SodininkyStÄ ir darÅ½ininkyStÄ Skirtas 100-sioms dr. E. Purvino ...

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir 

lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto mokslo darbai 

Scientific works of the Lithuanian institute of 

horticulture AND lITHUANIAN UNIVERSITY OF AGRICULTURE 

SodininkystĖ ir darŽininkystĖ 

Skirtas 100-sioms dr. E. Purvino 

gimimo metinėms 

Deticated to 100th birth anniversary 

of dr. E. Purvinas 

27(4) 

Eina nuo 1983 m. 

Published since 1983 

Babtai 2008

UDK 634/635 (06) 

Redaktorių kolegija 

Editorial Board 

Doc. dr. Česlovas BOBINAS – pirmininkas (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Pavelas DUCHOVSKIS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

dr. Edite KAUFMANE (Latvija, Dobelės sodo augalų selekcijos stotis, 

biomedicinos mokslai, biologija), 

dr. Aleksandras KMITAS (LŽŪU, biomedicinos mokslai, agronomija), 

dr. Laimutis RAUDONIS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Vidmantas STANYS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Andrzej SADOWSKI (Varрuvos ŽŪA, biomedicinos mokslai, agronomija), 

dr. Audrius SASNAUSKAS (LSDI, biomedicinos mokslai, agronomija), 

prof. habil. dr. Algirdas SLIESARAVIČIUS (LŽŪU, biomedicinos mokslai, agronomija). 

Redakcinė mokslinė taryba 

Editorial Scientific Council 

Doc. dr. Česlovas BOBINAS – pirmininkas (Lietuva), 

prof. habil. dr. Pavelas DUCHOVSKIS (Lietuva), dr. Kalju KASK (Estija), 

dr. Edite KAUFMANE (Latvija), prof. habil. dr. Zdzisław KAWECKI (Lenkija), 

prof. habil.dr. Albinas LUGAUSKAS (Lietuva), habil. dr. Maria LEJA (Lenkija), 

prof. habil. dr. Lech MICHALCZUK (Lenkija), prof. habil. dr. Andrzej SADOWSKI (Lenkija), 

dr. Audrius SASNAUSKAS (Lietuva), prof. dr. Ala SILAJEVA (Ukraina), 

prof. habil. dr. Algirdas SLIESARAVIČIUS (Lietuva), 

prof. habil. dr. Vidmantas STANYS (Lietuva), 

prof. dr. Viktor TRAJKOVSKI (Švedija). 

Redakcijos adresas: 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas 

LT-54333 Babtai, Kauno r. 

Tel. (8 37) 55 52 10 

Faksas (8 37) 55 51 76 

El. paštas institutas@lsdi.lt 

Pilnas tekstas http://vddb.library.lt/obj/LT-eLABa-0001:J.02~1983~ISSN_0236-4212 

Address of the Editorial Office: 

Lithuanian Institute of Horticulture 

LT-54333 Babtai, Kaunas district, Lithuania 

Phone: +370 37 55 52 10 

Telefax: +370 37 55 51 76 

E-mail institutas@lsdi.lt 

Full text http://vddb.library.lt/obj/LT-eLABa-0001:J.02~1983~ISSN_0236-4212 

Leidinio adresas internete www.lsdi.lt 

Leidinys cituojamas CAB Internacional ir VINITI duomenų bazėse 

ISSN 0236-4212 © Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, 2008 

© Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2008 

2

LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTO 

IR LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETO MOKSLO DARBAI. 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. 2008. 27(4). 

Obels selekcinių numerių su B.396 poskiepiu tyrimas 

Audrius Sasnauskas 1 , Dalia Gelvonauskienė 1 , 

Bronislovas Gelvonauskis 2 , Pranas Viškelis 1 , 

Gintarė Šabajevienė 1 , Jurga Sakalauskaitė 1 , Pavelas Duchovskis 1 

1 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, 

Kauno r., el. paštas: A.Sasnauskas@lsdi.lt 

2 

Augalų genų bankas, LT–58343 Akademija, Kėdainių r., 

el. paštas: B.Gelvonauskis@agb.lt 

2002–2006 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute tirtos obelų (Malus × 

domestica Borkh.) selekcinių numerių biologinės ir ūkinės savybės. Įvertinta vaismedžių 

su B.396 poskiepiu (4 × 2 m) fenologija, žiedų atsparumas pavasario šalnoms, fotosintezės 

pigmentų kiekis lapuose, derlius, vaisių skynimo laikas, laikymasis ir vaisių kokybė. 

Nustatyta, kad anksčiausiai žydėti baigia 19532, vėliausiai – 19573 selekcinių numerių 

vaismedžiai. Nuo šalnų mažiausiai nukenčia selekcinių numerių 19532, 19581, 20430, 20716 

ir 20946 vaismedžių žiedai. Daugiausia fotosintezės pigmentų sukaupia selekcinių numerių 

19488 ir 21862 obelų lapai. Didžiausią obuolių derlių išaugina selekcinių numerių 20716 ir 

21862 vaismedžiai. Veislės ‘Auksis’ vaisių vartojimo laikas yra ilgiausias, o selekcinio numerio 

20716 – trumpiausias. Stambiausius vaisius išaugina selekcinio numerio 20430 obelys. 

Selekcinių numerių 19488 ir 20946 vaismedžiai išaugina tik aukščiausios klasės vaisius. 

Veislės ‘Auksis’ ir selekcinio numerio 20946 vaisių kokybė įvertinta geriausiai. Įvertinus tirtų 

požymių visumą, nustatyta, kad vertingiausias yra 20946 selekcinis numeris. 

Reikšminiai žodžiai: obelis, selekciniai numeriai, fenologija, fotosintezės pigmentai, 

derlius, vaisių skynimo laikas, laikymasis, vaisių kokybė. 

Įvadas. Šiuolaikinė obelų selekcija iš esmės priklauso nuo rinkos ir vartotojų 

poreikių. Rinka vis labiau tampa globalizuota, todėl daugumos šalių prekybos tinkluose 

dominuoja ‘Golden Delicious‘, ‘Fuji’, ‘Gala’ ir ‘Braeburn’ veislių obuoliai (Kellerhals 

ir kt., 2004; Harker ir kt., 2008). Kitą rinkos dalį užima vis naujesnių vietinių veislių 

vaisiai. Tai sudaro galimybę sėkmingai konkuruoti su jau rinkoje esančių veislių vaisių 

produkcija. 

Vienas pagrindinių pasaulinės obelų selekcijos tikslų yra produktyvumo didinimas 

ir vaisių kokybės gerinimas (Laurens, 1998; Miotto, 2006). Lietuvoje siekiant sukurti 

obelų veisles su norimais požymiais, selekcijoje naudotos vietinės ir kaimyninių šalių 

veislės. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI) sukurtos obelų 

3

veislės yra ištvermingos žiemą, vaisiai patrauklios išvaizdos, gero skonio (Sasnauskas 

ir kt., 2005; Gelvonauskienė ir kt., 2008). Šiuo metu LSDI atrinkta ir ištirta nemažai 

perspektyvių atsparių rauplėms obelų selekcinių numerių (Sasnauskas ir kt., 2002; 

Sasnauskas ir kt., 2006; Gelvonauskienė ir kt., 2006; Sasnauskas ir kt., 2007). 

Darbo tikslas – ištirti obelų selekcinių numerių su B.396 poskiepiu biologines ir 

ūkinės savybes. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimo vieta. Tyrimai atlikti 2002– 

2006 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. 2002 m. pavasarį pasodinti 

8 selekcinių numerių dvimečiai obelų sodinukai su B.396 poskiepiu. Sodinimo schema 

– 4 × 2 m, sodinant po vieną vaismedį laukelyje ir tai kartojant tris kartus. 

Tyrimo objektas. Pomologiniame sode tirti aštuoni perspektyvūs obels selekciniai 

numeriai: 19488 (‘Auksis’ × ‘Idared’), 19532 (‘Katja’ × ‘Tellissaare’), 19573 

(‘Noris’ × ‘Katja’), 19581 (‘Katja’ × ‘Idared’), 20430 (‘Prima’ × ‘Idared’), 20716 

(‘Orlik’ × ‘Prima’), 20946 (‘Noris’ × ‘Prima’), 21862 (‘Katja’ × ‘Kaunis’), kartu su į 

Nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašyta kontroline obelų veisle ‘Auksis’. 

Sodo priežiūra. Vaismedžiai prižiūrėti pagal LSDI priimtas intensyvias obelų ir 

kriaušių auginimo technologijas (Intensyvios obelų ir kriaušių auginimo technologijos, 

2005). Nuo ligų vaismedžiai kasmet purkšti fungicidais (5–6 kartus), nuo kenkėjų – 

insekticidais (3–4 kartus). 

Meteorologinės sąlygos. Meteorologinės sąlygos tyrimo metais buvo artimos 

daugiamečiams vidurkiams. 2004 ir 2005 m., obelims žydint, gegužės antrąjį dešimtadienį 

užregistruotos ankstyvos pavasario šalnos (nuo -0,3 °C iki -4,9 °C). 

Tyrimo metodai ir statistinė analizė. Obels selekcinių numerių biologinių 

ir ūkinių savybių tyrimas atliktas pagal EUFRIN metodiką „Obelų ir kriaušių veislių 

tyrimas“. Nustatyti vaismedžių žydėjimo tarpsniai (žydėjimo pradžia, masinio žydėjimo 

pradžia ir pabaiga, žydėjimo pabaiga) dienomis, žiedų pašalimas balais (1 – be pažeidimų, 

9 – pažeista 100 % žiedų), žydėjimo gausumas balais (1 – nežydi, 9 – žydi 100 % 

žiedų), fotosintezės pigmentai (chlorofilų ir karotinoidų kiekiai, mg g -1 ), vaismedžių 

derlius (t ha -1 ), vaisių pasiskirstymas į klases pagal skersmenį (proc.), vaisių skynimo 

laikas ir laikymosi pabaiga dienomis, vaisiaus masė (g) ir kokybė (patrauklumas, 

skonis, bendra kokybė) balais. Fotosintezės pigmentų kiekis žalioje lapų masėje buvo 

nustatytas 100 proc. acetono ekstrakte Wettstein metodu spektrofotometru „Genesys 6“ 

(ThermoSpectronic, JAV). Tyrimo duomenys biometriškai įvertinti dispersinės analizės 

metodais (Tarakanovas, Raudonius, 2003), naudojant ANOVA statistinę programą. 

Rezultatai. Žydėjimo tarpsniai ir trukmė. Selekciniai numeriai ir kontrolinė veislė 

pradėjo žydėti vidutiniškai gegužės 16–21 dienomis (1 lentelė). Anksčiausiai pradeda 

žydėti 19532 (05-16), vėliausiai – 19573 (05-21) selekcinių numerių vaismedžiai. 

Praėjus 3–6 dienoms nuo vaismedžių žydėjimo pradžios, užregistruotas masinis žydėjimas. 

Greičiausiai masiškai žydėti pradeda 19532 (05-21), vėliausiai – 19573 (05-25) 

selekcinių numerių vaismedžiai. Masinis žydėjimas truko 2–4 dienas. Trumpiausias 

jis buvo 19488, 20716 ir 21862, ilgiausias – 19532 selekcinių numerių vaismedžių. 

Kontrolinės veislės ir selekcinių numerių vaismedžiai baigė žydėti vidutiniškai gegužės 

28–30 dienomis. 

4

1 lentelė. Obelų selekcinių numerių žydėjimo tarpsniai 

Table 1. Dates of blooming periods of apple selections 

Babtai, 2005–2006 m. 

Selekciniai 

numeriai 

Selections 

Žydėjimo pradžia, 

mėn., diena 

End of full blooming, 

month, day 

Masinio žydėjimo 

pradžia, mėn., 

diena 

Beginning of full 

blooming, month, 

day 

5 

Masinio žydėjimo 

pabaiga, mėn., 

diena 

Beginning of blooming, 

month, day 

Žydėjimo pabaiga, 

mėn., diena 

End of blooming, 

month, day 

19488 05-18 05-24 05-26 05-29 

19532 05-16 05-21 05-25 05-28 

19573 05-21 05-25 05-28 05-31 

19581 05-19 05-23 05-26 05-30 

20430 05-20 05-24 05-27 05-29 

20716 05-18 05-23 05-25 05-29 

20946 05-20 05-23 05-26 05-30 

21862 05-19 05-24 05-26 05-30 

‘Auksis’ 05-19 05-24 05-27 05-29 

Selekcinių 

Nr. vidurkis 

Mean 

05-18 05-23 05-26 05-29 

Žiedų pašalimas ir žydėjimo gausumas. Tyrimo metais žiedų pašalimas užregistruotas 

2005 m. pavasarį. Per šalnas jautriausių selekcinių numerių obelų žiedai pašalo 

nuo 2,6 iki 3,9 balo (2 lentelė). 

2 lentelė. Obelų selekcinių numerių žiedų pašalimas ir žydėjimo gausumas balais 

Table 2. Bloom of apple selections injury in spring frosts and blossoming, scores 

Selekciniai numeriai 

Selections 

Žiedų pašalimas per pavasario 

šalnas balais 

Bloom injury in spring frosts, scores 

Babtai, 2005–2006 m. 

Žydėjimo gausumas balais 

Blossoming, scores 

2005 m. 2005 m. 2006 m. 

19488 3,3 6,9 7,0 

19532 1,0 4,0 2,0 

19573 3,1 3,7 3,3 

19581 1,0 5,0 3,6 

20430 1,0 5,4 6,8 

20716 1,0 6,1 6,0 

20946 1,0 3,9 1,2 

21862 2,6 6,5 8,6 

‘Auksis’ 3,9 4,5 6,3 

Selekcinių Nr. vidurkis 

1,99 5,12 5,0 

Mean 

R 05 

/ LSD 05 

0,77 1,74 1,35

Pavasarį stipriau pašalo kontrolinės veislės ‘Auksis’ (3,9 balo) ir selekcinio 

numerio 19488 (3,3 balo), mažiau – 19573 (3,1 balo) ir 21862 (2,6 balo) selekcinių 

numerių žiedai. Kitų selekcinių numerių žiedai nepašalo. 

Obelys pradėjo žydėti tik ketvirtais augimo sode metais. Žydėjimo gausumas 

įvertintas 3,7–6,9 balo (2 lentelė). Prasčiausiai žydėjo selekcinių numerių 19573 (3,7 

balo), 20946 (3,9 balo) ir 19532 (4 balai) vaismedžiai. Vidutiniškai žydėjo 19581, 

20430, 20716, 21862 ir 19488 (5–6,9 balo) selekcinių numerių obelys. Penktaisiais 

augimo sode metais žydėjimo gausumu išsiskyrė 21862 (8,6 balo) ir 19488 (7 balai) 

selekcinių numerių obelys. Kitų selekcinių numerių obelų žydėjimo gausumas įvertintas 

nuo 1,2 iki 6,8 balo. 

Fotosintetezės pigmentai. Tyrimo metais daugiausia chlorofilų a ir b bei 

karotinoidų rasta selekcinių numerių 19488, 19581 ir 21862 vaismedžių lapuose 

(3 lentelė). Mažiausiai pigmentų kaupė selekcinių numerių 20716 ir 20946 lapai. 

Chlorofilų a/b santykis rodo augalo fotosintezės efektyvumą. Didžiausias chlorofilų 

a/b santykis nustatytas kontrolinės veislės ‘Auksis‘, selekcinių numerių 19488 ir 21862 

obelų lapuose. Selekcinių numerių 19573 ir 20716 lapuose chlorofilų a/b santykis 

buvo mažiausias. 

3 lentelė. Fotosintezės pigmentų kiekis obelų selekcinių numerių lapuose, 

mg g -1 

Table 3. Amount of photosynthetic pigments in the leaves of apple selections (mg g -1 ) 

Selekciniai 

numeriai 

Selections 

Chlorofilų a/b santykis 

Chlorophyll a/b ratio 

Bendras chlorofilų 

a + b kiekis 

Chlorophyll a + b content, 

mg g -1 

Babtai, 2005 m. 

Bendras karotinoidų 

kiekis 

Carotenoid content, 

mg g -1 

19488 3,31 d 2,09 bc 0,55 e 

19532 3,1 bcd 1,89 bc 0,49 c 

19573 2,71 a 1,38 a 0,37 b 

19581 2,87 ab 2,21 c 0,55 e 

20430 3,27 cd 1,77 b 0,48 c 

20716 2,78 a 1,20 a 0,31 a 

20946 3,05 bc 1,39 ab 0,35 ab 

21862 3,32 d 2,01 bc 0,51 d 

‘Auksis’ 3,32 d 1,94 bc 0,46 c 

* Tomis pačiomis raidėmis skiltyse pažymėti skaičiai iš esmės nesiskiria (P ≤ 0,05). 

* Values followed by the same letters within the columns are not statistically different at P ≤ 0.05. 

Derlius. Tirtų selekcinių numerių ir kontrolinės veislės vidutinis suminis derlius 

per dvejus tyrimo metus buvo 18,9 t ha -1 (1 pav.). Selekcinių numerių 19573 

(6,4 t ha -1 ), 19581 (15,3 t ha -1 ), 20430 (15,9 t ha -1 ), 19488 (17,7 t ha -1 ) suminis derlius 

buvo mažesnis, o kontrolinės veislės ‘Auksis’ (21 t ha -1 ), selekcinių numerių 19532 

(19,8 t ha -1 ), 20946 (21,2 t ha -1 ) ir 21862 (23,1 t ha -1 ) vaismedžiai užaugino didesnį už 

bandymo derliaus vidurkį vaisių derlių. Daugiausia vaisių išaugino selekcinio numerio 

20716 (30,3 t ha -1 ) obelys. 

6

1 pav. Obelų selekcinių numerių suminis vaisių derlius, t ha -1 

Fig. 1. Cumulative yield of apple selections (t ha -1 ) 

Babtai, 2005–2006 m. 

2 pav. Vidutinis dvejų tyrimo metų obelų selekcinių numerių vaisių derlius, t ha -1 

Fig. 2. Average yield of apple selections (t ha -1 ) 

Babtai, 2005–2006 m. 

7

2005–2006 m. vidutinis selekcinio numerio ir kontrolinės veislės derlius buvo 

nuo 3,2 iki 15,1 t ha -1 (2 pav.). Tirtų obelų grupėje derliaus vidurkis buvo 9,4 t ha -1 . 

Vidutiniškai mažiausiai obuolių išaugino 19573 (3,2 t ha -1 ), daugiausia – 21862 

(11,5 t ha -1 ) ir 20716 (15,1 t ha -1 ) selekcinių numerių vaismedžiai. Veislės ‘Auksis’ 

(10,5 t ha -1 ) ir selekcinių numerių 19532 (9,9 t ha -1 ) ir 20946 (10,6 t ha -1 ) obelys išaugino 

didesnį vidutinį derlių už bandymo derliaus vidurkį. 

Pagal vaisių skersmenį suskirsčius obuolius į prekines klases, nustatyta, kad selekcinių 

numerių 19488 ir 20946 vaismedžiai išaugino tik aukščiausios klasės vaisius 

(4 lentelė). 1–2 klasės obuolių kiekis įvairavo nuo 2 iki 26 procentų. Selekcinių numerių 

19532, 19573 ir 21862 obelys išaugino 2–10 proc. nerūšinių obuolių. 

4 lentelė. Vaisių suskirstymas į klases pagal skersmenį, % 

Table 4. Distribution of fruits to classes according to diameter (%) 

Selekciniai 

numeriai 

Selections 

Aukščiausia klasė 

The highest class 

1 ir 2 klasės 

1 and 2 classes 


Nerūšiniai 

Not specific 

iki 60 mm 

up to 60 mm 

> 75 mm 75 mm 70 mm 65 mm 

iš viso 

sum total 

60–64 mm 

19488 28 48 24 100 

19532 32 30 14 8 84 6 10 

19573 2 26 24 26 78 12 10 

19581 8 30 34 18 90 10 

20430 72 22 94 6 

20716 30 46 22 98 2 

20946 90 10 100 

21862 6 26 40 72 26 2 

‘Auksis’ 60 30 7 97 3 

Skynimo laikas, laikymosi pabaiga ir vaisių kokybės rodikliai. 

Anksčiausiai skinami veislės ‘Auksis’ (09-14) ir selekcinio numerio 20716 (09-15), 

vėliausiai – selekcinio numerio 19581 (09-30) obelų vaisiai (2 lentelė). 

Ilgiausiai išsilaikė veislės ‘Auksis’ (03-12), selekcinių numerių 19573 (02-20) 

ir 19488 (02-15), trumpiausiai – selekcinių numerių 20716 (11-20) ir 20946 (12-19) 

vaisiai. 

Stambiausi buvo selekcinio numerio 20430 (164 g) ir veislės ‘Auksis’ (160 g), 

smulkiausi – selekcinių numerių 21862 (102 g) ir 19488 (118 g) obelų vaisiai. 

Selekcinių numerių obelų vaisiai patrauklumu prilygo kontrolinės veislės ‘Auksis’ 

obuoliams. Selekcinių numerių 21862 (7,6 balo), 20946, 20430 ir 19532 (7,5 balo) 

vaismedžių vaisiai įvertinti geriau už kontrolinę veislę, bet jų skonis ir bendra kokybė 

buvo prastesni nei kontrolinės veislės vaisių. Gero skonio buvo 19573 (7,3 balo), 

19488, 20946 ir 21862 (7,2 balo) selekcinių numerių vaisiai. Geriausias skonio ir 

kokybės santykis buvo selekcinių numerių 20946 (7,3 balo), 21862, 19573 ir 19532 

(7,2 balo) obuolių. 

8

5 lentelė. Obelų vaisių skynimo laikas, laikymosi pabaiga ir kokybės rodikliai 

Table 5. Harvest date, end of storage and fruit quality parameters of apple cultivars 

Selekciniai 

numeriai 

Selections 

Skynimo laikas, 

mėn., d. 

Harvest date 

(month, day) 

Laikymosi pabaiga, 

mėn., d. 

End of storage 

(month, day) 

Vaisių 

masė 

Fruit 

weight, g 

9 

Patrauklumas 

balais 

Appearance 

(scores) 

Babtai, 2005–2006 m 

Skonis 

balais 

Taste 

(scores) 

Vaisių kokybė 

balais Quality 

evaluation 

(scores) 

19488 09-28 02-15 118 7,0 7,2 7,0 

19532 09-27 01-19 150 7,5 7,1 7,2 

19573 09-28 02-20 134 7,1 7,3 7,2 

19581 09-30 01-14 138 7,3 7,1 7,1 

20430 09-24 01-22 164 7,5 6,6 7,0 

20716 09-15 11-20 128 7,2 7,1 7,1 

20946 09-25 12-19 179 7,5 7,2 7,3 

21862 09-27 01-10 102 7,6 7,2 7,2 

‘Auksis’ 09-14 03-12 160 7,4 7,4 7,4 

Selekcinių 09-24 01-16 141,4 7,34 7,13 7,16 

Nr. vidurkis 

Mean 

R 05 

/ LSD 05 

6,19 7,79 6,04 0,12 0,06 0,10 

Aptarimas. Žydėjimo tarpsnio trukmę lemia pavasario orai, o labiausiai – temperatūros 

kaita. Nusistovėjus šiltiems orams, žydėjimo tarpsnis būna trumpesnis, o orams 

atšalus, žydėjimas sustoja arba prasideda daug vėliau (Sasnauskas ir kt., 2008). Obelų 

fenologiniai tyrimai parodė, kad santykinai vėliau pradėjo žydėti selekcinių numerių 

19581, 20430 ir 20946 vaismedžiai, todėl išvengė žiedų pašalimo. 

Chlorofilai sugeria saulės šviesos energiją, vėliau ji naudojama fotosintezės reakcijoms 

vykti. Karotinoidai prisideda prie šviesos kaupimo, taip pat atlieka apsauginį 

vaidmenį, užkertantį kelią fotosintezės sistemų pažeidimams (Gitelson ir kt., 2003, 

Merzlyak ir kt., 2003). Fotosintezės pigmentų kiekis ir jų santykis rodo lapo ir viso 

augalo fiziologinę būklę (Datt, 1998). Intensyvus chlorofilų a ir b kaupimasis lapuose 

ir didelis fotosintezės efektyvumas (chlorofilų a/b santykis – 3,3) leidžia manyti, kad 

selekcinių numerių 19488 ir 21862 fotosintezės sistema labiausiai prisitaikiusi prie 

mūsų klimato sąlygų. 

Selekcinių numerių tyrimai parodė, kad nuo derėjimo pradžios jų derlius kasmet 

didėjo (1, 2 pav.). Per dvejus derėjimo metus didžiausią obuolių derlių išaugino selekcinių 

numerių 20716 ir 21862 vaismedžiai. 

Šveicarų mokslininkų duomenimis skonis yra vienas pagrindinių rodiklių vertinant 

veisles rinkoje (Kellerhals ir kt., 2004). Amerikiečiai, analizuodami vartotojų 

poreikius, pastebėjo, kad vis labiau rinkoje vertinami ekologiškai išauginti obuoliai 

(Granatstein, Kirby, 2007). LSDI sukurti selekciniai numeriai yra atsparūs rauplėms. 

19488 ir 20946 selekcinių numerių vaismedžiai išaugino tik aukščiausios klasės 

vaisius, o selekcinio numerio 20946 vaisių kokybė (patrauklumas, skonis, bendra 

kokybė) įvertinta geriausiai.

Išvados. 1. Anksčiausiai žydėti baigė 19532, vėliausiai – 19573 selekcinių numerių 

vaismedžiai. 

2. Per pavasario šalnas mažiausiai nukentėjo selekcinių numerių 19532, 19581, 

20430, 20716 ir 20946 vaismedžių žiedai. 

3. Daugiausia fotosintezės pigmentų sukaupė selekcinių numerių 19488 ir 21862 

obelų lapai. 

4. Didžiausią obuolių derlių išaugino selekcinių numerių 20716 ir 21862 vaismedžiai. 

5. Ilgiausias buvo veislės ‘Auksis’, trumpiausias – selekcinio numerio 20716 vaisių 

vartojimo laikas. Stambiausi buvo selekcinio numerio 20430 obuoliai. Selekcinių 

numerių 19488 ir 20946 vaismedžiai išaugino tik aukščiausios klasės vaisius. Veislės 

‘Auksis’ ir selekcinio numerio 20946 vaisių kokybė įvertinta geriausiai. 

6. Įvertinus tirtų požymių visumą, nustatyta, kad vertingiausias yra 20946 selekcinis 

numeris su B.396 poskiepiu 

Gauta 2008 10 31 

Parengta spausdinti 2008 12 11 

Literatūra 

1. Datt B. 1998. Remote Sensing of Chlorophyll a, Chlorophyll b, Chlorophyll 

a + b, and Total Carotenoid Content in Eucalyptus Leaves. Remote Sens. 

Environ., 66: 111–121. 

2. Gelvonauskienė D., Sasnauskas A., Gelvonauskis B., Šikšnianienė J. B., 

Šabajevienė G., Duchovskis P. 2006. Obelų selekcinių numerių biologinių savybių 

tyrimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 20–31. 

3. Gitelson A. A., Gritz Y., Merzlyak M. N. 2003. Relations between leaf chlorophyll 

content and spectral reflectance and algorithms for non-destructive chlorophyll 

assessment in higher plant leaves. Journal of Plant Physiology, 160: 

271–282. 

4. Granatstein D., Kirby, E. 2007. The changing face of organic tree fruit production. 

Acta Horticulturae, 737: 155–162. 

5. Harker F. R., Kupferman E. M., Marin A. B, Gunson F. A., Triggs C. M. 2008. 

Eating quality standards for apples based on consumer preferences. Postharvest 

Biology and Technology, 50(1): 70–78. 

6. Intensyvios obelų ir kriaušių auginimo technologijos. 2005. N. Uselis (sudaryt.). 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Babtai. 

7. Kellerhals M., Bertschinger L., Gessler C. 2004. Use of genetic resources in apple 

breeding and for sustainable fruit production. Journal of Fruit and Ornamental 

Plant Research, 12: 53–62. 

8. Laurens F. 1998. Review of the current apple breeding programmes in the world: 

objectives for scion cultivar improvements. Acta Horticulturae, 477: 163–170. 

9. Merzlyak M. N., Solovchenko A. E., Gitelson A. A. 2003. Reflectance spectral 

features and non-destructive estimation of chlorophyll, carotenoid and anthocyanin 

content in apple fruit. Postharvest Biology and Technology, 27: 197–211. 

10

10. Miotto G. 2006. Il vero problema e debellare il virus delle eccedenze. Ortofruitta 

Italiana, 9: 62–66. 

11. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis, B. 2002. Evaluation of new 

scab resistance apple hybrids in the first-fifth years in orchard. Sodininkystė ir 

daržininkystė, 21(3): 29-37. 

12. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B., Šabajevienė G., 

Sakalauskaitė J., Duchovskis P. 2007. Perspektyvių obelų selekcinių numerių 

biologinės savybės. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 3–10. 

13. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B., Viskelis P., Duchovskis P., 

Bobinas C., Siksnianienė J., Sabajevienė G. 2006. Productivity and fruit quality 

of scab resistant apple cultivars and hybrids. Journal of Fruit and Ornamental 

Plant Research, 14(2): 247–255. 

14. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B., Viškelis P., Duchovskis P., 

Šikšnianienė J. B., Šabajevienė G., Bendokas V. 2005. Naujų obelų veislių 

‘Rudenis’ ir ‘Skaistis’ bei perspektyvių hibridų tyrimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 

24(4): 3–12. 

15. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Viškelis P., Šabajevienė G., Duchovskis P. 

2008. Introdukuotų obelų veislių tyrimų apžvalga. Sodininkystė ir daržininkystė, 

27(3): 77–84. 

16. Tarakanovas P., Raudonius S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinė 

analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPILT-PLOT iš paketo 

SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija, Kėdainių r. 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. SCIENTIFIC ARTICLES. 2008. 27(4). 

Evaluation of apple selections on rootstock B.396 

A. Sasnauskas, D. Gelvonauskienė, B. Gelvonauskis, P. Viškelis, 

G. Šabajevienė, J. Sakalauskaitė, P. Duchovskis 

Summary 

Phenology, blooming injury in spring frost, photosynthetic pigment in leaves, 

yield, harvest data, end of storage and fruit quality parameters were studied in new 

apple (Malus x domestica Borkh.) selections at the Lithuanian Institute of Horticulture 

in 2002–2006. Trees were grafted on B.396 rootstock at a spacing of 4 × 2 m. 

Investigations showed that apple trees of selection 19532 bloomed most early, and apple 

trees of selection 19573 – most late. The results of the flower resistance to frost showed that 

selections 19532, 19581, 20430, 20716 and 20946 are the highly resistance. More photosynthetic 

pigments were accumulated in the leaves of apple trees of selections 19488 and 21862. 

Yield of selections 20716 and 21862 was the highest. Storage life of cv. ‘Auksis’ was longest, 

while this of 20716 – shortest. Selection 20430 had the largest fruits. Fruits of selections 

19488 and 20946 were distinguished for the highest class. Fruit quality of cv. ‘Auksis’ and 

20946 were the best. According to the investigated data, selection 20946 was the best one. 

Key words: apple, selections, phenology, photosynthetic pigments, yield, storage life, 

fruit quality. 

11

SCIENTIFIC WORKS OF THE LITHUANIAN INSTITUTE OF 

HORTICULTURE AND LITHUANIAN UNIVERSITY OF AGRICULTURE. 


Apple cultivars of the All-Russian Research Institute of 

Horticultural Breeding 

Eugeny Sedov, Zoja Serova, Nina Krasova 

The All-Russian Research Institute of Horticultural Breeding (VNIISPK) Russia, 

Orel, p/o Zhilina, e-mail: info@vniispk.ru 

The results of over semi-centennial apple breeding in the All-Russian Research Institute 

of Horticultural Breeding are shown. The brief descriptions of 33 apple cultivars are given, 

in particular 8 summer cultivars, 3 autumn ones and 22 cultivars of winter maturing. Most 

cultivars have been included into the State Register of Breeding Achievements admitted to 

cultivation in Russian Federation, the other are on State trials. 

Key words: trees, fruit, breeding, cultivars, resistance, apple. 

Introduction. The requirements to apple cultivars have increased significantly 

in connection with the intensification of horticulture. Many old middle Russian cultivars 

of folk selection, cultivars of I. V. Michurin and his followers I. S. Gorshkov, 

S. F. Chernenko, S. I. Isaev, S. P. Kedrin and others played their important part in 

assortment and creating new cultivars. 

In the central part of Russia the All-Russian Research Institute of Horticultural 

Breeding (VNIISPK) (former Orel zone fruit-berry experiment station) is the basic 

supplier of new apple cultivars corresponding to the modern requirements. The Institute 

is the oldest pomological institution of Russia, and in 2005 it celebrated its 160 th 

anniversary. The cultivars developed in this Institute are the base of the regionalized 

apple assortment in the Central-Chernozem area (Belgorod, Voronezh, Kursk, Lipetsk, 

Orel, Tambov and other regions), Central area (Bryansk, Kaluga, Moscow, Ryazan, 

Tula and other regions) and some other regions and areas of Russia (Sedov, Krasova, 

2000; Sedov, 1999; Sedov et al., 2004; Sedov, 2005, 2006 a, 2006 b, 2007 a, 2007 b, 

2007 c). 

Some of the cultivars have been already regionalized in Byelorussia, Kirghizia, 

Baltic countries. In the Central-Chernozem area of Russian Federation over 50 % 

cultivars of All-Russian Research Institute of Horticultural Breeding breeding are included 

in the State register of breeding achievements admitted for cultivation (Sedov, 

2005). 

Old middle Russian cultivars of folk selection (‘Antonovka’, ‘Papirovka’, 

‘Skryzhapel’, ‘Babushkino’ and others), cultivars of I. V. Michurin and his followers, 

13

North-American and Canadian cultivars having a number of valuable commercial and 

biological qualities were widely used as parent forms in developing new cultivars. 

Among apple cultivars developed in All-Russian Research Institute of Horticultural 

Breeding, 51 cultivars are passing the State trials, 35 of them have been already included 

in the State register of breeding achievements (regionalized). 

It is necessary to note that 15 first home immune to scab apple cultivars are included 

in the regionalized assortment. 

Among the new cultivars there are both early maturing ones and cultivars of late 

maturing with fruit consumption period up to 7–8 months. 

The selection of cultivars with different dates of maturing gives an opportunity 

to create a distinctive apple calendar of fruit consumption all the year round (Sedov, 

2006; Sedov, 2007 a, 2007 b). 

In the present paper we want to describe briefly 33 best cultivars of All-Russian 

Research Institute of Horticultural Breeding breeding, including 8 summer cultivars, 

3 autumn ones, 22 immune to scab winter cultivars. 

Object, methods and conditions. The objects of observation and study were new 

apple cultivars of All-Russian Research Institute of Horticultural Breeding breeding. 

The generally accepted methods described in the book “Program and methods of variety 

investigation of fruit, berry and nut crops”, (Sedov, 1999), were used. 

Results and discussion. Summer cultivars. ‘Augusta’ (‘Orlik’ × ‘Papirovka 

tetraploidnaya’). The cultivar has a triple set of chromosomes (triploid). It has 

been selected for high marketability and good taste of fruit. Authors – E. N. Sedov, 

Z. M. Serova, G. A. Sedysheva, E. A. Dolmatov. The cultivar is included in the State 

register in 2008 for the Central-Chernozem area. 

The fruits are of late summer maturing, beyond medium size (165 g), oblong, 

conic, broad-ribbed. The skin color is with washed red flush. The fruit look very smart. 

The flesh is greenish, middle dense, tender, juicy, with sour-sweet pleasant taste and 

light flavour. 

The picking ripening begins on the 20th of August. The consumption period lasts 

till late September. The cultivar is resistant to scab; the yield capacity is high. 

‘Daryona’ (‘Melba’ × ‘Papirovka tetraploidnaya’). The cultivar is triploid. It 

is selected for stable fruiting, scab resistance and nice marketable fruit. Authors – 

E. N. Sedov, Z. M. Serova, G. A. Sedysheva, E. A. Dolmatov. The cultivar is passing 

the State trials. 

The fruits are of medium and beyond medium size (150–170 g), oblong, broadribbed. 

The skin color is with flush and red speckles. The flesh is white, greenish, and 

juicy, with good taste. For the appearance the fruit are estimated as 4.5 mark and for 

the taste as 4.3 (according to 1–5 scale). 

The picking ripening begins in the second half of August. The consumption period 

lasts till late September. 

‘Maslovskoye’ (‘Redfree’ × ‘Papirovka tetraploidnaya’). The immune to 

scab, triploid summer cultivar has been developed as a result of the joint work of the 

All-Russian Research Institute of Horticultural Breeding and the North-Caucasus 

Zonal Research Institute of Horticulture and Vine Growing. Authors – E. N. Sedov, 

Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, G. A. Sedysheva, L. I. Dutova, T. V. Ragulina. The 

cultivar is passing the State trials. 

14

The trees are vigorous with round crown. 

The fruits are large (230 g), flat, broad-ribbed. The skin is greenish-yellow with 

pink speckles on less part of fruit. The appearance and taste are estimated as 4.3. 

The picking ripening under conditions of Orel region begins on 7 th and lasts till 

16 th of August; it is for 5–7 days later than ‘Papirovka’. The cultivar is precocious 

and productive. 

‘Orlinka’ (‘Stark Earliest Preco’s × ‘Perviy salut’). Authors – E. N. Sedov, 

Z. M. Serova, N. G. Krasova. The cultivar is regionalized in the Central-Chernozem 

area. 

The trees are vigorous with round crown. The prevailing type of fruit formations 

is simple and complex fruit-bearing spurs. The cultivar is precocious, productive with 

fruit of high quality. It exceeds ‘Melba’ in winter-hardiness and scab resistance. 

Fruits are of medium size (140 g), shape flat to intermediate, conic. Skin is with 

brightly red stripes and washed flush. Flesh is cream, dense, and very juicy, with pleasant 

taste and strong flavour. Mark 4.3 for fruit appearance and taste. 

The picking ripening under conditions of Orel region begins in late August, fruit 

consumption lasts till late September. 

‘Orlovim’ (‘Antonovka obyknovennaya’ × SR 0523). This cultivar is relatively 

resistant to scab (with gene V m 

). Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov. 

The cultivar is regionalized in the Central area of Russia. 

Trees are medium vigorous, winter-hardy and with broom-like crown. 

The cultivar is precocious and productive. 

The fruits are of medium and beyond medium size, shape flat to intermediate, 

conic, slightly ribbed. The skin is with brightly red stripes and washed flush. The flesh 

is cream, dense, crisp, very juicy, sour-sweet and with strong flavour. Appearance is 

estimated 4.3–4.4, taste – 4.5. 

The picking ripening under conditions of Orel region begins in the middle of 

August, fruit consumption lasts till the middle of September. 

‘Ranneye Aloye’ (‘Melba’ × ‘Papirovka’). Regionalized in the Central-Chernozem 

area. Authors – E. N. Sedov, N. G. Krasova, Z. M. Serova, M. V. Mikheyeva, 

T. A. Trofimova. 

Trees are quick-growing, with round crown, winter-hardy. 

Fruits are of medium size (130 g), round, truncated, large-ribbed. The skin is 

with dark-red deep flush and stripes. The flesh is white, slightly cream, tender, smallgrained, 

and juicy. Appearance is estimated 4.5, taste – 4.4. 

The picking ripening under conditions of Orel region begins in early August, fruit 

consumption lasts from early August till September. 

The cultivar is precocious and productive. Resistance to scab is medium. 

‘Jubilar’ (814 – open pollination). Regularly fruiting, triploid, immune to scab 

(with gene V f 

). Authors– E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, G. A. Sedysheva. 

The cultivar is passing the State trials. The fruits are of medium size (130 g), flat and 

conic. The skin is covered with crimson strokes and speckles on less part of a fruit. 

The flesh is cream, small-grained, and juicy. Appearance is estimated 4.5, taste – 4.4. 

Fruit consumption lasts from early till late September. The yields are high and regular; 

the trees are winter-hardy enough. 

15

‘Jablotchniy spas’ (‘Redfree’ × ‘Papirovka tetraploidnaya’). Triploid, immune 

to scab (gene V f 

) apple cultivar was obtained from the crossing made in Krasnodar 

(the North-Caucasus Zonal Research Institute of Horticulture and Vine Growing). The 

following breeding stages were conducted in Orel (All-Russian Research Institute of 

Horticultural Breeding). Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, G. A. 

Sedysheva, L. I. Dutova, T. V. Ragulina. The cultivar is passing the State trials. 

Trees are quick growing, with round crown of medium thickness. 

The fruits are large (214 g), round-conic, truncate. Skin is greenish-yellow with 

crimson stripes on less part of a fruit. 

The picking ripening under conditions of Orel region begins several days earlier 

than ‘Papirovka’ – in August 8–17. Fruit consumption lasts till late September. The 

cultivar is precocious and productive. 

Autumn cultivars. ‘Orlovskoye polosatoye’ (‘McIntosh’ × ‘Bessemianka michurinskaya’). 

It is regionalized in the Central, Central-Chernozem and Middle Volga 

areas. Authors – E. N. Sedov, T. A. Trofimova. 

Trees are of medium vigour, with round crown, winter-hardy enough in conditions 

of Orel and neighbour regions. The cultivar is comparatively precocious and 

resistant to scab. 

The fruits are of medium and beyond medium size (140–155 g), oblong, of 

round-conic shape. The skin is with bright washed stripes and speckles of intensive 

purple-crimson color on pink flush. The flesh is white with cream tint, small-grained, 

tender, and very juicy; the taste is harmonious with perceptible sourness and strong 

flavour. Appearance is estimated 4.6; taste – 4.3–4.4. At the International exhibitions 

in Germany the cultivar was twice granted golden medals (in 1977 and 1984). 

The picking ripening begins in early September; the shelf life of fruit lasts till 

late December. 

‘Pamyat Isaeva’ (‘Antonovka krasnobochka’ × SR0523). Thos cultivar is immune 

to four (from five) scab races (gene Vm). Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, 

V. V. Zhdanov, Ju. I. Khabarov. The cultivar was included in the State register in 2008. 

The fruits are of medium and beyond medium size (140–160 g). The skin is with stripes 

and washed flush on half or less part of a fruit. The flesh is cream, dense, and juicy. 

Appearance is estimated 4.5, taste – 4.3. Shelf life lasts till the middle of December. 

‘Solnyshko’ (814 – open pollination). Productive cultivar is immune to scab 

(with gene Vf). Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov. 

The cultivar is regionalized in the Central-Chernozem area. 

The trees are of medium size with round crown. The bark is smooth and brown. 

The shoots are comparatively thick, cranked and bow-shaped. 

The fruits are of medium size (150 g), oblong, wide-ribbed, truncate. The skin 

is brightly flushed crimson. The flesh is white, cream, dense, small-grained, and very 

juicy. Appearance is estimated 4.4, taste – 4.3–4.4. Fruit consumption lasts from early 

October till December. 

Winter cultivars. ‘Afrodita’ (814 – open pollination). Immune to scab (gene 

V f 

). Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov. The cultivar 

is regionalized in the Central-Chernozem area. 

The trees are large, quick growing with round crown. The bark is smooth and 

16

greenish-brown. Shoots are thin and bow-shaped. The fruits are of medium size 

(125 g), with washed crimson flush, stripes and speckles. The flesh is white with pink 

veins, juicy. According to the appearance and taste fruits are estimated 4, 4. Scab 

immunity, precociousness, attractive fruit with dessert quality are the advantages of 

the cultivar. Fruit picking begins in the second half of September, the shelf life lasts 

till late December. 

‘Bezhin lug’ (‘Severny sinap’ × ‘Wealthy tetraploidny’). Triploid cultivar 

has been selected for high resistance to scab, regular fruiting and high fruit quality. 

Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, G. A. Sedysheva, E. A. Dolmatov, V. I. Pavluk. 

The cultivar is passing the State trials. 

The trees are large and quick growing. The fruits are of beyond medium size, 

oblong, wide-ribbed. The skin is with washed crimson flush on half of a fruit. The 

flesh is greenish, tender, small-grained, and juicy; the taste is sour-sweet with light 

flavour. Appearance is estimated 4.4, taste – 4.3. 

The picking ripening begins in the middle of September. Fruit consumption 

lasts from early October till late December. The cultivar is comparatively resistant 

to scab. 

‘Bolotovskoye’ (‘Skryzhapel’ × 1924). Scab immune cultivar. Authors – 

E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, Ju. I. Khabarov. The cultivar is regionalized 

in the regions of the Central and Central-Chernozem area. 

The trees are over medium with round crown. The advantages of the cultivar are: 

scab immunity, productivity, winter maturing, high marketable fruit qualities. The 

disadvantage is in fruit falling off when the picking is late. 

The fruits are of beyond medium size (155 g), flat, wide-ribbed. The skin is 

flushed with red stripes and speckles. The flesh is greenish, dense, juicy and of soursweet 

taste. 

The picking ripening begins in early September. The shelf life lasts till late 

January. 

‘Veniaminovskoye’ (814 – open pollination). Scab immune cultivar. Authors – 

E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov. The cultivar is regionalized 

in the Central-Chernozem area. 

The trees are large with round crown. The fruiting is concentrated on simple 

and complex fruit-bearing spurs. The advantages: scab immunity (gene V f 

), winterhardiness, 

marketable fruits of dessert quality. The fruits are of medium size (130 g), 

conic. The skin is with crimson flush. The flesh is white, greenish, dense and juicy. 

Appearance and taste – are estimated 4.4. 

The picking ripening begins in the middle of September. Fruit consumption lasts 

from middle October till late February. 

‘Veteran’ (‘King’ – open pollination). Authors – E. N. Sedov, N. G. Krasova, 

M. V. Mikheeva. The cultivar is regionalized in the Central, Central-Chernozem and 

Middle Volga areas. 

The trees are of medium size with globe-shaped compact crown. The fruiting 

type is mixed. The shoots are thin enough and dark brown. Under conditions of Orel 

region the cultivar is moderately winter-hardy, with high precocity and productivity. 

It is relatively resistant to scab. 

17

The fruits are of medium size (130 g), slightly conic in the upper part. The skin 

is covered with orange-pink stripes and speckles. Appearance and taste are estimated 

4.4. The fruits content high quality of ascorbic acid (20.2 mg/100 g). The shelf life is 

till the middle of March. 

‘Ivanovskoye’ (‘Wealthy’ × ‘Prima’). This immune to scab (gene V f 

) cultivar 

bears fruits of high marketability and dessert taste. Authors – E. N. Sedov, Z. M. 

Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov. The cultivar is passing the State trials in the 

Central-Chernozem area. 

The trees are of medium vigor with round and moderately thick crown. The shoots 

are thick, straight and of dark cherry color. 

The fruits are of beyond medium size (160 g), round-conic shape. The skin is 

washed crimson. Subcutaneous dots are multiple, green and well visible. The flesh 

is cream with dessert sour-sweet taste. Appearance and taste are estimated 4.4. Fruit 

consumption lasts from the middle of October till late January. The cultivar is good 

for cultivating in the intensive orchards. 

‘Imrus’ (‘Antonovka obyknovennaya’ × OR 18T13). This cultivar is immune to 

scab (gene V f 

). Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, Ju. I. Khabarov. 

The cultivar is regionalized in the Central and Central-Chernozem areas. 

The trees are of medium vigor, winter-hardy enough, productive and precocious. 

The fruits are of medium size (140 g), flat, conic and ribbed. The skin is with 

washed flush, stripes and strokes of brownish-red color at the moment of picking and 

crimson at the consumption period. The flesh is creamy, dense, juicy and sour-sweet. 

The appearance is estimated 4.3 and taste – 4.3–4.4. The shelf life is till late February – 

the middle of March. 

‘Kandil orlovskiy’ (1924 –open pollination). This is precocious and productive, 

immune to scab (with gene V f 

) cultivar. Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, 

V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov. The cultivar is regionalized in the Central-Chernozem 

area. 

The fruits are of medium size (140 g), oblong-conic (‘Kandils’ shape), truncate, 

ribbed. The skin is covered with beautiful washed crimson flush on half or more part 

of a fruit. The flesh is white, greenish, tender, small-grained and juicy. Appearance 

and taste are estimated 4.4. Fruit picking begins in the middle of September, the shelf 

life lasts till February. 

‘ K u l i k o v s k o y e’ (‘King’ – open pollination). Authors – E. N. Sedov, 

N. G. Krasova, M. V. Mikheeva. The cultivar is regionalized in the Central, Central- 

Chernozem and Middle Volga areas. 

The trees are of medium vigor with round crown, comparatively winter-hardy. 

The prevailing types of fruit formation are fruit-bearing spurs and fructiferous shoots. 

The cultivar is precocious and productive, resistant to scab. 

The fruits are of medium size (130 g), round, without ribs, marketable. The skin is 

with stripes and washed purple flush. The appearance is estimated 4.4 and taste – 4.3. 

The shelf life lasts till late March. 

‘Kurnakovskoye’ (814 × PA-29-1-1-63). This is immune to scab cultivar. 

Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov. The cultivar is 

regionalized in the Central-Chernozem area. 

18

The trees are of medium vigor with pyramidal and moderately thick crown. 

Advantages: scab immunity, productivity, high marketable fruit qualities. 

The fruits are of medium size, oblong-conic, weakly ribbed, truncate on the top. 

The skin is covered with pink stripes. The flesh is creamy, dense, and small-grained, 

with light flavour. Appearance and taste are estimated 4.3. 

The picking ripening begins in late September. Fruit consumption lasts from 

October till the middle of February. 

‘Olimpiyskoye’ (‘McIntosh’ – open pollination). Authors – E. N. Sedov, 

N. G. Krasova, M. V. Mikheeva. The cultivar is regionalized in the Low Volga area. 

The trees are of medium vigor with round crown, winter-hardy enough in conditions 

of Orel. The cultivar is precocious and productive, moderately resistant to fruit 

and leaf scab. 

The prevailing types of fruit formation are simple and complex fruit-bearing spurs 

and short and long fructiferous shoots. 

The fruits are of medium size (130 g). The skin is covered with washed stripes 

of brownish-red color. The flesh is greenish, tender, small-grained, and juicy with 

pleasant taste. The appearance is estimated 4.3 and taste – 4.2. The shelf life lasts till 

February. 

‘Orlik’ (‘McIntosh’ × ‘Bessemyanka michurinskaya’). The precocious and 

high productive winter cultivar is of special interest for gardeners. It is regionalized 

in the North West, Central and Central-Chernozem areas. Authors – E. N. Sedov, 

T. A. Trofimova. 

The trees are of medium vigor, with round compact crown. The prevailing types 

of fruit formation are simple and complex fruit-bearing spurs. The shoots are thick, 

straight, strongly downy. 

The fruits are of medium size (120 g), weakly flat, weakly conic, with several 

illegibly expressed large ribs. The skin is fully covered with merging stripes and washed 

dense flush of red color. The flesh is cream with greenish tint, dense, small-grained, and 

very juicy with sour-sweet harmonious dessert taste and strong flavour. Appearance 

and taste are estimated 4.4–4.5. The shelf life lasts till February. 

The cultivar is winter-hardy and moderately resistant to scab. 

‘Orlovskoye polesye’ (814 – open pollination). This is immune to scab (with 

gene V f 

) cultivar. Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov. 


The trees are of medium vigor. The prevailing types of fruit formation are simple 

and complex fruit-bearing spurs. Advantages: scab immunity and attractive marketable 

fruits. 

The fruits are of medium size (120 g), oblong-conic, wide-ribbed, truncate. The 

skin is covered with red stripes and speckles. The flesh is white, creamy, dense and 

very juicy. The appearance is estimated 4.4 and taste – 4.3. The shelf life lasts till the 

middle of January. 

‘Pamyat voinu’ (‘Wealthy’ × ‘Antonovka obyknovennaya’). Cultivar is regionalized 

in the Central-Chernozem area. Author – E. N. Sedov. The cultivar is resistant 

to scab and has high consumers’ fruit qualities. 

The trees are vigorous, moderately winter-hardy. When young the crown is inversely 

pyramidal and in the fruiting period it is globe-shaped. 

19

The fruits are of medium size (140 g), the shape is correct and slightly flat with 

weakly expressed ribs. The skin is covered with stripes and speckles of beetroot-red 

color. The flesh is white with greenish tint, sometimes with pink veins, tender, juicy 

with good taste. Appearance and taste are estimated as 4.4. 

The picking ripening of fruit under conditions of Orel region begins in the middle 

of September. The consumption period lasts from October till late January. The cultivar 

is characterized with good and regular productivity, resistance to leaf and fruit scab. 

‘Pamyat Semakinu’ (‘Wealthy’ × 11-24-28). Triploid cultivar. Authors – 

E. N. Sedov, Z. M. Serova, N. G. Krasova, G. A. Sedysheva. The cultivar is regionalized 

in the Central-Chernozem area. 

The trees are large, quick-growing, with round thin crown. The prevailing types 

of fruit formation are simple and complex fruit-bearing spurs and fructiferous shoots. 

Advantages: precocity, high and regular productivity, scab resistance. 

The fruits are of beyond medium size (160 g), one-sized, flat, wide-ribbed, truncate 

and attractive. The skin is covered with red stripes. The flesh is greenish, small-grained, 

and juicy. The appearance is estimated 4.5 and taste – 4.2. 

The shelf life lasts till the middle of February. 

‘Pamyati Hitrovo’ (OR18T13 – open pollination). This is immune cultivar. 

Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov, A. N. Borodina, 

V. I. Pavluk. The cultivar is regionalized in the Central-Chernozem area. 

The trees are medium, quick growing. Advantages: scab immunity, regular fruiting, 

high marketable and consumers’ fruit qualities. 

The fruit are of beyond medium size (160 g), flat, conic, ribbed. The skin is with 

brightly red flush and speckles. The flesh is white, creamy, and juicy with light flavour. 

Appearance and taste are estimated as 4.3 marks. The consumption lasts from October 

till late February. 

‘Rozhdestvenskoye’ (‘Wealth’y × BM 41497). This is immune to scab cultivar. 

Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov, G. A. Sedysheva. 


The trees are medium, quick growing with wide-pyramid crown. The prevailing 

type of fruit formation is simple and complex fruit-bearing spurs. Advantages: scab 

immunity, precocity, high productivity and keeping quality of fruit and also attractive 

fruits with dessert taste. 

The fruits are of medium size (140 g), flat, with visible large ribs. The skin is 

covered with red washed flush and speckles of cherry color. The flesh is white, creamy, 

dense, and very juicy; the taste is dessert with light flavour. Appearance and taste are 

estimated as 4.4 marks. 

The consumption lasts till late January. 

‘Svezhest’ (‘Antonovka krasnobochka’ × PR12T67). This is productive and very 

precocious immune to scab (gene V f 

) cultivar. Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, 

V. V. Zhdanov. The cultivar is regionalized in the Central-Chernozem area. 

The fruits are of medium size (140 g), flat, barrel-like, wide-dig, the shape is 

correct. The skin is covered with red strokes and stripes. The flesh is greenish and 

small-grained. The appearance is estimated 4.3 and taste – 4.2–4.3. The consumption 

lasts from November till May and sometimes longer. 

20

‘Sinap orlovski’ (‘Severniy sinap’ × ‘Pamyat Michurina’). This is precocious 

cultivar with high marketable fruit. The cultivar is regionalized in the Northwest, 

Central, Central-Chernozem and Middle Volga areas. Authors – E. N. Sedov, 

V. K. Zayets, N. G. Krasova, T. A. Trofimova. 

The trees are vigorous, winter-hardy, with widespread crown. The fruits are of 

medium or beyond medium size (140–155 g), oblong, round-conic, with obtuse ribs, 

usually truncate at the top. The skin is covered with washed tender-pink flush only on 

the sunny side. The flesh is greenish-cream and very juicy; the taste quality is high. 

The appearance is estimated 4.3 and taste – 4.4–4.5. 

The cultivar is comparatively resistant to scab. The consumption period lasts from 

November till May. The cultivar is precocious with stable yields each year. 

‘Start’ (814 × ‘McIntosh tetraploidniy’). This is immune to scab cultivar. 

Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov. The cultivar 

has been included in the State register in the Central-Chernozem area. 

The trees are of medium vigor with round crown. The cultivar is productive and 

winter-hardy enough. The fruits are of medium size (140 g), oblong, wide-ribbed, 

truncate. The skin on less part of a fruit is covered with washed stripes and speckles of 

brick-red color. The flesh is white, greenish, dense, crisp, coarse, and juicy. Appearance 

and taste are estimated as 4.3. 

The consumption period lasts from the middle of October till the middle of 

February. 

‘Stroevskoye’ (814 – open pollination). This is immune to scab (gene V f 

) cultivar. 

Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov. The cultivar has 

been included in the State register in the Central-Chernozem area. 

The trees are of medium vigor with wide-pyramid crown; the prevailing type of 

fruit formation is fruit-bearing spurs and sprouts. Advantages: scab immunity, marketable 

fruit of winter maturing with dessert taste. 

The fruits are of medium size (120 g), flat, and conic, slightly ribbed. The skin is 

covered with merging stripes and washed flush of crimson color. The flesh is white, 

greenish, firm, and juicy. The consumption period lasts from the middle of October 

till late February. The appearance is estimated 4.5 and taste – 4.4. 

‘Jubiley Moskvy’ (814 – open pollination). This is immune to scab cultivar. 

Authors – E. N. Sedov, Z. M. Serova, V. V. Zhdanov, E. A. Dolmatov. The cultivar has 

been included in the State register for the Central-Chernozem area. 

The trees are quick growing, of medium vigor, with round crown. The fruits are 

of medium size (130 g), oblong-conic, wide-ribbed, slightly truncate. The flesh is 

covered with bright flush of crimson color. The flesh is white, greenish, firm, crisp, 

and coarse. Appearance and taste are estimated 4.3. 

The cultivar is productive, moderately winter-hardy. The consumption period 

lasts from the middle of October till late February. 

Conclusion. The developed cultivars including first home immune cultivars (with 

geneV f 

) are of great interest and will take a deserved place in commercial orchards 

and private gardens of farmers. 

Gauta 2008 05 15 


21

References 

1. Программа и методика сортоизучения плодовых, ягодных и орехоплодных 

культур. 1999. Пoд. peд. E. N. Sedov. ВНИИСПК, Орел. 

2. Седов Е. Н. 2007 b. История, задачи, методы и результаты селекции яблони. 

Сельскохозяйственная биология, 1: 3–15. 

3. Седов Е. Н., Красова Н. Г., Долматов Е. А. 2004. Сорта яблони и груши. 

ГНУ ВНИИСПК, Орел. 

4. Седов Е. Н., Красова Н. Г. 2000. Слаборослые подвои в качестве вставок и 

новые сорта яблони ВНИИСПК для садов интенсивного типа. ВНИИСПК, 

Орел. 

5. Седов Е. Н. 2007 a. Оценка исходных форм и результаты селекции яблони. 

Вестник Саратовского ГАУ, 83–88. 

6. Седов Е. Н. 2005. Селекция и сортимент яблони для Центральных регионов 

России. ВНИИСПК, Орел. 

7. Седов Е. Н. 2007 c. Сорта для интенсивных садов. Садоводство и 

виноградарство, 1: 15–16. 

8. Седов Е. Н. 2006 a. Старейшее помологическое учреждение России. 

ВНИИСПК, Орел. 

9. Седов Е. Н. 2006 b. Яблоки круглый год. Аграрная наука, 12: 14–15. 

SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ. MOKSLO DARBAI. 2008. 27(4). 

Visos Rusijos sodo augalų selekcijos tyrimų instituto obelų veislės 

E. Sedov, Z. Serova, N. Krasova 

Santrauka 

Straipsnyje pateikiami daugiau kaip pusės šimtmečio Visos Rusijos sodo augalų 

selekcijos tyrimų instituto obelų veislių kūrimo rezultatai. Pateikti trumpi 33 obelų 

veislių – 8 vasarinių, 3 rudeninių ir 22 žieminių – aprašymai. Daugelis šių veislių įtrauktos į 

valstybinį Rusijos Federacijos veislių kūrimo registrą, kai kurių iš jų tyrimus remia valstybė. 

Reikšminiai žodžiai: vaismedžiai, vaisiai, veisimas, veislės, atsparumas, obelys. 

22




Effect of growth regulators on apple tree cv. ‘Jonagold 

King’ photosynthesis and yield parameters 

Gintarė Šabajevienė, Nobertas Uselis, Nomeda Kviklienė, 

Giedrė Samuolienė, Audrius Sasnauskas, Pavelas Duchovskis 

1 Lithuanian Institute of Horticulture, LT – 54333 Babtai, Kauno 30, Kaunas distr., 

Lithuania, e-mail: G.Sabajeviene@lsdi.lt 

The primary biochemical and physiological effect of plant growth regulators determines 

secondary effects in fruit trees, witch might differently affect photosynthesis apparatus and 

influence fruit loading. Experiments were carried out at the Lithuanian Institute of Horticulture 

in 2005–2008. Investigations included cv. ‘Jonagold King’ apple trees sprayed with growth 

regulators: Regalis (prohexadione-calcium), Cerone 480 SL (brand ethephon plant regulator) 

and Paturyl 10 SL (10 % benzyladenine). This study examined the effect of different action 

plant growth regulators on photosynthetic pigment system in apple tree leaves and variation 

of non-structural carbohydrates (fructose, glucose, maltose) concentrations in treated apple 

tree shoot bark and yield parameters. 

Regalis and Paturyl 10 SL application increased and Cerone 480 SL application decreased 

accumulation of chlorophylls in fruit tree leaves. Storage of researched carbohydrates 

was found to be more active in apple trees treated with Regalis and Paturyl 10 SL. Fruit trees 

sprayed with Cerone 480 SL accumulated the lowest general quantity of sugars during winter 

and spring in the shoot bark tissues. Paturyl 10 SL and Cerone 480 SL aplication decreased 

fruit yield. The highest fruit weight was found in apple trees treated with Paturyl 10 SL. 

Key words: carbohydrate, fruit weight, growth regulators, photosynthetic pigments 

and yield. 

Introduction. There are a number of applications of plant hormones in agriculture, 

horticulture, and biotechnology. The development and use of exogenous plant growth 

regulators as growth retardants is based on knowledge that endogenous plant hormones 

play significant role in shoot growth. Plant growth regulators modify growth and development 

in various ways. Plant growth regulators can be well integrated into orchard 

production systems. Gibberellin biosynthesis inhibitors have received the most attention 

because of their key role in cell elongation (Luckwill, 1970; Rademcher, 2000). 

Prohexadione-Ca (Regalis) is an inhibitor of late stages of gibberellin biosynthesis. 

This compound is under actual development for use as a growth retardant in different 

crops. Trials with prohexadione-Ca to control vegetative growth of apple, pear and plum 

trees were demonstrated by other authors (Buban et al., 2003, Basak and Rademacher, 

2000). Synthetic auxins and chemicals releasing ethylene gas are successfully applied 

23

for fruit tree growth regulation (Miller, 1988). A precondition of precocious bearing 

in young trees is the development of a canopy structure, which has good cropping 

potential and this can be achieved by using benzyladenine (Paturyl). Fruit thinning 

with benzyladenine in mature trees can result in larger fruit size and increased return 

bloom the following year. Ethephon (Cerone) releases ethylene, which usually has 

inhibitory effect on plants. Ethylene promotes abscission of leaves and fruits, inhibits 

shoot elongation and favors caliper development (Buban, 2000; Jacyna and Puchała, 

2004). Ethephon has been widely used chemical for apple thinning purpose for many 

years (Wertheim, 2000). 

However, the temperature dependence of the thinning response remains a problem 

to be resolved. The efficiency of plant growth regulators is determined by the 

physiological age of trees, by the environmental conditions at application and by the 

application methods used. The primary biochemical and physiological effect of growth 

regulators can determine secondary effects. 

The content of chlorophylls and carotenoids, the main pigments of leaf, provides 

valuable information about plant physiological status. Chlorophylls are essential 

pigments for the conversion of light energy to stored chemical energy. The amount of 

solar radiation absorbed by a leaf is a function of the photosynthetic pigment content; 

thus, chlorophyll content can directly determine photosynthetic potential and primary 

production (Curran et al., 1990; Filella et al., 1995). Many researchers state that the 

amount and variety of carbohydrates found in plants differ in various plant organs 

and conditions all throughout the growing season. Although storage polysaccharides 

have significance in plant physiology, mono and disaccharides play a central role 

in metabolism, soluble sugars help regulate many developmental and physiological 

processes in plants (Smeekens, 2000; Gibson, 2000). Carbohydrates reserves allow 

completing phenological developments without the benefit of current photosynthesis. 

In apple trees, leaf and early fruit development in the spring depend on carbohydrate 

reserves within the tree (Mcqueen et al., 2004). Thus the storage of adequate supplies 

of carbohydrate is critical for both fruit yield and quality. Knowledge of the status 

of carbohydrate reserves is important for experiments involving manipulation of the 

carbon balance of fruit trees (Tustin et al., 1997). 

The aim of this study was to investigate the influence of several chemicals, whose 

action is based on different hormones metabolism regulation, on photosynthesis and 

yield parameters of apple cv. ‘Jonagold King’. 

Object, methods and conditions. Investigations of different growth regulators 

effect on apple tree non-structural carbohydrate variation (TNC) variation, concentrations 

and photosynthetic pigments were carried out at the Lithuanian Institute of 

Horticulture. Investigations included cv. ‘Jonagold King’ on M.9 rootstock. The orchard 

was planted in the spring of 1999. Planting distances were 3 × 1 m. Trees were 

trained as slender spindles. The trial consisted of four replications with 3 trees in each. 

Treatments were: untreated control; sprayed with Regalis after flowering, two times 

each 30 days (1.25 %); sprayed with Paturyl 10 SL after flowering, two times each 7 

days (0.2 %); sprayed with Cerone after flowering, tree times each 10 days (1 time – 

0.025 %, 2 and 3 times – 0.015 %). 

Carbohydrate samples were prepared by grinding ~1 g of fresh weight (FW) 

material and extracted with 4 mL hot bidistiled water. After 24 h extract was filtered 

24

through cellulose and membrane (pore diameter 0.2 µm) filters. Chromatographic analysis 

was carried-out using Shimadzu 10A HPLC system with refraction index detector 

(Shimadzu, Japan) and Adsorbosil NH2- column (150 mm × 4.6 mm; Alltech, USA). 

Mobile phase: 75 % acetonitrile. Flow rate: 1 ml min. -1 . Data analysis was performed 

using MS Excel software. 

The measurements of chlorophyll were performed from 5 plants of each apple 

tree variety. The fourth fully developed leaf from the east side of the tree was taken 

for chlorophyll extraction in 100 % acetone and evaluation by the spectrophotometric 

method according to Weittstein (Гавриленко, 2003). The concentrations of pigments 

were detected by Spectrophotometer – Genesys 6 (ThermoSpectronic, USA). Statistical 

calculations were performed by ANOVA for MS Exel vers. 3.43 (Duncan’s Multiple 

Range t-test procedure (P ≤ 0.05). The error bars presented in figures are the standard 

deviations of tree analytical measurements. 

In 2004 and 2007, during flowering and after it, occurred -3–-2.5 °C frost and the 

weather was cool. Such cross conditions negatively affected yield parameters. In 2005 

the daily temperature was high and suitable for growth regulators application. In 2006 

during flowering and after it the weather was cold, but there were no frosts, and such 

condition didn’t affect yields. Still they could increase growth regulators efficiency. 

Results. Application of different growth regulators significantly affected photosynthetic 

apparatus of apple tree cv. ‘Jonagold King’. Used implements, strongly 

activated photosynthetic pigments accumulation in 2005. However, growth regulators 

decreased photosynthesis efficiency. The chlorophyll a/b ratio in analyzed fruit trees 

leaves didn’t differ from the treated ones (Table 1). 

In 2006 chlorophyll accumulation in all investigated apple tree leaves was comparatively 

low. The highest content of photosynthetic pigments in 2006–2007 was 

detected in apple trees treated with Regalis. However, chlorophyll accumulation in 

apple tree leaves sprayed with Paturyl and Cerone 480 SL decreased. Due to relatively 

high amount of chlorophyll b in treated tree leaves chlorophyll a/b ratio was lower or 

the same as in not treated ones (Table 1). 

Table 1. Photosynthesis pigment variation in leaves of apple trees cv. ‘Jonagold 

King’ treated with different growth regulators 

1 lentelė. Fotosintezės pigmentai ‘Jonagold King’ veislės obelų, purkštų skirtingais augimą 

ribojančiais preparatais, lapuose 

Growth regulators 

Augimą ribojantys 

preparatai 

Not treated 

Nepurkšta 

Chlorophyll a/b ratio 

Chlorofilų a/b santykis 

Chlorophyll a + b content 

Bendras chlorofilų a + b kiekis (mg m -2 ) 

2005 2006 2007 2005 2006 2007 

3.2 ab 2.8 b 3.2 c 470 a 369 b 496 b 

Regalis 3.0 a 2.8 b 3.1 b 534 bc 406 c 541 c 

Paturyl 10 SL 3.2 ab 2.7 a 3.1 b 596 c 320 a 583 d 

Cerone 3.0 a 2.7 a 2.8 a 494 ab 318 a 452 a 

* Values followed by the same letters within the columns are not statistically different at 

P ≤ 0.05. 

* Tomis pačiomis raidėmis stulpeliuose pažymėti skaičiai iš esmės nesiskiria (P ≤ 0,05). 

25

The variation of investigated non-structural carbohydrates (TNC) (fructose, glucose 

and maltose) concentrations were determined by different action growth regulators 

and plant development stages (Fig. 1, Fig. 2, Fig. 3). 

Fig. 1. Carbohydrate distribution in bark tissue of apple trees 

cv. ‘Jonagold King’ treated with different growth regulators in August 

(1 – 2005/2006, 2 – 2006/2007, 3 – 2007/2008) 

1 pav. Angliavandenių pasiskirstymas ‘Jonagold King’ veislės obelų, purkštų skirtingais 

augimą ribojančiais preparatais, žievėje rugpjūčio mėn. 

(1 – 2005/2006, 2 – 2006/2007, 3 – 2007/2008) 

In August, when apple tree buds were in vegetative stage, higher contents of soluble 

carbohydrates in treated apple tree bark tissues were found only in 2005. During 

later studies clear differences among the investigated fruit tree sugars accumulation 

was not determined (Fig. 1). 

Synthesis of hexoses in the investigated fruit trees went significantly up in 

November. In 2005 the lowest amount of carbohydrates was found in fruit tree shoot 

bark tissues sprayed with Regalis. By the way, storage of disaccharides in 2006–2007 

was found to be more active in apple trees treated with Regalis and Paturyl 10 SL. The 

lowest general quantity of sugars was found in the bark tissues of fruit trees sprayed 

with Cerone 480 SL (Fig. 2). 

The results of investigations carried out in March showed more active accumulation 

of maltose in the bark tissues of the fruit trees. Synthesis of glucose and fructose 

in the fruit trees sprayed with different growth regulators was different. The quantity 

of non-structural carbohydrate increased in apple trees treated with Regalis and Paturyl 

10 SL. It declined or became stable in orchards treated with Cerone (Fig. 3). 

26

Fig. 2. Carbohydrate distribution in bark tissue of apple trees cv. ‘Jonagold King’ 

treated with different growth regulators in November 

(1 – 2005/2006, 2 – 2006/2007, 3 – 2007/2008) 

2 pav. Angliavandenių pasiskirstymas ‘Jonagold King’ veislės obelų, 

purkštų skirtingais augimą reguliuojančiais preparatais, žievėje lapkričio mėn. 

(1–2005/2006, 2–2006/2007, 3–2007/2008) 

Fig. 3. Carbohydrate distribution in bark tissue of apple trees 

cv. ‘Jonagold King’ treated with different growth regulators in Mach 

(1 – 2005/2006, 2 – 2006/2007, 3 – 2007/2008) 

3 pav. Angliavandenių pasiskirstymas ‘Jonagold King’ veislės obelų, purkštų 

skirtingais augimą ribojančiais preparatais, žievėje kovo mėn. 

(1 – 2005/2006, 2 – 2006/2007, 3 – 2007/2008) 

27

During investigation years the yield of apple trees treated with Regalis was similar 

to not treated fruit trees. Paturyl 10 SL and Cerone 480 SL application significantly 

decreased fruit yield (Table 2). 

Table 2. Yield of apple trees cv. ‘Jonagold King’ treated with different growth 

regulators (t/ha) 

2 lentelė. ‘Jonagold King’ veislės obelų, purkštų skirtingais augimą reguliuojančiais 

preparatais, derlius, t/ha 



preparatai 

Not treated 

Nepurkšta 

Year 

Metai 

2004 2006 2007 

average 

vidurkis 

28.0 43.2 23.0 31.4 

Regalis 26.0 42.8 20.6 29.8 

Paturyl 10 SL 15.6 31.6 12.4 19.9 

Cerone 20.0 30.0 10.9 20.3 

R 0.5 

7.06 9.51 11.21 8.98 

Table 3. Average fruit weight of apple trees cv. ‘Jonagold King’ treated with 

different growth regulators (g) 

3 lentelė. Vidutinė ‘Jonagold King’ veislės obelų, purkštų skirtingais augimą 

reguliuojančiais preparatais, vaisiaus masė, g 



preparatai 

Not treated 

Nepurkšta 

Year 

Metai 

2004 2006 2007 

average 

vidurkis 

134 169 151 151 

Regalis 130 163 153 149 

Paturyl 10 SL 157 198 237 197 

Cerone 134 171 181 162 

R 0.5 

17.4 23.5 42.3 30.1 

Growth regulators Regalis and Cerone 480 SLdidn’t significantly affect fruit 

weight. Paturyl 10 SL application during investigation increased fruit weight 

(Table 3). 

Discussion. These investigations present how the growth regulators of different 

action determine accumulation and distribution of nonstructural carbohydrates among 

plant tissues and photosynthetic pigment synthesis in their leaves, and how these 

changes affect plant yield and quality. 

Gibberellin inhibition caused by Regalis application results in shoots, with the 

same numbers of leaves and internodes compressed into a shorter length, formation 

28

(Ilias et al., 2007). Increases in chlorophyll concentrations per unit leaf area, following 

the application of growth regulator Regalis, were generally found in these experiments 

(Table 1), what consists with other investigations on prohexadione-calcium (Miller, 

2002; Reekie et al., 2005). Glenn and Miller (2005) suggested that the greater leaf 

photosynthetic activity in apple trees treated with prohexadione-calcium was the result 

of reduced shading in the canopy. The mechanism for enhancement of photosynthesis 

promoted by prohexadione-calcium in apple trees may be related to its effects on the 

concentration of chlorophyll per unit leaf area (Table 1) and carbohydrates content 

in bark tissues (Fig. 1, Fig. 2, Fig. 3). Environmental shading creates competition for 

in-season carbohydrates, reducing fruit growth rate and prompting fruit drop. Previous 

studies by Privé et al. (2004) have shown that prohexadione-calcium can increase light 

interception to the inner canopies of fully-grown apple trees and thus enhance flower 

bud formation and possibly yield. In our investigations the yields of apple trees treated 

with Regalis remained similar to untreated trees as introduced in other authors works 

too (Medjdoub et al., 2007). 

Cytokinins promote shoot development through increased cell division. A reasonable 

lateral branching for training scaffold limbs and a proper balance between 

elongated and short shoots which have high flowering potential can be achieved using 

chemical such as benzyladenine applied in the fruit tree nursery (Buban, 2000). During 

the expansion of cells in fruit tree leaves sprayed with benzyladenine, the number of 

chloroplasts per cell increases (Nii and Kuroiwa, 1986). In 2005 and 2007 benzyladenine 

(Paturyl 10 SL) application maintains the chlorophyll at higher level (Table 1). 

Increased chlorophyll synthesis was also reported by other authors (Walker et al., 

1988). Our data showed that apple tree shoots inhibited by benzyladenine treatment 

contained higher levels of nonstructural carbohydrates during summer, autumn and 

spring periods. However, in 2006 chlorophyll content was lower than in not treated fruit 

trees. Bark tissues also contained lower concentration of nonstructural carbohydrates 

(Fig. 1, Fig. 2, Fig. 3). This can be enhanced by adverse environmental conditions 

during application time. Buban and Lakatos (2000) confirmed the temperature dependence 

of benzyladenine effect. Paturyl 10 SL demonstrated successful fruit thinning 

effect of benzyladenine in our work, enlarging fruit weight because of enhancement of 

cell division by benzyladenine (Stover et al., 2001). Effects of benzyladenine include 

abscission of fruitless as a main effect (Ferree, 1996; Basak and Rademacher, 2000; 

Buban and Lakatos, 2000) and other effects such as increased size of fruit at harvest 

(Greene, 1989; Stopar et al., 2003). 

Ethephon (Cerone) is absorbed by the plant tissues where it is broken down into 

naturally occurring compounds: carbondioxid, phosphate and ethylene, which acts as 

a plant hormone. Chlorophyll accumulation during investigation time went slowly in 

apple tree leaves treated with Cerone 480 SL (Table 1). Ethylene is known to be involved 

with both chlorophyll degradation in leaf and with the abscission process (Aharoni 

et al., 1979). The total carbohydrate concentration after ethephon application in bark 

tissues in August increased. Exogenously applied ethylene mobilized carbohydrates 

in woody shoots and established its mechanism of action (Eklund and Little, 1998). 

However, it was found that glucose and total carbohydrate accumulation decreased 

in winter and spring (Fig. 1, Fig. 2, Fig. 3). High total carbohydrate concentrations in 

29

shoots during winter storage and spring promoted high flower induction, which resulted 

in high flower numbers and high yields in the following year (Khan et al., 1998). 

Ethephon is widely used for apple thinning (Wertheim, 2000). As growth retardant 

Ethephon is much less useful on bearing trees, because it thins fruit even at rates that 

have only a small effect on growth. In our study as in other works (Ebert and Bander, 

1986; Stopar, 2000; Stopar and Lokar, 2003) Ethephon reduced the final fruit number 

per tree, while the fruit weight was not enhanced significantly. The main disadvantage 

of ethephon is that the results obtained after spraying are highly inconsistent and 

difficult to predict (Wertheim, 2000). 

In conclusion, high photosynthesis, carbohydrate concentrations and yield parameters 

proves proper plant physiological status after prohexadione-calcium application 

and Regalis suitability as growth regulator. Reduced yield after Paturyl 10 SL 

application on fruit tree shows its irrelevancy as growth regulator. However, intensive 

photosynthesis, high carbohydrates accumulation leads to fine fruit quality, and improves 

its availability as fruit thinner. Low carbohydrate status during winter storage 

and spring and early post bloom sprays with Cerone, which affect maximum growth 

control, reduce fruit set and indicates Cerone’s inefficiency as growth regulator. 

References 

1. Aharoni N. Lieberman M., Sisler H. D. 1979. Patterns of Ethylene Production in 

Senescing Leaves. Plant Physiology, 64: 796–800. 

2. Basak A., Rademacher W. 2000. Growth regulation of pome and stone fruit trees 

by use of Proxadione-Ca. Acta Horticulturae, 514: 41–50. 

3. Buban T., Foldes L., Kormany A., Hauptmann S., Stammler G., Rademacher W. 

2003. Prohexadione-Ca in apple trees: Control of shoot growth and reduction 

of fire blight incidence in blossoms and shoots. Journal of applied botany, 77: 

95–102. 

4. Buban T., Lakatos T. 2000. Contributions to the efficacy of benzyladenine as a 

fruit thinning agent for apple cultivars. Acta Horticulture, 514: 59–67. 

5. Buban T. 2000. The use of benzyladenine in orchard fruit growing: a mini review. 

Plant growth regulation, 32(2–3): 381–390. 

6. Curran P. J., Dungan J. L., Gholz H. L. 1990. Exploring the relationship between 

reflectance red edge and chlorophyll content in slash pine. Tree Physiology, 7: 

33–48. 

7. Ebert A., Bander R. J. 1986. Influence of an emulsifiable mineral oil on the 

thinning effect of NAA, NAAm, carbaryl and ethephon in the apple cultivar 

‘Gala’ grown under the conditions of southern Brazil. Acta Horticulture, 179: 

667–672. 

8. Eklund L., Little C. H. A. 1998. Ethylene evolution, radial growth and carbohydrate 

concentrations in Abies balsamea shoots ringed with Ethrel. Tree 

Physiology, 18: 383–391. 

9. Ferree D. C. 1996. Performance of benzyladenine as a chemical thinner on eight 

apple cultivars. Journal of Fruit Tree Production, 1: 33–51. 

30

10. Filella I., Serrano I., Serra J., Peuelas J. 1995. Evaluating wheat nitrogen status 

with canopy reflectance indices and discriminant analysis. Crop Sciense, 35: 

1 400–1 405. 

11. Gibson S. I. 2000. Plant sugar-response pathways: part of a complex regulatory 

web. Plant Physiology, 124: 1 532–1 539. 

12. Glen D. M., Miller S. S. 2005. Effects of Apogee on growth and whole-canopy 

photosynthesis in spur delicious apple trees. Hort. Science, 40: 397–400. 

13. Greene D. W. 1989. Regulation of fruit set in tree fruits with plant growth regulators. 

Acta Horticulture, 239: 323–334. 

14. Ilias I., Ouzounidou G., Giannakoula A., Papadopoulou P. 2007. Effects of gibberellic 

acid and prohexadione-calcium on growth, chlorophyll fluorescence and 

quality of okra plant. Biologia Plantarum, 51(3): 575–578. 

15. Jacyna T., Puchała A. 2004. Application of environment friendly branch promoting 

substances to advance sweet cherry tree canopy development in the orchard. 

Journal of Fruit and Ornamental Plant Research, 12: 177–182. 

16. Khan Z. U., Micneil D. L., Samad A. 1998. Root pruning of apple trees grown 

at ultra-high density affects carbohydrate reserves distribution in vegetative and 

reproductive growth. New Zealand Journal of Crop and Horticultural Science, 

26: 291–297. 

17. Luckwill L. C. 1970. The control of growth and fruitfulness of apple trees. 

Physiology of Tree Fruit Crops, 237–254. 

18. Mcqueen J. C., Minchin P. E. H., Silvester W. B. 2004. Changes in non-structural 

carbohydrate concentration in 1-year-old shoots of ‘Braeburn’ apple (Malus 

domestica) over tow consecutive years. New Zealand Journal of Cop and Hort. 

Science, 32: 319–323. 

19. Medjdoub R., Val J., Blanco A. 2007. Physiological effects of prohexadionecalcium 

in apple trees: effects on parameters related to photoproductivity. The 

Journal of Hort. Science and Biotechnology, 82(1): 126–132. 

20. Miller S. S. 1988. Plant bioregulators in apple and pear culture. Hort. Rev., 10: 

309–401. 

21. Miller S. S. 2002. Proxadione-calcium controls vegetative shoot growth in apple. 

Tree Fruit Production, 3: 11–28. 

22. Nii N., Kuroiwa T. 1986. Morphological and anatomical development of peach 

shoot and leaves as influenced by 6-benzylamino purine. Acta Horticulture, 179: 

267–268. 

23. Privé J. P., Fava E., Cline J., Byl M., Embree C., Nichol D. 2004. Preliminary 

results on the efficacy of apple trees treated with the growth retardant proxadione-calcium 

(Apogee) in Eastern Canada. Acta Horticulture, 636: 37–144. 

24. Rademacher W. 2000. Growth retardants: Effects on gibberellin biosynthesis 

and other metabolic pathways. Annual Review of Plant Physiology and Plant 

Molecular Biology, 51: 501–531. 

25. Reekie J. Y. C., Hicklenton P. R., Struik P. C. 2005. Prohexadione-calcium modifies 

growth and increases photosynthesis in strawberry nursery plants. Canadian 

Journal of Plant Science, 85(3): 671–677. 

31

26. Smeekens S. 2000. Sugar-induced signal transduction in plants. Annual Review 

of Plant Physiology and Plant Molecular Biology, 51: 49–81. 

27. Stopar M., Lokar V. 2003. The effect of Ethephon, NAA, BA and their combinations 

on thinning intensity of ‘Summered’ apples. Journal of Central European 

Agriculture, 4(4): 399–403. 

28. Stover E., Fargione M., Risio R., Xiaoe Y., Robinson T. 2001. Fruit weight, crop 

load, and return bloom of ‘Empire’ apple following thinning with 6-benzyladenine 

and NAA at several phenological stages. Hort. Science, 36(6): 1 077–1 081. 

29. Tustin D. S., Corelli-Grappadelli L., Ravaglia G. 1997. Effect of previous season 

and currant light environments on early season spur development and assimilate 

translocation in ‘Golden delicious’ apple. Journal of Horticultural Science, 451: 

383–392. 

30. Walker M. A., Dane R. R., Dumbroff E. B. 1988. Effects of cytokinin and light 

on polyamines during the greening response of cucumber cotyledons. Plant and 

Cell Physiology, 29(2): 201–205. 

31. Wertheim S. J. 2000. Developments in the chemical thinning of apple and pear. 

Plant Growth Regulation, 1: 85–100. 

32. Гавриленко В. Ф., Ладыгина М. Е., Хандробина Л. М. 2003. Большой 

практикум по физиологии растений. Aкaдемия, Москва. 

Gauta 2008 11 26 



Augimą reguliuojančių preparatų įtaka ‘Jonagold King’ veislės obelų 

fotosintezės ir derliaus rodikliams 

G. Šabajevienė, N. Uselis, N. Kviklienė, G. Samuolienė, A. Sasnauskas, 

P. Duchovskis 

Santrauka 

2005–2008 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute tirtas skirtingai veikiančių 

augimą ribojančių preparatų poveikis ‘Jonagold King’ veislės obelims. Obelys purkštos 

Regaliu (v. m. prohexadione-calcium), Cerone 480 SL (v. m. etafonas) ir Paturyl 10 SL (v. m. 

10 % benziladeninas). Atlikti fotosintezės pigmentų sistemos, sacharidų (fruktozės, gliukozės, 

maltozės) kaupimosi ir derliaus rodiklių tyrimai. Regalis ir Paturyl 10 SL padidino, o Cerone 

480 SL sumažino fotosintezės pigmentų kiekį vaismedžių lapuose. Be to, Regaliu ir Paturyl 

10 SL purkštų obelų žievėje sparčiau kaupėsi tirti angliavandeniai. Cerone 480 SL purkštų 

vaismedžių šakose žiemą ir pavasarį sacharidų sukaupta mažiausiai. Paturyl 10 SL ir Cerone 

480 SL mažino derlių. Didžiausius vaisius išaugino Paturyl 10 SL purkštos obelys. 

Reikšminiai žodžiai: angliavandeniai, augimą ribojantys preparatai, derlius, fotosintezės 

pigmentai, vaisiaus svoris. 

32




Cheminio žiedų ir užuomazgų retinimo įtaka ‘Šampion’ 

veislės obelų vaisių kokybei 

Nomeda Kviklienė, Darius Kviklys, Nobertas Uselis, 

Juozas Lanauskas 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT–54333 Babtai, Kauno r., 

el. paštas: n.kvikliene@lsdi.lt 

Žiedų ir užuomazgų retinimo bandymai atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės 

institute 2004 ir 2006 metais. Tirta įvairių cheminių preparatų, skirtų užuomazgoms retinti, 

įtaka ‘Šampion’ veislės obuolių derliui ir kokybei. Žiedai ir užuomazgos retintos obelims 

žydint, žydėjimo pabaigoje ir užuomazgoms užaugus iki 10–12 mm dydžio. Užuomazgoms 

retinti cheminiu būdu buvo naudota: ATS, karbamidas, Pomonit R10, Paturyl 10 SL, Cerone 

480SL ir Bioprzerzedazacz 060SL. Cheminių preparatų panaudojimas užuomazgoms retinti 

lėmė obuolių derlių iš vaismedžio, vidutinę vaisiaus masę ir turėjo įtakos jų rūšingumui. 

Išretinus užuomazgas, ‘Šampion’ veislės obuolių vidutinė vaisiaus masė padidėjo iki 52 %, 

o stambesnių nei 65 mm vaisių kiekis padidėjo 2–3 kartus. Geriausi rezultatai gauti, kai žydėjimo 

metu užuomazgoms retinti buvo naudotas 1,5 % ATS, žydėjimo pabaigoje – 0,02 % 

Pomonit R 10 ir 1,5 % karbamido mišinys, o užuomazgoms esant 10–12 mm dydžio – 0,094 % 

Paturyl 10 SL. 

Reikšminiai žodžiai: obelys, retinimas, užuomazgos, vaisiaus masė, žiedai. 

Įvadas. Žiedų ir užuomazgų retinimas yra vienas efektyviausių būdų gauti aukštos 

kokybės obuolių derlių (Link, 2000) ir sumažinti vaismedžių pramečiavimą (Tromp, 

2000; Szot, 2000). Žiedus arba užuomazgas galima retinti rankiniu, mechaniniu arba 

cheminiu būdu. Šalinant užuomazgas rankomis, galima labai tiksliai reguliuoti paliekamų 

užuomazgų kiekį ir išsidėstymą vainike (Dennis, 2000). Tai ekonomiškai apsimoka, 

nes gaunami daug geresnės kokybės vaisiai (Link, 2000; Webster, 2002). 

Visame pasaulyje ieškoma pigių ir nesudėtingų cheminių priemonių, kurios pažeidžia 

žiedus ir skatina jaunų užuomazgų kritimą. Cheminiai preparatai, kurie buvo 

labai populiarūs prieš dešimtmetį, dėl savo toksiškumo ar didelių kainų yra keičiami 

naujesniais, mažiau kenksmingais aplinkai (Webster, 2002; Greene ir kt., 2002). 

Vaismedžiams žydint paprastai naudojami preparatai, kurių veikimas pagrįstas žiedų 

apdeginimu. Pastaruoju metu Europoje plačiai naudojamas belgiškas preparatas ATS. 

Jis yra mažiau nuodingas ne tik aplinkai, bet ir vartotojui (Wertheim, 2000; Janoudi, 

Flore, 2005). Užuomazgoms retinti vėlesniu laikotarpiu yra naudojamos medžiagos, 

kurių cheminė prigimtis ir fiziologinis poveikis yra artimas pačiuose augaluose 

33

sintetinamiems junginiams. Užuomazgoms retinti cheminiu būdu gali būti naudojami 

preparatai, sudaryti alfanaftilacto rūgšties (NAR) ir jos druskų arba 2 – chloretilfosfoninės 

rūgšties pagrindu. Užuomazgoms retinti vėlyvu laiku yra naudojami preparatai, 

sudaryti benziladeninų pagrindu (Webster, 2002). Visus hormoninės kilmės preparatus 

reikia vartoti labai atsargiai, nes jų efektyvumas labai priklauso nuo daugybės veiksnių. 

Parenkant tirpalų koncentracijas, reikia atsižvelgti į konkrečios veislės savybes, 

augimo sąlygas ir į aplinkos veiksnius (oro temperatūra, drėgmė, saulėtumas), kurie 

gali sumažinti preparato veiksmingumą (Tyburski ir kt., 2003; Basak, 2002). 

Darbo tikslas – ištirti ir palyginti ‘Šampion’ veislės obelų žiedams ir užuomazgoms 

retinti skirtų skirtingos cheminės sudėties preparatų poveikį vaisių kokybei, nustatyti 

optimalius jų naudojimo terminus. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Bandymai atlikti 2004 ir 2006 metais 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Babtai, Kauno r.). Tirtos ‘Šampion’ 

veislės obelys su M.9 poskiepiu. Vaismedžių sodinimo schema – 3 × 1 m. Žiedai ir 

užuomazgos retintos obelims žydint (prasiskleidus 90 % žiedų), žydėjimo pabaigoje 

(nukritus 90 % vainiklapių) ir užuomazgoms esant 10–12 mm dydžio. Kontroliniame 

variante užuomazgos nebuvo retintos. Užuomazgoms retinti cheminiu būdu buvo 

naudota: karbamidas – 46,2 % azoto trąša; ATS – 98–100 % amonio tiosulfatas; 

Pomonit R 10 – 10 % alfanaftilacto rūgšties kalio druska; Paturyl 10 SL – 10 g/l 

benziladeninai; Cerone 480 SL – 480 g/l etafonas, Bioprzerzedazacz 060 SL – 50 g/l 

6-benzilaminopurino ir 10 g/l alfanaftilacto rūgštis. 

Tyrimo apskaitų ir stebėjimo duomenys: žydėjimo gausumas vertintas balais 

(1 balas – obelys nežydi, 10 – labai gausus žydėjimas); užmezgimas – žiedų skaičius 

100-ui žiedynų; žiedai ir žiedynai skaičiuoti du kartus: pirmą kartą – prieš retinimą, 

antrą kartą – užuomazgoms nukritus birželio mėn.; obuolių derlius iš vaismedžio, vnt. 

ir kg; vidutinė vaisiaus masė, g; vaisiaus skersmuo, mm, kalibruojant 100 vaisių. 

Apskaitiniame laukelyje buvo du vaismedžiai. Bandymo variantai kartoti po 

šešis kartus. 

Bandymo duomenys apdoroti dispersinės analizės būdu, naudojant kompiuterio 

programą ANOVA. 

Rezultatai. 2004 m. ‘Šampion’ veislės obelys pražydo gegužės pirmąjį dešimtadienį. 

Obelims žydint vyravo šilti ir sausi orai, todėl žydėjimo periodas tęsėsi vieną 

savaitę. Žydėjimo gausumas įvertintas 7–8 balais. 2006 m. obelys pražydo vėliau – 

gegužės antrąjį dešimtadienį ir truko dvi savaites. Žydėjimo gausumas įvertintas 

6–8 balais. Abejais tyrimų metais visų purškimų metu oro sąlygos buvo palankios. 

Užuomazgoms nukritus birželio mėn., ant vaismedžių likusių užuomazgų kiekis tyrimų 

metais skyrėsi ir priklausė nuo retinimo laiko ir panaudotų preparatų. 2004 m. 

kontroliniame variante likusių užuomazgų skaičius nuo pradinio žiedų kiekio buvo 

15,5 %, 2006 m. – 9,8 % (1 lentelė). 

2004 m. visi obelims žydint panaudoti preparatai buvo efektyvūs, o 2006 m. 

užuomazgas efektyviai retino tik ATS. Abejais metais daugiausia užuomazgų iškrito 

ir iš esmės stambiausi obuoliai užaugo obelis apipurškus 1,5 % ATS tirpalu. 2004 m. 

šiame variante obuoliai užaugo 31, o 2006 – 53 % stambesni nei kontroliniame variante. 

Pagerėjo vaisių rūšingumas. Išretinti vaismedžiai išaugino 2–3 kartus daugiau 

stambesnių nei 65 mm vaisių negu kontrolinio varianto vaismedžiai (2 lentelė). 2004 m. 

34

efektyviai žiedus retino ir Cerone. Šiame variante derliui iš vaismedžio sumažėjus tik 

1,08 kg, vidutinė vaisiaus masė padidėjo 20 %. 2006 m. šis preparatas buvo visiškai 

neefektyvus. Karbamido efektyvumas tyrimų metais taip pat skyrėsi. 

1 lentelė. Žiedų retinimo obelims žydint įtaka ‘Šampion’ veislės vaisių derliui 

ir kokybei 

Table 1. Effect of blossom thinning on yield and fruit quality of apple tree cultivar 

‘Shampion’ 

Variantai 

Treatment 

Liko 

užuomazgų 

Remained 

fruilet, % 

vnt. / medžio 

unt. / fruitree 

2004 m. 

Derlius 

Yield 

kg/medžio 

kg/tree 

t/ha 

Vidutinė vaisiaus 

masė 

Average fruit mass, g 

Kontrolė 

15,5 61 7,18 23,9 117,7 

Control 

ATS, 1 % 14,4 47 6,09 20,3 129,6 

ATS, 1,5 % 11,3 30 4,62 15,4 154,0 

ATS, 2 % 15,2 49 6,15 20,5 129,5 

Karbamidas, 3 % 16,4 40 5,40 18,0 135,0 

Urea, 3 % 

Karbamidas, 4 % 14,5 62 7,97 26,6 128,6 

Urea, 4 % 

Cerone, 0,06 % 13,4 43 6,10 20,3 141,86 

R 05 

/ LSD 05 

5,41 13,8 1,44 5,47 19,26 

2006 m. 

Kontrolė 

9,8 156,0 13,4 44,5 92,9 

Control 

ATS, 1 % 7,3 73,0 8,7 28,8 119,6 

ATS, 1,5 % 5,6 77,3 10,4 34,6 142,3 

ATS, 2 % 8,0 92,0 10,2 34,0 119,1 

Karbamidas, 3 % 13,9 146,9 12,7 42,2 87,4 

Urea, 3 % 

Karbamidas, 4 % 11,9 47,1 13,2 44,0 96,8 

Urea, 4 % 

Cerone, 0,06 % 11,6 141,4 13,2 43,8 96,1 

R 05 

/ LSD 05 

3,39 68,84 6,43 16,61 36,41 

35

2 lentelė. Žiedų retinimo obelims žydint įtaka ‘Šampion’ veislės vaisių dydžiui 

Table 2. Effect of blossom thinning on fruit size of apple tree cultivar ‘Shampion’ 

Variantai 

Treatment 

Kontrolė 

Control 

Vaisių dydis 

Fruit size 

50–55 mm 60–65 mm 70–75 mm 80–85 mm 

2004 m. 

12 57 31 0 

ATS, 1 % 5 46 43 6 

ATS, 1,5 % 0 23 67 9 

ATS, 2 % 8 54 36 3 

Karbamidas, 3 % 8 59 31 5 

Urea, 3 % 

Karbamidas, 4 % 11 46 42 1 

Urea, 4 % 

Cerone, 0,06 % 1 50 41 8 

2006 m. 

Kontrolė 

41 46 13 0 

Control 

ATS, 1 % 21 40 36 3 

ATS, 1,5 % 14 43 40 3 

ATS, 2 % 17 48 32 1 

Karbamidas, 3% 50 42 8 0 

Urea, 3 % 

Karbamidas, 4 % 34 46 18 2 

Urea, 4 % 

Cerone, 0,06 % 51 38 11 0 

Žydėjimo pabaigoje panaudotų preparatų efektyvumas tyrimų metais buvo nevienodas. 

2004 m. visuose variantuose, išretinus užuomazgas, pagerėjo vaisių kokybė 

(3 ir 4 lentelės). Stambiausi vaisiai užaugo panaudojus preparatų Pomonit R 10 ir 

Paturyl 10 SL mišinį. Šiame variante vidutinė vaisiaus masė buvo net 52 % didesnė 

nei kontroliniame, stambesni nei 65 mm vaisiai sudarė net 69 % bendro derliaus. 

Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad derlius šiame variante sumažėjo 1,63 kg iš vaismedžio, 

arba 5,4 t/ha. Variante, kuriame obelys buvo apipurkštos Pomonit R 10 ir 1,5 

% karbamido mišiniu, obuolių derlius iš vaismedžio padidėjo net 1,15 kg, arba 4 t/ha. 

Vidutinė vaisiaus masė šiame variante padidėjo 20 %. 

36

3 lentelė. Žiedų retinimo žydėjimo pabaigoje įtaka ‘Šampion’ veislės vaisių derliui 

ir kokybei 

Table 3. Effect of thinning at the end of flowering on yield and fruit quality of apple tree 

cultivar ‘Shampion’ 

Variantai 

Liko 

užuomazgų 

Derlius 

Yield 

Vidutinė vaisiaus 

masė 

Treatment Remained vnt./medžio kg/medžio 

Average fruit 

t/ha 

fruilet, % unt./frui tree kg/tree 

mass, g 

2004 m. 

Kontrolė 

15,5 61 7,18 23,9 117,7 

Control 

Pomonit R 10, 0,03 % 13,5 40 5,7 19,0 142,50 

Pomonit R 10, 0,02 % + 9,8 59 8,33 27,8 141,19 

karbamidas / urea, 1,5 % 

Pomonit R 10, 0,02 % + 11,0 42 6,18 20,6 147,14 

Cerone, 0,06 % 

Pomonit R 10, 0,02 % + 10,1 31 5,55 18,5 179,03 

Paturyl, 0,047 % 

R 05 

/ LSD 05 

5,42 15,0 1,861 6,2 23,92 

2006 m. 

Kontrolė 

9,8 156,0 13,4 44,5 92,9 

Control 

Pomonit R 10, 0,03 % 9,2 63,5 6,5 21,6 114,3 

Pomonit R 10, 0,02 % + 8,7 97,9 10,4 34,6 114,8 

karbamidas / urea 1,5% 

Pomonit R 10, 0,02 % + 

Cerone, 0,06 % 10,4 132,5 11,5 38,3 86,7 

Pomonit R 10, 0,02 % + 7,6 132,8 11,1 37,3 101,9 


R 05 

/ LSD 05 

2,91 64,69 3,80 12,68 38,31 

2006 m. tos pačios užuomazgoms retinti panaudotos priemonės buvo mažiau 

efektyvios. Statistiškai patikimų bandymų rezultatų negauta. Obelis apipurškus 0,03 % 

Pomonit R 10 tirpalu, vaisių derlius iš vaismedžio sumažėjo per pusę, tačiau vaisiai 

užaugo tik 20 % didesni. 

37

4 lentelė. Užuomazgų retinimo žydėjimo pabaigoje įtaka ‘Šampion’ veislės vaisių 

dydžiui 

Table 4. Effect of fruitlet thinning at the end of flowering on fruit size of apple tree cultivar 


Variantai 

Treatment 

Vaisių dydis 

Fruit size 

50–55 mm 60–65 mm 70–75 mm 80–85 mm 

2004 m. 

12 57 31 0 

Kontrolė 

Control 

Pomonit R 10, 0,03 % 6 53 33 8 

Pomonit R 10, 0,02 % + 4 45 44 7 


Pomonit R10, 0,02 % + 7 40 39 14 


Pomonit R10, 0,02 % + 4 27 39 30 


2006 m. 

Kontrolė 

41 46 13 0 

Control 

Pomonit R 10, 0,03 % 13 56 31 0 

Pomonit R 10, 0,02 % + 25 43 30 1 


Pomonit R 10, 0,02 % + 31 39 31 0 


Pomonit R10, 0,02 % + 


22 53 26 0 

10–12 mm dydžio užuomazgoms retinti panaudotų priemonių efektyvumas tyrimų 

metais buvo panašus (5 ir 6 lentelės). Didžiausiu efektyvumu išsiskyrė 0,094 % 

Paturyl 10 SL. Apipurškus obelis šiuo preparatu, 2004 m. vaisių derlius iš vaismedžio 

sumažėjo tik 0,6 kg, o vidutinė vaisiaus masė padidėjo net 42 %. Net 80 % vaisių buvo 

stambesni nei 65 mm. 2006 m. šiame variante obuolių derlius iš vaismedžio buvo net 

3 kg didesnis nei kontroliniame variante, o vidutinė vaisiaus masė – 46 % didesnė 

nei nuo neretintų vaismedžių skintų vaisių. 2006 metais labai efektyviai užuomazgas 

retino ir Cerone 480 SL: šiame variante obuolių derlius iš vaismedžio padidėjo net 

5 kg, vidutinė vaisiaus masė – apie 40 %. 

38

5 lentelė. 10–12 mm dydžio užuomazgų retinimo įtaka ‘Šampion’ veislės vaisių 

derliui ir kokybei 

Table 5. Effect of 10-12 mm fruitlet thinning on yield and fruit quality of apple tree 

cultivar ‘Shampion’ 

Variantai 

Treatment 

Derlius 

Yield 

vnt./medžio kg/medžio 

unt./frui tree kg/tree 

t/ha 

2004 m. 

15,5 61 7,18 23,9 117,7 

Liko 

užuomazgų 

Remained 

fruilet,% 

Vidutinė 

vaisiaus masė 

Average fruit 

mass, g 

Kontrolė 

Control 

Paturyl, 0,094 % 12,6 39 6,52 21,7 167,2 

Bioprzerzedacz, 0,075 % 13,5 32 5,1 17,0 159,4 

Cerone, 0,03 % × 2 k. 17,0 41 5,97 19,9 145,61 

R 05 

/ LSD 05 

5,11 13,84 1,591 5,32 22,48 

2006 m. 

Kontrolė 

9,8 156,0 13,4 44,5 92,9 

Control 

Paturyl, 0,094 % 11,7 128,6 16,5 55,0 136,1 

Bioprzerzedacz, 0,075 % 8,6 81,4 8,6 28,8 106,1 

Cerone, 0,03 % × 2 k. 10,1 139,3 18,9 62,9 135,6 

R 05 

/ LSD 05 

3,20 81,21 7,94 25,81 42,92 

6 lentelė. 10–12 mm dydžio užuomazgų retinimo įtaka ‘Šampion’ veislės vaisių 

dydžiui 

Table 6. Effect of 10-12 mm fruitlet thinning on fruit size of apple tree cultivar 


Variantai 

Treatment 

Vaisių dydis 

Fruit size 

50–55 mm 60–65 mm 70–75 mm 80–85 mm 

2004 m. 

12 57 31 0 

Kontrolė 

Control 

Paturyl, 0,094 % 2 18 66 14 

Bioprzerzedacz, 0,075 % 6 35 44 17 

Cerone, 0,03 % × 2 k. 7 36 50 7 

2006 m. 

Kontrolė 

41 46 13 0 

Control 

Paturyl, 0,094 % 21 48 31 0 

Bioprzerzedacz, 0,075 % 20 54 26 0 

Cerone, 0,03 % × 2 k. 26 45 28 2 

39

Preparato Bioprzerzdacz 060SL efektyvumas 2006 m. buvo mažesnis nei 2004 m. 

Apipurškus obelis šio preparato 0,075 % koncentracijos tirpalu, obuolių derlius iš 

vaismedžio sumažėjo 4,8 kg, tačiau vidutinės vaisiaus masės pasikeitimai buvo neesminiai. 

Aptarimas. Užuomazgoms nukritus birželio mėn., buvo apskaičiuotas ant 

vaismedžių likusių užuomazgų kiekis ir nustatyti skirtumai tarp bandymo variantų. 

Kontroliniame variante ant neretintų ‘Šampion’ veislės vaismedžių liko 10–15 % užuomazgų. 

Literatūroje nurodoma, kad vaisius subrandina tik 5–10 % žiedų (Kudriaviec, 

1987). Per didelis likusių užuomazgų kiekis turi įtakos obelų vaisių smulkėjimui. 

