SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
Istorinės valstybių silpnumo šaknys
kolonijinių valstybių orientacija taip pat atsispindi prastai išplėtotuose keliuose, būdingais kolonijiniam periodui. Infrastruktūros
nebuvo paisoma, jei ji neduodavo tiesioginės finansinės grąžos. Pavyzdžiui, geležinkeliai buvo nutiesti pervežti žaliavas iš šalių
vidaus Į uostus, bet retai sujungdavo vidaus teritorijas.
Didelis mirtingumas, su kuriuo europiečiai susidurdavo Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalyse, taip pat apibrėžia kolonijinĮ valdymą,
ribodamas platesnio masto tiesioginio įsikūrimo galimybes 15 . Kolonijinė valdžia, ypač Didžiosios Britanijos, o mažesniu mastu ir
Prancūzijos bei Belgijos, kolonijas kūrė tik labai ribotai ir valdydavo jas netiesiogiai. Viršutinius kolonijinės administracijos sluoksnius
sudarė kolonistai, tuo tarpu kolonijinė valdžia pasitikėjo tradicinėmis ir paprotinėmis institucijomis, siekdama išlaikyti tvarką už
sostinės ribų 16 , nes kolonijinė administracija tiesiogiai tik labai ribotai aprėpdavo kaimo sritis.
Netiesioginio valdymo sistema kurstė decentralizuotą despotizmą 17 , nes kolonijinė valdžia iškreipė santykĮ tarp paprotinių vadovų
ir bendruomenių. Ikikolonijiniais laikais bendruomenės galėjo pašalinti vadovus iš valdžios, tačiau vėliau suteikti ar atimti tą valdžią
galėjo tik kolonijinė administracija 18 . Ši sistema labai sumažino tradicinių ir paprotinių vadovų atskaitomybę jų bendruomenėms, nes
jie galėjo naudotis savąja vietos valdžia asmeniniam turtui kaupti, taip padėdami pagrindą vėlesniam valstybės privatizavimui 19 .
Šios keturios kolonijinių valstybių Afrikoje Į pietus nuo Sacharos ypatybės, tiksliau, visos būdamos glaudžiai susipynusios, primena kai
kurias skiriamąsias valstybių silpnumo ypatybes. Dirbtinis jų suformavimo pobūdis atitraukia valstybės institucijas nuo visuomenės,
trukdydamas politiniams procesams, galintiems sukurti gyventojų lūkesčių ir valstybės pajėgumų pusiausvyrą. Ribota silpnų
valstybių vystymosi orientacija atsispindi ekstrakciniame kolonijinių valstybių pobūdyje, o jų nesugebėjimas mobilizuoti vidaus
išteklius gali būti siejamas su valstybės institucijų, įkurtų per kolonijinę erą, ekstraversija. Į dvi dalis suskilusi valstybių struktūra,
sustiprinta netiesioginio kolonijinio valdymo, galėjo padėti pagrindą kai kurių silpnų Afrikos Į pietus nuo Sacharos valstybių klanų
sistemai 20 .
4. DEKOLONIZACIJA
Išskyrus Portugalijos kolonijas, ilgai ir žiauriai kovojusias dėl nepriklausomybės, ir Pietų Afrikos kolonijas,
kitos Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalys įgijo politinę nepriklausomybę nuo ankstesnių kolonijinių valdžių
praėjus keleriems metams po 1957 m., kai Britų Aukso Krantas tapo nepriklausoma Gana. Taikus perėjimas
nuo kolonijinio valdymo prie politinės autonomijos buvo puiki galimybė atsikratyti žalingų kolonijinių
valstybių institucijų ypatybių. Tačiau politinis šių naujųjų šalių elitas retai nuveikdavo daugiau nei vien
biurokratijos afrikietinimą, nesusietą su esminiais institucijų pokyčiais. Kodėl Afrikos Į pietus nuo Sacharos
institucijų vystymasis nepriklausomybės laikais nepatyrė esminių pokyčių?
Siekiant sumažinti dirbtinumą, reikėtų suteikti indigenatą valstybės institucijoms, o jos galėtų sumažinti oficialių ir neoficialių įstaigų
neatitikimą. Tačiau tokiam vystymuisi trukdė keli skirtingi veiksniai. Pirma, kai kurių kolonijinių valstybių administracinė struktūra,
taip pat ir valdžios aprėptis buvo gana silpni. Tai paskatino nacionalinius politinius vadovus būti atsargius darant didelius institucijų
struktūros, kurią jie siekė konsoliduoti, pakeitimus. „Jie turėjo perimti veikiančius vyriausybės mechanizmus, o ne siekti sukurti
vieną tokių mechanizmų iš paviršiaus pajudinant neįsivaizduojamą painiavą, atsiradusią iš tuo pat metu vykusių nepriklausomybės
siekimo ir visos politinės struktūros perskirstymo 21 .“
Tačiau pernelyg suvakarietintos teisinė, valdymo ir švietimo sistemos neleido vietos bendruomenėms gauti naudos iš joms
priklausančių išteklių, pajėgumų ir socialinių tinklų ir sukūrė nereikalingą konfliktą tarp oficialių ir neoficialių institucijų. Itin
centralizuotos valdančiosios struktūros šalyse, kur oficialūs valstybės organai yra neveiksmingi ir kur mažai alternatyvių pajamų
šaltinių, verčia grupes konkuruoti dėl nepakankamų valstybės išteklių, šio proceso metu vykstant politinei fragmentacijai.
Be to, daugelio neseniai susikūrusių valstybių lyderiai gavo išsilavinimą Vakarų šalyse: Julius Nyerere – Jungtinėje Karalystėje,
Léopold Sédar Senghor – Prancūzijoje, Kwame Nkrumah – Jungtinėse Valstijose. Lyderiai, mokęsi Afrikos šalyse, kaip antai Milton
Obote ar Félix Houphouët-Boigny, mokėsi akademinėse institucijose, visiškai palaikančiose Vakarų politines vertybes ir institucijas.
15
Acemoglu et al. 2001.
16
Lange 2004.
17
Lange 2004.
18
Lugard 1922.
19
Bayart 1999.
20
Mamdani 1996.
21
Clapham 1996, p. 35.
51
DĖL
EUROPOS ATASKAITA
VYSTYMOSI