams. Pavyzdžiui, paprastojo lazdyno žydėjimo
pradžios datų nukrypimai nuo daugiamečio vidurkio 1989 ir 1990 m. buvo 40–45
d. (Baronienė ir kt., 2005). Pajūryje ir Lietuvos pietiniuose rajonuose paprastasis
lazdynas, kuris yra ankstyvojo pavasario indikatorius, taip pat pražysta anksčiau nei
kituose Lietuvos rajonuose (Romanovskaja, 2003). Nors obelys pražysta daug vėliau,
atėjus tikrajam pavasariui, tačiau nustatyti tie patys fenologinių fazių pasireiškimo
dėsningumai. Daugumos augalų fenologinių fazių pradžia siejama su oro temperatūros
pokyčiais. Dėl klimato šiltėjimo Vakarų Europoje ir Baltijos jūros regione ankstyvieji
pavasario fenologiniai reiškiniai, pavyzdžiui, pražysta paprastasis lazdynas, kasmet
prasideda 0,3–0,4 dienos anksčiau, o vėlesnieji (pvz., pražysta obelys, alyvos) –
0,1–0,3 dienos anksčiau (Ahas ir kt., 2002). Nustatyta, kad Lietuvos teritorijoje
paprastojo lazdyno žydėjimo pradžia priklauso nuo vidutinės temperatūros vasario–
kovo mėnesiais (r = -0,76–(-0,84)) (Romanovskaja ir kt., 2007). Vokietijoje atliktų
tyrimų duomenimis, įvairių augalų rūšių lapų išsiskleidimas ir žydėjimas pavasarį bei
vasarą 65–85 proc. priklausė nuo ankstesnio mėnesio temperatūros (R 2 – tarp 0,65 ir
0,85) (Menzel, 2003). Šie teiginiai paskatino ištirti ir įvertinti, kokią įtaką žiemos ir
pavasario mėnesių vidutinė oro temperatūra darė sodų pražydimui įvairiose Lietuvos
vietovėse. Mūsų atlikta statistinė duomenų analizė parodė, kad koreliacijos ryšiai
tarp obelų žydėjimo pradžios datų ir vidutinės sausio bei vasario mėnesių paros oro
temperatūros daugelyje vietovių buvo silpni (r < -0,5) (1 lentelė). Vidutinio stiprumo
koreliacijos ryšiai sausio mėnesį buvo nustatyti tik dviejose vietovėse: Veisėjuose
(r = -0,54) ir Šilutėje (r = -0,53). Nuo kovo mėnesio temperatūros įtaka obelų žydėjimo
pradžiai buvo daug didesnė visose vietovėse. Nustatyta, kad koreliacijos tarp obelų
žydėjimo pradžios datų ir vidutinės mėnesio temperatūros kovo mėnesį koeficientas
buvo r = -0,37–(-0,59), balandžio mėnesį – r = -0,48–(-0,80). Taigi obelų žydėjimo
pradžios laiką lemia pavasario (kovo ir balandžio mėnesių) terminis režimas. Todėl
kintant šių mėnesių orams, gali kisti ir obelų žydėjimo pradžios data. Nauji tyrimų
duomenys pagrindžia teiginį, kad obelų žydėjimo laiką lemia ne tiek praėjusios
žiemos, kiek pavasario oro temperatūra (Kulienė, 1983). Nuo 2000 m. balandžio
mėnesio vidutinė temperatūra kasmet viršija normą, tačiau kovo mėnesį orai būna
permainingi, todėl vidutinė oro temperatūra ne kasmet būna aukštesnė už daugiametę.
Tyrimais nustatyta, kad paskutinįjį dešimtmetį Lietuvoje obelys pražysta vidutiniškai
4–5 dienomis anksčiau nei daugiametis vidurkis (vidurkis – gegužės 16 d.). Tikėtina,
kad ir toliau šiltėjant pavasariui, obelų žydėjimo pradžia taps dar ankstesnė. Pastebėta,
kad obelų pražydimo data sutampa su vidutine daugiamete, kai balandžio mėnesio
terminis režimas būna artimas daugiamečiam. Remiantis nustatytais koreliacijos
ryšiais, galima numatyti, kad pakilus balandžio mėnesio vidutinei paros oro
temperatūrai, obelys pražys dar anksčiau. Skleidžiantis vaismedžių žiediniams
pumpurams, sparčiai plinta augalų kenkėjai – obelinė blakutė, obelinis amaras,
obelinis žiedgraužis (Kulienė ir kt., 1990). Iš anksto numačius obelų žydėjimo
laiką, galima laiku panaudoti augalų apsaugos priemones nuo kenkėjų ir išvengti jų
daromos žalos arba bent jau sumažinti ją.
23

Išvados.1. Rudeninės veislės ‘Paprastojo antaninio’ obelys įvairiose Lietuvos
teritorijos vietovėse pradeda žydėti gegužės 11–17 d. (± 3–5 d.). Nustatyta, kad obelų
žydėjimo pradžios dėsningumai teritorijos atžvilgiu nesiskiria nuo kitų pavasarį
pražystančių augalų fenologinių dėsningumų – anksčiausiai obelys pradeda žydėti
Lietuvos pietiniuose rajonuose ir pajūryje.
2. Obelų žydėjimo pradžios vidurkis Lietuvoje yra gegužės 16 d. Dėl klimato
kaitos pastarąjį dešimtmetį obelys pražysta 4–5 dienomis anksčiau už nustatytą
daugiametę datą.
3. Tyrimais nustatyta, kad didesnę įtaką obelų žydėjimo pradžios datų kasmetinei
kaitai turi balandžio mėnesio terminis režimas, t. y. obelų žydėjimo pradžios data
patikimai koreliuoja su balandžio (r = -0,48–(-0,80)) mėnesio vidutine paros oro
temperatūra.
Padėka. Dėkojame Lietuvos tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų
agentūrai už finansinę paramą atliekant šiuos tyrimus.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
Literatūra
1. A h a s R. The phenological calendar of Estonia and its correlation with mean
air temperature // International Journal of Biometeorology. 2000. Vol. 44(4).
P. 159–166.
2. Ahas R., Aasa A., Menzel A., Fedotova V. G., Sheifinger H. Change in European
spring phenology // International Journal of Climatology. 2002. Vol. 22. Issue 14.
P. 1727–1738.
3. Baronienė V., Romanovskaja D. Klimato šiltėjimo įtaka augalų sezoniniam
vystymuisi Lietuvoje 1961–2003 metais // Vagos. 2005. T. 66(19). P. 24–32.
4. Bukantis A., Rimkus E. Lietuvos agroklimatinių resursų dinamika ir prognozės
// Geografija. 1996. Nr. 32. P. 22–27.
5. Chmielewski F.-M., Rötzer Th. Regional trends of the beginning of growing
season in Europe and possible climatic causes / International Conference Progress
in Phenology // Monitoring, Data Analysis, and Global Change Impacts. Reports
of Scientific Conference. Germany: Freising, 2000. P. 34.
6. D e fi l a C., Clot B. Phytophenological trends in Switzerland // International
Journal of Biometeorology. 2001. Vol. 45(4). P. 203–207.
7. D e fi l a C. Phytophenological trends in Switzerland / International Conference
Progress in Phenology // Monitoring, Data Analysis, and Global Change Impacts.
Reports of Scientific Conference. Germany: Freising, 2000. P. 30.
8. K u l i e n ė L. Taikomoji fenologija Lietuvoje. Vilnius:Mokslas, 1983. 115 p.
9. K u l i e n ė L., Tomkus J. Bendroji fenologija. Vilnius, 1990. 160 p.
10. M e n z e l A. Plant Phenological Anomalies in Germany and their to Air
Temperature and NAO // Climatic Change. 2003. Vol. 57(3). P. 243–263.
11. M e n z e l A. Trends in phenological phases in Europe between 1951 and
24

1996 // International Journal of Biometeorology. 2000. Vol. 44(2). P. 76–81.
12. N a c e v i č i u s St. Taikomoji fenologija. Vilnius, 1975. 183 p.
13. R ä i s ä n e n J . , H a n s s o n U . , U l l e r s t i g A . , D ö s c h e r R . ,
Graham L. P., Jones C., Meier H. E. M., Samuelsson P. and Willen U. European
climate in the late twenty-first century: regional simulations with two driving
global models and two forcing scenarios // Climate Dynamics. 2004. Vol. 22(1).
P. 13–31.
14. Romanovskaja D. Fenologinių sezonų pradžios augalų indikatorių vystymosi
dėsningumai Lietuvoje 1961–2000 m. laikotarpiu // Žemdirbystė: mokslo darbai
/ LŽI, LŽŪU. Akademija, 2003. T. 84. P. 150–164.
15. R o m a n o v s k a j a D. Klimato šiltėjimo įtaka fenologinių sezonų trukmei
Lietuvos teritorijoje // Žemės ūkio mokslai. 2004. Nr. 1. P. 28–35.
16. Romanovskaya D., Baksiene E. Influence of a thermal mode on the
seasonal phenological phenomena in Lithuania // Ekologija. 2007. Nr. 1.
P. 15–20.
17. Tucker C. J., Slayback D. A., Pinzon J. E. ir kt. Higher northern latitude
normalized difference vegetation index and growing season trends from
1982 to 1999 // International Journal of Biometeorology. 2001. Vol. 45(4).
P. 184–190.
18. Доспехов Б. А. Методика полевого опыта. Москва:Колос, 1973. 336 c.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
INFLUENCE OF CLIMATE CHANGE ON THE BEGINNING OF APPLE-
TREE FLOWERING IN LITHUANIA
D. Romanovskaja, E. Bakšienė
Summary
The data of the long-term phenological observation monitoring apple-tree (Malus domestica
Borkh.) variety ‘Paprastasis antaninis’ carried out in Lithuania in 1961–2006 is presented. Longterm
average dates of the beginning of apple-tree flowering and anomalies were established.
Apple-trees on territory of Lithuania begin flowering from 11th of May till 17th of May, on the
average – on 16th of May. Thermal regime of April has a stronger impact (r = -0.48 – (-0.80))
on annual fluctuations of the dates of the beginning of apple-tree flowering .
Key words: apple-trees, air temperature, beginning of flowering.
25

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
BRAŠKIŲ VEISLIŲ TINKAMUMAS NESEZONINIAM DER-
LIUI IŠAUGINTI IŠ ANKSTI PAVASARĮ NEŠILDOMAME
ŠILTNAMYJE PASODINTŲ
„FRIGO“ DAIGŲ
Nobertas USELIS, Juozas LANAUSKAS, Darius KVIKLYS, Loreta
BUSKIENĖ, Nomeda KVIKLIENĖ,
Pavelas DUCHOVSKIS, Aušra BRAZAITYTĖ, Pranas VIŠKELIS
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT-54333 Babtai, Kauno r.
El. paštas n.uselis@lsdi.lt
Braškių veislių tyrimas buvo atliktas 2003–2004 m. Lietuvos sodininkystės ir
daržininkystės instituto nešildomame polietileniniame šiltnamyje. Braškės įveistos „frigo“
daigais polietileniniuose durpių maišuose, išdėstytuose ant 1,3 m aukščio atramų. Tirtos šešių
veislių braškės: ‘Elsanta’, ‘Kent’, ‘Elkat’, ‘Honeoye’, ‘Saulenė’ ir ‘Dangė’. Tyrimo tikslas –
įvertinti braškių veislių augimą, išsivystymą ir derlingumą, įveisus jas „frigo“ daigais anksti
pavasarį nešildomuose šiltnamiuose.
Pagal ragelių, lapų ir ūsų skaičių vešliausiai augo braškės ‘Dangė’, ‘Saulenė’ ir ‘Elsanta’.
Pagal žiedynų ir uogų skaičių geriausiai išsivysčiusios buvo ‘Elsanta’ ir ‘Kent’, o prasčiausiai
– ‘Dangė’, ‘Honeoye’ ir ‘Saulenė’.
Ūkiniu biologiniu požiūriu Lietuvos klimato sąlygomis veisti „frigo“ daigais anksti pavasarį
labiausiai tiko ‘Elsantos’ ir ‘Kent’ veislių braškės (derlius buvo atitinkamai 2,41 ir 2,25 kg/
m 2 ). Šių braškių lapuose taip pat intensyviau vyko fotosintezė gausiausio derėjimo metu ir
pakankamai didelis buvo fotosintezės produktyvumas.
Reikšminiai žodžiai: braškės, derlius, „frigo“ daigai, veislės.
Įvadas. Lietuvoje auginama vis daugiau vartoti šviežias tinkamų braškių veislių.
Stengiantis išplėsti šviežių desertinių uogų pateikimą rinkai, kuriamos naujos
nesezoninių braškių auginimo technologijos. Užsienio šalyse, naudojant skirtingų
tipų priedangas, derlius gaunamas įvairiu metų laiku. Tai priklauso nuo klimato bei
ekonominių sąlygų (Žurawicz, Masny, 2005). Dažniausiai desertinėms braškėms
auginti ne sezono metu naudojami „frigo“ daigai. Šiam tikslui išauginami aukštos
kokybės, stambūs braškių daigai, kurie bent vieną mėnesį laikomi šaldytuve -2°C
temperatūroje. Stambius šaldytuve išlaikytus daigus pasodinus įvairiu metų laiku,
galima sudaryti desertinių uogų auginimo konvejerį. Tačiau neaišku, ar Lietuvos
klimato sąlygomis išaugę nors ir reikiamos kokybės braškių „frigo“ daigai derės
pakankamai gausiai.
Labai svarbu pasirinkti ir tinkamiausią desertinių braškių auginimo ne sezono
metu technologiją. Vieni autoriai siūlo nesezonines braškes auginti tiesiog šiltnamio
grunte (Lisecka, 1997), kiti teigia, kad geriausia nesezonines braškes auginti veisiant jas
„frigo“ daigais maišuose, išdėstytuose ant į 1,5 m aukštį pakeltų atramų (Radajewska,
Aumiller 1996; Uselis ir kt., 2006).
26

Keičiantis uogų auginimo technologijoms, labai svarbu pasirinkti tinkamas
braškių veisles. Kaskart sukuriamos naujos veislės ir įvairiose šalyse atliekami jų
tinkamumo auginti pagal vieną ar kitą technologiją tyrimai (Denes, 1997; Kaska ir kt.,
1997; Nes, 1997; Turemis ir kt., 1997; Van de Waart, 1997; Libek, 2002). Iš Lietuvos
sodininkystės ir daržininkystės institute įvairiais laikotarpiais tirtų braškių veislių
auginti lauko sąlygomis pasiūlyta šias braškes: ‘Senga Senganą’, ‘Ventą’, ‘Rubinovyj
kulon’, ‘Redgauntlet’, ‘Nidą’, ‘Jaunę’, ‘Holiday’, ‘Rusanovką’, ‘Dukat’, ‘Induką’,
‘Koroną’, ‘Polką’, ‘Tenirą’, ‘Kamą’, ‘Kent’, ‘Pandorą’ (Rugienius, Sasnauskas, 2005;
Uselis, 2005). Daugelyje šalių šiltnamių siūloma auginti ‘Elsantą’ (Kaska ir kt., 1997;
Nes, 1997; Turemis ir kt., 1997; Radajewska, 1998; Žurawicz, Masny , 2005).
Darbo tikslas – įvertinti įvairių veislių braškių augimą, išsivystymą ir derlingumą,
įveisus jas „frigo“ daigais durpių maišuose nešildomuose šiltnamiuose.
Tyrimo objektas ir metodai. Braškių veislių tyrimas atliktas 2003–2004 m.
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto nešildomame polietileniniame
šiltnamyje, įveisus braškes „frigo“ daigais durpių maišuose, išdėstytuose ant 1,3 m
aukščio atramų. Tirtos šešių veislių braškės: ‘Elsanta’, ‘Kent’, ‘Elkat’, ‘Honeoye’,
‘Saulenė’ ir ‘Dangė’.
Bandymams daigai buvo auginami įprastame braškių dauginimo sklype. Daigai
iškasti vėlai rudenį, spalio antroje pusėje. Nuo iškastų daigų buvo nukratytos žemės ir
nupjauti lapai. Daigai surūšiuoti pagal ragelio skersmenį. Bandymui atrinkti 15–22 mm
skersmens A + kategorijos daigai. Surūšiuoti daigai sudėti į dėžes, išklotas polietilenine
plėvele taip, kad sudėtus daigus būtų galima uždengti ir apsaugoti nuo išdžiūvimo. Taip
paruošti ir supakuoti daigai laikyti šaldytuve -2° ± 1°C temperatūroje iki sodinimo į
šiltnamį (kovo 25 d). Braškės augintos 20 l talpos polietileniniuose durpių maišuose.
Maišų ilgis – 0,6 m, plotis – 0,3 m. Maišai suguldyti ant 1,2 m atstumais sustatytų 1,3 m
aukščio atramų. Į kiekvieną maišą buvo pasodinta po 7 daigus. Pagal esamą eilių ir maišų
išdėstymo schemą į 1 m 2 pasodinta vidutiniškai po devynis daigus, arba 87 tūkst./ha.
Šiltnamyje įrengta lašelinė laistymo sistema, kuria augalams buvo tiekiamas vanduo
su jame ištirpintomis trąšomis.
Bandymo variantai pakartoti po keturis kartus. Kiekviename laukelyje pasodintas
dvidešimt vienas daigas (trys maišai po septynis daigus).
Prieš uogų skynimą buvo įvertintas braškių augumas ir išsivystymas, skaičiuojant
kiekvieno pakartojimo viename maiše augančių augalų vidutinį ragelių, lapų, žiedynų
ir uogų skaičių. Skinant nustatytas uogų derlius ir vidutinė uogos masė.
Grynasis fotosintezės produktyvumas apskaičiuotas, dalijant augalų sausos
masės prieaugį per tam tikrą laikotarpį iš vidutinio lapų paviršiaus ploto per tą
laikotarpį. Fotosintezės intensyvumas matuotas nešiojama fotosintezės sistema
CI-310, susidedančia iš šių pagrindinių dalių: infraraudonojo CO 2
analizatoriaus,
portatyvinio kompiuterio, programinės įrangos, lapų kameros, prie kurios jungiami
fotosintetiškai aktyvios radiacijos (FAR) ir infraraudonas temperatūros jutikliai.
Fotosintezės intensyvumas ir produktyvumas nustatytas braškių gausiausio žydėjimo
ir gausiausio derėjimo metu. Pirmuoju atveju buvo saulėta (vidutinė FAR – 698 µmol/
m 2 /s) ir šilta (vidutinė oro temperatūra – 26°C). Matuojant fotosintezės intensyvumą
gausiausio braškių derėjimo metu, buvo saulėta (vidutinė FAR – 1522 µmol/m 2 /s) ir
karšta (vidutinė oro temperatūra – 32°C). Matuota pirmoje dienos pusėje.
27

Duomenys statistiškai įvertinti dispersinės analizės metodu, naudojant
kompiuterinę programą ANOVA.
Rezultatai. K e r e l i ų a u g u m a s. Prieš uogų sunokimą visų veislių braškių
kereliai turėjo daugiau negu tris ragelius. Daugiausia ragelių išaugino ‘Dangė’, tačiau,
palyginti su kitų veislių kereliais, šis skirtumas buvo neesminis (1 lentelė). Iš esmės
daugiausia lapų išaugino ’Elsantos’ braškės. Kitų veislių braškių lapų skaičius iš esmės
nesiskyrė. Iš esmės daugiausia ūsų išaugino braškės ‘Dangė’ ir ‘Saulenė’ (1 lentelė).
1 l e n t e l ė. Braškių kerelių augumas, vnt/aug.
Ta b l e 2. Strawberry growth vigour
Babtai, 2003–2004 m.
K e r e l i ų i š s i v y s t y m a s. Iš esmės daugiausia žiedynų išaugino braškės
‘Elsanta’ (2 lentelė). Taip pat daug žiedynų išaugino braškės ‘Kent’ ir ‘Elkat’. Iš esmės
mažiausiai žiedynų išaugino ‘Dangė’.
2 l e n t e l ė. Braškių kerelių išsivystymas
T a b l e 2. Strawberry development
Babtai, 2003–2004 m.
Iš esmės daugiausia žiedynų ir uogų išaugino braškės ‘Elsanta’ (2 lentelė). Taip
pat daug uogų sunokino ir braškės ‘Kent’. Iš esmės mažiausiai uogų išaugino ‘Dangė’.
F o t o s i n t e z ė s i n t e n s y v u m a s. Gausiausio braškių žydėjimo metu
intensyviausia fotosintezė vyko ‘Dangės’ ir ‘Honeoye’ braškių lapuose, o ‘Elsantos’
ir ‘Saulenės’ lapuose vyravo kvėpavimas (1 pav.).
1 p a v. Neto fotosintezės intensyvumas braškių gausiausio žydėjimo metu
(vidutinė FAR – 698 µmol m -2 s -1 ; vidutinė oro temperatūra – 26°C)
28

F i g. 1. Net photosynthesis intensity at time of strawberry bloom
(PAR average – 698 µmol m -2 s -1 ; air temperature average -26°C)
Braškių gausiausio derėjimo metu intensyvi fotosintezė užfiksuota visų
braškių veislių lapuose (2 pav.). Nors esminių skirtumų tarp veislių nenustatyta,
tačiau intensyviausia fotosintezė vyko braškių ‘Kent’ lapuose. Šiek tiek mažesnio
intensyvumo fotosintezė nustatyta ‘Dangės’ ir ‘Honeoye’ lapuose. Šių veislių braškių
fotosintezės produktyvumas taip pat buvo mažesnis (3 pav.). Šis likusių veislių augalų
rodiklis buvo panašus.
2 p a v. Neto fotosintezės intensyvumas braškių gausiausio derėjimo metu
(vidutinė FAR – 1522 µmol m -2 s -1 , vidutinė oro temperatūra – 32 o C)
F i g. 2. Net photosynthesis intensity at the time of strawberry full harvest
(PAR average - 1522 µmol m -2 s -1 ; air temperature average - 32°C)
29

3 p a v. Braškių grynasis fotosintezės produktyvumas
F i g. 3. Photosynthesis productivity of strawberry
D e r l i u s. Iš esmės gausiausiai derėjo braškės ‘Elsanta’ ir ‘Kent’ (3 lentelė).
‘Elkat’ derėjo iš esmės prasčiau negu ‘Elsanta’ ir ‘Kent’, bet iš esmės gausiau negu
‘Honeoye’, ‘Saulenė’ ir ‘Dangė’. Patį mažiausią derlių išaugino ‘Dangė’ ir ‘Saulenė’.
3 l e n t e l ė. Braškių derlius
T a b l e 3. Strawberry yield
Babtai, 2003–2004 m.
Aptarimas. Išauginti braškes šiltnamyje ne sezono metu yra brangiau negu
lauke, todėl labai svarbu ne tik sukurti ar pritaikyti pačią geriausią braškių auginimo
technologiją, bet labai svarbu parinkti ir pačią geriausią braškių veislę. Vartoti šviežios
skirtos uogos turi būti didelės, gražios, skanios, tvirtos, paklausios rinkoje, o braškynas
turi būti derlingas. Tai ypač aktualu, kai auginamos „frigo“ daigais įveistos braškės
ne sezono metu. Paprastai anksti pavasarį „frigo“ daigais pasodintos braškės jau po
mėnesio pradeda žydėti, o po antrojo – derėti, todėl labai svarbu parinkti tokią braškių
veislę, kuri, veisiama „frigo“ daigais, jau po dviejų mėnesių išaugintų gausų ir geros
kokybės derlių.
Tyrimai parodė, kad pagal ragelių, lapų ir ūsų skaičių daugeliu atveju vešliausiai
augo braškės ‘Dangė’, ‘Saulenė’ ir ‘Elsanta’. Kiti autoriai taip pat nurodo, kad braškės
‘Elsanta’ vešliai auga šiltnamiuose, pasodinus jas „frigo“ daigais (Kaska ir kt., 1997).
Tačiau pagal žiedynų ir uogų skaičių geriausiai išsivysčiusios buvo braškės ‘Elsanta’
ir ‘Kent’, prasčiausiai – ‘Dangė’, ‘Honeoye’ ir ‘Saulenė’.
Tyrimai parodė, kad ne sezono metu derlingiausios yra „frigo“ daigais įveistos
‘Elsantos’ ir ‘Kent’ braškės. Geriausiai buvo išsivystę ir šių veislių kereliai. Prasčiausiai
derėjo ‘Dangė’ ir ‘Saulenė’: jų derlingumas buvo iki šešių kartų mažesnis negu braškių
30

‘Elsanta’.
Tyrimo metu buvo matuotas neto fotosintezės intensyvumas braškių lapuose
ir nustatytas grynasis fotosintezės produktyvumas augaluose. Fotosintezės
produktyvumas – tai organinių medžiagų kiekis, kurį pagamina lapo paviršiaus ploto
vienetas per laiko vienetą. Tai yra vienas iš derliaus veiksnių. Jo dydis priklauso ne
tik nuo fotosintezės intensyvumo, bet ir nuo augalo asimiliacinio paviršiaus ploto,
fotosintezės trukmės bei augalo kvėpavimo intensyvumo (Gabryś ir kt., 1998). Grynasis
fotosintezės produktyvumas naudojamas tiriant įvairių braškių auginimo technologijų
efektyvumą (Oda ir Yanagi, 1997; Bradan ir kt., 2002). Mūsų tyrimų sąlygomis
fotosintezės intensyvumas priklausė nuo braškių augimo tarpsnio. Žydėjimo metu
intensyviausia fotosintezė vyko ‘Dangės’ ir ‘Honeoye’ braškių lapuose. Gausiausio
derėjimo metu intensyviausia fotosintezė vyko veislės ‘Kent’ augalų lapuose, nedaug
atsiliko ir ‘Elsanta’. Šios veislės braškės buvo ir derlingiausios. Kadangi fotosintezės
intensyvumas matuojamas ant vieno lapo tik kelias minutes ir priklauso nuo aplinkos
sąlygų, jis ne visada rodo augalų derlingumą (Sharma-Natu ir Ghildiyal, 2005). Mūsų
tyrimuose prasčiausiai derėjo braškės ‘Dangė’ ir ‘Saulenė’. ‘Dangės’ fotosintezės
intensyvumas buvo mažiausias gausiausio derėjimo metu, o ‘Saulenės’ jis buvo
panašus į kitų veislių braškių. ‘Saulenės’ grynasis fotosintezės produktyvumas buvo
vienas didžiausių. Pastebėta, kad šių veislių augalai buvo vešliausi, tačiau žiedynų ir
uogų išaugino mažiau negu kitų veislių augalai. Derlingiausios veislės išaugino ne
tik vešliausius kerelius, bet ir daugiausia žiedynų bei uogų. Tai būtų galima paaiškinti
asimiliatų pasiskirstymu tarp augalo dalių: mažiau derlingų veislių jie galėjo patekti į
ūsus, kurių šios veislės augino daugiausia, o derlingų – į uogas. Taip galima paaiškinti
vienų ar kitų „frigo“ daigais įveistų braškių veislių tinkamumą auginti nešildomuose
šiltnamiuose.
Tyrimai parodė, kad ūkiniu biologiniu požiūriu geriausiai tinka auginti Lietuvos
klimato sąlygomis išaugintais „frigo“ daigais anksti pavasarį įveistas ‘Elsantos’ ir
‘Kent’ veislių braškes. Dėl per mažo derlingumo ‘Dangės’ ir ‘Saulenės‘ veislių braškes
visai netinka auginti pagal šią technologiją.
Išvados. 1. ‘Dangės’, ‘Saulenės’ ir ‘Elsantos’ veislių braškės, įveistos pavasarį
„frigo“ daigais nešildomame šiltnamyje, pagal ragelių, lapų ir ūsų skaičių auga
vešliausiai.
2. Pagal žiedynų ir uogų skaičių geriausiai išsivysčiusios yra braškės ‘Elsanta’ ir
‘Kent’, prasčiausiai – ‘Dangė’, ‘Honeoye’ ir ‘Saulenė’.
3. Derlingiausios yra pavasarį nešildomame šiltnamyje „frigo“ daigais įveistos
braškės ‘Elsanta’ ir ‘Kent’ (jų derlius – atitinkamai 2,41 ir 2,25 kg/m 2 ). Šių braškių
lapuose intensyviau vyko fotosintezė gausiausio derėjimo metu ir nuo žydėjimo iki
derėjimo buvo pakankamai didelis fotosintezės produktyvumas.
Padėka. Autoriai dėkoja Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programos
agentūrai už paramą atliekant šiuos tyrimus.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
31

Literatūra
1. B r a d a n E. Z., Salazar S., Brandan de Weht C.I., del V. Ortiz N.,
Vallejo L. Plant harvest index and VA Mycorrhizae evaluation in frigo strawberry
(Fragaria × ananasas Duch. cv. Selva) plants in a highland nursery // Acta
Horticulturae. 2002. N 567. P. 293–295.
2. Dénes F. Performance of new strawberry cultivars under hungarian
conditions // Acta Horticulturae. 1997. N 439. P. 285–290.
3. Gabry H., Kacperska A., Kopcewicz J., Lewak S., Starck Z., Strza³ka K., Tretyn
A. Podstawy fizjologii ro lin. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1998.
P. 725.
4. Kaska N., Türemis N., Kafkas S., Çömlekçioglu N. The performance of some
cultivars grown under high tunnels in the climatic condition of Adana (Turkey)
// Acta Horticulturae. 1997. N 439. P. 297–300.
5. Libek A. Evaluation of strawberry cultivars in Estonia // Acta Horticulturae. 2002.
N 567. P. 207–210.
6. Lisecka J. Sterovana uprawa truskawki // Ogolnopolska konferencja truskawkowa.
Skierniewice, 1997. P. 25–31.
7. Nes A. Evaluation of strawberry cultivars in Estonia // Acta Horticulturae. 1997.
N 439. P. 275–280.
8. O d a Y., Yanagi T. Growth delay of ‘Hokowase’ strawberry plants grown in
forcing culture // Acta Horticulturae. 1997. N 439. P. 589–596.
9. Radajewska B., Aumiller A. Influence of cultivation system on the yield of
strawberries in an unheated glasshouse // Acta Horticulturae. 1996. N 439.
P. 481–484.
10. Radajewska B. Uprawy sadownicze pod oslonami. Poznan, 1998. 131 p.
11. Rugienius R., Sasnauskas A. Braškių veislių ir hibridinių klonų tyrimas //
Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai, 2005. T. 24(1). P. 34–41.
12. S h a r m a - N a t u P., Ghildiyal M.C. Potential targets for improving
photosynthesis and crop yield // Current Sciences. 2005. Vol. 88. N 12.
P. 1918–1928.
13. Türemis N., Kaska N., Kafkas S., Çömlekçioglu N. Comparison of yield
and quality of strawberry cultivars using frigo plants and fresh runners
rooted in pots (1993–94 growing season) // Acta Horticulturae. 1997. N 439.
P. 537–542.
14. Uselis N. Investigation of strawberry cultivars for commercial growing in
Lithuania // Fruit – growing. Samochvaloviči, 2005. V. 17(2). P. 314–319.
15. U s e l i s N . , L a n a u s k a s J . , D u c h o v s k i s P. , B r a z a i t y t ė A . ,
Viškelis P., Šabajevienė G. „Frigo“ daigais pasodintų braškių Elsanta auginimo
būdai šiltnamyje // Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai, 2006. T. 25(1). P. 56–63.
16. Van de Waart A. J. P. cultivar trials with overbearing strawberries in the Netherlands
// Acta Horticulturae. 1997. N 439. P. 281–284.
17. Žurawicz E., Masny A. Uprawa truskawek w polu i pod oslonami. Krakow, 2005.
140 p.
32

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
STRAWBERRY CULTIVAR SUITABILITY FOR NONSEASONAL PRO-
DUCTION IN UNHEATED GREENHOUSE
N. Uselis, J. Lanauskas, D. Kviklys, L. Buskienė, N. Kviklienė, P. Duchovskis,
A. Brazaitytė, P. Viškelis
Summary
Evaluation of strawberry cultivars ‘Elsanta’, ‘Kent’, ‘Elkat’, ‘Honeoye’, ‘Saulenė’ and
‘Dangė’ for non-seasonal production in unheated plastic greenhouse was performed in 2003-
2004 at the Lithuanian Institute of Horticulture. Strawberries were established with frigo plants
in early spring. Peat-filled plastic sacks were used as substrate. Sacks were located on shelvings
of 1.3 m height. Plant growth, development and yield were evaluated.
‘Dangė’, ‘Saulenė’ and ‘Elsanta’ strawberries had the biggest number of crowns, leaves
and runners. ‘Elsanta’ and ‘Kent’ had the biggest amount of flower clusters and berries. The least
number of flower clusters and berries produced ‘Dangė’, ‘Honeoye’ and ‘Saulenė’ strawberries.
The most suitable for advanced production were strawberries of cvs. ‘Elsanta’ and ‘Kent’.
They produced respectively 2.41 and 2.25 kg of berries per square meter. ‘Elsanta’ and ‘Kent’
strawberries distinguished themselves by intensive photosynthesis at full harvest and rather
high photosynthetic productivity since bloom until harvest. The least yield was of ‘Dangė’ and
‘Saulenė’ strawberries.
Key words: cultivars, frigo plants, strawberries, yield.
33