Vadinasi, jau tuo metu galima daryti prielaidą, kad skinant obuolius gali būti daugiau 

prastos kokybės vaisių. Apibendrinus visus tyrimų rezultatus, nustatyta, kad 

vaisiaus masė ir stambių vaisių dalis bendrame derliuje priklausė nuo užmezgimo 

lygio ir likusių užuomazgų kiekio. Šie rodikliai savo ruožtu priklausė nuo retinimo 

laiko ir panaudotų cheminių preparatų efektyvumo. Obelims žydint efektyviausiai 

užuomazgas retino ATS. Visais tyrimų metais apipurškus obelis 1,5 % ATS, iškrito 

daugiausia užuomazgų, o vidutinė vaisiaus masė buvo iš esmės didesnė nei kontroliniame 

variante. Kitose šalyse atliktų tyrimų duomenimis ATS yra efektyvi priemonė 

užuomazgoms retinti (Webster, 2002; Greene ir kt. 2002), tačiau retinimo efektyvumas 

labai priklauso nuo obelų veislės, tirpalo koncentracijos ir oro sąlygų purškimo metu 

(Basak, 2002; Janoudi, Flore, 2005). Tai patvirtina ir mūsų atlikti bandymai su kitomis 

veislėmis (Kviklienė, Kviklys, 2005; Kviklienė, 2007; Kviklienė, 2008). Konkrečios 

išvados dėl karbamido tirpalų panaudojimo užuomazgoms retinti daryti negalima, 

nes šio preparato efektyvumas ypač priklausė nuo purškimo sąlygų atliekant ne tik 

šį, bet ir kitus bandymus. Pastebėta, kad karbamidas gali sukelti vaisių smulkėjimą 

(Kviklienė, Kviklys, 2005; Kviklienė, 2007). Tačiau taip pat nustatyta, kad naudojant 

karbamidą su kitais preparatais galima gauti gerų rezultatų. Tai patvirtina ir bandymai 

su ‘Šampion’ veisle. Ypač geri rezultatai gauti 2004 m., kai apipurškus obelis 0,02 % 

Pomonit R 10 ir 1,5 % karbamido mišiniu vidutinė vaisiaus masė padidėjo 20 %, o 

obuolių derlius ne tik nesumažėjo, bet net 4 t/ha padidėjo. Tai labai svarbu vertinant 

pasirinktų priemonių efektyvumą, nes labai dažnai gerų rezultatų galima pasiekti tik 

labai sumažėjus vaisių derliui. Lenkijos mokslininkai (Tyburski ir kt., 2003) teigia, 

kad tokį mišinį galima naudoti ir esant žemesnėms temperatūroms. 

Literatūroje nurodoma kad, suvėlinus retinimo laiką, mažėja jo efektyvumas 

(Wieniarska, Szot, 1997; Basak, 2002; Webster 2002; Kviklienė ir Kviklys, 2005). 

Mūsų bandymai su ‘Šampion’ veisle parodė, kad užuomazgas galima sėkmingai retinti 

ir vėlyvesniu laikotarpiu. Retinant užuomazgas vėliau, galima tiksliau nustatyti 

apvaisinimo lygį ir derėjimo gausą (ne visuomet gausiai žydėjęs medis gausiai ir 

derės), tiksliau parinkti preparatų koncentracijas. Be to, tuo metu jau paprastai būna 

pasibaigusios pavasarinės šalnos, kurios Lietuvoje padaro nemažai nuostolių. 

Apibendrinant galima teigti, tuo pačiu ir patvirtinti daugelio tyrėjų teiginį, kad 

užuomazgų retinimas yra sunkus, daug žinių apie konkrečią veislę reikalaujantis 

darbas, be to, kiekvieno preparato efektyvumui įtakos turi įvairūs veiksniai (Basak, 

2002; Janoudi, Flore, 2005; Webster, 2002). 

Išvados. 1. Cheminių preparatų užuomazgoms retinti panaudojimas lėmė obuolių 

derlių iš vaismedžio, vidutinę vaisiaus masę ir turėjo įtakos jų rūšingumui. Išretinus 

40

užuomazgas, ‘Šampion’ veislės obuolių vidutinė vaisiaus masė padidėjo iki 52 %, o 

stambesnių nei 65 mm vaisių kiekis padidėjo 2–3 kartus. 

2. Obelims žydint užuomazgas geriausia retinti 1,5 % ATS tirpalu, žydėjimo 

pabaigoje – 0,02 % Pomonit R 10 ir 1,5 % karbamido mišiniu, o užuomazgoms esant 

10–12 mm dydžio – 0,094 % Paturyl 10 SL. 

Gauta 2008 11 27 


Literatūra 

1. Basak A. 2002. Use of benzyladenine, endothall and ammonium thiosulfate for 

fruilet thinning in some apple cultivars. Acta Horticulturae, 517: 217–225. 

2. Dennis Jr. F. G. 2000. The history of fruit thinning. Plant growth regulation, 

31(1): 1–16. 

3. Greene D. W., Hauschild K. I., Krupa J. 2002. Effect of blossom thinners on fruit 

set and fruit size of peaches. HortTechnology, 11: 79–183. 

4. Janoudi A., Flore J. A. 2005. Application of ammonium thiosulfate for blossom 

thinning in apples. Scientia Horticulturae, 104(2): 161–168. 

5. Kviklienė N. 2007. Cheminio užuomazgų retinimo įtaka ‘Lodel’ obelų vaisių 

kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 22–28. 

6. Kviklienė N., Kviklys D. 2005. Crop load determination for apple cv. ‘Ligol’. 

Fruit Growing, 17(2): 77–80. 

7. Kviklienė N. 2008. Vaisių kokybės optimizavimo tyrimai. Sodininkystė ir daržininkystė, 

27(3): 127–134. 

8. Link H. 2000. Significance of flower and fruit thinning on fruit quality. Plant 

growth regulation, 31(1): 17–26. 

9. Szot I. 2000. Wplyw terminu i intensywnosci recznego przerzedzania kwiatow 

lub zawiazkow na liczbe i jakoscz kwiatow w roku nastepnym. Zeszyty naukowe 

Institutu Sadownictwa i Kwiaciarstwa, 8: 149–158. 

10. Tyburski M. S., Wazbinska J., Golaszewski J. 2003. Effect of different thinning 

methods of fruit sets on fruit setting and yield of apple cultivars ‘Lobo’ and 

‘Spartan’. Sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 47–54. 

11. Tromp J. 2000. Flower-bud formation in pome fruits as affected by fruit thinning. 

Plant growth regulation, 31(1): 17–26. 

12. Webster T. 2002. Current approved thinning strategies for apples and pears and 

recent thinning research trials in Europe. The compact fruit tree, 35(3): 73–76. 

13. Wertheim S. J. 2000. Developments in the chemical thinning of apple and pear. 

Plant Growth Regulation, 31(1): 85–100. 

14. Wieniarska J., Szot I. 1997. Investigation on apple fruitlet thinning. Kn.: 

Šiuolaikinės sodininkystės pasiekimai ir plėtros kryptys. Babtai, 131–136. 

15. Кудрявец Р. П. 1987. Продуктивность яблони. Москва. 

41


Flower and fruitlet chemical thinning effect on apple tree fruit quality of 

cv. ‘Shampion’ 

N. Kviklienė, D. Kviklys, N. Uselis, J. Lanauskas 

Summary 

Flower and fruitlet thinning trials of apple tree cv. ‘Shampion’ were conducted at the 

Lithuanian Institute of Horticulture in 2004 and 2006. The aim of investigations was to 

estimate the influence of thinning time and various chemicals on apple fruit quality. Sprays 

were applied at full bloom stage, at the end of flowering and when fruitlet size reached 10–12 

mm. Trees were treated with ATS, Pomonit Super 050 SL (NAA), Cerone 480Sl (ethephon), 

Paturyl 10 SL (BA) and urea. All thinning treatments had positive effect on fruit weight 

and size, but their effectiveness depended on year climatic condition. Flower and fruitlet 

thinning caused higher amount of dropped fruitlet, lower fruit yield per tree, higher fruit 

weight and size. Thinning increases mean fruit weight till 52 %. Percentage of large fruit 

increases by 2–3 times. The best results were obtained when the ATS 1.5 % was applied at 

full bloom. At the end of flowering highest effect gave the mixture of 0.02 % Pomonit R 

10 and 1.5 % urea, and 0.094 % of Paturyl 10 SL – when fruitet reached 10–12 mm size. 

Key words: apple, flowers, fruitlet, fruit weight, thinning. 

42




Kalcio trąšų įtaka ‘Šampion’ veislės obelų lapų ir vaisių 

cheminei sudėčiai 

Juozas Lanauskas, Nomeda Kviklienė 


el. paštas: j.lanauskas@lsdi.lt 

Kalcio trąšų poveikio tyrimai ‘Šampion’ veislės obelims atlikti Lietuvos sodininkystės 

ir daržininkystės institute 2001–2003 metais. Kalcio salietra, AB „Achema“ pagamintomis 

eksperimentinėmis kalcio trąšomis (jose yra 13,9–14,2 % CaO ir 0,5 % MgO) ir kalcio vuksaliu 

‘Šampion’ veislės obelys su M.9 poskiepiu nupurkštos penkis kartus. Paskutiniuosius du kartus 

visuose variantuose panaudotas kalcio chlorido tirpalas. Per sezoną tręštuose variantuose 

išpurkšta 11,9 kg/ha CaO. Kontrolinis variantas netręštas. 

Kalcio trąšos turėjo nedidelę įtaką ‘Šampion’ veislės obelų lapų cheminei sudėčiai: 

kalcio salietra ir eksperimentinės trąšos kalcio kiekį padidino vienais tyrimo metais iš trejų 

atitinkamai 11,3 ir 5,5 %. Eksperimentinės trąšos ir kalcio salietra kalcio kiekį obuoliuose 

padidino dvejais tyrimo metais iš trejų, kalcio vuksalis – vienais. Patręšus kalcio salietra, 

kalcio vaisiuose padaugėjo 35–43 %, patręšus eksperimentinėmis trąšomis – 44–50 %, kalcio 

vuksaliu – 32 %. Daugeliu atvejų statistiškai patikimų priklausomumo ryšių tarp atskirų 

elementų ir jų santykių lapuose ir vaisiuose nenustatyta. Pastebėta tendencija, kad lapuose 

didėjant (K + Mg)/Ca santykiui, vaisiuose didėja K/Ca santykis. AB „Achema“ sukurtos 

eksperimentinės kalcio trąšos poveikiu prilygo kalcio salietrai ir kalcio vuksaliui. 

Reikšminiai žodžiai: kalcis, (K + Mg)/Ca santykis, K/Ca santykis, obelys, obuoliai, 

lapai. 

Įvadas. Mineralinių elementų kiekis vaisiuose turi įtakos jų kokybei. Obuoliai 

dažnai nukenčia nuo kalcio trūkumo sukeltų fiziologinių procesų sutrikimų. Dėl mažo 

kalcio kiekio arba netinkamo jo santykio su kitais elementais obuoliai suserga poodine 

dėmėtlige, minkštimo sukamštėjimu, sėklalizdžių parudavimu ir kitomis fiziologinėmis 

ligomis (Wojcik, 1996). Vaisių išsilaikymui įtakos turi ne tik absoliutus kalcio kiekis, 

bet ir jo santykis su kitais elementais – azotu, kaliu, fosforu, magniu. Svarbiausias 

yra kalio ir kalcio santykis. 

Galimoms problemoms vaisių laikymo metu prognozuoti naudojama keletas 

rodiklių: N/Ca, K/Ca arba Mg/Ca (Holland, 1980; Marcele, Persijn, 1980). Kuo šių santykių 

skaitinė reikšmė mažesnė, tuo geriau vaisiai laikosi, mažiau serga fiziologinėmis 

ligomis. Vaisių laikymosi prognozės kartais daromos ir pagal lapų cheminės sudėties 

rodiklius: azoto, kalio, kalcio kiekius, (K + Mg)/Ca santykį (Švagždys, Viškelis, 1999; 

Piestrzeniewicz ir kt., 2000). 

43

Kalcio pasisavinimui įtakos turi dirvos agrocheminės savybės, tręšimas, dirvos 

drėgmė, veislės ir poskiepiai, vaismedžių derlumas ir vaisių dydis, genėjimas ir net 

skrotelių lapų dydis bei sėklų kiekis vaisiuose (Wiersum, 1974; Wojcik, 1996; Tomala, 

2001). 

Populiarus būdas padidinti kalcio kiekį vaisiuose – purkšti vaismedžius kalcio 

trąšomis. Tam tikslui skirtų trąšų yra nemažai: Wuxal Calcium, Calcisol 500Sl, Stopit, 

Sadasol Ca, Insol Ca, Nitrabor, Calcinit ir kt. Daugelio tyrimų duomenys rodo, kad 

papildomai tręšti naudojamos kalcio trąšos yra gan veiksmingos (Greene, Smith, 1980; 

Tomala, 1997; Tomala, Radecka, 1997). Gerai nupurškus vaismedžius, kalcis patenka 

ir į vaisius, ir į augančius ūglius. Nurodoma, kad vegetacijos metu purškiant obelis 

kalcio trąšomis, pagerėja vaisių kokybė: obuoliai būna kietesni, geriau laikosi (Ben, 

1997). Manoma, kad paprasčiausios trąšos – kalcio chloridas ir kalcio salietra – yra 

gan efektyvios. AB „Achema“ iš vietinių žaliavų pagamino naujos trąšos – kalcio 

nitrato tirpalo – bandomuosius pavyzdžius. 

Darbo tikslas – įvertinti skirtingų kalcio trąšų poveikį obelų lapų ir vaisių cheminei 

sudėčiai. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Kalcio trąšų poveikio tyrimai atlikti 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 2001–2003 m. pagal schemą: 

1. Nepurkšta (kontrolinis var.) 

2. Ca(NO 3 

) 2 

× 5 k. + CaCl 2 

× 2 k. 

3. Eksperimentinės kalcio trąšos × 5 k. + CaCl 2 

× 2 k. 

4. Kalcio vuksalis × 5 k. + CaCl 2 

× 2 k. 

Schemoje nurodytomis trąšomis purkštos ‘Šampion’ veislės obelys su M9 poskiepiu 

vegetacijos metu. Sodas įveistas 2000 m. 3 × 1 m atstumais. Bandymo variantai 

kartoti po keturis kartus. Vieną kartą nupurkšti sunaudota apie 400 l ha -1 0,9–1,8 % 

koncentracijos trąšų tirpalo. Tiriamų trąšų tirpalais obelys purkštos penkis kartus. 

Paskutiniuosius du kartus visuose variantuose panaudotas kalcio chlorido tirpalas. 

Per sezoną tręštuose variantuose išpurkšta 11,9 kg ha -1 CaO. 

Kalcio salietroje, kuria buvo purkšti vaismedžiai, yra 26,5 % CaO (19 % Ca). 

Eksperimentinės kalcio trąšos pagamintos AB „Achema“. Jų pagrindinė sudedamoji 

dalis – skystas kalcio nitratas (40–45 %). Šioje trąšoje yra 13,9–14,2 % CaO ir 0,5 % 

MgO. Kalcio vuksalyje yra 10 % N, 15 % CaO, 2 % MgO ir mikroelementų B, Cu, 

Fe, Mn ir Mo. 

Dirvožemis bandymų vietoje yra vidutinio sunkumo arba sunkus priemolis, 

pH – 7,5, P 2 

O 5 

– 300–330 mg/ha, K 2 

O – 200–250 mg/ha, humuso – 2,3–2,5 % (agrocheminių 

analizių duomenys iš 0–40 cm horizonto). 

Vaismedžiai buvo purkšti vakare arba ryte, esant vėsesniam orui. Nupurškus nelydavo. 

2001 m. pavasaris ir vasara buvo šilti ir drėgni, 2002 m. – šilti ir sausi, 2003 

m. pavasaris šiltas ir sausokas, vasara šilta, su įprastu kritulių kiekiu (1 lentelė). 

Lapų ir vaisių analizės atliktos Lietuvos žemdirbystės instituto Agrocheminių 

tyrimų centre. Lapų mėginiai analizėms paimti po penktojo purškimo, o vaisių – po 

septintojo, skinant vaisius spalio pirmąjį dešimtadienį. Lapuose ir vaisiuose nustatyti: 

visas azotas (N) – Kjeldalio metodu, kalis (K) – liepsnos fotometru, kalcis (Ca) ir 

magnis (Mg) – atominės absorbcijos spektrometriniu metodu. 

44

Tyrimų duomenys statistiškai įvertinti vienfaktorinės dispersinės analizės metodu, 

naudojant kompiuterio programą ANOVA, ryšys tarp atskirų rodiklių – koreliacinėsregresinės 

analizės metodu, naudojant programą STAT_ENG (Tarakanovas, Raudonius, 

2003). 

1 lentelė. Vidutinė oro temperatūra ir kritulių kiekis birželio–rugsėjo mėnesiais 

Table 1. Average air temperature and rainfall in June–September 

Metai 

Year 

Oro temperatūra 

Air temperature, ºC 

Kritulių kiekis 

Rainfall, mm 

2001 16,4 319 

2002 17,7 203 

2003 16,3 257 

Daugiametis vidurkis 

Perennial average 

15,3 283 

Rezultatai. 2001 m. iš tirtų kalcio trąšų tik eksperimentinės padidino kalcio 

kiekį obelų lapuose (2 lentelė). Azoto, kalio ir magnio kiekiams lapuose trąšos įtakos 

neturėjo. (K + Mg)/Ca santykis iš esmės sumažėjo nupurškus kalcio salietra ir eksperimentinėmis 

kalcio trąšomis. 2002 m. lapų cheminės sudėties pokyčių dėl panaudotų 

trąšų nenustatyta. 2003 m. kalcio kiekį lapuose padidino kalcio salietros tirpalas. Azoto 

lapuose padaugėjo nupurškus kalcio salietra ir eksperimentinėmis kalcio trąšomis, 

kalio – kalcio salietra. 

2 lentelė. Per lapus pukštų kalcio trąšų įtaka ‘Šampion’ veislės obelų lapų cheminei 

sudėčiai ir elementų santykiams 

Table 2. Effect of foliar applied calcium fertilizers on ‘Shampion’ apple leaf nutrient 

content and ratio 

Elementų kiekis lapuose 

Variantas 

Leaf nutrient content, % 

Treatment 

Ca N K Mg 

(K + Mg)/Ca 

1 2 3 4 5 6 

2001 m. 

Kontrolė 

1,46 2,64 0,99 0,25 0,85 

Control 

Ca(NO 3 

) 2 

1,54 2,62 0,87 0,24 0,72 

Eksperimentinės trąšos 1,61 2,65 0,94 0,24 0,73 

Experimental fertilizers 

Kalcio vuksalis 

1,51 2,68 1,02 0,25 0,84 

Wuxal Ca 

R 05 

/ LSD 05 

0,137 0,113 0,136 0,019 0,065 

45

2 lentelės tęsinys 

Table 2 continued 

1 2 3 4 5 6 

2002 m. 

Kontrolė 

1,88 2,25 0,65 0,38 0,55 

Control 

Ca(NO 3 

) 2 

1,80 2,25 0,63 0,36 0,55 




1,85 2,33 0,62 0,38 0,54 

Wuxal Ca 

R 05 

/ LSD 05 

0,312 0,279 0,283 0,063 0,223 

2003 m. 

Kontrolė 

1,15 2,19 0,73 0,34 0,93 

Control 

Ca(NO 3 

) 2 

1,28 2,31 0,95 0,29 0,97 




1,14 2,23 0,73 0,32 0,92 

Wuxal Ca 

R 05 

/ LSD 05 

0,079 0,116 0,177 0,037 0,166 

Labai didelių vaisių cheminės sudėties pokyčių, nupurškus minėtomis trąšomis, 

nenustatyta. Kaip ir reikėjo tikėtis, didžiausios įtakos trąšos turėjo kalcio kiekiui: 

2001 m. jo padaugėjo patręšus kalcio salietra ir eksperimentinėmis kalcio trąšomis, 

o 2003 m. – patręšus visomis tirtomis trąšomis (3 lentelė). 2002 m. obuoliuose buvo 

0,036–0,038 % kalcio. Esminių skirtumų, patręšus skirtingomis trąšomis, nenustatyta. 

3 lentelė. Per lapus purkštų kalcio trąšų įtaka ‘Šampion’ veislės obuolių cheminei 

sudėčiai ir elementų santykiams 

Table 3. Effect of foliar applied calcium fertilizers on ‘Shampion’ apple nutrient content 

and ratio 

Elementų kiekis vaisiuose 

Variantas 

Fruit nutrient content, % 

Treatment 

Ca N K Mg 

K/Ca Mg/Ca 

1 2 3 4 5 6 7 

2001 m. 

Kontrolė 

0,028 0,35 0,58 0,033 22 1,3 

Control 

Ca(NO 3 

) 2 

0,040 0,34 0,58 0,033 15 0,9 

Eksperimentinės trąšos 0,042 0,34 0,57 0,035 15 0,9 


Kalcio vuksalis 0,030 0,36 0,65 0,035 22 1,0 

Wuxal Ca 

R 05 

/ LSD 05 

0,0120 0,026 0,078 0,004 5,8 0,29 

46



1 2 3 4 5 6 7 

2002 m. 

Kontrolė 

0,037 0,34 0,52 0,034 14 0,9 

Control 

Ca(NO 3 

) 2 

0,038 0,32 0,62 0,035 16 0,9 




Wuxal Ca 

R 05 

/ LSD 05 

0,0090 0,05 0,090 0,0030 4,6 0,22 

2003 m. 

Kontrolė 

0,034 0,24 0,42 0,030 13 0,9 

Control 

Ca(NO 3 

) 2 

0,046 0,25 0,47 0,033 10 0,7 




Wuxal Ca 

R 05 

/ LSD 05 

0,0110 0,044 0,131 0,0050 4,0 0,20 

Kalcio trąšos turėjo įtakos K/Ca ir Mg/Ca santykiui obuoliuose. 2001 m. K/Ca 

santykis sumažėjo patręšus per lapus kalcio salietra ir eksperimentinėmis kalcio trąšomis, 

o 2003 m. – eksperimentinėmis trąšomis ir kalcio vuksaliu. Mg/Ca santykis, 

patręšus visomis tirtomis trąšomis, sumažėjo 2001 ir 2003 m. 2002 m. jokių vaisių 

cheminės sudėties pokyčių nenustatyta. 

4 lentelė. Koreliacijos tarp elementų bei jų santykių ‘Šampion’ veislės obelų 

lapuose ir vaisiuose koeficientai 

Table 4. Correlation coefficients between leaf and fruit nutrients and their ratios in 

‘Shampion’ apple trees 

Rodiklis lapuose 

Indicator in leaves 

Rodiklis vaisiuose 

Indicator in fruits 

Ca 

K/Ca 

2001 m. 2002 m. 2003 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 

N -0,003 -0,11 0,27 -0,01 0,45 -0,17 

K -0,19 -0,25 -0,02 0,29 0,52 0,21 

Ca 0,45 0,38 0,37 -0,49 -0,38 -0,19 

(K + Mg)/Ca -0,48 -0,37 -0,33 0,58* 0,47 0,42 

* koreliacijos koeficientas patikimas, kai tikimybės lygis P = 0,05 

* coefficient of correlation is statistically reliable at the probability level P = 0.05 

Kai kurių elementų ar jų tarpusavio santykių lapuose ir vaisiuose ryšys gali būti 

naudingas vaisių kokybės prognozėms. Atlikus mūsų tyrimus, paaiškėjo, kad statistiškai 

patikimų koreliacinių ryšių tarp atskirų elementų kiekių lapuose ir vaisiuose daugeliu 

47

atvejų nebuvo. 2001 m. nustatyta teigiama priklausomybė tarp (K + Mg)/Ca santykio 

obelų lapuose ir K/Ca santykio vaisiuose. Kitais tyrimo metais tarp šių rodiklių stebimos 

priklausomybės tendencijos. Kaip tendencijas galima įvardyti ryšį tarp kalcio kiekių 

lapuose ir vaisiuose bei kalcio kiekio lapuose ir K/Ca santykio vaisiuose. 

Aptarimas. Mūsų tyrimų rezultatai rodo, kad kalcio trąšos turėjo įtakos kalcio 

kiekiui ‘Šampion’ veislės obelų lapuose ir vaisiuose. Trąšos kalcio kiekį vaisiuose 

padidino labiau negu lapuose. Esminis kalcio priedas lapuose buvo 5,5–11,3 %, 

vaisiuose – 32–50 %. Šiltais ir sausais 2002 m. kalcio trąšos neturėjo įtakos lapų ir 

vaisių cheminei sudėčiai. Apie orų įtaką mitybai kalciu kalbama kitų tyrėjų darbuose 

(Wojcik, 1996; Švagždys, Viškelis, 1999). 

Optimalus K/Ca santykis įvairių veislių obuoliuose yra skirtingas. ‘Jonagold’ ir 

‘Boskop’ veislių vaisiuose jis yra apie 15 (Wojcik, 1996; Tomala, 2001). K. Tomala 

(2001) duomenimis maždaug 2 % ‘Jonagold’ veislės obuolių serga poodine dėmėtlige, 

kai K/Ca santykis juose yra apie 28. Atlikdami vaisių laikymo tyrimus, nustatėme, kad, 

kai ‘Sinap Orlovskij’ veislės obuoliuose K/Ca santykis yra 12–16, poodine dėmėtlige 

serga tik 1,0–1,5 % obuolių. Minėtų elementų santykiui padidėjus vidutiniškai iki 25, 

sergančių obuolių buvo jau apie 24 % (Lanauskas, Kviklienė, 2006). K/Ca santykiui 

esant 8–22, poodine dėmėtlige sergančių ‘Šampion’ veislės obuolių buvo gerokai 

mažiau – 0–6 % (Lanauskas, Kviklienė, 2005). Mažiausias K/Ca santykis obuoliuose 

buvo normalaus drėgnio metais, didžiausias – šiltais ir sausais. Labiausiai poodine 

dėmėtlige sirgo sausų 2002 m. derliaus obuoliai. Kad saulėti ir sausi orai padidina 

kalio ir sumažina kalcio kiekį vaisiuose, buvo pastebėta ir kitų mokslininkų (Švagždys, 

Viškelis, 1999). Mg/Ca santykio kitimo tendencijos buvo panašios kaip ir K/Ca. 

Statistiškai patikimų priklausomumo ryšių tarp atskirų elementų ir jų santykių 

lapuose ir vaisiuose nenustatėme, tačiau išryškėjo tendencijos, kad tarp (K + Mg)/Ca 

santykio lapuose ir K/Ca santykio vaisiuose yra teigiamas ryšys. Švagždys ir Viškelis 

(1999) pažymi, kad tarp minėtų elementų santykių lapuose ir vaisiuose yra stipri teigiama 

koreliacija. Apie sąryšį tarp K/Ca santykio ir poodine dėmėtlige sergančių vaisių 

kiekio mini dauguma tyrėjų (Holland, 1980; Wojcik, 1996; Tomala, 2001). Delver 

(1980) nurodo, kad ryšys tarp (K + Mg)/Ca santykio lapuose ir poodinės dėmėtligės 

požymių yra tik tais metais, kai ši liga labai išplitusi. 

Tirtų trąšų poveikis buvo panašus. AB „Achema“ eksperimentinėse kalcio trąšose 

esantis nedidelis magnio kiekis neturėjo jokio neigiamo poveikio ir Mg/Ca santykio 

vaisiuose nepadidino. Priešingai, Mg/Ca santykis obuoliuose, patręšus visomis tirtomis 

trąšomis, dvejus tyrimo metus iš trejų sumažėjo. Didelis magnio kiekis gali sukelti 

į poodinę dėmėtligę panašius požymius (Retamales ir kt., 2001). AB „Achema“ pagamintomis 

eksperimentinėmis kalcio trąšomis purkšti per lapus yra gana patogu, 

nes jos yra skystos ir nereikia tirpinti. 2007 metais AB „Achema“ tyrimams pateikė 

analogiškas kalcio trąšas, pagamintas iš kitų žaliavų ir taikant kitokią technologiją 

negu ankstesniais metais. Pastaruoju metu Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės 

institute tiriamame kalcio nitrato tirpale yra 14,7 % CaO. 

Išvados. 1. Kalcio trąšos turėjo nedidelę įtaką ‘Šampion’ veislės obelų lapų cheminei 

sudėčiai: kalcio salietra ir eksperimentinės trąšos kalcio kiekį padidino vieneriais 

tyrimo metais iš trejų – atitinkamai 11,3 ir 5,5 %. 

48

2. Eksperimentinės trąšos ir kalcio salietra kalcio kiekį vaisiuose padidino dvejais 

tyrimo metais iš trejų, kalcio vuksalis – vienais. Patręšus kalcio salietra, kalcio vaisiuose 

padaugėjo 35–43 %, patręšus eksperimentinėmis trąšomis – 44–50 %, kalcio 

vuksaliu – 32 %. 

3. Daugeliu atvejų statistiškai patikimų priklausomumo ryšių tarp atskirų elementų 

ir jų santykių lapuose ir vaisiuose nenustatyta. Pastebėta tendencija, kad lapuose 

didėjant (K + Mg)/Ca santykiui, vaisiuose didėja K/Ca santykis. 

4. AB „Achema“ sukurtos eksperimentinės kalcio trąšos poveikiu prilygo kalcio 

salietrai ir kalcio vuksaliui. 

Gauta 2008 11 28 


Literatūra 

1. Ben J. 1997. Effect of the concentration of mineral constituents in apples on 

their postharvest quality and storage performance II. Relations between the concentration 

of mineral constituents in apples and some factors determining their 

quality. Folia Horticulturae, 9(1): 51–57. 

2. Delver P. 1980. The use of leaf analysis in predicting storage quality of apples. 


3. Greene G. M., Smith C. B. 1980. The influence of calcium chloride rate and 

spray method on the calcium concentration of apple fruits. Acta Horticulturae, 

92: 316–317. 

4. Holland D. A. 1980. The prediction of bitter pit. Acta Horticulturae, 92: 380– 

382. 

5. Lanauskas J., Kviklienė N. 2005. Effect of calcium fertilizer sprays on storage 

quality of ‘Shampion’ apples. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 20–28. 

6. Lanauskas J., Kviklienė N. 2006. Effect of calcium foliar application on some 

fruit quality characteristics of ‘Sinap Orlovskij’ apple. Agronomy Research, 

4(1): 31–36. 

7. Marcele R., Persijn E. 1980. Growth regulators and calcium accumulation in 

apple fruit. Acta Horticulturae, 92: 222. 

8. Piestrzeniewicz C., Tomala K., Dziuban Z. 2000. Prognozowanie gorzkiej 

plamistoúci podskórnej jabłek odmiany ‘Szampion’. Zeszyty naukowe institutu 

Sadownictwa i Kwiaciarstwa, 8: 309–318. 

9. Retamales J. B., León L., Tomala K. 2001. Methodological factors affecting the 

prediction of bitter pit through fruit infiltration with magnesium salts in the apple 

cv. ‘Braeburn’. Acta Horticulturae, 564: 97–104. 

10. Švagždys S., Viškelis P. 1999. T. Obelų mitybos ir vaisių kokybės tyrimas. 

Sodininkystė ir daržininkystė, 18(2): 25–33. 


analizė, taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo 

SELEKCİJA ir IRRISTAT. Akademija, Kėdainių r. 

49

12. Tomala K. 2001. Dzialania zwiekszające zawartosc wapnia w jablkach. Pięknę 

owoce, 1: 12–17. 

13. Tomala K. 1997. Effects of calcium sprays on storage quality of ‘Šampion’ apples. 


14. Tomala K., Radecka D. 1997. Wplyw pozakorzeniowego nawozenia wapniem 

na jakosc i zdolnosc przechowalniczą jablek odminy Šampion. Wspolczesne 

trendy w agrotechnine sadow Jakosc owocow jako czynnik postępu w sadownictwie. 

Lublin, 87–91. 

15. Wiersum L. K. 1974. Soil cultivation and water supply. Acta Horticulturae, 45: 

17–20. 

16. Wojcik P. 1996. Sposoby zwiększania zawartosci wapnia w jablkach. 

Skierniewice. 


Effect of calcium fertilizers on leaf and fruit chemical composition of apple 

tree cv. ‘Shampion’ 

J. Lanauskas, N. Kviklienė 

Summary 

Effect of calcium fertilizers on ‘Shampion’ apple trees was tested at the Lithuanian 

Institute of Horticulture in 2001–2003. Calcium nitrate, experimental calcium fertilizers 

containing 13.9–14,2 % CaO and 0.5 % MgO and Wuxal Calcium were applied fivefold via 

leaves on apple trees of cv. ‘Shampion’ on rootstock M.9. The last two sprays were made with 

calcium chloride solution. The total rate of applied CaO in each treatment was 11.9 kg/ha. 

Calcium fertilizers had slight effect on leaf nutrient content of apple cv. ‘Shampion’. 

Calcium nitrate and experimental fertilizers increased leaf calcium content for two years 

of the experiment respectively by 11.3 % and 5.5 %. Experimental fertilizers and calcium 

nitrate affected apple calcium content for two years, Wuxal Calcium – for one year. 

Calcium nitrate increased fruit calcium content by 35–43 %, experimental fertilizers – by 

44–50 %, Wuxal Calcium – 32 %. Regular correlations between different nutrients and 

their ratios in leaves and fruits were not established in most cases. (K + Mg)/Ca ratio in 

leaves showed positive tendency with K/Ca ratio in fruits. Experimental fertilizers produced 

by stock company “Achema” had similar effect to calcium nitrate and Wuxal Calcium. 

Key words: apple trees, calcium, K/Ca ratio, (K + Mg)/Ca ratio, leaves, apples. 

50




Epidemiology of bark diseases of apple tree in 

Lithuania 

Alma Valiuškaitė, Laimutis Raudonis 

Lithuanian Institute of Horticulture, Kauno 30, LT-54333 Babtai, Kaunas distr., 

Lithuania, e-mail: l.raudonis@lsdi.lt 

The distribution, incidence of bark diseases and damage of different cultivars of apple 

trees by cold was studied in six major apple growing regions of the country depending on 

different geographical zones of the country in 2005 and 2008. The most severe (18.7–74.2 %) 

damage of apple trees by various necrosis was recorded in Panevėžys region, meanwhile the 

most damaged by European cancer was in Pasvalys region. 

The most sensitive to necrosis were ‘Shampion’, ‘Eliza’ and ‘Jeneva Early’ apple trees. 

These cultivars were the most damaged by cold. The lowest incidence of necrosis was 

in ‘Auksis’, ‘Ligol’, ‘Redkroft’, ‘Lodel’, ‘Cortland’, ‘Sinap Orlovskij’, ‘Konfetnoje’ and 

‘Delikates’. 

The highest incidence of European cancer was on ‘Shampion’, ‘Ligol’ and ‘Redkroft’ 

cultivars. 

Key words: apple trees, bark diseases, cultivars, incidence, regions. 

Introduction. Bark diseases, especially European cancer of apple tree occur in 

Lithuania and other many countries where apple trees are grown widely. The incidence 

of different bark necrosis caused by various micromycetes has been recognized as a 

serious problem in many countries (Rašinskienė, 1998; Rašinskienė, Raudonis, 1998; 

Cooke, 1999; Latorre et al., 2002; Романченко, Дроздовский, 1998). Bark diseases 

of apple tree cause big losses of apple production, because the trees are very sensitive 

to the fluctuation of temperature and other stress factors, which affect the reduced 

fruit tree resistance to pathogens (Xu, 1998; Latorre et al., 2002). Integrated disease 

management is based on the use of different methods, including chemical control, 

which is the most practical. Meanwhile there are not enough available registered 

chemical compounds for control of bark diseases. The inoculums of infection can 

be reduced by elimination or pruning of cancered wood. After such pruning Nectria 

galligena causing European cancer can produce peritecia, which release ascospores 

and increase infection level even two years later after pruning (Galvydis, Rašinskienė, 

1999; Rašinskienė, Raudonis, 1998; Rašinskienė, 1998). European cancer is a wound 

parasite and enters the host through natural or artificial wounds. Important entry sites 

include leaf scars, pruning wounds, fruit scars due to detachment of fruits and lesions 

51

caused by Venturia inaequalis (Xu, Butt, 1994). Ascospores are dispersed by both 

rain and wind and after infection into the host, colonization of pathogen leads to the 

cancers and their expansion (Butt et al., 1994). The studies at Horticultural Research 

International East Malling showed that disease severity depended on different cultivar 

susceptibility to European cancer and type of inoculation (Butt et al., 1994). Cultivar 

resistance to bark diseases is important factor for the reduction of the development 

of pathogens, meanwhile climatic changes makes more favorable conditions for 

bark diseases development (Xu, 1998). There were carried out some experiments on 

evaluation of several different control means against pathogens of European cancer 

in Lithuania (Galvydis, 1996; Galvydis, Rašinskienė, 1995; Galvydis et al., 1997). 

Nevertheless, there are not enough information on the distributions of bark diseases 

depending on different and regions of the country. Some experiments were carried out 

on resistance of different cultivars of apple tree to European cancer (Gelvonauskienė 

et al., 2006; Sasnauskas et al., 2006). 

Therefore, the objective of this study was to evaluate the distribution of bark 

diseases depending on different cultivars and regions of Lithuania. 

Object, methods and conditions. The distribution, incidence of bark diseases 

and damage of fruit trees by cold was studied in six major apple growing regions of 

the county depending on different geographical zones of the country in 2005 and 2008. 

The diseases were evaluated in Panevėžys, Pasvalys, Anykščiai, Alytus, Šilutė and 

Kretinga regions. Assessments were made in May–June. The number of wounds of 

bark diseases and wounds caused by cold on 1 or 2 year old wood from 100 fruit trees 

was counted and % of incidence of the diseases and % of cold damages calculated: 

P = a × 100/N; P – disease incidence or cold damages; a – number of damaged trees; 

N – total assessed trees. The average in each region and mean average in the country 

of disease incidence was calculated. Internet based pest and disease warning system 

iMETOS (Pessl Instruments, Austria) was used for the record of meteorological data 

in 2008 (Table 1). 

Table 1. Meteorological conditions in different regions in 2007–2008 

1 lentelė. Meteorologinės sąlygos skirtinguose regionuose 2007–2008 m. 

Month 

Mėnuo 

October 

Spalis 

November 

Lapkritis 

December 

Gruodis 

Mean air temperature 

Vid. oro temperatūra (°C) 

Precipitation 

Krituliai (mm) 

Panevėžys Pasvalys Alytus Anykščiai Panevėžys Pasvalys Alytus Anykščiai 

1 2 3 4 5 6 7 8 9 

2007 

7.1 5.6 5.9 5.4 84.6 63.2 27.2 93.0 

0.6 -0.5 -0.8 0.9 51.0 49.0 28.0 30.6 

0.65 0.65 -1.32 1.77 0,2 17.8 17.2 5,4 

52



January 

Sausis 

February 

Vasaris 

March 

Kovas 

April 

Balandis 

May 

Gegužė 

June 

Birželis 

July 

Liepa 

August 

Rugpjūtis 

September 

Rugsėjis 

1 2 3 4 5 6 7 8 9 

2008 

-0.89 -1.96 -2.24 -2.42 0 29.6 55.2 0 

1.65 0.55 0.2 -0.23 0 35 36 12.2 

2.08 0.74 0.82 0.44 0 57.4 45 49.2 

8.24 6.65 7.01 6.37 42.4 53.4 44.2 52 

11.54 10.05 10.18 9.26 21.8 15.8 98.6 31.4 

15.43 13.71 14.3 13.26 72.6 33 77.8 61 

17.5 15.72 16 15.53 69 58 99.2 68 

17.41 15.62 16.02 15.61 138.6 2.2 62.6 109.8 

11.19 9.59 10.12 9.4 15.6 0 6.4 11.6 

Results and discussion. The incidence of bark diseases in apple orchards varied 

in different regions of Lithuania (Table 2). The most severe (18.7 %) damage by 

various necrosis was recorded in Panevėžys and Alytus regions in 2005. In Pasvalys, 

Šilutė and Kretinga the incidence of necrosis was lowest and ranged from 4.7 till 

5.2 %. The most infected by European cancer apple trees were in Pasvalys (50.0 %). 

Less than average number of trees were cancered in Alytus, Panevėžys, Šilutė and 

Kretinga regions. Apple trees were examined for evaluation of bark diseases in four 

regions in 2008 (Table 2). 

Table 2. The incidence of bark diseases of apple tree in different regions in 

2005 

2 lentelė. Obelų žievės ligų paplitimas įvairiuose regionuose 2005 m. 

Regions 

Regionai 

The incidence of bark diseases 

Žievės ligų paplitimas (%) 

necrosis 

european cancer 

nekrozės 

paprastasis vėžys 

Damaged by cold 

Pašalusių kamienų (%) 

1 2 3 4 

2005 

Panevėžys 18.7 c 0.8 a 25.0 b 

Pasvalys 4.9 a 50.0 d 25.0 b 

Alytus 10.0 b 10.3 bc 66.7 c 

Šilutė 5.2 a 4.5 b 66.7 c 

Kretinga 4.7 a 3.3 b 0 

On av. / Vid. 8.7 13.8 46.7 

53



1 2 3 4 

2008 

Panevėžys 74.2 d 1.0 ab 75.0 b 

Pasvalys 24.0 c 11.2 c 72.7 b 

Anykščiai 8.8 b 0 a 80.0 c 

Alytus 4.0 a 0 a 60.0 a 

On av. / Vid. 27.8 3.1 71.9 

Higher incidence of various necrosis was recorded in 2008 comparing with 2005, 

meanwhile lower incidence by European cancer was in 2008. The most infected apple 

trees by necrosis were in Panevėžys region in 2008. In Pasvalys region infection was 

medium; low incidence of necrosis was recorded in Anykščiai and Alytus regions. 

The higher number of fruit trees damaged by cold was in 2008 comparing with 2005. 

There were damaged by cold on average 46.7 % in 2005 and 71.9 % in 2008. The 

incidence of bark diseases in different regions of Lithuania was studied for the first 

time. The difference of the incidence of the diseases in various regions can be explained 

by different metrological conditions for the development of diseases, because for the 

bark diseases and European cancer sufficient amount of wetness and air temperature is 

required (Xu, Butt, 1994). In comparison the difference of the development of European 

cancer was demonstrated in different countries, depending on different conditions for 

the disease development (Xu, Butt, 1994). 

The incidence of bark diseases varied considerably among different cultivars 

(Table 3). On average there were damaged 7.2 and 27.5 % in 2005 and 2008, 

respectively. The most sensitive to necrosis were ‘Shampion’, ‘Eliza’ and ‘Jeneva 

Early’ apple trees during both experimental years. These cultivars were the most 

damaged by cold. Internet warning systems for record of meteorological data was 

started to use only in 2007, therefore there are not available mean air temperature 

in 2005. According to other authors the coldest are Anykščiai and Pasvalys regions 

and ‘Jonagold’, ‘Shampion’, ‘Alva’, ‘Ligol’ and ‘Lodel’ apple trees were the most 

damaged by winter cold in 2006–2007 (Uselis et al., 2008). Higher incidence of necrosis 

than the average was recorded on ‘Paulared’ and ‘Lobo’ in 2008. Other authors 

have stated that the most sensitive cultivars are ‘Close’, ‘Noris’, ‘Kortland’, ‘Slava 

Peremožcam’, ‘Uelsi’, ‘Melba’, ‘Red Melb’, ‘Shampion’, ‘Elisa’ (Valiuškaitė et al., 

2003; Романченко, Дроздовский, 1998; Galvydis, Rašinskienė, 1999). The lowest 

incidence of necrosis was in ‘Auksis’, ‘Ligol’, ‘Redkroft’, ‘Lodel’, ‘Kortland’, ‘Sinap 

Orlovskij’, ‘Konfetnoje’ and ‘Delikates’. European cancer on average damaged 7.8 

and 9.9 % in 2005 and 2008, respectively. The highest incidence of European cancer 

was on ‘Shampion’ and ‘Ligol’ in 2005 and ‘Redkroft’ in 2008 cultivars. Slightly or 

no damage by the disease was recorded on ‘Jeneva Early’, ‘Eliza’, ‘Delikates’, ‘Sinap 

Orlovskij’, ‘Konfetnoje’, ‘Paulared’, ‘Lobo’, ‘Kortland’ and ‘Lodel’ cultivars. 

54

Table 3. The incidence of bark diseases on different cultivars of apple tree in 

2005 

3 lentelė. Įvairių veislių obelų žievės ligų paplitimas 2005 m. 

Variety 

Veislė 

The incidence of bark diseases 

Žievės ligų paplitimas (%) 

necrosis european cancer paprastasis 

vėžys 

nekrozės 

2005 

55 

Damaged by cold 

Pašalusių kamienų (%) 

‘Shampion’ 25.4 d 18.8 d 50.0 b 

‘Eliza’ 9.1 c 5.0 c 50.0 b 

‘Jeneva Early’ 8.3 c 1.7 ab 100 c 

‘Delikates’ 7.1 bc 1.2 ab 0 a 

‘Auksis’ 4.0 b 7.3 c 0 a 

‘Ligol’ 0.9 a 28.0 e 50.0 b 

‘Sinap Orlovskij’ 2.2 ab 0 a 0 a 

‘Konfetnoje’ 0.8 a 0 a 0 a 

On av. / Vid. 7.2 7.8 31.3 

2008 

‘Shampion’ 58.0 ef 0 a 100 d 

‘Eliza’ 60.0 f 0 a 100 d 

‘Jeneva Early’ 86.7 g 0 a 100 d 

‘Delikates’ 25.3 cd 2.7 c 66.7 c 

‘Auksis’ 2.7 b 1.3 b 66.7 c 

‘Ligol’ 12.0 c 4.0 cd 100 

‘Paulared’ 41.6 e 0 a 50.0 b 

‘Lobo’ 31.6 d 0 a 33.3 a 

‘Cortland’ 14.7 c 1.3 b 33.3 a 

‘Redkroft’ 0 a 100 e 100 d 

‘Lodel’ 0 a 0 a 100 d 

On av. / Vid. 27.5 9.9 77.3 

Conclusions. 1. The most severe (18.7–74.2 %) damage of apple trees by various 

necrosis was recorded in Panevėžys region, meanwhile the most damaged apple trees 

(11.2–50.0 %) by European cancer were in Pasvalys region. 

2. The most sensitive to necrosis were ‘Shampion’, ‘Eliza’ and ‘Jeneva Early’ 

apple trees. These cultivars were the most damaged by cold. The lowest incidence of 

necrosis was in ‘Auksis’, ‘Ligol’, ‘Redkroft’, ‘Lodel’, ‘Kortland’, ‘Sinap Orlovskij’, 

‘Konfetnoje’ and ‘Delikates’. 

3. The highest incidence of European cancer on average was on ‘Shampion’, 

‘Ligol’ and ‘Redkroft’ cultivars. 

Padėka. Dėkojame Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, rėmusiam 

šį darbą. 

Gauta 2008 11 24 

Parengta spausdinti 2008 12 05

References 

1. Butt D. J., Gunn N. D., Xu X. M. 1994. Release of Neotria galligena spores from 

apple cancers. Norwegian journal of agricultural sciences, 17: 308–316. 

2. Cooke L. R. 1999. The influence of fungicide sprays on infection of apple cv. 

Bramley’s seedling by Nectria galligena. European Journal of Plant Pathology, 

105: 783–790. 

3. Galvydis J. 1996. Kai kurių medžiagų poveikis Nectria galligena Bres. paprastuoju 

vaismedžių vėžiu sergančioms obelims. Žemės ūkio mokslai, 1: 82–89. 

4. Galvydis J., Rašinskienė A. 1995. Rozprestrzenisne się raka zwyczajnego drzew 

owocowych na Litwe. Materialy Ogonopolskiej Konferencji Naukowej “Nauka 

Praktice Ogrodiczej”. Akademia Rolnicza, Lublin, 249–252. 

5. Galvydis J., Rašinskienė A. 1999. Wystepowanie grzybov powodujacych choroby 

kory jabloni na Litwie. Materialy XIII Ogolnopolskiego Zjazdu Naukowego 

“Hodovla Ogrodni-czych u progu XXI vieku”. Akademia Rolnicza, Lublin, 

563–566. 

6. Galvydis J., Smitienė G., Meškelevičiūtė R. 1997. Sveikų ir paprastuoju vaismedžių 

vėžiu (Nectria galligena Bres.) sergančių obelų anatominės sandaros 

ypatumai. Žemės ūkio mokslai, 4: 46–52. 

7. Gelvonauskienė D., Sasnauskas A., Gelvonauskis B., Šikšnianienė J. B., 

Šabajevienė G., Duchovskis P. 2006. Investigation of biological important traits 

of apple selections. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 20–31. 

8. Latorre B. A., Rioja M. E., Lillo C., Muñoz M. 2002. The effect of temperature 

and wetness duration on infection and a warning system for European canker 

(Nectria galligena) of apple in Chile. Crop Protection, 21(4): 285–291. 

9. Rašinskienė A. 1998. Obelų žievės ligų ir paprastojo vėžio tyrimai ir gydymas. 


10. Rašinskienė A., Raudonis L. 1998. Efficiency of control against pest and diseases 

of apple-trees on M26 rootstock. Sodininkystė ir daržininkystė, 17(4): 

65–73. 

11. Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B., Bendokas V., Baniulis D. 

2006. Resistance to fungal diseases of apple cultivars and hybrids in Lithuania. 

Agronomy research, 4: 349–352. 

12. Uselis N., Kviklys D., Lanauskas J., Kviklienė N., Buskienė L., Sasnauskas A. 

2008. Sodo augalų žiemojimo ir šalnų poveikio įvertinimas skirtingose šalies 

agroklimato zonose. Sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai, 21: 3–11. 

13. Valiuškaitė A., Rašinskienė A., Uselis N., Raudonis L. 2003. Investigation of 

apple canker (Nectria galligena Bres.) in intensive medium dwarf apple orchard. 


14. Xu X. M., Butt D. J., Ridout M. S. 1998. The effects of inoculum dose, duration 

of wet period, temperature and wound age on infection by Nectria galligena of 

pruning wounds on apple. European journal of plant pathology, 104 (5): 511–519. 

15. Xu X. M., Butt D. 1994. The biology and epidemiology of Nectria galligena 

and an infection warning system. Norwegian journal of agricultural sciences, 17: 

317–324. 

56

16. Романченко Т. И., Дроздовский Э. М. 1998. Болезни коры и древесины 

плодовых в садах и питомниках Центральной России. Тезисы докладов 

кoнφeрeнции „Актуальные вопросы теории и практики защиты плодовых 

и ягодных культур от вредных организмов в условиях многоукладности 

сельского хозяйства“, 227–231. 


Obelų žievės ligų epidemiologija Lietuvos soduose 

A. Valiuškaitė, L. Raudonis 

Santrauka 

2005 ir 2008 m. tirtas skirtingų veislių obelų žievės ligų paplitimas, žalingumas ir 

vaismedžių pašalimas įvairiuose šalies regionuose. Daugiausia (18,7–74,2 %) žievės ligomis 

obelys sirgo Panevėžio, o paprastuoju vėžiu – Pasvalio regione. Labiausiai žievės 

ligos pažeidė ‘Shampion’, ‘Eliza’ ir ‘Jeneva Early’ veislių obelis. Šių veislių obelys 

labiausiai nukentėjo ir nuo šalčių. Mažiausiai žievės ligomis sirgo ‘Auksio’, ‘Ligol’, 

‘Redkroft’, ‘Lodel’, ‘Kortland’, ‘Sinap Orlovskij’, ‘Konfetnoje’ ir ‘Delikates’ veislių 

obelys. Paprastasis vėžys labiausiai pažeidė ‘Shampion’, ‘Ligol’ ir ‘Redkroft’ veislių obelis. 

Reikšminiai žodžiai: obelys, paplitimas, rajonas, veislės, žievės ligos. 

57




Skirtingų Ribes nigrum veislių uogų ekstraktų, turtingų 

antocianinų, antimikrobinis aktyvumas 

Julius Liobikas 1 , Sigutė Liegiūtė 2 , Daiva Majienė 1 , 

Sonata Trumbeckaitė 1 , Vidmantas Bendokas 3 , 

Dalia Marija Kopustinskienė 1 , Tadeušas Šikšnianas 3 , 

Nijolė Anisimovienė 4 

1 

Biochemijos laboratorija, Biomedicininių tyrimų institutas, Kauno medicinos 

universitetas, LT–50009 Kaunas, el. paštas: ljulius@vector.kmu.lt 

2 

Mikrobiologijos katedra, Kauno medicinos universitetas, Kaunas 

3 

Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyrius, Lietuvos sodininkystės ir 

daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Kauno r. 

4 

Augalų fiziologijos laboratorija, Botanikos institutas, Vilnius 

Antocianinai yra polifenoliniai natūralūs pigmentai, kurių yra įvairiose augalų dalyse. Jie 

slopina uždegimą, saugo nuo virusų ir mikrobų, veikia kaip antioksidantai. Buvo tirta juodųjų 

serbentų veislių ‘Joniniai’, ‘Ben Lomond’ ir ‘Ben Tirran’ dviejų sunokimo laipsnių uogų (nokimo 

pradžia ir persirpusios uogos) kiekybinė sudėtis ir ekstraktų, kuriuose gausu antocianinų, 

kokybinis poveikis etaloninių bakterijų augimui. Nustatyta, kad visų tirtų serbentų veislių ir 

skirtingo uogų sunokimo laipsnio ekstraktai, kuriuose gausu antocianinų, slopino ir gramteigiamų, 

ir gramneigiamų tirtų bakterijų kultūrų augimą. Cianidin-3-O-gliukozidui, pagal kurį 

buvo standartizuojami juodųjų serbentų uogų ekstraktai, jautresnės buvo tirtų gramneigiamų 

bakterijų kultūros. Antocianinus, kaip antimikrobinių savybių turinčius junginius, galima 

naudoti maisto ir farmacijos pramonėje ir siekiant ilgiau išlaikyti maisto produktus. 

Reikšminiai žodžiai: antimikrobinis poveikis, antocianinai, cianidin-3-gliukozidas, 

juodieji serbentai, kokybinė analizė, uogos. 

Įvadas. Antocianinai – tai raudonai mėlynų pigmentų grupė, priskiriama flavonoidams 

(Havsteen, 2002). Šiems pigmentams būdingas didelis farmakologinis aktyvumas. 

Nustatyta, kad jie slopina uždegimus, saugo nuo virusų ir mikrobų, veikia kaip 

antioksidantai (Gee ir kt., 2001; Kasparavičienė, 2003). Taip pat yra įrodyta, kad jie 

skatina pigmento rodopsino sintezę, saugo akies lęšiuką nuo ligas sukeliančių fermentų 

poveikio, stabdo kataraktos vystymąsi. Antocianinai apsaugo kraujagysles, mažina jų 

sienelių paburkimą, slopina trombocitų susidarymą, mažina galimybę susirgti skleroze, 

veikia kaip antioksidantai, saugantys ląsteles ir membranas nuo žalingo laisvųjų 

radikalų poveikio. Dėl plataus antocianinų farmakologinio poveikio jais susidomėta ne 

59

tik farmacijos pramonėje, bet ir kaip natūraliais konservantais, vartojamais farmacijos 

ir maisto pramonėje (Veteikytė ir kt., 2002; Briedis ir kt., 2003). 

Antocianinų dažniausiai randama vaisiuose, uogose ir daržovėse, kuriuos 

žmonės vartoja maistui. Šiuo metu gaminami maisto pramonei skirti ekstraktai iš 

juodųjų serbentų (Ribes nigrum) ir juodauogio šeivamedžio (Sambucus nigra) uogų. 

Pastaraisiais metais susidomėjimas antocianinais ir jų šaltiniais didėja, jie vis dažniau 

naudojami sveikatai naudingiems maisto produktams gaminti (Giusti ir Wrolstad, 

2003). Antocianinų preparatai naudojami regėjimui gerinti, širdies ir kraujagyslių ligų 

profilaktikai (Davies, 2004). 

Nuo tamsiai mėlynos iki juodos spalvos uogose gausu antocianinų, jos efektyviai 

saugo nuo mikrobų (Vuorela ir kt., 2005). Žinoma, kad antocianinų turtingi įvairių 

uogų ekstraktai slopina gramneigiamų ir gramteigiamų bakterijų augimą. Daugelis 

šių bakterijų yra normali žmogaus mikroflora, tačiau tam tikromis sąlygomis jos gali 

sukelti uždegimus ar net bendrinę (generalizuotą) infekciją – sepsį. Nustatyta, kad 

šios veikliosios medžiagos slopina Helicobacter pylori, kuri yra gastritų, skrandžio ir 

dvylikapirštės žarnos opos bei skrandžio vėžio sukėlėja, įsitvirtinimą skrandžio gleivinėje 

(Nohynek ir kt., 2006). Taip pat yra duomenų, kad antocianinų turtingi įvairių 

uogų ekstraktai slopina Escherichia coli ir Staphylococcus aureus kultūrų augimą. 

Nors šios bakterijos priklauso įprastų žmogaus žarnyno bakterijų grupei, tačiau tam 

tikromis sąlygomis jos gali sukelti urologines ligas, odos ir kitas infekcijas. Be to, 

antocianinai slopina net ir Salmonella enteritidis, turinčios nuo kenksmingo išorinių 

veiksnių poveikio apsaugantį apvalkalėlį, augimą (Puupponen-Pimiä ir kt., 2001; 

Puupponen-Pimiä ir kt., 2005; Nohynek ir kt., 2006). Deja, antocianinų turtingų uogų 

ekstraktų antimikrobinio poveikio tyrimai neišsamūs ir dar nenustatyta, kokios uogų 

ekstraktų sudedamosios dalys labiausiai saugo nuo mikrobų poveikio. 

Darbo tikslas – ištirti juodųjų serbentų veislių ‘Joniniai’, ‘Ben Lomond’ ir ‘Ben 

Tirran’ dviejų sunokimo laipsnių uogų (nokimo pradžia ir persirpusios uogos) ekstraktų, 

kuriuose gausu antocianinų, kokybinį poveikį etaloninių bakterijų augimui. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Šiame darbe antocianinų turtingiems ekstraktams 

paruošti naudotos ‘Joninių’, ‘Ben Lomond’ ir ‘Ben Tirran’ juodųjų serbentų 

veislių dviejų sunokimo laipsnių uogos: I – nokimo pradžia, II – persirpusios uogos. 

Surinktos uogos (po 100 g kiekvienos veislės uogų) buvo užšaldytos ir laikomos – 

80 °C temperatūroje. 

Ekstraktai buvo ruošiami sutrintas serbentų uogas 16 val. inkubuojant vandeniniame 

92 % metanolio tirpale, parūgštintame 0,1 N HCl, 4 °C temperatūroje tamsoje 

ir nuolat purtant. Ekstraktai nuo uogų likučių buvo atskirti vakuuminės filtracijos būdu 

per 0,22 ir 0,12 µm porų skersmens membraninius filtrus (Millipore). Antocianinų 

kiekis gautuose uogų ekstraktuose nustatytas spektrofotometriškai pH diferenciniu 

metodu pagal absorbciją, esant 520 ir 700 nm bangos ilgiui, ir išreikštas cianidin-3- 

O-gliukozido chlorido (C-3-G) kiekiu. 

Antimikrobinis antocianinų turtingų uogų ekstraktų ir chemiškai gryno komercinio 

C-3-G (ChromaDex) preparato vandeninio tirpalo kokybės tyrimas buvo atliktas 

su gramteigiamų bakterijų (Staphylococcus aureus ATCC 25923 ir Enterococcus 

feacalis ATCC 29212) ir gramneigiamų bakterijų (Escherichia coli ATCC 25922, 

Pseudomonas aeruginosa ATCC 9027, Salmonella enteritidis ATCC 13076 ir Shigella 

60

flexneri ATCC 12022) kultūromis. Paruoštos etaloninių mikroorganizmų kultūrų 

suspensijos po 0,1 ml (atitinkamai 1,5 ir 3 × 107 kolonijas sudarančių vienetų/ml) 

buvo išsėtos į 5 % kraujo agaro (OXOID CM 055) ir Mueller-Hinton agaro (OXOID 

CM 337) terpes. Pasėjus mikroorganizmų kultūrų suspensijas, ant terpės paviršiaus 

buvo užpilta po 100 µl antocianinų turtingo I ir II sunokimo laipsnių juodųjų serbentų 

uogų ekstraktų: 100 µl ekstrakto buvo atitinkamai 4,58 ir 14,7 µg (‘Joniniai’), 4,82 

ir 74,8 µg (‘Ben Lomond’) bei 7,62 ir 83,3 µg (‘Ben Tirran’) C-3-G. Komercinio 

C-3-G preparato ant terpės paviršiaus buvo užpilta po 10 µl tirpalo (50,0 µg C-3-G). 

Po 24 val. bakterijų pasėlių inkubavimo 37 °C temperatūroje buvo įvertintas tiriamų 

ekstraktų ir gryno preparato tirpalo poveikis bakterijų kultūroms: 1) mikroorganizmai 

buvo laikomi atspariais antocianinams, jeigu augo tirpalo lašinimo ir difuzijos į agarą 

zonoje; 2) mikroorganizmai buvo laikomi silpnai jautriais antocianinams, jeigu augo 

pavienės mikroorganizmų kolonijos tirpalo užlašinimo ir difuzijos į agarą zonoje; 3) 

mikroorganizmai buvo laikomi jautriais antocianinams, jeigu neaugo tirpalo užlašinimo 

ir difuzijos į agarą zonoje. 

Rezultatai. Gauti rezultatai parodė, kad I sunokimo laipsnio etape 100 g ‘Joninių’ 

ir ‘Ben Lomond’ veislių uogų yra sukaupta 110–116 mg antocianinų. ‘Ben Tirran’ veislės 

uogose šiame etape aptinkamas antocianinų kiekis svyruoja nuo 153,60 iki 162,46 

mg/100 g žalios masės (1 pav.). Tiriamo periodo pabaigoje (II sunokimo laipsnio etapas) 

mažiausias antocianinų kiekis (vidutiniškai 380,83 mg/100 g) aptiktas ‘Joninių’ veislės 

uogose. Šio sunokimo laipsnio ‘Ben Lomond’ ir ‘Ben Tirran’ veislių uogose sukaupiami 

didesni antocianinų kiekiai – iki 800 mg antocianinų 100 g žalios masės. 

1 pav. Antocianinų kiekio skirtingų veislių juodųjų serbentų uogose palyginimas 

Fig. 1. Comparison of anthocyanin quantity in black currant berries from 

different ripeness stage 

61

Buvo nustatyta, kad pagal sukaupiamų antocianinų kiekį tirtas veisles galima 

išdėstyti tokia tvarka: ‘Joniniai’, ‘Ben Lomond’, ‘Ben Tirran’. 

Kokybinis antocianinų turtingų uogų ekstraktų antibakterinio poveikio įvertinimas 

difuzijos į kraujo ir Mueller-Hinton agarą metodu parodė, kad visų tirtų serbentų veislių 

uogų 100 µl antocianinų ekstraktai, nesvarbu, koks uogų sunokimo laipsnis, slopino 

ir gramteigiamų bakterijų Staphylococcus aureus, Enterococcus faecalis ir gramneigiamų 

bakterijų Escherichia coli, Pseudomonas aeruginosa, Salmonella enteritidis ir 

Shigella flexneri augimą (lentelė). C-3-G antibakterinis poveikis buvo nevienareikšmis: 

jautriausios C-3-G poveikiui buvo gramneigiamos patogeninės bakterijos Salmonella 

enteritidis (1 lentelė). Šių bakterijų augimas buvo visiškai nuslopintas. Tai rodo skaidri 

zona C-3-G tirpalo užlašinimo vietoje (2 pav.). Escherichia coli, Pseudomonas aeruginosa 

ir Staphylococcus aureus buvo silpnai jautrios, o Enterococcus faecalis ir Shigella 

flexneri buvo atspariausios antimikrobiniam C-3-G poveikiui (2 pav., lentelė). 

Lentelė. Antocianinų turtingų juodųjų serbentų uogų ekstraktų ir cianidin-3-Ogliukozido 

poveikis etaloninių mikroorganizmų kultūroms 

Table. Effect of anthocyanin-rich extracts from berries of black currant and of cianidine- 

3-O-glucoside on test microorganism culture 

Etaloninės mikroorganizmų kultūros 

Test microorganism culture 

Juodųjų serbentų veislės ir uogų sunokimo 

laipsniai 

Black currant varieties and degrees of 

berry ripeness 

Komercinis 

preparatas 

Commercial 

preparation 

‘Joniniai’ ‘Ben Lomond’ ‘Ben Tirran’ cianidin-3-Ogliukozidas 

I II I II I II 

Staphylococcus aureus ATCC 25923 + + + + + + ± 

Enterococcus feacalis ATCC 29212 + + + + + + - 

Escherichia coli ATCC 25922 + + + + + + ± 

Pseudomonas aeruginosa ATCC 9027 + + + + + + ± 

Salmonella enteritidis ATCC 13076 + + + + + + + 

Shigella flexneri ATCC 12022 + + + + + + - 

Antocianinų turtingų juodųjų serbentų uogų ekstraktų ir cianidin-3-O-gliukozido antimikrobinis 

poveikis tirtas difuzijos į agarą būdu (žr skyrelį „Tyrimo objektai, metodai ir sąlygos“). 

Uogų sunokimo laipsniai: I – nokimo pradžia, II – persirpusios uogos. 

Mikroorganizmai buvo laikomi: 

(-) atspariais antocianinams, jeigu augo tirpalo lašinimo ir difuzijos į agarą zonoje; 

(±) silpnai jautriais antocianinams, jeigu augo pavienės mikroorganizmų kolonijos tirpalo 

užlašinimo ir difuzijos į agarą zonoje; 

(+) jautriais antocianinams, jeigu neaugo tirpalo užlašinimo ir difuzijos į agarą zonoje. 

Evaluation of the antimicrobial activity of the anthocyanin-rich extracts from berries of black currant 

and of cianidine-3-O-glucoside was performed by the diffusion into agar assay (see Materials and methods). 

Degrees of berry ripeness: I – onset of ripening, II – overripe. 

It was assumed that microorganisms are: 

(-) resistant to anthocyanins, if they were growing in place of extract dribble and in the diffusion into 

agar zone; 

(±) weakly resistant to anthocyanins, if there were separate colonies growing in place of extract dribble 

and in the diffusion into agar zone; 

(+) sensitive to anthocyanins, if there were no colonies growing in place of extract dribble and in the 

diffusion into agar zone. 

62

2 pav. Cianidin-3-O-gliukozido poveikis Salmonella enteritidis ir Shigella flexneri 

kultūrų augimui: 7’ – Shigella flexneri; 8’ – Salmonella enteritidis 

Fig. 2. Effect of cyanidine-3-O-glucoside on growth of Salmonella enteritidis and Shigella 

flexneri cultures. 7’ – Shigella flexneri; 8’ – Salmonella enteritidis 

Aptarimas. Gauti duomenys parodė, kad visų tirtų serbentų veislių uogų antocianinų 

turtingi ekstraktai slopino ir gramteigiamų, ir gramneigiamų bakterijų augimą. 

Didžiausias antocianinų ir sausųjų medžiagų kiekis nustatytas techninės brandos ir 

pernokusiose uogose (Rubinskienė ir kt., 2008), bet tyrimams naudoti juodųjų serbentų 

uogų ekstraktai veikė tirtas kultūras, nesvarbu, kokia buvo bakterijų struktūra, 

ir nedaug priklausė nuo uogų sunokimo laipsnio. Nors daugelis gramteigiamų ir gramneigiamų 

bakterijų yra normali žmogaus mikroflora, tačiau tam tikromis sąlygomis 

jos gali sukelti uždegimus ar net bendrinę infekciją. Antocianinai, slopindami šių 

bakterijų augimą, sumažina aplinkoje esančių bakterijų skaičių, tuo pačiu ir galimybę 

sąlyginai ligas sukeliantiems mikroorganizmams patekti į žmogaus organizmą. Ypač 

svarbu, kad antocianinai slopina ne tik sąlyginai ligas sukeliančių mikroorganizmų 

augimą, bet ir enteropatogeninių bakterijų, tokių kaip Shigella flexneri ir Salmonella 

enterica, dauginimąsi ir augimą, taip sumažina galimybę užsikrėsti ir susirgti šigelioze 

ir salmonelioze. Svarbus antocianinų slopinantis poveikis ir Staphylococcus aureus, 

ypač vertinant stafilokokų galimybę daugintis jau paruoštuose maisto produktuose, 

kai, žuvus Staphylococcus aureus, lieka toksinai, sukeliantys apsinuodijimą maistu. 

Dėl šių priežasčių antocianinų turinčių produktų naudojimas maisto pramonėje, ypač 

konditerijoje, yra labai perspektyvus. 

63

Tačiau būtina pastebėti, kad išgrynintas C-3-G preparatas nevienodai efektyviai 

slopino tirtų gramteigiamų ir gramneigiamų bakterijų kultūrų augimą. Iš tirtų 

gramteigiamų bakterijų kultūrų atspariausios C-3-G antimikrobiniam poveikiui buvo 

Enterococcus feacalis. Įdomu tai, kad tirtos patogeninės gramneigiamų bakterijų 

kultūros Salmonella enteritidis ir Shigella flexneri taip pat buvo nevienodai jautrios 

C-3-G poveikiui. Tai leidžia manyti, kad efektyvesnis antocianinų turtingų serbentų 

uogų ekstraktų antimikrobinis poveikis pasireiškia dėl šiuose ekstraktuose esančių 

ir kitų antocianinų, pvz.: cianidin-3-O-rutinozido, delfinidin-3-O-rutinozido ir delfinidin-3-O-gliukozido 

(Rubinskienė ir kt., 2004). Be to, negalime atmesti prielaidos, 

kad antimikrobiškai gali veikti ir kiti šiuose uogų ekstraktuose esantys polifenoliniai 

junginiai. 

Literatūros duomenys (Puupponen-Pimia ir kt., 2005) rodo, kad antimikrobinėmis 

savybėmis, labiausiai slopinant Salmonella enterica ir Staphylococcus aureus augimą, 

išsiskyrė juodųjų serbentų ir ypač aviečių ir tekšių ekstraktai. H. D. Werlein grupė tyrė 

koncentratų, pagamintų iš juodųjų serbentų uogų, ir iš jų išskirtų antocianinų poveikį 

gramneigiamų (Escherichia coli), gramteigiamų (Staphylococcus aureus, Enterococcus 

faecium) bakterijų mielių (Saccharomyces cerevisiae) augimui (Werlein ir kt., 2005). 

Juodųjų serbentų koncentratai slopino Staphylococcus aureus augimą, o šeivamedžio 

koncentratas net šiek tiek stimuliavo šių mikrobų kultūrų augimą ir silpnai veikė 

Escherichia coli augimą. Juodųjų serbentų ekstraktas slopino Enterococcus faecium, 

o mielių Saccharomyces cerevisiae augimas buvo netgi silpnai stimuliuojamas. 

Išgrynintas antocianinų mišinys, gautas iš juodųjų serbentų koncentratų, neveikė minėtų 

kultūrų augimo. Autorių nuomone, antimikrobinis uogų ekstraktų poveikis tikriausiai 

pasireiškė dėl kitų fitocheminių junginių. Kita mokslininkų grupė (Puupponen-Pimia 

ir kt., 2001) tyrė fenolinių junginių turtingų aštuonių augalų rūšių uogų, taip pat ir 

juodųjų serbentų, ekstraktų antimikrobines savybes ir nustatė, kad tiems ekstraktams 

ypač jautrios buvo gramneigiamos bakterijos. Autoriai taip pat pastebėjo, kad iš visų 

tirtų uogų ekstraktų juodųjų serbentų uogų ekstraktai turėjo mažiausią poveikį bakterijoms. 

A. Šarkinas su bendraautoriais tyrė juodųjų serbentų uogų etanolinį bei vandeninį 

ekstraktą ir sultis. Gauti rezultatai parodė, kad stipriausią antibakterinį poveikį turėjo 

etanoliniai uogų ekstraktai, kurie efektyviausiai slopino Micrococcus luteus bakterijų 

kultūrų augimą. Nors vandeniniuose ekstraktuose antocianinų koncentracija buvo didesnė 

nei etanoliniuose, tačiau poveikis tirtoms testavimo kultūroms buvo silpnesnis 

(Šarkinas ir kt., 2007). 

Išvados. Nustatyta, kad juodųjų serbentų veislių ‘Joniniai’, ‘Ben Lomond’ ir 

‘Ben Tirran’ dviejų sunokimo laipsnių uogų antocianinų ekstraktai slopino tiek tirtų 

gramteigiamų (Staphylococcus aureus, Enterococcus faecalis), tiek gramneigiamų 

(Escherichia coli, Pseudomonas aeruginosa, Salmonella enteritidis ir Shigella flexneri) 

bakterijų augimą. 

Išgrynintas C-3-G preparatas nevienodai efektyviai slopino tirtų bakterijų kultūrų 

augimą. Jautriausios C-3-G poveikiui buvo gramneigiamos patogeninės bakterijos 

Salmonella enteritidis. 

64

Padėka. Autoriai dėkoja darbą remiančiam Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų 

fondui. Darbas remiamas įgyvendinant Pramoninės biotechnologijos plėtros programos 

projektą „Vaisiniai augalai – natūralių antocianinų producentai“ Nr. N-07015. 

Gauta 2008 11 06 


Literatūra 

1. Briedis V., Povilaitytė V., Kazlauskas S., Venskutonis P. R. 2003. Polifenolių ir 

antocianinų kiekis vynuogėse, vynuogių sultyse ir raudonuose vynuose bei jų 

antioksidacinio aktyvumo įvertinimas. Medicina, 39(2): 104–112. 

2. Davies K. M. 2004. Plant Pigments and their Manipulation. Blackwell Publishing 

Ltd., Oxford. 

3. Gee J. M, Johnson I. T. 2001. Polyphenolic compounds: interactions with the gut 

and implications for human health. Curr. Med. Chem., 8: 1 245–1 255. 

4. Giusti, M. M., Wrolstad R. E. 2003. Acylated anthocyanins from edible sources 

and their application in food systems. Biochem. Eng. J., 14: 217–225. 

5. Havsteen B. H. 2002. The biochemistry and medical significance of the flavonoids. 

Pharmacology and therapeutics, 96: 67–202. 

6. Kasparavičienė G., Briedis V. 2003. Juodųjų serbentų ir juodavaisių aronijų 

uogų sulčių stabilumas ir antioksidacinis aktyvumas. Medicina, 39(2): 65–69. 

7. Nohynek L. J., Alakomi H. L., Kähkönen M. P., Heinonen M., Helander I. M., 

Oksman-Caldentey K. M., Puupponen-Pimiä R. H. 2006. Berry phenolics: antimicrobial 

properties and mechanisms of action against severe hum an pathogens. 

Nutr. Cancer, 54: 18–32. 

8. Puupponen-Pimia R., Nohynek L., Hartmann-Schmidlin S., Kahkonen M., 

Heinonen M., Maatta-Riihinen K., Oksman-Caldentey K. M. 2005. Berry phenolics 

selectively inhibit the growth of intestinal pathogens. J. Appl. Microbiol., 

98: 991—1 000. 

9. Puupponen-Pimiä R., Nohynek L., Meier C., Kähkönen M., Heinonen M. 

2001. Antimicrobial properties of phenolic compounds from berries. J. Appl. 

Microbiol., 90: 494–507. 

10. Rubinskienė M., Viškelis P., Jasutienė I., Dambrauskienė E. 2004. Antocianinai 

ir jų kitimas juodųjų serbentų uogose bei produktuose. Sodininkystė ir daržininkystė, 

23(4): 9–21. 

11. Rubinskienė M., Viškelis P., Stanys V., Šikšnianas T., Sasnauskas A. 2008. 

Quality changes in black currant berries during ripening. Sodininkystė ir daržininkystė, 

27(2): 235–243. 

12. Šarkinas A., Jasutienė I. 2007. Bakterijų ir mielių testavimo kultūrų ląstelių jautrumas 

uogų etanolinių ir vandeninių ekstraktų bei sulčių priedams. Veterinarija 

ir zootechnika, 37(59): 79–85. 

13. Veteikytė Ž., Savickienė N., Kazlauskas S. 2002. Antocianinų išskyrimas iš juodųjų 

serbentų (Ribes nigrum L.) vaisių. Biomedicina, 2(2): 149–152. 

65

14. Vuorela S., Kreander K., Karonen M., Nieminen R., Hamalainen M., Galkin A., 

Laitinen L., Salminen J. P., Moilanen E., Pihlaja K., Vuorela H., Vuorela P., 

Heinonen M. 2005. Preclinical evaluation of rapeseed, raspberry, and pine bark 

phenolics for health related effects. J. Agric. Food Chem., 53: 5 922–5 931. 

15. Werlein H. D., Kütemeyer C., Schatton G., Hubbermann E. M., Schwarz K. 

2005. Influence of elderberry and blackcurrant concentrates on the growth of 

microorganisms. Food control, 16(8): 729–733. 


Antimicrobial activity of anthocyanin-rich extracts from berries of diferent 

Ribes nigrum varieties 

J. Liobikas, S. Liegiūtė, D. Majienė, S. Trumbeckaitė, V. Bendokas, 

D. M. Kopustinskienė, T. Šikšnianas, N. Anisimovienė 

Summary 

Anthocyanins are polyphenolic compounds found as natural pigments in various parts of 

plants. They possess anti-inflammatory, antiviral, antimicrobial and antioxidative properties. 

In this work we investigated the effect of anthocyanin-rich extracts on growth of test microorganism 

cultures. These extracts were from berries of ‘Joniniai’, ‘Ben Lomond’ and ‘Ben 

Tirran’ black currant varieties with two degrees of berry ripeness: I – onset of ripening, and 

II – overripe. The results showed that anthocyanin-rich extracts from berries of all three currant 

varieties with different degrees of ripeness suppressed the growth of both gram-positive and 

gram-negative bacteria cultures. Noteworthy, cyanidine-3-O-glucoside, the compound, which 

was used also as a standard to express the amount of anthocyanins in berry extracts, was most 

suppressive on the growth of gram-negative bacteria cultures only. These investigations are in 

progress since the obtained data on the antimicrobial properties of anthocyanins and their application 

as natural bactericides have high practical value in food and pharmaceutical industry. 

Key words: antimicrobial activity, anthocyanins, berries, black currant, cyanidin-3- 

glucoside, qualitative analysis. 

66




Požymių raiška juodojo serbento diploidiniuose ir 

tetraploidiniuose augaluose 

Gražina Stanienė 1 , Tadeušas Šikšnianas 1 , Vidmantas Stanys 1, 2 , 

Jūratė Bronė Šikšnianienė 1 , Šarūnė Morkūnaitė-Haimi 1 

1 


Kauno r., el. paštas: g.staniene@lsdi.lt 

2 

Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53067 Akademija, Kauno r. 

Straipsnyje aptarti in vitro sistemoje sukurtų tetraploidinių juodojo serbento C 0 

ir C 1 

augalų morfologinių požymių raiškos duomenys ir palyginti su požymių raiškos duomenimis 

diploidiniuose analoguose. 

Tetraploidiniai regenerantai lėčiau augo, išaugino didesnius, labiau odiškus lapus. Jų lapų 

pagrindo skiautės buvo charakteringai stipriai persidengusios. Šie augalai nežymiai atsiliko 

nuo diploidinių vienamečių ūglių skaičiumi, jų vidutiniu ilgiu, krūmo aukščiu ir vidutiniu lapų 

skaičiumi ant krūmo. Tetraploidinių augalų dvimečiai ūgliai yra tvirtesni, iš esmės storesni 

nei diploidinių augalų. 

Indukuotiems juodojo serbento autotetraploidams būdingas didesnis chlorofilų a ir b 

kiekis, mažesnis chlorofilų a ir b santykis. Karotinoidų kiekis diploiduose ir tetraploiduose 

nesiskyrė. 

Aptariamos galimybės izoliuotus gemalus naudoti juodojo serbento autotetraploidams 

kurti, o morfologinius požymius, kaip žymenis, – tetraploidinių augalų atrankai. 

Reikšminiai žodžiai: chlorofilas, izoliuoti gemalai, juodasis serbentas, morfologiniai 

požymiai, tetraploidai. 

Įvadas. Sodo augalų selekcijoje kaip paveldimo kintamumo šaltinis daugiausia 

naudojama tolimoji hibridizacija. Ją taikyti praktikoje sunku dėl sukurtų tolimųjų 

hibridų sterilumo. Jį galima įveikti kryžminant poliploidines formas arba poliploidizuojant 

sukurtus hibridus. Ribes gentyje poliploidinės eilės nenustatytos, visos rūšys 

turi diploidinį (2n = 16) chromosomų skaičių. 

Serbentų selekcijoje poliploidija buvo naudojama epizodiškai (Курсаков, 1986). 

Taikant tarprūšinių hibridų sėklų ir pumpurų kolchicinavimo metodus, atkurtas hibridų 

fertilumas ir sukurtos pirmosios alotetraploidinės veislės (Bauer, 1978; Nilsson, 1979). 

Ribes genties rūšims rekomenduota naudoti autopoliploidiją, siekiant padidinti iš dalies 

savidulkių augalų tarpusavio suderinamumą (Кичина, 1984). 

Ištobulinti augalų audinių ir ląstelių auginimo in vitro metodai septintajame praeito 

šimtmečio dešimtmetyje buvo pradėti taikyti augalų selekcijos procese (Kadota, Niimi, 

67

2002; Gu ir kt., 2005; Stanys ir kt., 2006, 2008). Naujosios technologijos leido kurti 

poliploidinius augalus in vitro sistemoje. Pradėti juodojo serbento autopoliploidizavimo 

tyrimai in vitro (Stanys ir kt. 2004). 

Darbo tikslas – įvertinti in vitro sistemoje indukuotų juodojo serbento tetraploidinių 

C 0 


augalų morfologinių ir biocheminių požymių raišką. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. 2005–2008 m. tirti juodojo serbento 

augalai išauginti in vitro kultūroje iš tarpveislinio kryžminimo būdu (‘Morti’ × 

‘Intercontinental’) gautų gemalų. Tetraploidai indukuoti in vitro White maitinamojoje 

terpėje (1943) izoliuotus gemalus paveikus vieną parą 20–30 μM orizalino tirpalu. Po 

to augalai auginti serbentų izoliuotiems gemalams pritaikytoje maitinamojoje terpėje 

(Stanys, 1997, Stanys ir kt., 2004). 

C 1 

kartos diploidiniai ir tetraploidiniai augalai gauti tarpusavyje sukryžminus 

diploidinius (2n × 2n) ir tetraploidinius (4n × 4n) regenerantus. 

Ploidiškumo tyrimas. Regenerantų ploidiškumas C 0 

nustatytas skaičiuojant 

chromosomas šaknų meristemų ląstelėse. Nuskintos šaknelės veiktos monobromnaftalino 

tirpalu 2,5 val. 1,5–2 °C temperatūroje, fiksuotos 96 ° spirito ir ledinės acto 

rūgšties mišiniu (1 : 1), dažytos acetokarminu. Laikini citologiniai preparatai ruošti 

chloralhidrato laše. Mikroskopuota fazokontrastiniu metodu. 

Augalų vertinimas. Vertinta po 20 ir 15 C 0 


kartų diploidinių ir tetraploidinių 

augalų. Suskaičiuoti vienamečiai ūgliai, vidutinis vienamečio ūglio ilgis apskaičiuotas 

kiekvieno augalo suminį vienamečių ūglių ilgį padalijus iš ūglių skaičiaus. 

Išmatuotas visų krūmų aukštis pirmaisiais derėjimo metais. Vidutinis dvimečio ūglio 

skersmuo apskaičiuotas išmatavus visus krūmo dvimečius ūglius 5 cm nuo žemės 

aukštyje. Lapų kiekis ant krūmo nustatytas suskaičiavus visus lapus. Lapo plotas 

įvertintas matuojant po 5 visiškai išsivysčiusius kiekvieno augalo lapus, imant penktą 

lapą nuo viršūnės. Juose nustatytas fotosintetinių pigmentų (chlorofilo a, chlorofilo b 

ir karotinoidų) kiekis ir chlorofilų a ir b santykis. Fotosintezės pigmentų spektrometrinei 

(Genesys 6, ThermoSpectronic, JAV) analizei atlikti pasverta 0,2 g žalios augalo 

masės, sutrinta naudojant CaCO 3 

, nufiltruota ir praskiesta 100 % acetonu iki 50 ml. 

Sugerties spektrai: chlorofilo a – 440,5 nm, chlorofilo b – 662 nm ir karotinoidų – 

644 nm (Гавриленко, Жыгалова, 2003). 

Tyrimo duomenys įvertinti naudojant kompiuterinę programą „Stat Eng“, vers. 

2,1 (Tarakanovas, 1999). 

Rezultatai. Izoliuotus juodojo serbento gemalus paveikus 20–30 μM koncentracijos 

orizalino tirpalu, augalus regeneravo 15,6–19,3 % eksplantų. Citologiškai įvertinus 

62 regenerantus, 28-uose iš jų rasta poliploidinių ląstelių (1 pav.). Tarp regenerantų 

rasta diploidinių, triploidinių, tetraploidinių ir miksoploidinių augalų. Regenerantų 

su didesniu chromosomų skaičiumi išeiga tiesiogiai koreliavo su regenerantų išeiga, 

todėl in vitro sąlygomis reikia sumažinti pradėjusių augti, bet vėliau žūstančių eksplantų 

kiekį. 

C 0 

kartos vertinta tik diploidinių ir tetraploidinių augalų požymių raiška. Šios 

augalų grupės skyrėsi augimo tempu ir lapų morfologija. Tetraploidiniai regenerantai 

lėčiau augo, išaugino didesnius, labiau odiškus lapus. Tetraploidinių augalų lapų pagrindo 

skiautės buvo charakteringai stipriai persidengusios (2 pav.). 

68

1 pav. Juodojo serbento šaknies meristemos metafazinės plokštelės 

A – diploidinė; B – tetraploidinė. 

Fig. 1. The metaphase plate of blackcurrant root meristem 

A – diploidic; B – tetraploidic 

2 pav. Juodojo serbento C 0 

augalai (A) ir lapai (B). 

Kairėje – diploidas, dešinėje – tetraploidas. 

Fig. 2. The plants (A) and the leaves (B) of blackcurrant. 

Diploids on the left, tetraploids on the right 

Pirmaisiais derėjimo metais selekciniame augyne išmatuotas C 0 

kartos augalų lapų 

plotas ir juose nustatyti fotosintetinės sistemos pigmentai (1 lentelė). Tetraploidiniai 

augalai išaugino iš esmės didesnius lapus: diploidinių augalų vidutinis lapo plotas buvo 

62,95 cm 2 , tetraploidinių – 81,30 cm 2 . Tetraploidiniams augalams būdingas didesnis 

chlorofilų a ir b kiekis. Nežymiai mažesnis chlorofilų a ir b santykis tetraploiduose, 

palyginti su diploidiniais augalais, rodo, kad didėjant augalų ploidiškumui šiek tiek 

labiau gausėjo chlorofilo b. Karotinoidų kiekis diploiduose ir tetraploiduose praktiškai 

beveik nesiskyrė. 

69

1 lentelė. Juodojo serbento tetraploidinių augalų (C 0 

) ir jų diploidinių analogų 

lapų plotas ir fotosintetinių pigmentų kiekis pirmaisiais derėjimo metais 

Table 1. Area of the leaves and concentration of photosynthetic pigments in tetraploid 

and diploid blackcurrant plants (C 0 

) in the first year of fruiting 

Ploidiškumas 

Ploidy 

Lapo plotas 

Leave area, 

cm 2 

Chlorofilas a 

Chlorophyll a, 

mg/g 

Chlorofilas b 

Chlorophyll b, 

mg/g 

Chlorofilų 

a ir b suma 

Sum of 

chlorophyll 

a and b, mg/g 

Chlorofilų 

a ir b santykis 

Chlorophyll 

a to b ratio 

Karotinoidai 

Carotenoids, 

mg/g 

2n 62,95 ± 5,28 1,44 ± 0,11 0,55 ± 0,04 2,02 ± 0,12 2,62 0,49 ± 0,04 

4n 81,30 ± 5,09 1,61 ± 0,02 0,65 ± 0,03 2,32 ± 0,14 2,48 0,52 ± 0,02 

Pirmaisiais derėjimo metais įvertinti C 1 

kartos augalų vegetatyvinių organų 

morfologiniai požymiai. Tetraploidiniai augalai šiek tiek atsiliko nuo diploidinių vienamečių 

ūglių skaičiumi, jų vidutiniu ilgiu, krūmo aukščiu ir vidutiniu lapų skaičiumi 

ant krūmo (2 lentelė). Tetraploidiniai augalai išaugino tvirtesnius, iš esmės storesnius 

dvimečius ūglius nei diploidiniai. 

Ploidiškumas 

Ploidy 

2 lentelė. Juodojo serbento tetraploidinių augalų (C 1 

) ir jų diploidinių analogų 

vegetatyvinių organų morfologinių požymių charakteristika pirmaisiais derėjimo 

metais 

Table 2. The morphological features of blackcurrant tetraploid and diploid plants (C 1 

) in 

the first year of fruiting 

Vienamečių ūglių 

skaičius, vnt. 

Number of one 

year shoots (unit) 

Vienmečio Lapų skaičius 

ūglio ilgis ant krūmo, vnt. 

Length of one Number of leafs 

year shoot, cm on a bush (unit) 

Krūmo 

aukštis 

Height of 

bushes, cm 

Dvimečio ūglio 

skersmuo 

The diameter of the 

two year shoots, cm 

2n 6,3 ± 1,67 20,6 ± 7,17 62,0 ± 1,73 49,0 ± 4,36 0,65 ± 0,04 

4n 4,6 ± 0,81 14,6 ± 2,29 52,0 ± 7,29 47,4 ± 4,43 0,91 ± 0,08 

Aptarimas. Tyrimais nustatyta, kad poliploidogenas orizalinas gali būti labai 

efektyviai naudojamas juodojo serbento autopoliploidams indukuoti in vitro kultūroje. 

Atliekant rododendrų (Väinölä, 2000) ir haploidinių obelų (Bouvier ir kt., 1994) 

poliploidijos tyrimus, orizalinas taip pat buvo efektyvus ir tinkamesnis poliploidams 

indukuoti nei kolchicinas. Manome, kad tokie rezultatai gaunami dėl skirtingo panaudotų 

poliploidogenų toksiškumo eksplantams. 

Mūsų tyrimams naudoti ontogenetine prasme jauni eksplantai. Tai sąlygojo gan 

didelę poliploidų išeigą. Literatūroje nurodoma (Barney, Humme,. 2005), kad ontogenetiškai 

jaunos Ribes genties augalų dalys žymiai lengviau pasiduoda poliploidizuojančiam 

poveikiui nei subrendę augalai. 

Įvertinus regenerantų ploidiškumą, aptikta įvairaus ploidiškumo ląstelių (diploidinės, 

triploidinės, tetraploidinės) šaknų meristemose, rasta miksoploidinių augalų. Ši 

poliploidizavimo sistema neleidžia išvengti chimerinių individų, kaip buvo pastebėta 

poliploidizuojant japoninį svarainį (Chaenomeles japonica) in vitro kultūroje (Stanys 

ir kt., 2006). 

70

Tetraploidiniai juodojo serbento augalai, kaip ir tetraploidinės kriaušės (Pyrus 

pyrifolia) (Kadota, Niimi, 2002), anatominiais ir morfologiniais požymiais skyrėsi 

nuo diploidinių augalų. Indukuoti juodojo serbento autotetraploidai turėjo storesnius 

ūglius ir didesnius, labiau odiškus lapus, jų pagrindo skiautės buvo charakteringai 

persidengusios. Šis akivaizdžiai matomas požymis gali būti morfologinis žymuo 

tetrapoidams atrinkti. 

Chlorofilo ir karotinoidų kiekis bei chlorofilų santykis lemia augalo fotosintezės 

efektyvumą. Nuo chlorofilo kiekio augalo lapuose tiesiogiai priklauso fotosintezės 

potencialas ir pirminė produkcija (Datt, 1998). Juodojo serbento, kaip ir kitų augalų 

rūšių, produktyvumo potencialą lemia lapų asimiliacinis paviršius ir juose esantys 

fotosintetinės sistemos pigmentai. Galima manyti, kad juodojo serbento tetraploidai, 

turintys didesnius lapus ir didesnį chlorofilų kiekį, bus produktyvesni. 

Išvados. Izoliuotus juodojo serbento gemalus galima naudoti tetraploidams indukuoti. 

Tetraploidiniai augalai išsiskiria didesniais lapais ir jų morfologija, išaugina 

storesnius stiebus, turi daugiau fotosintetinių pigmentų. 

Padėka. Autoriai dėkingi Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų 

agentūrai už finansinę paramą. 

Gauta 2008 11 28 


Literatūra 

1. Barney D. L., Hummer K. E. 2005. Currants, Gooseberries, and Jostaberries. 

Food products press. New York, London, Oxford. 

2. Bauer R. 1978. Josta, eine neue Beerenobstart auf der Kreuzung Schwarze 

Johannisbeere x Stachelbeere. Erwerbsobstbau, 20: 116–119. 

3. Bouvier L., Fillon F. R., Lespinasse Y. 1994. Oryzalin as an efficient agent for 

chromosome doubling of haploid apple shoots in vitro. Plant Breeding, 113: 

343–346. 

4. Datt B. 1998. Remote sensing of chlorophyll b, chlorophyll a + b, and Total 

Carotenoid in Eucalyptus leaves. Remote Sensing of Environment, 66: 111–121. 

5. Gu X. F., Yang A. F., Meng H., Zhang J. R. 2005. In vitro induction of tetraploid 

plants from diploid Zizyphus jujube Mill. cv. Zhanhua. Plant Cell Reports, 24: 

671–676. 

6. Kadota M., Niimi Y. 2002. In vitro induction of tetraploid plants from a diploid 

Japanese pear cultivar (Pyrus pyrifolia N. cv. Hosui). Plant Cell Reports, 21: 

282–286. 

7. Nilsson F. 1979. Kroma new berry plant. Kommery handeln Viola Tradgardvarlden, 

16(1): 7. 

8. Stanys V. 1997. In vitro culture in plant breeding. Variability and stability. Raidė, 

Babtai. 

71

9. Stanys V., Stanienė G., Rugienius R., Gelvonauskienė D., Šikšnianas T., 

Mažeikienė I. 2008. In vitro technologijos sodo augalų selekcijai paspartinti. 


10. Stanys V., Staniene G., Shiksnianas T. 2004. In vitro induction of polyploidy in 

Ribes. Acta Universitatis Latviensis, Biology, 676: 235–237. 

11. Stanys V., Weckman A., Staniene G., Duchovskis P. 2006. In vitro induction of 

polyploidy in Japanese quince (Chaenomeles japonica). Plant Cell, Tissue and 

Organ Culture, 84(3): 263–268. 

12. Tarakanovas P. 1999. Statistinių duomenų apdorojimo programos paketas 

„Selekcija“. Akademija, Kėdainių r. 

13. Väinölä A. 2000. Polyploidization and early screening of Rhododendron hybrids. 

Euphytica, 112(3): 239–244. 

14. White P. R. 1943. A Handbook of Plant Tissue Culture. J. Cattell, Lancaster. 

15. Курсаков Г. А. 1986. Отдаленная гибридизация плодовых растений. 

Агропромиздат, Москва. 

16. Кичина В. В. 1984. Генетика и селкция ягодных культур. Колос, Москва. 

17. Гавриленко В. Ф., Жыгалова Т. В. 2003. Большой практикум по фотосинтезу. 

Академия, Москва. 


The expression of features of black currant diploid and tetraploid plants 

G. Stanienė, T. Šikšnianas, V. Stanys, J. B. Šikšnianienė, Š. Morkūnaitė-Haimi 

Summary 

In this article, the expression of morphological features of C 0 

and C 1 

blackcurrant plants 

with induced autotetraploidy, created in vitro, are described and compared to diploid plants. 

Tetraploid regenerants were growing slower and had lager and more leathery leaves. In 

general shape of petiole sinus lobes were typically strongly overlapping. Compared to diploids, 

tetraploid plants had slightly lower bushes and lower average number of leaves. They 

had slightly less of one year shoots and the average size of the one year shoots was smaller. 

However, tetraploid plant two-year old shoots were stronger and significantly thicker. 

Autotetraploid blackcurrants had higher concentration of chlorophyll a and b and slightly 

smaller chlorophyll a to b ratio than diploids. The concentration of carotenoids was the same 

in tetra- and diploid plants 

The morphological features can possibly be used as marker for tetraploid plant determination. 

Autotetraploid blackcurrant can be created using isolated embryos. 

Key words: blackcurrant, chlorophyll, isolated embryos, morphological features, tetraploids. 

72




Juodųjų serbentų cheminės sudėties ir fizikinių savybių 

pokyčiai uogoms nokstant 

Marina Rubinskienė, Pranas Viškelis, Vidmantas Stanys, 

Tadeušas Šikšnianas, Audrius Sasnauskas 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333 Babtai, 

Kauno r., el. paštas: m.rubinskiene@lsdi.lt 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute tirtos įvairios brandos juodųjų serbentų 

veislių ‘Joniniai’, ‘Almiai’, ‘Ben Alder’, ‘Zagadka’, ‘Ben Lomond’ ir ‘Ben Tirran’ uogos. 

Didžiausios masės buvo techninę brandą pasiekusios ‘Almiai’ (1,88 g) ir ‘Joniniai’ (1,54 g) 

juodųjų serbentų uogos. Uogoms pernokus, jų masė sumažėja nuo 4,7 (‘Ben Tirran’) iki 35 % 

(‘Almiai’). Juodųjų serbentų uogoms nokstant, odelės tvirtumas mažėja. Labiausiai suminkštėja 

persirpusios ‘Joniniai’ (4,5 karto) uogos. Tvirčiausią odelę turi techninės brandos ‘Ben Tirran’ 

(70 N/cm 2 ) ir ‘Ben Alder’ (66 N/cm 2 ) veislių uogos. 

Didesni askorbo rūgšties kiekiai uogose nustatyti joms pradėjus nokti. Mažiausiai 

vitaminingos persirpusios uogos. Didžiausias askorbo rūgšties kiekis nustatytas įvairios 

brandos ‘Joninių’ (229–129 mg 100 g -1 ) ir ‘Ben Tirran’ (190,5–135 mg 100 g -1 ) veislių uogose. 

Gausesni pigmentų kiekiai susikaupia persirpusiose uogose. Iš tirtų veislių iš esmės 

didesnis antocianinų kiekis aptiktas techninės brandos ir persirpusiose ‘Ben Tirran’ (425,4– 

472,7 mg 100 g -1 ) ir ‘Ben Lomond’ (294,1–446,4 mg 100 g -1 ) uogose. Daugiausia tirpių sausųjų 

medžiagų randama techninės brandos ir persirpusiose ‘Ben Alder’ ir ‘Ben Tirran’ (15,6–18,2 %) 

uogose. Juodiesiems serbentams nokstant, uogose sumažėja titruojamojo rūgštingumo kiekis: 

iš esmės didesni rūgščių kiekiai rasti įvairios brandos ‘Zagadka’, ‘Ben Lomond’ ir ‘Ben 

Tirran’ veislių uogose. 

Reikšminiai žodžiai: cheminė sudėtis, juodieji serbentai, odelės tvirtumas, uogos masė, 

veislė. 

Įvadas. Juodieji serbentai (Ribes nigrum L.) – plačiai paplitę sodo augalai. Žinių 

apie juodųjų serbentų gydomąsias savybes randama jau XIV a. medicinos knygose. 

Daugiausia jų auginama Rusijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Serbentų auginimas 

Lietuvoje aprašytas nuo 1820 m. J. Strumilos darbuose. Lietuvos sodininkystės ir 

daržininkystės institute jau nuo seno vykdoma juodųjų serbentų selekcija, vertinama 

uogų ir iš jų pagamintų produktų kokybė. Dažniausiai juodųjų serbentų uogų maistinę 

vertę rodo askorbo rūgšties ir PP-aktyviųjų medžiagų kiekis. Lietuvos, Latvijos, 

Lenkijos ir Baltarusijos agroklimato sąlygos yra palankios susikaupti gausesniam 

vitamino C kiekiui. Šiose šalyse sukurtų ir auginamų veislių uogos sukaupia didesnį 

73

askorbo rūgšties kiekį nei skandinavų veislės (Žurawicz ir kt., 2000; Kampuse ir kt., 

2002; Rubinskienė ir kt., 2006). Antocianinų koncentracija uogose labai priklauso 

nuo veislės genotipo. Skandinavijos šalyse sukurtų veislių uogose aptinkama didelė 

pigmentų koncentracija – 350–450 mg 100 g -1 (Nes, 1993). Lietuvoje sukurtų kai kurių 

juodųjų serbentų veislių uogos sukaupia nuo 274,9 iki 499,1 mg 100 g -1 antocianinų 

(Rubinskienė, Viškelis, 2002). 

Juodųjų serbentų uogų sunokimo laikas skiriasi mėnesiu ir ilgiau – tai priklauso 

nuo veislės, todėl besikeičiančios agroklimato sąlygos turi įtakos įvairaus ankstyvumo 

serbentų uogų kokybei ir nokimo trukmei (Bičkauskienė, 1973; Rubinskienė, 2004). 

Uogų fizikinės savybės – tvirtumas, uogos masė – lemia serbentų laikymosi kokybę, 

atsparumą transportavimui ir prekinę išvaizdą. Nuo uogų biocheminės sudėties rodiklių 

priklauso veislių išskirtinumas ir tikslingas produkcijos panaudojimas, todėl labai 

svarbu skirtingų veislių derlių nuimti tinkamiausiu laiku. 

Darbo tikslas – ištirti juodųjų serbentų cheminės sudėties ir įvertinti fizikinių 

savybių pokyčius uogoms nokstant. 

Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Tirtos įvairios brandos ‘Joninių’, ‘Almių’, 

‘Zagadka’, ‘Ben Alder’, ‘Ben Lomond’ ir ‘Ben Tirran’ veislių juodųjų serbentų uogos. 

Uogos atrinktos jusliškai: rausvos (nokimo pradžia), tamsiai rudos (50 % sunokusių 

uogų), juodos (techninės brandos) ir persirpusios uogos. Tirpių sausųjų medžiagų kiekis 

juodųjų serbentų uogose nustatytas skaitmeniniu refraktometru ATAGO, askorbo 

rūgštis – titruojant 2,6-dichlorfenolindofenolio natrio druskos tirpalu, titruojamasis 

rūgštingumas – titruojant 0,1 N NaOH tirpalu ir perskaičiuojant į citrinos rūgšties kiekį 

(Ермаков ir kt., 1987). Bendras sausųjų medžiagų kiekis nustatytas gravimetriškai, 

džiovinant uogas 105 °C temperatūroje iki nekintamos masės (Food analysis, 1986). 

Bendras antocianinų kiekis, išreikštas cianidin-3-rutinozidu (ci-3-rut), nustatytas 

spektrofotometriškai, esant λ 544 nm bangos ilgiui (Wrolstad, 1976). Uogų odelės 

tvirtumas nustatytas penetrometru ИДП – 500, naudojant 1mm skersmens zondą. 

Meteorologinės sąlygos turi įtakos uogų biocheminei sudėčiai ir derliaus kokybei. 

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, uogoms nokstant, birželio mėnesį 

aukščiausia oro temperatūra siekė 24–27 °C ir buvo 1,5–2,8 °C aukštesnė už vidutinę 

daugiametę. Per mėnesį Vidurio Lietuvoje saulė spindėjo 298 val. (33 val. ilgiau nei 

vidutiniškai). Didesni kritulių kiekiai iškrito paskutinėmis mėnesio dienomis. Tiek 

ankstyvųjų, tiek vėlyvųjų veislių serbentų vegetacijai buvo palankios sąlygos. Liepos 

mėnesio oro temperatūra buvo artima vidutinei daugiametei. Karščiausia diena buvo 

liepos 17-oji, kai temperatūra siekė 30–34 °C. Vyravo lietingi orai, kritulių iškrito 

1,5–2,5 normos. Saulės spindėjimo trukmė buvo 20–50 val. trumpesnė už vidutinę 

daugiametę. 

Rezultatai. Tyrimų duomenimis vidutinė juodųjų serbentų uogos masė priklausė 

nuo sunokimo laiko ir veislės savybių. Uogoms nokstant, jų masė didėjo, kol uogos 

pasiekė techninę brandą (1 pav.). Stambiausias uogas užaugino ‘Almių’ (1,88 g) ir 

‘Joninių’ (1,54 g) veislių serbentai: nuo nokimo pradžios jų masė padidėjo atitinkamai 

27,8 ir 29,2 %. Techninės brandos juodųjų serbentų ‘Ben Tirran’ vidutinė uogos masė 

padidėjo 31,8 % ir siekė 1,07 g. Pastebėta, kad uogoms pernokus sumažėja jų masė. 

Nustatyta, kad mažesni yra ‘Ben Lomond’ (4,7 %) ir ‘Ben Tirran’ (6,5 %), didžiausi – 

‘Almių’ (32,2 %) veislės uogų masės nuostoliai. ‘Joninių’, ‘Zagadka’ ir ‘Ben Alder’ 

veislių persirpusių uogų masė sumažėja vidutiniškai 20 %. 

74

1 pav. Įvairių juodųjų serbentų veislių vidutinės uogos masės kitimas 

uogoms nokstant 

Fig. 1. Change in black currant berry weight during ripening 

Juodiesiems serbentams nokstant, kito uogų odelės tvirtumas. Šis rodiklis priklausė 

nuo veislės savybių ir uogų sunokimo. Tvirčiausios buvo visų veislių pradedančių 

nokti uogų odelės. Juodųjų serbentų uogų odelės tvirtumas kito nuo 150,0 N/cm 2 (‘Ben 

Lomond’) iki 276,0 N/cm 2 (‘Ben Alder’) (2 pav.). 

2 pav. Įvairių juodųjų serbentų veislių uogų odelės tvirtumo kitimas 

uogoms nokstant 

Fig. 2. Change in black currant berry skin firmness during ripening 

75

‘Almių’ veislės 50 % sunokusių uogų odelės tvirtumas, uogoms nokstant, sumažėja 

daugiausia – 66,4 %, ‘Joninių’, ‘Ben Alder’, ‘Ben Lomond’ ir ‘Ben Tirran’ – vidutiniškai 

24,0 %. Veislės ‘Zagadka’ 50 % sunokusių uogų odelės tvirtumas sumažėja tik 

9,4 %. Labiau suminkštėjo techninę brandą pasiekusių juodųjų serbentų uogų odelė. 

‘Ben Lomond’ veislės uogų odelės tvirtumas sumažėja 70,4 %, ‘Joninių’, ‘Zagadka’ 

ir ‘Ben Alder’ – vidutiniškai 64,4 %,‘Ben Tirran’ – 45,7 % ir ‘Almių’ – 33,8 %. Tvirta 

odele išsiskiria ‘Ben Tirran’ ir ‘Ben Alder’ veislių techninės brandos uogos. Uogoms 

pernokus, suminkštėja visų tirtų juodųjų serbentų veislių uogų odelė, labiausiai – 

‘Joninių’(4,5 karto). 

