SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
Ekonominiai veiksniai gali padidinti silpnumą
Taip pat gali būti sunkios ilgalaikės pasekmės žemės ūkio veiklai, o netiesioginiai padariniai ir neigiami išorės poveikiai gali kelti
grėsmę apsirūpinimo maistu užtikrinimui kaimyninėse šalyse. Tarp konflikto ir karo poveikio bei žemės ūkio plėtros egzistuoja
interaktyvus ir galbūt daugialypis santykis. Mozambikas per 20 metų pilietinĮ karą prarado 40 % savo žemės ūkio, infrastruktūros
ir ryšių vertės 37 .
Maisto gamybos problemos socialinio sutrikimo ar konflikto paveiktose šalyse gali padidinti maisto importo poreikĮ ir pakelti maisto
kainas kaimyninėse šalyse. Ugandoje neseniai padidėjusi maisto paklausa iš regioninių prekybos partnerių, kaip antai Kenijos ir
pietų Sudano, privertė padidinti maisto kainas 38 . Taip pat ir bloga pokonfliktinės situacijos vadyba gali trukdyti šalies žemės ūkio
ir ekonomikos plėtrai. Pavyzdžiui, žemės ūkio bendruomenių sugrįžimas Į savo pradines žemės valdas ne visada duoda norimų
rezultatų. Siera Leonėje priemonės, skirtos leisti gyventojams grįžti prie savo apdirbamos žemės ir gyvenimo būdo, dažnai leisdavo
elitui perimti valdžią 39 .
Ir atvirkščiai, apsirūpinimo maistu neužtikrinimas gali padidinti silpnumą. Dėl nepakankamo investavimo Į žemės ūkĮ didėja konflikto
galimybės tokĮ pat poveikĮ daro konkurencija dėl maisto ar maisto prieigos teisių trūkumas 40 . Sukilimai ir vyriausybių žlugimai bei
konfliktai Etiopijoje, Ruandoje ir Sudane kilo dėl maisto krizių, kurias sukėlė gamtos veiksniai (pavyzdžiui, sausros) ir blogas paramos
žemės ūkiui ir jo plėtrai valdymas 41 .
Apsirūpinimo maistu užtikrinimas taip pat glaudžiai siejasi su prieiga prie vandens. Silpnose šalyse vandens stygius paveikia žmones ir
galvijus, o drėkinimas gali tapti problema. Taip pat menkai naudojamos trąšos, kurios daugiausia importuojamos ir yra brangios.
7. IŠVADA
Šalis galėjo atsidurti konflikte ar išlikti taikoje – arba patirti maisto krizę ar jos nepatirti, arba būti maisto
eksportuotoja ar nebūti, arba būti mineralų eksportuotoja ar nebūti – priklausomai nuo atitinkamų
kintamųjų per tam tikrą laikotarpĮ ir šaliai būdingos skirtingų veiksnių, paveikiančių silpnumą, sąveikos.
„Istorija yra svarbi“, ir dėl tokio išliekamumo silpnumas tampa dar didesniu iššūkiu.
Skirtingų ekonominių veiksnių, paveikiančių silpnumą, sąveika gali sukelti netiesinius padarinius. Tiesioginės užsienio investicijos
ir prekyba, konfliktai ir apsirūpinimo maistu neužtikrinimas, konfliktai ir gamtos ištekliai gali sukurti teigiamų rezultatų sekos ratą,
pritraukiant daugiau TUI, ir skatinti augimą, bet taip pat gali sukurti ydingą silpnų institucijų ir korupcijos ratą.
Išliekamumas nėra vienintelė problema. Laikas taip pat svarbus: tikėtina, kad dėl trumpalaikės vyriausybės sprendimų priėmimo
perspektyvos paplis besaikis išlaidavimas ir oportunistinis elgesys. Silpnos šalys, nuolat reaguodamos Į nepaprastąsias situacijas,
turi daug trumpesnę laiko perspektyvą negu kitos šalys. Trumpą perspektyvą pablogina nesugebėjimas prisiimti atsakomybės, taigi
net tolimos perspektyvos besilaikanti vyriausybė gali patirti, kad jos sprendimus paveikia nesugebėjimas prisiimti atsakomybės.
Šiame aptarime pabrėžiama laiko ir išliekamumo svarba, nes tikimybė, kad laikinas sukrėtimas gali sukelti nuolatinĮ šalies silpnumą,
yra labai didelė. Taip pat pabrėžiama, kaip svarbu atsižvelgti Į sąveiką tarp skirtingų ekonominių veiksnių – ir Į kai kuriuos laiko
nuoseklumo klausimus, ypač svarbius silpnoms šalims 42 .
37
Collier et al. 2003.
38
Benson 2008.
39
Maconachie 2008.
40
DFID 2001.
41
Messer ir Cohen 2006; Messer et al. 1998.
42
Pavyzdžiui, jei vyriausybės turi pritraukti mineralų gavybos bendroves, kad jos investuotų kapitalą Į kasyklos ar naftos telkinio žvalgymą ar vystymą, bendrovės
susiduria su reikalavimu sumokėti. Kai tik investicija yra atlikta ir nepriklausomai nuo pažadų, investuotojai yra praradę savo derėjimosi galią: vyriausybės siekia
pasisavinti išteklių rentas. Įsipareigojimo problema yra būdinga visoms investicijoms, bet ji būna daug rimtesnė tada, kai išgaunami gamtos ištekliai ir ypač
silpnose šalyse. Norint išgauti išteklius, paprastai reikia įdėti daugiau kapitalo negu kuriai nors kitai veiklai, todėl rizikuojama didesnėmis lėšomis, o investicija
paprastai yra vienkartinė ir negali būti perkelta. Kadangi investuojama silpnose šalyse, vyriausybės yra mažiau atskaitingos.
69
DĖL
EUROPOS ATASKAITA
VYSTYMOSI