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
BRAŠKIŲ ‘SENGA SENGANA’ PRISITAIKYMAS PRIE DIF-
ERENCIJUOTO IR KOMPLEKSINIO UV-B SPINDULIUOTĖS
IR OZONO POVEIKIO
Aušra BRAZAITYTĖ, Jurga SAKALAUSKAITĖ,
Pavelas DUCHOVSKIS, Jūratė Bronė ŠIKŠNIANIENĖ,
Giedrė SAMUOLIENĖ, Raimonda ULINSKAITĖ,
Kęstutis BARANAUSKIS, Akvilė URBONAVIČIŪTĖ,
Gintarė ŠABAJAVIENĖ, Bronislovas GELVONAUSKIS*, Nobertas
USELIS, Ilona VAGUSEVIČIENĖ**
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT-54333 Babtai, Kauno r.
El. paštas a.brazaityte@lsdi.lt
*Augalų genų bankas, Stoties g. 2, LT-58343 Akademija, Kėdainių r.
** Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53067 Akademija, Kauno r.
2005 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto fitotrono komplekse nustatytas
diferencijuotas ir kompleksinis UV-B spinduliuotės bei ozono poveikis braškių augimui ir
fotosintezės pigmentų pokyčiams bei jų prisitaikymo prie šių stresorių galimybės. Poveikis
stresą sukeliančiais veiksniais buvo skirstomas į du laikotarpius: adaptacijos ir pagrindinį. Ozono
koncentracija adaptacijos laikotarpiu buvo 80 µg m -3 , o pagrindinio poveikio – 240 µg m -3 . Tokia
koncentracija buvo palaikoma 7 val. per dieną, penkias dienas per savaitę. UV-B spinduliuotės
dozė adaptacijos laikotarpiu buvo 4 kJ m -2 d -1 , o pagrindinio poveikio metu – 8 kJ m -2 d -1 .
Šios dozės buvo palaikomos savaitę. Didžiausias braškių fotosintezės pigmentų sistemos
prisitaikymo efektas nustatytas tada, kai adaptacijos laikotarpiu augalų poveikis ozonu buvo
silpnas, o pagrindinio poveikio laikotarpiu jie gavo didelę UV-B spinduliuotės dozę (8 kJ m -2 d -1 ).
Per trumpą laiką braškėse, pagrindinio poveikio metu gavusiose UV-B, įvyko tik fiziologinė
adaptacija, o morfologinė nepasireiškė, nes sausos masės bei lapų ploto prieaugis nebuvo
nustatytas. Braškių fotosintezės pigmentų sistema, adaptacijos laikotarpiu paveikta silpnesniais
stresoriais, neprisitaikė prie didesnės ozono dozės pagrindinio poveikio metu.
Reikšminiai žodžiai: augimas, braškė (Fragaria x ananassa Duch.), fotosintezės pigmentai,
ozonas, UV-B spinduliuotė.
Įvadas. Dėl stratosferos ozono sluoksnio suplonėjimo žemės paviršių pasiekia vis
didesnis UV-B spinduliuotės kiekis (Runeckles and Krupa 1994; Madronich ir kt., 1998;
Reddy and Hodges, 2000). Padidėjusi UV-B radiacija lemia morfologinį, fiziologinį
bei metabolitinį augalų atsaką į patirtą stresą: sumažėja augalų aukštis, stiebo ilgis,
lapų plotas (Correia ir kt., 1999; Wei Gao ir kt.; 2003; Li-Xia ir kt., 2005; Julkunen-
Tiitto ir kt., 2005), pažeidžiamos fotosintezės ir fitohormonų sistemos, sutrinka genų
aktyvumas (Tevini, 1994; Rozema ir kt., 1997; Jansen ir kt., 1998; Hollosy, 2002),
padidėja UV-B absorbuojančių junginių – flavonoidų (Caldwell ir kt., 1994; Olson ir
34

kt., 1999).
Nuo UV-B spinduliuotės intensyvumo labai priklauso priežemio ozono
formavimosi intensyvumas. Ozonas, kaip labai stiprus oksidatorius, sumažina augalų
biomasę, sukelia tiesioginius augalų lapų pažeidimus, slopina fotosintezę, mažina
produktyvumą (Heath, 1996; Ojanperä ir kt., 1998; Pleijel ir kt., 1999; Reddy and
Hodges, 2000; Kleier ir kt., 2001; Saitanis ir kt., 2001).
Kadangi šie stresoriai yra glaudžiai susiję, labai aktualūs tampa kompleksinio
UV-B ir priežemio ozono poveikio augmenijai tyrimai. Augalų atsakas į kelis stresus
dažnai skiriasi nuo atsako į vieną stresą individualiai (Mooney and Winner, 1991;
Godbold,1998; Whitfield ir kt., 1998; Kleier ir kt., 2001; Alexieva ir kt., 2003). Kai
kurie autoriai teigia, kad prisitaikymas prie vieno stresoriaus gali sumažinti toleranciją
kitiems stresams (Godbold, 1998; Alexieva ir kt., 2003). Mūsų atlikti tyrimai parodė,
kad veikiant rūgščiam lietui ir sunkiesiems metalams gerokai sumažėja augalų
atsparumas žemai temperatūrai (Duchovskis ir kt., 2002; Duchovskis ir kt., 2003).
Tačiau kiti autoriai teigia, kad, kai augalų adaptacijos prie skirtingų nepalankių išorinių
veiksnių mechanizmai yra panašūs, augalai prisitaiko prie vieno nepalankaus veiksnio
ir tampa atsparesni kitiems stresoriams (Larcher, 1995; Godbold, 1998; Alexieva ir
kt., 2003). Kaip parodė atlikti tyrimai, augalai, prisitaikę augti dirvožemyje, kuriame
vario ir nikelio koncentracijos buvo didesnės, tapo atsparesni ir kitiems sunkiesiems
metalams (švinui, cinkui), o druskingesnis dirvožemis gali padidinti augalų atsparumą
ekstremalioms temperatūroms (Larcher, 1995).
Literatūros duomenimis, braškės priskiriamos prie vidutiniškai jautrių UV-B
spinduliuotei (Heijari ir kt., 2006) ir palyginti nejautrių ozonui augalų (Reddy, Hodges,
2000), tačiau jų jautrumas priklauso nuo veislės (Keutgen ir kt., 1997b; Keutgen, Lenz,
2001). Literatūroje neradome duomenų, ar veikiant tokiems stresoriams kaip ozonas
ir UV-B spinduliuotė, braškės prisitaiko prie didesnio pakartotinio jų poveikio.
Darbo tikslas – nustatyti diferencijuotą ir kompleksinį UV-B spinduliuotės bei
ozono poveikį braškių augimui ir fotosintezės pigmentų pokyčiams bei jų prisitaikymo
prie šių stresorių galimybes.
Tyrimo sąlygos ir metodai. Vegetaciniai bandymai buvo atlikti LSDI Augalų
fiziologijos laboratorijos fitotrono komplekse. Tyrimams naudotos ‘Senga Sengana’
veislės braškės (Fragaria × ananassa Duch.). Poveikis streso veiksniais buvo skirstomas
į du laikotarpius: adaptacijos ir pagrindinį. Ozono koncentracija adaptacijos laikotarpiu
buvo 80 µg m -3 , o pagrindinio poveikio – 240 µg m -3 . Tokia koncentracija buvo
palaikoma 7 val. per dieną, penkias dienas per savaitę. UV-B spinduliuotės dozė
adaptacijos laikotarpiu buvo 4 kJ m -2 d -1 , o pagrindinio poveikio metu – 8 kJ m -2 d -1 .
Šios dozės buvo palaikomos septynias dienas per savaitę. Kiekvienas etapas truko
savaitę. Ozonas buvo generuojamas generatoriumi OSR-8 (Ozone Solutions, Inc.), o jo
koncentracija matuojama nešiojamu ozono monitoriumi OMC-1108 (Ozone solutions,
Inc.). UV-B spinduliuotės poveikiui sudaryti buvo naudojamos lempos Philips TL
40W/12 RS UV-B Medical. UV-B spinduliuotės intensyvumas ir dozės nustatytos
radiometru VLX-3W (Vilber Lourmat, France). Vidutinis UV-B lempų intensyvumas
fitotrono kameroje – 0,0571 mW cm -2 , per 30 min. sudaroma 1 kJ m -2 UV-B dozė.
Bandymams braškių daigai pasodinti į 5 l talpos vegetacinius indus, neutralios
reakcijos (pH 6–6,5) durpių substrate. Į kiekvieną vegetacinį indą pasodinta po tris
35

augalus. Pasodintos braškės apie mėnesį augintos vegetacinėje aikštelėje, po to
perneštos į fitokameras, kur temperatūra dieną buvo 21°C, naktį – 17°C, fotoperiodas
– 16 val., šviesos šaltinis – SON-T Agro (PHILIPS) lempos. Bandymo metu augalai
buvo laistomi pagal poreikį. Pasibaigus ozono ir UV-B spinduliuotės poveikiui, augalai
dar mėnesį buvo laikomi vegetacinėje aikštelėje ir stebima naujų lapų regeneracija.
Asimiliacinis lapų plotas nustatytas matuojant lapų ploto matuokliu CI-202 (CID
Inc., USA). Braškių augalų sausa masė nustatyta džiovinant 105°C temperatūroje
laboratorinėje džiovinimo spintoje VENTICELL 222 (BMT, Čekija). Šaknų ir
antžeminės dalies santykis apskaičiuotas iš sausos atitinkamų augalo dalių masės. Šios
analizės atliktos ozono ir UV-B spinduliuotės poveikio pabaigoje.
Fotosintezės pigmentų koncentracija buvo nustatyta pasibaigus adaptaciniam ir
pagrindiniam poveikiui ir praėjus mėnesiui nuo poveikio pabaigos. Jų kiekis žaliuose
braškių lapuose nustatytas pagal Vetšteino metodiką (Wettstein, 1957) 100% acetono
ekstrakte, naudojant Genesis 6 spektrofotometrą (ThermoSpectronic, USA). Matavimai
atlikti trimis biologiniais pakartojimais.
Vidurkiai ir standartinės paklaidos apskaičiuoti naudojant MS EXCEL statistinę
programą. Duomenų patikimumui įvertinti naudota statistinė programa ANOVA,
variantų, veiktų ozonu, skirtumų nuo kontrolės reikšmingumas nustatytas Fišerio
LSD testu (p < 0,05).
Rezultatai. Po pagrindinio poveikio ozonu tarp braškių sausos masės esminių
skirtumų nenustatyta, tačiau kiek mažesnė ji buvo tų braškių, kurios adaptacijos
laikotarpiu nebuvo veiktos ozonu (1 pav., a). Braškių, kurios adaptacijos laikotarpiu
buvo veiktos arba ozonu, arba UV-B spinduliuote, sausa masė po pagrindinio poveikio
ozonu buvo panaši. Braškių, kurios adaptacijos laikotarpiu nebuvo veiktos stresoriais,
sausa masė po pagrindinio poveikio UV-B spinduliuote buvo šiek tiek mažesnė nei visai
jokio poveikio nepatyrusių augalų (1 pav., b). Braškių, kurios adaptacijos laikotarpiu
buvo paveiktos arba UV-B spinduliuote, arba ozonu, sausa masė buvo atitinkamai 2
ir 2,5 karto mažesnė negu visai neveiktų augalų ir atitinkamai 1,5 ir 2 kartus mažesnė
nei tų augalų, kurie adaptacijos laikotarpiu nebuvo veikti stresoriais. Analogiškai kaip
sausa masė formavosi ir braškių asimiliacinis lapų plotas (2 pav.).
Adaptacijos laikotarpiu paveikus braškes ozonu ir UV-B spinduliuote, pigmentų
kiekio braškių lapuose sumažėjimas buvo neesminis (3 pav., a). Kiek didesnį neigiamą
poveikį fotosintezės pigmentų kiekiui braškių lapuose turėjo UV-B spinduliuotė.
Tačiau po adaptacijos laikotarpio paveiktose braškėse žymiai sumažėjo chlorofilo
a ir b santykis (3 pav., b). Po pagrindinio poveikio ozonu pigmentų kiekis iš esmės
sumažėjo ir stresoriais veiktų, ir neveiktų adaptacijos laikotarpiu braškių lapuose,
tačiau chlorofilo a ir b santykis juose buvo panašus (3 pav., c ir d). Po pagrindinio
poveikio UV-B spinduliuote esminių pigmentų kiekio skirtumų tarp paveiktų stresoriais
ir nepaveiktų braškių nebuvo (3 pav., e). Šiek tiek mažesnis pigmentų kiekis buvo
adaptacijos laikotarpiu nepaveiktų stresoriais braškių lapuose, palyginti su augalais,
kurie adaptacijos laikotarpiu buvo paveikti arba ozonu, arba UV-B spinduliuote.
Chlorofilo a ir b santykis šiose braškėse taip pat buvo mažesnis (3 pav., f).
36

1 p a v. Braškių sausa masė po septynių parų 4 kJ m -2 d -1 UV-B (UV) ir
80 µg m -3 d -1 ozono (O) poveikio (adaptacija) bei po septynių parų 8 kJ m -2 d -1 UV-B
spinduliuotės ir 240 µg m -3 d -1 ozono poveikio. Kontrolė pažymėta K + K,
a – pagrindinis poveikis ozonu, b – pagrindinis poveikis UV-B spinduliuote.
F i g. 1. Dry weight of strawberry after 7 days cultivation under 4 kJ m -2 d -1 UV-B (UV)
ir 80 µg m -3 d -1 ozone (O) conditions (adaptation) and after 7 days
under 8 kJ m -2 d -1 UV-B and 240 µg m -3 d -1 ozone (extreme effect).
Control marked C + C. a – main effect by ozone,
b – main effect by UV-B radiation.
2 p a v. Braškių asimiliacinis lapų plotas (paaiškinimai kaip 1 pav.);
a – pagrindinis poveikis ozonu, b – pagrindinis poveikis UV-B spinduliuote.
Esminiai skirtumai nuo kontrolinių augalų pažymėti žvaigždute *;
p < 0,05 (vidurkis ± SD, n = 3).
F i g. 2. Leaf area of strawberry (abbreviations as in fig. 1).
a – main effect by ozone, b – main effect by UV-B radiation.
Significant differences from control treatment is denoted by an asterisk * under
p < 0.05 (mean ± SD; n = 3).
37

3 p a v. Pigmentų kiekis braškių lapuose (paaiškinimai kaip 1 pav.);
a – adaptacijos laikotarpis, b – chlorofilo a ir b santykis adaptacijos laikotarpiu,
c – pagrindinis poveikis ozonu, d – chlorofilo a ir b santykis po pagrindinio
poveikio ozonu, e – pagrindinis poveikis UV-B spinduliuote,
f – chlorofilo a ir b santykis po pagrindinio poveikio UV-B spinduliuote.
Esminiai skirtumai nuo kontrolinių augalų pažymėti žvaigždute *;
p < 0,05 (vidurkis ± SD, n = 3).
F i g. 3. Pigments content in strawberry leaves (abbreviations as in fig. 1).
a – adaptive period, b – chlorophyll a and b ratio under adaptive period,
c – main effect by ozone, d - chlorophyll a and b ratio after main effect by ozone,
e – main effect by UV-B radiation, f - chlorophyll a and b ratio after main effect by
UV-B radiation. Significant differences from control treatment is
denoted by an asterisk * under p < 0.05 (mean ± SD; n = 3).
38

4 p a v. Pigmentų kiekis braškių lapuose praėjus mėnesiui po pagrindinio poveikio
(paaiškinimai kaip 1 pav.); a – pagrindinis poveikis ozonu, b – chlorofilo a ir b
santykis po pagrindinio poveikio ozonu, c – pagrindinis poveikis UV-B
spinduliuote, d – chlorofilo a ir b santykis po pagrindinio poveikio UV-B
spinduliuote. Esminiai skirtumai nuo kontrolinių augalų pažymėti žvaigždute *;
p < 0,05 (vidurkis ± SD, n = 3).
F i g. 4. Pigments content in strawberry leaves after one month
(abbreviations as in fig. 1). a – main effect by ozone, b - chlorophyll a and b ratio
after main effect by ozone, c – main effect by UV-B radiation, d - chlorophyll a and b
ratio after main effect by UV-B radiation. Significant differences from
control treatment is denoted by an asterisk * under p < 0.05 (mean ± SD; n = 3).
Adaptacijos laikotarpiu paveikus braškes ozonu ir UV-B spinduliuote, pigmentų
kiekio braškių lapuose sumažėjimas buvo neesminis (3 pav., a). Kiek didesnį neigiamą
poveikį fotosintezės pigmentų kiekiui braškių lapuose turėjo UV-B spinduliuotė.
Tačiau po adaptacijos laikotarpio paveiktose braškėse žymiai sumažėjo chlorofilo
a ir b santykis (3 pav., b). Po pagrindinio poveikio ozonu pigmentų kiekis iš esmės
sumažėjo ir stresoriais veiktų, ir neveiktų adaptacijos laikotarpiu braškių lapuose,
tačiau chlorofilo a ir b santykis juose buvo panašus (3 pav., c ir d). Po pagrindinio
poveikio UV-B spinduliuote esminių pigmentų kiekio skirtumų tarp paveiktų stresoriais
ir nepaveiktų braškių nebuvo (3 pav., e). Šiek tiek mažesnis pigmentų kiekis buvo
adaptacijos laikotarpiu nepaveiktų stresoriais braškių lapuose, palyginti su augalais,
kurie adaptacijos laikotarpiu buvo paveikti arba ozonu, arba UV-B spinduliuote.
Chlorofilo a ir b santykis šiose braškėse taip pat buvo mažesnis (3 pav., f).
39

Praėjus mėnesiui po pagrindinio poveikio ozonu, pigmentų kiekis buvo šiek tiek
mažesnis tose braškėse, kurios adaptacijos laikotarpiu patyrė arba ozono, arba UV-B
spinduliuotės poveikį (4 pav., a). Braškių, kurios adaptacijos laikotarpiu nepatyrė
stresorių poveikio, lapuose pigmentų kiekis buvo beveik toks pat kaip kontrolinių augalų
lapuose. Chlorofilų a ir b santykis įvairiai veiktose ar neveiktose braškėse iš esmės
nesiskyrė (4 pav., b). Praėjus mėnesiui po pagrindinio poveikio UV-B spinduliuote,
pigmentų kiekis buvo iš esmės mažesnis tose braškėse, kurios adaptacijos laikotarpiu
nepatyrė stresorių poveikio (4 pav., c). Braškių, kurios adaptacijos laikotarpiu buvo
veiktos arba ozonu, arba UV-B spinduliuote, lapuose pigmentų kiekis buvo didesnis
negu kontrolinių augalų lapuose. Ypač šis rodiklis padidėjo braškėse, kurios adaptacijos
laikotarpiu buvo paveiktos ozonu. Šių braškių lapuose buvo didesnis ir chlorofilo a
ir b santykis (4 pav., d).
Aptarimas. Streso poveikis augalams priklauso nuo poveikio trukmės ir stiprumo
(Larcher, 1995; Godbold, 1998; Alexieva ir kt., 2003). Nestiprus adaptacinis poveikis
ozonu ir UV-B spinduliuote tik šiek tiek sumažino pigmentų kiekį braškių lapuose,
tačiau, kaip parodė sumažėjęs chlorofilo a ir b santykis, jautriau į stresorių poveikį
reagavo chlorofilas a. Literatūroje randama duomenų, kad chlorofilas a ir b yra vienodai
jautrūs ozono poveikiui (Admunson ir kt., 1991; El-Khatib, 2003), o veikiant UV-B
spinduliuote chlorofilo a ir karotinoidų kiekis lieka stabilus, tik šiek tiek sumažėja
chlorofilo b kiekis (Barsig ir kt., 2000). Tačiau paprastai augalus vienu metu gali veikti
keli neigiami veiksniai. Nestiprus ir trumpai veikiantis vienas veiksnys gali neutralizuoti
kito, po jo einančio stipresnio veiksnio poveikį, sužadindamas kai kuriuos apsauginius
mechanizmus (Alexieva ir kt., 2003). Fotosintezės aparatas jautriai reaguoja į įvairių
stresorių poveikį. Jo veikla susijusi su fotosintezės pigmentais – bendru chlorofilų ir
karotinoidų kiekiu bei karotinu, kurie dalyvauja apsaugant fotosistemas nuo
fotooksidacinio streso (Guidi ir kt., 1997). Literatūroje nurodoma, kad nedidelė UV-B
spinduliuotė gali stimuliuoti antioksidacines apsaugos sistemas ir padidinti toleranciją
kitiems neigiamiems veiksniams, pavyzdžiui, ozonui (Polle, 1997; Schnitzler ir kt.,
1999). Mūsų tyrimų duomenys tokių dėsningumų neparodė. Priešingai – nestiprus
poveikis ozonu adaptacijos laikotarpiu padidino pigmentų kiekį braškių lapuose po
stipresnio poveikio UV-B spinduliuote, palyginti su augalais, kurie nepatyrė adaptacinio
poveikio (3 pav., e). Panaši braškių reakcija buvo ir į stipresnį UV-B spinduliuotės
poveikį po to, kai adaptacijos laikotarpiu jos gavo mažesnę šios spinduliuotės dozę.
Todėl galima teigti, kad braškių fotosintezės pigmentų sistema, adaptacijos
laikotarpiu veikta silpnesniais stresoriais, prisitaikė prie didesnės UV-B spinduliuotės
dozės pagrindinio poveikio metu. Tačiau tokio prisitaikymo prie didesnės ozono
koncentracijos po pagrindinio poveikio nenustatyta. Po pagrindinio poveikio UV-B
spinduliuote karotinoidų kiekis braškių lapuose buvo didesnis arba toks pat kaip
neveiktų augalų lapuose, o po pagrindinio poveikio ozonu jų kiekis, palyginti su
neveiktais augalais, labai sumažėjo. Karotinoidai yra aktyvių deguonies formų (ROS)
gaudyklės ir apsaugo fotosintezės aparatą nuo fotooksidacinių pažeidimų (Fedina
ir kt., 2003; Strzałka ir kt., 2003). Todėl galima daryti prielaidą, kad karotinoidai
sumažino UV-B spinduliuotės sukeltą braškių stresą ir padėjo prisitaikyti prie jos
poveikio.
40

Po mėnesio pagrindinio poveikio metu UV-B spinduliuote veiktų braškių
lapuose pigmentų kiekio kitimo tendencijos išliko tokios pat, kaip ir tuoj po poveikio
(4 pav., c). Galima teigti, kad prisitaikymo mechanizmai veikė ir praėjus mėnesiui
po poveikio. Braškėse, kurios pagrindinio poveikio metu gavo padidintą ozono
dozę, pigmentų kiekis liko panašus kaip ir tuoj po poveikio, tačiau nepaveiktuose
stresoriais augaluose jis sumažėjo (4 pav., a). Taip galėjo atsitikti dėl to, kad kamerose
apšvieta buvo mažesnė, o išnešus į vegetacinę aikštelę augalai patyrė stresą. Tačiau
braškės, patyrusios stresorių poveikį, vis dėlto buvo suaktyvinusios savo apsauginius
mechanizmus.
Adaptacija gali būti fiziologinė ir morfologinė. Morfologinė adaptacija sudaro
sąlygas optimaliai panaudoti fiziologinius pakitimus (Godbold, 1998; Alexieva ir kt.,
2003). Iš mūsų gautų rezultatų galima spręsti, kad per gan trumpą laiką braškėse,
pagrindinio poveikio metu gavusiose UV-B, įvyko tik fiziologinė adaptacija,
o morfologinė nepasireiškė, nes sausos masės bei lapų ploto prieaugio nebuvo
(1 ir 2 pav.).
Apibendrinus gautus rezultatus, galima būtų teigti, kad prisitaikymas prie ozono
ir UV-B spinduliuotės vyksta kiek skirtingai. Fotosintezės pigmentų pokyčiai parodė,
kad UV-B spinduliuotės poveikis sužadino braškių homeostazės mechanizmus, todėl
po pagrindinio poveikio buvo pastebėti fotosintezės aparato adaptyvumo požymiai.
Išvados. 1. Didžiausias braškių fotosintezės pigmentų sistemos prisitaikymo
efektas nustatytas tada, kai augalai adaptacijos laikotarpiu buvo silpnai veikti ozonu,
o pagrindinio poveikio metu – didele UV-B spinduliuotės doze (8 kJ m -2 d -1 ).
2. Per trumpą laiką braškėse, pagrindinio poveikio metu gavusiose UV-B, įvyko
tik fiziologinė adaptacija, o morfologinė nepasireiškė, nes sausos masės bei lapų ploto
prieaugis nebuvo nustatytas.
3. Braškių fotosintezės pigmentų sistema, adaptacijos laikotarpiu veikta
silpnesniais stresoriais, neprisitaikė prie didesnės ozono dozės pagrindinio poveikio
metu.
Pastaba. Darbas yra sudedamoji projekto APLIKOM, kurį rėmė Lietuvos
valstybinis mokslo ir studijų fondas, dalis.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
Literatūra
1. A d m u n s o n R.G., Alscher R.G. Fellows S., Rubin G., Fincher J., Van Leuken
P., Weinstein L. H. Seasonal changes in the pigments, carbohydrates and growth
of red spruce as affected by exposure to ozone for two growing seasons // New
Phytologist. 1991. Vol. 118. P. 127–137.
2. Alexieva V., Ivanov S., Sergiev I., Karanov E. Interaction between stresses //
Bulg. J. Plant Physiol. 2003. Special issue. P. 1–17.
3. Barsig M., Malz R. Fine structure, carbohydrates and photosynthetic pigments
of sugar maize leaves under UV-B radiation // Environ. Exp. Bot. 2000. Vol. 43.
41

P. 121–130.
4. C a l d w e l l M. M., Flint S. D., Searles P. S. Spectral balance and
UV-B sensitivity of soybean: a field experiment // Plant Cell Environ. 1994.
Vol. 17. P. 267–276.
5. C o r r e i a C. M., Torres-Pereira M. S., Torres-Pereira J. M. G. Growth,
photosynthesis and UV-B absorbing compounds of Portuguese Barbela
wheat exposed to ultraviolet-B radiation // Environmental Pollution. 1999.
Vol. 104. P. 383–388.
6. D u c h o v s k i s P., Brazaitytė A., Juknys R., Žukauskaitė I., Sliesaravičius A.
Kompleksinis antropogeninių veiksnių poveikis pigmentų kiekiui pomidorų
lapuose // Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai, 2002. T. 21(4). 4. P. 111–118.
7. D u k h o v s k i s P., Juknys R., Brazaitytė A., Zukauskaitė I. Plant response to
integrated impact of natural and anthropogenic stress factors // Russian Journal
of Plant Physiology. 2003. Vol. 50. N 2. P. 147–154.
8. E l-Khatib A. A. The response of some common Egyptian plants to ozone and
their use as biomonitors // Environmental Pollution. 2003. Vol. 111. P. 127–133.
9. Fedina I. S., Georgieva K., Grigorova I. Response of barley seedlings to UV-B
radiation as affected by priline and NaCl // Biologia Plantarum. 2003. Vol. 47. T.
4. P. 549–554.
10. Godbold D. L. Stress concepts and forest trees // Chemosphere. 1998. Vol. 36. T.
4–5. P. 859–864.
11. G u i d i L., Nali C., Ciompi S., Lorenzini G., Soldatini G. F. The use of chlorophyll
fluorescence and leaf gas exchange as methods of studying the different responses
to ozone of two beans cultivars // J. Exp. Bot. 1997. Vol. 48. P. 173–179.
12. H e a t h R. L. The modification of photosynthetic capacity induced by ozone
exposure. In: Baker N. R. (Ed.). Photosynthesis and the Environment. Kluwer
Academic Press, The Netherlands, 1996. P. 409–433.
13. Heijari J., K i v i m ä e n p a ä ä M., H a r t i k a i n e n H., Julkunen-Tiitto R.,
Wulff A. Responses of strawberry (Fragaria × ananassa) to supplemental
UV-B radiation and selenium under field conditions // Plant and Soil. 2006.
Vol. 282. P. 27–39.
14. Hollosy F. Effects of ultraviolet radiation on plant cell. Micron. 2002. Vol. 33. P.
179–197.
15. Jansen M. A. K., Gaba V., Grreeberg B. M. Higher plants and UV-B radiation:
balancing damage, repair and acclimation // Trends in plant science. 1998. Vol.
3. P. 131–135.
16. J u l k u n e n-Tiitto R., Haggman H., Aphalo P. J., Lavola A., Tegelberg R., Veteli
T. Growth and defense in deciduous tress and shrubs under UV-B // Environmental
Pollution. 2005. Vol. 137. P. 404–414.
17. Keutgen N., Lenz F. Responses of strawberry to longterm elevated
atmospheric ozone concentrations. I. Leaf gas exchange, chlorophyll
fluorescence, and macronutrient contents // Gartenbauwissenschaft. 2001.
Vol. 66. P. 27–33.
18. K e u t g e n N., Obaid H., Lenz F. Different sensitivities of the strawberry cultivars
42

‘Elsanta’, ‘Korona’, ‘Polka’, and ‘Tenira’ to ozone // Gartenbauwissenschaft.
1997. Vol. 62. P. 157–162.
19. Kleier C., Farnsworth B., Winner W. Photosynthesis and biomass allocation
of radish cv. “Cherry Belle” in response to root temperature and ozone //
Environmental Pollution. 2001. Vol. 111. P.127–133.
20. L a r c h e r W. P. Physiological Plant Ecology. Springer-Verlag, N.Y. 1995. 506 p.
21. L i-Xia Liu, Shou-Min Xu, Woo K. C. Solar UV-B radiation on growth,
photosynthesis and xanthophylls cycle in tropical acacias and eucalyptus //
Environmental and Experimental Botany. 2005. Vol. 54. T. 2. P. 121–130.
22. Madronich S., McKenzie R. L., Bjorn L. O. Caldwell M. M.
Changes in biologically active ultraviolet radiation reaching the Earth’s surface //
J. Photochem. Photobiol. B: Biol. 1998. Vol. 46. T. 1–3. P. 5–19.
23. M o o n e y H. A., Winner W. E. Partitioning response of plants to stress. In:
Mooney H. A., Winner W. E., Pell E. J. (Eds.). Response of Plants to Multiple
Stresses. Academic Press, San Diego CA, USA, 1991. P. 129–141.
24. Ojanperä K., Patsikka E., Ylaranta E. Effects of low ozone exposure of spring
wheat on net CO 2
uptake, rubisco, leaf senescence and grain filling // New
Phytologist. 1998. Vol. 138. P. 451–460.
25. Olson L. C., Veit M., Borneman J. F. Epidermal transmittance and phenolic
composition in leaves of atrazine- tolerant and atrazine-sensitive cultivars of
Brassica napus grown under enhanced UV-B radiation // Physiol. Plant. 1999.
Vol. 107. P. 259–266.
26. Pleijel H., Almbring Norberg P., Selldčn G., Skärby L. Tropospheric ozone
decreases biomass production in radish plants (Raphanus sativus) grown in rural
south-west Sweden // Environmental Pollution. 1999. Vol. 106. P. 143–147.
27. Polle A. Defense against photo-oxidative damage in plants. In: Oxidative stress
and the molecular biology of antioxidant defenses (J. G. Scandalios, ed.). Cold
Spring Harbor Laboratory Press, 1997. P. 623–666.
28. R e d d y K. R., Hodges H. F. (Eds). Climate change and global crop productivity.
Wallingford: CAB International, 2000.
29. Rozema J., Jos van de Staaij, Bjorn L. O., Caldwell M. UV-B as an environmental
factor in plant life: stress and regulation // Tree. 1997. Vol. 12. P. 22–28.
30. R u n e c k l e s V. C., Krupa S. V. The impact of UV-B radiation and ozone on
terrestrial vegetation // Environmental Pollution. 1994. Vol. 83. T. 1–2. P. 191–213.
31. S a i t a n i s C. J., Riga-Karandinos A. N., Karandinos M. G. Effects of ozone on
chlorophyll and quantum yield of tobacco (Nicotiana tabacum L.) // Chemosphere.
2001. Vol. 42. T. 8. P. 945–953.
32. S t r z a ł k a K., Kostecka-Gugała A., Latowski D. Carotenoids and environmental
stress in plants: significance of carotenoid-mediated modulation of membrane
physical properties // Russian Journal of Plant Physiology. 2003. N 50(2). P.
168–172.
33. T e v i n i M. Physiological changes plants related to UVB-radiation: an overview.
In: Bigs R. H., Joyner M. E. B. (Eds.). Stratospheric Ozone Depletion and
UV-B Radiation in the Biosphere. Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg, 1994.
P. 37–55.
43