Analizuojant askorbo rūgšties pokyčius uogoms nokstant pastebėta, kad tirtų 

veislių uogose jos dinamika priklausė nuo veislių fiziologinių savybių ir uogų sunokimo. 

Didesni askorbo rūgšties kiekiai visų tirtų veislių uogose nustatyti nokimo pradžioje 

(lentelė). Iš esmės didesni askorbo rūgšties kiekiai nustatyti rausvose ‘Joninių’ 

(229,0 mg 100 g -1 ) ir ‘Ben Tirran’ (190,5 mg 100 g -1 ) veislių uogose. Pastebėta, kad 

nokstančiose tirtų veislių uogose askorbo rūgšties kiekis mažėja. Pasiekusiose techninę 

brandą minėtų veislių uogose askorbo rūgšties koncentracija sumažėja atitinkamai 25,5 

ir 24,7 %. ‘Zagadka’ ir ‘Ben Alder’ serbentų uogose askorbo rūgšties kiekiai sumažėja 

15,3 %, ‘Almių’ ir ‘Ben Lomond’ – 19 %. Uogoms toliau nokstant, askorbo rūgšties 

kiekis jose sumažėja nuo 5,9 (‘Ben Tirran’) iki 43 % (‘Ben Alder’). ‘Almių’ veislės 

uogų vitaminingumas sumažėja 6,5, ‘Ben Lomond’ – 8,3, ‘Joninių’ ir ‘Zagadka’ – 

vidutiniškai 22,5 % (lentelė). 

Tirpių sausųjų medžiagų kiekis uogose priklausė nuo veislių savybių ir uogų sunokimo 

laiko. Tirpių sausųjų medžiagų kiekis, uogoms nokstant, didėjo visų tirtų veislių 

uogose. Daugiausia jų nustatyta persirpusiose ‘Ben Tirran’ (18,1 %) uogose, mažiau 

‘Almių’ (13,9 %) ir ‘Joninių’ (14,5 %) veislių serbentuose (lentelė). Tirpių sausųjų 

medžiagų kiekiai ‘Ben Alder’ ir ‘Ben Lomond’ uogose mažai skyrėsi (lentelė). 

Pigmentų kiekis uogose, joms nokstant, didėja. Iš esmės daugiau šių medžiagų 

nustatyta ‘Ben Tirran’ (425,4 mg 100 g -1 ) ir ‘Ben Alder’ (392, 9 mg 100 g -1 ) veislių 

techninės brandos serbentuose (lentelė). ‘Joninių’ ir ‘Almių’ uogos sukaupė nuo 214,83 

iki 274,2 mg 100 g -1 antocianinų. Pastebėta, kad uogoms pernokus dažančiųjų medžiagų 

dinamika skirtingų veislių serbentuose buvo nevienoda: ‘Ben Lomond’, ‘Ben Tirran’, 

‘Almių’ ir ‘Zagadka’ veislių uogose antocianinų kiekis padidėjo atitinkamai 51,8; 

11,1; 14,6 ir 15,1 %. Didesni dažančiųjų medžiagų kiekiai nustatyti ‘Ben Lomond’, 

‘Ben Tirran’ ir ‘Zagadka’ veislių persirpusiose uogose. ‘Joninių’ ir ‘Ben Alder’ veislių 

serbentų persirpusiose uogose antocianinų koncentracija mažėja atitinkamai 16,2 ir 

11,8 % (lentelė). 

Didesni titruojamojo rūgštingumo kiekiai nustatyti tirtų veislių uogose joms 

pradėjus nokti. Mažiausiai organinių rūgščių yra persirpusiose uogose. Iš tirtų veislių 

didesniu rūgščių kiekiu išsiskiria ‘Zagadka’, ‘Ben Lomond’ ir ‘Ben Tirran’ veislių 

techninės brandos ir persirpusios uogos, mažiau rūgščios yra tų pačių sunokimo 

laipsnių ‘Joninių’ ir ‘Ben Alder’ serbentų uogos (lentelė). Persirpusiuose serbentuose, 

palyginti su technines brandos uogomis, rūgščių sumažėja nuo 2,7 (‘Ben Lomond’) 

iki 10,9 (‘Ben Alder’). 

Iš esmės daugiausia sausųjų medžiagų turi vėlyvųjų veislių ‘Ben Alder’, ‘Ben 

Lomond’ ir ‘Ben Tirran’ (nuo 20,9 iki 21,2 %) pernokusios uogos (lentelė). Mažiausiai 

sausųjų medžiagų sukaupia ‘Almių’ veislės (15,7 %) persirpusios uogos. 

76

Lentelė. Juodųjų serbentų biocheminės sudėties kitimas uogoms nokstant 

Table. Change of biochemical composition in black currant berries during ripening 

Veislė 

Cultivars 

Sunokimas 

Ripeness 

Nokimo pradžia 

Beginning of ripening 

50 % sunokusių uogų 

Tirpios 

sausosios 

medžiagos 

Dry soluble 

solids, % 

Askorbo 

rūgštis 

Ascorbic 

acid, 

mg 100 g -1 

Titruojamasis 

rūgštingumas 

Titratable 

acidity, % 

Antocianinai 

Anthocyanins, 


11,9 229 3,03 43,1 17,8 

Sausosios 

medžiagos 

Dry matter, 

% 

13,2 220 3,05 126,0 17,6 

‘Joniniai’ 50 % ripe berries 

Techninė branda 13,7 170,5 2,93 214,3 18,6 

Technical maturity 

Persirpusios uogos 14,5 129 2,71 179,6 18,8 

Overripe berries 

Nokimo pradžia 11,9 153 3,49 45,2 17,0 


50 % sunokusių uogų 13,8 139 2,41 179,6 17,5 

50 % ripe berries 

‘Almiai’ 

Techninė branda 12,2 123 2,88 274,2 15,2 







‘Zagadka’ 

50 % ripe berries 

Techninė branda 13,8 112 3,23 354,0 18,0 







‘Ben 50 % ripe berries 

Alder’ Techninė branda 15,7 140,5 2,67 392,9 19,4 




Nokimo pradžia 9,7 161,5 3,59 111,3 17,9 


50 % sunokusių uogų 10,8 159,5 3,48 218,5 19,3 


Lomond’ Techninė branda 14,9 132 3,64 294,1 19,0 




Nokimo pradžia 11,5 190,5 4,02 49,37 17,05 


50 % sunokusių uogų 12,5 170,5 3,90 119,7 17,8 


Tirran’ Techninė branda 15,6 143,5 3,80 425,4 19,4 




R 05 

/ LSD 05 

0,095 2,151 0,048 12,451 0,087 

77

Aptarimas. Užsimezgusių žalių uogų nemalonų skonį lemia organinės rūgštys ir 

rauginės medžiagos. Pastebėjome, kad uogų kietumas priklauso nuo veislės biologinių 

savybių. Uogų tvirtumu išsiskyrė juodųjų serbentų veislės ‘Ben Alder’ ir ‘Almiai’. 

Antrajame uogų nokimo etape, vykstant morfologiniams ir biocheminiams pokyčiams, 

uogose sumažėja pektininių medžiagų kiekis, persirpusios uogos suminkštėja 

51–69,8 % (Максименко, 1997; Rubinskienė ir kt., 2008). Pastebėta, kad tirtų juodųjų 

serbentų veislių uogų odelės tvirtumo pokyčiai, uogoms nokstant, vyko nevienodai. 

Pasiekusių 50 % sunokimo brandą ‘Joninių’ ir ‘Zagadka’ veislių uogų tvirtumas 

sumažėja atitinkamai 15,4 ir 9,4 % (2 pav.). Pasiekusių techninę brandą kitų veislių 

uogų, išskyrus ‘Almius’, odelė sparčiau minkštėjo. Odelės tvirtumu išsiskyrė ‘Ben 

Tirran’ ir ‘Almių’ veislių šios brandos uogos. Visų tirtų veislių pernokusių uogų odelė 

minkštėjo sparčiausiai. 

Nevienodai sunokusių juodųjų serbentų uogų biocheminės sudėties tyrimai 

atliekami Lietuvoje ir kitose šalyse. Pastebėta, kad sukauptų medžiagų kiekiai ir jų 

pokyčiai uogose labiau priklauso nuo veislės biologinių savybių nei nuo augimo sąlygų 

(Brennan, 1996; Viola ir kt., 2000; Rubinskienė ir kt., 2006). 

Analizuojant askorbo rūgšties kitimą gauti tyrimų duomenys patvirtino mūsų ir 

kitų tyrėjų gautus ankstesnius rezultatus: didesni vitamino C kiekiai aptinkami uogose 

joms pradėjus nokti (lentelė) (Максименко, 1999; Rubinskienė, Viškelis, 2002; 

Rubinskienė ir kt., 2008). 

Antocianinų kiekį uogose lėmė veislės savybės, sunokimo laikas ir augimo sąlygos. 

Cheminių analizių duomenimis, kaip ir ankstesniais tyrimų metais, ‘Ben Tirran’, 

‘Ben Alder’ ir ‘Ben Lomond’ veislių serbentai išsiskyrė gausiu dažančiųjų medžiagų 

kiekiu (lentelė) (Viškelis, Rubinskienė, Jasutienė, 2001; Rubinskienė, 2004). Pastebėta, 

kad daugiau antocianinų susikaupia persirpusiose uogose (Rubinskienė, 2004). Gauti 

duomenys parodė, kad pigmentų koncentracija padidėja ne visų veislių uogose. Karšti 

liepos mėnesio orai paspartino uogų nokimą, o gausūs kritulių kiekiai turėjo neigiamos 

įtakos vėlyvesnių juodųjų serbentų veislių kokybei. Pastebėta, kad persirpusios ‘Ben 

Lomond’ ir ‘Ben Tirran’ uogos buvo labai minkštos (2 pav.). Manome, kad persirpusiose 

uogose prasidėjo rūgimo procesas ir vyko antocianinų skilimas. Tai buvo priežastis, dėl 

kurios ‘Ben Alder’ persirpusiose uogose pigmentų koncentracija sumažėjo (lentelė), 

nors mūsų ankstesnių tyrimų duomenimis minėtos veislės persirpusios uogos sukaupė 

daugiausia dažančiųjų medžiagų (Rubinskienė, 2004). 

Gauti titruojamojo rūgštingumo ir tirpių sausųjų medžiagų kiekio pokyčių uogose, 

joms nokstant, rezultatai neprieštarauja ankstesnių mūsų ir kitų tyrėjų atliktų tyrimų 

duomenims. Daugiau tirpių sausųjų medžiagų yra persirpusiose uogose, rūgščių – 

nokimo pradžioje (Максименко, 1997; Rubinskienė ir kt., 2006). Antrajame nokimo 

etape, kai serbentuose labai padidėja antocianinų ir tirpių sausųjų medžiagų kiekiai, 

titruojamasis rūgštingumas uogose pradeda mažėti (lentelė). 

Išvados. 1. Didžiausia mase išsiskiria techninę brandą pasiekusios ‘Almių’ 

(1,88 g) ir ‘Joninių’ (1,54 g) veislių juodųjų serbentų uogos. Uogoms pernokus, jų 

masė sumažėja 35 % (‘Almiai’) ir 4,7 % (‘Ben Tirran’). 

2. Juodiesiems serbentams nokstant, uogų odelės tvirtumas mažėja. Labiausiai 

(4,5 karto) suminkštėja persirpusios ‘Joninių’ veislės serbentų uogos. 

3. Didžiausi askorbo rūgšties kiekiai nustatyti uogose joms pradėjus nokti. 

78

Mažiausiai vitaminingos persirpusios uogos. Iš tirtų veislių daugiausia askorbo 

rūgšties aptikta įvairios brandos ‘Joninių’ (229–129 mg 100 g -1 ) ir ‘Ben Tirran’ 

(190,5–135 mg 100 g -1 ) veislių uogose. Gausiausi pigmentų kiekiai susikaupia persirpusiose 

uogose. Iš tirtų veislių iš esmės didesnį antocianinų kiekį sukaupė techninės 

brandos ir persirpusios ‘Ben Tirran’ (425,4–472,7 mg 100 g -1 ) bei ‘Ben Lomond’ 

(294,1–446,4 mg 100 g -1 ) veislių uogos. Daugiau tirpių sausųjų medžiagų yra persirpusiose 

uogose. Daugiausia jų nustatyta techninės brandos ir persirpusiose ‘Ben Alder’ 

ir ‘Ben Tirran’ (15,6–18,2 %) veislių uogose. Nokstančiose juodųjų serbentų uogose 

mažėja titruojamojo rūgštingumo kiekis: iš esmės didesni rūgščių kiekiai rasti įvairios 

brandos ‘Zagadka’, ‘Ben Lomond’ ir ‘Ben Tirran’ veislių uogose. 

Padėka. Autoriai dėkoja Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui už paramą 

atliekant šiuos tyrimus. 

Gauta 2008 10 06 


Literatūra 

1. Bičkauskienė S. 1973. Braškių ir juodųjų serbentų uogų biocheminė charakteristika. 

Sodininkystė ir daržininkystė, 16: 121–134. 

2. Brennan R. 1996. Currants and gooseberries. In: J. Janick, J. N. Moore (eds), 

Fruit breeding. Small fruit and vine crops. New York, 2: 191–295. 

3. Food analysis: general techniques, additives, contaminants, and composition. 

1986. Rome, FAO, 205. 

4. Kampuse S., Kampuss K., Pizika L. 2002. Stability of anthocyanins and ascorbic 

acid in raspberry and blackcurrant cultivars during frozen storage. Proceedings of 

the International Rubus and Ribes symposium. Acta Horticulturae, 585: 507–600. 

5. Nes A. 1993. Evaluation of blackcurrant cultivars in Norway. Sixth International 

Symposium on Rubus and Ribes. Acta Horticulturae, 352: 387–392. 

6. Rubinskienė M. 2004. Bioaktyviųjų medžiagų kitimas nokstančiose ir perdirbtose 

juodųjų serbentų uogose: daktaro disert. santr. Kaunas. 

7. Rubinskienė M., Viškelis P. 2002. Accumulation of ascorbic acid and anthocyanins 

in berries of Ribes nigrum. Botanica Lithuanica, 8(2): 139–144. 

8. Rubinskiene M., Viskelis P., Jasutiene I., Duchovskis P., Bobinas C. 2006. 

Change of biologically active constituents in black currants during ripening. 

Journal of Fruit and Ornamental Plant Research, 14(2): 237–246. 

9. Rubinskiene M., Viskelis P., Stanys V., Šikšnianas T., Sasnauskas A. 2008. 

Quality changes in black currant berries during ripening. Sodininkystė ir daržininkystė, 

27(2): 235–243. 

10. Viola R., Brennan R., Davies H., Sommerville L. 2000. L-ascorbic acid accumulation 

in berries of Ribes nigrum L. Journal of Horticulture Science & 

Biotechnology, 75: 409–412. 

11. Viškelis P., Rubinskienė M., Jasutienė I. 2001. Influence of black currant pigments 

on berry technological properties. Sodininkystė ir daržininkystė, 20(3)–1: 

229–239. 

79

12. Wrolstad R. E. 1976. Color and pigment analyzes in fruit products. Station 

Bulletin Oregon State University, 624: 4. 

13. Žurawicz E., Pluta S., Danek J. 2000. Small fruit breeding at the research institute 

of pomology and floriculture in Skierniewice, Poland. Proceeding of the 

Eucarpia symposium on fruit breeding and genetics. Acta Horticulturae, 538: 

457–461. 

14. Ермаков А. И., Арасимович В. В., Ярош Н. П., Перуанский Ю. В., 

Луковникова Г. А., Иконникова М. И. Методы биохимического исследования 

растений (Под ред. А. И. Ермакова), Ленинград, 1987. 

15. Максименко М. 1997. Аккумуляция питательных веществ в ягодах 

смородины черной в процессе созревания. Состояние и проблемы 

садоводства России, 2: 207–210. 

16. Максименко М. 1999. Динамика витамина С и его форм в процессе 

созревания и технологической обработки смородины черной. Плодоводство, 

12: 155–159. 


Changes in chemical composition and physical properties of black currant 

during development 

M. Rubinskienė, P. Viškelis, V. Stanys, T. Šikšnianas, A. Sasnauskas 

Summary 

Berries of different maturity of black currant cultivars ‘Joniniai’, ‘Almiai’, ‘Ben Alder’, 

‘Zagadka’, ‘Ben Lomond’ and ‘Ben Tirran’ were investigated at the Lithuanian Institute of 

Horticulture. Berries of technical maturity of black currant cultivars ‘Almiai’ and ‘Joniniai’ were 

of biggest weight – respectively 1.88 g and 1.54 g. The weight of overripe berries decreased from 

4.7 (‘Ben Tirran’) to 35 % (‘Almiai’). While black currant berries ripened, their skin firmness 

decreased. Overripe berries of cultivar ‘Joniniai’ softened most of all (4.5 times). ‘Ben Tirran’ and 

‘Ben Alder’ berries of technical maturity had the firmest skin – respectively 70 N/cm 2 and 66 N/cm 2 . 

The bigger amounts of ascorbic acid were established in berries at the beginning of their 

ripening. Overripe berries were the least vitaminous. The bigger amount of ascorbic acid 

was established in berries of various maturity of cultivar ‘Joniniai’ (229–129 mg 100 g -1 ) 

and ‘Ben Tirran’ (190.5–135 mg 100 g -1 ). Overripe berries accumulate the bigger amounts 

of pigments. Out of the investigated cultivars essentially bigger amount of anthocyanins 

was established in berries of technical maturity and overripe berries of cultivars ‘Ben 

Tirran’ (425.4–472.7 mg 100 g -1 ) and ‘Ben Lomond’ (294.1–446.4 mg 100 g -1 ). The biggest 

amount of dry soluble solids was found in berries of technical maturity and overripe berries 

of cultivars ‘Ben Alder’ and ‘Ben Tirran’ (15.6–18.2 %). When black currant ripened, the 

amount of titratable acidity in berries decreased: essentially bigger amounts of acids were 

found in berries of various maturity of cultivars ‘Zagadka’, ‘Ben Lomond’ and ‘Ben Tirran’. 

Key words: chemical composition, black currant, skin firmness, berry weight, cultivar. 

80




Introdukuotų remontantinių aviečių veislių augumo ir 

produktyvumo įvertinimas 

Loreta Buskienė 


el. paštas: l.buskiene@lsdi.lt 

2003–2006 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute buvo tirtos keturios 

introdukuotos remontantinių aviečių veislės. Didžiausiu derliumi iš jų išsiskyrė standartinė 

aviečių veislė ‘Polana’, menkiausiai derėjo ‘Ariadne’. Stambiausias uogas išaugino ‘Austrijas 

remontanta’ ir ‘Polana’ veislių avietės. Remontantines ‘Austrijas remontanta’, ‘Zeva’ ir 

‘Ariadne’ avietes rekomenduota auginti, leidžiant derėti augalams du kartus per metus, nes 

jų derlius vasarą žymiai didesnis negu rudenį. ‘Polana’ aviečių derlius iš esmės nesiskyrė, 

derant joms vieną ar du kartus per metus. 

Reikšminiai žodžiai: augumas, avietės, produktyvumas, remontantinės, uogos masė, 

veislės. 

Įvadas. Pasaulyje verslinių avietynų plotai siekia apie 100 tūkst. ha, vidutinis 

aviečių derlingumas – 4 t ha -1 . Šiuo metu pasaulyje sukurta per 600 aviečių veislių, 

tačiau versliniuose uogynuose jų auginama apie 30 (Легкая, 2006). 

Prieš porą šimtmečių buvo sukurtos pirmosios aviečių veislės, kurioms nebūtinas 

ramybės periodas su žema temperatūra. Tai vadinamosios remontantinės avietės, derančios 

ne tik ant dvimečių, bet ir ant vienamečių stiebų, t. y. du kartus per metus. Kadangi 

vasarą dera įprastinės avietės, tai remontantinės labiau domintų rudenį. Remontantinių 

aviečių derėjimo laiką galima pakeisti genint. Vėlai rudenį visus stiebus nupjovus 

iki žemės paviršiaus, kitais metais dera tik vienamečiai ūgliai, kurie brandina vieną, 

tačiau ankstyvesnį ir gausesnį rudeninį uogų derlių. Tai iš esmės nauja ir versliniams 

avietynams perspektyvi aviečių derėjimo ant vienamečių stiebų technologija, turinti 

daug privalumų. Visų pirma žiemą nepašąla stiebai, nes avietės dera ant tais pačiais 

metais išaugusių atžalų. Nesutampa kai kurių kenkėjų (paprastųjų avietinukų, avietinių 

žiedgraužių) ir aviečių augimo ciklas, nes uogos sunoksta rudenį, todėl nebūna 

sukirmijusios. Remontantinių aviečių plote galima sėkmingai taikyti integruotą augalų 

apsaugos sistemą, nes pirmoje vasaros pusėje avietės nežydi ir nedera. Uogas labai 

palanku skinti mechanizuotai, nes jos auga viršutinėje stiebo dalyje ir visi stiebai dera 

(Kазаков, 1994; Gwozdecki, 2003; Danek, 2004; Легкая, 2004). 

Pasaulyje atsiradus naujoms produktyvioms veislėms, remontantinės avietės 

tapo versline kultūra (Исачкин ir kt., 2001; Zornić ir kt., 2003; Danek, Krόl, 2008; 

81

Milutinović ir kt., 2008). Pavyzdžiui, Lenkijoje, užimančioje antrą vietą pasaulyje 

pagal aviečių produkcijos išauginimą, remontantinės avietės užima daugiau kaip pusę 

verslinių avietynų ploto (Danek, Krόl, 2008). Lietuvoje verslinių avietynų yra daugiau 

kaip 260 ha (Kviklys, 2006). Mūsų šalies versliniuose uogynuose taip pat sparčiai 

populiarėja remontantinių aviečių veislės. 

Darbo tikslas – ištirti ir įvertinti introdukuotų remontantinių aviečių veislių augumą 

ir produktyvumą Lietuvos agroklimato sąlygomis. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Bandymas atliktas 2003–2006 m. Lietuvos 

sodininkystės ir daržininkystės instituto bandymų bazėje. Tyrimams pasirinktos keturios 

remontantinių aviečių veislės: standartinė veislė ‘Polana’ (Lenkija), ‘Ariadne’ 

(Švedija), ‘Zeva’ (Vokietija) ir ‘Austrijas remontanta’ (Austrija). 

Avietės pasodintos 2001 m. pavasarį 3,0 × 0,5 m atstumais ir augintos pagal priimtas 

intensyvias uogynų auginimo technologijas (Intensyvios…, 2002). Augalų juostos 

plotis – apie 60 cm, stiebų skaičius nenormuotas. Apskaitinio bandymų laukelio ilgis 

ir plotis – po 3 m, plotas – 9 m2. Bandymo variantai kartoti po keturis kartus. 

Dirvožemis – sekliai karbonatingas giliau glėjiškas rudžemis (RDg4-k1), vidutinio 

sunkumo ir sunkus priemolis. Agrocheminė dirvožemio charakteristika: pH – 7,0 (KCl 

ištraukoje), humuso – 2,3 %, P 2 

O 5 

– 290 mg/kg, K 2 

O – 180 mg/kg. 

Nustatyta: aviečių vienamečių stiebų skaičius 1 m ilgio augalų juostoje, jų skersmuo 

ir aukštis; išmatuotas stiebo derančiosios dalies ilgis; įvertintas uogų derlius iš 

laukelio ir vidutinė uogos masė (pirmojo, trečiojo ir paskutiniojo skynimo metu atsitiktine 

tvarka atrinkus po 100 uogų ir laukelio). Remontantinės avietės buvo augintos 

pagal dvi technologijas. 2003 ir 2004 m. avietės derėjo vieną kartą per vegetaciją: 

kiekvieną rudenį stiebai būdavo nupjauti iki žemės paviršiaus ir uogos skintos nuo 

vienamečių stiebų. 2005 ir 2006 m. buvo nukarpytos tik derėjusios aviečių stiebų dalys 

ir leidžiama augalams derėti du kartus per metus. 

Meteorologinės sąlygos tyrimų laikotarpiu buvo gana skirtingos: palankiausi 

avietėms augti buvo 2006 m., mažiausiai palankūs – 2003 m. Pastarųjų metų gegužės ir 

birželio mėn. buvo sausa. Liepa buvo lietinga, rugpjūtis ir rugsėjis – gana šilti ir sausi. 

2004 m. pavasarį užfiksuotos iki -4,9 °C šalnos. Balandžio mėn. buvo labai sausa – 

iškrito tik 3,8 mm kritulių (daugiametis vidurkis – 71,8 mm). Liepa buvo sausesnė ir 

vėsesnė negu įprastai, rugpjūtis – labai lietingas. 2005 m. išsiskyrė labai sausa ir karšta 

liepa, rugpjūtis buvo vėsesnis ir lietingas. 2006 m. birželis buvo sausas, liepa – šiltesnė 

ir kur kas sausesnė nei įprastai, rugpjūtis ir rugsėjis – šilti ir daug lietingesni (kritulių 

iškrito dvigubai daugiau), palyginti su daugiamečiais duomenimis. 

Tyrimų duomenys buvo statistiškai įvertinti dispersinės analizės metodu, taikomu 

randomizuotų pakartojimų blokams. 

Rezultatai. Aviečių augumas. Iš esmės daugiausia vienamečių stiebų ploto 

vienete išaugino ‘Austrijas remontanta’ avietės – 40,9 % daugiau negu standartinė 

veislė ‘Polana’ (1 lentelė). 

82

1 lentelė. Remontantinių aviečių augumo rodikliai 

Table 1. Indices of remontant raspberry growth vigour 

Babtai, 2004–2006 m. 

Veislė 

Stiebų skaičius, vnt. m -1 Stiebo skersmuo Stiebo aukštis 

Cultivar 

Stem number, unt. m -1 Stem diameter, mm Stem height, cm 

‘Polana’ (standartinė / standard) 33,7 9,9 109,0 

‘Ariadne’ 18,6 10,1 115,8 

‘Austrijas remontanta’ 50,9 10,6 167,0 

‘Zeva’ 34,0 10,4 147,5 

R 05 

/ LSD 05 

8,72 0,78 17,66 

Lyginant su standartine veisle, nustatyta, kad visų tirtų remontantinių veislių 

aviečių stiebų skersmuo iš esmės nesiskyrė. Standartinė aviečių veislė ‘Polana’ išaugino 

žemiausius stiebus, nors nuo jos aukščiu iš esmės nesiskyrė ir ‘Ariadne’ stiebai. 

‘Austrijas remontanta’ aviečių stiebai užaugo 53,2 %, o ‘Zeva’ – 40,9 % aukštesni 

negu standartinės veislės. 

Remontantinių aviečių produktyvumui svarbiausia ne pats stiebo aukštis, bet 

derančiosios jo dalies ilgis. Iš esmės ilgiausią (49,6 cm) derančiąją stiebo dalį suformavo 

standartinės ‘Polana’ avietės – ji sudarė 45,5 % bendro stiebo aukščio (pav.). 

Aukščiausius stiebus išauginusios ‘Austrijas remontanta’ veislės avietės suformavo 

trumpiausią (18 cm) derančiąją stiebo dalį – tik 10,8 %, o ‘Zeva’ ir ‘Ariadne’ aviečių – 

atitinkamai 20,4 bei 27,3 % bendro stiebo aukščio. 

Pav. Remontantinių aviečių derančiosios stiebo dalies ilgis 

Fig. Length of the yielding stem part of the remontant raspberries 

Babtai, 2003–2004 m. 

83

Derlius ir uogos masė. Derant tik vienamečiams stiebams 2003–2004 m., iš 

esmės didžiausiu derliumi išsiskyrė standartinė aviečių veislė ‘Polana’ (4,89 t ha -1 ) (2 

lentelė). Kitų veislių aviečių derlius buvo tik nuo 11,6 % (‘Austrijas remontanta’) iki 

31,3 % (‘Zeva’) standartinės veislės augalų derliaus. 

2 lentelė. Remontantinių aviečių derlius ir vidutinė uogos masė 

Table 2. Yield and average berry weight of remontant raspberries 

Veislė 

Cultivar 

Derlius 

Yield, t ha -1 

dera vieną kartą dera du kartus 

yield 1 time 

yield 2 times 

2003 m. 2004 m. vidut. 

vidut. 

2005 m. 2006 m. 

average average 

84 

Babtai, 2003–2006 m. 

vidutinis 

average 

Vidutinė 

uogos 

masė 

Average 

berry 

weight, g 

‘Polana’ (standartinė/ 4,50 5,28 4,89 5,10 4,19 4,64 4,77 2,55 

standard) 

‘Ariadne’ 0,85 1,14 1,0 3,03 3,38 3,21 2,10 2,02 

‘Austrijas 

0,36 0,78 0,57 4,84 6,95 5,90 3,23 2,61 

remontanta’ 

‘Zeva’ 1,76 1,30 1,53 6,19 4,94 5,56 3,55 2,11 

R 05 

/ LSD 05 

1,147 0,576 0,624 1,613 2,322 1,387 0,809 0,352 

Remontantinėms avietėms derant du kartus per metus (2005–2006 m.), mažiausias 

buvo ‘Ariadne’ aviečių derlius (3,21 t ha -1 ), kitų veislių derlius iš esmės nesiskyrė. 

Lyginant pagal skirtingas technologijas augintų aviečių veislių derlingumą, nustatyta, 

kad du kartus per vegetaciją derančių ‘Ariadne’ aviečių derlius buvo trigubai didesnis 

negu rudeniniam derliui auginamų uogų. Panašiai derėjo ir ‘Zeva’ veislės avietės. 

‘Austrijas remontanta’ avietės, derėdamos du kartus per metus, išaugino net 10,4 karto 

didesnį derlių negu derėdamos tik rudenį. 

Per ketverius tyrimų metus iš esmės didžiausiu derliumi išsiskyrė standartinė aviečių 

veislė ‘Polana’ (4,77 t ha -1 ), menkiausiai derėjo ‘Ariadne’ (2,10 t ha -1 ). Stambiausias 

uogas per tyrimų metus išaugino ‘Austrijas remontanta’ (2,61 g) ir ‘Polana’ (2,55 g) 

avietės, kitų veislių augalų uogos buvo iš esmės smulkesnės (2 lentelė). 

Aptarimas. Remontantinių aviečių veislių tyrimais nustatyta, kad augalų derlingumas 

nepriklausė nuo pagrindinių augumo rodiklių: stiebų aukščio, skersmens ir 

stiebų skaičiaus ploto vienete. Lemiamas augalų produktyvumo veiksnys buvo stiebo 

derančiosios dalies ilgis. Standartinės veislės ‘Polana’ avietės, išauginusios žemiausius 

stiebus, bet suformavusios ilgiausią derančiąją stiebo dalį (apie 50 cm), išaugino 

ir didžiausią vidutinį uogų derlių – 4,77 t ha -1 . ‘Austrijas remontanta’ avietės, kurių 

stiebai buvo aukščiausi, auginamos pagal vienamečių stiebų derėjimo technologiją, 

suformavo trumpiausią derančiąją stiebo dalį (18 cm) ir išaugino vidutinį 3,23 t ha -1 

(tai priklausė nuo auginimo technologijos) uogų derlių. 

Tiriant įvairias remontantines aviečių veisles skirtingais laikotarpiais, išsiskyrė 

lenkų selekcininko J. Daneko sukurta veislė ‘Polana’. Šių aviečių derančioji stiebo 

dalis buvo 65,7 % ilgesnė negu remontantinės aviečių veislės ‘Babje leto’. ‘Polana’

avietės išaugino 27,7 % stambesnes uogas negu ‘Babje leto’. Vidutinis ‘Polana’ aviečių 

derlius buvo 8,2 t ha -1 , t. y. 148,2 % didesnis nei ‘Babje leto’ (Buskienė, Uselis, 2008). 

Kitų šalių tyrėjų duomenimis kaip viena geriausių remontantinių aviečių veislių taip 

pat buvo išskirta ‘Polana’ (Danek, Krόl, 2008; Milutinović ir kt., 2008). 

Remontantinės aviečių veislės ‘Babje leto’ ir ‘Polana’ buvo tiriamos taikant dvi 

skirtingas auginimo technologijas (avietėms derant vieną ir du kartus per metus). 

Avietėms derant vieną kartą per metus, ‘Babje leto’ aviečių derlius padidėjo 60 %. 

‘Polana’ aviečių derlius, taikant abi technologijas, iš esmės nesiskyrė, nors ant vienamečių 

stiebų išaugo 14,5 % didesnis uogų derlius (Бускене, 2000; Buskienė, Uselis, 

2002). Baltarusijoje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis ‘Babje leto’ avietės, derant 

tik vienamečiams stiebams, išaugino dvigubai didesnį uogų derlių nei derėdamos du 

kartus per metus (Aдащик, 1999). 

2003–2006 m. atliktuose bandymuose ‘Austrijas remontanta’ avietės, derėdamos 

du kartus per metus, išaugino 10,4 karto, o ‘Zeva’ ir ‘Ariadne’ – daugiau kaip 3 kartus 

didesnį derlių negu derėdamos tik rudenį. Remiantis šių tyrimų rezultatais, remontantines 

‘Austrijas remontanta’, ‘Zeva’ ir ‘Ariadne’ avietes rekomenduojama auginti, 

leidžiant derėti augalams du kartus per metus, nes jų išauginamas uogų derlius vasarą 

yra žymiai didesnis negu rudenį. 

Išvados. 1. Remontantinių aviečių ‘Zeva’ ir ‘Austrijas remontanta’ stiebai išauga 

35,3–53,2 % aukštesni už standartinės veislės ‘Polana’. ‘Austrijas remontanta’ avietės 

išaugina daugiausia stiebų ploto vienete. 

2. Gausiausiai dera standartinės aviečių veislės ‘Polana’ augalai (4,64–4,89 t ha -1 ). 

‘Polana’ aviečių derlius iš esmės nesiskiria, derant joms vieną ar du kartus per metus. 

‘Austrijas remontanta’, ‘Zeva’ ir ‘Ariadne’ aviečių derlius žymiai didesnis, derant 

augalams du kartus per metus. Stambiausias uogas išaugina ‘Austrijas remontanta’ 

(2,61 g) ir ‘Polana’ (2,55 g) avietės. 

Gauta 2008 11 11 


Literatūra 

1. Buskienė L., Uselis N. 2002. Biological peculiarities of autumn raspberry and 

assessment of cropping on primocanes technology. Sodininkystė ir daržininkystė, 

21(3): 55–63. 

2. Buskienė L., Uselis N. 2008. The influence of nitrogen and potassium fertilizers 

on the growth and yield of raspberries cv. ‘Polana’. Agronomy Research, 6(1): 

27–35. 

3. Danek J., Król K. 2008. Recent situation in raspberry production in Poland. 

Proceedings of the IX International Rubus and Ribes Symposium. Acta 

Horticulturae, 777: 289–291. 

4. Danek J. 2004. Uprawa maliny i jeźyny. Hortpress, Warszawa. 

5. Gwozdecki J. 2003. Raspberry production in Poland. Proceedings of I Symposium 

on raspberry of Serbia and Montenegro with international participation. Čačak, 

157. 

85

6. Intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos. 2002. N. Uselis (sudaryt.). 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Babtai. 

7. Kviklys D. 2006. Lietuvos ir Latvijos sodininkystės verslo studija. Babtai. 

8. Milutinović M. D., Nikolić M., Milivojević J., Milutinović M. M., Daković G. 

2008. Growing primocane raspberry cultivars in Serbia. Proceedings of the IX 

International Rubus and Ribes Symposium. Acta Horticulturae, 777: 443–445. 

9. Zornić B., Petrović S., Milošević T., Leposavić A. 2003. Raspberry products in 

Europe and the USA. Proceedings of I Symposium on raspberry of Serbia and 

Montenegro with international participation. Čačak, 153. 

10. Aдащик A. Г. 1999. Возделывание ремонтантных сортов малины. 

Плодоводство, 12: 104–106. 

11. Бускене Л. 2000. Продуктивность ремонтантных сортов малины при разных 

системах возделывания. Плодоводство, 13: 219–223. 

12. Исачкин А. В., Воробьев Б. Н., Аладина О. Н. 2001. Сортовой каталог. 

Ягодные культуры. Изд. ЭКСМО, Пресс. Изд. Лик Пресс, Москва. 

13. Казаков И. В. 1994. Малина и ежевика. Колос, Москва. 

14. Легкая Л. В. 2006. Основные направления селекции малины в мире. 

Плодоводство, 18: 242–249. 

15. Легкая Л. В. 2004. Технологии возделывания малины в Российской 

Федерации. Плодоводство, 16: 327–331. 


Evaluation of the introduced raspberry cultivar growth vigour and 

productivity 

L. Buskienė 

Summary 

There were investigated four cultivars of the introduced remontant raspberries at the 

Lithuanian Institute of Horticulture in 2003–2006. Standard raspberry cultivar ‘Polana’ distinguished 

itself with the biggest yield; cultivar ‘Ariadne’was the least productive. Raspberries of 

cultivars ‘Austrijas remontanta’ and ‘Polana’ produced the biggest berries. There was recommended 

to grow remontant raspberries ‘Austrijas remontanta’, ‘Zeva’ and ‘Ariadne’ allowing to yield 

them twice per year, because their yield in summer much more bigger than in autumn. The yield of 

raspberry cultivar ‘Polana’ essentially didn’t differ, when they yielded one or two times per year. 

Key words: growth vigour, raspberry, productivity, remontant, berry weight, cultivar. 

86




Effect of cutting type on the rooting process in selected 

species of evergreen barberries 

Urszula Puczel 

Department of Horticulture University of Warmia and Mazury in Olsztyn 

ul. Prawocheńskiego 21 10-957 Olsztyn Poland, e-mail: upuczel@uwm.edu.pl 

The experiment was performed on two evergreen barberry species, Berberis julianae 

(wintergreen barberry) and Berberis verruculosa (warty barberry), both considered to be relatively 

winter-hardy and suitable for growing under the climate conditions of Poland. The objective 

of the study was to determine the effect of propagation method on rooting percentage and root 

system quality in the barberry. Stem cuttings (double-node for B. verruculosa, single- and 

double-node for B. julianae) were taken on the 8th of September from seven-year-old maternal 

shrubs. In both species, thorns were removed from half of the cuttings prior to transplanting. 

The boxes with stem cuttings were placed in the greenhouse, on unheated benches. Rooting 

percentage and root system quality were estimated after 7 months of rooting. The results were 

verified statistically by analysis of variance, at a significance level of p = 0.05. 

Considerable differences were observed between the investigated barberry species with 

respect to rooting percentage. Almost all wintergreen barberry cuttings (on average 94 %) 

rooted successfully, and thorn removal had no effect on rooting percentage. A much smaller 

rooting percentage (44–52 %) was recorded in warty barberry, where a higher number of 

thornless cuttings formed roots. A comparison of root system morphology revealed that 

thornless cuttings produced longer roots. Not in all cases the number of roots was dependent 

on the presence or absence of thorns on the cutting; in wintergreen barberry the number of 

roots was affected by cutting length. 

Key words: Berberis julianae, Berberis verruculosa, cutting, root system. 

Introduction. Berberis is a genus of about 50 species of evergreen and deciduous 

shrubs with long and short shoots. The leaves are borne in clusters on short shoots, 

while on long shoots they develop into characteristic three-spined thorns. Apart from 

numerous hybrids, tens of barberry varieties (in particular evergreen) are grown worldwide 

(Bugała, 2000). 

Berberis thunbergii DC. (Thunberg’s barberry) and Berberis vulgaris L. (European 

barberry) are most popular in Poland. Both are deciduous shrubs, winter-hardy under 

the climate conditions of Poland (Tomżyńska, Muras, 2006). They are often planted in 

gardens and used as hedges. Berberis julianae C. K. Schneid. (wintergreen barberry) 

and Berberis verruculosa Hemsl. Et E. H. Wilson (warty barberry) belong to the most 

frost-resistant evergreen varieties. Berberis julianae is a shrub, which can grow 1.5 m 

87

tall, with long shoots forming a loose structure of the plant. The three-spined thorns 

are stiff, up to 3 cm long. The leaves are elliptic, up to 10 cm long, leathery, stiff, darkgreen 

above, pale green and matt below, with spiny margins. Some leaves turn red in 

winter. Berberis verruculosa reaches 1 m in height; it is dense and compact in habit. 

The leaves are hard, glossy and green above, blue-green below, up to 2.5 cm long. 

The thorns are three-spined. Both species are relatively resistant to low temperatures, 

but during extremely cold winters they freeze, and regrowth after frost injury may 

proceed at a different rate (Bugała, 2000; Seneta, Dolatowski, 2000). 

Evergreen barberries and some deciduous varieties can be propagated by seeds or 

by stem cuttings (Korszun et al., 2004; Szydło, 2006). Authors differ in their opinions 

on the optimum time for taking cuttings of evergreen barberries. According to Szydło 

(2006), the cuttings of evergreen species should be collected in July, while according 

to Hrynkiewicz-Sudnik et al. (1987) – in August or September. Prior to transplanting, 

stem cuttings should be placed into the rooting medium (Hrynkiewicz-Sudnik et al., 

1987; Shah, Singh-Bhujwan, 1999). Rooting stimulators help speed up the rooting 

process and increase the number of rooted cuttings (Jerzy, Krzymińska, 2005). The 

rooting process may be also influenced by plant growth regulators (Riha et al., 2007) 

and shading (Pacholczak et al., 2006). 

The objective of the study was to determine the effect of propagation method on 

rooting percentage and root system quality in the barberry. 

Objects, methods and conditions. The experiment was performed on two evergreen 

barberry species, Berberis julianae C. K. Schneid (wintergreen barberry) and 

Berberis verruculosa Hemsl. Et E. H. Wilson (warty barberry), both considered to be 

relatively winter-hardy and suitable for growing under local climate conditions. 

The experiment was carried out at the Experimental Station of the University of 

Warmia and Mazury in Olsztyn (NE Poland). Stem cuttings (double-node for B. verruculosa, 

single- and double-node for B. julianae) were taken on 8th of September 

2006 from seven-year-old maternal shrubs. In both species, thorns were removed from 

half of the cuttings prior to transplanting. The experiment was established on 9th of 

September, in five replications per combination, 10 cuttings per replication. A total 

of 300 cuttings were collected. “Ukorzeniacz AB” root-growing powder composed 

of 1-naphthaleneacetic acid – 0.2 %, 4-indol-3-ylbutyric acid – 0.1 %, 1-naphthaleneacetic 

acid amide – 0.1 % was used. The cuttings were placed in boxes filled with 

peat substrate mixed with 10 % perlite. The boxes were placed in the greenhouse, on 

unheated benches. Rooting percentage and root system quality were estimated after 7 

months of rooting, on 13th of April 2007. 

The results were verified statistically by analysis of variance, at a significance level 

of p = 0.05 (factor 1 – cuttings with thorns/without thorns, factor 2-cutting length). 

Results. Considerable differences were observed between the investigated evergreen 

barberry species with respect to rooting percentage. The root system was well 

developed, both in single- and double-node cuttings. Almost all wintergreen barberry 

cuttings (on average 94 %) rooted successfully, and thorn removal had no effect on 

rooting percentage (Fig.). A much lower rooting percentage (44–52 %) was recorded 

in warty barberry. 

88

Fig. Percentage of rooted cuttings 

Pav. Įsišaknijusių auginių procentas 

Not in all cases the number of roots depended on the presence or absence of thorns 

on the cutting. In warty barberry a higher number of roots were formed by thornless 

cuttings (on average 10) – Table 1. Cuttings with thorns had on average by over 20 % 

of roots less. A similar trend was noted in wintergreen barberry, but only in respect of 

single-node cuttings. Double-node cuttings, both with and without thorns, produced 

on average 10.6–10.7 roots; no statistically significant differences were found between 

treatments. 

Table 1. Biometry of the root system of Berberis verruculosa 

1 lentelė. Berberis verruculosa šaknų sistemos biometrija 

Trait 

Charakteristika 

Number of roots 

Šaknų skaičius 

Total root length 

Bendras šaknų ilgis (cm) 

Root mass 

Šaknų masė (g) 

n. s. = non-significant / nepatikima 

Cuttings without thorns 

Auginiai be spyglių 

Cuttings with thorns 

Auginiai su spygliais 

LSD p = 0.05 

R p = 0,05 

10.0 7.8 2.22 

106.0 82.2 3.90 

0.46 0.41 n. s. 

In wintergreen barberry the number of roots was affected by cutting length 

(Table 2). The root system was much better developed in shorter (single-node) cuttings. 

The average number of roots reached 15.6 in single-node cuttings, and it was by 

over 30 % lower in double-node cuttings. Average total root length was 180 cm and 

around 100 cm in single-node and double-node cuttings respectively. A similar trend 

was observed with regard to total root mass. 

89

Table 2. Biometry of the root system of Berberis julianae 

2 lentelė. Berberis julianae šaknų sistemos biometrija 

Trait 

Charakteristika 

Number of roots 

Šaknų skaičius 

Total root length 

Bendras šaknų ilgis 

(cm) 

Root mass 

Šaknų masė (g) 

Cuttings without thorns 

Auginiai be spyglių 

single-node 

vieno bamblio 

double-node 

dviejų bamblių 

Cuttings with thorns 

Auginiai su spygliais 

single-node 

vieno bamblio 

double-node 

dviejų bamblių 

17.5 10.6 13.7 10.7 

230.7 119.7 128.3 85.0 

1.0 0.64 0.83 0.62 

LSD p = 0.05 

Factor 1 – with thorns / 

without thorns 

Factor 2 – cutting length 

R p = 0,05 

Faktorius 1 – su spygliais / 

be spyglių 

Faktorius 2 – auginio ilgis 

Factor 1–1.23 

Faktorius 1–1,23 



Factors 1 × 2–1.75 

Faktoriai 1 × 2–1,75 





Factors 1 × 2–61.40 


Factor 1– non-significant 

Faktorius 1– nepatikima 



Factors 1 × 2–0.15 


A comparison of root system morphology revealed that thornless cuttings produced 

longer roots. 

Discussion. Stem cuttings of evergreen barberries were taken in September, since 

according to Hrynkiewicz-Sudnik et al. (1987) this is the optimum time for cutting 

collection in evergreen species. According to Hrynkiewicz-Sudnik et al. (1987), 

evergreen barberries do not root easily. However, in the present experiment almost all 

wintergreen barberry cuttings (on average 94 %) rooted successfully. A much lower 

rooting percentage was recorded in warty barberry. Kolasiński (2006) reported that 

the number of metasequoia (Metasequoia glyptostroboides) cuttings, which formed 

roots, was similar regardless of the type of cutting (top, single-node, double-node). 

Czekalski (1996) demonstrated that in forsythia (Forsythia × intermedia) the shortest 

(single-node) cuttings rooted most easily. The number of successfully rooted longer 

cuttings, with 2, 3 and 4 nodes, was lower. 

Some authors (Hrynkiewicz-Sudnik et al., 1987, Marosz, 2004) recommend to remove 

thorns from cuttings, paying due attention to preventing bud damage. In Berberis 

julianae thorn removal had no effect on rooting percentage. In Berberis verruculosa 

a higher number of cuttings without thorns rooted successfully, compared to cuttings 

with thorns (52 % vs. 42 %). 

90

In wintergreen barberry the root system was much better developed in shorter 

(single-node) cuttings. A similar trend was observed with regard to total root mass. The 

present results agree with the findings of Czekalski (1996) who studied the propagation 

of forsythia (Forsythia × intermedia) by stem cuttings with 1, 2, 3 and 4 nodes. 

Single-node cuttings had the most developed root system, comprising numerous, thin 

roots. Total root length was higher in single-node cuttings than in the other types of 

cuttings. The plants that developed from single-node cuttings were characterized by 

the best quality. Kolasiński (2006) investigated the effect of propagation method on 

root system quality in metasequoia (Metasequoia glyptostroboides) and reported that 

the number and length of roots were affected by cutting type. Single-node cuttings 

formed the least roots, while top cuttings produced the longest roots. No differences 

were observed between single- and double-node cuttings with respect to root length. 

Conclusions. 1. Considerable differences were observed between the investigated 

evergreen barberry species with respect to rooting percentage. 

2. Almost all wintergreen barberry cuttings (on average 94 %) rooted successfully, 

and thorn removal had no effect on rooting percentage. 

3. A much lower rooting percentage (44–52 %) was recorded in warty barberry, 

where a higher number of thornless cuttings formed roots. 

4. A comparison of root system morphology revealed that thornless cuttings 

produced longer roots. Not in all cases the number of roots depended on the presence 

or absence of thorns on the cutting. 

5. In wintergreen barberry the number of roots was affected by cutting length. 

The root system of shorter, single-node stem cuttings was found to be much more 

developed. 

Gauta 2008-05-15 

Parengta spausdinti 2008-12-03 

References 

1. Bugała W. 2000. Drzewa i krzewy. Wyd. PWRiL, Warszawa. 

2. Czekalski M. 1996. Rozmnażanie forsycji pośredniej za pomocą krótkich sadzonek 

zdrewniałych. Szkółkarstwo, 2: 8–9. 

3. Hrynkiewicz-Sudnik J., Sękowski B., Wilczkiewicz M. 1987. Rozmnażanie 

drzew i krzewów liściastych. Cz. 2. Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 

Warszawa. 

4. Jerzy M., Krzymińska A. 2005. Rozmnażanie wegetatywne roślin ozdobnych. 

Państwowe Wydawnictwo Rolnicze i Leśne, Poznań. 

5. Kolasiński M. 2006. Wegetatywne rozmnażanie metasekwoi. Cz. I. Sadzonki 

półzdrewniałe. Szkółkarstwo, 2: 54–55. 

6. Korszun S., Sękowska J., Golcz M. 2004. Rozmnażanie odmiany berberysu 

‘Profesor Sękowski’ za pomocą sadzonek półzdrewniałych. Folia Univ. Agric. 

Stetin. Agricultura, 236(94): 77–80. 

7. Marosz A. 2004. Berberysy. Cz. II. Szkółkarstwo, 5: 5–10. 

91

8. Pacholczak A. 2006. The effect of shading of stock plants on rhizogenesis in 

stem cuttings of Berberis thunbergii ‘Red Rocket’. Acta Physiol. Plantarum, 

28(6): 567–575. 

9. Riha M., Salas P., Reznicek V. 2007. Study of propagation of Berberis thunbergii 

L. by cuttings, using less-known methods of stimulation. Acta Univ. Agric. et 

Silviculturae Mendelianae Brunensis, 55(4): 53–62. 

10. Seneta W., Dolatowski J. 2000. Dendrologia. Wyd. Naukowe PWN, Warszawa. 

11. Shah S. C., Singh-Bhujwan H. 1999. Rooting behaviour of Berberis cuttings as 

influenced by plant growth regulators. Progressive Horticulture, 31(1/2): 98– 

100. 

12. Szydło W. 2006. Szkółkarstwo ozdobne, wybrane zagadnienia. Agencja Promocji 

Zieleni, sp. zo. o., Warszawa. 

13. Tomżyńska M., Muras P. 2006. Katalog roślin – drzewa, krzewy, byliny – polecane 

przez Związek Szkółkarzy Polskich. Wyd. Agencja Promocji Zieleni, 

Warszawa. 


Auginio rūšies įtaka amžinai žaliuojančių raugerškių atrinktų veislių 

įsišaknijimo procesui 

U. Puczel 

Santrauka 

Bandymas atliktas su dviem amžinai žaliuojančių raugerškių rūšimis – Berberis julianae 

(žiemą žaliuojantis raugerškis) ir Berberis verruculosa (karpotasis raugerškis). 

Abu jie laikomi sąlyginai atspariais žiemą ir tinkamais auginti Lenkijos klimato sąlygomis 

augalais. Šio tyrimo tikslas – nustatyti dauginimo būdo įtaką raugerškio įsišaknijimo 

procentui ir šaknų sistemos kokybei. Rugsėjo 8 d. nuo septynerių metų motininių krūmų 

paimti stiebo auginiai (nuo B. verruculosa – dviejų bamblių, nuo B. julianae – vieno ir 

dviejų). Prieš persodinant nuo pusės abiejų veislių auginių buvo pašalinti spygliai. Dėžės 

su stiebo auginiais buvo pastatytos šiltnamyje ant nešildomų suolų. Įsišaknijimo procentas 

ir šaknų sistemos kokybė įvertinti praėjus 7 mėnesiams po įsišaknijimo. Rezultatai 

patikrinti statistiškai, taikant variantiškumo analizę, kai patikimumo lygis p = 0,05. 

Pastebėti reikšmingi tirtų raugerškio rūšių įsišaknijimo procento skirtumai. Beveik 

visi žiemą žaliuojančio raugerškio auginiai (vidutiniškai 94 %) įsišaknijo sėkmingai 

ir spyglių pašalinimas įsišaknijimo procentui įtakos neturėjo. Karpotojo raugerškio 

įsišaknijimo procentas buvo kur kas mažesnis (44–52 %), tačiau įsišaknijo daugiau auginių 

be spyglių. Šaknų sistemos morfologijos palyginimas parodė, kad auginių be spyglių 

šaknys išaugo ilgesnės. Ne visais atvejais šaknų skaičius priklausė nuo auginio spyglių buvimo 

ar nebuvimo; žiemą žaliuojančio raugerškio šaknų skaičiui darė įtaką auginio ilgis. 

Reikšminiai žodžiai: Berberis julianae, Berberis verruculosa, auginys, šaknų sistema. 

92




Effect of UV-B radiation and ozone stress on 

photosynthetic pigment system of various 

horticultural plants 

Aušra Brazaitytė 1 , Romualdas Juknys 2 , Jurga Sakalauskaitė 1 , 

Sandra Sakalauskienė 1 , Bronislovas Gelvonauskis 4 , Giedrė Samuolienė 1, 3 , 

Gintarė Šabajevienė 1 , Akvilė Urbonavičiūtė 1, 3 , Raimonda Ulinskaitė 1 , 

Algirdas Sliesaravičius 3 , Asta Ramaškevičienė 3 , Pavieas Duchovskis 1, 3 

1 

Lithuanian Institute of Horticulture, Babtai, 54333 Kaunas district, Lithuania, 

e-mail: a.brazaityte@lsdi.lt 

2 

Vytautas Magnus University, Daukanto 28, Kaunas 44246, Lithuania 

3 

Lithuanian University of Agriculture, Noreikiškės 53067, Kaunas district, Lithuania 

4 

Plant Gene Bank, Stoties 2, Akademija 58343, Kėdainiai district, Lithuania 

The objective of this work is to investigate tolerance and adaptation of photosynthetic 

pigment system of various horticultural plants to impact of ozone and UV-B stress. Three 

experiments were carried out in phytotron complex at the Laboratory of Plant Physiology, LIH. 

It was investigated such ozone concentrations – 120, 240 and 360 µg m -3 in the first experiment. 

Plants were affected with 1, 3, 5, 7 and 9 kJ m -2 day -1 doses of UV-B in the second experiment. 

Third experiment was intended for adaptation to ozone and UV-B radiation, where plants 

were affected with 80 µg m -3 of ozone and 4 kJ m -2 day -1 of UV-B during adaptation period. 

The main effect was 280 µg m -3 of ozone and 8 kJ m -2 day -1 of UV-B. The subject of research 

was radish, tomato and pea in all experiments. In the experiments of ozone impact there were 

studied apple, apricot, peach, plum trees and strawberry. Chlorophyll content decreased in 

leaves of pea, pomes fruits and strawberries and there was no negative effect in tomato and 

radish when ozone concentration increased. In leaves of apricot and apple rootstock 62-396 

chlorophyll content significantly decreased only at higher ozone concentration. Pigment content 

in pea leaves significantly decreased even at the lowest dose of UV-B. UV-B radiation 

did not have negative impact on pigment amount in radish leaves. In the third experiment 

negative effect of ozone and UV-B was not determined, but chlorophylls a and b ratio slightly 

decreased after adaptation period. Only pea significantly reacted to UV-B effect. Pigment 

content in pea leaves decreased after repeatedly effect of the same factor. Pigment content in 

radish leaves increased after the main effect of UV-B radiation. Obtained results show that 

tolerance and adaptation of photosynthetic pigment system of investigated plants depends on 

genotype and intensity of effect. 

Key words: adaptation, carotenoids, chlorophylls, horticulture plants, stress. 

Introduction. Climatic changes govern atmospheric processes such as increase of surface 

ozone content and UV-B radiation. They affect plants, including agricultural crops, as stressors. 

(Frederick, 1993; Runeckles, Krupa, 1994; Madronich et al., 1998; Reddy, Hodges, 2000). A 

number of studies have examined the physiological and growth responses of plants to enhanced 

93

UV-B, and many of these have found damaging effects (Runeckles, Krupa, 1994; Tevini, 1994; 

Conner, Zangori, 1998; Correia et al., 1999; Wei Gao et al., 2003; Julkunen-Tiitto et al., 2005). 

Ozone, as a strong oxidizer, can cause immediate leaf damage, reduce plant biomass, carbon 

partitioning or stomatal conductance and suppress photosynthesis intensity or productivity 

(Heath, 1996; Ojanperä et al., 1998; Pleijel et al., 1999; Reddy, Hodges, 2000; Kleier et al., 

2001; Saitanis et al., 2001). 

As the given stress factors are strongly related, research on complex plant exposure to 

UV-B and ozone should be considered. Plant responses to multiple stresses are often different 

from responses to these same stresses individually (Mooney, Winner, 1991; Godbold, 1998; 

Whitfield et al., 1998; Kleier et al., 2001; Alexieva et al., 2003). 

Abiotic and biotic stresses cause alterations in the physiological processes of plants and 

decrease their productivity. Plants can react to stress in two ways specifically, when synthesis 

of stress proteins and special enzymes are initiated due to special gene activation, and nonspecifically, 

when the course of usual physiological processes is being changed. One of nonspecific 

stress evidence can be alteration of photosynthetic system, which part is pigments, too 

(Larcher, 1995; Alexieva et al., 2003). 

The objective of this work is to investigate tolerance and adaptation of photosynthetic 

pigment system of various horticultural plants to impact of ozone and UV-B stress. 

Object, methods and conditions. The subject of research was radish (Raphanus sativus L. 

cv. ‘Žara’), tomato (Lycopersicon esculentum Mill. cv. ‘Svara’) and pea (Pisum sativum L. cv. 

‘Ilgiai’) in all experiments. Apple (Malus domestica Borkh. cv. ‘Delikates’), apple rootstock 

62-396, apricot (Prunus armeniaca L. cv. No. 10), peach (Prunus persica L.), plum (Prunus 

domestica L. cv. ‘Dombrowicka’) trees and strawberry (Fragaria × ananassa Dutch., cv. ‘Senga 

Sengana’) were used in the experiments of ozone impact. Three experiments were carried out 

in phytotron complex of the Laboratory of Plant Physiology, LIH, during 2004–2005. Ozone 

concentrations of 120, 240 and 360 µg m -3 were investigated in the first experiment (7 h each 

day, 5 days per week). Exposure of pomes fruits and strawberries to ozone lasted for 4 weeks, 

while vegetables – for two weeks. Plants were affected by 1, 3, 5, 7 and 9 kJ m -2 day -1 doses 

of UV-B in the second experiment. Plants were treated for 5 days. Third experiment was intended 

for adaptation to ozone and UV-B radiation. The period of exposure to stress factors 

was divided into two main steps: adaptive and main. Ozone amounts of 80 µg m -3 for adaptive 

and 240 µg m -3 for main exposure and UV-B dosages of 4 kJ m -2 day -1 for adaptive and 

8 kJ m -2 day -1 for main exposure were maintained 7 h per day, 5 days per week. Each step of 

exposure lasted for 1 week. 

The ozone was generated using ozone generator OSR-8 (Ozone Solutions, Inc.) and the 

concentrations were being measured using Portable Ozone Monitor OMC-1108 (Ozone solutions, 

Inc.). UV-B radiation was generated using UV-B lamps (TL 40W/12 RS UV-B Medical, 

Philips), measured and calculated using radiometer VLX – 3W (Vilber Lourmat). 

Radish, tomato and pea were grown in 5 l tumblers in fertilized with neutral peat substratum 

(pH 6–6.5 pH; NPK 14 : 16 : 18 with microelements). 30 plants were sown in each tumbler and 

grown in greenhouses for 12 days after germination. Pomes fruits and strawberry were planted 

at the end of April. Pomes fruits were grown in 10 l tumblers one plant per each. Strawberries 

were grown in 5 l tumblers three plants per each. Plants were moved to phytotron chambers 

and left for 2 days to get accustomed to new environment before the treatments. A photoperiod 

of 16 h was used and air temperature at 21/17 °C (day/night) was maintained. High-pressure 

sodium lamps (SON-T Agro, PHILIPS) were used for illumination. Plants were watered when 

necessary. Experiment was run in three replicates. 

Chlorophyll a (Chl. a), b (Chl. b) and carotenoid content per one gram of green foliage 

mass were measured in 100 % acetone extract according to Wettstein method (Wettstein, 1957) 

94

using Genesis 6 spectrophotometer (ThermoSpectronic, USA). Measurements were run in 

three replicates. Samples for photosynthetic pigment analysis were obtained from the newly 

developed leaves during experiment. 

Means and standard errors, determined by MS Excel, are presented in all column 

charts. 

Results. Ozone effect. The effect of ozone on investigated plants differed. Tomato and 

radish showed an increase in chlorophyll content in response to ozone (Fig. 1, a). Tomato displayed 

levels almost in double of those of control plants at 360 µg m -3 concentration. Radish 

showed no significant alteration in chlorophyll levels as ozone concentrations increased. Ozone 

caused a significant reduction in total chlorophyll in pea leaves at concentrations of 240 and 

360 µg m -3 . 

Fig. 1. Chlorophylls (a) and carotenoids (b) content and chlorophylls a and b ratio (c) in 

vegetable leaves under different ozone concentrations 

1 pav. Įvairių ozono koncentracijų poveikis chlorofilų (a), karotinoidų (b) 

kiekiui ir chlorofilo a ir b santykiui (c) žaliuose daržovių lapuose 

Carotenoid content in leaves of investigated vegetables changed similarly as chlorophyll 

content (Fig. 1, b). Though increased carotenoid content was determined in radish leaves under 

120 µg m -3 ozone concentration, chlorophyll content was similar under all ozone concentrations. 

Chlorophyll content in tomato and radish increased when increasing ozone concentrations, 

while chlorophylls a and b ratio decreased (Fig. 1, c). This ratio in pea leaves significantly 

decreased only at the highest ozone concentration. The content of pigments in the tested pomes 

fruits and strawberries showed varying degrees of reduction. The magnitude of this reduction 

was affected by the ozone level (Table 1). Chlorophyll reduction exhibited a marked reduction 

in strawberry leaves already at the lowest concentration of ozone and no significant differences 

95

were determined between concentrations. Peach reacted to ozone similarly. Chlorophyll content 

in apricot and plum leaves was reduced only at higher ozone levels. Significant ozone-induced 

reduction in total chlorophyll content was observed in leaves of apple variety ‘Delikates’. 

Meanwhile, its content in leaves of apple rootstock 62-396 decreased only at the highest ozone 

concentration where no significant changes in carotenoid content were observed. Carotenoid 

content decreased significantly in the leaves of apple variety ‘Delikates’ and in apricots, while 

only at the highest ozone level such reduction occurred in peach and plum. No significant 

ozone-induced changes in carotenoids were observed in strawberry. There was no significant 

negative impact of variable ozone levels on chlorophyll a and b ratio in apricot, apples, and 

peach, though it decreased in strawberry and plum. In general, chlorophyll a and b ratio significantly 

decreased only under highest ozone concentration. 

Table 1. Pigment content and chlorophyll a and b ratio in pomes fruits and strawberry 

leaves under different ozone (O3) concentrations 

1 lentelė. Įvairių ozono koncentracijų poveikis pigmentų kiekiui ir chlorofilo a ir b santykiui 

žaliuose sodo augalų lapuose 

Plant species 

Augalų rūšys 

Apple 

Obelis (‘Delikates’) 

Apple 

Obelis (62-396) 

Apricot 

Abrikosas 

Peach 

Persikas 

Plum 

Slyva 

Strawberry 

Braškė 

Apple 


Apple 

Obelis (62-396) 

Apricot 

Abrikosas 

Peach 

Persikas 

Plum 

Slyva 

Strawberry 

Braškė 

Total chlorophylls 

Bendras chlorofilų kiekis 

Carotenoids 

Karotinoidai 

Chlorophyll a and b ratio 

Chlorofilo a ir b santykis 

1 2 3 4 

Control 

Kontrolė 

1.9 ± 0.190 0.47 ± 0.048 3.56 ± 0.181 

1.65 ± 0.164 0.43 ± 0.046 3.25 ± 0.148 

1.90 ± 0.135 0.45 ± 0.029 3.53 ± 0.212 

1.99 ± 0.212 0.51 ± 0.065 3.41 ± 0.084 

2.14 ± 0.208 0.54 ± 0.052 3.19 ± 0.088 

1.38 ± 0.209 0.35 ± 0.054 3.49 ± 0.247 

120 µg m -3 

1.55 ± 0.033 0.37 ± 0.018 3.55 ± 0.106 

1.49 ± 0.117 0.46 ± 0.009 3.81 ± 0.304 

1.65 ± 0.067 0.43 ± 0.022 3.82 ± 0.166 

1.25 ± 0.183 0.39 ± 0.042 3.36 ± 0.014 

1.88 ± 0.130 0.48 ± 0.024 2.78 ± 0.083 

0.96 ± 0.041 0.29 ± 0.020 2.74 ± 0.152 

96



1 2 3 4 

Apple 


Apple 

Obelis (62-396) 

Apricot 

Abrikosas 

Peach 

Persikas 

Plum 

Slyva 

Strawberry 

Braškė 

Apple 


Apple 

Obelis (62-396) 

Apricot 

Abrikosas 

Peach 

Persikas 

Plum 

Slyva 

Strawberry 

Braškė 

240 µg m -3 

1.19 ± 0.060 0.32 ± 0.012 3.63 ± 0.148 

1.50 ± 0.059 0.42 ± 0.017 3.45 ± 0.166 

1.63 ± 0.237 0.45 ± 0.053 3.04 ± 0.053 

1.56 ± 0.069 0.41 ± 0.035 3.00 ± 0.134 

1.19 ± 0.079 0.33 ± 0.021 3.01 ± 0.056 

0.98 ± 0.040 0.29 ± 0.029 3.14 ± 0.250 

360 µg m -3 

0.92 ± 0.085 0.28 ± 0.019 3.31 ± 0.172 

1.15 ± 0.145 0.37 ± 0.034 3.20 ± 0.271 

1.13 ± 0.070 0.29 ± 0.011 3.11 ± 0.048 

0.94 ± 0.052 0.32 ± 0.027 2.66 ± 0.026 

1.33 ± 0.232 0.34 ± 0.052 3.08 ± 0.384 

1.01 ± 0.109 0.32 ± 0.016 3.22 ± 0.025 

UV-B radiation effect. Ultraviolet radiation of 1 and 3 kJ induced an increase in 

pigment content in tomato and radish leaves. (Fig. 2, a, b). Their content was reduced 

at 5 kJ level. Thought no significant differences between 5, 7 and 9 kJ UV-B levels 

were determined. However, even low level of UV-B radiation caused a reduction in 

pigments in pea leaves. Carotenoid content slightly increased as the level of UV-B 

increased. Their content was similar as in control plants under 9 kJ UV-B radiation. No 

significant UV-B-induced changes in chlorophylls a and b ratio were observed. This 

ratio in pea leaves decreased when increasing UV-B radiation (Fig. 2, c). mg g -1 

Ozone and UV-B radiation interaction. In the third experiment pigment content 

in tomato leaves increased under effect of ozone and UV-B, but chlorophylls a and b 

ratio slightly decreased after adaptation period. The pigment content and chlorophylls 

a and b ratio in radish did not show any changes under simultaneous exposure to ozone 

and UV-B. Chlorophyll content in pea leaves was similar as in control. Their content 

exhibited a marked reduction under UV-B radiation. Carotenoid content did not show 

any changes and chlorophylls a and b ratio decreased (Fig. 3). 

97

Fig. 2. Chlorophyll (a) and carotenoid (b) content and chlorophyll a and b ratio (c) 

in vegetable leaves under different UV-B radiation levels 

2 pav. Įvairių UV-B spinduliuotės dozių poveikis chlorofilų (a), karotinoidų (b) kiekiui ir 

chlorofilo a ir b santykiui (c) žaliuose daržovių lapuose 


in vegetable leaves after adaptive effect of ozone and UV-B radiation. C – Control, 

O – 80 µg m -3 ozone amounts of for adaptive exposure, UV – 4 kJ m- 2 d-1 UV-B 

dosages for adaptive exposure 

3 pav. Chlorofilų (a), karotinoidų (b) kiekis ir chlorofilo a ir b santykis (c) žaliuose daržovių lapuose 

po adaptacinio ozono ir UV-B spinduliuotės poveikio. C – kontrolė, O – 80 µg m -3 adaptacinis ozono 

kiekis, UV – 4 kJ m -2 per dieną adaptacinė UV-B spinduliuotės dozė 

98


in vegetable leaves after 7 days of cultivation under 4 kJ m -2 d -1 UV-B (UV) and 

80 µg m -3 d -1 ozone (O) conditions (adaptation) and 240 µg m -3 d -1 ozone (+ O) 

(main effect). Control marked C + C. 

4 pav. Chlorofilų (a), karotinoidų (b) kiekis ir chlorofilo a ir b santykis (c) žaliuose daržovių lapuose 

po 7 parų adaptacinio poveikio 4 kJ m -2 per dieną dozės UV-B (UV) spinduliuote ir 80 µg m -3 per dieną 

koncentracijos ozonu (O) ir po pagrindinio poveikio 240 µg m -3 per dieną koncentracijos ozonu (+ O). 

Kontrolė pažymėta C + C. 

Pigment content in tomato leaves showed increase under main effect of ozone. 

Their content in radish leaves slightly decreased. Carotenoid content was similar in 

all treatments. 

Chlorophylls a and b ratio significantly decreased. This ratio did not show any 

significant differences between treatments. Pigment content and chlorophylls a and b 

ratio in pea leaves showed significant reduction under main exposure to ozone. Though 

adaptively untreated plants were more sensitive (Fig. 4). 

Pigment content in tomato and radish leaves increased under the main effect of 

UV-B radiation. Chlorophylls a and b ratio did not show any changes. These plants 

without adaptation period were more sensitive. Pigment content and chlorophyll a 

and b ratio in pea leaves exhibited a marked reduction. Pigment content in pea leaves 

decreased after repeated effect of UV-B radiation (Fig. 5). 

99

Fig. 5. Chlorophylls (a) and carotenoids (b) content and chlorophyll a and b ratio 

(c) in vegetable leaves after main effect of UV-B radiation after 7 days cultivation 

under 4 kJ m -2 d-1 UV-B (UV) ir 80 µg m -3 d -1 ozone (O) conditions (adaptation) 

and after 7 days under 8 kJ m -2 d -1 UV-B radiation (+UV) (main effect). Control 

marked C + C. 

5 pav. Chlorofilų (a), karotinoidų (b) kiekis ir chlorofilo a ir b santykis (c) žaliuose daržovių po 

7 parų adaptacinio poveikio 4 kJ m -2 per dieną dozės UV-B (UV) spinduliuote ir 80 µg m -3 per dieną 

koncentracijos ozonu (O) ir po 7 parų pagrindinio poveikio 8 kJ m -2 per dieną dozės 

UV-B spinduliuote (+ UV). Kontrolė pažymėta C + C. 

Discussions. Ozone and UV-B radiation are ones from environmental stresses 

and can cause various damages in plants. Though plants can adapt to unfavourable 

conditions. As adaptation to stress, plant response has been divided into avoidance and 

tolerance mechanism (Larcher, 1995; Godbold, 1998). Avoidance can be considered 

as a system, which prevents stress from acting on the plant. Tolerance is a physiological 

change in metabolism (Larcher, 1995). Metabolic responses to contaminant are 

becoming recognized as biological indicators that allow cause-effect relationships to 

be established at an early stage of pollution (Fangmeier et al., 1994; Bioley, 1998). 

Biochemical and physiological parameters may constitute suitable biomarkers for 

detecting stress caused alterations and for providing a potential tool for screening 

genotypes for sensitivity to the pollutants (Scebba et al., 2003). Suitable indicators of 

the state of the photosynthetic apparatus and photosynthetic performance are pigment 

content (Fangmeier et al., 1994; Scebba et al., 2003; Calatayud, Barreno, 2004). Our 

work marked alterations in the pigment content, which was not only dose-depended 

but also varied among species. Pigment content increased in newly developed leaves 

100

of tomato and radish under ozone. The least ozone concentration had no negative 

effect on chlorophyll and carotenoid synthesis in pea leaves. Though their content 

was significantly reduced at higher concentrations. The content of pigments of the 

garden-variety showed different degrees of reduction depending on ozone concentration. 

Photosynthetic pigment system of strawberry and peach was the most sensitive. 

Apple variety ‘Delikates’ was more sensitive than apple rootstock 62-396. Alterations 

of pigment content in many species under ozone exposure have been demonstrated by 

several researches (Elvira et al., 1998; El-Khatib, 2003; Scebba et al., 2003; Calatayud, 

Barreno, 2004). In literature differences in sensitivity of both chlorophyll a and b are 

not noticed (El-Khatib, 2003). Our investigation revealed that chlorophylls a and b 

ratio in tomato and radish leaves decreased, while no changes were determined in pea. 

This ratio in pomes fruits and strawberry generally decreased only under highest ozone 

concentration. So it could be presumed that sensitivity of these chlorophylls is also 

species-depended. Chlorophyll a in tomato and radish reacted more sensitive than in 

pea or some pomes fruits, where stress response pattern was similar. 

The effects of UV-B radiation on chlorophyll levels could indicate plant tolerance 

to UV-B; plants that have or have retained high levels of chlorophyll during UV-B 

exposure are more likely to be UV-tolerant (Greenberg et al., 1997). So it is possible 

to consider that tomato and radish was UV-tolerant, because pigment content in 

their leaves increased both at lower levels (1–3 kJ) and at higher levels. According 

to literature data, radish has also showed UV-tolerance, but tomato, in contrary, was 

recognized as UV-sensitive plant (Reddy, Hodges, 2000). Pea sensitivity to UV was 

already observed under the lowest UV-B level. In some studies the stability of carotenoids 

under UV-B was observed (Sharma et al., 1998; Barsig & Malz, 2000; Carletti 

et al., 2003; Li-Xia Liu et al., 2005). Carotenoid content in pea leaves was more stable 

in comparison with chlorophyll. Their content at higher UV-B level was similar as in 

control. UV-B radiation cause oxidative stress, and carotenoids act as antioxidants, 

capable of scavenging the harmful singlet oxygen (Demming-Adams, Adams, 1996). 

So, it could be presumed that adaptivity was evidenced also in pea. Some authors suggested 

that a reduction of the chlorophylls a and b ratio is the norm; other researchers 

suggest that there is no consistent pattern in response to UV-B (Smith et al., 2000). 

In our investigations this ratio in tomato and radish leaves did not change, though it 

decreased in pea leaves under increasing UV-B level. 

Some authors predicated that adaptation to one stress factor might also reduce 

tolerance to other stress factors (Stefanovic, Zaric, 1991; Chen et al., 1994; Godbold, 

1998; Alexieva et al., 2003). While other noticed that an increase in tolerance to one 

stress factor could increase tolerance to another factor if both factors require similar 

physiological and morphological modifications (Dunning et al., 1994; Larcher, 1995; 

Godbold, 1998; Alexieva et al., 2003). No significant differences were observed in 

adaptively-treated and untreated tomato and radish plants after the main exposure to 

ozone. Adaptively treated pea and radish synthesized more pigments and had greater 

chlorophylls a and b ratio than plants without adaptive treatment. 

Obtained results show that tolerance and adaptation of photosynthetic pigment 

system of investigated plants depends on genotype and intensity of effects. Parameters 

such as chlorophyll and carotenoid content were recognized as useful indicators of the 

101

plants response to ozone and UV-B radiation and could show whether or not physiological 

adaptation occurs in plants. 

Conclusions. 1. Chlorophyll content decreased in leaves of pea, pomes fruits and 

strawberries and was no negative effect in tomato and radish when ozone concentration 

increased. In leaves of apricot and apple rootstock 62-396 chlorophyll content 

significantly decreased only at higher ozone concentration. 

2. Pigment content in pea leaves significantly decreased even at the lowest dose 

of UV-B. UV-B radiation did not have negative impact on pigment amount in radish 

leaves. 

3. In the third experiment negative effect of ozone and UV-B was not determined, 

but chlorophyll a and b ratio slightly decreased after adaptation period. Only pea 

significantly reacted to UV-B effect. Pigment content in pea leaves decreased after 

repeatedly effect of the same factor. Pigment content in radish leaves increased after 

main effect of UV-B radiation. 

4. Obtained results show that tolerance and adaptation of photosynthetic pigment 

system of investigated plants depends on genotype and intensity of effect. 

Acknowledgements. This work is the part of project APLIKOM, which is supported 

by Lithuanian State Foundation of Science and Studies. 

Gauta 2008 11 18 


References 

1. Alexieva V., Ivanov S., Sergiev I., Karanov E. 2003. Interaction between stresses. 

Bulgarian Journal of Plant Physiology, special issue: 1–17. 

2. Barsig M., Malz R. 2000. Fine structure, carbohydrates and photosynthetic 

pigments of sugar maize leaves under UV-B radiation. Environmental and 

Experimental Botany, 43: 121–130. 

3. Biolley J. P. 1998. Phenolic pattern of bean (Phaseolus vulgaris L.) as an indicator 

of chronic ozone stress. Water, Air Soil Pollution, 106(3): 355–368. 

4. Calatayud A., Barreno E. 2004. Response to ozone in two lettuce varieties on 

chlorophyll a fluorescence, photosynthetic pigments and lipid peroxidation. 

Plant Physiology and Biochemistry, 42: 549–555. 

5. Carletti P., Masi A., Wonish A., Grill D., Tausz M., Ferretti M. 2003. Changes in 

antioxidant and pigment pool dimensions in UV-B irradiated maize seedlings. 

Environmental and Experimental Botany, 39: 177–185. 

6. Chen S. G., Ceulemans R., Impens I. 1994. Is there a light regime determined 

tree ideotype? Journal of Theoretical Biology, 169: 163–161. 

7. Climate change and global crop productivity. 2000. K. R. Reddy, H. F. Hodges 

(eds.). Wallingford, CAB International. 

8. Conner J. K., Zangori L. A. 1998. Combined effects of water, nutrient, and UV-B 

stress on female fitness in Brassica (Brassicaceae). American Journal of Botany, 

85(7): 925–931. 

102

9. Correia C. M., Torres-Pereira M. S., Torres-Pereira J. M. G. 1999. Growth, photosynthesis 

and UV-B absorbing compounds of Portuguese Barbela wheat exposed 

to ultraviolet-B radiation. Environmental Pollution, 104: 383–388. 

10. Demming-Adams B., Adams W. W. 1996. The role of xanthophylls cycle carotenoids 

in the protection of photosynthesis. Trends in Plant Science, 1: 23–26. 

11. Dunning C. L., Chalker-Scott L., Scott J. 1994. Exposure to UV-B radiation increased 

cold hardiness in Phododendron. Physiologia Plantarum, 92: 516–520. 

12. El-Khatib A. A. 2003. The response of some common Egyptian plants to ozone 

and their use as biomonitors. Environmental Pollution, 124: 419–428. 

13. Elvira S., Alonso R., Castillo F., Gimeno B. 1998. On the response of pigment 

and antioxidants of Pinus halepensis seedlings to Mediterranean climatic factors 

and long-term ozone exposure. New Phytologist, 138: 419–432. 

14. Fangmeier A., Brunschön S., Jäger H. -J. 1994. Time course of oxidant stress 

biomarkers in flag leaves of wheat exposed to ozone and drought stress. New 

Phytologist, 126(1): 63–69. 

15. Frederick J. E. 1993. Ultraviolet sunlight reaching the earth’s surface: a review 

of recent research. Photochemistry and Photobiology, 57: 175–178. 

16. Godbold D. L. 1998. Stress concepts and forest trees. Chemosphere, 36(4–5): 

859–864. 

17. Greenberg B. M., Wilson M. I., Huang X. D., Duxbury C. L., Garhardt K. E., 

Gensemer R. W. 1997. The effects of ultraviolet-B radiation on higher plants. In: 

W. Wang, J. W. Gorsuch, J. S. Hughes (eds.), Plants for environmental studies. 

Boca Raton, Florida: CRC Press, 1–36. 

18. Heath R. L. 1996. The modification of photosynthetic capacity induced by ozone 

exposure. In: N. R. Baker (eds.), Photosynthesis and the Environment. Kluwer 

Academic Press, The Netherlands, 409–433. 

19. Julkunen-Tiitto R., Haggman H., Aphalo P. J., Lavola A., Tegelberg R., Veteli 

T. 2005. Growth and defense in deciduous tress and shrubs under UV-B. 

Environmental Pollution, 137: 404–414. 

20. Kleier C., Farnsworth B., Winner W. 2001. Photosynthesis and biomass allocation 

of radish cv. ‘Cherry Belle’ in response to root temperature and ozone. 


21. Larcher W. P. 1995. Physiological Plant Ecology. Springer-Verlag, N. Y. 

22. Li-Xia Liu, Shou-Min Xu, Woo K. C. 2005. Solar UV-B radiation on growth, 

photosynthesis and xanthophylls cycle in tropical acacias and eucalyptus. 

Environmental and Experimental Botany, 54 (2): 121–130. 

23. Madronich S., McKenzie R. L., Bjorn L. O., Caldwell M. M. 1998. Changes in 

biologically active ultraviolet radiation reaching the Earth’s surface. Journal of 

Photochemistry and Photobiology. B: Biology, 46(1–3): 5–19. 

24. Mooney H. A., Winner W. E. 1991. Partitioning response of plants to stress. In: 

H. A. Mooney, W. E. Winner, E. J. Pell (eds.), Response of Plants to Multiple 

Stresses. Academic Press, S an Diego CA, USA, 129–141. 

25. Ojanperä K., Patsikka E., Ylaranta E. 1998. Effects of low ozone exposure of 

spring wheat on net CO2 uptake, rubisco, leaf senescence and grain filling. New 

Phytologist, 138: 451–460. 

103

26. Pleijel H., Almbring Norberg P., Selldèn G., Skärby L. 1999. Tropospheric ozone 

decreases biomass production in radish plants (Raphanus sativus) grown in 

rural south-west Sweden. Environmental Pollution, 106: 143–147. 

27. Runeckles V. C., Krupa S. V. 1994. The impact of UV-B radiation and ozone on 

terrestrial vegetation. Environmental Pollution, 83(1–2): 191–213. 

28. Saitanis C. J., Riga-Karandinos A. N., Karandinos M. G. 2001. Effects of 

ozone on chlorophyll and quantum yield of tobacco (Nicotiana tabacum L.). 

Chemosphere, 42(8): 945–953. 

29. Scebba F., Soldatini G., Ranieri A. 2003. Ozone differentially affects and biochemical 

responses of two clover species; Trifolium repens and Trifolium oratense. 


30. Sharma P. K., Anand P., Sankhalkar S., Shetye R. 1998. Photochemical and biochemical 

changes in wheat seedlings exposed to supplementary ultraviolet-B 

radiation. Plant Science, 132: 21–30. 

31. Smith J. L., Burritt D. J., Bannister P. 2000. Shoot dry weight, chlorophyll and 

UV-B-absorbing compounds as indicators of plant’s sensitivity to UV-B radiation. 

Annals of Botany, 86: 1 057–1 063. 

32. Stefanovic L., Zaric L. 1991. Effect of herbicides and low temperatures on certain 

maize genotypes. Plant Protection, 42(4): 345–356. 

33. Tevini M. (1994). Physiological changes plants related to UVB-radiation: an 

overview. In: R. H. Bigs, M. E. B. Joyner (eds.), Stratospheric Ozone Depletion 

and UV-B Radiation in the Biosphere. Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg, 37–55. 

34. Wei Gao, Zheng Y., Slusser J. R., Heisler G. M. 2003. Impact of enhanced ultraviolet-B 

irradiance on cotton growth, development, yield, and qualities under 

field conditions. Agricultural and Forest Meteorology, 120: 241–248. 

35. Wettstein D. 1957. Chlorophyll letale und der submikroskopishe formweschsel 

der plastiden. Experimental cell research, 12: 427. 

36. Whitfield C. P., Davison A. W., Ashenden T. W. 1998. The effects of nutrient 

limitation on the response of Plantago major to ozone. New Phytologist, 140: 

219–230. 


Ozono ir UV-B spinduliuotės poveikis įvairių sodo ir daržo augalų fotosintezės 

pigmentų sistemai 

A. Brazaitytė., R. Juknys, J. Sakalauskaitė, S. Sakalauskienė, 

B. Gelvonauskis, G. Samuolienė, G. Šabajevienė, A. Urbonavičiūtė, 

R. Ulinskaitė, A. Sliesaravičius, A. Ramaškevičienė, P. Duchovskis 

Santrauka 

Šio darbo tikslas – ištirti įvairių sodo ir daržo augalų fotosintezės pigmentų sistemos 

toleranciją ozono ir UV-B spinduliuotės stresui ir adaptaciją. LSDI Augalų fiziologijos 

laboratorijos fitotroniniame komplekse buvo atlikti trys bandymai. Pirmuoju bandymu buvo 

104

tirtos 120, 240 ir 360 µg m -3 ozono koncentracijos, antruoju – 1, 3, 5, 7 ir 9 kJ m -2 per dieną 

UV-B spinduliuotės dozės. Trečiasis bandymas atliktas dviem etapais. Pirmasis etapas buvo 

adaptacinis: augalai buvo veikiami 80 µg m -3 koncentracijos ozonu ir 4 kJ m -2 per dieną dozės 

UV-B spinduliuote, antrasis – pagrindinis: augalai buvo veikiami 280 µg m -3 koncentracijos 

ozonu ir 8 kJ m -2 per dieną dozės UV-B spinduliuote. Tyrimų objektai visuose bandymuose 

buvo ridikėliai, pomidorai ir žirniai. Tolerancijos ozonui (pirmasis) bandymas atliktas su 

obelimis, abrikosais, persikais, slyvomis ir braškėmis. Nustatyta, kad, didėjant ozono koncentracijai, 

chlorofilo kiekis žirnių ir sodo augalų lapuose mažėjo. Pomidorai ir ridikėliai 

buvo atsparūs šiam poveikiui. Žirnių lapuose pigmentų kiekis iš esmės sumažėjo jau esant 

mažiausioms UV-B spinduliuotės dozėms. Ji neturėjo neigiamo poveikio pigmentų kiekiui 

ridikėlių lapuose. Trečiojo bandymo pirmajame etape (adaptacinis poveikis) neigiamo ozono 

ir UV-B spinduliuotės poveikio nebuvo nustatyta, tačiau chlorofilo a ir b santykis šiek tiek 

sumažėjo. Po pagrindinio poveikio tuo pačiu stresoriumi pigmentų kiekis žirnių lapuose žymiai 

sumažėjo, o po pagrindinio poveikio UV-B spinduliuote fotosintezės pigmentų kiekis padidėjo. 

Gauti rezultatai rodo, kad tirtų augalų fotosintezės pigmentų sistemos tolerancija ozono ir 

UV-B spinduliuotės stresui ir adaptacija priklauso nuo genotipo ir poveikio intensyvumo. 

Reikšminiai žodžiai: adaptacija, chlorofilai, karotinoidai, sodo ir daržo augalai, stresas. 

105




Valgomojo pomidoro (Lycopersicon esculentum Mill.) 

lietuviškų ir baltarusiškų veislių vaisių biocheminių 

savybių tyrimas 

Audrius Radzevičius, Rasa Karklelienė, Česlovas Bobinas, 

Pranas Viškelis 


el. paštas: a.radzevicius@lsdi.lt 

Valgomojo pomidoro (Lycopersicon esculentum Mill.) vaisių tyrimai atlikti 2007 metais 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Tyrimo objektu buvo pasirinktos penkios 

lietuviškos (‘Viltis’, ‘Dručiai’, ‘Balčiai’, ‘Laukiai’, ‘Skariai’ ) ir penkios baltarusiškos (‘Pažar’, 

‘Vilina’, ‘Priz’, ‘Ruža’, ‘Vėža’) pomidorų veislės. Įvertinti jų vaisių biocheminiai rodikliai: 

tirpios sausosios medžiagos, askorbo rūgštis, titruojamasis rūgštingumas, cukrus ir nitratai. 

Atlikus tyrimus nustatyta, kad lietuviškos veislės ‘Skariai’ pomidorai sukaupė daugiausia 

cukraus, jų titruojamasis rūgštingumas ir nitratų kiekis vaisiuose buvo vienas mažiausių. 

Baltarusiškos veislės ‘Vilina’ pomidorai susintetino daugiausiai askorbo rūgšties, turėjo mažai 

nitratų ir buvo viena iš dviejų veislių, kurios sukaupė daugiausiai tirpių sausųjų medžiagų ir 

likopeno. Absoliučiai daugiausia likopeno ir β-karotino sukaupė baltarusiškos veislės ‘Pažar’ 

pomidorai. 

Reikšminiai žodžiai: askorbo rūgštis, biocheminė sudėtis, cukrus, likopenas, nitratai, 

pomidorai, titruojamasis rūgštingumas, β-karotinas. 

Įvadas. Šviežios daržovės yra vienas pagrindinių mineralinių medžiagų, vitaminų 

ir virškinamosios ląstelienos šaltinių, jose randama gyvybiškai svarbių junginių − vitaminų, 

su jomis organizmas gauna 90 % vitamino C, jos turtingos B grupės vitaminų. 

Energine verte daržovės skiriasi nuo kitų maisto produktų. Jos labai svarbios žmonių 

mitybai, papildo arba visiškai aprūpina organizmą mineralinėmis medžiagomis, vitaminais, 

baltymais, riebalais ir angliavandeniais (Salunkhe, Kadam, 1995; Januškevičius 


Lietuvoje pomidorai pradėti auginti palyginti neseniai – XVIII–XIX a., bet dabar 

jie yra viena labiausiai paplitusių daržovių. Kasmet Lietuvoje suvartojama vidutiniškai 

apie 25 tūkst. t. per metus šių daržovių, t. y. po 20 g kiekvienam lietuviui per dieną. 

Pomidorai – labai vertinga daržovė, jų vaisiai vertinami ne tik dėl gero skonio, bet 

ir dėl maistingumo (Karalius, 1984). Spalvą vaisiams suteikia karotinas, likopenas, 

ksantofilas. Kintant šių medžiagų kiekiui ir santykiui, pasikeičia ir vaisiaus spalva. 

Likopenas sudaro apie pusę žmogaus kraujyje esančių karotinoidų, tačiau organizmas 

107

jo nesintetina, tad turi gauti su maistu. Net 85 % likopeno gaunama vartojant pomidorus 

ar jų produktus (Levy, Sharon, 2004). Neprinokusiuose vaisiuose yra fitoncidinių 

savybių turinčių tomatino ir solanino, dėl to žali vaisiai būna neskanūs. Ne tik patys 

pomidorai, bet ir jų produktai yra labai vertingos cheminės sudėties: juose randama 

kalio, vitamino C, α-tokoferolio (vitamino E), folio rūgšties druskų, vitamino A. 

Kalio ir foliantų kiekiai pomidoruose yra labai panašūs kaip ir kitose daržovėse, bet 

α-tokoferolio ir vitamino C – kur kas daugiau (Karalius, 1984; Kader, 1996). 

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, pradėta prekiauti savo išaugintais vaisiais ir 

daržovėmis ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Siekiant išlaikyti konkurenciją užsienyje 

ir aprūpinti Lietuvos gyventojus vaisiais ir daržovėmis, svarbu išauginti ne tik gausų, 

bet ir geros kokybės derlių. Todėl selekcininkų tikslas yra sukurti tokias veisles, kurios 

išaugintų ne tik gausų, bet ir geros kokybės derlių: vaisiuose ir daržovėse turi būti kuo 

daugiau vertingų medžiagų ir kuo mažiau žalingų pašalinių produktų – nitratų, nitritų 

ar solanino (Karalius, 1984; Visockienė, 1987; Privalomieji kokybės reikalavimai 

šviežiems vaisiams ir daržovėms, 2003). Daržovių kokybę labiausiai lemia veislės 

genotipas ir auginimo bei aplinkos sąlygos (Аутко, 2003). 

Darbo tikslas – išanalizuoti ir įvertinti nešildomame šiltnamyje augintų lietuviškų 

ir baltarusiškų pomidorų veislių biocheminę sudėtį ir atrinkti vertingais kokybės rodikliais 

išsiskiriančias veisles, kurios galėtų būti panaudotos kuriant naujas, maistiniu 

požiūriu vertingas veisles. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Valgomojo pomidoro (Lycopersicon esculentum 

Mill.) vaisiai tyrimams užauginti 2007 metais Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės 

instituto vienguba stabilizuota plėvele dengtame nešildomame šiltnamyje, 

žemėje. Per vegetaciją augalai tręšti kompleksinėmis trąšomis Cropcare 10-10-20, kas 

dvi savaites išberiant po 60 g trąšų į 1 kv. metrą. Pomidorų daigai auginti šildomame 

daigyne ant stelažų ir į nuolatinę augimo vietą šiltnamyje pasodinti 35 × 70 cm atstumais. 

Pomidorų vaisiai tyrimams skinti visiškai sunokę masinio derėjimo metu. Tyrimo 

objektu buvo pasirinktos penkios lietuviškos (‘Viltis’, ‘Dručiai’, ‘Balčiai’, ‘Laukiai’, 

‘Skariai’) ir penkios baltarusiškos (‘Pažar’, ‘Vilina’, ‘Priz’, ‘Ruža’, ‘Vėža’) veislės. 

Pomidorų vaisių cheminės analizės atliktos Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės 

instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijoje. Tirpios sausosios medžiagos 

nustatytos refraktometru (skaitmeninis refraktometras ATAGO, PER-32, Atago Co., 

Ltd., Tokyo, Japan), askorbo rūgštis – titruojant 2,6-dichlorfenolindofenolio natrio 

druskos tirpalu (Ермаков, 1987), titruojamasis rūgštingumas, išreikštas citrinos rūgštimi, 

– titruojant 0,1 N natrio šarmo tirpalu, cukrus – AOAC metodu (AOAC, 1990), 

nitratai – potenciometriškai, jonoselektyviniu elektrodu (Ермаков, 1987). Pomidorų 

biocheminės sudėties rezultatai matematiškai apdoroti „Microsoft Excel“ programa. 

Duomenų patikimumui įvertinti naudota statistinė programa ANOVA (Tarakanovas, 

Raudonius, 2003). 

Rezultatai. Mūsų atlikto tyrimo duomenimis bendras cukraus kiekis (1 lentelė) 

skirtingų pomidorų veislių vaisiuose įvairavo nuo 3,98 (‘Dručiai’) iki 4,94 % (‘Skariai’ 

ir ‘Pažar’). Veislės ‘Balčiai’ vaisiuose nustatytas bendras cukraus kiekis buvo tik 

0,02 % mažesnis už didžiausią kitų veislių vaisiuose aptiktą cukraus kiekį, o sacharozės 

kiekis buvo didžiausias (0,72 %) ir iš esmės nesiskyrė tik nuo veislės ‘Dručiai’ 

pomidoruose nustatyto šios medžiagos kiekio. Mažiausiai sacharozės (0,19 %) buvo 

108

dviejų lietuviškų (‘Viltis’, ‘Laukiai’) ir baltarusiškos (‘Vilina’) veislės pomidoruose. 

Veislės ‘Skariai’ pomidoruose nustatytas sacharozės kiekis buvo vienas mažiausių 

(0,22 %), tačiau invertuoto cukraus šie vaisiai turėjo daugiausia – 4,72 %. Daugiausia 

sacharozės sukaupę ‘Dručiai’ turėjo mažiausią kiekį invertuoto cukraus – 3,41 %. 

Didžiausias titruojamojo rūgštingumo procentas – 0,81 buvo aptiktas veislės ‘Viltis’, 

mažiausias – 0,53 % – veislės ‘Skariai’ vaisiuose. 

Didžiausias tirpių sausųjų medžiagų kiekis (1 pav.) nustatytas lietuviškos veislės 

‘Laukiai’ ir baltarusiškos veislės ‘Vilina’ pomidoruose – atitinkamai 6 ir 5,9 %. Tai 

buvo statistiškai reikšmingas skirtumas, lyginant su veislėmis ‘Dručiai’ ir ‘Vėža’, 

kurių vaisiuose aptiktas šių medžiagų kiekis buvo mažiausias – 4,7 ir 4,8 %. Vienodą 

(5,7 %) tirpių sausųjų medžiagų kiekį sukaupė veislių ‘Viltis’ ir ‘Pažar’ pomidorai ir 

tai buvo tik 0,2 % daugiau už ‘Balčiai’ ir ‘Priz’ vaisiuose nustatytą kiekį. Pomidorų 

‘Skariai’ ir ‘Ruža’ vaisiuose sukauptų tirpių sausųjų medžiagų kiekis buvo vienodas 

ir siekė 5,4 %. 

1 lentelė. Cukraus ir titruojamojo rūgštingumo kiekis pomidorų vaisiuose 

Table 1. Sugar and titratable acidity in tomato fruits 

Veislė 

Cultivar 

invertuotas 

inverted 

Cukrus 

Sugar, % 

sacharozė 

saccharose 

109 

bendras total 

Titruojamasis rūgštingumas 

Titratable acidity, % 

‘Viltis’ 4,0 0,19 4,19 0,81 

‘Dručiai’ 3,41 0,57 3,98 0,56 

‘Balčiai’ 4,20 0,72 4,92 0,64 

‘Laukiai’ 4,26 0,19 4,45 0,62 

‘Skariai’ 4,72 0,22 4,94 0,53 

‘Pažar’ 4,66 0,28 4,94 0,68 

‘Vilina’ 4,52 0,19 4,71 0,60 

‘Priz’ 3,67 0,33 4,00 0,73 

‘Ruža’ 3,67 0,38 4,05 0,73 

‘Vėža’ 4,32 0,38 4,70 0,54 

R 05 

/ LSD 05 

0,293 0,299 0,584 0,164 

Pomidorų vaisiuose susintetintu askorbo rūgšties kiekiu (2 pav.) labiausiai išsiskyrė 

baltarusiška veislė ‘Vilina’ (20,4 mg %) ir lietuviška – ‘Balčiai’ (18,8 mg %). 

Veislių ‘Pažar’ ir ‘Laukiai’ pomidoruose nustatytas šios rūgšties kiekis buvo atitinkamai 

14,6 ir 11,4 mg %. Net trys veislės (‘Viltis’, ‘Dručiai’, ‘Skariai’) sukaupė vienodą 

askorbo rūgšties kiekį (9,4 mg %). Mažiausiai askorbo rūgšties nustatyta ‘Vėža’ veislės 

pomidoruose – 8,6 mg %. 

Mūsų tyrimo duomenimis didžiausias nitratų kiekis (116 mg kg -1 ), aptiktas veislės 

‘Balčiai’ pomidoruose (3 pav.), buvo statistiškai patikimas, palyginti su kitomis 

tirtomis veislėmis. Mažiausiai nitratų (52 mg kg -1 ) sukaupė veislių ‘Skariai’ ir ‘Vilina’ 

pomidorai. Kitų veislių vaisiuose nitratų kiekis įvairavo nuo 64 iki 82 mg kg -1 .

1 pav. Tirpių sausųjų medžiagų kiekis pomidorų vaisiuose 

Fig. 1. Dry soluble solids in tomato fruits 

2 pav. Askorbo rūgšties kiekis pomidorų vaisiuose 

Fig. 2. Amount of ascorbic acid in tomato fruits 

110

3 pav. Nitratų kiekis pomidorų vaisiuose 

Fig. 3. Amount of nitrates in tomato fruits 

4 pav. Likopeno ir β-karotino kiekis pomidorų vaisiuose 

Fig. 4. Amount of lycopene and β-carotene in tomato fruits 

111

Daugiausiai likopeno (8,97 mg %) ir β-karotino (1,46 mg %) susintetino baltarusiškos 

veislės ‘Pažar’ pomidorai (4 pav.), nedaug nuo jos atsiliko ir veislė ‘Vilina’: 

jos vaisiuose šių pigmentų kiekis buvo atitinkamai 0,68 ir 0,04 mg % mažesnis. Iš 

lietuviškų veislių didžiausias likopeno (7,23 mg %) ir β-karotino (1,44 mg %) kiekis 

nustatytas veislės ‘Dručiai’ vaisiuose, o absoliučiai mažiausias šių karotinoidų kiekis 

buvo veislės ‘Balčiai’ pomidoruose – atitinkamai 4,84 bei 0,95 mg %. 

Aptarimas. Iš visų pomidorų kokybės rodiklių svarbiausia yra biocheminė sudėtis, 

nes nuo vaisiuose susikaupusių vertingų medžiagų kiekio priklauso jų skonis ir 

aromatas. Pomidorai yra viena labiausiai maistui vartojamų daržovių, nes išsiskiria 

gera biochemine sudėtimi. Didžiausią įtaką vertingų ir žalingų medžiagų kiekiui 

vaisiuose turi pomidorų auginimo bei aplinkos sąlygos ir veislės savybės (Karalius, 

1984; Viškelis ir kt., 2005). 

Pagrindinė pomidorų maistinė medžiaga – angliavandeniai. Lauke auginti pomidorai 

angliavandenių sukaupia daugiau negu auginti šiltnamiuose. Vaisių skonis 

priklauso nuo cukraus ir rūgščių kiekio bei jų santykio. Kuo daugiau cukraus ir mažiau 

rūgščių, tuo skonis geresnis. Iš rūgščių daugiausia susikaupia citrinos ir obuolių, 

o pernokusiuose vaisiuose būna rūgštynių, vyno, pieno rūgšties (Дьяченко, 1972; 

Malundo ir kt., 1995; Аутко, 2003). Iš mūsų tirtų veislių didžiausias bendro cukraus 

kiekis ir mažiausias titruojamasis rūgštingumas nustatytas lietuviškos veislės ‘Skariai’ 

pomidoruose. Baltarusiškos veislės ‘Pažar’ vaisiai sukaupė tiek pat cukraus, tik jų 

titruojamasis rūgštingumas buvo didesnis. 

Sunokusiuose pomidorų vaisiuose sacharozė sudaro tik nedidelę juose aptinkamo 

bendro cukraus kiekio dalį, daugumą sudaro invertuotas cukrus – gliukozė ir fruktozė 

(Malundo ir kt., 1995; Johnson ir kt., 1998). Mūsų tyrimo duomenimis skirtingų veislių 

vaisiuose nustatytas sacharozės kiekis taip pat buvo nedidelis ir įvairavo nuo 0,19 iki 

0,72 %, o invertuoto cukraus kiekis kito nuo 3,41 iki 4,72 %. 

Tirpių sausųjų medžiagų, askorbo rūgšties ir nitratų kiekiai pomidorų vaisiuose 

nėra pastovūs, jie labiausiai priklauso nuo auginimo sąlygų ir augalo veislės. 

Vidutinis tirpių sausųjų medžiagų kiekis prinokusiuose pomidoruose yra nuo 4 iki 6 % 

(Дьяченко, 1972; Dorais ir kt., 2001). Tai patvirtino ir mūsų atlikti tyrimai: mažiausias 

šių medžiagų kiekis nustatytas veislės ‘Dručiai’ vaisiuose – 4,7 %, didžiausias kiekis 

veislių ‘Laukiai’ ir ‘Vilina’ pomidoruose – atitinkamai 6,0 ir 5,9 %. 

Vidutinis askorbo rūgšties kiekis pomidorų vaisiuose įvairuoja nuo 10 iki 

20 mg % – tai lemia veislės savybės. Kai kurie autoriai teigia, kad vidutinis askorbo 

rūgšties kiekis pomidoruose yra 25 mg % (Дьяченко, 1972; Stern ir kt., 1994; Viškelis 

ir kt., 2005). Mūsų tyrimo duomenimis susintetintu askorbo rūgšties kiekiu labiausiai 

išsiskyrė baltarusiška veislė ‘Vilina’ ir lietuviška veislė ‘Balčiai’: jų vaisiuose aptikta 

atitinkamai 20,4 ir 18,8 mg % šios rūgšties. 

Pomidorai priskiriami prie mažai nitratų kaupiančių daržovių: juose aptinkamas 

nitratų kiekis svyruoja vidutiniškai nuo 9 iki 136 mg kg -1 (Januškevičius ir kt., 2005; 

Viškelis ir kt., 2005). Mūsų tirtų veislių pomidoruose nustatytas nitratų kiekis taip pat 

buvo nedidelis. Mažiausiai nitratų rasta lietuviškos veislės ‘Skariai’ ir baltarusiškos 

veislės ‘Vilina’ vaisiuose, daugiausia – veislės ‘Balčiai’ pomidoruose. 

Pomidorų vaisiaus spalva iš esmės priklauso nuo jame esančių karotinoidų (likopeno, 

karotino ir kt.) koncentracijos ir pasiskirstymo, o augalo auginimo sąlygos ir 

112

genetinė prigimtis gali turėti labai didelės įtakos likopeno kiekiui vaisiuose (Viškelis 

ir kt., 2005; Tomlekova ir kt., 2007). Manoma, kad pomidoruose esantys karotinoidai, 

ypač likopenas, gali mažinti susirgimų įvairiomis ligomis, ypač širdies kraujagyslių 

ligomis ir prostatos vėžiui, tikimybę (Cohen, 2002). Iš mūsų tirtų pomidorų daugiausia 

likopeno ir β-karotino sukaupė baltarusiškos veislės ‘Pažar’ vaisiai. 

Išvados. 1. Lietuviškos veislės ‘Skariai’ pomidorai sukaupė daug cukraus 

(4,94 %), o jų titruojamasis rūgštingumas (0,53 %) ir nitratų kiekis (52 mg kg -1 ) vaisiuose 

buvo vienas mažiausių. 

2. Baltarusiškos veislės ‘Vilina’ pomidorai susintetino daugiausia askorbo rūgšties 

(20,4 mg %) ir turėjo mažai nitratų (52 mg kg -1 ). Ši veislė buvo viena iš dviejų veislių, 

kurios sukaupė daugiausia tirpių sausųjų medžiagų (5,9 %) ir likopeno (8,29 mg %). 

3. ‘Pažar’ veislės pomidoruose nustatyti didžiausi likopeno (8,97 mg %) ir 

β-karotino (1,46 mg %) kiekiai. 

