SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
Apžvalga
2. PRIORITETŲ NUSTATYMAS
Pasiremdama turima patirtimi, mokydamasi iš klaidų, prisitaikydama prie sparčiai kintančių kontekstų,
tačiau drauge gerbdama nacionalinĮ suverenitetą, ES nustatė savas prioritetines pagalbos teikimo sritis.
„ERD 2009“ analizėse siūloma, kad ES ilgalaikĮ dalyvavimą Į pietus nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos
šalyse siekiant padidinti atsparumą turėtų būti grindžiamas penkiais prioritetais:
1. Remti valstybės stiprinimą ir socialinę sanglaudą. Pagrindinis išorės dalyvavimo silpnose šalyse siekinys yra padėti
vidiniams šalių stiprinimo procesams 9 . ES patvirtino šĮ esminĮ prioritetą „Europos konsensuse dėl vystymosi“ 10 , taigi jos dalyvavimas
Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių atžvilgiu turi būti sutelktas Į šĮ ilgalaikĮ tikslą. Taip dalyvauti sudėtinga, nes nėra
išorinio (europinio) požiūrio Į šiuos procesus. Valstybės stiprinimo procesai Į pietus nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos šalyse
neprimena XIX amžiaus Europos valstybių stiprinimo procesų. Socialinė sanglauda taip pat nebus vienoda dėl per šimtmečius
susiklosčiusių etninių ir religinių skirtumų. Įgyvendinant išorės dalyvavimą silpnose šalyse esminis vaidmuo tenka vietos konteksto
išmanymui. Būtina nustatyti veikėjus, kurie galėtų valdyti pokyčius ir, galbūt skirtingais būdais, padėtų šalims įveikti silpnumą.
Taip pat reikia didinti „kaitos veikėjų“ galias, ypač skatinti moterų dalyvavimą valstybės stiprinime. Tačiau taip pat svarbu silpninti
galimus „veto veikėjus“ ir drauge palaikyti lyderius, kai jie stengiasi sudaryti naujas socialines sutartis bei sukurti pasitikėjimą tarp
valstybės ir piliečių, tarp įvairių grupuočių ir etninių grupių. Kai tam tikros grupės patiria diskriminaciją ir neturi politinio atstovavimo
galimybių, konfliktų tikimybė yra didesnė, o įveikti silpnumą būna sunkiau.
2. Įveikti takoskyrą tarp trumpalaikių poreikių ir ilgalaikio atsparumo. Norėdama silpnose šalyse sutelkti dėmesĮ ne
Į skubių trumpalaikių poreikių tenkinimą, bet Į ilgesnės trukmės perspektyvas, ES galėtų įdiegti draudimo mechanizmus, kurie
apsaugotų silpnas šalis nuo eksporto pajamų nestabilumo. Gaudamos (labiau) stabilias pajamas, silpnos šalys galėtų padidinti
savo ilgalaikius lyginamuosius privalumus.
3. Didinti žmogiškąjĮ ir socialinĮ kapitalą. Siekiant tvaraus augimo bei vystymosi ir didinant sugebėjimą, geriausia priemonė
yra investuoti Į silpnų šalių piliečių švietimą, stengiantis mažinti atotrūkĮ tarp lyčių ir kurti socialinĮ kapitalą. Silpnos ir konfliktų
paveiktos šalys kenčia dėl viešojo švietimo sutrikimų, nes mažėja ateinančių mokytis procentas ir didėja suaugusiųjų neraštingumas.
Sprendžiant lyčių nelygybės problemas ir skatinant vietinių žinių bei naujovių diegimą reikia užtikrinti, kad būtų atitinkamai
finansuojamas ne vien pagrindinis, bet ir aukštasis išsilavinimas. Taip pat būtų labai svarbu teikti pagalbą jaunimui, ypač konfl i k t u s
patyrusiose silpnose šalyse, taip mažinant neteisėtos veiklos, pavyzdžiui, prekybos neteisėtomis prekėmis arba kontrabandos
patrauklumą.