34. W e i Gao, Zheng Y., Slusser J. R., Heisler G. M. Impact of enhanced ultraviolet-B
irradiance on cotton growth, development, yield, and qualities under field
conditions // Agricultural and Forest Meteorology. 2003. Vol. 120. P. 241–248.
35. W e t t s t e i n D. Chlorophyll Letale und der submikroskopishe Formweschsel
der Plastiden // Experimental cell research. 1957. Vol. 12. P. 427.
36. Whitfield C. P., Davison A. W., Ashenden T. W. The effects of nutrient limitation
on the response of Plantago major to ozone // New Phytologist. 1998. Vol. 140.
P. 219–230.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
STRAWBERRY ‘SENGA SENGANA’ ADAPTATION TO DISTINCT AND
COMPLEX EXPOSURE OF UV-B AND OZONE
A. Brazaitytė, J. Sakalauskaitė, P. Duchovskis, J. B. Šikšnianienė,
G. Samuolienė, R. Ulinskaitė, K. Baranauskis, A. Urbonavičiūtė, G. Šabajavienė,
S. Sakalauskienė, B. Gelvonauskis, N. Uselis, I. Vagusevičienė
Summary
Research to distinct and complex effect of ozone and UV-B rays on strawberry growth
and photosynthesis pigments changes and their adaptive possibilities to such stressors were
carried out under phytotron conditions. The exposure to stress factors was divided into two
main steps: adaptive and main. Ozone amounts of 80 µg m -3 for adaptive and 240 µg m -3 for
main exposure were maintained 7 h per day, 5 days per week. UV-B dosages of 4 kJ m -2 d -1
for adaptive and 8 kJ m -2 d -1 for main exposure were maintained one week. Greatest effect of
strawberry photosynthesis system adaptation was established when they was pre-treated with
low ozone concentration and was affected with high UV-B (8 kJ m -2 d -1 ) dose under main
exposure. During the short time in strawberries, which was affected by UV-B under main
exposure, occurred physiological adaptation. Morphological adaptation was not evidenced
because increase of dry matter and leaf area was not determined. Photosynthesis pigments
system of strawberries, which was pre-treated stressors of low concentration, did not adapted
to higher ozone concentration under main exposure.
Key words: growth, ozone, photosyntesis pigments, strawberry (Fragaria × ananassa
Duch.), UV-B.
44

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
VAISINIŲ DARŽO AUGALŲ, LIETUVIŠKŲ VEISLIŲ,
REPRODUKCINIŲ SAVYBIŲ TYRIMAI
Audrius RADZEVIČIUS, Rasa KARKLELIENĖ,
Česlovas BOBINAS, Nijolė MAROČKIENĖ
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT-54333, Babtai, Kauno r. El.
paštas a.radzevicius@lsdi.lt
Agurkų ir pomidorų reprodukcinių savybių tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir
daržininkystės instituto bandymų lauke 2003–2005 m. Tirtos dvi paprastojo agurko (Cucumis
sativus L.) veislės: ‘Trakų pagerinti’ ir ‘Kauniai’, bei valgomojo pomidoro (Lycopersicon
esculentum Mill.) septynios veislės: ‘Ryčiai’, ‘Slapukai’, ‘Laukiai’, ‘Balčiai’, ‘Aušriai’, ‘Svara’,
‘Viltis’. Tyrimo tikslas – įvertinti lietuviškų vaisinių daržo augalų reprodukcines savybes ir jų
sėklų biologinę ir ūkinę vertę lemiančius veiksnius. Stebėta sėklojų vystymosi raida ir įvertinti
sėklų morfologiniai bei kokybės rodikliai.
Agurkų veislės ‘Kauniai’ reprodukcinės savybės buvo geresnės – ji subrandino daugiau
ir didesnių bei daigesnių sėklų negu veislė ‘Trakų pagerinti‘. Pomidorų veislės ‘Svara’ sėklos
buvo pačios daigiausios, jų dygimo energija buvo didelė. Didžiausia sėklų masė gauta iš 1 kg
‘Ryčių’ veislės pomidorų vaisių.
Reikšminiai žodžiai: agurkai, pomidorai, reprodukcija, sėklos, vaisinės daržovės.
Įvadas. Daržo augalų reprodukcinės savybės lemia daržovių produkcijos kiekį ir
kokybę (Jankauskienė, 2004). Todėl Lietuvoje augant vaisinių daržovių vartojimui,
didėja ir šių daržovių plotai, atsiranda vis didesnis geros kokybės veislinių sėklų
poreikis (Petkevičienė, Kriaučiūnienė, 2005). Nors šiltesnio klimato kraštuose sėklas
išauginti yra daug lengviau ir gaunamas didesnis jų derlius, tačiau vietos ūkininkų
patyrimas ir tyrimo įstaigų bandymų duomenys rodo, kad vietos sąlygomis užaugintų
daržovių sėklų dygimo energija didesnė, daigumas geresnis, jos anksčiau subrandina
didesnį, ankstyvesnį, pastovesnį derlių, sėklos atsparesnės ligoms negu įvežtos iš
šiltesnių kraštų, ypač nepalankiais metais (Bobinas, 1999).
Auginant aukštos kokybės sėklas, pagrindinis uždavinys yra išlaikyti vertingas
veislės ūkines ir biologines savybes, išsaugoti veislės grynumą ir kitus sėklos kokybės
rodiklius (Amarjit, 2006;Valdes, 1998).
Vaisinių daržo augalų genetiniai ištekliai saugomi sėklomis, periodiškai
jas atnaujinant, o nuolatinio genetinių išteklių atnaujinimo sėkmė priklauso nuo
reprodukcinių pavyzdžio savybių, t. y. išauginamo sėklų kiekio ir kokybės, augalų
morfologinių ir generatyvinių organų ypatybių, reprodukavimo skaičiaus įtakos
pavyzdžio genotipui (Bartkaitė, 2001; Hodkin, 1998). Šie rodikliai priklauso nuo augalo
savybių ir aplinkos sąlygų visumos (Demir, Samit, 2001; Пивоваров, Лебедева, 1995).
Darbo tikslas – ištirti vaisinių daržo augalų veislių reprodukcines savybes, kurios
lemia sėklų kiekį ir kokybę.
45

Tyrimo sąlygos ir metodai. Tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės
instituto bandymų lauke 2003–2005 metais. Daržovių sėklojai auginti velėniniame
glėjiškame pajaurėjusiame dirvožemyje, kurio granuliometrinė sudėtis – lengvas
priemolis ant priemolio, o reakcija artima neutraliai, laikantis kiekvienai rūšiai nustatytų
agrotechnikos reikalavimų. Bandymui pasirinktos lauke tinkamos auginti lietuviškos
paprastojo agurko (Cucumis Sativus L.) veislės: ‘Trakų pagerinti’ ir ‘Kauniai’, bei
valgomojo pomidoro (Lycopersicon esculentum Mill.) septynios lietuviškos veislės:
‘Ryčiai’, ‘Slapukai’, ‘Laukiai’, ‘Balčiai’, ‘Aušriai’, ‘Svara’, ‘Viltis’. Agurkų ir
pomidorų daigai išauginti daigyne. Į nuolatinę augimo vietą lauke daigai išsodinti
praėjus šalnų pavojui (paprastajam erškėčiui pražydus) 70 × 30 cm atstumais. Prieš
sodinant į dirvą buvo įterptos kompleksinės trąšos „Nutrifolas“ (60 g/m 2 ). Vegetacijos
metu, kas mėnesį, augalai buvo tręšiami kompleksinėmis trąšomis bei magnio sulfatu
ir kalcio salietra. Bandymo variantai kartoti po tris kartus. Augalams augant fiksuoti
rodikliai, charakterizuojantys jų reprodukcines savybes, lemiantys sėklų kiekį ir
kokybę: augalo augimo tarpsniai, augalo aukštis, 1 000 sėklų masė, sėklų išeiga, sėklų
dygimo energija, daigumas. Gauti duomenys apdoroti statistiniu metodu naudojant
programą ANOVA (Tarakanovas, Raudonius, 2003).
2003 m. gegužės mėnesį buvo karšti ir sausi orai. 2003 ir 2005 metų liepos–
rugpjūčio mėnesiais vyravo šilti, o 2005 m. – ir drėgni orai, todėl sėklų brendimas
užsitęsė. 2004 m. meteorologinės sąlygos mažai skyrėsi nuo daugiamečio vidurkio, tik
birželio mėnesio vidutinė temperatūra buvo 3°C žemesnė už daugiametę, o rugpjūčio
mėnesį iškrito net 123,4 mm kritulių (1 lentelė).
1 l e n t e l ė. Meteorologinės sąlygos sėklojų vegetacijos metu
T a b l e 1. Meteorological condition on seed plants vegetation
Rezultatai. Vegetacijos metu agurkų ir pomidorų augalai vystėsi labai panašiai.
Agurkų veislė ‘Trakų pagerinti’ sudygo praėjus keturioms dienoms nuo sėjos, tik viena
diena vėliau sudygusi veislė ‘Kauniai’ pradėjo žydėti ir derėti trimis dienomis anksčiau
(2 lentelė). Tirtų pomidorų veislių sėklos sudygo per 7–9 dienas. Palyginus pomidorų
augalų derėjimo trukmę, didelių skirtumų tarp tirtų pomidorų veislių nepastebėta – ji
svyravo nuo 62 iki 70 dienų.
46

2 le n t e l ė. Agurkų ir pomidorų augimo tarpsniai
T a b l e 2. Growing periods of cucumbers and tomatoes
Babtai, 2003–2005 m.
Pomidorai buvo determinantinio tipo, augalų aukštis svyravo nuo 0,8 iki 1,1 m
ir jie subrandindavo nuo 70 iki 100 g vaisius. Iš tirtų pomidorų veislių žemiausi buvo
veislės ‘Laukiai‘ augalai, jų vaisiai buvo smulkūs – iki 60 g.
Palyginus agurkų veislių vidutinį augalo aukštį, nustatyta, kad kur kas žemesni
(170,0 cm) buvo ir trumpesnes atžalas (16,0 cm) išleido ‘Kaunių’ veislės augalai.
Tyrimų duomenimis, skirtingų veislių agurkų sėklinių vaisių masė skyrėsi iš esmės.
‘Kaunių’ veislės agurkai užmezgė daugiau ir didesnių sėklinių vaisių – vidutiniškai po
aštuonis sėklinius vaisius ant augalo, jų vidutinė masė buvo 425 g, viename vaisiuje
jie suformavo daugiau ir didesnių sėklų (3 lentelė).
3 l e n t e l ė. Agurkų veislių ‘Kauniai’ ir ‘Trakų pagerinti’ morfologinė
charakteristika
T a b l e 3. Morphology charackteristic of cucumbers cultivars ‘Kauniai’ and ‘Trakų
pagerinti’
Babtai, 2003–2005 m.
47

‘Kaunių’ veislės agurkų 1 000 sėklų masė siekė 30,33 g, o sėklos ilgis bei plotis
buvo atitinkamai 0,33 ir 0,67 mm didesnis negu veislės ‘Trakų pagerinti’. Geresni
buvo agurkų veislės ‘Kauniai’ sėklų dygimo energijos ir daigumo rodikliai (4 lentelė).
4 le n t e l ė. Agurkų veislių sėklų kokybės rodikliai
Ta b l e 4. Parameters of seed quality in cucumber
Babtai, 2003–2005 m.
Įvertinus pomidorų vaisių sėklų išeigą, daugiausia sėklų (4,1 g) buvo gauta iš
1 kg pomidorų veislės ‘Ryčiai’ vaisių (5 lentelė). 1 000 sėklų mase (4,37 g) išsiskyrė
pomidorų veislė ‘Aušriai’, šiek tiek smulkesnes sėklas subrandino ‘Slapukai’ ir
‘Ryčiai’ – jų 1 000 sėklų svėrė atitinkamai 4,24 ir 4,17 g.
Pomidorų veislės ‘Svara’ dygimo energija buvo 93 proc., daigumas – 96 proc., o
veislės ‘Aušriai‘ – atitinkamai 50 ir 60 procentų (1 ir 2 pav.).
5 l e n t e l ė. Pomidorų veislių reprodukcinių savybių įvertinimas
Ta b l e 5. Reproduction characteristics rating in tomato cultivars
Babtai, 2003–2005 m.
48

1 p a v. Pomidorų veislių sėklų dygimo energija
Ta pačia raide pažymėtos reikšmės iš esmės nesiskiria (p = 0,05).
F i g 1. Germination energy of tomato cultivars seeds
Means followed by the same letters are not significantly different (p = 0.05).
Babtai, 2003–2005 m.
2 p a v. Pomidorų veislių sėklų daigumas
Ta pačia raide pažymėtos reikšmės iš esmės nesiskiria (p = 0,05).
F i g. 2. Viability of tomato cultivars seeds
Means followed by the same letters are not significantly different (p = 0.05).
Babtai, 2003–2005m.
Aptarimas. Remiantis mūsų tyrimų ir kitų tyrėjų duomenimis, rekomenduojama
vaisines daržoves lauke auginti iš lauke išaugintų sėklų, o šiltnamyje – iš šiltnamyje
išaugintų sėklų (Bartkaitė, 2001; Аутко, 2003). Sėklų auginimo sąlygos turi atitikti
vaisinėms daržovėms keliamus auginimo agrotechnikos reikalavimus (Bartkaitė,
2004; Grigas, 1986).
Pomidorų ir agurkų derlingumas priklauso ne tik nuo veislės ir agrotechnikos, bet
ir nuo sėklų kokybės (Edwards, 1986). Pagrindiniai geros kokybės sėklų rodikliai yra
veislės grynumas ir ūkinė vertė. Pagal kokybės reikalavimus visų kategorijų agurkų
sėklų daigumas turi būti ne mažesnis kaip 80 proc., o pomidorų – ne mažesnis kaip
75 proc. (Аутко, 2004). Mūsų tyrime agurkų veislės ‘Trakų pagerinti‘ daigumas buvo
97 proc., o veislės ‘Kauniai’ – net 99 procentai. Pomidorų veislė ‘Aušriai’ neatitiko
sėklų kokybės reikalavimų, nes jos daigumas siekė tik 60 procentų. Visų kitų mūsų
49

tirtų pomidorų veislių daigumas buvo geras ir įvairavo nuo 84 proc. (veislės ‘Viltis‘)
iki 96 proc. (veislės ‘Svara’).
Nors ir daigių sėklų dygimo energija dažnai būna nevienoda, todėl jos sudygsta
ne vienu metu. Kad sėklos sudygtų vienodžiau, prieš sėją jas reikia kalibruoti
(Bartkaitė, 2004). Abiejų agurkų veislių sėklų dygimo energija siekė net
95–96 procentus. Tačiau pomidorų sėklų dygimo energija buvo mažesnė: ‘Svaros’ – 93
proc., ‘Ryčių’ – 89 proc., o ‘Aušrių’ tik 50 procentų.
Augalų reprodukcinės savybės labiausiai priklauso nuo augalo genetinės prigimties
(Muriel ir kt., 2006). Tačiau tam įtakos turi ir aplinkos veiksniai bei augalų ir sėklų
morfologiniai rodikliai (Bartkaitė, 2001). Pastebėta, kad iš didesnių sėklų išaugę augalai
būna produktyvesni, atsparesni nepalankioms augimo sąlygoms ir ne taip jautriai
reaguoja į aplinkos sukeltus stresinius veiksnius. Tokių augalų prekinės produkcijos
dalis didesnė, o sėklos daigesnės, didesnė jų dygimo energija (Аутко, 2004). Agurkų
veislės ‘Kauniai’ sėklos buvo net 17 proc. didesnės už veislės ‘Trakų pagerinti’, tačiau
daigumo ir dygimo energijos skirtumai buvo nežymūs. Nors pomidorų didžiausias
sėklas subrandino veislė ‘Aušriai’, tačiau sudygusių sėklų skaičius buvo labai mažas
– iš vidutiniškai dešimties pasėtų sėklų išdygo tik šeši šios veislės daigeliai, o dygimo
energija buvo tik 50 procentų.
Išvados. 1. Agurkų veislės ‘Kauniai’ reprodukcinės savybės geresnės – ji
subrandina daugiau ir didesnių bei daigesnių sėklų negu veislė ‘Trakų pagerinti’.
2. Didžiausia sėklų masė gauta iš 1 kg veislės ‘Ryčiai’ pomidorų vaisių.
3. Pomidorų veislės ‘Svara‘ sėklos daigiausios (96 proc.), jų dygimo energija
didžiausia (93 proc.).
4. Vaisinių daržo augalų veislės genotipas yra svarbiausias veiksnys, lemiantis
šių augalų reprodukcines savybes.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
Literatūra
1. A m a r j i t S. B. Handbook of seed science and technology. New York, 2006. 800
p.
2. Bartkaitė O. Hibridinių pomidorų sėklininkystė, kai sterilus moteriškasis kryžminimo
komponentas // Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai, 2004. T. 23(3). P. 98–101.
3. B a r t k a i t ė O. Investigation of genetic resources of Lithuanian vegetables //
Biologija. 2001. Nr. 4 (priedas). P. 73–76.
4. Bobinas Č. Daržo augalų sėklininkystė. Babtai, 1999. P. 71–74.
5. Demir I., Samit I. Seed quality in relation to fruit maturation and seed dry weight
during development in tomato // Seed science technology. 2001. Vol. 29. P. 453–462.
6. E d w a r d s M. D. Lower R. L. Staub J. E. Influence of seed harvesting and
handling procedures on germination of cucumber seeds // Journal of the American
Society for Horticultural Science. 1986. Vol. 11. P. 507–512.
7. Grigas A. Lietuvos augalų vaisiai ir sėklos. Vilnius, 1986. P. 306–388.
8. Hodkin T. Plant varieties and seeds. 1998. Vol. 11(1). P. 15–27.
50

9. Jankauskienė J. Kekių formavimo įtaka hibridinių pomidorų derliui ir
kokybei // Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai, 2004. T. 23(4). P. 46–51.
10. M u r i e l Q., Vincent D., Henri B., Marc B., Andree H., Jean M. K. Genetic
interactions in the control of flowering time and reproductive structure
development in tomato (Solanum lycopersicum) // New Phytologist. 2006. Vol.
170 (4). P. 701–710.
11. P e t k e v i č i e n ė J., Kriaučiūnienė V. Lietuvos gyventojų daržovių ir vaisių
vartojimo įpročiai // Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai, 2005. T. 24(1). P.
88–95.
12. Tarakanovas P., Raudonius S. Agronominių tyrimų duomenų statistinė analizė
taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo
SELEKCIJA IR IRRISTAT. Akademija, 2003. 56 p.
13. Valdes V. M., Gray D. The influence of stage of fruit maturation on seed quality
in tomato (Lycopersicon lycopersicum (L.) Karsten) // Seed science technology.
1998. Vol. 26. P. 309–318.
14. Аутко А. В мире овощей. Минск, 2004. 568 с.
15. Аутко А. Тепличное овощеводство. Минск, 2003. 255 с.
16. П и в о в а р о в В. Ф., Лебедева А. Т. Выращивание семян на приусадебном
участке. Москва, 1995. 322 с.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
INVESTIGATION OF REPRODUCTION FEATURES IN BEARING VEG-
ETABLES
A. Radzevičius, R. Karklelienė, Č. Bobinas, N. Maročkienė
Summary
Investigation of tomatoes and cucumbers reproduction features was carried out at the
Lithuanian Institute of Horticulture in 2003–2005. There were two cultivars (‘Trakų pagerinti’
and ‘Kauniai’) of cucumbers (Cucumis sativus L.) and seven cultivars (‘Ryčiai’, ‘Slapukai’,
‘Laukiai’, ‘Balčiai’, ‘Aušriai’, ‘Svara’, ‘Viltis’) of tomatoes in our experiment. The aim of this
treatment was to evaluate reproduction characteristics and factors which determinate biological
and economical seed value. To research the aim the follow tasks were made – plant phenology
observation, evaluation of seed morphological and qualitative characteristics.
Cucumber cultivar ‘Kauniai’ had better reproduction characteristics, these seeds were
bigger and had better viability in compare with cultivar ‘Trakų pagerinti’. Seeds of tomato
cultivar ‘Svara’ had the highest viability (96%) and germination (93%). The highest seed weight
from on kilo tomato fruit we got from the cultivar ‘Ryčiai’. The biggest seeds (weight of one
seed – 4,37 g) produced tomato cultivar ‘Aušriai’, but it had the lowest seed viability (60%)
and germination energy (50%).
Key words: cucumber, tomato, seed, reproduction, bearing vegetables.
51

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
TRĄŠŲ SU NITRIFIKACIJOS INHIBITORIUMI POVEIKIS
RAUDONŲJŲ BUROKĖLIŲ FOTOSINTEZĖS RODIKLIAMS
Jūratė Bronė ŠIKŠNIANIENĖ, Ona BUNDINIENĖ,
Aušra BRAZAITYTĖ, Pavelas DUCHOVSKIS
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT-54333 Babtai, Kauno r.
El. paštas J.Siksnianiene@lsdi.lt
2005–2006 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto bandymų lauke,
priesmėlio ant lengvo priemolio karbonatingajame sekliai glėjiškame išplautžemyje tirta trąšų
su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP įtaka ‘Pablo‘ F 1
raudonojo burokėlio (Beta vulgaris L.
var. Conditiva Alef.) fotosintezės rodikliams. Sėjos norma – 0,5 mln. vnt./ha daigių sėklų.
Nustatyta, kad trąšos su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP (Entec-Avant 12 7 16) padidino
raudonųjų burokėlių lapų plotą ir visos naudotos trąšos (NPK vienanarės, Cropcare 10 10 20 ir
Entec-Avant 12 7 16) padidino fotosintezės pigmentų kiekį burokėlių lapuose, kai kritulių kiekis
buvo artimas daugiamečiam vidutiniam. Raudonųjų burokėlių, tręštų trąšomis su nitrifikacijos
inhibitoriumi DMPP (Entec-Avant 12 7 16), grynasis fotosintezės produktyvumas iki liepos
mėn. didėja, o rugpjūčio mėn. sumažėja iki nulio.
Reikšminiai žodžiai: fotosintezės pigmentai, fotosintezės produktyvumas, lapų plotas,
raudonieji burokėliai, trąšos su nitrifikacijos inhibitoriumi.
Įvadas. Augalų produktyvumą lemia glaudžiai susiję augimo ir vystymosi
procesai, kuriems vykstant keičiasi augalų fotosintezės ir kvėpavimo intensyvumas,
asimiliacinis plotas ir fotosintezės produktyvumas (Ничипорович, 1987, Stašauskaitė,
1995, Третьяков, 1998). Vykstant fotosintezės procesui, sukuriama 95 proc. sausųjų
medžiagų, kurių sintezę, be kitų veiksnių, lemia dirvožemio našumas bei tręšimo
intensyvumas (Ничипорович, 1988). Todėl labai svarbu augalus laiku ir subalansuotai
patręšti. Visoms šakniavaisinėms daržovėms, neišskiriant burokėlių, reikia gerai
sukultūrinto, puraus, neužmirkusio priesmėlio ar lengvo priemolio dirvožemio ir
nemažai maisto medžiagų. Tręšiant optimaliai parinktu makro- ir mikroelementų
kompleksu, augalai produktyviau pasisavina ir panaudoja trąšose esančius maisto
elementus (Кулаковская, 1978), sumažėja aplinkos teršimo galimybės. Labiausiai
augalams reikalingas azotas. Daugiausia azoto yra humuse. Tai yra organiškai surištas
azotas, kurį augalai pasisavina veikiant mikroorganizmams. Azoto atsargos dirvožemyje –
5–15 t/ha (Lietuvos dirvožemių…, 1998)
Azoto efektyvumas priklauso nuo daugybės veiksnių: meteorologinių sąlygų,
dirvožemio apsirūpinimo maisto medžiagomis, granuliometrinės dirvožemio
sudėties, žemės dirbimo. Minėti veiksniai turi įtakos mineralizacijos, nitrifikacijos
bei denitrifikacijos procesams, kurie keičia įvairių azoto junginių struktūrą, tuo pačiu
ir jų prieinamumą augalams bei azoto nuostolių galimybes. Azotas, ypač nitratinė jo
52

forma, labai judrus ir lengvai išplaunamas, todėl esant nepalankioms meteorologinėms
sąlygoms, galimi nemaži jo nuostoliai. Amonis yra mažai judrus ir augalams
prieinamas tik tada, kai jį tiesiogiai absorbuoja augalų šaknys. Tačiau jis, veikiant
mikroorganizmams, per kelias dienas paverčiamas nitratais. Vykstant denitrifikacijos
procesui, galimi ir dujinio azoto nuostoliai.
Daržininkams siūlomos naujos granuliuotos kompleksinės trąšos su nitrifikacijos
inhibitoriumi (3,4 dimetil-pyrazol-fosfatas –DMPP), prekinis jų pavadinimas – Entec.
Inhibitorius, sumažindamas Nitrosomonas bakterijų, kurios skatina amonio jono (NH 4+
)
virtimą nitrito jonu (NO 2-
), aktyvumą ir nedarydamos neigiamos įtakos nitrobakterijų
(Nitrobacter), skatinančių nitrito oksidacijos procesą, veiklai, pailgina azoto veikimą.
Šis procesas vyksta laikotarpiu, kai augalams reikia mažai azoto, tai yra 4–10 savaičių
po sėjos. Vėliau inhibitoriaus veikla susilpnėja ir stiprėja nitrifikacijos (amonio
virtimas nitratais) procesas. Tai leidžia patenkinti vis didėjantį augalų azoto poreikį.
Pats cheminis junginys dirvožemyje nesikaupia, neturi įtakos dirvožemio biologiniam
aktyvumui, neišplaunamas su kritulių vandeniu (The fertilizer..., 2000). Taigi tręšiant
šiomis trąšomis, galima mažiau kartų tręšti, sutaupyti energijos ir darbo sąnaudų,
sumažinti produkcijos savikainą, tuo pačiu nepatiriant azoto nuostolių ir neteršiant
aplinkos. Trąšos ypač gerai veikia lietingais metais ir lengvuose dirvožemiuose (Pasda
ir kt., 2001).
Darbo tikslas – nustatyti trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP (prekinis
pavadinimas – Entec) poveikį raudonųjų burokėlių fotosintezės rodikliams ir palyginti
su kitų trąšų poveikiu.
Tyrimo objektas ir metodai. 2005–2006 m. tirta trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi
DMPP įtaka ‘Pablo’ F 1
raudonojo burokėlio (Beta vulgaris L. var. Conditiva
Alef.) fotosintezės rodikliams. Bandymai atlikti priesmėlio ant lengvo priemolio
karbonatingajame sekliai glėjiškame išplautžemyje (IDg 8-k, / Calc(ar)i – Epihypogleyc
Luvisols – LVg-p-w-cc) (Buivydaitė ir kt., 2001). Dirvožemio armuo – 22–25 cm
storio, neutralus (pH KCl
7,0), jame yra 1,58 proc. humuso, gausu judriojo fosforo
(354 mg kg -1 dirvožemio), kalio (146 mg kg -1 dirvožemio) bei kalcio (4 500 mg kg -
1
), tačiau mažai azoto (0–40 cm sluoksnyje – 56,6 kg ha -1 N-NH 4
+ N-NO 3
).
‘Pablo’ F 1
raudonieji burokėliai pasėti 70 cm tarpueiliais lygioje dirvoje, po
0,5 mln. vnt./ha daigių sėklų.
Bandymo schema:
1. Be trąšų – kontrolė (N 0
P 0
K 0
). Augalai netręšti.
2. NPK vienanarės, remiantis agrocheminių dirvožemio tyrimų duomenimis
(N 100
P 100
K 180
). Burokėliai tręšti amonio salietra, granuliuotu superfosfatu ir kalio
magnezija prieš sėją.
3. Tręšta Cropcare 10 10 20, išberiant 1 000 kg/ha trąšos.
4 . Tr ę š t a t r ą š a s u n i t r i f i k a c i j o s i n h i b i t o r i u m i E n t e c - Av a n t
N 12
P 7
K 16
+ mikroelementai + DMPP (Entec-Avant 12 7 16), išberiant 833,3 kg/ha trąšos.
Pradinis laukelio plotas – 15 m 2 (ilgis – 5 m, plotis – 3 m), apskaitinis – 4,2 m 2
(ilgis – 3 m, plotis – 1,4 m).
2005 m. augalų vegetacijos laikotarpis buvo šiltas ir prilygo vidutiniam
daugiamečiam. Gegužės pirmasis dešimtadienis buvo labai sausas, o antrąjį iškrito viso
mėnesio kritulių norma. Labai karštas ir sausas buvo liepos mėnuo. 2006 m. augalų
53

vegetacijos laikotarpis buvo šiltesnis ir drėgnesnis už vidutinį daugiametį. Vidutinė
oro temperatūra buvo 0,9°C aukštesnė negu vidutinė daugiametė, o kritulių iškrito
11,0 mm daugiau negu daugiametis vidurkis. Ypač karštas ir sausas buvo liepos mėnuo,
rugpjūtis buvo drėgnas (kritulių iškrito 2,3 karto daugiau už vidutinį daugiametį), o
rugsėjis buvo šiltas, palyginti su daugiamete temperatūra, bet drėgnas (kritulių kiekis
buvo beveik 1,8 karto didesnis už vidutinį daugiametį) (1 lentelė).
1 l e n t e l ė. Meteorologinės sąlygos vegetacijos metu
T a b l e 1. Meteorological conditions during vegetation
Fotosintezės pigmentų (chlorofilų a, b ir karotinoidų) kiekis žalioje lapų
masėje buvo nustatytas 100 proc. acetono ekstrakte spektrofotometriniu Vetšteino
(Wettstein) metodu (Гавриленко, Жыгалова, 2003) spektrofotometru „Genesys 6“
(ThermoSpectronic, JAV). Grynasis fotosintezės produktyvumas (Третьяков, 1998)
apskaičiuotas pagal formulę:
F p
= M 2
-M 1
/ 1 / 2
(L 1
+L 2
)T, čia:
F p
– fotosintezės produktyvumas, mg/cm 2 per parą;
M 2
- M 1
– sausųjų medžiagų prieaugis per tam tikrą laikotarpį, mg;
L 1
+ L 2
– lapų plotas laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, cm 2 ;
T – laikotarpio trukmė paromis.
Lapų plotas matuotas automatiniu matuokliu (WinDias). Sausosios medžiagos
nustatytos gravimetriškai, išdžiovinus 105 ± 2°C temperatūroje iki nekintamos masės
(Manuals, 1986).
Rezultatai matematiškai apdoroti „Microsoft Excel“ programa.
Rezultatai. 2005 m., patręšus tirtomis trąšomis, raudonųjų burokėlių lapų plotas
didėjo (1 pav.). Birželio mėn. didžiausius lapus užaugino NPK vienanarėmis trąšomis
(N 100
P 100
K 180
) tręšti burokėliai. Liepos ir rugpjūčio mėn. didžiausias buvo trąšomis
su nitrifikacijos inhibitoriumi (Entec-Avant 12 7 16) tręštų burokėlių lapų plotas
2006 m. birželio ir liepos mėnesiais visi burokėliai augo blogai ir jų lapų plotas buvo
labai mažas. Rugpjūčio mėn. mažiausias lapų plotas buvo burokėlių, tręštų
Entec-Avant 12 7 16 trąšomis (1 pav.). Palyginus dvejų metų duomenis, matyti, kad
tręšimas padidino burokėlių lapų plotą, tačiau esminių skirtumų, tręšiant įvairiomis
trąšomis, nenustatyta (1 pav.).
54

1 p a v. Trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP įtaka
raudonųjų burokėlių lapų plotui
F i g. 1. Influence of fertilizer with nitrification inhibitor DMPP on red beet leaf area
2005 m. tręštų burokėlių lapuose nustatytas didesnis fotosintezės pigmentų kiekis
negu netręštų burokėlių (2 pav.).
2 p a v. Trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP įtaka
fotosintezės pigmentų kiekiui raudonųjų burokėlių lapuose
F i g. 2. Influence of fertilizer with nitrification inhibitor DMPP
on photosynthetic pigment content in red beet leaves
Palyginus trąšas, matyti, kad didžiausią efektą davė NPK vienanarės trąšos
55

(N 100
P 100
K 180
). 2006 m. Cropcare trąšomis tręštų ir visai netręštų burokėlių lapuose
nustatytas didesnis fotosintezės pigmentų kiekis. Palyginus dvejų metų duomenis,
nustatyta, kad tręštų burokėlių lapuose fotosintezės pigmentų kiekis buvo didesnis
negu netręštų (2 pav.).
2005 m. chlorofilo a ir b santykis buvo žymiai didesnis negu 2006 m. (3 pav).
2005 m. didesnis chlorofilo a ir b santykis (4,8 ir 4,7) nustatytas patręšus NPK
vienanarėmis ir Cropcare trąšomis, o 2006 m. chlorofilo a ir b santykis įvairavo nuo
2,7 iki 3,3 (esminių skirtumų nenustatyta). Palyginus dvejų metų duomenis, esminių
skirtumų taip pat nenustatyta (3 pav).
3 p a v. Trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP įtaka chlorofilo
a ir b santykiui raudonųjų burokėlių lapuose
F i g. 3. Influence of fertilizer with nitrification inhibitor DMPP on chlorophyll
a and b ratio in red beet leaves
4 p a v. Trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP įtaka raudonųjų burokėlių
grynajam fotosintezės produktyvumui
F i g. 4. Influence of fertilizer with nitrification inhibitor DMPP on red beet net
photosynthesis productivity
56