4. Pomidorų veislės ‘Skariai’, ‘Vilina’ ir ‘Pažar’ dėl vertingos pomidorų vaisių 

biocheminės sudėties gali būti panaudotos tolesniems kryžminimams kuriant naujas 

vertingas veisles. 

Gauta 2008 11 14 


Literatūra 

1. AOAC. Official methods of analysis. 1990. Ed. K. Herlich. Arlington, Virginia. 

2. Cohen L. A. 2002. Nutrition and prostate cancer: review. Annals of the New 

York academy of sciences, 963: 148–155. 

3. Dorais M., Papadopoulos M. A., Gosselin A. 2001. Greenhouse tomato fruit quality. 

Horticultural reviews, 26: 239–319. 

4. Januškevičius A., Vaičiulaitienė O., Šerėnas K. 2005. Lietuvoje auginamų daržovių 

mitybinė reikšmė. Veterinarija ir zootechnija, 31(53): 1 392–2 130. 

5. Johnson H. E., Salter G. J., Smith A. R., Hall M. A. 1998. Tomato growth and 

fruit quality in soilless culture. Acta Horticulture, 491: 337–342. 

6. Kader A. A. 1996. Maturity, ripening and quality relationships of fruit – vegetables. 


7. Karalius A. 1984. Vaisių ir daržovių kokybė. Mokslas, Vilnius. 

8. Levy J., Sharon Y. 2004. The functions of tomato lycopene and its role in human 

health. Herbal gram, 62: 49–56. 

9. Malundo T. M. M., Shewfelt, R. L., Scott J. W. 1995. Flavor quality of fresh 

tomato (Lycopersicon esculentum Mill.) as affected by sugar and acid levels. 

Postharvest Biology and Technology, 6(1–2): 103–110. 

10. Privalomieji kokybės reikalavimai šviežiems vaisiams ir daržovėms. 2003. P. 

Viškelis (sudaryt.). Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir Lietuvos sodininkystės 

ir daržininkystės institutas, Babtai, Kauno r. 

11. Salunkhe D. K., Kadam S. S. 1995. Handbook of fruit science and technology. 

New York. 

113

12. Stern D. J., Buttery R. G., Teranishi R., Ling L., Scott K., Cantwell M. 1994. 

Effect of storage and ripening on fresh tomato quality. Food Chemistry, 49(3): 

225–231. 


analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT–PLOT iš paketo 


14. Tomlekova N., Atanassova B., Baralieva D., Ribarova F., Marinova D. 

2007. Study on the variability of lycopene and β-carotene content in tomato 

(Lycopersicon esculentum Mill.). Acta Horticulturae, 729: 101–104. 

15. Visockienė G. 1987. Pomidorų veislė ‘Viltis’. Sodininkystė ir daržininkystė, 5: 

65–69. 

16. Viškelis P., Vilkauskaitė G., Noreika R. K. 2005. Pomidorų cheminė sudėtis, 

funkcinės savybės ir suvartojimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 182–192. 

17. Аутко А. 2003. Тепличное овощеводство. Минск. 

18. Дьяченко B. C. 1972. Повышение качества овощей. Москва. 

19. Методы биохимического исследования расстений. 1987. Под. ред. А. И. 

Ермаковa. Ленинград. 


Investigation of biochemical fruit composition in Lithuanian and Byelorussian 

tomato (Lycopersicon esculentum Mill.) cultivars 

A. Radzevičius, R. Karklelienė, Č. Bobinas, P. Viškelis 

Summary 

Investigation of tomato fruit biochemical composition was carried out at the 

Lithuanian Institute of Horticulture in 2007. There were five Lithuanian (‘Viltis’, ‘Dručiai’, 

‘Balčiai’, ‘Laukiai’, ‘Skariai’) and five Byelorussian (‘Pažar’, ‘Vilina’, ‘Priz’, ‘Ruža’, 

‘Vėža’) cultivars, in our experiment. The aim of this treatment was to evaluate biochemical 

parameters: sugar, titratable acidity, dry soluble solids, ascorbic acid, nitrate in tomato 

fruits and to establish cultivars with good biochemical composition for future breeding. 

It was established that Lithuanian cultivar ‘Skariai’ had the biggest amount of total 

sugar. Their titratable acidity and the amount of nitrates were the lowest in comparison with 

other investigated tomato fruits. The Byelorussian cultivar ‘Vilina’ had the biggest amount of 

ascorbic acid, low number of nitrates, a lot of dry soluble solids and lycopene in their fruits. 

The biggest amount of lycopene and β-carotene was established in tomato cultivar ‘Pažar’. 

Key words: ascorbic acid, biochemical composition, lycopene, nitrate, sugar, tomato, 

β-carotene, titratable acidity. 

114




Valgomosios dumplūnės (Physalis ixokarpa Bort.) 

integruotų veislių įvertinimas 

Nijolė Maročkienė 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT –54333 Babtai, Kauno r., 

el. paštas: n.marockiene@lsdi.lt 

2005–2006 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto lauko bandymų 

sėjomainoje tirta valgomoji dumplūnė (Physalis ixocarpa Bort.) – trys smulkių vaisių veislės: 

‘Iziumnyj’, ‘Zolotaja rossyp’, ‘Zemlianičnyj’ ir trys stambių vaisių veislės: ‘Gruntovyj 

gribovskij’, ‘Konditer’ , ‘Koroliok’. Tiriant valgomosios dumplūnės veislių grupę, įvertinta 

vaisių nokimo pradžia, derėjimo trukmė, augalų augumas, derlius, morfologiniai rodikliai. 

Nustatyta, kad iš stambius vaisius užauginančių dumplūnių veislių didžiausio skersmens ir 

masės vaisius išaugino ‘Koroliok’, o iš smulkius vaisius – ‘Zolotaja rossyp’. Visų veislių vaisiai 

apvalios formos, augantys – žali, sunokę – žaliai geltoni, geltoni ir oranžiniai, padengti 

žalsvu ir žalsvai pilku peraugusių taurėlapių apvalkalėliu. Kiekvienais metais nustatytas 

suminis ir augalo vaisių derlius. Skirtingų veislių dumplūnių derlius buvo nevienodas. Pagal 

suminį derlių nustatyta, kad tinkamiausios auginti ‘Koroliok’ ir ‘Zolotaja rossyp’ veislių 

valgomosios dumplūnės. 

Reikšminiai žodžiai: augalas, augumas, derlius, dumplūnės, morfologiniai rodikliai, 

vaisiai, veislės. 

Įvadas. Lietuvai įstojus į ES ir išsiplėtus rinkai, labai išaugo domėjimasis netradiciniais 

augalais. Valgomoji dumplūnė Lietuvoje ne tokia populiari, tačiau pastaruoju 

metu šia daržove vis labiau domimasi. Ją auginti ir panaudoti sunkoka dėl to, kad yra 

dar mažai žinių apie šių daržovių biologines savybes ir morfologinę sandarą. 

Dumplūnės (Physalis L.) gentyje yra apie 110 rūšių. Lietuvoje auginamos trys 

rūšys. Genties pavadinimas „physalis“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „pūslę“. Tai 

bulvinių (Solanacea Juss.) šeimos žoliniai augalai, kilę iš Pietų ir Centrinės Amerikos. 

Dumplūnės auginamos visose šilto klimato šalyse, daugiausia – Pietų Afrikoje 

(Pivavarov ir kt., 1997; Autko, 2004.). 

Dumplūnės nuo seno žinomos kaip liaudies medicinos vaistas. Jų vaisiuose yra 

daug citrinos rūgšties, fosforo, geležies, vitaminų PP, C, rauginių ir pektininių medžiagų, 

kurios turi želatinuojančių savybių. Valgomosios dumplūnės vaisiuose esančios 

karčiosios medžiagos (fizalinas ir kitos, panašios į alkaloidus) suteikia specifinį skonį 

(Golovin ir kt., 1999; Petkevičienė, 2005). Dėl šios savybės vaisius mėgsta ne visi. Bet 

115

yra veislių, kurių vaisių minkštimas sultingas, geltonas ar oranžinis, skonis gaivinantis, 

saldokas, primenantis žemuogę ar ananasą (Kwiatkowska ir kt., 1993.) 

Dumplūnės – šilumą ir saulėtą vietą mėgstantys augalai. Lapai ilgakočiai, su 

smailiomis viršūnėmis, švelniai plaukuoti, pakraščiai kiek dantyti. Viršutinėje stiebo 

dalyje išsidėstę po kelis, apatinėje – pavieniai. Žiedai susitelkę po vieną lapų pažastyse, 

geltoni arba žalsvai oranžiniai, juos gaubia ryškiai žalios, geltonos ar oranžinės 

taurelės. Vaisiui augant, taurelės didėja ir apgaubia vaisių. Vaisius – apvali ar apvaliai 

plokščia, gelsva, geltona, oranžinė ar rusva uoga. Nesunokę vaisiai sodriai žali. Ant 

augalo vienu metu yra ir žiedų, ir sunokusių vaisių. Skirtingų rūšių ir veislių vaisius 

sveria nuo 3 iki 90 g, o augalo aukštis siekia 30–120 cm. Sėklos gelsvos, inksto formos, 

suplotos, smulkios (1–1,5 mm skersmens). Vaisiuje būna vidutiniškai iki 200 sėklų. 

Vaisių derlius iš augalo – 1–5 kg. Iš hektaro galima surinkti iki 15 t vaisių. Augalai 

pakantūs žemesnei temperatūrai (Karatajev ir kt., 1989). 

Darbo tikslas – įvertinti įvairių dumplūnių veislių morfologinius požymius ir 

produktyvumą Lietuvos agroklimato sąlygomis. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Valgomosios dumplūnės (Physalis ixokarpa 

Bort.) integruotų veislių vertinimo tyrimai atlikti 2005–2006 m. Lietuvos sodininkystės 

ir daržininkystės instituto lauko bandymų sėjomainoje. Kiekvienais tyrimų 

metais gegužės mėnesio antrąjį dešimtadienį į lauką sodintos trys smulkiais vaisiais 

dumplūnių veislės: ‘Iziumnyj’, ‘Zolotaja rossyp’, ‘Zemlianičnyj’, ir trys stambiais 

vaisiais veislės: ‘Gruntovyj gribovskij’, ‘Konditer’, ‘Koroliok’. Valgomosios dumplūnės 

pasėtos daigyne balandžio 26–28 d., į nuolatinę augimo vietą lauke daigai sodinti 

gegužės pirmąjį dešimtadienį. Smulkiais vaisiais dumplūnių daigai sodinti 45 × 70 cm, 

o stambiais – 60 × 70 cm atstumais. Laukeliai išdėstyti randomizuotai. Bandymo 

variantai kartoti po tris kartus. Apskaitinio laukelio plotas – 4,2 m 2 . Augalai prižiūrėti 

pagal LSDI priimtas vaisinių augalų auginimo technologijas. Dumplūnių vaisių derlius 

imtas rugsėjo mėnesio antrąjį dešimtadienį. Kiekvieno pakartojimo apskaita atlikta 

iš 10 augalų. Dirvožemio granuliometrinė sudėtis – lengvas priemolis ant priemolio, 

reakcija artima neutraliai (Buivydaitė ir kt., 2001). 

Atliekant tyrimus fiksuoti augalų augimo tarpsniai. Augalo ir vaisių biometriniai 

matavimai ir derliaus apskaita atlikti vegetacijos pabaigoje. Gauti duomenys apdoroti 

statistiniu metodu, naudojant programą ANOVA (Tarakanovas, Raudonius, 2003 ). 

Meteorologinės sąlygos tyrimų metais skyrėsi. 2005 m. augalų vegetacijos 

laikotarpis buvo šiltas ir prilygo vidutiniam daugiamečiui, nors birželio ir rugpjūčio 

mėnesiais vyravo kiek vėsesni orai. Karštas ir sausas buvo liepos mėnuo. Rugpjūtis 

buvo lietingesnis negu įprasta: kritulių iškrito 34,8 mm daugiau negu daugiametis 

vidurkis. Augalams augti ir vaisiams nokti sąlygos buvo geros. 2006 m. augalų vegetacijos 

laikotarpis buvo šiltesnis ir drėgnesnis: vidutinė oro temperatūra buvo 0,9 °C 

aukštesnė už vidutinę daugiametę, o kritulių iškrito 11,0 mm daugiau už daugiametį 

vidurkį. Karšta ir sausa buvo vasaros pirmoji pusė. Augalams trūko drėgmės, jie augo 

nevienodai. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais kritulių iškrito atitinkamai 98,8 ir 53,3 mm 

daugiau už daugiametį vidurkį. Augalai augo vešliai, tačiau vaisiams nokti ir išaugti 

geros kokybės sąlygos buvo vidutinės. 

116

1 lentelė. Meteorologinės sąlygos vegetacijos metu 

Table 1. Meteorological conditions during vegetation 

Metai 

Year 

Mėnesiai 

Months 

05 06 07 08 09 

05–09 vidurkis 

average 


Air temperature, °C 

1924–2000 12,0 16,5 17,7 16,4 12,0 14,9 

2005 11,3 14,8 19,1 14,7 12,8 14,5 

2006 11,9 16,3 19,3 17,5 14,5 15,8 

Krituliai 

Precipitation, mm 

1924–2000 43,8 51,2 71,3 74,6 29,7 54,2 

2005 65,4 66,6 3,8 109,4 19,9 53,0 

2006 23,8 13,8 30,2 173,4 83,0 65,2 

Kauno meteorologijos stoties 2005–2006 m. duomenys 

Data of Kaunas meteorological station, 2005–2006 

Rezultatai. Tirtos šešios valgomosios dumplūnės veislės: trys smulkių vaisių – 

‘Iziumnyj’, ‘Zolotaja rossyp’, ‘Zemlianičnyj’ ir trys – stambių vaisių – ‘Gruntovyj 

gribovskij’, ‘Konditer’ ir ‘Koroliok’. 

2 lentelė. Valgomosios dumplūnės augimo tarpsniai 

Table 2. Growth periods of the edible husk tomato 

Babtai, 2005–2006 m. 

Augimo tarpsniai, d. 

Growth periods, days 

‘Iziumnyj’ 

‘Zolotaja 

rossyp’ 

‘Zemlianičnyj’ 

Veislės 

Cultivar 

‘Gruntovyj 

gribovskij’ 

Sėja–sudygimas 

10–12 9–10 10–11 11–13 12–13 10–12 

Sowing-germination 

Sudygimas–žydėjimo pradžia 38–43 35–40 40–42 42–45 39–42 37–39 

Germination-beginning of flowering 

Sudygimas–derėjimo pradžia 92–96 88–93 90–92 96–103 98–105 93–98 

Germination-beginning of yielding 

Derėjimo trukmė 

49–51 54–58 48–54 42–46 43–44 45–48 

Duration of yielding 

Vegetacijos trukmė 

143–149 148–152 146–148 151–155 149–152 146–150 

Duration of vegetation 

Valgomosios dumplūnės sėtos balandžio 26–28 dienomis. Augalai sudygo vidutiniškai 

per 10–12 dienų. Anksčiausiai žydėti pradėjo smulkių vaisių ‘Zolotaja rossyp’ 

‘Konditer’ 

‘Koroliok’ 

117

augalai, vėliausiai – stambių vaisių ‘Gruntovyj gribovskij’ augalai. Greičiausiai vaisius 

pradėjo nokinti smulkių vaisių ‘Zolotaja rossyp’ ir ‘Zemlianičnyj’, vėliausiai – 

stambiais vaisiais ‘Konditer’ veislės augalai. 2005 m. derėjimas truko vidutiniškai 42 

dienas, 2006 m. – 58 dienas (2 lentelė). 

Tyrimo metu pastebėta, kad augalai žydi ir vaisiai noksta iki pirmųjų šalnų. 

Vegetacijos trukmė – 142–155 dienos. 

Tirtas šešių veislių valgomosios dumplūnės augalų augumas. Dvejų metų duomenimis 

vidutinis augalo aukštis – 48,4 cm. Aukščiausi buvo stambių vaisių ‘Gruntovyj 

gribovskij’ (2005 m. – 64,8; 2006 m. – 64,6 cm), žemiausi – smulkių vaisių ‘Zolotaja 

rossyp’ augalai (2005 m. – 32,1; 2006 m. – 34,7 cm) (pav.). 

Pav. Valgomosios dumplūnės augalų augumas, cm 

Fig. Growth vigour of edible husk tomato, cm 

Įvertinus valgomųjų dumplūnių vaisiaus masę, skersmenį ir ilgį, nustatyta, kad 

smulkių vaisių veislė ‘Iziumnyj’ išaugino mažiausius vaisius, o stambių vaisių veislė 

‘Karoliok’ – didžiausius vaisius (3 lentelė). 

3 lentelė. Valgomosios dumplūnės morfologinių požymių įvertinimas 

Table 3. Evaluation of the morphological properties of edible husk tomato 

Veislės 

Cultivar 

masė 

weight, g 

Vaisiaus 

Fruit 

skermuo ilgis 

diameter, cm length , cm 

Babtai, 2005–2006 m. 

indeksas 

index 

1 2 3 4 5 

‘Iziumnyj’ 3,4 1,3 1,2 0,9 

‘Zolotaja rossyp’ 5,8 2,1 2,0 0,9 

‘Zemlianičnyj’ 4,0 1,8 1,6 0,9 

Vid. / Average 4,4 1,7 1,6 0,9 

R 05 

/ LSD 05 

0,183 0,044 0,048 - 

118



1 2 3 4 5 

‘Gruntovyj gribovskij’ 48,9 4,5 3,8 0,8 

‘Konditer’ 40,5 4,2 3,6 0,9 

‘Koroliok’ 62,8 5,0 4,1 0,8 

Vid. / Average 50,7 4,6 3,8 0,8 

R 05 

/ LSD 05 

1,205 0,134 0,17 - 

2005 ir 2006 m. didžiausią vaisių derlių iš krūmo davė stambių vaisių veislė 

‘Koroliok’ – atitinkamai 4,68 ir 4,56 kg, mažiausią – smulkių vaisių veislė ‘Iziumnyj’ – 

atitinkamai 0,29 ir 0,32 kg. Palyginus vidutinį suminį stambių vaisių ir smulkių vaisių 

veislių vaisių derlių, 2005 ir 2006 m. gautas atitinkamai 3,63 ir 3,64 kg skirtumas 

(4 lentelė). 

4 lentelė. Valgomųjų dumplūnių vaisių suminis derlius 

Table 4. Total yield of edible husk tomato fruits 

119 

Babtai, 2005–2006 m. 

Derlius iš krūmo 

Veislės 

Yield per bush 

Cultivar 

2005 m. 2006 m. 

kg/m 2 

vnt. / unit. kg vnt. / unit. kg 

‘Iziumnyj’ 92 0,29 101 0,32 0,72 

‘Zolotaja rossyp’ 86 0,41 92 0,41 1,73 

‘Zemlianičnyj’ 98 0,32 131 0,34 0,92 

Vid. Average 92 0,34 108 0,36 1,02 

R05 / LSD05 34,51 0,056 17,85 0,016 0,157 

‘Gruntovyj gribovskij’ 78 3,12 80 3,45 8,20 

‘Konditer’ 159 4,11 142 3,86 7,15 

‘Koroliok’ 168 4,68 153 4,56 9,80 

Vid. / Average 135 3,97 125 4,0 8,38 

R 05 

/ LSD 05 

21,546 0,224 20,417 0,425 0,315 

Tyrimų duomenimis skirtingų veislių vaisių kiekis iš krūmo skyrėsi. Stambių 

vaisių ‘Koroliok’ ir ‘Konditer’ veislių valgomosios dumplūnės išaugino daugiausia 

vaisių – atitinkamai 161 ir 151 vnt. 

Aptarimas. Remiantis tyrimų duomenimis, rekomenduojama visų veislių valgomąsias 

dumplūnes auginti lauko sąlygomis. Vaisių kiekį ir derlių lemia augalo 

genotipas ir meteorologinės sąlygos. 

Ištyrus įvairių veislių grupių skirtingo augumo valgomąsias dumpūnes ir atsižvelgus 

į kitų tyrėjų duomenis, paaiškėjo, kad vaisių sunokimo laikas turi įtakos 

derliui ir kokybei (Cantvell, 2001). Mūsų tyrimo duomenimis pagal vaisių sunokimo 

laiką valgomąsias dumplūnes galima suskirstyti į ankstyvąsias – ‘Zolotaja rossyp’ ir 

‘Koroliok’, vidutinio ankstyvumo – ‘Zemlianičnyj’ ir ‘Gruntovyj gribovskij’ ir vidutinio 

vėlyvumo – ‘Iziumnyj’, ‘Konditer’.

‘Iziumnyj’, ‘Zolotaja rossyp’ ir ‘Zemlianičnyj’ veislių smulkių vaisių valgomosios 

dumplūnės vaisiai maži, gero aromato ir skonio. ‘Iziumnyj’ ir ‘Zemlianičnyj’ veislių 

vaisiai saldūs su žemuogių aromatu, ‘Zolotaja rossyp’ – saldžiarūgščiai su braškių 

ir ananasų aromatu. Stambių vaisių veislių ‘Konditer’, ‘Koroliok’ ir ‘Gruntovyj gribovskij’ 

vaisiai dideli, mėsingi, geltoni, mažai saldūs. Mažus vaisius išauginančios 

valgomosios dumplūnės augalai žemesni ir kompaktiškesni (Abak, 1994). 

Išvados. 1. Valgomosios dumplūnės veislių grupėje aukščiausi (64,7 cm) yra 

stambių vaisių veislės ‘Gruntovyj gribovskij’ augalai. 

2. Daugiausia vaisių išaugina stambių vaisių veislės ‘Koroliok’ (161 vnt.), mažiausiai 

– ‘Gruntovyj gribovskij’ augalai (79 vnt.). 

3. Didžiausią suminį vaisių derlių išaugina stambių vaisių veislės ‘Koroliok’ 

(9,8 kg/m 2 ) ir smulkių vaisių – veislės ‘Zolotaja rossyp’ (1,73 kg/m 2 ) augalai. 

Gauta 2008 011 14 


Literatūra 

1. Abak K., Güler H. Y., Sary N., Paksoy M. 1994. Earliness and yield of physalis 

(P. Ixocarpa Brot. and P. Peruviana L.) in greenhouse, low tunnel and open field. 

Acta Hort., 366: 301–306. 

2. Buivydaitė V., Motūzas A., Vaičys M. 2001. Naujoji Lietuvos dirvožemių klasifikacija 

(1999). Akademija. 

3. Cantvell M., Flores-Minutti J., Trejo-Gonzalez A. 1992. Developmental changes 

and postharvest physiology of tomatil Brot. Scientia Horticulturae Year, 50(1–2): 

59–70. 

4. Kwiatkowska J. A., Kwiatkowski S., Berdovski W. 1993. Rosliny leznicze atlas. 

Warszawa. 

5. Petkevičienė J., Kriaučiūnienė V. 2005. Lietuvos gyventojų daržovių ir vaisių 

vartojimo įpročiai. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 88–95. 




7. Аутко А. 2004. В мире овощей. Минск. 

8. Головин В. П., Серкол Л., Головина Г. Ф. 1999. Агробиологические 

особенности и перспективы использования ценных лекарственных и 

лечебно-ароматических растений. Материалы VII международного 

симпозиума „Нетрадиционное растениеводство, экология и здоровье“. 

Симферополь, 421–422. 

9. Каратаев Е. С., Русанов Б. Г., Бешанов А. В. 1989. Настольная книга 

овощевода. Ленинград. 

10. Пивоваров В. Б, Мамедов М. И., Бочарников Н. И. 1997. Пасленовые 

культуры в нечерноземной зоне России. Москва. 

120


Evaluation of the edible husk tomato (Physalis ixokarpa Brot.) integrated 

cultivars 

N. Maročkienė 

Summary 

There was investigated edible husk tomato in the crop rotation of field experiments of 

the Lithuanian Institute of Horticulture in 2005–2006. There were investigated three small 

fruit cultivars – ‘Iziumnyj’, ‘Zolotaja rossyp’, ‘Zemlianičnyj’ and three big fruit cultivars – 

‘Gruntovyj gribovskij’, ‘Konditer’, ‘Koroliok’. When investigating the group of edible husk 

tomato, there was evaluated the beginning of fruit ripening, yielding duration, plant growth 

vigour, yield and morphological indices. It was established that out of the big fruit cultivars, 

‘Koroliok’ produced fruits of biggest diameter and weight, and out of the small fruit cultivars – 

‘Zolotaja rossyp’. Fruits of all cultivars were round, green while growing, and when ripen – 

greenish yellow, yellow and orange, covered with greenish and greenish grey membrane of 

overgrown sepals. Every year it was established total yield and plant fruit yield. The yield of 

different cultivars of husk tomato was uneven. According to the total yield, it was established 

that edible husk tomato cultivars ‘Koroliok’ and ‘Zolotaja rossyp’ are the most suitable to grow. 

Key words: plant growth vigour, yield, husk tomato, morphological indices, fruits, 

cultivars. 

121




Priešsėlių įtaka ekologiškai auginamoms lauko 

daržovėms 

Roma Starkutė, Vytautas Zalatorius, Laisvūnė Duchovskienė 


el. paštas: r.starkute@lsdi.lt 

2003–2007 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, ekologiškai daržovėms 

auginti paruoštame bandymų lauke, tirta tinkamiausių augalų žaliajai trąšai parinkimas ir jų 

įtaka ekologiškai auginamų daržovių derliui ir pasėlio piktžolėtumui. Daugiausia (43,2 t ha -1 ) 

žalios masės užaugino žirnių ir avižų mišinys, mažiausiai (24,5 t ha -1 ) – miežiai. Didžiausi visų 

augintų daržovių standartinio derliaus priedai tiek pirmaisiais, tiek antraisiais ir trečiaisiais 

metais, patręšus žaliąja trąša, gauti auginant jas po miežių su dobilų įsėliu ir avižų ir žirnių 

mišinio. Trečiaisiais metais po patręšimo žaliąja trąša visuose variantuose gauta daržovių 

derliaus mažėjimo tendencija. Daržovių pasėlyje vyravo vienametės dviskiltės ir vienametės 

vienaskiltės piktžolės. Daugiausia jų rasta daržovių, augintų po miežių su dobilų įsėliu, 

mažiausiai – po juodojo pūdymo bei žirnių ir avižų mišinio, pasėliuose. Piktžolių skaičiaus 

pokyčiai priklausė nuo priešsėlių sudarytų dirvožemio sąlygų, lėmusių pasėlio produktyvumą, 

ir pasėlio tankumo. 

Reikšminiai žodžiai: ekologiškos daržovės, derlius, piktžolės, priešsėliai, sideraliniai 

augalai žaliajai trąšai. 

Įvadas. Auginant daržoves ekologiškai, viena efektyviausių priemonių, palaikančių 

dirvožemio derlumą, yra tręšimas organinėmis trąšomis. Sistemingai tręšiant 

organinėmis trąšomis – mėšlu, padidėja dirvožemio biologinis aktyvumas, pagerėja 

fizikinės ir cheminės savybės, vandens ir oro režimas (Tripolskaja, 1994). Kadangi 

mėšlo sukaupiama palyginti mažai, reikia daugiau augalų auginti žaliajai trąšai. Šios 

trąšos vaidmuo agroekosistemoje labai įvairiapusis. Ji gerina dirvožemio derlumo 

rodiklius: suaktyvina maisto medžiagų apytaką, biotos aktyvumą. Auginant ankštinius 

augalus, gausėja azoto, padidėja fosforo junginių judrumas. Užarta žalioji trąša pagerina 

dirvožemio fizikines savybes (Tripolskaja, 2005). Taip pat žalioji trąša gerokai pigesnė, 

o jos poveikis pirmaisiais metais po užarimo neretai geresnis negu mėšlo (Lazauskas, 

1992; Žekonienė, Rutkovienė, 2001; Довбан, 1991) 

Žaliajai trąšai tinkamiausi ankštiniai augalai – pašariniai ir siauralapiai sideraliniai 

lubinai, pašarinės pupos, seradėlės ir vikiai, nes jų nereikia tręšti azoto trąšomis. 

Jie patys apsirūpina azotu, nemažai jo sukaupdami žalioje masėje ir šaknyse. Augalų 

šaknims skverbiantis gilyn, formuojasi struktūriniai dariniai, kurių patvarumą lemia 

123

humusas ir kitos medžiagos, susidarančios irstant šaknims ir organinėms liekanoms 

(Гребенников, Ельников, 2001; Миркин ir kt., 2002). 

Pastaruoju metu dažnai auginami ir posėliniai augalai, kurių vegetacijos periodas 

trumpas, – garstyčios, aliejiniai ridikai, vasariniai rapsai. Aparus augalus žaliajai 

trąšai, į dirvožemį patenka daug organinių medžiagų, pagerėja biologinės dirvožemio 

savybės, o dėl kryžmažiedžių augalų viduje esančių fitoncidų pagerėja dirvožemio 

fitosanitarinė būklė (Velička, 2002; Cheng, Coleman, 1990). 

Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių derliaus gausumą ir kokybę, yra tinkama 

sėjomaina. Tinkamai sudaryta sėjomaina yra taip pat veiksminga piktžolių mažinimo 

priemonė, nes joje auginami augalai nustelbia piktžoles konkuruodami su jomis ar dėl 

alelopatinio poveikio. Tai patvirtina piktžolių kontrolės augalų sėjomainose mokslinių 

tyrimų duomenys, rodantys, kad piktžolės labiau plinta nesilaikant sėjomainos 

(Doucet ir kt., 1999). Tinkamai augalus kaitaliojant, ne tik sumažėja piktžolėtumas, 

bet ir taupomos lėšos, skirtos piktžolėms naikinti (Hald, 1999). 

Ekologiškai išauginto daržovių derliaus kiekis ir kokybė, pasėlio švarumas, dirvožemio 

derlumo išlaikymas ir jo didinimas yra pagrindiniai ekologinio ūkininkavimo 

uždaviniai. 

Darbo tikslas – parinkti ekologiškai auginamų lauko daržovių geriausius priešsėlius 

žaliajai trąšai ir nustatyti jų įtaką daržovių derliui ir piktžolėtumui. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Bandymai atlikti 2003–2007 m. Lietuvos 

sodininkystės ir daržininkystės institute, ekologiškai daržovėms auginti paruoštame 

bandymų lauke. Dirvožemis – priesmėlis ant lengvo priemolio, karbonatingasis 

sekliai glėjiškas išplautžemis (IDg 8-k, /Calc(ar)i – Epihypogleyc Luvisols LVg-p-wcc) 

(Buivydaitė ir kt., 2001). Ariamojo sluoksnio pHKCL – 7,4–7,7, judriojo fosforo 

(P 2 

O 5 

) – 211–370 mg kg -1 , judriojo kalio (K 2 

O) – 151–249 mg kg -1 , humuso – 1,64– 

1,69 %, mineralinio azoto 0–60 cm gylyje – 92 kg ha -1 . 

Bandymai pradėti 2003–2004 metais. 

Tyrimų schema: 

Priešsėliai: 1. Juodasis pūdymas 

2. Miežiai žaliajai trąšai 

3. Miežiai + dobilų įsėlis žaliajai trąšai 

4. Vasariniai kviečiai žaliajai trąšai 

5. Žirnių ir avižų mišinys (1:1) žaliajai trąšai 

Po priešsėlių augintos daržovės: 

morkos – burokėliai – svogūnai; 

svogūnai – morkos – burokėliai; 

burokėliai – svogūnai – morkos. 

Augintų daržovių veislės ir hibridai: svogūnai ‘Lietuvos didieji’, morkos 

‘Svalia’ F 1 

, burokėliai ‘Kamuoliai 2’. 

Tyrimų variantai kartoti po keturis kartus. Augalų žaliajai trąšai laukelių plotas 

– 264 m 2 (pradinis ilgis – 22 m, plotis – 12 m). Daržovių apskaitomųjų laukelių 

plotas – 14 m 2 . 

Anksti pavasarį, pradžiūvus rudenį suartai dirvai, kultivuota ir akėta. Gegužės 

antrąjį dešimtadienį pasėtas žirnių ir avižų mišinys (125:125 kg ha -1 ), vasariniai 

kviečiai (180 kg ha -1 ) ir miežiai (170 kg ha -1 ). Miežiams sudygus, į juos įsėti dobilai 

(14 kg ha -1 ). Sėklos norma apskaičiuota 100 % ūkine verte. 

124

Žirnių ir avižų mišinio žalios masės derlius nuimtas augalams masiškai žydint, 

vasarinių kviečių ir miežių – augalų varpoms plaukėjant. Žalia masė buvo susmulkinta 

ir aparta. Nuo laukelio, kuriame įsėti dobilai, šiaudai nugrėbti. Dobilai vėlai rudenį 

užarti žaliajai trąšai. 

Juodasis pūdymas įdirbtas sluoksniniu būdu: du kartus artas, tris kartus kultivuotas. 

Sideraliniai augalai ir po jų augintos daržovės netręšti ir nepurkšti pesticidais. 

Augalų žalios masės derliui nustatyti kiekvieno laukelio 10 m -2 plote augalai 

buvo nupjauti ir pasverti. Sausųjų medžiagų kiekiui ir derliui nustatyti bei cheminėms 

analizėms atlikti paimtas 1 kg žalios masės ėminys. 

Priešsėlių piktžolėtumas nustatytas prieš užariant, o daržovių pasėlių – prieš 

pirmąjį ravėjimą ir derliaus nuėmimą. Apskaita atlikta imant piktžoles iš kiekvieno 

pakartojimo keturių 0,25 m 2 ploto vietų (Stancevičius, 1979). 

Bandymų duomenys statistiškai apdoroti ANOVA programa (Tarakanovas, 

Raudonius, 2003). 

Meteorologinės sąlygos. 2003 metų pavasaris buvo sausas, tačiau šiltesnis, 

palyginti su daugiamečiu vidurkiu. Augalams dygti sąlygos buvo vidutiniškos. Vasara 

ir rugsėjo mėnuo šiek tiek šiltesni, bet kritulių kiekis artimas daugiamečiam vidurkiui. 

2004 m. orai buvo vėsesni ir drėgnesni, tačiau sąlygos augalams augti buvo palankios. 

2005 m. gegužės ir birželio mėn. kritulių iškrito daugiau negu vidutiniškai. Liepa buvo 

karšta ir sausa. Rugpjūtis buvo gerokai drėgnesnis negu įprasta. Daržovėms dygti ir 

augti sąlygos buvo vidutiniškos. 2006 m. vasara buvo karšta ir labai sausa. Vidutinė 

oro temperatūra buvo beveik 1 °C aukštesnė už daugiametę vidutinę, o kritulių iškrito 

20,5 mm mažiau negu daugiametis vidurkis. Ypač karšti ir sausi buvo liepos ir 

rugpjūčio mėnesiai, o rugsėjis šiltas, palyginti su daugiamečiu vidurkiu, bet drėgnas 

(iškrito beveik 1,5 karto daugiau kritulių negu daugiametis vidurkis). Ypač nepalankios 

sąlygos buvo svogūnams augti. Jie ilgai dygo, o vėliau sunkiai augo, nes trūko drėgmės. 

2007 m. vegetacijos laikotarpis buvo vėsus. Oro temperatūra balandžio–spalio 

mėnesiais buvo 1,2 °C žemesnė už daugiametę vidutinę, o kritulių iškrito 12,8 mm 

daugiau negu daugiametis vidurkis. 

Rezultatai. Vidutiniais dvejų metų duomenimis daugiausia (43,2 t ha -1 ) žalios 

masės išaugino žirnių ir avižų mišinys, mažiausiai (24,5 t ha -1 ) – miežiai: jų žalios 

masės derlius buvo 18,7 t ha -1 mažesnis už žirnių ir avižų mišinio žalios masės derlių 

(1 lentelė). Daugiausia sausųjų medžiagų (7,3 t ha -1 ) gauta patręšus vasarinių kviečių 

žaliąja mase. Miežių, miežių su dobilų įsėliu bei žirnių ir avižų mišinio sausųjų medžiagų 

gauta atitinkamai 1,8; 1,4; 0,8 t ha -1 mažiau. Atlikus žalios masės chemines 

analizes, apskaičiuotas į dirvą patekusių maisto medžiagų kiekis. Patręšus žirnių ir avižų 

mišinio žaliąja mase, į dirvą pateko 104 kg ha-1 azoto, t. y. 42 kg ha -1 daugiau negu 

patręšus miežių, 17 kg ha -1 daugiau negu miežių su dobilų įsėliu ir 6 kg ha -1 daugiau 

negu vasarinių kviečių žaliąja mase. Daugiausia fosforo į dirvą pateko patręšus miežių 

su dobilų įsėliu žaliąja mase (21 kg ha -1 ), mažiausiai (14 kg ha -1 ) – miežių žaliąja 

mase. Daugiausia kalio (150 kg ha -1 ) į dirvą pateko patręšus žirnių ir avižų mišiniu, 

mažiausiai (79 kg ha -1 ) – miežių žaliąja mase. 

125

1 lentelė. Maisto medžiagų kiekis sideralinių augalų antžeminėje masėje 

Table 1. Amount of nutrients in sideral plant aboveground mass 

Babtai, 2003–2004 m. 

Priešdėliai 

Organinės trąšos 

Organic fertilizer, t ha -1 

Maisto medžiagos 

Nutrients, kg ha -1 

Preplant žalia masė sausosios medžiagos 

fresh herb dry matter 

N P 2 

O 5 

K 2 

O 

Juodasis pūdymas (kontrolė) - - - - - 

Bare fallow (control) 

Miežiai 

24,5 4,1 62 14 79 

Barley 

Miežiai su dobilų įsėliu 30,2 5,9 87 21 121 

Barley with clover under-crop 

Vasariniai kviečiai 

32,5 7,3 98 19 125 

Summer wheat 

Žirnių ir avižų mišinys 43,2 6,5 104 20 150 

Pea and oat mixture 

R 05 

/ LSD 05 

3,0 0,5 

Pirmaisiais po patręšimo žaliąja trąša metais buvo augintos daržovės: morkos, 

burokėliai, svogūnai. Didžiausias standartinis morkų derlius (38,5 t ha -1 ) gautas auginant 

jas po miežių su dobilų įsėliu bei žirnių ir avižų mišinio (2 lentelė). Lyginant su 

kontrole, gautas esminis (7,4 t ha -1 ) derliaus padidėjimas. Vasariniai kviečiai žaliajai 

trąšai taip pat iš esmės padidino (3,5 t ha -1 ) šakniavaisių derlių. Burokėlių didžiausias 

standartinis derlius (atitinkamai 29,2 ir 27,8 t ha -1 ) gautas auginant juos po miežių 

žaliajai trąšai ir miežių su dobilų įsėliu. Lyginant su kontrole, šie sideraliniai augalai 

daržovių derlių taip pat iš esmės padidino (atitinkamai 3,3 ir 1,9 t ha -1 ). Didžiausias 

svogūnų standartinis derlius (20,6 t ha -1 ) buvo auginant juos po miežių su dobilų įsėliu. 

Lyginant su kontrole, gautas esminis derliaus priedas (1,2 t ha -1 ). Auginant svogūnus 

po vasarinių kviečių žaliajai trąšai, gautas 1,0 t ha -1 derliaus priedas, tačiau jis buvo 

neesminis. Svogūnų, augusių po miežių, standartinis derlius, palyginti su kontrole, 

buvo mažesnis 1,1 t ha -1 . 

Antraisiais po patręšimo žaliąja trąša metais auginant morkas po svogūnų, kurių 

priešsėlis buvo miežiai su dobilų įsėliu bei žirnių ir avižų mišinys žaliajai trąšai, palyginti 

su kontrole, gautas didžiausias (atitinkamai 6,8 ir 5,4 t ha -1 ) esminis standartinio 

derliaus priedas. Miežiai žaliajai trąšai taip pat padidino standartinį derlių 3,6 t ha -1 . 

Auginant burokėlius, visuose variantuose (vasariniai kviečiai žaliajai trąšai; 

miežiai su dobilų įsėliu; miežiai žaliajai trąšai), palyginti su kontrole, gautas esminis 

derliaus priedas (atitinkamai 3,7; 6,9; 4,7 t ha -1 ), išskyrus variantą, kur burokėliai 

augo po morkų, kurių priešsėlis buvo žirnių ir avižų mišinys žaliajai trąšai. Šiame 

variante standartinio derliaus priedo nebuvo. Auginant svogūnus po burokėlių, kurių 

priešsėlis buvo vasariniai kviečiai ir žirnių ir avižų mišinys, gautas esminis derliaus 

padidėjimas (1,8 ir 0,9 t ha -1 ). 

Trečiaisiais po patręšimo žaliąja trąša metais visuose variantuose išryškėjo daržovių 

derliaus mažėjimo tendencija. Didžiausias morkų standartinio derliaus priedas 

(atitinkamai 6,5 ir 4,8 t ha -1 ) gautas auginant jas po svogūnų, kurių priešsėliai rotacijos 

pradžioje buvo miežiai su dobilų įsėliu bei avižų ir žirnių mišinys žaliajai trąšai. 

126

2 lentelė. Priešsėlių įtaka lauko daržovių standartiniam derliui 

Table 2. Preplant influence on field vegetable standard yield 

Priešsėliai 

Preplant 

Juodasis pūdymas (kontrolė) 


Miežiai 

Barley 

Miežiai su dobilų įsėliu 



Summer wheat 

Avižų ir žirnių mišinys 


Babtai, 2004–2007 m. 

Sėjomainos augalų standartinis derlius 

Standard yield of sowing rotation plants, t ha -1 

morkos 

carrot 

burokėliai 

red beet 

svogūnai 

onion 

Priešsėliai (I metai) 

Preplant (I year) 

31,1 25,9 19,2 

31,8 29,2 18,1 

38,5 27,8 20,6 

34,6 26,2 20,2 

38,5 26,6 19,8 

R 05 

/ LSD 05 

2,6 1,4 1,0 

morkos po svogūnų, burokėliai po morkų, svogūnai po burokėlių (II metai) 

carrot after onion, red beet after carrot, onion after red beet (II year) 

Juodasis pūdymas (kontrolė) 32,0 23,3 12,0 


Miežiai 

35,6 28,0 12,3 

Barley 

Miežiai su dobilų įsėliu 38,8 30,2 12,7 



32,8 27,0 13,8 

Summer wheat 


37,4 21,6 12,9 


R 05 

/ LSD 05 

1,4 2,0 0,9 

morkos po svogūnų, burokėliai po morkų, svogūnai po burokėlių (III metai) 


Juodasis pūdymas (kontrolė) 22,2 17,2 9,8 


Miežiai 

24,2 18,4 9,9 

Barley 

Miežiai su dobilų įsėliu 28,7 19,8 11,8 



25,8 18,8 10,3 

Summer wheat 


27,0 19,5 11,6 


R 05 

/ LSD 05 

1,8 1,3 0,8 

127

Didžiausias burokėlių derliaus priedas (atitinkamai 2,6 ir 2,3 t ha -1 ) gautas auginant 

juos po morkų, kurių priešsėlis rotacijos pradžioje buvo miežiai su dobilų įsėliu bei 

avižų ir žirnių mišinys žaliajai trąšai. Didžiausias svogūnų standartinio derliaus priedas 

(1,8 t ha -1 ) gautas auginant svogūnus po burokėlių, kurių priešsėlis rotacijos pradžioje 

buvo miežiai su dobilų įsėliu bei avižų ir žirnių mišinys žaliajai trąšai. 

Piktžolėtumas. Pirmaisiais bandymų metais tirtų priešsėlių piktžolėtumas buvo 

nevienodas (pav.). Pasėlyje vyravo vienametės dviskiltės piktžolės: baltoji balanda 

(Chenopodium allbum L.), plačioji balandūnė (Atriplex patula L.), smulkiažiedė galinsoga 

(Galinsoga parviflora Cav.), iš vienamečių vienaskilčių – paprastoji rietmenė 

(Echinochloa crus-galli.). Daugiamečių piktžolių buvo labai nedaug arba iš viso 

nebuvo kaip juodajame pūdyme. 

Daugiausia piktžolių buvo vasariniuose kviečiuose žaliajai trąšai – 60 vnt. m -2 , 

iš jų 57 vnt. m -2 vienamečių dviskilčių, mažiausiai – juodajame pūdyme – 20 vnt. m -2 , 

visos vienametės dviskiltės. 

Pav. Piktžolių skaičius priešsėliuose, vnt. m -2 

Fig. Weed number in preplant (unt. m -2 ) 

Babtai, 2003–2004 m. 

Antraisiais bandymų metais pasėlių piktžolėtumas priklausė nuo priešsėlių (3 lentelė). 

Pasėliuose vyravo vienametės dviskiltės piktžolės: baltoji balanda (Chenopodium 

allbum L.), plačioji balandūnė ( Atriplex patula L.), smulkiažiedė galinsoga (Galinsoga 

parviflora Cav.), iš vienamečių vienaskilčių – paprastoji rietmenė (Echinochloa crusgalli.). 

Mažiausiai piktžolių (180 vnt. m -2 prieš pirmąjį ravėjimą) buvo rasta po žirnių 

ir avižų mišinio žaliajai trąšai augintų morkų pasėlyje, t. y. vidutiniškai 60 vnt. m -2 

mažiau nei po kitų priešsėlių augintų morkų pasėliuose. 

Mažiausiai piktžolių (atitinkamai 189 ir 196 vnt. m -2 ) rasta po žirnių ir avižų 

128

mišinio bei miežių žaliajai trąšai, daugiausia (atitinkamai 221 ir 257 vnt. m -2 ) – po 

miežių su dobilų įsėliu ir vasarinių kviečių priešsėlių augintų burokėlių pasėliuose. 

Mažiausiai piktžolių (169 vnt. m -2 ) rasta po miežių su dobilų įsėliu, daugiausia 

(atitinkamai 182 ir 189 vnt. m -2 ) – po juodojo pūdymo ir vasarinių kviečių priešsėlių 

augintų svogūnų pasėliuose. 

Trečiaisiais bandymų metais pasėlių piktžolėtumas taip pat, kaip ir antraisiais 

metais, priklausė nuo priešsėlių. Morkas auginant po svogūnų, kurių priešsėliai 

buvo vasariniai kviečiai ir miežiai, aptikta mažiausiai piktžolių (atitinkamai 254 ir 

263 vnt. m -2 ), po miežių su dobilų įsėliu – daugiausia (566 vnt. m 2 ). Burokėlių, augintų 

po morkų, kurių priešsėliai buvo žirnių ir avižų mišinys bei miežiai žaliajai trąšai, pasėlyje 

rasta mažiausiai piktžolių – atitinkamai 214 ir 245 vnt. m -2 ). Ta pati tendencija 

buvo ir svogūnų pasėlyje. 

Plačiausiai paplitusi piktžolė buvo smulkiažiedė galinsoga: jų skaičius svyravo 

nuo 60 iki 154 vnt. m -2 . Taip pat rasta baltųjų balandų (48–98 vnt m -2 ) ir bekvapių 

ramunių (18–20 vnt. m -2 ). Iš vienamečių vienaskilčių piktžolių vyravo paprastoji rietmenė 

– 30–40 vnt m -2 . Daugiamečių dviskilčių piktžolių (plačialapis gyslotis, paprastoji 

kiaulpienė, dirvinė usnis) rasta po vieną kitą. Visais metais daugiausia piktžolių rasta 

daržovių, kurių priešsėlis buvo miežiai su dobilų įsėliu, pasėliuose. 

3 lentelė. Priešsėlių įtaka pasėlio piktžolėtumui 

Table 3. Preplant influence on crop weediness 

Priešsėliai 

Preplant 

Piktžolės 

Weeds 

iš viso 

piktžolių, 

vnt. m -2 

weeds in 

total 

(unt. m -2 ) 

Morkos 

Carrot 

iš jų vienamečių 

dviskilčių, 

vnt. m -2 

annual dicotyledonus 

out of them 

(unt. m -2 ) 

129 

iš viso 

piktžolių, 

vnt. m -2 

weeds in 

total 

(unt. m -2 ) 

Burokėliai 

Red beet 


dviskilčių, 

vnt. m -2 


out of them 

(unt. m -2 ) 

Babtai, 2004–2007m. 

iš viso 

piktžolių, 

vnt. m -2 

weeds in 

total 

(unt. m -2 ) 

Svogūnai 

Onion 


dviskilčių, 

vnt. m -2 


out of them 

(unt. m -2 ) 

1 2 3 4 5 6 7 

Po priešsėlių (I metai) 

Preplant (I year) 

Juodasis pūdymas (kontrolė) 200 196 200 196 182 179 


Miežiai 

263 256 196 188 177 167 

Barley 

Miežiai su dobilų įsėliu 236 228 221 209 169 166 



262 253 257 232 189 181 

Summer wheat 

Žirnių ir avižų mišinys 180 175 189 181 176 171 


R 05 

/ LSD 05 

39 38 30 32 25,0 24,0



1 2 3 4 5 6 7 

morkos po svogūnų; burokėliai po morkų; svogūnai po burokėlių (II metai) 


Juodasis pūdymas 

210 205 274 274 240 237 


Miežiai 

258 240 251 233 266 255 

Barley 




290 270 330 322 380 371 

Summer wheat 



R 05 

/ LSD 05 

29 15 17 20 19 22 

morkos po svogūnų; burokėliai po morkų; svogūnai po burokėlių (III metai) 

carrot after onion, red beet after carrot, onion after red beet (III year) 

Juodasis pūdymas 

411 385 410 377 140 118 


Miežiai 

263 235 245 135 266 190 

Barley 




264 256 492 447 480 424 

Summer wheat 



R 05 

/ LSD 05 

30 55 23 30 19 27 

Aptarimas. LSDI atliktų tyrimų duomenimis užarus 43,2 t ha -1 žirnių ir avižų 

mišinio žalios masės į dirvą pateko 6,5 t ha -1 sausųjų medžiagų, 104 kg ha -1 N, 20 kg ha -1 

P 2 

O 5 

ir 150 kg ha -1 K 2 

O. Tiek institute, tiek ir kitose mokslo įstaigose atliktų bandymų, 

parenkant geriausius priešsėlius žaliajai trąšai, rezultatai parodė, kad ankštiniai augalai 

yra svarbus agrosistemos produktyvumą didinantis veiksnys, nes vienas biologinio 

azoto kilogramas, įterptas į dirvožemį, žieminių kviečių derlių padidino 5 kg ha -1 

(Maikštėnienė, Arlauskienė, 2001; Rudokas, Rainys, 2005). Visi sideraliniai augalai 

didino daržovių derlių, tačiau labiausiai žirnių ir avižų mišinys bei miežiai su dobilų 

įsėliu (I metų). 

2003–2007 m. gautais duomenimis, įvertinus priešsėlių įtaką daržovių piktžolėtumo 

pokyčiams per vieną rotaciją, nustatyta, kad per visą vegetacijos periodą piktžolės 

dygo nevienodai intensyviai. Daugiausia piktžolių sudygo prieš pirmąjį ravėjimą 

(96–699 vnt. m2), kai daržovės dar nesudygusios ar tik pradeda dygti (Kerpauskas 

ir kt., 2007). Derliaus nuėmimo metu piktžolių skaičius buvo daug mažesnis visose 

sėjomainose, nes vegetacijos viduryje dauguma naujų dygstančių piktžolių iš karto 

sunyksta, nepajėgdamos konkuruoti su jau suvešėjusiais žemės ūkio augalais. Per 

pirmus du mėnesius po sudygimo sunyksta 37 % daržinės žliūgės daigų. Iki liepos 

pabaigos išlikusios piktžolės sudaro jau tik pusę visų sudygusių piktžolių (Leguizamon, 

130

Roberts, 1982). 

Miežių pasėliuose, atsižvelgiant į priešsėlius ir javų plotą sėjomainoje, iki derliaus 

nuėmimo išlieka tik 30–42 % pavasarį aptiktų piktžolių skaičiaus, javų ir šakniavaisių 

pasėliuose – atitinkamai 41–87 % (Magyla ir kt., 1991; Kozlova, Kaminskis, 1998). 

Sėjomainose vyravo vienametės dviskiltės ir vienaskiltės piktžolės. Tai, kad 

organinės ir biologinės žemdirbystės sąlygomis labiau plinta vienametės dviskiltės 

piktžolės (37–49 % visų piktžolių), patvirtina ir kitų mokslininkų atlikti darbai (Gužys, 

2001). 

Išvados. 1. Daugiausia (43,2 t ha -1 ) žalios masės išaugino žirnių ir avižų mišinys, 

mažiausiai (24,5 t ha -1 ) – miežiai. 

2. Humuso teigiamiems pokyčiams įtakos turėjo visi sideraliniai augalai: dirvožemio 

humusingumą jie padidino 6,0–14 %. 

3. Didžiausi visų daržovių standartinio derliaus priedai tiek pirmaisiais, tiek antraisiais 

ir trečiaisiais metais po patręšimo žaliąja trąša gauti auginant jas po miežių su 

dobilų įsėliu bei avižų ir žirnių mišinio žaliajai trąšai. Trečiaisiais metais po patręšimo 

žaliąja trąša visuose variantuose nustatyta daržovių derliaus mažėjimo tendencija 

4. Daržovių pasėlyje vyravo vienametės dviskiltės ir vienaskiltės piktžolės. 

Daugiausia jų rasta daržovių, augintų po miežių su dobilų įsėliu, mažiausiai – po 

juodojo pūdymo bei žirnių ir avižų mišinio, pasėliuose. 

Gauta 2008 11 25 


Literatūra 

1. Arlauskienė A., Maikštėnienė. 2002. Molingų dirvožemių savybių gerinimas 

ankštiniais augalais, jų biomasę panaudojant žaliajai trąšai. Žemdirbystė, 79(3): 

229–243. 

2. Buivydaitė V., Motuzas A., Vaičys M. 2001. Naujoji Lietuvos dirvožemių klasifikacija 

(1999). Akademija. 

3. Cheng W., Coleman D. C. 1990. Effect of living roots soil organic matter decomposition. 

Soil. Biol. Biochem, 22(6): 781–787. 

4. Doucet C., Weawer S. E., Hamill A. S., Zhang J. 1999. Separating the effect of 

crop rotation from weed management on weed density and diversity. Weed science, 

47: 729–735. 

5. Gužys S. 2001. Žieminių kviečių derlius, jo kokybė ir piktžolėtumas biologinės 

ir intensyvios žemdirbystės sąlygomis Vakarų Lietuvoje. Žemės ūkio mokslai, 

2: 29–36. 

6. Hald A. B. 1999. The impact of changing the season in which cereals are sown on 

the diversity of the weed flora in rotational fields in Denmark. Journal of Applied 

Ecology, 71: 783–789. 

7. Kerpauskas P., Vainauskienė R., Sirvydas A. P., Čekanauskas S. 2007. Piktžolių 

terminis naikinimas morkų pasėlyje drėgnuoju vandens garu. Sodininkystė ir 

daržininkystė, 26(1): 127–135. 

8. Kozlova L., Kaminskis J. 1998. Sėjomainų energijos efektyvumas tausojančioje 

žemdirbystėje. Žemdirbystė, 64: 43–55. 

9. Lazauskas J. 1992. Žalioji trąša. Mokslas, Vilnius. 

10. Leguizamon E. S., Roberts H. A. 1982. Seed production by an arable weed 

131

community. Weed Research, 22(1): 35–39. 

11. Magyla A., Šileikaitė J., Grigas A. 1991. Specializuotų sėjomainų pasėlių ir dirvos 

piktžolėtumas. Žemdirbystė, 39: 25–32. 

12. aikštėnienė S., Arlauskienė A. 2001. Ankštinių augalų reikšmė agrosistemos produktyvumo 

didinimui sunkaus priemolio dirvožemyje. Ekologija, 1: 23–30. 

13. Rudokas V., Rainys K. 2005. Sideracinių augalų agrobiologinis įvertinimas sėjomainoje. 


14. Stancevičius A. 1979. Piktžolių apskaita ir laukų piktžolėtumo kartografavimas. 

Mokslas, Vilnius. 


analizė, taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT – PLOT ir paketo 


16. Tripolskaja L. 2005. Organinės trąšos ir jų poveikis aplinkai. Akademija. 

17. Tripolskaja L. 1994. Organinių ir mineralinių trąšų naudojimo pašarų sėjomainoje 

velėniniame jauriniame priesmėlio dirvožemyje mokslinis pagrindimas: habil. 

daktaro disert. Dotnuva. 

18. Velička R. 2002. Rapsai. Kaunas. 

19. Žekonienė V., Rutkovienė V. 2001. Ekologinė augalininkystė. Kaunas. 

20. Довбан К. И. 1991. Зелёное удобрение – важный резерв плодородия и 

улучшения экономической обстановки. Бюллетень ВНИИ, 107: 56–59. 

21. Гребенников А. М. Ельников И. И. 2001. Экологические функции культурной 

растительности в агроценозе. Агрохимия, 9: 75–84. 

22. Миркин Б. М., Хазиев Ф. Х., Суюндов Я. Т., Хазиахметов Р. 2002. Управление 

плодородием почв: aгроэкосистемный подход. Почвоведение, 2: 224–228. 


Preplant influence on ecologically grown field vegetable 

R. Starkutė, V. Zalatorius, L. Duchovskienė 

Summary 

In 2003–2007 at the Lithuanian Institute of Horticulture, in ecological field for vegeable 

growing, there was investigated the selection of the most suitable plants for green fertilizer 

and their influence on the yield of ecologically grown vegetables and crop weediness. 

The mixture of peas and oats produced the biggest amount (43.2 t ha -1 ) of fresh weight, 

barley – the least one (24.5 t ha -1 ). The biggest additions of the standard yield of all the 

grown vegetables in the first, second and third year after application of green fertilizer were 

obtained when growing them under barley and clover under-crop and after the mixture of 

oats and peas. In the third year after the fertilizing with green fertilizer there was observed 

the tendency of vegetable yield decrease in all variants. In vegetable crop annual dicotyledonus 

and annual monocotyledonous weeds prevailed. There was found the biggest amount 

of them in vegetable crop grown under barley and clover under-crop, the least amount – 

after bare fallow and mixture of oats and peas. The changes in weed number depended on 

soil conditions created by preplant, which determined crop productivity, and crop density. 

Key words: ecological vegetables, yield, weed, preplant, sideral plants for green fertilizer. 

132




Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka 

ekologiškai auginamoms morkoms 

Juozas Pekarskas 

Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53361 Akademija, Kauno r., 

el. paštas: juozas.pekarskas@lzuu.lt 

2004–2005 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto bandymų stotyje atlikus biologinių preparatų 

biojodžio ir „Biokal 1“ įtakos skirtingų morkų veislių derliui ir kokybei tyrimus, nustatyta, 

kad ‘Lange rote’ veislės morkų suminis derlius gautas iš esmės didenis (6,4–14,0 t ha -1 , arba 

14,54–38,46 proc. vnt.) nei visų kitų tirtų morkų veislių, o prekinis derlius iš esmės didesnis 

(4,9–9,6 t ha -1 , arba 16,90–39,51 proc. vnt.) tik už ‘Amsterdam’, ‘Nanto 04’ ir ‘Korinos’ veislių 

morkų derlių. ‘Nanto 04’ veislės morkų prekinio derliaus išeiga išeiga iš esmės padidėjo, 

palyginti su ‘Amsterdam’ ir ‘Lange rote’ veislių morkomis. Sausųjų medžiagų kiekis veislės 

‘Koral’ morkų šakniavaisiuose iš esmės padidėjo, palyginti su veislėmis ‘Korina’, ‘Amsterdam’ 

ir ‘Nanto 04’, karotino kiekis iš esmės padidėjo, palyginti su veislėmis ‘Korina’, ‘Amsterdam’, 

‘Tip Top’ ir ‘Nanto 04’, o redukuoto cukraus kiekis – palyginti su visomis tirtomis morkų 

veislėmis. Nitratų kiekis ‘Lange rote’ morkų šakniavaisiuose iš esmės sumažėjo, palyginti 

su veislėmis ‘Korina’, ‘Amsterdam’, ‘Tip Top’ ir ‘Nanto 04’. 

Morkų tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“ morkų prekinį derlių iš esmės padidino 3,0– 

3,2 t ha -1 , arba 11,03–11,76 proc. vnt., prekinio derliaus išeigą – 4,6–5,6 proc. vnt., o suminiam 

derliui neturėjo esminės įtakos. Patręšus morkas biojodžiu ir „Biokal 1“, iš esmės sumažėjo 

sausųjų medžiagų kiekis morkų šakniavaisiuose. Tręšimas biojodžiu iš esmės sumažino, o 

tręšimas „Biokal 1“ iš esmės padidino redukuoto cukraus kiekį morkų šakniavaisiuose. Morkas 

patręšus „Biokal 1“ redukuoto cukraus kiekis morkų šakniavaisiuose iš esmės padidėjo, palyginti 

su biojodžiu tręštais šakniavaisiais. Tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“ neturėjo esminės 

įtakos karotino ir nitratų kiekiui morkų šakniavaisiuose. 

Reikšminiai žodžiai: biojodis, „Biokal 1“, cheminė sudėtis, derlius, ekologinis ūkininkavimas, 

morkos, veislės. 

Įvadas. Pagal maisto medžiagų pasisavinimą morkos užima vieną pirmųjų vietų 

po kopūstų. Tyrimais Sankt Peterburgo bandymų stotyje nustatyta, kad vidutinio sunkumo 

priemolio dirvoje, kurio pH 6,4–6,9, efektyviausios buvo kalio trąšos: patręšus 

vienu kilogramu kalio gauta 45 kg morkų, o vienu kilogramu fosforo – 37 kg morkų 

(Большунов, Попов, 1981). Čekijos Olomouco daržininkystės institute sunkaus priemolio 

dirvožemyje, kuriame daug fosforo ir vidutiniškai arba mažai kalio, optimalus 

derlius ir kokybė gauti, kai morkos prieš sėją buvo patręštos 151 kg ha -1 kalio (Polach, 

1982). Augančiai lapijai reikia daug azoto, šakniavaisiams formuotis – kalio ir fosforo. 

133

LSDI atliktais tyrimais nustatyta, kad veikiant azoto trąšoms prekinis derlius padidėjo 

vidutiniškai 9,5 t ha -1 , arba 21,2 proc., o prekinio derliaus išeiga – 5,2 proc. Azotas 

turėjo lemiamos įtakos morkų šakniavaisių derliui (Bundinienė ir kt., 2006). 

Ekologiniuose ūkiuose leidžiamos naudoti tik natūralios kilmės trąšos ir biologiniai 

preparatai. Šiuo metu sertifikuoti biologiniai preparatai yra biojodis ir „Biokal 1“, 

juos leista naudoti papildomai augalams purkšti per lapus (Pekarskas, 2005). 

Biojodis pagamintas iš biohumuso vandeninio ekstrakto, kuriame yra biologiškai 

aktyvaus jodo, biotransformatorių, mikroelementų (1 lentelė). Šis preparatas apsaugo 

dygstantį augalą nuo ligų, bioaktyvios medžiagos skatina šaknų augimą, maisto medžiagų 

pasisavinimą. Biologiškai aktyvus jodas veikia kaip savotiškas sterilizatorius, 

turintis baktericidinių savybių. Biojodį sudaro atskiros trys dalys: vandeninis biohumuso 

ekstraktas, biotransformatorius ir biologiškai aktyvaus jodas. Prieš biojodžio 

naudojimą visos trys sudedamosios dalys supilamos į vieną indą, palaikoma 24 valandas 

ir gautu tirpalu purškiami augalai arba juo apveliamos sėklos (Sliesaravičius ir kt., 

2005; Pekarskas ir kt., 2006). 

1 lentelė. Biojodžio cheminė sudėtis 

Table 1. Composition of biojodis 

Elementai 

Components 

Kiekis 

Amount 

Organinės medžiagos 

5–8 % 

Organic mater 

pH 7,1–7,8 

Azotas (N) 

0,85–1,5 % 

Nitrogen 

Fosforas (P) 

0,90–1,5 % 

Phosphorus 

Kalis (K) 

0,82–1,5 % 

Potassium 

Vandenyje tirpūs humatai 

0,15–0,7 % 

Water solube humates 

CaO 0,40–2,0 % 

Mg O 0,25–2,0 % 

Fe 0,08–0,2 % 

Mn 0,002–0,05 % 

Cu 0,008–0,01 % 

Zn 0,002–0,01 % 

Co 0,0005–0,002 % 

Mo 0,0005–0,002 % 

B 0,008–0,02 % 

J 0,10–0,75 mg l -1 

Sacharozė 

0,25–10,0 mg l -1 

Sucrose 

Bakterinė mikroflora 

Bacterial microflora 

10 7 –10 10 kolonijų grame 

Colony units g -1 

Patogeninė mikroflora 

0 

Pathogenic microflora 

134

„Biokal 1“ sudaro 57 % vaistažolių, 38 % biohumuso ekstrakto ir 5 % eterinių 

aliejų, jo sudėtyje yra gydomojo vandens, mikroelementų, natūralios kilmės mineralinių 

medžiagų. Šioje trąšoje yra apie 230 mg l -1 azoto, 370 mg l -1 fosforo (P 2 

O 5 

), 480 mg 

l -1 kalio (K 2 

O), 110 mg l -1 kalcio, 30 mg l -1 magnio, 10 mg l -1 geležies, mikroelementų: 

boro, cinko, vario mangano. Be maisto medžiagų, taip pat yra įvairių biologiškai 

aktyvių medžiagų, kurios skatina augalų augimą ir apsaugo nuo grybelinių ligų. 

Vaistažolių ekstraktas sudarytas iš šių vaistažolių: didžiųjų dilgėlių (Urtica dioica L.), 

dirvinių asiūklių (Equisetum arvense L.) ir didžiųjų ugniažolių (Chelidonium majus L.) 

(Pekarskas, 2005; Pekarskas ir kt., 2006). 

Morkų šakniavaisių kokybę lemia dirvožemis ir augimo sąlygos. Kiekvienos 

veislės morkos skirtingai reaguoja į augimo sąlygas (Wiebe, 1987; Rosenfeld et al., 

1997; Gaučienė, Viškelis, 2001). 

Mūsų klimato sąlygomis sukurtose morkose daug karotino, jos derlingos 

(Armolaitienė, 1997; Gaučienė, 1997; Gaučienė, Viškelis, 2001). Nustatyta, kad nitratų 

kiekiui morkose didelę įtaką turi metų meteorologinės sąlygos, veislė, tręšimas, 

derliaus nuėmimo laikas. Veikiant šiems veiksniams, nitratų kiekis šakniavaisiuose 

gali maksimaliai svyruoti 3–4,5 karto. Daug nitratų kaupia ankstyvosios morkos. Jų 

kiekį galima sumažinti parenkant veisles, mažinant tręšimą azotu, o reikalui esant ir 

vėliau nuimant derlių. Priešsėlių įtaka nitratų kiekiui morkose nežymi. Didelės azoto 

normos didina nitratų kiekį morkose, o nuo kalio – mažino (Polach, 1982; Staugaitis, 

1997; Staugaitis, Lubytė, 1998; Pekarskas, Bartaševičienė, 2007). Lietuviškų veislių 

morkose karotino susikaupia vidutiniškai 46 mg kg -1 daugiau negu kitų veislių morkose 

(Karklelienė, 2006). Rusijoje atliktais tyrimais nustatyta, kad Nantes tipo morkose 

susikaupia daugiau karotino negu kitų tipų morkose (Винцунас, 2005). 

Darbo tikslas – ištirti biojodžio ir „Biokal 1“ įtaką morkų derlingumui ir derliaus 

kokybei. 

Tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimai atlikti 2004–2005 m. Lietuvos 

žemės ūkio universiteto bandymų stotyje priemolio sekliai glėjiškame karbonatingame 

išplautžemyje – IDg8-k (Calc(ar)i-Epihypogleyic Luvisols – LVg-p-w-cc). Dirvožemis 

buvo artimas neutraliam (pH – 6,6–6,8), vidutinio humusingumo (2,10–2,60 %), vidutinio 

kalingumo (108–130 mg kg -1 ), fosforingas (154–178 mg kg -1 ), bendro azoto 

rasta 0,12–0,134 %. 

Tyrimai atlikti pagal schemą: A faktorius (morkų veislės): 1. ‘Korina’, 2. ‘Lange 

rote’, 3. ‘Amsterdam’, 4. ‘Tip Top’, 5. ‘Koral’ ir 6. ‘Nanto 04’; B faktorius (tręšimas 

biojodžiu ir „Biokal 1“): 1. Netręšta; 2. Tręšta biojodžiu; 3. Tręšta „Biokal 1“. 

Morkos prieš sėją patręštos kalio sulfatu (K130). Biojodžiu (3 l ha -1 ) ir „Biokal 1“ 

(10 l ha -1 ) buvo tręšta morkoms išauginus 3–4 tikruosius lapelius ir taip pat šakniavaisiams 

intensyviai augant. 

Bendras laukelio plotas – 6,0 (3,0 × 2,0) m 2 , apskaitinio – 2,6 (2 × 1,3) m 2 . Laukeliai 

pakartojimuose išdėstyti rendomizuotai. Dirvožemio ėminiai agrocheminėms savybės 

nustatyti imti iš dviejų bandymo pakartojimų 0–20 cm gylio pavasarį, prieš įrengiant 

bandymus. Dirvožemio agrocheminių savybių analizės atliktos LŽI Agrocheminių 

tyrimų centre, morkų cheminė sudėtis nustatyta LŽI Agrocheminių tyrimų centre ir 

LŽŪU Chemijos katedros laboratorijoje. Dirvožemio pH nustatytas potenciometriniu 

(ISO 10390:2005), humusas – sauso deginimo (ISO 10694:1995), judrieji fosforas ir 

135

kalis – A–L (GOST 26208-84), bendras azotas – Kjeldalio (ISO 11261:1995) metodais. 

Sausosios medžiagos nustatytos kaitinant 105 °C temperatūroje iki nekintamos 

masės, cukrus – Bertrano, karotinas – molekulinės spektrinės analizės, o nitratai – 

jonometriniu metodais. 

Dirva rudenį buvo suarta. Pavasarį, dirvai pradžiūvus, du kartus kultivuota ir akėta. 

Kalio trąšomis tręšta prieš sėją, jos įakėtos ir po to tą pačią dieną pasėtos morkos. 

Sėklos norma – 3,5 kg ha -1 . Morkos pasėtos gegužės mėnesį, nuimtos spalio pradžioje. 

2004 m. priešsėlis buvo žieminiai rapsai, o 2005 m. – juodasis pūdymas. 

Duomenys statistiškai įvertinti dispersinės analizės metodu naudojant programą 

ANOVA (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Rezultatai. 2004–2005 m. atliktais tyrimais nustatyta, kad didžiausias gautas 

‘Lange rote’ veislės ekologiškai augintų morkų suminis derlius (50,4 t ha -1 ), o mažiausias 

(36,4 t ha -1 ) – ‘Amsterdam’ veislės morkų derlius (2 lentelė). ‘Lange rote’ veislės 

morkų suminis derlius buvo daug didesnis (6,4–14,0 t ha -1 , arba 14,54–38,46 proc. vnt.) 

nei kitų tirtų morkų veislių. ‘Amsterdam’ veislės morkų suminis derlius buvo daug 

mažesnis nei ‘Lange rote’, ‘Tip Top’ ir ‘Koral’ veislių morkų, o lyginant su veislėmis 

‘Korina’ ir ‘Nanto’ esminių suminio derliaus skirtumų negauta. Morkų tręšimas biojodžiu 

ir „Biokal 1“ neturėjo esminės įtakos morkų suminiam derliui. Nustatyta tik tendencija, 

kad veikiant biojodžio ir „Biokal 1“ morkų veislių suminis derlius didėja. 

2 lentelė. Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka morkų suminiam 

derliui, t ha -1 

Table 2. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the total yield of carrots 

(t ha -1 ) 

Veislės 

Cultivars 

LŽŪU, 2004–2005 m. vidutiniai duomenys 

Test station at the Lithuanian University of Agriculture, 2004–2005 

Kontrolė 

Control 

Biojodis „Biokal 1“ 

A faktoriaus vidurkis 

The average of factor A 

‘Korina’ 39,3 39,6 41,1 40,0 

‘Lange rote’ 49,7 50,3 51,1 50,4 

‘Amsterdam’ 35,8 36,6 36,9 36,4 

‘Tip Top’ 43,3 44,2 44,5 44,0 

‘Koral’ 41,8 42,5 43,9 42,7 

‘Nanto 04’ 39,4 41,4 42,2 41,0 

B faktoriaus vidurkis 41,6 42,4 43,3 

The average of factor B 

R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 5,14 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 3,20 

*A = veislės, **B = biojodžio ir „Biokal 1“ naudojimas / * cultivars , ** use of biojodis and 

biokal. 

Didžiausias buvo ‘Lange rote’ veislės ekologiškai augintų morkų prekinis derlius 

(33,9 t ha -1 ), mažiausias (24,3 t ha -1 ) – ‘Amsterdam’ veislės morkų (3 lentelė). 

‘Lange rote’ morkų prekinis derlius buvo iš esmės didesnis (4,9–9,6 t ha -1 , arba 

136

16,90–39,51 proc. vnt.) nei ‘Amsterdam’, ‘Nanto 04’ ir ‘Korina’ morkų. Veislių 

‘Nanto 04’, ‘Koral’ ir ‘Tip Top’ morkų prekinis derlius buvo iš esmės didesnis nei 

‘Amsterdam’ morkų. Veislių ‘Korina’, ‘Tip Top’, ‘Koral’ ir ‘Nanto 04’ morkų didelių 

prekinio derliaus skirtumų nenustatyta. 

Morkų tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“ iš esmės padidino (3,0–3,2 t ha -1 , arba 

11,03–11,76 proc. vnt.) morkų prekinį derlių, palyginti su netręštomis morkomis. 

Lyginant tarpusavyje biojodžio ir „Biokal 1“ įtaką morkų prekiniam derliui, esminių 

skirtumų negauta. 

3 lentelė. Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka morkų prekiniam 

derliui, t ha -1 

Table 3. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the marketable yield of 

carrots (t ha -1 ) 



Veislės Kontrolė 



Cultivars 

Control 


‘Korina’ 25,1 28,9 29,8 27,9 

‘Lange rote’ 31,9 34,8 35,1 33,9 

‘Amsterdam’ 22,6 25,5 24,7 24,3 

‘Tip Top’ 29,6 31,6 31,8 31,0 

‘Koral’ 27,4 30,3 31,0 29,6 

‘Nanto 04’ 26,9 30,1 30,1 29,0 



R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 4,43 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 2,12 


biokal. 

Didžiausia gauta ‘Nanto 04’ ir ‘Tip Top’ veislių morkų prekinio derliaus išeiga 

(atitinkamai 70,8 ir 70,5 %), mažiausia (66,6 %) – ‘Amsterdam’ veislės morkų 

(4 lentelė). Veislės ‘Nanto 04’ morkų prekinio derliaus išeiga buvo iš esmės didesnė 

nei morkų ‘Amsterdam’ ir ‘Lange rote’. Lyginant tarpusavyje ‘Korina’, ‘Lange rote’, 

‘Amsterdam’ ir ‘Koral’ veisles, esminių prekinio derliaus skirtumų nenustatyta. 

Morkų tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“ iš esmės padidino morkų prekinio derliaus 

išeigą, palyginti su netręštomis morkomis, bet lyginant biojodžio ir „Biokal 1“ įtaką 

tarpusavyje esminių prekinio derliaus išeigos skirtumų nenustatyta. 

Daugiausia sausųjų medžiagų (12,90 %) susikaupė ‘Koral’, mažiausiai – 

‘Nanto 04’ veislių morkų šakniavaisiuose (5 lentelė). Sausųjų medžiagų kiekis ‘Koral’ 

veislės morkų šakniavaisiuose buvo iš esmės didesnis nei ‘Korina’, ‘Amsterdam’ ir 

‘Nanto 04’ veislių šakniavaisiuose. ‘Nanto 04’ veislės morkos susikaupė daug mažiau 

sausųjų medžiagų nei kitų tirtų veislų morkos. Lyginant tarpusavyje ‘Lange rote’, ‘Tip 

Top’ ir ‘Koral’ veisles, esminių sausųjų medžiagų skirtumų nenustatyta. 

Morkų tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“ iš esmės sumažino sausųjų medžiagų kiekį 

137

morkų šakniavaisiuose, palyginti su nepurkštomis morkomis, bet lyginant biojodžio ir 

„Biokal 1“ įtaką tarpusavyje esminių sausųjų medžiagų skirtumų nenustatyta. 

4 lentelė. Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka morkų prekinio 

derliaus išeigai, % 

Table 4. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the total yield output 

of carrots (%) 






Cultivars Control 


‘Korina’ 63,9 73,0 72,5 69,8 

‘Lange rote’ 64,2 69,2 68,7 67,4 

‘Amsterdam’ 63,1 69,7 66,9 66,6 

‘Tip Top’ 68,4 71,5 71,5 70,5 

‘Koral’ 65,6 71,3 70,6 69,2 

‘Nanto 04’ 68,3 72,7 71,3 70,8 



R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 3,34 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 2,23 

*A = veislės / cultivars, **B = biojodžio ir „Biokal 1“ naudojimas / use of biojodis and biokal. 

5 lentelė. Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka sausųjų medžiagų 

kiekiui morkų šakniavaisiuose, % 

Table 5. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the amount of dry matters 

in carrot roots (%) 






Cultivars 

Control 


‘Korina’ 12,18 11,40 11,12 11,57 

‘Lange rote’ 14,24 11,71 12,40 12,78 

‘Amsterdam’ 13,73 11,26 11,55 12,18 

‘Tip Top’ 13,80 12,08 12,56 12,81 

‘Koral’ 13,82 12,96 11,92 12,90 

‘Nanto 04’ 11,21 10,87 11,01 11,03 



R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 0,23 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 0,11 


biokal. 

138

Didžiausias karotino kiekis (118,6 mg kg -1 ) susikaupė ‘Koral’ veislės, 

mažiausias (73,7 mg kg -1 ) – ‘Nanto 04’ veislės šakniavaisiuose (6 lentelė). 

‘Koral’ veislės morkų šakniavaisiuose karotino kiekis buvo iš esmės didesnis 

nei ‘Korina’, ‘Amsterdam’, ‘Tip Top’ ir ‘Nanto 04’ veislių šakniavaisiuose, bet, 

lyginant su veilės ‘Lange rote’ morkomis esminių skirtumų negauta. ‘Nanto 04’ 

veislės šakniavaisiuose karotino susikaupė daug mažiau nei kitų tirtų veislių 

morkose. Tręšimas „Biokal 1“ ir biojodžiu neturėjo esminės įtakos karotino 

kiekiui morkų šakniavaisiuose. 

6 lentelė. Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka karotino kiekiui 

morkų šakniavaisiuose, mg kg -1 

Table 6. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the amount of carotene 

in carrot roots, mg kg -1 








‘Korina’ 94,0 95,4 96,1 95,2 

‘Lange rote’ 121,5 116,0 115,5 117,7 

‘Amsterdam’ 91,1 106,0 111,0 102,7 

‘Tip Top’ 113,1 116,0 114,1 114,4 

‘Koral’ 124,8 117,2 113,7 118,6 

‘Nanto 04’ 75,3 71,7 74,1 73,7 



R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 3,23 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 1,41 


biokal. 

Didžiausias redukuoto cukraus kiekis (3,68 %) susikaupė ‘Koral’ veislės, 

mažiausias (2,79 %) – ‘Korina’ ir ‘Lange rote’ veislių šakniavaisiuose (7 lentelė). 

‘Koral’ veislės morkų šakniavaisiuose redukuoto cukraus kiekis buvo 

iš esmės didesnis nei visų kitų tirtų veislių morkose. ‘Korina’ ir ‘Lange rote’ 

veislių šakniavaisiuose redukuoto cukraus kiekis buvo iš esmės mažesnis nei 

‘Amsterdam’, ‘Tip Top’, ‘Koral’ ir ‘Nanto’ veislių morkose. Lyginant ‘Nanto 

04’ ir ‘Amsterdam’ bei ‘Nanto 04’ ir ‘Tip Top’ veisles, esminių redukuoto 

cukraus skirtumų nenustatyta. 

Tręšimas biojodžiu iš esmės sumažino, o tręšimas „Biokal 1“ iš esmės padidino 

redukuoto cukraus kiekį morkų šakniavaisiuose, palyginti su netręštomis 

morkomis. Morkas patręšus „Biokal 1“, redukuoto cukraus kiekis morkų šakniavaisiuose 

iš esmės padidėjo, palyginti su biojodžiu tręštomis morkomis. 

139

7 lentelė. Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka redukuoto cukraus 

kiekiui morkų šakniavaisiuose, % 

Table 7. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the amount of reduced 

sugar in carrot roots (%) 






Cultivars 

Control 


‘Korina’ 2,76 2,58 3,02 2,79 

‘Lange rote’ 2,67 2,37 3,34 2,79 

‘Amsterdam’ 3,66 3,26 3,54 3,49 

‘Tip Top’ 3,35 2,75 3,41 3,17 

‘Koral’ 3,81 3,38 3,86 3,68 

‘Nanto 04’ 3,38 3,18 3,44 3,33 



R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 0,18 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 0,14 


biokal. 

8 lentelė. Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka nitratų kiekiui morkų 

šakniavaisiuose, mg kg -1 

Table 8. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the amount of nitrates 

in carrot roots, mg kg -1 








‘Korina’ 227,2 190,5 221,0 212,9 

‘Lange rote’ 87,1 83,1 113,2 94,5 

‘Amsterdam’ 259,8 280,6 290,4 276,9 

‘Tip Top’ 206,4 137,5 155,6 166,5 

‘Koral’ 95,4 128,0 133,6 119,0 

‘Nanto 04’ 179,4 136,4 160,4 158,7 

B faktoriaus vidurkis 175,9 159,4 179,0 171,4 


R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 6,24 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 3,27 


biokal. 

140

Didžiausias nitratų kiekis (276,9 mg kg -1 ) nustatytas ‘Amsterdam’ 

veislės morkų šakniavaisiuose, mažiausias (101,1 mg kg -1 ) – ‘Lange rote’ 

veislės morkose (8 lentelė). Nitratų kiekis ‘Amsterdam’ veislės morkose iš 

esmės padidėjo, palyginti su kitomis tirtomis morkų veislėmis. ‘Lange rote’ 

morkų šakniavaisiuose nitratų kiekis buvo iš esmės mažesnis nei ‘Korina’, 

‘Amsterdam’, ‘Tip Top’ ir ‘Nanto 04’ veislių šakniavaisiuose, bet lyginant su 

‘Koral’ veisle didesnių nitratų kiekio skirtumų negauta. Lyginat nitratų kiekį 

morkų ‘Tip Top’ ir ‘Nanto 04’ šakniavaisiuose, esminių skirtumų nenustatyta. 

Tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“ neturėjo esminės įtakos nitratų kiekiui morkų 

šakniavaisiuose nei lyginant su netręštomis morkomis, nei tręšimą biojodžiu 

ir „Biokal 1“ tarpusavyje. 

Aptarimas. Morkų derlingumas, jų prekinė vertė ir kokybė priklauso nuo 

naudojamų trąšų, jų formų ir normų (Gaučienė, 2001; Staugaitis ir kt., 1993). 

Literatūroje pateikiamos labai skirtingos nuomonės apie įvairių trąšų įtaką morkoms. 

Italijoje atliktais tyrimais nustatyta, kad tręšiant azoto, fosforo ir kalio 

trąšomis didėjo morkų derlius ir gerėjo kokybė, o Lietuvoje ir Baltarusijoje 

atliktais tyrimais nustatyta, kad morkoms azoto trąšos mažai efektyvios, o kai 

kuriais metais tręšti azotu netgi nereikia. Nuo azoto pertekliaus morkų derlius 

mažėja (Переднев, 1987; Staugaitis ir kt., 1993; Staugaitis, 1998; Aутко, 2004). 

Ekologinio ūkininkavimo sąlygomis labai efektyvu morkas tręšti kalio trąšomis 

(Pekarskas, Bartaševičienė, 2007), bet yra problemiška augalus aprūpinti 

fosforu ir azotu (Pekarskas, 2005). Nustatyta, kad vegetacijos metu ekologiškai 

auginamas morkas patręšus biojodžiu ir „Biokal 1“ iš esmės padidėjo prekinis 

derlius ir jo išeiga. Šie biologiniai preparatai skatina maisto medžiagų pasisavinimą 

iš dirvos ir dėl to didėja prekinis morkų derlius. 

Veislė yra vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką derliui. Kiekvienos 

veislės morkos skirtingai reaguoja į dirvožemį ir augimo sąlygas (Wiebe, 

1987; Rosenfeld шк ле., 1997; Gaučienė, Viškelis, 2001). LSDI intensyvios 

daržininkystės sąlygomis atliktais tyrimais nustatyta, kad didžiausias bendras 

šakniavaisių derlius (68,3 t ha -1 ) gautas morkų hibrido ‘Adige’ F 1 

, o didžiausia 

prekinio derliaus išeiga (87,1 proc.) – hibrido ‘Champion’ F 1 

. Įvairių morkų 

hibridų derlius įvairavo nuo 55,2 iki 68,3 t ha -1 , o prekinio derliaus išeiga – nuo 

69,5 iki 87,1 proc. (Karklelienė ir kt., 2007). Intensyviai labiau tiktų auginti 

hibridus, o ekologiškai – veisles (Karklelienė, 2006). Šį teiginį iš dalies patvirtina 

atliktų tyrimų rezultatai. Morkas auginant ekologiškai, gaunamas mažesnis 

derlius, bet tam didelės įtakos, kaip ir intensyviai ūkinkaujant, turi auginama 

morkų veislė ir tręšimas. Ne visas morkų veisles galima auginti ekologiškai. 

Morkų sėklos turi būti neapdorotos sintetiniais beicais, neapveltos kitais sintetiniais 

preparatais ar trąšomis. 

Vienas pagrindinių morkų kokybės rodiklių yra karotino kiekis jose. 

Intensyviai auginant morkas 2003 m., skirtingų veislių morkose nustatyta vidutiniškai 

158 mg kg -1 , o 2004 m. – 138 mg kg -1 karotino (Karklelienė, 2006). 

Ekologiškai auginant morkas, karotino kiekis morkų šakniavaisiuose mažėjo 

ir priklausė nuo auginamos veislės, bet jo kiekiui neturėjo įtakos tręšimas. 

141

Išvados. 1. ‘Lange rote’ veislės morkų suminis derlius gautas daug didesnis 

nei visų kitų tirtų veislių morkų, o prekinis derlius buvo iš esmės didesnis tik 

už veislių ‘Amsterdam’, ‘Nanto 04’ ir ‘Korina’ morkų derlių. ‘Nanto 04’ veislės 

morkų prekinio derliaus išeiga buvo iš esmės didesnė nei veislių ‘Amsterdam’ 

ir ‘Lange rote’ morkų. 

2. Sausųjų medžiagų kiekis ‘Koral’ veislės morkų šakniavaisiuose buvo 

iš esmės didesnis nei ‘Korina’, ‘Amsterdam’ ir ‘Nanto 04’ veislių morkose, 

karotino kiekis iš esmės didesnis nei ‘Korina’, ‘Amsterdam’, ‘Tip Top’ ir ‘Nanto 

04’ veislių morkose, o redukuoto cukraus kiekis – nei visų tirtų veislių morkose. 

Nitratų kiekis buvo iš esmės mažesnis ‘Lange rote’ morkų šakniavaisiuose nei 

‘Korina’, ‘Amsterdam’, ‘Tip Top’ ir ‘Nanto 04’ veislių morkose. 

3. Morkų tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“ iš esmės padidino morkų prekinį 

derlių ir jo išeigą, bet neturėjo esminės įtakos morkų bendram derliui. 

4. Morkų tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“ iš esmės sumažino sausųjų medžiagų 

kiekį morkų šakniavaisiuose. Tręšimas biojodžiu iš esmės sumažino, o 

tręšimas „Biokal 1“ iš esmės padidino redukuoto cukraus kiekį morkų šakniavaisiuose. 

Tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“ neturėjo esminės įtakos karotino 

ir nitratų kiekiui morkų šakniavaisiuose. 

Gauta 2008 01 30 


Literatūra 

1. Armolaitienė J. 1997. Morkų veislė ‘Garduolės 2’. Sodininkystė ir daržininkystė, 

16: 47–52. 

2. Bundinienė O., Bobinas Č., Duchovskis P. 2006. Įvairių azoto trąšų ir 

ceolito įtaka valgomosios morkos produktyvumui ir morfometriniams rodikliams. 


3. Gaučienė O. 2001. Morkos. Lietuvos sodininkystė ir daržininkystės institutas, 

Babtai. 

4. Gaučienė O. 1997. Morkų hibridas ‘Svalia’ F 1 

. Sodininkystė ir daržininkystė, 

16: 57–62. 

5. Gaučienė O., Viškelis P. 2001. Tinkamiausių Lietuvoje auginti morkų 

(Daucus carota L.) derlius ir kokybė. Sodininkystė ir daržininkystė, 

20(4): 17–24. 

6. Karklelienė R., Juškevičienė D., Viškelis P. 2007. Productivity and quality 

of carrot (Daucus sativus Röhl.) and onion (Allium cepa L.) cultivars 

and hybrids. Sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 208–216. 

7. Karklelienė R. 2006. Morkų ir burokėlių lietuviškų veislių bei hibridų 

ypatumai ekologinėje ir intensyvioje daržininkystėje. Sodininkystė ir 


142

8. Karklelienė R. 2006. Valgomosios morkos ūkinių ir biologinių savybių 

įvertinimas. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 110–115. 

9. Pekarskas J., Bartaševičienė B. 2007. Kalio trąšų formų įtaka ekologiškai 

auginamų morkų derliui ir kokybei. Žemės ūkio mokslai, 1: 20–25. 

10. Pekarskas J. 2005. Ekologinio ūkininkavimo įtaka dirvožemio agrocheminėms 

savybėms ir augalų mitybos problemų sprendimas. Akademija. 

11. Pekarskas J., Krasauskas A., Šileikienė D. 2006. Biologinių preparatų 

biojodis ir biokal panaudojimas ekologiškų grūdų apvėlimui. Vadyba. 

Vakarų Lietuvos verslo kolegijos mokslo tiriamieji darbai, 2(9): 174– 

178. 

12. Polach J. 1982. Vliv hnajeni na vynos a kvalitu mrkve (nitratovy dusik). 

Bull. /Vyzk. Üstav zelin. Olomouc, 2 626: 119–127. 

13. Rosenfeld H. ir kt. 1997. Sensory profiling of carrot from northern latitudes. 

Food research internacional, 30(8): 593–601. 

14. Sliesaravičius A., Pekarskas J., Rutkovienė V., Baranauskis K. 2006. 

Grain yield and disease resistance of winter cereal varieties and application 

of biological agent in organic agriculture. Agronomy Research, 4: 

371–378. 

15. Staugaitis G. 1998. Lauko ir šiltnamių daržovių tręšimo azoto trąšomis 

optomizavimas: habil. daktaro disert. Babtai. 

16. Staugaitis G., Lubytė J. 1998. Nitratai šakniavaisėse daržovėse. Žemės 

ūkio mokslai, 2: 54–60. 

17. Staugaitis G. 1997. Nitratų kiekiai įvairiose daržovių rūšyse ir veiksniai, 

sąlygojantys jų kaupimąsi. Žemės ūkio mokslai, 2: 39–45. 

18. Staugaitis G., Putelis J., Autukevičius J. 1993. Azoto trąšų rūšių įtaka 

daržovių derliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 12: 45–53. 


analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT- 

PLAT iš paketo SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija. 

20. Wiebe H. J. 1987. Effects of plant densities and nitrogen supply on yield 

harvest date and quality of carrots. Acta Horticulturae, 198: 191–198. 

21. Аутко А. А. 2004. В мире овощей. Минск, 207–231. 

22. Большунов В. А., Попов А. В. 1981. Влияние доз и соотношений 

минеральных удобрений на биометрические показатели и 

урожайность моркови. Совершенствование процессов и средсв 

производства овощей и картофеля, 45–51. 

23. Винцунас Т. С. 2005. Возможности улучшения биохимического 

состава корнеплодов моркови методами селекции. Современное 

состояние и перспективы развития селекции и семеноводства 

овощных культур, 1: 178–180. 

24. Переднев В. П. 1987. Удобрение овощных культур. Минск. 

143


Effect of biological preparations biojodis and biokal on yield and chemical 

composition of organically grow carrots 

J. Pekarskas 

Summary 

Investigation of the effect of biojodis and biokal on the yield and quality of different 

breeds of organically grown carrots carried out at the Test Station at the Lithuanian 

University of Agriculture in 2004–2005 has shown the significant increase of 6.4–14.0 t ha -1 

or 14.54–38.46 percentage units in total yield of ‘Lange rote’ carrots compared to all other 

carrot breeds and their marketable yield increased significantly 4.9-9.6 t ha -1 or 16.90–39.51 

percentage units only compared to ‘Amsterdam’, ‘Nanto“ and ‘Korina’ breeds. In case of 

‘Nanto’ breed a significant increase of yield output was observed compared to such breeds as 

‘Amsterdam’, and ‘Lange rote’. Having grown carrots of ‘Koral’ breed, there was a significant 

increase in the amount of dry matters in carrot roots, compared to ‘Amsterdam’, ‘Korina’ 

and ‘Nanto’ breeds; the amount of carotene increased compared to ‘Korina’, ‘Amsterdam’, 

‘Tip Top’ and ‘Nanto’ breeds, and the amount of reduced sugar increased compared to all 

other breeds grown. Growing ‘Lange rote’ breed the amount of nitrates in carrot roots decreased 

significantly compared to breeds ‘Korina’, ‘Amsterdam’, ‘Tip Top’ and ‘Nanto’. 

Spraying carrots with biojodis and biokal significantly increased 3.0–3.2 t ha -1 or 11.03–11.76 

percentage units marketable yield of carrots and output of marketable yield 4.5–5.6 percentual 

units, however, it did not have any significant effect on the total yield of carrots. Spraying with 

biojodis and biokal significantly decreased the amount of dry matters in carrot roots. Spraying with 

biojodis significantly decreased and spraying with biokal significantly increased the amount of 

reduced sugar in carrot roots compared to spraying with Biojodis. Spraying with both biokal and 

biojodis did not have any significant effect on the amount of carotene and nitrates in carrot roots. 

Key words: biojodis, biokal, breeds, carrots, chemical composition, yield, organic 

farming. 

144




Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka 

ekologiškai auginamų burokėlių derliui ir 

biocheminei sudėčiai 


Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT–53361 Akademija,Kauno r., 

el. paštas: juozas.pekarskas@lzuu.lt 

2004–2006 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto bandymų stotyje atlikus biologinių 

preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtakos burokėlių derliui ir jo kokybei tyrimus, nustatyta, kad 

didžiausias suminis ir prekinis burokėlių derlius bei prekinio derliaus išeiga gauti auginant 

veislės ‘Kamuoliai 2’ burokėlius. Auginant šios veislės burokėlius, iš esmės (0,93–2,84 t ha -1 , 

arba 3,18–10,37 proc. vnt.) padidėjo prekinis derlius, palyginti su ‘Cilyndra’ ir ‘Bordo 237’ 

veislėmis, o suminis derlius iš esmės padidėjo tik lyginant su ‘Cilyndra’ burokėliais. Veislės 

‘Kamuoliai 2’ burokėlių šakniavaisiuose susikaupė iš esmės daugiau sausųjų medžiagų nei 

‘Bordo 237’ ir ‘Cilyndra’ veislių burokėliuose. ‘Cilyndra’ veislės burokėlių šakniavaisiuose 

susikaupė kur kas daugiau nitratų nei ‘Bordo 237’ ir ‘Kamuoliai 2’ veislių burokėliuose. Tarp 

visų tirtų veislių nustatyti esminiai sausųjų medžiagų ir nitratų kiekio skirtumai. 

Burokėlius patręšus biojodžiu ir „Biokal 1“, iš esmės (atitinkamai 3,32–3,38 t ha -1 , arba 

9,13–9,29 proc. vnt. ir 3,83–4,38 t ha -1 , arba 14,54–16,62 proc. vnt.) padidėjo burokėlių suminis 

ir prekinis derlius, palyginti su netręštais burokėliais. Iš esmės padidėjo biojodžiu tręštų 

burokėlių prekinis derlius, palyginti su „Biokal 1“ tręštais burokėliais. Biojodis ir „Biokal 1“ 

neturėjo esminės įtakos burokėlių prekinio derliaus išeigai. Burokėlius patręšus „Biokal 1“, iš 

esmės padidėjo sausųjų medžiagų kiekis šakniavaisiuose, palyginti su netręštais, bet, lyginant 

su biojodžiu tręštais burokėliais, skirtumų negauta. Patręšus burokėlius biojodžiu, iš esmės 

sumažėjo, o tręšiant „Biokal 1“ iš esmės padidėjo, nitratų kiekis šakniavaisiuose, palyginti 

su netręštais burokėliais. Iš esmės sumažėjo nitratų kiekis biojodžiu tręštų burokėlių šakniavaisiuose, 

palyginti su biologiniu preparatu „Biokal 1“ tręštais burokėliais. 

Reikšminiai žodžiai: biojodis, „Biokal 1“, burokėliai, cheminė sudėtis, derlius, ekologinis 

ūkininkavimas, veislės. 

Įvadas. Ekologinio ūkininkavimo plėtros tempai Lietuvoje vis didėja. 2005 m. 

sertifikuotas ekologinės gamybos plotas buvo 69 430 ha, arba maždaug 2,7 proc., 

o 2006 m. – 102 120 ha, arba 3,97 proc. deklaruotų tiesioginėms išmokoms gauti 

deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto. Didėjant ekologiškų produktų gamybos 

apimtims, keičiasi pasėlių struktūra. Šiuo metu net apie 60 proc. pasėlių struktūros 

sudaro varpiniai ir ankštiniai javai. Daržovės sudaro tik labai menką bendros pasėlių 

145

struktūros dalį, bet, didėjant daržovių paklausai, ši dalis gali imti didėti (Pekarskas 

ir kt., 2006; Pekarskas ir kt, 2007). 

Iki vagetacijos pabaigos burokėliai turi būti pasiekę reikiamą augimo tarpsnį, 

sveiki ir stiprūs, todėl labai svarbu juos laiku ir tinkamai patręšti (Petronienė, 2001). 

Vienai tonai burokėlių produkcijos užauginti sunaudojama 5,0 kg azoto, 1,7 kg fosforo 

(P 2 

O 5 

), 6,3 kg kalio (K 2 

O), 1,9 kg kalcio (CaO) ir 0,9 kg magnio (MgO) (Дерюгин, 

Кулюкин, 1988). Tyrimais nustatyta, kad burokėlių derlius tiesiogiai priklauso nuo 

trąšų normų (Pieters, 1986; Staugaitis, 1996). 

Pagrindinę maisto medžiagų dalį burokėliai pasisavina iš trąšų ir dirvožemio, 

tačiau, augalams augant, vis labiau juntamas maisto medžiagų stygius. Daugiausia 

maisto medžiagų augalai sunaudoja intensyvaus biomasės auginimo laikotarpiu. Kad 

augalams nestigtų maisto medžiagų augimo metu, papildomai tręšiama per lapus. 

Tręšiant per lapus, augalai neaprūpinami maisto medžiagomis tiek, kiek reikia, tačiau 

sumažinamas jų trūkumas kritiniu momentu (Ciavatta, Benedetti, 2001). Be to, tręšiant 

per lapus, nesikeičia dirvožemio struktūra, mažėja dirvožemio ir gruntinių vandenų, 

taip pat aplinkos užterštumas (Staugaitis, Dalangauskienė, 2005). 

Tręšiant skystomis trąšomis, teigiamas derliaus priedas gali būti gautas tuomet, 

kai dirvožemio ar oro sąlygos netinkamos augalams augti ir jie nesugeba pasisavinti 

dirvožemyje esančių maisto medžiagų (Hag, Mallarino, 2000). 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute intensyvios žemdirbystės sąlygomis 

atliktais tyrimais nustatyta, kad sausųjų ir tirpių sausųjų medžiagų bei cukraus 

kiekiai šakniavaisiuose nepriklausė nuo papildomo tręšimo per lapus. Papildomai 

tręšiant amonio salietra, nitratų kiekis šakniavaisiuose padidėjo, palyginti su be trąšų 

augintais arba prieš sėją tręštais burokėliais, o papildomas tręšimas tirpiomis trąšomis 

per lapus nitratų kiekio nedidino (Bundinienė ir kt., 2007). 

Ekologinės gamybos ūkiuose uždrausta naudoti sintetines ir leidžiama naudoti tik 

natūralios kilmės trąšas ir biologinius preparatus. Vieni tokių, kuriais augalus galima 

purkšti per lapus vegetacijos metu, yra biojodis ir „Biokal 1“ (Pekarskas, 2005). 

Biojodis pagamintas biohumuso vandeninio ekstrakto pagrindu, jame yra biologiškai 

aktyvaus jodo, biotransformatorių, mikroelementų. Trąša apsaugo dygstantį 

augalą nuo ligų, bioaktyviosios medžiagos skatina šaknų augimą, maisto medžiagų 

pasisavinimą. Biologiškai aktyvus jodas veikia kaip savotiškas sterilizatorius, turintis 

baktericidinių savybių (1 lentelė). Biojodžio sudedamosios dalys – vandeninis biohumuso 

ekstraktas, biotransformatorius ir biologiškai aktyvus jodas. Prieš naudojant 

visos trys sudedamosios dalys supilamos į vieną indą, palaikoma 24 valandas ir 

tuomet tirpalu purškiami augalai arba apveliamos sėklos (Sliesaravičius ir kt., 2005; 

Pekarskas ir kt., 2006). 

„Biokal 1“ sudaro 57 % vaistažolių, 38 % biohumuso ekstrakto, 5 % eterinių aliejų, 

jo sudėtyje yra gydomojo vandens, mikroelementų, natūralios kilmės mineralinių 

medžiagų. Šioje trąšoje yra apie 230 mg l -1 azoto, 370 mg l -1 fosforo (P 2 

O 5 

), 480 mg l -1 

kalio (K 2 

O), 110 mg l -1 kalcio, 30 mg l -1 magnio, 10 mg l -1 geležies ir mikroelementų: 

boro, cinko, vario, mangano. Be maisto medžiagų, taip pat yra įvairių biologiškai 

aktyvių medžiagų, kurios skatina augalų augimą ir apsaugo nuo grybelinių ligų. 

Vaistažolių ekstraktas sudarytas iš šių vaistažolių: didžiųjų dilgėlių (Urtica dioica L.), 

dirvinių asiūklių (Equisetum arvense L.) ir didžiųjų ugniažolių (Chelidonium majus L.) 

(Pekarskas, 2005, Pekarskas ir kt., 2006). 

146

1 lentelė. Biojodžio cheminė sudėtis 

Table 1. Chemical composition of biojodis 

Elementai 

Components 

Kiekis 

Amount 

Organinės medžiagos 

5–8 % 

Organic mater 

pH 7,1–7,8 

Azotas (N) 

0,85–1,5 % 

Nitrogen 

Fosforas (P) 

0,90–1,5 % 

Phosphorus 

Kalis (K) 

0,82–1,5 % 

Potassium 

Vandenyje tirpūs humatai 0,15–0,7 % 

Water solube humates 

CaO 0,40–2,0 % 

Mg O 0,25–2,0 % 

Fe 0,08–0,2 % 

Mn 0,002–0,05 % 

Cu 0,008–0,01 % 

Zn 0,002–0,01 % 

Co 0,0005–0,002 % 

Mo 0,0005–0,002 % 

B 0,008–0,02 % 

J 0,10–0,75 mg l -1 

Sacharozė 

0,25–10,0 mg l -1 

Sucrose 

Bakterinė mikroflora 

Bacterial microflora 

10 7 –10 10 kolonijų grame 

Colony units g -1 

Patogeninė mikroflora 

Patogenic microflora 0 

Tyrimais nustatyta, kad intensyviai auginant burokėlius gerai sukultūrintose lengvo 

priemolio dirvose, didesnės trąšų normos dėsningai didino apvalius ir cilindrinius 

šakniavaisius išauginančių burokėlių lapų ir bendrąją augalų biomasę ir šakniavaisių 

derlių. Derlingiausi buvo veislių ‘Pablo’ ir ‘Kamuoliai 2’ burokėliai, nederlingi – cilindriniai 

šakniavaisiai ‘Rocket’ (Staugaitis, Tarvydienė, 2004). Lietuvos sodininkystės 

ir daržininkystės institute atliktais tyrimais nustatyta, kad ekologiškai geriau auginti 

apvalios formos šakniavaisius išauginančius burokėlius, o pailgos formos burokėlius 

labiau tiktų auginti pagal intensyvią auginimo technologiją (Karklelienė, 2006). 

Darbo tikslas – ištirti „Biokal 1“ ir biojodžio įtaką burokėlių derliui ir cheminei 

sudėčiai. 

Tyrimų objektas, metodai ir sąlygosю Tyrimai atlikti 2004–2006 m. Lietuvos 

žemės ūkio universiteto bandymų stotyje, priemolio sekliai glėjiškame karbonatingame 

išplautžemyje – IDg8-k (Calc(ar)i-Epihypogleyic Luvisols – LVg-p-w-cc). Dirvožemis 

buvo neutralus (pH 6,6–7,2), vidutinio humusingumo (2,10–2,60 %), vidutinio 

147

kalingumo ir kalingas (108–192 mg kg -1 ), fosforingas ir didelio fosforingumo (154–221 mg 

kg -1 ), bendro azoto rasta 0,126–0,137 %. 

Tyrimai atlikti pagal schemą: A faktorius – burokėlių veislės: 1. ‘Kamuoliai 2’; 

2. ‘Bordo 237’, 3.‘Cilyndra’; B faktorius – tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“: 1. Netręšta; 2. 

Tręšta biojodžiu; 3. Tręšta „Biokal 1“. 

Burokėliai prieš sėją buvo patręšti kaliu druska (K 90 

). Biojodžiu (3 l ha -1 ) ir „Biokal 1“ (10 

l ha -1 ) trąšomis buvo tręšta augalams turint 3–4 tikruosius lapelius ir šakniavaisiams intensyviai 

augant (normos tos pačios). 

Bendras laukelio plotas 9(3 × 3) m 2 , apskaitinio – 4(2 × 2) m 2 . Laukeliai pakartojimuose 

išdėstyti rendomizuotai. Dirvožemio ėminiai agrocheminėms savybėms nustatyti imti pavasarį, 

prieš bandymų įrengimą, iš dviejų bandymo pakartojimų 0–20 cm gylio. Dirvožemio 

agrocheminės analizės atliktos LŽI Agrocheminių tyrimų centre, burokėlių biocheminė sudėtis 

nustatyta LŽŪU Chemijos katedros laboratorijoje. Dirvožemio pH nustatytas potenciometriniu 

(ISO 10390:2005), humusas – sauso deginimo (ISO 10694:1995), judrieji fosforas ir kalis – 

A-L (GOST 26208-84), bendras azotas – Kjeldalio (ISO 11261:1995) metodais. Sausosios 

medžiagos nustatytos, kaitinant 105 °C temperatūroje iki nekintamos masės, nitratai – jonometriniu 

metodu. 

