SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
Istorinės valstybių silpnumo šaknys
nepajėgianti atlikti savo funkcijų, dažnai pakeičiantis terminą silpna valstybė, aiškiai nepaaiškinant pagrindinės reikšmės, gali labai
klaidinti 49 . Valstybių silpnumas dabar jau kamuoja šalis, ilgai laikytas sėkmės pavyzdžiais kalbant apie regionų, kaip antai Dramblio
Kaulo Krantas ir Zimbabvė, ekonominĮ ir institucijų vystymąsi. Tačiau negalima paneigti, jog valstybių silpnumas, išliekantis ilgą
laiką, akivaizdžiai pasireiškia daugiausia šalyse, niekada neturėjusių naudos iš veiksmingų valstybės institucijų.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad šis pastebėjimas sustiprina galvosūkį, susijusĮ su ribotu Europos kolonijinio valdymo laikotarpiu.
Nereikėtų nuvertinti pokolonijinių valstybių institucijų vystymosi kolonijinio palikimo – svarbu išanalizuoti, ar – ir pagaliau kaip –
kolonijinis valdymas sąveikavo su kai kuriais anksčiau egzistavusiais ir giliau įsišaknijusiais veiksniais.
Herbst (2000) įtikinamai teigia, kad kolonijinės valdžios Afrikoje Į pietus nuo Sacharos pasiekiamumas daug dešimtmečių išliko šiek
tiek daugiau nei teorinis. Berlyno konferencija „suteikė galimybes europiečiams užkariauti Afriką, kartu nuveikdama kiek galima
mažiau tam kontroliuoti 50 .“ „1939 m. vidutinis Britų srities komisaras kartu su savo darbuotojais afrikiečiais buvo atsakingi už maždaug
Velso dydžio teritoriją. Apie 43 milijonus Britanijos atogrąžų Afrikos gyventojų 1939 m. valdė iš viso 1 223 administratorių ir
938 policininkų. Taip pat 3 660 pareigūnų valdė 15 milijonų afrikiečių Prancūzijos Vakarų Afrikoje, 887 pareigūnų valdė 3,2 milijonus
Prancūzijos Pusiaujo Afrikoje, o 2 384 pareigūnai – 9,4 milijonus Belgijos Konge 1938 m. 51 “
Šie skaičiai iškalbingai rodo ribotą kolonijinių valstybių gebėjimą skleisti savo administracinę valdžią didelėse teritorijose, kurias
jos, kaip buvo laikoma, kontroliavo, o šios teritorijos kolonijiniu periodu buvo silpnos dar ir dėl blogai išplėtotų kelių, nekalbant jau
apie visiškai mažą administracijos darbuotojų skaičių.
Kodėl kolonijinė valdžia nekonsolidavo savo kontrolės Afrikoje Į pietus nuo Sacharos? Labiausiai įtikinantis atsakymas susijęs veikiau su
pajėgumu, o ne su pasirengimu. Iššūkis, kurĮ Afrika Į pietus nuo Sacharos pateikė Europos šalims, nesiskyrė nuo to, su kuriuo susidūrė
„ikikolonijiniai vadovai Afrikoje, [turėję] šimtmečiais kovoti, kad išplėstų savo valdžią 52 .“ Autorius teigia, kad „esminė problema, su
kuria susidurdavo valstybių stiprintojai Afrikoje – ar jie būtų ikikolonijiniai karaliai, kolonijiniai gubernatoriai ar nepriklausomybės
eros prezidentai, – buvo plėsti valdžią nesvetingose teritorijose, kuriose žmonių tankumas palyginti mažas 53 .”
Šis argumentas rodo, jog sunkiai tikėtina, kad Europos šalims gali pasisekti, bent jau per kelis dešimtmečius – konsoliduoti valstybės
institucijas, nes ikikolonijiniams valdytojams tai didžia dalimi nepavyko arba jie net nebandė to daryti. Kai kurios kolonijinių valstybių
ypatybės gali būti siejamos ne tik su valstybėmis po nepriklausomybės, tačiau ir su ikikolonijinių laikų politinių vienetų savybėmis,
įžvelgiant netgi stipresnę institucijų priklausomybę nuo ankstesnio vystymosi ir vystymosi išliekamumą regione. Atotrūkis tarp
vadovų ir visuomenės atsispindi reiškinyje, kurĮ Herbst (2000) pavadino „pasitraukimo pirmenybe“, jei valdančiųjų ir kai kurių
socialinių grupių interesų suderinti negalima. Pasitraukimas įgavo mobilumo formą, nes „migracija bėgant nuo socialinių ar politinių
problemų buvo [...] paplitusi tarp jorubų, Edo gyventojų, fonų ir daugelio kitų 54 .” Mobilumas buvo vadovų nusilpimo priežastis,
kaip kalbėdamas apie Pietų Sudano gentis pastebi Barfield (1993): „Dinkų vadovo galia buvo menka [...], nes užuot paklususios jo
valdžiai, disidentų grupės galėjo persikelti Į naują teritoriją, jei buvo nepatenkintos 55 .“
Pasitraukimo perspektyva migruojant žymiai sumažino vadovų galimybes padidinti išteklius iš valdomos bendruomenės, nes
„tikėtina, kad išsiskirstę ir judūs žmonės nesukurs nei išteklių, kuriais remiasi pastovios nuolatinės vyriausybės institucijos, nei
joms palaikyti reikalingos socialinės struktūros ir vertybių 56 .“ Šis neatskiriamas sunkumas lėmė net ir ikikolonijinių institucijų,
kaupusių išteklius iš išorės per tolimą prekybą, ekstraversiją. Ikikolonijinė ekstraversija įgavo savičiausią savo formą – prekybą
vergais. Parduodami vergai buvo gaunami arba iš pačių bendruomenių, kuriose žmonės galėjo būti nuteisiami tariamų kaltinimų,
pasirinktinai iškeltų teismo institucijų, pagrindu 57 , arba nuo iš reidų prieš kaimynines bendruomenes, taip žlugdant pasitikėjimą
ir socialinĮ kapitalą.
Ši tragiška ikikolonijinės ekstraversijos forma sukūrė ilgalaikes pasekmes institucijoms Afrikos šalyse Į pietus nuo Sacharos – šalyse,
kurias juo labiau galima sieti su esamu jų valstybės institucijų silpnumu. Nunn (2008) parodo, kad prekyba vergais kliudė Afrikos
šalių Į pietus nuo Sacharos ekonomikos plėtrai, ir šie padariniai tęsė savo žalingą poveikĮ valstybės institucijoms. Prekyba vergais
prisidėjo prie nepasitikėjimo valstybės institucijomis ir itin lokalizuotų etninių tapatybių konsolidacija, trukdančių sklandžiai
funkcionuoti valstybės ir visuomenės santykiui, jei valstybė yra silpna 58 .
49
Cammack et al. 2006.
50
Herbst 2000, p. 72.
51
Herbst 2000, p. 78.
52
Herbst 2000, p. 35.
53
Herbst 2000, p. 11.
54
Herbst 2000, p. 39.
55
Barfield 1993, p. 38.
56
Clapham 1996, p. 28.
57
Nunn 2008.
58
Collier 2009b; Kaplan 2009.
55
DĖL
EUROPOS ATASKAITA
VYSTYMOSI