2005 m. birželio mėn. tręštų burokėlių grynasis fotosintezės produktyvumas
buvo didesnis nei netręštų, nors skirtumai neesminiai (4 pav.). Liepos mėn. grynojo
fotosintezės produktyvumo esminių skirtumų tarp tręštų ir netręštų burokėlių taip pat
nenustatyta. 2006 m. liepos mėn. didžiausias grynasis fotosintezės produktyvumas
(2,6 mg cm -2 per parą) buvo burokėlių, tręštų Entec-Avant trąšomis – tačiau,
rugpjūčio mėn. šių burokėlių fotosintezės produktyvumas buvo neigiamas. Palyginus
dvejų metų duomenis, matyti, kad didžiausias grynasis fotosintezės produktyvumas
buvo Entec-Avant trąšomis tręštų burokėlių liepos mėn., mažiausias – tomis pačiomis
trąšomis tręštų burokėlių rugpjūčio mėn. (4 pav.).
Aptarimas. 2005 m. pavasarį ir vasarą pakako šilumos ir drėgmės, todėl raudonieji
burokėliai užaugino didelius lapus. Vasaros pabaigoje didžiausias lapų plotas buvo
trąšomis su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP (Entec-Avant 12 7 16) tręštų burokėlių
(1 pav.). Matyt, nitrifikacijos inhibitorius pailgino azoto veikimą, todėl ir vasaros
pabaigoje augalų lapų plotas buvo didesnis. 2006 m. gegužės ir birželio mėnesiais
iškrito labai mažai kritulių, todėl tais metais burokėlių lapų plotas buvo kur kas
mažesnis negu 2005 m., kai kritulių kiekis buvo artimas daugiamečiam vidurkiui
(1 pav., 1 lentelė).
Vienas rodiklių, rodančių trąšų efektyvumą daržovėms, yra fotosintetinio aparato
darbas, lemiantis pigmentų kiekį lapuose. Chlorofilai ypač jautriai reaguoja į azoto
kiekio pasikeitimą. 2005 m. tręštų burokėlių lapuose nustatytas didesnis fotosintezės
pigmentų kiekį nei netręštų. Tačiau daugiausia fotosintezės pigmentų lapuose aptikta
burokėlius tręšiant NPK vienanarėmis trąšomis (N 100
P 100
K 180
). Fotosintezės pigmentų
kiekis ir santykis labai priklauso nuo aplinkos sąlygų (Philips, 2003; Kopsell ir kt.,
2004). 2006 m. fotosintezės pigmentų burokėlių lapuose nustatyta žymiai mažiau negu
2005 m. (2 pav.). Tam įtakos turėjo labai mažas kritulių kiekis gegužės, birželio ir
liepos mėnesiais (1 lentelė). Nustatyta, kad sausros stresas stabdo fotosintezę augaluose
(Cornic, 1994; Lawlor, 1995).
2005 m. chlorofilo a ir b santykis buvo optimalus (4,2–4,8), o 2006 m. – per
mažas (2,7–3,3) (3 pav.). Chlorofilas a yra mažiau stabilus nei chlorofilas b, todėl esant
nepalankioms augimo sąlygoms arba veikiant stresui, chlorofilo a kiekis lapuose labai
sumažėja ir sutrikdomas optimalus chlorofilų santykis (Kopsell ir kt., 2004).
Aplinkos veiksnių ir technologinių priemonių poveikį augalų fotosintezei
geriausiai atspindi grynasis fotosintezės produktyvumas (Ничипорович, 1987;
Третьяков, 1998). 2005 m. grynojo fotosintezės produktyvumo esminiai skirtumai
nustatyti tik rugpjūčio mėn. 2005 m. burokėlių, tręštų trąšomis su nitrifikacijos
inhibitoriumi DMPP (Entec-Avant 12 7 16), grynasis fotosintezės produktyvumas buvo
mažiausias, o 2006 m. liepos mėn. – didžiausias, bet rugpjūčio mėn. buvo neigiamas.
Tai reiškia, kad augalas kvėpavimui, termoreguliacijai, transpiracijai, transportui ir
kitoms biologinėms gyvybingumo palaikymo reikmėms sunaudoja daugiau energijos
bei asimiliatų nei jų sukuria vykstant fotosintezės procesui.
Išvados. 1. Trąšos su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP (Entec-Avant 12 7 16)
padidino raudonųjų burokėlių lapų plotą, palyginti su kitomis naudotomis trąšomis,
kai kritulių kiekis buvo artimas daugiamečiam vidurkiui.
2. Visos naudotos trąšos padidino fotosintezės pigmentų kiekį burokėlių lapuose,
esant pakankamam drėgmės kiekiui.
57

3. Raudonųjų burokėlių, tręštų trąšomis su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP
(Entec-Avant 12 7 16), grynasis fotosintezės produktyvumas iki liepos mėn. didėja, o
rugpjūčio mėn. sumažėja iki nulio.
Pastaba. Darbas remiamas Lietuvos mokslo ir studijų fondo bei UAB „Kesko
Agro Lietuva“.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
Literatūra
1. B u i v y d a i t ė V., Motuzas A., Vaičys M. Naujoji Lietuvos dirvožemių
klasifikacija (1999). Akademija, 2001. 84 p.
2. Cornic G. Drought stress and high light effects on leaf photosynthesis // In
Photoinhibition of Photosynthesis: From Molecular Mechanisms to the Field.
1994. P. 297–313.
3. K o p s e l l D. A., Kopsell D. E., Lefsrud M. G., Curran-Celentano J., Dukach
L. E. Variation in lutein, -carotene, and chlorophyll concentrations among
Brassica oleracea cultigens and seasons // HortScience. 2004. Vol. 39(2). P.
361–364.
4. L a w l o r D. W. The effects of water deficit on photosynthesis // In Environment
and Plant Metabolism. Flexibility and Acclimation. Oxford: BIOS Scientific
Publisher, 1995. P. 129–160.
5. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita: monografija (sudarytojas
J. Mažvila). Kaunas, 1998. 196 p.
6. Manuals of food quality control // Food analysis: general techniques, additives,
contaminants, and composition. Rome: FAO, 1986. 205 p.
7. Pasda G., Händel R., Zerulla V. Effect of fertilizers with the new nitrification
inhibitor DMPP (3,4 dimethylpyrazole phosphate) on yield and quality of
agricultural and horticultural crops // Biology and fertility of soils. 2001. Vol.
34(2). P. 85–97.
8. P h i l i p s M. The importance of micro-nutrients in the region and benefits of
including them in fertilizers // Agro-Chemicals Report. 2003. Vol. 3(1). P. 15–22.
9. S t a š a u s k a i t ė S. Augalų vystymosi fiziologija. Vilnius, 1995. 225 p.
10. The fertilizer innovation. The new nitrogen technology. 2000.
http://www.compo.de.
11. Гавриленко В. Ф., Жыгалова Т. В. Большой практикум по фотосинтезу.
Москва: Aкaдемия, 2003. 256 c.
12. Кулаковская Т. Н. Почвенно-агрохимические основы получения высоких
урожаев. Минск, 1978. 145 с.
13. Ничипорович А. А. Фотосинтез, азотное и минеральное питание как
целостная система питания растений и основа их продуктивнoсти //
Проблемы почвоведения и агрохимии. Кишинев, 1987. С. 153–173.
58

14. Ничипорович А. А. Фотосинтетическая деятельность растений как основа их
продуктивнoсти в биосфере и земляделия // Фотосинтез и продукционный
процес. Москва, 1988. С. 5–29.
15. Третьяков Н. Н. Физиология и биохимия сельскохозяйственных растений.
Москва, 1998. 639 с.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
INFLUENCE OF FERTILIZER WITH NITRIFICATION INHIBITOR DMPP
ON RED BEET PHOTOSYNTHETIC INDICES
J. B. Šikšnianienė, O. Bundinienė, A. Brazaitytė, P. Duchovskis
Summary
The influence of fertilizer with nitrification inhibitor DMPP on red beet (Beta
vulgaris L. var. Conditiva Alef.) cultivar ‘Pablo’ F 1
photosynthetic indices was investigated in
calcaric epihypogleyic luvisol of sandy loam on light loam soil in the experimental field of the
Lithuanian Institute of Horticulture in 2005–2006. Seed rate was 0.5 mln. units/ha of fertile
seeds. It was established that fertilizers with nitrification inhibitor DMPP (Entec-Avant 12 7 16)
increased leaf area of red beet when amount of precipitation was sufficient. When soil moisture
was sufficient all used fertilizers (NPK monomial, Cropcare 10 10 20 and Entec-Avant 12 7 16)
increased photosynthesis pigment content in leaves of red beet. Photosynthesis productivity of
red beet, which was fertilized with nitrification inhibitor DMPP (Entec-Avant 12 7 16), increased
till July and decreased to zero in August.
Key words: fertilizers with nitrification inhibitor, leaf index, photosynthetic pigments,
photosynthesis productivity, red beet.
59

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
ĮVAIRIŲ VEISLIŲ ALIEJINIŲ MOLIŪGŲ SĖKLŲ KOKYBĖS
PALYGINIMAS
Jurgita KULAITIENĖ, Elvyra JARIENĖ,
Honorata DANILČENKO, Aurelija PAULAUSKIENĖ
Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53067 Studentų g. 11, Akademija, Kauno r.
El. paštas Jurgita.Kulaitiene@lzuu.lt
2004–2006 metais Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) bandymų stotyje buvo
tirti trijų veislių aliejiniai moliūgai: ‘Miranda’, ‘Golosemiannaja’, ‘Herakles’. Tyrimo
tikslas – palyginti skirtingų veislių aliejinių moliūgų sėklų kokybę. Standartiniais metodais tirta
aliejinių moliūgų sėklų cheminė sudėtis: sausosios medžiagos, žalieji riebalai, ląsteliena, pelenai.
Esminių aliejinių veislių moliūgų sėklų cheminės sudėties skirtumų nenustatyta. Didžiausi
sausųjų medžiagų ir žaliųjų riebalų kiekiai aptikti ‘Herakles’ sėklose – atitinkamai 96,21 ir
46,31 procento. Šiek tiek daugiau žaliosios ląstelienos sukaupė ‘Mirandos’ veislės’ aliejinių
moliūgų sėklos (13,89 proc.), o šiek tiek daugiau žaliųjų pelenų –‘Golosemiannaja’ aliejinių
moliūgų sėklos – 4,98 proc.
Reikšminiai žodžiai: aliejinių moliūgų sėklos, biocheminė sudėtis, veislės.
Įvadas. Pastaruoju metu moliūgai Lietuvoje pradėti auginti kaip maistinga daržovė,
nes iki šiol jais daugiausia šerdavo gyvulius arba augindavo kaip dekoratyvinius
augalus. Savo technologinėmis ir maistinėmis savybėmis jie ne tik nenusileidžia plačiai
paplitusioms daržovėms, bet ir pralenkia jas, todėl tampa vis populiaresni. Tai skani,
vertinga daržovė, turinti nemažai biologiškai aktyvių medžiagų, dietinių savybių ir
nelinkusi kaupti nitratų. Ši daržovė vertinama daugelyje šalių, pvz., japonų maisto
produktų vertingumo lentelėje pirmosios nurodomos moliūgų sėklos.
Aliejiniai moliūgai kilę iš Pietų Austrijos (Štirijos rajono). Pamažu jų plotai
didėja Čekijoje, Vengrijoje, Pietų Ukrainoje. Iš aliejinių moliūgų sėklų šaltuoju būdu
spaudžiamas aliejus, kurį maistui vartoja Vakarų Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos,
Austrijos, Rumunijos, Italijos gyventojai (Lazos, 1986, Elmadfa ir kt., 1999; Ekpedeme
ir kt., 2000). Šis aliejus Lietuvoje kol kas yra naujiena, nors prekybos centruose ir
vaistinėse jau kelerius metus galima rasti iš kitų šalių atvežto tokio aliejaus. Lietuviams
šis maisto produktas nėra labai patrauklus ir kol kas jo suvartojami tik minimalūs
kiekiai. Aliejinių moliūgų sėklų aliejus naudojamas ne tik maistui, bet ir medicinoje.
Aliejinių moliūgų sėklose randama apie 50 proc. riebalų, apie 30 proc. baltymų,
sacharidų, B grupės vitaminų, askorbo rūgšties, fitosterinų, fitino, lecitino, oksicerotino,
tirozino, salicilo rūgščių, dervų. Sėklų aliejuje gausu linolo, oleino, palmitino ir
stearino rūgščių gliceridų. Aliejinių moliūgų sėklų aliejuje esančios omega–3 riebalų
rūgštys ne tik padeda apsisaugoti nuo aterosklerozės, aukšto kraujospūdžio ir širdies
60

ligų, bet ir „degina“ susikaupusius riebalus. Tyrimais nustatyta, kad omega–3 riebalų
rūgštys padeda transportuoti riebalus į ląsteles, kur jie paverčiami energija. Gyvuliams
šerti kaip riebalų ir kitų vertingų medžiagų šaltinis galėtų būti naudojamos aliejaus
nuosėdos bei išspaudos, kuriose yra apie 70 proc. riebalų ir 14 proc. baltymų. Nuosėdų
riebaluose labai daug omega–3 rūgščių (beveik 60 proc.), t.y. du kartus daugiau negu
žuvų taukuose (Ekpedeme ir kt., 2000; Bavec, 2002; Kreft, 2002).
Darbo tikslas – palyginti skirtingų veislių aliejinių moliūgų sėklų biocheminę
sudėtį.
Tyrimo objektas ir metodai. Aliejinių moliūgų veislės ‘Miranda’, ‘Golosemiannaja’
ir ‘Herakles’ buvo augintos Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) bandymų stotyje
2004–2006 m. Sodinimo pradžia – gegužės mėnesio antra pusė, derlius nuimtas rugsėjo
mėn. pabaigoje.
Bandymo variantai buvo kartoti po keturis kartus. Visas bandymo sklypas
yra vienodo derlingumo, todėl visų pakartojimų blokuose variantai buvo išdėstyti
sisteminiu būdu, t. y. ta pačia tvarka. Bendras laukelio dydis – 3 m 2 , apsauginės juostos
plotis – 0,5 m. Sėta lizdais, į 5–8 cm gylio duobutę įberiant po 2–3 sėklas.
Bandymų ploto reljefas buvo dirbtinai išlygintas. Dirvožemis, kuriame
auginti moliūgai, buvo neutralus (pH KCl
6,9), didelio humusingumo (3,28 proc.),
limnoglacialinis priemolis ant moreninio priemolio, karbonatingas giliau glėjiškas
išplautžemis, vidutiniškai fosforingas (132,5 P 2
O 5
mg kg -1 ) ir vidutiniškai kalingas
(130,0 K 2
O mg kg -1 ).
Aliejinių moliūgų sėklose buvo nustatyta:
· sausosios medžiagos žalioje sėklų masėje – džiovinant mėginius 105°C
temperatūroje iki nekintamos masės (LST ISO 751:2000);
· žaliųjų riebalų kiekis – Soksleto aparatu (Methodenbuch, 1993);
· žalioji ląsteliena – Weender metodu (Methodenbuch, 1993);
· žalieji pelenai – deginimo būdu (Methodenbuch, 1993).
Tyrimai ir analizės buvo atliktos Lietuvos žemės ūkio universiteto TEMPUS
bei Sodininkystės ir daržininkystės katedros Augalinių maisto žaliavų kokybės
tyrimo laboratorijose. Dirvožemio analizės atliktos Lietuvos žemdirbystės instituto
Agrocheminių tyrimų centre.
Tyrimų duomenys statistiškai apdoroti naudojantis programa „Anova“ ir „Excel“.
Apskaičiuoti vidurkiai bei standartiniai nuokrypiai. Vyraujančių požymių tarpusavio
priklausomumo laipsnis ir kryptis nustatyti koreliacijos metodu (Tarakanovas,
Raudonius, 2003).
Rezultatai. Tirtų moliūgų sėklose sausųjų medžiagų kiekis įvairavo nuo 95,71 iki
96,21 proc. (1 pav.). Esminių skirtumų tarp skirtingų veislių moliūgų sėklose rasto
sausųjų medžiagų kiekio nenustatyta (p > 0,05). Šiek tiek daugiau sausųjų medžiagų
sukaupė ‘Herakles’ moliūgų sėklos.
61

1 p a v. Sausųjų medžiagų kiekis (%) moliūgų sėklose, LŽŪU (2004–2006 m.).
Pateikti aritmetiniai vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai.
F i g. 1. Amount of dry matter in pumpkin seeds (%), LUA (2004–2006).
Values are the mean and standard deviation.
Daugiau žaliųjų riebalų kaupė taip pat ‘Herakles’ veislės moliūgų sėklos, t. y.
2,70 proc. daugiau nei ‘Miranda’ ir 2,94 proc. daugiau nei ‘Golosemiannaja’ (2 pav.).
Manome, kad tai aliejinių moliūgų rūšies savybė kaupti tiek riebalų.
2 p a v. Žaliųjų riebalų kiekis (%) moliūgų sėklose, LŽŪU (2004–2006 m.).
Pateikti aritmetiniai vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai.
F i g. 2. Amount of crude oil in pumpkin seeds (%), LUA (2004–2006).
Values are the mean and standard deviation.
Mūsų tyrimais nustatyta, kad skirtingų veislių aliejinių moliūgų sėklose žaliosios
ląstelienos kiekis įvairavo nuo 10,07 iki 13,89 proc. (3 pav.). Daugiausia jos rasta
‘Miranda’ moliūgų sėklose, t. y. 3,8 proc. daugiau nei ‘Golosemiannaja’ (3 pav.).
62

3 p a v. Žaliosios ląstelienos kiekis (%) moliūgų sėklose, LŽŪU (2004–2006 m.).
Pateikti aritmetiniai vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai.
F i g. 3. Amount of crude fiber in pumpkin seeds (%), LUA (2004–2006).
Values are the mean and standard deviation.
Nustatyta, kad visų veislių aliejinių moliūgų sėklose žaliųjų pelenų kiekiai buvo
panašūs ir kito tik nuo 4,83 iki 4,98 proc. (4 pav.).
4 p a v. Žaliųjų pelenų kiekis (%) moliūgų sėklose, LŽŪU (2004–2006 m.).
Pateikti aritmetiniai vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai.
F i g. 4. Amount of crude ash in pumpkin seeds (%), LUA (2004–2006).
Values are the mean and standard deviation.
Apskaičiuoti koreliaciniai ryšiai tarp vidutinių sausųjų medžiagų ir žaliosios
ląstelienos bei žaliųjų riebalų kiekių moliūgų sėklose ir nustatytas jų sąveikos laipsnis.
Koreliacija tarp vidutinių sausųjų medžiagų ir žaliosios ląstelienos kiekių nenustatyta.
Tarp sausųjų medžiagų ir žaliųjų riebalų nustatytas silpnas netiesinis (r = 0,33), tarp
sausųjų medžiagų ir žaliųjų pelenų– stiprus tiesinis koreliacinis ryšys (r = 0,71).
Aptarimas. Teigiama, kad sausųjų medžiagų kaupimąsi 75 proc. lemia veislės
savybės, 14 proc. – meteorologinės sąlygos ir 11 proc. – kiti veiksniai. Augalų sausosios
medžiagos lemia derliaus kokybę. Įvairių organinių junginių kiekis priklauso nuo
augalo rūšies ir veislės ypatybių, auginimo sąlygų, todėl labai skiriasi. Manoma, kad
63

sausųjų medžiagų kiekis moliūgų sėklose priklauso nuo rūšies ir veislės ir siekia apie
90 proc. (Aboul-Nasr, 1997, Tarek ir kt., 2001; Elmadfa, 1999). Mūsų tyrimuose
esminių skirtumų tarp veislių nenustatyta, nes tirtos tik vienos rūšies – Cucurbita pepo
L. aliejinių moliūgų sėklos.
Moliūgų sėklų aliejuje gausu organizmui būtinų polinesočiųjų riebalų rūgščių
(linolo, linoleno, arachidono), kurios organizme nesintetinamos ir, atsižvelgiant į jų
biologinę paskirtį, gali būti priskiriamos prie vitaminų (vitamino F). Įvairių tyrėjų
duomenimis, aliejinių moliūgų sėklose randama 37,8–50 proc. žaliųjų riebalų (Tarek
ir kt, 2001; Oshima ir kt, 1996). Remiantis mūsų tyrimų rezultatais, galima teigti, kad
tarp skirtingų veislių moliūgų sėklose sukauptų žaliųjų riebalų kiekių esminių skirtumų
nėra. Manome, kad tai aliejinių moliūgų rūšies savybė sukaupti tokį riebalų kiekį.
Ląsteliena įeina į sausųjų medžiagų sudėtį. Tai patvariausi angliavandeniai,
netirpstantys jokiuose organiniuose tirpikliuose. Jos kiekis aliejingų sėklų sausojoje
medžiagoje gali būti 13–14 proc. (Aboul-Nasr, 1997, Crispeels, 2003, Tarek ir kt,
2001). Remdamiesi gautais tyrimų rezultatais, galime teigti, kad esminių skirtumų tarp
veislių nenustatyta ir ląstelienos kiekis moliūgų sėklose labiau priklauso nuo veislės
genetinių savybių, kurios būdingos būtent aliejiniams moliūgams.
Įvairiuose žemės ūkio augaluose susikaupia skirtingas kiekis peleninių elementų.
Jis priklauso nuo augalų rūšies, veislės bei auginimo sąlygų. Kai kuriuose literatūros
šaltiniuose teigiama, kad aliejinėse moliūgų sėklose žaliųjų pelenų randama
3,2–4,5 proc. (Aboul-Nasr, 1997, Ekpedeme, 2000; Tarek, 2001; Murkovic, 2004).
Mūsų rezultatai parodė, kad esminių skirtumų tarp aliejinių moliūgų sėklose sukauptų
žaliųjų pelenų kiekių nėra. Galbūt tai lemia rūšies savybės.
Išvados. 1. Esminių aliejinių veislių moliūgų sėklų biocheminės sudėties skirtumų
nenustatyta.
2. Didžiausi, tačiau neesminiai sausųjų medžiagų ir žaliųjų riebalų kiekiai nustatyti
‘Herakles’ sėklose – atitinkamai 96,21 ir 46,31 procento.
3. Žaliosios ląstelienos daugiau sukaupė ‘Miranda’ aliejinių moliūgų sėklos –
13,89 proc., tačiau tie kiekiai neesminiai.
4. Didesnis žaliųjų pelenų kiekis nustatytas ‘Golosemiannaja‘ aliejinių moliūgų
sėklose – 4,98 proc., tačiau tie kiekiai neesminiai.
Literatūra
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
1. A b o u l-Nasr M.H, Ramadan B.R., El-Dengawy R. A. Chemical composition
of pumpkin seeds // Journal of Agricultural Sciences. 1997. Vol. 28. N 1.
2. B a v e c F., Gril L., Grobelnik-Mlakar S. and Bavec M. Production of Pumpkin
for oil. Trends in new crops and new uses. 2002. P. 187–190.
3. Maarten J. Chrispeels and David E. Sadava. Plants, genes, and crop biotechnology.
Boston, 2003. P. 154–155.
4. Ekpedeme U., Akwaowo, Bassey A., Ndon, Ekaete U. E t u k. Minerals and
antinutrients in fluted pumpkin // Food Chemistry. 70 (2000). P. 235–240.
5. E l m a d f a I., Fritzsche D. Wielke tabele witamin i skladników mineralnych.
Warszawa, 1999. S. 39–96.
6. K r e f t I., Stibilij V., Trkov Z. Iodine and selenium contents In pumpkin (Cucurbita
64

pepo L.) oil and oil – cake // Eur. Food Res. Technol. 2002. 215. P. 279–281.
7. L a z o s S.E. Nutritional, fatty acids and oil characteristics of pumpkin and melon
seeds // J. Food Sci. 1986. 15. P. 1382–1383.
8. LST ISO 751:2000. Vaisių ir daržovių gaminiai. Vandenyje netirpių sausųjų
medžiagų nustatymas.
9. Methodenbuch Band III. Die chemische Untersuchung von Futtermitteln.
Ergänzungslieferung. VDLUFA Verlag. Darmstadt. 1993. 326 p.
10. M u r k o v i c M., Piironen V., Anna M. Lampi, Kraushofer T., Sontag G. Changes
in chemical composition of pumpkin seeds during the roasting process for
production of pumpkin seed oil // Food Chemistry. 2004. Vol. 84. P. 359–365.
11. O s h i m a S., Ojima F., Sakamoto H., Ishiguro Y., Terao J. Supplementation with
Carotenoids Inhibits Singlet Oxygen-Mediated Oxidation of Human Plasma
Low-Density Lipoprotein // J. Agric. Food Chem. 1996. Vol. 44. P. 2306–2309.
12. S a w a y a N.W., Daghir J.N., Khan P. Chemical characterization and edibility
of the oil extracted from citrulus colocynthis seeds // J. Food Sci. 1983. Vol.
48. P. 104.
13. T a r a k a n o v a s P., Raudonius S. Agronominių tyrimų duomenų statistinė
analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT – PLOT iš paketo
SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija, 2003. 56 p.
14. T a r e k A. El Adawy, Khaled M. Taha. Characteristics and composition of
different seeds oils and flours // Food Chemistry. 2001. Vol. 74. P. 47–54.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
QUALITY COMPARISON OF VARIOUS CULTIVARS OF OILY PUMPKIN
SEEDS
J. Kulaitienė, E. Jarienė, H. Danilčenko, A. Paulauskienė
Summary
Oily pumpkin cultivars (Cucurbita pepo L.) ‘Miranda’, ‘Herakles’ and ‘Golosemianaja’
were grown using fertilizers in experimental station of Lithuanian University of Agriculture
in 2004–2006. The aim of this work is to compare chemical content of different cultivar oily
pumpkin seeds. Standard methods were applied for the analysis of chemical composition of
oily pumpkin seeds: dry matters, %; crude oil, %; crude fiber, %; crude ash, %.
Sure differences of chemical composition in oily cultivar pumpkin seeds are indeterminate.
The biggest amount of dry matter and crude oil were estimated in ‘Herakles’ seeds, respectively
96.21% and 46.31%. The narrow accumulation of crude fibre has been identified in ‘Miranda’
oily pumpkin seeds – 13.89% and crude ash determined in ‘Golosemianaja’ oily pumpkin
seeds – 4.98%.
Key words: oily pumpkin seeds, chemical composition, cultivars.
65

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
SUBSTRATŲ POVEIKIS POMIDORŲ PRODUKTYVUMUI BEI
FIZIOLOGINIAMS PROCESAMS
Julė JANKAUSKIENĖ, Aušra BRAZAITYTĖ
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT-54333 Babtai, Kauno r.
El. paštas j.jankauskiene@lsdi.lt
2004–2006 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute dviguba polimerine
plėvele dengtame šiltnamyje Multi Rovero 640 TR („Rovero“, Olandija) skirtinguose
substratuose auginti ‘Raissa’ ir ‘Admiro’ hibridiniai pomidorai ir tirta substratų įtaka
fiziologiniams procesams bei derliui. Tirti skirtingi substratai: mineralinė vata ir kokoso
plaušų substratas. Bandymo metu matuotas augalų aukštis, nustatytas fotosintezės
intensyvumas, sausųjų medžiagų, pigmentų kiekis lapuose, atlikta pomidorų derliaus
apskaita. Tirti pomidorų fiziologiniai procesai naudojant fitometrinę sistemą LPS-03.
Daugiau sausųjų medžiagų ir chlorofilų lapuose kaupia mineralinėje vatoje auginti pomidorai
negu auginti kokoso plaušų substrate. Skirtinguose substratuose pomidorų fotosintezės
intensyvumas priklausė nuo auginamo hibrido. Pomidorų hibrido ‘Admiro’ fotosintezė buvo
intensyvesnė mineralinėje vatoje, o hibrido ‘Raissa’ – kokoso plaušų substrate. Pomidorų
transpiracija buvo intensyvi abiejuose substratuose, tačiau nedidelis stiebo prieaugis per parą
rodo nepakankamą augalų aprūpinimą vandeniu. Tai lėtino vaisių, ypač pomidorų, augintų
kokoso plaušų substrate, augimą dieną. Kokoso plaušų substrate augintų pomidorų derlius
gaunamas didesnis negu augintų mineralinėje vatoje.
Reikšminiai žodžiai: derlius, fotosintezės intensyvumas, kokoso plaušų substratas,
ksileminis vandens judėjimo greitis, lapo ir oro temperatūros skirtumas, mineralinė vata,
pigmentai, pomidorai, sausosios medžiagos, stiebo skersmens kitimas.
Įvadas. Substrato parinkimas – vienas svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos
šiltnamio augalų augimui. Šiltnamių substratų kilmė skirtinga. Vieni jų gaunami iš
natūralių gamtos produktų, kiti gaminami dirbtiniu būdu (Verdonck ir kt., 1982).
Intensyviai auginant šiltnamių daržoves, labiausiai paplitęs substratas yra mineralinė
vata. Tačiau tai nėra ekologiškas substratas, jį reikia utilizuoti. Dabartiniu metu
daugelyje šalių (Lenkija, Olandija, Belgija, Čekija) gaminami kokoso plaušų substratai.
Dabartinės perdirbimo technologijos leidžia gauti skirtingos kokybės ir paskirties
substratus, kurie turi privalumų, palyginti su kitais substratais, naudojamais šiltnamių
daržininkystėje (Шишко, 2006). Kokoso substratas išleidžiamas sausų presuotų
plytų, nepresuotų ryšulių ir blokų pavidalo. Kokoso plaušų blokai plačiai naudojami
gėlininkystėje, t. y. rožėms ir gerberoms auginti (Blom, 1999; Nogurea ir kt., 1997).
Kokoso plaušai – tai 100 proc. organinis substratas, gaunamas perdirbant kokoso
riešutų kevalus. Kokoso substratas – tai alternatyvus mineralinei vatai substratas, turintis
pranašumų: jo nereikia utilizuoti; kokoso plaušų struktūra dėl juose esančio didelio
lignino kiekio nekinta 3–4 metus, todėl šį substratą galima naudoti kelerius metus. Tai
66

inertinis substratas, nes naudojamas nesiskaido, jo tūris nepakinta, sulaiko didelį kiekį
vandens (daugiau negu mineralinė vata), taip pat imlus šilumai, neuždruskėja, jame
nėra ligų sukėlėjų ir piktžolių sėklų. Panaudojus kokosą šiltnamyje, jį galima toliau
naudoti gruntui pagerinti ir šiltnamyje, ir lauke (Шишко, 2006).
Darbo tikslas – ištirti kokoso plaušų bei mineralinės vatos substratų įtaką pomidorų
fiziologiniams procesams bei produktyvumui.
Tyrimo objektas ir metodai. Tyrimai atlikti 2004–2006 m. Lietuvos sodininkystės
ir daržininkystės institute dviguba polimerine plėvele dengtame šiltnamyje Multi
Rovero 640 TR („Rovero“, Olandija). Sėjos laikas – 2004-02-06, 2005-02-03,
2006-02-03. Pomidorų daigai auginti mineralinės vatos kubeliuose šildomame
daigyne ant stelažų ir papildomai švitinti. Į šiltnamį sodinti 2004-03-18, 2005-03-27,
2006-03-23. Augalų tankis – 2,5 aug./m 2 . Šiltnamyje pomidorai tręšti „Nutrifol“
(žalias ir rudas) trąšomis, magnio sulfatu, kalcio bei amonio salietra, atsižvelgiant į
augimo tarpsnį. Vandeniui rūgštinti naudota azoto rūgštis. Druskų koncentracija
maitinamajame tirpale – EC 2,6–3,0, rūgštumas – pH 5,5–5,8. Pomidorų
vegetacijos pabaiga – 2004-10-11, 2005-10-13, 2006-10-16. Tirti du faktoriai:
A faktorius – pomidorų hibridai: a 0
– ‘Raissa’, a 1
– ‘Admiro’; B faktorius – substratas:
b 0
– mineralinė vata, b 1
– kokoso plaušų substratas. Laukelio plotas – 8 m 2 . Variantai
kartoti po keturis kartus. Laukeliai išdėstyti rendomizuotai.
Tyrimo metu matuotas augalų aukštis, fotosintezės intensyvumas, nustatytas
sausųjų medžiagų, fotosintetinių pigmentų kiekis lapuose (kas mėnesį vegetacijos
metu). Fotosintezės intensyvumas matuotas nešiojama fotosintezės sistema CI-310
(CID Inc., USA). Sausosios medžiagos nustatytos išdžiovinus lapus 105 ± 2°C
temperatūroje iki nekintamos masės. Fotosintezės pigmentai žaliuose lapuose nustatyti
spektrofotometriniu būdu 100 proc. acetono ištraukoje Vetšteino metodu (Гавриленко,
Жыгалова, 2003) spektrofotometru „Genesys 6“ (ThermoSpectronic, USA). Tirti
visai susiformavę lapai. Atlikti pomidorų, augančių skirtinguose substratuose,
fitomonitoringo tyrimai. Pomidorų ‘Raissa’ F 1
fiziologiniams procesams tirti naudota
fitometrinė sistema LPS-03, sukurta PthyTech Ltd. Ją naudojant ilgą laiką galima
stebėti augalų bei fiziologinių procesų dinamiką, nepažeidžiant augalų, kartu stebimi ir
aplinkos veiksnių rodikliai. Tyrimams naudoti tokie jutikliai: stiebo skersmens kitimas,
ksileminio vandens judėjimo greitis, vaisiaus skersmens kitimas ir lapo temperatūra.
Šių jutiklių duomenys geriausiai atspindi augalų reakciją į skirtingas augimo sąlygas.
Be to, augalų augimo zonoje naudoti mikroklimato rodiklių jutikliai – oro temperatūra
ir bendra apšvieta Jutikliai sukabinti pagal PhyTech Ltd. rekomendacijas (Ton, 1996;
Ton ir kt., 2001). Stiebo skersmens kitimo, ksileminio vandens judėjimo greičio ir
lapo temperatūros jutikliai naudoti kaip netiesioginiai transpiracijos rodikliai. Augalai
matuoti penkias dienas. Atlikta pomidorų derliaus apskaita. Pomidorų derlius imtas
tris kartus per savaitę, vaisiai rūšiuoti į prekinius ir neprekinius. Derliaus duomenys
apdoroti statistiniais metodais (Tarakanovas, Raudonius, 2003).
Rezultatai. Skirtinguose substratuose auginti hibridai vegetacijos metu augo
ir vystėsi šiek tiek nevienodai. Augalų aukštis ir lapų skaičius priklausė ne tik nuo
substrato, kuriame auginti augalai, bet ir nuo hibrido (1 lentelė). Pomidorų ‘Raissa’ F 1
,
augintų kokoso plaušų substrate, aukštis buvo 8,1–9,2 proc. didesnis (neesminis
skirtumas) negu augalų, augintų mineralinėje vatoje. Be to, jie turėjo daugiau lapų.
67