Dirva rudenį buvo suarta. Pavasarį, dirvai pradžiūvus, du kartus kultivuota ir akėta. Kalio 

trąšos išbertos prieš sėją, įakėtos ir tą pačią dieną pasėti burokėliai. 2004 m. priešsėlis buvo 

žieminiai rapsai, 2005 ir 2006 m. – juodasis pūdymas. 

Duomenys statistiškai įvertinti dispersinės analizės metodu naudojant programą ANOVA 

(Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Rezultatai. Tyrimais nustatyta, kad burokėlių derlius ir kokybė priklausė nuo augintos 

burokėlių veislės ir tręšimo biologiniais preparatais biojodžiu ir „Biokal 1“. 

Vidutiniais 2004–2006 m. tyrimų duomenimis didžiausias suminis burokėlių derlius (39,66 

t ha -1 ) gautas auginant veislės ‘Kamuoliai 2’, mažiausias – ‘Cilyndra’ burokėlius (2 lentelė). 

2 lentelė. Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka ekologiškai auginamų 

burokėlių suminiam derliui, t ha -1 

Table 2. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the total yield of red 

beet (t ha -1 ) 







An average of factor A 

‘Kamuoliai 2’ 37,48 40,98 40,51 39,66 

‘Bordo 237’ 37,00 39,72 40,06 38,93 

‘Cilyndra’ 34,64 38,56 38,51 37,24 


Average of factor B 

R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 0,76 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 0,62 


biokal 

148

Veislės ‘Kamuoliai 2’ burokėlių šakniavaisių suminis derlius gautas daug didesnis 

(2,42 t ha -1 , arba 6,50 proc. vnt.) nei ‘Cilyndra’ veislės, bet, lyginant su ‘Bordo 237’ 

veislės burokėliais, esminių skirtumų negauta. ‘Bordo 237’ veislės burokėlių šakniavaisių 

suminis derlius buvo daug didesnis nei ‘Cilyndra’ veislės burokėlių. 

Patręšus burokėlius vegetacijos metu biojodžiu ir „Biokal 1“, šakniavaisių suminis 

derlius iš esmės padidėjo (3,32–3,38 t ha -1 , arba 9,13–9,29 proc. vnt.), palyginti 

su netręštais burokėliais, bet, lyginant biojodžio ir „Biokal 1“ įtaką derliui, esminių 

suminio šakniavaisių derliaus skirtumų negauta. 


burokėlių prekiniam derliui, t ha -1 

Table 3. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the marketable yield of 

red beet (t ha -1 ) 







Average of factor A 

‘Kamuoliai 2’ 27,56 31,89 31,22 30,22 

‘Bordo 237’ 26,87 30,48 30,53 29,29 




R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 0,67 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 0,54 


biokal 


burokėlių prekinio derliaus išeigai, % 

Table 4. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the total yield output 

of organic red beet (%) 



Veislės 

Kontrolė 



Cultivars 

Control 


‘Kamuoliai 2’ 73,5 77,8 77,1 76,1 

‘Bordo 237’ 72,6 76,7 76,2 75,2 


B faktoriaus vidurkis 

72,4 76,3 76,0 


R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 6,62 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 5,67 


biokal 

149

Burokėlius nupurškus biojodžiu ir „Biokal 1“, burokėlių šakniavaisių prekinis 

derlius labai padidėjo (3,83–4,38 t ha -1 , arba 14,54–16,62 proc. vnt.), palyginti su 

nepurkštais burokėliais. Biojodžiu nupurkštų burokėlių prekinis derlius buvo iš esmės 

didesnis (0,55 t ha -1 , arba 1,82 proc. vnt.) nei nupurkštų „Biokal 1“. 

Didžiausia gauta ‘Kamuoliai 2’ veislės burokėlių prekinio derliaus išeiga, mažiausia 

– ‘Cilyndra’ veislės. Burokėlių veislės neturėjo esminės įtakos burokėlių prekinio 

derliaus išeigai. Burokėlių tręšimas biojodžiu ir „Biokal 1“ didino burokėlių šakniavaisių 

prekinio derliaus išeigą, bet tas padidėjimas buvo neesminis (4 lentelė). 

Daugiausia sausųjų medžiagų susikaupė ‘Kamuoliai 2’, veislės, o mažiausiai – 

‘Cilyndra’ veislės burokėlių šakniavaisiuose (5 lentelė). ‘Kamuoliai 2’ veislės burokėlių 

šakniavaisiuose sausųjų medžiagų kiekis buvo iš esmės didesnis nei ‘Bordo 237’ ir 

‘Cilyndra’ veislių burokėliuose. Tarp visų tirtų burokėlių veislių nustatyti esminiai 

sausųjų medžiagų kiekio skirtumai. Patręšus „Biokal 1“, sausųjų medžiagų kiekis 

burokėlių šakniavaisiuose padidėjo iš esmės, palyginti su nepurkštais burokėliais, bet, 

lyginant su biojodžiu tręštais burokėliais, esminių skirtumų negauta. 

Didžiausias nitratų kiekis (1021,0 mg kg -1 ) nustatytas ‘Cilyndra’ veislės burokėlių 

šakniavaisiuose, mažiausias (254,0 mg kg -1 ) – ‘Bordo 237’ veislės burokėliuose. 

‘Cilyndra’ veislės burokėliuose nitratų susikaupė ženkliai daugiau nei ‘Bordo 237’ 

ir ‘Kamuoliai 2’ veislių šakniavaisiuose. Tarp visų tirtų burokėlių veislių nustatyti 

esminiai nitratų kiekio skirtumai. 

Patręšus burokėlius biojodžiu, nitratų kiekis burokėlių šakniavaisiuose iš esmės 

sumažėjo, o nupurškus „Biokal 1“ – iš esmės padidėjo, palyginti su nepurkštais burokėliais. 

Tręšimas biojodžiu nitratų kiekį burokėlių šakniavaisiuose iš esmės sumažino, 

palyginti su tręšimu „Biokal 1“. 

5 lentelė. Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka sausųjų medžiagų 

kiekiui ekologiškai augintų burokėlių šakniavaisiuose, % 

Table 5. Effect of biological preparations biojodis and biokal on the amount of dry matters 

in root crops of organic red beet (%) 








‘Kamuoliai 2’ 17,69 17,81 17,89 17,80 

‘Bordo 237’ 16,68 16,79 16,90 16,79 

Cilyndra 16,23 16,40 16,51 16,38 



R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 0,24 

R 05 / LSD 05 

(B)** = 0,16 


biokal 

150

6 lentelė. Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka nitratų kiekiui ekologiškai 

augintų burokėlių šakniavaisiuose, mg kg -1 

Table 6. Effect of biological preparations on the amount of nitrate in red beet root crops, 

(mg kg -1 ) 

Veislės 

Cultivars 



Kontrolė 

Control 



An average of factor B 

‘Kamuoliai 2’ 284 264 326 291,3 

‘Bordo 237’ 245 232 285 254,0 

‘Cilyndra’ 1013 983 1067 1021,0 


An average of factor B 

R 05 

/ LSD 05 

(A)* = 20,24 

R 05 

/ LSD 05 

(B)** = 16,16 

*A = veislės / cultivars, **B = biojodžio ir „Biokal 1“ naudojimas / use of biojodis and biokal 

Aptarimas. Intensyvios žemdirbystės sistemoje papildomas tręšimas vegetacijos 

metu, palyginti su visos normos išbėrimu pavasarį, burokėlių šakniavaisių derliui esminės 

įtakos neturėjo (Staugaitis, 1996). LSDI atliktais tyrimais nustatyta, kad, papildomai 

tręšiant tirpiomis trąšomis per lapus, esminio derliaus priedo, palyginti su papildomu 

tręšimu amonio salietra, negauta. Panašius duomenis, atlikdami tyrimus intensyvios 

žemdirbystės sistemoje, gavo ir daugelis kitų tyrėjų (Bundinienė ir kt., 2007). 

LŽŪU bandymų stotyje atliktais tyrimai nustatyta, kad ekologinės žemdirbystės 

sistemoje, burokėlius patręšus biojodžiu ir „Biokal 1“, iš esmės padidėjo burokėlių 

bendras ir prekinis derlius, palyginti su netręštais burokėliais. Biojodis ir „Biokal 1“ 

neturėjo esminės įtakos burokėlių prekinio derliaus išeigai. 

Intensyvios žemdirbystės sistemoje papildomas tręšimas azotu ir kompleksinėmis 

trąšomis nedidina nitratų kiekio ir mažina cukraus kiekį (Staugaitis, 1996). Burokėlių 

šakniavaisių biocheminei sudėčiai didesnės įtakos turi meteorologinės sąlygos negu 

trąšos (Tarvydienė ir kt., 2003; Staugaitis, Dalangauskienė, 2005; Trani ir kt., 2005). 

Intensyviai auginant burokėlius, nustatyta, kad tarp veislių esminių nitratų kiekio 

skirtumų nenustatyta (Petronienė, Viškelis, 2004). 

Ekologinės žemdirbystės sistemoje, burokėlius patręšus „Biokal 1“, iš esmės 

padidėjo sausųjų medžiagų kiekis burokėlių šakniavaisiuose, palyginti su netręštais, 

bet, lyginant su biojodžiu tręštais burokėliais, esminių sausųjų medžiagų kiekio skirtumų 

negauta. Patręšus burokėlius biojodžiu, nitratų kiekis burokėlių šakniavaisiuose 

iš esmės sumažėjo, o tręšiant „Biokal 1“ – iš esmės padidėjo. 

Intensyviai auginant burokėlius gerai sukultūrintuose lengvo priemolio dirvose, 

didesnės trąšų normos dėsningai didino apvalius ir cilindrinius šakniavaisius išauginančių 

burokėlių lapų ir bendrą augalų biomasę ir šakniavaisių derlių. Derlingiausi 

buvo ‘Pablo’ ir ‘Kamuoliai 2’ veislių burokėliai, nederlingi – cilindrinius šakniavaisius 

išauginantys ‘Rocket’ veislės burokėliai (Staugaitis, Tarvydienė, 2004). Panašūs 

151

ezultatai yra gauti ir atlikus tyrimus LŽŪU bandymų stotyje. ‘Kamuoliai 2’ burokėlių 

prekinis derlius buvo iš esmės didesnis nei ‘Cilyndra’ ir ‘Bordo 237’ veislių, o bendras 

derlius iš esmės didesnis nei ‘Cilyndra’ veislės burokėlių. 

Išvados. 1. Didžiausias suminis ir prekinis burokėlių derlius bei prekinio derliaus 

išeiga gauti auginant veislės ‘Kamuoliai 2’ burokėlius. Iš esmės padidėjo ‘Kamuoliai 2’ 

burokėlių prekinis derlius, palyginti su ‘Cilyndra’ ir ‘Bordo 237’ veislėmis, o bendras 

derlius – tik palyginti su ‘Cilyndra’ veislės burokėliais. 

2. ‘Kamuoliai 2’ burokėlių šakniavaisiuose susikaupė iš esmės daugiau sausųjų 

medžiagų nei veislių ‘Bordo 237’ ir ‘Cilyndra’ burokėliuose. ‘Cilyndra’ veislės burokėlių 

šakniavaisiuose susikaupė kur kas daugiau nitratų nei ‘Bordo 237’ ir ‘Kamuoliai 2’ 

veislių šakniavaisiuose. Tarp visų tirtų veislių nustatyti esminiai sausųjų medžiagų ir 

nitratų kiekio skirtumai. 

3. Burokėlius patręšus biojodžiu ir „Biokal 1“, iš esmės padidėjo burokėlių suminis 

ir prekinis derlius, palyginti su netręštais burokėliais. Iš esmės padidėjo biojodžiu 

tręštų burokėlių prekinis derlius, palyginti su tręštais „Biokal 1“. Biojodis ir „Biokal 1“ 

neturėjo esminės įtakos burokėlių prekinio derliaus išeigai. 

4. Burokėlius patręšus „Biokal 1“, iš esmės padidėjo sausųjų medžiagų kiekis 

šakniavaisiuose, palyginti su netręštais burokėliais, bet, lyginant su biojodžiu tręštais 

burokėliais, esminių sausųjų medžiagų kiekio skirtumų negauta. Patręšus burokėlius 

biojodžiu, iš esmės sumažėjo, o patręšus „Biokal 1“ iš esmės padidėjo, nitratų kiekis 

burokėlių šakniavaisiuose, palyginti su netręštais burokėliais. Patręšus biojodžiu, 

nitratų kiekis šakniavaisiuose iš esmės sumažėjo, palyginti su biologiniu preparatru 

„Biokal 1“ tręštais burokėliais. 

Gauta 2008 01 30 


Literatūra 

1. Bundinienė O., Viškelis P., Zalatorius V. 2007. Papildomo tręšimo per lapus įtaka 

raudonųjų burokėlių derliui ir šakniavaisių kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 

26(1): 108–118. 

2. Ciavatta C., Benedetti A. 2001. Foliar fertilizers: legislative aspects in Europe. 

Acta Horticulture, 594: 87–91. 

3. Hag M. U., Mallarino A. P. 2000. Soybean yield and nutrient composition as 

affected by early season foliar fertilization. Agronomy journal, 92: 16–24. 

4. Karklelienė R. 2006. Morkų ir burokėlių lietuviškų veislių bei hibridų ypatumai 

ekologinėje ir intensyvioje daržininkystėje. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 

193–200. 

5. Pekarskas J. 2005. Ekologinio ūkininkavimo įtaka dirvožemio agrocheminėms 

savybėms ir augalų mitybos problemų sprendimas. Akademija. 

6. Pekarskas J., Kazlienė O., Gavenauskas A. 2006. Ekologinio ūkininkavimo plėtra 

ir perspektyvos Lietuvoje. Vadyba. Vakarų Lietuvos verslo kolegijos mokslo 

tiriamieji darbai, 2(9): 1690150173. 

152

7. Pekarskas J., Kazlienė O., Gavenauskas A. 2007. Ekologinis ūkinkavimas 

Lietuvoje. Vadyba. Vakarų Lietuvos verslo kolegijos mokslo tiriamieji darbai, 

2(11): 197–200. 

8. Pekarskas J., Krasauskas A., Šileikienė D. 2006. Biologinių preparatų biojodis 

ir biokal panaudojimas ekologiškų grūdų apvėlimui. Vadyba. Vakarų Lietuvos 

verslo kolegijos mokslo tiriamieji darbai, 2(9): 174–178. 

9. Petronienė O. 2001. Burokėlių biologija ir auginimas. Akademija, Kėdainių r. 

10. Petronienė O., Viškelis P. 2004. Biochemical composition and preservation of 

various red beet cultivars. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(30): 89–97. 

11. Pieters J.H. 1986. Stikstofbemestingsadvies voor kroot geteeld in de vollegrond 

haren- Gr. 

12. Sliesaravičius A., Pekarskas J., Rutkovienė V., Baranauskis K. 2006. Grain yield 

and disease resistance of winter cereal varieties and application of biological 

agent in organic agriculture. Agronomy Research, 4: 371–378. 

13. Staugaitis G. 1996. Burokėlių tręšimo azotu sistema. Sodininkystė ir daržininkystė, 

15: 63–75. 

14. Staugaitis G., Dalangauskienė A. 2005. Vienanarių ir kompleksinių trąšų įtaka 

raudoniesiems burokėliams. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 133–144. 

15. Staugaitis G., Tarvydienė A. 2004. Sėklų ir trąšų įtaka įvairių veislių tipų raudonųjų 

burokėlių derliui. Sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 144–152. 


analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLAT iš paketo 


17. Tarvydienė A., Staugaitis G., Viškelis P. 2003. Tręšimo intensyvumo ir sėklų 

normų įtaka įvairių veislių tipų raudonųjų burokėlių šakniavaisių kokybei. 


18. Trani P. E., Cantarella H., Tivelli S.W. 2005. Table beet yield depending on rates 

of ammonium sulphate applied as side dressing. Horticultura Brasileira, 23(3): 

726–730. 

19. Дерюгин И. П., Кулюкин А. Н. 1998. Агрохимические основы системы 

удобрения овощных и плодовых культур. Москва. 



composition of organically grown red beet 

J. Pekarskas 

Summary 

Investigation of the effect of biojodis and biokal on the yield and quality of different 

breeds of organically grown red beet carried out at the Test Station at the Lithuanian University 

of Agriculture in 2004–2005 has shown that the greatest total and marketable yield and the 

output of the marketable yield was obtained when the breed ‘Kamuoliai 2’ was grown. Growing 

153

‘Kamuoliai 2’ significantly (0.93–2.84 t ha -1 or 3.18–10.37 percentage units) increased the marketable 

yield, compared to ‘Cilyndra’ and ‘Bordo 237’, and the total yield increased only compared to 

‘Cilyndra’ red beet. When growing ‘Kamuoliai 2’ significantly more dry matters accumulated in 

root crops compared to red beet of ‘Cilyndra’ and ‘Bordo 237’. When growing ‘Cilyndra’ red beet 

significantly more nitrates accumulated in crop-roots compared to ‘Bordo 237’ and ‘Kamuoliai 2’. 

Significant differences of dry matters and nitrates have been detected between all the breeds grown. 

Having sprayed red beet with biological preparations biokal and bijodis total and marketable 

yield of beetroots increased significantly (3.32–3.38 t ha -1 or 9.13–9.29 percentage 

units and 3.83–4.38 t ha -1 or 14.54–16.62 percentage units) compared to unsprayed red beet. 

having sprayed with biojodis marketable yield of red beet increased significantly compared 

to spraying with biokal. Neither biojodis nor biokal had a significant effect on the output of 

marketable beetroot yield. having red beet sprayed with biokal, the amount of dry matters in 

roots increased significantly compared to unsprayed red beet however no significant differences 

were obtained compared to spraying with biojodis. Spraying with biokal significantly 

increased and spraying with bijodis significantly decreased the amount of nitrates in root 

crops compared to unsprayed red beet. Spraying with biojodis made a significant decrease 

in nitrates of root crops compared to spraying beetroots with a biological preparation biokal. 

Key words: biojodis, biokal, breeds, chemical composition, yield, red beet, organic 

farming. 

154




Trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP įtaka 

valgomosios morkos (Daucus carota L.) ir dirvožemio 

produktyvumui 

Ona Bundinienė, Vytautas Zalatorius 


el. paštas: o.bundiniene@lsdi.lt 

2005–2006 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto bandymų lauke, priesmėlio 

ant lengvo priemolio karbonatingajame sekliai glėjiškame išplautžemyje, tirta trąšų su 

nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP (prekinis trąšų pavadinimas Entec-Avant) įtaka ‘Samson’ 

veislės morkos (Daucus carota L.) produktyvumo didėjimui ir produktyvumo bei dirvožemio 

derlumo rodiklių kitimui. Sėklos norma – 0,8 mln. vnt. ha -1 daigių sėklų. Didžiausias suminis 

(70,1 t ha -1 ) ir standartinis (49,7 t ha -1 ) morkų šakniavaisių derliai bei geriausia standartinio 

derliaus išeiga (70,7 %) gauti tręšiant trąša su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP. Vienai tonai 

suminio derliaus išauginti, tręšiant vienanarėmis trąšomis, buvo sunaudota 6,0 kg maisto 

medžiagų (N + P 2 

O 5 

+ K 2 

O + Mg +S), tręšiant Cropcare 10 10 20 + mikroelementai – 4,8, 

tręšiant Entec-Avant 12 7 16 + mikroelementai + DMPP – 3,2 kg, o vienai tonai standartinės 

produkcijos gauti – atitinkamai 8,6; 7,2 ir 4,5 kg minėtų maisto medžiagų. 

Morkų šakniavaisių biometriniai rodikliai glaudžiai ir tiesiogiai susiję su derliumi. 

Morkų šakniavaisio skersmens didėjimas darė tiesioginę ir stiprią įtaką suminio (r = 0,73) 

ir standartinio (r = 0,70) derlių didėjimui. Masės didėjimo įtaka derliui buvo teigiama, bet 

gerokai silpnesnė (atitinkamai r = 0,28 ir r = 0,19), o ilgio įtaka – netgi neigiama (atitinkamai 

r = -0,68 ir r = -0,72). 

Tręšiant mineralinėmis trąšomis, maisto medžiagų kiekiai dirvožemyje didėjo. Maisto 

medžiagų gausėjimas dirvožemyje lėmė 60 % suminio derliaus ir 70 % standartinio derliaus. 

Trąšų įtaka suminio derliaus didėjimui buvo 33 %, standartinio – 21 %. 

Reikšminiai žodžiai: derlius, maisto medžiagos dirvožemyje, nitrifikacijos inhibitorius 

DMPP, trąšos, valgomoji morka. 

Įvadas. Didelis suminis derlius, didelė standartinio derliaus išeiga, maži laikymo 

nuostoliai ir išlaikyta išorinė ir vidinė kokybė yra svarbiausi optimaliam derliui keliami 

reikalavimai. Augalų derlingumui įtakos turi dirvožemio produktyvumas, kurį 

lemia apsirūpinimas maisto medžiagomis. Norint išlaikyti dirvožemio produktyvumą 

ir išauginti gausų geros kokybės derlių, reikia jį tręšti. Augalų, taip pat ir morkų, 

derlingumas, jų prekinė vertė bei kokybė priklauso nuo naudojamų trąšų ir jų formų 

bei normų (Gaučienė, 2001; Liet. dirvožemių ..., 1998, Staugaitis, Jurkšaitis 1994). 

155

Vienai tonai morkų šakniavaisių su atitinkamu kiekiu lapų išauginti sunaudojama 

3,2 kg azoto, 1,2 kg fosforo (P 2 

O 5 

), 5,0 kg kalio (K 2 

O), 1,9 kg kalcio (CaO) ir 0,9 kg 

magnio (MgO) (Дерюгин, Кулюкин, 1988). Parinkus optimalias trąšų normas, produktyviau 

pasisavinamos maisto medžiagos. Svarbiausia jų yra azotas. Tai labai judrus 

ir lengvai išplaunamas elementas, ypač nitratinė jo forma, todėl, esant nepalankioms 

meteorologinėms sąlygoms, galimi nemaži jo nuostoliai (Liet. dirvožemių ....., 1998). 

Naujoji trąša su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP stabdo amoniakinio azoto virtimą į 

nitratinį ir tokiu būdu pratęsia azoto veikimą bei sumažina jo išplovimo ir išgaravimo 

nuostolius (Hähndel, Zerulla, 2001, Serna ir kt., 2000), bet neturi įtakos dirvožemio 

biologiniam aktyvumui (Zerulla ir kt., 2001). Trąšos sudėtyje yra 12 % N, 7 % P 2 

O 5 

, 

16 % K 2 

O, 4 % MgO, 5 % S, 0,02 % B, 0,01 % Zn, 0,8 % DMPP. Daugiau nei 80 % 

DMPP, esant įvairiems temperatūros ir drėgmės režimams dirvožemyje, išsidėsto ir 

pasilieka 0–5 cm atstumu apie trąšos granulę, o 5–15 % – 5–20 cm atstumu (Azam 

ir kt., 2001). Amonio azoto (NH4-N) virtimo nitratais laiko pratęsimas turėjo įtakos 

daržovių derliaus didėjimui (Jevnišek, 2001; Tlustos ir kt., 2002; Paschold ir kt., 

2008). Teigiamas efektas ypač pasireiškia tose šalyse, kur iškrinta daug kritulių arba 

intensyviai laistoma, ir smėlio dirvožemiuose (Pasda ir kt., 2001). 

Darbo tikslas – įvertinti trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP (prekinis trąšų 

pavadinimas Entec-Avant) įtaką valgomosios morkos produktyvumui, produktyvumo 

rodiklių ir dirvožemio agrocheminių savybių kitimui ir palyginti jų veikimą su vienanarių 

ir kitų kompleksinių trąšų veikimu. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. 2005–2006 m. tirta trąšų su nitrifikacijos 

inhibitoriumi DMPP (prekinis trąšų pavadinimas Entec-Avant) įtaka ‘Samson’ veislės 

morkos (Daucus carota L.) produktyvumui, produktyvumo rodiklių ir dirvožemio 

agrocheminių rodiklių pokyčiams. Tyrimai atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės 

institute, priesmėlio ant lengvo priemolio karbonatingajame sekliai glėjiškame 

išplautžemyje (IDg8-k / Calc(ar)i- Epihypogleyc Luvisols – LVg-p-w-cc). Dirvožemio 

armuo buvo 20–25 cm storio. Dirvožemis buvo mažo humusingumo, azotingumo, 

labai fosforingas, kalcingas ir magningas, vidutinio kalingumo ir kalingas, mažo ir 

vidutinio sieringumo (1 lentelė). Dirvožemio pH – 7,55 (šarmiškas). 

1 lentelė. Dirvožemio agrocheminiai rodikliai prieš įrengiant bandymą 

Table 1. Soil agrochemical characteristics before layout of experiments 

Tyrimo metai 

Years of investigation 

pH KCl 

Dirvožemio agrocheminiai rodikliai 

Soil agrochemical indicises 

Babtai, 2005, 2006 m. 

P 

humusas N min., 2 

O 5 

K 2 

O Ca Mg 

humus, % kg ha -1 mg kg -1 dirvožemio 

judrioji 

agile S 

soil 

2005 7,5 1,52 56,9 348 131 5 400 1 110 5,2 

2006 7,6 1,53 60,5 335 191 10 850 2 880 8,2 

Vid. 

Average 

7,55 1,53 58,7 341,5 161 8 125 1 995 6,7 

156

‘Samson’ veislės morkos buvo augintos vagotame paviršiuje, išsėjant į hektarą 

800 tūkst. vnt. daigių sėklų. Sėjos schema – 62 + 8 cm (8 cm pločio juostelėje sėklos 

išbarstytos pakrikai). Morkų priešsėlis – kopūstai. Daržovių priežiūros darbai atlikti 

pagal LSDI priimtas technologijas. Augalai bandymo schemoje nurodytomis trąšomis 

buvo tręšti tik prieš sėją. 

Bandymo schema: 

1. Be trąšų (kontrolė) 

2. Vienanarės trąšos, remiantis agrocheminių dirvožemio tyrimų duomenimis 

(N 60 

P 60 

K 120 

) 

-1 

3. Cropcare 10 10 20 + mikroelementai, išberiant 600 kg ha trąšos 

(N 60 

P 60 

K 120 

) 

4. Trąša su nitrifikacijos inhibitoriumi Entec-Avant 12 7 16 + mikroelementai 

+ DMPP, išberiant 500 kg ha -1 trąšos (N 60 

P 35 

K 80 

) 

Pirmame variante morkos augintos be trąšų ir tirtas dirvožemio derlumo poveikis 

morkų derliui. Antrame variante morkos prieš sėją tręštos amonio salietra (34 % N), 

granuliuotu superfosfatu (20 % P 2 

O 5 

, 12 % S) ir kalio magnezija (30 % K 2 

O, 9 % MgO 

ir 20 % S). Trečiame variante morkos tręštos kompleksine trąša su mikroelementais 

– Cropcare 10 10 20 (be minėtų NPK, joje dar yra MgO (4,15 %), S (11 %) ir mikroelementų 

(B, Cu, Fe, Mn, Mo, Zn, Se). Ketvirtame variante augalai tręšti trąša su nitrifikacijos 

inhibitoriumi DMPP - Entec-Avant 12 7 16. Joje be minėtų NPK dar yra 4 % 

MgO, 5 % S, 0,02 % B, 0,01 %Zn ir 0,8 % DMPP (3,4 - dimetilpyrazilfosfatas). 

Pradinis laukelio plotas – 15 m 2 (ilgis – 5 m, plotis – 3 m), apskaitinis – 4,2 m 2 

(ilgis – 3 m, plotis – 1,4 m). Bandymo variantai kartoti po keturis kartus. 

Morkos nuimtos techninės brandos tarpsnio. Imant derlių nustatyti šakniavaisio 

produktyvumo rodikliai (šakniavaisio masė, jo ilgis ir skersmuo). 

Nuėmus derlių buvo paimti dirvožemio ėminiai mitybos elementų pokyčiams 

dirvožemyje, naudojant skirtingas trąšas, ištirti. Nustatyta: pHKCl – potenciometriniu 

(ISO 10390:2005), humusas (%) – sauso deginimo (ISO 10694:1995), judrieji P 2 

O 5 

ir 

K 2 

O (mg kg -1 ) – Egnerio-Rimo-Domingo (A-L, Gost 26208-84), mineralinis azotas 

(mg kg -1 ) – jonometriniu, kalcis ir magnis (mg kg -1 ) – atominės absorbcijos, spektrometriniu 

(SVP D-06) metodais. Analizės atliktos LŽI Agrocheminių tyrimų centre. 

Duomenų patikimumas įvertintas vienfaktorinės dispersinės analizės metodu, 

naudojant programa ANOVA, ryšys tarp atskirų rodiklių – koreliacinės regresinės 

analizės, tarpusavio ryšių pobūdis ir stiprumas – statistinės takų koeficientų analizės 

metodais, naudojant programą STAT_ENG (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Meteorologinės sąlygos. 2005 m. gegužės, birželio ir rugpjūčio mėnesiai, 

ypač rugpjūtis, buvo vėsesni ir drėgnesni, negu rodo daugiamečiai vidutiniai rodikliai 

(2 lentelė). 2006 m. oro temperatūra pirmuosius du mėnesius buvo artima daugiametei, 

tačiau per abu mėnesius iškrito vidutiniškai 42 % daugiametės kritulių normos, o 

rugpjūtis buvo šiltesnis, bet labai lietingas (kritulių iškrito 2,3 karto daugiau už daugiametę 

normą). Abejų bandymo metų liepos mėnesiai buvo karšti (oro temperatūra 

1,5 °C aukštesnė už daugiametę vidutinę) ir labai sausi, ypač 2005 m., kai iškrito tik 

5,3 % daugiametės mėnesio kritulių normos. Abejų bandymo metų rugsėjo mėnesiai 

taip pat buvo šiltesni, bet 2005 m. – sausi (kritulių iškrito 67 % daugiametės kritulių 

normos), o 2006 m. – lietingi (kritulių iškrito 2,8 karto daugiau negu daugiamečiai 

157

odikliai). Augalų vegetacijos laikotarpis 2005 m. buvo šiltas ir prilygo vidutiniam 

daugiamečiam. 2006 m. augalų vegetacijos laikotarpis buvo šiltesnis ir drėgnesnis 

už vidutinį daugiametį. Vidutinė oro temperatūra buvo 1,3 °C aukštesnė už vidutinę 

daugiametę, o kritulių iškrito 8,5 mm daugiau negu daugiametis vidurkis. 


Table 1. Meteorological conditions during plants vegetation 

Kauno meteorologinės stoties 2005–2006 m. duomenys 

Data of Kaunas Meteorological Station, 2005–2006 

Mėnuo 

Month 

Gegužė 

May 


June 

Liepa 

July 

Rugpjūtis 

August 

Rugsėjis 

September 

Spalis 

October 

Vidurkis 

Mean 



Daugiametis 

vidurkis 

Perennial 

mean, °C 

Krituliai 


2005 m. 2006 m. 2005 m. 2006 m. 

Daugiametis 

vidurkis 

Perennial 

mean, mm 

11,3 11,9 12,0 65,4 23,8 43,8 

14,8 16,3 16,5 66,6 13,8 51,2 

19,1 19,3 17,7 3,8 30,2 71,3 

14,7 17,5 16,4 109,4 173,4 74,6 

12,8 14,5 12,0 19,9 83,0 29,7 

7,1 9,7 7,1 47,0 48,0 50,5 

13,3 14,9 13,6 52,0 62,0 53,5 

Rezultatai. Morkų prekinė vertė nustatoma pagal maksimalų šakniavaisio 

skersmenį arba jo masę be lapų. Subrendusių morkų šakniavaisiai, atitinkantys I 

klasę, turi būti ne mažesni kaip 20 mm, rūšiuojant juos pagal skersmenį, ir sverti ne 

mažiau kaip 50 g, jei rūšiuojama pagal masę. Ekstra klasės šakniavaisiai turi būti ne 

didesni kaip 45 mm, jei rūšiuojama pagal skersmenį, ir sverti ne daugiau kaip 200 g, 

rūšiuojant pagal masę. Visi šakniavaisiai turi būti tipingi veislei, neįskilę ir neįtrūkę 

(Privalomieji ..., 2003). 

Naudotos trąšos teigiamai veikė morkų šakniavaisių produktyvumo rodiklius 

(1 pav.). Tręštų morkų šakniavaisio masė, palyginti su augintais be trąšų, padidėjo 

vidutiniškai 18,2 g, skersmuo – 2,2 mm, o ilgis – 4,7 mm. Didžiausios masės ir ilgio 

šakniavaisiai išaugo tręšiant trąša su nitrifikacijos inhibitoriumi Entec 12 7 16 + 

mikroelementai + DMPP. Palyginti su tręštų vienanarėmis trąšomis morkų šakniavaisiais, 

šakniavaisio masė padidėjo 9,5 g (8,5 %), ilgis – 6,6 mm (4,1 %), palyginti 

su tręštų Cropcare 10 10 20 + mikroelementai – atitinkamai 7,1 g (6,2 %) ir 6,7 g 

(4,2 %). Didžiausias morkos skersmuo buvo tręšiant vienanarėmis trąšomis, tačiau 

esminių skirtumų, lyginant su tręšimu Cropcare 10 10 20 + mikroelementai ir Entec- 

Avant 12 7 16 + mikroelementai + DMPP, nenustatyta. 

158

1 pav. Trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP įtaka morkų šakniavaisių produktyvumo 

rodiklių kitimui 

Babtai, vidutiniai 2005–2006 m. duomenys 

Fig. 1. Influence of fertilizers with nitrification inhibitor DMPP on productivity indices of 

carrot crop root 

Babtai, average 2005–2006 

Šakniavaisio skersmens didėjimui teigiamos įtakos turėjo kalcio (r = 0,53) ir 

magnio (r = 0,76) kiekių dirvožemyje didėjimas bei išbertos trąšos (r = 0,51, 19 %). 

Jų įtaka sudarė atitinkamai 20, 29 ir 19 %. Mineralinio azoto, judriųjų fosforo bei kalio 

ir sieros įtaka buvo neigiama ir labai silpna. Trąšose esančių maisto medžiagų suminis 

(N + P 2 

O 5 

+ K 2 

O + Mg +S) kiekis taip pat turėjo įtakos morkos šakniavaisio skersmens 

didėjimui (r = 0,49) ir sudarė 19 % (trąšų azoto r = 0,46, trąšų fosforo r = 0,46, kalio 

r = 0,47, magnio r = 0,50 ir sieros r = 0,46). 

Šakniavaisio masės didėjimą teigiamai, bet silpnai veikė kalcio (r = 0,32), magnio 

(r = 0,26) ir sieros (r = 0,20) kiekių dirvožemyje didėjimas. Ši įtaka buvo atitinkamai 19, 

16 ir 12 %. Išbertų trąšų (r = 0,55; 33 %) ir trąšose esančių maisto medžiagų suminio 

kiekio (r = 0,58; 33 %) įtaka buvo gana stipri (trąšų azoto r = 0,75, fosforo r = 0,55, 

kalio r = 0,60, magnio r = 0,54 ir sieros r = 0,28). 

Šakniavaisis ilgėjo didėjant mineralinio azoto (r = 0,45; 19 %) ir sieros (r = 0,43; 

18 %) kiekiams, o kalcio (r = - 0,59) ir magnio (r = - 0,70) įtaka buvo neigiama ir 

sudarė atitinkamai 25 ir 30 %. Mineralinių trąšų ar trąšose esančių maisto medžiagų 

įtaka buvo teigiama, bet nedidelė. 

Taip pat buvo nustatyta, kad, didėjant morkos šakniavaisio masei, didėja jo 

skersmuo (1) ir ilgis (2): 

Y = 2,56 + 3,55x, r = 0,49 ± 0,16; t = 1,37; Ft = 9,58** (1) 

Y = 27,15 + 0,54x, r = 0,42 ± 0,16; t = 1,00, Ft = 6,56* (2) 

159

Sutartiniai ženklai / Used symbols: 

r – koreliacijos koeficientas / coefficient of correlation, 

t – Stjudento t-testo kriterijus (skirtumo patikimumo kriterijus / statistic derived in 

student t-test, 

Ft – Fišerio kriterijus / variance ratio (Ftest), 

R 05 

– mažiausias esminis skirtumas / LSD 05 

– least significant difference, 

* – patikimumas, esant 95 % tikimybės lygiui / data significant at P ≤ 0.05 probability 

level, 

** – esant 99 % tikimybės lygiui/ at P ≤ 0.01 probability level. 

Morkų šakniavaisių produktyvumo rodikliai glaudžiai ir tiesiogiai susiję su derliumi. 

Morkų šakniavaisio skersmens didėjimas turėjo tiesioginės ir stiprios įtakos 

suminio (r = 0,73) ir standartinio (r = 0,70) derlių didėjimui. Morkos šakniavaisio 

masės didėjimo įtaka buvo teigiama, bet gerokai silpnesnė (atitinkamai r = 0,28 ir 

r = 0,19), o ilgio įtaka – netgi neigiama (atitinkamai r = -0,68 ir r = -0,72). 

Tręšiant vienanarėmis trąšomis, suminis derlius, palyginti su augintų be trąšų 

morkų derliumi, padidėjo 5,4 t ha -1 , tręšiant Cropcare 10 10 20 + mikroelementai – 8,9 

t ha -1 , tręšiant Entec 12 7 16 + mikroelementai + DMPP – 10,3 t ha -1 (2 pav.). 

2 pav. Trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP įtaka 

valgomųjų morkų derliui ir prekinio derliaus išeigai 


Fig. 2. Influence of fertilizers with nitrification inhibitor DMPP 

on yield of carrots and output of marketable yield 


Pagrindinis rodiklis, rodantis tręšimo svarbą ir trąšų tinkamumą, yra prekinis 

derlius ir jo kiekis bendrojoje produkcijoje. Standartinis morkų šakniavaisių derlius 

nuo trąšų padidėjo vidutiniškai 7,5 t ha -1 (17,8 %), tačiau standartinio derliaus išeiga 

nedidėjo. Didžiausias standartinis šakniavaisių derlius ir standartinio derliaus išeiga 

160

gauti tręšiant morkas Entec 12 7 16 + mikroelementai + DMPP. Morkų standartinis 

derlius, palyginti su augintų be trąšų derliumi, padidėjo 7,5 t ha -1 (17,8 %). Tręšimas 

tiek vienanarėmis, tiek kompleksinėmis Cropcare 10 10 20 + mikroelementai trąšomis 

davė beveik vienodus standartinius derlius. Jie buvo 3,5–4,3 t ha -1 mažesni už gautus 

tręšiant Entec 12 7 16 + mikroelementai + DMPP. Standartinio derliaus išeiga sumažėjo 

atitinkamai 1,3–3,7 %. 

Vienai tonai suminio derliaus išauginti, tręšiant vienanarėmis trąšomis, buvo sunaudota 

6,0 kg maisto medžiagų (N + P 2 

O 5 

+ K 2 

O + Mg +S), tręšiant Cropcare 10 10 20 + 

mikroelementai – 4,8, tręšiant Entec 12 7 16 + mikroelementai + DMPP – 3,2 kg, o 

vienai tonai standartinės produkcijos gauti – atitinkamai 8,6; 7,2 ir 4,5 kg minėtų 

maisto medžiagų. 

Maisto medžiagų gausėjimas dirvožemyje turėjo įtakos suminio ir standartinio 

derlių didėjimui. Suminis derlius didėjo didėjant kalcio (r = 0,91) ir magnio (r = 0,96) 

kiekiams dirvožemyje. Išbertos trąšos taip pat didino derlių (r = 0,41). Minėtų maisto 

medžiagų kiekių dirvožemyje įtaka standartiniam morkų derliui taip pat buvo stipri ir 

teigiama (atitinkamai r = 0,81, r = 0,92). Mineralinio azoto kiekio didėjimas dirvoje 

turėjo neigiamos įtakos suminio (r = -0,51) ir standartinio (r = -0,59) derlių didėjimui. 

Trąšose esančios maisto medžiagos didino suminį derlių 33 %, standartinį – 21 %, o 

dirvožemyje esančios maisto medžiagos – atitinkamai apie 60 ir 70 %. 

Visos naudotos mineralinės trąšos didino maisto medžiagų susikaupimą dirvožemyje 

(3 lentelė). Tręšiant vienanarėmis trąšomis, rudenį, nuėmus morkų derlių, dirvožemyje 

rasti didžiausi mineralinio azoto ir judriosios sieros, o tręšiant Cropcare 10 10 20 – 

judriojo kalio, kalcio ir magnio kiekiai. Sieros kiekiai, tręšiant vienanarėmis trąšomis, 

galėjo didėti dėl to, kad nemažai šio elemento yra granuliuotame superfosfate (12 %) 

ir kalio magnezijoje (20 %) (Liet. dirvož.... 1998; Кулаковская, 1978). 

3 lentelė. Trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP įtaka dirvožemio agrocheminių 

savybių kitimui 

Table 3. Influence of fertilizers with nitrification inhibitor DMPP on exchange of soil 

agrochemical properties 

Tręšimo variantai 

Fertilization 



Dirvožemio agrocheminės savybės 

Soil agrochemical properties 

judrieji 

N min., 

agile, mg kg 

kg ha -1 

-1 

P 2 

O 5 

K 2 

O Ca Mg S 

39,5 366 96 6 570 2 172 3,5 

Be trąšų 

Without fertilizer 

Vienanarės trąšos 

60,8 360 103 8 300 2 440 7,0 

Monomial fertilizers 

Cropcare 10 10 20, 600 kg ha -1 45,9 404 131 9 950 2 575 6,2 

Entec 12 7 16, 500 kg ha -1 45,5 378 102 9 399 2 472 6,0 

161

Kompleksinėje trąšoje Cropcare 10 10 20 minėto elemento yra 11 %, trąšoje su 

amonio stabilizatoriumi Entec-Avant – 5 % (www.compo.de). Nors dirvožemis labai 

turtingas kalcio ir magnio, tačiau šie elementai yra antagonistai ir augalai jų nepasisavina 

(Liet. dirvož...., 1998; Кулаковская, 1978; Томсон, Троу, 1982; Барбер, 1988). 

Aptarimas. Dirva morkoms auginti tręšiama tik mineralinėmis trąšomis. 

Atsižvelgiant į maisto medžiagų kiekį dirvožemyje, morkoms duodama 60–90 kg ha -1 

N, 90–120 kg ha -1 P ir 160–200 kg ha -1 K (Gaučienė, 2001). Italijoje atliktų tyrimų 

duomenimis (morkų veislės ‘Bolero’ ir ‘Tini’), tręšiant morkas 200 kg/ha -1 N (per du 

kartus), 33 kg ha -1 P ir 123 kg ha -1 K, padidėjo jų derlius ir pagerėjo kokybė (Beni ir kt., 

2001). JAV atliktų tyrimų duomenimis tinkamiausios trąšų normos morkoms – 60, 30, 

125 kg ha -1 NPK (Rubatzky ir kt., 1999). Mūsų tyrimų duomenys parodė, kad, tręšiant 

morkas vienanarėmis trąšomis N 60 

P 60 

K 120 

, suminis šakniavaisių derlius, palyginti su 

augintų be trąšų derliumi, padidėjo 5,4 t ha -1 , arba 9,0 %, standartinio – 3,2 t ha -1 , arba 

7,5 %, o standartinio derliaus išeiga šiek tiek sumažėjo. 

Lenkijoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad tręšimas kompleksinėmis trąšomis didina 

morkų derlių, palyginti su auginamomis be trąšų (Sady, Rożek, 2001). Zdravkovic 

ir kitų (Zdravkovic ir kt., 1997) tyrimų duomenimis mėšlu tręštos morkos išaugino 

48,4 t ha -1 , kalcio amonio nitratu – 41,5 t ha -1 ir NPK 15 15 15 mišiniu – 41,5 t ha -1 

derlių. Mūsų bandymuose tręšiant morkas kompleksinėmis trąšomis gauti vidutiniškai 

4,2 t ha -1 suminio ir 2,6 t ha -1 standartinio derliaus priedai, palyginti su vienanarėmis 

trąšomis tręštomis morkomis. 

Įvairiose Europos šalyse atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad, tręšiant trąšomis 

su DMPP, javų derlius padidėjo 0,24–0,29 t ha -1 , bulvių – 1,9 t ha -1 , cukrinių runkelių 

– 0,24 t ha -1 , morkų biomasės – 4,9 t ha -1 , svogūnų – 1,9 t ha -1 , ridikėlių – 4,6 t ha -1 , 

salotų – 1,4 t ha -1 (Hähndel, Zerulla, 2001). Morkos, kaip ilgo vegetacijos laikotarpio 

daržovės, tręštos trąšomis su azoto inhibitoriumi, davė didesnį derlių (Tlustos ir kt., 

2002). Mūsų tyrimų rezultatai parodė, kad trąšomis su azoto inhibitoriumi tręštų 

morkų suminis derlius, palyginti su tręštomis kompleksine trąša Cropcare 10 10 20 

+ mikroelementai, padidėjo 1,4 t ha -1 (2,0 %), standartinis derlius – 3,5 t ha -1 (7,6 %), 

standartinio derliaus išeiga – 3,6 %, o palyginti su tręštomis vienanarėmis trąšomis – 

atitinkamai 4,9 t ha -1 (7,5 %), 4,3 t ha -1 (9,5 %) ir 1,2 %. 

Taikant intensyvias augalų auginimo technologijas, derliaus priedai gaunami panaudojus 

mažesnį ar tą patį trąšų kiekį arba sumažinus tręšimų skaičių (Trenkel, 1997; 

Ebertseder, Kurpjuweit, 1999). Mūsų bandymuose vienai tonai standartinio derliaus 

išauginti, tręšiant Entec 12 7 16 + mikroelementai + DMPP, buvo sunaudota 4,5 kg 

maisto medžiagų (N + P 2 

O 5 

+ K 2 

O + Mg +S), tręšiant Cropcare 10 10 20 + mikroelementai 

– 2,7 kg, o tręšiant vienanarėmis trąšomis – 4,1 kg daugiau. Trąšose esančios 

maisto medžiagos didino suminį derlių 33 %, standartinį – 21 %, o dirvožemyje esančios 

maisto medžiagos – atitinkamai apie 60 ir 70 %. Kulakovskaja ((Кулаковская, 1978) 

nurodo, kad maisto medžiagų kiekis dirvožemyje turi įtakos dirvožemio našumui ir 

lemia 50–60 % augalų derlingumo. 

Išvados. 1. Morkų šakniavaisių standartinis derlius, tręšiant Entec-Avant 12 7 16 + 

mikroelementai + DMPP, buvo 49,7 t ha -1 , jo išeiga – 70,7 %, tręšiant Cropcare 10 10 20 + 

mikroelementai – atitinkamai 46,2 t ha -1 ir 67,3 %, tręšiant vienanarėmis trąšomis – 

atitinkamai 45,4 t ha -1 ir 69,7 %, o auginant be trąšų – atitinkamai 42,2 t ha -1 ir 70,6 %. 

Trąšų įtaka suminio derliaus didėjimui buvo 33 %, standartinio – 21 %. 

2. Didžiausios masės ir ilgio šakniavaisiai išaugo tręšiant Entec-Avant 12 7 16 + 

mikroelementai + DMPP. Didėjant šakniavaisio masei, didėjo skersmuo (r = 0,49) ir 

ilgis (r = 0,42). 

162

3. Tręšiant mineralinėmis trąšomis, maisto medžiagų kiekis dirvožemyje didėjo. 

Maisto medžiagų gausėjimas dirvožemyje lėmė 60 % suminio derliaus ir 70 % standartinio 

derliaus. 

Gauta 2008 11 24 


Literatūra 

1. Azam F., Benckiser G., Müller C., Ottow J. 2001. Release, movement and recovery 

of 3.4-dimethylpyrazole phosphate (DMPP), ammonium and nitrate from 

stabilized nitrogen granules in a salty clay soil under laboratory conditions. 

Biology and fertility of soils, 34(20): 118–125. 

2. Beni C., Neri U., Felici B., Miraglia R. 2001. Fertilizer use in carrots in Central 

Italy. Informatore Agrario, 57(18): 71–74. 

3. Ebertseder T., Kurpjuweit H. 1999. Bewertung der Arbeitsersparnis durch den 

Einsatz von ENTEC-Düngern. In: Düngen mit einer neun Technologie Innovation 

in der Düngung ENTEC. Proceedings of a scientific colloquium. 17–18 May 

1999, BASF Agricultural Center, Limburgerhof, 83–87. 

4. Gaučienė O. 2001. Morkos. Babtai. 

5. Hähndel R, Zerulla W. 2001. Effects of ammonium-stabilized N-fertilizers on 

yield and quality of vegetables. Acta Horticulturae, 563: 81–86. 

6. Jevnišek A. 2001. Mineral fertilizer Entec. Sodobno Kmitijstvo, 34(4): 192–196. 

7. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita. 1998. J. Mažvila (sudaryt.). 

Kaunas. 

8. Paschold P.J., Artelt B., Hermann G. 2008. Effect of the stabilized nitrogen 

fertilizer Entec 26 on the yield of asparagus (Asparagus officinalis L). Acta 


9. Pasda G., Händel R., Zerulla V. 2001. Effect of fertilizers with the new nitrification 

inhibitor DMPP (3,4 dimethylpyrazole phosphate) on yield and quality of 

agricultural and horticultural crops. Biology and fertility of soils, 34(2): 85–97. 

10. Privalomieji kokybės reikalavimai šviežiems vaisiams ir daržovėms. 2003. 

P. Viškelis (sudaryt.). Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. Babtai. 

11. Rubatzky V. E., Quiros C. F., Simon P. W. 1999. Carrots and related vegetable 

umbelliferae. USA, Wallingford. 

12. Sady W., Roźek S. 2001. Usefulness of multicomponent fertilizers in carrot nutrition. 

Vegetable crops research bulletin., 54: 55–59. 

13. Serna M. D., Banuls J., Quinones A., Primo-Milo E., Legaz F. 2000. Evaluation of 

3,4-dimethylpyrazole phosphate as a nitrification inhibitor in a Citrus-cultivated 

soil. Biology and fertility of soils, 32: 41–47. 

14. Staugaitis G., Jurkšaitis J. 1994. Daržovių tręšimas. Diena, Vilnius. 



SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija. 

16. The fertilizer innovation. The new nitrogen technology. http: www.compo.de 

17. Tlustos P., Pavlikova D., Balik J., Vanek V. 2002. The uptake of nitrogen released 

from slow release N fertilizers by radish, lettuce and carrot. Acta Horticulture, 

571: 127–134. 

163

18. Trenkel M. 1997. Improving fertilizer use efficiency controlled-release and stabilized 

fertilizers in agriculture. International fertilizer industry association, Paris. 

19. Zerulla W., Barth T., Dressel J., Erhardt K., Horchler von Locquenghien K., Pasda 

G., Rädle M., Wissemeier A. 2001. 3,4-dimethylpyrazole phosphate (DMPP) – a 

new nitrification inhibitor for agriculture and horticulture. Biology and fertility 

of soils, 34(2): 79–84. 

20. Zdravkovic M., Damjanovic M., Corokalo D. 1997. The influence of fertilization 

on yield of different carrot varieties. Acta Horticulturae, 462: 93–96. 

21. Барбер С. А. 1988. Биологическая доступность питательных веществ в 

почве. Москва. 

22. Дерюгин И. П., Кулюкин А. Н. 1988. Агрохимические основы системы 


23. Кулаковская Т. Н. 1978. Почвенно-агрохимические основы получения 

высоких урожаев. Минск. 

24. Томсон Л. М., Троу Ф. М. 1982. Почвы и их плодородие. Москва. 


Influence of fertilizers with nitrification inhibitor DMPP on productivity of 

edible carrot (Daucus carota L.) and soil 

O. Bundinienė, V. Zalatorius 

Summary 

In the experimental field of the Lithuanian Institute of Horticulture in sandy loam on light 

loamy calcari-endohypogleyic luvisol in 2005–2006 there was investigated the influence of the 

fertilizers with nitrification inhibitor DMPP (3.4 dimetilpyrazilphosphate, trade name ENTEC) 

on the increase of productivity of carrot (Daucus carota L.) cultivar ‘Samson’ and the variation 

of productivity and soil productivity indices. Seed rate – 0.8 mln. unt. ha -1 of viable seeds. The 

biggest total (70.1 t ha -1 ) and standard (49.7 t ha-1) carrot root crop yields and the best standard 

yield output (70.7 %) were obtained applying fertilizer with nitrification inhibitor DMPP. For the 

growing one tone of total yield, when fertilizing with monomial fertilizer, there were used 6.0 kg 

of nutrients (N + P 2 

O 5 

+ K 2 

O + Mg +S), fertilizing with Cropcare 10 10 20 + microelements – 

4.8 kg, fertilizing with Entec 12 7 16 + microelements + DMPP – 3.2 kg, and for the obtaining 

one tone of the standard production – respectively 8.6; 7.2 and 4.5 kg of the mentioned nutrients. 

Carrot root crop biometrical indices are closely and directly connected with yield. 

The increase of carrot root crop diameter directly and strongly influenced the increase 

of the total (r = 0.73) and standard (r = 0.70) yield. The influence of weight increase 

on yield was positive, but much more weaker (correspondingly r = 0.28 and r = 0.19), 

and the influence of length – even negative (correspondingly r = -0.68 and r = -0.72). 

When fertilizing with mineral fertilizers, the amounts of nutrients in the soil increased. The increase 

of nutrients in the soil determined 60 % of total yield and 70 % of standard yield. The influence 

of the fertilizers on the increase of total yield was 33 %, this on the increase of standard yield – 21 %. 

Key words: yield, edible carrot, fertilizers, nutrient in the soil, nitrification inhibitor 

DMPP. 

164




Lapų trąšų įtaka raudonojo burokėlio (Beta vulgaris L.) 

produktyvumui, šakniavaisių kokybei ir laikymuisi 

Ona Bundinienė, Pranas Viškelis, Vytautas Zalatorius 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Kauno r., 

el. paštas: O.Bundiniene@lsdi.lt 

2005–2007 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atlikti papildomo tręšimo 

per lapus tyrimai. Dirvožemis – priesmėlis ant lengvo priemolio, karbonatingasis sekliai glėjiškas 

išplautžemis (IDg8-k / Calc(ar)i- Epihypogleyc Luvisols – LVg-p-w-cc). Tirta papildomo 

tręšimo per lapus tirpiomis kompleksinėmis trąšomis – Nitropfoska solub 14 6 24 (kaip azoto 

trąša), skirta tręšti pirmoje vegetacijos pusėje, iki šakniavaisio susiformavimo, Nitropfoska 

solub 7 12 40 (kaip kalio trąša), tinkama tręšti antroje vegetacijos pusėje, kai šakniavaisiai 

susiformavę ir kalcio-azoto tirpalu – įtaka raudonojo burokėlio (Beta vulgaris L.) produktyvumui, 

produktyvumo rodiklių kitimui ir produkcijos laikymuisi ir palyginta su papildomu 

tręšimu biriomis trąšomis ir jau žinomų tirpių papildomai tręšti per lapus naudojamų trąšų 

Ferticare 14 11 25 ir Ferticare 6 11 31 poveikiu. 

Didžiausia burokėlio šakniavaisio masė (157,3–157,4 g) buvo tręšiant burokėlius 

Nitrophoska solub 14 6 24 ir šios trąšos, Nitrophoska solub 7 12 40 ir kalcio-azoto tirpalo 

deriniu. Įtaka skersmeniui buvo mažesnė. 

Didžiausi burokėlių derliai gauti papildomai tręšiant Nitrophoska solub 14 6 24 ir šios 

trąšos, Nitrophoska solub 7 12 40 ir kalcio–azoto tirpalo deriniu. Raudonųjų burokėlių derlių 

didino šakniavaisio masės (suminio derliaus r = 0,94, standartinio – r = 0,82) ir skersmens (atitinkamai 

r = 0,88 ir r = 0,75) didėjimas. Masės įtaka buvo 39–43 %, skersmens – 36–41 %. 

Didesnis prekinės produkcijos kiekis (po 3 mėnesių – 41,0–41,1 t ha -1 , išsilaikymo procentas 

– 91,7–92,4; po 6 mėnesių – 33,9–34,3 t ha-1, išsilaikymo procentas – 76,5–77,1) buvo 

gautas laikant tris kartus Nitrophoska solub 14 6 24 ir šios trąšos, Nitropfoska solub 7 12 40 

ir kalcio-azoto tirpalo deriniu tręštų burokėlių šakniavaisius. Didėjant šakniavaisio masei 

(palaikius 3 mėnesius r = 0,75; 6 mėnesius – r = 0,72) ir jo skersmeniui (atitinkamai r = 0,67 

ir r = 0,64), didėjo prekinės produkcijos kiekis. 

Reikšminiai žodžiai: derlius, išsilaikymas, lapų trąšos, produktyvumo rodikliai, raudonasis 

burokėlis, tręšimas per lapus. 

Įvadas. Vienas svarbiausių ir efektyviausių veiksnių, turinčių įtakos augalų produktyvumui, 

maisto medžiagų apykaitai, derliaus kokybei ir išsilaikymui, yra tręšimas 

mineralinėmis trąšomis (Аутко, 2004; Дерюгин, Кулюкин, 1988; Liet. dirvožemių..., 

1998; Petronienė, 2001). Didžiąją reikalingų maisto medžiagų dalį burokėliai pasisavina 

iš trąšų, išbertų priešsėjinio dirvos paruošimo metu, kitą dalį – iš dirvožemio. 

165

Tačiau burokėliai yra ilgo vegetacijos periodo ir nemažai maisto medžiagų reikalaujantys 

augalai, todėl, jiems augant, juntamas maisto medžiagų stygius. Daugiausia 

maisto medžiagų augalai sunaudoja intensyvaus biomasės auginimo laikotarpiu, t. y. 

praėjus šešioms–aštuonioms savaitėms po sudygimo, kai išauga apie dešimt tikrųjų 

lapų, o prieš sėją ar sėjos metu įterptų trąšų maisto medžiagos jau būna vienaip ar 

kitaip sunaudotos. Kad augantiems augalams nestigtų maisto medžiagų, papildomai 

tręšiama per lapus. Tokiu būdu tręšiant, augalai nėra visiškai aprūpinami maisto medžiagomis, 

tačiau sumažinamas jų trūkumas kritiniu momentu. Papildomai per lapus 

patręšti augalai apie 50 proc. maisto medžiagų pasisavina per pirmąsias šešias valandas 

(Ciavatta, Benedetti, 2001). Be to, tręšiant per lapus, nesikeičia dirvožemio struktūra, 

mažėja dirvožemio ir gruntinių vandenų, taip pat aplinkos užterštumas, reikia mažiau 

trąšų (Jankowski ir kt., 1999; Staugaitis, Dalangauskienė, 2005). 

Pagal sudėtį ir paskirtį lapų trąšos skirstomos į kompleksiškai veikiančias – turinčias 

daug augalams svarbių maisto elementų bei priedų ir specialiąsias – turinčias vieną 

ar kelis maisto elementus. Tirpių kompleksinių BASFO firmos trąšų, skirtų papildomai 

tręšti, granulėje yra subalansuotas augalams reikalingų maisto medžiagų kiekis. 

Trąšoje Nitrophoska solub 14 6 24, be jau minėtų NPK, yra 3 % MgO, 7 % S, 0,01 % 

B, 0,019 % Cu, 0,05 % Fe 0,05 % Mn, 0,001 % Mo, 0,019 % Zn, trąšoje Nitrophoska 

solub 7 12 40 – 2 % MgO, 4 % S, 0,011 % B, 0,019 % Cu, 0,05 % Fe, 0,05 % Mn, 

0,001 % Mo, 0,019 % Zn, kalcio–azoto tirpale – 15 % CaO, 9 % N, 0,4 % Mn, 0,1 % 

Zn, 2 % B. Pagal azoto ir kalio santykį Nitrophoska solub 14 6 24 tinkama naudoti 

pirmoje augalų vegetacijos pusėje, Nitrophoska solub 7 12 40 – antroje, kai formuojasi 

šakniavaisiai. 

Iš šakniavaisių daržovių burokėlių derlius imamas pirmiausia, nes jiems kenkia 

netgi nedidelės šalnos (-1– -2 °C). Laikyti paliekami 6–10 cm skersmens burokėliai. 

Laikymuisi įtakos turi dirvožemis, meteorologinės sąlygos ir tręšimas (Petronienė, 

2001; Rinkevičienė, 2004). Laikomose daržovėse, kaip ir joms augant, vyksta nuolatinė 

medžiagų apykaita. Nuo jos intensyvumo priklauso daržovių laikymo ir maisto 

medžiagų nuostoliai (Petrulis, 2001). Laikant daržoves žemoje temperatūroje esant 

tinkamai drėgmei, kvėpavimo ir visi biocheminiai procesai sulėtėja. Tinkamiausia 

temperatūra šakniavaisių daržovių laikymo patalpoje yra nuo -1 iki +2 °C, santykinė 

drėgmė – 85–95 % (Rinkevičienė, 2004). Lenkų tyrėjų duomenimis (Badelek, 2002), 

mažiausias neprekinių burokėlių šakniavaisių kiekis ir geriausia prekinių šakniavaisių 

kokybė gaunama laikant šakniavaisius +2 °C temperatūroje. Vokiečių tyrėjų duomenimis 

(Henze, Bauman, 1979), drėgmė turi didesnės įtakos burokėlių šakniavaisių 

išsilaikymui negu temperatūra: burokėliai geriau išsilaiko, kai santykinė drėgmė yra 

daugiau kaip 95 %. 

Darbo tikslas – įvertinti papildomo tręšimo per lapus tirpiomis kompleksinėmis 

trąšomis – Nitropfoska solub 14 6 24, Nitrofoska solub 7 12 40 ir kalcio-azoto tirpalu 

įtaką burokėlių produktyvumui, išorinei derliaus kokybei, produkcijos išsilaikymui 

ir palyginti su papildomu tręšimu biriomis trąšomis ir jau žinomų tirpių, papildomai 

tręšti per lapus naudojamų trąšų Ferticare 14 11 25 ir Ferticare 6 11 31 poveikiu. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tręšimo tyrimai atlikti 2005–2006 m. 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, priesmėlio ant lengvo priemolio 

karbonatingajame sekliai glėjiškame išplautžemyje (IDg8-k / Calc(ar)i- Epihypogleyc 

166

Luvisols – LVg-p-w-cc), laikymosi tyrimai – 2005–2007 m. LSDI Biochemijos ir 

technologijos laboratorijos saugyklose. 

Dirvožemio armuo buvo mažai humusingas (1,52–1,53 %), mažai azotingas 

(0–60 cm sluoksnyje – 56,9–60,5 kg ha -1 ), labai fosforingas (335–348 mg kg -1 ), kalcingas 

(5 400–10 850 mg kg -1 ) ir magningas (1 110–2 880 mg kg -1 ), mažo ir vidutinio 

kalingumo (131–161 mg kg -1 ) ir sieringumo (5,2–8,2 mg kg -1 ). Dirvožemio pH – 7,5–76 

(šarmiškas). 

Dirvos dirbimo ir pasėlio priežiūros darbai atlikti pagal LSDI priimtas rekomendacijas. 

Sėti hibridiniai burokėliai ‘Pablo’ F 1 

70 cm tarpueiliais lygiame paviršiuje. 

Sėklos norma – 500 tūkst. vnt. ha -1 daigių sėklų. Augalai prieš sėją buvo tręšti Cropcare 

10 10 20, išberiant LSDI rekomenduojamas trąšų normas (N 90 

P 90 

K 180 

). Papildomai per 

lapus burokėliai tręšti tris kartus, pradedant nuo 3–4 lapų tarpsnio kas 7–12 dienų. 

Tirpalui paruošti imta 450 l ha -1 vandens. 

Bandymo schema / Scheme of trial: 

1. N 90 

P 90 

K 180 

(pagrindinis tręšimas / background); 

2. Pagrindinis tręšimas + N 30 

(amonio salietra) / background + N 30 

(ammonium nitre); 

3. Pagrindinis tręšimas + Ferticare 14 11 25 – 2 kartus + Ferticare 6 11 31 – po 

N 12 

/ background + Ferticare 14 11 25, 2 times + Ferticare 6 11 31, by N 12 

4. Pagrindinis tręšimas + Nitrophoska solub 14 6 24 – 3 kartus po N 12 

/ 

background + Nitrophoska solub 14 6 24, 3 times, by N 12 

; 

5. Pagrindinis tręšimas + Nitrophoska solub 7 12 40 – 3 kartus po N 12 

/ 

background + Nitrophoska solub 7 12 40, 3 times, by N 12 

6. Pagrindinis tręšimas + kalcio-azoto tirpalas – 3 kartus po N 12 

/ 

background + calcium-nitrogen solution, 3 times by N 12 

7. Pagrindinis tręšimas + Nitrophoska solub 14 6 24 – 2 kartus + Nitrophoska 

solub 7 12 40 – po N 12 

/ background + Nitrophoska solub 14 6 24, 2 times + 

Nitrophoska solub 7 12 40 by N 12 

8. Pagrindinis tręšimas + Nitrophoska solub 14 6 24 + Nitrophoska 

solub 7 12 40 + kalcio-azoto tirpalas – po N 12 

/ background + Nitrophoska 

solub 14 6 24 + Nitrophoska solub 7 12 40 + calcium-nitrogen solution, by N 12 

Bandymo variantai kartoti po 4 kartus. Laukeliai išdėstyti atsitiktine tvarka. 

Apskaitinio laukelio plotas – 4,8 m 2 . 

Raudonųjų burokėlių derlius nuimtas jiems pasiekus techninę brandą. Imant 

derlių iš variantų paimti 12–15 kg ėminiai šakniavaisių laikymosi tyrimams atlikti. 

Šakniavaisiai buvo laikyti šaldymo kameroje, esant pastoviai temperatūrai (-1–+2 °C) 

ir santykinei drėgmei (85–90 %), Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto 

Biochemijos ir technologijos laboratorijos saugyklose. Šakniavaisių išsilaikymas buvo 

tikrintas po 3 ir 6 mėnesių, atskiriant gerai išsilaikiusius ir ligotus (juos sudarė supuvę, 

įpuvę ir suvytę, t. y. netinkami vartoti burokėlių šakniavaisiai) burokėlių šakniavaisius 

ir apskaičiuojant natūralią netektį, t. y. nudžiūvimą. 

Duomenų patikimumas įvertintas vienfaktorinės dispersinės analizės metodu, 

naudojant programa ANOVA, ryšys tarp atskirų rodiklių – koreliacinės regresinės 

analizės, tarpusavio ryšių pobūdis ir stiprumas – statistinės takų koeficientų analizės 

metodais, naudojant programą STAT_ENG (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

167

Meteorologinės sąlygos tyrimo metais buvo skirtingos ir burokėliams augant, 

ir biocheminėms medžiagoms kaupiantis. 2005 m. gegužės, birželio ir rugpjūčio 

mėnesiai (ypač rugpjūtis) buvo vėsesni ir drėgnesni negu rodo vidutiniai daugiamečiai 

rodikliai (1 lentelė). 2006 m. oro temperatūra pirmuosius du mėnesius buvo artima 

daugiametei, tačiau per abu mėnesius iškrito vidutiniškai 42 % daugiametės kritulių 

normos, o rugpjūtis buvo šiltesnis, bet labai lietingas (kritulių iškrito 2,3 karto daugiau 

už daugiametę normą). Abejų bandymo metų liepos mėnesiai buvo karšti (oro temperatūra 

1,5 °C aukštesnė už daugiametę vidutinę) ir labai sausi, ypač 2005 m., kai iškrito 

tik 5,3 % daugiametės mėnesio kritulių normos. Abejų bandymo metų rugsėjo mėnesiai 

taip pat buvo šiltesni, bet 2005 m. – sausi (kritulių iškrito 67 % daugiametės kritulių 

normos), o 2006 m. – lietingi (kritulių iškrito 2,8 karto daugiau negu daugiamečiai 

rodikliai). Augalų vegetacijos laikotarpis 2005 m. buvo šiltas ir prilygo vidutiniam 

daugiamečiam. 2006 m. augalų vegetacijos laikotarpis buvo šiltesnis ir drėgnesnis už 

vidutinį daugiametį. Vidutinė oro temperatūra buvo 1,3 °C aukštesnė negu vidutinė 

daugiametė, o kritulių iškrito 8,5 mm daugiau negu daugiametis vidurkis. 


Table 1. Meteorological conditions during plants vegetation 

Kauno meteorologinės stoties 2005–2006 m. duomenys 

Data of Kaunas Meteorological Station, 2005–2006 

Mėnuo 

Month 

Gegužė 

May 


June 

Liepa 

July 

Rugpjūtis 

August 

Rugsėjis 

September 

Spalis 

October 

Vidurkis 

Mean 



Daugiametis 

vidurkis 

Krituliai 


Daugiametis 

vidurkis 

2005 m. 2006 m. Perennial mean, °C 2005 m. 2006 m. Perennial mean, mm 

11,3 11,9 12,0 65,4 23,8 43,8 

14,8 16,3 16,5 66,6 13,8 51,2 

19,1 19,3 17,7 3,8 30,2 71,3 

14,7 17,5 16,4 109,4 173,4 74,6 

12,8 14,5 12,0 19,9 83,0 29,7 

7,1 9,7 7,1 47,0 48,0 50,5 

13,3 14,9 13,6 52,0 62,0 53,5 

Rezultatai. Papildomai tręšiant lapų trąšomis, burokėlio šakniavaisio masė padidėjo 

vidutiniškai 35,0 g (29,9 %), skersmuo – 5,1 mm (9,0 %). Papildomai patręšus azotu 

(N30 naudojant amonio salietrą), kai burokėliai buvo 4–6 lapų tarpsnio, šakniavaisio 

masė, palyginti su papildomai netręšto burokėlio šakniavaisio mase, padidėjo 22,2 g 

(19,0 %), skersmuo – 4,8 mm (8,4 %) (1 pav.). Plačiai mūsų šalyje naudojamos lapų 

trąšos Ferticare 14 11 25 ir Ferticare 6 11 31 šakniavaisio masę, palyginti su amonio 

salietra papildomai patręštų burokėlių šakniavaisių mase, padidino 8,9 g (6,4 %), o 

168

skersmens padidėjimui įtakos neturėjo. Šakniavaisio masė, tręšiant papildomai per 

lapus Nitrophoska solub 14 6 24, Nitrophoska solub 7 12 40 ar kalcio-azoto tirpalu, 

ar visų minėtų trąšų ir tirpalo deriniu, buvo beveik vienoda (vidutiniškai 156,6 g) ir 

17,3 g (12,4 %) didesnė, negu tręšiant biria amonio salietra, ir 8,4 g (5,7 %) didesnė, 

negu tręšiant tirpių Ferticare 14 11 25 ir Ferticare 6 11 31 trąšų deriniu. Šakniavaisio 

skersmuo, tręšiant papildomai per lapus šiomis trąšomis, vidutiniškai buvo 62,9 mm ir 

tik 1,2 mm (1,9 %) didesnis, negu tręšiant amonio salietra, ir 1,7 mm (2,8%) didesnis, 

negu tręšiant tirpiomis Ferticare trąšomis. 

1 pav. Lapų trąšų ir įvairių jų derinių įtaka burokėlių 

šakniavaisių produktyvumo rodikliams 

Fig. 1. The influence of leaf fertilizers and their different combinations 

on indices of productivity of red beet root crop 

Babtai, 2005–2006 m. 

Burokėlių šakniavaisių produktyvumo rodikliai (šakniavaisio masė, skersmuo) 

turėjo tiesioginės teigiamos įtakos suminiam ir prekiniam derliams. Didėjant burokėlio 

šakniavaisio masei ir skersmeniui, didėjo suminis ir standartinis burokėlių derliai 

(2 lentelė). 

Šakniavaisio masės didėjimo įtaka derliui buvo didesnė (suminiam – 43 %, 

r = 0,94; standartiniam – 39 %, r = 0,88) negu skersmens (atitinkamai – 41 %, r = 0,82 

ir 36 %, r = 0,75). Nemažai įtakos suminiam (16 %) ir standartiniam (25 %) derliams 

turėjo ir kiti, mūsų neaiškinti veiksniai: dirvožemio derlumas, trąšos ir jų išbėrimo 

būdas, meteorologinės sąlygos ir kt. 

Didesni negu tręšiant kitomis tirtomis lapų trąšomis ir panašūs burokėlių derliai 

gauti papildomai tręšiant 3 kartus Nitrophoska solub 14 6 24 ir šios trąšos, Nitrophoska 

solub 7 12 40 ir kalcio-azoto tirpalo deriniu (2 pav.). Tręšiant šiomis trąšomis, suminis 

derlius, palyginti su papildomai netręštų burokėlių derliumi, padidėjo atitinkamai 23,6 

(70,0 %) ir 23,9 t ha -1 (70,8 %), standartinis – tiek tręšiant 3 kartus Nitrophoska solub 

14 6 24, tiek šių trąšų ir tirpalo deriniu padidėjo 22,4 t ha -1 , arba du kartus, standartinio 

derliaus išeiga – atitinkamai 11,6 ir 11,3 %. Papildomas burokėlių tręšimas biria amonio 

169

salietra suminį derlių, palyginti su papildomai netręštų burokėlių derliumi, padidino 

10,8 t ha -1 (32,1 %), standartinį – 9,1 t ha -1 (40,5 %). Suminis derlius, palyginti su 

papildomai per lapus tręštų Nitrophoska solub 14 6 24 derliumi, sumažėjo 12,8 t ha -1 

(28,8 %), palyginti su šios trąšos, ir Nitrophoska solub 7 12 40 ir kalcio-azoto tirpalo 

deriniu – 13,1 t ha -1 (29,4 %), standartinis derlius abiem atvejais sumažėjo 13,3 t ha -1 

(42,2 %), o standartinio derliaus išeiga padidėjo 4,2 % ir sumažėjo 7,4 ir 7,1 %. Lapų 

trąša Ferticare 14 11 25, naudota du kartus pirmoje vegetacijos pusėje, ir Ferticare 

6 11 31, naudota antroje vegetacijos pusėje, suminį derlių, palyginti su papildomai 

netręštų burokėlių derliumi, padidino 21,0 t ha -1 (62,2 %), standartinį – 18,4 t ha -1 

(82,0 %), palyginti su papildomai amonio salietra tręštų burokėlių derliumi – 10,2 t ha -1 

(22,9 %) ir 9,3 t ha -1 (29,5 %), tačiau jis buvo 2,6 ir 2,9 t ha -1 (4,7 ir 5,3 %) ir 4,0 t ha -1 

(9,8 %) mažesnis, negu tręšiant Nitrophoska solub 14 6 24 ir šios trąšos, Nitrophoska 

solub 7 12 40 ir kalcio-azoto tirpalo deriniu. Standartinio derliaus išeiga padidėjo 

atitinkamai 11,6 ir 11,4; 7,4 ir 7,1 ir sumažėjo 3,5 ir 3,2 %. 

2 lentelė. Raudonojo burokėlio šakniavaisių produktyvumo rodiklių įtaka produktyvumui 

Table 2. The influence of productivity indices of red beet root crop on the productivity 

Rodiklis 

Indicators (y) 

Lygtis 

Equation 

Babtai, 2005, 2006 m. 

r ± S r 

t F t 

Raudonojo burokėlio šakniavaisio masė 

Weight of red beet root crop, g - x 

Suminis derlius 2,46 ± 0,33 0,94 ± 0,09 6,8 98,81** 

Total yield, t ha -1 

Standartinis derlius 7,25 ± 0,21 0,82 ± 0,15 3,5 29,95** 

Marketable yield, t ha -1 Raudonojo burokėlio šakniavaisio skersmuo 

Diameter of red beet root crop, mm - x 

Suminis derlius -45,31 + 1,58 0,88 ± 0,12 4,6 49,13** 

Total yield, t ha -1 

Standartinis derlius 

Marketable yield, t ha -1 -21,32 + 0,98 0,75 ± 0,18 2,5 18,38** 

Sutartiniai ženklai tekste / Used symbols: 

r – koreliacijos koeficientas / coefficient of correlation; 

t – Stjudento t-testo kriterijus (skirtumo patikimumo kriterijus / 

statistic derived in student t-test), 

F t 

– Fišerio kriterijus / variant ratio (Ftest), 

* – patikimumas, esant 95 % tikimybės lygiui / 

data significant at P ≤ 0.05 probability level, 

** – esant 99 % tikimybės lygiui / 

at P ≤ 0.01 probability level 

170

2 pav. Lapų trąšų ir įvairių jų derinių įtaka raudonojo burokėlio produktyvumui 


on productivity of red beet 

Babtai, 2005–2006 m. 

Laikymosi patikra buvo atlikta du kartus – po 3 ir 6 mėnesių. Mažiausias gerai 

išsilaikiusių ir tuo pačiu didžiausias ligotų šakniavaisių procentas po 3 mėnesių buvo 

tris kartus per vegetaciją Nitrophoska solub 7 12 40 tręštų šakniavaisių (3 a pav.). 

Geriausiai laikėsi papildomai amonio salietra tręštų burokėlių šakniavaisiai. 

3 pav. Lapų trąšų ir įvairių jų derinių įtaka raudonojo burokėlio 

šakniavaisių išsilaikymui: a) po 3 mėnesių, b) po 6 mėnesių 


on persistence of red beet root crop: after 3 months, b) after 6 months 

Babtai, 2005–2007 m. 

Prekinės, tinkamos realizuoti produkcijos kiekis priklauso nuo standartinio 

derliaus dydžio ir nuo išsilaikiusių burokėlių šakniavaisių kiekio. Per tris laikymo 

mėnesius buvo netekta vidutiniškai 3,5 t ha -1 , per šešis – 9,0 t ha -1 išauginto standartinio 

derliaus. 

171

Prekinės produkcijos kiekis, laikant šakniavaisius 6 mėnesius, palyginti su 3 

mėnesius laikytų burokėlių prekine produkcija, sumažėjo vidutiniškai 13,2 %, ligotų 

šakniavaisių kiekis padidėjo 7,0 %, o natūrali netektis – 6,3 %, tačiau visais papildomo 

tręšimo atvejais prekinės produkcijos procentiniai kiekiai buvo didesni negu laikant 

papildomai netręštus šakniavaisius (3 b pav.). Laikant kalcio-azoto tirpalu tris kartus per 

vegetaciją tręštus burokėlių šakniavaisius, prekinės produkcijos kiekis buvo didesnis 

negu laikant papildomai lapų trąšomis ir amonio salietra tręštus burokėlius. 

Didesnis prekinės produkcijos kiekis buvo gautas laikant tris kartus per vegetaciją 

Nitrophoska solub 14 6 24 ir šios trąšos, Nitropfoska solub 7 12 40 ir kalcio-azoto 

tirpalo derinio tręštų burokėlių šakniavaisius, nes ir standartiniai derliai buvo didžiausi 

(4 pav.). Prekinės produkcijos kiekis po pirmosios patikros, palyginti su papildomai 

netręštų burokėlių prekine produkcija, padidėjo 21,0–21,1 t ha -1 (du kartus), palyginti 

su papildomai amonio salietra tręštų burokėlių prekine produkcija – 10,7–10,8 t ha -1 

(35,3–35,6 %), palyginti su papildomai per lapus Ferticare tirpiomis trąšomis tręštų 

burokėlių prekine produkcija – 3,0–3,1 t ha -1 (7,9–8,2 %), palyginti su tris kartus per 

vegetaciją Nitrophoska solub 7 12 40, kalcio-azoto tirpalu ir 2 kartus Nitrophoska solub 

14 6 24 bei kartą Nitrophoska solub 7 12 40 tręštų burokėlių prekine produkcija – vidutiniškai 

4,9–5,0 t ha -1 (13,6–13,8 %). Po antrosios patikros prekinės produkcijos kiekis 

padidėjo atitinkamai 18,1–18,5 t ha -1 (2,1–2,2 karto); 9,9–10,3 t ha -1 (42,9–51,9 %), o 

tręšiant visomis lapų trąšomis – vidutiniškai 7,2–8,5 t ha -1 (7,2–8,5 %). 

4 pav. Lapų trąšų ir įvairių jų derinių įtaka raudonojo burokėlio prekinei 

produkcijai: a) po 3 mėnesių, b) po 6 mėnesių 

Fig 4. The influence of leaf fertilizers and their different combinations 

on the amount of red beet marketable production: after 3 months, b) after 6 months 

Babtai, 2005–2007 m. 

172

Burokėlio šakniavaisio masė ir skersmuo turėjo įtakos burokėlių prekinės 

produkcijos kiekiui. Didėjant šakniavaisio masei (palaikius 3 mėnesius r = 0,75; 

6 mėnesius – r = 0,72) ir jo skersmeniui (atitinkamai r = 0,67 ir r = 0,64), didėjo 

prekinės produkcijos kiekis. Šakniavaisio masės įtaka buvo atitinkamai 25 ir 26 %, 

skersmens – 21 ir 22 %. 

Aptarimas. Įvairių šalių tyrėjų teigimu, visos azoto trąšos ir tręšimo būdai iš 

esmės didina derlius (Rydz, 2001; Trani ir kt., 2005) ir standartinių šakniavaisių išeigą 

(Petronienė, Petronis, 1995). Papildomas burokėlių tręšimas vegetacijos metu, palyginti 

su tręšimu pavasarį, išberiant visą normą, derliui esminės įtakos neturėjo (Staugaitis, 

1996). 2005–2006 m. LSDI mūsų atliktų tyrimų duomenys parodė, kad papildomas 

burokėlių tręšimas biria amonio salietra suminį derlių padidino 10,8 t ha -1 (32,1 %), 

standartinį – 9,1 t ha -1 (40,5 %), standartinio derliaus išeigą – 4,2 %. 

Kompleksinės lapų trąšos, kuriose yra azoto, fosforo ir kalio bei mikroelementų 

(Ferticare 14 11 25), naudotos du kartus per vegetacijos laikotarpį, raudonųjų burokėlių 

šakniavaisių derlių padidino 9,6 %, tačiau didžiausias gamybinis pelnas gautas tręšiant 

Cropcare 10-10-20 (N 120 

P 120 

K 240 

) ir vegetacijos metu – amonio salietra (Staugaitis, 

Dalangauskienė, 2005). Papildomai tręšiant lapų trąšomis, ankstyvųjų bulvių derlius 

padidėjo tik vienais metais iš trejų ir tai tik 4 % (Staugaitis ir kt., 2006). Papildomas tręšimas 

kompleksinėmis trąšomis „Ekolist U“, į kurių sudėtį įeina 11 mitybos elementų, 

efektyvus, jei prieš sėją išberiama pusė azoto normos, o jeigu iš beriama visa norma, 

papildomas efektas nedidelis (Kolota, Osinska, 2001). Mūsų tyrimo sąlygomis naudotos 

lapų trąšos suminį derlių, palyginti su papildomai amonio salietra tręštų burokėlių 

derliumi, padidino vidutiniškai 11,0 t ha -1 (24,8 %), standartinį – 10,9 t ha -1 (34,6 %). 

Standartinio derliaus išeiga padidėjo 5,4 %. Teigiamas derliaus padidėjimas tręšiant 

lapų trąšomis, kaip teigia nemažai tyrėjų (Hag, Mallarino, 2000; Баеса Рамирес, 

Никитина, 1988), gali būti gautas tuomet, kai dirvožemio ar oro sąlygos netinkamos 

augalams augti ir jie nesugeba pasisavinti dirvožemyje esančių maisto medžiagų. 

Tręšiant skystosiomis trąšomis, didėjo salotų gūželių svoris, jų ilgis ir plotis, 

lapų skaičius, špinatų derlius, šakniavaisių dydis ir ilgis, bet šios trąšos nedarė įtakos 

skersmeniui (Saglam ir kt., 2002). Mūsų tyrimų duomenys parodė, kad tręšiant lapų 

trąšomis šakniavaisio masė, palyginti su papildomai netręštų burokėlių šakniavaisio 

mase, padidėjo vidutiniškai 37,1 g, arba 31,7 %, palyginti su papildomai amonio salietra 

tręštų – 22,2 g, arba 19,0 %, skersmuo – atitinkamai 5,1 g ir 9,0 %; 3,0 g ir 8,4 %. 

Įvairių lapų trąšų ir tirpalo ar jų derinių poveikis šakniavaisio masei iš esmės nesiskyrė. 

Šakniavaisio masės didėjimas didino suminį derlių 43 %, r = 0,94, standartinį – 39 %, 

r = 0,88), skersmens didėjimas – atitinkamai 41 %, r = 0,82 ir 36 %, r = 0,75. 

Kai kurių tyrėjų duomenimis (Tucker and Ward, 1977) daugiau supuvusių šakniavaisių 

rasta ir didesni svorio nuostoliai buvo laikant mažus (1,5–3,0 cm skersmens) 

šakniavaisius. Lenkų tyrėjų duomenimis (Badelek ir kt., 2002) šakniavaisio dydis 

neturėjo įtakos laikymuisi. 2005–2007 m. LSDI atliktų tyrimų duomenys parodė, kad 

geriau išsilaikė didesnės masės ir skersmens šakniavaisiai. 

Išvados. 1. Didžiausia burokėlio šakniavaisio masė (157,3–157,4 g) buvo tręšiant 

burokėlius Nitrophoska solub 14 6 24 ir šios trąšos, Nitrophoska solub 7 12 40 

ir kalcio-azoto tirpalo deriniu. Įtaka skersmeniui buvo mažesnė. 

173

2. Didžiausi burokėlių derliai gauti papildomai tręšiant Nitrophoska solub 14 6 24 

ir šios trąšos, Nitrophoska solub 7 12 40 ir kalcio-azoto tirpalo deriniu (suminis – atitinkamai 

78,1 ir 77,8 t ha -1 , standartinis – abiem atvejais 44,8 t ha -1 ). 

3. Raudonųjų burokėlių derlių didino šakniavaisio masės (suminio derliaus 

r = 0,94, standartinio – r = 0,82) ir skersmens (atitinkamai r = 0,88 ir r = 0,75) didėjimas. 

Masės įtaka buvo 39–43 %, skersmens – 36–41 %. 

4. Didesnis prekinės produkcijos kiekis buvo gautas laikant 3 kartus Nitrophoska 

solub 14 6 24 ir šios trąšos, Nitropfoska solub 7 12 40 ir kalcio-azoto tirpalo deriniu 

tręštus burokėlių šakniavaisius (po 3 mėnesių – atitinkamai 41,0 ir 41,1 t ha -1 , išsilaikymas 

– atitinkamai 91,7 ir 92,4 %; po 6 mėnesių – atitinkamai 33,9 ir 34,3 t ha -1 , 

išsilaikymas – atitinkamai 76,5 ir 77,1 %). 

5. Didėjant šakniavaisio masei (palaikius 3 mėnesius r = 0,75; 6 mėnesius – 

r = 0,72) ir jo skersmeniui (atitinkamai r = 0,67 ir r = 0,64), didėjo prekinės produkcijos 

kiekis. 

Gauta 2008 11 28 


Literatūra 

1. Badelek E., Adamicki F., Elkner K. 2002. The effect of temperature, cultivar 

and root size on quality and storage ability of red beet. Vegetable crops research 

bulletin, 56: 67–76. 

2. Ciavatta C., Benedetti A. 2001. Foliar fertilizers: legislative aspects in Europe. 


3. Derlius žiemai. 2004. E. Rinkevičienė (sudaryt.). Kaunas. 

4. Hag M. U., Mallarino A. P. 2000. Soybean yield and nutrient composition as 

affected by early season foliar fertilization. Agronomy Journal, 92: 16–24. 

5. Henze J., Baumann H. 1979. Quality of red beet (Beta vulgaris L.) as affected by 

storage conditions. Acta Hoticulturae, 93: 59–66. 

6. Jankovski K., Jodelka J., Kolczarek R. 1999. Effectiveness of permanent 

meadow foliar fertilisation with nitrogen. Electronic Journal of Polish 

Agricultural Universities. http:/www.ejpau.media.pl/series/volume2/issue2/ 

agronomy/art-02.html 

7. Kolota E., Osinska M. 2001. Efficiency of foliar nutrition of field vegetables 

grown at different nitrogen rates. Acta Horticulturae, 563: 87–91. 

8. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita.1998. J. Mažvila (sudaryt.). 

Kaunas. 

9. Petronienė D. 2001. Burokėlių biologija ir auginimas. Akademija, Kėdainių r. 

10. Petronienė O. D., Petronis P. 1995. Azoto normų ir tręšimo būdų įtaka burokėlių 

derliui, kokybei ir laikymuisi. Sodininkystė ir daržininkystė,14: 72–79. 

11. Petrulis J. 2001. Lauko rūsiai ir kaupai. Kaunas. 

12. Rydz A. 2001. The effect of foliar nutrition with urea on yield quality of broccoli 

CV. Lord F 1 

. Vegetable crops research bulletin, 54: 61–64. 

174

13. Saglam N., Gebologlu N., Yilmaz E., Brohi A. 2002. The effects of different 

plant growth regulators and foliar fertilisers on yield and quality of crisp lettuce, 

spinach and pole bean. Acta Horticulturae, 579: 619–623. 

14. Staugaitis G. 1996. Burokėlių tręšimo azotu sistema. Sodininkystė ir daržininkystė, 

15: 63–75. 

15. Staugaitis G,. Dalangauskienė A. 2005. Vienanarių ir kompleksinių trąšų įtaka 

raudoniesiems burokėliams. Sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 133–144. 

16. Staugaitis G., Kučinskas J., Petrauskienė R., Dalangauskienė A. 2006. Trąšų įtaka 

ankstyvosioms bulvėms. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 216–227. 



SELEKCİJA ir IRRISTAT. Akademija. 

18. Trani P. E., Cantarella H., Tivelli S. W. 2005. Table beet yield depending on rates 

of ammonium sulphate applied as side dressing. Horticultura Brasileira, 23(3): 

726–730. 

19. Tucker W. G., Ward C. M., Davies A. C. 1977. An assessment of the long term 

storage methods for beetroot. Acta Horticulturae, 62: 169–180. 

20. Аутко А. А. 2004. В мире овощей. Минск. 

21. Баеса Рамирес Э., Никитина М. С. 1988. Способ внесения удобрений и 

фотосинтетическая деятельность посевов картофеля. Межведомственный 

тематический сборник, 7: 73–74. 

22. Дерюгин И. П., Кулюкин А.Н. 1988. Агрохимические основы системы 



Influence of leaf fertilizers on productivity, indices of productivity and storage 

of red beet (Beta vulgaris L.) root crop 

O. Bundinienė, P. Viškelis, V. Zalatorius 

Summary 

There were carried out investigations of additional fertilization through leaves at the 

Lithuanian Institute of Horticulture in 2005–2007. Soil – sandy loam on light loamy calcariendohypogleyic 

luvisol (IDg8-k / Calc(ar)i- Epihypogleyc Luvisols – LVg-p-w-cc). There was 

investigated the influence of additional fertilization through leaves on red beet (Beta vulgaris L.) 

productivity, variation of productivity indices and production storage. There were applied liquid 

complex fertilizers – Nitropfoska solub 14 6 24 (as nitrogen fertilizer) assigned for fertilization 

at the beginning of vegetation up till root crop formation and Nitropfoska solub 7 12 40 (as 

potassium fertilizer) suitable for fertilization in the second part of vegetation when root crops 

are already formed and with calcium-nitrogen solution. The data were compared with these 

of the additional fertilization with dry fertilizers and already known affect of the liquid fertilizers 

Ferticare 14 11 25 and Ferticare 6 11 31 used for additional fertilization through leaves. 

175

The biggest red beet root crop weight (157.3–157.4 g) was obtained applying 

Nitrophoska solub 14 6 24 and the combination of this fertilizer, Nitrophoska solub 

7 12 40 and calcium-nitrogen solution. The influence on the diameter was smaller. 

The biggest red beet yields were obtained additionally fertilizing with Nitrophoska 

solub 14 6 24 and the combination of this fertilizer Nitrophoska solub 7 12 40 and 

calcium-nitrogen solution. The increase of root crop weight (total yield r = 0.94, 

standard – r = 0.82) and diameter (correspondingly r = 0.88 and r = 0.75) increased 

red beet yield. The influence of weight was 39–43 %, of diameter – 36–41 %. 

The bigger amount of marketable production (after 3 months – 41.0–41.1 t ha -1 , percent of 

persistence – 91.7–92.4; after 6 months – 33.9–34.3 t ha -1 , percent of persistence – 76.5–77.1) was 

obtained storing red beet root crops fertilized for three times with Nitrophoska solub 14 6 24 and 

the combination of this fertilizer Nitrophoska solub 7 12 40 and calcium-nitrogen solution. When 

root crop weight (after 3 months of storage r = 0.75; after 6 months r = 0.72) and its diameter (correspondingly 

r = 0.67 and r = 0.64) increased, the amount of marketable production increased also. 

Key words: yield, persistence, leaf fertilizers, indices of productivity, red beet, fertilization 

through leaves. 

176




The Effect of biopesticide NeemAzal-T/S on the 

Tetranychus urticae Koch. in carrot seed plants under 

greenhouse conditions 

Laisvūnė Duchovskienė, Rasa Karklelienė, Elena Survilienė, 

Roma Starkutė 

Lithuanian Institute of Horticulture, Babtai LT-54333, Kaunas distr., 

e-mail: laisve.d@lsdi.lt 

The investigations were carried out in 2006–2007. Effect of two doses of biopesticide 

NeemAzal-T/S (a. i. 10 g/l azadirachtin A) on abundance of two-spotted 

spider mites (Tetranychus urticae Koch.) was studied in ecologically grown carrot 

seed plants. In 2006 the efficiency of NeemAzal-T/S 0.3 % was 25.29, 50.0 and 

64.48 % – 3, 5 and 9 days respectively after application. The effect of NeemAzal-T/S 

0.5 % was 36.78, 55.78 and 71.03 % – after 3, 5 and 9 days respectively. In 2007 the 

efficiency of NeemAzal-T/S 0.3 % was 32.86, 49.78 and 56.67 % – 3, 5 and 9 days 

respectively after application. The effect of NeemAzal-T/S 0.5 % was 36.19, 53.22 and 

67.33 % – after 3, 5 and 9 days respectively. Phytotoxicity symptoms of biopesticide 

on plants were not found. 

Key words: Azadirachtin A, carrot seed plants, NeemAzal-T/S, phytotoxicity, Tetranychus 

urticae. 

Introduction. The major pests of carrot seed plants in Lithuania are moth 

(Depressaria depressela Hbn.) and aphids (Semiaphis dauci F., Semiaphis carotae 

Kock.) (Bobinas, 1999). In ecologically grown seed plants in greenhouses there is 

the problem with two-spotted spider mite (Tetranychus urticae Koch.). Spider mite is 

major pest on field crops, glasshouse crops, horticultural crops, ornamentals and fruit 

trees (Van de Vrie et al., 1972). Two-spotted spider mite is one of seriously sucking 

pests. It feeds on leaves causing damage in chlorophyll and produces white spots that 

eventually may become more or less coherent (Nachman, Zemek, 2002). The ability 

of T. urticae to develop resistance to several acaricides has caused problems in many 

countries involved in agricultural production during the recent 40 years (Herron and 

Rophail, 1998; Hinomoto and Takafuji, 1995; Stumpf and Nauen, 2001). NeemAzal- 

T/S contains triterpenoid azadirachtin, as the basic active compound and other neem 

ingredients (Mordue, Blackwell, 1993). This active component has a number of properties 

useful for insect control (repellency, feeding and oviposition deterrence, insect 

177

growth regulator) and is considered as safe for environment (Schmutterer, 1990). 

Complex mixtures of secondary compounds in Neem tree Azadirachta indica A. Juss 

extracts contribute to synergism that enhances the joint action of active compounds 

on the insect and reduces the rate of development of insect resistance (Pavela, Holy, 

2003). The products from the neem tree are also less toxic than many conventional 

insecticides for nonphytophagous insect species, including pests, natural enemies and 

insects-pollinators (Hoelmer et al., 1990). 

The aim of the studies was to examine the toxic effect of two doses (0.3 and 0.5 

%) of NeemAzal-T/S (a. i. 10 g/l azadirachtin A) on the abundance of two-spotted 

spider mites in carrot seed plants. 

Object, methods and conditions. The investigations were carried out in greenhouse 

in the growing seasons of 2006–2007 against two-spotted mite, in ecologically 

grown (in greenhouse) carrot seed plants ‘Šatrija’. For flower pollination bumblebee 

(Bombus spp.) were used. The general principles of investigations were in accord with 

EPPO standards (Anon, 1997). Code of plant growth stage at application (BBCH scale) 

was 57–58 (Meier, 1997). NeemAzal-T/S (a. i. 1 % azadirachtin A) at the rates of 0.3 

and 0.5 % water spraying solutions and untreated plants were used. The size of plot 

for tested plants was 2.1 m2. Four replications were made in randomized block design. 

To determine the efficiency of the examined insecticide 4 truss per plot were observed. 

Mature and immature stages of Tetranychus urticae were recorded as follows: 24 h 

before and 3, 5 and 9 days after treatment. The biological efficiency of NeemAzal- 

T/S in pest control was presented as percentage of pest mortality. Mortality counts 

of Tetranychus urticae were corrected using Abbott’s formula (1925). The number of 

mites was compared among treatments in this study with a single factor analysis of 

variance (ANOVA) with P ≤ 0.05. 

Results. The infestation of two-spotted spider mites was observed in the second 

decade of June and before the first treatment there were on average 39.2 in 2006 and 

47.7 in 2007 mites per truss (Table 1). In 2007 density of mites was higher and in this 

year after treatment the number of pests decreased less than in 2006, when density 

of mites was lower. In 2006, 3 days after treatment there were not found statistical 

differences of number of spider mites between NeemAzal-T/S 0.3 % and untreated 

plots. In 2006–2007 the death rate comparison between treatments and the untreated 

variant 5 and 9 days after treatment showed significant differences (p < 0.05), but any 

significant differences between two doses of biopesticide were not found. In both years 

after treatment mites didn’t reach population level, which was before treatments. 

In 2006–2007 the highest efficiency of both doses of NeemAzal-T/S was 9 days 

after treatments (Table 2), but in second year number of mites in NeemAzal-T/S 0.3 

% treatment began to increase. In untreated variant this number was enough high and 

efficiency was still 56.67 %. Trial data shows that biopesticide NeemAzal-T/S at the 

rate of 0.5 % water spraying solution was more effective against Tetranychus urticae 

than NeemAzal-T/S of 0.3 % water spraying solution. 

178

Table 1. Abundance of mites Tetranychus urticae in carrot seed plants 

1 lentelė. Paprastųjų voratinklinių erkių (Tetranychus urticae) gausumas sėklinių morkų 

pasėlyje 

Untreated 

Nepurkšta 

Treatments 

Variantai 

before 

application 

prieš 

purškimą 

Mean number of mites, unit / truss 

Vidutinis erkių skaičius ant žiedyno 

2006 

after 3 days 

po 3 dienų 

after application 

nupurškus 

after 5 days 

po 5 dienų 

after 9 days 

po 9 dienų 

39.50 43.50 60.50 72.50 

NeemAzal-T/S 1 % EC 0.3 % 35.75 32.50 30.25 25.75 

NeemAzal-T/S 1 % EC 0.5 % 42.25 27.50 26.75 21.00 

Untreated 

Nepurkšta 

LSD 05 

/ R 05 

- 12.616 6.870 10.868 

2007 

50.50 52.50 58.25 75.00 

NeemAzal-T/S 1 % EC 0.3 % 45.00 35.25 29.25 32.50 

NeemAzal-T/S 1 % EC 0.5 % 47.50 33.50 27.25 24.50 

LSD 05 

/ R 05 

- 13.053 12.250 10.994 

Table 2. Efficiency of bioinsecticide NeemAzal-T/S against Tetranychus urticae 

2 lentelė. Insekticido Nimazalio efektyvumas nuo paprastųjų voratinklinių erkių 

(Tetranychus urticae) 

Untreated 

Nepurkšta 

Treatments 

Variantai 

after 3 days 

po 3 dienų 

Biological efficiency 

Biologinis efektyvumas (%) 

after 5 days 

po 5 dienų 

after 9 days 

po 9 dienų 

2006 2007 2006 2007 2006 2007 

- - - - - - 

NeemAzal-T/S 1% EC 0.3 % 25.29 32.86 50.00 49.78 64.48 56.67 

NeemAzal-T/S 1% EC 0.5 % 36.78 36.19 55.78 53.22 71.03 67.33 

Discussion. The two-spotted spider mite decreased leaf productivity by T. urticae 

feeding caused biomass reduction and altered the pattern of dry matter partitioning in 

the plant; damaged plants accumulated more dry matter in leaf, and partitioning of dry 

matter to fruits was hindered (Park and Lee, 2005). In our treatment two-spotted spider 

179

mites in carrot seed plants there were found for the first time and we applied two doses 

of NeemAzal-T/S, because seed plants were grown ecologically. Azadirachtin belongs 

to the most effective botanical metabolites, which are successfully used as botanical 

insecticides. The ability of azadirachtin to inhibit growth and induce mortality of larvae 

is high (Mordue, Blackwell, 1993). According to Ahmed et al. (2007), toxicity of neem 

formulations was gradually increased according to feeding period and concentration. 

In our treatment efficiency of NeemAzal-T/S 0.3 % increased from 25.3 to 64.5 % – 

3, 5 and 9 days respectively after application. The efficiency of NeemAzal-T/S 0.5 

% increased from 36.2 to 71.0 % – 3, 5 and 9 days respectively. Since efficiency of 

NeemAzal-T/S was not high, we can suggest that mites get not enough NeemAzal-T/S, 

because most of them fed not on leaves or fruits, but on flower stems, so they can’t 

accumulate enough biopesticide. Bumblebees (Bombus spp.) were used for carrot flower 

pollination, and we couldn’t normally aerate greenhouse, air temperature was maybe 

too high for NeemAzal effect. We found that the highest efficiency of NeemAzal was 

9 days after treatments. Similarly Kaadeh et al. (2001) found that the disadvantage 

of NeemAzal is that efficacy of this product did not persist more than 9 days even 

for youngest instar of cotton aphid. According to Duchovskienė (2007), 10 days after 

treatment with NeemAzal-T/S 0.5 % in cucumber against T. urticae efficiency of 

biopesticide was over 70 % and after 14 days it decreased up to less than 60 %. 

Conclusions. The efficiency of NeemAzal-T/S 0.3 % water spraying solution was 

less effective than that of NeemAzal-T/S 0.5 % water spraying solution. 

The efficiency of NeemAzal-T/S 0.3 % 3 days after application was 25.29– 

32.86 %, 5 days after application – 49.78–50.0 % and 7 days after application – 

56.67–64.48 %. 

The effect of NeemAzal-T/S 0.5 % 3 days after application was 36.19–36.78 %, 

5 days after application – 53.22–55.78 % and 7 days after application – 71.03– 

67.33 %. 

The negative effect of biopesticide was not observed. 

Gauta 2008 11 17 


References 

1. Abbott W. S. 1925. A method for computing the effectiveness of an insecticide. 

Journal of Economic Entomology, 18: 265–267. 

2. Ahmed A. A. I., Gesraha M. A. and Zebitz C. P. W. 2007. Bioactivity of two 

Neem Products on Aphids fabae. Journal of Applied Sciences Research, 3 (5): 

392–398. 

3. Anon. EPPO Standards. 1997. Guidelines for the efficacy evaluation of plant protection 

products. Insecticides & Acaricides. Editor European and Mediterranean 

Pl. Prot. Org. Paris, 3: 231. 

4. Bobinas Č. 1999. Pasodų ir sėklojų apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Knygoje: Daržo 

augalų sėklininkystė. Babtai, 57–59. 

180

5. Duchovskienė L. 2007. Effect of Abamectin on the two-spotted spider mite 

(Tetranychus urticae Koch.) in greenhouse cucumbers. Sodininkystė ir daržininkystė, 

26(1): 166–175. 

6. Herron G. A. and Rophail J. 1998. Tebufenpyrad (Pyranica ®) resistance detected 

in two- spotted spider mite Tetranychus urticae Koch. (Acarina: Tetranychidae) 

from apples in Western Australia. Experimental & applied acarology, 22: 633– 

641. 

7. Hinomoto N. and Takafuji A. 1995. Genetic changes in the population structure 

of the two-spotted spider mite, Tetranychus urticae Koch. (Acari: Tetranychidae) 

on vinyl-house strawberries. Applied Entomology and Zoology, 30: 521–528. 

8. Hoelmer K. A., Osborne L. S., Yokomi R. K. 1990. Effects of neem extracts on 

beneficial insects in greenhouse culture. Neem – potential in pest management 

programs, 86: 100–105. 

9. Kaadeh F., Poehling H. M., Borgemeister C. Karron M., Yakti R. 2001. Efficacy 

of Neem-Azal T/S on cotton aphid, Aphis gossypii Glower. (Hom.: Aphididae). 

Mitteiliungen der Deutschen Gesellschaft fur allgemeine und angewande 

Entomologie, 24: 233–236. 

10. Meier U. 1997. Growth stages of Mono- and Dicotyledonous plants. BBCH 

Monograph. Berlin, Blackwell Wissenschafts-Verlag, 622. 

11. Mordue A. J., Blackwell A. 1993. Azadirachtin: an Update. Journal Insect 

Physiology, 39: 903–904. 

12. Nachman G., Zemek R. 2002. Interactions in a tritrophic acarine predator-prey 

metapopulation system III: Efects of Tetranychus urticae (Acari: Tetranychidae) 

on host plant condition. Experimental & applied acarology, 25: 27–42. 

13. Park Y-L., Lee J-H. 2005. Impact of two-spotted spider mite (Acari: 

Tetranychidae) on growth and productivity of glasshouse cucumbers. Journal of 

Economic Entomology, 98: 457–463. 

14. Pavela R., Holy K. 2003. Effect of azadirachtin on larvae of Lymantria dispar, 

Spodoptera litoralis and Mamestra brassicae. Sodininkystė ir daržininkystė, 

22(3): 434–441. 

15. Schmutterer H. 1990. Properties and potential of natural pesticides from neem 

tree, Azadirachta indica. Annual Review of Entomology, 35: 271–297. 

