SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
Istorinės valstybių silpnumo šaknys
tapatumų 29 .“ Ranger aiškiai nurodo „tradicijos kolonijinėje Afrikoje išradimą“, parodydamas, kad kai kurios skiriamosios pokolonijinių
Afrikos visuomenių ypatybės, kaip antai etninės ar gentinės priklausomybės svarba, nėra ikikolonijinio periodo palikimas, bet veikiau
iškilo – ar iš esmės sustiprėjo – kolonijinio valdymo metu.
Pateikdamas iškalbingą šios dinamikos pavyzdį, Newbury (1998) primena, kad „Belgijos administracija Ruandoje [...] siekė suformuoti
visuomeninę santvarką, racionalizuoti ir standartizuoti heterogeninius socialinius ryšius [...]. 1930-aisiais ji išleido asmens tapatybės
korteles, kuriose buvo nurodoma asmens etninė priklausomybė. [...] Tokios priemonės nesukūrė tautybių – vietoje to jos pasitarnavo
formuojant administracijos socialinę svarbą. Tokiu būdu kolonijinėje Ruandoje hutai buvo priskirti antrosios klasės gyventojams. Tai
buvo ryškiai iliustruota paskirstant naujus kolonijinius socialinius ir ekonominius ištekliu 30 .“ Šis pavyzdys rodo, kad susiskirsčiusios
grupės – pagal etninĮ ir gentinĮ tapatumą – dažnai buvo kolonijinio valdymo produktas, kaip ir pati valstybės struktūra.
Taigi naujai susikūrusios Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalys buvo kamuojamos dviejų struktūrinių problemų – politinio tapatumo
susiskaidymo ir silpnų nacionalinių institucijų, o jos abi kartu neleido susidaryti jokiai tvirtai nacionalinei valdančiajai sistemai,
smarkiai pakenkė valstybės teisėtumui ir leido kurtis itin nestabilioms ir sunkiai reformuojamoms politinėms santvarkoms. Politinis
susiskaidymas ir silpni valdantieji organai maitino vieną kitą, kenkdami pastangoms sukurti įstatyminę ir veiksmingą valstybę. Etniniai
susiskirstymai – ir dėl jų religiniai ir klanų susiskirstymai, taip pat geografinės ir socialinės bei ekonominės politinio susiskaidymo
formos – trukdė formuotis „vienam iš svarbiausių reikalavimų priversti valstybes veikti [...] – apolitiškų biurokratinių struktūrų
(valstybės tarnybos, teismų sistemos, policijos, kariuomenės) sukūrimui, palaikomų ideologijos, įteisinančios neutralių valstybės
įgaliojimų vaidmenĮ išlaikant visuomeninę santvarką aprašytomis procedūromis ir teisine lygybe 31 .“
Nors daug glaudžių grupių, turinčių ilgą bendrą istoriją, išplėtojo sudėtingas politines, ekonomines ir socialines sistemas, palaikančias
stabilumą ir skatinančias ekonominę pažangą, susiskirsčiusios tautos tokių mechanizmų neturi. Suskaidytos visuomenės, derinant
jas su silpna vyriausybių struktūra, yra linkusios grimzti Į „dusinančias užburto rato miazmas“, kuriose, kaip pastebi Putnam,
„nusišalinimas, nepasitikėjimas, vengimas, eksploatacija, izoliacija, neramumai ir stagnacija stiprina vienas kitą 32 .“ Vos tik visuomenėje
ima dominuoti tokia disfunkcinė, neproduktyvi elgesio struktūra, ji išliks, nes, kaip aiškina North, didelio laipsnio tam tikros
institucinės struktūros priklausomybė nuo ankstesnės raidos sukuria „produktyvios veiklos stabdžius, [kurdama] organizacijas ir
interesų grupes, suinteresuotas esančiais apribojimais“, kurie „yra svarbus veiksnys aiškinant išliekančius žemus augimo tempus
besivystančiose šalyse 33 .“
Nunn (2007) pateikia modelĮ su įvairiomis pusiausvyromis, parodydamas, kad iš išorės įvesta institucijų sistema su nesaugiomis
nuosavybės teisėmis ir žemu gamybos lygiu, kai valstybė ima išteklius iš ekonominės sistemos, gali išsilaikyti net netekusios
išorinio gavybos šaltinio. „Esant šiai neoptimaliai pusiausvyrai, visuomenė lieka įviliota Į spąstus netgi pasibaigus išorinės gavybos
laikotarpiui“, todėl politinė nepriklausomybė nepašalina socialiai nepageidaujamos institucijų sistemos 34 .
Nors dauguma Afrikos Į pietus nuo Sacharos pokolonijinių valstybių pirmiausia apribojo ekonominĮ ir politinĮ gyvybingumą,
politinis regiono žemėlapis nuo dekolonizacijos pabaigos nepakito. „Nuo 1945 m. nė viena valstybė neišnyko dėl jos kaimynių karo
veiksmų 35 .“ Šios šalys nebuvo priklausomos nuo išorinės karinės grėsmės, svarbios stiprinant Europos valstybes 36 .
Pateikiame ilgesnę Collier (2009b) citatą: „dekolonizacija vyko po baisiausio tarptautinio karo istorijoje bei branduolinės konkurencijos
kontekste. Nestebina, kad kilo jausmas, jog tai daugiau nėra priimtina vyriausybės elgesio dalis: tai buvo per brangu, o karai su
kaimynais galėjo virsti pasauliniu karu. Dėl tarptautinio spaudimo, įskaitant Jungtinių Tautų ir regioninių grupių, kaip antai Afrikos
vienybės organizacija, tarptautinĮ tarpininkavimą, radikaliai sumažėjo galimybės kilti tarptautiniam karui. […] Darvino procesas,
kuriuo remdamosi stiprios valstybės absorbavo silpnas valstybes – tokiu būdu Vokietija 300 valstybių sutraukė Į vieną, visiškai
pasibaigė 37 .“
Dėl išorinės karinės grėsmės tapo reikalingas valstybės susitelkimas, turėjęs nukreipti mokesčius finansuoti karinĮ aparatą, būtiną
susiduriant su šiomis išorinėmis grėsmėmis. Valstybės poreikis mobilizuoti vidaus išteklius paskatino gyventojus reikalauti, kad ji
būtų laikoma atsakinga už jos fiskalinių išteklių naudojimą, taip suvaržant jos veiksmus. Be to, poreikis padidinti išteklius paskatino
valstybes kurti Į vystymąsi orientuotas institucijas, kaip antai nuosavybės teisių apsaugos, nes vidaus išteklių mobilizavimas buvo
esmingai susietas su ekonominės sistemos stiprumu. Išorinės grėsmės taip pat konsolidavo bendrą nacionalinĮ tapatumą ir sustiprino
politinĮ procesą, tarpininkaujantĮ valstybės ir visuomenės interesams.
29
Ranger 1983, p. 248.
30
Newbury 1998, p. 11.
31
Easterly 2000, p.12.
32
Putnam 1993, 177.
33
North 1990, 99.
34
Nunn 2007, p. 173.
35
Collier 2009b, p. 4.
36
Tilly 1990.
37
Collier 2009b, p. 4.
53
DĖL
EUROPOS ATASKAITA
VYSTYMOSI