Hibrido ‘Admiro’ augalai, auginti kokoso plaušų substrate, pirmo ir antro matavimo
metu buvo 1,3–4,9 proc. žemesni (neesminis skirtumas) negu auginti mineralinėje
vatoje. Trečio matavimo metu šio hibrido augalų, augintų tiriamuose substratuose,
aukštis buvo vienodas. Hibrido ‘Admiro’ augalai, auginti mineralinėje vatoje ir kokoso
plaušų substrate, turėjo tiek pat lapų.
1 l e n t e l ė. Pomidorų, augintų mineralinėje vatoje bei kokoso plaušų substrate,
aukštis bei lapų skaičius
T a b l e 1. Height and number of leaves of tomatoes grown in rockwool and coconut
fiber substratum
Sausųjų medžiagų kiekis pomidorų lapuose priklausė nuo substrato (1 pav.).
Abu hibridai, auginti mineralinėje vatoje, vegetacijos metu lapuose kaupė daugiau
sausųjų medžiagų negu auginti kokoso plaušų substrate. Pomidorų ‘Raissa’ F 1
,
augintų mineralinėje vatoje, lapuose sausųjų medžiagų buvo 2,6–8,1 proc. daugiau
(tai priklausė nuo matavimo) negu augintų kokoso plaušų substrate (1 pav. a), o hibrido
‘Admiro’ – atitinkamai 2,0–8,7 proc. daugiau (nelygu matavimas) (1 pav. b). Tačiau
šie skirtumai neesminiai.
Pigmentų kiekis lapuose taip pat priklausė nuo substrato (2 lentelė). Daugiau
chlorofilų lapuose kaupė abiejų pomidorų hibridai, auginti mineralinėje vatoje.
‘Raissos’ hibrido pomidorų lapuose jų buvo 3,0–10,7 proc. (tai priklausė nuo
matavimo), ‘Admiro’ hibrido pomidorų lapuose – 4,7–10,0 proc. daugiau (nelygu
matavimas) negu pomidorų, augintų kokoso plaušų substrate, lapuose. Karotinoidų
kiekis pomidorų, augintų mineralinėje vatoje ir kokoso plaušų substrate, lapuose
vegetacijos metu buvo beveik vienodas. Šiek tiek mažiau jų sukaupė kokoso plaušų
substrate auginti pomidorai.
68

1 p a v. Sausųjų medžiagų kiekis pomidorų, augintų mineralinėje vatoje
ir kokoso plaušų substrate, lapuose vegetacijos metu
F i g. 1. Dry matter amount in the leaves of tomatoes, grown in rockwool
and coconut fiber substratum, during vegetation
2 l e n t e l ė. Fotosintetinių pigmentų kiekis (mg/ g žalios masės) pomidorų,
augintų mineralinėje vatoje ir kokoso plaušų substrate, lapuose
T a b l e 2. Amount of photosynthetic pygments (mg/g of fresh weight) in the leaves of
tomatoes, grown in rockwool and coconut fiber substratum
Fotosintezės intensyvumas priklausė nuo hibrido (2 pav.). Mineralinėje vatoje
augintų pomidorų hibrido ‘Admiro’ fotosintezės intensyvumas buvo nežymiai didesnis
negu augintų kokoso plaušų substrate. Didžiausias fotosintezės intensyvumas buvo
pomidorų hibrido ‘Raissa’, jiems augant kokoso plaušų substrate.
69

2 p a v. Fotosintezės intensyvumas pomidorų, augintų mineralinėje
vatoje ir kokoso plaušų substrate, lapuose vegetacijos metu
F i g. 2. Photosynthesis intensity in the leaves of tomatoes, grown in rockwool
and coconut fiber substratum, during vegetation
Fitomonitoringo tyrimai buvo atliekami penkias dienas. Jų metu oro temperatūra
augalų augimo zonoje buvo apie 25°C, o vertinant pagal bendros apšvietos svyravimus,
dienos buvo debesuotos su pragiedruliais (3 pav.). Ksileminis vandens judėjimas,
stiebo skersmens kitimas bei lapo ir oro temperatūros skirtumas rodo transpiracijos
intensyvumą ir apskritai vandens apykaitą augale (4 ir 5 pav.). Šių rodiklių kitimas
per parą buvo panašus ir mineralinėje vatoje, ir kokoso plaušų substrate augintuose
pomidoruose. Vidurdienį ksileminis vandens judėjimas intensyvėjo, stiebo skersmuo
sumažėjo, o lapo temperatūra beveik visada buvo žemesnė už oro. Todėl galima teigti,
kad transpiracija pomidoruose buvo labai intensyvi, o mažas stiebo prieaugis per
parą rodo, kad augalai nebuvo pakankamai aprūpinami vandeniu. Pomidorų, augintų
kokoso plaušų substrate, lapo ir oro temperatūros skirtumas buvo didesnis negu
pomidorų, augintų mineralinėje vatoje. Galima teigti, kad pastarųjų transpiracija buvo
ne tokia intensyvi. Intensyvesnė transpiracija kokoso plaušų substrate augintuose
pomidoruose turėjo neigiamos įtakos ir vaisių augimui. Paprastai vaisiai turi augti
tolygiai, o šiame substrate augintų pomidorų vaisiai dieną beveik neaugdavo ir vėl
normaliai pradėdavo augti tik antroje nakties pusėje (6 pav.). Mineralinėje vatoje
augintų pomidorų vaisiai didėjo tolygiau. Jų augimas vidurdienį taip pat sulėtėdavo,
tačiau vakare vėl būdavo normalus. Galima teigti, kad pomidorų, augintų kokoso
plaušų substrate, vandens poreikis yra didesnis negu mineralinėje vatoje augintų
pomidorų.
70

3 p a v. Aplinkos rodiklių kitimas šiltnamyje
F i g. 3. Changes of environmental parameters in greenhouse
4 p a v. Pomidorų ‘Raissa’ F 1
, augintų mineralinėje vatoje (a) ir kokoso plaušų
substrate (b), ksileminis vandens judėjimas ir stiebo skersmens kitimas
F i g. 4. Stem flux rate and stem diameter evolution of tomato ‘Raissa’ F 1
grown in rockwool
(a) and coconut fiber substratum (b)
71

5 p a v. Pomidorų ‘Raissa’ F 1
, augintų mineralinėje vatoje ir kokoso plaušų
substrate, lapo ir oro temperatūros skirtumas
F i g. 5. Leaf and air temperature differences of tomato ‘Raissa’ F 1
grown in
rockwool and coconut fiber substratum
6 p a v. Pomidorų ‘Raissa’ F 1
, augintų mineralinėje vatoje ir kokoso plaušų
substrate, vaisiaus skersmens kitimas
F i g. 6. Fruit diameter evolution of tomato ‘Raissa’ F 1
grown in rockwool and coconut fiber
substratum
‘Raissos’ hibrido pomidorai mineralinėje vatoje ir kokoso plaušų substrate išaugino
po 15 kekių, tačiau vaisių skaičius kekėje buvo skirtingas: augintų mineralinėje vatoje
jų buvo 4,5 vnt., o kokoso plaušų substrate – 4,2 vnt. ‘Admiro’ hibrido pomidorai
išaugino po 15,5 kekės, vaisių skaičius ir mineralinėje vatoje, ir kokoso plaušų substrate
augintų pomidorų kekėje buvo vienodas – 4,8 vnt.
Kokoso plaušų substratas turėjo teigiamos įtakos pomidorų derliui (7 pav.).
‘Raissos’ hibrido pomidorų, augintų kokoso plaušų substrate, derlius buvo 2 proc.
didesnis negu augintų mineralinėje vatoje. Hibrido ‘Admiro’ pomidorų, augintų kokoso
plaušų substrate, derlius taip pat buvo šiek tiek didesnis negu augintų mineralinėje
72

vatoje (skirtumai neesminiai). Šio hibrido pomidorų derlius buvo iš esmės didesnis
negu ‘Raissos’, nes ‘Admiro’ suformavo daugiau kekių ant augalo ir vaisių skaičius
kekėje buvo didesnis. Šiek tiek didesnis buvo mineralinėje vatoje augintų pomidorų
ankstyvasis derlius. Substratas neturėjo įtakos išorinei vaisiaus kokybei. Abiejuose
substratuose augintų pomidorų nestandartinių vaisių derlius buvo vienodas: hibrido
‘Raissa’ – 0,24 kg/m 2 , ‘Admiro’ – 0,4 kg/m 2 .
7 p a v. Pomidorų, augintų mineralinėje vatoje ir kokoso plaušų substrate,
ankstyvasis ir suminis derlius
F i g. 7. Early and total yield of tomatoes, grown in rockwool and coconut fiber substratum
8 p a v. Pomidorų, augintų mineralinėje vatoje ir kokoso plaušų substrate, vidutinė
vaisiaus masė
F i g. 8. Average fruit weight of tomatoes, grown in rockwool and coconut fibre substratum
Substratas neturėjo didelės įtakos vidutinei vaisiaus masei. Mineralinėje vatoje
augintų pomidorų vaisiaus masė buvo šiek tiek didesnė negu kokoso plaušų substrate
augintų pomidorų. ‘Raissos’ hibrido vaisiai buvo šiek tiek stambesni – 137,1–140,1 g
73

negu ‘Admiro’ – 131–135,4 g (8 pav.).
Aptarimas. Įvairių šalių mokslininkai tyrė kokoso substratų – kokoso dulkių,
kokoso plaušų ir jų mišinių – tinkamumą daržovėms auginti šiltnamiuose. Lopez ir kitų
mokslininkų tyrimai parodė, kad kokoso dulkių substratas yra tinkamas pomidorams
auginti šiltnamiuose ir jo savybės šiek tiek geresnės negu kanadietiškų durpių (Lopez
ir kt., 1996). Kitų mokslininkų tyrimai patvirtino, kad kokoso substratai gali būti
naudojami kaip organiniai substratai augalams auginti (Evans ir kt., 1996). Atlikti
įvairūs kokoso palyginimo su kitais substratais, naudojamais šiltnamių daržininkystėje,
tyrimai. Tirtas augalų produktyvumas, auginant daržoves kokoso substrate, mineralinėje
vatoje, perlite, pjuvenose, ryžių lukštuose (Carrijo ir kt., 2004; Jensen ir kt., 1998;
Inden, Torres, 2004; Urrestazaru ir kt., 2000; Lopez ir kt., 1996). Kokosas lygintas
ir su substratu, gaunamu kompostuojant atliekas (Urrestazaru ir kt., 2003). Carrijo
ir kitų mokslininkų (2002) tyrimų rezultatai parodė, kad pomidorai, auginti kokoso
substrate, yra derlingesni (13,2 kg/m 2 ) negu auginti pjuvenose (12,3 kg/m 2 ). Mes
tyrėme pomidorų auginimo ypatumus mineralinėje vatoje ir kokoso plaušų substrate.
Teigiamas efektas gautas, naudojant kokosą gėlėms auginti. Awang ir kt. (1996)
bandymuose kokoso dulkės buvo įvairiais santykiais maišomos su durpėmis ir tame
mišinyje augintos vienametės gėlės. Tai davė teigiamą efektą – padidėjo serenčių
žiedų skaičius. Nogurea ir kt. (1997) tyrė kokoso plaušų atliekų, gautų Meksikoje ir
Šri Lankoje, kaip substrato įtaką vazoninių gėlių augimui. Nustatyta, kad šių substratų
fizinės ir cheminės savybės yra teigiamos.
Jensen ir kiti mokslininkai tyrė įvairių substratų fizikines savybes (Jensen ir kt.,
1998; Islam ir kt., 2002; Evans ir kt., 1996). Jensen tyrimų duomenimis, tarp įvairiuose
substratuose (perlitas, mineralinė vata, kokosas ir kt.) augintų pomidorų derliaus
esminių skirtumų nėra. Tačiau kokoso plaušų substrato ir durpmilčių imlumas vandeniui
yra vienodas, o poringumas dvigubai didesnis negu mineralinės vatos. Prasad (1996)
tyrė chemines ir biologines kokoso dulkių savybes. Į kokoso plaušų substratą pridėjus
kokoso dulkių, pagerėja substrato poringumas.
Mūsų tyrimuose ir kokoso plaušų substrate, ir mineralinėje vatoje augintuose
pomidoruose fiziologiniai procesai vyko beveik vienodai. Intensyvesnis ksileminio
vandens judėjimas, mažesnis stiebo skersmuo ir didesnis lapo ir oro temperatūrų
skirtumas parodė, kad kiek intensyvesnė transpiracija vyko kokoso plaušų substrate
augintuose pomidoruose (4 ir 5 pav.). Galima manyti, kad tai lėmė netolygų vaisių
augimą šiame substrate, palyginti su mineraline vata (6 pav.). Remiantis fiziologinių
tyrimų duomenimis, galima teigti, kad kokoso plaušų ir mineralinės vatos substratų
imlumas vandeniui yra skirtingas.
Vienų mokslininkų duomenimis, pomidorų, augintų kokoso substratuose, derlius
buvo didesnis negu kituose substratuose augintų, kiti teigia, kad derliaus priedo negauta
(Carrijo ir kt., 2004; Shinohara ir kt., 1999; Urrestarazu ir kt., 2003). Kobryn (2002)
tyrimų duomenimis, auginant pomidorus mineralinėje vatoje, pomidorų derlius gautas
didesnis negu auginant iš kokoso palmių šiaudų pagamintame substrate Cocovita.
Mūsų tyrimo duomenimis, pomidorai, auginti kokoso plaušų substrate, davė nedidelį
derliaus priedą, palyginti su augintais mineralinėje vatoje.
Tirta substrato įtaka pigmentų kiekiui lapuose ir vaisių kokybei. Islam ir kitų
mokslininkų (2002) duomenimis, tarp chlorofilų kiekio lapuose, sausųjų medžiagų
74

ei vitamino C kiekio kokoso bei mineralinės vatos substratuose augintų pomidorų
vaisiuose nebuvo skirtumo. Mūsų tyrimuose mineralinėje vatoje auginti pomidorai
lapuose kaupė daugiau sausųjų medžiagų ir chlorofilų negu auginti kokoso plaušų
substrate. Halman (2003) duomenimis, vyšninių pomidorų, augintų mineralinėje
vatoje ir kokoso substrate, derlius buvo panašus. Tačiau substrato tipas turėjo įtakos
vidinei vaisių kokybei: kokoso substrate augintuose pomidoruose buvo daugiau cukrų,
rūgščių, mažiau vitamino C bei likopeno.
Substratas neturėjo įtakos vidutinei vaisiaus masei. Mūsų atliktų tyrimų
duomenimis, ir kokoso plaušų substrate, ir mineralinėje vatoje augintų pomidorų
vidutinė vaisiaus masė nedaug skyrėsi.
Kokoso substratas yra alternatyva mineralinei vatai šiltnamiuose. Didžiausias
kokoso substratų privalumas yra tas, kad jie yra ekologiški, jų nereikia utilizuoti.
Daugelio tyrimų duomenimis, ir kokoso plaušų substrate, ir mineralinėje vatoje augalai
auga beveik vienodai ir jų produktyvumas yra panašus.
Išvados. 1. Mineralinėje vatoje auginti pomidorai lapuose kaupia daugiau sausųjų
medžiagų ir pigmentų negu auginti kokoso plaušų substrate.
2. Skirtinguose substratuose augintų pomidorų fotosintezės intensyvumas
priklausė nuo hibrido. Pomidorų hibrido ‘Admiro’ fotosintezė buvo intensyvesnė
mineralinėje vatoje, o hibrido ‘Raissa’ – kokoso plaušų substrate.
3. Pomidorų transpiracija buvo intensyvi abiejuose substratuose, tačiau nedidelis
stiebo prieaugis per parą rodo, kad augalų buvo nepakankamai aprūpinami vandeniu.
Tai lėtino vaisių augimą dieną, ypač kokoso plaušų substrate augintų pomidorų.
4. Didesnis derlius buvo kokoso plaušų substrate augintų pomidorų, o vidutinė
vaisiaus masė – augintų mineralinėje vatoje.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
Literatūra
1. A w a n g Y., Ismail M. R. The growth and flowering of some annual ornamentals
on coconut dust // Acta Hort. 1996. 450. P. 31–38.
2. Blom T. J. Coco coir versus granulated rockwool and ‘arching’ versus traditional
harvesting of roses in a recirculating system // Acta Hort. 1999. 481. P. 503–510.
3. Carrijo O. A., Liz R. S., Makishima N. Fiber of green coconut shell as an
agricultural substrate // Hortic. Bras. 2002. Vol. 20. N 4. P. 533–535.
4. C a r r i j o O. A., Vidal M. C., dos Reis N. V. B., de Souza R. B., Makishima N.
Tomato crop production under different substrates and greenhouse models // Hortic.
Bras. 2004. Vol. 22. N 1. P. 5–9.
5. E v a n s M. R., Kondoru S., Stamps R. H. Source variation in physical
and chemical properties of coconut coir dust // HortScience. 1996. 3.
P. 965–967.
6. H a l m a n n E., Kobryń J. Yield and quality of cherry tomato (Lycopersicon
Esculentum Var. Cerasiforme) cultivated on rockwool and cocofibre // Acta Hort.
75

2003. 614. P. 693–697.
7. Inden H., Torres A. Comparison of four substrates on the growth and quality of
tomatoes // Acta Hort. 2004. 644. P. 205–210.
8. Islam M. S., Khan S., Ito T., Maruo T., Shinohara Y. Characterization of the
physico-chemical properties of environmentally friendly organic substrates in
relation to rockwool // Journal of Horticultural Science and Biotechnology. 2002.
77. P. 143–148.
9. Jensen M. H., Rorabaugh P. A., Garcia A. M. Comparing five growing media
for physical characteristics and tomato yield potential // Proc. of Am. Soc.
Plasticulture. 1998. 27. P. 31–34.
10. Kobryn J. The effect of substrate type on the yield and quality of tomato fruits
(Lycopersicon Esculentum Mill.) in glasshouse cultivation // Folia horticulturae.
2002. 14/1. P. 53–59.
11. Konduru S., Evans M. R. Coconut husk and processing effects on chemical and
physical properties of coconut coir dust // HortScience. 1999. 34(1). P. 88–90.
12. L o p e z F., Castillo G. A. B., Torres J. L. T., Castillo F. S. Hydroponic culture
of tomato with coconut coir dust as substrate, and its response to ammonium and
potassium // Agrociencia. 1996. Vol. 30. P. 495–500.
13. N o g u r e a P., A b a d M., Puchades R., Noguera V., M a q u i e i r a A., Martinez
J. Physical and chemical properties of coir waste and their relation to plant growth
// Acta Hort. 1997. 450. P. 365–373.
14. Prasad M. Physical, chemical and biological properties of coir dust // Acta Hort.
1996. 450. P. 21–29.
15. Shinohara Y., Hata T., Maruo T., Hohjo M., Ito T. Chemical and physical
properties of the coconut-fiber substrate and the growth and productivity
of tomato (Lycopersicon Esculentum Mill.) plants // Acta Hort. 1999. 481.
P. 145–150.
16. T a r a k a n o v a s P., Raudonius S. Agronominių tyrimų duomenų statistinė
analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo
SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija, 2003. 56 p.
17. Ton Y. Basics of phytomonitoring // Phytomonitoring. 1996. N 1. P. 3–5.
18. Ton Y., Nilov N., Kopyt M. Phytomonitoring: a new information technology for
improving crop production // Acta Hort. 2001. 562. P. 257–262.
19. Urrestarazu M., Salas M.C., Mazuela P. Methods of correction of vegetable waste
compost used as substrate by soilless culture // Acta Hort. 2003. 609. P. 229–233.
20. U r r e s t a r a z u M., Salas M. C., Mazuela P., Ventura F., Castellano D., Sanchez
J. A. Effect of forced aeration on certain parameters of crop tomato by substrate culture
// Acta Hort. 2000. 659. P. 679–683.
21. V e r d o n c k O., De Vleeschauwer D., De Boodt M. The influence of the substrate
to plant growth // Acta Hort. 1982. 126. P. 251–258.
22. Г а в р и л е н к о В. Ф., Жыгалова Т. В. Большой практикум по фотосинтезу.
Москва: Aкaдемия, 2003. 256 c.
23. Ш и ш к о А. А. О применении кокосового волокна в тепличном
овощеводстве // Овощеводство: Сб. научных трудов. Т.12. Минск, 2006.
C. 187–192.
76

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
INFLUENCE OF SUBSTRATUM ON TOMATO PRODUCTIVITY AND
PHYSIOLOGICAL PROCESSES
J. Jankauskienė, A. Brazaitytė
Summary
Tomato hybrids ‘Raissa’ and ‘Admiro’ were grown in greenhouse covered with
double polymeric film Multi Rovero 640 TR (“Rovero”, Holland) in different substratum
at the Lithuanian Institute of Horticulture in 2004–2006 and the influence of substratum on
physiological processes and yield was investigated. Different substratum were investigated –
rockwool and coconut fiber. During experiment plant height was measured, photosynthesis
intensity, the amount of dry matter and pigments in leaves was established, the account of tomato
yield was carried out. Tomato physiological processes were investigated using phytometric
system “LPS-03”.
Tomatoes grown in rockwool accumulated more dry matter and chlorophylls in leaves
than tomatoes grown in coconut fibre substratum. Tomato photosynthesis intensity in different
substratum depended on the grown hybrid. Photosynthesis of tomato hybrid ‘Admiro’ was more
intensive in rockwool and photosynthesis of hybrid ‘Raissa’ – in coconut fibre substratum.
Tomato transpiration was intensive in both substratum, but small stem increase in 24 hours
showed insufficient supply of water for plants. This delayed fruit growth in day, especially of
these tomatoes, which were grown in coconut fibre substratum. The yield of tomatoes grown
in coconut fibre substratum is bigger than this one of tomatoes grown in rockwool.
Key words: coconut fiber, dry matter, leaf-air temperature differences, photosynthesis
intensity, pigments, rockwool, stem diameter, stem flux rate, tomato, yield.
77

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
AZOTO NORMŲ ĮTAKA PIRMAMEČIŲ PIPIRMĖČIŲ (Mentha
piperita L.) DERLIUI IR KOKYBEI
Edita DAMBRAUSKIENĖ, Ona BUNDINIENĖ,
Pranas VIŠKELIS, Vytautas ZALATORIUS
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT-54333, Babtai, Kauno r. El.
paštas e.dambrauskiene@lsdi.lt
2006 metais Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto bandymų laukuose tirta
azoto normų įtaka pipirmėčių (Mentha piperita L.) žalios masės derliui ir kokybei. Visos
tyrimams naudotos pipirmėtės: varietetas iš Lietuvos, varietetas iš Lenkijos ir ‘Krasnodarskaja’
veislė, papildomai patręštos azoto trąšomis, derėjo gausiau. Tyrimais nustatyta, kad didžiausias
žalios masės derliaus priedas gautas, tręšiant pipirmėtes didžiausia azoto norma N 120
per 3
kartus (N 60+30+30
). Pipirmėčių žalios masės derlius taip pat priklauso nuo jų genetinių savybių.
Gausiausiai derėjo pipirmėtės iš Lenkijos, mažiausiai derlingas buvo varietetas iš Lietuvos, o
’Krasnodarskaja‘ veislė – vidutiniškai derlinga. Cheminių analizių duomenimis, papildomas
tręšimas azotu iš esmės didina nitratų kiekį pipirmėčių žalioje masėje, tačiau nekeičia kitų
biocheminių rodiklių: bendrojo cukraus, tirpių sausųjų medžiagų, askorbo rūgšties, karotinoidų
bei eterinių aliejų kiekio.
Reikšminiai žodžiai: pipirmėtės, žalios masės derlius, biochemija, eteriniai aliejai, tręšimas
azotu.
Įvadas. Lietuvoje mokslinių darbų apie aromatinių ir vaistinių augalų auginimo
agrotechniką yra mažai. Mūsų šalyje vis daugiau auginama vaistažolių, todėl dėl
informacijos stokos kyla vis daugiau problemų. Dažnai mokslinė informacija apie
šių augalų auginimą bei žaliavos kokybę gaunama iš užsienio mokslininkų darbų.
Dažniausiai tai yra Pietų Europoje atlikti tyrimai, kurių rezultatus dėl skirtingų klimato
ir dirvožemio sąlygų pritaikyti mūsų šalyje sunku. Vaistažolių auginimas Lietuvoje
laikomas vienu perspektyviausių verslų, galinčių užtikrinti kaimo bendruomenių
užimtumą, atverti naujus gamybos barus, aprūpinti vartotojus trūkstama žaliava
(Viškelis ir kt., 2003). Stambesnės įmonės ir bendrovės renkasi pramoninį vaistažolių
auginimo būdą. Siekiant gausaus derliaus, neapsieinama be papildomo tręšimo, nes
dirvožemiai Lietuvoje nevienodo derlingumo (Mažvila, 1998). Todėl labai svarbu atlikti
aromatinių ir vaistinių augalų tręšimo tyrimus, nustatyti moksliškai pagrįstas tręšimo
normas ir racionaliai jas parinkti, atsižvelgiant į ūkines dirvožemio savybes (Samorodov
ir Pospelov, 2004). Manome, kad detalūs aromatinių ir vaistinių augalų bandymai
Lietuvoje padės atsakyti į rūpimus klausimus ir bus tolesnių tyrimų pagrindas.
Darbo tikslas – nustatyti skirtingų azoto trąšų normų įtaką skirtingos kilmės
pirmamečių pipirmėčių žalios masės derliui ir kokybei.
Tyrimo objektas, sąlygos ir metodai. Tyrimo objektas – trys skirtingos kilmės
78

pipirmėtės (Mentha piperita L.): varietetas iš Lenkijos; varietetas iš Lietuvos; veislė
‘Krasnodarskaja‘.
Bandymo schema:
1. Be azoto trąšų; P 45
K 40+20%
– fonas (F)
2. F + N 30
3. F + N 60
(N 30
+ N 30
); trąšos pirmą kartą išbertos prieš sodinimą, antrą – augalams
prigijus
4. F + N 90
per tris kartus (N 30
+ N 30
+ N 30
); trąšos pirmą kartą išbertos prieš
sodinimą, antrą – augalams prigijus, trečią – po pjūties
5. F + N 120
per tris kartus (N 60
+ N 30
+ N 30
); trąšos pirmą kartą išbertos prieš
sodinimą, antrą – augalams prigijus, trečią – po pjūties
Fonui tręšti naudotas granuliuotas superfosfatas ir kalio magnezija. Pipirmėtėms
papildomai tręšti naudota amonio salietra (NH 4
NO 3
– 34,4 proc. N, iš jo 17,2 proc.
N-NH 4
– amoniakinio ir 17,2 proc. NO 3
– nitratinio azoto). Ši populiari trąša yra labai
higroskopiška, greitai atidrėksta ir susiguli. Išbėrus amonio salietrą į dirvą, amonio
azotą (N-NH 4
) sorbuoja dirvožemio kompleksas, o nitratinis (N-NO 3
) reaguoja su
dirvožemio tirpalo katijonais ir gali būti lengvai augalų pasisavinamas, tačiau, esant
tinkamoms sąlygoms, gali lengvai išsiplauti, nusiplauti ar nugaruoti. Jei dirvožemio
tirpale trūksta katijonų, dirvožemis gali laikinai parūgštėti. Augalams sunaudojus
azoto rūgštį, tai pranyksta, bet gali pakenkti jauniems, nesustiprėjusiems augalams.
Bandymai atlikti velėniniame glėjiškame pajaurėjusiame (VG 1j
) dirvožemyje,
granuliometrinė sudėtis – priesmėlis ant lengvo priemolio (pagal naująją Lietuvos
dirvožemių klasifikaciją – karbonatingieji sekliai glėjiški išplautžemiai – IDg8-k
/ Calc(ar)i- Epihypogleyc Luvisols – LVg-p-w-cc (Buivydaitė ir kt., 2001)).
Dirvožemio armuo – 22–25 cm storio. Jame pavasarį 0–25 cm gylyje rasta 1,53 proc.
humuso, 333 mg/kg dirvožemio judriojo P 2
O 5
ir 191 mg/kg dirvožemio judriojo K 2
O,
10 850 mg/kg dirvožemio Ca, 2 880 mg/kg dirvožemio Mg. Pavasarį ariamajame ir
poarmeniniame sluoksniuose rasta 60,5 kg/ha mineralinio azoto (N-NH 4
+ N-NO 3
).
Dirvožemio pH 7,6.
Augalų priešsėlis – juodasis pūdymas. Dirva dirbta pagal LSDI priimtus
agrotechnikos reikalavimus. Rudenį dirva buvo giliai suarta, o pavasarį išlyginta ir
sukultivuota. Augalai sodinti šakniastiebiais trečiąjį gegužės dešimtadienį. Tarpueilių
plotis vienodas – 70 cm. Atstumai tarp augalų – 30 cm. Apskaitinio laukelio plotas
– 5,6 m 2 (ilgis – 4 m, plotis – 1,4 m). Bandymo variantai kartoti po keturis kartus.
Laukeliai pakartojimuose išdėstyti randomizuotai.
Pipirmėčių priežiūros darbai atlikti pagal LSDI taikomas intensyvaus vaistažolių
auginimo technologijas. Tarpueiliai purenti traktoriniu purentuvu tris kartus per
vegetaciją, piktžolės ravėtos rankomis. Žalia masė nupjauta pirmoje rugsėjo pusėje.
Vaistiniai augalai tręšti prasidėjus jų vegetacijai, o azoto trąšos išbertos per du kartus.
Mėšlu netręšta. Dirvožemis mažo azotingumo ir kalingumo, bet fosforingas. Dėl šių
priežasčių antrajame variante azoto ir kalio normos padidintos 20 procentų.
2006 m. vasara buvo karšta ir labai sausa (1 lentelė). Vidutinė oro temperatūra
buvo beveik 1°C aukštesnė už daugiametę vidutinę, o kritulių iškrito 20,5 mm mažiau
negu daugiametis vidurkis. Ypač karšti ir sausi buvo liepos ir rugpjūčio mėnesiai, o
rugsėjis buvo šiltas, palyginti su daugiamečiu vidurkiu, bet drėgnas (iškrito beveik
79