16. Stumpf N. and Nauen R. 2001. Cross resistance, inheritance, and biochemistry 

of mitochondrial electron transport inhibitor-acaricide resistance in 

Tetranychus urticae (Acari: Tetranychidae). Journal of Economic Entomology, 

94: 1 577–1 583. 

17. Van de Vrie M., McMurtry J. A., Huffaker C. B. 1972. Biology, ecology and pest 

status, and host-plant relationships of Tetranychids. Hilgardia, 41: 343–432. 

181


Biopesticido Nimazalio poveikis paprastųjų voratinklinių erkių (Tetranychus 

urticae Koch.) gausumui šiltnamyje auginamų sėklinių morkų pasėlyje 

L. Duchovskienė, R. Karklelienė, E. Survilienė, R. Starkutė 

Santrauka 

Tyrimai atlikti 2006—2007 metais. Buvo tirtas biopesticido Nimazalio (0,3 % ir 0,5 

%) (v. m. 10 g/l azadirachtino A) poveikis paprastųjų voratinklinių erkių (Tetranychus urticae 

Koch.) gausumui ekologiškai auginamų sėklinių morkų pasėlyje. 2006 m., nupurškus 

0,3 % nimazaliu, po 3, 5 ir 9 dienų preparato efektyvumas buvo atitinkamai 25,29; 50,0 ir 

64,48 %. Tais pačiais metais, nupurškus 0,5 % nimazaliu, po 3, 5 ir 9 dienų preparato efektyvumas 

buvo atitinkamai 36,78; 55,78 ir 71,03 %. 2007 m., nupurškus 0,3 % nimazaliu, 

buvo atitinkamai 32,86; 49,78 ir 56,67 %, o nupurškus 0,5 % nimazaliu – atitinkamai 36,19; 

53,22 ir 67,33 %. Atliekant tyrimus, biopesticido fitotoksiškumo augalams nepastebėta. 

Reikšminiai žodžiai: azadirachtinas, fitotoksiškumas, sėklinės morkos, Nimazalis, 

paprastoji voratinklinė erkė. 

182




Aliejinių moliūgų sėklų ir jų išspaudų cheminė sudėtis 

Judita Černiauskienė 1 , Honorata Danilčenko 1 , Marek Gajewski 2 

1 

Lietuvos žemės ūkio universitetas, Studentų g. 11, LT-53067 Akademija, Kauno r., 

el. paštas: ditajudita@gmail.com 

2 

Warsaw University of Life Sciences, Nowoursynowska 166, 02-787 Warszawa, 

Poland 

2007–2008 m. metais Lietuvos žemės ūkio universiteto bandymų stoties pomologiniame 

sode tyrimams buvo auginti ‘Herakles’, ‘Golosemiannaja’, ‘Mirandos’, ‘Danajos’ veislių aliejiniai 

moliūgai. Tyrimo tikslas – įvertinti įvairių veislių aliejinių moliūgų sėklų ir jų išspaudų 

pagrindinius cheminės sudėties rodiklius. Standartiniais metodais nustatyta sausųjų medžiagų, 

žalių riebalų, žalių baltymų, žalios ląstelienos, NDF ląstelienos, MADF ląstelienos kiekiai. 

Esminių sausųjų medžiagų kiekių skirtumų tirtų moliūgų sėklose ne nustatyta. Jų 

buvo vidutiniškai apie 96 %. Nedideli šių medžiagų kiekio esminiai skirtumai nustatyti 

‘Golosemiannaja’ ir ‘Mirandos’ veislių sėklų išspaudose, jų buvo vidutiniškai apie 93 %. 

Tirtų veislių aliejinių moliūgų sėklose nustatyti nedidelis žalių riebalų ir žalių baltymų kiekių 

skirtumai. ‘Danajos’ veislės sėklose aptikta mažiausiai žalių baltymų (37,21 %), bet daugiausiai 

žalių riebalų (48,0 %). Mažiausiai žalių riebalų ir daugiausiai žalių baltymų nustatyta 

‘Mirandos’ sėklų išspaudose, – atitinkamai 7,60 ir 60,56 %. Mažiausiai žalios ląstelienos 

nustatyta ‘Herakles’ sėklose ir jų išspaudose o NDF – ląstelienos mažiausiai ‘Danajos’ sėklose 

ir jų išspaudose. MADF ląstelienos tirtų sėklų išspaudose buvo panašūs kiekiai. ‘Danajos’ 

moliūgų sėklose šios ląstelienos buvo mažiausiai. 

Reikšminiai žodžiai: aliejiniai moliūgai, veislės, sėklos, išspaudos, cheminė sudėtis. 

Įvadas. Aliejiniai moliūgai priklauso paprastųjų Cucurbita pepo moliūgų rūšiai. 

Šaltuoju būdu spaudžiamas moliūgų sėklų aliejus plačiai vartojamas beveik visoje 

Vakarų Europoje (Brücher, 1889, Ekpedeme ir kt., 2000, Fruhwirth, Hermetter, 

2007). 

Aliejinių moliūgų sėklos, kitaip negu didžiųjų ir kitų paprastųjų, yra be lukšto 

arba su peršviečiamu plonu lukštu. Šis pakitimas atsirado dėl atsitiktinės natūralios, 

morfologinės sėklų išorės mutacijos. Tai pagerino ir palengvino aliejaus gamybos 

procesą ir nulėmė jo tamsiai žalią spalvą (Fruhwirth, Hermetter, 2007). Literatūros 

duomenimis, aliejinių moliūgų sėklose yra nemažai ląstelienos, daug riebalų (apie 

50 %), baltymų (iki 30 %), mineralinių elementų (K, Mg, Ca, Na, P, Fe,Se ir kt.), B 

grupės vitaminų, fitosterinų, kukurbicino, beta ir gama tokoferolių, dervų (Ekpedeme 


Moliūgų sėklų aliejuje gausu oleino, palmitino, stearino ir linolinės rūgščių 

183

gliceridų. Aliejus taip pat vertingas dėl omega – 3 riebalų rūgščių, kurios padeda apsisaugoti 

nuo aterosklerozės, aukšto kraujospūdžio ir širdies ligų, taip pat sudeginti 

susikaupusius riebalus. Tyrimais nustatyta, kad omega – 3 riebalų rūgštys padeda 

pernešti sukauptus riebalus į ląsteles, kur jie paverčiami energija (Bavec ir kt., 2002; 

Nakic ir kt., 2006). 

Vykstant augalinio maisto, taip pat ir aliejaus, gamybos procesui lieka daug maistingų, 

iki galo neišnaudotų žaliavų, jos utilizuojamos. Pastaruoju metu siekiama, kad 

visos vertingos maisto gamybos atliekos būtų kiek galima panaudotos maistui ar pašarui 

gaminti (Aboul-Nasar, 1997). Aliejinių augalų, tokių kaip rapsai, saulėgrąžos, ypač 

sojos, sėklų išspaudos jau senai naudojamos pašarų gamybai kaip biologiškai vertingų 

baltymų ir energijos šaltinis. Iš moliūgų sėklų šaltuoju būdu išspaudus aliejų likusios 

išspaudos yra gerosi maistinės vertės (Aboul-Nasar, 1997; Kulaitienė ir kt., 2006). 

Išspaudų vertė priklauso nuo jose esančių baltymų, riebalų ir ląstelienos kiekių. 

Skaidulinių (ląstelienos) medžiagų trūkumas silpnina žarnyno motoriką, dėl to 

galima susirgti cukriniu diabetu, ateroskleroze, išemine širdies liga. Ląsteliena – tai 

ląstelių sienelių sudedamosios dalys, augalų ląstelių skeleto likučiai, „nenaudingi“ 

angliavandeniai, kurie žmogaus organizme ne hidrolizuojami, bet yra vertingi dėl 

savo savybės „šluoti“ iš žarnyno nuodingas medžiagas. Vertinant produktų ir pašarų 

maistinę vertę, ypač pašarų, nustatomas ne tik žalios ląstelienos, kurią sudaro dalis 

lignino ir celiuliozė, kiekis. Šiuo metu plačiai taikomas Van Soesto analizės metodas, 

skirtas ląstelienai frakcionuoti (Van Soest ir kt., 1991; Butkutė ir kt., 2006). Pagal šį 

metodą skiriamos dvi ląstelienos frakcijos: modifikuotame rūgščių tirpale išplauta 

ląsteliena (MADF), susidedanti iš celiuliozės, lignino, karščio pažeistų (denatūruotų) 

baltymų ir rūgštyse neištirpusių pelenų ir neutraliame tirpale išplauta ląsteliena (NDF), 

kurioje yra visų ląstelių sienelių struktūros medžiagų (Butkutė ir kt., 2006). Aliejinių 

moliūgų sėklose žaliosios ląstelienos aptinkama iki 13,79 % sausojoje medžiagoje, 

o sėklų išspaudose – net iki 31 % (Aboul-Nasr ir kt., 1997; Ekpedeme ir kt., 2000). 

Tačiau duomenų apie minėtas moliūgų sėklų lastelėnos frakcijas nepakanka. 

Darbo tikslas – įvertinti įvairių veislių aliejinių moliūgų sėklų ir jų išspaudų kai 

kuriuos pagrindinius cheminės sudėties rodiklius. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Tyrimų objektas – subrendusios aliejinių 

moliūgų ‘Herakles’, ‘Golosemiannaja’, ‘Mirandos’, ‘Danajos’ sėklos ir jų išspaudos. 

2007–2008 m. LŽŪU bandymų stoties pomologiniame sode aliejinių moliūgų 

daigai buvo sodinti gegužės mėnesį kartojant po keturis kartus, daigais, derlius nuimtas 

rugsėjo pabaigoje. Bandymo sklypas buvo vienodo derlingumo, todėl pakartojimų 

blokuose variantai buvo išdėstyti sisteminiu būdu. Bendras laukelio dydis – 6 m 2 , 

apsauginės juostos plotis – 2 m. 

Aliejinių moliūgų sėklose ir išspaudose standartiniais metodais buvo nustatyta: 

• sausųjų medžiagų kiekis – džiovinant mėginius 105 °C temperatūroje iki nekintamos 

masės (LST ISO 751:2000); 

• žalių baltymų kiekis – Kjeldalio metodu (LST1523); 

• žalių riebalų kiekis – Soksleto aparatu (Methodenbuch – VDLUFA, 1983– 

1999); 

184

• žalios ląstelienos kiekis – Henebergo – Štomano metodu (Methodenbuch – 

VDLUFA, 1983–1999); 

• MADF ląstelienos kiekis – gravimetriškai plaunant modifikuotame tirpale (sieros 

rūgšties ir cetiltrimetilamonio bromido (CTAB) tirpale); 

• NDF ląstelienos kiekis (Methodenbuch – VDLUFA, 1983–1999); 

Tyrimai buvo atlikti Lietuvos žemės ūkio universiteto TEMPUS ir Lietuvos 

žemdirbystės instituto chemijos laboratorijose. 

Tyrimų duomenys statistiškai įvertinti programomis „Anova“ ir „Excel“. 

Apskaičiuoti vidurkiai, standartiniai nuokrypiai ir koreliacijos koeficientai 

(Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Rezultatai. Preliminariais duomenimis tirtų veislių aliejinių moliūgų sėklose 

sausųjų medžiagų kiekiai svyravo nuo 95,99 iki 96,12 %, o išspaudose – nuo 89,44 

iki 94,83 % (1, 2 pav.). Tyrimų metais aliejų buvo sunku išspausti iš ‘Herakles’ ir 

‘Danajos’ veislių moliūgų sėklų, todėl šių veislių sėklų išspaudose liko didesni žalių 

riebalų ir sausųjų medžiagų kiekiai, žalių baltymų buvo mažiau. Mažiausias sausųjų 

medžiagų kiekis nustatytas ‘Mirandos’ veislės moliūgų sėklose ir išspaudose (atitinkamai 

95,76 ir 89,44 %). 

1 pav. Sausųjų medžiagų, žalių baltymų ir žalių riebalų kiekiai (%) 

aliejinių moliūgų sėklose, LŽŪU, LŽI 

Fig. 1. Amount of dry matter, crude protein and crude oil in pumpkin seeds (%), LUA, LIA 

Žalių riebalų ir žalių baltymų kiekių tirtose moliūgų sėklose skirtumai buvo 

neesminiai (1 pav.). Tarpusavyje lyginant veisles nustatyta, kad ‘Mirandos’ moliūgų 

sėklose žalių baltymų buvo daugiausia, o žalių riebalų – mažiausiai. Sėklose aptikta 

vidutiniškai 38,30 % žalių baltymų, 46,17 %, žalių riebalų, o išspaudose – 55,89 % 

žalių baltymų ir 18,22 % žaliųjų riebalų (2 pav.). Apskaičiavus koreliacijos koeficientą 

buvo nustatytas stiprus neigiamas ryšys tarp žalių riebalų ir žalių baltymų kiekių ir 

sėklose (r = -0,92), ir išspaudose (r = -0,99). Išspaudose, kuriose išspaudus aliejų liko 

daugiau žalių riebalų, buvo mažiau žalių baltymų. 

185

2 pav. Sausųjų medžiagų, žalių baltymų ir žalių riebalų kiekiai (%) 

aliejinių moliūgų sėklų išspaudose, LŽŪU, LŽI. 

Fig. 2. Amount of dry matter, crude protein and crude oil in 

pumpkin oil cakes (%), LUA, LIA 

Žalios ląstelienos tirtų moliūgų sėklų sausojoje medžiagoje aptikta vidutiniškai 

12,48 %, išspaudose – 4,74 % (3, 4 pav.). 

3 pav. Žalios ląstelienos, NDF ląstelienos ir MADF ląstelienos kiekiai (%) 

aliejinių moliūgų sėklose, LŽI 

Fig. 3. Amount of crude, NDF and MADF fibers in pumpkin seeds (%), LIA 

Neutraliuose tirpaluose išplautos ląstelienos (NDF) kiekio statistiškai esminiai 

skirtumai nustatyti ‘Danajos’ veislės sėklose ir išspaudose – atitinkamai 12,59 ir 

9,07 %. Didžiausias NDF ląstelienos kiekis nustatytas ‘Mirandos’ veislės sėklose ir 

186

jų išspaudose (16,18 ir 11,53 %). Modifikuotame rūgščių tirpale išplautos ląstelienos 

(MADF) kiekiai labiausiai skyrėsi moliūgų sėklose, o visų veislių išspaudose buvo 

panašūs. Nustatyti vidutiniški MADF ląstelienos kiekiai: sėklose – 6,13 % ir išspaudose 

– 5,27 % (3, 4 pav.). 

4 pav. Žalios ląstelienos, NDF ląstelienos ir MADF ląstelienos kiekiai (%) 

aliejinių moliūgų sėklų išspaudose, LŽI 

Fig. 4. Amount of crude, NDF and MADF fibers in pumpkin oil cake (%), LIA 

Nustatyta vidutinio stiprumo koreliacija tarp žalios ląstelienos (r = 0,403), NDF 

ląstelienos (r = 0,58) ir MADF ląstelienos (r = -0,48) kiekio sėklose ir išspaudose. 

Aptarimas. Sausųjų medžiagų kiekis augaluose lemia derliaus kokybę. Jis priklauso 

nuo veislės savybių, meteorologinų sąlygų ir kitų veiksnių (Tarek ir kt., 2001). 

Literatūros duomenimis sausųjų medžiagų kiekis aliejinių moliūgų sėklose svyruoja 

nuo 86 iki 94 % (Ekpedme ir kt., 2000; Tarek ir kt., 2001), o moliūgų sėklų išspaudose 

yra apie 93 % (Zdunczyk ir kt., 1999). Sausųjų medžiagų kiekių mūsų tirtose aliejinių 

moliūgų sėklose skirtumai buvo neesminiai. Šių medžiagų kiekio esminiai skirtumai 

nustatyti ‘Herakles’ ir ‘Danajos’ moliūgų sėklų išspaudose. Jose sausųjų medžiagų 

aptikta daugiau negu veislių ‘Golosemiannaja’ir ‘Mirandos’ sėklų išspaudose. 

Moksliniuose straipsniuose nurodoma, kad iš sėklų, kuriose yra mažiau žalios 

ląstelienos, geriau išspaudžiamas aliejus ir geresnės kokybės (Ekpedeme ir kt., 2000). 

Gauti tyrimų duomenys kiek prieštaringi – iš ‘Herakles’ ir ‘Danajos’ veislių moliūgų 

buvo sunkiau išspausti aliejų, nors jų žalios ląstelienos jose žymiai mažiau negu 

‘Golosemiannaja’ ir ‘Mirandos’ sėklose. Šie duomenys iš dalies patvirtina priežastį, 

kodėl iš ‘Herakles’ ir ‘Danajos’ veislių moliūgų sėklų buvo sunkiau išspausti aliejų. 

Žalios ląstelienos kiekis ‘Herakles’ moliūgų sėklose buvo žymiai mažesnis negu kitų 

tirtų veislių. Manoma, kad išspaudus aliejų moliūgų sėklų išspaudose likęs didelis 

žalių riebalų kiekis nepriklauso nuo to, kiek sėklose yra žalios ląstelienos. Galbūt tai 

priklauso nuo veislės savybių arba kitų, dar netirtų veiksnių įtakos. 

Baltymai yra svarbi ir lengvai pasisavinama organizmo medžiaga. Jų vertė 

priklauso nuo nepakeičiamųjų aminorūgščių kiekio ir jų santykio. Aliejinių moliūgų 

sėklos – geras žalių baltymų šaltinis: jų aptinkama sėklose nuo 24 iki 40 % (Tarek ir kt., 

187

2001; Zdunczyk ir kt., 1999; Fruhwirth, Hermetter, 2007). Literatūros duomenimis 

moliūgų sėklų išspaudos – taip pat vertingas žalių baltymų šaltinis – jų aptinkama 

iki 59,8 %. Aliejinių moliūgų sėklų išspaudose žalių baltymų yra daugiau negu sojų 

pupelių išspaudose (sojų pupelėse jų aptinkama apie 47,70 %) (Zdunczyk ir kt., 1999). 

Mūsų gauti tyrimų duomenys rodo, kad žalių baltymų kiekio skirtumai yra neesminiai. 

Esminiai šių medžiagų skirtumai nustatyti ‘Herakles’, ‘Danajos’ sėklų, kuriose žalių 

baltymų buvo mažiau negu ‘Golosemiannaja’ ir ‘Mirandos’ sėklose ir išspaudose. 

Žalios ląstelienos aliejinių moliūgų sėklose gali būti 13–14 %, išspaudose – 

31–32 % (Aboul-Nasr ir kt. 1997; Zdunczyk ir kt., 1999; Nakic ir kt., 2006). Esminis 

žaliosios ląstelienos kiekio skirtumas nustatytas ‘Herakles’ veislės sėklose ir jų išspaudose. 

NDF ląstelienos daugiausiai aptinkama subrendusiuose augaluose, nes jų 

ląstelių sienelės daug tvirtesnės. Sėklų išspaudose NDF ląstelienos gali būti apie 10 % 

(Zdunczyk ir kt., 1999). Mūsų tyrimais išspaudose nustatyta vidutiniškai 10,6 % NDF 

ląstelienos o sėklose – 11,88 %. Remiantis literatūra galima teigti, kad daugiausia visų 

rūšių ląstelienos aptinkama gerai subrendusiose augalų sėklose. 

Išvados. 1. Tirtų veislių moliūgų sėklose sausųjų medžiagų, žalių riebalų ir žalių 

baltymų kiekiai nesiskiria. Esminiai skirtumai nustatyti ‘Golosemiannaja’ ir ‘Mirandos’ 

veislių moliūgų sėklų išspaudose: jose sausųjų medžiagų ir žalių riebalų buvo daugiausia, 

o žalių baltymų mažiausiai. 

2. Mažiausiai žalių riebalų nustatyta ‘Golosemiannaja’ (12,03 %) ir ‘Mirandos’ 

(7,60 %) veislių sėklų išspaudose, tačiau jos kaupia daugiau žaliųjų baltymų – atitinkamai 

59,66 ir 60,56 %). 

3. Mažiausiai žalios ląstelienos nustatyta ‘Herakles’ (atitinkamai 8,99 ir 3,78 %), 

daugiausia – ‘Golosemiannaja’ (atitinkamai 14,14 ir 5,83 %) veislių sėklose ir jų 

išspaudose. 

4. Daugiausia NDF ląstelienos yra ‘Mirandos’ (atitinkamai 16,18 ir 11,53 %), 

mažiausiai ‘Danajos’ (atitinkamai 12,59 ir 9,07 %) veislių išspaudose ir jų sėklose. 

Daugiausia MADF ląstelienos nustatyta ‘Golosemiannaja’ (7,29 %), mažiausiai – 

‘Danajos’ (4,43 %) veislių sėklose, ir daugiausia – ‘Danajos’ (5,72 %), mažiausiai 

‘Herakles’ (4,92 %) veislių sėklų išspaudose. 

Padėka. Dėkojame Lietuvos žemdirbystės instituto cheminių tyrimų laboratorijos 

vedėjai Alvyrai Šlepetienei ir bendradarbiams už pagalbą ir konsultacijas. 

Gauta 2008 09 18 


Literatūra 

1. Abul-Nasr M. H., Ramadan B. R., El-Dengawy R. A. 1997. Chemical composition 

of pumpkin seeds. Assist Journal of Agricultural Sciences, 28(1): 164–172. 

2. Bavec F., Gril L, Grobelnik-Mlakar S. and Bavec M. 2002. Production of pumpkin 

for oil. Trends in new crops and new uses, 187–190. 

3. Brücher H. 1889. Useful plants of Neotropical Origin and Their Wild Relatives. 

Springer Verlag, Berlin Heidelberg (Germany). 

188

4. Butkutė B., Paplauskienė V. 2006. Daugiamečių varpinių žolių pašarinės vertės 

potencialas. Žemdirbystė. 93(3): 172–187. 

5. Ekpedeme U. A., Bassey A. N., Ekaete U. E. 2000. Minerals and antinutrients in 

fluted pumpkin. Food Chemistry, 70: 235–240. 

6. Fruhwirth G. O., Hermetter A. 2007. Seeds and oil of the Styrian oil 

pumpkin:Components and biological activities. European Journal of Lipid 

Science and Technology, 109: 112–140. 

7. Kulaitienė J., Jarienė E., Danilčenko H., Paulauskienė A., Viškelis P. 2006. 

Aliejinių moliūgų tręšimo optimizavimas. Vagos,.72(25): 19–23. 

8. LST 1532:1998. Grūdai ir grūdų produktai, kombinuotieji pašarai ir jų žaliavos. 

Azoto kiekio nustatymas Kjeldalio metodu ir baltymų kiekio apskaičiavimas. 

9. LST ISO 751:2000. Vaisių ir daržovių gaminiai. Vandenyje netirpių sausųjų medžiagų 

nustatymas. 

10. Methodenbuch – VDLUFA. 1983–1999. Band III. Die chemische Untersuchung 

von Futtermitteln. – Verlag-Darmstadt. 

11. Nakic N. S., Rade D., Škevin D., Štrucelj D., Mokrovčak Ž., Bartolic M. 2006. 

Chemical characteristics of oils from naked and huks seeds of Cucurbita pepo 

L. European Journal of Lipid Science Technology, 108: 936–943. 


analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo 

SELEKCIJA ir IRSTAT, Akademija, Kauno r. 

13. Tarek A.El A., Khaled M.T. 2001. Characteristics and composition of diferent 

seeds oils and flours. Food Chemistry, 74: 47–54. 

14. Van Soest P. J., Robertson J. B., Lewis B. A. 1991. Methods for dietary fiber, 

neutral detergent fiber, and nonstarch polysaccharides in relation to animal nutrition. 

Journal of Dairy Science, 74(10): 3 583–3 597. 

15. Younis Y. M. H., Ghirmay S., Al-Shihry S. S. 2000. African Cucurbita pepo 

L.: properties of seed and variability in fatty acid composition of seed oil. 

Phytochemistry, 54, Issue 1: 71–75. 

16. Zdunczyk Z., Minakowski D., Frejnagel S., Fils M. 1999. Comprative study of 

the chemical composition and nutrition value of pumpkin seeds cake, soybean 

meal and casein. Nahrung, 43(6): 392–395. 


Chemical composition of oil pumpkin seeds and oil cakes 

J. Černiauskienė, H. Danilčenko, M. Gajewski, M. Jeznach 

Summary 

Oil pumpkin cultivars (Cucurbita pepo L.) ‘Herakles’, ‘Golosemiannaja’, ‘Miranda’ and 

‘Danaja’ were grown in experimental station of Lithuanian University of Agriculture in 2007–2008. 

The aim of this work is to compare chemical content of different cultivar oil pumpkin seeds and oil 

cakes. Standard methods were applied for the determination of chemical composition of oil pumpkin 

189

seeds and oil cakes: dry matters, crude oil, crude protein, crude fiber, NDF fiber, MADF fiber. 

Significant difference of dry matter, crude fiber and crude protein amounts in oil cultivar 

pumpkin seeds was determined. Average of dry matter in all pumpkin cultivars seeds was about 

96 %. In oil cakes there about 93 % of dry matter. The least amount of crude protein (37,21 %), 

but the biggest amount of crude oil (48 %) has been determined in ‘Danaja’ oil pumpkin seeds. 

The lowest amount of crude oil and the highest amount of crude protein has been established in 

‘Miranda’ pumpkin seeds oil cake, respectively 7,6 % and 60,56 %. The lowest amount of crude 

fiber has been determined in ‘Herakles’ oil pumpkin seeds and oil cakes. The lowest amount of 

NDF fiber has been determined in ‘Danaja’ oil pumpkin seeds and oil cakes, the highest amount – 

in ‘Miranda’. Similar amounts of MADF fiber were in all pumpkin seeds oil cake. The lowest 

amounts of this fiber were in ‘Danaja’ oil pumpkin seeds and the highest – in ‘Golosemiannaja’. 

Key words: oil pumpkin, cultivars, seeds, oil cake, chemical composition. 

190




Bulvių cheminės sudėties kitimo dinamika vegetacijos 

metu ir jos ryšys su gumbų krakmolingumu 

Daiva Janušauskaitė 1 , Vilma Žėkaitė 2 

1 

Lietuvos žemdirbystės institutas, LT–58344 Akademija, Kėdainių r., 

el. paštas: daiva.janusauskaite@lzi.lt 

2 

Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stotis, LT–65373 Perloja, 

Varėnos r. 

Lietuvos žemdirbystės institute Dotnuvoje lengvo priemolio giliau karbonatingame 

sekliai glėjiškame rudžemyje (Endocalcari – Epihypogleyic Cambisols) ir LŽI Perlojos 

bandymų stotyje paprastajame pajaurėjusiame išplautžemyje (Hapli-Albic Luvisoils) daryti 

bulvių tyrimai tradiciniu lauko bandymo metodu. Siekiant įvertinti skirtinguose dirvožemiuose 

augintų ir skirtingai tręštų bulvių vegetatyvinėse dalyse sukauptą azoto, fosforo ir kalio 

kiekį žydėjimo pabaigoje bei nuimant derlių ir nustatyti jų ryšį su krakmolo kiekiu bulvių 

gumbuose bei krakmolo derliumi, aštuonerių metų tyrimų duomenys analizuoti koreliacijos 

ir regresijos metodais. Didesnė azoto, fosforo ir kalio koncentracija atskirose bulvių dalyse 

nustatyta augalams baigiant žydėti, o daugiausia azoto tiek žydėjimo metu, tiek baigiantis 

vegetacijai sukaupta bulvienojuose. Nuo žydėjimo iki visiškos brandos bulvienojuose ir smulkiose 

šaknelėse N : P santykis padidėjo atitinkamai 13,3 ir 25 %, gumbuose sumažėjo 17,6 %. 

Vegetacijos pabaigoje vienam kilogramui sukaupto azoto tenkantis kalio kiekis bulvienojuose 

sumažėjo 51,2 %, smulkiose šaknelėse – 46,9 %, gumbuose – 23,0 %, palyginti su buvusiu 

žydėjimo metu. Koreliacinė regresinė duomenų analizė rodo, kad šiuo bulvių vystymosi 

tarpsniu atskirų bulvių dalių cheminė sudėtis lėmė krakmolo kiekio kitimą bulvių gumbuose 

58,6–74,9 %. Nustatytas glaudus ryšys tarp cheminės atskirų augalo dalių sudėties ir krakmolo 

kiekio gumbuose bei jo išeigos. Priesmėlyje Perlojoje augintų bulvių gumbų cheminė sudėtis 

vegetacijos pabaigoje gumbų krakmolingumo duomenų variaciją lėmė 42,0–65,7 %, lengvame 

priemolyje Dotnuvoje – 14,2–39,7 %. 

Reikšminiai žodžiai: azotas, bulvės, derlius, fosforo ir kalio koncentracija, krakmolas. 

Įvadas. Bene didžiausios įtakos bulvių gumbų derliui vegetacijos periodo metu 

turėjo tręšimo technologija. Norint išauginti didelį gumbų derlių, reikia gausiai tręšti 

(Kadaja, 2004; Trawczynski, 2004). Bulvės reiklios ne tik azotui ir fosforui, bet ypač 

kalio trąšoms. Kalis skatina stambiamolekulinių angliavandenių ir vitaminų sintezę, 

gerina medžiagų apykaitą ir vandens patekimą į ląstelę. Todėl kalis būtinas pernešti 

cukrus, sintetinti krakmolą ir formuoti gausų geros kokybės derlių (Westermann ir kt., 

1994). Tačiau literatūroje retai aptinkama duomenų apie gumbuose sukaupto krakmolo 

191

kiekio priklausomumą nuo bulvių antžeminės dalies cheminės sudėties. Literatūroje 

aprašomi tyrimai rodo, kad azoto, fosforo ir kalio kiekiai bulvėse gali gerokai varijuoti 

– tai priklauso nuo agrometeorologinių ir auginimo sąlygų, trąšų normų (Kupčinskas 

ir kt., 2005; Repšienė, Mineikienė, 2006; Staugaitis ir kt., 2006; Kadaja, 2004; Alva, 

2007). Esant skirtingiems tręšimo kaliu lygiams darytais diagnostiniais tyrimais įvertinta 

trąšų įtaka bulvienojų cheminei sudėčiai ir nustatytas azoto ir fosforo juose kiekis, 

kuriam esant gautas didžiausias gumbų derlius (Reis, Monnerat, 2000). Tačiau nėra 

nustatytas bulvių antžeminės dalies bei šaknelių ir gumbų cheminės sudėties ryšys su 

gumbų krakmolingumu. Tokių tyrimų trūksta. 

Darbo tikslas – įvertinti lengvo priemolio rudžemyje ir priesmėlio paprastajame 

pajaurėjusiame išplautžemyje augintų bulvių vegetatyvinėse dalyse ir gumbuose 

sukauptą azoto, fosforo ir kalio kiekį, esant skirtingiems tręšimo lygiams, žydėjimo 

pabaigoje ir prieš derliaus nuėmimą ir nustatyti jų ryšį su gumbų krakmolingumu ir 

krakmolo derliumi. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. 1998–2001 m. lauko tyrimai daryti Lietuvos 

žemdirbystės institute Dotnuvoje lengvo priemolio giliau karbonatingame sekliai 

glėjiškame rudžemyje (Endocalcari – Epihypogleyic Cambisol), 2002–2005 m. – LŽI 

Perlojos bandymų stotyje priesmėlyje ant priemolio, paprastajame pajaurėjusiame 

išplautžemyje (Hapli-Albic Luvisoils) tradiciniu lauko bandymo metodu. Bandymų 

dirvožemio agrocheminiai ir augalų cheminiai rodikliai nustatyti šiais metodais: dirvožemio 

pH –potenciometriniu; humuso kiekis – Tiurino; bendrasis azotas – Kjeldalio; 

judriųjų fosforo ir kalio kiekiai – A-L; bendrasis azotas augaluose – Kjeldalio; bendrasis 

fosforas – iš šlapiu būdu sudeginto mėginio kolorimetriškai; bendrasis kalis – liepsnos 

fotometru; krakmolo kiekis gumbuose – Parovo svarstyklėmis. Pagal agrocheminių 

rodiklių vertes tyrimų metais dirvožemis Dotnuvoje buvo nuo neutraloko iki artimos 

neutraliai reakcijos (pH KCl 

6,1–7,1), nuo vidutinio fosforingumo iki fosforingo (P 2 

O 5 

124–184 mg kg -1 ), vidutinio kalingumo ir kalingas (K 2 

O 130–163 mg kg -1 ), nuo mažo 

iki vidutinio humusingumo (1,8–2,0 %) bei azotingumo (0,12–0,14 %). Perlojoje 

dirvožemis buvo vidutinio rūgštumo (pH – 4,1–5,7), nuo fosforingo iki labai didelio 

fosforingumo (P 2 

O 5 

– 187–320 mg kg -1 ), nuo kalingo iki didelio kalingumo (K 2 

O – 

193–251 mg kg -1 ) ir mažo humusingumo (1,10–1,34 %). 

Dotnuvoje atlikto bandymo 3 ir 4 variantų laukeliai tręšti mišiniais, sudarytais 

pagal maisto elementų kiekį dirvoje – atitinkamai kalio chlorido (KCl) ir kalio sulfato 

(K 2 

SO 4 

) deriniais su amonio salietra ir superfosfatu planuotam 30 t ha -1 derliui užauginti. 

2 varianto laukeliams kompleksinių trąšų (NPK – 13-10-15) norma išlyginta pagal 3 

ir 4 variantų azoto normą. Trąšų normos atskirais tyrimo metais pateiktos 1 lentelėje. 

Bandyme auginta bulvių veislė ‘Nida’ (1 lentelė). 

Perlojoje bulvės augintos pagal lengvoms dirvoms rekomenduojamą agrotechniką. 

Kraikinis mėšlas (fonas, 40 t ha -1 norma) iškratytas rudenį prieš arimą. Mineralinės 

trąšos – amonio salietra, granuliuotas superfosfatas ir kalio chloridas – išbertos pavasarį 

prieš bulvių sodinimą ir įakėtos į dirvą. Pasodintos ankstyvosios bulvės ‘Vokė’ 

(2002–2004 m.) ir ‘Goda’ (2005 m.). Vegetacijos periodo metu taikyta maksimali 

apsauga nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų. 

192

1 lentelė. Trąšų normos bulvėms, kg ha -1 

Table 1. Fertilizer rates for potatoes, kg ha -1 

Dotnuva 

Perloja 

metai 

year 

N, P, K normos 

N, P, K rates 

metai 

year 

N, P, K normos 

N, P, K rates 

1998 N 160 

P 0 / 123 

K 120/ 185 

* 2002–2005 Netręšta 

Not fertilized 

1999 N 172 

P 0 / 156 

K 103/ 234 

* – “ – N 90 

P 90 

2000 N 129 

P 30 / 117 

K 99/ 176 

* – “ – P 90 

K 120 

2001 N 123 

P 27 / 95 

K 85/ 142 

* – “ – N 90 

K 120 

– “ – N 90 

P 90 

K 120 

* Prieš pasvirąjį brūkšnį pateiktos pagal dirvožemio agrocheminius rodiklius apskaičiuotos 

fosforo ir kalio normos (3 ir 4 variantų laukeliuose), už pasvirojo brūkšnio – išbertos kompleksinių 

trąšų forma, jų norma išlyginta pagal azotą. 

Meteorologinės sąlygos. Vidurio Lietuvoje dveji tyrimų metai (1999 ir 2000) 

išsiskyrė sausais ir šiltais pavasario orais, kiti dveji buvo šiltesni nei įprasta, tačiau drėgmės 

dirvoje pakako. Liepos mėnesio drėgmės režimas tyrimų metais skyrėsi – 1998 

ir 2000 metų liepos mėnesį iškrito atitinkamai 274,8 ir 185 % daugiametės mėnesio 

kritulių normos, 1999 ir 2001 m., priešingai, liepos mėnesį buvo sausa ir iškrito tik 

atitinkamai 35,7 ir 45,0 % daugiametės kritulių normos. Pietinėje Lietuvos dalyje 2002 

ir 2005 m. meteorologinių sąlygų rodikliai buvo artimi vidutiniams daugiamečiams. 

Išsiskyrė 2002 m. sausa ir itin karšta liepa, kai dienomis temperatūra pakildavo net 

iki +30–34 °C, o kritulių iškrito tik 11,3 mm. 2005 m. rugpjūčio pirmąjį dešimtadienį 

gausiai palijo: liūtiniu lietumi per dvi paras iškrito 200 mm kritulių. 

Statistinis duomenų apdorojimas. Bulvių antžeminės dalies ir gumbų cheminės 

sudėties rodikliai ir krakmolingumo duomenys statistiškai apdoroti dispersinės 

analizės metodu. Koreliaciniai ryšiai tarp krakmolo kiekio gumbuose, jo derliaus ir 

augalų cheminės sudėties nustatyti ir regresinės lygtys apskaičiuotos, kaip nurodoma 

specialioje literatūroje (Tarakanovas, Raudonius, 2003). Darbe naudoti simboliai: * 

ir ** – statistiškai patikima esant atitinkamai 95 ir 99 % tikimybės lygiams; S – vidurkio 

vidutinė kvadratinė paklaida; R – daugianarės koreliacijos koeficientas; dxy – 

determinacijos koeficientas; V % – variacijos koeficientas. 

Rezultatai. Atliekant bandymus Dotnuvoje, du kartus – bulvių žydėjimo pabaigoje 

ir imant derlių – nustatyta azoto, fosforo ir kalio koncentracija bulvienojuose, 

bulvių gumbuose ir smulkiose šaknelėse (2 lentelė). Skirtingais tyrimo metais bulvių 

antžeminėje dalyje ir gumbuose sukauptų azoto, fosforo ir kalio absoliutūs kiekiai ir 

šių medžiagų santykis nelabai skyrėsi. 

Dotnuvoje, lyginant žydėjimo metu ir vegetacijos pabaigoje bulvių antžeminės 

dalies ir gumbų cheminę sudėtį, nustatyta, kad didesnė maisto elementų koncentracija 

buvo bulvėms žydint, kai antžeminė dalis sparčiai kuria asimiliatus ir siunčia juos į gumbus, 

nei kasant bulves. Lyginant atskiras augalo dalis, nustatyta, kad didžiausia azoto 

koncentracija buvo bulvienojuose – vidutiniškai 3,62 ± 0,122 %, arba nuo 2,0 iki 2,5 

karto didesnė nei netręštų ir tręštų augalų gumbuose bei smulkiose šaknelėse. Nuimant 

derlių, bulvienojuose buvo likęs per pusę mažesnis azoto kiekis. Azoto koncentracija 

193

gumbuose imant derlių beveik nepasikeitė, palyginti su buvusiąja bulvėms žydint. 

Fosforo ir kalio kiekiai gumbams subrendus sumažėjo atitinkamai 3,7 ir 20,7 %. 

Pasikeitė ir gumbuose sukauptų azoto, fosforo ir kalio santykis lyginant su žydėjimo 

metu nustatytuoju: 1 kg azoto tenkantis fosforo kiekis sumažėjo 0,020–0,037 kg, kalio 

– 0,272–0,325 kg. Azoto koncentracija smulkiose šaknelėse nuo žydėjimo pabaigos 

iki visiškos brandos sumažėjo 17–35 %, fosforo ir kalio koncentracijos pokyčiai buvo 

ryškesni – atitinkamai 41–50 % ir 52–70 %. 

2 lentelė. Statistiniai tyrimų rodikliai 

Table 2. Statistical data of investigation 

Rodiklis 

Variable 

vidurkis 

mean 

Dotnuva, 1998–2001 m. vidutiniai duomenys 

Average data over the period 1998–2001 

S 

Minimaliai 

Min. 

Maksimaliai 

Max. 

1 2 3 4 5 6 

Žydėjimo pabaigoje 

At the end of flowering stage 

Bulvienojuose 

In the haulm 

N % 3,62 0,122 2,77 4,74 15,4 

P % 0,27 0,005 0,22 0,31 8,49 

K % 3,53 0,192 1,75 5,17 25,0 

Smulkiose šaknelėse 

In the small roots 

N % 1,80 0,070 1,33 2,17 14,9 

P % 0,21 0,007 0,16 0,26 13,5 

K % 1,74 0,085 1,21 2,37 18,9 

Gumbuose 

In the tubers 

N % 1,64 0,057 1,30 2,34 15,9 

P % 0,27 0,003 0,24 0,30 5,7 

K % 2,08 0,074 1,56 2,80 16,3 

Vegetacijos pabaigoje 

At the end of vegetation period 

Bulvienojuose 

In the haulm 

N % 1,89 0,081 1,51 2,14 12,2 

P % 0,16 0,007 0,13 0,19 11,8 

K % 0,90 0,120 0,51 1,33 37,7 



N % 1,19 0,039 1,06 1,39 9,3 

P % 0,10 0,004 0,09 0,12 11,0 

K % 0,61 0,027 0,53 0,75 12,6 

V % 

194



1 2 3 4 5 6 

Gumbuose 

In the tubers 

N % 1,69 0,055 1,31 2,14 13,1 

P % 0,23 0,009 0,17 0,27 15,9 

K % 1,65 0,053 1,39 2,29 12,8 

Krakmolas 

14,8 0,15 12,9 16,3 4,63 

Starch, % 

Krakmolo derlius 

Starch yield, t ha -1 3,73 0,230 2,05 5,31 24,6 

Nuo bulvių žydėjimo iki visiškos brandos pasikeitė antžeminėje dalyje ir gumbuose 

sukauptų azoto, fosforo ir kalio santykis. Vidutiniais duomenimis vienam kilogramui 

bulvienojuose ir smulkiose šaknelėse sukaupto azoto tenkantis fosforo kiekis 

padidėjo atitinkamai 13,3 ir 25,4 %, o gumbuose šis rodiklis sumažėjo 17,6 %. N : K 

santykis, nustatytas žydinčiose bulvėse, ženkliai pakito joms subrendus. Imant derlių, 

bulvienojuose 1 kg azoto teko 51,2 %, smulkiose šaknelėse – 46,9 %, o gumbuose 

23,0 % mažiau kalio nei bulvėms žydint. 

Perlojoje gumbų cheminė sudėtis buvo nustatyta vegetacijos pabaigoje. NPK 

kiekis gumbuose priklausė nuo tręšimo ir NPK elementų derinio (3 lentelė). 

3 lentelė. Azoto, fosforo, kalio koncentracija ir krakmolo kiekis bulvių gumbuose 

vegetacijai pasibaigus (sausojoje medžiagoje, %) 

Table 3. Concentration of nitrogen, phosphorus, potassium and starch content in the dry 

matter of potato tubers at the end of the vegetation period (%) 

Variantas 

Treatment 

Perloja, 2001–2005 m. vidutiniai duomenys 

Average data 

Krakmolas 

N P K 

Starch 

± S V % ± S V % ± S V % ± S V % 

1,64 ± 0,066 14,0 0,31 ± 0,019 20,6 1,97 ± 0,094 16,6 15,6 ± 0,29 6,3 

Netręšta 


N 90 

P 90 

1,83 ± 0,058 11,0 0,25 ± 0,014 19,3 1,96 ± 0,096 17,0 15,4 ± 0,25 5,5 

P 90 

K 120 

1,88 ± 0,091 16,8 0,28 ± 0,022 26,9 2,02 ± 0,086 14,7 14,5 ± 0,32 7,7 

N 90 

K 120 

1,97 ± 0,116 20,4 0,30 ± 0,027 31,4 2,04 ± 0,149 25,3 14,1 ± 0,37 9,0 

N 90 

P 90 

K 120 

1,76 ± 0,111 21,8 0,31 ± 0,032 35,9 2,08 ± 0,125 20,7 14,6 ± 0,22 5,3 

Tręštų bulvių gumbuose sukaupta vidutiniškai 13,4 % daugiau azoto negu netręštų. 

Didžiausias azoto kiekio gumbuose pokytis nustatytas tręšiant NK trąšomis – 20,1 % 

daugiau negu netręštose bulvėse. Mažiausiai azoto sukaupė subalansuotai tręštos 

bulvės: tręšiant NPK trąšomis, azoto gumbuose buvo tik 7,3 % daugiau nei kontroliniuose 

laukeliuose. Tręšimo įtaka fosforo ir kalio kiekių gumbuose pokyčiams buvo 

nedidelė. 

195

Be trąšų augintose bulvėse 1 kilogramui sukaupto azoto teko vidutiniškai 0,189 kg 

fosforo ir 1,201 kg kalio. Tręšiant įvairiais trąšų deriniais, azoto, fosforo ir kalio kiekiai 

gumbuose įvairavo, keitėsi ir N : P : K santykis. Vienam kilogramui gumbuose sukaupto 

azoto tenkantis fosforo kiekis, tręšiant NP, PK ir NK elementų kombinacijomis, 

sumažėjo 19,6–27,5 %, kalio – 10,6–13,7 %, palyginti su netręštų bulvių gumbuose 

esančiu N:P:K santykiu. Kadangi tręšiant subalansuotai NPK trąšomis didėjo gumbuose 

sukauptų visų maisto elementų kiekiai, tai jų santykis kito mažiausiai. 

Krakmolo procentas gumbuose tyrimų metais atskiruose tręšimo variantuose 

varijavo nuo 11,5 iki 17,0 %, variacija nedidelė (V % = 5,3–9,0). 

Bulvių gumbų cheminę sudėtį tyrė nemažai autorių, tačiau nedaug randama 

duomenų apie bulvių antžeminės dalies cheminės sudėties tyrimus, dinamiką per 

vegetaciją ir mėginimą juos sieti su krakmolo kiekiu gumbuose. Tyrimais nustatėme 

krakmolo kiekio bulvių gumbuose ir krakmolo išeigos ryšį su bulvių gumbų chemine 

sudėtimi. Ryšiui aprašyti naudotas daugianarės regresijos metodas, lygtis y = a + bx 1 

+ 

cx 2 

+ dx 3 

. 

Atliekant bandymus Dotnuvoje, žydinčių bulvių gumbuose ir smulkiose šaknelėse 

sukauptas azoto kiekis turėjo teigiamos įtakos krakmolo kaupimuisi, o esantis 

bulvienojuose veikė priešingai – krakmolo kiekį mažino. Žydinčių bulvių gumbuose, 

šaknelėse bei antžeminėje dalyje fosforo ir kalio koncentracija visais atvejais turėjo 

neigiamą poveikį krakmolo kiekiui. Koreliacinė regresinė duomenų analizė rodo, kad 

šiuo bulvių vystymosi tarpsniu atskirų bulvių dalių cheminė sudėtis nulėmė krakmolo 

kiekio kitimą bulvių gumbuose 58,6–74,9 % (4 lentelė). 

4 lentelė. Bulvių gumbų krakmolingumo ir krakmolo išeigos ryšys su azoto (x 1 

), 

fosforo (x 2 

) ir kalio (x 3 

) koncentracija (%) bulvių dalyse 

Table 4. Relationship between starch content, starch yield and nitrogen (x 1 

, %), phosphorus 

(x 2 

, %) and potassium content (x 3 

, %) in the parts of potato 

NPK kiekis bulvių dalyse 

NPK content in 

the parts of the potato 

Regresijos lygtis 

Regression equation 

Dotnuva, 1998–2001m. 

Average data 

1 2 3 4 

Žydėjimo pabaigoje 

At the end of flowering stage 

Krakmolingumas (y 1 

) 

Starch content, % 

Gumbuose In the tubers y 1 

= 22,94 + 0,930 x 1 

- 22,900 x 2 

- 1,707 x 3 

0,87** 74,9 

Bulvienojuose 

y 1 

= 19,70 - 0,078 x 1 

- 11,598 x 2 

- 0,409 x 3 

0,77** 58,6 

In the haulm 



y 1 

= 18,25 + 0,3936 x 1 

- 7,477 x 2 

- 1,422 x 3 

0,78* 60,1 

R 

dxy 

196



1 2 3 4 

Krakmolo išeiga (y 2 

) 

Starch yield, t ha -1 

Gumbuose 

y 2 

= 1,25 + 2,287 x 1 

- 5,078 x 2 

+ 0,282 x 3 

0,86** 73,4 

In the tubers 

Bulvienojuose 

y 2 

= 2,23 + 0,520 x 1 

+ 0,059 x 2 

- 0,182 x 3 

0,58 33,4 

In the haulm 

Smulkiose šaknelėse y 2 

= 1,96 + 0,802 x 1 

- 3,918 x 2 

+ 0,873 x 3 

0,69 47,9 


Vegetacijos pabaigoje 

At the end of vegetation period 


) 


Gumbuose 

y 1 

= 15,13 + 1,509 x 1 

+ 6,270 x 2 

- 2,455 x 3 

0,38 14,2 

In the tubers 

Bulvienojuose 

y 1 

= 12,59 - 0,903 x 1 

+ 21,717 x 2 

+ 0,637 x 3 

0,62 38,2 

In the haulm 


= 17,35 - 3,115 x 1 

- 4,105 x 2 

+ 41,352 x 3 

0,63 39,7 



) 


Gumbuose 

y 2 

= 3,04 - 0,548 x 1 

+ 11,239 x 2 

- 0,561 x 3 

0,44 19,8 

In the tubers 

Bulvienojuose 

y 2 

= 5,00 + 2,670 x 1 

- 23,089 x 2 

- 2,329 x 3 

0,81* 66,4 

In the haulm 


= 13,19 - 4,618 x 1 

- 5,383 x 2 

+ 3,927 x 3 

0,73 54,0 


* bulvienojuose ir smulkiose šaknelėse – 2 metų duomenys, gumbuose – 4 metų duomenys 

* in the haulm and small roots – according to the two years data; in the tubers – according to the four 

years data 

Tarp krakmolo išeigos ir gumbų cheminės sudėties bulvėms žydint nustatytas 

statistiškai patikimas ryšys esant 99 % tikimybės lygiui. Azoto ir kalio kiekiai, sukaupti 

gumbuose iki žydėjimo pabaigos, krakmolo derlių veikė teigiamai, o fosforo 

kiekis (kaip ir krakmolingumą) – neigiamai. Iš ryšį aprašančių lygčių matyti, kad, 

kuo didesnė buvo azoto ir fosforo koncentracija bulvienojuose žydėjimo pabaigoje, 

tuo krakmolo išeiga iš hektaro tendencingai didėjo. Kalio kiekis bulvienojuose šiuo 

tarpsniu turėjo tendenciją mažinti minėtą rodiklį. Gumbų cheminės sudėties rodiklių 

sąveika turėjo įtakos krakmolo išeigos iš ploto vieneto duomenų variacijai 73,4 %, o 

bulvienojų – tik 33,4 %. 

Ryšys tarp cheminės sudėties rodiklių imant derlių, bulvių krakmolingumo ir krakmolo 

išeigos tik vienu atveju iš šešių tirtų buvo statistiškai patikimas. Bulvienojuose 

esantis azoto, fosforo ir kalio kiekis kasant bulves turi patikimą ir glaudų ryšį su 

krakmolo išeiga iš hektaro. Daugianarė regresinė duomenų analizė rodo, kad, kuo 

mažesnė fosforo ir kalio koncentracija lieka antžeminėje dalyje ir smulkiose šaknelėse 

197

ulvėms subrendus, tuo didesnė krakmolo išeigos didėjimo tikimybė. Fosforo ir kalio 

kiekio bulvienojuose vidutinėms vertėms pakitus nuo xmaksim. iki xminim., t. y. 

atitinkamai 0,19–0,13 % ir 1,233–0,51 %, pagal lygtį apskaičiuota krakmolo išeiga iš 

hektaro sumažėja per pusę. Cheminė bulvienojų sudėtis bulvių vegetacijos pabaigoje 

sąlygojo bulvių derliaus ir krakmolo išeigos kitimą 66 %. 

Daugianarė regresinė Perlojoje atliktų tyrimų duomenų analizė rodo, kad bulvių 

vegetacijos pabaigoje gumbuose sukaupti azoto, fosforo ir kalio kiekiai turėjo glaudų 

ryšį su krakmolo kiekiu gumbuose ir krakmolo išeiga iš hektaro (5 lentelė). Tarp gumbų 

cheminės sudėties ir krakmolo bei jo derliaus nustatyta nuo vidutinės iki stiprios koreliacijos 

(R = 0,59–0,81*), tačiau ryšys tik trečdaliu atvejų iš 12 tirtų buvo statistiškai 

patikimas esant 95 % tikimybės lygiui. Kad ir kokie buvo tręšimo NPK deriniai, azoto, 

fosforo ir kalio koncentracija gumbuose ir jų tarpusavio sąveikos efekto analizė rodo, 

kad, didėjant azoto ir kalio kiekiui gumbuose, tendencingai mažėjo gumbų krakmolingumas. 

Fosforo kiekis turi teigiamą poveikį krakmolingumui. Atskiruose tręšimo 

derinių laukeliuose gumbų cheminė sudėtis lėmė krakmolo kiekio kitimą 42,0–65,7 % 

ir krakmolo išeigos duomenų variaciją 34,6–53,1 %. 

5 lentelė. Bulvių gumbų krakmolingumo ir krakmolo išeigos ryšys su azoto (x 1 

), 

fosforo (x 2 

) ir kalio (x 3 

) koncentracija (%) bulvių gumbuose vegetacijos pabaigoje 

Table 5. Relationship between starch content, starch yield and nitrogen (x 1 

, %), phosphorus 

(x 2 

, %) and potassium content (x 3 

, %) in the tubers at the end of vegetation period 

Tręšimas 

Fertilization 

Perloja, 2001–2005 m. 

Average data 

 

Regresijos lygtis 

Regression equation 

R dxy 


) 


y 1 

= 22,45 + 1,342 x 1 

- 6,592 x 2 

- 1,306 x 3 

0,81* 65,7 

Netręšta 


N 90 

P 90 

y 1 

= 20,15 - 0,469 x 1 

- 6,887 x 2 

- 1,086 x 3 

0,67 44,7 

P 90 

K 120 

y 1 

= 15,46 - 1,170 x 1 

+ 2,252 x 2 

- 1,907 x 3 

0,65 42,0 

N 90 

K 120 

y 1 

= 11,50 - 1,801 x 1 

+ 3,236 x 2 

- 0,939 x 3 

0,72 52,0 

N 90 

P 90 

K 120 

y 1 

= 17,95 - 0,291 x 1 

+ 1,832 x 2 

- 1,656 x 3 

0,80* 63,6 


) 


Netręšta 

y 2 

= -0,42 + 0,396 x 1 

+ 3,008 x 2 

+ 0,353 x 3 

0,66 44,0 


N 90 

P 90 

y 2 

= 2,43 - 0,739 x 1 

- 2,048 x 2 

+ 1,062 x 3 

0,63 40,0 

P 90 

K 120 

y 2 

= 2,04 - 0,241 x 1 

- 3,300 x 2 

+ 0,709 x 3 

0,59 34,6 

N 90 

K 120 

y 2 

= 1,41 + 0,043 x 1 

- 0,518 x 2 

+ 0,567 x 3 

0,73 53,1 

N 90 

P 90 

K 120 

y 2 

= 1,16 - 0,032 x 1 

- 2,915 x 2 

+ 1,153 x 3 

0,72 52,5 

198

Aptarimas. Beveik iš kiekvienos augalo dalies – lapų, lapkočių, stiebų, šaknų 

ir gumbų – galima nustatyti augalo apsirūpinimą maisto medžiagomis. Maisto elementų 

kiekiui tiek antžeminėje, tiek požeminėje bulvių dalyse didelės įtakos gali 

turėti aplinkos veiksniai. Atvėsę orai arba kitoks stresas, lėtinantis bulvių augimą, 

mažina nitratų kiekį lapkočiuose, palyginti su be streso augančiomis bulvėmis (Meyer, 

Marcum, 1998; Reis, Monnerat, 2000; Timlin ir kt., 2006). Literatūroje nurodoma, 

kad bulvių antžeminės ir požeminės dalies cheminė sudėtis priklauso nuo auginimo 

technologijos, o labiausiai – nuo mitybos lygio (Meyer, Marcum, 1998). Kiti tyrėjai 

teigia, kad gumbų cheminė sudėtis įvairuoja ir labai priklauso nuo dirvožemio tipo, 

jo racionalaus derlumo, genetinio veislės potencialo (Makaravičiūtė, 2003). Atliekant 

mūsų tyrimus, skirtingo tipo, granuliometrinės sudėties ir nevienodą maisto medžiagų 

kiekį turinčiuose dirvožemiuose augintų bulvių cheminė sudėtis skyrėsi. Perlojoje 

labai fosforingame ir kalingame priesmėlyje ant priemolio be trąšų augusios bulvės 

gumbuose sukaupė vidutiniškai 0,46 proc. vnt. (arba 30,5 %) daugiau kalio ir 0,09 proc. 

vnt. (arba 40,9 %) daugiau fosforo nei Dotnuvoje vidutinio fosforingumo ir kalingumo 

lengvame priemolyje augusios bulvės. Trąšos ženkliai sumažino šį skirtumą: Perlojoje 

augintų bulvių gumbuose fosforo sukaupta vidutiniškai 0,06 proc. vnt. (arba 26 %), 

kalio – 0,35 proc. vnt. (arba 20 %) daugiau nei Dotnuvoje tręštų bulvių gumbuose. 

Tręštos bulvės tiek gumbuose, tiek bulvienojuose žydėjimo ir derliaus nuėmimo 

metu, o šaknelėse – žydėjimo metu, daugeliu atvejų sukaupė daugiau azoto, fosforo 

ir kalio nei augusios be trąšų. Vidutiniais duomenimis tręštos žydinčios bulvės gumbuose, 

bulvienojuose ir smulkiose šaknelėse buvo sukaupusios atitinkamai 22,7; 9,7 ir 

33,1 % daugiau azoto, atitinkamai 3,9; 5,3 ir 18,7 % fosforo ir atitinkamai 15,5; 34,6 

ir 33,6 % daugiau kalio už netręštas. Matyti, kad veikiant trąšoms daugiau maisto elementų 

buvo sukaupta šaknelėse, kurios šiuo intensyvaus augimo tarpsniu iš dirvožemio 

siurbė maisto medžiagas. Nustatyta, kad bulvių cheminė sudėtis susijusi su gumbų 

subrendimo laipsniu (Antanaitis, Švedas, 2000), o tręšimo įtaką tyrę autoriai nurodo, 

kad svarbu nustatyti optimalią azoto, fosforo ir kalio trąšų normą, nepamirštant, kad, 

didinant azoto normas, mažės krakmolo kiekis, o fosforo ir kalio normų didinimas 

suteikia galimybę išauginti geros kokybės gumbus (Westermann ir kt., 1994; Staugaitis 

ir kt., 2006; Tripolskaja ir kt., 2008). Atliekant tyrimus Dotnuvoje, derliaus nuėmimo 

metu dėl tręšimo gauti cheminės sudėties skirtumai buvo kiek mažesni: gumbuose, 

bulvienojuose ir smulkiose šaknelėse buvo atitinkamai 14,0, 14,0 ir 4,2 % daugiau 

azoto. Fosforo kiekis tręštų bulvių gumbuose buvo 4,5 %, o kalio – 10,6 % didesnis 

nei netręštų. Tręštų bulvių bulvienojuose sukauptas fosforo kiekis derliaus nuėmimo 

metu buvo 11,8 % mažesnis, o kalio – 12,2 % didesnis nei netręštų. Bulves kasant, 

tręštų ir netręštų bulvių smulkių šaknelių cheminės sudėties skirtumų nebuvo. 

Išvados. 1. Bulvėms žydint ir nuimant derlių, bulvių gumbų, bulvienojų ir smulkių 

šaknelių azotingumas, fosforingumas ir kalingumas yra susiję su mitybos lygiu, tačiau 

kinta palyginti nežymiai. 

2. Didesnė maisto elementų koncentracija bulvių dalyse nustatyta bulvėms žydint 

nei vegetacijos pabaigoje. Didžiausia azoto koncentracija buvo bulvienojuose – 2–2,5 

karto didesnė nei gumbuose ir šaknelėse. Tręštų žydinčių bulvių bulvienojuose buvo 

sukaupta daugiausia kalio (atitinkamai 76,4 ir 103,7 % daugiau nei gumbuose ir smulkiose 

šaknelėse), bulvėms bręstant jis perėjo į gumbus. 

199

3. Nustatytas neigiamas statistiškai patikimas ryšys tarp žydinčių bulvių bulvienojuose 

sukaupto azoto kiekio bei fosforo koncentracijos gumbuose, bulvienojuose ir 

šaknelėse ir gumbų krakmolingumo (Dotnuvoje). Šiame tarpsnyje atskirų augalo dalių 

cheminė sudėtis 58,6–74,9 % lėmė krakmolo kiekio kitimą bulvių gumbuose. 

4. Vegetacijos pabaigoje Dotnuvoje bulvienojų, gumbų ir smulkių šaknelių 

cheminės sudėties rodiklių sąveika lėmė gumbų krakmolingumo duomenų kitimą 

14,2–39,7 %, o gumbų cheminės sudėties rodiklių sąveika Perlojoje – 42,0–65,7 %, 

krakmolo išeigos – atitinkamai 19,8–66,4 % ir 34,6–52,5 %. 

Gauta 2008 09 01 


Literatūra 

1. Alva A. K. 2007. Petiole and soil nitrogen concentrations during the growing 

season of two potato cultivars as influenced by different nitrogen-management 

practices. Communications in Soil Science and Plant Analysis, 38(3, 4): 

403–421. 

2. Antanaitis Š., Švedas A. 2000. Bulvių derliaus ir cheminių elementų koncentracijos 

gumbuose ryšys su dirvožemio agrocheminėmis savybėmis. Žemdirbystė, 

70: 33–47. 

3. Kadaja J. 2004. Influence of fertilization on potato growth functions. Agronomy 

Research, 2(1): 49–55. 

4. Kupčinskas V., Baniūnienė A., Žėkaitė V., Šidlauskas G. 2005. Meteorologinių 

veiksnių įtaka ankstyvųjų bulvių krakmolingumui priesmėliuose. Žemės ūkio 

mokslai, 3: 18–28. 

5. Makaravičiūtė A. 2003. Tręšimo įtaka bulvių derliui ir krakmolo bei sausųjų 

medžiagų kiekiui gumbuose. Žemės ūkio mokslai, 2: 35–42. 

6. Meyer R., Marcum D. 1998. Potato yield, petiole nitrogen, and soil nitrogen 

response to water and nitrogen. Agronomy Journal, 90: 420–429. 

7. Reis Jr., Monnerat P. 2000. Nutrient concentrations in potato stem, petiole and 

leaflent in response to potassium fertilizer. Scientia Agrikola, 57(2): 251–255. 

8. Repšienė R., Mineikienė V. 2006. Meteorologinių sąlygų ir skirtingų žemdirbystės 

sistemų įtaka bulvių ‘Mirta’ gumbų ligotumui ir derlingumui. Žemės ūkio 

mokslai, 3: 16–25. 

9. Staugaitis G., Kučinskas J., Petrauskienė R., Dalangauskienė A. 2006. Trąšų įtaka 

ankstyvosioms bulvėms. Sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 25–37. 


analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT iš paketo „Selekcija“. 

Akademija, Kėdainių r., 58 p. 

11. Timlin D., Rahman L., Baker J. ir kt. 2006. Whole plant photosynthesis, development 

and carbon partitioning in potato as a function of temperature. Agronomy 

Journal, 98: 1 195–1 203. 

12. Trawczynski C. 2004. The influence of the method of urea application on the 

content of N-mineral in the soil and the yielding of potato. Annales Universitatis 

M. Curie-Skladovska, 59(1): 687–696. 

200

13. Tripolskaja L., Šidlauskas G., Romanovskaja D., Pranckietienė I., Janušauskaitė 

D. 2008. Mineralinės mitybos sąlygų įtaka bulvių ontogenezei. Sodininkystė ir 


14. Westermann D. T., James D., Tindall T., Hurst T. 1994. Nitrogen and potassium 

fertilization of potatoes: sugars and starch. American Potato Journal, 71: 

433–454. 


Variation dynamics of potato chemical composition during the growing season 

and its relationship with potato tuber starch content 

D. Janušauskaitė, V. Žėkaitė 

Summary 

Conventional field experiments with potatoes were conducted at the Lithuanian Institute of 

Agriculture in Dotnuva on an Endocalcari – Epihypogleyic Cambisol and at the Perloja Research 

Station on a Hapli-Albic Luvisol. Seeking to estimate the contents of nitrogen, phosphorus, 

and potassium accumulated in the vegetative parts of potatoes in different soils and at different 

fertilization levels at the end of flowering and at harvesting and to identify their relationship with 

starch content in potato tubers and starch yield, the data of 8 experimental years were analysed 

by the methods of correlation-regression. Higher concentrations of nitrogen, phosphorus and 

potassium in different parts of potato plants were determined at the end of flowering, and the 

highest contents of nitrogen were accumulated in potato tops both at the flowering stage and 

at the end of the growing season. During the period from flowering to complete maturity the 

N : P ratio in potato tops and small rootlets increased by 13.3 % and 25 %, respectively, while 

in tubers it declined by 17.6 %. At the end of the growing season, the content of potassium 

accumulated in potato tops per one kilo of nitrogen declined by 51.2 %, in small rootlets by 

46.9 %, in tubers by 23.0 % compared with that measured during the flowering stage. The 

correlation regression analysis of the data suggests that during this growth stage of potatoes 

the chemical composition of different potato plant parts determined the variation of starch 

content in tubers by 58.6–74.9 %. A strong correlation was identified between the chemical 

composition of different plant parts and starch content in tubers and starch yield. In Perloja, on 

a sandy loam the chemical composition of tubers at the end of the growing season determined 

the variation of tuber starch data by 42.0–65.7 %, on a light loam in Dotnuva by 14.2–39.7 %. 

Key words: yield, nitrogen, phosphorus and potassium concentration, potatoes, 

starch. 

201




Imituotų šalnų poveikis žemės ūkio augalų augimo 

rodikliams 

Sandra Sakalauskienė 1 , Aušra Brazaitytė 1 , Jurga Sakalauskaitė 1 , 

Sigitas Lazauskas 3 , Pavelas Duchovskis 1, 2 , Giedrė Samuolienė 1, 2 , 

Virmantas Povilaitis 3 , Živilė Juknevičienė 2 

1 


Kauno r., el. paštas: s.sakalauskiene@lsdi.lt 

2 

Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT–53361 Akademija, Kauno r. 

3 

Lietuvos žemdirbystės institutas, LT–58343 Akademija, Kėdainių r., 

el. paštas: sigislaz@lzi.lt 

Vegetaciniai bandymai atlikti 2008 metais Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės 

instituto Augalų fiziologijos laboratorijos fitotroniniame komplekse. Tirta: vasarinis miežis 

(Hordeum vulgare L.) ‘Luokė’, vasarinis rapsas (Brassica napus L.) ‘Mascot’, ankstyvoji bulvė 

(Solanum tuberosum L.) ‘Satina’ ir trys sėjamojo žirnio (Pisum sativum L.) veislės – ‘Pinochio’, 

‘Gloriosa’, ‘Cud Kelvedonu’. Augalai šaldyti dvi ir keturias dienas, imituojant 3,5 valandos 

trukmės šalnas. Dviejų ir keturių dienų trukmės šalnos skirtingai paveikė tirtų augalų augimo 

rodiklius. Miežių augimą neigiamai paveikė tiek dviejų, tiek keturių dienų šalnos, o rapsų ir 

bulvių augimą sutrikdė ilgiau trukusios (keturių dienų) šalnos. Žirnių reakcija į šalnų sukeltą 

stresą priklausė nuo genotipo. Keturių dienų šalnos stabdė žirnių veislių ‘Gloriosa’ ir ‘Cud 

Kelvedonu’ augalų augimą, o veislės ‘Pinochio’ augimo rodikliams neturėjo įtakos. 

Reikšminiai žodžiai: asimiliacinis plotas, sausa masė, šalnos, žalia masė. 

Įvadas. Žemės ūkio darnaus vystymosi galimybės labai priklauso nuo klimato ir 

gamtinės aplinkos veiksnių. Klimato pokyčiai ir dažnėjančios ekstremalios meteorologinės 

situacijos (vegetacijos periodų sausros, šiltos ir besniegės žiemos, pavasario 

šalnos ir kt.) turi didelį poveikį žemės ūkio augalų raidai ir produktyvumui. Klimatas 

yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių, darančių tiesioginę įtaką augalų fiziologiniams 

procesams. Svarbiausi klimato kaitos padariniai mūsų geografinės platumos augalijai 

sietini su didėjančiais temperatūrų svyravimais vasarą ir žiemą bei drėgmės deficitu 

aktyvios vegetacijos laikotarpiu. Šylantis klimatas paankstina augalų vegetaciją, todėl 

augalams iškyla didelis pavasarinių šalnų pavojus. Šalna – tai pažemio oro sluoksnio 

arba paviršiaus temperatūros pažemėjimas iki neigiamos vegetacijos laikotarpiu, kai 

paros vidutinė oro temperatūra yra teigiama. Šalnų intensyvumui ir trukmei didelį 

poveikį daro vietiniai veiksniai: reljefas, dirvos paviršius, augmenija, dirvožemio 

granuliometrinė sudėtis bei struktūra ir kt. Šalnos pažeidžia jautrius augalus, kai jų 

203

audiniuose susiformuoja ledas (Chen ir kt., 1995; Janda ir kt., 2002). Augalų atsparumas 

šalnoms priklauso nuo augalų rūšies, augimo tarpsnio, šalnų trukmės, dirvos drėgmės 

bei tipo, užsigrūdinimo, šalnų ir atšilimų eiliškumo ir kitų veiksnių (Brandsæter ir kt., 

2000; Badaruddin, Meyer, 2001). Augalų tolerantiškumas šalčiui susijęs su osmosinio 

potencialo sumažėjimu ir tirpių junginių kiekio padidėjimu (Sasaki ir kt., 1998). 

Daugeliui augalų patyrus žemų temperatūrų stresą, sutrikdomas fotosintezės 

mechanizmas (Klimov ir kt., 2006). Fotosintezė – pagrindinis fiziologinis procesas, 

kai augalai reaguoja į pasikeitusias aplinkos sąlygas. Šis procesas glaudžiai susijęs 

su augalų produktyvumu. Žemos temperatūros yra vienas iš streso veiksnių, todėl yra 

labai svarbi antioksidacinės sistemos veikla. 

Detaliau tirtas žemų temperatūrų poveikis sodo augalams (Duchovskis, 1998) ir 

pašarinių žolių genotipams (Sliesaravičius, 1998). Tačiau pavasarinių šalnų poveikis 

atskiroms žemės ūkio augalų rūšims ištirtas nepakankamai. 

Darbo tikslas – ištirti imituotų šalnų poveikį žemės ūkio augalų augimo rodikliams. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Imituotų šalnų vegetaciniai bandymai atlikti 

LSDI Augalų fiziologijos laboratorijos fitotroniniame komplekse. Tirta: vasarinis 

miežis (Hordeum vulgare L.) ‘Luokė’, vasarinis rapsas (Brassica napus L.) ‘Mascot’, 

ankstyvoji bulvė (Solanum tuberosum L.) ‘Satina’ ir trys sėjamojo žirnio (Pisum sativum 

L.) veislės – ‘Pinochio’, ‘Gloriosa’, ‘Cud Kelvedonu’. Augalai auginti 5 l talpos 

vegetaciniuose induose. Substratas paruoštas iš neutralaus rūgštumo durpių (pH 6–6,5) 

ir smėlio (3 : 1). Kiekviename vegetaciniame inde auginta po penkiolika–dvidešimt 

miežių, rapsų, žirnių augalų ir penki bulvių augalai. Dvi savaites po sudygimo augalai 

auginti fitotrono kameroje, kur buvo palaikomas 16 val. fotoperiodas, temperatūra 

dieną/naktį – +18/11 °C. Apšvietimui naudotos Son-T-Agro (PHILIPS) lempos. 

Bandymas atliktas pagal schemą: 

1. Kontrolė (K1): temperatūra dieną/naktį – +14/5 °C, augalai matuoti po 2 dienų. 

2. Augalai šaldyti dvi dienas (2 d.): temperatūra dieną – +14 °C; nakties periodo 

metu buvo imituojamos 3,5 valandos trukmės šalnos, palaipsniui žeminant temperatūrą 

iki -4 °C ir vėl keliant iki 0 °C. 

3. Kontrolė (K2): temperatūra dieną/naktį – +14/5 °C, augalai matuoti po 4 dienų. 

4. Augalai šaldyti keturias dienas (4 d.): temperatūra dieną – +14 °C; nakties periodo 

metu buvo imituojamos 3,5 valandos trukmės šalnos, palaipsniui žeminant 

temperatūrą iki -4 °C ir vėl keliant iki 0 °C. 

Bandymo variantai kartoti po tris kartus. Po poveikio augalai 14 dienų palikti 

reguliuojamo klimato kameroje, kur buvo stebima jų regeneracija. Čia buvo palaikomas 

16 val. fotoperiodas, temperatūra dieną/naktį – +18/11 °C, apšvietimui naudotos 

Son-T-Agro (PHILIPS) lempos. 

Po poveikio ir regeneracijos periodo nustatyti biometriniai (asimiliacinis plotas, 

žalia ir sausa biomasės) rodikliai. Lapų ploto matuokliu CI-202, CID išmatuotas 

atsitiktinai pasirinktų penkių augalų asimiliacinis plotas. Pasvėrus augalą, nustatyta 

žalia masė. Sausosios medžiagos įvertintos gravimetriškai, išdžiovinus augalus 105 °C 

temperatūroje iki nekintamos masės. „MS Excel“ programa apskaičiuotas tyrimo 

duomenų vidurkio standartinis nuokrypis. 

204

Rezultatai. Tirti augalai labai įvairiai reagavo į šalnų sukeltą stresą. Šalnų poveikis 

neigiamai paveikė miežių augimo rodiklius (1 pav.). Tiek po dviejų, tiek po 

keturių dienų šalnų poveikio labai sumažėjo šių augalų asimiliacinis plotas, žalia ir 

sausa masės. Po regeneracijos periodo miežiai, patyrę keturių dienų šalnų poveikį, 

išaugino iš esmės didesnį asimiliacinį plotą. Žalia ir sausa masės taip pat padidėjo, 

tačiau esminių skirtumų nenustatyta (1 pav.). 

1 pav. Imituotų šalnų poveikis miežių biometriniams rodikliams: 

a – asimiliacinis plotas, b – žalia masė, c – sausa masė; K1, K2 – kontrolė; 

2 d. – dviejų dienų šalnos, 4 d. – keturių dienų šalnos 

Fig. 1. Effect of simulated frost on barley biometric indices: 

a – assimilation area, b – fresh weight, c – dry weight; K1, K2 – control; 

2d. – two days frost, 4d. – four days frost 

205

Po keturių dienų šalnų poveikio nustatytas iš esmės mažesnis rapsų asimiliacinis 

plotas, o žalia ir sausa masės nepakito (2 pav.). Dviejų dienų šalnos neturėjo esminės 

įtakos rapsų augimo rodikliams. Po regeneracijos periodo rapsų, patyrusių keturių dienų 

šalnas, augimas suintensyvėjo. Asimiliacinis plotas, žalia ir sausa masės padidėjo apie 

50 % (2 pav.) Tokie tyrimų rezultatai rodo, kad rapsai yra atsparūs šalnų sukeltam stresui. 

Patyrus tokio pobūdžio stresą, rapsuose suintensyvėjo metabolizmo procesai. 

2 pav. Imituotų šalnų poveikis rapsų biometriniams rodikliams: 


2 d. – dviejų dienų šalnos, 4d. – keturių dienų šalnos 

Fig. 2. Effect of simulated frost on rape biometric indices: 



206

Keturių dienų šalnos neigiamai paveikė bulvių augimo rodiklius: beveik per pusę 

sumažėjo asimiliacinis plotas, žalia ir sausa masės (3 pav.). Po regeneracijos periodo 

ir dvi, ir keturias dienas šalnų veiktų bulvių asimiliacinis plotas, sausa ir žalia masės 

padidėjo beveik vienodai – esminių skirtumų nenustatyta (3 pav.). 

3 pav. Imituotų šalnų poveikis bulvių biometriniams rodikliams: 


2 d. – dviejų dienų šalnos, 4 d. – keturių dienų šalnos 

Fig. 3. Effect of simulated frost on potato biometric indices: 



207

Vienas produktyvumo elementų – fotosintetinis potencialas. Mūsų atlikti tyrimai 

parodė, kad skirtingi žirnių genotipai gana skirtingai reagavo į šalnas. ‘Pinochio’ ir 

‘Gloriosa’ veislių žirnių asimiliacinis plotas po dviejų dienų šalnų poveikio padidėjo, 

tačiau žalia ir sausa masės nepakito (4 pav.). Keturių dienų šalnos turėjo didesnės 

neigiamos įtakos biometriniams rodikliams: veislių ‘Gloriosa’ ir ‘Cud Kelvedonu’ 

žirnių asimiliacinis plotas, žalia ir sausa masės reikšmingai sumažėjo. Po 14 dienų 

regeneracijos periodo visų tirtų žirnių genotipų augalų, patyrusių šalnas po regeneracijos 

periodo, augimas tapo normalus ir iš esmės vienodas tiek dvi, tiek keturias dienas 

šalnų veiktų augalų (4 pav.). 

4 pav. Imituotų šalnų poveikis žirnių biometriniams rodikliams: 

a – asimiliacinis plotas, b – žalia masė, c – sausa masė; 

A – po poveikio, B – po regeneracijos periodo; 

K1, K2 – kontrolė; 2 d. – dviejų dienų šalnos, 

4 d. – keturių dienų šalnos 

Fig. 4. Effect of simulated frost on pea biometric indices: 

a – assimilation area, b – fresh weight, c – dry weight; 

A – after effect, B – after regeneration period; K1, K2 – control; 


208

Aptarimas. Augalų augimas ir vystymasis labai priklauso nuo aplinkos veiksnių. 

Esant nepalankiems aplinkos veiksniams, sutrinka augalų fiziologiniai procesai. Streso 

poveikis augalams priklauso nuo jo trukmės ir stiprumo (Larcher, 1995; Alexieva ir 

kt., 2003). Daugelis autorių nurodo, kad šalnos neigiamai veikia asimiliacinio aparato 

veiklą, sausųjų medžiagų kaupimąsi, sutrikdo medžiagų apykaitą (Sasaki ir kt., 1998; 

Badaruddin, Meyer, 2000; Hekneby, 2004). Mūsų tyrimų rezultatai parodė, kad dviejų 

ir keturių dienų trukmės šalnos skirtingai paveikė tirtų augalų augimo rodiklius. Miežių 

augimą neigiamai paveikė tiek dviejų, tiek keturių dienų šalnos, o rapsų ir bulvių augimą 

sutrikdė ilgiau trukusios (keturių dienų) šalnos. Patekę į optimalias sąlygas, augalai 

regeneravosi. Tai galima paaiškinti tuo, kad augalai yra išvystę unikalias reagavimo 

į nuolat kintančias aplinkos sąlygas sistemas ir pritaiko savo fiziologinius bei metabolitinius 

procesus homeostazei palaikyti. Sulėtėję augalo fiziologiniai procesai yra 

viena iš augalo prisitaikymo ypatybių jiems išgyvenant streso sąlygomis, nes tai leidžia 

augalams perdirbti asimiliatus ir nukreipti energiją į apsaugines medžiagas kovojant 

su stresu (Zhu, 2002; Chaves ir kt., 2003). Veikiant šalnoms, lapuose kaupiasi daugiau 

sacharidų (Obrist ir kt., 2001; Rolland ir kt., 2002; Klimov, 2006; Gupta, Kaur, 2005), 

todėl metabolizmo intensyvumas tokiomis sąlygomis yra mažesnis negu sintezės. 

Didesnis angliavandenių kiekis augaluose padidina jų atsparumą šalnoms (Obrist ir 

kt., 2001), tačiau besikaupiantis cukrų kiekis augalų lapuose paprastai pablogina jų 

augimą (Gupta, Kaur, 2005). Tai turėjo įtakos ir mūsų tirtų augalų augimui. 

Literatūroje nurodoma, kad streso poveikis augalams priklauso nuo genotipo 

(Pastori, Foyer, 2002; Hekneby, 2004). Mūsų gauti rezultatai taip pat parodė, kad 

tirtų žirnių reakcija į šalnų sukeltą stresą priklausė nuo veislės. Keturių dienų šalnos 

stabdė žirnių veislių ‘Gloriosa’ ir ‘Cud Kelvedonu’ augalų augimą, o veislės ‘Pinochio’ 

augimo rodikliams neturėjo įtakos. 

Išvados. 1. Tirtų augalų reakcija į skirtingos trukmės šalnų stresą pasireiškė 

augimo sulėtėjimu. Keturių dienų šalnos slopino rapsų ir bulvių asimiliacinio ploto, 

žalios ir sausos masės augimą. Šiems miežių rodikliams neigiamos įtakos turėjo ir 

dviejų, ir keturių dienų šalnos. 

2. Šalnų poveikis žirnių augimui priklausė nuo genotipo. Keturių dienų trukmės 

šalnos stabdė žirnių veislių ‘Gloriosa’ ir ‘Cud Kelvedonu’ augalų augimą, o veislės 

‘Pinochio’ augimo rodikliams neturėjo įtakos. 

Padėka. Autoriai dėkingi Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui ir 

Lietuvos žemės ūkio ministerijai už finansinę paramą projektui. 

Gauta 2008 11 17 


Literatūra 

1. Alexieva V., Ivanov S., Sergiev I., Karanov E. 2003. Interaction between stresses. 

Bulg. J. Plant Physiology, Spec. Issue, 1–17. 

2. Badaruddin M., Meyer D. W. 2001. Factors Modifying Frost Tolerance of 

Legume. Crop Sci., 41: 1 911–1 916. 

209

3. Brandsæter, L. O., Smeby T., Tronsmo A. M., Netland J. 2000. Winter annual 

legumes for use as cover crops in row crops in alfalfa establishment on soils 

with different drainage characteristics northern regions: II. Frost resistance study. 

Crop Sci., 40: 175–181. 

4. Chaves M. M., Maroco J. P., Pereira J. S. 2003. Understanding plant responses to 

drought-from genes to the whole plant. Functional Plant Biology, 30: 239–264. 

5. Chen M., Chory J., Fankhauser C. 2004. Light signal transduction in higher 

plants. Ann. Rev. Genet., 38: 87–117. 

6. Duchovskis P. 1998. Problems of resistance to abiotic factors of horticultural plants 

in Lithuania and their solution. Sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 3–12. 

7. Gupta A. K., Kaur N. 2005. Sugar signaling and gene expression in relation to 

carbohydrate metabolism under abiotic stresses in plants. J. Biosci, 30: 761–776. 

8. Hekneby M., Antolin C. M., Sanchez-Dias M. 2004. Frost resistance and 

biochemical changes during cold acclimation in different annual legumes. 

Environmental and experimental botany, 55: 305–314. 

9. Janda T., Szalai G., Rios-Gonzalez K., Veisz O., Pįldi E. 2002 Correlation 

between frost tolerance and antioxidant activities in cereals. Acta Biologica 

Szegediensis, 46(3–4): 67–69. 

10. Klimov V. S., Burakhanova A. E., Dubintina M. I., Alieva P. G., Salnikova P. E., 

Trunova I. T. 2006. Morphophysiological monitoring of winter wheat in spring 

in the context of global climate warming. Plant Physiology, 33(4): 363–369. 

11. Larcher W. 1995. Physiological Plant Ecology. Springer-Verlag: N. Y. 506 p. 

12. Obrist D., Arnone A., Körner Ch. 2001. In situ effects of elevated atmospheric 

CO2 on leaf freezing resistance and carbohydrates in a Native Temperate grassland. 

Annals of Botany, 87: 839–844. 

13. Pastori G. M., Foyer C. H. 2002. Common components, networks, and pathways 

of cross-tolerance to stress. The central role of “Redox” and Abscisic acid-mediated 

controls. Plant Physiology, 129: 460–468. 

14. Rolland F., Moore B., Sheen J. 2002. Sugar sensing and signaling in plants. J. 

Plant Cell, 14 (Suppl): 185–205. 

15. Sasaki H., Ichimura K., Okada K., Oda M. 1998. Freezing tolerance and soluble 

sugar contents affected by water stress during cold-acclimation and de-acclimation 

in cabbage seedlings. Scientia Horticulturae, 76: 161–169. 

16. Sliesaravičius A. 1998. Genetic and physiological aspects of cold tolerance and 

overwinter survival of norage Grasses. Sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 

213–218. 

17. Zhu J. K. 2002. Salt and drought stress signal transduction in plants. Annual 

Review of Plant Biology, 53: 247–273. 

210


Effect of simulated frost on biometrics indices of agricultural plants 

S. Sakalauskienė, A. Brazaitytė, J. Sakalauskaitė, S. Lazauskas, P. Duchovskis, 

G. Samuolienė, V. Povilaitis, Ž. Juknevičienė 

Summary 

The object of this study was to evaluate the effect of simulated late frost on growth 

indices of agricultural plants. Vegetative experiments were carried out in Laboratory of 

plant physiology, in phytotron complex at the Lithuanian Institute of Horticulture in 2008. 

Investigated agricultural plants: Hordeum vulgare L. var. ‘Luokė’, Brassica napus L. 

var. ‘Mascot’, Solanum tuberosum L. var. ‘Satina’, Pisum sativum L. var. ‘Pinochio’, var. 

‘Gloriosa’ and var. ‘Cud Kelvedonu’. Under frost effect plants were treated for two and four 

days, simulating frosts of three and a half hour. Different influence on plants growth indices 

of two and four day’s frosts was observed. Analysing growth of barley negative affect 

of both two and four day’s frost was observed. However, only long lasting (4 days) frosts 

negatively influenced growth of rapes and potatoes. The reaction of peas to stress depended 

on their genotype. Four days long frosts stopped the growth of pea’s var. ‘Gloriosa’ and var. 

‘Cud Kelvedonu’, whereas frost didn’t influenced the growth indices of peas var. ‘Pinochio’. 

Key words: assimilation area, dry weight, fresh weight, frost. 

211




The fertilization impact on garden cress resistance to 

substrate acidity and heavy metal cadmium 

Irena Januškaitienė 

Vytautas Magnus university, Daukanto 28, Kaunas LT-3000, Lithuania, 

e-mailЖ I.Januskaitiene@gmf.vdu.lt 

This study aimed to investigate the impact of different concentrations of nutrients on 

garden cress resistance to substrate acidity and heavy metal cadmium. Laboratory experiments 

with Lepidium sativum L. were performed at the Department of Environmental Sciences, 

Vytautas Magnum University. Garden cress was grown in optimal 23 ± 2 °C temperature on 

sterile cotton wool flooded with different concentrations of ammonium nitrate (as a fertilizer) 

and cadmium. There was investigated impact of ammonium nitrate on the garden cress resistance 

to medium acidity and cadmium. Garden cress was grown on medium with various 

pH values (6.0 – optimal, 3.5 – acid and 9.0 – alkaline) and with different concentrations of 

ammonium nitrate, also parallel with 0.05 mM concentration of cadmium. 

Fertilization decreases negative effect of substrate acidity. In neutral pH 6.0 medium 

optimal (0.1 mM) ammonium nitrate concentration stimulated seedlings growth about 5 % 

(p < 0.05), but the highest positive effect of 0.1 mM ammonium nitrate on seedlings growth 

was in acidified (pH 3.5) medium, where garden cress seedlings height increased about 242 % 

comparing to the control (p < 0.05). It shows that in acidified substrate fertilization optimum 

moved to higher concentrations. In acidified medium the effect of fertilization on garden cress 

resistance to cadmium was positive but statistically not significant. 

Key words: garden cress, Lepidium sativum L., fertilization, substrate acidity, cadmium. 

Introduction. In many areas of the world, soil acidity limits agricultural yield. 

The low content of base cations and heavy metals toxicity affect root growth and the 

absorption of water and nutrients by plants, usually causing a reduction in crop yields 

on acid soils (Marsh and Grove, 1992; Tang et al., 2003; Caires et al., 2008). 

Nutrient status, soil acidity and pollution are the major factors in plant development 

and productivity. The plant develops best with an optimal concentration of mineral 

substances. Plants suffering from nutrition deficiency are stunted; their development 

proceeds abnormally. If nutrient elements are taken up beyond optimal concentration 

they bring no additional benefit (surplus nutrition) and excessive quantities of many 

mineral substances have a depressive or toxic effect (Larcher, 2003). 

The assimilation of nutrition depends on substrate acidification status, salinity 

and other factors of environment (Grattan and Grieve, 1999). The hydrogen-ion 

213

concentration in the surroundings of a plant is an important factor influencing its nutrition 

and distribution (Larcher, 2003). Increased atmospheric deposition has caused a 

reduction in pH and exchangeable base cations in soils (Westling and Hultberg, 1990). 

A decrease in soil pH can be achieved through application of mineral acids, organic 

acids and acid-producing fertilizers (Cui et al., 2004; Gramss et al., 2004; Kayser 

et al., 2001; Zaccheo et al., 2006). When soil pH drops below 5.0, the availability of 

aluminum (Al) and manganese (Mn) to plants increases (Meiwes et al., 1986). Other 

changes in soils that may occur during soil acidification include loss of nutrients due 

to leaching and competition between the base cations (calcium (Ca), magnesium (Mg), 

and potassium (K)) and toxic elements (Al and Mn) (Robarge and Johnson, 1992). 

One of the most harmful heavy metals for plants is cadmium. Important sources 

of Cd contamination are industry of non-ferrous metals, mining production, metalcontaminated 

wastes, application of pesticides and phosphate fertilizers. Cadmium 

is one of the most toxic metals and due to its mobility it is easily absorbed by roots 

and can cause heavy damage to plants (Zornoza et al., 2002). Exposure to cadmium 

inhibits activity of photosynthetic enzymes, decreases chlorophyll content, increases 

membrane conductance and causes oxidative stress, resulting in inhibition of 

photosynthesis and growth (Chugh and Sawhney, 1999; Sliesaravičius et al., 2002; 

Duchovskis et al., 2006). 

The negative impact of cadmium ions is usually modified by other factors 

(Duchovskis et al., 2003). A very important component of this integrated impact is soil 

acidity, which determines heavy metals content, mobility and the possibility to pass 

into production the system of a plant (Mažvila et al., 2001). The highest amount of 

mobile cadmium is found in acidic soil, with pH values of 4.5–5.5. In such soils plants 

accumulate much more cadmium (Duchovskis et al., 2006; Zaccheo et al., 2006). 

It is important to decrease the negative effect of various stresses. Agrochemical 

measures, for example, fertilizers enhance plant resistance to the impact of anthropogenic 

stressors. Some investigations carried out in damaged forest corroborated this 

theory (Stravinskienė, 2000). Also the fertilization and liming of soils is a proposed 

remedy to soil acidification (Hendershot and Jones, 1989). These treatments have 

resulted in increased concentrations of Ca 2+ and Mg 2+ , increased pH (Swistock et al., 

1999), and decreased extractable Al (Demchik and Sharpe, 1999). Liming and vitality 

fertilization have been suggested as countermeasures to soil acidification and nutrient 

depletion from forest soils, but also as means of increasing the nutrient status of the 

plants (Gronflaten et al., 2005). 

In the present study, there was investigated the impact of fertilization (different 

concentrations of ammonium nitrate) on garden cress resistance to substrate acidity 

and heavy metal cadmium. 

Object, methods and conditions. Laboratory experiments with garden cress 

Lepidium sativum L. were performed at the Department of Environmental Sciences, 

Vytautas Magnum University (VMU). 

Investigations with garden cress were carried out in three stages. In the first stage 

of experiment, garden cress was grown in optimal 23 ± 2 °C temperature in Petri 

dishes, 30 seeds per dish, on sterile cotton wool flooded with 100 ml of a solution 

containing 0.01; 0.05; 0.1; 0.2; 0.4; 0.6; 0.8; 1.0; 5.0; 10.0; 20.0; 30.0 and 40.0 mM 

214

concentrations of ammonium nitrate (as a fertilizer). To the next stage of experiment 

there were taken 0 mM (distillated water); 0.1 mM (the closest to the optimum), 

1.0 mM and 10.0 mM ammonium nitrate concentrations. In the second stage, garden 

cress was grown in the same temperature, but on medium with 0.05 mM cadmium 

concentration, which decreased garden cress growth about fifty percents. 

In the third stage, there was studied impact of fertilizer (ammonium nitrate) on 

the garden cress resistance to medium acidity and cadmium. Garden cress was grown 

on medium with various pH values (6.0 – optimal, 3.5 – acid (H 2 

SO 4 

was used), 

9.0 – alkaline (NaOH was used)) and with 0.0; 0.1; 1.0 and 10.0 mM concentrations 

of ammonium nitrate. Thus, twelve combinations of ammonium nitrate and medium 

pH were established. 

Parallel garden cress was grown on medium with the same pH values and ammonium 

nitrate content, and also with 0.05 mM concentration of cadmium. 

Height of garden cress seedlings was measured at the end (5 days) of all experiments. 

The experiments were carried out in three replications. 

Programs “SATISTICA” and “EXEL” were used for mathematic analysis and 

graphic presentation of the data. 

Results. While studying the response of garden cress to fertilization, first there was 

determined the ammonium nitrate tolerance area (Fig. 1). At the optimum temperature 

(23 ± 2 °C) and neutral acidity (pH 6.0), the ammonium nitrate tolerance limits for 

garden cress was between 0 and 40 mM, and the optimum concentration – 0.1 mM. 

This amount of fertilizer increased garden cress growth 13.5 % (p < 0.05). And in 

medium with 1.0 mM to 40 mM concentrations of ammonium nitrate garden cress 

growth decreased statistically significantly comparing to the optimum. So to the next 

stage of experiment there were taken 0 mM (distillated water); 0.1 mM (the closest to 

the optimum), and 1.0 mM and 10.0 mM ammonium nitrate concentrations. Impact of 

fertilizers on the garden cress resistance to medium acidity and heavy metal cadmium 

was studied further. 

Fig. 1. Ammonium nitrate impact on garden cress height (mean ± SE*1.96) 

1 pav. Amonio nitrato poveikis sėjamosios pipirnės aukščiui (vidurkis ± Std. pakl.*1,96) 

215

Height of garden cress seedlings in different acidity and ammonium nitrate concentrations 

in medium is presented in Figure 2. In neutral pH 6.0 medium optimal (0.1 mM) 

ammonium nitrate concentration stimulated seedlings growth about 5 % (p < 0.05). 

The highest positive effect of 0.1 mM ammonium nitrate on seedlings growth was in 

acidified (pH 3.5) medium, garden cress seedlings height increased 3.4 times (about 

242 %) comparing to the control. Optimal nitrogen concentration decreased negative 

impact of substrate acidity considerably. In acidified medium even highest concentrations 

of ammonium nitrate stimulated garden cress growth comparing to the control 

(0 mM distillated water). However, in alkaline (pH 9.0) medium optimum ammonium 

nitrate concentration stimulated garden cress growth only 0.4 % (p > 0.05). 

Fig. 2. The effect of various ammonium nitrate concentrations on 

garden cress seedling height (mean ± SE*1.96) at different substrate acidity 

2 pav. Skirtingų amonio nitrato koncentracijų poveikis sėjamosios pipirnės daigelio 

aukščiui (vidurkis ± Std. pakl.*1,96), esant skirtingam augimo terpės rūgštumui 

According to our previous research results, 0.05 mM cadmium concentration 

decreased garden cress growth for about fifty percents (Žukauskaitė, 2003), so this 

concentration was taken to the next stage of the experiment. Data about fertilizer 

impact on the garden cress resistance to medium acidity and heavy metal cadmium 

(0.05 mM) is presented in Figure 3. 

Under additional cadmium pollution, fertilization effect on seedling growth was 

rather different, and in all medium acidity variants garden cress grew higher without 

ammonium nitrate. So, there was no positive effect of fertilization on garden cress 

resistance to cadmium. In acidified medium garden cress grew weakly both without 

cadmium (Fig. 2) and with it (p > 0.05) (Fig. 3). But in neutral and alkaline mediums 

with cadmium, increase of ammonium nitrate in medium decreased seedling height 

statistically significantly (p < 0.05). 

216

Fig. 3. The effect of various ammonium nitrate concentrations on garden cress 

seedling height (mean ± SE*1.96) at different substrate acidity and 

0.05 mM cadmium impact 

3 pav. Skirtingų amonio nitrato koncentracijų poveikis sėjamosios pipirnės daigelio 

aukščiui (vidurkis ± Std. pakl.*1,96), esant skirtingam augimo terpės rūgštumui ir 

0,05 mM kadmio poveikiui 

Discussion. The plant develops best with an optimal concentration of mineral 

substances. Plants suffering from nutrition deficiency are stunted; their development 

proceeds abnormally (Larcher, 2003). Liming and fertilization is in use in various 

European countries to increase tree production and regeneration (Persson et al., 1990; 

Gronflaten et al., 2005). Supplementary amount of Ca, S, and other elements decreased 

cadmium toxicity for plants too (Chen and Huerto, 1997; Cirkova et al., 1997; Das 

et al., 1997). Soil solution composition provides an important index of the availability 

of different ions to plants. Various soil factors known to affect the availability of metals, 

soil pH is considered as one of the most important. Plant tissue concentrations of 

metals typically decrease with increased soil pH provided that other soil parameters 

remained unchanged (Singh et al.б 1995). 

Research data about fertilization impact on plants resistance to various unfavorable 

environmental factors are different. As it was presented above, the highest 

positive effect of 0.1 mM ammonium nitrate on seedling growth was in acidified 

(pH 3.5) medium (Fig. 2). Our other experiments with tomato showed, that nutrients 

simulated tomato growth for about 5 % (p > 0.05) in acidified substrate also, i. e. 

fertilization optimum of tomato moved to higher concentrations in acidified substrate 

(Januškaitienė et al., 2004). 

Some researchers state that, for example, nitric fertilizers can reduce cadmium 

access to plant (Balik et al., 1995). Fertilizers increase tomato plant resistance to the 

impact of heavy metal cadmium, but oversupply of nutrients had negative effect on 

217

growth (Žukauskaitė, 2003; Januškaitienė et al., 2004). Ammonium nutrition is known 

to reduce the uptake of several cations in plants (Zaccheo et al., 2006). But Kashem 

and Singh (2002) had established that fertilizers with cations increase the uptake of 

metals by improving growth conditions, but the magnitude of increase depended on 

plant species. 

Other data presents that nutrition with various environmental factors effect plants 

differently (Zhang, 1996). Cadmium uptake was increased by 50 % following application 

of NH4, but no increase was seen after P application. Eriksson (1990) observed 

that an increase in fertilizer dose (NPK) generally resulted in an increase in the levels 

of soil Cd and in Cd concentration in plants. 

Ammonium nitrate had no positive effect on garden cress resistance to cadmium 

(Fig. 3). When additional 0.05 mM cadmium concentration was added to the growth 

medium, ammonium nitrate effect on seedlings growth was rather different comparing 

to the treatment without heavy metal. And in all medium acidity variants garden cress 

grew higher without fertilizer. In acidified medium garden cress grew weakly both 

without cadmium (Fig. 2) and with it (p > 0.05) (Fig. 3). In neutral and alkaline mediums 

garden cress seedling height decreased (p < 0.05) with increase of ammonium 

nitrate in medium. Fertilizers with high NH4 content lead to an increase in plant uptake 

of Cd (Kashem and Singh, 2002; Wangstrand et al., 2007) and increase its negative 

effect on plant growth. 

Conclusions. Ammonium nitrate decreases negative effect of substrate acidity 

on garden cress growth. In neutral pH 6.0 medium optimal (0.1 mM) ammonium 

nitrate concentration stimulated seedlings growth for about 5 % (p < 0.05), but the 

highest positive effect of 0.1 mM ammonium nitrate on seedling growth was in acidified 

(pH 3.5) medium, where garden cress seedling height increased about 242 % 

comparing to the control (p < 0.05). It shows that in acidified substrate fertilization 

optimum moved to higher concentrations. 

There wasn’t found any positive effect of ammonium nitrate on garden cress 

resistance to cadmium. Only in acidified medium the effect of fertilization on garden 

cress resistance to cadmium was positive but statistical not significant. 

Gauta 2008-09-01 

Parengta spausdinti 2008-12 03 

References 

1. Balik J., Vanek V., Szakowa J., Tlustoš P., Pavlikova D. 1995. Cadmium contents 

in oat biomass after application of different nitrogen fertilizers. Zeszyty 

Problemowe Postępow Nauk Rolniczych, 421 b: 1–6. 

2. Caires E. F., Garbuio F. J., Churka S., Barth G., Correa J. C. L. 2008. Effects of 

soil acidity amelioration by surface liming on no-till corn, soybean, and wheat 

root growth and yield. Europ. J. Agronomy, 28: 57–64. 

3. Chen Y., Huerto A. J. 1997. Effects of sulfur nutrition on photosynthesis in cadmium-treated 

barely seedlings. J. Plant Nutr., 20(7–8): 845–856. 

218

4. Chugh L. K., Sawhney S. K. 1999. Photosynthetic activities of Pisum sativum 

seedling grown in presence of cadmium. Plant Physiol. Biochem., 37(4): 297–306. 

5. Cirkova T. V., Yusim O. V., Beliaeva A. I. 1997. Rol kalcia v ustoičivosti rastenia 

k toksičeskomy deistviju kadmia. Vestn. S-Peterburg. un-ta, (Ser 3) 3: 81–87. 

6. Cui Y., Wang Q., Dong Y., Li H., Christie P. 2004. Enhanced uptake of soil Pb 

and Zn by Indian mustard and winter wheat following combined soil application 

of elemental sulphur and EDTA. Plant Soil, 261: 181–188. 

7. Das P., Samantaray S., Rout G. R. 1997. Studies on cadmium toxicity in plants: 

a review. Environmental pollution, 98(1): 29–36. 

8. Demchik M. C., Sharpe W. E., 1999. The effect of soil acidification and liming 

on northern red oak decline in southwestern Pennsylvania. In: W. E. Sharpe, J. 

R. Drohan (eds.), Proceedings of the 1998 PA Acidic Deposition Conference 

on the Effects of Acidic Deposition on Pennsylvania’s Forests. ERRI. The 

Pennsylvania State University, University Park, PA, 1: 161–170. 

9. Duchovskis P., Brazaityte A., Juknys R., Januskaitiene I., Sliesaravicius 

A., Ramaskeviciene A., Burbulis N., Siksnianiene J. B., Baranauskis K., 

Duchovskiene L., Stanys V., Bobinas C. 2006. Changes of physiological and 

genetic indices of Lycopersicon Esculentum Mill. by cadmium under different 

acidity and nutrition. Polish Journal of Environmental Studies, 15(2): 235–242. 

10. Duchovskis P., Juknys R., Brazaityte A., Zukauskaite I. 2003. Plant response to 

integrated impact of natural and anthropogenic stress factors. Russian Journal of 

Plant Physiology, 50(2): 147–154. 

11. Eriksson J. E. 1990. Factors influencing Cd levels in soil and in grain of oats 

and winter wheat: A field study on Swedish soils. In: Swedish Univ., Agric. Sci., 

Uppsala, Sweden, Report Dissertations, 4. 

12. Gramss G., Voigt K. D., Bergmann H. 2004. Plant availability and leaching of 

(heavy) metals from ammonium-, calcium-, carbohydrate-, and citric acid-treated 

uranium-mine-dump soil. J. Plant Nutr. Soil Sci., 167: 417–427. 

13. Grattan S. R., Grieve C. M. 1999. Salinity-mineral nutrient relations in horticultural 

crops. Scientia Horiculturae, 78: 127–157. 

14. Gronflaten L. K., Amundsen L., Frank J., Steinnes E. 2005. Influence of liming 

and vitality fertilization on trace element concentrations in Scots pine forest soil 

and plants. Forest Ecology and Management, 213: 261–272 

15. Hendershot W. H., Jones A. R. C. 1989. Maple decline in Quebec: a discussion 

of probable causes and the use of fertilizers to limit damage. The For. Chronicle, 

65: 280–287. 

16. Januškaitienė I., Juknys R., Brazaitytė A., Duchovskis P. 2004. The fertilization 

impact on tomato resistance to substrate acidity and heavy metal cadmium. 

Environmental research, engineering and management, 3(29): 44–50. 

17. Kashem M. A., Singh B. R. 2002. The effect of fertilizer additions on the solubility 

and plant-availability of Cd, Ni and Zn in soil. Nutrient Cycling in 

Agroecosystems, 62: 287–296. 

18. Kayser A., Schroder T. J., Grunwald A. and Schulin R. 2001. Solubilization and 

plant uptake of zinc and cadmium from soils treated with elemental sulphur. Int. 

J. Phytoremediation, 3(4): 381–400. 

219

19. Larcher W. P. 2003. Physiological plant ecology. Springer-Verlag, New York. 

20. Marsh B. H., Grove J. H. 1992. Surface and subsurface soil acidity: soybean root 

response to sulfate-bearing spent lime. Soil Sci. Soc. Am. J., 56: 1 837–1 842. 

21. Mažvila J., Eitminavičius L., Adomaitis T. 2001. Lietuvos dirvožemių rūgštumas. 

Žemdirbystė, 71: 3–20. 

22. Meiles K. J., Khanna P. K., Ulrich B. 1986. Parameters for describing soil acidification 

and their relevance to the stability of forest ecosystems. For. Ecol. 

Manage., 15: 161–179. 

23. Persson T., Wiren A., Anderson S. 1990. Effects of liming on carbon and nitrogen 

mineralization in coniferous forests. Water Air Soil Pollut., 54: 351–364. 

24. Robarge W. P., Johnson D. W. 1992. The effects of acidic deposition on forested 

soils. Adv. Agronomy, 47: 1–83. 

25. Singh B. R., Narwal R. P., Jeng A. S. and Almas A. 1995. Crop uptake and extractability 

of Cd in soils naturally high in metals at different pH levels. Commun. 

Soil Sci. Plant Anal., 26: 2 123–2 142. 

26. Sliesaravičius A., Ramaškevičienė A., Burbulis N., Duchovskis P. 2002. The impact 

of ecological factors on tomato root formation. Horticulture and vegetable 

growing, 2(1): 54–62. 

27. Stravinskienė V. 2000. Klimato veiksnių ir antropogeninių aplinkos pokyčių 

dendrochronologinė indikacija Lietuvoje. Kaunas. 

28. Swistock B., DeWalle D., Horsley S., Long R., Hall T., Bailey S. 1999. Soil water 

chemistry in declining and non-declining sugar maple stands. In: Sharpe W. E., 

Drohan J. R. (eds.), Proceedings of the 1998 PA Acidic Deposition Conference 

on the Effects of Acidic Deposition on Pennsylvania’s Forests. ERRI. Penn State 

University, University Park, PA, 1: 63–72. 

29. Tang C., Rengel Z., Diatloff E., Gazey C. 2003. Responses of wheat and barley 

to liming on a sandy soil with subsoil acidity. Field Crops Res., 80: 235–244. 

