SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

3 Skyrius
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
Nors Afrikos Į pietus nuo Sacharos valstybėms negrėsė išorės grėsmės, jos buvo itin nesaugios, tačiau grėsmė kilo dėl vidaus sukilimo,
o ne iš kaimyninių valstybių 38 . Sukilimo gyvybingumas siejosi su nedideliu naujųjų valstybių dydžiu, didindamas sukilėlių galimybes
nugalėti kariuomenę ir užgrobti valdžią, nes „didelis yra saugus 39 ”. Apsauga nuo išorinės grėsmės, viešoji gėrybė, leidžia sutapti
politinio elito ir visuomenės interesams. Tačiau to neleidžia apsauga nuo vidinės grėsmės. Vidaus grėsmės numalšinimas yra privati
gėrybė, kurios visuomenės dalis nepalaikytų. Ji taip pat nė kiek nestiprina bendro nacionalinio tapatumo.
Vidaus grėsmės nekelia didelio pavojaus vyriausybės stabilumui, nes laikoma, kad kilus vidaus sukilimui pavyksta tik vienas iš
penkių bandymų nuversti vyriausybę. Todėl didžiausia grėsmė Afrikos Į pietus nuo Sacharos valdančiajam elitui buvo kariuomenė,
nes perversmų sėkmės tikimybė buvo daug didesnė nei sukilimų 40 .
Taigi valstybių silpnumas Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalyse pasitarnavo aiškiai apibrėžtiems vietos politinio elito interesams.
Nuolatinis valstybės institucijų silpnumas pokolonijiniu periodu taip pat atitiko ankstesniųjų kolonijinių valdžių interesus 41 .
Atsisakiusios politinės kontrolės, jos norėjo išsaugoti ekonominę kontrolę, siekdamos iš ankstesniųjų kolonijų ir toliau siurbti
vertingus išteklius.
Šalių donorių pagalba taip pat galėjo konsoliduoti pokolonijinių valstybių ekstraversiją, susilpnindama stimulus veiksmingiau
mobilizuoti vidaus išteklius. Pagalbos selektyvumo kriterijus Monterėjaus (Monterrey) konsensuse buvo apdovanoti šalis gavėjas,
suteikiančias savo vidaus aplinkai galimybių ir gyvybingumo mobilizuoti vidaus išteklius ir veiksmingai naudoti tarptautines
investicijas ir paramą 42 . Tačiau jau plačiai susirūpinta, kad pagalba gali turėti nepalankių padarinių šiam itin svarbiam valstybės
institucijų stiprinimo aspektui.
6. INSTITUCIJŲ PRIKLAUSOMYBĖ NUO ANKSTESNĖS RAIDOS: ATOTRŪKIS
IR EKSTRAVERSIJA
Kolonijinio gyventojų įsikūrimo struktūra padarė stiprią ir ilgalaikę įtaką dabartinių institucijų kokybės
matams 43 . Teorinis argumentas, paremiantis empirinę analizę – neapsiribojant vien Afrika Į pietus nuo
Sacharos, – yra tas, kad mirtingumas, su kuriuo susidurdavo Europos kolonizuotojai, turėjo didelės įtakos
jų gyventojų įsikūrimo struktūrai. Buvo tik nedidelė tikimybė, kad kolonijos, kuriose būtent dėl didelio
mirtingumo įsikūrė nedaug europiečių, priims teisinę ir institucinę kolonijinės valdžios struktūrą. Tokia
struktūra buvo perkelta Į kolonijas, kuriose jos reikalavo naujakuriai europiečiai, nes jie buvo tiesiogiai
suinteresuoti nukopijuoti Į vystymąsi orientuotą institucijų struktūrą, būdingą Europos šalims. Tačiau
labiausiai tikėtina, kad ten, kur galimybės įsikurti buvo ribotos, kaip antai Afrikos Į pietus nuo Sacharos
didžiojoje dalyje, išskyrus keletą Portugalijos kolonijų, kolonijinių valstybių institucijų struktūra bus
ekstrakcinio pobūdžio 44 .
Nesvarbu, koks yra tiesioginio įsikūrimo kolonijose mastas – čia reikšminga pati kolonijinio valdymo sistema 45 . 30 Britanijos kolonijų,
iš kurių pusė yra Afrikoje Į pietus nuo Sacharos, studijoje tiriama hipotezė, kad netiesioginis kolonijų valdymas buvo žalingas
institucijų vystymuisi po nepriklausomybės paskelbimo. Netiesioginio valdymo mastas, apibrėžiamas kaip „kolonijose pripažintų
paprotinių teismo bylų skaičius iš bendro teismo bylų skaičiaus 1955 m.“, turi reikšmingos įtakos keliems institucijų kokybės matams,
kaip antai biurokratijos veiksmingumui, valstybės reguliavimo naštai, teisinei lygybei ir vyriausybės korupcijos nebuvimui 46 . Šis
įrodymas, nors ir apsiriboja buvusiomis britų kolonijomis, atitinka argumentus, pateiktus dėl netiesioginio Afrikos Į pietus nuo
Sacharos valdymo neigiamo palikimo.
Ligi šiol mes parėmėme mintį, kad kolonijinis periodas atliko vaidmenĮ formuojant Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos valstybės
institucijų silpnumo pagrindą. Galima tvirtinti, kad šie argumentai sustiprina konkrečią Afrikos valstybių silpnumo interpretaciją –
šio regiono valstybės žlugo anksčiau nei susiformavo 47 . Iš tiesų „nepaneigiamas įrodymas, kad dauguma žlugusių Afrikos valstybių
pokolonijinėje eroje nė iš tolo nepriminė idealios šiuolaikinės Vakarų valstybės valdymo formos 48 .“ Todėl terminas valstybė,
38
Collier 2009b.
39
Collier 2009b.
40
Collier 2009b.
41
Wallerstein 1975.
42
Dollar and Levin 2006.
43
Acemoglu et al. 2001.
44
Ilgalaikius kolonijinio gyventojų įsikūrimo struktūros padarinius neseniai patvirtino Angeles ir Neanidis (2009), parodę, kad jie daro įtaką dabartinei valdžioje
esančio elito vystymosi orientacijai ir – šiuo kanalu – užsienio pagalbos efektyvumui.
45
Lange 2004; Acemoglu et al. 2001.
46
Lange 2004.
47
Anderson 2004, cituojamas Englebert ir Tull 2008.
48
Englebert ir Tull 2008, p. 111.
54