1,5 karto daugiau kritulių negu daugiametis vidurkis).
1 l e n t e l ė. Vidutinė oro temperatūra ir kritulių kiekis vegetacijos laikotarpiu
T a b l e 1. Average temperature and the amount of precipitation during vegetation
Biocheminėms analizėms naudota šviežia pipirmėčių žolė, nupjauta masinio
žydėjimo metu. Cheminės analizės atliktos LSDI Biochemijos ir technologijų
laboratorijoje: eteriniai aliejai nustatyti hidrodistiliacijos metodu Clevengerio tipo
aparatu; bendras cukrų kiekis – Bertrano metodu (AOAC, 1990); tirpios sausosios
medžiagos – refraktometru; askorbo rūgštis – titruojant 2,6-dichlorfenolindofenolio
natrio druskos tirpalu (Epģaźoā, 1987); nitratai – potenciometriškai jonoselektyviu
elektrodu (Metodiniai nurodymai, 1990); karotinoidų kiekis – spektrofotometriškai
(Davies, 1976). Tyrimų duomenų dispersinė analizė atlikta naudojant programą
ANOVA (Tarakanovas, Raudonius, 2003).
Rezultatai. Tyrimams naudoti trys pipirmėčių mėginiai yra tos pačios rūšies, bet
skirtingų varietetų. Nežymiai skyrėsi jų morfologiniai požymiai, kai kurios biocheminės
savybės ir produktyvumas. Kaip parodė tyrimų duomenys, visuose tręšimo variantuose
iš esmės didesniu derlingumu išsiskyrė iš Lenkijos gautas pipirmėtės varietetas (1
pav.). Jos derlingumas kito nuo 0,88 kg/m 2 iki 1,17 kg/m 2 – tai priklausė nuo azoto
normos. Derliaus daugiau padidėjo tręšiant N 60
, minėtą normą išberiant per du kartus:
pirmą – prieš daigų sodinimą, antrą – daigams prigijus, ir N 90
, išberiant per tris kartus:
prieš daigų sodinimą, daigams prigijus ir po žalios masės pjūties. Palyginti su be azoto
trąšų augintomis pipirmėtėmis, tręštų pipirmėčių žalios masės derlius padidėjo 15,9–17
procentų. Prieš sodinant vaistažolių daigus išbėrus N 60
ir vėliau dar du kartus patręšus
azotu (N 30 + 30
), pipirmėčių, palyginti su tręštomis N 30 + 30
ir N 30 + 30 + 30,
derlius padidėjo dar
13,6 procento. Išbėrus didesnę azoto normą (N 120
per 3 kartus – N 60 + 30 + 30
), pipirmėtės
varieteto iš Lenkijos derlius, palyginti su kontroliniu variantu, padidėjo 0,29 kg/m 2 ,
arba 32,9 proc. ir buvo didžiausias.
80

1 p a v. Azoto normų įtaka įvairios kilmės pipirmėčių žalios masės derliui
F i g. 1. Influence of nitrogen rates on fresh weight yield of the peppermint
of various origin
Lietuvoje auginamo pipirmėtės varieteto derlius, palyginti su kitomis tirtomis
pipirmėtėmis, ir auginant jas be azoto trąšų, ir tręšiant įvairiomis azoto normomis,
buvo mažiausias. Jis kito nuo 0,4 iki 0,81 kg/m 2 (1 pav.). Didžiausias derlius gautas
tręšiant N 120
per tris kartus (N 60 + 30 + 30
). Jį lyginant su be azoto (N 0
) augintų pipirmėčių
derliumi, gautas 50,6 proc. žalios masės derliaus priedas. Lyginant didžiausia norma
tręštų pipirmėčių derlių su N 60,
atiduodant per 2 kartus, ir N 90
, atiduodant per 3 kartus,
tręštų pipirmėčių derliumi, gautas 0,21–0,31 kg/m 2 , arba 20,0–33,3 proc. derliaus
priedas. Esminių pipirmėtės žalios masės derliaus skirtumų, tręšiant 60 ir 90 kg/ha
azoto, nenustatyta.
‘Krasnodarskaja’ veislės pipirmėtės žalios masės derlius kito nuo 0,69 iki
0,99 kg/m 2 , nelygu kokia azoto norma buvo tręšta (1 pav.). Vienkartinis tręšimas azotu
(N 30
) prieš daigų sodinimą pipirmėtės derlių padidino nežymiai (tik 0,02 kg/m 2 , arba 2,8
proc.). Didesnis ‘Krasnodarskaja’ pipirmėtės derlius gautas tręšiant didesnėmis azoto
normomis (N 60
ir N 90
) ir šį azoto kiekį išberiant per du ar tris kartus – žalios masės
derlius, palyginti su vienkartiniu tręšimu azotu (N 30
), padidėjo 17,4–21,7 procento.
Didžiausias ‘Krasnodarskaja’ pipirmėtės žalios masės derlius gautas tręšiant didžiausia
azoto norma (N 60 + 30 + 30
) – palyginti su be azoto trąšų augintų pipirmėčių derliumi, jis
padidėjo 43,5 procento. Pastebėta, kad pipirmėtės žalios masės derlius priklauso ir
nuo augalo savybių, ir nuo naudojamų skirtingų azoto trąšų normų.
Fiziologiškai aktyvių medžiagų kiekį ir veiksmingumą vaistiniuose augaluose
lemia jų genetika, tačiau šiuos rodiklius gali keisti kai kurie išoriniai veiksniai. Įvairios
kilmės pipirmėčių cheminė analizė parodė, kad azoto trąšų normų didinimas nežymiai
keičia jų cheminius rodiklius. Gauti įvairių tręšimo variantų rezultatai parodė tą pačią
tendenciją, todėl pateikiami tik kontrolinio varianto – azotu netręštų pipirmėčių ir
didžiausia (N 120
) azoto norma tręštų pipirmėčių cheminės sudėties rodikliai (2 lentelė).
81

Nustatyta, kad papildomas tręšimas azotu iš esmės padidino nitratų kiekį visuose
tirtuose pipirmėčių augaluose. Azotu netręštuose variantuose nitratų kiekis pipirmėtėse
svyruoja nuo 650 iki 870 mg kg -1 , o tręšiant N 120
– padidėja nuo 930 iki 1 040 mg kg -
1
. Bendras cukrų, tirpių sausųjų medžiagų, askorbo rūgšties ir karotinoidų kiekis
neviršija paklaidos ir nuo azoto normų nepriklauso. Didelių atskirų pipirmėčių formų
cheminės sudėties skirtumų nėra. Šviežioje pipirmėčių žaliavoje tyrimų metais rasta
1,71–1,98 proc. cukrų, 9,8–11,0 proc. tirpių sausųjų medžiagų, 24,4–26,2 mg 100 g -1
askorbo rūgšties ir 2,7–3,0 mg 100 g -1 karotinoidų.
Svarbus rodiklis yra eterinių aliejų kiekis pipirmėčių žaliavoje. Nuo jo
priklauso žaliavos aromatingumas ir vaistinės savybės. Tyrimais nustatyta, kad azoto
normos neturėjo įtakos eterinių aliejų kiekiui pipirmėtės žaliavoje (3 lentelė). Tarp
atskirų pipirmėčių varietetų ir veislės skirtumai dideli. Mažiausiai eterinių aliejų
(0,15–0,19 proc.) sintetina pipirmėtė, dažnai auginama Lietuvoje. Dvigubai daugiau
eterinių aliejų aptikta ‘Krasnodarskaja’ veislės pipirmėtėse (0,42–0,46 proc.). Jas abi
šiuo rodikliu lenkia iš Lenkijos gauta pipirmėtė, kurios aromatingumas yra stipriausias.
Tai patvirtina tyrimų duomenys – šis varietetas sintetina nuo 0,58 iki 0,61 proc. eterinių
aliejų.
2 l e n t e l ė. Įvairios kilmės pipirmėčių cheminė sudėtis, papildomai netręšiant
azotu ir tręšiant N 120
azoto norma
T a b l e 2. Chemical composition of the peppermint of various origin without additional
fertilization with nitrogen and fertilizing with nitrogen N 120
rate
Babtai, 2006 m.
82

3 l e n t e l ė. Eterinių aliejų kiekis (%) šviežioje įvairios kilmės pipirmėčių žolėje
T a b l e 3. Amount of essential oils in the grass of the peppermint of various origin
Babtai, 2006 m.
Aptarimas. Apibendrinant bandymo rezultatus, nustatyta, kad papildomas
pipirmėčių tręšimas azotu didina jų žalios masės derlių. Tai būdinga visoms tirtoms
skirtingos kilmės pipirmėtėms. Žaliavos kokybės pakitimai nedideli. Šių bandymų
duomenys patvirtina tendencijas, gautas atliekant vaistinio čiobrelio tręšimo azotu
tyrimus (Dambrauskienė ir kt., 1999; Baranauskienė ir kt., 2003). Tiriant vaistinio
čiobrelio žaliavos kokybės kitimus, buvo nustatyta, kad didesnės azoto normos didina
šių vaistažolių derlingumą, tačiau nekeičia biocheminės šviežios ir džiovintos žaliavos
sudėties, eterinių aliejų kiekio ir sudėties. Tyrimais nustatytos optimalios azoto trąšų
normos, kuriomis tręšiant gautas gausus žalios masės derlius. Svarbu, kad aromatinių
ir vaistinių augalų produktyvumui didinti būtų parenkamos saugios, veiksmingos ir
ekonomiškos trąšos. Diegiant pažangias netradicinių augalų žemdirbystės sistemas,
pipirmėtes papildomai tręšti amonio salietra – racionalus sprendimas. Tai rodo ir
užsienio autorių darbai (Hähndel, Zerulla, 2001, Дерюгин, Кулюкин, 1988).
Išvados. 1. Visos tyrimams naudotos pipirmėtės: varietetas iš Lietuvos, varietetas iš
Lenkijos ir ‘Krasnodarskaja’ veislė, papildomai tręštos azoto trąšomis, derėjo gausiau.
Tyrimais nustatyta, kad didžiausias žalios masės derliaus priedas gautas, pipirmėtes
tręšiant didžiausia azoto norma N 120
per 3 kartus (N 60 + 30 + 30
).
2. Pipirmėčių žalios masės derlius priklauso ir nuo augalų genetinių savybių.
Gausiausiai derėjo pipirmėtės iš Lenkijos, mažiausiai derlingas buvo varietetas iš
Lietuvos, o ‘Krasnodarskaja’ veislė – vidutiniškai derlinga.
3. Cheminių analizių duomenimis, papildomas tręšimas azotu iš esmės didina
nitratų kiekį pipirmėčių žalioje masėje, tačiau nekeičia kitų biocheminių rodiklių:
bendrojo cukraus, tirpių sausųjų medžiagų, askorbo rūgšties, karotinoidų bei eterinių
aliejų kiekio.
Literatūra
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
1. AOAC. Official Methods of Analysis. Arlington, 1990. 15 th ed. N 962. 17. P. 1001.
2. B a r a n a u s k i e n ė R., Venskutonis P.R., Viškelis P., Dambrauskienė E. Influence
of Nitrogen Fertilizers on the Yield and Composition of Thyme (Thymus vulgaris)
// Journal of Agricultural and Food chemistry. 2003. 51. P. 7751–7758.
83

3. Buivydaitė V., Motuzas A., Vaičys M. Naujoji Lietuvos dirvožemių klasifikacija
(1999). Akademija, 2001. 84 p.
4. Bundinienė O. Žemdirbystės sistemų įtaka augalų ir dirvožemio produktyvumui
bei maisto medžiagų nuostoliams // Žemdirbystė. 2003. T. 81(1). P. 24–33.
5. D a m b r a u s k i e n ė E., Viškelis P., Venskutonis R. Azoto trąšų įtaka pirmamečių
čiobrelių derliui ir kokybei // Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai, 1999. T. 18(3).
P. 107–112.
6. Davies B.H. Chemistry and Biochemistry of Plant Pigments; Goodwin TW.
London: Academic Press, 1976. P. 365.
7. H ä h n d e l R., Zerulla W. Effects of ammonium-stabilized N-fertilizers on yield
and quality of vegetables //Acta Horticulturae. 2001. Vol. 563. P. 81–86.
8. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita (sudarytojas J. Mažvila)
Kaunas, 1998. 196 p.
9. Metodiniai nurodymai nitratams nustatyti augalininkystės produkcijoje. Vilnius,
1990. 41 p.
10. S a m o r o d o v N., Pospelov V. Genus Echinacea Moench in Ukraine: Sixtyyear
experience of studying and using // International Scientific Congress “The
development of contemporary growing and analysis of medical plants” / Papers
of reports. Kaunas, 2004. P. 98–99.
11. Tarakanovas P., Raudonius S. Agronominių tyrimų duomenų statistinė analizė,
taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo
SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija, 2003. 56 p.
12. Viškelis P., Bobinas Č., Dambrauskienė E. Measures for development of medicinal
and spice herbs production in Lithuania // Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai,
2003. T. 22(4). P. 220–224.
13. Д е р ю г и н И. П., Кулюкин А. Н. Агрохимические основы системы
удобрения овощных и плодовых культур. М., 1988. С. 88.
14. Ермаков А. И. Методы биохимического исследования растений. Ленинград,
1987. 431 c.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
INFLUENCE OF NITROGEN RATES ON THE FIRST-YEAR PEPPER-
MINT (MENTHA PIPERITA L.) YIELD AND QUALITY
E. Dambrauskienė, O. Bundinienė, P. Viškelis, V. Zalatorius
Summary
The influence of nitrogen rates on peppermint (Mentha piperita L.) fresh weight yield and
quality was investigated in the experimental fields of the Lithuanian Institute of Horticulture in
2006. All the peppermints (Lithuanian variety, Polish variety and variety ‘Krasnodarskaja’) used
in the investigations, additionally fertilized with nitrogen fertilizers yielded more abundantly.
Investigations showed that the biggest increase of fresh weight was obtained when peppermints
were fertilized with the biggest nitrogen rate N 120
for three times (N 60 + 30 + 30
). Peppermint
84

fresh weight yield also depends on their genetic properties. Polish peppermint yielded most
abundantly, Lithuanian variety was the least productive, and variety ‘Krasnodarskaja’ – averagely
productive. According to the data of chemical analysis, additional fertilization with nitrogen
significantly increases the amount of nitrates in peppermint fresh weight, but doesn’t change
other biochemical parameters – the amount of total sugar, dry soluble solids, ascorbic acid,
carotenoids and essential oil.
Key words: peppermint, fresh weight yield, biochemistry, essential oils, fertilization with
nitrogen.
85

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
LAIKYMO BŪDŲ ĮTAKA TOPINAMBŲ (HELIANTHUS
TUBEROSUS L.) GUMBŲ KOKYBEI
Paulina ALEKNAVIČIENĖ*, Elvyra JARIENĖ*,
Honorata DANILČENKO*, Kristina BARTAŠIŪTĖ*,
Gintarė JAKIMONYTĖ**
*Lietuvos žemės ūkio universitetas , , LT -53361 Akademija, Kauno r.
El. paštas paulina.aleknaviciene@lzuu.lt
**Viešoji įstaiga Alantos technologijos ir verslo mokykla
2006–2007 m. Lietuvos žemės ūkio universitete tirta skirtingai laikytų ‘Swojecki’ veislės
topinambų gumbų kokybė. Gumbai buvo laikomi maišuose, smėlyje ir durpėse keturis mėnesius
esant 2°C oro temperatūrai ir 95 proc. santykinei drėgmei. Gumbuose standartiniais metodais
nustatyta: sausųjų medžiagų, tirpių sausųjų medžiagų kiekiai bei bendrojo, invertuoto cukrų ir
sacharozės kiekiai. Didžiausias sausųjų medžiagų kiekis bei jo padidėjimas laikant nustatytas
maišuose laikytuose gumbuose. Po keturių laikymo mėnesių mažiausiai tirpių sausųjų medžiagų
(12,49 proc.) buvo taip pat maišuose laikytuose gumbuose. Po dviejų mėnesių visuose topinambų
gumbuose, nesvarbu, kur jie buvo laikyti, aptikta mažiausiai bendrojo cukraus ir sacharozės.
Didžiausi esminiai invertuoto cukraus kiekiai rasti maišuose laikytuose topinambų gumbuose
viso tyrimo metu.
Reikšminiai žodžiai: cheminė sudėtis, kokybė, laikymas, topinambai (Helianthus tuberosus
L.)
Įvadas. Topinambas (Helianthus tuberosus L.), arba bulvinė saulėgrąža – astrinių
šeimos šiltųjų kraštų augalas, kilęs iš Pietų Amerikos. Užauga iki 2–3 m aukščio.
Lietuvoje šie augalai žinomi kaip vertinga, tačiau kol kas nepopuliari daržovė. Šiek
tiek anksčiau buvo bandyta auginti topinambus silosui bei žaliajam pašarui, tačiau
tai nepaplito. Dabartiniu metu bulvines saulėgrąžas augina vienas kitas sodininkas,
o medžiotojai užsodina jomis plotelius pamiškėse. Tai bene naudingiausi augalai,
kuriuos bus galima auginti užimtuose pūdymuose ir topinambo masę panaudoti kaip
žaliąją trąšą. Išauginta žaliava (antžeminė dalis) tinka kurui, o gumbai (požeminė
dalis) – naujos kartos maisto produktams gaminti.
Topinambuose yra nuo 20,4 iki 31,9 proc. sausųjų medžiagų, kurių
pagrindinę dalį sudaro angliavandeniai. Daugiausia yra vandenyje tirpaus inulino –
11,3–14,2 g 100 g -1 žalios masės. Tirpiųjų angliavandenių sudėtyje, be inulino, taip pat
yra jo darinių: fruktooligosacharidų, redukuojančiųjų cukrų (gliukozės ir fruktozės) ir
sacharozės (Barta ir kt., 1990).
Topinambuose taip pat gausu vitaminų: vitamino C, β-karotino ir vitaminų
B (tiamino, riboflavino, niacino ir biotino). Gumbų sausoje masėje yra nemažai
mineralinių medžiagų, ypač kalio, kuris svarbus širdies kraujagyslių ligų profilaktikai.
86

Žalių proteinų sausoje gumbų masėje yra beveik tiek, kiek aukštos kokybės maistinių
kviečių grūduose (Barta ir kt., 1990).
Sandėlyje topinambų gumbai laikosi tik sąlyginai gerai. Kadangi jų odelė yra
labai plona, daug intensyviau nei kitose daržovėse juose vyksta įvairūs fiziologiniai,
cheminiai procesai, įvairių medžiagų pokyčiai. Dėl šių procesų keičiasi topinambų
cheminė sudėtis, mažėja masė ir blogėja kokybė, taip pat mažėja organinių junginių,
blogėja maistinė vertė (Modler ir kt., 1993; Saengthobpinit ir kt., 2005.) Topinambus
kasti galima ir pavasarį, tačiau tada derliaus nuėmimo laikas yra gan trumpas, nes,
atšilus orams, gumbai pradeda dygti.
Darbo tikslas – nustatyti optimalų topinambų (Helianthus tuberosus L.) gumbų
laikymo būdą, siekiant išsaugoti jų kokybę bei maistinę vertę.
Tyrimo objektas ir metodai. ‘Swojecki’ veislės topinambai auginti Lietuvos
žemės ūkio universiteto (LŽŪU) pomologiniame sode 2006–2007 m. Dirvožemis –
limnoglacialinis priemolis ant moreninio priemolio, karbonatingas giliau glėjiškas
išplautžemis, neutralus (6,6 pH KCl
), humuso – 1,76 proc., vidutiniškai fosforingas
(P 2
O 5
– 126 mg kg -1 ) ir vidutiniškai kalingas (K 2
O – 121 mg kg -1 ). Sodinimo pradžia
– balandžio mėnesio antra pusė, derlius nuimtas lapkričio mėn. pradžioje.
2006 m. per visą vegetaciją oro temperatūra ir kritulių kiekis buvo panašūs į
vidutinius daugiamečius rodiklius, išskyrus rugpjūčio mėn., kuomet kritulių kiekis
100 mm viršijo daugiametę normą.
Tyrimams skirti topinambų gumbai keturis mėnesius (nuo lapkričio mėn. iki kovo
mėn.) laikyti šaldymo spintose KX–Ž su automatiniu temperatūros reguliatoriumi,
esant 0–2°C temperatūrai ir 90–95 proc. santykiniam oro drėgnumui. Topinambai
laikyti polipropileniniuose maišuose, durpėse ir smėlyje po 10 kg. Bandymo variantai
kartoti po keturis kartus.
Topinambų gumbų cheminė sudėtis nustatyta standartiniais metodais:
cukrūs (invertuotas cukrus, sacharozė ir bendrasis cukrus) – Bertrano metodu
(LST 1698:2000); sausosios medžiagos – džiovinant mėginius 105°C temperatūroje iki
nekintamos masės (LST ISO 751:2000); tirpios sausosios medžiagos – refraktometru.
Tyrimai ir analizės buvo atliekamos kas keturias savaites Lietuvos žemės
ūkio universiteto TEMPUS bei Sodininkystės ir daržininkystės katedros Augalinių
maisto žaliavų kokybės tyrimo laboratorijose. Dirvožemio analizės atliktos Lietuvos
žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų centre. Tyrimų duomenys statistiškai
apdoroti naudojantis programa „Excel“. Apskaičiuoti vidurkiai bei standartiniai
nukrypimai. Skirtumų esmingumas apskaičiuotas naudojantis programa „Statistica“.
Rezultatai. Sausųjų medžiagų kiekis topinambų gumbuose labai skiriasi. Tai
priklauso nuo veislės genetinių savybių, gumbų subrendimo lygio bei jų laikymo
sąlygų. Užsienio literatūros duomenimis, topinambų gumbai, laikomi 18°C
temperatūroje, per 30 dienų gali prarasti iki 20 proc. drėgmės (Cabezas ir kt., 2002).
Tik derlių nukasus mūsų tirtos topinambų veislės gumbuose sausųjų medžiagų buvo
16,37 proc. (1 lentelė). Laikant gumbus, sausųjų medžiagų kiekis viso tyrimo periodo
metu kito nevienodai. Daugiausia drėgmės (3,02 proc.) gumbai neteko po dviejų
mėnesių laikant maišuose.
87

1 l e n t e l ė. Sausųjų medžiagų kiekio kitimas laikomuose topinambų gumbuose,
%
T a b l e 1. Dry matter amount variation in Jerusalem artichoke tubers during storage (%)
Lyginant sausųjų medžiagų kiekio kitimą, atsižvelgiant į tai, kur gumbai buvo
laikyti, nustatyta, kad jau po pirmojo mėnesio sausųjų medžiagų buvo iš esmės
mažiausiai durpėse laikomuose gumbuose. Po dviejų mėnesių ir maišuose, ir smėlyje
laikytuose ‘Swojecki’ veislės topinambų gumbuose sausųjų medžiagų kiekis buvo
panašus. Po trijų mėnesių durpėse ir smėlyje laikytų topinambų gumbuose sausųjų
medžiagų kiekis iš esmės skyrėsi nuo maišuose laikytų gumbų sausųjų medžiagų
kiekio – skirtumas sudarė apie 3 procentus.
Tirpių sausųjų medžiagų kiekio kitimas topinambų gumbuose priklausė
nuo laikymo būdo ir trukmės. Tik nuėmus derlių, gumbuose šių medžiagų buvo
16,50 proc. (2 lentelė). Per keturis laikymo mėnesius daugiausia tirpių sausųjų
medžiagų (4,01 proc.) netekta maišuose laikytuose topinambuose. Durpėse ir smėlyje
laikytuose gumbuose tirpių sausųjų medžiagų kiekis labiausiai sumažėjo po dviejų
laikymo mėnesių, o vėliau stabilizavosi ir iš esmės nesikeitė.
2 l e n t e l ė. Tirpių sausųjų medžiagų kiekio kitimas laikomuose topinambų
gumbuose, %
T a b l e 2. Variation of the amount of dry soluble solids in Jerusalem artichoke tubers
during storage (%)
Tiriant laikymo būdo įtaką tirpių sausųjų medžiagų kiekiui, nustatyta, kad po antro
88

mėnesio iš esmės daugiausia (16,6 proc.) jų buvo maišuose laikytuose gumbuose, o
po keturių mėnesių – durpėse laikytuose gumbuose (15,30%) (2 lentelė).
Buvo tiriamas ir angliavandenių kitimas laikomuose topinambų gumbuose.
Bendrojo cukraus kiekis prieš laikymą buvo 5,25 proc. (1 pav.). Mažiausias šios
medžiagos kiekis nustatytas po dviejų laikymo mėnesių: 4,53 proc. laikant maišuose
ir 4,43 bei 4,99 proc. – atitinkamai durpėje ir smėlyje.
1 p a v. Bendrojo cukraus kiekio kitimas laikomuose topinambų gumbuose, %.
Tarp vidurkių, pažymėtų tomis pačiomis raidėmis,
esminių skirtumų nėra, kai P ≤ 0,05.
F i g. 1. Total sugar amount variation in Jerusalem artichoke tubers during storage (%).
Means followed by the same letter are not significantly different at P ≤ 0.05.
Lyginant laikymo būdo įtaką bendrojo cukraus kiekiui, po vieno mėnesio iš
esmės mažiausias (4,81 proc.) šios medžiagos kiekis nustatytas durpėje laikytuose
gumbuose, o po dviejų mėnesių esminis skirtumas nustatytas tarp visų laikymo būdų.
Po trijų laikymo mėnesių maišuose laikomuose gumbuose bendrojo cukraus kiekis
padidėjo 0,28 procento.
Laikymo būdas taip pat turėjo įtakos invertuoto cukraus kiekiui topinambų
gumbuose. Per visą laikymo periodą iš esmės daugiausia šios medžiagos buvo maišuose
laikytuose gumbuose. Smėlyje laikomuose topinambuose invertuoto cukraus kiekis
didėjo, tačiau ne taip žymiai, kaip laikytuose maišuose.
Prieš laikymą topinambų gumbuose nustatyta 5,15 proc. sacharozės (3 pav.).
Mažiausi sacharozės kiekiai rasti topinambų gumbuose po dviejų laikymo mėnesių:
durpėse ir maišuose – atitinkamai 4,33 ir 4,17 proc., smėlyje – 4,83 procento.
Sacharozės kiekis skirtingai laikytuose gumbuose iš esmės skyrėsi jau po pirmojo
laikymo mėnesio. Po antrojo mėnesio taip pat pastebėti esminiai skirtumai, o išlaikius
tris ir keturis mėnesius, tarp laikymo būdų esminio skirtumo nebuvo.
89

2 p a v. Invertuoto cukraus kiekio kitimas laikomuose topinambų gumbuose, %.
Tarp vidurkių, pažymėtų tomis pačiomis raidėmis,
esminių skirtumų nėra, kai P ≤ 0,05.
F i g. 2. Reducing sugar amount variation in Jerusalem artichoke tubers during
storage, %. Means followed by the same letter are not significantly different at P ≤ 0.05.
3 p a v. Sacharozės kiekio kitimas laikomuose topinambų gumbuose, %.
Tarp vidurkių, pažymėtų tomis pačiomis raidėmis,
esminių skirtumų nėra, kai P ≤ 0,05.
F i g. 3. Sucrose amount variation in Jerusalem artichoke tubers during storage (%). Means
followed by the same letter are not significantly different at P ≤ 0.05.
Aptarimas. Laikymo metu topinambų gumbuose vykstant nepertraukiamiems
biocheminiams procesams, pablogėja jų kokybė, sumažėja masė. Laikymo pradžioje
šie procesai susiję su gumbų brendimu ir perėjimu į ramybės būseną, o vėliau – su
90

generatyvinių organų formavimusi. Laikomų gumbų masės nuostoliai – tai kvėpavimo,
vandens garinimo, daigų formavimosi ir mikrobiologinių procesų rezultatas (Modler
ir kt., 1993). Tyrimais buvo nustatyta, kad ‘Swojecki’ gumbuose daugiausia sausųjų
medžiagų netekta laikant juos maišuose (1 lentelė). Laikomų gumbų masė mažėja ir
dėl vandens garinimo. Nors juose apie 83 proc. vandens, drėgmės garinimo procesas
vyksta nuolat, net esant 100 proc. aplinkos oro santykinei drėgmei. Palyginti nedideli
drėgmės nuostoliai sukelia įvairių procesų sutrikimus, blogina kokybę ir trumpina
laikymo trukmę (Saengthobpinit ir kt, 2005). Mūsų tyrimų duomenimis, laikant gumbus
maišuose, pastebėtas intensyvesnis jų senėjimas, palyginti su laikomais durpėse ar
smėlyje. Tiriant gumbų kokybę, pastebėta, kad po keturių mėnesių durpėse ar smėlyje
laikyti gumbai tapo tvirtesnės konsistencijos, buvo sultingesni ir skanesni. Matyt, dėl
smėlio ar durpių specifinių savybių tik nedidelis topinambams kvėpuojant išskiriamos
drėgmės kiekis buvo išleidžiamas į aplinką, o jos likutis kondensuodavosi indo dugne.
Tokius topinambų gumbus, kurių cheminė sudėtis kinta nežymiai, galima išlaikyti iki
vėlyvo pavasario.
Angliavandeniai – svarbus topinambų gumbų kokybės rodiklis. Laikymo metu
labai keičiasi jų struktūra: depolimerizuojasi inulinas, tuo pačiu mažėja fruktozės
ir gliukozės santykis. Nustatyta, kad, laikant topinambų gumbus per žiemą, juose
fruktozės ir gliukozės santykis sumažėja nuo 11 iki 3 (Schorr-Galindo ir kt., 1997).
Laikomuose gumbuose suaktyvėja fermentas sacharazė, kuris skaido sacharozę
iki gliukozės ir fruktozės. Nustatyta, kad, esant žemai temperatūrai, cukrus gumbuose
gali kauptis greitai (tai susiję su hidrolizinių fermentų aktyvumu), o esant aukštai
temperatūrai jo kiekis greitai mažėja, nes yra skaidomas vykstant kvėpavimo procesui
(Cabezas ir kt., 2002).
Cukrų kaupimosi topinambų gumbuose intensyvumas glaudžiai susijęs su jų
fiziologine būsena. Atliktų tyrimų rezultatais įrodyta, kad laikant gumbus maišuose,
juose vyko intensyviausi fiziologiniai procesai, kuriems palaikyti reikalingi didesni
gliukozės ir fruktozės kiekiai. Toks aktyvus minėtų angliavandenių naudojimas
paskatina gumbų senėjimą ir trumpą jų išsilaikymą. Po dviejų laikymo mėnesių
nustačius bendrojo cukraus ir sacharozės kiekių sumažėjimą, galima teigti, kad
topinambų gumbai „išgyveno“ stresą ir prisitaikė prie aplinkos sąlygų. Laikant
topinambų gumbus toliau, fiziologiniai procesai juose nenutrūko, o kvėpavimo
intensyvumas tai lėtėjo, tai aktyvėjo. Dėl to bendrojo cukraus ir sacharozės kiekių
kitimo dinamika laikymo metu buvo tokia nevienoda.
Išvados. 1. Po keturių mėnesių sausųjų medžiagų maišuose laikytuose topinambų
gumbuose buvo 2,2 karto daugiau nei laikytuose durpėse ir smėlyje.
2. Daugiausia tirpių sausųjų medžiagų (4,01 proc.) netekta maišuose laikytuose
gumbuose po keturių laikymo mėnesių.
3. Mažiausiai bendrojo cukraus ir sacharozės nustatyta visuose gumbuose,
nesvarbu, kur jie buvo laikyti, po dviejų mėnesių.
4. Per visą laikymo laikotarpį iš esmės didžiausi invertuoto cukraus kiekiai
nustatyti maišuose laikytuose topinambų gumbuose.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
91

Literatūra
1. B a r t a J., Fodor P., Torok S., Vukov K. Mineral components and micro-elements
in Jerusalem artichoke tubers grown in Hungary // Acta Alimen. 1990. Vol. 19. P.
41–46.
2. Ben Chekroun M., Amzile J., El Yachioui M. Qualitative and quantitative
development of carbohydrate reserves during the biological cycle of Jerusalem
artichoke (Helianthus tuberosus L.) tubers // New Zealand Journal of Crop and
Horticultural Science. 1994. Vol. 22. P. 31–37.
3. Ben Chekroun M., Amzile J., Mokhtari M., El Haloui N. E. Comparison of
fructose production by 37 cultivars of Jerusalem artichoke (Helianthus tuberosus
L.) // New Zealand Journal of Crop and Horticultural Science. 1996. Vol. 24. P.
115–120.
4. Cabezas M. J., Rabert C., Bravo S., Shene C. Inulin and sugar contents in
Helianthus tuberosus and Cichorium intybus tubers: effect of post harvest storage
temperature // Journal of food science. 2002. Vol. 67. N 8.
5. LSTISO 751:2000. Vaisių ir daržovių gaminiai. Vandenyje netirpių sausųjų
medžiagų nustatymas.
6. LST 1698:2000. Vaisių ir daržovių gaminiai. Cukrų nustatymas.
7. M o d l e r H. W., Jones J. D., Mazza G. Observations on long-term storage
and processing of Jerusalem artichoke tubers // Food Chem. 1993. Vol. 48.
P. 279–284.
8. Saengthobpinit W., Sajjaanantakul T. Influence of harvest time and storage
temperature on characteristics of inulin from Jerusalem artichoke (Helianthus
tuberosus L.) tubers // Postharvest Biology and Technology. 2005. Vol. 37. N 1.
P. 93–100.
9. Schorr-Galindo S., Guiraud J. P. Sugar potential of different Jerusalem artichoke
cultivars according to harvest // Biores.Tech. 1997. Vol. 60. P. 15–20.
10. Soja G., Dersch G., Prasnik W. Harvest dates, fertilizer and varietal effects on
yield, concentration and molecular distribution of fructan in Jerusalem artichoke
(Helianthus tuberosus L.) // Journal of agronomy and crop science. 1990. Vol.
165. P. 181–189.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
THE INFLUENCE OF STORAGE CONDITIONS ON QUAL-
ITY OF HELIANTHUS TUBEROSUS L. TUBERS
P. Aleknavičienė, E. Jarienė, H. Danilčenko, K. Bartašiūtė, G. Jakimonytė
Summary
The quality of Helianthus tuberosus L. tubers during storage was evaluated in LUA
in 2006–2007. The tubers were stored in bags, sand and peat in refrigerator KX–Ž where
92

temperature was 2°C and RH 95%. The index of chemical composition in tubers was identified
by standard methods: the quantity of dry matter, dry soluble solids, total, reducing sugar and
sucrose. It was determined that after four storage months, when tubers were kept in bags, the
amount of dry matter was 2.2 times bigger comparing with tubers, which were kept in sand
and peat. According to our results, the biggest loss of dry soluble solids was established after
four storage months (4.01%), when tubers were kept in bags.
Irrespective of storage conditions, the lowest amounts of total sugar and sucrose were
determined after two storage months. Essential biggest amounts of reducing sugars were
established when tubers where kept in bags.
Key words: chemical composition, Jerusalem artichoke (Helianthus tuberosus L.) quality,
93