30. Wangstrand H., Eriksson J., Oborn I. 2007. Cadmium concentration in winter 

wheat as affected by nitrogen fertilization. European J. Agronomy, 26: 209–214. 

31. Westling O., Hultberg H. 1990. Liming and fertilization of acid forest soil: shortterm 

effects on runoff from small catchments. Water Air Soil Pollut., 54: 391–407. 

32. Zaccheo P., Crippa L., Di Muzio Pasta V. 2006. Ammonium nutrition as a strategy 

for cadmium mobilization in the rhizosphere of sunflower. Plant and Soil, 

283: 43–56. 

33. Zhang J. 1996. Interactive effects of soil nutrients, moisture and sand burial on 

the development, ohysiology, biomass and fitness of Cakile edentula. Annals of 

Botany, 78 (5): 591–598. 

34. Zornoza P., Vasquez S., Esteban E., Fernandez-Pascual M., Carpena R. 2002. 

Cadmium-stress in modulated white lupin: strategies to avoid toxicity. Plant 

Physiol. Biochem., 40: 1 003. 

35. Žukauskaitė I. 2003. Integrated impact of air temperature, substrate acidity and 

heavy metals on garden cress (Lepidium sativum L.) and tomato (Lycopersicon 

esculentum Mill.): summary of doctoral dissertation. Kaunas. 

220


Tręšimo poveikis sėjamosios pipirnės atsparumui substrato rūgštumui ir 

sunkiajam metalui kadmiui 

I. Januškaitienė 

Santrauka 

Tyrimų tikslas buvo ištirti skirtingo trąšų kiekio poveikį sėjamosios pipirnės (Lepidium 

sativum L.) atsparumui substrato rūgštumui ir sunkiajam metalui kadmiui. Bandymai buvo 

atliekami Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros laboratorijose. Sėjamoji 

pipirnė sėta ir auginta optimalioje 23 ± 2 °C temperatūroje ant sterilios vatos, sudrėkintos 

skirtingomis amonio nitrato (kaip trąšos) ir kadmio koncentracijos tirpalais. Sėjamoji 

pipirnė augo skirtingo rūgštumo terpėse (6,0 pH – optimali, 3,5 pH – rūgšti ir 9,0 pH – 

šarminė) su skirtingu amonio nitrato kiekiu kartu veikiant 0,05 mM kadmio koncentracijai. 

Trąšos mažino neigiamą rūgštaus substrato poveikį sėjamajai pipirnei. Didžiausią teigiamą 

efektą trąšos (šiuo atveju – amonio nitratas) duoda, esant rūgščiai (3,5 pH) augimo terpei. 0,1 

mM amonio nitrato kiekis neutralioje pH 6,0 augimo terpėje sėjamosios pipirnės augimą paskatino 

tik +5 % (p > 0,05), o rūgščioje – net +242 % (p < 0,05), palyginti su kontrole. Papildomai 

veikiant kadmiu, rūgščioje (pH 3,5) augimo terpėje 0,1 mM ir 10mM amonio nitrato kiekiai daro 

statistiškai nereikšmingą (p > 0,05) teigiamą poveikį sėjamosios pipirinės augimui, o neutralioje 

(pH 6) ir šarminėje (pH 9) terpėse jokio teigiamo tręšimo (amonio nitrato) poveikio nenustatyta. 

Reikšminiai žodžiai: sėjamoji pipirnė, Lepidium sativum L., tręšimas, substrato rūgštumas, 

kadmis. 

221




Investigation of cold resistance of winter rapeseed 

in vitro 

Natalija Burbulis, Ramunė Kuprienė, Aušra Blinstrubienė 

Lithuanian University of Agriculture, LT-53361, Akademija, Kaunas dist., Lithuania, 

e-mail: Natalija.burbulis@lzuu.lt 

Low temperature is one of the primary stress factors that limit productivity of winter 

rapeseed in Lithuania. Changes in freezing tolerance and proline levels in response to cold 

acclimation and freezing temperature were monitored in vitro in winter rapeseed shoots. 

Investigations were carried out in the laboratory of Agrobiotechnology of Lithuanian University 

of Agriculture. Shoots were acclimated at 4 °C for 1 day and 7 days. Non-acclimated and 

acclimated shoots were placed randomly in a low-temperature incubator for the freezing 

treatment; freezing temperature was –9 °C, duration of freezing – 24, 48 and 72 h. 

The results showed that non-freezing low temperature induced the increase of proline 

content simultaneously with a major increase in hardiness of rapeseed shoots. Increased 

duration of freezing resulted in decreasing of cold resistance of shoots. The most effective 

concentration of sucrose in culture medium for shoot survival was 6 % and 8 %. Cold hardiness 

decreased after prolonged freezing duration. 

Proline accumulation in shoots of rapeseed increased with freezing duration, however, 

changes in proline levels did not follow the changes in shoots survival. 

Key words: winter rapeseed, in vitro, acclimation, freezing, proline content. 

Introduction. Out of the three main oil-producing crops in the world, rapeseed, 

soybean and palm, rapeseed is the only one grown exclusively in the temperate zone 

(McClinchey, Kott, 2008). Winter hardiness is a complex trait limiting cultivation 

of winter rapeseed (Brassica napus L.) to the regions of temperate climate. Winter 

rapeseed must be sufficiently frost tolerant to survive unfavourable Lithuanian winter 

conditions, but the level is not constant and is dependent on genotypic and environmental 

factors (Burbulis et al., 2001; Malinauskaitė et al., 2006). 

Although plants are affected during winter by various stress conditions, winter 

hardiness depends mainly on the tolerance to freezing. Freezing tolerance has two 

major components. The first one is constitutive freezing tolerance, which is expressed 

in plants that have not been exposed to low temperature. The second one is cold 

acclimation, which is the capacity to increase the freezing tolerance normally upon 

exposure to non-freezing low temperature (Palta et al., 1998). 

Development of freezing tolerance is based on complex metabolic and structural 

223

changes in plant cells involving regulation at various levels. The best-characterized 

changes include increases in soluble sugars, proteins, amino acid and organic acids, as 

well as modification of membrane lipid composition and alterations in gene expression 

(Revilla et al., 2005). 

The accumulation of free proline in the tissue of several plant species is regarded 

as a general response to stress under different origins. Thus the free proline increases 

under water and osmotic stress as well as under salt and cold stress (Hare et al., 

1998). There are three possible causes of the free proline accumulation under stress: 

first, stimulation of proline synthesis from glutamic acid, which has been found to be 

dependent on the abscisic acid concentration; second, inhibition of proline oxidation 

to other soluble compounds; and, third, inhibition of protein synthesis (Trotel-Aziz 

et al., 2000). Many investigators have ascribed to proline a positive role associated with 

some sort of adaptive response. It is thought that high levels of proline stored under 

stress conditions may be very beneficial during stress recovery as proline degradation 

can provide carbon and nitrogen and is capable of high energy output required of plant 

cells to recover from stress (Hare, Cress, 1997). 

The strongest genetic evidence that proline may contribute to the increased freezing 

tolerance comes from the isolation of several constitutively freezing-tolerant 

mutants in Arabidopsis, which accumulate proline in the absence of low-temperature 

treatment. Proline content increases by 10-fold during two days of cold acclimation 

at 4 °C in wild-type Arabidopsis. In the absence of acclimation, the esk1-1 mutant 

contains proline at level 30-fold higher than non-acclimated wild-type plants (Xin, 

Browse, 2000). Improved stress tolerance has been achieved by the over-expression 

of osmolytes like proline in transgenic plants (Konstantinova et al., 2002). The proline 

assay experiment conducted on a sample of four chemically selected canola mutants 

confirmed the critical role proline has in plant protection against osmotic stress induced 

by a change from normal to cold growing environments (McClinchey, Kott, 2008). 

The objective of this study was to determine the effect of cold acclimation and freezing 

treatment on proline accumulations and hardiness of winter rapeseed shoots. 

Objects, methods and conditions. The investigation was carried out with winter 

rapeseed cultivar ‘Valesca’. Surface of seeds was sterilized with 10 % sodium hypochlorite 

for 10 min, seeds were washed with sterile water and placed for germination and 

growth in vitro on basal MS medium (Murashige, Skoog, 1962), supplemented with 

0, 2, 4, 6 and 8 % sucrose, solidified with 8 g l -1 Difco-Bacto agar. 

Media adjusted to pH 5.5 prior to autoclaving at 115 °C for 30 min. Explants 

cultivated at the temperature of 22 ± 2 °C, illumination of 50 µmol m -2 s -1 , photoperiod 

of 16/8 h (day/night). 

Apical meristem was transferred to medium of the same compositions for shoots 

formations and maintained for 3 weeks under the same growing conditions before the 

treatments began. 

Shoots were acclimated in a vernalization chamber at 4 °C for 1 day and 7 days. 

Non-acclimated and acclimated shoots were placed randomly in a low-temperature 

incubator for the freezing treatment. Initial temperature in the incubator was +2 °C. 

The temperature was subsequently lowered to -1 °C over a period of 2 h, and held at 

-1 °C for 12 h, to ensure that nucleation occurred evenly. The temperature than was 

224

decreased up to 1 °C h -1 until the desired minimum temperature was reached. Freezing 

temperature was -9 °C, duration of freezing was 24, 48 and 72 h. After freezing, 

temperature was gradually returned to +2 °C at a rate of increasing -1 °C h -1 and then 

incubated for 15 h. The shoots were placed into growth chambers with normal conditions 

as described above. Shoot survival was rated visually after 30 days. Experiments 

were set up in a completely randomized design and repeated three times, with at least 

40 explants per treatment. 

Proline content was determined using a revised ninhydrin method (McClinchey, 

Kott, 2008). Eight 7 mm diameter leaf discs per plant were obtained using single hole 

punch and placed into pre-weighed glass vials on a bed of ice and weighed to obtain 

the sampled leaf weight. Two milliliters of distilled water were added and placed in 

a boiling water bath for 30 min, then cooled to room temperature. One hundred µl 

of the sample that contains hot water soluble compounds was mixed with 400 µl of 

distilled water and 1 ml of acid ninhydrin into a new vial. Separate vials were prepared 

in duplicate with 1 mM L-proline solution as a standard. These mixtures were boiled 

for 20 min in a boiling water bath and then cooled on a bed of ice. Three ml of toluene 

was added to each vial and shaken vigorously. The vials were placed in the dark for 

2h and the chromophore formed was transferred into a quartz cuvette, absorbance was 

measured at 520 nm on the spectrophotometer. 

The data of the investigations were calculated using the computer programme 

STAT 1.55 from “SELEKCIJA” (Tarakanovas, 1999) and ANOVA for EXEL, vers. 

2.1. Mean value and SE for each treatment were calculated based on the number of 

independent replications. 

Results. Effect of acclimation treatment and sucrose level in medium on accumulation 

of proline in rapeseed shoots is shown in Figure 1. 

Fig. 1. Proline content in non-acclimated and acclimated rapeseed shots cultured on 

medium with different concentration of sucrose 

1 pav. Prolino kiekiai grūdintuose ir negrūdintuose rapsų ūgliuose, augintuose terpėse su 

skirtingais sacharozės kiekiais 

225

The amount of proline accumulated in leafs of rapeseed was significantly affected 

by sucrose level in culture medium. Free proline content in non-acclimated shoots 

cultured on medium with 0–4 % sucrose was very low (0.125–2.362 µM g -1 FW). 

Increasing of sucrose level to 6 % and 8 % resulted in increase of proline content to 

5.394 µM g -1 FW and 9.243 µM g -1 FW, respectively. 

After one day acclimation treatment rapeseed shoots had a slightly higher proline 

level than non-acclimated shoots. Statistically significant increasing of proline content 

has been obtained on medium supplemented with 8 % sucrose. Rapid increasing of 

proline level was observed after 7 days of acclimation treatment. The leafs of cultured 

shoots accumulated from 4.496 µM g -1 FW (medium without sucrose) to 18.098 µM g -1 

FW (medium with 8% sucrose) more proline in comparison with non-acclimated 

shoots on the same medium. 

Influence of freezing temperature on shoot survival varied with acclimation treatment 

and length of freezing period (table). 

Table. A change of winter rapeseed shoot cold tolerance in vitro after different 

freezing duration 

Lentelė. Žieminių rapsų ūglių atsparumo šalčiui kitimo in vitro priklausomumas nuo 

šaldymo trukmės 

Treatment 

Variantas 

Non-acclimated 

Negrūdinti 

After 1 day acclimation 

Po 1 grūdinimo dienos 

After 7 day acclimation 

Po 7 grūdinimo dienų 

Sucrose concentration 

Sacharozės kiekis (%) 

Shoot survival % after freezing 

Po šaldymo išgyvenusių ūglių % 

24 h 48 h 72 h 

0 24.1 ± 1.1 12.8 ± 0.4 0 

2 26.3 ± 1.3 13.2 ± 0.9 0 

4 32.8 ± 1.9 18.4 ± 1.1 6.7 ± 0.4 

6 36.4 ± 1.8 21.5 ± 0.8 11.3 ± 0.5 

8 34.9 ± 2.2 22.6 ± 1.4 14.2 ± 0.4 

0 71.4 ± 2.5 50.0 ± 2.7 26.4 ± 1.3 

2 80.0 ± 2.7 66.7 ± 3.2 28.7 ± 1.5 

4 83.3 ± 2.3 67.9 ± 3.1 35.8 ± 1.5 

6 95.7 ± 3.9 80.0 ± 4.6 41.3 ± 1.8 

8 96.4 ± 3.4 85.7 ± 3.8 44.5 ± 2.3 

0 85.5 ± 3.5 81.6 ± 2.9 56.2 ± 4.6 

2 89.7 ± 4.2 80.4 ± 3.6 58.4 ± 3.2 

4 96.4 ± 3.9 83.5 ± 3.8 61.9 ± 4.1 

6 100 90.3 ± 3.5 68.7 ± 4.4 

8 100 89.9 ± 4.7 67.5 ± 3.8 

When non-acclimated shoots were exposed to freezing temperature for 24 h, 

actual survival was from 24.1 % (on medium without sucrose) to 36.4 % (on medium 

supplemented with 6 % sucrose). The increased freezing duration till 48 h had significant 

negative effect on cold tolerance of winter rapeseed. Shoots survival decreased by 

11.3 % (on medium without sucrose) and by 12.3 % (on medium supplemented with 

8 % sucrose) in comparison with 24 h freezing duration. Further increased freezing 

duration gradually decreased survival of cultured shoots, on medium without sucrose 

226

and on medium with 2 % sucrose did not survive any shoots. 

One day acclimation of shoots had substantial positive effect on shoot survival 

over non-acclimated shoots at a particular length of freezing period. When averaged 

across tested sucrose level, acclimated shoot survival was 54.46 % (after 24 h freezing 

treatment), 52.36 % (after 48 h freezing treatment) and 28.9 % (after 72 h freezing 

treatment) higher in comparison with non-acclimated shoots. Following 7 day cold acclimation, 

hardiness increased in all treatments. On medium containing higher (6–8 %) 

sucrose level cultured shoots showed significantly higher survival rates in comparison 

with shoots cultured on medium with lower concentration of sucrose. 

Changes in proline content in non-acclimated shoots of rapeseed during freezing 

treatment are presented in Figure 2. 

After exposure of cultured shoots to freezing temperature for 24 h proline content 

increased from 1.528 µM g -1 FW (on medium with 2 % sucrose) to 2.868 µM g -1 FW 

(on medium with 8 % sucrose). After 48 h of freezing the lowest changes in proline 

level was obtained in shoots cultured on medium without sucrose, proline content 

increased by 0.029 µM g -1 FW. Increased sucrose level resulted in increase of proline 

content; however, significant difference was obtained only on medium supplemented 

with 6 % sucrose. The highest proline concentrations in non-acclimated shoots were 

reached at 72 h freezing duration; proline content varied from 8.752 µM g -1 FW (on 

medium with 4 % sucrose) to 17.341 µM g -1 FW (on medium with 8 % sucrose). 

Fig. 2. Changes in proline content in non-acclimated shoots of rapeseed 

during freezing treatment 

2 pav. Prolino kiekio kitimas šaldant in vitro negrūdintus žieminių rapsų ūglius 

227

Effect of freezing duration and sucrose level on proline accumulation in shoots 

of rapeseed acclimated for 1 day are summarized in Figure 3. During 24 h of freezing 

temperature proline level increased from 1.698 µM g -1 FW (on medium with 6 % 

sucrose) to 2.965 µM g -1 FW (on medium with 8 % sucrose). Shoots exposed to 48 h 

freezing accumulated higher level of proline than those exposed to 24 h freezing, 

however significant difference was observed on medium supplemented with higher 

(4–8 %) sucrose level. Increase in length of freezing temperature to 72 h increased 

proline content in shoots of rapeseed, especially on medium with 8 % sucrose. 

Fig. 3. Changes in proline content in shoots of rapeseed acclimated for 

1 day at 4 °C during freezing treatment 

3 pav. Prolino kiekio kitimas šaldant in vitro žieminių rapsų ūglius 4 ° temperatūroje 

po 1 grūdinimo dienos 

During exposure to freezing temperature for 24 h shoots of rapeseed acclimated for 

7 days accumulated from 8.173 µM g -1 FW to 35.358 µM g -1 FW proline (Fig. 4). 

During 48 h of freezing temperature proline level increased from 3.8 µM g -1 FW 

(on medium with 4 % sucrose) to 7.558 µM g -1 FW (on medium with 6 % sucrose). 

Shoots exposed to 72 h freezing accumulated from 24.495 µM g -1 FW (on medium 

without sucrose) to 55.321 µM g -1 FW (on medium with 8 % sucrose). In contrast 

to non-acclimated shoots and shoots acclimated for 1 day, it was rapid increasing of 

proline content in shoots cultured on medium without sucrose. On this medium proline 

content in shoots increased by 5.3 fold during 72 h of freezing, while on media with 

sucrose proline content increased by 2.0–2.6 fold. 

228

Fig. 4. Changes in proline content in shoots of rapeseed acclimated for 

7 days at 4 °C during freezing treatment 

4 pav. Prolino kiekio kitimas šaldant in vitro žieminių rapsų ūglius 4 ° temperatūroje 

po 7 grūdinimo dienų 

Discussion. Maximum genetic potential of freezing tolerance in plants manifest 

itself after period of cold acclimation. Depending on the plant species, it may take a 

few days to several weeks to reach maximum levels on hardiness (Webb et al., 1994). 

An optimal 3-days acclimation period was reported in rapeseed indoor freezing tests 

(Rife, Zeinali, 2003). Hardening during the first week was relatively rapid in white 

clover populations and only minor increase in hardiness was observed during the 

following three weeks (Svenning et al., 1997). Freezing tolerance of non-acclimated 

birch seedlings was -2.5 °C, but already after one day of cold acclimation the killing 

temperature decreased to –4.7 °C, one week cold acclimation enhanced the freezing 

tolerance up to -11.6 °C (Li et al., 2002). In the present study, this was a significant 

increase in hardiness of rapeseed shoots after one day of acclimation at 4 °C. 

Remarkable increase in cold tolerance in rapeseed shoots was observed following 

7 days of acclimation. 

Research has shown that during cold acclimation several genes are induced, lipid 

membrane composition is changed, proline and other cryoprotectants accumulate 

and active oxygen species are detoxified (Iba, 2002). The levels of free amino acids, 

especially proline, increased during cold acclimation, this being correlated with frost 

tolerance in several species (Petcu, Terbea, 1995; Dörffling et al., 1997; Tantau et al., 

2004; Patton et al., 2007). Content of proline increased during cold acclimation in rapeseed 

shoots grown in vitro. As shown in Figure 1, 7 days acclimated shoots of winter 

229

apeseed contained approximately 3 fold as much proline as non-acclimated shoots. 

During maximum hardiness, the proline content of shoots was 43–55 µM g -1 FW, while 

the non-acclimated shoots averaged 15 µM g -1 FW. The results in this study demonstrate 

that the addition of sucrose to culture medium resulted in increase in proline content, 

simultaneously with a major increase in hardiness of rapeseed shoots. 

Shoots exposed to 24 h freezing survived at higher rate than those exposed to 48 h 

or 72 h freezing. Longer duration than 72 h will probably further decrease the freezing 

tolerance of rapeseed shoots. Similarly, increase in duration of freezing temperature 

decreased the frost tolerance of legume species when freezing temperature was near 

the LT50 (Badaruddin, Meyer, 2001). 

Proline accumulation in shoots of rapeseed increased with freezing duration. 

However, changes in proline levels did not follow the changes in shoot survival. 

Perhaps this might be explained by the fact that low temperature also induced other 

stresses, oxidative and dehydration stresses. Gibon and colleagues (2000) found that 

proline itself do not has a protective effect against the consequences of dehydration; 

moreover, different tissues within an organ have a different immediate response to 

cold, since they have a different gene sequences (Pearce et al., 1998). 

Conclusion. 1. The amount of proline accumulated in shoots of rapeseed was 

significantly affected by acclimation duration and sucrose level in culture medium. 

2. Increased freezing duration significantly increased proline content of cultured 

shoots and decreased survival of shoots. 

3. The most effective concentration of sucrose in culture medium for shoot survival 

was 6 % and 8 %. 

Acknowledgements. Financial support to this research from the Lithuanian 

State Science and Studies foundation (Agreement No 12/2008) is gratefully acknowledged. 

Gauta 2008 11 14 


References 

1. Badaruddin M., Meyer D. W. 2001. Factors modifying frost tolerance of legume 

species. Crop Science, 41: 1 911–1 916. 

2. Burbulis N., Malinauskaitė R., Koot L. 2001. Oil Quality Improvement through 

in vitro mutagenesis and haploid selection in Lithuanian winter Brassica napus 

germplasm. Proceedings of the Latvian Academy of Sciences: Section B: 

Natural, Exact, and Applied Sciences, 55(5/6): 197–200. 

3. Dörffling K., Dörffling H., Lesselich G., Luck E., Zimmermann C., Melz G., 

Jűrgens H. U. 1997. Heritable improvement of frost tolerance in winter wheat 

by in-vitro-selection of hydroxyproline-resistant proline overproducing mutants. 

Euphytica, 93: 1–10. 

4. Gibon Y., Sulpice R., Larher F. 2000. Proline accumulation in canola leaf discs 

subjected to osmotic stress is related to the loss of chlorophylls and to the 

230

decrease of mitochondrial activity. Physiologia Plantarum, 110: 469–476. 

5. Hare P. D., Cress W. A. 1997. Metabolic implications of stress induced proline 

accumulation in plants. Plant Growth Regulators, 21: 535–553. 

6. Hare P. D., Cress W. A., van Staden J. 1998. Dissecting the roles of osmolyte 

accumulation during stress. Plant, Cell & Environment, 21: 79–102. 

7. Iba K. 2002. Acclimative responses to temperature stress in higher plants: approaches 

of gene engineering for temperature tolerance. Annual Review of Plant 

Biology, 53: 225–245. 

8. Konstantinova T., Parvanova D., Atanassov A., Djilianov D. 2002. Freezing tolerant 

tobacco, transformed to accumulate osmo-protectants. Plant Science, 163: 

157–164. 

9. Li C., Puhakainen T., Welling A., Vihera-Aarnio A., Ernstsen A., Junttila O., 

Heino P., Palva E. T. 2002. Cold acclimation in silver birch (Betula pendula). 

Development of freezing tolerance in different tissues and climatic ecotypes. 

Physiologia Plantarum, 116: 206–212. 

10. Malinauskaitė R., Šlapakauskas V., Burbulis N. 2006. Žemėjančių temperatūrų 

įtaka kai kuriems žieminių rapsų veislių adaptaciniams rodikliams. Vagos, 

72(25): 34–40. 

11. McClinchey S. L., Kott L. S. 2008. Production of mutants with high cold tolerance 

in spring canola (Brassica napus). Euphytica, 162(1): 18–27. 

12. Murashige T., Skoog F. 1962. A revised medium for rapid growth and bioassays 

in tobacco tissue culture. Physiologia Plantarum, 15: 474–493. 

13. Palta L. A., Zuniga G. E., Alberdi M., Corcuera L. J. 1998. The role of ABA in 

freezing tolerance and cold acclimation in barley. Physiologia Plantarum, 103: 

17–23. 

14. Patton A. J., Cunningham S. M., Volenec J. J., Reicher Z. J. 2007. Differences 

in Freeze tolerance of zoysiagrasses: II. Carbohydrate and proline accumulation. 

Crop Science, 47: 2 170–2 181. 

15. Petcu E., Terbea M. 1995. Proline content and the conductivity test as screening 

methods for frost tolerance of winter wheat. Bulgarian Journal of Plant 

Physiology, 21(4): 3–11. 

16. Pearce R. S., Houlston C. E., Atherton K. M., Rixon J. E., Harrison P., Hughes 

M. A., Dunn M. A. 1998. Localization of expression of three cold-induced genes, 

blt101, blt4.9, and blt14, in different tissues of the crown and developing 

leaves of cold-acclimated cultivated barley. Plant Physiology, 117: 787–795. 

17. Revilla P., Butron A., Cartea M. E., Malvar R. A., Ordas A. 2005. Breeding 

for cold tolerance. In: M. Ashraf, P. J. C. Harris (eds.), Abiotic Stresses: Plant 

Resistance Through Breeding and Molecular Approaches. Haworth Press, N.Y., 

301–400. 

18. Rife C. L., Zeinali H. 2003. Cold tolerance in oilseed rape over varying acclimation 

durations. Crop Science, 43: 96–100. 

19. Svenning M. M., Rosnes K., Junttila O. 1997. Frost tolerance and biochemical 

changes during hardening and dehardening in contrasting white clover populations. 


20. Tantau H., Balko C., Brettschneider B., Gilbert M., Dörffling K. 2004. Improved 

frost tolerance and winter survival in winter barley (Hordeum vulgare L.) by 

231

in vitro selection of proline overaccumulating lines. Euphytica, 139: 19–32. 

21. Tarakanovas P. 1999. The Computer System “Selekcija” for Processing and 

Evaluation of Breeding-Genetical Research Results. Akademija, Kėdainių r. 

22. Trotel-Azaz P., Niogret M., Larher F. 2000. Proline level is partly under the 

control of abscisic acid in canola leaf disc during recovery from hyper-osmotic 

stress. Physiologia Plantarum, 110: 376–383. 

23. Webb M. S., Uemura M., Steponkus P. L. 1994. A comparison of freezing injury 

in oat and rye: two cereals at the extremes of freezing tolerance. Plant Physiology, 

104: 467–478. 

24. Xin Z., Browse J. 2000. Cold comfort farm: the acclimation of plants to freezing 

temperatures. Plant, Cell and Environment, 23: 893–902. 


Žieminių rapsų atsparumo šalčiui tyrimai in vitro 

N. Burbulis, R. Kuprienė, A. Blinstrubienė 

Santrauka 

Žema temperatūra – vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių žieminių rapsų produktyvumą 

Lietuvoje. Atsparumo šalčiui ir prolino kiekio pokyčių priklausomybė nuo grūdinimo ir 

šaldymo trukmės tirta auginant žieminių rapsų ūglius in vitro. Tyrimai atlikti Lietuvos žemės 

ūkio universiteto Agrobiotechnologijos laboratorijoje. Ūgliai grūdinti 1 ir 7 dienas 4 °C 

temperatūroje. Negrūdinti ir grūdinti ūgliai šaldyti -9 °C temperatūroje 24, 48 ir 72 valandas. 

Nustatyta, kad veikiant žemomis teigiamomis temperatūromis didėjo ir prolino 

kiekis ūgliuose, ir ūglių atsparumas šalčiui. Ilgėjant šaldymo trukmei, ūglių atsparumas 

šalčiui nuosekliai mažėjo. Didžiausias po šaldymo išgyvenusių ūglių kiekis gautas 

šaldant ūglius, augintus maitinamojoje terpėje su 6 ir 8 % sacharozės. Ilgėjant 

šaldymo trukmei, prolino kiekis ūgliuose didėjo, tačiau išgyvenusių ūglių kiekis mažėjo. 

Reikšminiai žodžiai: žieminiai rapsai, in vitro, grūdinimas, šaldymas, prolino kiekis. 

232




The effect of de-acclimation and re-acclimation 

treatments on winter rapeseed cold resistance in vitro 


Lithuanian University of Agriculture, LT-53361 Akademija, Kaunas distr., Lithuania, 

e-mail: natalija.burbulis@ lzuu.lt 

Winter rapeseed (Brassica napus L.) is one of the most important crops in Lithuania. 

Winter hardiness is a complex trait limiting cultivation of winter rapeseed to the regions of 

temperate climate. Cold resistance of four winter rapeseed cultivars in vitro and their ability 

to recover after de-acclimation and re-acclimation periods were investigated at the Laboratory 

of Agrobiotechnology of Lithuanian University of Agriculture. Shoots were acclimated at 4 °C 

for 14 days and transferred to freezing temperatures. For study influence of de-acclimation 

period on rapeseed cold resistance acclimated shoots were de-acclimated and subjected to 

freezing temperature with and without repeated acclimation. 

A significant decrease in frost resistance of shoots after 14 days de-acclimation period 

for all tested cultivars has been obtained. Repeated acclimation followed after de-acclimation 

period resulted increasing the shoot ability to cold re-acclimation. Exogenous sucrose has 

positive effect on winter rapeseed cold resistance, but repeated acclimation is more important 

for shoot recovery after de-acclimation. 

Key words: winter rapeseed, shoot injury, de-acclimation, re-acclimation. 

Introduction. Low temperature is a major environmental stress for many crops 

worldwide. One of the most important agronomic traits in winter rapeseed (Brassica 

napus L.) is winter-hardiness or freezing tolerance, which can be enhanced by cold acclimation 

(Rife, Zeinali, 2003). During cold acclimation, several physiological changes 

occur, including alteration of lipid composition in plasma membranes, accumulation 

of protecting compounds, such as carbohydrates, free amino acid or other osmolytes 

and induction of new gene activity (Hughes, Dunn, 1996). 

Many important cultivated plants, such as potato, tobacco, and maize, have a 

limited capacity to survive temperature below freezing. In contrast, leaves of plants 

such as cabbage, lettuce, and spinach can develop tolerance to below-freezing temperatures 

in response to low but above freezing temperatures. Significant differences 

in freezing tolerance can be seen even after one day at low temperature, and some 

plants reach maximum tolerance after only a few days. Enhanced freezing tolerance 

is also rapidly reversible; it can be lost within a few days after plants are returned to 

a higher temperature (Wanner, Junttila, 1999). 

Several reports suggest that soluble sugars and oligosaccharides combined with 

233

proteins are involved in frost tolerance. There is a relationship between carbohydrates 

and cold hardiness in many crops (Palonen, Buszard, 1997; Dionne et al., 2001). 

Further, sugar solutions in association with heat stable proteins function in concert to 

protect plants against stress (Gusta et al., 1996). 

Frost tolerance field studies are difficult to replicate due to the extreme environmental 

variability. Variability in factors associated with the effect of temperature 

makes it more difficult to decide how much damage occurs from low temperature 

alone. Factors such as crop species, growth stage, duration of freezing temperature, 

soil moisture, soil type, hardening, freezing and thawing sequences, occurrence of 

pathogens and insect pests contribute to a highly complex pattern that determines frost 

tolerance of a particular species (Badaruddin, Meyer, 2001). Winter field trials may 

not experience heavy frost or in severe cases completely kill all plants. Thus, a rapid, 

affordable, repeatable indoor cold prediction test that correlated with survival in field 

trials is extremely important (McClinchey, Kott, 2008). Cold de-acclimation has not 

been as comprehensively studied as acclimation, although resistance to de-acclimation 

and the ability to re-acclimate may be of greater importance for winter survival 

particularly in the fluctuating winter conditions (Rapacz, 2002). 

The aim of the present study was to evaluate ability of winter rapeseed shoots to 

restore frost resistance after de-acclimation and re-acclimation periods. 

Objects, methods and conditions. The investigation was carried out with four 

winter rapeseed cultivars: ‘Banjo’, ‘Elvis’, ‘Silvia’ and ‘Valesca’. Seeds were surface 

sterilized with 10 % sodium hypochlorite for 10 min, washed with sterile water and 

placed for germination and growth in vitro on basal MS medium (Murashige, Skoog, 

1962), supplemented with 4, 6 and 8 % sucrose, solidified with 8 g l -1 Difco-Bacto 

agar. 

Media adjusted to pH 5.5 prior to autoclaving at 115 °C for 30 min. Explants 

cultivated under 22 ± 2 °C temperature, illumination 50 µmol m -2 s -1 , photoperiod 

16/8 h (day/night). 

Apical meristem was transferred to the same medium for shoot formation. Shoots 

were grown till three true leaves stage under conditions described above. 

Shoots were acclimated in a vernalization chamber at 4 °C for 14 days. After 

acclimation treatment, shoots were placed randomly in a low-temperature incubator 

for the freezing treatment. Initial temperature in the incubator was +2 °C. The temperature 

was subsequently lowered to -1 °C over a period of 2 h, and held at -1 °C for 

12 h, to ensure that nucleation occurred evenly. The temperature then was decreased 

1 °C h -1 until the desired minimum temperature was reached. Freezing temperature 

was -5, -6, and -7 °C, duration of freezing was 24 h. After freezing, temperature was 

gradually returned to +2 °C at a rate of increasing -1 °C h -1 and then incubated for 15 h. 

The shoots were placed into growth chambers with normal conditions as described 

above. The number of injured shoots was determined for each treatment in 30 days 

after freezing. 

For study influence of de-acclimation period on rapeseed cold resistance, acclimated 

shoots were de-acclimated and subjected to freezing temperature with and without 

repeated acclimation. Experiments consisted of three de-acclimation treatments. 

Treatment 1 was de-acclimated for 14 days at 18 °C and placed for the freezing treatment 

without repeated acclimation. Treatment 2 was de-acclimated for 14 days at 

18 °C and repeatedly acclimated for 14 days at 4 °C. Treatment 3 was de-acclimated 

234

for 21 days at 18 °C and repeatedly acclimated for 14 days at 4 °C. At the end of each 

de-acclimation and re-acclimation periods, these treatments were subjected to the 

freezing procedure. The numbers of injured shoots were determined for each treatment 

at 30th day after freezing. 

Experiments were set up in a completely randomized design and repeated three 

times, with at least 40 explants per treatment. 

The data of the investigations were calculated using the computer programme 

STAT 1.55 from “SELEKCIJA” (Tarakanovas, 1999) and ANOVA for EXCEL, 

vers. 2.1. 

Results. The effect of freezing treatment on cold tolerance of winter rapeseed 

shoots after 14 days of acclimation is summarized in Figure 1. 

Shoots subjected to low temperature showed a wide range of frost resistance, 

percent of injured shoots varied with freezing temperature and sucrose level in the 

medium as well as cultivar. Generally, increasing the sucrose level to 6 % increased 

amount of uninjured ‘Elvis’ and ‘Valesca’ shoots. 

Fig. 1. The effect of 14 days acclimation treatment on freezing tolerance 

of winter rapeseed cultivars 

1 pav. Žieminių rapsų atsparumas šalčiui po 14 grūdinimo dienų 

The medium supplemented with 8 % sucrose resulted in significant increasing 

of cold tolerance in ‘Silvia’ shoots. While it was not significant differences in ‘Banjo’ 

shoots injury on medium with 4 % and 6 % of sucrose. 

Following a 14 days de-acclimation period, all cultivars suffered a significant 

reduction in cold tolerance (Fig. 2). 

235

Fig. 2. The effect of 14 days de-acclimation treatment on freezing tolerance 

of winter rapeseed cultivars 

2 pav. Žieminių rapsų atsparumas šalčiui, šaldant ūglius po 14 „atlydžio“ dienų 

Fig. 3. The effect of 14 days re-acclimation treatment followed by 14 days 

de-acclimation period on freezing tolerance of winter rapeseed cultivars 

3 pav. Po 14 „atlydžio“ dienų pakartotinai grūdintų žieminių rapsų ūglių atsparumas šalčiui 

236

A significant loss of cold tolerance was detected in all tested freezing treatments, 

but especially sensitive were shoots subjected to -7 °C temperature. Percent of uninjured 

shoots decreased from 35.3 % (‘Elvis’ on medium supplemented with 8 % sucrose) 

to 49.3 % (‘Valesca’ on medium supplemented with 4 % sucrose) in comparison with 

acclimated shoots on the some media. Increasing sucrose level from 4 to 6 % resulted 

in increasing of uninjured shoots in ‘Banjo’, ‘Elvis’ and ‘Valesca’, while medium 

supplemented with 8 % sucrose was most suitable for ‘Silvia’ shoots. 

Repeated acclimation of shoots after 14 days de-acclimation period had substantial 

positive effects on shoot injury over the de-acclimated shoots at a particular temperature 

across tested cultivars (Fig. 3). After the lowest (-7 °C) temperature treatment, percent 

of uninjured shoots was increased from 4.1 % (‘Elvis’ on medium supplemented with 

8 % sucrose) to 26.1 % (‘Valesca’ on medium supplemented with 4 % sucrose) by 

re-acclimation treatment following 14 days de-acclimation period. Relatively sensitive 

cultivar ‘Silvia’ showed high cold tolerance to -5 °C temperature treatment on 

medium with 8 % sucrose, however, decreasing temperature by 1 °C resulted in rapid 

decreasing of uninjured shoots percent on the same medium. 

A significant reduction in cold tolerance was observed in all tested genotypes after 

re-acclimation followed by 21 days of de-acclimation treatment (Fig. 4). 

Fig. 4. The effect of 14 days re-acclimation treatment followed by 21 days 

de-acclimation period on freezing tolerance of winter rapeseed cultivars 

4 pav. Po 21 „atlydžio“ dienos pakartotinai grūdintų žieminių rapsų ūglių atsparumas šalčiui 

Comparison of the results from Figures 3 and 4 indicated that longer (21 days) 

period of de-acclimation decreased the ability of plants for further cold acclimation 

and their freezing tolerance; however, decreasing degree strongly depended on genotype 

and sucrose level interaction. On average, medium supplemented with 6 % 

237

sucrose resulted in increased ‘Banjo’ and ‘Elvis’ sensitivity to cold treatment, while 

highest amount of injured ‘Valesca’ and ‘Silvia’ shoots was obtained on medium with 

8 % sucrose. 

Discussion. De-acclimation is primarily a response to increasing temperatures, 

and the rate of de-acclimation positively correlates with temperature (Svenning et al., 

1997). The de-acclimation period limits the effectiveness of cold acclimation by reducing 

the amount of energy available for this process (Rapacz, Janowiak, 1998). On 

the other hand, little is known of the potential mechanisms of temperature sensing 

involved in cold de-acclimation. Cold de-acclimation, especially when leading to 

elongating growth promotion, may strongly modify the plant’s ability to cold re-acclimation 

and thus freezing tolerance (Rapacz, 2002). A possible role of photosynthetic 

apparatus during cold de-acclimation was studied in spring and winter cultivars of 

Brassica napus (Rapacz, 2002). Acceleration of elongation growth rate during cold 

de-acclimation and re-acclimation resulted in a deeper loss of frost resistance and in 

a slower re-acclimation rate, respectively. Spring rapeseed started to elongate from 

the second week of the de-acclimation. Following re-acclimation, tested cultivar was 

neither able to recover frost resistance or re-acclimate its photosynthetic apparatus to 

cold (Rapacz, 2002). 

In the present study, there was a remarkable decrease in frost resistance of shoots 

after 14 days de-acclimation period for all tested cultivars. A similar effect of almost 

simultaneous decrease in frost resistance was shown for non-prehardened winter 

rapeseed (Rapacz, 1998). 

Accumulation of soluble carbohydrates is one of the best-known responses of 

plants to cold. It begins early during the response to cold, whereas the time-scale of 

increase in freezing tolerance and stress-gene expression is much longer, which indicates 

that changes in sugar supply may precede acclimation and cold-induced gene 

expression (Tabaei-Aghdaei et al., 2003). An increase in carbohydrate composition 

and in the concentration of sugar-metabolism enzymes has been found during cold 

acclimation in several species (Revilla et al., 2005). During winter, annual species 

maximize the production of sugars with a possible cryoprotective function and accumulate 

sufficient carbohydrate reserves to support basal metabolism and regrowth 

in the spring. Some researchers have found that in cell cultures sugars without cold 

could induce freezing tolerance (Travert et al., 1997; Tabaei-Aghdaei et al., 2003). In 

contrast, the current results showed that addition of sucrose in culture medium in the 

absence of re-acclimation period slightly increased winter rapeseed cold resistance 

but percent of uninjured shoots was very low. 

Most previous studies that have indicated a role of sugars in acclimation to cold, 

found that cold was also necessary (Wanner, Junttila, 1999). Presented results clearly 

demonstrate the strong positive effect of re-acclimation followed after de-acclimation 

period. However, any of tested cultivars did not recover its initial level of frost resistance 

even after shortest (14 days) de-acclimation period. Influence of different sucrose level 

on shoots cold resistance depended from genotype and freezing temperature. 

Conclusions. 1. De-acclimation period resulted in significant loss of winter rapeseed 

shoot cold tolerance. 

2. Exogenous sucrose has positive effect on winter rapeseed cold resistance, but 

238

epeated acclimation is more important for shoots recovery after de-acclimation. 

3. Shoots of tested cultivar are partially able to recover cold resistance after repeated 

14 days acclimation, but percent of uninjured shoots is significantly lower, in 

comparison with shoots without de-acclimation. 

Acknowledgements. Financial support for this research from the Lithuanian 

State Science and Studies Foundation (Agreement No 12/2008) is gratefully acknowledged. 

Gauta 2008 10 20 


References 

1. Badaruddin M., Meyer D. W. 2001. Factors modifying frost tolerance of legume 

species. Crop Science, 41: 1 911–1 916. 

2. Dionne J., Castonguay Y., Nadeau P., Desjardins Y. 2001. Freezing tolerance and 

carbohydrate changes during cold acclimation of green-type annual bluegrass 

(Poa annua L.). Crop Science, 41: 443–451. 

3. Gusta L. V., Wilen R. W., Fu P. 1996. Low-temperature stress tolerance: the role 

of abscisic acid, sugars, and heat-stable proteins. HortScience, 31: 39–46. 

4. Hughes M. A., Dunn M. A. 1996. The molecular biology of plant acclimation to 

low temperature. Journal of Experimental Botany, 47: 291–305. 

5. McClinchey S. L., Kott L. S. 2008. Production of mutants with high cold tolerance 

in spring canola (Brassica napus). Euphytica, 162(1): 18–27. 


in tobacco tissue culture. Physiologia Plantarum, 15: 474–493. 

7. Palonen P., Buszard D. 1997. Current state of cold hardiness research on fruit 

crops. Canadian Journal of Plant Science, 77: 399–420. 

8. Rapacz M., Janowiak F. 1998. Physiological effect of winter rape (Brassica napus 

var. oleifera) prehardening to frost. Journal of Agronomy and Crop Science, 

181: 13–20. 

9. Rapacz M. 1998. Physiological effects of winter rape (Brassica napus var. oleifera) 

prehardening to frost. II. Growth, energy partitioning and water status during 

cold acclimation. Journal of Agronomy and Crop Science, 181: 81–87. 

10. Rapacz M. 2002. Regulation of frost resistance during cold deacclimation and 

reacclimation in oilseed rape. A possible role of PSII redox state. Physiology 

Plantarum, 115: 236–243. 

11. Revilla P., Butron A., Cartea M. E., Malvar R. A., Ordas A. 2005. Breeding 

for cold tolerance. In: M. Ashraf, P. J. C. Harris (eds.), Abiotic Stresses: Plant 

Resistance Through Breeding and Molecular Approaches. Haworth Press, N. Y., 

301–400. 

12. Rife C. L., Zeinali H. 2003. Cold tolerance in oilseed rape over varying acclimation 

durations. Crop Science, 43: 96–100. 

239

13. Svenning M. M., Rosnes K., Junttila O. 1997. Frost tolerance and biochemical 

changes during hardening and dehardening in contrasting white clover populations. 


14. Tabaei-Aghdaei S. R., Pearce R. S., Harrison P. 2003. Sugars regulate cold-induced 

gene expression and freezing-tolerance in barley cell cultures. Journal of 

Experimental Botany, 54(387): 1 565–1 575. 

15. Tarakanovas P. 1999. The Computer System „Selekcija“ for Processing and 

Evaluation of Breeding-Genetical Research Results. Akademija, Kėdainių r. 

16. Travert S., Valerio L., Fouraste I., Boudet M., Teulieres C. 1997. Enrichment in 

specific soluble sugars of two Eucalyptus cell-suspension cultures by various 

treatments enhances their frost tolerance via a non-colligative mechanism. Plant 

Physiology, 114: 1 433–1 442. 

17. Wanner L. A., Junttila O. 1999. Cold-induced freezing tolerance in Arabidopsis. 

Plant Physiology, 120: 391–400. 


„Atlydžio“ ir pakartotinio grūdinimo įtaka žieminių rapsų atsparumui šalčiui 

in vitro 

N. Burbulis, R. Kuprienė, A. Blinstrubienė 

Santrauka 

Žieminis rapsas (Brassica napus L.) – vienas plačiausiai Lietuvoje auginamų augalų. 

Atsparumas šalčiui – vienas pagrindinių veiksnių, ribojančių žieminių rapsų auginimą 

vidutinio klimato regionuose. Lietuvos žemės ūkio universiteto Agrobiotechnologijos 

laboratorijoje tirtas keturių žieminių rapsų veislių atsparumas šalčiui šaldant in vitro 

po „atlydžio“ pakartotinai grūdintus ir negrūdintus ūglius. Visų tyrimo variantų ūgliai 

grūdinti 14 dienų 4 °C temperatūroje. Modeliuojant „atlydžio“ sąlygas, grūdinti ūgliai 

auginti 18 °C temperatūroje 14 ir 21 dieną. Atsparumas šalčiui vertintas šaldant ūglius po 

14 „atlydžio“ dienų be pakartotinio grūdinimo ir pakartotinai grūdinant. Nustatyta, kad 

šaldant ūglius po 14 „atlydžio“ dienų be pakartotinio grūdinimo žieminių rapsų atsparumas 

šalčiui ženkliai mažėjo. Pakartotinai grūdinant po „atlydžio“, šalčio nepažeistų ūglių 

kiekis iš esmės didėjo. Nustatytas teigiamas sacharozės poveikis šalčio nepažeistų ūglių 

kiekiui, tačiau tirtų žieminių rapsų atsparumą šalčiui labiau lėmė pakartotinis grūdinimas. 

Reikšminiai žodžiai: žieminiai rapsai, ūglių pažeidimas, „atlydis“, pakartotinis grūdinimas. 

240




Economic aspects of field pea (Pisum sativum L.) 

cultivation methods – an evaluation 

Beata Szwejkowska 1 , Tomasz Winnicki 1 , Pavelas Duchovskis 2 

1 

Chair of Agrotechnology and Crop Production Management, University of 

Warmia and Mazury in Olsztyn, ul. Oczapowskiego 8, 10-719 Olsztyn, Poland, 

e-mail: tomasz.winnicki@uwm.edu.pl 

2 

Lithuanian Institute of Horticulture, Kauno 30, 54333 Babtai, Kaunas distr., 

Lithuania, e-mail: p.duchovskis@lsdi.lt 

The paper contains an analysis of costs incurred by cultivation of different varieties of 

field pea, including application of several fungicide and insecticide dressings. Attention has 

been paid to the profitability of production and level of costs. It has to be specified that any of 

the tested crop protection measures give notable economic profits. There are large differences 

between the test seed dressing preparations, which are reflected by the economic results 

obtained. The study demonstrated cultivar-related differences in the response of pea plants 

to the test seed dressing chemicals. Application of more effective although not necessarily 

less expensive seed dressings enables farmers to reduce costs in the general production. Pea 

cultivation, due to low pea seed yields, is not very popular in Poland. This means that good 

crop protection measures should be introduced in order to enhance pea yields as well as to 

reduce unit costs. These are essential objectives as the costs of pea production in Poland are 

several-fold higher than prices of imported pea seeds. The calculations presented in the report 

make it possible to understand and monitor the costs, which should enable pea producers to 

attain good financial results. 

Key words: pea, profitability, costs, seed dressing. 

Introduction. Increasing demand for high protein fodder has raised prices of 

soybean meal and leguminous crops, which in turn has improved the profitability of 

cultivating the latter in Poland. Interest in legumes has yet another aspect – these crops 

leave very good stands for aftercrops and reduce soil degradation. Besides, introduction 

of leguminous plants is a recommendable step as the percentage of cereals in arable 

crops in Poland is as high as over 70 %. However, the main reason for growing agricultural 

crops is the profits their production can generate. 

Farmers are rather unwilling to grow leguminous crops because of the unstable 

yields they produce. In wetter years, legumes produce fewer flowers and pods, do not 

mature at the same time and produce too much green matter. In contrast, leguminous 

plants growing in dry years tend to dry out, which means that they shed flower buds 

and pods. Apart from bad weather, other reasons for poor yields are mistakes made in 

241

their cultivation (wrong choice of soil, delayed sowing, number of seeds and depth of 

sowing, wrong cultivation treatments). 

Głowacki (2002) points to the fact that in Poland potential production intensity 

on farms is distinguished by measuring the contribution of labour-consuming crops 

and the actual intensity estimated as a value of outlays per unit of cropped farmland. 

According to Kopeć (1987), production intensity in agriculture should be defined as 

a combination of the level of live labour (man’s labour) and material outlays (seeds, 

fertilizers, plant protection preparations) per land unit. Krasowicz (2004) emphasises 

that economic analysis of costs enables farmers to choose the right production intensity. 

Bochniarz (1988), Księżak et al. (1998), Nalborczyk (1993) claim that seed yields are 

conditioned by a good selection of cultivars as much as the applied cultivation technology, 

which can offset loss in seed yield caused by unfavourable weather conditions 

during the growing season, a factor which often produces a strong effect on pea yields, 

as verified by other research (Szwejkowska, 2004). 

The aim of the present report has been to arrive at an economic evaluation of 

fungicide and insecticide dressing preparations used in cultivation of pea as well as 

the yields of field pea obtained in Poland. 

Object, methods and conditions. Factors of the experiment: 

I – pea cultivars: edible, multipurpose varieties: ‘Brylant’ and ‘Wenus’; fodder 

cultivars: ‘Eureka’ and ‘Marych’. 

II – fungicide and insecticide dressings: 

a. control – no seed dressing, 

b. fungicide dressings: Sarfun T 450 FS and Funaben T 

c. insecticide dressing: SuperHomai 70 DS. 

The experiment was established on pseudo podsolic salty soil, formed from 

medium loam, classified as good wheat complex III a in the Polish soil classification 

system (based on results of experiments conducted by DEPARTMENT of 

AGROTECHNOLOGY and CROP MANAGEMENT). The soil was very abundant 

in phosphorus (P 2 

O 5 

), potassium (K 2 

O) and magnesium (Mg) and its reaction was 6.7. 

The preceding crops comprised cereals, with winter wheat being the immediate crop 

before pea. Mineral fertilization was performed in autumn, with the following rates 

of phosphorus and potassium applied: 40 kg P 2 

O 5 

/ha in the form of triple superphosphate 

(46 %) and 70 kg K 2 

O 5 

in the form of potassium salt (60 %). In spring, nitrogen 

fertilization was applied at 40 kg/ha in the form of ammonium nitrate (34 %). The 

autumn soil cultivation treatments were carried out using a cultivation aggregate. The 

spring treatments comprised smoothing and double harrowing. Seed material was 

dressed with Sarfun T 450 FS DS and Funaben T at a rate of 400 g/100 kg seeds for 

controlling black leg, root rots and various fungi. SuperHomai 70 DS, in the amount 

of 400 g / 100 kg seeds, was applied to prevent black leg, root rots, various species 

of fungi and to deter insects, especially pea aphid. In each year, pea seeds were sown 

in the 1st decade of April, at a spacing of 15 cm, using the following quantities of 

seeds per ha: 347 kg of cv. ‘Brylant’, 276 kg cv. ‘Wenus’, 220 kg cv. ‘Marych’ and 

369 kg cv. ‘Eureka’. The optimum plant stand was 100 emerging seeds/m 2 . Chemical 

protection of the pea plants consisted of Alfalon WP applied at 1.5 l/ha. After harvest, 

pea seeds were dried up to the moisture content of 14 %. 

242

Guidelines for the cost calculations. Analysis of production costs related to each 

pea cultivar was based on the results of a strict field experiment carried out in 2004– 

2005, at the Production and Experimental Station in Bałcyny near Ostróda, Poland. 

The experiment was conducted by the Chair of Agrotechnology and Crop Production 

Management of the University of Warmia and Mazury in Olsztyn. For all the calculations, 

gross prices of production means in 2008 were taken. Particular categories of 

costs and revenue were determined according to the following design: 

1. Value of production 

2. Direct costs 

3. Direct margin 

4. Indirect costs 

5. Farm income 

6. Total costs 

7. Direct margin rate 

8. Revenue rate 

Labour, transport and general costs were not included in the calculation of the 

cultivation costs. 

Results. Costs of tractor and farm machinery work. The cost incurred by 

the use of a tractor was determined according to the machinery use costs calculation 

system worked out by the IBMER in Warsaw, which sets the following costs: depreciation, 

insurance, fuel, oils, repairs, maintenance, storage, etc. The length of time when 

a tractor (81 HP) had to be used was set as 800 hours/year; with 20 years of using a 

tractor, the cost of one labour hour was 57.39 Polish zloty. Unit costs for using tools 

and machines aggregated with a tractor were established according to the data supplied 

by the IBMER. Values of particular cultivation treatments include total hourly cost of 

using a tractor with a machine (Table 1). 

Table 1. Cost calculation of cultivation, plant protection and harvest 

1 lentelė. Žemės dirbimo, augalų apsaugos ir derliaus nuėmimo išlaidų apskaičiavimas 

Unit cost of tractor Unit cost of machine Number of 

labour, Polish zloty labour, Polish zloty working 

ha -1 

Traktoriaus darbo 

valandos išlaidos, 

Lenkijos zlotais ha -1 

ha -1 

Mašinų darbo 

valandos išlaidos, 

Lenkijos zlotais ha -1 

hours 

Darbo 

valandų 

skaičius 

1 2 3 4 5 

Type of treatment 

Technologinė priemonė 

Plough skimming 

Arimas 

Cultivation aggregate + 

PK fertilization 

Kultivavimas + 

tręšimas PK trąšomis 

Harrowing 

Akėjimas 

N fertilization 

Tręšimas N 

57.39 

Value in 

Polish zloty 

Vertė 

Lenkijos 

zlotais 

6.37 2.40 72.68 

9.48 1.3 69.70 

2.01 0.85 59.10 

3.71 0.85 60.54 

243



1 2 3 4 5 

Pea sowing 

33.08 0.75 82.22 

Žirnių sėja 

Afalon spraying 

8.82 0.8 64.45 

Purškimas 

Pea harvest 

12.64 0.8 58.55 

Žirnių nuėmimas 

Pea trashing 

- 277.32 1.1 305.05 

Žirnių valymas 

In total / Iš viso 8.85 772.29 

Economic evaluation of field pea cultivation. The economic evaluation concerned 

three variants of field pea cultivation, which differed in the type of seed dressings 

used to prevent plant diseases and pests. The economic evaluation of pea cultivation 

was based on the average seed yields obtained during the three years of the experiment. 

The calculations were expressed per 1 ha of pea plantation. The yields obtained in the 

course of the two-factor experiment were varied, depending on the cultivar of field 

pea and plant dressing used (Table 2). The other factors did not vary. 

Table 2. Yields of all cultivars depending on seed dressing (t∙ha -1 ) 

2 lentelė. Visų veislių derliaus (t ha -1 ) priklausomumas nuo sėklų apdorojimo 

Seed dressing 

Sėklų apdorojimas 

No seed dressing 

Sėklos neapdorotos 

Cultivar 

Veislė 

‘Brylant’ ‘Wenus’ ‘Marych’ ‘Eureka’ 

Average 

Vidurkis 

3.1 3.0 2.7 3.2 3.0 

Sarfun T 4.8 4.6 3.5 5.0 4.5 

Funaben T 4.6 4.5 3.5 4.9 4.4 

Super Homai 5.1 4.9 4.1 5.6 4.9 

Average 

Vidurkis 

4.4 4.2 3.5 4.7 - 

From the economic standpoint we find that both the value of the harvest and the 

direct costs borne were dependent on crop intensity and the specific response of given 

crop variety to the applied production process. The calculations of costs incurred by 

the cultivation of all the field pea cultivars tested can be seen in Tables 3–6. 

244

Table 3. Cost calculation for growing edible pea ‘Brylant’ depending on a seed 

dressing 

3 lentelė. ‘Brylant’ veislės žirnių auginimo išlaidų apskaičiavimas atsižvelgiant į sėklų 

apdorojimo būdą 

Specification 

Detalizavimas 



Type of seed dressing 


Sarfun 

T 450 FS 

Funaben T SuperHomai 

70 DS 

1 2 3 4 5 

Production value, in total Produkcijos 

5 000.00 7 380.00 7 100.00 7 800.00 

vertė, iš viso 

Product value 

4 340.00 6 720.00 6 440.00 7 140.00 

Produktų vertė 

By-products value 

0 0 0 0 

Šalutinių produktų vertė 

Seed material subsidy 

160.00 160.00 160.00 160.00 

Subsidija sėklinei medžiagai 

Direct subsidy 

500.00 500.00 500.00 500.00 

Tiesioginiai asignavimai 

Production costs per 1 ha of pea plantation 

Produkcijos išlaidos 1 ha žirnių pasėlio 

Direct costs, in total 

1 389.23 1 434.35 1 441.35 1 562.03 

Tiesioginės išlaidos, iš viso 

Seed material (347 kg) 

867.50 867.50 867.50 867.50 

Sėklos 

Mineral fertilization: 

444.33 444.33 444.33 444.33 

Tręšimas mineralinėmis trąšomis 

Ammonium nitrate (117 kg/ha) 138.10 138.10 138.10 138.10 

Amonio nitratas 

Triple superphosphate (87 kg/ha) 148.21 148.21 148.21 148.21 

Trigubas superfosfatas 

Potassium salt (117 kg /ha) 158.02 158.02 158.02 158.02 

Kalio druska 

Organic fertilization 

- - - - 

Tręšimas organinėmis trąšomis 

Crop protection 

77.40 122.52 129.52 250.20 

Augalų apsauga 

Afalon WP (1.5l/ha) 77.40 77.40 77.40 77.40 

Sarfun T 450 FS (1.39 kg/ha) - 45.12 – - 

Funaben T (1.39 kg/ha) - - 52.12 - 

SuperHomai 70 DS (1.39 kg/ha) - - - 250.20 

Direct margin 

3 610.77 5 945.65 5 658.65 6 237.97 

Tiesioginis pelnas 



858.29 858.29 858.29 858.29 

245



Services: 

Aptarnavimas 

Tractor and machinery labour 

Traktoriaus ir mašinų darbas 

Combine labour 

Kombaino darbas 

Farm tax 

Ūkio mokesčiai 

Total costs per 1 ha 

Iš viso išlaidų 1 ha 

Farm income 

Ūkio pajamos 

Direct margin rate 

Tiesioginis pelningumas 

Farm income rate 

Ūkio rentabilumas 

1 2 3 4 5 

- - - - 

467.24 467.24 467.24 467.24 

305.05 305.05 305.05 305.05 

86.00 86.00 86.00 86.00 

2 247.49 2 292.64 2 299.64 2 420.32 

2 752.51 5 087.36 4 800.36 5 379.68 

72.22 80.56 79.70 79.97 

55.05 68.93 67.61 68.97 

Table 4. Cost calculation for growing edible pea ‘Wenus’ depending on a seed 


4 lentelė. ‘Wenus’ veislės žirnių auginimo išlaidų apskaičiavimas atsižvelgiant į sėklų 


Specification 

Detalizavimas 

no seed dressing 

sėklos neapdorotos 

246 



Sarfun T 

450 FS 


70 DS 

1 2 3 4 5 

Production value, in total 

5 860.00 7 100.00 6 960.00 7 520.00 

Produkcijos vertė, iš viso 

Product value 

4 200.00 6 440.00 6 300.00 6 860.00 



- - - - 



160.00 160.00 160.00 160.00 



500.00 500.00 500.00 500.00 


Production costs per 1 ha pea plantation 



Tiesioginės išlaidos, iš viso 1 221.54 1 266.66 1 273.66 1 394.34 


690.00 690.00 690.00 690.00 

Sėklos 

Mineral fertilization 


454.14 454.14 454.14 454.14







Direct margin 






Farm income 

Ūkio pajamos 





1 2 3 4 5 

- - - - 

77.40 122.52 129.52 250.20 

4 638.46 5 833.34 5 686.34 6 125.66 

858.29 858.29 858.29 858.29 

2 079.83 2 124.95 2 131.92 2 252.63 

3 780.17 4 975.05 4 828.05 5 267.37 

79.15 82.16 81.70 81.46 

64.51 70.01 69.37 70.04 

Table 5. Cost calculation for growing edible pea ‘Marych’ depending on a seed 


5 lentelė. ‘Marych’ veislės žirnių auginimo išlaidų apskaičiavimas atsižvelgiant į sėklų 


Specification 

Detalizavimas 





Sarfun T 

450 FS 


70 DS 

1 2 3 4 5 

Production value, in total Produkcijos 

2 901.00 3 656.00 3 656.00 4 063.00 

vertė, iš viso 

Product value 

2 241.00 2 905.00 2 905.00 3 403.00 



- - - - 



160.00 160.00 160.00 160.00 



500.00 500.00 500.00 500.00 



Produkcijai išlaidos 1 ha žirnių pasėlio 


795.54 840.66 847.66 968.34 



264.00 264.00 264.00 264.00 

Sėklos 



454.14 454.14 454.14 454.14 

247







Direct margin: 


Direct costs in total 




Farm income 

Ūkio pajamos 





1 2 3 4 5 

- - - - 

77.40 122.52 129.52 250.20 

2 105.46 2 815.34 2 808.34 3 094.66 

858.29 858.29 858.29 858.29 

1 653.83 1 698.95 1 705.95 1 826.63 

1 603.37 1 957.05 1 950.05 2 236.37 

72.58 77.01 76.81 76.17 

42.99 53.53 53.34 55.04 

Table 6. Cost calculation for growing edible pea ‘Eureka’ depending on a seed 


6 lentelė. ‘Brylant’ veislės žirnių auginimo išlaidų apskaičiavimas atsižvelgiant į sėklų 


Specification 

Detalizavimas 





Sarfun 

T 450 FS 


70 DS 

1 2 3 4 5 

Production value, in total 

3 316.00 4 810.00 4 727.00 5 308.00 

Produkcijos vertė, iš viso 

Product value 

2 656.00 4 150.00 4 067.00 4 648.00 



- - - - 



160.00 160.00 160.00 160.00 



500.00 500.00 500.00 500.00 





854.34 899.46 906.46 1 027.14 



322.80 322.80 322.80 322.80 

Sėklos 



454.14 454.14 454.14 454.14 

248







Direct margin: 


Direct costs in total 




Farm income 

Ūkio pajamos 





1 2 3 4 5 

- - - - 

77.40 122.52 129.52 250.20 

2 461.66 3 910.54 3 820.54 4 280.86 

858.29 858.29 858.29 858.29 

1 712.63 1 757.75 1 764.75 1 885.43 

1 603.37 3 052.25 2 962.25 3 422.00 

74.24 81.30 80.82 80.65 

48.35 63.46 62.67 64.47 

Table 7. Unit cost of production, zloty/100 kg 

7 lentelė. Produkcijos vieneto gamybos išlaidos, zlotais/100 kg 

Specification 


Cultivar 

Veislė 

‘Brylant’ ‘Wenus’ ‘Marych’ ‘Eureka’ 

average 

vidurkis 

72.50 69.33 61.25 53.52 64.15 



Sarfun T 47.76 46.19 48.54 35.16 44.41 

Funaben T 49.99 47.38 48.74 36.02 45.53 

Super Homai 47.46 45.97 44.55 33.67 42.91 

Average 

Vidurkis 

54.43 52.22 50.77 39.59 - 

Discussion. Jasińska and Kotecki (1993) as well as Nalborczyk (1993) point to the 

fact that yield volumes depend mainly on a crop cultivar, climatic conditions and proper 

farming technology. Bangerth (1989), on the other hand, claims that proper supply of 

nutrients and water, next to the plant hormonal economy, are the major factors which 

determine the number of set flowers, and this in turn conditions the yield of seeds. 

Klepacki (1990) suggests that a choice and implementation of a particular 

cultivation technology should be perceived as a decision, which will determine the 

economic result of cultivation as well as the quality and quantity of yields obtained. 

Additionally, he notices that it is difficult to choose the right cultivation technological 

regime as the ultimate result of agricultural production depends also on factors, which 

are outside man’s control, such as environmental conditions, including the weather. 

Kuś (1999) points to the fact that, apart from the agricultural effects produced by an 

applied mineral fertilization regime or other industrial production means, the choice 

249

of an appropriate cultivation technology is conditioned by economic efficiency. The 

aim of intensive cultivation techniques is to maximize yields and profits while possible 

adverse effects on environment caused by excessive use of industrial production 

means are often neglected. Masten et al. (1991), Księżak et al. (1998), Borówczak 

and Grześ (2005) as well as Kuś (1999) raise the point that a comparative analysis of 

the use of different seed dressing preparations proves that higher outlays and costs 

associated with a high-input cultivation technology are less efficient than more economical 

techniques. The present study has demonstrated that higher costs incurred by 

the seed dressing treatments to all the test pea cultivars have brought about increased 

economic value of the yields obtained from the objects treated with the fungicide seed 

dressing SuperHomai 70 DS. Better economic results (as a result of using the seed 

dressing preparations) were obtained in the production of pea seeds from the objects 

treated with the fungicide seed dressing Homai 70 DS compared to those receiving 

Sarfun T 450 FS and Funaben T. Regarding the multipurpose cultivars, the highest 

direct margin was attained by cv. ‘Brylant’, where it was 72 % higher than the control. 

This cultivar, when treated with the seed dressing Sarfun T 450 FS, reached the direct 

margin 65 % higher than the control. As for the field cultivars, the direct margin attained 

the highest value for cv. ‘Eureka’, where it equaled 4,280.86 Polish zloty, i.e. 74 % 

more than the control. Cultivar ‘Marych’ generated a much lower direct margin (47 % 

more than the control). These results should suffice to suggest that any seed dressing 

is recommendable, with SuperHomai 70 DS being the most economically viable. As 

regards the farm income, the divergences were similar, which can be attributed to the 

identical values of the direct costs (Tables 3–6). 

The calculated rates of the direct margin and farm income give a slightly different 

image, as they take into account the relations between the value of revenue and 

margin versus the value of the production output obtained. It can be said that the rates 

of direct margin for all the seed dressings are rather uniform, with Sarfun T 450 FS 

being slightly more advantageous. The rate of the farm income tended to be more 

advantageous when SuperHomai 70 DS had been applied, even though the differences 

were very small. 

Additional application of plant protection chemicals, along with the seed dressing 

SuperHomai 70 DS, made it possible to produce 1 dt o pea seeds at the lowest costs 

(Table 7). The average lowest costs of producing 1 dt of pea seeds was 42.91 Polish 

zloty/dt, being over 33 % lower that the average unit cost of obtaining model yield. 

The lowest cost was generated when growing cv. ‘Eureka’ (33.67 Polish zloty/dt), 

being 37 % lower than the control unit cost. The highest unit cost occurred for cv. 

Brylant (over 72 Polish zloty/dt) under the control conditions. This cost was lowered 

by about 37 % when a seed dressing preparation had been used. 

Conclusions. 1. Any of the tested crop protection measures give notable economic 

profits, such as lower unit costs of making a product and higher profitability per 1 ha 

of field pea plantation. 

2. There are large differences between the test seed dressing preparations, which 

are reflected by the economic results obtained. The best results are achieved when 

SuperHomai 70 DS is used – all the cultivars responded to this preparation by rising 

yields, which generated higher production revenue. Besides, the same seed dressing 

gave the lowest unit cost of using per 1 dt of product. 

250

3. The two seed dressings applied to prevent plant diseases gave similar economic 

effects, although Sarfun T 450 FS proved to be slightly more efficient than Funaben 

T, except when applied to cv. ‘Wenus’. 

4. The study demonstrated cultivar-related differences in the response of pea 

plants to the test seed dressing chemicals. As for the multipurpose pea cultivars, the 

value of generated production was slightly higher than in the case of cv. ‘Brylant’. 

Differences between the fodder varieties were larger, with cv. ‘Eureka’ producing 

better economic results. 

5. Application of more effective although not necessarily less expensive seed 

dressings (for example SuperHomai 70 DS) enables farmers to reduce costs in the 

general production value from 45 % to 31 % in the case of cv. ‘Brylant’, and from 

51 % to 35 % for cv. ‘Eureka’. The differences observed for the other cultivars did 

not exceed 10 %. 

6. Pea cultivation, due to low pea seed yields, is not very popular in Poland. This 

means that good crop protection measures should be introduced in order to enhance 

pea yields as well as to reduce unit costs. These are essential objectives as the costs of 

pea production in Poland are several-fold higher than prices of imported pea seeds. 

Gauta 2008 11 25 


References 

1. Bangreth F. 1989. Dominance among fruits/sinks and the search for correlative 

signal. Phisiol. Plant., 76: 608–614. 

2. Bochniarz J. 1988. Technologia produkcji nasion grochu i sposoby ich wykorzystania 

na cele paszowe. Instrukcja Wdrożeniowa – Instytut Uprawy Nawożenia i 

Gleboznawstwa 147/88. IUNG, Puławy: 82–96. 

3. Borówczak F., Grześ S. 2005. Produkcyjne i ekonomiczne efekty różnej intensywności 

uprawy grochu siewnego. Mat. Konf. “Efektywne i bezpieczne technologie 

produkcji roślinnej”, IUNG, Puławy: 151–152. 

4. Głowacki M. 2002. Regionalne zróżnicowanie intensywności rolnictwa w 

Polsce. Pam. Puł., 130(I): 213–221. 

5. Jasińska Z., Kotecki A. 1993. Rośliny strączkowe. PWN, Warszawa. 

6. Klepacki B. 1990. Organizacyjne i ekonomiczne uwarunkowania postępu technologicznego 

w gospodarstwach indywidualnych. SGGW, Warszawa. 

7. Kopeć B. 1987. Intensywność organizacji w rolnictwie polskim w latach 1960– 

1980. Rocz. Nauk. Rol., 84 G(1): 7–28. 

8. Krasowicz S., 2004. Znaczenie oceny ekonomicznej w badaniach rolniczych. 

Stow. Ekonom. Rol. i Agrobiznesu. Rocz. Nauk.VI(5): 65–70. 

9. Księżak J., Lenartowicz W., Ufnowska J. 1998. Efektywność ekonomiczna wybranych 

technologii produkcji nasion grochu. Rocz. AR Poznań, Rolnictwo, 52: 

5–11. 

10. Kuś J. 1999. Porównanie różnych systemów produkcji roślinnej (konwencjonalny, 

integrowany i ekologiczny). IUNG, Puławy: 28–56. 

251

11. Masten S., Meehan J., Snyder E. 1991. The Cost of organization. Journal of Law, 

Economics and Organization, 7: 1–26. 

12. Nalborczyk E. 1993. Biologiczne uwarunkowania produktywności roślin strączkowych. 

Fragm. Agron., 4: 147–150. 

13. Szwejkowska B. 2004. Wpływ sposobu uprawy na plonowanie grochu siewnego. 

Fragm. Agronom., 3(83): 121–126. 


Žirnių auginimo metodų ekonominių aspektų įvertinimas 

B. Szwejkowska, T. Winnicki, P. Duchovskis 

Santrauka 

Straipsnyje analizuojamos įvairių žirnių veislių auginimo išlaidos, atsižvelgiant į sėklų 

apdorojimą insekticidais ir fungicidais. Rezultatai rodo, kad skirtingų veislių žirniai nevienodai 

reaguoja į sėklų apdorojimą pesticidais. Sėklų beicavimo išlaidų mažinimas neleis ūkininkams 

labai sumažinti galutinės produkcijos gamybos kaštų. Žirnių auginimas Lenkijoje nėra populiarus 

dėl mažo derlingumo. Gera augalų apsauga turi didinti žirnių produktyvumą ir mažinti produkcijos 

vieneto gamybos išlaidas. Vis dėlto žirnių auginimo išlaidos Lenkijoje yra didesnės nei importuotų 

žirnių kaina. Pateikti išlaidų skaičiavimai padeda augintojams siekti geresnių finansinių rezultatų. 

Reikšminiai žodžiai: išlaidos, pelningumas, sėklų apdorojimas, žirniai. 

252




Herbicidų įtaka pirmamečių vaistinių čiobrelių produktyvumui 

ir žaliavos kokybei 

Danguolė Kavaliauskaitė, Edita Dambrauskienė, 

Vytautas Zalatorius, Pranas Viškelis 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, LT-54333 Babtai, Kauno r., 

el. paštas: d.kavaliauskaite@lsdi.lt 

2007 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute buvo atlikti herbicidų Lontrelo 

(v. m. klopiralidas 300 g l -1 ) ir Fiuzilado forte (v. m. fluazifo-p-butilas 150 g l -1 ) veiksmingumo 

bandymai pirmamečių vaistinių čiobrelių pasėlyje. 

Tyrimų metais herbicidas Lontrelas veiksmingai mažino vienamečių dviskilčių piktžolių 

skaičių. Efektyviausiai vienamečių dviskilčių piktžolių skaičių pirmamečių vaistinių čiobrelių 

pasėlyje sumažino Lontrelo 0,5 l ha -1 norma: piktžolių skaičius pasėlyje sumažėjo 75,3 %. 

Jautriausios piktžolės buvo: bekvapis šunramunis (Matricaria inodora L.), rausvažiedė notrelė 

(Lamium purpureum L.), smulkiažiedė galinsoga (Galinsoga parviflora Cav.), daržinė 

žliūgė (Stellaria media L.), dirvinė veronika (Veronika arvensis L.) ir paprastoji žilė (Senecio 

vulgares L.). Herbicidas Fiuziladas forte (v. m. fluazifo-p-butilas 150 g l -1 ) iš esmės sumažino 

paprastųjų rietmenių (Echichloa crus-galli L.) skaičių pirmamečių vaistinių čiobrelių pasėlyje. 

Fiuzilado forte 1,5 ir 2,0 l ha -1 normos buvo iš esmės veiksmingesnės už 1,0 l ha -1 normą 

naikinant paprastąsias rietmenes pirmamečių čiobrelių pasėlyje. 

Pirmamečių vaistinių čiobrelių žalios masės derlius iš esmės nepakito. Bendro cukrų 

kiekio, askorbo rūgšties, tirpių sausųjų medžiagų, nitratų, sausųjų medžiagų ir eterinių aliejų 

kiekis pirmamečių vaistinių čiobrelių vaistinėje žaliavoje iš esmės nesumažėjo. 

Reikšminiai žodžiai: herbicidai, pesticidų likučiai, piktžolės, vaistinis čiobrelis, žaliavos 

kokybė. 

Įvadas. Lietuvoje yra palankios sąlygos auginti vaistažoles pramoniniu būdu ir 

plėsti jų plotus (Viškelis ir kt., 2003). Versliniuose laukuose, kur auginamų vaistažolių 

plotai siekia kelis hektarus ir daugiau, sunku apsieiti be cheminės apsaugos. Dėl 

moksliniais tyrimais pagrįstų darbų stokos vaistažolių augintojams ir perdirbėjams 

kyla problemų, nes vaistinių ir aromatinių augalų žaliavos kokybei keliami dideli 

reikalavimai. Dažnai tenka remtis užsienio šalių tyrėjų mokslo darbais ir jų sukaupta 

patirtimi, nes mūsų šalyje tokių darbų mažai. Pastaruoju metu Lietuvos sodininkystės 

ir daržininkystės instituto bazėje atliekami mokslo tiriamieji darbai, nagrinėjantys pramoninio 

vaistinių ir aromatinių augalų auginimo aktualijas (Dambrauskienė, 2008). 

Vaistiniai čiobreliai gerai žinomi farmacijos pramonėje, todėl jų žaliava visada 

paklausi. Šie vertingų gydomųjų savybių turintys augalai turi ir augintojams nepalankų 

253

trūkumą: kadangi jie yra daugiamečiai puskrūmiai, išaugina nedaug žalios masės 

(Baranauskienė ir kt., 2003). Siekiant padidinti šių augalų produktyvumą, taikomos 

intensyvios auginimo technologijos, optimizuojama vaistinių čiobrelių mineralinė 

mityba, naikinamos piktžolės (Dambrauskienė, 1999; Kavaliauskaitė ir kt., 2008, 

Дамбраускене ir kt., 2008). 

Daugelio Vakarų Europos šalių vaistažolių plantacijose nerekomenduojama 

naudoti jokių pesticidų, tačiau kaimyninėse panašaus klimato ir ūkinės situacijos 

šalyse kai kurių vaistinių augalų plantacijos herbicidais yra purškiamos. Vaistiniai 

čiobreliai – vieni tokių augalų. Herbicidais jų pasėliai purškiami pirmaisiais auginimo 

metais. Manoma, kad tuo laikotarpiu panaudoti herbicidai neigiamos įtakos vaistinės 

žaliavos vidinei kokybei neturės (vaistiniai čiobreliai yra daugiamečiai augalai, jų 

antžeminė dalis vaistinei žaliavai ruošti pradedama pjauti dažniausiai tik nuo antrųjų 

augimo metų). 

Vaistinių čiobrelių pasėliuose tinkami naudoti herbicidai yra šie: Stompas, 

Fiuziladas forte ir Lontrelas. 

Herbicidas Stompas (v. m. pendimetalinas 330 g l -1 ) tinkamas naudoti prieš 

sodinant vaistinius čiobrelius. Tai sisteminio atrankinio veikimo herbicidas, kuriam 

jautrios vienametės vienaskiltės ir vienametės dviskiltės piktžolės. Varpinėms piktžolėms 

naikinti pirmamečių vaistinių čiobrelių pasėliuose tinka herbicidas Fiuziladas 

forte (v. m. fluazifo-p-butilas 150 g l -1 ). Tai atrankinio veikimo sisteminis herbicidas, 

kuriam jautrūs paprastieji varpučiai, paprastosios rietmenės, dirvinės smilguolės, šerytės 

ir tuščiosios avižos. Juo galima purkšti vaistinių čiobrelių pirmųjų vegetacijos 

metų pasėlius, kai piktžolės turi 2–4 lapelius. Herbicidas Lontrelas (v. m. klopiralidas 

300 g l -1 ) – sisteminis herbicidas, į augalus patenkantis per lapus ir šaknis. Jam yra 

jautrios ne tik vienametės dviskiltės piktžolės – ramunės, rūgčiai, paprastosios žilės, 

smulkiažiedės galinsogos, juodosios kiauliauogės, bet ir daugiametės dviskiltės – dirvinės 

usnys, dirvinės pienės, paprastieji kiečiai, kiaulpienės. 

Darbo tikslas – įvertinti herbicidų Lontrelo ir Fiuzilado forte efektyvumą pramoniniuose 

vaistinių čiobrelių laukuose ir jų įtaką čiobrelių žaliavos kokybei. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Pirmamečiai vaistiniai čiobreliai į bandymų 

lauką pasodinti daigų sodinamąja pirmąjį birželio dešimtadienį 70 × 30 cm atstumais. 

Augalų priešsėlis – juodasis pūdymas. Dirvožemis – priesmėlis ant lengvo priemolio 

karbonatingasis sekliai glėjiškas išplautžemis (IDg 8-k, / Calc(ar)i – Epihypogleyc 

Luvisolls – LVg-p w cc). Armuo – 22–25 cm storio, mažai humusingas (1,58 %), neutralus 

(pH KCL 

7,0). Apskaitinio laukelio plotas – 8,4 m 2 (ilgis – 6 m, plotis – 1,4 m). 

Bandymo variantai kartoti po tris kartus. Laukeliai pakartojimuose išdėstyti randomizuotai. 

Atlikti du herbicidų veiksmingumo pirmamečių vaistinių čiobrelių pasėliuose 

tyrimai. Herbicidai buvo purkšti pagal schemas: 

I. Herbicido Lontrelo veiksmingumo pirmamečių vaistinių čiobrelių pasėliuose 

tyrimas 

1. Nepurkšta (ravėta) 

2. Lontrelas 0,1 l ha -1 



254

II. Herbicido Fiuzilado forte veiksmingumo pirmamečių vaistinių čiobrelių pasėliuose 

tyrimai 

1. Nepurkšta (ravėta) 

2. Fiuziladas forte 1,0 l ha -1 

3. Fiuziladas forte 1,5 l ha -1 

4. Fiuziladas forte 2,0 l ha -1 . 

Piktžolių rūšinė sudėtis nustatyta kiekvieno laukelio 4 vietose, 0,25 m -2 ploteliuose, 

einant įstrižai lauko, po purškimo herbicidais praėjus 14 dienų. 

Pirmamečių vaistinių čiobrelių derlius nuimtas pirmąjį spalio dešimtadienį. 

Augalų cheminė sudėtis nustatyta tiriant šviežią žaliavą Lietuvos sodininkystės ir 

daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijoje. Pjauta čiobreliams 

masiškai žydint. Eteriniai aliejai nustatyti hidrodistiliacijos metodu Clevengerio tipo 

aparatu, bendras cukrų kiekis – Bertrano metodu (AOAC, 1990), tirpios sausosios 

medžiagos – refraktometru, askorbo rūgštis – titruojant 2,6-dichlorfenolindofenolio 

natrio druskos tirpalu (Epмaкoв, 1987), nitratai – potenciometriškai jonoselektyviu 

elektrodu (Metodiniai nurodymai, 1990). Herbicidų likučių kiekis nustatytas Lietuvos 

žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų centre. Tyrimų duomenys statistiškai 

įvertinti ANOVA programa (Tarakanovas, Raudonius, 2003). 

Rezultatai. Visuose pirmamečių čiobrelių laukeliuose, nupurškus herbicidais, 

vienamečių dviskilčių piktžolių skaičius, palyginti su nepurkštais laukeliais, sumažėjo 

iš esmės. Mažiausiai (66,4 %) piktžolių žuvo po sėjos išpurškus Lontrelo 0,1 l ha -1 

normą. Lontrelo 0,3 l ha -1 norma buvo labai veiksminga: žuvo 69,2 % vienamečių 

dviskilčių piktžolių. Efektyviausiai vienamečių dviskilčių piktžolių skaičių mažino 

(net 75,3 %) Lontrelo 0,5 l ha -1 norma (1 lentelė). 

1 lentelė. Herbicido Lontrelo įtaka piktžolių skaičiui pirmamečių čiobrelių pasėlyje 

Table 1. Influence of herbicide Lontrel on weed number in the crop of first year thyme 

Variantai 

Variants 

Nepurkšta (ravėta) 

Unsprayed (weeded) 

Bendras piktžolių 

skaičius, vnt. m -2 

Total weed number, 

unt. m -2 

255 


Vienametės dviskiltės piktžolės 

Annual dicotyledonus weeds 

vnt. m -2 

unt. m -2 

sumažėjo 

decreased, % 

45,0 36,5 - 

Lontrelas 0,1 l ha -1 12,75* 12,25* 66,4 

Lontrelas 0,3 l ha -1 11,75* 11,25* 69,2 

Lontrelas 0,5 l ha -1 15,0* 9,0* 75,3 

* iš esmės mažiau negu nepurkštame variante (R 05 

) 

* essentially less than in unsprayed variant (LSD 05 

) 

Tyrimų metais pirmamečių čiobrelių pasėlyje vyravo šios vienamečių dviskilčių 

piktžolių rūšys: bekvapis šunramunis (Matricaria inodora L.), trikertė žvaginė 

(Capsella bursa-pastoris L.), rausvažiedė notrelė (Lamium purpureum L.), smulkiažiedė

galinsoga (Galinsoga parviflora Cav.), daržinė žliūgė (Stellaria media L.), dirvinė 

veronika (Veronika arvensis L.) ir paprastoji žilė (Senecio vulgares L.). Jautriausios 

visoms herbicido Lontrelo tirtoms normoms buvo r. notrelė, b. šunramunis, d. veronika 

ir s. galinsoga. P. žilė labai jautri buvo 0,3 ir 0,5 l ha -1 normoms: šių piktžolių skaičius 

pasėlyje sumažėjo atitinkamai 94 ir 100 %. D. žliūgė labai jautri buvo tik didžiausiai 

(0,5 l ha -1 ) Lontrelo normai: šių piktžolių skaičius pasėlyje sumažėjo 100 %, o t. žvaginė 

ir didžiausiai Lontrelo normai buvo tik vidutiniškai jautri (63 %) (2 lentelė). 

2 lentelė. Pagrindinių piktžolių rūšių sumažėjimas (%) pirmamečių čiobrelių 

pasėlyje 

Table 2. Decrease of the main weed sorts in the crop of first year thyme 

Variantai 

Variants 

Red deadnettle 

(Lamium purpureum 

L.) 

Common chickweed 

(Stellaria media L.) 

Scentless mayweed 

(Matricaria inodora L.) 

256 

Shepherd’s purse (Capsella 

bursa-pastoris L.) 

Corn speedwell 

(Veronika vulgares L.) 


Gallant soldier (Galinsoga 

parviflora Cav.) 

Common groundsel 

(Senecio vulgares L.) 

Nepurkšta (ravėta) - - - - - - - 


Lontrelas 0,1 l ha -1 100 16 72 36 100 75 50 

Lontrelas 0,3 l ha -1 75 50 87 42 100 100 94 

Lontrelas 0,5 l ha -1 100 100 100 63 100 100 100 

3 lentelė. Herbicido Fiuzilado forte įtaka piktžolių skaičiui pirmamečių čiobrelių 

pasėlyje 

Table 3. Influence of herbicide Fiuzilad forte on weed number in the crop of first year 

thyme 

Variantai 

Variants 

Bendras piktžolių 

skaičius, vnt. m -2 

Total weed number, 

unt. m -2 


Paprastoji rietmenė 

Barynard grass 

(Echinochloa crus-galli L.) 

vnt. m -2 

sumažėjo 

unt. m -2 

decreased, % 


43 17,25 - 


Fiuziladas forte 1,0 l ha -1 24,5 7,5* 56,5 

Fiuziladas forte 1,5 l ha -1 19,75 2,25** 86,9 

Fiuziladas forte 2,0 l ha -1 19,75 1,0** 94,2 

* iš esmės mažiau negu nepurkštame variante (R 05 

) 

* essentially less than in unsprayed variant (LSD 05 

) 

** iš esmės mažiau negu variante, purkštame Fiuzilado forte 1,0 l ha -1 norma 

** essentially less than in variant sprayed with Fiuzilad forte 1,0 l ha -1 rate

Priešvarpinis herbicidas Fiuziladas forte bendrą piktžolių skaičių sumažino tiek, 

kiek sumažino vienamečių ir daugiamečių vienaskilčių piktžolių skaičių pirmamečių 

čiobrelių pasėlyje. Tyrimų metais pasėlyje vyravo viena vienamečių vienaskilčių 

piktžolių rūšis – paprastoji rietmenė (Echinochloa crus-galli L.). P. rietmenė buvo 

labai jautri fiuzilado forte 1,5 ir 2,0 l ha -1 normoms: šių piktžolių skaičius pasėlyje 

sumažėjo atitinkamai 86,9 ir 94, 2 %. Visos tirtos herbicido Fiuzilado forte normos p. 

rietmenių skaičių pasėlyje sumažino iš esmės, o 1,5 ir 2,0 l ha -1 normos buvo iš esmės 

veiksmingesnės už 1,0 l ha -1 normą (3 lentelė). Herbicidų likučių kiekis pirmamečių 

vaistinių čiobrelių žaliavoje leistinų ribų neviršijo. 

4 lentelė. Vaistinių čiobrelių žaliosios masės derlius 

Table 4. Medicinal thyme fresh weight yield 

I 

Variantas 

Variant 



Derlius 

Yield, t ha -1 

2,95 

Lontrelas 1,0 l ha -1 2,80 



II 



2,95 

Fiuziladas forte 1,0 l ha -1 3,16 



R 05 

/ LSD 05 

0,465 


Vaistinių čiobrelių žaliava pirmaisiais auginimo metais buvo nupjauta spalio pradžioje. 

Vėlesniais auginimo metais per vegetacijos sezoną gaunami du žolės derliai: 

masinio žydėjimo metu gegužės–birželio mėnesiais ir atžėlus augalams rugsėjo–spalio 

mėnesiais, tuomet ir suminis metų derlius yra didesnis. Pirmaisiais čiobrelių augimo 

metais produktyvumas nėra didelis, nes vaistiniai čiobreliai – neaukšti daugiamečiai 

puskrūmiai, lapija negausi, o žiedynų beveik nėra. 2007 metų duomenimis vaistinių 

čiobrelių žalios masės derlius buvo apie 3 t ha -1 , esminių skirtumų tarp bandymo 

variantų nenustatyta (4 lentelė). 

257

5 lentelė. Biocheminė pirmamečių vaistinių čiobrelių sudėtis 

Table 5. Biochemical composition of the first year medicinal thyme 


Variantas 

Variant 

Bendras cukrų kiekis 

Total sugars, % 

Tirpios sausosios 

medžiagos 

Dry soluble solids, % 

Askorbo rūgštis 

Ascorbic acid, 


Nitratai 

Nitrates, mg kg -1 

Sausosios medžiagos 

Dry matter, % 

Eteriniai aliejai 

Essential oils, % 

I. 

Nepurkšta (ravėta) 3,06 9,4 8,2 470 29,1 0,51 


Lontrelas 1,0 l ha -1 2,73 8,0 8,0 521 27,8 0,53 

Lontrelas 0,3 l ha -1 2,65 8,8 8,4 483 28,7 0,51 

Lontrelas 0,5 l ha -1 2,59 9,5 8,0 519 31,2 0,52 

II. 

Nepurkšta (ravėta) 3,06 9,4 8,2 470 29,1 0,51 


Fiuziladas forte 1,0 l ha -1 3,05 8,8 8,4 462 27,5 0,53 



R 05 

/ LSD 05 

0,492 1,67 0,83 66.5 4,89 0,035 

Aptarimas. Vaistinių čiobrelių pasėlių piktžolėtumas yra didelė problema ne 

tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse – Lenkijoje, Kanadoje (Czarnecki ir Załęcki, 1990; 

Michaud ir kt., 1993). Mes tyrėme, kaip vienamečių dviskilčių piktžolių skaičių mažina 

herbicidas Lontrelas (v. m. klopiralidas), kiti tyrėjai bandė spręsti šią problemą tirdami 

herbicidus Goltiksą (v. m. metamitronas) (Kucharski ir Mordalski, 2005; Kwiatkowski 

ir Kołodziej, 2005) ar etalfluraliną (Michaud ir kt., 1993). Mūsų tyrimų duomenys 

rodo, kad purškiant pirmamečių čiobrelių pasėlį herbicidais Lontrelu ir Fiuziladu forte, 

galima efektyviai sumažinti vienamečių dviskilčių ir vienaskilčių piktžolių skaičių, 

nepabloginant vaistinių čiobrelių derliaus ir kokybės (5 lentelė). Panašūs tyrimų rezultatai 

buvo gauti ir užsienio šalyse (Kwiatkowski, 2007; Michaud ir kt., 1993). 

Išvados. 1. Vaistinių čiobrelių, purkštų herbicidais Lontrelu (v. m. klopiralidas) 

ir Fiuziladu forte (v. m. fluazifo-p-butilas 150 g l -1 ), žalios masės derlius iš esmės 

nepakito. 

2. Bendro cukrų kiekio, askorbo rūgšties, tirpių sausųjų medžiagų, nitratų, sausųjų 

medžiagų ir eterinių aliejų kiekis pirmamečių vaistinių čiobrelių, purkštų herbicidais 

Lontrelu (v. m. klopiralidas) ir Fiuziladu forte (v. m. fluazifo-p-butilas 150 g l -1 ), 

vaistinėje žaliavoje iš esmės nesumažėjo. 

3. Efektyviausiai (75,3 %) vienamečių dviskilčių piktžolių skaičių pirmamečių 

vaistinių čiobrelių pasėlyje mažino Lontrelo (v. m. klopiralidas) 0,5 l ha -1 norma. 

Jautriausios jai buvo šios piktžolės: bekvapis šunramunis (Matricaria inodora L.), 

258

ausvažiedė notrelė (Lamium purpureum L.), smulkiažiedė galinsoga (Galinsoga 

parviflora Cav.), daržinė žliūgė (Stellaria media L.), dirvinė veronika (Veronika arvensis 

L.) ir paprastoji žilė (Senecio vulgares L.). 

4. Visos tirtos herbicido Fiuzilado forte (v. m. fluazifo-p-butilas 150 g l -1 ) normos 

paprastųjų rietmenių (Echichloa crus-galli L.) skaičių pirmamečių čiobrelių pasėlyje 

sumažino iš esmės, o 1,5 ir 2,0 l ha -1 normos buvo iš esmės veiksmingesnės už 

1,0 l ha -1 normą. 

Gauta 2008 11 27 


Literatūra 

1. AOAC. 1990. Official Methods of Analysis. Arlington, 17: 1 001. 

2. Baranauskienė R., Venskutonis P. R., Viškelis P., Dambrauskienė E. 2003. 

Influence of Nitrogen Fertilizers on the Yield and Composition of Thyme (Thymus 

vulgaris). Journal of Agricultural and Food chemistry, 51: 7 751–7 758. 

3. Czarnecki M., Załęcki R. 1990. Selection of herbicides in garden thyme cultivation 

(Thymus vulgaris L.). Herba Polonica, 36(1/2): 13–18. 

4. Dambrauskienė E. 2008. Aromatinių ir vaistinių augalų biocheminių tyrimų raida 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Sodininkystė ir daržininkystė, 

27(3): 327–334. 

5. Dambrauskienė E., Viškelis P., Venskutonis R. 1999. Azoto trąšų įtaka pirmamečių 

čiobrelių derliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, 18(3): 107–112. 

6. Kavaliauskaitė D., Dambrauskienė E., Zalatorius V. 2008. Herbicidų panaudojimo 

galimybės ruošiant laukus vaistažolėms auginti. Sodininkystė ir daržininkystė, 

27(1): 123–129. 

7. Kucharski W. A., Mordalski R. 2005. Evaluation of the possibilities of application 

of Goltix 700 SC during garden thyme (Thymus vulgaris L.) cultivation for 

raw material. Prog Plant Project, 45: 828–830. 

8. Kwiatkowski C. 2007. Evaluation of chemical and mechanical ways for weed 

control in garden thyme (Thymus vulgaris L.) growing for herbs. Herba Polonica, 

53(3): 202–206. 

9. Kwiatkowski C., Kołodziej B. 2005. The effect of forecrop and protection method 

on the canopy weed infestation and raw material quality of thyme (Thymus 

vulgaris L.). Ann UMCS, 60: 175–184. 

10. Metodiniai nurodymai nitratams nustatyti augalininkystės produkcijoje. 1990. 

Vilnius. 

11. Michaud M., Gosselin A., Tremblay N., Benoit D., Belanger A., Desroches B. 

1993. Effect of a herbicide and two plant densities on the yield of medicinal 

plants grown in Quebec (Canada). Acta Hort, 331: 18. 




259

13. Viškelis P., Bobinas Č., Dambrauskienė E. 2003. Measures for development of 

medicinal and spice herbs production in Lithuania. Sodininkystė ir daržininkystė, 

22(4): 220–224. 

14. Дамбраускене Е., Каваляускайте Д., Залаторюс В., Рубинскене М. 2008. 

Освоение новых земель под лекарственные растения. Овощеводство, 15: 

286–291. 

15. Ермаков А. И. 1987. Методы биохимического исследования растений. 

Ленинград. 


Influence of herbicides on the productivity and raw material quality of the 

first year medicinal thyme 

D. Kavaliauskaitė, E. Dambrauskienė, V. Zalatorius, P. Viškelis 

Summary 

There were carried out investigations of the efficiency of herbicides Lontrel 

(v. m. klopiralidas 300 g l -1 ) and Fiuzilad forte (v. m. fluazifo-p-butilas 150 g l -1 ) in the 

crop of first year medicinal thyme at the Lithuanian Institute of Horticulture in 2007. 

During the years of investigation herbicide Lontrel effectively diminished the number of annual 

dicotyledonus weeds. Lontrel rate 0,5 l ha -1 diminished the number of annual dicotyledonus 

weeds most effectively – up to 75.3 %. The most susceptible weeds were these: scentless mayweed 

(Matricaria inodora L.), red deadnettle (Lamium purpureum L.), gallant soldier (Galinsoga 

parviflora Cav.), common chickweed (Stellaria media L.), corn speedwell (Veronika arvensis L.) 

and common groundsel (Senecio vulgares L.). Herbicide Fiuzilad forte (v. m. fluazifo-p-butilas 

150 g l -1 ) significantly decreased the number of barynard grass (Echichloa crus-galli L.) in the 

crop of the first year medicinal thyme. Destroying barynard grass in the crop of first year medicinal 

thyme Fiuzilad forte 1.5 and 2.0 l ha -1 rates essentially were more effective than the rate 1.0 l ha -1 . 

First year medicinal thyme fresh weight yield essentially didn’t change. The amount of 

total sugars, ascorbic acid, dry soluble solids, nitrates, dry matter and essential oils in the herb 

material of the first year thyme essentially didn’t decrease. 

Key words: herbicides, pesticide residues, weeds, medicinal thyme, raw material quality. 

260




Morfologinis ir genetinis žolinių bijūnų polimorfizmas 

Ingrida Mažeikienė, Vidmantas Stanys, 

Šarūnė Morkūnaitė-Haimi, Gražina Stanienė 


el. paštas: mazeikiene@hotmail.com 

Plečiant Paeonia genties požymių įvairovę, svarbu atsirinkti hibridizacijai kiek galima 

toliau vienas nuo kito morfologiškai ir genetiškai nutolusius individus. Bijūnų palyginimas 

vien tik pagal išorinius požymius neleidžia įvertinti, kiek genetiškai viena nuo kitos nutolusios 

rūšys ar veislės, turinčios gana panašius morfologinius požymius. 2003–2007 metais 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute ištirtas morfologinis ir genetinis 17 individų, 

priklausančių skirtingoms introdukuotų žolinių Paeonia genties augalų rūšims, Lietuvoje 

bei Vakarų Europoje sukurtoms bijūnų veislėms ir hibridams, polimorfizmas. Naudojant 

APPD žymenis, pagal 19 požymių nustatytas tarpusavio genetinis panašumas ir morfologinis 

giminingumas. Binarinių morfologinių duomenų matrica buvo sudaryta pagal 83 požymių 

vertinimo duomenis. Bijūnų bendrosios DNR polimorfiniai fragmentai pagausinti su dešimt 

oligonukleotidinių pradmenų. Bendras skirtingo dydžio DNR fragmentų kiekis svyravo nuo 

11 iki 24, o jų dydis buvo nuo 120 iki 2 400 bp. Bijūnų genetinio atstumo ir tapatumo reikšmės 

apskaičiuotos pagal 160 išryškintų DNR fragmentų. Parodyta, kad bijūnai, kultivuojami LSDI 

dekoratyvinių augalų kolekcijoje, išsiskyrė didele morfologinių požymių įvairove. Ištirtos 

Paeonia rūšys ir veislės pasirodė skirtingai polimorfiškos ir pagal morfologinius, ir pagal 

genetinius požymius. 

Reikšminiai žodžiai: APPD, genotipas, morfologiniai požymiai, Paeonia, polimorfizmas. 

Įvadas. Pagal kilmę bijūnai priskiriami prie archainių, kreidos periodu susiformavusių 

augalų. Bijūninių šeimai yra priskiriama viena Paeonia gentis, kuriai 

priklauso apie 40 Viduržemio jūros pakrantėse, Europoje, Kaukaze, Rytų Azijoje 

natūraliai paplitusių rūšių, o dvi rūšys kilusios iš Šiaurės Amerikos (Stern, 1946). 

Paeonia genties padėtis augalų sistematikoje ilgai buvo ginčytinas objektas (Bigger 

ir kt., 1955; Kemularija-Natadze, 1958). Dabar dėl bijūnų savitos embriogenezės, 

žiedadulkių sandaros ir chromosomų skaičiaus yra išskirta monotipinė Paeoniaceae 

Rudolphi šeima, priskirta monotipiniam poeiliui Paeoniales Heintze. Tačiau iki šiol 

nėra galutinai išsiaiškintas rūšių tarpusavio giminingumas. Daugelis bijūnų rūšių į 

Lietuvą buvo introdukuotos iš Vakarų Europos ir lietuvių literatūroje J. Strazdo aprašomos 

nuo 1930 m. Dekoratyviniuose želdiniuose plačiau paplitusios ne bijūnų rūšys, 

bet selekcininkų sukurtos veislės, išsiskiriančios dekoratyviais žiedais ir kero forma. 

261

Lietuvoje O. Skeivienė atliko veislių kryžminimus ir atrinko keletą perspektyvių 

P. lactiflora sėjinukų, iš kurių trys – ‘Garbė Motinai’, ‘Profesorius K. Grybauskas’ 

ir ‘Virgilijus’ – pripažinti veislėmis (Žliobienė ir kt., 1985). Plečiant bijūnų požymių 

įvairovę, selekcininkui svarbu atsirinkti hibridizacijai kiek galima toliau vienas nuo 

kito morfologiškai ir genetiškai nutolusius individus. Pagal morfologinius požymius 

galima spręsti apie veislių ar rūšių giminingumą, bet to nepakanka atsirenkant selekcijai 

viena nuo kitos genetiškai nutolusias veisles (Hosoki ir kt., 1997 a). Parodyta, kad 

morfologiškai gana panašios veislės ar rūšys gali būti gan skirtingos genetiškai, todėl 

tinkamesnės hibridizacijai (Hosoki ir kt. 1997 b). Pernelyg toli genetiškai nutolusių 

individų kryžminimas yra komplikuotas arba visai neįmanomas. 

Morfologiniai žolinių bijūnų tyrimai LSDI dekoratyvinių augalų kolekcijoje 

pradėti 1996 metais (Antanaitiene, Stanienė, 2001). Genetiniai tyrimai atsitiktinai 

pagausintos polimorfinės DNR (APPD) metodu buvo sėkmingai panaudoti tiriant kai 

kurių Paeonia genties augalų – P. suffruticosa (Pei ir kt., 1995), P. suffruticosa var. 

spontanea veisles (Hosoki ir kt., 1997 c), Paeonia sect. Mountan DC (Zouy-Ping 

ir kt., 1999) – genetinį giminingumą ar juos identifikuojant. Lietuvoje sukurtų veislių 

ir kitų introdukuotų veislių ir rūšių morfologinis ir genetinis giminingumas iki šiol 

tirtas nebuvo. 

Darbo tikslas – ištirti introdukuotų bijūnų rūšių ir Lietuvoje bei Europoje sukurtų 

veislių ir hibridų, auginamų LSDI kolekcijoje, morfologinių požymių ir genetinį 

polimorfizmą, nustatyti atskirų genotipų tarpusavio ryšius. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. 2003–2007 metais pagal išorinius požymius 

vertinta ir genetiškai tirta 10 Paeonia rūšių ir 7 veislės, introdukuotos į LSDI 

dekoratyvinių augalų kolekciją: du P. lactiflora rūšies pavyzdžiai, dvi P. officinalis 

rūšies sodinės formos alba plena ir rosea plena, P. tenuifolia ir šios rūšies var. plena, P. 

peregrina, P. daurica, P. anomala, P. veitchii, penkios O. Skeivienės sukurtos P. lactiflora 

veislės ir hibridai – ‘Garbė Motinai’, ‘Virgilijus’, ‘Profesorius K. Grybauskas’, 

‘Maironis’, ‘Darius Girėnas’, ir dvi pasaulyje paplitusios prancūzų selekcijos veislės 

‘Sarah Bernhard’ ir ‘Festiva Maxima’. 

1 lentelė. Požymiai, pagal kuriuos buvo vertinti bijūnų genties augalai 

Table 1. Characteristics used to describe peony genus plants 

Kero 

Habit: 

forma 

form 

aukštis 

height 

Bijūnų požymiai 

Augalų požymių vertinimo kriterijai 

Characteristics of peony 

Criterion of plant characteristic evaluation 

1 2 

Kompaktiškas, pusiau išsidraikęs, išsidraikęs 

Compact, semi scattered, scattered 

Labai žemi – iki 40 cm, žemi – 41–60 cm, vidutiniai 

– 61–80 cm, aukšti – 81–100 cm, labai aukšti – 

daugiau kaip 100 cm 

Very low – up to 40 cm, low – 41–60 cm, average – 

61–80 cm, high – 81–100 cm, very high – more than 

100 cm 

262



žiedstiebio storis prie pagrindo 

flower-stem at the base 

generatyvinių stiebų kiekis 

number of generative stems 

vegetacijos trukmė 

vegetation duration 

atsparumas ligoms ir kenkėjams (1–5 

balai) 

resistance to diseases and pests (1–5 

scores) 

atsparumas pavasario šalnoms (1–5 

balai) 

resistance to spring frosts (1–5 scores) 

Žiedo 

Flower: 

forma 

form 

skersmuo 

diameter 

vytis 

sex 

vainiklapių spalva 

colour of petals 

purkos spalva 

colour of stigma 

kuokelio kotelio spalva 

colour of the stem of stamen 

kuokelio kotelio ilgis 

length of the stem of stamen, cm 

1 2 

Ploni – 0,7–0,9 cm, vidutiniai – 1,0–1,2 cm; stori – 

1,3–1,5 cm 

Thin – 0.7–0.9 cm, average – 1.0–1.2 cm, thick – 

1.3–1.5 cm 

Mažas – iki 50 proc., vidutinis – 51–75 proc., gausus 

– 75 proc. 

Small – up to 50 %, average – 51–75 %, abundant – 

75 % 

Trumpa – iki 90 d., vidutinė – 90–120 d., ilga – daugiau 

kaip 120 d. 