4. Palaikyti geresnĮ regioninĮ valdymą, įskaitant regioninės integracijos procesus. Regioniniai prekybos susitarimai leidžia
Afrikos šalims sukurti nemažą masto ekonomiką didesnėse regioninėse rinkose, stiprinti vidaus konkurencingumą, didinti investicijų
grąžą, o po to pritraukti TUI, kurios savu ruožtu skatina technologijų perkėlimą ir augimą. Jie taip pat suteiktų šioms ekonomikoms
galimybę suvienyti išteklius ir drauge aprūpinti nemažai infrastruktūros projektų, pasinaudojant masinės gamybos teikiamais
privalumais bei įvairias šalis apimančiais regioniniais tokių investicijų padariniais. Tuo tarpu mažosios Afrikos šalys ekonominės
politikos klausimais galėtų veiksmingiau derėtis su kitais prekybos blokais arba stambiais privačiais partneriais. Instituciniu požiūriu
regioniniai susitarimai taip pat galėtų sudaryti sąlygas įsipareigojimų dėl politikos formavimo ir reformų mechanizmams. Jie taip pat
padėtų kurti įsipareigojimų schemas, ypač tinkamas valstybėms, menkai pajėgiančios vykdyti vidaus įsipareigojimus. Šiuo atžvilgiu
susitarimus dėl regioninės integracijos galima būtų panaudoti kaip priemones institucijoms stiprinti. Prisijungimas prie griežtas
„klubo taisykles“ turinčių prekybos blokų padėtų įtvirtinti demokratines reformas ir sustiprinti patikimumą šalyse narėse.
5. Skatinti regiono saugumą ir vystymąsi. Saugumo ir vystymosi veiksmams reikia daugiaaspektės strategijos. Prireiks
ilgalaikių pastangų Europos Sąjungos politinei kultūrai pakeisti, kad nuo neutralesnio ir Į save nukreipto požiūrio būtų pereita prie
dalyvavimo pasaulio valdyme. Todėl nepaprastai svarbu sujungti Europos Sąjungos pasaulines pareigas ir ES piliečių vidaus gerovę.
ES politikos formuotojai turėtų suvokti, jog ES veiksmai bet kurioje srityje, pradedant žemės ūkiu bei žuvininkyste ir baigiant prekyba
arba tyrimais bei vystymusi, gali turėti rimtų pasekmių saugumui, o saugumo iniciatyvos, priešingai, gali paveikti vystymąsi bei
prekybą. ES turėtų atsisakyti savo linijinio, socialine inžinerija pagrįsto požiūrio, kur labiausiai atsižvelgiama Į prieinamas priemones,
ir skirti pagrindinĮ dėmesĮ pačia problemai, taip pat taikyti lankstesnĮ strateginĮ požiūrį, pripažįstantį, jog daugelis donorų siekinių
bei strategijų turi konkurencinĮ ir politinĮ pobūdį. Kadangi vis dažniau naudojamasi pilietinių ir karinių krizių valdymo priemonėmis,
atsiranda galimybė ne tik skatinti jungtinĮ (karinių, pilietinių ir pagalbos bei vystymo priemonių) planavimą, bet ir labiau strategiškai
mąstyti. Taip pat atsiranda galimybė įvertinti ES darbo grupių pasirengimą rizikai, dažnai ypač reikšmingą silpnumo situacijose.
Šių slegiančių saugumo problemų nepaisymas dažnai duoda priešingus rezultatus, todėl daug galima pasiekti ne vadovaujantis
išankstiniu planu, bet rimtai įvertinus gyventojų saugumo poreikius ir žengus pirmuosius žingsnius tikros vietinės nuosavybės link,
drauge sprendžiant kaip įveikti smurtą, kylantĮ lyties pagrindu.
9
Žr. OECD/DAC 2007.
10
Žr. „European Parliament Council Commission 2006“.
7
DĖL
EUROPOS ATASKAITA
VYSTYMOSI