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
AUGIMO REGULIATORIŲ 2,4-D ir TDZ ĮTAKA CATTLEYA
HIBRIDŲ KALIAUS INDUKCIJAI
Rasa ŽUMBAKIENĖ 1 , Vidmantas STANYS 2 ,
Gražina STANIENĖ 2
1
Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53361 Akademija, Kauno r.
2
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT-54333 Babtai, Kauno r.
El.paštas v.stanys@lsdi.lt
Kaliaus indukcijos tyrimai atlikti siekiant sukurti efektyvią Cattleya genties augalų
genetinės transformacijos sistemą. Nustatytos optimalios Cattleya hibridų kaliaus formavimosi
sąlygos. Izoliuoti Cattleya hibridų 5–10 mm ilgio mikrolapelių ir 4–10 mm belapių mikroūglių
eksplantai auginti modifikuotoje Murashige–Skoog terpėje (1/2 makro- ir mikroelementų
koncentracijos) su augimo reguliatoriais 2,4-D (1,0–20,0 mg/l) ir TDZ (1,0 mg/l). Eksplantai
subkultivuoti kas 30 dienų. Nustatyta, kad augimo reguliatorius TDZ yra reikalingas eksplantų
gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir kaliaus indukcijai vykti. Nustatyta, kad kaliaus indukcijos
dažnumas priklauso nuo eksplanto audinių diferenciacijos. Mikroūglių kultūroje kalius pradėjo
formuotis vėliau nei mikrolapelių kultūroje, tačiau šviesiai geltono kaliaus formavimosi
dažnumas buvo didesnis. Nustatytos egzogeninių augimo reguliatorių koncentracijos, kurioms
esant visuose mikroūglių segmentų eksplantuose indukuojama kaliusogenezė. Optimali augimo
reguliatorių koncentracija maitinamojoje terpėje buvo 1–10 mg/l 2,4-D ir 1,0 mg/l TDZ.
Reikšminiai žodžiai: Cattleya, 2,4-D, kaliaus indukcija, TDZ.
Įvadas. Gegužraibinių (Orchidaceae) šeima savo apimtimi ir augalų įvairove yra
viena didžiausių tarp gaubtasėklių (Angiosperm). Ją sudaro apie 700 genčių ir 35 000
rūšių. Šiai šeimai priskiriama ir Cattleya Lindl. gentis, kurioje yra apie 65 rūšys bei
daugybė naujų sukurtų hibridų.
Kuriant naujas Cattleya Lindl. genties augalų formas, siekiama panaudoti augalų
moderniosios biotechnologijos metodus ir sukurti augalų transformavimo sistemas,
o tam būtina parengti kaliaus indukcijos ir augalų regeneravimo metodikas in vitro
(Belarmino, Mii, 2000).
Augalo ląstelių proliferacija ir diferenciacija yra kontroliuojama daugybės faktorių,
tarp jų ir fitohormonų: auksinų ir citokininų. Hormonai veikia kaip signalai, stimuliuojantys
ar inhibuojantys augalų augimą ir reguliuojantys jų vystymąsi (Fosket, 1994). Augimo
reguliatoriai naudoti dauginant Cattleya genties rūšis in vitro: C.aurantiaca ūglių
viršūnėmis (Mauro ir kt., 1994), šaknų meristemų kultūroje, dauginant Cattleya hibridą
C. nobilior Rchb.F. × C. loddigesii Ldl. (Kerbauy, 1991), indukuojant pumpurus iš C.
walkeriana sėjinukų (Krapiec ir kt., 2003), skatinant pažastinių pumpurų augimą iš
C. mossiae Parker ex Hook ūglių (Torres, Mogollon, 2000). Žinoma, jog citokininai
ir auksinai skatina kaliaus formavimąsi audinių kultūroje (Skoog, Armstrong, 1970).
Orchidėjų kalius in vitro kultūroje auga lėtai, jis yra linkęs greitai apmirti
94

(Kerbauy, 1984). Jei kaliaus indukcija vyktų patikimai ir jis išliktų genetiškai stabilus,
greitai augtų ir nekeisdamas savo prigimties lengvai formuotų protokormus, tai būtų
puiki masinio orchidėjų dauginimo priemonė (Islam ir kt., 2002). Kaliaus ir kaliaus
ląstelių suspensiją galima panaudoti Cattleya Lindl. genties augalams transformuoti
panaudojant Agrobacterium tumefaciens, nes genetinį orchidėjų pagerinimą, naudojant
lytinės hibridizacijos metodus, riboja reprodukcijos proceso savitumas ir ilgas
vystymasis.
Darbo tikslas – ištirti augimo reguliatorių 2,4–D ir TDZ poveikį Cattleya hibridų
kaliaus indukcijai mikroūglių ir lapelių in vitro kultūroje.
Tyrimo objektas ir metodai. Tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės
instituto Augalų biotechnologijos laboratorijoje. Tirti in vitro augančių hibridinių
Cattleya augalų 5–10 mm ilgio lapeliai ir 4–10 mm mikroūgliai, pašalinus nuo jų
lapalakščius.
Naudota Murashige-Skoog (MS) (Murashige, Skoog, 1962) maitinamoji terpė
su perpus sumažintomis makro- ir mikrodruskų koncentracijomis. Terpėje buvo
po 0,50 mg/l askorbo, nikotino rūgšties, piridoksino ir tiamino, 50,0 mg/l inozito,
15,0 g/l sacharozės. Tirti augalų augimo reguliatorių: 2,4-dichlorfenoksiacto rūgšties
(2,4-D) 1,00, 10,00, 15,00, 20,00 mg/l ir 1-fenil-3-(1,2,3-tiadiazol-5-il)-karbamido
(TDZ) 1,0 mg/l, koncentracijų deriniai. Maitinamosios terpės pH 5,7. Eksplantai auginti
kultivavimo kambaryje, esant 25 ± 1°C temperatūrai ir 16 valandų fotoperiodui su
50 µmol m -2 s -1 fotonų srautu. Kiekviename variante sodinta po 20 eksplantų.
Eksplantai subkultivuoti kas 30 dienų. Prieš kiekvieną subkultivavimą matuotas
eksplantų dydis ir registruotas kaliaus formavimosi dažnumas.
Tyrimų duomenys apdoroti dispersinės analizės metodu (Tarakanovas, 1999).
Rezultatai. Augalų augimo reguliatoriai ir jų deriniai neturėjo įtakos eksplantų
išgyvenimui per pirmąsias keturias kultivavimo savaites. Visi izoliuoti eksplantai
išgyveno, kad ir kokios sudėties terpėje buvo auginti. Per antrąjį kultivavimo mėnesį
skirtinguose terpės variantuose, nelygu eksplanto prigimtis, dalis jų žuvo (1 pav.).
Lapelių žuvimo procentas buvo didesnis nei mikroūglių. Per antrąjį kultivavimo mėnesį
kontroliniame variante (be egzogeninių augimo reguliatorių) 40 proc. izoliuotų lapelių
žuvo. Šis skaičius didėjo, ilgėjant kultivavimo trukmei.
TDZ turėjo lemiamą reikšmę eksplantų išgyvenimui. Antrąjį auginimo mėnesį
augimo reguliatoriaus 2,4-D 1–5 mg/l koncentracijos didino išgyvenusių izoliuotų
lapelių procentą, o vėliau iš esmės mažino. Visos didesnės šio augimo reguliatoriaus
koncentracijos mažino izoliuotų lapelių išgyvenimo procentą. Panaši tendencija
pastebėta ir su mikroūgliais, tačiau žudantis poveikis pasireiškė jau esant 5 mg/l
2,4-D koncentracijai.
Po dvylikos kultivavimo savaičių, palyginti su kontroliniu variantu, iš esmės
mažiau izoliuotų lapelių išgyveno tik naudojant mažiausias (1–5 mg/l) 2,4-D
koncentracijas, o šešiolikos savaičių neišgyveno nė vienas eksplantas. Panaši tendencija
pastebėta ir su mikroūgliais, tik toksinis 2,4-D poveikis pasireiškė žymiai lėčiau ir po
šešiolikos savaičių terpėje su 10 mg/l 2,4-D dar buvo žalių mikroūglių.
Maitinamosiose terpėse, kur buvo panaudoti įvairūs auksino ir citokinino deriniai,
abiejų tipų eksplantai išgyveno iš esmės geriau.
95

1 p a v. Augalų augimo reguliatorių 2,4-D ir TDZ įtaka
Cattleya hibridų mikrolapelių ir mikroūglių išgyvenimui in vitro:
A – mikrolapeliai; B – mikroūgliai
F i g. 1. The influence of plant growth regulators 2,4-D and TDZ
on survival of Cattleya hybrids explants in vitro:
A – microleaves; B – microshoots
2 p a v. Augalų augimo reguliatorių 2,4-D ir TDZ įtaka kaliaus indukcijai Cattleya
hibridų mikrolapelių kultūroje
F i g. 2. The influence of plant grow regulators 2,4-D and TDZ on callus induction on
Cattleya hybrids microleaves in vitro
Pirmąsias keturias savaites izoliuoti mikroūgliai ir mikrolapeliai išliko žali,
brinko, bet kaliaus neformavo. Pirmieji mikrokaliai pradėjo formuotis ant lapelių
96

ketvirtą–aštuntą auginimo savaitę (2 pav.). Terpėse su 2,4-D ir TDZ kalius formavosi
intensyviau negu terpėje tik su auksinu 2,4-D arba tik su citokininu TDZ. Kalius
formavosi didžiausiu dažnumu, terpėje esant 5,0 mg/l 2,4-D ir 1,0 mg/l TDZ, ir po
dvylikos savaičių kultivavimo 90 proc. eksplantų suformavo kalių.
3 p a v. Augalų augimo reguliatorių 2,4-D ir TDZ įtaka kaliaus indukcijai
Cattleya hibridų mikroūglių kultūroje:
A ir B – be TDZ; C ir D – su TDZ.
F i g. 3. The influence of plant growth regulators 2,4-D and TDZ on callus
induction on Cattleya hybrids microshoots in vitro:
A and B without TDZ; C and D – with TDZ.
Mikroūglių kultūroje kalius pradėjo formuotis vėliau, aštuntą–dvyliktą auginimo
savaitę (3 pav.). Terpėse su abiem augalų augimo reguliatoriais kalius formavosi
intensyviau nei terpėse tik su 2,4-D. Mikroūgliai pradėjo formuoti gelsvai rusvą
kalių 100 proc. dažnumu terpėje su 5,0 mg/l 2,4-D ir 1,0 mg/l TDZ dvyliktą
auginimo savaitę.
Aptarimas. Kaliaus indukcija gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augaluose yra
ilgas ir sudėtingas procesas, jam didelės įtakos turi eksplanto audinių diferenciacijos
lygis. Įvairių eksplantų audinių dediferenciacija in vitro sukuria plastišką raidos
požiūriu eksplanto būseną, kuriai esant santykinai lengvai gali būti skatinama kaliaus
indukcija ar tiesioginė regeneracija (Schwarz ir kt., 2005). Parodyta, kad didelis auksinų
ir citokininų santykis skatina vienaskilčių augalų kaliaus indukciją (Gaba, 2005).
Atlikti tyrimai parodė, kad Cattleya hibridų eksplantų reakcija į egzogeninius
augimo reguliatorius priklausė nuo eksplanto prigimties, augimo reguliatoriaus
cheminės struktūros ir koncentracijos. Citokininų prigimties augimo reguliatorius
TDZ didino eksplantų išgyvenimą, tačiau kaliaus indukcijos neskatino, nors ląstelių
dalijimosi funkcija, kurią kontroliuoja citokininai, gali būti susieta su kaliusogeneze. Ši
97

tendencija buvo būdinga abiejų tipų tirtiems eksplantams. Auksinų prigimties augimo
reguliatorius 2,4-D buvo būtinas kaliaus indukcijai, tačiau didesnės jo koncentracijos
toksiškai veikė eksplantus. Viena šio reiškinio galimų priežasčių – etileno susidarymas,
kuris toksiškai veikia pradinius eksplantus (Gaba, 2005).
Tirti Cattleya hibridų eksplantai formavo kalių skirtingu laiku ir kaliaus indukcijos
dažnumas buvo nevienodas. Kaliaus formavimas mikrolapelių kultūroje vyko
anksčiau nei mikroūglių, tačiau mažesniu dažnumu. Galima manyti, kad šie procesai
priklausė nuo mikroūglių apikalinių meristemų, kurios yra auksinų gamybos centrai ir
sąlygoja šiuos procesus. Cattleya hibridų lapai kalių indukavo mažesniu dažnumu nei
mikroūgliai. Tokia tendencija pastebėta ir tiriant kitas orchidėjų rūšis. Mažu dažnumu
kalių formavo ir Phalaenopsis hibridų mikrolapeliai (Ishii ir kt., 1998; Žumbakienė ir
kt., 2005). Bandymai indukuoti kalių iš Cymbidium ensifolium var. misericors lapelių,
dedant į terpes 2,4-D ir TDZ, buvo nesėkmingi (Chang, Chang, 1998; Texeira da Silva
ir kt., 2006). Taigi orchidėjų lapeliai nėra tinkamiausi eksplantai kaliaus indukcijai
vykti. Indukuojant kalių mikroūglių kultūroje, kalius formavosi vėliau, tačiau parinkus
tinkamus egzogeninius augimo reguliatorius ir nustačius optimalius jų santykius,
100 proc. eksplantų formavo kalių.
Optimali auksino 2,4-D koncentracija, reikalinga kaliaus indukcijai vykti,
įvairioms augalų rūšims yra skirtinga. Tam įtakos turi motininio augalo fiziologinė
būklė, eksplanto tipas ir auginimo sąlygos. Maitinamosiose terpėse tik su 2,4-D kalius
formavosi, tačiau, ilgėjant auginimo laikui, eksplantai, o vėliau ir kalius, rudavo ir žuvo.
Bandymo metu nustatyti TDZ ir 2,4-D koncentracijų deriniai, kai visi mikroūgliai
indukavo kalių. Priešingai nei teigiama klasikinėse apžvalgose (Schwarz ir kt.,
2005), Cattleya hibridų mikroūglių kaliaus indukcija sėkmingai vyko esant plačiam
ekzogeninių auksinų ir citokininų koncentracijų santykių spektrui. Po 16 savaičių
100 proc. eksplantų suformavo kalių terpėse, kuriose auksinų ir citokininų santykis
buvo 1–10:1, skyrėsi tik kaliaus indukcijos tempas. Tai leidžia daryti prielaidą, kad
meristeminės prigimties eksplantai sugeba palaikyti tinkamiausią kaliusogenezei
auksinų ir citokininų santykį, nes patys sintetina endogeninius citokininus, nelygu
ekzogeninių auksinų prigimties augimo reguliatorių kiekis terpėje.
Išvados. 1. Cattleya hibridų kaliaus indukcija priklauso nuo eksplanto tipo.
In vitro sąlygomis mikroūgliai formuoja kalių dažniau nei mikrolapeliai.
2. Vien tik augimo reguliatoriaus 2,4-D buvimas terpėje neužtikrina sėkmingo
kaliaus formavimosi. Didesnės šio augimo reguliatoriaus koncentracijos (> 5 mg/l)
žudančiai veikia izoliuotus eksplantus.
3. Augimo reguliatorius TDZ būtinas Cattleya hibridinių augalų eksplantų
kaliui formuotis ir gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Optimalios augalų augimo
reguliatorių koncentracijos, būtinos mikroūglių kaliui formuotis, yra 1–10 mg/l
2,4-D ir 1,0 mg/l TDZ.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
98

Literatūra
1. B e l a r m i n o M. M., Mii M. Agrobacterium-mediated Genetic Transformation
of a Phalaenopsis orchid // Plant Cell Rep. 2000. Vol. 19. P. 435–442.
2. Chang C., Chang W. C. Plant Regeneration from Callus Culture of Cymbidium
ensifolium var. Misericors // Plant Cell Rep. 1998. Vol. 17. P. 251–255.
3. F o s k e t D. E. Plant growth and development: a molecular approach. London,
1994. 580 p.
4. Gaba V. P. Plant growth regulators in plant tissue culture and development // Plant
development and biotechnology. CRC Press. 2005. P. 87–100.
5. Ishii I., Takamura T., Goi M., Tanaka M. Callus induction and somatic
embryogenesis of Phalaenopsis // Plant Cell Rep. 1998. Vol. 17. P. 446–450.
6. I s l a m O. M., Ischihashi S., Matsui S. Studies on callus derived plantlet
regeneration through embryogenesis in Phalaenopsis // J. Orcid Soc. India. 2002.
Vol. 16. P. 95–104.
7. Kerbauy G. B. In vitro conversion of Cattleya root tip cells into protocorm-like
bodies // J. Plant. Physiol. 1991. Vol. 138. P. 248–251.
8. Kerbauy G. B. Plant regeneration of Oncidium varicosum (Orchidaceae) by means
of root tips culture // Plant Cell Rep. 1984. Vol. 3. P. 27–29.
9. Krapiec P. V., Milaneze M. A., Machado M. P. Effects of different combinations
of growth regulators for bud induction from seedlings of Cattleya walkeriana
Gardner (Orchidaceae) // Acta Scientarium: Biological Sciences. 2003. Vol. 25.
P. 179–182.
10. Mauro M., Sabapathi M. D., Smith R. A. Influence of benzylamino purine and
alpha-naphthaleneacetic acid on multiplication and biomass production of Cattleya
aurantiaca shoot explants // Lindleyana. 1994. Vol. 9. P. 169–173.
11. Murashige T., Skoog F. A Revised Medium for Rapid Growth and
Bioassays with Tobacco Tissue Cultures // Physiol. Plant. 1962. Vol. 15.
P. 473–497.
12. Schwarz O. J., Sharma A. R., Beaty R. M. Propagation from nonmeristemic
tissues: organogenesis // Plant development and biotechnology. CRC Press. 2005.
P. 159–172.
13. Skoog F., Armstrong D. J. Cytokinin. Annu. Rev. // Plant. Physiol. 1970. Vol. 21.
P. 359–384.
14. Tarakanovas P. Statistinių duomenų apdorojimo programos paketas „Selekcija“.
Akademija: Lietuvos žemdirbystės institutas, 1999. 57 p.
15. Texeira da Silva J. A., Singh N., Tanaka M. Priming biotic factors for
optimal protocorm-like body and callus induction in hybrid Cymbidium
(Orchidaceae), and assessment of cytogenetic stability in regenerated
plantlets // Plant Cell Tiss. Org. Cult. 2006. Vol. 84. P. 135–144.
16. Torres J., Mogollon N. Micropropagacion de Cattleya mossiae Parker ex
Hook mediante brotacion axilar inducida por tidiazuron // Bioagro. 2000.
Vol. 12. P. 10–14.
17. Žumbakienė R., StanysV., Stanienė G. Augimo reguliatorių 2,4-D ir TDZ įtaka
Phalaenopsis hibridų kaliaus indukcijai // Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai,
2005. T. 24(4). P. 200–205.
99

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
THE INFLUENCE OF PLANT GROWTH REGULATORS 2,4-D AND TDZ
ON CATTLEYA HYBRIDS CALLUS INDUCTION
R. Žumbakiene, V. Stanys, G. Staniene
Summary
The research of callus induction was investigated seeking establish effective and
reliable system for genetic transformation of Cattleya. The optimal conditions for induction
of Cattleya hybrids callus formation were established. Isolated explants of Cattleya hybrids
5–10 cm long microleaves and 4–10 cm microshoots were cultured on modified Murashige
and Skoog medium (1/2 strength macro- and micro- elements), enriched with 2,4-D
1,0-20,0 mg l -1 and TDZ 1,0 mg l -1 . Explants were subculture every 30 days. It was shown,
that plant growth regulator TDZ is necessary for maintenance of explants vitality and callus
induction. It was determined that the frequency of callus formation depends on the explants
tissue differentiation. Callus formation on microshoots culture was later than in microleaves, but
the frequency of light yellow callus formation was higher. It was determined the concentrations
of exogenous plant growth regulators that induced callus genesis in all explants. The optimal
ratio in medium was: 1–10 mg l -1 2,4-D and 1,0 mg l -1 TDZ.
100

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO
IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2007. 26(2).
KINETINO IR GIBERELINO RŪGŠTIES (GA 3
) ĮTAKA VAIS-
TINIO SMIDRO (ASPARAGUS OFFICINALIS L.) GEMALŲ
VYSTYMUISI IN VITRO
Audronė ŽEBRAUSKIENĖ 1 , Liudmila KMITIENĖ 1 ,
Vidmantas STANYS 2
1
Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53067 Kaunas – Akademija, Kauno r.
El. paštas azebrauskiene@yahoo.com
2
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT-54333 Babtai, Kauno r. El.
paštas V.Stanys@lsdi.lt
Darbo tikslas – ištirti fitohormonų kinetino, giberelino ir jų derinio bei eksplanto prigimties
įtaką skirtingų veislių vaistinio smidro gemalų dygimui in vitro.
Vaistinių smidrų in vitro tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto
Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriuje 2006–2007 m. Tyrimams naudoti vaistinių
smidrų mišrių veislių ‘Schwetzinger Meisterchub’, ‘Eposs’ ir ‘Rambo’ eksplantai: nesubrendę
gemalai, nesubrendusios sėklos be luobelės ir subrendusios sėklos.
Tyrimais nustatyta, kad vaistinių smidrų organogenezei įtakos turėjo eksplanto prigimtis,
veislės genetinės savybės bei fitohormonai. Ilgiausius ūglius ir šaknis formavo nesubrendusios
sėklos be luobelės, ypač ‘Schwetzinger Meisterchub’ veislės, augintos terpėje su giberelino
rūgštimi (GA 3
). Auginant smidrus iš sėklų, ūgliai bei šaknys formavosi ir augo greičiau. Jau po
šešių savaičių jie buvo perkelti į ex vitro sąlygas, išskyrus veislę ‘Eposs’. Šios veislės ūgliai ir
šaknys vystėsi labai silpnai, jų ilgis buvo mažiausias visuose variantuose. Trumpiausi ūgliai ir
šaknys buvo mikroaugalų, išaugintų iš gemalų, izoliuotų iš nesubrendusių sėklų.
Reikšminiai žodžiai: giberelino rūgštis, in vitro, kinetinas, organogenezė, vaistinis smidras.
Įvadas. Vaistinis smidras (Asparagus officinalis L.) yra smidrinių (Asparagaceae)
šeimos daugiametis šakniastiebinis augalas, turintis storą, šakotą kerą su storomis
virviškomis šaknimis. Kero viršutinėje dalyje yra pumpurai, iš kurių išsivysto stori,
sultingi valgomi ūgliai. Žemėje ūgliai būna balti, o pasirodžiusių dirvos paviršiuje
viršūnėlės įgauna rausvai violetinę, tamsiai violetinę ar žalią spalvą. Nenupjauti ūgliai
išsivysto į šakotus stiebus (Bielka, 1989; Cantaluppi, 1994; Knaflewski, 1995).
Smidrai yra dvinamiai augalai, vyriški ir moteriški žiedai susiformuoja ant skirtingų
augalų. Paprastai mišrių veislių ‘Mary Washington’, ‘Jarsey Queen’ ir kt. pasėliuose
būna panašus skaičius vyriškų ir moteriškų augalų. Vyriškos grupės veislės formuoja
tik vyriškus augalus. Šios veislės labai derlingos, jų augalai dera ilgiau negu mišrių
veislių, neaugina sėklų. Mišrių veislių augalai dauginami sėklomis ir vegetatyviškai.
Moteriški augalai užaugina sėklas, o vyriški paprastai sėklų neformuoja. Kartais dėl
nebūdingų aplinkos sąlygų ir ant vyriškų augalų užsimezga nedaug vaisių. Šiuose
vaisiuose sėklos būna nevisavertės, todėl, siekiant išauginti tolimuosius hibridus iš
101

nevisaverčių sėklų, paspartinti augalų auginimo procesą, aplenkiant sėklos ramybės
būseną, tiriant sėklos raidos ir dygimo fiziologinius procesus, naudojama izoliuotų
gemalų kultūra (Reed, 2005).
Lietuvoje vaistinio smidro izoliuotų gemalų kultūra nebuvo tirta. Neaiški įvairių
sėklos dalių, fitohormonų derinių reikšmė gemalo raidai in vitro.
Darbo tikslas – ištirti fitohormonų kinetino, giberelino ir jų derinio bei eksplanto
prigimties įtaką skirtingų veislių vaistinio smidro gemalų dygimui in vitro.
Tyrimo objektas ir metodai. Tirtos veislės ‘Schwetzinger Meisterchub’, ‘Eposs’
ir ‘Rambo’. Tyrimai atlikti LSDI Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriuje
2006–2007 m. Augalai auginti kontroliuojamomis sąlygomis iš nesubrendusių sėklų
gemalų, nesubrendusių sėklų be luobelės bei subrendusių sėklų. Nesubrendusios
sėklos buvo išskirtos iš žalios spalvos vaisių, praėjus 60 dienų nuo žydėjimo pradžios.
Subrendusios sėklos buvo išimtos iš sunokusių vaisių. Eksplantai sterilinti 70%
etanolio tirpale 1 min., perplauti steriliu vandeniu ir 5 min. sterilinti 0,1% gyvsidabrio
chloridu, po to 3 kartus perplauti steriliu distiliuotu vandeniu. Sterilūs eksplantai auginti
mėgintuvėliuose su 3 ml Vaito (White, 1943) maitinamosios terpės. Į maitinamąją
terpę įdėta sacharozės (20 g l -1 ), agaro (8 g l -1 ), kinetino (2 mg l -1 ), giberelino
(5 mg l -1 ) bei kinetino ir giberelino derinio (2 mg l -1 kinetino + 5 mg l -1 giberelino).
Terpės pH 5,8–6,0 nustatytas prieš ją autoklavuojant 20 min. 120°C temperatūroje.
Eksplantai auginti kultivavimo kambaryje, esant 25 ± 1°C temperatūrai ir
16 valandų fotoperiodui su 50 µmol m -2 s -1 fotonų srautu.
Ūglių aukštis ir šaknų ilgis matuoti po dviejų, keturių, šešių ir aštuonių savaičių.
Kiekviename variante sodinta po 30 eksplantų.
Duomenys įvertinti naudojant statistinių duomenų apskaičiavimo programų paketą
„Selekcija“ (Tarakanovas, 1996).
Rezultatai. Vaistinio smidro gemalų raida in vitro priklausė nuo eksplanto tipo
bei fitohormonų ar jų santykio maitinamojoje terpėje (1 lentelė). Po keturių savaičių
daugiausia ūglių (26,7 proc.) užregistruota maitinamojoje terpėje su GA 3.
Šioje terpėje
ūgliai buvo ilgiausi (1,88 cm) ir daugiausia eksplantų (53,3 proc.) formavo šaknis.
Maitinamojoje terpėje su kinetinu ūgliai ir šaknys formavosi silpniau: per keturias
savaites 13,3 proc. eksplantų suformavo ūglius ir 16,7 proc. – šaknis. Terpėje su
kinetino ir GA 3
deriniu tik 6,7 proc. eksplantų išaugino ūglius, tačiau net 50 proc.
suformavo šaknis.
Praėjus aštuonioms savaitėms nuo gemalų izoliavimo, daugiausia eksplantų su
ūgliais (56,7 proc.) užregistruota maitinamojoje terpėje su kinetinu. Šioje terpėje
šaknis suformavo 66,7 proc. eksplantų (1 lentelė). Terpėje su GA 3
intensyviausiai vyko
rizogenezė (73,3 proc.) ir šaknys išaugo ilgiausios. Terpėje su kinetino ir GA 3
deriniu
gemalai intensyviau formavo šaknis, tačiau tik 20 proc. išaugino ūglius.
Smidrų organogenezė in vitro iš nesubrendusių sėklų be luobelės vyko intensyviau
nei iš gemalų. Maitinamojoje terpėje su GA 3
jau po dviejų savaičių 60 proc. eksplantų
suformavo ūglius, kurių vidutinis aukštis siekė 5,28 cm (2 lentelė).
102

1 l e n t e l ė. Kinetino ir giberelino rūgšties (GA 3
) įtaka smidrų augimui iš izoliuotų
gemalų
T a b l e 1. The influence of kinetin and gibberellic acid (GA 3
) on the growth of asparagus
from isolated embryos
2 l e n t e l ė. Kinetino ir giberelino rūgšties (GA 3
) įtaka smidrų augimui iš
nesubrendusių sėklų be luobelės
T a b l e 2. The influence of kinetin and gibberellic acid (GA 3
) on the growth of asparagus
from immature seeds without coat
Iš esmės mažiausiai ūglių (50 proc.) suformavo eksplantai, auginami terpėje su
kinetinu. Terpėje su kinetino ir GA 3
deriniu intensyviausiai formavosi šaknys: po
dviejų savaičių 80 proc. eksplantų suformavo šaknis. Šaknų ilgis nepriklausė nuo
maitinamosios terpės fitohormonų sudėties.
103

Praėjus šešioms savaitėms po sodinimo, 90 proc. eksplantų, auginamų
maitinamojoje terpėje su GA 3
, suformavo ūglius, kurių aukštis siekė 9,14 cm, ir
96,7 proc. – šaknis (2 lentelė). Tokius augalus jau buvo galima perkelti į ex vitro
sąlygas. Po šešių savaičių esminių eksplantų organogenezės dažnumo skirtumų tarp
tirtų maitinamosios terpės variantų neaptikta. Tik augalai, išaugę terpėje su GA 3,
buvo
didesni, turėjo ilgesnes šaknis.
In vitro sąlygomis iš sėklų greičiau augo šaknys nei ūgliai. Praėjus dviem savaitėms
po sodinimo, vidutiniškai 30,0–43,3 sėklų išaugino šaknis (3 lentelė). Intensyviausiai
šaknys augo terpėje su kinetino ir GA 3
deriniu (43,3 proc.), lėčiau – terpėje su GA 3
(30
proc.), tačiau jų ilgis buvo didžiausias (3,38 cm). Daugiausia normaliai išsivysčiusių
ūglių sėklos išaugino maitinamojoje terpėje su GA 3
(26,7 proc.). Jų aukštis siekė
vidutiniškai 4,88 cm. Maitinamojoje terpėje su kinetinu per dvi savaites tik 10 proc.
sėklų išaugino ūglius, per 6 savaites 53,3–63,3 proc. sėklų išaugino ūglius ir šaknis
(3 lentelė).
3 l e n t e l ė. Kinetino ir giberelino rūgšties (GA 3
) įtaka smidrų augimui iš sėklų
T a b l e 3. The influence of kinetin and gibberellic acid (GA 3
) on the growth of asparagus
from seeds
Išanalizavus tyrimų duomenis, galima teigti, kad maitinamoji terpė su skirtingais
fitohormonais neveikė sėklų in vitro dygimo. GA 3
bei kinetino ir GA 3
derinys skatino
sėklų dygimą pirmaisiais etapais.
Analizuojant veislės įtaką organogenezei in vitro, naudojant skirtingus
fitohormonus ir jų derinius, nustatyta, kad smidrų veislės ‘Eposs‘ izoliuoti gemalai
maitinamojoje terpėje su kinetinu suformavo ilgiausius ūglius (2,35 cm). Veislių
‘Schwetzinger Meisterchub‘ ir ‘Rambo‘ ūglių ilgis buvo tris kartus mažesnis.
Maitinamojoje terpėje su kinetino ir GA 3
deriniu stebėtos analogiškos tendencijos, tik
išaugusių ūglių ilgis buvo beveik tris kartus mažesnis. Maitinamojoje terpėje su GA 3
visų veislių iš gemalų išaugę ūgliai buvo vienodi. Per aštuonias savaites jų ilgis pasiekė
104

2,17–2,22 cm. Vertinant vizualiai, ilgiausias šaknis formavo veislės ‘Eposs‘ eksplantai,
tačiau tik terpėje su GA 3
(ilgis siekė 1,18 cm) skirtumas buvo esminis. Maitinamojoje
terpėje su kinetinu visų veislių smidrų eksplantų šaknys buvo trumpiausios (1 pav.).
1 p a v. Kinetino ir giberelino rūgšties (GA 3
) įtaka skirtingų veislių smidrų izoliuotų
gemalų organogenezei
F i g. 1. The influence of kinetin and gibberellic acid (GA 3
) on the organogenesis of different
cultivars of asparagus from isolated embryos
Analizuojant tyrimų duomenis, nustatyta, kad skirtingų veislių smidrų izoliuoti
gemalai nevienodai reagavo į fitohormonus.
Nesubrendusios sėklos be luobelės maitinamojoje terpėje su GA 3
per šešias
savaites suformavo ilgiausius ūglius (vidutiniškai 8,2–10,7 cm ilgio), ypač išsiskyrė
‘Schwetzinger Meisterchub’ (10,7 cm). Lėčiausiai augo maitinamojoje terpėje su
kinetino ir GA 3
deriniu auginamų eksplantų ūgliai (vidutinis ūglių ilgis – 4,5–4,6 cm)
(2 pav.).
2 p a v. Kinetino ir giberelino rūgšties (GA 3
) įtaka skirtingų veislių smidrų
nesubrendusių sėklų be luobelės organogenezei
F i g. 2. The influence of kinetin and gibberellic acid (GA 3
) on the organogenesis of different
cultivars of asparagus from immature seeds without coat
105