Short – up to 90 days, average – 90–120 days, long – 

more than 120 days 

Visai neatsparus, mažai atsparus, vid. atsparus, atsparus, 

l. atsparus 

Completely not resistant, little resistant, averagely resistant, 

resistant, very resistant 

Visai neatsparus, mažai atsparus, vid. atsparus, atsparus, 

l. atsparus 

Completely not resistant, little resistant, averagely resistant, 

resistant, very resistant 

Paprastas, dvieilis, pusiau rutulinis, karūninis, rožiškas 

Simple, of two rows, semi ball, crown type, rose type 

Smulkūs – mažiau kaip 10 cm, vidutiniai – 11–16 

cm, stambūs – 17–20 cm; gigantiniai – daugiau kaip 

20 cm 

Small – less than 10 cm, average – 11–16 cm, big – 

17–20 cm, gigantic – more than 20 cm 

Dvilytis, vyriškas, moteriška, sterilus 

Bisexual, male, female, sterile 

Balti, kremiškai balti, šviesiai rožiniai, kremiškai 

rožiniai, tamsiai rožiniai, alyviškai rožiniai, tamsiai 

avietiniai, raudoni, kraujo raudonumo, karmininiai 

raudoni 

White, cream white, light rose, cream rose, dark rose, 

olive rose, dark crimson, red, blood red, carmine red 

Balta, rausva, raudona, geltona, nėra 

White, pink, red, yellow, there is no 

Rausva, raudona, geltona, nėra 

Pink, red, yellow, there is no 

Trumpi – 1–2 cm, ilgi – 2–4 cm, nėra 

Short – 1–2 cm, long 2–4 cm, there is no 

263



žydėjimo ankstyvumas 

earliness of flowering 

žydėjimo trukmė, d. 

duration of flowering, days 

Lapavaisių 

Follicles: 

vilnotumas 

wooliness 

kiekis ant stiebo, vnt. 

number per stem, unt. 

sėklų kiekis jame, vnt. 

number of seeds in it 

1 2 

L. ankstyvi (05 15–20), ankstyvi (05 21–06 05), vid. 

ankstyvi (06 06–10), vidutiniai (06 11–15), vid. vėlyvi 

(06 16–20), vėlyvi (06 21–25), l. vėlyvi (po 06 26) 

Very early (05 15–20), early (05 21–06 05), average 

early (06 06–10), average (06 11–15), average late 

(06 16–20), late (06 21–25), very late (after 06 26) 

Trumpalaikė – 6–10 d., vidutinė – 11–14 d.; ilgalaikė 

– 15 d. 

Short term – 6–10 days, average 11–14 days, long term – 

15 days 

Lygūs, vilnoti, nėra 

Even, woolly, there is no 

Mažai – 1–2, vidutiniškai – 3–4, gausiai – 4 ir daugiau, 

neformuoja 

Little amount – 1–2, average – 3–4, abundant – 4 and 

more, do not form 

Mažai – iki 5, vidutiniškai – 5–10, gausiai – daugiau 

kaip 10, nebrandina 

Little amount – up to 5, average – 5–10, abundant – 

more than 10, do not ripen 

Pagal J. Vaidelio parengtą metodiką (2005) įvertinome 19 morfologinių bijūnų 

požymių. Binarinių duomenų matrica buvo sudaryta pagal bijūninių augalų 83 požymių 

vertinimo kriterijus, pateiktus 1 lentelėje. 

Genetinei analizei naudojome APPD (atsitiktinai pagausinta polimorfinė DNR) 

metodą. Bendroji DNR išskirta CTAB metodu (Doyle, Doyle, 1990). Atsitiktinių 

DNR sekų amplifikacija vykdyta naudojant 10 oligonukleotidinių pradmenų (4 lentelė) 

(Fermentas, Vilnius). 20 µl mišinys amplifikacijos reakcijai buvo sudarytas iš 

2 µl Taq DNR polimerazės buferio, 4 µl MgCl 2 

, 2 µl dNTP mišinio, 2 µl pradmens, 

0,25 µl Taq DNR polimerazės ir apie 1 µg genominės DNR, ištirpintos 0,25 µl TE 

buferio. Amplifikacija atlikta cikleryje (Eppendorf) tokiu režimu: pirminis dvigrandės 

DNR išlydymas 94 °C temperatūroje 3 min.; 45 ciklai atsitiktinių fragmentų gausinimo 

– dvigrandės DNR išlydymas 94 °C 45 s., pradmenų hibridinimo etapas 40 °C 

(45 °C MP 8 pradmeniui) 45 s., fragmentų sintezės etapas 72 °C 45 s.; paskutinis 

sintezės etapas 72 °C 5 min. 

Gauti DNR fragmentai frakcionuoti 1,5 g l -1 agarozės gelyje. Fragmentų dydžiui 

nustatyti naudotas Gene Ruler 1 kb DNR Marker (Fermentas, Vilnius). Gauti 

duomenys dokumentuoti ir įvertinti Herolab UV kameroje naudojant E.A.S.Y. Win 

32 dokumentavimo programą. 

Genetinių rezultatų statistinė analizė atlikta PopGene 3.2 kompiuterine programa. 

Fenotipiniai požymiai statistiškai apdoroti programomis STAT_ENG ir ANOVA 

(Tarakanovas, 1999), klasterinė analizė pagal fenotipinius požymius atlikta SPSS 

16.0 paketu. 

264

Rezultatai. Septyniolika introdukuotų žolinių bijūninių šeimos augalų buvo 

polimorfiški ir pagal kero (2 lentelė), ir pagal žiedų (3 lentelė) morfologinius požymius. 

Vertinti požymiai gan pastoviai kartojosi Lietuvos klimato sąlygomis. Tai rodo 

nedidelės bandymo paklaidos. Kiekybiniai augalų rodikliai skiriasi nuo kitų Lietuvos 

ir užsienio autorių pateiktų duomenų, bet pagal vertinimo kriterijus išlieka augalui 

būdingoje sodo grupėje (Vaidelys, 2005). 

2 lentelė. Paeonia genties augalų kero morfologinis įvertinimas LSDI dekoratyvinių 

augalų kolekcijoje 

Table 2. Morphological evaluation of Paeonia genus plants in LIH collection 

*Paeonia augalai 

Plants of Paeonia 

Kero aukštis 

Height of habit, cm 

Kero forma 

Form of habit 

Stiebo storis 

Diameter of steam, cm 

Žiedinių stiebų kiekis kere 

Generative steams in habit, % 

Vegetacijos trukmė, d. 

Duration of vegetation 

Lapavaisių kiekis ant stiebo, vnt. 

Number of follicle on steam 

Lapavaisio plaukuotumas 

Hairiness of follicle 

Subrandina sėklų lapavaisyje, vnt. 

Number of seeds in follicle, unt. 

Atsparumas ligoms ir kenkėjams balais 

Resistance to diseases and pests, in points 

Atsparumas pavasario šalnoms balais 

Rresistance to frost, in points 

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 

1 84,2 ± 

1,9 

2 100,5 ± 

2,1 

3 90,7 ± 

2,1 

4 82,7 ± 

1,9 

5 98,5 ± 

2,53 

pusiau 

išsidraikęs 

semi 

1,12 ± 0 100 144,5 ± 

3,2 

scattered 

pusiau 


semi 

scattered 

1,14 ± 0 100 143,7 ± 

3,7 

pusiau 


semi 

1,33 ± 0 95,24 141,2 ± 

2,4 

scattered 

kompaktiškas 

compact 

kompaktiškas 

compact 

1,17 ± 

0,01 

0,81 ± 

0,01 

87,5 141,2 ± 

2,4 

25 141,2 ± 

2,4 

3,60 ± 

0,24 

5,0 ± 

0,32 

lygūs 

even 

vilnoti 

woolly 

- lygūs 

even 

- nėra 

there is 

no 

- nėra 

there is 

no 

8,2 ± 

0,57 

12,0 ± 

1,05 

4,0 ± 

0,6 

4,1 ± 

0,5 

- 4,1 ± 

0,5 

- 4,4 ± 

0,4 

- 3,5 ± 

0,7 

4,7 ± 

0,5 

4,8 ± 

0,6 

4,7 ± 

0,5 

4,8 ± 

0,2 

4,6 ± 

0,7 

265



1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 

6 104,7 ± 

2,3 

7 92,0 ± 

1,6 

9 104,2 ± 

2,0 

8 100,0 ± 

1,4 

10 41,0 ± 

1,5 

11 56,2 ± 

1,5 

12 37,2 ± 

1,8 

13 27,0 ± 

1,4 

14 61,0 ± 

2, 

15 69,5 ± 

1,5 

pusiau 


semi 

scattered 

pusiau 


semi 

scattered 

pusiau 


semi 

scattered 

pusiau 


semi 

scattered 

pusiau 


semi 

scattered 

pusiau 


semi 

scattered 

pusiau 


semi 

scattered 


scattered 


scattered 


scattered 

1,44 ± 

0,02 

1,19 ± 

0,01 

1,34 ± 

0,02 

1,35 ± 

0,01 

0,72 ± 

0,01 

1,33 ± 

0,02 

1,17 ± 

0,01 

0,57 ± 

0,01 

1,14 ± 

0,04 

91,3 140,0 ± 

2,4 

90 140,0 ± 

2,4 

42,86 86,2 ± 

2,4 

38,89 86,2 ± 

2,4 

100 87,5 ± 

2,5 

53,33 85,0 ± 

2,8 


2,9 

50 86,2 ± 

2,4 

75 86,2 ± 

2,4 

1,19 ± 0 77,8 85,0 ± 

2,9 

- lygūs 

even 

2,20 ± 

0,37 

4,80 ± 

0,20 

4,60 ± 

0,24 

1,80 ± 

0,20 

3,00 ± 

0,32 

2,60 ± 

0,24 

2,80 ± 

0,20 

2,60 ± 

0,24 

2,20 ± 

0,20 

lygūs 

even 

lygūs 

even 

lygūs 

even 

vilnoti 

woolly 

vilnoti 

woolly 

vilnoti 

woolly 

vilnoti 

woolly 

vilnoti 

woolly 

vilnoti 

woolly 

- 4,9 ± 

0,5 

- 4,9 ± 

0,5 

4,14 ± 

0,67 

5,57 ± 

0,69 

2,29 ± 

0,29 

2,43 ± 

0,37 

4,4 ± 

0,4 

4,4 ± 

0,4 

5,0 ± 0 

5,0 ± 0 

4,9 ± 

0,5 

4,9 ± 

0,4 

5,0 ± 0 5,0 ± 0 

3,6 ± 

0,9 

- 4,3 ± 

0,9 

6,14 ± 

0,40 

- 4,6 ± 

0,5 

3,29 ± 

0,29 

3,5 ± 

0,9 

4,6 ± 

0,3 

5,0 ± 0 50, ± 0 

4,7 ± 

0,4 

4,6 ± 

0,9 

5,0 ± 0 

266



1 2 3 4 6 7 8 9 10 11 

16 91,5 ± 

1,5 

pusiau 


semi 

scattered 

0,86 ± 

0,01 


2,5 

4,40 ± 

0,24 

lygūs 

even 

5,29 ± 

0,47 

4,2 ± 

0,9 

5,0 ± 0 

17 73,2 ± pusiau 1,32 ± 100 87,5 ± 5,00 ± vilnoti 6,29 ± 5,0 ± 0 5,0 ± 0 

2,14 išsidraikęs 

semi 

scattered 

0,01 

2,5 0,32 woolly 0,42 

LSD 05 

R 05 

= 5,44 

* Paeonia augalai / Plants of Paeonia: 1 – ‘Maironis’; 2 – ‘Virgilijus’; 3 – ‘Garbė Motinai’; 

4 – ‘Prof. K. Grybauskas’; 5 – ‘Darius Girėnas’; 6 – ‘Sarah Bernhard’; 7 – ‘Festiva Maxima’; 

8 – P. lactiflora-1; 9 – P. lactiflora-2; 10 – P. peregrina; 11 – P. daurica; 12 – P. tenuifolia 

var. plena; 13 – P. tenuifolia; 14 – P. officinalis f. alba plena; 15 – P. officinalis f. rosea 

plena; 16 – P. anomala; 17 – P. weitchii 

3 lentelė. Bijūnų žiedų morfologinė charakteristika LSDI dekoratyvinių augalų 

kolekcijoje 

Table 3. Description of morphologic characters of peonies flowers in LIH collection of 

ornamental plants 

*Paeonia augalai 

Plants of Paeonia 

Žiedo skersmuo 

Diameter of flower, cm 

Žiedo forma 

Shape of flower 

Vainiklapių spalva 

Colour of petals 

Žiedo lytis 

Sex of flower 

Žydėjimo 

ankstyvumas 

Earliness of flowering 

Žydėjimo trukmė, d. 

Duration of flowering 

Purkos spalva 

Colour of stigma 

Kuokelio kotelio ilgis 

Length of stem’s stamen, 

cm 

Kuokelio kotelio 

spalva 

Colour of stem’s stamen 

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 

1 14,7 ± paprastas balti dvilytis 

0,9 simple white bisexual 

2 18,2 ± dvieilis tamsiai dvilytis 

0,6 of two rožiniai bisexual 

rows dark rose 

3 15,7 ± rožiškas vyriškas 

0,3 rose type male 

4 13,7 ± 

0,7 

šviesiai 

rožiniai 

light rose 

pusiau karmininiai 

rutulinis 

semi ball raudoni 

carmine 

red 

sterilus 

sterile 

ankstyvi 

early 

ankstyvi 

early 

vid. 

ankstyvi 

average 

early 

vėlyvi 

late 

10,2 ± 

0,6 

11,5 ± 

0,5 

11,7 ± 

1,4 

14,2 ± 

0,8 

rausva 

pink 

rausva 

pink 

nėra 

there is 

no 

nėra 

there is 

no 

1,70 ± 

0,06 

1,93 ± 

0,05 

1,86 ± 

0,06 

geltona 

yellow 

geltona 

yellow 

geltona 

yellow 

- neturi 

there is 

no 

267



1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 

5 15,3 ± karūninis šviesiai sterilus vėlyvi 12,0 ± nėra - neturi 

1,3 crown 

type 

rožiniai 

light rose 

sterile late 0,8 there is 

no 

there is 

no 

6 21,7 ± 

0,9 

7 19,3 ± 

0,3 

rožiškas 

rose type 

alyviškai 

rožiniai 

olive rose 

rožiškas balti 

rose type white 

8 8,2 ± 0,2 paprastas balti 

simple white 

9 9,5 ± 0,3 paprastas balti 

simple white 

10 7,8 ± 0,2 paprastas tamsiai 

simple avietiniai 

dark 

crimson 

11 8,8 ± 0,6 paprastas 

simple 

12 12,3 ± 

0,3 

pusiau 

rutulinis 

semi ball 

13 8,0 ± 0,1 paprastas 

simple 

14 9,3 ± 0,3 pusiau 

rutulinis 

semi ball 

15 9,7 ± 0,7 pusiau 

rutulinis 

semi ball 

sterilus 

sterile 

moteriška 

female 

dvilytis 

bisexual 

dvilytis 

bisexual 

dvilytis 

bisexual 

alyviškai dvilytis 

rožiniai bisexual 

olive rose 

karmininiaka 

moteriš- 

raudoni female 

carmine 

red 

kraujo 

raudonumo 

blood red 

kremiškai 

balti 

cream 

white 

kremiškai 

rožiniai 

cream 

rose 

dvilytis 

bisexual 

moteriška 

female 

moteriška 

female 

vid. 

ankstyvi 

average 

early 

vidutiniai 

average 

vid. 

ankstyvi 

average 

early 

vid. 

ankstyvi 

average 

early 

ankstyvi 

early 

ankstyvi 

early 

13,2 ± 

0,7 

13,0 ± 

1,1 

12,7 ± 

1,0 

12,5 ± 

1,0 

11,7 ± 

0,8 

nėra 

there is 

no 

geltona 

yellow 

balta 

white 

raudona 

red 

rausva 

pink 

8,7 ± 0,5 rausva 

pink 

l. ankstyvi 

red 

7,7 ± 0,6 raudona 

very early 

l. ankstyvi 

red 

8,0 ± 0,6 raudona 

very early 

l. ankstyvi 

white 

9,0 ± 0,4 balta 

very early 

l. ankstyvi 

white 

9,5 ± 0,5 balta 

very early 

- neturi 

there is 

no 

- neturi 

there is 

no 

1,73 ± 

0,08 

1,75 ± 

0,09 

2,13 ± 

0,09 

1,48 ± 

0,05 

geltona 

yellow 

geltona 

yellow 

raudona 

red 

geltona 

yellow 

- neturi 

there is 

no 

1,83 ± 

0,05 

geltona 

yellow 

- neturi 

there is 

no 

- neturi 

there is 

no 

268



1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 

16 9,3 ± 0,3 paprastas 

simple 

raudona 

red 

dvilytis 

bisexual 

17 7,2 ± 0,2 paprastas alyviškai dvilytis 

simple rožiniai 

olive rose 

bisexual 

l. ankstyvi 

very early 

l. ankstyvi 

very early 

10,7 ± 

0,7 

11,2 ± 

0,8 

rausva 

pink 

rausva 

pink 

1,30 ± 

0,05 

0,73 ± 

0,05 

rausva 

pink 

geltona 

yellow 

* Paeonia augalai / Plants of Paeonia: 1 – ‘Maironis’; 2 – ‘Virgilijus’; 3 – ‘Garbė Motinai’; 

4 – ‘Prof. K. Grybauskas’; 5 – ‘Darius Girėnas’; 6 – ‘Sarah Bernhard’; 7 – ‘Festiva Maxima’; 

8 – P. lactiflora-1; 9 – P. lactiflora-2; 10 – P. peregrina; 11 – P. daurica; 12 – P. tenuifolia 

var. plena; 13 – P. tenuifolia; 14 – P. officinalis f. alba plena; 15 – P. officinalis f. rosea 

plena; 16 – P. anomala; 17 – P. weitchii 

Tirtų bijūnų augalų polimorfizmas pagal tirtus požymius grafiškai pavaizduotas 

dendrogramoje (1 pav.). Joje bijūnai iš karto susiskirstė į dvi grupes, kurių kiekviena 

dar skirstėsi, kol susigrupavo panašiausių individų grupės. 

1 pav. Paeonia genties augalų hierarchinė klasterinė analizė. Skirtumams tarp 

genotipų nustatyti naudotas Euklido atstumo kvadratas. Dendrograma konstruota 

pagal jungties vidurkį tarp grupių. 

Fig. 1. Hierarchic clustering analysis of Paeonia genus plants. Difference among genotypes 

estimated by squared Euclidean distance. The dendrogram constructed by between-groups 

linkage method. 

269

Į vieną grupę pateko visos tirtos rūšys ir porūšiai. Kitoje grupės šakoje susitelkė 

visos tirtos veislės. Išimtis buvo Lietuvos selekcijos hibridas ‘Maironis’, kuris buvo 

prijungtas prie P. lactiflora rūšies individų. 

Reikia pažymėti, kad pergrupuojant arba įtraukiant naujus fenotipinius požymius 

klasterinės analizės rezultatai gali kisti. Žolinių bijūnų palyginimas tik pagal morfologinius 

bei agronominius požymius neleidžia pamatyti, kiek genetiškai viena nuo kitos 

nutolusios veislės, turinčios gana panašius fenotipus. Parenkant kryžminimui poras 

vien pagal išorinių požymių vertinimą galima negauti norimo rezultato dėl neįvertinto 

genetinio atstumo tarp individų. 

Žolinių bijūnų giminingumo tyrimą atlikome APPD metodu. Bijūnų bendrosios 

DNR polimorfinius fragmentus pavyko pagausinti su dešimt pasirinktų pradmenų 

(4 lentelė). 

4 lentelė. APPD analizei naudoti oligonukleotidiniai pradmenys ir su jais pagausintų 

DNR fragmentų kiekis bei jų dydis 

Table 4. List of oligonucleotide primers used for RAPD analysis; number and size of 

amplified DNA bands 

Pradmuo Nukleotidų seka 

Pagausintų fragmentų kiekis 

Number of amplified bands 

Pagausintų 

fragmentų ilgis 

Primer Nucleotide sequence bendras monomorfinių polimorfinių Length of amplified 

total monomorphic polymorphic 

bands, bp 

OPA 07 GAAACGGGTG 16 1 15 210–1 300 

OPA 08 GTGACGTAGG 13 1 12 140–940 

OPA 09 GGGTAACGCC 13 2 11 250–1 000 

OPA 18 AGGTGACCGT 13 1 12 200–1 031 

OPB 07 GGTGACGCAG 11 3 8 330–720 

OPB 08 GTCCACACGG 19 3 16 180–1 300 

OPB 17 AGGGAACGAG 24 0 24 120–1 330 

OPB 19 ACCCCCGAAG 16 0 16 200–1 200 

MP 5 GTCATGCCTGGA 13 2 20 370–1 500 

MP 8 GTAAAACGACGGCCATG 22 3 19 400–2 400 

Agarozės gelyje išryškintas bendras skirtingo dydžio fragmentų kiekis svyravo 

nuo 11 iki 24. Pagausinimo metu gautų DNR fragmentų dydis svyravo nuo 120 iki 

2 400 bp. Pavyko išskirti 16 skirtingo dydžio monomorfinių fragmentų, kurie gali 

būti naudojami kaip specifiniai kai kurių genetiškai tirtų bijūnų genotipų žymenys. 

Pagausinti polimorfiniai fragmentai, būdingi vieniems genotipams, bet neišryškėję 

kituose, gali būti panaudojami kaip žymenys tai veislei ar rūšiai identifikuoti. 

Remiantis 160 agarozės gelyje išryškintų fragmentų, buvo sudaryta genetinio atstumo 

ir tapatumo matrica. Pagal genetinio atstumo reikšmes tarp tirtų bijūnų genotipų 

sukonstruota dendrograma (2 pav.). Bendras genetinis atstumas tarp tirtų genotipų buvo 

25,50799. Genetiškai tirti žoliniai bijūnai pasidalijo į dvi grupes. Į vieną grupę pateko 

visos tirtos P. lactiflora veislės, abu tirti P. lactiflora rūšies genotipai ir P. peregrina. 

Lietuvoje sukurtos veislės ‘Maironis’‚ ‘Virgilijus’, ‘Garbė Motinai’ ir ‘Profesorius 

K. Grybauskas’ dideliu genetiniu atstumu nutolusios nuo laukinių P. lactiflora rūšies 

270

individų, todėl šias rūšis tikslinga kryžminti su lietuviškos selekcijos veislėmis. P. peregrina 

rūšis gan dideliu genetiniu atstumu nutolusi nuo P. lactiflora veislių, bet jos 

visos yra vienoje grupėje. Tuo galima paaiškinti faktą, kodėl kryžminant šias rūšis 

pavyko gauti gyvybingas sėklas. Į kitą grupę pateko introdukuotos rūšys: P. daurica, 

P. tenuifolia var. plena, P. tenuifolia, P. officinalis f. alba plena ir f. rosea plena, 

P. anomala ir P. weitchii. Šioje grupėje, esant genetinio atstumo reikšmei 4,35325, 

genotipai išsiskyrė į dvi grupes. Į vieną grupę pateko šešios žolinių bijūnų rūšys, į 

kitą – P. anomala rūšis. Dendrogramoje išryškėjo šešios poros labai genetiškai artimų 

individų: ‘Virgilijus’ ir ‘Maironis’, ‘Garbė Motinai’ ir ‘Prof. K. Grybauskas’, ‘Sarah 

Bernhard’ ir ‘Festiva Maxima’, P. lactiflora-1 ir P. lactiflora-2, P. tenuifolia var. plena 

ir P. tenuifolia, P. officinalis f. alba plena ir P. officinalis f. rosea plena. Į tai reikėtų 

atkreipti dėmesį parenkant poras bijūnams kryžminti. Palyginę morfologinių požymių 

ir atsitiktinai pagausintų genetinių fragmentų dendrogramas (1 ir 2 pav.) įsitikome, 

kad daugelis individų grupavosi panašiai. 

2 pav. Genetinis atstumas tarp bijūnų genotipų. Dendrograma sudaryta remiantis 

genetinio atstumo reikšmėmis pagal Nei’s (1978) 

( PopGene 3.2 programa UPGMA PHYLIP). 

Fig. 2. Genetic distance among peony genotypes. 

Dendrogram was made by Nei’s (1978) on the strength of genetic distance means 

(PopGene 3.2 program UPGMA PHYLIP). 

Bijūnų polimorfizmas ir pagal pasirinktus 83 išorinius vertinimo kriterijus, ir pagal 

160 pagausintų DNR fragmentų nebuvo visiškai tapatus. Nesutapimų greičiausiai 

atsirado dėl to, kad genomo dalys, turinčios įtakos bijūnų morfologijai, tik iš dalies ar 

visai nebuvo amplifikuotos PGR reakcijos metu. Norint pašalinti šį trūkumą, reikia rasti 

tikslesnius genetinius žymenis, susijusius su tam tikrais morfologiniais požymiais. 

Aptarimas. Iki šiol morfologiniu ir fenologiniu aspektu buvo tirtos tik į Lietuvą 

introdukuotos P. lactiflora ir O. Skeivienės sukurtos veislės (Antanaitienė, Stanienė, 

271

2001; Varkulevičienė, Stankevičienė, 2006; Dapkūnienė ir kt., 2007). Lyginant duomenis 

su jau minėtų ir užsienio autorių veislių aprašymais, nesunkiai galima prijungti 

tiriamas veisles ir rūšis prie vienos ar kitos bijūnų sodo grupės (Hosoki ir kt., 1991). 

Be to, tokia analizė leidžia atsirinkti želdynams tinkamiausius individus vietos klimato 

sąlygomis. Bijūnų palyginimas tik pagal morfologinis požymius neleidžia pamatyti, 

kiek genetiškai viena nuo kitos nutolusios panašios veislės. Parenkant kryžminimui 

poras vien pagal išorinių požymių vertinimą galima negauti norimo rezultato 

dėl neįvertinto genetinio atstumo tarp individų. Išsamesniam bijūnų giminingumo 

tyrimui atlikti dažniausiai naudojama APPD analizė (Pei ir kt., 1995; Hosoki ir kt., 

1997c; Zouy-Ping ir kt., 1999). Bijūnų bendrosios DNR polimorfinius fragmentus 

pavyko pagausinti su dešimt pasirinktų pradmenų. Kitaip nei kiti jau minėti autoriai, 

tyrę Paeonia genties polimorfizmą APPD metodu, mes, be OPA ir OPB pradmenų, 

ištyrėme ir MP grupės pradmenis. MP 5 ir MP 8 pradmenys, turintys po 12 ir 17 nukleotidų, 

gerai tiko tirtų rūšių ir veislių DNR analizei. Įvertinus APPD metodu gautus 

duomenis, atsirado galimybė palyginti Lietuvoje išvestas bijūnų veisles su pasaulyje 

jau genetiškai tirtomis Europos, Kinijos ir Japonijos (Hosoki ir kt., 1997 a) selekcijos 

žolinių bijūnų veislėmis. Be to, pagausinti polimorfiniai fragmentai, būdingi vieniems 

genotipams, bet neišryškėję kituose, gali būti panaudojami kaip žymenys tai veislei ar 

rūšiai identifikuoti. Mūsų tyrimuose genetiškai tirti bijūnai pasidalijo į dvi grupes. Į 

vieną grupę pateko visos tirtos P. lactiflora veislės, abu tirti P. lactiflora rūšies genotipai 

ir P. peregrina. Japonijos mokslininkų duomenimis laukinė P. lactiflora rūšis, kilusi 

iš Kinijos, o į Japoniją introdukuota X amžiuje, yra genetiškai artimesnė daugeliui 

šiose šalyse sukurtų veislių nei europinės kilmės veislės. Mūsų rezultatai rodo, kad 

Lietuvoje sukurtos veislės ‘Maironis’‚ ‘Virgilijus’, ‘Garbė Motinai’ ir ‘Profesorius 

K. Grybauskas’ taip pat gana dideliu genetiniu atstumu nutolusios nuo laukinių 

P. lactiflora rūšies individų, todėl jas tikslinga įtraukti į kryžminimų su P. lactiflora 

rūšimi schemas. Hosoki su bendraautoriais (1997a) ir mūsų tyrimai parodė vidutinį 

genetinį atstumą tarp P. peregrina rūšies ir P. lactiflora veislių, esančių vienoje grupėje. 

Tuo galima paaiškinti faktą, kodėl tik atliekant šių rūšių (P. lactiflora ir P. peregrina) 

selekcinius kryžminimus institute pavyko gauti gyvybingas sėklas. Reikėtų atkreipti 

dėmesį į analizės metu išryškėjusias labai artimų individų poros. Svarbu į tai atsižvelgti 

parenkant poras bijūnams kryžminti. Palyginę dendrogramas (1 ir 2 pav.) pamatėme, 

kad kartais gana toli genetiškai nutolusios rūšys pasirodo labai artimos fenotipiškai. 

Anot Zheng (2002), tai atsitinka dėl to, kad genomo dalys, turinčios įtakos bijūnų 

morfologiniams požymiams, PGR reakcijos metu buvo amplifikuotos tik iš dalies ar 

visai nebuvo amplifikuotos. 

Išvados. Žoliniai bijūnai, augantys LSDI dekoratyvinių augalų kolekcijoje, išsiskyrė 

didele morfologinių požymių įvairove. Ištirtos Paeonia rūšys ir veislės buvo 

skirtingai polimorfiškos ir pagal morfologinius ir pagal genetinius požymius. Rūšių ir 

veislių giminingumui nustatyti grupuoti pagal morfologinius požymius nepakanka. 

Gauta 2008 12 01 


272

Literatūra 

1. Antanaitienė R., Stanien4 G. 2001. Research on morphological and ornamental 

traits of P. lactiflora Pall. Varieties. Sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 44–54. 

2. Bigger M. D., Karrels M. C., Krekler W. H., Peyton G. W., Pirone P. P., Sounders S., 

Wister G. S., Wolfe H. E. 1955. The Peonies. American Horticultural Society, 

Washington. 

3. Dapkūnienė S., Varkulevičienė J., Stankevičienė A., Motiejūnaitė O. 2007. 

Kauno botanikos sode sukurtų bijūnų morfologinių ir dekoratyvinių savybių tyrimas. 


4. Doyle J. J., Doyle J. L. 1990. Focus, 12: 13–15. 

5. Hosoki T., Nagasako T., Kimura D., Nishimoto K., Hasegawa R., Ohta K., 

Sugiyama M., Haruki K. 1997 a. Classification of Herbaceous Peony Cultivars 

by Random Amplified Polymorfic DNA (RAPD) Analysis. J. Japan. Soc. Hort. 

Sci., 65(4): 843–849. 


Sugiyama M., Haruki K. 1997 c. Comparative study of Chinese tree peony 

cultivars by random amplified polymorphic DNA (RAPD) analysis. Scientia 



Sugiyama M., Haruki K. 1997 b. Comparative Study of Tree Peony (Paeonia 

suffruticosa Andr.) Cultivars and Hybrids by Random Amplified Polymorphic 

DNA (RAPD) Analysis. J. Japan. Soc. Hort. Sci., 66(2): 393–400. 

8. Hosoki T., Seo M., Hamada M., Itoh K., Inaba K. 1991. New Classification 

Method of Herbaceous Peony Cultivars Based on Morphological Characters and 

Distribution Pattern of Flavone / Flavonol Components in the Petals. J. Japan. 

Soc. Hort. Sci., 59(4): 787–793. 

9. Pei Y., Zou Y., Yin Z,. Wang X., Zhang Z., Hong D. 1995. Preliminary Report of 

RAPD Analysis in Paeonia suffruticosa supsb. spontanea and Paeonia rockii. 

Acta Phytotaxonomica Sinica, 33(4): 350–356. 

10. Stern F. C. 1946. A study of the genus Paeonia. The Royal Horticultural Society, 

London. 

11. Tarakanovas P. 1999. Statistinių duomenų apdorojimo programos paketas 

„Selekcija“. Akademija. 

12. Vaidelys J. 2005. Dekoratyviųjų žolinių augalų fenologinių stebėjimų, biometrinių 

matavimų ir sortimento sudarymo metodika. Kauno kolegija, Mastaičiai. 

13. Varkulevičienė J., Stankevičienė A. 2006. Lietuvoje sukurtų bijūnų veislių ir 

hibridų introdukcija ir tyrimai Kauno botanikos sode. Vytauto Didžiojo universiteto 

botanikos sodo raštai, XI: 36–44. 

14. Zheng G., Cheng X., Meng L. 2002. RAPD-PCR Analysis on Genetic 

Relationships between Cultivars of Tree Peony. Agricultural Sciences in China, 

7: 792–797. 

15. Zouy P., Caim L., Wangzi P. 1999. Systematic studies on Paeonia sect. Moutan 

DC. based on RAPD analysis. Acta Phytotaxonomica Sinica, 37(3): 220–227. 

273

16. Žliobien4 E., Butkienė D., Juronis V. 1987. Bijūnai. Kaunas. 

17. Кемулария-Нотадзе Л. М. 1958. К вопросу о положение семейства 

Paeoniaceae в системе покрытосеменных раст ений. Заметки по систематике 

и географии растений, 20: 19–29. 


Morphologic and genetic polymorphism of herbaceous peony 

I. Mažeikienė, V. Stanys, Š. Morkūnaitė-Haimi, G. Stanienė 

Summary 

In widening Paeonia genus traits with breeding, it is important to select plants with 

higher morphologic and genetic distance for hybridization process. Comparison of peonies by 

external characters only does not enable to estimate distance among species or varieties with 

similar morphologic traits. Selecting pairs for hybridization by morphologic characters only, 

we may not get desirable results due to unvalued genetic distance among genotypes. In our 

research we investigated morphologic and genetic polymorphism of 17 herbaceous species 

of Paeonia genus and Lithuanian or European peony varieties and hybrids. We established 

the genetic identity of peony genotype samples by the RAPD markers, and morphologic 

relationship according to 19 traits. Estimation and observation of morphologic characters 

of plant habit and flowers was executed during 2003–2007 at the Lithuanian Institute of 

Horticulture. Binary matrix was calculated for 83 characteristics of plants. Ten oligonucleotide 

primers were used for amplification of polymorphic bands from total DNA of peony. 

11 to 24 number of DNA bands were obtained in our experiments, and their size varied from 

120 to 2 400 bp. Genetic distance and identity of peonies was calculated by 160 identified 

DNA bands. In our research there was established the extensive variety of morphologic 

characters of peony in a collection of ornamental plants of LIH. Investigated species and 

varieties of Paeonia showed polymorphism depending on morphologic or on genetic traits. 

Key words: genotype, morphologic characters, Paeonia, polymorphism, RAPD. 

274




Našlaitinės sanpaulijos ūglių regeneracija iš lapų 

in vitro 

Jurgita Vinskienė, Gražina Stanienė, Irena Kemežienė, 

Vidmantas Stanys 


el. paštas: j.vinskiene@lsdi.lt 

Siekiant padidinti našlaitinės sanpaulijos ūglių regeneracijos iš lapų eksplantų in vitro 

dažnį, buvo įvertintas pjūvio, eksplantų orientacijos ant terpės ir kultivavimo sąlygų poveikis. 

Kiekvienas sanpaulijos eksplantų pažeidimas didino regeneracijos dažnį. Didžiausias regeneracijos 

dažnis gautas pažeidus eksplantus darant skersinį pjūvį – 80,21 %. Regeneracijos 

židinių skaičiumi iš kitų eksplantų išsiskyrė tik darant skersinius pjūvius pažeisti eksplantai. 

Jie suformavo iš esmės daugiau regeneracijos židinių, palyginti su kontroliniais eksplantais. 

Nors išilgai lapo pažeisti sanpaulijos eksplantai ir rodė regeneracijos židinių skaičiaus didėjimo 

tendenciją, palyginti su nepažeistais lapais, tačiau skirtumai buvo neesminiai. 

Apatine (abaksialine) puse ant maitinamosios terpės padėti eksplantai regeneravo ūglius 

iš esmės mažesniu dažniu, o susidariusių regeneracijos židinių skaičius taip pat buvo iš esmės 

mažesnis, palyginti su viršutine (adaksialine) puse ant maitinamosios terpės padėtais 

eksplantais. 

Izoliuoti sanpaulijos lapeliai, kultivuojami 16 val. fotoperiodo sąlygomis, regeneravo 

ūglius didesniu dažnumu nei kultivuojami tamsoje. Nustatyta, kad eksplanto pažeidimo, jo 

orientacijos ant terpės ir apšvietimo sąlygų optimizavimas kultivavimo metu leidžia indukuoti 

100 % ūglių regeneraciją iš izoliuotų našlaitinės sanpaulijos lapelių. 

Reikšminiai žodžiai: audinių kultūra, regeneracija, Saintpaulia ionantha. 

Įvadas. Našlaitinė sanpaulija (Saintpaulia ionantha H. Wendl.) priklauso gesnerijinių 

(Gesneriaceae) šeimai. Išvesta daug šio augalo veislių su įvairios spalvos, 

formos žiedais ir lapais, todėl komerciniu požiūriu tai yra populiariausia dekoratyvinė 

rūšis iš dvidešimties Saintpaulia genčiai priklausančių rūšių (Mercuri ir kt., 2000; 

Sunpui, Kanchanapoom, 2002). Iki 2000 metų buvo sukurta apie 20 000 veislių, 

kasmet užregistruojama po keletą šimtų naujų šios rūšies augalų veislių (Ghisleni, 

Martinetti, 1995). 

Sanpaulijos pradėtos auginti 1893 metais Vokietijoje. Nuo to laiko selekcininkai 

įvairiomis kryptimis siekė pakeisti šios rūšies savybes: sugebėjimą daugintis vegetatyviniu 

būdu, augalų žydėjimo laiką ir trukmę. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad 

nėra našlaitinės sanpaulijos veislių su tikros raudonos ir geltonos spalvos žiedais. 

275

Kol kas nepavyko sukurti šalčiui ir pilkajam puviniui atsparių veislių (Winkelmann, 

1993). Tradicinės selekcijos sėkmę riboja siauras kryžminimuose naudojamų sanpaulijos 

genotipų diapazonas (Mercuri ir kt., 2000). Genetinė transformacija suteikia 

efektyvią alternatyvą įprastiems selekcinės medžiagos kūrimo metodams (Kushikawa 


Sanpaulijos išsiskiria gebėjimu regeneruoti ūglius iš izoliuotų lapų subepidermio 

audinio (Cooke, 1977; Bilkey, Cocking 1981; Smith, Norris, 1983), žiedinių pumpurų 

(Molgaard ir kt., 1991), dulkinių (Weatherhead ir kt., 1982), protoplastų (Hoshino 

ir kt., 1995; Winkelmann, Grunewaldt, 1995) in vitro kultūroje. 

Darbo tikslas – parengti efektyvią tiesioginės ūglių regeneracijos iš izoliuotų 

sanpaulijos lapų sistemą in vitro tolesniems genetinės transformacijos tyrimams, 

panaudojant Agrobacterium tumefaciens vektorius, atlikti. 

Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Audinių kultūros palaikymas. 

Tyrimams naudoti sanpaulijos mikroūgliai palaikomi in vitro kultūroje, juos subkultivuojant 

kas 12–16 savaičių Murashige ir Skoog (MS) maitinamojoje terpėje (1962), į 

kurią papildomai dedama tiamino, piridoksino, nikotino rūgšties – 0,5 mg l -1 , askorbo 

rūgšties – 1 mg l -1 , BAP – 0,75 mg l -1 ir 3 % sacharozės. Ūgliai auginami kultivavimo 

kambaryje, kuriame palaikoma 21–25 °C temperatūra ir 16 val. fotoperiodas per parą, 

liuminescencinėmis lempomis įšviečiant 50 μM m -2 s -1 tankio fotonų srautą. 

Pridėtinių ūglių indukcija iš lapų eksplantų. Bandymams naudoti sanpaulijos 

lapalakščiai su 2–3 mm koteliu. Vieni lapalakščiai pažeidžiami darant pjūvį išilgai 

pagrindinės lapo gyslos, kiti – skersinį pjūvį. Kontrolinių eksplantų lapalakščiai nepažeidžiami. 

Eksplantai dedami ant MS maitinamosios terpės (1962), kurioje papildomai 

yra tiamino, piridoksino – 0,5 mg l -1 , askorbo rūgšties – 1 mg l -1 , NAR – 0,1 mg l -1 , 

BAP – 0,5 mg l -1 ir 3 % sacharozės, apatine (abaksialine) ir viršutine (adaksialine) 

pusėmis. Dalis minėtų eksplantų 6 savaites kultivuojami kultivavimo kambaryje (prie 

audinių kultūros palaikymo nurodytomis sąlygomis). Kita dalis pažeistų ir nepažeistų 

eksplantų 4 savaites kultivuojami termostate (+19 °C) tamsoje, o po to 2 savaitėms perkeliami 

į kultivavimo kambarį. Bandymai atlikti keturiais pakartojimais. Pakartojimą 

sudarė 12 eksplantų. 

Duomenų statistinis įvertinimas. Po 45 parų įvertintas eksplantų regeneracijos 

dažnis, išreikštas procentais nuo tirtų ir regeneravusių bent vieną ūglį eksplantų 

skaičiaus. Nustatytas vidutinis regeneruojančio eksplanto regeneracijos židinių 

skaičius. Duomenų vidurkių skirtumų statistinis patikimumas įvertintas kompiuterio 

programomis ANOVA ir STAT_ENG iš programų paketo SELEKCIJA ir IRRISTAT 

(Tarakanovas, Raudonius, 2003). Esminiai reikšmių skirtumai apskaičiuoti pagal 

Dunkano kriterijų. 

Rezultatai. Augalų eksplantų pažeidimas darant išilginius ar skersinius pjūvius 

sutrikdo maisto medžiagų ir fitohormonų srautus ir turi įtakos eksplantų morfogenezei. 

Kiekvienas sanpaulijos eksplantų pažeidimas turėjo esminės įtakos ūglių regeneracijos 

dažniui ir regeneracijos židinių skaičiui. Didžiausias regeneracijos dažnis – 80,21 % ir 

vidutinis 77,96 vnt. regeneracijos židinių skaičius gautas pažeidus eksplantus darant 

skersinį pjūvį (1 lentelė). 

276

1 lentelė. Eksplanto pažeidimo įtaka ūglių regeneracijai iš sanpaulijos lapų 

in vitro 

Table 1. Impact of explant’s injury on regeneration of shoot from leaves of Saintpaulia 

in vitro 

Poveikis 

Impact 

Tirtų eksplantų 


Number of explant 

tested (units) 

Eksplantų regeneracijos 

dažnis 

Frequency of 

explant 

regeneration, % 

Regeneruojančio 

eksplanto regeneracijos 

židinių skaičius, vnt. 

Number of regeneration 

centers per regenerated 

explant (units) 

Kontrolė 

184 54,89 b 61,52 ± 6,00 

Control 

Pjūvis išilgai pagrindinės 187 65,78 b 70,24 ± 6,46 

lapo gyslos 

Cut along the main leaf vein 

Pjūvis skersai lapo 

192 80,21 a 77,96 ± 5,09 

Cut across the leaf 

R 01 

/ LSD 01 

7,09 

* Reikšmės, pažymėtos tomis pačiomis raidėmis stulpelyje, pagal Dunkano kriterijų 

(P = 0,01) iš esmės nesiskiria. 

* Means followed by the same letters in a column are not different significantly according to Duncan’s 

(P = 0,01) multiple range test. 

Išilgai pažeisti sanpaulijos lapai regeneravo ūglius iš esmės mažesniu dažniu, 

palyginti su skersai pažeistais eksplantais, nors jų regeneracijos dažnis buvo iš esmės 

didesnis nei kontrolinių eksplantų. Skersai pjauti eksplantai suformavo iš esmės daugiau 

regeneracijos židinių nei kontroliniai eksplantai. Nors išilgai lapo pažeisti sanpaulijos 

eksplantai ir rodė regeneracijos židinių skaičiaus didėjimo tendenciją, palyginti su 

nepažeistais lapais, tačiau skirtumai buvo neesminiai. 

Ūglių regeneracijos iš sanpaulijos lapų in vitro dažnis priklausė nuo to, kuria lapo 

puse jie padėti ant maitinamosios terpės (2 lentelė). Abaksialine puse ant maitinamosios 

terpės padėti eksplantai regeneravo ūglius iš esmės mažesniu dažniu, o susidariusių 

regeneracijos židinių skaičius buvo iš esmės mažesnis, palyginti su adaksialine puse 

ant maitinamosios terpės padėtais eksplantais. 

Eksplantų morfogenezė priklausė ir nuo apšvietimo sąlygų. Auginant eksplantus 6 

savaites 16 val. fotoperiodo sąlygomis, ūglius regeneravo iš esmės didesnis eksplantų 

skaičius, palyginti su sanpaulijos lapais, 4 savaites laikytais tamsoje ir po to 2 savaites 

augintais esant 16 val. fotoperiodui (3 lentelė). 

277

2 lentelė. Eksplanto orientacijos ant terpės įtaka ūglių regeneracijai iš sanpaulijos 

lapų in vitro 

Table 2. Impact of explant’s orientation on the medium on regeneration of shoot from 

leaves of Saintpaulia in vitro 

Poveikis 

Impact 




tested (units) 

Regeneruojančio eksplanto regeneracijos 


Number of regeneration centers 

per regenerated explant (units) 


dažnis 

Frequency of explant 

regeneration, % 

285 43,16 b 61,46 ± 3,39 

Abaksialinė pusė 

Abaxial side 

Adaksialinė pusė 278 91,73 a 78,35 ± 5,59 

Adaxial side 

R 01 

/ LSD 01 

6,22 

* Reikšmės, pažymėtos tomis pačiomis raidėmis stulpelyje, pagal Dunkano kriterijų (P = 

0,01) iš esmės nesiskiria. 



3 lentelė. Fotoperiodo įtaka ūglių regeneracijai iš sanpaulijos lapų in vitro 

Table 3. Impact of photoperiod on regeneration of shoot from leaves of Saintpaulia 

in vitro 

Poveikis 

Impact 




tested ( units) 


dažnis 

Frequency of 

explant regeneration, 

% 

Regeneruojančio eksplanto 

regeneracijos 


Number of regeneration 

centers per regenerated 

explant (units) 

6 savaites 16 val. fotoperiodas 286 74,48 a 62,54 ± 3,49 

6 weeks in 16 h photoperiod 

4 savaites tamsa ir 2 savaites 277 59,57 b 77,27 ± 5,66 

16 val. fotoperiodas 

4 weeks in dark and 2 weeks in 

16 h photoperiod 

R 01 

/ LSD 01 

7,17 

* Reikšmės, pažymėtos tomis pačiomis raidėmis stulpelyje, pagal Dunkano kriterijų 

(P = 0,01) iš esmės nesiskiria. 



Vidutinis regeneracijos židinių skaičius, įtraukus į eksplantų kultivavimo programą 

tamsos periodą, buvo iš esmės didesnis ir siekė vidutiniškai 77,27 vnt. regeneracijos 

židinių ant vieno izoliuoto sanpaulijos lapelio. Be tamsos periodo auginami lapeliai 

regeneravo vidutiniškai 62,54 vnt. regeneracijos židinių ant lapelio (Pav. a, b). 

Suderinus optimalius eksplantų pažeidimo (pjūvis skersai lapo), jų orientacijos 

ant maitinamosios terpės (adaksialinė pusė) ir apšvietimo rodiklius (6 savaitės esant 

278

16 val. fotoperiodui), pavyko indukuoti 100 % ūglių regeneraciją iš izoliuotų eksplantų 

ir gauti vidutiniškai 101 regeneracijos židinį izoliuotam lapeliui (Pav. c). 

Pav. Sanpaulijos ūglių regeneracija iš lapų: 

a) darant išilginį pjūvį pažeisti lapai, auginti viršutine puse ant terpės 4 savaites 

tamsoje ir po to 2 savaites laikyti 16 val. fotoperiodo sąlygomis; 

b) darant skersinį pjūvį pažeisti lapai, auginti apatine puse ant terpės 

16 val. fotoperiodo sąlygomis; 

c) darant skersinį pjūvį pažeisti lapai, auginti viršutine puse ant terpės 

16 val. fotoperiodo sąlygomis. 

Fig. Shoot regeneration from leaf explants of Saintpaulia: 

a) leaf injured along the main vein cultivating adaxial side on the medium for 4 weeks in 

dark and then for 2 weeks in 16 h photoperiod; 

b) leaf injured across cultivating abaxial side on the medium in 16 h photoperiod; 

c) leaf injured across cultivating adaxial side on the medium in 16 h photoperiod. 

Aptarimas. Sanpaulijos genetinei transformacijai A. tumefaciens gali būti naudojami 

ir lapų, lapkočio, stiebo (Mercuri ir kt., 2000; Ram, Mohandas, 2003), lapų diskų 

eksplantai (Lo ir kt., 1997), ir ląstelių suspensinė kultūra (Kushikawa, 2001). Anot 

Sunpui ir Kanchanapoom (2002), sanpaulijos ūglių regeneracija iš lapo ir lapkočio 

eksplantų buvo efektyvesnė nei iš stiebo. 

Analizuojant eksplanto orientaciją ant terpės, pastebėta, kad egzistuoja morfogenetinis 

izoliuotų lapų poliariškumas. Mūsų darbo rezultatai rodo, kad daugiau eksplantų 

regeneravo ūglius juos kultivuojant viršutine puse ant terpės. Literatūroje aiškinama, 

kad taip yra dėl nevienodo indų plaušų kūlelių pasiskirstymo lape. Panašius rezultatus 

gavo K. H. Lo su bendraautoriais (1997). Jiems pavyko regeneruoti ūglius iš sanpaulijos 

lapų diskų (0,6 cm), kultivuojant viršutine arba apatine puse ant MS terpės, esant 16 val. 

fotoperiodui. Anot autorių, tokie skirtumai galimi dėl dviejų epidermio sluoksnių, 

regeneracijai vykti reikalaujančių skirtingų slenkstinių hormonų lygių. Manoma, kad 

viršutinio epidermio ląstelės reikalauja aukštesnio hormonų lygio nei apatinio lapo 

paviršiaus ląstelės. Abiejų eksplanto pusių epiderminių ląstelių kokybinius skirtumus 

charakterizuoja ir rezultatai, gauti atliekant tyrimus su obelų sėklaskiltėmis (Stanys 

ir kt., 1993). Atliekant šiuos tyrimus izoliuoti obelų sėklaskilčių epiderminiai audiniai 

iš abaksialinės pusės dažniau ir daugiau regeneravo ūglių nei epiderminis sėklaskiltės 

ląstelių sluoksnis iš adaksialinės pusės. 

279

Literatūroje nėra duomenų apie tamsos periodo įtaką sanpaulijos ūglių regeneracijai 

iš lapų eksplantų. Palyginę mūsų gautus rezultatus, matome, kad eksplantai, 

pradžioje kultivuoti tamsoje, o po to perkelti į kultivavimo kambarį, kur palaikomas 

16 val. fotoperiodas, neatsižvelgiant į pažeidimą ir orientaciją ant terpės, regeneravo 

iš esmės mažiau ūglių nei nuolat kultivavimo kambaryje esant 16 val. fotoperiodui 

auginti eksplantai. Vidutinis regeneruojančio eksplanto regeneracijos židinių skaičius 

buvo iš esmės didesnis eksplantus auginant tamsoje, o po to perkeliant į kultivavimo 

kambarį. Šiuo atveju regeneracijos židinių pastebėta ne tik pjūvio vietose, bet ir eksplanto 

pakraščiuose bei visame lapalakščio plote. Be to, nemažai eksplantų formavo 

šaknis. Tai gali būti susieta su fitohormonų apykaitos skirtumais auginant eksplantus 

skirtingo apšvietimo sąlygomis. Gauti rezultatai leidžia manyti, kad, norint indukuoti 

ūglių regeneraciją didesniame izoliuotų sanpaulijos lapelių kiekyje, pradinis tamsos 

periodas nėra būtinas kaip kitiems augalams, pvz.: C. oblonga, P. persica, P. avium, 

P. communis (Zalunskaite ir kt., 2007; Gentile ir kt., 2003; Leblay ir kt., 1990). Anot 

Zalunskaitės (2007), tamsos periodas skatina pridėtinių ūglių regeneraciją dėl jo galimo 

poveikio lapo endogeniniams hormonams ir sąveikos su augimo reguliatoriais 

maitinamojoje terpėje. 

Žinoma, kad eksplantų pažeidimas padidina daugelio augalų pridėtinių ūglių 

regeneraciją. Mūsų tyrimo duomenys rodo, kad, nesvarbu kokia eksplantų orientacija 

ant terpės ir kultivavimo sąlygos, daugiau ūglių regeneravo skersai lapo nei išilgai lapo 

pagrindinės gyslos pažeisti eksplantai. Tokie rezultatai leidžia manyti, kad sumažėja 

išilgai pagrindinės gyslos pažeistų eksplantų aprūpinimas maisto medžiagomis. 

Išvada. Optimizuota našlaitinės sanpaulijos regeneracijos sistema in vitro. 

Eksplantų pažeidimas skersai lapo ir kultivavimas viršutine puse ant maitinamosios 

terpės šviesoje didino regeneracijos dažnį. Šių veiksnių suderinimas atliekant vieną 

bandymą leido indukuoti 100 % ūglių regeneraciją iš izoliuotų sanpaulijos lapelių. 

Gauta 2008 10 14 


Literatūra 

1. Bilkey P. C., Cocking E. C. 1981. Increased plant vigor by in vitro propagation 

of Saintpaulia ionantha Wendl., from subepidermal tissue. HortScience, 16: 

643–644. 

2. Cooke R. C. 1977. Tissue culture propagation of African Violet. HortScience, 

12(6): 549. 

3. Gentile A., Monticelli S., Damiano C. 2003. Adventitious shoot regeneration for 

Agrobacterium-mediated transformation in Prunus. ISHS Acta Horticulturae, 

616(20): 331–334. 

4. Ghisleni P. L., Martinetti L. 1995. Saintpaulia. In: Annali Accademia di 

Agricoltura di Torino, 158–266. 

5. Hoshino Y., Nakano M., Mii M. 1995. Plant regeneration from cell suspension-derived 

protoplasts of Saintpaulia ionantha Wendl. Plant Cell Reports, 14: 

341–344. 

280

6. Kushikawa S., Hoshino Y., Mii M. 2001. Agrobacterium-mediated transformation 

of Saintpaulia ionantha Wendl. Plant Science, 161: 953–960. 

7. Leblay C., Chevreau E., Raboin L. M. 1991. Adventitious shoot regeneration 

from in vitro leaves of several pear cultivars (Pyrus communis L.). Plant Cell, 

Tissue and Organ Culture, 25(2): 99–105. 

8. Lo K. H., Giles K. L., Sawhney V. K. 1997. Acquisition of competence for shoot 

regeneration in leaf discs of Saintpaulia ionantha × confusa hybrids (African 

violet) cultured in vitro. Plant Cell Reports, 16(6): 416–420. 

9. Mercuri A., De Benedetti L., Burchi G., Schiva T. 2000. Agrobacteriummediated 

transformation of African violet. Plant Cell, Tissue and Organ Culture, 

60: 39–46. 

10. Molgaard J. P., Roulund N., Deichmann V., Irgens-Moller L., Andersen S. B., 

Farestveit B. 1991. In vitro multiplication of Saintpaulia ionantha Wendl. by 

homogenization of tissue cultures. Scientia Horticulturae, 48: 285–292. 


with tobacco tissue cultures. Physiology Plantarum, 15: 473–497. 

12. Ram M. S. N., Mohandas S. 2003. Transformation of African violet (Saintpaulia 

ionantha) with glucanasechitinase genes using Agrobacterium tumefaciens. 

ISHS Acta Horticulturae, XXVI International Horticultural Congress: Elegant 

Science in Floriculture, 28: 624. 

13. Smith R. H., Norris R. E. 1983. In vitro propagation of African Violet chimeras. 

HortScience, 18(4): 436–437. 

14. Stanys V., Stanienė G., Gelvonauskis B. 1993. Obelų sėklų eksplantų morfogenezė 

in vitro. Sodininkystė ir daržininkystė, 12: 3–10. 

15. Sunpui W., Kanchanapoom K. 2002. Plant regeneration from petiole and leaf of 

African violet (Saintpaulia ionantha Wendl.) cultured in vitro. Songklanakarin 

Journal of Science and Technology, 24(3): 357–364. 


analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo 

SELEKCIJA ir IRSTAT. Akademija, Kėdainių r. 

17. Weatherhead M. A., Grout B. W. W., Short K. C. 1982. Increased haploid production 

in Saintpaulia ionantha Wendl., by anther culture. Scientia Horticulturae, 

17: 137–144. 

18. Winkelmann T., Grunewaldt J. 1995. Genotypic variability for protoplast regeneration 

in Saintpaulia ionantha (H. Wendl.). Plant Cell Reports, 14: 704–707. 

19. Winkelmann T. 1993. Use of a protoplast regeneration system for African Violet 

improvement. African Violet, 46(6): 50–52. 

20. Zalunskaitė I., Kavaliauskaitė D., Vinskienė J., Revin V. V., Stanys V. 2007. 

Shoot regeneration from leaf explants of Cydonia oblonga cultivars in vitro. 


281


Shoot regeneration from leaves of African violet in vitro 

J. Vinskienė, G. Stanienė, I. Kemežienė, V. Stanys 

Summary 

On purpose to increase the frequency of Saintpaulia ionantha shoot regeneration 

from leaf explants in vitro influence of injury, orientation of explants on the medium and 

cultivation conditions were estimated. Frequency of regeneration was increased by any 

injury of Saintpaulia explants. Only explants injured across the leaf gave the highest frequency 

of regeneration – 80.21 %. Explants injured across the leaf distinguished from 

other explants by the number of regeneration centers. They formed essentially more regeneration 

centers compared with not injured explants. These differences were not significant. 

Explants placed abaxial side on the medium regenerated shoots with essentially lower 

frequency. Number of regeneration centers was significantly lower compared with explants 

placed adaxial side on the medium. 

Isolated leaves of Saintpaulia cultivated in 16 h photoperiod regenerated shoots with a 

higher frequency compared with explants cultivated in dark. It was shown that optimization of 

explant injury, its orientation on the medium and conditions of illumination during cultivation 

allows inducing 100 % shoot regeneration from isolated leaves of Saintpaulia. 

Key words: regeneration, Saintpaulia ionantha, tissue culture. 

282




Augalų tyrimų puoselėtojas docentas Erikas Purvinas 

(1908 12 14–1999 08 17) 

Vidmantas Stanys 1 , Vytautas Šlapakauskas 2 

1 


Kauno r., el. paštas: v.stanys@ lsdi.lt 

2 

Botanikos katedra, Lietuvos žemės ūkio universitetas, 

el. paštas: vytautas.slapakauskas@lzuu.lt 

Straipsnyje pateikiama docento Eriko Purvino, žymaus 

botaniko, durpynų tyrėjo, augalų ir gamtinio landšafto tyrinėtojo 

bei žingeidžių jaunuolių ugdytojo, daugelį studentų paskatinusio 

žengti mokslininko keliu, pedagoginės ir mokslinės 

veiklos apžvalga. Pateikiami pagrindiniai biografijos faktai, 

nušviečiama pažiūrų į durpynų tyrimus, durpių praktinio 

panaudojimo sistema, analizuojamas indėlis į sodininkystės 

plėtotę, pateikiami augalų ir gamtinių landšaftinių darinių 

tyrimai, parodoma organizacinė veikla Lietuvos botanikų 

draugijoje. 

Reikšminiai žodžiai: pelkės ir durpynai, sodininkystė, 

gamtinių landšaftų dariniai. 

Mokymasis, mokytojo darbas. Erikas Purvinas gimė 1908 m. gruodžio 14 d. 

Klaipėdoje, Urtės Šiuišelytės iš Sudmantų ir račiaus Martino Purvino iš Smeltės šeimoje. 

Mokėsi vokiškoje pradinėje mokykloje. Kun. prof. V. Gaigalaičio paragintas 

pradėjo lankyti Klaipėdoje atidarytą pirmąją lietuvišką mokyklą ir buvo šios gimnazijos 

pirmosios laidos abiturientas. 1925 metais jis tapo jūros skautų laivo, Vydūno pavadinto 

„Budžiu“ (skautai budi), jūreiviu. Baigęs gimnaziją. E. Purvinas pradėjo studijuoti laivų 

inžineriją Karaliaučiaus universitete, bet, pritrūkęs lėšų, studijas tęsė Kaune, Vytauto 

Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakultete. 1936 metais apgynė diplominį darbą 

„Augmenijos pasiskirstymas Preilos apylinkėse“. Tai buvo pirmas rimtesnis žingsnis 

į augalų tyrinėjimą. Universitete įgytas žinias panaudojo dirbdamas Vytauto Didžiojo 

gimnazijoje ir suaugusiųjų kursuose Klaipėdoje ir Palangoje (1935–1939). Nacistinės 

Vokietijos kariuomenei užėmus Klaipėdos kraštą, E. Purvinas iš Klaipėdos persikėlė į 

Palangą. Tuo laiku „Lietuviškame botanikos žodyne“ buvo paskelbti pirmieji jo atlikto 

Pajūrio zonos augalų tyrinėjimo ir stebėjimo rezultatai (Purvinas, 1938). 1940 m. E. 

Purvinas tapo gamtos mokslų daktaru. Šis mokslo laipsnis ir docento vardas už Šepetos 

aukštapelkės augalijos tyrimus buvo iš naujo pripažintas 1946 metais. 

283

Mokslininko kelio pradžia. Pelkių ir durpynų tyrimai. Studijos Kaune ir biologijos 

mokslo plėtra lėmė, kad 1939 m. E. Purvinas buvo pakviestas į Žemės ūkio 

akademiją Dotnuvoje dirbti asistentu ir pateko į prof. V. Vilkaičio sudarytą įvairių 

mokslo sričių tyrėjų grupę, pasiryžusią ištirti Kupiškio apylinkėse esančią Šepetos 

pelkę, kuri pradėta sausinti ir kurioje buvo kasamos durpės. Kompleksinius tyrimus 

atliko žymūs to meto mokslininkai V. Vilkaitis, V. Ruokis, K. Brundza, M. Žemaitis ir 

jaunas, smalsus, kruopštus ir pasiryžęs nuveikti didelius darbus E. Purvinas. Pelkėtyros, 

hidrografijos, geobotanikos, dirvožemio tyrimų rezultatai buvo paskelbti monografijoje 

atskirame Akademijos metraščio tome (Žemaitis ir kt., 1940). Prieš tai tyrinėtos pelkės 

monografija „Kamanos“ buvo išleista ir sėkmingai padauginta, o didesnė „Šepetos“ 

monografijos tiražo dalis žuvo per karą. Šio darbo vadovas prof. V. Vilkaitis buvo 

ištremtas dar prieš karą. Keitėsi ir moksliniai tyrimai. 

Mokslinis darbas sustojo, kai per karą buvo nusiaubta Žemės ūkio akademija, visai 

sunaikinta Botanikos katedra. Pavyko išsaugoti vos vieną kitą mikroskopą, analitines 

svarstykles. Docentas E. Purvinas neteko savo herbarų, kolekcijų. 

Akademiją perkėlus į Kauną, Botanikos katedrai ėmėsi vadovauti E. Purvinas ir 

vadovavo jai 1944–1948 ir 1953–1971 metais. Rengė metodines priemones, vadovėlius 

(Purvinas, Skirgailaitė, 1975). 

Per visą mokslinės veiklos laikotarpį docentas tyrinėjo pelkes, analizavo durpynus, 

jų geobotaninę sąrangą. Tai buvo ir senojoje Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje 

pradėtų darbų tąsa. Grupė mokslininkų tęsė Kamanų ir Šepetos pelkių kompleksinius 

tyrimus. Pokario metais Lietuvoje kilo poreikis panaudoti durpes ir eksploatuoti durpynus. 

Tam prireikė pasluoksninės durpynų botaninės analizės, kurią, dr. A. Seibučio 

teigimu, galėjo atlikti tik doc. E. Purvinas. 

Docentas įsijungė ir į MA Geologijos ir geografijos instituto pelkėtyrininkų grupės, 

inventorizavusios pelkes ir rengusios jų kadastrą, darbą. 1951–1954 metais atliekant 

kompleksinius gamtos išteklių Pietryčių Lietuvoje ir Žemaitijoje tyrimus aktyviai dalyvavo 

tuometinis aspirantas ir docento pagalbininkas A. Seibutis. Vėliau savo vadovo 

paskatintas jis parašė disertaciją pelkėtyros tema. Iš šių duomenų atsirado ir docento 

pranešimas XIX tarptautiniam geografų kongresui Stokholme, straipsnis „Aukštapelkių 

reljefas ir jo reikšmė Lietuvos pelkėms rajonuoti“(1960a), straipsniai apie beržo keružio 

(Betula nana) hibridizaciją, kraikinių durpių išsidėstymą. Ypač įspūdingas ir nelengvas 

buvo Amalio pelkės tyrimas. Turiningas rankraštis su Amalio pelkės tyrimo rezultatais, 

deja, dėl materialinių ir kitokių sunkumų netapo monografija. 

Ir vėlesniais metais, dirbdamas Žemės ūkio akademijoje, Biologijos, Geologijos 

ir geografijos institutuose, didžiąją tyrimų dalį E. Purvinas paskyrė pelkynams, 

durpynams, durpių susiskaidymo ir praktinio panaudojimo klausimams (Purvinas, 

1957,1958). Jis vis kartodavo, kad dar mažai tyrinėti durpynai, kuriuose yra silpnai 

susiskaidžiusios durpės. Sudarė tokių durpynų išteklių schemą, siūlė silpnai susiskaidžiusias 

durpes naudoti kraikui. Kartu pabrėždavo, kad kraikui tinkamiausios ne 

vien mažai susiskaidžiusios durpės (Purvinas ir kt., 1965). Gerai šiuo požiūriu buvo 

ištyrinėti Aukštumalės (Šilutės r.), Šepetos (Kupiškio r.), Baltosios Vokės (Trakų r.) ir 

daugelio kitų rajonų kraikiniai durpynai, sudarytos jų kartoschemos. Nustatyta, kad apie 

trečdalį visų Lietuvos durpynų sudaro kraikiniai durpynai. Vis dėlto buvo konstatuota, 

kad daugiausia (apie 80 %) kraikinių durpynų yra aukštapelkėse. 

Docentas su meile ir nuoširdumu stengėsi supažindinti botanikus ir studentus 

284

su išlikusiomis pelkėmis Kauno rajone. Docento vadovaujami studentai tyrė pelkių 

diferencijuotą augaliją ir pelkėje augančių pušelių vystymąsi. Ypač įsimintina buvo 

išvyka į Kamanų rezervatą. Jos metu buvo lyginamas prof. K. Brundzos augalijos 

aprašymas monografijoje „Kamanos“ su dabartine augalijos būkle pelkėje. 

Sodininkystei svarbūs moksliniai tyrimai. 1939–1944 metais E. Purvinas dirbo 

Botanikos katedros vyr. asistentu, lektoriumi, adjunktu, docentu, pradėjo tirti rūdinius 

grybus, parašė apie juos straipsnį „Žemės ūkyje“. Pagal šio darbo metodiką 1950 ir 

1960 m. buvo parašyti didelės apimties moksliniai straipsniai apie obelinio rauplėgrybio 

(Venturia inaequalis) askosporų išsvaidymo laiką (Purvinas, 1950, 1960). Šie tyrimai 

buvo glaudžiausiai susiję su sodininkyste. 

Nors prof. A. Hrebnickis buvo įvardijęs atsparias rauplėms obelų veisles Lietuvos 

teritorijoje, o Žemės ūkio akademijos sode buvo atliekami kovos su šia liga sistemos 

elementų tyrimai, rauplėgrybio biologija, jo plitimo ypatybės Lietuvoje nebuvo tirtos. 

Docentas E. Purvinas pirmasis Lietuvoje pradėjo šiuos darbus. Jis Dotnuvoje ir Kaune 

tyrinėjo rauplėgrybio askosporų išsvaidymo laiką, bandė susieti jį su obelų asortimentu, 

jų fenologinėmis raidos fazėmis ir meteorologinėmis sąlygomis. Kartu su LŽŪA dėstytoju 

S. Čerapu konstravo ir gamino įrangą, reikalingą šiam darbui. Tyrimų duomenis 

jis bandė pritaikyti praktiškiems sodininkystės uždaviniams spręsti. 

Docentas E. Purvinas ypatingą reikšmę teikė grybo askosporoms kaip pirminio 

augalų užkrėtimo šaltiniui Lietuvos klimato sąlygomis. Priešingai nei kitų valstybių 

tyrėjai, doc. E. Purvinas askosporų išsvaidymą bandė susieti ne vien tik su vidutinėmis, 

bet ir su minimaliomis ir maksimaliomis paros temperatūromis. Ypač daug dėmesio 

buvo skiriama rasos susidarymui ir meteorologinių sąlygų kaitai ankstyvuoju pavasario 

laikotarpiu (Purvinas 1950; 1960). 

Doc. E. Purvinas dar iki 1950 m. nustatė, kad obelinio rauplėgrybio biologinė 

raida yra dinaminė. Tad apsaugos priemonės turi būti taikomos ne formaliai nustatytą 

datą, bet atsižvelgiant į grybo raidą, veikiamą išorinių aplinkos sąlygų. Šiais tyrimais 

doc. E. Purvinas įnešė nemažą indėlį į dabar sėkmingai Lietuvoje funkcionuojančią 

rauplėgrybio prevencijos kompiuterinę sistemą. 

Augalų ir gamtinių landšaftinių darinių tyrimai. Akademiją supanti aplinka 

ir šalia esantys gamtiniai landšaftiniai dariniai buvo docento tyrinėjimo objektai. Jis 

panaudodavo juos studentų praktikoms, rengdavo straipsnius. Dažnai į Jiesios draustinį, 

Kauno marių, Ežerėlio, Panemunės lankas rinkdavosi ir docento pakviesti Kauno 

botanikų draugijos nariai. 

Gerai pažįstančiam senąsias Palemono apylinkes, Nemuno lankas ir šlaitus docentui 

magėjo tyrinėti Kauno marių zonoje augančius apie 650 savaiminių rūšių augalus. 

Neliko jo nepastebėti ir augalų bendrijų pokyčiai, atsiradę dėl naujo vandens masyvo 

įtakos. Jam labai rūpėjo „sutvirtinti marių pakrantės augaliją, apsaugančią nuo abrazijos 

ir erozijos“. Negalima nesižavėti docento aprašymais: kaip krantuose įsikeroja 

augalai – žvirgždė, pilkalapis šaukštis, baltoji smilga, žmonių ir gyvūnų buvojimo 

vietose – skėstašakė želvė, karklai, šaltiniuotose atodangose – lakišiai, vikšris, kaip 

plinta augalija aukščiau, žemose pakrantėse, tarp pavienių medžių (Purvinas, 1970). 

Nesunku numanyti, kad visa ši augalija botaniko buvo ne kartą stebėta, tyrinėta. Jam 

rūpėjo ir tai, kad dėl nuogriuvų, ardymo gali išnykti gauruotasis gvazdikas, kokie 

augalai apsaugo nuo erozijos, kokie augalai veši atokesnėse marių apylinkėse. 

285

Botanikas dažnai rengdavo ekspedicijas į Jiesios landšaftinį draustinį, kuriame 

buvo galima pamatyti per dešimtis tūkstančių metų susiformavusių upių, jų vaga tekančio 

vandens padarytos išgraužos, užliejama salpa, terasos, plynaukštė, jų augalija. Jis 

negalėjo nepastebėti, kad „ne visada apgalvotai nuleidžiant vandenį (dažniausiai tiesia 

kryptimi), gamtinis sausinimo tinklas dar labiau sudarkomas“. Slėnio vaizdą iškreipė 

ir nutiestas geležinkelis Kaunas–Kybartai, aptverti paupiai, užtvankos, teršalai, palikti 

vos keli storakamieniai ąžuolai (Purvinas, 1985). 

Lietuvos botanikų draugijos veiklos organizatorius. Habil. dr. N. Lapinskienė 

prisimena docento didžiulį indėlį į Lietuvos botanikų draugijos darbą. Botanikų 

draugijos Lietuvos skyrius įsteigtas 1950 m. prie Biologijos instituto, o 1963 m. 

buvo perorganizuotas į Lietuvos botanikų draugiją. Dabar šios draugijos centras yra 

Botanikos institute Vilniuje, o dalis Botanikų draugijos narių priklauso Kauno skyriui. 

Docentas Erikas Purvinas nuo šios draugijos įsteigimo dienos buvo Kauno skyriaus 

steigimo iniciatorius ir nuolatinis vadovas. Daugiausia jis nuveikė organizuodamas 

išvykas ir žygius, jiems vadovaudamas ir pats aktyviai dalyvaudamas. Šių išvykų 

maršrutai būdavo iš anksto suplanuoti, jose dalyvaudavo Botanikų draugijos nariai, 

biologijos mokytojai su savo mokiniais. Juos žavėjo docento meilė augalams ir dėmesys 

bei pagarba savo kolegoms ir studentams. Su Lietuvos žemės ūkio akademijos 

dėstytojais prof. A. Petkevičiumi, doc. A. Dastikaite ir studentais E. Purvinas rūpinosi 

pievų draustinio normalios būklės atkūrimu. Jie keliaudavo iki Babtų, tikrindami ir 

patikslindami retų augalų būklę ir jų augimvietes, ir dažnai pranešdavo rezultatus prof. 

M. Natkevičaitei-Ivanauskienei. 

Nuo 1975 iki 1990 m. docentas su grupe botanikų: dr. R. Murkaite, prof. S. 

Karazija, J. Balvočiūte, su studentais, moksleiviais ir mokytojais tyrė Jiesios draustinio 

augaliją. 

Apibendrinimas. Docento, botaniko, mokslų daktaro Eriko Purvino mokslinė ir 

pedagoginė veikla atspindi sudėtingą istorinį laikotarpį Mažojoje Lietuvoje, nuoseklų 

mokslo šviesos siekimą, jaunų mokslininkų ugdymą, mokslinius tyrimus, pasišventimą 

savo darbui. Šios veiklos rezultatas – ne tik apie dviejų šimtų pavadinimų moksliniai 

ir mokslo populiarinimo straipsniai bei stambesni kūriniai, svarbių Mažajai Lietuvai 

objektų aprašymai, bet ir mokiniai, studentai, tapę miškininkais, mokytojais, agronomais, 

mokslų daktarais, profesoriais ir akademikais. Jie dėkingi docentui už mokslo 

šviesą, pirmuosius žingsnius mokslo srityje. 

Docento E. Purvino nueitas ilgas gyvenimo kelias labai prasmingas, būdingas 

visai Mažajai Lietuvai. Jis apima mokslo siekimą, su augalų pažinimu, jų aplinka 

susietą veiklą, pedagoginę ir niekad nesibaigiančią mokslinę veiklą (Purvinas, 2006). 

Visą gyvenimą jis troško gilintis į savo gimtojo Klaipėdos krašto aktualijas, skleisti 

žinias apie to krašto gamtą ir žmones. To noro nenumaldė dėstytojo ir mokslininko 

veikla Dotnuvoje ir Kaune. 

Gauta 2008 10 28 


286

Literatūra 

1. Purvinas E. 1957. Augalija. Kn.: A. Basalykas ir kt. (sudaryt.), Lietuvos TSR 

ekonominė geografija. Vilnius, 51–65. 

2. Purvinas E. 1970. Augalų ekologijos metmenys ir vegetatyvinis dauginimasis. 

Lietuvos žemės ūkio akademija, Kaunas. 

3. Purvinas E. 1938. Augalų pavadinimai, surinkti Klaipėdos krašte. Kn.: L.Valionis 

(sudaryt.), Lietuviškas botanikos žodynas. Varpas, Kaunas. 

4. Purvinas E. 1985. Kuršių Nerijos florą keičiantys veiksniai. LŽŪA mokslo darbų 

rink., 66–67. 

5. Purvinas E. 1958. Lietuvos TSR šiaurės vakarų durpių rūšys ir jų slūgsojimas. 

Lietuvos TSR Mokslų akademijos geologijos ir geografijos instituto moksliniai 

pranešimai, 6: 143–172. 

6. Purvinas E. 1950. Obelinio rauplėgrybio (Venturia inaequalis (Cke) Aderrh) 

askosporų išsvaidymo laikas 1943–1947 m. Lietuvos TSR vidurinėje dalyje. 

Lietuvos MA Biologijos instituto darbai, 1: 29–65. 

7. Purvinas E. 1960. Obelinio rauplėgrybio (Venturia inaequalis) aukšliasporių išsvaidymo 

laikas Lietuvos TSR vidurinėje dalyje. LŽŪA mokslo darbai, 7(2): 

151–173. 

8. Purvinas E., Skirgailaitė V. 1975. Botanika. Mintis, Vilnius. 

9. Purvinas E., Sliesaravičius A., Raižys V. 1965. Mažaskaidžių aukštapelkinių trupininių 

durpių mikrofloros ir cheminės sudėties kitimai termogeninių procesų 

poveikyje. LŽŪA mokslo darbai, 12(1): 43–49. 

10. Purvinas E. 1960a. The relief of the upland-moors and its importance to the peat-bog 

division into districts. Straipsnių rinkinys XIX tarpt. geografų kongresui. 

Vilnius, 337–343. 

11. Purvinas M. 2006. Purvinas Erikas. Mažosios Lietuvos enciklopedija, 3: 806–807. 

12. Žemaitis M., Purvinas E., Juodis J. ir kt. 1940. Šepeta: Aukštapelkio monografija. 

Kn.: Žemės ūkio akademijos metraštis, 13(4): 200–203. 


Docent Erikas Purvinas (1908.12.14–1999.08.17) – cherisher of plant research 

V. Stanys, V. Šlapakauskas 

Summary 

Review on scientific and educational activities of docent Erikas Purvinas, the famous 

botanist, peatbog, plant and natural landscape researcher, educator of youth, which became 

scientists later, is given in this paper. Main background of his life is shown. Philosophy 

about peatbog research, system of practical uses of peat is discussed. Contribution to the 

development of horticulture is analyzed. Research on plant and natural landscape formations 

is shown. Organizational activity in the Lithuanian Society of Botany is presented. 

Key words: peatbogs, horticulture, natural landscape. 

287

ATMINTINĖ AUTORIAMS, RAŠANTIEMS 

Į MOKSLO DARBUS „SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ“ 

Straipsnio rankraščio pateikimo–priėmimo procedūra 

Straipsnius redakcijai gali pateikti bet kurie Lietuvos ar užsienio šalies mokslo 

darbuotojai bei asmenys, dirbantys mokslinį darbą. Ne mokslo darbuotojo straipsnis 

turi būti parašytas kartu su mokslo darbuotoju. 

Rankraštis redakcijai siunčiamas paštu dviem egzemplioriais, atspausdintas 

kompiuteriu popieriuje, laikantis toliau tekste nurodytų reikalavimų. Pateiktas 

straipsnio rankraštis užregistruojamas ir perduodamas redaktorių kolegijos nariui, 

kuruojančiam šią sritį. Jis įvertina, ar rankraščio turinys ir forma atitinka 

svarbiausius periodiniams straipsniams keliamus reikalavimus. Rankraščiai, kurie 

buvo atmesti pirmojo vertinimo metu, su aiškinamuoju raštu grąžinami autoriui. 

Jeigu straipsnio tinkamumas nekelia abejonių, redaktorių kolegijos narys skiria 

du recenzentus. 

Pataisytą rankraštį autorius turi atsiųsti el. paštu arba paštu redakcijai kartu su 

elektronine laikmena (diskeliu arba kompaktiniu disku) per dešimt dienų. 

Struktūra ir apimtis 

Rankraščio reikalavimai 

Rankraščio forma turi atitikti periodiniams moksliniams straipsniams keliamus 

reikalavimus. Teksto ir jo sudedamųjų dalių seka tokia: 

– Straipsnio pavadinimas (ne daugiau kaip 10 žodžių) 

Pavadinimas rašomas mažosiomis raidėmis paryškintu šriftu (Augalų adaptacijos 

prie šalčio molekulinio mechanizmo aspektai). 

– Autoriaus vardas, pavardė 

Vardas, pavardė – mažosiomis raidėmis paryškintu šriftu (Vyktor Sharma). 

Jeigu yra keli autoriai, rašoma mažėjančia jų autorystės indėlio tvarka. 

– Institucija, adresas, elektroninis paštas 

Rašomi mažosiomis raidėmis kursyvu (Italic) (Lietuvos sodininkystės ir 

daržininkystės institutas). 

Pagrindinis tekstas 

– Santrauka (iki 1 400 rašybos ženklų, arba 250 žodžių) 

Labai glaustai pateikiami tikslai, sąlygos, svarbiausieji rezultatai. 

– Reikšminiai žodžiai (ne daugiau kaip 10) 

– Įvadas 

Trumpai išdėstoma nagrinėjama problema, ankstesnieji kitų panašių tyrimų 

rezultatai, darbo reikalingumas, originalumas. Nurodomas darbo tikslas. 

– Tyrimo objektas, metodai ir sąlygos 

289

– Rezultatai 

Trumpai išdėstomi tyrimų metu surinkti duomenys, dokumentai (lentelės, 

grafikai). 

– Aptarimas 

Aptariami, bet ne kartojami „Rezultatų“ skyrelyje pateikti duomenys, palyginami 

su kitų autorių duomenimis, aiškinamos tirtų reiškinių priežastys, keliamos 

naujos idėjos, hipotezės. 

– Išvados 

– Padėka (neprivaloma) 

– Literatūra 

Rekomenduojama į sąrašą įtraukti ne mažiau kaip 10 naujausių literatūros 

šaltinių rašoma tema. 

– Santrauka lietuvių ir anglų kalbomis (600–1 400 sp. ženklų) 

Straipsnių, kurie parašyti remiantis netradiciniais bandymų duomenimis ir jų 

rezultatais, struktūrinės teksto dalys gali būti ir kitokios. 

Straipsnis turi būti ne daugiau kaip 10 puslapių apimties kompiuteriu rinkto 

teksto, įskaitant lenteles ir paveikslus (didesnės apimties straipsniai derinami su 

redaktorių kolegijos pirmininku). 

Teksto parengimas 

Straipsnis rašomas lietuvių ir anglų kalbomis ir spausdinamas Microsoft 

WORD teksto redaktoriumi Windows 2000, XP ar VISTA operacinėse sistemose. 

Tekstas rašomas Times New Roman 12 dydžio šriftu, A4 formato 

(210 × 297 mm) lape, atstumas tarp rankraščio eilučių – 1 (single), išlyginamas iš 

abiejų pusių. Paraščių plotis: viršuje – 2 cm, apačioje – 2 cm, dešinėje –1,5 cm, 

kairėje – 3 cm. Straipsnis pateikiamas elektronine laikmena. 

Paryškintai (Bold) rašoma: straipsnio pavadinimas visomis kalbomis, antraštės 

bei svarbiausieji struktūros elementai (įvadas, tyrimo objektas, metodai ir sąlygos, 

rezultatai, aptarimas, išvados, padėka, literatūra, santrauka). Kursyvu 

(Italic) rašomi lotyniškieji augalų rūšių, genčių, ligų, kenkėjų, mikroorganizmų ir 

kitų biologinių objektų pavadinimai. Augalų veislių pavadinimai rašomi viengubose 

kabutėse (pvz., ‘Auksis’). 

Cituojamas šaltinis tekste nurodomas lenktiniuose skliaustuose (autoriaus 

pavardė, metai). 

Lentelės 

Lentelėse neturi būti kartojama paveiksluose ar kitose iliustracijose pateikta 

informacija. 

Lentelių tekstas rašomas lietuvių ir anglų kalbomis Times New Roman 

12 dydžio šriftu, jeigu parašyti tekstai talpinami vienoje eilutėje, tarp jų dedamas 

ženklas /. Lentelės teksto dalys vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis neatskiriamos. 

Horizontaliomis linijomis atskiriamos tik lentelės metrikos dalys ir lentelės 

pabaiga. Lentelės padėtis puslapyje tik vertikali (Portrait). 

290

Bandymų veiksnių gradacijos lentelėse neturi būti žymimos skaičiais, sudėtingomis 

santrumpomis, o pateikiamos visa arba suprantamai sutrumpinta aprašo 

forma. Pateikiama santrumpa turi būti paaiškinama pirmosios lentelės (paveikslo) 

apraše. 

Statistiniai duomenys, skaičiai ir skaitmenys 

Pageidautina detaliai aprašyti taikytus tyrimų metodus ir nurodyti jų originalius 

šaltinius. Labai svarbi informacija apie lauko, vegetacinių ir kt. bandymų 

išdėstymo schemą ir jos pasirinkimo motyvus. Lentelėse ir paveiksluose pateikiami 

duomenys privalo būti statistiškai įvertinti. Rodiklių žymėjimo santrumpos turi 

būti paaiškintos, jeigu jos neatitinka tarptautinių ISO standartų. 

Paveikslai 

Visa iliustracinė medžiaga – brėžiniai, grafikai, diagramos, fotografijos, piešiniai 

ir kt. – vadinami bendru paveikslų vardu. Tekstas juose rašomas lietuvių ir 

anglų kalbomis. 

Paveikslai turi būti nespalvoti, padaryti Microsoft Office 2000, 2003, XP, 

VISTA paketų elektroninėje lentelėje EXCEL su suderintomis programomis ir 

pradine informacija. Redakcija pasilieka teisę keisti jų formatą pagal straipsnio 

ar viso leidinio dizainą. 

Įrašai ir simboliai paveiksluose turi būti parašyti ne mažesniu kaip 10 dydžio 

TIMES NEW ROMAN šriftu. Paveikslų blokų dalys turi būti sužymėtos 

raidėmis a, b, c ir t. t. 

Literatūra 

1. 

2. 

Į literatūros sąrašą turi būti įtraukiamos tik mokslinės publikacijos. 

Citavimo pavyzdžiai: 

Vieno autoriaus knyga: 

Brazauskienė M. D. 2004. Agroekologija ir chemija. Naujasis lankas, 

Kaunas. 

Blažek J. 2001. Pģstujeme jablonģ. Nakladatelstvķ Brįzda, s. r. o., Praha. 

Kelių autorių knyga: 

1. 

2. 

Kawecki Z., Łojko R., Pilarek B. 2007. Mało znane rośliny sadownicze. 

Wydawnictwo UWM, Olsztyn. 

Žemės ir miškų ūkio augalų pesticidų katalogas. 2005. G. Rimavičienė (sudaryt.). 

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Akademija, Kėdainių r. 

291

Straipsnis knygoje: 

1. Streif J. 1996. Optimum harvest date for different apple cultivar in the 

‘Bodensee’ area. In: A. de Jager, D. Johnson, E. Hohn (eds.), Determination and 

Prediction of Optimum Harvest Date of Apples and Pears. COST 94. European 

Commission. Luxembourg, 15–20. 

2. Byme D. H., Sherman W. B., Bacon T. A. 2000. Stone fruit genetic pool and 

its exploitation for growing under warm winter conditions. In: A. Erez (ed.), 

Temperature Fruit Crops in Warm Climates. Kluwer Academic Publishers, 

Netherlands, 157–230. 

3. Keller R. R. J. 2002. Cryopreservation of Allium sativum L. (Garlic). In: 

L. E. Towill, Y. P. S. Bajas (eds.), Biotechnology in Agriculture and Forestry. 

Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg, 50: 38–47. 

1. 

1. 

1. 

2. 

1. 

Straipsnis konferencijos medžiagoje: 

Kampuss K., Strautina S. 2004. Evaluation of blackcurrant genetic resources 

for sustainable production. Proceedings of the International Workshop 

on Protection of Genetic Resources of Pomological Plants and Selection of 

Genitors with Traits Valuable for Sustainable Fruit Production. 22–25 August, 

Skierniewice, Poland, 147–158. 

Vieno autoriaus žurnalo straipsnis: 

Korban S. S. 1986. Interspecific hybridization in Malus. Hort. Science, 21(1): 

41–48. 

Žurnalo straipsnis (du ir daugiau autorių): 

Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B. 2002. Evaluation of 

new scab resistance apple in the first-fifth years in orchard. Sodininkystė ir 


Balan V., Oprea M., Drosu S., Chireceanu C., Tudor V., Petrisor C. 2006. 

Maintenance of biodiversity of apricot tree phenotypes in Romania. Acta 


Straipsnis e. žurnale: 

Stanys V., Mažeikienė I., Stanienė G., Šikšnianas T. 2007. Effect of phytohormones 

and stratification on morphogenesis of Paeonia lactiflora Pall. 

isolated embryos. Biologija, 18(1). http://images.katalogas.lt/maleidykla/ 

Bio71/Bio_027_030.pdf 

Duomenų bazė: 

FAO Stat Database. 2005. http://faostat.fao.org/faostat/ 

Disertacijos santrauka: 

Čižauskas A. 2003. Valgomųjų svogūnų ( 

1. Allium cepa L.) auginimo iš sėklų 

technologijos elementų tyrimai: daktaro disert. santr. Babtai. 

292

GUIDELINES FOR THE PREPARATION AND SUBMISSION 

OF ARTICLES TO THE VOLUMES OF SCIENTIFIC WORKS 

“SODININKYSTĖ IR DARŽININKYSTĖ“ 

Rules for Submission – Acceptance of Papers 

Papers can be contributed by any Lithuanian and foreign scientific workers 

and persons carrying out scientific research. The latter’s paper will be accepted 

only when the co-author is scientific worker. 

Manuscripts should be sent by mail typed on computer printed in two copies 

on paper taking in account following instructions. The manuscript will be registered 

and submitted to the member of the Editorial Board in charge. He (she) will 

evaluate if the contents and the form corresponds to the main requirements for 

periodical articles. Manuscripts rejected during the first evaluation will be returned 

to the author with explanatory remarks. If the article is approved the member of 

the Editorial Board appoints two reviewers. 

The author must return the corrected manuscript to the Editorial Board in ten 

days by e-mail or by mail in a diskette or CD. 

Structure and length 

Requirements to the manuscript 

The form of a manuscript has to correspond to the requirements for periodical 

scientific articles. The paper should be organized in the following order: 

– Title (should not exceed 10 words) 

Title should be written in small letters in bold (Aspects of plant color acclimation 

molecular mechanism). 

– Author(s)’ name, surname 

The name and surname should be written in small letters in bold. If there is 

more than one author they are listed according to their input to the paper. 

– Institution(s), address, email address 

Should be written in small letters in Italic (Lithuanian Institute of 

Horticulture). 

The main text 

– Abstract (should not exceed 1400 characters or 250 words) 

Should contain the statement of the aims, methods and main results in 

short. 

– Key words (should not exceed 10 words) 

– Introduction 

Should present the investigated subject, results of earlier related research, 

reasons of the study, innovation. Should indicate the aim of the investigation. 

293

– Object, methods and conditions 

– Results 

Should present concisely the collected data during investigation, documentation 

(tables, figures). 

– Discussion 

Should not repeat results presented in “Results” but should interpret them 

with reference to the results obtained by other authors, explain the reasons of the 

investigated phenomena and raise new ideas, hypotheses. 

– Conclusions 

– Acknowledgements (optional) 

– References 

Should be kept to a minimum of 10 latest references on this theme. 

– Summary in Lithuanian and English (600–1 400 characters) 

Articles written based on non-traditional trial data and the obtained results 

may have other than traditional structural parts of a paper. 

The article should not exceed 10 pages of computer text, tables and figures 

included (longer articles are agreed with the chairman of the Editorial Board). 

Text preparation 

The manuscripts should be submitted in Lithuanian and English, typed on a 

PC, used Microsoft WORD for Windows 2000 XP or VISTA word-processor 

format. The font to be typed – TIMES NEW ROMAN size 12, on A4 paper 

(210 × 297 mm), single spaced, justified. Margins: top – 2 cm, bottom – 2 cm, 

right – 1.5 cm, left – 3 cm. Article should be submitted in electronic carrier. 

In bold there are written the title of the paper in all languages, headings and all 

main structural elements (introduction, object, methods and conditions, results, 

discussion, conclusions, acknowledgements, references, abstract). In Italic there 

are written Latin names of species, genera, diseases, pests micro-organisms and 

other biological objects. Names of plant cultivars should be placed within single 

quotation marks (for example, ‘Auksis’). 

The quoted reference in the text is indicated in round brackets (author’s surname, 

year). 

Tables 

Information given in figures or other illustrations, should not be repeated in 

tables. 

Text in tables is written in Lithuanian and English languages. If Lithuanian 

and English texts are in one line they are separated by /. Do not use vertical and 

horizontal lines to separate parts of the text. A horizontal line separates only headings 

of columns and the end of the table. Orientation in a page only vertical 

(Portrait). 

Trial variants in tables should not be numbered or submitted in complicated 

abbreviations. Tables should be self explanatory, and if there are abbreviations, 

294

they should be understandable. The used abbreviation should be explained in the 

description of first table (figure). 

Statistical data, figures, numerals 

It is desirable to describe in detail the applied research methods and indicate 

their original references. The information on the scheme (design) of field, 

vegetative and other trials and motivation of their choice is very important. Data 

presented in tables and figures must be statistically processed. Abbreviations 

of parameters should be explained if they do not correspond to the international 

standard abbreviations (ISO). 

Figures 

All illustrations – drawings, graphs, diagrams, photographs, pictures, etc. are 

considered as figures. The text in them is written in Lithuanian and English. 

Figures must be drafted in black colour in Microsoft Office 2000, 2003, XP, 

VISTA package, EXCEL electronic table with conformed programs and initial 

information. Editorial Board has the right to change their format according to the 

design of the article or the whole publication. 

Letters and symbols in figures should be not smaller than size 10 TIMES 

NEW ROMAN. Block parts of figures should be numbered consecutively by 

letters a, b, c, etc. 

References 

Into references it may be included scientific publications. 

Titles of foreign journals, volumes of conference articles, etc., are not abbreviated. 

The reference list should be arranged in alphabetical order. 

Examples of quotation: 

Book of one author: 

1. 

2. 

1. 

2. 

Brazauskienė M. D. 2004. Agroekologija ir chemija. Naujasis lankas, 

Kaunas. 

Bla˛ek J. 2001. Pģstujeme jablonģ. Nakladatelstvķ Brįzda, s. r. o., Praha. 

Books of several authors: 

Kawecki Z., Łojko R., Pilarek B. 2007. Mało znane rośliny sadownicze. 

Wydawnictwo UWM, Olsztyn. 

Žemės ir miškų ūkio augalų pesticidų katalogas. 2005. G. Rimavičienė (sudaryt.). 

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Akademija, Kėdainių r. 

295

Article in book: 

1. Streif J. 1996. Optimum harvest date for different apple cultivar in the 

‘Bodensee’ area. In: A.de Jager, D. Johnson, E. Hohn (eds.), Determination 

and Prediction of Optimum Harvest Date of Apples and Pears. COST 94. 

European Commission. Luxembourg, 15–20. 

2. Byme D. H., Sherman W. B., Bacon T. A. 2000. Stone fruit genetic pool and 

its exploitation for growing under warm winter conditions. In: A. Erez (ed.), 

Temperature Fruit Crops in Warm Climates. Kluwer Academic Publishers, 

Netherlands, 157–230. 

3. Keller R. R. J. 2002. Cryopreservation of Allium sativum L. (Garlic). In: 

L. E. Towill, Y. P. S. Bajas (eds.), Biotechnology in Agriculture and Forestry. 

Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg, 50: 38–47. 

1. 

1. 

2. 

3. 

1. 

Article in conference material: 

Kampuss K., Strautina S. 2004. Evaluation of blackcurrant genetic resources 

for sustainable production. Proceedings of the International Workshop 

on Protection of Genetic Resources of Pomological Plants and Selection of 

Genitors with Traits Valuable for Sustainable Fruit Production. 22–25 August, 

Skierniewice, Poland, 147–158. 

Article in scientific journal: 

Korban S. S. 1986. Interspecific hybridization in Malus. HortScience, 21(1): 

41–48. 

Sasnauskas A., Gelvonauskienė D., Gelvonauskis B. 2002. Evaluation of 

new scab resistance apple in the first-fifth years in orchard. Sodininkystė ir 


Balan V., Oprea M., Drosu S., Chireceanu C., Tudor V., Petrisor C. 2006. 

Maintenance of biodiversity of apricot tree phenotypes in Romania. Acta 


Article in e. journal: 

Stanys V., Mažeikienė I., Stanienė G., Šikšnianas T. 2007. Effect of phytohormones 

and stratification on morphogenesis of Paeonia lactiflora Pall. 

isolated embryos. Biologija, 18(1). http://images.katalogas.lt/maleidykla/ 

Bio71/Bio_027_030.pdf 

Database: 

FAO Stat Database. 2005. http://faostat.fao.org/faostat/ 

Thesis abstract: 

Čižauskas A. 2003. Valgomųjų svogūnų ( 

1. Allium cepa L.) auginimo iš sėklų 

technologijos elementų tyrimai: daktaro disert. santr. Babtai. 

296

Turinys – Contents 

Audrius Sasnauskas, Dalia Gelvonauskienė, Bronislovas Gelvonauskis, 

Pranas Viškelis, Gintarė Šabajevienė, Jurga Sakalauskaitė, 

Pavelas Duchovskis 

Obels selekcinių numerių su B.396 poskiepiu tyrimas...............................................3 

Evaluation of apple selections on rootstock B.396...................................................11 

Eugeny Sedov, Zoja Serova, Nina Krasova 

Apple cultivars of the All-Russian Research Institute of Horticultural Breeding...............13 

Visos Rusijos sodo augalų selekcijos tyrimų instituto obelų veislės ........................22 

Gintarė Šabajevienė, Nobertas Uselis, Nomeda Kviklienė, 

Giedrė Samuolienė, Audrius Sasnauskas, Pavelas Duchovskis 

Effect of growth regulators on apple tree cv. ‘Jonagold King’ photosynthesis and 

yield parameters.........................................................................................................23 

Augimą reguliuojančių preparatų įtaka ‘Jonagold King’ veislės obelų fotosintezės 

ir derliaus rodikliams ................................................................................................32 

Nomeda Kviklienė, Darius Kviklys, Nobertas Uselis, Juozas Lanauskas 

Cheminio žiedų ir užuomazgų retinimo įtaka ‘Šampion’ veislės obelų vaisių 

kokybei......................................................................................................................33 

Flower and fruitlet chemical thinning effect on apple tree fruit quality of cv. ‘Shampion’................................................................................................................................42 

Juozas Lanauskas, Nomeda Kviklienė 

Kalcio trąšų įtaka ‘Šampion’ veislės obelų lapų ir vaisių cheminei sudėčiai...............43 

Effect of calcium fertilizers on leaf and fruit chemical composition of apple tree 

cv. ‘Shampion’...........................................................................................................50 

Alma Valiuškaitė, Laimutis Raudonis 

Epidemiology of bark diseases of apple tree in Lithuania........................................51 

Obelų žievės ligų epidemiologija Lietuvos soduose.................................................57 

Julius Liobikas, Sigutė Liegiūtė, Daiva Majienė, Sonata Trumbeckaitė, 

Vidmantas Bendokas, Dalia Marija Kopustinskienė, Tadeušas Šikšnianas, 

Nijolė Anisimovienė 

Skirtingų Ribes nigrum veislių uogų ekstraktų, turtingų antocianinų, antimikrobinis 

aktyvumas.........................................................................................................59 

Antimicrobial activity of anthocyanin-rich extracts from berries of diferent 

Ribes nigrum varieties...............................................................................................66 

Gražina Stanienė, Tadeušas Šikšnianas, Vidmantas Stanys, 

Jūratė Bronė Šikšnianienė, Šarūnė Morkūnaitė-Haimi 

Požymių raiška juodojo serbento diploidiniuose ir tetraploidiniuose augaluose ...............67 

The expression of features of black currant diploid and tetraploid plants................72

Marina Rubinskienė, Pranas Viškelis, Vidmantas Stanys, 

Tadeušas Šikšnianas, Audrius Sasnauskas 

Juodųjų serbentų cheminės sudėties ir fizikinių savybių pokyčiai uogoms nokstant..........................................................................................................................73 

Changes in chemical composition and physical properties of black currant during 

development.......................................................................................................80 

Loreta Buskienė 

Introdukuotų remontantinių aviečių veislių augumo ir produktyvumo įvertinimas.............................................................................................................................81 

Evaluation of the introduced raspberry cultivar growth vigour and productivity 

..........................................................................................................................86 

Urszula Puczel 

Effect of cutting type on the rooting process in selected species of evergreen 

barberries...................................................................................................................87 

Auginio rūšies įtaka amžinai žaliuojančių raugerškių atrinktų veislių įsišaknijimo 

procesui.............................................................................................................92 

Aušra Brazaitytė, Romualdas Juknys, Jurga Sakalauskaitė, 

Sandra Sakalauskienė, Bronislovas Gelvonauskis, Giedrė Samuolienė, 

Gintarė Šabajevienė, Akvilė Urbonavičiūtė, Raimonda Ulinskaitė, 

Algirdas Sliesaravičius, Asta Ramaškevičienė, Pavieas Duchovskis 

Effect of UV-B radiation and ozone stress on photosynthetic pigment system of 

various horticultural plants........................................................................................93 

Ozono ir UV-B spinduliuotės poveikis įvairių sodo ir daržo augalų fotosintezės 

pigmentų sistemai....................................................................................................103 

Audrius Radzevičius, Rasa Karklelienė, Česlovas Bobinas, Pranas Viškelis 

Valgomojo pomidoro (Lycopersicon esculentum Mill.) lietuviškų ir baltarusiškų 

veislių vaisių biocheminių savybių tyrimas............................................................107 

Investigation of biochemical fruit composition in Lithuanian and Byelorussian tomato 

(Lycopersicon esculentum Mill.) cultivars.....................................................114 

Nijolė Maročkienė 

Valgomosios dumplūnės (Physalis ixokarpa Bort.) integruotų veislių įvertinimas...........................................................................................................................115 

Evaluation of the edible husk tomato (Physalis ixokarpa Brot.) integrated 

cultivars...................................................................................................................121 

Roma Starkutė, Vytautas Zalatorius, Laisvūnė Duchovskienė 

Priešsėlių įtaka ekologiškai auginamoms lauko daržovėms....................................123 

Preplant influence on ecologically grown field vegetable.......................................132 


Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka ekologiškai auginamoms 

morkoms..................................................................................................................135 


composition of organically grow carrots ................................................................146


Biologinių preparatų biojodžio ir „Biokal 1“ įtaka ekologiškai auginamų 

burokėlių derliui ir biocheminei sudėčiai................................................................147 


composition of organically grown red beet ...........................................................156 

Ona Bundinienė, Vytautas Zalatorius 

Trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi DMPP įtaka valgomosios morkos (Daucus 

carota L.) ir dirvožemio produktyvumui.................................................................159 

Influence of fertilizers with nitrification inhibitor DMPP on productivity of 

edible carrot (Daucus carota L.) and soil................................................................168 

Ona Bundinienė, Pranas Viškelis, Vytautas Zalatorius 

Lapų trąšų įtaka raudonojo burokėlio (Beta vulgaris L.) produktyvumui, šakniavaisių 

kokybei ir laikymuisi....................................................................................169 

Influence of leaf fertilizers on productivity, indices of productivity and 

storage of red beet (Beta vulgaris L.) root crop......................................................179 

Laisvūnė Duchovskienė, Rasa Karklelienė, Elena Survilienė, 

Roma Starkutė 

The Effect of biopesticide NeemAzal-T/S on the Tetranychus urticae Koch. in 

carrot seed plants under greenhouse conditions......................................................181 

Biopesticido Nimazalio poveikis paprastųjų voratinklinių erkių (Tetranychus urticae 

Koch.) gausumui šiltnamyje auginamų sėklinių morkų pasėlyje.....................186 

Judita Černiauskienė, Honorata Danilčenko, Marek Gajewski 

Aliejinių moliūgų sėklų ir jų išspaudų cheminė sudėtis.........................................187 

Chemical composition of oil pumpkin seeds and oil cakes ....................................194 

Daiva Janušauskaitė, Vilma Žėkaitė 

Bulvių cheminės sudėties kitimo dinamika vegetacijos metu ir jos ryšys su 

gumbų krakmolingumu ..........................................................................................195 

Variation dynamics of potato chemical composition during the growing season 

and its relationship with potato tuber starch content ..............................................205 

Sandra Sakalauskienė, Aušra Brazaitytė, Jurga Sakalauskaitė, 

Sigitas Lazauskas, Pavelas Duchovskis, Giedrė Samuolienė, 

Virmantas Povilaitis, Živilė Juknevičienė 

Imituotų šalnų poveikis žemės ūkio augalų augimo rodikliams ............................207 

Effect of simulated frost on biometrics indices of agricultural plants.....................215 

Irena Januškaitienė 

The fertilization impact on garden cress resistance to substrate acidity and 

heavy metal cadmium..............................................................................................217 

Tręšimo poveikis sėjamosios pipirnės atsparumui substrato rūgštumui ir sunkiajam 

metalui kadmiui................................................................................................225


Investigation of cold resistance of winter rapeseed in vitro....................................227 

Žieminių rapsų atsparumo šalčiui tyrimai in vitro...................................................236 


The effect of de-acclimation and re-acclimation treatments on winter rapeseed 

cold resistance in vitro.............................................................................................237 

„Atlydžio“ ir pakartotinio grūdinimo įtaka žieminių rapsų atsparumui šalčiui 

in vitro......................................................................................................................244 

Beata Szwejkowska, Tomasz Winnicki, Pavelas Duchovskis 

Economic aspects of field pea (Pisum sativum L.) cultivation methods – an 

evaluation................................................................................................................245 

Žirnių auginimo metodų ekonominių aspektų įvertinimas......................................256 

Danguolė Kavaliauskaitė, Edita Dambrauskienė, 

Vytautas Zalatorius, Pranas Viškelis 

Herbicidų įtaka pirmamečių vaistinių čiobrelių produktyvumui ir žaliavos 

kokybei....................................................................................................................257 

Influence of herbicides on the productivity and raw material quality of the first 

year medicinal thyme..............................................................................................264 

Ingrida Mažeikienė, Vidmantas Stanys, Šarūnė Morkūnaitė-Haimi, 

Gražina Stanienė 

Morfologinis ir genetinis žolinių bijūnų polimorfizmas..........................................265 

Morphologic and genetic polymorphism of herbaceous peony..............................278 

Jurgita Vinskienė, Gražina Stanienė, Irena Kemežienė, 

Vidmantas Stanys 

Našlaitinės sanpaulijos ūglių regeneracija iš lapų in vitro......................................279 

Shoot regeneration from leaves of African violet in vitro.......................................286 

Vidmantas Stanys, Vytautas Šlapakauskas 

Augalų tyrimų puoselėtojas docentas Erikas Purvinas (1908 12 14–1999 08 17)........ 

.................................................................................................................................287 

Docent Erikas Purvinas (1908.12.14–1999.08.17) – cherisher of plant research ........ 

.................................................................................................................................291 

Atmintinė autoriams, rašantiems į Mokslo darbus „Sodininkystė ir daržininkystė“.......................................................................................................................292 

Guidelines for the preparation and submission of articles to the volumes of Scientific 

works “Sodininkystė ir daržininkystė”....................................................................295

SodininkyStÄ ir darÅ½ininkyStÄ Skirtas 100-sioms dr. E. Purvino ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

SodininkyStÄ ir darÅ½ininkyStÄ Skirtas 100-sioms dr. E. Purvino ...