Daiginant smidro sėklas, jau po dviejų savaičių augalai turėjo visiškai
susiformavusius ūglius ir šaknis. Po šešių savaičių jie buvo perkelti į ex vitro sąlygas.
Ir ūglių, ir šaknų formavimuisi ir augimui įtakos turėjo GA 3
. Intensyviausiai augo
‘Schwetzinger Meisterchub’ ir ‘Rambo’ ūgliai (jų ilgis siekė atitinkamai 8,6 ir 8,8 cm)
bei šaknys (atitinkamai 7,00 ir 4,74 cm). Maitinamojoje terpėje su kinetinu išaugo daug
trumpesni ūgliai (vidutiniškai 1,83–2,03 cm ilgio) ir šaknys (2,64–3,87 cm) nei kitose
terpėse. Veislei ‘Eposs‘ fitohormonai ir jų derinys turėjo mažiausiai įtakos (3 pav.).
3 p a v. Kinetino ir giberelino rūgšties (GA 3
) įtaka skirtingų smidro veislių sėklų
dygimui in vitro
F i g. 3. The influence of kinetin and gibberellic acid (GA 3
) on the seed germination of
different asparagus cultivars in vitro
Aptarimas. Šiuo metu in vitro metodai sėkmingai naudojami kuriant gyvybingas
hibridines augalų veisles, sveikų, grynų ir produktyvių augalų linijas, masiškai
dauginant augalus (Гасси, 1987).
In vitro metodo sėkmę lemia augalo genotipas, eksplanto tipas ir jo fiziologinė
būklė, eksplantų auginimo sąlygų bei maitinamosios terpės sudėtis. Citokininai skatina
ląstelės dalijimąsi ir pumpurų pradmenų susidarymą, ūglių apikalinį dominavimą.
Giberelinai, kurių aptinkama apie 100 skirtingų variantų, reguliuoja augalų gyvenimo
ciklą, kontroliuoja ūglių tįsimą, žydėjimą, inicijuoja meristemos formavimąsi labai
ankstyvose stadijose (Муромцев ir kt., 1990; Sliesaravičius, Stanys, 2005). GA 3
redukuoja šaknų formavimąsi in vitro. Praktiniams tikslams yra būtina identifikuoti
GA 3
efektą, atsižvelgiant į eksplanto fiziologinę būseną (Gaba, 2005).
Mūsų atliktų tyrimų duomenys rodo, kad GA 3
skatino ūglių ir šaknų augimą
visuose tirtuose vaistinio smidro eksplantų tipuose. Maitinamojoje terpėje su kinetino ir
GA 3
deriniu regeneracija vyko lėčiausiai. Tai sutampa su Sharma (1996) duomenimis,
kurie parodė, kad GA 3
skatino gemalo tįsimą, o citokininai stabdė jo augimą.
Vaistinio smidro sėklos dygimas vyko dviem etapais: pradžioje susiformavo
šaknelė ir tik vėliau, maždaug po savaitės, pradėjo augti ūglis. Luobelės pašalinimas
106

pakeitė ūglių ir šaknų raidos fiziologines koreliacijas. Auginant nesubrendusias sėklas
be luobelės, šis eiliškumas dažnai buvo sutrikdytas. Per 6 savaites 100 proc. visų
veislių nesubrendusių sėklų be luobelės suformavo ūglius ir šaknis, o šimtaprocentinio
subrendusių sėklų daigumo pasiekti nepavyko. Tai rodo, kad luobelėje sukaupti augimo
inhibitoriai, atlikdami fiziologinių koreliacijų palaikymo funkciją, kartu neleidžia
sudygti daliai sėklų, palaikydami embrioninę raidą. Tai patvirtina išsakytą mintį,
kad išankstinis sėklos dygimas skiriasi nuo normalaus sėklos dygimo hormonine
reguliacija (Finkelstein, 2004). Ši tendencija pasireiškė visose tirtose veislėse, tačiau
skirtinguose augalų genotipuose nevienodai. Augimo inhibitorių (abscizo rūgšties)
raidos reguliuojamasis poveikis parodytas indukuojant vaistinio smidro rutulinių
somatinių embrioidų raidą (Li, Wolyn, 1995). Analizuojant vaistinio smidro augimo
in vitro tyrimų duomenis, nustatyta, kad intensyviausiai ūgliai formavosi ir augo
naudojant vaistinio smidro nesubrendusias sėklas be luobelės kaip abscizo rūgšties
sankaupą. Silpniausiai ūgliai bei šaknys augo iš smidro izoliuotų gemalų. Dauginant
iš sėklų, organogenezė vyko lėtai, nes sėklos luobelė stabdė ūglių dygimą.
Išvados. 1. Vaistinių smidrų organogenezei in vitro turėjo įtakos eksplanto tipas,
veislės genetinės savybės bei fitohormonai. Ūgliai bei šaknys iš nesubrendusių sėklų
be luobelės ir subrendusių sėklų formavosi ir augo greičiau ir didesni nei iš gemalų,
ypač veislių ‘Schwetzinger Meisterchub’ ir ‘Rambo’.
2. Giberelino rūgštis (GA 3
) skatino ‘Schwetzinger Meisterchub’ ir ‘Rambo’ ūglių
ir šaknų organogenezę, tačiau neturėjo įtakos ‘Eposs’ eksplantų augimui. Kinetinas
bei kinetino ir GA 3
derinys stabdė visų veislių eksplantų ūglių formavimąsi ir augimą.
Gauta 2007 04
Parengta spausdinti 2007 04
Literatūra
1. B i e l k a R. Feldgemusebau. Rostock, 1989. 136 p.
2. Cantaluppi C. J. Back to the basics-getting started in asparagus production. Ohio
State University Ext. 1994. Bul. 826. P. 11–21.
3. Finkelstein R. The role of hormones during seed development and germination
// Plant hormones. Biosynthesis, signal transduction, action / Kluwer Academic
Publishers, 2004. P. 513–537.
4. Gaba V. P. Plant growth regulators in plant tissue culture and development // Plant
development and biotechnology. CRC Ptressw. Boca Raton, London, New York,
Washington, 2005. P. 87–100.
5. Knaflewski M. Genealogy of Asparagus cultivars // Acta Hort. ISHS 1996. Vol.
1. N 65. P. 87–91.
6. Li B., Wolyn D. J. The effect of ancymidol, abscisc acid uniconazole and
paclobutrazol on somatic embryogenesis of asparagus // Plant Cell Reports. 1995.
Vol. 14. P. 529–533.
7. Reed S. Embryo rescue // Plant development and biotechnology. CRC Press. Boca
Raton, London, New York, Washington, 2005. P. 235–239.
8. S h a r m a D. R., Kaur R., Kumar K. Embryo rescue in plants – a review.
107

Euphytica. 1996. Vol. 89. P. 393–398.
9. Sliesaravičius A., Stanys V. Žemės ūkio augalų biotechnologija. Vilnius, 2005.
234 p.
10. Гасси Т. Размножение сельскохозяйственных культур ин витро //
Биотехнология сельскохозяйственных растений. Москва: Агропромиздат,
1987. С. 105–133.
11. Муромцев Г. С., Бутенко Р. Г., Прокофьев М. И. Основы
сельскохозяйственной биотехнологии. Москва: Агропромиздат, 1990.
С. 154–235.
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2007.
26(2).
THE INFLUENCE OF KINETIN AND GIBBERELLIC ACID (GA 3
) ON
THE DEVELOPMENT OF EMBRYOS OF ASPARAGUS (ASPARAGUS
OFFICINALIS L.) IN VITRO
A. Žebrauskienė, L. Kmitienė, V. Stanys
Summary
The aim of this study was to investigate the influence of phytohormones kinetin and
gibberellic acid (GA 3
) and their combination and origin of explant (microtubes) on the embryos
germination of different varieties of asparagus in vitro.
Investigation in vitro was carried out at the Lithuanian Institute of Horticulture in 2006–
2007. In the experiment there were used explant of different asparagus cultivars ‘Schwetzinger
Meisterchub’, ‘Eposs’ and ‘Rambo’: immature embryo, immature seeds without coat and
mature seeds.
Analyses showed that origin of explant, the genetic features of cultivar and phytohormones
had influence on the asparagus organogenesis. The longest shoots and roots formed explants
from immature seeds without coat, especially ‘Schwetzinger Meisterchub’, cultivated on basal
media with gibberellic acid. Shoots and roots were grown and formed faster when grown from
seeds and after 6 weeks were put ex vitro, except cv. ‘Eposs’. Shoots and roots of this variety
formed very slightly and were shortest in all treatments. The shortest shoots ant roots had also
the microplants propagated from immature embryo.
Key words: asparagus, in vitro, kinetin, gibberellic acid (GA 3
), organogenesis.
108

ATMINTINĖ AUTORIAMS, RAŠANTIEMS
Į MOKSLO DARBUS „SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ
Straipsnio rankraščio pateikimo – priėmimo procedūra
Straipsnius redakcijai gali pateikti bet kurie Lietuvos ar užsienio šalies mokslo
darbuotojai bei asmenys, dirbantys mokslinį darbą. Ne mokslo darbuotojo straipsnis
turi būti parašytas kartu su mokslo darbuotoju.
Rankraštis redakcijai siunčiamas paštu dviem egzemplioriais, atspausdintas
kompiuteriu popieriuje, laikantis toliau tekste nurodytų reikalavimų. Pateiktas straipsnio
rankraštis užregistruojamas ir perduodamas redkolegijos nariui, kuruojančiam šią
sritį. Jis įvertina, ar rankraščio turinys ir forma atitinka svarbiausius periodiniams
straipsniams keliamus reikalavimus. Rankraščiai, kurie buvo atmesti pirmojo vertinimo
metu, su aiškinamuoju raštu grąžinami autoriui. Jeigu straipsnio tinkamumas nekelia
abejonių, redkolegijos narys skiria du recenzentus.
Pataisytą rankraštį autorius per dešimt dienų turi atsiųsti el. paštu arba paštu
redakcijai kartu su elektronine laikmena (diskeliu arba kompaktiniu disku).
Rankraščio reikalavimai
Struktūra ir apimtis
Rankraščio forma turi atitikti periodiniams moksliniams straipsniams keliamus
reikalavimus. Teksto ir jo sudedamųjų dalių seka tokia:
– Straipsnio pavadinimas (ne daugiau kaip 10 žodžių);
Pavadinimas rašomas didžiosiomis raidėmis.
– Autoriaus vardas, pavardė
Vardas rašomas mažosiomis, pavardė – didžiosiomis raidėmis. Jeigu yra keli
autoriai, rašoma mažėjančia jų autorystės indėlio tvarka.
– Institucija, adresas, elektroninis paštas;
Rašomi kursivu (Italic).
Pagrindinis tekstas
– Santrauka (iki 1400 rašybos ženklų arba 250 žodžių);
Labai glaustai pateikiami tikslai, sąlygos, svarbiausieji rezultatai.
– Reikšminiai žodžiai (ne daugiau kaip 10, abėcėlės tvarka);
– Įvadas
Trumpai išdėstoma nagrinėjama problema, ankstesnieji kitų panašių tyrimų
rezultatai, darbo reikalingumas, originalumas. Nurodomas darbo tikslas.
– Tyrimo objektas ir metodai;
– Rezultatai
Trumpai išdėstomi tyrimų metu surinkti duomenys, dokumentai (lentelės, grafikai).
– Aptarimas
Aptariami, bet ne kartojami „Rezultatų” skyrelyje pateikti duomenys, palyginami
su kitų autorių duomenimis, aiškinamos tirtų reiškinių priežastys, keliamos naujos
idėjos, hipotezės.
– Išvados;
109

– Padėka (neprivaloma);
– Literatūra
Rekomenduojama į sąrašą įtraukti ne mažiau kaip 10 naujausių literatūros šaltinių
rašoma tema.
– Santrauka anglų kalba (600–1400 sp. ženklų);
Straipsnių pabaigoje turi būti autoriaus (-ių) ar kitų už straipsnį atsakingų asmenų
parašas bei pasirašymo data.
Straipsniai, kurie parašyti remiantis netradiciniais bandymų duomenimis ir jų
rezultatais, struktūrinės teksto dalys gali būti ir kitokios.
Straipsnis turi būti ne daugiau kaip 10–15 puslapių apimties, įskaitant lenteles ir
paveikslus (didesnės apimties straipsniai derinami su redkolegijos pirmininku).
Teksto parengimas
Straipsnis rašomas lietuvių, anglų ar rusų kalba ir spausdinamas Microsoft WORD
teksto redaktoriumi Windows 2000, XP ar Vista operacinėse sistemose. Tekstas rašomas
TIMES NEW ROMAN 12 dydžio šriftu, vienoje A4 formato (210 × 297 mm) lapo
pusėje, atstumas tarp rankraščio eilučių – 1 (single), tekstui po recenzijų – 1,5 (1,5
lines), išlyginamas iš abiejų pusių. Paraščių plotis viršuje – 2 cm, apačioje – 2 cm,
dešinėje –1,5 cm, kairėje – 3 cm. Straipsnis pateikiamas elektroninėje laikmenoje –
1,44 MB diskelyje arba kompaktiniame diske.
Paryškintai (Bold) rašoma: straipsnio pavadinimas visomis kalbomis, antraštės
bei svarbiausieji struktūriniai elementai (santrauka, įvadas, tyrimo objektas ir metodai,
sąlygos, rezultatai, aptarimas arba diskusija, išvados, padėka, literatūra, santrauka
anglų kalba). Kursyvu (Italic) rašomi lotyniški augalų rūšių, genčių, ligų, kenkėjų ir
mikroorganizmų pavadinimai. Augalų veislių pavadinimai rašomi viengubose kabutėse
(pvz.: ‘Auksis’).
Cituojamas šaltinis tekste nurodomas lenktiniuose skliaustuose (autoriaus pavardė,
metai).
Lentelės
Lentelėse neturi būti kartojama paveiksluose ar kitose iliustracjose pateikta
informacija.
Lentelių tekstas rašomas lietuvių ir anglų kalbomis, jeigu straipsnis parašytas
rusų kalba – rusų ir anglų. Jei lietuvių ir anglų tekstai talpinami vienoje eilutėje, tarp
jų dedamas ženklas /. Lentelės teksto dalys vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis
neatskiriamos. Horizontaliomis linijomis atskiriamos tik lentelės metrikos dalys bei
lentelės pabaiga. Lentelės padėtis puslapyje tik vertikali (Portrait).
Bandymų variantai lentelėse neturi būti žymimi skaičiais, sudėtingomis
santrumpomis, o pateikiami visa arba suprantamai sutrumpinta aprašo forma.
Statistiniai duomenys, skaičiai ir skaitmenys
Pageidautina detaliai aprašyti taikytus tyrimų metodus ir nurodyti jų originalius
šaltinius. Labai svarbi informacija apie lauko, vegetacinių ir kt. bandymų išdėstymo
schemą ir jos pasirinkimo motyvus. Lentelėse ir paveiksluose pateikiami duomenys
110

privalo būti statistiškai apdoroti: apskaičiuoti vidurkiai, jų kitimo paklaidos, ryšio ir jo
tikslumo koeficientai, patikimo skirtumo ribos (priimtiniausia apskaičiuoti 95% arba ir
90,99% tikimybės lygiu) ir pan. Rodiklių žymėjimo santrumpos turi būti paaiškintos,
jeigu jos neatitinka tarptautinių ISO standartų [13].
Reikšminių skaičių turi būti ne daugiau negu leidžia bandymo metodas. Variantų
vidurkiai turi būti suapvalinti iki 1/10, apskaičiuotos jų standartinės paklaidos.
Kiekį žymintys skaičiai rašomi arabiškais skaitmenimis, pvz.: 15 tonų, o eilę
žymintys gali būti rašomi ir romėniškai, ir arabiškai, pvz.: XX amžius, 2 pavyzdys.
Skaičiai nuo vieneto iki devynių rašomi žodžiu, išskyrus tuos atvejus, kai jie
reiškia matavimo vienetų dydį (pvz.: 5 km, bet „trys variantai”) arba yra prasminė
skaičių seka (pvz.: 6, 9, 12 tarpsnis). Tarp daugiaženklių skaičių klasių paliekamas
tarpelis, pvz., 42 351. Procentai žymimi %, kai reiškia konkretų skaičių, tačiau
„procentiniai vienetai” rašomi tik žodžiu. Dešimtainės trupmenos dalys nuo sveikųjų
skaičių atskiriamos kableliu.
Paveikslai
Visa iliustracinė medžiaga – brėžiniai, grafikai, diagramos, fotografijos, piešiniai
ir kt. – vadinami bendru paveikslų vardu. Tekstas juose rašomas lietuvių ir anglų
kalbomis.
Paveikslai turi būti nespalvoti, padaryti Microsoft Office 2000, 2003 ar XP paketų
elektroninėje lentelėje EXCEL arba naudojantis kitomis šio paketo programomis ir
pateikiami straipsnio tekste bei atskira EXCEL byla diskelyje. Ranka piešti, braižyti,
kopijuoti paveikslai nepriimami arba jie perdaromi pagal galiojančius maketavimo
įkainius. Redakcija pasilieka teisę keisti jų formatą pagal straipsnio ar viso leidinio
dizainą.
Įrašai ir simboliai paveiksluose turi būti parašyti ne mažesniu kaip 10 dydžio
šriftu. Paveikslų blokų dalys turi būti sužymėtos raidėmis a, b, c ir t.t.
Literatūros sąrašas
Į literatūros sąrašą gali būti įtraukiama:
– straipsniai, atspausdinti moksliniuose periodiniuose žurnaluose, moksliniuose
recenzuotuose leidiniuose (knygose, monografijose), mokslinių konferencijų,
simpoziumų, kurių medžiaga buvo recenzuota arba struktūros ir apimties požiūriu
atitinka mokslinių periodinių leidinių straipsnių reikalavimus, straipsnių rinkiniuose;
– mokslinės knygos, monografijos, mažesnės apimties recenzuoti ir tik išimtinai
mokslinės paskirties leidiniai (t.y. disertacijų mokslo laipsniui įgyti santraukos) arba
jų dalys;
Į sąrašą rekomenduojama įtraukti ne mažiau kaip dešimt literatūros šaltinių. Visi
jie turi būti cituojami tekste. Du trečdaliai šaltinių turėtų būti ne senesni kaip ketverių
– šešerių metų, o senesni – tik ypatingai reikšmingi ir svarbūs. Autoriaus cituotini tik
tie darbai, kurie tiesiogiai siejasi su nagrinėjama tema.
Mokslinės ataskaitos, rankraštinė medžiaga, vadovėliai, žinynai, konferencijų
medžiaga (tezės ar trumpi paranešimai), rekomendacijos, reklaminiai bukletai bei
laikraščiai literatūros šaltiniais nelaikomi ir į sąrašą neįtraukiami. Nuorodos į standartus,
žinynus ir kitus normatyvinius teisinius dokumentus pateikiamos puslapių išnašose.
111

Užsienyje leistų žurnalų, konferencijų rinkinių ir kt. pavadinimai netrumpinami.
Literatūra sąraše surašoma abėcėlės tvarka.
Knygos
Bulavas J. Augalų selekcija. V.: Mintis, 1963. P. 2–15.
Straipsniai iš mokslinių žurnalų ir periodinių leidinių
Juozaitis J. Pomidorų auginimas // Sodininkystė ir daržininkystė. Babtai, 2000.
T. 20. P. 4–9.
Koch J. Plough depth // Soil Science. 1998. Vol. 15. N 2. P. 12–15.
Disertacijų santraukos
Simonaitis J. Žirnių agrotechnika: daktaro disertacijos santrauka. Kaunas, 1988.
25 p.
112

GUIDELINES FOR THE PREPARATION AND SUBMISSION
OF ARTICLES TO THE VOLUMES OF SCIENTIFIC WORKS
“SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ“
Rules for Submission – Acceptance of Papers.
Papers can be contributed by Lithuanian and foreign researchers or persons
carrying out scientific research. The latter’s paper will be accepted only when the
co-author is an investigator.
Manuscripts should be sent by mail printed out in two copies taking in account
following instructions. The manuscript will be registered and submitted to the member
of the Editorial Board in charge. He (she) will evaluate if the contents and the form
confirm with the main requirements for periodical articles. Manuscripts rejected during
the first evaluation will be returned to the author with explanatory remarks. If the article
is approved the member of the Editorial Board appoints two reviewers.
The author must return the corrected manuscript to the Editorial Board in ten days
by email or by mail in a diskette or CD.
Standard Manuscript
Structure and length
The form of a manuscript has to confirm with requirements for periodical scientific
articles. The paper should be organized in the following order:
– Title (should not exceed 10 words);
– Author(s)’ names
The name should be written in small letters, the surname – in capital letters. If
there is more than one author they are listed according to their input to the paper.
– Institution(s), address, email address;
– Research report:
– Abstract (should not exceed 1400 characters or 250 words);
Should contain the statement of the aims, methods and main results in short.
– Key words (should not exceed 10 words in alphabetical order);
– Introduction
Should present the investigated subject, results of earlier related research, reasons
of the study, innovation.
– Materials and methods;
– Results
Should present concisely the collected data during investigation, documentation
(tables, figures).
– Discussion
Should not repeat results presented in “Results” but should interpret them with
reference to the results obtained by other authors, explain the reasons of the investigated
phenomena, and raise new ideas, hypotheses.
– Conclusions;
– References
113

Should be kept to a minimum of 10 latest references on this theme.
– Summary in English (up to 2000 characters or 350 words);
– Acknowledgements (not compulsory);
The paper should be ended by a signature of the author(s) or other persons
responsible for the article and the date.
Articles written based on non-traditional trial data and the obtained results may
have other than traditional structural parts of a paper.
The article should not exceed 10–15 pages, tables and figures included (longer
articles are agreed with the chairman of the Editorial Board).
Text preparation
The manuscripts should be submitted in Lithuanian, English or Russian, typed on
a PC, used Microsoft WORD for Windows 2000, 2003 or XP word-processor format,
the font to be typed – TIMES NEW ROMAN size 12, on A4 paper (210 / 297 mm) one
side, for a manuscript – single spaced, for the text after reviews – 1,5 lines, justified.
Margins: top – 2 cm, bottom – 2 cm, right – 1.5 cm, left – 3 cm.
In bold are written the title of the paper in all languages, headings and all main
structural elements (abstract, introduction, materials, methods, results, discussion,
conclusions, and references). In Italic are written Latin names of species, genera,
diseases, pests and micro-organisms. Cultivar is to be placed within single quotation
marks.
Tables
If results are already given in figures, tables should not be used. Double
documentation is not acceptable.
Text in tables is written in Lithuanian and English languages. If the text is written
in Russian – in Russian and English. If Lithuanian and English texts are in one line
they are separated by /. Do not use vertical and horizontal lines to separate parts of
the text. A horizontal line separates only headings of columns and the end of the table.
Orientation in a page only vertical (Portrait).
Trial variants in tables should not be numbered or submitted in complicated
abbreviations. Tables should be self explanatory, and if there are abbreviations, they
should be understandable.
Statistical data, figures, numerals
It is desirable to describe in detail the applied research methods and indicate
references. The information on the scheme (design) of field, vegetative and other
trials and motivation of their choice are very important. Data presented in tables and
figures must be statistically processed: means, standard errors, correlation coefficients,
significance of differences, (most acceptable at 95% or and – 90.99% level), etc.
calculated. Abbreviations of parameters should be explained if they are not international
standard abbreviations (ISO) [13].
Value figures should not be more than the trial method allows. Means of values
should be rounded off to 1/10, their standard errors calculated.
114

For figures indicating quantity should be used Arabic numerals, e.g.: 15 tons, and
for consecutive numbering can be used both Roman and Arabic numerals, e.g.: XX
century, 2nd sample.
Numbers from one to nine are written in words, except when they mean
measurement size (e.g.: 5 km, but “three variants”) or numbered consecutively (e.g.:
phase 6, 9, 12). In many-figured numbers between classes an interval is made, e.g., 42
351. Percent is noted as %, when a specific number is implied, though “percent unit“
is written in words. In decimals use the decimal point.
Figures
All illustrations - drawings, graphs, diagrams, and photographs are considered as
figures. The text in them is written in Lithuanian and English.
Figures must be drafted in black colour in Microsoft Office 2000, 2003 or XP
package EXCEL or other programs of this packet and included into the text and
submitted as a separate EXCEL file in a diskette. Drawings must be professionally
drafted or they can be redrafted by a professional and the work will be paid by the
author according to the price list. Notice that the Editorial Board has the right to change
their format according to the design of the article or the whole publication.
Letters and symbols in figures are recommended not smaller than size 10. Block
parts of figures should be numbered consecutively by letters a, b, c, etc.
References
Into references can be included:
– articles, published in scientific periodical journals, scientific reviewed
publications (books, monographs), article collections of scientific conferences and
symposiums whose papers were reviewed or they meet the requirements of scientific
periodical publications with reference to the structure and the length of the article;
– Scientific books, monographs, reviewed publications of smaller volume and
exclusively for scientific purpose (i.e. abstracts of theses to obtain a scientific degree)
or their parts;
It is recommended to include a minimum of 10 references. All of them must be
cited in the text. Two thirds of references should be not older than four-six years, and
if older – only very significant. Cited are only these works, which are directly related
to the investigated theme.
Scientific reports, manuscripts, textbooks, reference books, conference proceedings
(theses or short presentations), recommendations, pamphlets, articles in newspapers
are not considered as references and are not included into references list. References
to standards, reference books or other regulations and rules are indicated in footnotes.
Names of journals, volumes of conference articles, etc, are not abbreviated. The
reference list should be arranged in alphabetical order.
115

Book:
Wertheim S. J. Rootstock guide. Wilhelminadorp. 1998. 144 p.
Journal article
Johnson D. S. Controlled atmosphere storage of apples in UK // Acta horticulturae.
1999. Vol. 485. P. 187–193.
Koch J. Plough depth // Soil Science. 1998. Vol. 15. N 2. P. 12–15.
Thesis abstract
Karkleliene R. Inheritance of quantitative characters and estimation of combining
ability in carrots: summary of doctoral dissertation. Babtai, 2001. 43 p.
116

Turinys
N. K v i k l i e n ė. Obelų ‘Ligol’ vaisių kokybės dinamika nokimo metu..................3
L. R a u d o n i s,A. Valiuškaitė, E. Survilienė. Abamectino toksiškumas rusvosioms
erkėms Aculus schlechtendali (Acari: Eriophyidae) obelų sode..........................10
D. R o m a n o v s k a j a, E. Bakšienė. Klimato kaitos įtaka obelų žydėjimo pradžiai
Lietuvos teritorijoje..............................................................................................18
N. Uselis, J. Lanauskas, D. Kviklys, L. Buskienė, N. Kviklienė, P. Duchovskis,
A. Brazaitytė, P. Viškelis. Braškių veislių tinkamumas nesezoniniam derliui
išauginti iš anksti pavasarį nešildomame šiltnamyje pasodintų „Frigo“ daigų....26
A. Brazaitytė, J. Sakalauskaitė, P. Duchovskis,
J. B. Šikšnianienė, G. Samuolienė, R. Ulinskaitė,
K. Baranauskis, A. Urbonavičiūtė, G. Šabajavienė,
S. Sakalauskienė, B. Gelvonauskis, N. Uselis,
I. Vagusevičienė. Braškių ‘Senga Sengana’ prisitaikymas prie diferencijuoto ir
kompleksinio UV-B spinduliuotės ir ozono poveikio..........................................34
A. Radzevičius, R. Karklelienė, Č. Bobinas, N. Maročkienė. Vaisinių daržo augalų,
lietuviškų veislių, reprodukcinių savybių tyrimai................................................45
J. B. Šikšnianienė, O. Bundinienė, A. Brazaitytė,
P. Duchovskis. Trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi poveikis raudonųjų burokėlių
fotosintezės rodikliams........................................................................................52
J. Kulaitienė, E. Jarienė, H. Danilčenko, A. Paulauskienė.
Įvairių veislių aliejinių moliūgų sėklų kokybės palyginimas...............................60
J. Jankauskienė, A. Brazaitytė. Substratų poveikis pomidorų produktyvumui bei
fiziologiniams procesams.....................................................................................66
E. Dambrauskienė, O. Bundinienė, P. Viškelis, V. Zalatorius. Azoto normų įtaka
pirmamečių pipirmėčių (Mentha piperita L.) derliui ir kokybei..........................78
P. Aleknavičienė, E. Jarienė, H. Danilčenko, K. Bartašiūtė,
G. Jakimonytė. Laikymo būdų įtaka topinambų (Helianthus tuberosus L.)
gumbų kokybei....86R. Žumbakienė, V. Stanys, G. Stanienė. Augimo reguliatorių
2,4-D ir TDZ įtaka cattleya hibridų kaliaus indukcijai........................................94
A. Ž e b r a u s k i e n ė, L. Kmitienė, V. Stanys. Kinetino ir giberelino rūgšties (GA 3
)
įtaka vaistinio smidro (Asparagus officinalis L.) gemalų vystymuisi
in vitro................................................................................................................101
Atmintinė autoriams, rašantiems į mokslo darbus "Sodininkystė ir daržininkystė".....
............................................................................................................................109
117

CONTENS
N. K v i k l i e n ė. Dynamics of apple cv. ‘Ligol’ quality parameters during ripening
................................................................................................................................3
L. Raudonis, A. Valiuškaitė, E. Survilienė. Toxicity of abamectin to rust mite, Aculus
schlechtendali (Acari: Eriophyidae) in apple tree orchard.............................10
D. Romanovskaja, E. Bakšienė. Influence of climate change on the beginning of
apple-tree flowering in Lithuania.........................................................................18
N. Uselis, J. Lanauskas, D. Kviklys, L. Buskienė, N. Kviklienė, P. Duchovskis, A.
Brazaitytė, P. Viškelis. Strawberry cultivar suitability for nonseasonal production
in unheated greenhouse .......................................................................................26
A. Brazaitytė, J. Sakalauskaitė, P. Duchovskis,
J. B. Šikšnianienė, G. Samuolienė, R. Ulinskaitė,
K. Baranauskis, A. Urbonavičiūtė, G. Šabajavienė,
S. Sakalauskienė, B. Gelvonauskis, N. Uselis,
I. Vagusevičienė. Strawberry ‘Senga Sengana’ adaptation to distinct and complex
exposure of UV-B and ozone.......................................................................34
A. Radzevičius, R. Karklelienė, Č. Bobinas, N. Maročkienė. Investigation of reproduction
features in bearing vegetables.................................................................45
J. B. Šikšnianienė, O. B u n d i n i e n ė, A. B r a z a i t y t ė,
P. Duchovskis. Influence of fertilizer with nitrification inhibitor DMPP on red
beet photosynthetic indices..................................................................................52
J. Kulaitienė, E. Jarienė, H. Danilčenko, A. Paulauskienė. Quality comparison of
various cultivars of oily pumpkin seeds...............................................................60
J. Jankauskienė, A. Brazaitytė. Influence of substratum on tomato productivity and
physiological processes........................................................................................66
E. Dambrauskienė, O. Bundinienė, P. Viškelis, V. Zalatorius. Influence of nitrogen
rates on the first-year peppermint (Mentha piperita L.) yield and quality...........78
P. Aleknavičienė, E. Jarienė, H. Danilčenko, K. Bartašiūtė,
G. Jakimonytė. The influence of storage conditions on quality of Helianthus
tuberosus L. tubers...............................................................................................86
R. Zumbakiene, V. Stanys, G. Staniene. The influence of plant growth regulators
2,4-D and TDZ on Cattleya hybrids callus induction..........................................94
A. Žebrauskienė, L. Kmitienė, V. Stanys. The influence of kinetin and gibberellic
acid (GA 3
) on the development of embryos of asparagus (Asparagus officinalis
L.) in vitro .........................................................................................................101
Guidelines for the preparation and submission of articles to the volumes of
scientific works "Sodininkystė ir daržininkystė"...............................................113
118

ISSN 0236-4212
Mokslinis leidinys
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto ir
Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbai
SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. T.26(2). 1–120.
Redaktorės ir korektorės: Jolanta KRIŪNIENĖ, Danguolė VANAGAITĖ
Kompiuteriu maketavo Larisa KAZLAUSKIENĖ
SL 1070. 2007 06 25 7,5 sp. l. Tiražas 150 egz.
Išleido Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas,
LT-54333 Babtai, Kauno r.
Spausdino UAB „Judex“ leidykla-spaustuvė, Europos pr. 122,
LT-46351 Kaunas
Užsakymo Nr.
119

Užrašams
120